Durys 2022 05 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 GEGUŽĖ / Nr. 5(101)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 gegužė / Nr. 5 (101) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022. 4 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas 2022“ akimirka. Olesios Kasabovos nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Knygos ir ž monės

16-asis Klaipėdos metų

knygos konkursas „Klaipėdos knyga 2021“ balandžio 26-ąją baigėsi iškilminga apdovanojimų ceremonija. Išsakyti visi gražūs žodžiai ir palinkėjimai dalyviams –pajūrio knygų leidėjams ir autoriams, dizaineriams ir iliustratoriams.

Svarbu miestui

Nuo šiol konkurso renginiai vyksta naujajame Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje. Šiemet konkurso staigmena – architekto Vlado Balsio sukurta meninė instaliacija, kurioje buvo pristatytos visos konkurse dalyvaujančios knygos, ir Adomo Zubės įrašytas audiogidas, vedžiojantis skaitytojus po menamą knygų jūrą.

O visa kita vyko taip, kaip įprasta. Skaitytojai išrinko populiariausią 2021 metų knygą, o profesionalių dizainerių komisija –gražiausią. Bibliotekos įsteigtus apdovanojimus sukūrė menininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Nugalėtojams buvo įteikti subtilūs metalo plastikos kūriniai, reprezentuojantys knygos meną ir artėjančią garbingą Klaipėdos miesto 770 metų sukaktį.

Šiemet konkursą vainikavo klaipėdietiškų knygų pergalė: populiariausia metų knyga skaitytojai išrinko leidyklos „Libra Memelensis“ knygą „Klaipėdos parko istorija“, kurią sudarė Jolanta Norkienė-Kokkalis, o gražiausios knygos vardas atiteko Lietuvos jūrų muziejaus leidiniui – katalogui „Laivų

Birutė SKAISGIRIENĖ

Konkurso „Klaipėdos knyga 2021“ finalinio renginio akimirkos.

monės

modeliai. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“, sudarytam Romualdo Adomavičiaus ir dr. Edvino Ubio, fotografas – Alfonsas Mažūnas. Knygos meninį pavidalą sukūrė grafikos dizaineris Tadas Karpavičius.

Klaipėdiečiai myli savo miestą ir domisi jo istorija, todėl konkursuose dažniausiai balsuoja už šios tematikos knygas. Leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas Kęstutis Demereckas, atsiimdamas apdovanojimą, pajuokavo, kad jo leidykla, leidžianti knygas apie uostamiestį, už populiariausią knygą buvo apdovanota 2006, 2007, 2010, 2013 metų Klaipėdos knygos konkursuose, o paskui buvo ilga septynerių metų pauzė. Šių metų apdovanojimas už „Klaipėdos parko

istoriją“ – populiariausią 2021 metų knygą, buvo netikėtas ir malonus. Šioje knygoje atgimė klaipėdiečių pamėgtas poilsio parkas ir jų prisiminimai apie šią svarbią miesto kultūrinę vietą.

Populiariausios knygos rinkimai priklauso nuo skaitytojų valios – jie balsuodami išrenka skaitomiausią. O kuri knyga yra gražiausia, nusprendžia specialiai sudaryta komisija. Šiemet gražiausios knygos rinkimų komisijai vadovavo Vilniaus dailės akademijos profesorius, Klaipėdos fakulteto dekanas, dizaineris Alvydas Klimas. Jam talkino komisijos nariai: dizaineriai Ernestas Šimkūnas, Jūratė Bizauskienė, Žana Vilks, Agnė Kanaverskytė, Raimondas

Žičkus ir Klaipėdos miesto savivaldybės

I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja B.Skaisgirienė.

Nelengva išrinkti

Konkursui „Klaipėdos knyga 2021“ buvo pateiktos 35 knygos, tačiau ne visos galėjo pretenduoti į gražiausios knygos vardą – ši privilegija buvo palikta tik Klaipėdoje išleistoms knygoms.

Labai nelengva išrinkti gražiausią knygą. Norisi visus pagerbti ir padėkoti, bet žaidimas yra žaidimas, ir pagal konkurso ►

Vytauto Liaudanskio nuotr.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ nuostatus galima išrinkti tik vieną knygą, nepriklausomai nuo to, kokiai kategorijai ji priklauso. Kasmet svarstoma, ar galima vienodai vertinti mokslines monografijas, grožinės literatūros kūrinius, vaikiškas knygas ar albumus; egzistuoja nuomonė, kad vertinti reikėtų diferencijuotai, suskirstant knygas į atskiras kategorijas.

Šiame konkurse buvo ne vienas eksperimentinis leidinys: dvi knygos-dėžutės, knyga atvirukų rinkinys ir jauki suvenyrinė knyga, panaši į užrašų knygutę. Kaip vertinti tokius skirtingus leidinius? Kas dabar yra knyga? Po diskusijų komisija nusprendė vadovautis standartiniu knygos apibrėžimu. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje knyga formaliąja to žodžio prasme apibrėžiama kaip įrištas, iš trijų ar daugiau spaudos lankų (arba 48 ir daugiau puslapių) sudarytas neperiodinis spaudos leidinys, turintis visus tradicinės knygos bruožus – viršelį, tam tikrą puslapių skaičių, knygos formą atitinkantį maketą.

Prisiminkime 2018 metų konkursą: gražiausios knygos titulas tuomet atiteko asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ leidiniui – Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio fotografijų albumui-dėželei „Vidurnakt ir giliau“. Pamenu, kiek daug gražių žodžių šiam leidiniui išsakė tų metų gražiausios knygos rinkimo komisijos pirmininkė, knygų dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Sutikime, kad knygos samprata dabar iš esmės keičiasi. Juo labiau kad yra daiktų, labai panašių į knygas, turinčių formalius knygos požymius, bet jie nėra knygos. Tai patvirtino ir knygos meno eksperimentų platformos „NoRoutine Books“ iniciatorius, dizaineris Gytis Skudžinskas: „Leidinio formos apibrėžtis turėtų būti numatyta knygos konkurso nuostatuose, ir tada būtų viskas aišku. Paprasčiausias knygos apibrėžimas galėtų būti toks: leidinys, turintis ISBN kodą, yra knyga. Eksperimentiniai leidiniai irgi gali būti vadinami knyga. Pavyzdžiui, leporelo knygos (knygos-armonikos, gaminamos iš storo kartono) pas mus būtų vadinamos eksperimentinėmis, o Japonijoje ar Kinijoje tokie leidiniai tęsia tūkstantmetę tradiciją. Atvirukų rinkinys irgi gali būti knyga, jei pasakojimas ir naratyvas dėliojamas kaip knyga. Autorius sprendžia, kas yra knyga.“

Neabejotina, kad būsimuose konkursuose bus vis daugiau novatoriškų ir eksperimentinių leidinių, o mes turime būti pasiruošę juos vertinti. ►

Novatoriška, žaisminga

„Pop-up“ žanro knyga „Iškylanti Klaipėdos istorija“ (teksto autorė – Rita Maksimavičė, iliustratorė – Raminta Jogminaitė, dizainerė ir konstruktorė – Justina Plienaitienė, leidėja – „Druka“) yra pirmasis toks leidinys Klaipėdos metų knygos konkurso istorijoje. Pirmą kartą konkurse dalyvavo toks novatoriškas leidinys, pareikalavęs ne tik meninių, bet ir inžinerinių kompeten-

cijų. „Kuriant tokią knygą, reikia iš anksto numatyti, kaip joje skleisis ar nesiskleis iliustracijos, kaip versime jos puslapius, ar ilgai knyga tarnaus“, – sakė komisijos pirmininkas A.Klimas, nepagailėjęs gražių žodžių šiai knygai. „Pop-up“ žanro knygą sumaketavusios, jos inžinerinį sprendimą sukūrusios dizainerės, VDA magistrantės J.Plienaitienės pastangos ir kūrybinis sumanymas buvo įvertinti paskatinamuoju prizu.

Leidinys-dėželė „Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“ (sudarė ir knygos maketą sukūrė Vladas Balsys, fotografavo Remigijus Treigys, Benas Šarka, Vaida Varnagienė ir Gintaras Varnagys, teksto autorė – Danguolė Ruškienė, išleido asociacija „Kūrėjų sąjunga“) irgi sulau-

kė komisijos dėmesio. Tai smagus, žaismingas, gerai apgalvotas leidinys, įdomi jo komplektacija: dėželėje sukaupti keturių fotomenininkų nuotraukų atspaudai. Kiekvienoje dėželėje yra ir kažkokių keistų daiktų: vienoje – didinamasis stiklas, kitoje – stiklo rutuliukas, baltos pirštinės ar manikiūrinės žirklutės. Kiekvienos dėželės komplektacija skirtinga. Kaip perskaityti šią kūrėjų žinutę? Tai priminimas žiūrovams, kad su meno kūriniu reikia elgtis pagarbiai: atidžiai įsižiūrėti, nesutepti ir nesubraižyti fotografijų, gal net prieš skaitant nusikarpyti nagus ar apsimauti baltas pirštinaites. Žinoma, kad knygos koncepcija gali būti dar kitokia, kas čia supaisys tuos meno kūrėjus –jie visada šmaikštūs ir nenuspėjami. ►

◄ Dabar plačiau – apie komisijos dėmesio sulaukusias knygas.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Tačiau komisija šiam leidiniui prizo neskyrė, motyvuodama, kad panašios dėželės jau buvo 2018 ir 2019 metais. Nepaisant to, kad kinta leidinio konceptas ir turinys, knygos forma išliko ta pati.

