Durys 2022 10 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 SPALIS / Nr. 10(106)

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Meilė“ (rež. A.Duda-Gracz).

Przemyslawo Jendroskos nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 spalis / Nr. 10 (106) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO

UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – B.Kutavičiaus operos „Lokys“ (muz. vad. ir dirig. M.Staškus, rež.

G.Varnas, KVMT) akimirka. Martyno Aleksos nuotr. ŽURNALĄ

REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

„Permainų mu zika odės, dedikacijos, m uzikiniai

Klaipėdos koncertų salėje rugsėjo 15 – spalio 6 dienomis nuaidėjo šiemečio šiuolaikinės akademinės muzikos festivalio

„Permainų muzika“ akordai. Nuo 2005-ųjų kasmet rengiamas festivalis vis dar jaučia savo misiją lavinti Klaipėdos publikos skonį, šviesti ją pristatant žymiausius XX–XXI a. kompozitorius, mažesnius ar didesnius muzikinio pasaulio perversmus, svarbiausius dabarties atradimus, taip pat Klaipėdoje dar negirdėtus įdomesnius opusus. Sizifo darbas, sakyčiau, nors jo daigelius jau galima įžvelgti.

Danguolė VILIDAITĖ

Susiję su uostamiesčiu

„Permainų muzika“, nors pavadinimas ir suponuoja tam tikras inspiracijas, nėra itin

revoliucingas projektas, „paribiais nevaikštoma“ ir retai čia išgirsi kažką labai šokiruojančio (nors būta visko). Dažniausiai festivalio koncertai suskamba kaip nedidelė muzikos istorijos pamokėlė, gebanti maloniai nustebinti šiuolaikinio meno stilių ir srovių įvairove, jų originaliomis interpretacijomis. Svarbus šiemečio festivalio akcentas –dedikacija 770-osioms Klaipėdos įkūrimo

metinėms – lėmė, manyčiau, ne vieną apsisprendimą sudarant programą, kviečiant dalyvauti su uostamiesčiu susijusius muzikus, atlikėjus ir kompozitorius. Tad buvo įdomu susipažinti su jaunųjų, mažai dar girdėtų autorių Mato Drukteinio ir Monikos Zenkevičiūtės (neseniai sužinojome, kad ši atlikėja įtraukta tarp pretendentų į „Music Moves Europe“ apdovanojimus) opusais, prisiminti kiek Klaipėdoje primirštą Zigmo Virkšo kūrybą. Svarbi vieta čia teko, savaime suprantama, Eduardui Balsiui ir Osvaldui Balakauskui.

Tikra odė Klaipėdos miestui suskambo Loretos Narvilaitės kompozicijoje „Miestas – meno kūrinys“ skaitovui (Kristupas Biržietis), vokaliniam kvartetui (Rosana Štemanetian ir Eglė Mockienė – sopranai, Lina Lukauskienė – altas, Valdas Kazlauskas – bosas) ir kameriniam orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas –Mindaugas Bačkus), papildytam pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais, dirigentas – Karolis Variakojis. Prasidėjusi lyrine gaida, klausimu, kas mums yra

„Miestas – meno kūrinys“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai M.Bačkus (violončelė), V.Sriubikis (fleita), L.Lankutytė-Levickė (fortepijonas), dirigentas K.Variakojis.

zika 2022“:

uzikiniai proveržiai

miestas, šio kūrinio muzikinė medžiaga po truputį dinamizuojama, atrandama tikroji jo energija ir gyvybė – temperamentingi mušamieji (Ingrida Spalinskaitė-Kurienė).

Filosofuojančio skaitovo partija vis papildoma ansamblio replikomis, žaismingai atkartojančiomis pagrindines jo mintis.

Kūrinys labai efektingas, gaila, kad trumputis, laisvai galėtų tapti didesnės kompozicijos dalimi. O į klausimą, kas mums yra miestas (sukonkretinsiu – Klaipėda), kaip jo dvilypis fenomenas veikia mūsų mąstymą ir jausmus ir kiek mes patys pajėgūs paveikti jo „formą“, teks atsakyti kiekvienam individualiai.

Muzika, pakeitusi laiką

Bene svarbiausia šiemet šalies muzikos pasaulyje minėtina data – 90-osios Broniaus Kutavičiaus gimimo metinės. Savo pagarbą didžiam, praėjusiais metais anapilin iškeliavusiam menininkui koncertais ir

įvairiais renginiais atiduoda visa Lietuva. Ta pačia proga spalio pradžioje Klaipėdos muzikiniame teatre įvyko operos „Lokys“ premjera.

B.Kutavičius – tikras lietuvių muzikos revoliucionierius. Jis pirmasis pradėjo naudoti artimas minimalizmui išraiškos priemones, atsigręžė į archajiškas mūsų šaknis, praėjusio amžiaus pabaigoje jo kūryba daugumai tapo savotišku laisvės ir išsivadavimo simboliu. Apie kompozitoriaus svarbą mūsų kultūrai byloja ne tik gausūs muzikos įrašai, bet ir keturios knygos, išleistos muzikui dar gyvam esant – retas reiškinys mūsų padangėje. Taikliai jo reikšmę apibūdino vienos iš jų pavadinimo fragmentas – „Muzika, pakeitusi laiką...“

„Permainų muzikos“ organizatoriai šiam autoriui, tiesą pasakius, niekada negailėjo dėmesio, ne vieną kartą B.Kutavičius ir jo žmona Dalia lankėsi Klaipėdos koncertų salėje, bendravo su publika, buvo surengta autorinių koncertų. Čia atlikti beveik visi žymiausi šio kompozitorius opusai. Šiemet publikos vertinimui pateikti du kūriniai.

Tai simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ chorui (valstybinis choras „Vilnius“, meno vadovas Artūras Dambrauskas) ir orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas Modestas Pitrėnas) ir „Praeities laikrodžiai II“ (Klaipėdos kamerinis orkestras, Lietuvos ansamblių tinklas, meno vadovas Vykintas Baltakas).

„Epitafija praeinančiam laikui“ – tai odė Lietuvos praeičiai, svarbiausiems ir skausmingiausiems jos istorijos ir kultūros momentams – nuo Gedimino sapno, gana intensyviai išrečituojamo pačioje kompozicijos pradžioje, iki Vilniaus universiteto įsteigimo ir uždarymo 1832 m., carinei Rusijai nuslopinus sukilimą, bei Katedros, kaip svarbiausio tautos dvasinio atgimimo simbolio, atšventinimo. Paminėta trėmimo tema, yra ir poeto Sigito Gedos eilės, perteikiančios pokalbį su motina prie televizijos bokšto. Kiekvienai daliai, priklausomai nuo teksto, B.Kutavičius taikė skirtingas išraiškos priemones: ritmo, intonacijų, orkestruotės, kalbos. ►

K.Variakojis.

Mato Baranausko / KKS archyvo nuotr.

◄ Kartais muzikinė tekstūra, kad žodis ar tema suskambėtų aiškiai, labai supaprastinta, bet greitai vėl grįžta spalvingas ir įvairialypis, daugiasluoksnis orkestro skambėjimas. Kompozitorius gerai jautė ir valdė garsinę erdvę, išmanė muzikinės dramaturgijos principus, tad gal todėl kūrinys toks paveikus, paliečia gilesnes sielos kerteles. Bent jau taip buvo išklausius pastarąją interpretaciją.

481 žodis mylimajam

Didelį įspūdį padarė ir kitas tame pačiame koncerte, pavadintame „Praeinančio laiko muzika“, nuskambėjęs opusas. Tai danų kompozitoriaus Hanso Abrahamseno dainų ciklas „Let Me Tell You“ sopranui (Lauryna Bendžiūnaitė) ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Kūrinys parašytas Paulo Griffithso novelės pagrindu. Čia rašytojas, laisvai žaisdamas tekstu, panaudojo tik 481 Williamo Shakespeare’o Ofelijai „Hamlete“ duotą žodį.

