Durys 2022 09 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 RUGSĖJIS / Nr. 9(105)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas

2022 rugsėjis / Nr. 9 (105) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

2 psl. – „Bolero-extended“ (choreogr. P.Granhøjus, Šeiko šokio teatras) akimirka. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

4 psl. – Arvydo Stačioko nuotr. ŽURNALĄ

TURINYS

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

REMIA

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

A.Duda-Gracz: te atras turinti šansą pave ikti

A.Duda-Gracz yra viena garsiausių šiuolaikinio Lenkijos teatro režisierių, Klaipėdos dramos teatre kurianti jau antrąjį spektaklį.

atras yra vieta,

ikti tikrovę

Režisierė Agata Duda-Gracz ne tik pati rašo spektaklių tekstus. Ji kuria savo spektaklių bendruomenes, kuriose painūs personažų ryšiai šakojasi toli ir giliai už paties spektaklio ribų. Ji šalia, kai užsimezga kiekvieno veikėjo gyvybė. Jiems gimus ji glosto jų trapias nugaras, lydi per vaikystę, sudėtingą suaugusiųjų gyvenimą ir galiausiai budi prie jų atėjus mirčiai. Režisierė neįtikėtinai glaudžiai dirba su aktoriais, juk per juos jos personažai įsikūnija scenoje. A.Duda-Gracz taip pat kuria savo spektaklių scenografiją ir kostiumus. Pirmą kartą Klaipėdoje ji viešėjo 2018 m. su spektakliu „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Į Klaipėdą režisierė grįžo kurti. 2021 m. vienu svarbiausių teatrinių įvykių mieste tapo jos spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera. Šiemet ji vėl Klaipėdos dramos teatre, čia augina intensyvų, transcendentines patirtis žadantį spektaklį „Meilė“. Jo centre – didžiausias įmanomas stebuklas ir jo siaubas bei grožis. Spektaklio premjera numatyta spalio 1 ir 2 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Kai pasaulis sustojo

– Apie šio spektaklio viziją kalbėjote jau prieš kelerius metus, minėjote, kad tai –jūsų svajonė. Kaip susiklostė, kad ją pasirinkote įgyvendinti Klaipėdoje, Lietuvoje, o ne gimtojoje Lenkijoje?

– Iš tiesų daugiau kaip prieš dvejus metus šį spektaklį pradėjau kurti Lenkijoje, Silezijos teatre. Šio teatro aktoriams ir dedikuoju spektaklį. Tuomet jo pavadinimas buvo „Tiesa. Tiesa. Tiesa. Tiesa...“ –daug kartų pasikartojantis žodis „tiesa“. Spektaklio tekstas skambėjo kiek kitaip, jame buvo daugiau scenų. Pagrindinė tema buvo mirtis.

Likus trims savaitėms iki „Tiesos“ premjeros mano mama atsidūrė ligoninėje. Ji ten ir mirė, buvau su ja visą laiką. Dvi dienos po to Lenkijoje buvo paskelbta ►

Kristina SADAUSKIENĖ

Adamo Goleco nuotr.

Akimirkos iš Klaipėdos dramos teatre statomo spektaklio „Meilė“ (rež. A.Duda-Gracz) repeticijų. Przemysławo Jendroskos nuotr.

◄ pandemija – viskas užsidarė. Premjera neįvyko. Man tai buvo akivaizdu. Jei mano mama išėjo iš šio pasaulio – pasaulis turėjo sustoti.

Mamos mirtis labai stipriai sukrėtė –nebegalėjau grįžti prie spektaklio, negalėjau nieko daryti, o ką kalbėti apie kūrinį, kuris sustojo štai tokiu būdu ir kurio pagrindinė tema – mirtis.

Planavau prie spektaklio grįžti po metų. Atvykau į Silezijos teatrą po darbo pagal Karavadžą Klaipėdoje, bet supratau, kad tiesiog negaliu ir negalėsiu grįžti prie šio spektaklio toje pačioje vietoje, su tais pačiais žmonėmis. Dėl to Silezijos teatro aktoriams parašiau kitą tekstą, jį skyriau mamos atminimui – „Odisėjos ir kiaulės, arba Mitomano pasakojimas“.

Na, o nebaigto spektaklio scenarijų nutariau perkelti į Lietuvą ir atiduoti komandai, kurią pamilau dirbdama su Karavadžo medžiaga. Keičiau tekstą, kitaip dėliojau akcentus, keitėsi ir pavadinimas. Pagrindinė tema dabar yra meilė. Meilė taip pat yra tai, kas lemia visus personažų veiksmus, nesvarbu, kad ir kokie jie būtų, – geri ar blogi.

Grįžimo namo jausmas

– Klaipėdos dramos teatras buvo vieta, kur pirmą kartą režisavote po mamos mirties?

– Taip, iš tiesų su šio teatro aktoriais grįžau prie savo profesijos. Man atrodė, kad po to, kas įvyko, nebeturiu ką pasakyti, kad nebesugebu. Maniau, kad jei bandysiu vėl kurti – tai tik visai kitoje vietoje, toli nuo visko, ką pažįstu, su absoliučiai naujais žmonėmis, tarsi kitoje planetoje.

– Taigi Klaipėda buvo ta jums tuo metu reikalinga svetima planeta. Kurdama spektaklį pagal Karavadžo gyvenimą ir paveikslus, dirbote su ne itin gerai pažįstamais aktoriais, atvykdama šįkart juos pažįstate kur kas geriau. Kiek jums svarbu gerai pažinoti aktorius, su kuriais dirbsite? – Žmonės, su kuriais dirbu, man visada tampa artimi, visas procesas yra paremtas gilia partneryste. Tad ir pradėdama dirbti su spektakliu pagal Karavadžą surengiau kūrybines dirbtuves su aktoriais. Jei nė kiek nepažinočiau žmonių, negalėčiau

jiems skirti vaidmenų, nežinočiau, ko kam reikia, kokias temas jie norėtų vaidinti. Šiemet buvo dar lengviau – apie aktorius žinojau kur kas daugiau. Atvažiavau su nauja medžiaga, bet buvo ir grįžimo namo jausmas.

Į „Meilės“ aktorių komandą įsijungė tik keli nauji žmonės: Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas ir Jonas Golubovskis, jie buvo dalyvavę mano vestose dirbtuvėse. Taip pat dėl tam tikrų nenumatytų aplinkybių teko pakeisti aktorę, ir dabar turime dar vieną naujokę – Karoliną Kontenytę, bet ji irgi yra dalyvavusi mano dirbtuvėse.

Teatras yra vieta, kur

žmonės kažkuo vis dar labai tiki, kur įmanomi stebuklai, kur viskas įmanoma.

Proceso pradžioje aktoriams perduodu personažų laiškus – šįkart juos buvau

rašiusi Silezijos teatro aktoriams, tad reikėjo šiek tiek perrašyti, juk gavėjai pasikeitė. Tame visada yra daug meilės –kažkam ruošiu dovaną, tikiu, kad tai yra tai, ko tas žmogus norėtų, bet šiek tiek jaudinuosi, kad galiu nepataikyti. Į pirmąsias repeticijas atvažiavau jausdama šiokią tokią įtampą, nerimavau, ar aktoriams patiks priskirti vaidmenys, mano sugalvotos užduotys. Ar pavyko – tai jau klausimas jiems.

Repetavo pajūrio miške

– „Meilės“ repeticijos prasidėjo labai neįprastai – su aktoriais vykote į pajūrio miškus. Gal galite šiek tiek papasakoti apie ruošimosi spektakliui procesą? Kodėl jums buvo svarbu išsivesti aktorius už teatro ribų? – Mums reikėjo gamtos. Mūsų pasakojimas vyksta gamtoje, kalbame apie kaimišką ►

ViziTinė koRTElė

Agata Duda-Gracz gimė 1974 m. katovicuose lenkijoje.

1998 m. baigė meno istorijos studijas Jogailos universitete.

2002 m. baigė teatro režisūros studijas krokuvos ludwiko Solskiego nacionalinėje teatro meno akademijoje.

1998 m. pastatė savo pirmąjį spektaklį „kainas“ pagal George Byroną. lenkijoje sukūrė daugiau nei 20 spektaklių. Įvairių prestižinių apdovanojimų nominantė ir laureatė: 2009 m. jai įteiktas „Auksinis lauras už meistriškumą mene“, 2010 m. įvertinta dviem „Auksinės kaukės“ apdovanojimais už geriausią 2009–2010 m. sezono režisūrą ir scenografiją, 2017 m. apdovanota lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo ŻelenskioBojaus premija, pelnė XXii lenkų šiuolaikinio meno konkurso geriausios režisierės apdovanojimą už spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves kamyko kaime“, už tą patį spektaklį kaip geriausia režisierė apdovanota X tarptautiniame teatro festivalyje „Boska komedia“.

Spektaklis „Meilė“ bus jau antrasis A.DudosGracz darbas klaipėdos dramos teatre. 2021 m. čia ji pastatė spektaklį pagal baroko dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio gyvenimą ir kūrybą „Tarp lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą karavadžą“.

◄ bendruomenę, kurios gyvenimas visiškai atitinka gamtos dėsnius. Tai pasaulis, kur krikščionybė maišosi su pagonybe, o pagonybės pamatas – gamta. To pasaulio žmonės yra stipriai prisirišę prie žemės, patys tarsi suaugę su augmenija, priklausomi nuo oro sąlygų. Kai kūrėme spektaklį pagal Karavadžą, gamtos nereikėjo, visas to žmogaus gyvenimas vyko de facto kažkur rūsyje, prie dirbtinės šviesos, žvakių. Repeticijų salė tam puikiai tiko. O šiuo atveju personažų gyvenime yra du įvykiai, kurie turėjo vykti natūralioje erdvėje, nekontroliuojamoje žmogaus, beje, abu jie vyksta prieš prasidedant spektakliui. Tai – gimimas. Visi personažai atėjo į šį pasaulį mūsų aplankytuose miškuose, žengė ten pirmuosius žingsnius. O vėliau – jų perėjimas iš buvimo vaikais į buvimą suaugusiaisiais. Šiam virsmui važiavome į griuvėsius – jie gamtinė, bet žmogaus pakoreguota erdvė.

Minėtos transformacijos žmogaus gyvenime seniau buvo labai reikšmingos, apipintos įvairiais tai bendruomenei būdingais ritualais. Tad ir mes savo išvykų metu kūrėme tai, ką vadinome perėjimo ritualais – juose turėjo būti ugnis, skambėti muzika. Mūsų spektaklyje muzika perteikia mistišką plotmę. Kai buvome gamtoje, Dainoriaus Aušros Sielnešio vaidmenį kuriantis aktorius Cezary’s Studniakas savo dainavimu improvizavo apeigų atmosferą, ją papildė įvairiais instrumentais grojęs mūsų kompozitorius Łukaszas Wójcikas-Zawierucha. Nepaisant organizacinių iššūkių, teatre repetuoti juk patogiau, o čia reikia autobuso, daiktų ir kitko. Bet šios išvykos man buvo labai svarbios. Jų reikėjo ir dar dėl vienos priežasties – „Meilės“ scenografija labai sterili, abstrakti, joje nėra nieko gamtiško. Gamtą personažai turi nešti savyje. Dėl to mums reikėjo ir miško, ir griuvėsių.

Spektaklis apie stebuklą

– Papasakokite apie „Meilę“ – jūsų žodžiais, apie ką šis spektaklis?