Tilptų kišenėje

Klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino sudaryta knyga „Kas ten žino...“ (dizainerė – A.Kanaverskytė, išleido „Druka“) yra knyga dedikacija jo brolio Romo Žvaigždino atminimui. Tai knyga, kurioje susijungia dviejų brolių – tapytojo Ernesto ir bitlomano, filosofo Romo – kūryba. Poetinės Romo miniatiūros kaip inkliuzai jaukiai prisišlieja prie Ernesto paveikslų ir juose ištirpsta.

Ši knyga yra tikras meno kūrinys. Akį džiugina jaukus knygos viršelis, primenantis natūralią odą, ir patogus formatas – knygelė lengvai tilptų kišenėje. Graži detalė – knygos užraktas iš jūros nugludinto medžio pagaliuko, perveriančio kilpą knygos viršelyje. Knyga iliustruota nuotraukomis iš Ernesto ir Romo bičiulių archyvų.

Kodėl ši knyga nebuvo pripažinta gražiausia? Jos kūrybinis sprendimas tikrai išskirtinis, tačiau komisija surado mažų klaidelių: gal galima buvo paieškoti minkštesnio, jaukesnio popieriaus, viršelį sukurti iš tikros odos...

Šį leidinį tapytojas E.Žvaigždinas išleido savo lėšomis, ir tai yra jo dėmesio ir meilės ženklas broliui.

Knygelė „Sankirta“ (išleido „Druka“) yra atvirukų rinkinys – graži dedikacija jaunystei. Po daugelio metų Marijonos Šulskienės, tuomet dar Marytės Kuzmaitės, jaunystės eilėraščiai netikėtai atgimė grakščiame leidinyje, kurį sukūrė ir iliustravo dailininkas Romas Klimavičius. Idėja, kad knyga gali būti pateikta kaip atvirukų kolekcija, lyg iliustruoja mūsų gyvenimą – dienos gula viena po kitos tarsi atvirukai. Kiekvienai dienai – vis kitas atvirukas. Kiek tų atvirukų mūsų gyvenime? Kokie jie? Tarp iliustracijų leidinyje

R.Klimavičius įterpė M.Šulskienės rankraščių faksimiles – į rinkinį nepatekusius eilėraščius, atspausdintus senoviniu šriftu, Marijonos užrašų knygelių ir dienoraščių fragmentus.

R.Klimavičius, sukūręs šį aukštos meninės vertės kūrinį, džiaugėsi, kad autorė jam patikėjo savo dienoraštį su visais įrašais ir mergaitiškomis paslaptimis. Tokį literatūrinį archyvą galima buvo sugadinti, subana-

linti, nusaldinti, tačiau dailininkui pavyko rasti tinkamiausią tokios poezijos iliustravimo formą – nespalvotą grafiką, kuri sutaurino jaunatviškus egzaltuotus eilėraščius. Puikus leidinys. Ir šiuo atveju komisija abejojo dėl leidinio formos, klausdama, ar atvirukų rinkinys yra knyga.

Poezija dėžutėje

„Būti šalia“ (sudarytoja – D.Ruškienė, išleido Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka) – daugiau nei tris dešimtmečius JAV gyvenančio Edžio Jurčio fotografijų albumas. Jo autorius gimė ir augo Klaipėdoje, čia baigė mokyklą ir pradėjo savo kūrybinę veiklą.

E.Jurčio albume pristatyti svarbiausi autoriaus fotografijų ciklai ir pavieniai darbai, kurie apima laikotarpį nuo kūrybos pradžios 1973-iaisiais iki 2020 metų.

Leidinį papildo menotyrininkės

D.Ruškienės tekstas, informacija apie

E.Jurčio kūrybinę veiklą, panaudotos fotografijos iš Klaipėdos apskrities

I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje saugomo autoriaus archyvo.

Įdomus, apgalvotas knygos dizainas. Kiekviena eilėraščių knyga yra suvyniota į juodą, minkštą kalkinį popierių ir uždaryta kartoninėje dėželėje. Knygos puslapiai ne suklijuoti, o susiūti rankomis. Knygos atvarte – autorės parašas. Dar viena dėželė šiame konkurse. Paslaptinga ir viliojanti. Tikrai nepaprastai gražus, subtilus leidinys. Vienintelis menkutis trūkumas – nežymios tipografijos klaidos. Už šią knygą S.Jokužio leidykla-spaustuvė buvo apdovanota paskatinamuoju prizu.

Apie gražiausią

Pabaigai – dar apie gražiausią 2021 metų Klaipėdos knygą.

Po ilgų diskusijų ir svarstymų, susumavus komisijos narių balsus, gražiausios knygos titulas atiteko leidiniui „Laivų modeliai. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“.

Šis albumas pasižymi nepriekaištingu, profesionaliu maketu. Leidinys, be jokios abejonės, galėjo pretenduoti į gražiausios knygos titulą, tačiau tam pritrūko kelių komisijos narių balsų. Albumas ir jo leidėja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka buvo įvertinti paskatinamuoju prizu.

Aktorės ir dainininkės Ingos Jankauskaitės eilėraščių knyga „Ir tai praeis“ (fotografijų autorė – Viktorija Vaišvilaitė, išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė) buvo labai arti gražiausios knygos nominacijos laurų. Šioje poezijos knygoje viskas yra gražu: atviri, jausmingi aktorės eilėraščiai, nespalvotos elegantiškos ir kartu subtiliai erotiškos fotomenininkės V.Vaišvilaitės fotografijos – ištisa aktorės I.Jankauskaitės portretų galerija.

„Laivų modelių rinkinys atkartoja Lietuvos jūrų muziejaus istoriją. Į katalogą sugulė teminiai pasakojimai apie laivų tipus ir istorinius laikotarpius. Iš viso pristatyti 123 iš maždaug 160 muziejuje saugomų šio rinkinio eksponatų. Pasakojimų tekstus padėjo paruošti dr. E.Ubis. Vieningu stiliumi nufotografuoti ir paruošti pristatymui 123 laivų modelius buvo nemenkas iššūkis ir muziejaus fotografui A.Mažūnui, ir dizaineriui T.Karpavičiui. Kiekvienam, keliamam iš vitrinų ar traukiamam iš saugyklų spintų laivui, prieš fotosesiją reikėjo atlikti „grožio procedūras“. Kai kurie eksponatai, juos pajudinus, pabirdavo detalėmis. Teko studijuoti denio įrangą, stiebų ir laivų konstrukcijas. Laivų modelių restauravimas yra šiek tiek partizaninis užsiėmimas, reikalaujantis ypatingos precizikos“, – apie katalogo kūrimą papasakojo Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vyriausiasis fondų saugotojas R.Adomavičius. Komisija konstatavo, kad tai nepaprastai svarbus ir naudingas leidinys mūsų miestui, reprezentuojantis Lietuvos jūrinę kultūrą. Mažų klaidelių ir jame nebuvo išvengta. Dizainerė A.Kanaverskytė kritikavo leidinio tipografiją. Jos nuomone, jam pasirinktas per didelis, sunkiai perskaitomas ir per ryškus šriftas. Tačiau komisijos pirmininkas

A.Klimas atrėmė Agnės kritiką, teigdamas, kad tai nėra esminė klaida. Šiuolaikinėje leidyboje nebūtina naudoti standartinius, preciziškus, „iškrapštytus“ šriftus.

Knyga „Laivų modeliai. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“ pavergia

Yra daiktų, labai panašių į knygas, turinčių formalius knygos požymius, bet jie nėra knygos.

tematika. Klaipėdiečiai, jūra ir laivai yra neatsiejama miesto identiteto dalis.

Katalogas atitiko visus gražiausio leidinio reikalavimus: puikus viršelis, tinkamai parinktas popierius, tvarkingas maketas, ideali nuotraukų kokybė, apgalvotas teksto ir vaizdo santykis.

Knygos maketą sukūrė vilnietis dizaineris T.Karpavičius. Gaila, žinoma, kad laurai šį kartą atiteko ne klaipėdiečiui. Būtų nuostabu, jei gražiausia Klaipėdos knyga būtų sukurta klaipėdiečių menininkų, tačiau dabartinėmis globalizacijos sąlygomis geografija tampa nebesvarbi. Leidėjai laisvai gali rinktis, kam patikėti dizaino sprendimus. Globalizacija sukuria konkurenciją, tenka prie to prisitaikyti, o knygos menininkus ji skatina pasistengti, augti ir tobulėti.

Klaipėdos metų knygos rinkimus inicijavo ir rengia Klaipėdos miesto savivaldybės

I.Kanto viešoji biblioteka, siekdama palaikyti ir skatinti knygų leidybą uostamiestyje. Konkurso finansinis rėmėjas – bendrovė „Mūsų laikas“, informacinis rėmėjas – dienraštis „Klaipėda“.