Publika išgirdo nepriekaištingą L.Bendžiūnaitės vokalą – įtaigiai perteiktos įvairiausios atliekamo personažo emocinės būsenos, nuo nerimo, stingdančio širdį šaltumo iki sukrečiamo jausmų prasiverži-

mo. Pradžioje Ofelijos prisiminimai labiau panašūs į užšalusį sapną nei į realybę (spindintis styginių garsas aukštuose registruose), vokalinėje partijoje naudojamos melizmos iš vėlyvojo renesanso ar ankstyvojo baroko vokalinės muzikos. Vėliau, merginai pripažinus savo meilę, atsiranda daugiau gyvybės ir aistros, jos solo tampa sudėtingesnis ir spalvingesnis, įtampa auga iki dramatinės kulminacijos. Paskutinėje dainoje vėl grįžta apsnigtas, žvarbus pasaulis, pilnas sušalusių žiedų, ataidi Ofelijos žingsniai pusnimis (labai iliustratyvus momentas, išgaunamas popieriumi braukiant per būgną), vienatvė ir žiema. Kurgi Hamletas, ar susitiks ji savo mylimąjį?

Įdomūs faktai: H.Abrahamsenas niekada oficialiai nesimokė kompozicijos, muziką geriausiai suvokia vidine klausa, matydamas ją užrašytą natomis, minėtas kūrinys 2016-aisiais JAV „Grawemeyr Award“ buvo įvertintas šimto tūkstančių dolerių premija.

Lietuvių muzikos grandai

Sunku pervertinti ne tik B.Kutavičiaus, bet ir O.Balakausko įtaką lietuvių šiuolaikinei akademinei muzikai. Šių autorių kūryba ir idėjos daugiau ar mažiau paveikė beveik

visas jaunesnes kompozitorių kartas, nors, kaip sakoma, vienas iš jų labiau atstovauja intuityvaus, kitas – racionalaus kūrėjo tipui. Iš vienos pusės – apeigos, muzikos autentiškumas, teatrališkumas ir magiškas jos poveikis, stiprus ryšys su praeitimi; iš kitos – skaičiai, serijos, sistemos, Magistro iš Hermanno Hesse’s romano žaidimas muzikos elementais, tarsi „stiklo karoliukais“. O.Balakausko kūryba išties labai išgryninta, veikiau išmąstyta nei išjausta, bet stiprių emocijų joje irgi netrūksta.

Šiemet nuskambėjo du pastarojo kompozitoriaus opusai. Tai „Das Bachjahr“ fleitai solo (Vytautas Sriubikis), klavesinui (Vaiva Eidukaitytė-Storastienė) ir styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras) bei simfoninė poema „Tetra“ (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Lyginant abi interpretacijas, „Tetra“, vadovaujant dirigentui Robertui Šervenikui, atrodė įtikinamesnė, labiau atitinkanti O.Balakausko stilių ir manierą, būdingą jo muzikai artikuliaciją ir energiją. Kūrinio pavadinimas vėlgi inspiruotas matematikos, tetra graikiškai – keturi. Nelygios trukmės, ritminės progresijos, atskirų orkestro grupių melodiniai impulsai ir dialogai šio kūrinio tekstūrą paverčia gana sudėtinga atlikimui medžiaga. Man šis opusas – tarsi tapybos darbas, ryškiais potėpiais nuspalvinta abstrakti drobė, ne pasakojanti siužetą, o paprasčiausiai savo gyvybine jėga tave veikianti.

Tarsi vienu kvėpavimu

Taip jau atsitiko, kad saksofono pavadinimas dažniausiai mums asocijuojasi su džiazo muzika, šio stiliaus žvaigždėmis, ir išgirsti šiuo instrumentu grojamą akademinės muzikos, o ypač šiuolaikinės programą nėra taip paprasta. Tuo kamerinio dueto AKMI DUO (Valentine Michaud – sopraninis ir altinis saksofonai, Akvilė Šileikaitė –fortepijonas) pasirodymas koncerte „Vienu kvėpavimu“ tapo dar labiau intriguojantis ir vertingesnis. Ansamblyje merginos muzikuoja nuo 2015 m., kartu jas suvedė bendros studijos Ciuricho aukštojoje menų mokykloje ir vienas lemtingas atsitiktinumas, kai A.Šileikaitei teko pakeisti konkurse atsisakiusią akompanuoti kitą atlikėją.

Duetas ne kartą įvertintas tarptautiniuose konkursuose, kviestas dalyvauti prestižiniuose renginiuose, jų pasirodymų geografija

„Perkusijos peizažai“: mušamųjų grupė „Giunter Percussion“. Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.

gana plati ir įspūdinga. Ansamblio brandumą ir meistriškumą koncerte paliudijo ne tik pasirinkta gana sudėtinga (net trys kamerinės sonatos: Paulo Hindemitho, Edisono Denisovo ir Williamo Albrighto) ir įvairialypė programa, preciziškas „teksto perskaitymas“, bet ir tai, su kokia aistra merginos ją atliko. Stulbinantis dialogo ir ansambliškumo jausmas, tikrai tarsi vienu kvėpavimu.

Įsiminė šveicarų kompozitoriaus ir saksofonininko Kevino Juillerat „L’Étang du Patriarche“ (altiniam saksofonui ir fortepijonui) ir žymaus prancūzų klarnetininko ir kompozitoriaus Raphaëlio Sévère „La Septième Preuve“ (sopraniniam saksofonui ir fortepijonui) opusai, sukurti AKMI DUO užsakymu – tai pirmieji kūriniai, skirti būtent šiam duetui ir turbūt geriausiai atliepiantys jo specifiką. Kompozicijos sumanytos kaip ciklo, parašyto Michailo Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“ motyvais, dalys. Muzika labai vaizdinga, ypač pirmoji pjesė: niūrūs tonai, paslaptinga ir šiurpi atmosfera, su netikėtais sforzando, keistais šnabždesiais ir šnarėjimais – tarsi praskrendantis Volandas, taip mintyse ir sakai sau: „Niekada nekalbėkite su nepažįstamaisiais.“

Saksofonas gana judrus instrumentas, jam „iš prigimties“ prieinama įvairiausio pobūdžio muzika, bet šiuolaikinėje muzikoje, jos interpretacijoje, reikalavimai šiam instrumentui yra itin dideli tiek garso spalvų, tiek naujų štrichų, tiek virtuoziškumo požiūriu. V.Michaud meistriškumas šiuo klausimu jokių abejonių nekėlė. Bravo.

Išlaisvinti spalvas

Pianisto Jurgio Karnavičiaus koncerte „Vakaras su Philipu Glassu“ publika išgirdo minėto kompozitoriaus etiudų ciklo, parašyto XX a. paskutiniame dešimtmetyje, pirmąjį rinkinio tomą (1–10 etiudai). Etiudas, tradiciniu šio žanro supratimu, tai pratimas, skirtas atlikėjo technikai lavinti, padedantis išspręsti tam tikrą jos problemą. ►

„Praeinančio

laiko muzika“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas R.Šervenikas, solistė L.Bendžiūnaitė, valstybinis choras „Vilnius“. Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.

Muzika išties buvo daug vaizdingesnė ir ekspresyvesnė, nei galima buvo tikėtis klausantis minimalizmo.

◄ Žymaus minimalisto kūriniuose šis siekis irgi išlieka, nors pats virtuoziškų pjesių tekstas atrodo gana paprastai: nesudėtingas faktūros piešinys, sukuriantis, kaip įprasta šiam stiliui, statiškumo arba begalybės įspūdį, dažnas elementarių ritmo ar melodinių dalelių pakartojimas. Kūriniai nepasižymi tradiciniu virtuoziškumo ar grožio supratimu, bet klaidinga manyti, kad juos gali pagroti bet kas, kuris bent kiek pažįsta muzikinį raštą.

Ankstesniuose savo pasirodymuose Klaipėdoje J.Karnavičius yra sakęs, kad nesieks publikos priblokšti savo grojimo technika, jam svarbiau padėti klausytojams išgirsti ir pajausti pačią muziką, būti jos tarpininku. Koncerte buvo visko, daug dėmesio atlikėjas skyrė preciziškam „teksto perskaitymui“, detalėms, nuosekliam ir logiškam jo perteikimui, naujų instrumento garso atspalvių atradimui, bet efektingo virtuoziškumo irgi netrū-

ko. Vaikiškai naivios temos, dramatiškas pasakojimas, aistringi polėkiai ir subtili melancholija – tai tik maža pasakojimo dalis, kiekvienas etiudas buvo tarsi atskira istorija, išgyventa kažkur ten giliai, širdyje. Muzika išties buvo daug vaizdingesnė ir ekspresyvesnė, nei galima buvo tikėtis klausantis minimalizmo.