– Tai yra spektaklis apie stebuklą. Apie stebuklą, atsirandantį iš meilės. Bet šis stebuklas pats savaime eina prieš gamtą. Žmogaus prisikėlimas iš mirusiųjų yra ėjimas prieš gamtą. Taigi spektaklis pasakoja, ką veiksmas, einantis prieš gamtą, gali padaryti su žmonėmis. Taip pat spektaklis apie

tai, prie ko mus gali privesti meilė. Moters meilė vyrui, vyro – moteriai, motinos – sūnui, dukros – tėvui, vieno žmogaus – kitam žmogui. Ir galiausiai tai spektaklis apie tai, kaip pabunda tironijos, kurių pamatas – fanatiškas tikėjimas. Kaip žmonės net tai, kas nuostabiausia ir antgamtiškiausia, sugeba paversti politika. Iš visko gali padaryti ginklą, kad naikintų vieni kitus.

– „Meilės“ veiksmas prasideda prisikėlimu iš mirusiųjų, tai nuoroda į vieną iš Jėzaus padarytų stebuklų – Lozoriaus iš Betanės prikėlimą. Šio stebuklo interpretacijų mene daug ir jos labai įvairios. Kas jums buvo svarbu kuriant savą Lozorių?

– Pirmas klausimas ir ryškiausias, kai kalbama apie Lozoriaus mitą, man pačiai –įdomus ne pats stebuklas, bet to žmogaus

gyvenimas, kai jis prisikėlė. Kaip jis toliau gyveno tarp savo artimųjų, bendruomenėje? Ką sugrįžimas iš anapus jam pakeitė, ką jis parsinešė iš ten?

Mūsų Lozorius yra Ponas Kapininis pravarde Čigonas. Jį, grįžusį iš mirties, lipdome per tai, kaip stipriai jis sugeba užjausti kitus, per jo įgytas antgamtines žinias apie kiekvieną žmogų ir jo nesugebėjimą gyventi toliau. Artimiausią ryšį jis jaučia su jį prikėlusiu žmogumi, tik tas žmogus jį supranta ir tik su tuo žmogumi jis sugeba kalbėtis. Jis grįžta kitoks, ir visa bendruomenė turi su tuo kažkaip gyventi.

– „Meilė“ teatrą pavers „atsisveikinimo namais“, o žiūrovus – „apsėstaisiais“. Gal galite pasidalyti būsimo spektaklio pasaulio taisyklėmis? ►

◄ – Kai žiūrovai ateis ir atsisės į savo vietas, jie sužinos esantys žmonių sielos, dar nesuvokusios, kad jau yra mirusios. Apsėstieji, t. y. žiūrovai, reikalingi dainiui, kad būtų galima išpirkti Kapininio Čigono sielą. Jis atliko veiksmą, prieštaraujantį tiek krikščioniškoms, tiek pagoniškoms taisyklėms – nusižudė. Turi įvykti senovinis ritualas ir jis be apsėstųjų

nepavyktų, tą ritualą vedančiam dainiui reikalingos visos dvasios, atstovaujančios dangui, žemei ir tam, kas tarp jų –žmonėms.

Kuriame alternatyvią tikrovę, bandome sukurti erdvę, kurioje Čigonas galės išpirkti savo nuodėmę. Viskas, kas vyks scenoje, skirta tam tikslui. O pabaigoje pamatysime, ar mums visiems pavyko.

Beje, dainių matys tik žiūrovai, apsėstieji. Personažams jis yra nematomas. Visą scenos erdvę šiame spektaklyje vadiname Mirtimi. O teatrą vadiname Atsisveikinimo namais – jis kaip koplyčia kapinėse, kaip akmenų ratas pievoje ar šventa vieta miške.

Pagoniškame erdvėlaikyje

– Iš kur sėmėtės įkvėpimo, kurdama šį pagonišką erdvėlaikį?

– Kalbame apie Lietuvą, Lenkiją ir viską, ką galėjau surinkti apie pagoniškus kultus iki krikščionybės. Jų esminiai principai artimi vieni kitiems. Įkvėpta senovės kultų, kūriau ir tam tikrus naujus personažus. Pavyzdžiui, iš graikų Tanato, stačiatikių Jono Krikštytojo Prodromo ir iš slavų erelio ir kiškio –figūrų, po mirties pernešančių žmogaus sielą, – sukūriau Dainorių Aušrą Sielnešį. Mano spektaklyje jis sielas perneša dainavimu. Jo personažas nėra mirties personifikacija, jis yra tiltas tarp gyvenimo ir mirties.

„Meilėje“ taip pat yra gėrį ir blogį (arba nelaimę) įkūnijančių personažų. Spektaklio poreikiams sugalvojau apokrifą: po to, kai ►

◄ Ieva Edeno sode nuo pažinimo medžio nuskynė obuolį ir Dievas išvijo žmones iš rojaus, jis taip pat kaip bausmę perpus perskėlė patį pažinimo medį. Iš kiekvienos jo puselės atsirado po merginą. Šios dvi seserys – amžinos, kartu eina per visą žmonijos istoriją. Viena negali kalbėti ir visur, kur pasirodo, neša nelaimę ir sielvartą, jai esant šalia išryškėja visos blogiausios žmogaus savybės – jie patiria skriaudas ir skriaudžia kitus. Kita sesuo gali kalbėti, bet neturi atminties, kasryt pabudusi nežino, kas buvo vakar. Kiekvieną dieną jai viskas nauja. Ji negali pakelti žmonių kančių ir gali daryti stebuklus. Tik ji viską pamiršta ir net nežino, kad geba daryti stebuklus ar kad juos darė vakar ar prieš tūkstantmetį. Tai mistinio pobūdžio personažai, jie taip pat sulipdyti iš įvairių pagoniškų mitologijų. Man jie įdomūs, nes juose maišosi ne tik pagonybė, bet ir krikščionybės tradicijos.

– Sakote, kad spektaklis vyksta laiku, kai dar tebebuvo gaji pagonybė. Ar šiuolaikiniame pasaulyje stebuklai nebeįmanomi?

– Pastaruoju metu negirdėjau apie jokius stebuklus. Man atrodo, kad įvyktų stebuklas, reikia absoliutaus tikėjimo. O mes dabar išgyvename didžiulę tikėjimo krizę. Stebuklai vyksta ten, kur jais tikima. Ar mes

kažkuo tikime dabar? Manau, bet kokia kaina stengiamės savo gyvenime atsikratyti mistikos, viskuo abejojame, iš visko tyčiojamės, jaučiame distanciją, viską žinome. Dėl to prarandame tikėjimą, kad būna dalykų,

Pirmasis grimas – prieš repeticijas.

Przemysławo Jendroskos nuotr.

kurių mūsų protas negali aprėpti. O žmonės, apie kuriuos pasakojame, tikėjo ir dėl to jiems nutiko stebuklas.

Beje, spektaklio veiksmas vyksta tarpukariu. Tuomet pasaulis išgyveno Pirmojo pasaulinio karo apokalipsę, grįžo labai daug senųjų tikėjimų, jie susijungė su krikščionybe. Kalbame apie labai paprastą kaimą.

Bet spektaklio tekstas nėra parašytas visai paprasta tarmiška kalba. Tai panašiau į apokrifinį tekstą. Lyg kurtume dar vieną apokrifinę evangeliją. Taip atsiranda įvairūs elementai, kuriuos galime paimti iš esamų evangelijų, – nukryžiavimas, prisikėlimas, stebuklai, šventieji, išdavystė, išpažinėjai, šventos mergelės.

Naujoji bažnyčia

– „Meilę“ apibūdinate kaip ritualą. Kaip apibūdintumėte, kas jums pačiai iš esmės yra teatras?

– Man teatras – naujoji bažnyčia. Kažkas, kuo bažnyčia turėtų būti, bet nebėra. Vieta, kur žmonės kažkuo vis dar labai tiki, kur įmanomi stebuklai, kur viskas įmanoma. Vieta, kur viešpatauja laisvė, kur galima papasakoti bet kokią istoriją, nepamirštant apie tris svarbiausius Dievo įsakymus: nemeluok, nedaryk kažko nuobodaus ir nekalbėk nesąmonių.

Teatras yra vieta, kuri turi šansą paveikti tikrovę – tai, kas vyksta scenoje, visada yra tiesa, bet tik tuo metu, kol vyksta spektaklis. Teatras neprivalo būti objektyvus – jis stebuklingai subjektyvus ir spalvingas. Tai vieta, kur niekas nėra atkartojama, žiūrovai kaskart atėję žino, kad tai, ką mato, –mato tik jie ir tik tą vieną kartą. Kitą dieną spektaklis bus kitoks. Scena man yra Terra Sancta, o mes visi, kūrėjai ir žiūrovai, esame viena bendruomenė, susitinkanti dėl bendro reikalo. Kalbant apie artėjančią premjerą, – visi susitiksime dėl meilės.

Avinjono teat rų legenda iš arč iau

Liaudyje sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Nuo studijų laikų sovietmečiu Avinjono teatrų festivalio legenda viliojo, tačiau atrodė kaip kokia nepasiekiama, tolima svajonė. Pasirodo, svajoti verta. Nes nuoširdūs ketinimai ir troškimai turi savybę anksčiau ar vėliau išsipildyti. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, ši sena mano svajonė šią vasarą netikėtai virto realybe.

„Atelje“ teatro studijoje kartu su legendiniu lietuvių režisieriumi Juozu Miltiniu. J.Vilaras buvo pakviestas Avinjono Popiežių rūmuose pristatyti savo pirmąjį didelę sėkmę atnešusį spektaklį „Žmogžudystė katedroje“ pagal T.S.Elioto pjesę. Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje meno kritikas ir kolekcininkas Christianas Zervosas ir poetas René Charas surengė šiuolaikinės tapybos ir skulptūros parodą. Tuo metu ir buvo iškeltos pagrindinės festivalio meninio manifesto idėjos, kurios mažai pakito ir vėlesniais metais. Neatsitiktinai Avinjono centre įkurtas įdomus J.Vilaro gyvenimo ir kūrybos palikimo centras, kuriame galima rasti daug vertingos informacijos apie kūrėją ir kitus žymius to meto teatro veikėjus. Taip pat šiame centre eksponuojama turtinga ir interaktyvi Avinjono teatrų festivalio retrospektyvinė ekspozicija: spektaklių, įvairių renginių bei projektų nuotraukos, filmuota medžiaga, programėlės, afišos, kostiumai, scenografijos detalės ir kita archyvinė medžiaga.

Jūratė GRIGAITIENĖ Įkūrė J.Vilaras

Didžiausias ir seniausias pasaulyje teatrų festivalis šiemet liepos 7–26 dienomis Avinjone surengtas jau 76-ąjį kartą.