Solistas T.Jakas: darbas teatre –geriausias mokytojas

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Tadas Jakas yra gyva posakio „gimęs dainuoti“ iliustracija. Skambiomis „arijomis“ kadaise sudrebinęs gimdymo namus, iki šiol su dideliu džiaugsmu ir atsidavimu dainuoja ir sako, kad tai jam suteikia daug laimės. „Geriausia spektaklio dalis – nusilenkimai. Jei spektaklis pavyko gerai ir jautiesi padaręs viską tinkamai, nusilenki ir jautiesi labai laimingas“, – šypsodamasis kalbėjo T.Jakas, pasakodamas apie savo gyvenimo kelio ir profesijos pasirinkimus.

dėjome lankyti Gargždų muzikos mokyklą: sesuo mokėsi groti smuiku, o aš ėmiausi chorinio dainavimo.

– O kiti dalykai, nesusiję su muzika, neviliojo?

Šeimoje muzikuoja visi

– Kada pradėjote dainuoti?

– Pirmąsias aukštas natas bandžiau išgauti vos gimęs. Gimdymo namų personalas juokavo, kad aš „dainuodavau“ net tada, kai visi kūdikėliai miegodavo, tuo priversdamas savo mamą raudonuoti. Jau tada man žadėta šlovinga solisto ateitis (juokiasi). Netyčia šie žodžiai tapo pranašingi...

Muzika mūsų šeimoje – įprastas dalykas. Mano tėvai jaunystėje grodavo privačiose šventėse, o mano seneliai, gyvenantys Lomių kaime, abu vis dar groja bandonijomis ir aktyviai koncertuoja.

Būdamas mažas, sykį taip „švariai“ sudainavau per televiziją išgirstą dainą, kad visi stebėjosi, o mama įrašė mano dainavimą į magnetofono juostelę ir dar ilgai saugojo tą įrašą. Nelankiau vaikų darželio, tai man suteikė galimybę pasimėgauti visais gyvenimo kaime malonumais: karjeras, smėlis, gamta ir nesibaigiantys žaidimai lauke su kitais vaikais.

Esu kilęs iš kaimo netoli Skaudvilės (Tauragės rajone), o nuo septynerių persikėliau gyventi į Gargždus. Ten kartu su sese pra-

– Visada žinojau, kad noriu dainuoti ir man tai iki šiol labai patinka. O kaip man tai pavyksta, spręsti ne man... Mokydamasis mokykloje planavau, kad, jei gyvenimo nesusiesiu su muzika, rinksiuosi mokslus, susijusius su biologija, chemija, nes man sekėsi ir šie dalykai. Matematikos ir kitų mokslų „neįkirtau“ visai. Būčiau rinkęsis veterinariją ar mediciną, tačiau net sau pačiam netikėtai įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Mokėsi dirigavimo

– Kodėl S.Šimkaus konservatorijoje pasirinkote studijuoti dirigavimą, o ne dainavimą?

– Dainavimo link ėjau „tiesiai, per aplinkui“, kaip juokauja žmonės. Nesidomėjau galimybe studijuoti Klaipėdoje. Buvau baigęs dešimt klasių, o vasarą paskutinį kartą su mokyklos choru buvau išvykęs dainuoti į užsienį ►

Žaneta SKERSYTĖ

◄ Tvarkydama senus laikraščius, mama aptiko skelbimą, kviečiantį tapti šios konservatorijos studentu, tačiau stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę. Mano mama atkakli: paskambino konservatorijos vadovei ir paprašė priimti sūnų į dainavimą, o dukrą – į smuiko specialybę. Grįžtu po kelionės, o mama ir sako: turime šansą

bandyti patekti į konservatoriją. Išvažiavome su metais jaunesne sese bandyti. Buvau visiškai nepasiruošęs, bet įstojau. Deja, dainavimo specialybės klasė buvo pilna, tad man pasiūlė mokytis dirigavimo, o atsiradus galimybei pereiti į dainavimą.

Dirigavimas man labai patiko. Taip ir baigiau šią specialybę. Nepasigailėjau. Daug

mokėmės, nes kartu su brandos atestatu ten gauni ir specialybės diplomą. Šią ugdymo įstaigą prisimenu kaip kažką nuostabaus. Tai vienas geriausių etapų mano gyvenime.

– Ši mokykla turi ypatingą dvasią?

– Būtent. Ten dirba ypatingi pedagogai. Man labai daug davė dirigavimo specialybės mokytoja Virginija Manšienė, balso lavinimo mokytoja Rima Ramonienė ir fortepijono mokytoja Zita Žilinskienė.

Ten studijuoja nepaprastos asmenybės. Bendrabučio gyvenimas, pokalbiai... Likome draugai visam gyvenimui. Ten tokia aura: atsisėdi prie pianino ir groji, net nepastebėdavai, kaip prabėgdavo 3–4 valandos.

Tiesūs keliai – ne jam

– Vėliau pratęsėte solinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete?

– Tiesūs keliai – ne man (juokiasi). Ruošiausi stoti į solinio dainavimo specialybę Klaipėdos fakultete, tačiau, pasitaręs su pedagoge, nusprendžiau, kad man bus pernelyg sudėtinga, nes mokiausi dirigavimo.

T.Jakas – Plutonas operetėje „Orfėjas pragare“.

KVMT archyvo nuotr.

Ir pasirinkau dirigavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Įstojau ir pajutau, kad tai ne man. Po pusmečio mokslų mane sėkmingai pervedė, ir ėmiau studijuoti dainavimą Klaipėdoje. Tapau LMTA Klaipėdos fakulteto dėstytojo Mindaugo Gylio studentu, jo klasėje baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas. Kai kam atrodo nerimta ir sudėtinga ta mano profesija – solinis dainavimas. Bet aš tai mėgstu!

ma, o svarbiausia, kad pamatydavau, kaip dirba skirtingos spektaklio solistų sudėtys. Tai buvo puiki patirtis būsimam solistui, artistui – stebėti ir semtis patirties.

Čia besimokydamas kartu su kitais studentais savanoriaudavau prieš KVMT spektaklius ir koncertus. Ši savanorystė sudarė galimybę nemokamai pamatyti visus spektaklius po kelis kartus. J.Strausso operetę „Šikšnosparnis“ mačiau penkis kartus iš eilės. Man buvo juokinga, links-

2014 m. baigiantis mano studijoms tuometis KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys man pasiūlė padainuoti J.Strausso operetės „Vienos kraujas“ atnaujinto spektaklio premjeroje. Teatro rengiamo Jaunųjų talentų festivalio metu tąkart į sceną žengė daug jaunimo. Sutikau išbandyti savo jėgas ir tapau Jozefu iš J.Strausso operetės „Vienos kraujas“. Pamenu, iš pradžių mane viskas gąsdino, balsas drebėjo. Kai tik pertrauka, atrodė, kad gaunu daugiausiai pastabų ir man taip nesiseka. Klausiau savęs, kodėl aš sugalvojau, kad turiu čia būti... Bet galiausiai tik sukąsdavau dantis ir stengiausi dar labiau. Raminau save, kad toks darbas, visi stengiasi, o pastabos tik padeda tobulėti.

Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą turėjau išbėgti į sceną ir atlikti trumpą solo numerį. ►

Rita Petrauskaitė ir T.Jakas – W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas“. L.Bernsteino operetėje „Kandidas“. KVMT archyvo nuotr.

Pelė – A.Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“.

Ir žiūrovu būti gerai, tačiau man įdomiau būti kitoje barikadų pusėje.

◄ Girdžiu, kad jau grojami paskutiniai taktai, turiu bėgti į sceną, o jaučiuosi taip, lyg alpčiau iš baimės, kojos dreba... Išėjau. Pajutau adrenalino pliūpsnį ir viską atlikau teisingai. Yra toje operetėje viena vieta, kai aš iš grafino turiu įsipilti gėrimo ir išgerti. Man taip drebėjo rankos, kad stikliukas barškėjo į grafiną ir negalėjau įsipilti. Apsimečiau, kad įsipyliau ir neva išgėriau.

Būti veiksmo dalimi

– Patiko tiek, kad nusprendėte, jog norėtumėte čia likti?

– Taip sutapo, kad, pasibaigus mano studijoms, buvo paskelbta KVMT solistų atranka. Dalyvavau ir pavyko. O kaip bijojau: tekstas strigo, nemaniau, kad pasiseks.

Atėjęs į teatrą supratau, kad studijuoti – viena, o tikrasis mokslas – darbas teatre, ir čia tu išmoksti dar daugiau. Būti scenoje – viena, tačiau kaip įdomu pamatyti teatro užkulisius ir būti ten vykstančio veiksmo dalimi!.. Kažkas kartoja tekstą ir dreba, kitas juokina kolegas, ketvirtas bėga jų tildyti, primindamas, kad scenoje irgi vyksta veiksmas... Virti teatro virtuvėje įdomiau, nei sėdėti salėje ir tik žiūrėti spektaklį. Ir žiūrovu būti gerai, tačiau man įdomiau būti kitoje barikadų pusėje.