Finalinis akordas

Gaila, bet šiemet negalėjau dalyvauti dviejuose „Permainų muzikos“ renginiuose – koncerte „Perkusijos peizažai“ su „Giunter Percussion“ ir violončelės virtuozu Glebu Pyšniaku ir vieno žymiausių dabarties chorinės muzikos meistrų, amerikiečio Erico Whitacre’o kūrinį „Šventas šydas“ pristačiusio „Baltic Solo Choir“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Kaveckas) pasirodyme. Net neabejoju, kad abu jie, taip pat vaikams skirti „Ritmo žaidimai V“ atrado savo publiką, savo gerbėjus, bent jau taip galima spręsti iš palankių koncertą girdėjusiųjų atsiliepimų.

(aktoriai), Jotvilas Švirinas (mušamieji). Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.

Ypač norėčiau pasidžiaugti finaliniu festivalio akordu „Kutavičius ir mokiniai“. Koncerto dalyviai – dirigentas V.Baltakas ir šio muziko suburto Lietuvos ansamblių tinklo muzikantai (kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru). Vakare, be jau anksčiau minėto B.Kutavičiaus opuso „Praeities laikrodžiai II“ dideliam kameriniam ansambliui, nuskambėjo įvairiomis faktūromis spindinti, sonoristiniais skambėjimais mirganti Justės Janulytės „Circle for a Square“ keturiems styginių kvartetams, ironiška Šarūno Nako „Aporija“ kameriniam ansambliui, iki skausmo jausminga Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ dviem styginių kvartetams ir trimitui (Laurynas Lapė), paties V.Baltako kūrinį „Cladi III“. Geriau šių kūrinių akustinį grožį išgirsti, net fiziškai pajausti padėjo atlikėjų išdėstymas mažesnėmis grupėmis skirtingose salės vietose. Visoms kompozicijoms, skambėjusioms šiame koncerte, buvo rasta tik joms tinkanti, individuali garsinė išraiška. Buvo matyti, kad dirigentas itin gerai jaučia šiuolaikinę muziką, yra „empatiškas“ kiekvieno autoriaus stiliui, žino ką su ja reikia daryti ir kaip pasiekti geriausią rezultatą. Tobula interpretacija, tikra atgaiva geros šiuolaikinės muzikos ištroškusiems melomanams.

„Ritmo žaidimai V“: Donatas Stakėnas, Rugilė Latvėnaitė

„Kutavičius ir mokiniai“: Klaipėdos kamerinis orkestras, Lietuvos ansamblių tinklas, solistas L.Lapė (trimitas), dirigentas V.Baltakas. Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.

Klaipėdos muzik inis mistiškąjį B.Kuta vičiaus

Naująjį 2022–2023 m. sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras spalio 7-ąją pradėjo įspūdinga šiuolaikinio lietuviško sceninio veikalo premjera – talentingojo, ištisą epochą lietuvių muzikos istorijoje žyminčio, išskirtinai originalaus braižo kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) opera „Lokys“ (2000) – viena įstabiausių ir gražiausių operų Lietuvos muzikinio teatro istorijoje. Naujas pastatymas skirtas kompozitoriaus 90-osioms gimimo metinėms.

Akimirkos iš Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytos B.Kutavičiaus operos „Lokys“ premjeros (muz. vad. ir dirig. M.Staškus, rež. G.Varnas).

inis teatras įveikė

vičiaus „Lokį“

Skirta didžiajai scenai

„Lokys“ – vienintelė didžiajai scenai skirta B.Kutavičiaus opera, apie kurią autorius svajojo ne vienerius metus (prieš tai yra sukūręs kamerinio pobūdžio šio žanro veikalų: „Kaulo senis ant geležinio kalno“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Ugnis ir tikėjimas“). Ieškant siužeto, kompozitoriaus dėmesį patraukė intriguojanti, kupina mistikos, iš pirmo žvilgsnio siaubo pasakas primenanti prancūzų rašytojo Prospero Mérimée novelė „Lokys“, kurios veiksmas plėtojasi XIX a. Žemaitijoje – egzotiškame gūdžių miškų, civilizacijos menkai paliestame, mitų, legendų, prietarų, fantastinių pasakojimų persmelktame krašte. Toks kūrėjo pasirinkimas nestebina, nes plačiausio kultūrinio konteksto B.Kutavičiaus kūryboje visada ypatingą vietą užėmė veikalai, įkūnijantys žiloje amžių glūdumoje skendinčios mūsų tautos istorijos, mitologijos temas, subtiliai perteikiant jose slypinčius praeities atgarsius, simbolines prasmes, ritualus (oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“, „Magiškasis sanskrito ratas“, „Iš jotvingių akmens“, „Pasaulio medis“, kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“ ir kt.). „Lokyje“, tęsdamas ir tarsi apibendrindamas savo ankstesnės kūrybos tematiką bei muzikinės stilistikos principus, kompozitorius apgyvendino ir daug naujų, operos žanro specifikai būtinų gana realistiškų vaizdų, susijusių su aktyviu veiksmu ir personažų paveikslais.

Dviejų veiksmų operoje atsiskleidžia paslaptinga, šiurpi ir tragiška kilmingos šeimos istorija. ►

Daiva KŠANIENĖ

Martyno Aleksos nuotr.

◄ Garbus Profesorius, apsilankęs savo seno bičiulio sūnaus, jaunojo grafo Šemetos dvare, įsikūrusiame tankių Žemaitijos miškų apsuptyje, patenka į paslaptingų, mistiškų ir klaikių įvykių, pasibaigusių kruvina vestuvių naktimi, sūkurį: iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas veda grafaitę Juliją, o po vestuvių nakties ji randama sudraskyta. Operos libretą P.Mérimée novelės motyvais, sušvelninusi kai kuriuos kraupios dramos akcentus, parašė literatė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė.

Centrinė ašis – orkestras

Klaipėdos scenoje šiuolaikišką, pagavios muzikinės kalbos ir tobulos formos B.Kutavičiaus operą savitai įkūnijo profesionali, kūrybinga statytojų komanda: dirigentas Martynas Staškus, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Dainius Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

„Lokio“ siužetas, talpinantis daugialypį konfliktą, viliojo operos statytojus ne viena sceninės interpretacijos galimybe, nes ir P.Mérimée novelėje, ir B.Kutavičiaus muzikoje susikerta net kelios žmogiškosios būties dimensijos: prieštara tarp pirmapradės, paslaptingos, gūdžios gamtos ir civilizacijos, tarp kultūros ir žemaitiškosios pagonybės su savo papročiais, mitais, legendomis, tarp realaus, paprasto gyvenimo ir baugaus anapusinio pasaulio, taip pat kova tarp gėrio ir blogio žmogaus viduje, ieškant savo tapatybės, ir kt.

Klaipėdietiškoje versijoje operos interpretatoriai susikoncentravo į labiausiai jaudinančią, o šiandien ir itin aktualią žmogiškosios esmės, meilės ir likimo temą, išryškindami žmogaus prigimties sudėtingumą, prieštaringumą, dvilypumą, skausmingai sieloje grumiantis žmogiškajam ir žvėriškajam pradams.

Sceninio įkūnijimo kamertonas „Lokyje“ – raiški, vaizdinga B.Kutavičiaus operos muzika, lemianti visus kitus meninės raiškos sprendinius. Todėl būtent simfoninis orkestras, perteikiantis dramos esmę, veikėjų psichologines būsenas, jų išgyvenimus, charakterius, siužetines situacijas, yra operos centrinė ašis. Partitūroje užfiksuotos ypatingos garsinės, ritminės, formų struk-

tūros diktuoja teatrinę – vizualinę sceninę raišką, priartinančią „Lokio“ spektaklį prie muzikinės dramos, kai muzika ir žodis, muzika ir veiksmas yra neatskiriami ir vienodai svarbūs.