Avinjono festivalį 1947 m. įkūrė žymus prancūzų aktorius ir režisierius Jeanas Vilaras. Beje, J.Vilaras studijavo Paryžiuje režisieriaus Charleso Dullino įkurtoje

Nuo 2013-ųjų iki šių metų (šiemet paskutinė kadencija) festivalio direktoriumi buvo teatro, operos ir kino režisierius, aktorius ir poetas Olivier Py. Jis tapo pirmuoju menininku, paskirtu Avinjono festivalio direktoriumi nuo J.Vilaro laikų. Savo kūryboje O.Py siekė poetinio / meninio ir politinio dialogo. Teatras, pasak festivalio direktoriaus, yra kultūros instrumentas, kuriame žodis tampa veiksmu, o eilėraštis vieną dieną gali įkvėpti naujas demokratines formas. Avinjono teatrų festivalio programa šį dešimtmetį atspindėjo šio menininko pasaulėjautą. Joje buvo pristatomi jauni kūrėjai (Thomas Jolly, Tommy’s Milliotas, Tamara Al Saadi ir kiti), prisi-

menami didieji meistrai (Satoshi Miyagi, Krystianas Lupa, Mengas Jinghui, Oskaras Koršunovas ir kiti), kai kurių režisierių (Alexandros Badea, Christianos Jatahy, Kirillo Serebrennikovo ir kitų) spektakliai atvirai provokavo, kvietė veikti ar leido žiūrovams išgirsti naujus kolektyvinius balsus (Julien Gosselin, Nathalie Garraud, AnneCécile Vandalem). Festivalio direktorius skiria valdyba, o juos oficialiai turi patvirtinti Avinjono meras ir Prancūzijos kultūros ministras. Nuo J.Vilaro laikų meno vadovas yra visiškai laisvas rengti savo programą. Ši nepriklausomybė visada buvo užtikrinta, apsaugota nuo bet kokio kišimosi, nepaisant politinio konteksto.

Kryptis nepasikeitė

Festivalio programą sudaro ne tik spektakliai, bet ir pjesių skaitymai, parodos, filmai, kiti renginiai, ekskursijos, diskusijos ir kt. Kiekvieną vakarą vyksta bent vieno spektaklio premjera, todėl Avinjonas tampa tikros kūrybos, susitikimų, bendravimo, nuotykių, ieškojimų ir atradimų vieta tiek menininkams, tiek gausiai susirinkusiems žiūrovams iš Prancūzijos ir viso pasaulio. Neatsitiktinai J.Vilaro įkurtas Avinjono festivalis yra vienas svarbiausių šiuolaikinio scenos meno renginių pasaulyje. Kasmet liepą Avinjonas tampa miestu-teatru, paverčiančiu savo architektūrinį paveldą įvairiomis didingomis ir stebinančiomis spektaklių erdvėmis, sutraukiančiomis dešimtis tūkstančių skirtingo amžiaus teatro gerbėjų. Vienas iš svarbiausių festivalio įkūrėjo J.Vilaro tikslų ir buvo „suteikti

rų festivalio

iau

kolektyviniam teatro menui ką nors kita nei uždaras erdves; suderinti architektūrą ir draminę poeziją“.

Nuo 2013 m., kai festivaliui pradėjo vadovauti O.Py, jo kryptis ir tikslai iš esmės nepasikeitė. Siekiama pristatyti garsiausius menininkus iš viso pasaulio, o teatro instituciją paversti lanksčiu įrankiu, tarnaujančiu viešosios kultūros politikos sklaidai. Taip pat dedama daug pastangų, siekiant palaikyti Avinjono legendą – kaip unikalią tarptautinę reputaciją turintį ir visiems svetingą festivalį, pritraukiantį kiekvienais

metais daugybę žmonių iš viso pasaulio. Festivaliui daug metų pavyksta sujungti tradicinį, neretai populiarųjį teatrą su naujausiais eksperimentiniais šiuolaikinio scenos meno ieškojimais.

Užbūrė atmosfera

Avinjonas – tai ir tam tikra dvasinė būsena, kai miestas vieną vasaros mėnesį virsta gyvu forumu po atviru dangumi,

kuriame festivalio dalyviai diskutuoja apie spektaklius ir dalijasi savo patirtimi. Žinoma, jaukią teatrinę atmosferą padeda kurti pats miestas: siauros viduramžių gatvelės, kavinėse dominuojantis prancūziškas Provanso stilius, senoviniai Popiežių rūmai, bažnyčios, gatvės vaidinimai, kaukės, muzika, šokiai, linksmybės. Ir mane pačią, pirmą kartą viešint Avinjono teatrų festivalyje, užbūrė ne tiek spektakliai, kiek bendra nedidelio ir jaukaus viduramžių miesto teatrinė atmosfera. ►

Šokio spektaklis „Tumulus“ (choreogr. F.Chaignaud). Avinjono festivalio archyvo nuotr.

◄ Rodos, kiekviena mažiausia niša yra pritaikyta teatro reikmėms. Didingi Popiežių rūmai, bažnyčios, muziejų, parodų, gimnazijų salės, kavinės, skverai, gatvelės ir kt. – viskas virsta gyvojo teatro erdvėmis. Šiemet specialiai sudarytame teatrinių scenų-aikštelių žemėlapyje buvo pažymėtos net 127 vietos, kuriose beveik mėnesį vyko po kelis vaidinimus per dieną. O kur dar spontaniškos improvizacijos gatvėse ir skveruose, teatralizuoti pakvietimai į pasirodymus. Išradingumui čia nėra ribų, nes visi stengiasi atkreipti praeivių dėmesį į save, kažkuo išsiskirti iš minios. Ryškiais ir originaliais kostiumais pasidabinę aktoriai į savo pasirodymus žiūrovus kviečia tiesiog gatvėse, kavinėse. Kviečia žodžiu, šokiais, dainomis, groda-

Jaukus ir svetingas

Nors miestas nedidelis ir nuklysti toli beveik neįmanoma, nes visas senamiestis aptvertas aukšta akmenine gynybine siena, tačiau pirmą kartą viešint iškyla problema, kaip atrasti reikiamą pasirodymų vietą. Viduramžių laikus menančios gatvelės siauros, tačiau jų išdėstymas gana painus, be aiškios sistemos. Netyčia pasukęs kelis žingsnius į vieną ar kitą pusę, jau atsiduri kažkur kitur ir prarandi ieškomą orientyrą. Vėl suki ratais, kol sugrįžti į pradinį tašką. Taip vieną kartą nuklydus nuo teisingo kelio ir vėluojant į spektaklį, man geranoriškai padėjo iš pažiūros jaunas ir tvarkingai apsirengęs vyrukas. Paklaustas, ką veikia Avinjone, vyras visiškai nesidrovėdamas ir net su tam tikru pasididžiavimu atsakė, kad gyvena gatvėje. Šis gestas pasirodė labai prancūziškas, nes šioje šalyje labai vertinama asmens laisvė. Tokių gyvenančių ir miegančių gatvėje vėliau pastebėjau ne vieną, tačiau nė karto nekilo baimės jausmas, net ir vienai grįžtant namo naktį po vėlyvo spektaklio. Teatro Meka tituluojamas Prancūzijos miestas atrodė labai saugus, jaukus ir svetingas.

Vienintelė problema, su kuria susiduri šiame festivalyje, – kalba. Prancūzai, net ir jauni, nėra linkę kalbėti angliškai. Gaila, bet visos festivalio spaudos konferencijos, diskusijos, aptarimai, susitikimai su kūrėjais, ekskursijos po miestą vyko prancūzų kalba. Taip pat ne visi net pagrindinės programos spektakliai buvo verčiami į anglų kalbą. Nemokant prancūzų kalbos, tenka pasikliauti visais kitais informacijos priėmimo kanalais.

mi įvairiais muzikos instrumentais. Dalija spalvingas spektaklių skrajutes, dviračiais veža, neša ant nugaros ar galvos prisikabinę afišas, vaidina trumpus epizodus iš spektaklių ir kt.

Tradiciškai festivalio programa sudaryta iš dviejų dalių – „In“ ir „Off“ programų. Didžiausia problema, kaip atsirinkti tą vienintelį iš gausybės pasiūlymų, kurie trumpai pristatomi specialiai išleistame ir nemokamai dalijamame beveik 600 puslapių apimties festivalio „Off“ programos buklete. Paskaičiavau, kad net ir labai pasistengus per tris savaites turbūt būtų neįmanoma aplankyti visų taškų, kuriuose liepą vyksta teatro pasirodymai. Reikėtų aplankyti vidutiniškai po 6–7 teatrus per dieną, neskaitant pagrindinės programos.

Pagrindinę programą šiemet sudarė maždaug 40 dramos, šokio, interdisciplininių, operos ir vaikams skirtų pasirodymų bei filmų. Programa sudaryta taip, kad vienas spektaklis rodomas kelis kartus, tad labai patogu, atvykus net kelioms dienoms, pamatyti pagrindinius tos savaitės kūrybinius darbus. Puiki ir profesionali festivalio organizacinė komanda. Ji labai operatyviai reaguoja, informuoja, prireikus pakeičia bilietus ir visaip kitaip padeda susiorientuoti. Viename laiške festivalio koordinatorė Gabrielė man parašė: „Darysime viską, kas įmanoma geriausio.“ Ir savo pažadą įvykdė.

Galimybė palyginti

Per savaitę Avinjone teko pamatyti dešimt spektaklių – šešis dramos ir keturis šokiojudesio. Nesu didelė šokio ar fizinio –

Dramos spektaklis „Septintoji diena“ (rež. M.Jinghui).

judesio teatro žinovė ir gerbėja, bet šiame festivalyje būtent šie spektakliai padarė didžiausią įspūdį. Supratau, kad didingos rūmų, bažnyčių erdvės, scenos po atviru vakaro dangumi labiausiai tiko masinių šokio kompozicijų meniniam-idėjiniam krūviui atsiskleisti. Dramos spektakliai reikalauja uždaresnės, kamerinės erdvės. Kiekvienas matytas spektaklis vyko vis kitoje, viena už kitą įspūdingesnėje netradicinėje erdvėje.

Teko laimė net du kartus matyti žymaus italų režisieriaus Alessandro Serra „Audros“

premjerinius spektaklius – tarptautiniame Klaipėdos dramos teatro kasmet organizuojame „TheAtrium“ ir Avinjono festivaliuose. Galiu palyginti. Avinjone „Audra“ buvo rodoma prabangiame barokinio stiliaus operos teatre „Opera Grand Avignon“, kuriame, kaip paaiškino vietinis gyventojas, bilietai sezono metu kainuoja nuo 100 eurų. Didelių vaidybos ar režisūros skirtumų ir pokyčių neįžvelgiau, o publika reagavo

panašiai kaip Lietuvoje. Žavėjo aktorių vaidybos lengvumas, žaismė, „teatro teatre“ principo panaudojimas. Tačiau labai ilgai ir žemai besilenkiantys spektaklio viduryje vyrai aktoriai, vestuvių dalyviai, pasidabinę baltomis nuotakų suknelėmis, taip trokštamų žiūrovų aplodismentų nesulaukė.

Žiūrovai pabaigoje taip pat nekilo iš savo vietų, nors spektaklį stebėjo įdėmiai ir gyvai reagavo ypač į šviesiu humoru nuspalvintus epizodus.

Tyrinėja visuomenę

Postdraminio teatro maniera sukurtame spektaklyje „Septintoji diena“ kinų režisierius M.Jinghui adaptuoja biblinio mito įkvėptą ir tikrais įvykiais pagrįstą Yu Huato to paties pavadinimo romaną, sukurdamas sceninę jo versiją. 2013 m.

išleista knyga „Septintoji diena“ atnešė rašytojui Y.Hua tarptautinį pripažinimą. Rašytojas gimė 1960 m., yra išleidęs kelis romanus, tarp jų – „Gyventi“ (1993), „Kraujo pirklio kronika“ (1995), „Broliai“ (2005), taip pat esė rinkinį „Kinija dešimčia žodžių“ (2011), pelnė tarptautinę „Courrier“ premiją už geriausią užsienio knygą.