T.Jakas dainuoja G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. KVMT archyvo nuotr.

Vienas mėgstamiausių T.Jako vaidmenų – Motelis miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Senoje – kartu su Oksana Auškalnyte. KVMT archyvo nuotr.

Scenos menas žavus ir įdomiais kolegomis. Jie visada pasiruošę tau padėti: kai savimi abejoji, atsiras, kas pagirs, kai nesiseka, kažkas paguos ir patars visais darbo klausimais.

– Teatras įtraukė ir nepaleido?

– Įtraukė. Tiesiog beprotiškai. Negaliu išeiti iš teatro. Atrodo, širdis neatlaikytų išsiskyrimo.

Muzikinis teatras jungia labai norinčius vaidinti ir dainuoti. Meilės iš išskaičiavimo čia nerasite. Tik tikrus nuoširdžius jausmus.

– Solinis dainavimas – sudėtinga profesija: daug atsakomybės, rampos šviesoje tampa pastebima net menkiausia klaidelė. O kur dar nuolatinis mokymasis. Kuo ši profesija žavi?

– Geriausia spektaklio dalis – nusilenkimai. Jei spektaklis praeina gerai ir jautiesi padaręs viską tinkamai, nusilenki ir būni labai laimingas (juokiasi).

– Jūsų kaip solisto dosjė pildosi vis solidesniais vaidmenimis. Kylate karjeros laiptais?

– Pakilimų nesureikšminu. Niekas teatre nevyksta pamojus stebuklinga lazdele: daug dirbdamas su vokalo pedagogais, dainuodamas teatro repertuariniuose spektakliuose, įgauni vis naujos patirties, augi.

Tarsi smagus žaidimas

– Bet visi siekia reikšmingų, didelių partijų?

– Visi pradeda nuo mažų vaidmenų. Yra buvę spektaklių, kuriuose turėjau sudainuoti vos vieną frazę, bet dėl jos taip jaudindavausi... Net nespėji kojų apšilti scenoje, o jau turi išeiti... Tada į tą trumpą laiką turi spėti sudėti visus savo talentus, visas įgytas žinias.

Buvo ir nebylių vaidmenų, kai neturėjau progos sudainuoti nė vienos natos. Man jie vieni sudėtingiausių, bet sykiu ir vieni mėgstamiausių. Tada tenka maksimaliai pasitelkti aktorinius gebėjimus, nors aktorystės mus mažai ir mokė. Situacija

VIZITINĖ KORTELĖ

Tadas Jakas 2010 m. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) 2014 m. baigė solinio dainavimo bakalauro, o 2016 m. – magistro studijas. Nuo 2015 m. yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. Šiame teatre sukūrė keliolika vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Tarp jų svarbiausi: Remendadas (G.Bizet operoje „Karmen“), Fačendas (G.B.Pergolesi operoje „Livjeta ir Trakolas“), Vesponė (G.B.Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“), Parpinjolis (G.Puccini operoje „Bohema“), Almerikas (P.Čaikovskio operoje „Jolanta“), Jozefas (J.Strausso operetėje „Vienos kraujas“), Tedas Hintonas (F.Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Tekaberis (F.Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Anicokas (G.Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“), Motelis (J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Mažylis (N.Sinkevičiūtės muzikinėje pasakoje vaikams „Pasaka be pavadinimo“), Ridikėlis (A.Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“), Roberto Vermičeloni (A.Kučinsko operoje vaikams „Makaronų opera“), Pelė I (A.Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“), Grafas Almaviva (G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Amosas Hartas (J.Kanderio miuzikle „Čikaga“), Kandidas, Kapitonas, Guberna- torius, Vanderdenduras, Čarlzas Edvardas (L.Bernsteino operetėje „Kandidas“), Ragūnas (G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“), Don Otavijus (W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas“), Sielininkas (E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“), Plutonas / Aristėjas (J.Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“).

Dalyvavo teatralizuotose koncertinėse programose „Brodvėjus LT“, „Naujametinis varjetė“, „Ispaniškoji sarsuela“, „Teisingos dainos“, „Išvirkščios dainos“, „Vasaros atspindžiai“, „Aš – senas jūrininkas“. 2020 m. pelnė KVMT apdovanojimą „Pagauk bangą“ kaip Metų operos ir operetės atlikėjas, o 2022 m. – kaip Metų debiutantas operos, operetės, miuziklo srityse.

tarsi tave apnuogina, negali prisidengti dainavimu, esą dabar stoviu ir dainuoju, klausykitės...

Aišku, kiekvienas solistas siekia didelių vaidmenų. Dėl jų ir tobuliname savo vokalinę techniką. Vis dėlto iki kiekvieno vaidmens reikia „užaugti“. Kol kas jaučiuosi gerai, būdamas charakterinių, komiškų vaidmenų atlikėju. Ir svajoju kada nors užaugti tiek, kad pajėgčiau sudainuoti Lenskio partiją Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Tai graži ir sudėtinga partija, opera užburia nuostabia muzika ►

◄ – Kaip pavyksta prisijaukinti vieną partiją ir paskui staiga nerti į kitą? Ar sudėtingos tos transformacijos, kai kiekvieną spektaklį esi vis kitas žmogus?

– Esu jaunas. Į bet kurį vaidmenį „įnerti“ sudėtinga. Man lengva susigyventi su komiškais, linksmais vaidmenimis. Man tai tarsi smagus žaidimas. Jaučiuosi lyg vaikas, pakliuvęs į vis kitą smėlio dėžę: kokie kolegos, tokių taisyklių ir laikausi. Taisyklės įpareigoja, negali išklysti iš scenos, bet turi daug laisvės improvizuoti. Atlikdamas charakterinius vaidmenis, neprivalau savęs spausti į rėmus, tai man lengva. Dramatiniai vaidmenys įpareigoja, o man norėtųsi valiūkiškai pastrikinėti. Tačiau stengiuosi įveikti ir kuo dramatiškesnes partijas.

– Kaip, pavyzdžiui, Don Otavijus iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“?

– Taip, stengiuosi būti toks pat nuolankus ir susikaupęs. Dramatiškas. Svarbiausia, kad netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje iš manęs neprasiveržtų Pinčiukas (juokiasi).

Ne tik vokaliniai iššūkiai

– Esate jau patyręs „velnias“, „kasas pasileidžiantis“ ne tik dainuodamas Plutoną Jacqueso Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“, bet ir Pinčiuką Viačeslavo Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“...

– Plutonas buvo kupinas ne tik vokalinių iššūkių. Kai pamačiau scenografės ir kostiumų dailininkės Renatos Valčik specialiai Plutonui sukurtus batus, primenančius mini kojūkus, sušukau: „O, ne!“ Tai 15 cm aukščio platformos, kurios dengia tik pusę pėdos, o kulnai kybo ore. Spyriojausi tik akimirką. Priėmiau šį iššūkį ir ilgai mokiausi, tačiau jais vaikščioti išmokau. Tiesa, mano mokslus batai sunkiai atlaikė: suplėšiau kelis kartus, tad batsiuviams teko juos taisyti. Buvau ir pargriuvęs. Sunkiausia buvo išmokti su šiais batais vaikščioti laiptais, šokti, priklaupti ant vieno kelio. Prieš ką nors darydamas turėjau gerai apgalvoti, kaip tai darysiu.

– Dabar atjauti damas, kai jos avi aukštakulnius?

– Reiškiu didžiausią užuojautą. Gerai jas suprantu.

– Ar, palyginti su Plutonu, Pinčiuko vaidmuo atrodo paprastesnis?

– Tai mano mėgstamas personažas. „Velnio nuotaka“ KVMT gyvuoja nebe pirmus metus. Prieš imdamasis Pinčiuko vaidmens, galėjau stebėti anksčiau jį atlikusius kolegas, pasinaudoti jų patirtimi ir pridėti kažką savo. Labai smagus vaidmuo, nereali miuziklo muzika, kuri mane tiesiog užvaldo. Prisipažinsiu, esu miuziklų gerbėjas.

Tarp mėgstamiausių partijų, kuriose geriausiai atsiskleidžia ne tik mano balsas, bet ir pašėlusi prigimtis, yra Tedas Hin-

tonas (F.Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Tekaberis (F.Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Motelis (J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Amosas Hartas (J.Kanderio miuzikle „Čikaga“). O kaip man patinka vaidinti KVMT spektakliuose vaikams, dainuojant Mažylio (N.Sinkevičiūtės „Pasakoje be pavadinimo“), Ridikėlio (A.Kučinsko „Bulvinėje pasakoje“), Roberto Vermičeloni (A.Kučinsko „Makaronų operoje“), Pelės (A.Kučinsko „Žvaigždžių operoje“) partijas! Šiuose vaidmenyse tarsi sugrįžtu į vaikystę, prisimenu, kaip buvo smagu krėsti eibes. Mėgstu ir operas, operetes, dainuoju Grafą Almavivą G.Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“. Sunkiau būna koncertuose. Tiesiog dainuoti stovint scenoje man yra sudėtingiausia misija: atrodo, kojos įauga į sceną, suakmenėji. O kai spektakliuose pilna režisūrinių sprendimų, nėra kada nė galvoti.