Didelę patirtį turintis dirigentas M.Staškus sėkmingai įveikė gana sudėtingą užduotį, „apvaldant“ nepaprastai margą simfoninio orkestro instrumentinių grupių muzikinę medžiagą, pinantis, kaitaliojantis įvairiausios stilistikos intonaciniams muzikos kalbos elementams: repetityviniai minimalistiniai motyvai gretinami su šiuolaikiniais sąskambiais, šaižia akordika, polifonizuotus, kontrapunktų prisodrintus epizodus keičia rečitacijos, saloninės (polonezas), bažnytinės muzikos (choralas) stilizacijos, liaudies dainų atgarsiai, tautinių instrumenų skambesiai (kanklės, skudučiai, skrabalai), natūralių gamtos garsų inkliuzai (arklių žvengimas, žuvėdrų klyksmas, šūviai) ir kt. Šiai nenutrūkstamai muzikos tėkmei dirigentas M.Staškus vadovavo ramiai, santūriai, puikiai išryškindamas gausius emocinius niuansus (įtampą, ekspresiją, lyriką, ramybę, žaismę, fantastiką, baimę ir kt.), taip „sulydydamas“ orkestrą ir sceną į nedalomą muzikinę – sceninę visumą, lanksčiai pereidamas nuo pakilios ekspresijos, drastiškų, aštrių momentų prie ramios lyrikos, nuo įtampos – prie rezignacijos ir pan.

Išradinga operos režisūra

„Lokio“ režisūrą laikau gana sėkmingu talentingo režisieriaus G.Varno darbu. Opera, kaip sceninio muzikos meno žanras, šiam režisieriui, kaip žinoma, yra labai artima ir suprantama. Neatsitiktinai G.Varno kūrybos sąraše – jau ne viena režisuota opera: Ch.Gounod „Faustas“, G.Verdi „Kaukių balius“, „Rigoletas“, „Don Karlas“, R.Strausso „Salomė“, O.Narbutaitės „Kornetas“ ir kt. Apie tai visiškai pagrįstai yra sakęs pats režisierius: „Operoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. (...) Iš savęs reikalauju, kad opera taptų dramos spektakliu“. „Lokyje“ jam tai pavyko.

Įsigyvenęs į B.Kutavičiaus muzikoje užkoduotas, simbolių prisodrintas prasmes, režisierius scenoje kūrė įtikinamai slėpiningą atmosferą, padėjusią perteikti jau minėtą centrinę operos mintį – žmogaus prigimties dualizmo dramą, žūtbūtinę vidinę kovą ►

◄ su tamsiausiais savo sielos demonais, sprendžiant dilemą: kas nugalės – žmogiškoji ar žvėriškoji prigimties pusė?

Menine fantazija ir išmone pasižyminčiose mizanscenose G.Varnas išradingai „supynė“ paradoksaliausias situacijas, sklandžiai pereidamas nuo realistinių prie romantiškai paslaptingų, nuo dramatiškų, net beprotiškų – prie lyrinių ar svajingų scenų, panardindamas žiūrovus tai į kasdienę, tai į mistiško, anapusinio gyvenimo erdvę.

Su muzikinės dramaturgijos ritmu gana tiksliai sinchronizavo dauguma mizanscenų: grafo Šemetos ir jo vidinio (bet regimo) antrininko įtemptas ir tragiškas dialogas prieš veidrodį – dviejų kardinaliai priešingų asmenybės pusių ginčas (gaila, antrininko vaidmuo vėliau operos metu nelabai išplėtotas); mįslingosios miško burtininkės, nelaimės pranašautojos – Vienaakės senės epizodai; šiurpieji pamišusios Grafienės (su lokena) pasirodymai; švytinčios, emocingos ir žavios Julijos scenos, jos nepakartojamas neva liaudiškas šokis; rimtimi dvelkianti jungtuvių ceremonija; vestuvių šėlsmas (gal

pernelyg triukšmingas, šiek tiek stelbiantis scenoje grojančius muzikantus); Julijos žūtis – sukrečiantis finalas ir daugelis kitų.

Savito vokalo ypatumai

„Lokio“, kaip operos – muzikinės dramos, dramaturginę koncepciją atitinka ir B.Kutavičiui būdingas novatoriškas solinių partijų traktavimas. Vokalas čia palyginti kuklus, taupus, absoliučiai lygiavertis viso muzikinio-draminio audinio dėmuo, tarsi dar vienas balsas, įsipinantis į orkestro faktūrą; jam nesuteikiama išskirtinės, dominuojančios pozicijos, kaip įprasta romantinėse operose. Solistams dėl meninės tiesos ir ekspresijos teko įsisavinti savito, labai koncentruoto vokalo ypatumus, vyraujant rečitatyvinei, ariozinei melodikai su kalbinių tekstų intarpais. Pats kompozitorius, beje, yra sakęs: „Atsisakiau operai įprastų arijų – manau, kad veiksmo įtampa gerokai laimi vokalo partijose vartojant rečitacinį-ariozinį dainavimą.“ Todėl savo

herojų charakterius kūrusiems solistams (šalia operos scenos grandų, solo partijas „Lokyje“ atliko ir jauni, savo karjerą dar tik pradedantys dainininkai) teko pasitelkti ne tik gražų vokalą, profesionaliai valdomų balsų intonacinį tikslumą, bet ir nemažus aktorinius gebėjimus bei glaudaus, tikslaus sąlyčio su orkestro muzika pojūtį. Reikia pasakyti, kad visi solistai, įsigyvenę į išraiškingos kutavičiškos muzikos kalbos ypatybes, suradę natūralų santykį tarp dainavimo ir sceninio veiksmo, pasirodė nepriekaištingai, sukurdami įtikinamus, kompozitoriaus ir statytojų viziją atliepiančius savo herojų paveikslus. Deja, ne visi solistai pasižymėjo aiškia dikcija, ne visada buvo galima suprasti tariamus žodžius. Todėl sveikintinas sprendimas – dainuojamą tekstą pakartoti užrašant jį avanscenoje.

Nelengvą pagrindinio veikėjo – dvaro savininko, aistringo medžiotojo grafo Šemetos – žmogaus-vilkolakio vaidmenį sukūrė jaunas, puikų, gražaus tembro balsą turintis solistas Andrius Apšega (baritonas). Pasitelkęs įvairias vokalines ir vaidybines priemones, jis nepaprastai įtikinimai atskleidė

psichologiškai sudėtingą savo herojaus dvilypės ir prieštaringos prigimties vidinę būseną, blaškymąsi, kovą tarp žmogiškų jausmų, meilės ir giliai sieloje glūdinčio tamsaus žvėriškumo. A.Apšegos grafas viena vertus – malonus, išsilavinęs, vaišingas, mylintis savo sužadėtinę, kita vertus –paslaptingas, keistas, įtarus, nenuspėjamas, bauginantis, kamuojamas košmarų (grafo bijo miško ir naminiai gyvūnai; jį traukia kraujo kvapas ir skonis; rankos ir krūtinė apžėlusios juodais kaip lokio gaurais...).

Grafo sužadėtinės Julijos vaidmenyje žavėjo puikios sceninės išvaizdos, išraiškingos plastikos jauna solistė Ieva Barbora Juozapaitytė (sopranas). Moduliuodama gražaus balso spalvomis ir puikia aktorine vaidyba, ji sukūrė jaunutės, trapios, vaikiškai žaismingos, šiek tiek aikštingos, naiviai apie tyrą ir amžiną meilę svajojančios mergaitės paveikslą („Noriu meilės be skausmo, be geliančios ugnies“). Jaudinančiai skambėjo ir dainingi rečitatyvai, ir melodingi ariozo, ypač Julijos arija antrajame veiksme. Solistė neįtikėtinai natūraliai „persijungdavo“ nuo šviesių epizodų į nerimo ir abejonių kupinas scenas: grafas ją gąsdina – atrodo myli, bet elgesys pernelyg keistas, o „akys dega geltona liepsna“.

Spalvingi vaidmenys

Paslaptingąjį, mitinį, prietarų ir burtų kupinam pagoniškajam lygmeniui atstovaujantį personažą – Vienaakę senę – žiniuonę, būrėją, bendraujančią su anapusiniu pasauliu (ji nusakė baisią Julijos ir grafo lemtį), labai taikliai interpretavo Aurelija Dovydaitienė (mecosopranas). Savo atlikėjos „arsenale“ ji surado daug naujų balsinių spalvų (greitakalbė, riksmas, skandavimas), išraiškingų vaidybinių niuansų, atliepiančių šią partiją lydinčios groteskiškos muzikos charakterį

ir nerimą sėjančius žemaitiškojo pasaulio ritualus.

Sukrečiančia menine tiesa spinduliavo talentingos, nuostabaus balso solistės Jovitos Vaškevičiūtės (sopranas) įkūnytas tragiškas, nepakeliamų dvasinių kančių

kamuojamos grafo Šemetos motinos, senosios Grafienės paveikslas. Jaunystėje, tuoj po savo vestuvių, ją pagrobė lokys, o pagimdžiusi sūnų-vilkolakį Grafienė išprotėjo. Kiekvienas jos pasirodymas scenoje žiūrovams kėlė baimę ir šiurpą ►

Scenoje matėme aukšto meninio lygio muzikinio teatro reiškinį, tapusį nepaprastu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinės kultūros panoramoje.