Spektaklyje „Septintoji diena“ pagrindinis veikėjas Yang Fei ką tik žuvo per sprogimą, todėl nerami jo siela klajoja po kitą pasaulį, nerasdama sau vietos. Yang Fei sutinka kitus mirusiuosius, pasitinkančius jį anapusinio pasaulio tyruose, – savo buvusią žmoną, merginą žiurkę ir jos palydovą, taip pat daugybę šachtininkų ir kitų. Tačiau jo klajonės išlieka ramios, skatinamos troškimo surasti paslaptingomis aplinkybėmis dingusį tėvą. Šiame spektaklyje kinų režisierius M.Jinghui tęsia novatorišką Kinijos visuomenės tyrinėjimą. ►

Gatvės teatro pasirodymas Avinjone.

Šokio spektaklis „Le Sacrifice“ (choreogr. D.Masilo).

◄ Scena pripildyta keisčiausių vaizdų ir daiktų: kelios dešimtys ant grindų besivoliojančių ir dažnai po sceną iš vienos vietos į kitą tampomų žmonių skeletų muliažų, lazdų, buities rakandų ir kt. O scenoje riogsantis senovinis grūdų smulkintuvas spektaklio pabaigoje grėsmingai, tarsi koks mitinis apokalipsės metu prabudęs žvėris, pradeda veikti ir traiško byrančius grūdus tarsi gyvus žmones. Galingo formato spektaklyje stipriausia vizualiai ir emociškai atrodė pagrindinio veikėjo susitikimo su buvusia žmona scena. Po erotika alsuojančio akto moteris savanoriškai „įsišaldo“ lemputėmis apšviestame tikrame šaldytuve, kuris netikėtai virsta baltu jos pačios karstu ir amžino poilsio vieta. Tačiau iš esmės įdomų ir netikėtų metaforų sklidiną spektaklį temdė ilga trukmė su daug pasikartojančių scenų ir monotoniškų veikėjų monologų bei dialogų.

Rytų moterų istorijos

Net du festivalyje matyti spektakliai skirtingais rakursais analizavo išskirtinai musulmoniškų Rytų šalių moterų problemas ir jų kovą už prigimtines teises. Kamerinio pobūdžio poetinis spektaklis-projektas

„Shaeirat“ („Poetės“) kvietė žiūrovus atrasti šiuolaikinės arabų moterų poezijos grožio skambesį. Ši programa dedikuota dviejų poečių kūrybai: Carol Sansour „Abrikosų laikais“ ir Asmaa Azaizeh „Netikėk manimi, jei pasakosiu tau apie karą“. Keturios juodomis suknelėmis apsirengusios moterys statiškai, minimaliomis priemonėmis, naudodamos tik įvairias savo balsų moduliacijas, skaito poeziją, kurioje išryškėja politinė ir socialinė moterų kova, siekiant išsivadavimo bei unikalios tapatybės pripažinimo. Kadangi nebuvo verčiama į anglų kalbą, tad, nesuprantant tariamų žodžių prasmės, beliko įsiklausyti ir mėgautis skirtingo tembro balsais atliekamu arabų moterų poezijos ritmo skambesiu. Ypač sužavėjo vienos atlikėjos garsinės-vokalinės galimybės. Atrodo, kad buvo išsemta visa įmanoma žmogaus balsinė-garsinė amplitudė – nuo žemiausio, tyliausio iki aukščiausio, garsiausio taško: veblenimas, rypavimas, cypimas, gergždimas, rėkimas išaugo iki kulminacinio pirmykščio staugimo, kaip viso viduje susikaupusio moterų skausmo, nevilties, kančios išraiškos.

Kitas matytas arabų moterų problemas analizuojantis spektaklis „Jogging“ paremtas tikrais dokumentiniais faktais. Aktorė Hananė Hajj Ali iš Beiruto seka keturių

moterų iš arabų pasaulio istorijas. Tai pačios aktorės Hananės, taip pat Medėjos, tiek senovinėje, tiek šiuolaikinėje versijoje, žudančios savo vaikus arba aukojančios juos ant Artimuosius Rytus krečiančių karų aukuro, istorijos. Kol žiūrovai renkasi, H.H.Ali jau yra scenoje. Apsirengusi juodais patogiais rūbais, ji ilgai ir kantriai laukia žiūrovų, bendrauja su vėluojančiais ar nerandančiais vietos, replikuoja ir pan. Spektaklis prasideda, kai aktorė, atlikusi fizinius kūno tempimo pratimus, apšyla, paruošia balsą pasirodymui ir pradeda bėgti. Sukurti spektaklį, pasak režisierės, įkvėpė jos pačios – „moters, motinos, aktorės, pilietės“ – gyvenimas, kai ji kasdien bėgioja Beiruto gatvėmis, kad atsikratytų streso, depresijos ir osteoporozės. Sveikatą stiprinančius fizinius pratimus ji paverčia pasinėrimu į intymiausias savo svajonių ir baimių gelmes. Šiuo spektakliu aktorė siekia mesti radikalų iššūkį stereotipams ir prietarams, dėl kurių iki šių dienų kenčia arabų pasaulio moterys. Jaukus ir šiltas monospektaklis. Atrodo, kad svečiuojiesi aktorės namuose ir, gurkšnodamas gardžią arbatą, klausaisi šeimininkės pasakojamų istorijų. Pasirodymas interaktyvus, nes aktorė nuolat bendrauja su publika, pakviečia iš salės vyruką, kad padėtų jai atlikti atsilenkimo pratimus, tepa ant veido

maitinamąją kaukę, vaišina žiūrovus savo keptais pyragaičiais ir kokakola ir pan. Galėtų būti smagi komedija, jei ne siaubingi karo atšvaitai ir prieš mirtį parašytas jauno kareivio savižudžio atsisveikinimo laiškas motinai. Po jo salėje įsivyrauja mirtina tyla ir pasigirsta tylus kūkčiojimas.

Tapatybės paieškos

Vienintelė šiame festivalyje matyta komedija vadinosi „Ten, kur maniau esąs, nebuvo nieko“ (rež. Anais Muller ir Bertrandas Poncetas). Du veikėjai Andžė ir Bertas ieško stabo, kai netikėtai iš palubės nukritusi knyga pasufleruoja idėją – garsią prancūzų rašytoją Marguerite Duras. Kartu jie stengiasi sukurti šedevrą, pasiklysdami tarp realybės, tikrovės, fikcijos, fantazijos ir fantomų. Andžė ir Bertas, nusprendę sekti M.Duras pėdomis, kartu pakviečia ir žiūrovus į svaiginančias savos ir literatūrinės tapatybės paieškas. Personažai scenoje žaismingai tyrinėja vietas, kuriose Marguerite mėgo rašyti, žaidžia su grožinės literatūros ribomis ir kodais, išradingai keičia vieną mizansceną kita, nepastebimai dingsta iš scenos, staiga atsidurdami filmo kadruose ir pan. Filosofuodami apie žmogaus dekonstrukciją

ir diskutuodami apie meninę rekonstrukciją, veikėjai bando parašyti šedevrą, sukurti savąją istoriją istorijoje.

Komedijos humoras buvo paslėptas ne situacijose, o šmaikščiuose personažų tekstuose ir dialoguose, žiūrovų juokas netilo viso vaidinimo metu. Gaila, kad ir šį kartą spektaklis nebuvo verčiamas, tad teko pasikliauti intuicija ir tik iš puikios aktorių vaidybos, jų vertinimų ir reakcijų atspėti, apie ką kalbama šioje žaismingoje komedijoje.

Kaip minėjau pradžioje, šiame festivalyje stipriausią įspūdį padarė ne dramos, o keturi matyti šokio spektakliai. Greičiausiai tam įtakos turėjo ne tik choreografiniai sprendimai ar atlikėjų profesionalumas, bet ir įspūdingų Avinjono miesto netradicinių erdvių panaudojimas. Taip pat svarbu, kad, stebint šokio spektaklius, neiškilo kalbos problema.

Šokis Popiežių rūmuose

Belgų choreografas Janas Martensas šiuolaikinio šokio spektaklyje „Futur Proche“ kartu su penkiolika Karališkosios flamandų operos ir baleto teatro „Opera BalletVlaanderen“ šokėjų ir dviem vaikais kviečia

žiūrovus į jaudinantį tyrimą, bandydamas atsakyti į klausimą, ar galime pakeisti visuomenę, kūnus ar mąstymo būdus klimato krizių ir pandemijų laikais.

Ritminį judėjimą visą spektaklį lydi vienintelis muzikos šaltinis – šiuolaikinis klavesinas, kuriuo groja lenkų klavesinininkė Goska Isphording. Ypatingą atmosferą ir natūralią scenografiją sukūrė didinga Popiežių rūmų erdvė, skirta maždaug tūkstančiui žiūrovų. Kasdieniais gatvės drabužiais apsirengę šokėjai spektaklio pradžioje, nerūpestingai ir be įtampos sėdėdami ant ilgo suolo, sukuria šiuolaikinės visuomenės įvaizdį. Šokėjai judesiais ir gestais, atlikdami individualiai solo numerius, prisistato, vėliau bendrauja poromis ar mažomis grupelėmis. Tačiau kai kamera padidintos žmonių kūnų projekcijos, tarsi kokios matricos, atsiduria ant senovinės rūmų sienos, reginys tampa nepaprastai gražus ir emociškai jaudinantis. Atrodo, kad kelių šimtmečių istorinė patirtis susilieja su šiuolaikinio žmogaus būtimi, pažymėta vartotojiškos visuomenės klišėmis. Šokėjų kūnų projekcijose atsispindintys pastato langai tampa prasmingu simboliu. Žmogus iškyla kaip visatos centras, mikrokosmosas, kaip atviras langas į vidinį ir (ar) išorinį pasaulį. Įsiminė ir savotiškas šiuolaikinės visuomenės apsivalymo ritualas. ►

◄ Į sceną atvežamas didžiulis juodas kubilas, į kurį šokėjai vienas po kito spalvotais plastikiniais kibirais ilgai ir monotoniškai neša ir pila vandenį. O vėliau, pripildę kubilą vandens, nusimeta viršutinius drabužius ir patys nedidelėmis grupelėmis į šį vandenį panyra. Iškyla iš jo nuskaidrėję ir atsinaujinę. Choreografas J.Martensas turėjo nuostabią galimybę šioje didžiulėje simbolinėje Popiežių rūmų erdvėje per šokio meną parodyti pasaulio, galinčio save transformuoti, viziją.

Nepaliko abejingų

Choreografė Dada Masilo spektaklyje „The Sacrifice“ tyrinėja svanų genties papročius ir tradicijas per Igorio Stravinskio „Pavasario apeigų“ muzikinę prizmę. Pietų Afrikos Respublikoje kosų aplinkoje užaugusi choreografė, jungdama skirtingus šokius, bando tyrinėti savo pačios kilmę per etninius tapatybės ženklus – kolektyvines

giesmes, apeigas, pa(si)aukojimo ritualą. Nes, pasak kūrėjos, „norėdamas ko nors paprašyti iš protėvių, turi sugebėti ką nors duoti mainais“.