Bet, pavyzdžiui, rengiant teatralizuotą koncertą „Brodvėjus LT“, turėjau išmokti šokti stepą. Nors iki tol maniau, kad esu tam negabus – kaip sakoma, gimęs su dviem kairėm kojom (juokiasi). Teko pasistengti, pasilikdavau po repeticijų ir vienas kelias valandas kaldavau į grindis stepo žingsniukus. Ir man pavyko! Scenos iššūkiai mane „veža“. Sunkiausias darbas ruošiant bet kurią partiją – išmokti ją teisingai dainuoti, atsiminti žodžius, tad esu labai dėkingas kantriesiems teatro koncertmeisteriams.

„Vivat kava!“ solistai Rosana Štemanetian, Mindaugas Rojus ir T.Jakas Jūros šventėje atliko J.S.Bacho „Kavos kantatos“ ištraukas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Šokių mokytojos A.Umnovos dėka T.Jakas gilinosi į stepo šokio atlikimo technikas.

m.

Neįkainojama patirtis

– KVMT jungia daugybę profesionalų, čia dirbančių ne vieną dešimtmetį...

– Su jais labai smagu dirbti, bendrauti ir iš jų mokytis. Norėtųsi kartu dirbti dar ilgus dešimtmečius, nes ta patirtis neįkainojama. Man teko laimė dirbti su Stasiu Rezgevičiumi, Jadvyga Grikšiene, kurie jau teatre nebedirba. Žiūrėjau, žavėjausi ir tikiuosi, kad man pavyko kažką perimti. Tai ne tik savos srities profesionalai, bet ir eruditai, galėję

visada padėti, patarti, kaip teisingai save nuteikti, kaip psichologiškai pasiruošti išėjimui į sceną, labiau pasitikėti savo instrumentu – balsu.

– Ar saugote savo brangiausią „instrumentą“?

– Ne, savaime gerai veikia. Net peršalimu sergu labai retai. Šaliko nenešioju, nebent dideli šalčiai. Svarbiausia dirbant nepersitempti ir balso pernelyg nenuvarginti. Repeticijose kartais save patausoju. Nors, jei koks kūrinys labai patinka, pamirštu save tausoti, net repetuoju „visa koja“.

– Pabaigai gal prisimintumėte kokią nors linksmą istoriją iš užkulisių?

– Neseniai rodėme miuziklą „Velnio nuotaka“. Aš kaip Pinčiukas turiu Raupį išsitempti į sceną ir prikulti virve. Atsitupiu paimti virvės ir girdžiu, kaip traškėdama plyšta kelnių siūlė. Laimė, plyšį uždengė mano velniška uodega. Išėjau iš scenos stengdamasis žiūrovams neatsukti nugaros. O dainuodami operetėje „Vienos kraujas“, su viena soliste netyčia nudribome ant grindų, nors tokio režisūrinio sprendimo nebuvo. Mėgstu ir pats pasiklausyti smagių istorijų iš užkulisių, ne vienam yra jų nutikę.

Dainuojančiam pirmokui T.Jakui akordeonu pritardavo mama.

Laiko transformacijos. T.Jakas su sesėmis Lina ir Gintare 1993 ir 2018

Asmeninio albumo nuotr.

T.Jakas su mama Sniežana.

„Dėmesio! Bale tas per pojūčių priz mę

Pasibaigus ekstremaliai karantino situacijai Lietuvoje, šiemet pagaliau „atsivėrė“ proga Tarptautinę šokio dieną Klaipėdoje paminėti kiek laisviau – bent jau be kaukių, tik, deja, dar ne teatre... Balandžio 29-osios vakarą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) Žvejų rūmuose pateikė naujausią projektą „Dėmesio! Baletas 2022“. Apgailestauti būtų galima vos dviem aspektais: dėl nepilnos žiūrovų salės – ne itin gausiai susirinkusios publikos ir kad tokio pobūdžio projektai yra vienkartiniai, be išliekamosios vertės. Gal šis vis dėlto taps repertuariniu teatro renginiu? Nes jis tikrai buvo vertas dėmesio, o baleto trupės tendencija tobulėti – akivaizdi.

Išdėstant statistiškai

Šiame jau trečiajame pamečiui KVMT baleto trupės spektaklyje-koncerte „Dėmesio! Baletas“ pristatyta 13 šokio miniatiūrų. Palyginti su praėjusiais metais (2020 m. – 15, 2021 m. – 14), kiek mažiau. Kaip ir pačių kūrybinio proceso dalyvių (atitinkamai –10, 9), šiemet – septynių kūrėjų: Aušros Krasauskaitės, Viktorijos Galvanauskienės, Taurūno Baužo, Darios Verovkos, Airisės

Violeta MILVYDIENĖ

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas 2022“.

tas 2022“:

Gudonytės, Yano Malaki, Gajaus Žmavco. Solinių, duetinių, grupinių kompozicijų skaičiai ir programos struktūra – labai panašūs. Trys masinės (12–13–17 atlikėjų) kompozicijos išdėstytos tapačiai / identiškai: pradžioje (prologas), viduryje ir pabaigoje (epilogas). Šįkart galbūt daugiau duetų (4), trys solo, du ketvertukai, vienas trio. Tokia būtų sausa rodiklių statistika.

Nagrinėjant giliau

Nagrinėjant giliau, nejučia peršasi palyginimai ir kitų parametrų atžvilgiu.

Tarsi tapo įprasta, kad KVMT baleto trupės atlikėjai (ypač pastaraisiais metais) demonstruoja puikias fizines galimybes ir emocines savybes. Regis, šiame projekte labiau išryškinamos jų vaidybinės subtilybės, dvasinės ypatybės, kūrybiniuose darbuose grindžiami asmeniniai išgyvenimai ir jausmai. Be to (šį faktą vertinu kaip teigiamą reiškinį), atkreiptas dėmesys į lietuvių menininkų – rašytojų, kompozitorių – kūrinius.

Tiesa, vienų kūrėjų branda, reali praktika ir gyvenimiška patirtis pateisina rezultatą, kitur akivaizdūs tik bandymai kurti, o iššūkiai neatitinka lūkesčių. Natūralu – juk savo „kūdikį“ būtina ne tik sumąstyti, bet ir

išjausti, ir tinkamai perteikti. Gi provokuojantys ir (ar) intriguojantys kai kurių kompozicijų tekstiniai pristatymai socialiniuose tinkluose bei spaudoje realiai neatrodo tobulai įgyvendinti, t. y. neišrutulioti konceptualiai, tad vizijos lieka nepagrįstos.

Kita vertus, šįsyk nepastebėjau perdėm ištęstų epizodų, betikslių pauzių, nepagrįsto, beprasmio bėgiojimo iš scenos ir atgalios, dirbtinai sujungtų fragmentų, kurie dar išlikę atmintyje (ir šio žurnalo puslapiuose: https://issuu.com/diena/docs/ durys_2020_11, https://issuu.com/diena/ docs/durys_2021_05). Neišsitrynė prisiminimai ir apie regėtų pasirodymų režisūrą, scenografiją, apšvietimą, aprangą... ►

Olesios Kasabovos nuotr.

Apžvelgiant komponentus

◄ Toliau maga apžvelgti pagrindinius naujojo produkto komponentus, panagrinėti jų pritaikymo metodus pačiam svarbiausiam –projekto stuburui – choreografijai.

Visa programa struktūrizuota prognozuojamai, o scenos erdvė, joje sukurta atmosfera, miniatiūrų jungimo principas kiek nustebino.

Istorijos pasakojamos visiškai „apnuogintoje“ scenoje – be užkulisių, be jokių technologinių efektų (be vaizdo projekcijų, kitų vizualizacijos triukų). Kiekvienos miniatiūros siužetas rutuliojasi vien padedant apšvietimui (šviesų dailininkas Andrejus Lavrinovičius) ir vos kelioms scenografijos detalėms ar būtiniems rekvizitams (fortepijonas, lova, kėdė, knyga, indas citrinoms).

Gana drąsi, tačiau aiški teatro trupės vadovų (vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko, projekto organizatorės Jelenos Lebedevos, koordinatorės V.Galvanauskienės ir kitų) pozicija, strategija ir taktika, galbūt atsižvelgiant į pernykščiame projekte naudotą kritikuotiną kūrybos metodą, kai pažengusios videotechnologijos neretai užgožė šokio momentus arba balansavo ant plonytės ribos.

Intarpai ir (ar) jungtys – taip pat neįprasti. Jie ne tokie intensyvūs, kaip anksčiau matytuose dviejuose projektuose, tarsi specialiai, sąmoningai pristabdyti, plaukė lyg sulėtinti filmo kadrai. KVMT operos solisčių ir pianistės promenados – lėtos, orios, didingos, net scenos darbuotojai, kažkiek įvaldę tiesią laikyseną, atlikti savo pareigą ateidavo ir išeidavo neįtikėtinai ramiai ir tyliai.

Minimalistinis stilius dominavo ir kostiumų spalvose bei aksesuaruose.

Visa tai vertinčiau kaip intelektualius pokyčius – pokyčius dėl šokio.