◄ Naujas savo talento puses atskleidė jaunas solistas Tadas Jakas (tenoras), kuriam buvo patikėtas Daktaro, gydančio išprotėjusią Grafienę, vaidmuo. Puiki vokalinė forma, aiški dikcija, aktoriniai gebėjimai, manau, žada solistui labai sėkmingą ateitį operinėje scenoje.

Dramaturgiškai „Lokyje“ labai svarbus Profesoriaus – mokslininko-kalbinin-

ko, moksliniais tikslais iš Karaliaučiaus atkeliavusio į pasaulio paribį – gūdžiąją Žemaitiją ir apsistojusio paslaptingojo grafo Šemetos dvare, vaidmuo. Jis tyrinėja žemaičių kalbą (džiaugiasi grafo bibliotekoje suradęs seniai ieškomą knygą „Catechismus Samogiticus“), domisi papročiais, tradicijomis, krašto žmonių gyvenimo būdu, tačiau patekęs į šiurpių

įvykių sūkurį, tampa ne tik stebėtoju, liudytoju, pasakotoju, bet ir dalyviu. Profesoriaus vaidmenį scenoje įkūnijo vienas įžymiausių Lietuvos operos solistų Vladimiras Prudnikovas. Ir vėl gėrėjomės nuostabiu šio operos meistro dainavimu, sodriai skambančiu jo turtingo tembro bosu, talentinga vaidyba.

Kitus vaidmenis operoje atliko Mindaugas Rojus (Maršalka), Šarūnas Šapalas (grafo antrininkas), Virginijus Pupšys (Pranciškus, grafo tarnas), Ramunė Degutytė, Augustas Gudelis, Viktorija Miliauskaitė, Germanas Urbonavičius, Milda Valaitytė (aktoriai lėlininkai).

Sėkmingai visuose Klaipėdos muzikiniame teatre statomuose veikaluose dalyvaujantis teatro mišrus choras, vadovaujamas chormeisterio V.Konstantinovo, ir šį kartą vertas didžiausio pagyrimo. Nors „Lokyje“ choras nėra tiesioginių įvykių dalyvis, tačiau jo reikšmė – labai svarbi: choras stebi, komentuoja, reaguoja, sudaro foną ir pan. Įvaldęs įvairialypę, kupiną netikėtų stilistinių kontrastų medžiagą (rečitatyviniai, repetityviniai minimalistiniai fragmentai, lyriniai intarpai, choralai, gedulinga giesmė ir kt.), choras skambėjo sklandžiai, išraiškingai ir sceniškai

pavydėtinai plastiškai (grakštus nežinomo autoriaus polonezas, giesmės rimtis, vestuvių šurmulio scena ir kt.).

Įtaigus scenovaizdis

Emocinį spektaklio poveikį sustiprino išradinga G.Makarevičiaus scenografija, savaip atliepusi operos muzikoje užkoduotą teatrališkumą ir režisieriaus koncepciją. Juk B.Kutavičiaus operos simbolika atveria įvairiausių sceninio apipavidalinimo galimybių – nuo paprastų buitinių, iki pasakiškai fantastinių, net abstrakčių sprendinių. Ir sunku būtų pasakyti, kuris iš jų yra optimaliausias, nes B.Kutavičiaus muzika – absoliučiai atvira visokioms įžvalgoms. G.Makarevičius pasirinko daugiau realistinę operos scenovaizdžio traktuotę, kuri visais atžvilgiais pasiteisino. Itin imponavo tai, kad scenografas apsiėjo be vaizdo projekcijų, šviesos efektų, naujųjų medijų ir pan. Naudodamas pabrėžtinai niūrių, tamsių spalvų gamą, moduliuojančią tarp juodų ir pilkų atspal-

vių, jis žiūrovus tarsi perkėlė šimtmečiu atgal. Atrodo, žvelgėme į senovines, laiko nublukintas, kiek subraižytas nespalvotas fotografijas. Paslaptingoje miško tankmėje sustingę iškalbingi medžių kamienai, sūpuoklės laukymėje, nedidelė senovinė kaimo dvaro biblioteka su tūkstančiais knygų lentynose, kukli dvaro menė arkiniais langais, tai vienur, tai kitur fone retkarčiais praslenkantis milžiniškas lokio siluetas (šešėlių teatro atributas), simbolinis lokio kailio (lokenos) „įveiklinimas“ – visa tai žiūrovus veikia nepaprastai įtaigiai.

Kostiumų dailininko D.Bendiko sukurti sceniniai rūbai taip pat asocijuojasi su prieš šimtą metų dėvėtais drabužių siluetais ir atrodo tarsi nužengę iš senovinių filmų. „Lokio“ herojų aprangoje dominuojančioms juodai ir pilkai spalvoms ryškų prasminį kontrastą sudarė šviesios, baltos Julijos suknelės (vestuvinė suknelė iš Paryžiaus!). Kiekvienam kostiumui dailininkas surado iškalbingų, kruopščiai apgalvotų, konkretaus personažo charakterį ir statusą paryškinančių detalių: puošnus

grafo-vilkolakio frakas slepia gauruotas, lokio kailį primenančias rankas ir krūtinę, jam būtinos ir pirštinės; išprotėjusios Grafienės įvaizdį sustiprina ilgų susivėlusių plaukų kupeta, liguistų kliedesių kankinama iš rankų ji nepaleidžia lokenos; Daktaras, kadaise kariavęs ir sužeistas mūšiuose, sėdi neįgaliojo vežimėlyje; žavioji jaunoji Julija skrajoja išpuošta plazdenančia švytinčia balta suknele, neturtingo tarno Pranciškaus frakas senas, nunešiotas ir pan.

Operos pabaiga savita ir netikėta. Kruvinų, neįtikėtinai keistų, mistiškų įvykių sukrėstas Profesorius panyra į savo mintis ir monotoniškai pusbalsiu kartoja prancūzišką novelės tekstą, palydimą liūdno, atleidimo meldžiančio choro.

Nusileidus uždangai kilusi ovacijų audra liudijo, kad B.Kutavičiaus operos „Lokys“ premjera nė vieno nepaliko abejingo ir padarė klausytojams labai stiprų įspūdį. Scenoje matėme aukšto meninio lygio muzikinio teatro reiškinį, tapusį nepaprastu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinės kultūros panoramoje.

Meilės „Meilė je“

Žmonės, nepažinę meilės laimingos, ir toliau tegul sako, kad nebūna meilės laimingos. Su tokiu tikėjimu lengviau jiems gyventi ir mirti.

(Iš Wisławos Szymborskos eilėraščio „Laiminga meilė“)

Spalio pradžioje pristatytas premjerinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Meilė“, ko gero, pasiekė tai, ką jo režisierė

Agata Duda-Gracz laiko svarbiausiu sceniniu užmoju – ne apeliavo į vieną tiesą ar operavo konkrečia interpretacija, bet sukūrė situaciją, kai veši nuomonių, požiūrių ir klausimų pliuralizmas. Vieniems pastatymas priminė Larso von Triero „Dogvilį“, kitiems – balaganą, kažkas liko pakylėtas religinių įvaizdžių ir apokrifinių tekstų, kažkam nepavyko atsiplėšti nuo tarpukario Rytų Europos kaimo buities ir purvo. Daliai mirtis užgožė meilę, o kiti jos apskritai nerado. Gal neatidžiai ieškota.

Ką lėmė žiūrovai?

Dar belaukiant spektaklio, žiūrovams išdalijamos lentelės su užrašu „Apsėstieji“. Teatro vestibiulyje apžiūrėjus išstatytas pagrabines „Meilės“ veikėjų nuotraukas, tamsioje salėje radus savo vietą ir išklausius pro galines duris suvirtusių aktorių, besidalijusių savo praeitimi, gyvenimo filosofija, istorijų, sužinomos šio žaidimo taisyklės.

Prieš prasidedant Čigono Kapininio šermenims, įrašytas modifikuotas vaikiškas aktorės Dignos Kulionytės balsas įspėja, kad atsidūrėme anapusybės zonoje ir, nors patys to, ko gero, nesuprantame, jau nebepriklausome šiam pasauliui – esame mirę. ►

Evelina ZENKUTĖ

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Meilė“ (rež. A.Duda-Gracz).

je“ paieškos

Przemyslawo Jendroskos nuotr.