Spektaklyje „The Sacrifice“ išryškėja svanų genties paveldas per skausmo ir kančios, kuriuos žmonės gali sukelti vieni kitiems, tyrinėjimus. Spektakliu bandoma atsakyti į klausimus, ar kančia iš tiesų būtina siekiant pokyčių ir ką turime paaukoti, norėdami pradėti viską iš naujo ir kitaip. Scenoje keturi muzikantai ir dešimt šokėjų sudaro bendruomenę, kurios humoras ir apeigos žiaurumą paverčia tiesiog pakenčiamu. Visi juodaodžiai šokėjai atrodo kaip vienas – apnuoginę viršutinę kūno dalį, plikai skustomis galvomis, su vienodais stilizuotais sijonais, todėl kartais net sunku buvo atskirti, kuri iš jų moteris, o kuris vyras. Tačiau didesnis dėmesys šioje gražioje judančioje žmonių grupėje sutelktas į vienos jaunos merginos istoriją. Kartu parodoma šios bendruomenės kasdienybė, darbai, žaidimai, apeigos. Išryškinama merginos tapimo moterimi iniciacija,

glaudus ryšys su motina ir kitais artimaisiais, santykių su būsimu vyru pradžia, atsiskyrimas, dažnai lydimas pa(si)aukojimo motyvo. Vizualiai ir estetiniu požiūriu labai išgrynintas spektaklis, panaudoti pietų Afrikos folkloro elementai ir baltos kalijos motyvas. Pabaigoje motinos ar vyriausiosios genties moters daina, verianti širdį, nepalieka abejingų. Nepaprastai jaudinantis šokio spektaklis, kuriame atskleidžiama vienos genties savastis per stilizuotus jų ritualinius šokius, apeigas, šventes pramaišiui su šiuolaikinio gyvenimo pulsu.

Spektaklyje „Silens legacy“ trys atlikėjai – šiuolaikinį gatvės šokį įvaldžiusi aštuonerių metų mergaitė, jauna moteris ir vyras – šokdami individualiai ir duetu, siekia atskleisti savo identitetą. Kartu su choreografe Maud Le Pladec jie sprendžia, ką daryti iš šio susitikimo, ir provokuoja žiūrovus ne logiškai mąstyti, bet emociškai įsitraukti į šokį ir jį asmeniškai išgyventi. Ir, atrodo, kad atlikėjams pavyksta įgyvendinti išsikeltą tikslą.

Šokio spektaklis „Silens legacy” (choreogr. M. Le Pladec).

Vertingiausia dovana, parsivežta iš festivalio, – tylos ir harmonijos paieškos chaotiškame ir triukšmingame, konkurencinės kovos, pandemijų, karų ir kitų blogybių draskomame šiuolaikiniame pasaulyje.

Trys šiuolaikinio gatvės šokio krumpo solo partijos – tarsi diskusija be žodžių, kviečianti žiūrovus patirti juslinės išraiškos gyvybingumą. Tai tarsi poetinis manifestas, „tylusis palikimas“, kurio potekstė galėtų skambėti kaip šokio dekonstravimas, padedantis šokėjams patirti savąjį šokį, o žiūrovams jį išgyventi emocijų lygmeniu. Šiame spektaklyje po ilgai besitęsiančių agresyvių šiuolaikinės muzikos garsų ir ritmų stojusi tyla buvo tokia iškalbinga, kad tapo prasminga metafora.

Tapo tikru atradimu

Paskutinę dieną matytas šokio projektas „Tumulus“ – tai unikalus choreografo François Chaignaud ir Paryžiaus „Cris de Paris“ teatro direktoriaus Geoffroy Jourdaino bendradarbiavimo rezultatas, išreiškiantis

svajonę sujungti šokį ir muziką į vieną harmoningą darinį. Stebint šį šokio spektaklį, prieš akis iškilo Henri’o Matisse’o paveikslas

„Šokis“. Neapleido mintis, kad inspiraciją šiam spektakliui galėjo padiktuoti būtent šis žymaus prancūzų dailininko paveikslas. Nes tai buvo nesibaigianti dainuojančių ir šokančių trylikos atlikėjų procesija, cikliškai judanti ratu. Scenos viduryje stovintis kalnas su paslaptingai atsiveriančiomis angomis –kaip simbolinis kraštovaizdis tarp dangaus ir žemės – tampa žaidimų aikštele šiai keistai bendruomenei. Beje, rampos šviesoje kalvos motyvas labai priminė M.K.Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Atrodė, kad kūrėjai įvaizdino šį garsaus lietuvių dailininko paveikslą ne tik išoriškai, bet ir spektaklio atmosfera pagavo kažkokią bendrą vidinę vibraciją. Nuolat įvairiomis kryptimis judantys vyrų ir moterų kūnai, šokdami ir giedodami, švenčia gyvenimą, palaipsniui išsilaisvindami nuo to, kas juose atgyveno, numirė. Ilga procesija vorele lėtai ateina per žiūrovų salę, įsisupusi į keistų sintetinių rūbų tumulą. Judėdami šokėjai po truputį išsivaduoja iš jų, tarsi iš savo negatyvių minčių, poelgių, atgyvenusių ir niekur nevedančių santykių, kol pabaigoje lieka nuogi ir visiškai laisvi.

Šis spektaklis tapo tikru atradimu, tarsi kokiu šventu religiniu aktu, nuskaidrinančiu šiuolaikinio žmogaus sielą ir protą. Harmoninga šokio ir muzikos dermė nuskambėjo kaip savotiška meditacija, muzikos ir šokio terapija. Itin jautrus, harmoningas ir sielą nuskaidrinantis spektaklis, kai aktoriai ir žiūrovai kvėpuoja vienu ritmu tikrąja tų žodžių prasme. Nes kūrėjai sąmoningai įtraukia visus į harmoningą erdvę, kurioje judėjimas, muzika ir kvėpavimas tampa vieniu.

Paskutinis festivalyje matytas spektaklis gražiai atliepė ir tarsi apibendrino seniausio ir garsiausio pasaulyje Avinjono teatrų festivalio dvasią, kai beveik mėnesį visas miestas alsuoja vienu – teatro – ritmu. Vertingiausia dovana, kurią parsivežiau iš festivalio, tai tylos ir harmonijos paieškos chaotiškame ir triukšmingame, konkurencinės kovos, pandemijų, karų ir kitų blogybių draskomame šiuolaikiniame pasaulyje. Tikrai buvo verta vidurvasarį, per pačius karščius nuvykti į Avinjoną ir pasinerti į nesibaigiantį teatrinį nuotykį, kad vėl iš naujo atrastum teatrą.

Komedija „Ten, kur maniau esąs, nebuvo nieko“(rež. A.Muller, B.Poncetas).

Edinburgo festivalyje įver

Edinburgo

Frindžo festivalis – didžiausia meno ir kultūros šventė planetoje. Kasmet tris rugpjūčio savaites Edinburgas džiaugiasi kūrybinės energijos sprogimu, kurį sukuria menininkai ir atlikėjai iš visų pasaulio kampelių, taip pat Lietuvos. Klaipėdiečių

Šeiko šokio teatras (Lietuva) ir „Granhøj Dans“

(Danija) šiemet festivalyje pirmąkart pristatė šokio ir muzikos spektaklį „Bolero-extended“ ir buvo pastebėti meno kritikų bei žiniasklaidos.

šokio potencialą dalyvauti tokio masto renginiuose.

Jubiliejiniame 75-ajame Edinburgo festivalyje Šeiko šokio teatras savo spektaklį rodė pirmą kartą, tad tai, kad kūrinys buvo pastebėtas, parodė puikų teatro ir Lietuvos

„Mervyn Stutter Pick of the Fringe“ spektakliui suteikė 4 žvaigždučių įvertinimą ir pakvietė pristatyti kūrinį specialiame jų renginyje, skirtame atkreipti dėmesį į įdomiausius festivalio renginius. „Man labai patiko – tai buvo gudru ir gražu, įdomu

Greta SEILIŪTĖ

Šokio ir muzikos spektaklio „Bolero-extended“ (choreogr. P.Granhøjus) akimirkos.

tintas Šeiko šokio teatras

ir pakilu. Violončelių išdėstymas ir dėžės įkvėpė!“ – rašė Philippa Casares, aktorė ir „Mervyn Stutter Pick of the Fringe“ apžvalgininkė.

Penkių žvaigždučių įvertinimą skyrė Škotijos kultūros ir meno leidinys „The Wee Review“. „Tai elegantiškas, jaudinantis kūrinys, kuriame gyva muzika, perkusiniai efektai ir šelmiška, bet šiurpti odą verčianti choreografija susijungia į neįtikėtiną potyrį. Tai keistuoliškas, koketiškas ir didingas šokio spektaklis, kuriam akompanuoja violončelės“, – apie spektaklį rašė Claire Wood iš „The Wee Review“.

Puikių atsiliepimų nepagailėjo ir leidinio „The Scotsman“ apžvalgininkai, klaipėdiečių spektakliui taip pat skyrę 5 žvaigždutes. „Lėtai, lyg tektoninių plokščių judėjimas, augdamas į kulminaciją, spektaklis verstų raudonuoti ir patį Ravelį“, – rašė apžvalgininkai Kelly Apter, Davidas Pollockas ir Sally Stott.

Klaipėdoje 2019 m. pastatytas „Boleroextended“ – tai valandą trunkantis violončelių ir šokio spektaklis, priverčiantis naujai pažvelgti į kanoninį kūrinį. Šis kūrinys – neįprasta ir originali vieno garsiausių prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio kūrinių „Boléro“ interpretacija.

Danų choreografas Palle’as Granhøjus drauge su šokėjais sukūrė varžančiose aplinkybėse atsidūrusių asmenybių portretų galeriją, atskleisdamas unikalias kiekvieno trupės šokėjo savybes ir jomis papildydamas muzikinį spektaklio audinį bei interpretaciją. Choreografas scenoje siekė išryškinti žmogiškąją būtį, užuot eksponavęs šokėjų plastiką ir choreografijos ypatybes, P.Granhøjus siekė atskleisti vyrus ir moteris, tokius, kokie jie yra, – tikrus, gyvus ir sudėtingus.

Lengvai atpažįstama melodija ir jos parafrazės scenoje vizualizuojamos Šeiko šokio teatro šokėjų ir jungtinio Klaipėdos ir Edinburgo violončelių okteto atlikėjų. Originaliai dekonstruojama M.Ravelio muzika, scenoje atliekama vienos, kelių ar iš karto aštuonių violončelių, suskamba netikėtai ir šiuolaikiškai.

Spektaklis rodytas rugpjūčio 23–28 d. Nacionaliniame Škotijos šokio centre „Dance Base“. Kūrinys pristatytas Danijos šokio vitrinos programoje, kurią finansuoja Danijos meno fondas, Danijos ambasada Jungtinėje Karalystėje, prodiusuoja „Wildtopia“.

Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tai buvo gudru ir gražu, įdomu ir pakilu.

„Portalai“: teatras ir kin as

Atšventusi 30-metį, uostamiesčio Baroti galerija ėmėsi kurso į tuos menininkus, kuriems, vaizdžiai tariant, plius minus trisdešimt. Tuo siekiama ne tik padrąsinti jaunus kūrėjus, drauge bandoma pritraukti į galeriją ir naujų žiūrovų, ugdoma nauja galerijas lankančiųjų karta. Parodų ciklą pradėjusios Monikos Plentauskaitės ir Urtės Jasenkos parodos parodė, kad jaunų kūrėjų ekspozicijos iš tikrųjų atveda į galeriją nemažai jaunų žiūrovų. Nuo rugpjūčio 26 iki

rugsėjo 20 d. galerijoje veikusi Vilniaus dailės akademijos trečio scenografijos studijų programos kurso studentų paroda „Portalai“ taip pat sulaukė didelio publikos dėmesio.