Analizuojant miniatiūras

Prologu tapusi masinė (13 atlikėjų) kompozicija „Alsuoti alsavimu“ sukurta pagal Johanno Sebastiano Bacho „Ariją“ (ant G stygos), aranžuotą Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės. Choreografė A.Krasauskaitė, sumąsčiusi pakviesti Ritą Petrauskaitę (sopranas), tikrai išlošė – elegantiškas minėtos KVMT solistės vaikščiojimas, giliai

ir sodriai dainuojant ariją, vykusiai papildė prasidėjusį choreografinį vyksmą.

Ar čia gvildenamas gastronominis motyvas? Matyt, kad ne – baigtinė scenelė, šokėjams sustojus avanscenoje ir valgant citrinas, veikiau skirta emocijos raiškai. Vien matant šį veiksmą, darėsi rūgštu burnoje, nors „alsuojančiųjų“ veidų mimika išliko beveik nepakitusi. Bet tik pradžioje. Netrukus apgaulinga išraiška nukrito tarsi kaukė – įvairiomis grimasomis buvo vaizduojami skonio pojūčiai. Sutikčiau su Šokio katedros pirmojo kurso studento Germano Urbonavičiaus nuomone (citata iš recenzijos, pateiktos Šokio meno istorijos disciplinai): „Choreografė pasirodė sėkmingai išlaikiusi savitą braižą, kuriam būdingi netikėti sprendimai, padriki brėžiniai ir lengvumu dvelkiantis chaosas (...). Tačiau eliminavus galingą pabaigą, miniatiūra nebūtų tokia įspūdinga ir įtaigi, o ir aktyvesnis judėjimas jai būtų suteikęs daugiau vientisumo.“

Kitame grupiniame baleto trupės artistės V.Galvanauskienės suformuotame kūrybiniame darbe „Šią akimirką – laimingi“ (muz. Shaun Taylor McManus „My Last Memory“) dalyvavo šešios poros. Jos ypač šokliai ir sinchroniškai demonstravo duetinio šokio techniką, leksikoje „balančininę“ neoklasiką derino su sudėtingais klasikinio baleto elementais, lengvu moderniu „neumejerišku“ allegro. Kulminacijoje – merginų tours fouettée hipnotizavo lyg besisukančių dervišų šokis. Taip, šie jauni gražūs žmonės įrodė esą laimingi šokdami. Bent tą akimirką.

Solinė pačios V.Galvanauskienės (ji – ir grimo, ir šukuosenos dailininkė) atlikta kompozicija „Vilty“ (muz. pagal ištrauką iš Olafur Arnalds „1953“) neatrodė kupina šviesos ar pozityvo, tačiau dvelkė subtilia nuotaika ir ramybe. Tos kelios susikaupimo minutės, sėdint lovoje priešais poetų mėgėjų eiles skaitančią Beatą Ignatavičiūtę, buvo savotiška plastiško ir harmoningo šokio etiudo uvertiūra.

Priminė V.Nižinskį

Iš keturių – dviejų mišrių ir dviejų vyriškų –duetų stipresni buvo pastarieji. Tiek analizuojamais originaliais naratyvais, tiek idėjų transformavimo ir generavimo pavyzdžiais.

„Fauns“ („Faunai“), sukurti Y.Malaki’o (muz. Claude Debussy – simfoninis preliudas „Fauno popietė“, L 86) ir atlikti kartu

su Mykhailo Mordasovu, nuo pirmosios sekundės priminė bronzinę Vaclovo Nižinskio, rusų baleto primarijaus ir choreografo, minimo kaip geriausio XX a. pradžios šokėjo-vyro, figūrą.

Baleto istorijos žinovams šis atvaizdas lengvai atpažįstamas. Plėtodamas savo įgimtą talentą ir nuolat eksperimentuodamas, V.Nižinskis garsėjo virtuoziškumu, charakterių gilumu ir intensyvumu, sugebėjimu transformuotis iš vieno vaidmens į kitą. Kai kurių amžininkų, meno istorikų teigimu, jis net mokėjo šokti ant puantų – tais laikais retas įgūdis tarp šokėjų-vyrų, o ypač buvo žavimasi gravitacijai nepaklūstančiais jo šuoliais. Išgarsėjęs tarptautiniu mastu, suteikęs naujų krypčių ir galimybių šokėjams-vyrams, 1912 m. jaunasis baletmeisteris pastatė „L‘après-midi d‘un faune“ („Fauno popietė“)

Klaipėdos valstybinio

muzikinio teatro baleto trupės tendencija tobulėti – akivaizdi.

pagal C.Debussy muziką, laikomą vienu pirmųjų modernių baletų, beje, sukėlusiu daug ginčų dėl seksualiai įtaigios paskutinės scenos. Būtent premjeroje dalyvavęs Auguste’as Rodinas gyrė „sąmoningai nepatogų“ ir „trūkčiojantį“ judėjimą. Po kelių dienų šokėjas jau pozavo žymiajam skulptoriui.

Tiesa, scenoje išvystoje duetinėje kompozicijoje minėtoji narciziška asmenybė – tarsi susidvejinusi, personažai / Nižinskio antrininkai nuolat kartoja vienodas, simetriškas ar asimetriškas pozas, naudodami veidrodinį principą, arba abu juda darniai tarytum dvyniai. Šią miniatiūrą sau įvardijau kaip istoriografišką, informaciją skleidžiančią, iliustratyviai skulptūrišką.

Antrosios naujojo baleto trupės nario, atvykusio praėjusių metų gruodį iš Kyjivo (ten studijavo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje), Y.Malaki’o kompozicijos „Devoid of feelings, not devoid of love“ („Be jausmų, bet ne be meilės“) pagal Ezio Bosso muzikinį kūrinį „Missing a Part“ („The Waiting Room G“), atvirai prisipažinsiu, gerai neįsidėmėjau... Matyt, ji nepaliko didesnio įspūdžio. O gal tiesiog... užbūrė jaunojo, lig šiol nematyto atlikėjo charizma, regis, neišsenkantis emocinis potencialas, itin plastiška ir organiška jo kūno kalba? ►

◄ „Starfall“ („Žvaigždžių lietus“), sukomponuotas kviestinio choreografo iš Slovėnijos G.Žmavco (jis, beje, ir kostiumų dailininkas, ir muzikos autorius – tiesiog universalus kūrėjas!) atrodė pernelyg ištęstas. Nors solistė Ksenija Jermakova kartu su muzikiniais akcentais stengėsi kaitalioti emocijas, vis dėlto choreografija išliko vienodoka, nuobodoka, be ypatingai išsiskiriančių niuansų.

Baleto parodija?

T.Baužo trečiajam projektui sukurtos net trys miniatiūros – skirtingos tiek choreografiniais ir techniniais sprendimais, tiek muzikinio akompanimento pasirinkimu, tiek atlikėjų skaičiumi.

Pirmasis kūrybinis darbas „Antano

Garšvos portretas“ pagal Daniel Avery & Alessando Cortini muzikinį kūrinį „Enter Exit“ inspiruotas Antano Škėmos psichologinio grožinės literatūros kūrinio „Baltoji drobulė“. Gana originaliai kompoziciškai įgyvendintą, idėjiškai ištobulintą vyrišką duetą, anot paties autoriaus, traktuojamą kaip autoironišką egzistencializmą, įkūnijo baleto trupės solistai M.Mordasovas ir Y.Malaki’s. Pasak studento Germano, „puikiai panaudotas rekvizitas (ligoninės lova), praturtinęs pačią choreografiją, chaotiškas ir nepastovus apšvietimas, skirtinga atlikėjų apranga sukūrė ryškų kontrastą tarp dviejų pagrindinių A.Garšvos būsenų, kurios tarpusavyje audringai kovoja ir siekia pranašumo (...). Atmintyje dar išliko psichinį ligonį vaizduojanti šokio leksika, atliepianti su savo vidiniais demonais kovojantį vyrą, kuris tenori būti normalus.“

Nenuostabu, kad keturių vyrukų pasirodymo metu salėje tarsi nušvito – pusnuogiams gulbinams buvo lemta perskrosti tuomet scenoje vyravusią desperacinę tamsą ir sukelti šurmulingą publikos reakciją. Betgi... Stebint šią T.Baužo miniatiūrą, pavadintą „The one“ („Vienintelis“), pagal Piotro Čaikovskio muziką (siuita iš baleto „Gulbių ežeras“, op. 20, I scena), susiklostė déjà vu įspūdis.

Turiu omenyje garsaus šio laikmečio anglų baletmeisterio sero Matthew Bourne’o „Gulbių ežerą“, kuriame – netradiciškai –moteriškus gulbių vaidmenis atlieka vyrai. Tai šiuolaikinis baletas, įgyvendintas Sadler’s Wells teatre Londone (premjera įvy-

ko 1995 m.), vėliau rodytas JK, Los Andžele, Europos šalyse, Pietų Australijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Izraelyje ir Singapūre, pelnęs daugiau nei 30 įvairių apdovanojimų, įamžintas 3D filme, pasirodžiusiame 2012 m. Taigi itin populiarus ir jau plačiai žinomas choreografinis kūrinys. Nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad ši T.Baužo kompozicija – plagiatas (veikiau – trumputė komiška baleto kopija ar parodija), tačiau sąsajos su „mažųjų gulbių šokiu“ aiškios, o ir atitikmenys tiek įvaizdžio, tiek muzikos akompanimento pasirinkimo aspektais –akivaizdūs.