◄ Esą tik nuo mūsų priklausys, ar mirusiųjų sielos bus išganytos. Po spektaklio vykusiame pokalbyje režisierė A.Duda-Gracz užsiminė, kad „Meilė“ turi, jei tik neklystu, penkias skirtingas pabaigas. Kurią išvydo spalio 1-ąją, o kurią – spalio 2 d. premjerą stebėję žmonės?

Daugybė sprendimų spektaklyje kelia klausimų – kokią ir ar apskritai žiūrovai turi įtaką istorijos baigčiai, ar kiekvienas parodymas finišuoja nevienodai, kodėl, kūrybinei komandai akcentuojant siekį vyksmą scenoje nei sulenkinti, nei sulietuvinti, kurti jį anapus vietos ir laiko, t. y. universalų,

aktoriai kalba tokia neblogai atpažįstama, nors jiems, ko gero, jau svetima, todėl ir kiek dirbtinoka periferijos kalba, ar aiškūs, suprantami ir funkcionuojantys metafizinei spektaklio plotmei atstovaujantys veikėjai ir ar tikrai pakanka to, kokius personažus pamatome jau spektaklio metu, nors žinome, kad kiekvienas jų turi gimimą siekiančią unikalią istoriją?

Klaustukų daug. Ir kiek atjautos, atidaus žvilgsnio, supratingumo reikia norint juos panaikinti. Ir neteisti, neteisti, neteisti.

Teatro įrankių nepakanka?

Žinant spektaklio „Meilė“ tragišką, fatališką, kupiną išgyvenimų priešistorę, susipažinus su kone metafiziniu, be galo išjaustu, nuosekliu ir neįprastu kūrybos procesu, viešojoje erdvėje skaitant sukurtas turtingas, margas personažų gyvenimo istorijas ir galiausiai pamačius galutinį rezultatą, prasikala klausimo, kuris, ginkdie, nėra nuosprendis, daigas: ar egzistuoja tokie aktorinio meistriškumo, apskritai teatro įrankiai, kurie leistų perteikti kūrinį, savy nešantį be galo stiprų prenatalinį krūvį ir užtaisą, tą Eros ir Thanatos šėlsmą, raudonai besimaišant su juoda? Ir jei išdrįsime pasakyti „ne“, apims palengvėjimas.

Antrą spektaklį Klaipėdos dramos teatre pastačiusios lenkų režisierės A.DudosGracz sukurtas vieno kaimo mikrokosmosas tam tikrais aspektais priminė, o sykiu disonavo su jos tautietės Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk romanu „Praamžiai ir kiti laikai“, kuriame irgi atvaizduojama nedidelės bendruomenės istorija.

Abiem kūriniams priskiriamo magiškojo realizmo dėmenis, dar spektakliui nepasibaigus, taip norisi atskirti: Olgai atiduoti „magiškąjį“, o Agatai – „realizmą“. Ir tik įspūdžiams susigulėjus imi justi, kad kažkur čia tyko klasta – pirmas įspūdis, iš pradžių niekaip neleidęs išjausti ir pamilti „Meilės“ veikėjų, buvo klaidingas.

Kaukėmis nesidangsto

Kokie primityvūs, pikti, gašlūs, godūs ir labiausiai nuo meilės nutolę, bent iš pradžių, atrodė spektaklio personažai. Tos pavardės

ir pravardės – Kapininis, Giedorka, Užpisa, Pinigėlis Velnias, Kreivasnukė... Net nusižudžiusį besilaukiančios Kauptukų Gražutės vyrą Čigoną Kapininį prikėlusi Nelaboji įsikūnija į po tiltu gyvenančią Šūdagalvę.

Ir tik vėliau supranti – geriau Nuopisa ir Kreivasnukė nei džentelmenų ir damų vardais besidangstantys, bet ne mažesnes niekšybes, tik gal labiau rafinuota forma, darantys žmonės.

Iš stebuklo pelnomasi – Šūdagalvę, pavadinę Švenčiausiąja Mergele Marija, lyg relikviją po kaimus ima vežioti ir iš to pinigus uždirbti Kapininių šeima – ir net jam įvykus piktinamasi, kad į gyvenimą grįžęs Kapininis nei šioks, nei toks – keistas, nebekalba. Prasti stebuklai, suprask.

Karuselę įsuka tiesa

Vieni nesudvejoja neįtikėtinų reiškinių verte, kitiems jų maža, bet galiausiai aišku viena. Visa turi savo kainą. Šiuosyk – tiesą. Prieš įvykstant stebuklui Šūdagalvė klausia Gražutės: „Ar pakelsi?“ Ir, sulaukusi patvirtinimo, mesteli ironišką: „Na, tai turėkis.“ Gal todėl, kad toli gražu ne visada susidorotume su pasekmėmis, stebuklų taip maža?

Panašiai ir spektaklio atveju. Prisikėlimo džiaugsmas virsta kone bausme, mažų mažiausiai – išbandymu. Gražutės desperacijos vedamas atgijęs jos vyras kaimo nuodėmes ima byloti per jį prikėlusiąją –lyg intrigų būtų negana, pasipila atskleistos melagystės, kraujomaiša, smurtas ir kitos nuodėmės.

Ir visa sukasi ratu, kaip kritikai pastebėjo, lyg siaustų pamėkliškas barokinis mirties šokis arba (žvelgiant ne teatrologo žvilgsniu) skrietų makabriška cirko karuselė.

Sienos ir Sielnešys

Paradoksalu, bet stebint spektaklį turbūt artimiausiu personažu tampa labiausiai metafiziškas, bet sykiu toks gamtiškas (gal todėl ir artimas) – mimikriškas – scenoje prie nugaros pritvirtintą medinę lentelę besinešiojantis aktoriaus Cezary’io Studniako Dainorius Aušra Sielnešys, tas, kurį matome tik mes, žiūrovai. ►

◄ Nugara prisiglaudęs prie scenos sienų, jis, tarpininkas tarp šio ir anapusinio pasaulio, susilieja su jomis. Rodos, nebepastebi, bet vis dėlto yra. Visada, absoliučiai visada, yra šalia.

Ir kartais, retais kartais, labai įsižiūrėjęs, rodos, gali įžvelgti gąsdinantį siluetą, kurį kartais, retais kartais, lyg kokį piktą vabzdį imi ir trumpam nubaidai, o jis, kaip „Meilėje“, besiblaškydamas pradeda pulsuoti roko (beje, juk kadaise laikyto velnio išmislu) ritmais ir „Magistro Polikarpo pokalbio su Mirtimi“ eilutėmis, primenančiomis, kad smertis nė vieno nepasigailės.

Raktas – atjauta

Kur visame šiame balagane meilė, po spektaklio kažkas paklausė A.Dudos-Gracz. Ir aktoriuose, ir jų vaidmenyse, ir žiūrovuose. Ko gero, mažai kuo skiriamės nuo spektaklio personažų, kurie gal todėl ir erzina, nes tokie panašūs į mus.

Kiek kartų likome nustebinti – maloniai ar nelabai – net, rodos, visą gyvenimą pažįstamų artimiausių žmonių. Pasirodo, jie mums, nors neretai ir patys sau, esame lyg tie ledkalniai, kurių didžioji dalis kažkur giliai po vandeniu. Gyvename paviršiais ir viršeliais.

O kaip išreiškiame meilę ar apraudame mirtį? Net tada, kai širdy tiek daug, tesugebame pirmu atveju – jei apskritai nenutylame nuleidę akis – kažką daugiau ar mažiau rišliai sumurmėti, o antruoju – tepaklausti, kodėl jis ar ji, kodėl man, kodėl dabar ir, žinoma, dar tą – gyvenimas tęsiasi. Kartais kone liudijame stebuklus – kažkas pasveiksta, sugrįžta, išnyksta, o po kelių dienų, žiūrėk, jau priekaištaujame dėl kokios nors buitiškos smulkmenos. Žmogiška. Ne viską sugebame, juolab ne viską įmanoma – net viso gyvenimo neužtenka – išsakyti ir išreikšti. Gal todėl taip norisi pateisinti ir spektaklį, ir jo personažus. ►

Ko gero, mažai kuo skiriamės nuo spektaklio personažų, kurie gal todėl ir erzina, nes tokie panašūs į mus.