Dalia KARATAJIENĖ

Patrauklus raritetas

Tačiau į parodos atidarymą susirinkusių lankytojų amžius anaiptol nesutapo vien tik su „plius minus trisdešimties“ riba. Ir tai –

nenuostabu, kadangi teatro dailė eksponuojama, analizuojama ar kitaip viešinama labai retai, ir „Portalai“ tapo savitai patraukliu raritetu. Scenografijos paroda Baroti galerijoje per visą jos gyvavimo laikotarpį apskritai yra pirmoji.

Tokį šios meno šakos „antiparodiškumą“ lemia įsitvirtinusi režisūrinio teatro tradicija – juk į teatrą paprastai einama žiūrėti Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno

ar Jono Vaitkaus kūrinių, įsitikinus, kad scenoje esantys daiktai, jų kompozicija, tekstūros, spalvynas, kostiumai, apšvietimas – išimtinai režisierių, o ne dailininkų kūrybinio sumanymo rezultatai. Turbūt retas pasakys, kad eina žiūrėti Giedrės Brazytės ar Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžių, kurie žiūrovus spektaklių metu iš tikrųjų veikia ne mažiau nei visi kiti spektakliuose dalyvaujantys menai. Be to,

Parodos „Portalai“ atidarymas Baroti galerijoje.

as studentų kūriniuose

dailininkai dažniausiai daro ne parodinius, bet cechų darbuotojams skirtus eskizus, kurie taip ir nepasiekia ekspozicinių erdvių.

Tačiau keblumai, kalbant apie teatro ir kino scenografiją, kyla ne tik todėl, kad tradiciškai spektaklio ar kino filmo sėkmės laurai atitenka režisieriui. Būdama integrali spektaklio ir filmo dalis, su kitomis jų dalimis – režisūra, vaidyba, dramaturgija, muzika – scenografija paprastai būna labai stipriai susijusi, todėl, aptariant scenografiją, neišvengiamai tenka prisiliesti prie šių komponentų, apie kuriuos dailės kritikas ar dailės parodos kuratorius gali turėti tik apytikrį supratimą. Taip teatro dailininko darbas spektaklio vertinime tampa režisieriaus šlovės fonu arba papildymu, nepaisant to, kad teatro dailei tenka didžiulis emocinio, estetinio, o kartais net ir režisūrinio spektaklio sprendimo vaidmuo.

Verčia įdėmiai įsižiūrėti

Būdami ne konkrečiam teatrui ar režisieriui skirti, Baroti galerijoje eksponuoti Karilės Stankevičiūtės, Armando Čapo, Karolinos Klimavičiūtės ir Ievos Radzevičiūtės scenografiniai projektai yra laisvi nuo minėtųjų spektaklio dėmenų, nors kiekvieno studento darbas atsispiria nuo literatūrinio pagrindo: K.Stankevičiūtės kino projektas – nuo H.K.Anderseno pasakos „Senieji namai“, A.Čapo kino projektas – nuo C.Collodžio pasakos „Pinokis“, K.Klimavičiūtės imersinio teatro pasiūlymas – nuo D.Charmso novelės „Senė“, o I.Radzevičiūtės kino projektas – nuo Ch.Dickenso apysakos „Kalėdų giesmė“.

Eksponuojamų kino projektų (vadovė – doc. Jurgita Gerdvilaitė) atraktyvumą lemia tai, kad jie sudaryti ne tik iš dvimačių scenovaizdžio ir jo detalių

vizualizacijų, bet ir iš kruopščiai atliktų trimačių maketų, formuojančių kūrinio atmosferą, nepriklausomai nuo to, ar žiūrovams žinomas literatūrinis kūrinys, ar ne. Vizualizacijos, papildančios maketus, atskleidžia įvairius galimus maketų detalių rakursus, esant skirtingam jų apšvietimui.

Bauginantis A.Čapo tarsi vėjo draikstomos cirko palapinės raudonis aiškiai byloja apie Pinokio, kurį parodos žiūrovams tenka tik įsivaizduoti, būklę ir apie cirką gaubiančią magiją, kurią sukuria palapinės portalą rėminanti blausiai spingsinčių lempučių šviesa, paryškinanti tamsius palapinės draperijos šešėlius. Vizualizacijose žvilgsnis išsyk užfiksuoja didelius cirko vežimėlio ratus – tokius, kokius galima pamatyti tik iš labai žemo žiūros taško. Kitaip sakant, kai pats esi toks mažas ir bejėgis kaip Pinokis.

Ypatinga atida smulkiausioms detalėms, kuriančioms senų namų aurą, žymi Karilės ir Ievos maketus, kurių interjeruose žvilgsnį prikausto maži papilkėję baldukai, laiptai, židiniai, pasieniais suramstyti paveikslai, apšviečiami per langus slystančios šviesos, verčiančios įsižiūrėti į mažulyčius paveikslų rėmelius, po grindis išsibarsčiusias malkas ir aptriušusias interjerų sienas.

Gi K.Klimavičiūtės projekto (vadovė –doc. G.Brazytė) intrigą formuoja dvimačius vaizdus papildantis tūrinis objektas –lagaminas, iš kurio kyšo balta juodu batu apauta koja. Ją be jokių paaiškinimų žiūrovai dekoduoja, teisingai manydami, kad lagamine turėtų būti negyvėlis. Imersinis teatras, reiškiantis žiūrovų įsitraukimą į jiems pasiūlytas veiksmo sąlygas, Karolinos projekte apima ne tik intriguojantį objektą, bet ir vizualizacijose nuosekliai atskleistas veiksmo lokacijas, žiūrovų judėjimo maršrutą ir projekcijas, kurias jie turėtų išvysti ant namų sienų, pajudėję nuo meninėmis akcijomis pagarsėjusio Vilniaus „Kablio“. Bandymas atsakyti į klausimą, iš kur ir kodėl lagamine yra negyvėlis, verčia žiūrovus įdėmiai įsižiūrėti į kiekvieną vizualizacijos paveikslą. ►

Baroti galerijos archyvo nuotr.

Vaizdas ne mažiau svarbus

◄ Vadinasi, nors darbai – studentiški, jų pateiktyje jau esama tikriems scenografijos profesionalams svarbių siužeto užuominos, dinamikos, įtraukumo pradų. Ekspozicija nebuvo gausiai užtvindyta kūrinių, nors, be vizualizacijų, maketų ir objektų, žiūrovams suteikta galimybė pamatyti ir kelis

Studentams pavyko taikliai įvaizdinti literatūros kūriniuose sklandančią dvasią.

ranka pieštus eskizus, iš kurių išsirutulioja galutinis scenovaizdis, ir dekoracijos plano brėžinius. Nepaisant to, poveikis, kurį patiria žiūrovai, vedžiojami nuo dvimačių prie trimačių vaizdų, pačių žiūrovų liudijimu, yra intensyvus ir sodrus. Ne tik todėl, kad tokių menų jie nėra matę arba bent jau matę nedaug, bet ir todėl, kad studentai parodoje demonstravo pakankamą amato valdymą, neleidžiantį suabejoti jų sukurtos meninės realybės tikrumu. Šioji realybė kiekviename projekte turi savus stilistinius ypatumus, pagrįstus proporcinių santykių, koloristinių sprendimų,

šviesotamsos kontrastų ir

I.Radzevičiūtės vizualizacija „Kalėdų giesmei“.

A.Čapo „Pinokio“ maketas.

K.Klimavičiūtės „Senės“ objektas.

K.Stankevičiūtės „Senųjų namų“ maketo detalė.

niuansų žaismu, priklausančius nuo būsimo teatro dailininko meninių preferencijų, kurios, nepaisant studentiško būsimų dailininkų amžiaus, jau darosi matomos ir leidžia atskirti vieną autorių nuo kito. Remdamiesi savo pačių parodos įspūdžiais, žiūrovai galėjo įsitikinti, kad vaizdas, kurį pasiūlo dailininkas, suvokiant spektaklį yra ne mažiau svarbus nei režisūrinė idėja ar vaidyba. Vizualinis sprendimas, kaip parodė eksponatai, tapęs spektaklio arba filmo dalimi, pasidaro nepastebimas būtent todėl, kad žiūrovams atrodo itin natūralus, tarytum savaime suprantamas. Toks, „koks turėtų būti“, neretai pamirštant, kad tai –visų pirma teatro dailininko kūrinys, o ne tikrovės replika ar pačių žiūrovų vaizduotės rentgenograma. Tai teigti leidžia parodos atidarymo metu išgirstos replikos: „čia kaip visose Anderseno pasakose“ arba „a, „Kalėdų giesmė“ – tiesiog į dešimtuką“. Paklausti, kodėl taip manantiems vaizdai atrodo andersiški arba dikensiški, žiūrovai rėmėsi ne kokia nors jau žinoma vaizdine analogija, o savo pačių emocine pajauta, jiems prisiminus H.K.Anderseno ir Ch.Dickenso kūrybos paliktą emocinį įspūdį. Tai iš tikrųjų reiškia, kad studentams išties pavyko taikliai įvaizdinti literatūros kūriniuose sklandančią dvasią. Telieka tikėtis, kad paroda taps ne tik estetinio pasigėrėjimo pretekstu, bet ir paskata atkreipti dėmesį į dailininko darbą, žiūrint filmą arba spektaklį.

Klaipėdiečio R.Petrovo paroda – „Titanike“

Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“ nuo rugsėjo 1 iki spalio 1 d. eksponuojama klaipėdiečio menininko Rodiono Petrovo „Grupinė paroda“, kuratorė – dailėtyrininkė Laima Kreivytė.

Sugalvota ir įgyvendinta grupinė vieno autoriaus paroda skamba kaip oksimoronas, bet atėjusieji į parodos erdves būtent tai ir pamato: vienas autorius pažadina savyje daug menininkų ir jų darbus sujungia į konceptualią visumą. Šioje parodoje autorius pristato savo darbų ciklą „Abejonės ir ginčai“, per pastaruosius dvejus metus ir anksčiau sukurtus darbus – tapybą ir meno objektus. Lyg skirtingų autorių sukurtuose darbuose įžvelgiamas vienas svarbiausių R.Petrovo kūrybos bruožų –specifinėje meno kalboje autorius dažnai pasitelkia ironiją, alegoriją, o kartais artėja prie absurdo ribos. Žiūrovams kas kartą metamas iššūkis kvestionuoti matomą vaizdą, pabandyti įminti sociokultūrinių kodų mįsles ir nuspręsti, kaip pasielgti su mazgais, surištais iš darbų pavadinimų ir

paveiksluose pavaizduotų motyvų – atrišti ar nukirsti.

Dažnai menininko kūryboje analizuojamos tokios temos kaip visuomenės nuomonė, tapatybė, socialinė ir politinė kritika, pasitelkiama autobiografinė savirefleksija. Savo paveiksluose tapytojas vaizduoja vartojimo objektų, gyvenimo detalių motyvus, atspindi ilgalaikį įspūdį palikusius ryškius gyvenimo įvykius.