Atpažinimo kodai

Pagal Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“ (žodžiai – Leono Stepanausko, 1944 m.) sukurta trečioji T.Baužo miniatiūra –nestandartinis choreografinis fragmentas, įkūnytas stipraus trupės solisto M.Mordasovo. Dvasingai skambant žaviosios B.Ignatavičiūtės (sopranas) balsui, fortepijonu jautriai akompanuojant Loretai Piaseckienei, šokėjo judėjimas, mano nuomone, pernelyg aktyvus. Intensyvūs „lūžtantys“ judesiai, apsisukimai, gana energingi šuoliai – tokia šokio leksika atrodė ryškiai disonuojanti su žodiniu tekstu („Esi graži ir nuostabi, žvaigždute / Aukštai aukštai ant mėlyno dangaus...“) ir melodinga dainos traktuote. Ar šio kontrasto specialiai siekta?

A.Gudonytės pateiktoje šokio miniatiūroje „Naïve Dream“ („Naivus sapnas“, muz. Jevgenijaus Grinko – „Dusty room“) du jauni žmonės – šokėjai K.Jermakova ir Roman Budko – nagrinėja vienas kito atpažinimo kodus (kvapą, rankų surezgimą, kūnų prisilietimą ir kt.). Nors koncepcijoje autorė kelia klausimus apie (ne)pasitikėjimą, savęs praradimą etc., poroje, remiantis postmodernia duetine ir „parterine“ šokio technika, vis dėlto jaučiamas glaudus ryšys, gana artimas santykis, pasitikėjimas vienas kitu. Galbūt tai vyksta tik naiviame sapne?

Antrąją šios baleto artistės ir choreografės kompoziciją „Invictus“ („Nenugalimas“)

įkvėpė J.S.Bacho muzika (Preliudas Nr. 2 c-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ I t., BWV & 47, aranž. Luo Ni) ir Williamo Ernesto Henley’o eilės. Jame keturi atlikėjai (V.Galvanauskienė, Anna Chekmarova, Maksymas Sidenka, Kristina Anna Zahra-

dnick), šokio raiškai pasitelkę simbolius, rodo savito kelio paieškas. Detaliau jų nešifruojant, į potekstę „tai kasdieniai žmonės ar šokėjai / artistai?“, atsakyčiau: ir tie, ir anie –juk abu lemiantys faktoriai gyvenimiškose peripetijose tarpusavyje suderinami.

Pavyko pajausti

Vieninteliame trio (A.Chekmarova, K.Jermakova, K.A.Zahradnick), sumanytame ryškiosios trupės solistės D.Verovkos, akcentuojamos vidinės merginų fobijos: gėdos jausmas, šviesos baimė, abejonės dėl atviro bendravimo ir pan. Tik gavusios vandens dušą ir visiškai permirkusios jos „išeina iš savęs“. Nesustojantis vienos bėgimas ratu – natūralus, įprasmintas, kitų emocijos irgi reiškiamos laisvai, nerezervuotai. „Shame“ („Gėda“) – taip trumpai įvardyta kompozicija, sukurta pagal Luke’o Howardo muzikos kūrinį „Spare“ – atrodė labiau dramatiška nei sakralinė. Išties gyvenimas kupinas staigmenų, įvairių iššūkių, netikėtų posūkių ir negatyvių dalykų. Juolab dabar, Rusijos karinės invazijos Ukrainoje kontekste (baleto trupės daugumą sudaro ukrainiečiai), giliai suprantamas ukrainiečių artistų nuolatinis nerimas ir baimė dėl tėvynėje likusių artimųjų, draugų, giminaičių likimo. Paskutinė, 13-oji miniatiūra – antrasis D.Verovkos kūrybinis darbas „Find each other“ („Rasti vienam kitą“) pagal Angelo Badalamenti muzikinį kūrinį „Sycamore Tree“ su dainuojamuoju Davido Lyncho tekstu – pati masiškiausia kompozicija, suvienijusi 17 atlikėjų.

Trečiąkart pasiremsiu anksčiau minėto studento mintimis, juolab kad jos sutampa su manosiomis: „Nesinorėjo sulaukti pabaigos. Pilna scena šokėjų nepasirodė jiems esanti per ankšta, per slidi, per šlapia... Choreografija buvo puikiai atlikta iki galo, muzika jos neužgožė (...). Baleto trupė ryžtingai ieško savo kūrybinio braižo ir savitumo, o jį radusi maksimaliai panaudoja. Esu linkęs manyti, kad projektas „Dėmesio! Baletas“ augs kasmet ir žiūrovus kvies iš arčiau susipažinti su šiuo unikaliu sceniniu menu.“

Belieka konstatuoti: jei pirmajame projekte artistams pavyko „pasakyti“, antrajame –žiūrovams pamatyti, tai trečiajame – pajausti. Tikiuosi, kad visiems kartu.

Vydūno gimnazij a

Šiemet Klaipėdos Vydūno gimnazija švenčia savo gyvavimo 30-metį. Ta proga mieste įvyko du dideli renginiai. Balandžio 13-ąją Klaipėdos koncertų salėje koncertavo Vydūno gimnazijos muzikiniai kolektyvai – chorai ir ansambliai. Gegužės 4-ąją Žvejų rūmuose buvo parodytos įvairios gimnazijoje vystomos meninės veiklos su spektakliu – šventine pasaka „Po vandeniu. 2052 metai“. Šie vieši mokyklos auklėtinių pasirodymai leido pamatyti daugiabriaunį šios įstaigos darbų pobūdį ir gražų mokytojų bei jaunuomenės užsidegimą, kuriant ir įgyvendinant įvairius meninius sumanymus.

Rūta VILDŽIŪNIENĖ

Aktyvūs Lietuvos chorinio sąjūdžio dalyviai

1992 m. iki tol vadintai Humanitarinei

mokyklai buvo suteiktas Vydūno vardas ir gimnazijos statusas. Nuo pat jos įkūrimo ėmė veikti vaikų choras, kuris per tris dešimtmečius nuėjo įdomų ir kūrybingą kelią.

Vaikų chorui nuo pat pradžių vadovauja mokyklos direktorius Arvydas Girdzijauskas. Chore dainavo ir dainuoja 5–8 muzikinių klasių mokiniai. Šis choras yra daugelio apskrities ir šalies dainų švenčių dalyvis. Koncertavo Anglijoje, Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur. Dalyvavo įvairiuose festivaliuose ir konkursuose. 2019 m. laimėjo didįjį prizą Lietuvos vaikų ir jaunimo konkurse

„Mes Lietuvos vaikai“. Tai byloja apie įdėtą didelį darbą, rengiant įvairiausias programas, sutelkiant jaunus žmones jas atlikti, išjausti, gebėti jausmingai perteikti.

Vydūno gimnazijoje per tris dešimtmečius susiformavo trys choro grupės: 3–4, 5–8 ir 9–12 klasių kolektyvai. Jauniausiųjų 3–4 klasių mokinukams vadovauja muzikos mokytoja ekspertė Rūta Girdzijauskienė. Šis choras daugiausia koncertuoja gimnazijoje Muzikos dienos, šv. Kalėdų, Motinos dienos proga. Taip pat nuolatos dalyvauja Klaipėdos krašto, šalies dainų šventėse. Chorui jautriai akompanuoja Onutė Malinauskienė.

Jubiliejinio koncerto antroje dalyje choras atliko Kathy Bowen „Jubiliate Deo“, V.A.R.Trijonių „Ašarėlę“ ir Reginos Vindžigalskienės dainą „Manekenai“. ►

Klaipėdos Vydūno gimnazijos 30-mečio koncerte Klaipėdos koncertų salėje gimnazijos vaikų choras ir instrumentinis ansamblis atliko A.Martinaičio kantatą „Karvelis, skrendantis vakarop“. Dirigavo A.Girdzijauskas.

a šventė 30-metį

Gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas I.Bertulienės, atliko buvusių mokinių kūrinius.

Scenoje – 9–12 klasių gimnazistų ansamblis, vadovaujamas I.Bertulienės.

Augustės Kusaitės / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

◄ Nuotaikingai, muziką palydėdami minimaliais judesiais, mažieji choro artistai nepaliko abejingų klausytojų.

Pirmoje koncerto dalyje 3–4 klasių vokalinis ansamblis smagiai padainavo Jonės Girdzijauskaitės dainą „Šešėlis“ (žodžiai – liaudies) ir Laimio Vilkončiaus „Vasara“ (žodžiai –R.Girdzijauskienės).

Specialiai jubiliejui –A.Martinaičio kantata

Prasmingas meninis akcentas nuskambėjo koncerto pradžioje. Vaikų choras kartu su Klaipėdos koncertų salės kamerinio orkestro ansambliu ir soliste Rosana Štemanetian atliko įspūdingą Algirdo Martinaičio

kantatą „Karvelis, skrendantis vakarop“ (žodžiai – Sigito Gedos).