Tūkstantis meilės veidų

◄ Meilės pasekmės. Ir vėl prisiminiau taip pavadintą italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmą, kurio paskutinė scena, kai pagrindinis veikėjas įleidžiamas į stingstantį cementą, šiurpiai įsirėžė į atmintį. Kažkur už viso to slypi meilė. Ji ir Michaelio Hanekės juostoje „Meilė“, kurioje pagyvenęs vyras, slaugantis ligotą žmoną, ją galiausiai uždusina. Iš meilės visa tai.

Net pastaruoju metu milžiniško dėmesio sulaukusiame pagal tikrą istoriją apie serijinį žudiką Jeffrey Dahmerį sukurtame „Netflix“ seriale, kad ir kaip makabriškai skambėtų, justi (be abejo, nepateisinama) meilė. Maniakas savo aukas pasmerkė myriop ne pykčio ar keršto skatinamas, o todėl, kad paniškai nenorėjo būti paliktas.

Ir visi jie – ir tikri, ir fiktyvūs, spektaklyje „Meilė“ taip pat – gimė geri, kupini meilės, tik, vedami jos, gyvenime darė keisčiausius, iš pirmo žvilgsnio priešingus šiam jausmui, dalykus. Nes tokia ta meilė ir tiek daug jos veidų, kartais net keistų ar protu nesuvokiamų grimasų.

Grįžtama prie esmės?

Pabaigai norisi pasakyti kelis žodžius, susijusius su kažkuriame A.Dudos-Gracz interviu išsakyta mintimi apie teatrą kaip bažnyčią, apeigų atlikimo vietą.

Sūnūs ir dukros paklydėliai grįžta?

Grįžta į tai, kas nuo seno esmiškai susiję: tiek scenoje, tiek pamaldose dalyvauja grupė savo srities žinovų, vienokias ar kitokias tiesas bylojančių sėdintiesiems priešais, ir vienur, ir kitur vadovaujamasi tam tikra tvarka, specifine veiksmo plėtote, rituališkumu.

Tendencija tai ar ne, parodys laikas, bet pastaraisiais metais, rodos, gali užčiuopti tą vizualizacijų, antidraminių eksperimentinių laboratorijų, prikišamo performatyvumo trupėjimą. Vėl gręžiamasi į žodį, tekstą, norimas papasakoti istorijas, akcentuojamas unikalus, su teatro madomis nesusijęs braižas, nepataikaujantis balsas.

Kai kurių postdraminių delikatesų atsikandome, gal net jais persisotinome. Tad prie šaknų. Ir tai nėra blogai. Turbūt priešingai.

Šviesos slinktis – aiškėjantis

Gintauto Trimako kūryba būna dvejopa. Dalis jo fotografijų mums rodo atpažįstamą tikrovę, tuomet pačiam menininkui tenka priminti, kad jos – „ne apie tai“. O apie ką? Net įprastus buities daiktus ar laiptelius į jūrą vaizduojančios fotografijos grįstos skaičiais – lyg inžinerinės struktūros. Jos pabrėžia fotografijos plokštumą ar fotografo veiksmus, tad yra konceptualūs vaizdai. Kita G.Trimako kūrybos dalis – abstrakcijos. Tai – šviesai jautriomis medžiagomis dengto popieriaus kaita, nesuteikianti žiūrovams galimybės lengvai atpažinti tikrovės fragmentų ir tuo atpažinimu pasitenkinti. Ten nieko nėra, tik atspalvių ir raštų geometrija, skaičius, priminimas arba, kaip teigia jo parodos, spalio 14-ąją atidarytos Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, pavadinimas, – „#atsakymas #spalva #slinktis“.

G.Trimako darbai autorinėje parodoje „#atsakymas #spalva #slinktis“ P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

aiškėjantis laikas

Iš autoriaus „Dienoraščių“

Pirmasis abstraktus G.Trimako kūrinys buvo pačioje nepriklausomybės pradžioje spausdinti „Dienoraščiai“ (1991–1994). Tuomet atsivėrė sienos ir naujos galimybės keliauti, ypač menininkams, kuriuos kvietė Europos šalių galerijos pristatyti meną iš naujų šalių, atsiradusių žlugus Sovietų Sąjungai. Trimakas keliavo tikrai daug – rengė parodas, dalyvavo rezidencijose. Kur nors būdamas, žinoma, fotografavo. Grįžęs ėmė spausdinti „Dienoraščius“, tačiau tai nebuvo nei turisto prisiminimai, nei pasakojimai apie išgyvenimus, net ne dienų sekos dokumentacija. ►

Agnė NARUŠYTĖ

◄ Visa tai būtų atvaizdai. O G.Trimako tikslas buvo užčiuopti paties laiko ritmą. Jis spausdino ne kuo daugiau nematytų vaizdų iš užsienio, bet daugino vieną kadrą – kartodamas fragmentą tęsė liniją, sukapotą juodais statmenais brūkšniais –tarsi tarpais tarp fotojuostos kadrų. Tačiau jei tai būtų viena juosta, vienodų kadrų eilė liudytų beprotišką to paties motyvo fiksavimą, tarsi mygtuko spustelėjimu žymint laiko intervalus – jo ritmingą, bet kartu ir nuklystantį nuo monotonijos tiksėjimą, nes kadrų dydžiai skiriasi, kaip ir atspaudų ilgis. Yra keturių metrų ilgio ir vos keliolikos centimetrų atspaudai, taip tarsi liudijant subjektyvaus laiko tėkmės netolydumą. Vienas „Dienoraštis“, datuotas 1992 m. rugsėjo 11 d., skirtas Gintauto tėvui Juozui Trimakui. Tai – jo mirties diena. Tada menininkas fotografavo įstrižą tamsos zonos „lipimą“ į kairę – arba prieš laiką. Kartu tai primena giljotiną, padaugintą kaip vienintelį tos dienos ženklą.

Dauguma „Dienoraščių“ ilgai gulėjo supakuoti lentynose ir tik dabar Lietuvoje rodomi pirmą kartą kaip G.Trimako abstrakčiosios fotografijos pradžia, dabar jam aktualaus mąstymo ištakos. Parodoje pristatomų naujausių 2016–2022 m. darbų

serija prasideda paradoksalia spalvos paieška nespalvotoje fotografijoje. Čia svarbi

2010 m. išleista Hermano Pleijo knyga

„Karminas, purpuras ir mėlis“, analizuojanti Viduramžiais svarstytas spalvų reikšmes.

Maždaug tuo pat metu G.Trimakas pradėjo

tyrinėti spalvas – spalvotais pieštukais žymėjo dienas, kūrė cianotipijas. Cianotipiją (iš senovės graikų κυάνεος – kuáneos, „tamsiai mėlyna“ + τύπος – túpos, „ženklas, įspūdis, tipas“) 1842 m. išrado seras Johnas Frederickas Williamas Herschelis, sumaišęs amonio geležies citratą ir kalio heksaciano feriatą arba raudonąją kraujo druską. Šiuo junginiu padengtą popierių veikia beveik vien ultravioletinės ir mėlynos šviesos spektras – taip gaunami žalsvai mėlynos atspalviai. Šioje parodoje šalia cianotipijų pristatomi ir lumen printai – rausva spalva, gauta šviesai paveikus nespalvotą fotografinį popierių.

Dukart – aplink laiptų ašį

„Dienoraščiai“ nusidriekia ilguosiuose P.Domšaičio galerijos abiejų aukštų kambariuose, o visą parodą žiūrovai turi apeiti sukdamiesi aplink laiptų ašį du kartus –taip tarsi atkartodami paties menininko veiksmus, kai jis atlieka performansus su šviesa, suka ir varto popieriaus lakštą. Pavyzdžiui, kurdamas „Atsakymą“ (2018). Dvipusiai laminuoti vokai, pakabinti ant trispalvės virvutės, sukiojasi aplink juos vaikštant žiūrovams. Tie vokai taip pat buvo „gaminami“ sukiojant: G.Trimakas į voką įdėdavo perlenktą seno vatmano popierių, padengtą cianotipijos cheminiu junginiu. Tą voką nešiojosi, kur tą dieną beeitų.