R.Petrovas (gim. 1985 m.) įgijo VDA dailės magistrą. Nuo 2005 m. dalyvauja jungtinėse parodose Europoje ir už jos ribų, jo kūryba pristatoma galerijose Lietuvoje ir užsienyje bei tarptautinėse meno mugėse. Nuo 2010 m. surengė 15 personalinių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje, jo darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir Europoje. Menininkas tris kartus buvo Jaunojo tapytojo prizo finalininkas, laimėjo Jaunųjų Europos kūrėjų bienalės žiūrovų prizą.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

R.Petrovo tapyba.

E.Rivière. Peržengianti kūrybos ir pažinimo ribas

Jaunos kino kūrėjos iš Klaipėdos Emilijos Rivière (Povilanskaitės) vardas bent jau uostamiesčio kultūros ir meno bendruomenei gerai žinomas. Jis pirmą kartą nuskambėjo dar 2014 m., kai Emilija, Niujorko universiteto mokykloje baigusi scenarijų rašymo ir kino režisūros kursus, jau savo pirmuoju trumpo metro filmu „Kolekcionierius“ (2014) laimėjo Holivudo tarptautinį studentų kino festivalį ir kaip festivalio prizą gavo studijas Niujorko kino mokykloje (NYFA).

Kęstutis MEŠKYS

Nepramintais keliais

Jau pirmaisiais savo kūrybos metais ji pasižymėjo perfekcionizmu, siekimu eiti naujais, nepramintais kūrybos keliais. Ir tai liudija jos ilgas ir kruopštus darbas su naujais originaliais, savitu braižu ir turiniu pasižyminčiais projektais. Kad ir trumpo metro meninis filmas „Mobijus“ (2019), kurio pasaulinė premjera įvyko Raw Science mokslo populiarinimo filmų festivalyje (Santa Barbara, JAV). Filmo kūrybinėje komandoje galėjai matyti vardus iš viso pasaulio. Tai liudija apie pripažintų kino kūrėjų pasitikėjimą jauna menininke. Filmas gavo nemažai apdovanojimų: specialų prizą už geriausią

mokslo teorijos iliustravimą meninio kino išraiškos priemonėmis, Europos nepriklausomo kino festivalis (ECU, Paryžius) ir ARFF tarptautinis kino festivalis (Paryžius, Berlynas) jam suteikė apdovanojimą už geriausią kinematografiją. Florencijos trumpo metro meninių filmų festivalis šį filmą apdovanojo geriausio meninio avangardinio filmo prizu. Panaši sėkmė jauną kino kūrėją iš Klaipėdos lydėjo po trumpo metro vaidybinio filmo „Maladaptive Daydreamers“ („Nepritapę svajokliai“), sukurto 2021 m. Jis Seulo trumpo metro filmų festivalyje (Pietų Korėja, 2022) gavo prizą už geriausią tarptautinį trumpo metro filmą.

Ir festivalių geografija, ir jų formatai aiškiai byloja – E.Rivière eina nepramintais kino kūrybos keliais. Ir tas siekis nelieka nepastebėtas.

Naujų kūrybinių horizontų ir erdvių paieškos atvedė ją ir į Hagos karališkąją meno

akademiją (Royal Academy of Art), kurioje studijavo tarpfakultetinę programą „Art Science“, kuri skatina ieškoti naujų meno kūrimo metodų ir kurti tarpdisciplininį meną. Šias studijas Emilija sėkmingai baigė šiemet.

Technologijų sankirtose

Bendradarbiaujantys, tarpdisciplininiai tyrimai meno, mokslo ir technologijų sankirtose šiandien vis labiau tampa vyraujantys, yra savotiškas trendas tiek artefaktų kūryboje, tiek studijų programose, tiek moksliniuose tyrimuose. Ir tai ne tik kūrybinis ir meninis šių dienų reiškinys. Pildosi daugelio mokslininkų pranašystės apie mokslo ir meno sinergiją ir konvergenciją žmonijos pažinimo kelyje.

Iškilaus italų rašytojo, semiotiko, filosofo Umberto Eco žodžiais, „tai, ko negalima teorizuoti, reikia papasakoti“ (Umberto Eco. Rožės vardas. Vilnius: Tyto alba, 2004). Istorijos (plačiąja to žodžio prasme) ir menas apskritai gali atsakyti į klausimus, į kuriuos teorija neranda atsakymų, ir iš esmės gali (nu)rodyti kelius į tiesą. Jie padeda peržengti simboliais ir kodais struktūruotą ir iš esmės vulgarizuotą tiesos interpretaciją, atskleisdami tai, kas vyksta „čia ir dabar“, t. y. įvykį – kaip unikalų realybės reiškinį. Nes pasaulis yra kaitos procesas, kuriame vyrauja nepakartojami įvykiai. Dar vakar mokslas nagrinėjo dėsningumus, o šiandien

jis siekia pažinti unikalius reiškinius – įvykius, kurie ir yra meno stichija.

Apie tai kalbėjo ir žymus mokslininkas, filosofas Bertrandas Russelas, teigdamas, kad kiekvienas tikslus mokslas yra pagrįstas netikslumu, aproksimavimu. Taigi mokslo ateitis glūdi kelyje į meną.

Į tą naują realybės pažinimo kelią, peržengdama tradicinės kūrybos ir meno ribas, žengia ir mūsų kraštietė jaunoji menininkė E.Rivière savo naujuoju naujųjų medijų meno kūriniu „O3“.

Naujieji menai

Medijų menas įvardijamas kaip šiuolaikinis interneto amžiaus menas. Jis apima didelį formatų ir technologijų spektrą.

Prieš keliasdešimt metų medijų menas pirmiausia reiškė vaizdo ir televizijos produktus, o šiandien taip vadinamas naujųjų medijų menas (NMM) apima objektus, sukurtus kompiuterinėmis programomis: tai ir skaitmeninis menas, kompiuterinė grafika ir animacija, šviesos šou, įtraukiančios instaliacijos, vaizdo žaidimai, dirbtinio intelekto robotai.

Rytoj, kai technologijos neišvengiamai žengs į priekį, atsiras kažkas neregėto, galbūt susijusio su genų inžinerija arba ekosistemomis.

Tad sunku rasti siaurą šios kūrybos rūšies apibrėžimą. NMM yra tarpdisciplininėje erdvėje ir lengvai sujungia visas įmanomas raiškos formas, garsą ir šviesą, kiną ir teatrą, architektūrą ir televiziją, mokslą ir religiją.

2003 m. Masačusetso technologijos institutas (MIT), futuristinių idėjų ir personalo

kalvė, išleido austrų meno kritiko Oliverio Grau knygą „Virtual Art: From Illusion to Immersion“. Jis rašė: „Naujojoje medijoje nėra griežtos linijos tarp menininko ir žiūrovo. Naujieji menai yra interaktyvūs. Dažnai kūrinys galiausiai sukuriamas, būtent tada, kai į jo vidų patenka žiūrovas, pavyzdžiui, į instaliaciją, kurios reakcija yra labai svarbi. Jie taip pat yra trumpalaikiai. Neaišku, kaip juos paversti preke. Jie yra nemateriali vertybė, jiems sunku nustatyti kainą, jiems netaikytina sąvoka „unikalus objektas“. Juos dažniausiai galima atkartoti kompiuterinėje erdvėje.“ Svarbi šio mokslininko mintis, kad toks totalinis informacijos kiekis lems kokybinius mokslo proveržius. Manyčiau, kad jis bus susijęs su meno formų ir struktūrų atėjimu į mokslo ir technologijų sritį.

Ateities pranašai

NMM istorijai tiek pat metų, kiek ir kompiuterių bei interneto amžiui. Jo ištakas galima matyti įvairių menininkų kūryboje. Štai vokietis Wolfas Vostelis dar 1958 m. į savo monumentalių skulptūrų erdvę pirmą kartą įtraukė televizorius, o prancūzų ir amerikiečių menininkas Marcelis Duchampas savo pisuarą panaudojo ne pagal pirminę paskirtį, o kaip integralią meninę formą. Įtakos NMM formavimuisi turėjo ir „Fluxus“ judėjimas, ir neabejotinai mūsų tautiečio Jono Meko avangardinis kino menas. Jau tada menininkai skelbė, kad tarp meno rūšių ir žanrų ribų nėra, kad menas yra globalus, remiasi žaidimu ir eksperimentu, kad viskas, kas dar vakar nebuvo menu, gali šiandien juo tapti.

Taip „Fluxus“ atstovas Namas June Paikas 1995 m. sukūrė instaliaciją „Electronic Superhighway“, kurią sudarė milžiniškas JAV žemėlapis, sudarytas iš neveikiančių televizorių. Devintajame dešimtmetyje anglų menininkas Roy’us Escottas savo meno projektams elektroniniu ryšiu pradėjo jungti skirtingų žemynų žmones. Naująjį meną jis pavadino telematika. Žymiausias R.Escotto projektas – „La Plissure du Texte“ (1983), kai 11 menininkų komandų įvairiose pasaulio vietose kartu kūrė pasaką. Interneto dar nebuvo.

Kino srityje tokiu NMM pranašu buvo britų kino režisierius, kino novatorius Peteris Greenaway’us. ►

Iš Klaipėdos kilusi kino menininkė E.Rivière (Povilanskaitė) savo darbais garsina Lietuvą toli už jos ribų. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ Savo filmuose jis ieškojo naujų kino kalbos formų, tvirtindamas, kad kinas turi rodyti ne „ką matome, o tai, ką galvojame“. Toks yra ir jo projektas „Fiktyvi urano istorija“, kuriame nemaža dalis filmo bus siejama su skaičiumi „92“. „Periodinėje cheminių elementų lentelėje uranas yra 92-asis, todėl filme bus 92 įvykiai, 92 aktoriai ir 92 lagaminai“, – sakė režisierius.

Nors vis dar sunkiai skindamasis sau kelius į tradicinę meno pasaulio rinką, šiandien NMM įgijo pagarbą ir institucinę paramą. Plinta ir Artsience reiškinys, tarpdisciplininio meno muziejai ir parodų erdvės vis drąsiau įsileidžia jo kūrinius, o tarpdisciplininės meno studijų programos populiarios visame pasaulyje. Jos lyg magnetas traukia talentingus naujų kūrybinių kelių ir pojūčių siekiančius kūrėjus.

Žengia toliau

Džiugu, kad į tą naują inovatyvų meno pasaulį drąsiai žengia ir mūsų tautietė E.Rivière su kūriniu „O3“ Beje, šį multimedijų meno projektą ji sukūrė Vilniaus „Technariumo“ kūrybinėse dirbtuvėse, kur savo įvairiausias, fantastiškiausias kino, medijų, informacinių technologijų ir kitas idėjas galėjo realizuoti kūrybinis jaunimas.

Kaip ir kituose savo darbuose, kurie sklidini pasąmonės pasaulio nuotaikų ir jos procesų mistikos, pradedant minėtais filmais „Kolekcionierius“, kur tik paliečiama žmogaus psichinio pasaulio nenusakomybė, vėliau su filmo „Mobijus“ herojais, tarsi nužengusiais iš kitos planetos, iki „Nepritapusių svajoklių“, kur filmo kūrėja atvirai

kalba apie žmones, jų pasaulį, tarsi paraleliai egzistuojantį su mūsų pragmatizme paskendusia civilizacija, jaunoji menininkė kūrinyje „O3“ žengia toliau ir siekia suvaldyti, įprasminti sunkiai apčiuopiamus ne tik žmogaus, bet ir šio pasaulio reiškinius. Ir juos ji bando suvokti daug gilesniais nei vien intelektas žmogaus sąmonės klodais, drąsiai pasitikėdama emocijomis ir jų išmintimi.