Šios kantatos atsiradimą 1979 m. inspiravo A.Girdzijauskas, užsakydamas kompozitoriui sukurti kūrinį, skirtą tuomečiam Radijo ir televizijos vaikų chorui. Šio choro vadovu A.Girdzijauskas tapo baigęs konservatoriją (dabar LMTA). Paruošus kantatos partitūrą, buvo susizgribta, kad poetinis

Dainuoti ruošiasi gimnazijos 3–4 klasių choras, vadovaujamas R.Girdzijauskienės.

Dainavo 7–8 klasių merginų ansamblis, vadovaujamas J.Girdzijauskaitės.

Augustės Kusaitės / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

S.Gedos tekstas kai kuriomis meninėmis metaforomis ir potekstėmis yra per daug dviprasmiškas ir įtartinas... Pvz., ištrauka „...O vaike mano, vaike, kur iškeliaut žadi? Žiūrėk, dvigalvis paukštis, tarnas amžinos tamsos, palenkė gėlę baugščią, sesę šviesios dienos...“ Todėl kūrinys 1981 m. buvo atliktas vienintelį kartą. Partitūra atgulė į archyvą, kantata liko užmiršta.

Artėjant Vydūno gimnazijos jubiliejui, A.Girdzijauskui kilo mintis kantatą prikelti ir iškilmėse atlikti. Trijų dalių kantatos partitūra nėra lengva. Jos muzikos kalba gana moderni. Jubiliejiniame vakare kompozicija skambėjo įtaigiai ir jautriai, kartu paliudydama aukštą choro meninį lygį.

Be kantatos, vaikų choras atliko dar tris populiariosios muzikos kompozicijas. Akompanavo Romas Kalvėnas. Dirigavo A.Girdzijauskas. Šio choro chormeisterės – mokytojos Ingrida Bertulienė ir J.Girdzijauskaitė.

Vokaliniai ansambliai –geriausiai derantys balsai

Vokalinių ansamblių muzikavimo specifika reiškia ypatingą susiklausymą, intonacijos švarumą, ritmo pajautimą ir preciziškumą, puikią harmoninę klausą. Čia už choro draugo nugaros niekaip nepasislėpsi, kiekvienas atlikėjas – kaip ant delno. Būtina

ypač derintis ir suderėti. Būdamos vaikų choro chormeisterėmis, I.Bertulienė ir J.Girdzijauskaitė žino choristų galimybes ir ugdo meistriškumą. Todėl, vadovaudamos vokaliniams ansambliams, suburia geriausiai derančius balsus.

7–8 klasių vokalinis ansamblis, kuriam vadovauja J.Girdzijauskaitė, nuotaikingai atliko dvi dainas: Gedimino Kalino „Šią naktelę per naktelę“ ir Karlo Jenkinso „Kayama“. 9–12 klasių ansamblis, vadovaujamas I.Bertulienės, padainavo Kirby Chaw kompoziciją „Keltų šokis“.

Gražus sumanymas –absolventų kompozicijos

Baigiamoji koncerto dalis buvo skirta kada nors Vydūno gimnazijoje besimokiusių gimnazistų sukurtoms kompozicijoms atlikti. Scenoje pasirodė 9–12 klasių mišrus choras, kuriam vadovauja mokytoja ekspertė I.Bertulienė. Jo chormeisterė – mokytoja Vaiva Šaulienė, koncertmeisteris –R.Kalvėnas. Choras atliko J.Girdzijauskaitės lietuvių liaudies dainos aranžuotę „Aisim laukan“, Adomo Zubės „De profundis“, Gintarės Valionytės „Negalvojant nematant nesuprantant“ (žodžiai – Marcelijaus Martinaičio), Ievos Budriūnaitės „Body of Queen“ ir Gyčio Šimelionio kompoziciją

„Vaikų žemė“ (žodžiai – Justino Marcinke-

vičiaus). Skambėję kūriniai buvo skirtingos stilistikos. Įdomūs, sudėtingi, leidžiantys teigti, kad autoriai siekia individualumo, išskirtinumo.

Mišraus vyriausiųjų klasių choro artistų indėlis, atliekant minėtas nelengvas partitūras, labai svarus. Pastarasis choras yra išaugęs, išsirutuliojęs iš 3–4 ir 5–8 klasių mokinukų chorų, todėl įgavęs nemenkos chorinio dainavimo patirties ir išlaikantis aukštą muzikavimo lygį. Mišrus choras taip pat yra Klaipėdos krašto ir šalies dainų švenčių dalyvis. 2012 m. jis yra laimėjęs konkurso „Mes Lietuvos vaikai“ didįjį prizą ir pripažintas geriausiu Lietuvoje tarp vaikų ir jaunimo chorų. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje.

Vydūno gimnazija – meninės pakraipos mokymo įstaiga. Be bendrojo lavinimo dalykų, mokiniams siūlomos meninio-estetinio lavinimo programos. Ypač svarbus muzikinio ugdymo vaidmuo. Vienas iš pačių demokratiškiausių ir populiariausių žanrų, atliepiančių kiekvienos asmenybės muzikavimo poreikį ir dvasią, yra chorinis menas. Jis glaudžiai susijęs su lietuviško muzikavimo tradicijomis ir paveldu – gyvenimą lydėti daina.

Jubiliejiniame koncerte pasiklausyti chorų ir ansamblių buvo galimybė ne tik dainininkų tėveliams ir artimiesiems, bet ir kitai Klaipėdos publikai, kuri visus pasirodymus lydėjo aplodismentais. Labai šiltai ir maloniai šventinį koncertą vedė J.Girdzijauskaitė. ►

Vydūno gimnazijos spektaklio – šventinės pasakos „Po vandeniu. 2052 metai“ akimirka Žvejų rūmuose. Šokis „Maištas“, kurį pastatė mokytoja Inesa Aleksienė. Modesto Endriuškos / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

Sukūrė

◄ Baigiamajam jubiliejiniam renginiui Žvejų rūmuose buvo ruoštasi visus metus. Užduotis sukurti originalų šventės scenarijų buvo gavę visi mokiniai ir mokytojai praėjusių mokslo metų pradžioje. Iš gausybės pasiūlymų, įvairiausių idėjų, fantastiškų sumanymų išsirutuliojo pasaka „Po vandeniu. 2052 metai“. Visą gausią medžiagą surikiavo renginio režisierė Agnija Šeiko, scenarijaus autorė Sondra Simana, pasakas sukūrė 1–12 gimnazijos klasių mokiniai. Veikėjai-vaidintojai: Daktaras Stasys – G.Šimelionis, Laikūnė – Evelina Šimelionė, Veidmainė – Viltė Kuprytė, Koldūniukas – Danielius Rusys. Muzikinį takelį kūrė Naglis Bertulis, videoprojekcijas –Modestas Andriuška, dekoracijas (žuvis) –Kastytis Bartusevičius ir Marius Lukošius.

Spektaklyje buvo ne tik vaidinama. Jame epizoduose dainavo visi trys gimnazijos chorai. Vienų klasių gimnazistai pasirodė kaip šokėjai, kitų – kaip artistai. Žvilgsnis iš tolimos ateities į dabartį buvo pažymėtas palinkėjimu dabartinei Vydūno bendruomenei būti ryškiu meniniu šviesuliu. Gražu ir prasminga, kad žodžius finalinei dainai „Būk žiburys“ kūrė aštuoni gimnazijos mokytojai ir mokiniai, o nuotaikingą muziką parašė J.Girdzijauskaitė.

Taip pat Žvejų rūmų pirmojo aukšto hole buvo galima pasigrožėti vaizdo projekcija „Skaitmeninis miškas“ ir išsirinkti patikusį atvirlaiškį. Pastaruosius, skirtus jubiliejui, piešė gimnazijos mokiniai. Antrojo aukšto hole buvo galima pamatyti skaidrėse užfiksuotą pasakos „Po vandeniu. 2052 metai“ gimimą ir visą kūrybinį procesą.

Ak, tiek ten visko buvo, kad visko ir neišpasakosi. Bet, kaip toj pasakoj, „ir aš ten buvau, alų, midų gėriau...“ Bravo Vydūno bendruomenei už rimtus ir išmoningus koncertinius pasirodymus, pareikalavusius nemažų ne tik dvasinių, bet ir fizinių pastangų. Gražių būsimų jubiliejų, prasmingų darbų iki pat 2052-jų!

spektaklį „Po vandeniu. 2052 metai“

Spektaklis – šventinė pasaka „Po vandeniu. 2052 metai“. Gimnazijos vaikų choras, diriguojamas A.Girdzijausko, atliko lietuvių liaudies dainą „Augo kieme uoselis“.

Vydūno gimnazijos vaikų choras ir jo vadovas A.Girdzijauskas.

Veidmainės vaidmenyje – V.Kuprytė. Šokio „Maištas“ akimirka.

Tai byloja apie įdėtą didelį darbą, rengiant įvairiausias programas, sutelkiant jaunus žmones jas atlikti, išjausti, gebėti jausmingai perteikti.