Po kiek laiko nusprendęs, kad popierius jau pakankamai gavo šviesos, jį pasukdavo prieš laikrodžio rodyklę ir kartojo tą patį veiksmą, kol šviesos gavo visi keturi kampai. Tada voką jis apversdavo ir vėl sukdavo ratu, „taip gaudamas 2 x 8 cm arba ∞ – begalybę“. Galiausiai kaitą sustabdydavo išplaudamas vandeniu. Taip pagaminta iš viso 200 kvadratinių plokštumų, kurios apie šiuos procesus nežinantiems žiūrovams galbūt primena mėlynas snaiges ar žvaigždes. Bet iš tiesų tai yra nuo 2018 m. gegužės 12 d. iki liepos 12 d. G.Trimako praleisto laiko įrašai. Kad matyčiau ne tik snaiges ir žvaigždes, turėjau pasikalbėti su autoriumi, noriai pasakojančiu apie savo veiksmus. Ir eksponuojant pasinaudojusiu specifiniu šios galerijos sukiniu: parodų salių išdėstymas įsuka žiūrovus į analogiškus veiksmus, įtraukia jų kūnus į performansą jiems to net neįsisąmoninant.

Vartė Trimakas ir fotopopieriaus lakštus, dedamus į jo turimus 8 x 8 cm, 18 x 18 cm, 28 x 28 cm, 40 x 40 cm fotoaparatus. Iš jų išėmus lęšius, jie tapo cameromis obscuromis. Kaip senais laikais, taip ir dabar jos puikiai tinka stebėti saulėlydžius („Saulės pasivaikščiojimas“, 2022). Tik tiek, kad G.Trimakas po kiek laiko apverčia lakštą ir sugrąžina saulę beveik į išeities poziciją, taip tarsi „nufotografuodamas“ ir saulėtekį, kurio dauguma žmonių nespėja pamatyti – ar per vėlai keliasi, ar skuba į darbą, ar langai ne į tą pusę. „Saulės takas popieriuje palieka pėdsaką“, – sakė G.Trimakas, ir

supranti, kad tai – elementaru, bet kartu –egzistenciška. Saulė išdegina beveik juodą riebią juostą, prasidedančią ar pasibaigiančią apskritimu, nuo jos šviesos parausvėjusiame nespalvotame fotopopieriuje. Camera obscura jos taką piešia atvirkščiai, nes toks yra jos veikimą grindžiantis šviesos projekcijų plokštumoje dėsnis. O mes, tarsi Platono oloje sėdintys ir Tikrovės nepažįstantys žmogeliukai, matome tik atvirkščią saulės Idėjos negatyvą. Tačiau keisčiausia, kad, kaip tik stebėdami tuos atvirkščius ir apverstus vaizdus, mes tarsi paliečiame paties kosmoso slinktį – taigi priartėjame prie Tikrovės.

Pro dirbtuvės langą

Galerijoje yra paskirų vaizdų, kuriuose tuo pačiu būdu užfiksuotas vaizdas pro G.Trimako dirbtuvės langą – nesvarbu, kad tas pats, nes šviesa kaskart vis kita („Be pavadinimo“, 2022). Menininkas mus moko įsižiūrėti į kiekvienos akimirkos unikalumą. Tiesą sakant, į tai kreipia kiekvienas jo kūrinys, kaskart unikatas – ir iš apšviesto fotopopieriaus išlankstyti origamiai, ir lumen

printai („Spalvos paieška“, 2016). Pastarieji išgaunami ant stiklo ar plastiko klijuojant įvairių spalvų lipnias juosteles, pro kurias praeidama šviesa praranda dalį savo spektro ir palieka vis kitą rausvos atspalvį fotopopieriuje. G.Trimakas kūrybai renkasi vis minimalesnes priemones. „Saulės ir vandens pakanka gauti vaizdams“, – sakė menininkas. Tiesa, čia būtinas ir šviesai jautrus cheminis junginys, kitaip fotografija – šviesos rašymas – neįmanoma. O vaizdas pro langą nebūtinas, nebūtina ir keliauti ar patirti ką nors įdomaus – dėmesį prikausto pati šviesos slinktis, kurią registruodami išaiškiname „anoniminį“, anot G.Trimako, laiką. Slinktį išreiškia ir skaičius. Kurdamas G.Trimakas nuolat realizuoja savo mėgstamą Fibonacci skaičių seką, kurios kiekvienas skaičius lygus dviejų prieš tai esančiųjų sumai: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89, 144, 233 ir t. t. Ši seka, artima aukso pjūviui, yra žiūrovams nematomas daugelio menininko kūrinių pagrindas. Štai, pavyzdžiui, vos tik užėję į galeriją, „atsitrenkiame“ į įstrižą sieną, ant kurios kabo popieriaus juostelės, kurių vienas ilgasis kraštas – mėlynas, tiesa, ne vienodai. Tai – lyg iš mėlynos atspalvių sudaryta vandens siena. O vanduo iš tiesų

dalyvavo kuriant „Prūsų mėlynos beieškant“ (2017–2021). Kad atsirastų ši siena, G.Trimakas atliko performansus trijose vietose: Nidos meno kolonijoje, kūrybinių industrijų centro pastate „Pakrantė“ ir kultūros komplekse „Sodas 2123“ (abi pastarosios – Vilniuje). Cianotipijos cheminiu junginiu ištepti juostų kraštai iš lėto „gėrė“ šviesą, paskui buvo laistomi, kad nuolat būtų šlapi kaip jūros bangų kartkartėmis užliejamas paplūdimio ruožas, o pabaigus performansą – išplauti. Nidoje taip pagamintos iš pradžių 5, paskui 8 juostos, taip gauta jų iš viso 13. Tada „Pakrantėje“ pridėtos dar 8 ir gauta 21 juosta, o „Sode 2123“ – dar 13 juostų, kad iš viso būtų 34. Turbūt nė nereikia bakstelėti į čia pat mūsų akyse besigaminančią Fibonacci skaičių seką.

„Terapinė“ knyga

Nuolat kur nors dėliojančiam įjautrinto popieriaus „spąstus šviesai“, juos sukiojančiam, nešiojančiam, išplaunančiam G.Trimakui visa aplinka yra dirbtuvės. Viena jų – ir ši paroda Klaipėdoje. ►

P.Domšaičio galerijos klaipėdietišką

◄ Tad jis čia pristato ne tik jau užbaigtus kūrinius, bet ir vieną dabar besigaminantį. Jo pagrindas – „terapinė“ knyga, braukyta kaligrafiniu parkeriu 2018 m. pavasarį „kaip atsakymas į psichologinį smurtą“. Ją užpildęs, kiekvienoje parodoje G.Trimakas pakabina plokštumą, kurios formatas atitinka Fibonacci skaičių seką, tik paverstą centimetrais: 89 x 144. Prieš parodos atidarymą ant tos plokštumos jis perkelia 49 tos knygelės puslapius, braukydamas iš kairės į dešinę kaligrafiniu parkeriu, užpildytu cianotipijos cheminiu junginiu. Paskui visą parodos veikimo laiką plokštumą veikia šviesa, nudažydama ją tik į tą erdvę tuo metų laiku patekusios šviesos sukurta mėlynos spalvos varsa. „Tai yra parodos trukmės fotodokumentacija, kurią eksponuoju apsuktą, – sakė G.Trimakas. – Tuomet atrodo, kad braukta iš dešinės į kairę, nes brūkšnio pabaigoje lieka lašas.“ Šalia eksponuojama ir iš anksto dirbtuvėje analogiškai pagaminta plokštuma stebėti dviejų mėlynų – stabilios ir kintančios –skirtumams. Be to, čia pat klaipėdiečių akivaizdoje ryškėjančią mėlyną galima

palyginti su anksčiau kitose vietose sukurtomis plokštumomis, kurios pristatomos kaip archyvas („Šiaurės rytų vėjas 1–14“, 2018–2022).

Štai ir viskas. G.Trimako paroda jau vyksta. P.Domšaičio galerijos klaipėdietišką šviesą popierius ir cheminiai

junginiai sugeria, atspindi, dokumentuoja kintančiomis spalvomis. Taip „išaiškina“ (arba ryškina) dabarties laiką. Galbūt ateities žmonėms jis atrodys kaip nesuprantami, bet gražūs linijų, juostų, žvaigždžių raštai, kuriuose užkoduota besitęsiančios būties begalybė.

šviesą popierius ir cheminiai junginiai sugeria, atspindi, dokumentuoja kintančiomis spalvomis. Taip „išaiškina“ (arba ryškina) dabarties laiką.