Emilija teigė, kad jai patinka neatitikimai ir magija rutinoje, dalykai, kurie nesutampa arba tiesiog yra nejaukūs. 2020 m. E.Rivière sukurtas multimedijų meno projektas „O3“ sujungė elektros iškrovas ir kvapą. Tai minutę trunkantis medijų kūrinys. Juodame fone fiksuojami lokalūs žaibo proceso vaizdai, griaustinio garsu ir ozono kvapu lydimas reginys, kurio „auka“ – nepasiduo-

E.Rivière multimedijų meno projektas „O3“ sujungė elektros iškrovas ir kvapą.

danti tam grėsmingam reiškiniui, nevystanti raudona rožė. Šiame iš pažiūros minimalistiniame ir estetiniu asketizmu dvelkiančiame kūrinyje galima įžvelgti daugybę prasminių sluoksnių, užkabinančių ne tik platų emocijų lauką.

Kvapo galia

Į kūrinį vykusiai įtraukiamas ir bene galingiausias iš emocinių potyrių – kvapas, kuris sėkmingai išjudina atmintį ir intelektą, verčia giliau apmąstyti matytą vaizdinį. Ir tai natūralu, nes, kaip prisipažino kūrinio autorė, jo idėja ir gimė iš ozono kvapo, kuris kilo iš nūdienos pasaulio pabaigos jausmo.

Kvapo galia unikali. Kvapas gali įspėti apie draugą, priešą ar pavojų. Kvapai gali paveikti mūsų elgesį per pasąmonę. Jie gali tarnauti gėriui ir blogiui, manipuliacijai. Ne

veltui prekybos centrai vilioja ką tik iškeptų bandelių ar šviežių pomidorų kvapais.

Todėl kvapo įtraukimas į E.Rivière kūrinio lauką tampa galingu įspėjimu apie mūsų pasauliui gresiančias manipuliacijas, kurios šių dienų kontekste įgijo nematytą mastą. Ir jis – ne tik bandymas suvaldyti astrafobiją – griaustinio ir žaibo baimę, tai siekis paskleisti tą svarbiausią žinią – apie globalią grėsmę žmonijai.

Kūrinyje nemažai ir kitų laiko simbolių bei ženklų, užkoduotų akimirką trunkančių žaibo vaizdinių, primenančių žmogaus smegenų neuronų veiklos procesus, kurie žaibu trenkia į žiūrovų smegenis, tarsi siekdami pasiekti giliausius sluoksnius, pramušti emocinio komforto lauką.

To paties efekto siekiama ir vaizdą lydinčiu garsu, kuris labiau primena ne griaustinį, o automatinio šautuvo pavienius šūvius, vėliau virsta ištisa jų serija, kuri dar labiau kelia asociacijas su šių dienų karo katastrofa. Kiek vėliau žaibo taikinyje kartais pasirodanti rožė tarsi simbolizuoja šio pasaulio trapumą.

Reikšminga, kad kūrinio vaizdinyje ir meninės kalbos audinyje, jo skleidžiamoje žinioje kaip įspėjimą matome tik gamtos reiškinius ir artefaktus. Ši žinia – tarsi gyvos gamtos įspėjimas žmonijai ir kiekvienam iš mūsų, paskutinis grėsmingas jos žodis, kaip žaibas, gebantis sukelti ir artėjančios katastrofos baimę, ir viltį, kad lydinti jį liūtis nuplaus mūsų radioaktyvias minčių ir neatsakingumo dulkes.

Inovatyvu ir unikalu

„O3“ – vos minutę trunkantis, toli už meno, jo formos ribų išeinantis E.Rivière kūrinys, byloja apie autorės kūrybingumą ir inovatyvumą, profesionalią brandą, jos kūrybinį ir žmogišką intelektą, sugebėjimą giliai apmąstyti pasaulyje ir kiekviename iš mūsų vykstančius sąmonės ir psichikos procesus.

Į savo apmąstymų lauką ji įtraukia ne tik menines formas, bet ir mokslą, ezoterines praktikas. Tad belieka pasidžiaugti, kad klaipėdietė E.Rivière jau šiandien įsiliejo į platų tarptautinį kūrybinių industrijų lauką, jame sugeba rasti pasaulyje jau

sulaukusių pripažinimo bendraminčių, jos darbai jau šiandien pelno apdovanojimus pasauliniuose kino ir kūrybinių industrijų forumuose.

E.Rivière multimedijų kūrinys „O3“ buvo eksponuojamas Lietuvoje. 2020 m. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, vyko penktoji paroda „JCDecaux premija: turiu žodžius“, kurioje savo kūrinius pristatė penkios jaunos profesionalios menininkės. Tarptautinė žiuri E.Rivière už projektą „O3“ skyrė specialųjį prizą už itin įtikinamai pristatytas estetines idėjas, naujos tyrimų krypties, pasitelkiant uoslę, įvedimą. Žiuri nuomone, uoslės įtaka žmogaus kūnui ir protui atveria daugybę tarpdisciplininių galimybių.

Argumentuodamas sprendimą atiduoti savo balsą už E.Rivière kūrinį, meno ekspertas ir filosofas dr. Arūnas Gelūnas teigė, kad tuo jis aukštai vertina jaunos menininkės profesionalumą ir projekto unikalumą, palygindamas jį su kino režisieriaus Davido Lyncho kūryba. Kūrinys neliko nepastebėtas ir meno gerbėjų, kurie E.Rivière darbui skyrė publikos simpatijų prizą.

Tikimasi, kad šį rudenį E.Rivière multimedijų kūrinį „O3“ galės pamatyti ir Klaipėdos meno gerbėjai.

E.Rivière už kūrinį „O3“ pelnė tarptautinės žiuri ir publikos simpatijų prizus. Asmeninio archyvo nuotr.

Į savo apmąstymų lauką ji įtraukia ne tik menines formas, bet ir mokslą, ezoterines praktikas.

„Vesper“ – unikali biopanko

Vasarą teko praleisti Prancūzijoje. Kaip vietiniai pasakojo, tai buvo karščiausia vasara istorijoje. Kartais tekdavo

slėptis net nuo 40 laipsnių karščio. Kino teatras su kondicionieriais buvo ta vieta, į kurią norėdavosi pabėgti.

Andrius RAMANAUSKAS

Netikėtas atradimas

Tačiau man kaip turistui buvo bėda, kad prancūzai beveik visus Prancūzijos kino teatruose rodomus filmus įgarsina savo kalba. Panašiai, kaip lietuviai įgarsina animaciją vaikams. Man, prancūziškai mokančiam tik užsisakyti maisto restorane, nesinorėjo žiūrėti kino teatro ekrane į man nesuprantama kalba žiopčiojančias aktorių galvas. Todėl eidavau į vienintelį seansą per savaitę ten, kur rodydavo vieną filmą originalo kalba (angliškai) su prancūziškais titrais.

Pasirinkimo neturėjau, todėl žiūrėdavau bet kokį filmą, kokį tik rodydavo kas savaitę. Buvo svarbu, kad suprasčiau ir bent trumpam galėčiau pabėgti nuo karščio. Vėliau galiausiai net nustodavau prieš seansą domėtis, kokį filmą rodo.

Taip netyčia ir pamačiau filmą „Vesper“ (2022). Prancūzijoje jis vadinosi „Vesper Chronicles” („Vesper kronikos“). Nieko apie jį nebuvau girdėjęs. Tačiau užgesus salėje šviesoms pirmieji titrai suintrigavo, kai pamačiau, kad filmas sukurtas bendradarbiaujant lietuviams ir prancūzams. O vėliau išvydau, kad viena iš filmo režisierių yra lietuvė Kristina Buožytė. Jos paskutinius du filmus „Kolekcionierė“ (2008) ir „Aurora“ (2012) jau senokai mačiau Lietuvoje.

Ne žodžiais, o vaizdais

Taigi trumpai apie „Vesper“ siužetą. Nualintoje mūsų planetoje po Žemės ekosistemos žlugimo likusiems gyventojams trūksta maisto. 13-metė mergaitė Vesper nenuleidžia rankų – vakarais ji apleistoje trobelėje slaugo sunkiai sergantį tėvą, o dienomis miško gilumoje imasi biologinių eksperimentų. Pasauliui reikia išradimo, kuris padės išmaitinti žmoniją. Lemtinga pažintis su paslaptinga moterimi įkvepia Vesper sukaupti jėgas, išmonę ir protą, kad pasiektų savo tikslą. Viltis – tai, kas veda į priekį net tada, kai atrodo, kad pasaulis žlunga.

„Vesper“ – tai tamsi pasaka, kartais net per daug tamsi. Galima pagirti filmo ekspoziciją. Pasaulis čia pristatomas palaipsniui. Apie aplinką sužinome iš personažų veiksmų, o ne iš jų dialogų ar užkadrinio balso naratyvo. Istorija praturtinama ir pasakojama ne žodžiais veikėjų lūpose, o labiau vaizdais.

„Vesper“ filmo pasaulyje rasime mutantų, biorobotų, biokompiuterių (kai kurias technologijas net sunku įvardyti), keistų mutavusių augalų, gyvūnų, grybų, paslaptingų niekada veidų nerodančių ir šlamštą renkančių piligrimų, keistų statinių ir postapokaliptinių peizažų. Visas detales žiūrovai turės sujungti patys sau galvose, vaizduotėje susidaryti realybės vaizdą ir kaip viskas veikia.

Filme iš karto galima atpažinti Lietuvos miškus ir pamatyti kelias lietuviškas kaimo

trobeles. Didžioji dalis filmo veiksmo ir vyksta miške. Tad nenustebau, kai sužinojau, kad „Vesper“ yra nufilmuotas Lietuvoje su kai kuriais antraeiliais lietuvių aktoriais.

Byloja apie viltį

Ką patys režisieriai K.Buožytė ir Bruno Samperis mano apie savo filmą?

Iš interviu „Screen Daily“ portalui: K.Buožytė: Norėjome sukurti filmą apie viltį. Net blogiausiose ir beviltiškiausiose situacijose, jei sugebėsime įžvelgti grožį, nors ir nebus lengva, bet visada turėsime priežastį gyventi, kovoti ir keisti pasaulio tvarką. Norėtume, kad filmas ypač paliestų jaunąją kartą, kuri nuolat girdi, kad mūsų pasaulis miršta ir neturi ateities. Jauni žmonės nori ne tik išgyventi, jie nori gyventi. Pandemija labai stipriai atkreipė į tai dėmesį.

B.Samperis: Be to, norėjome sukurti dar nematytą didžiajame ekrane pasaulį, o biopanko pasakos žanras suteikė mums tokią galimybę. Prie šios visatos dirbome kelerius metus. Daug domėjomės naujausiais organinės architektūros, biodizaino, genų inžinerijos tyrimais ir net sekėme augalų seksualumo naujoves.

K.Buožytė: Be mokslinės fantastikos pagrindo, „Vesper“ – tai istorija su žinia visuomenei, kuri vis labiau linkusi į pabėgimą. Susidūrę su problemomis – ekono-

Kadrai iš filmo „Vesper“ (rež. K.Buožytė, B.Samperis, 2022).