Durys 2022 01 2 dalis

Klaipėdietis kultūrologas K.Meškys įsitikinęs, kad mokslo ateitis – kultūroje ir kad jis savo informacinius srautus anksčiau ar vėliau bus priverstas tvarkyti pagal meno principus. Eugenijaus Maciaus nuotr.

◄ įsigijo televizorių, brolis neblogai išmanė technologijas, dirbo TV stotyje. Dabar, kai apžvelgiu savo tolesnio gyvenimo raidą, matau, kad mano profesinis pasirinkimas ir interesai glaudžiai susiję su komunikaciniais ir informaciniais dalykais, su medijomis ir kultūra. Tarsi atsidūriau tarp dviejų dalykų: tiksliųjų mokslų ir menų. Su tiksliaisiais mokslais susijusios mano studijos Sankt Peterburgo, tuomečio Leningrado, technikos universitete, ten studijavau informacinių technologijų sistemas, pirmuosius kompiuterius, kurie buvo tokio dydžio, kad į tą kambarį netilptų (juokiasi).

Kita vertus, mane visą laiką traukė prie menų. Jais domėjausi ir mokyklos suole, rašiau eilėraščius, prozą. Turbūt kaip daugelis tokio amžiaus. Ir man sekėsi – tai buvo publikuojama spaudoje, sulaukdavau gerų įvertinimų. Kalbėjo, kad galbūt iš manęs išeis neblogas poetas, rašytojas... Bet aš likau tarp tų dviejų dalykų, kurie man buvo ypač svarbūs plečiant pažinimo lauką. Tik vėliau, perėjęs į akademinę veiklą, dėstydamas, kai mano interesais tapo komunikaciniai mokslai, kultūros procesai ir ypač semiotika – mokslas, kuris daug kalba apie informacinius, komunikacinius dalykus, apie ženklų ir kodų sistemas, supratau šitos mano „tarp“ būsenos produktyvumą, gebėjimą giliau suvokti procesus... Ir tada pats nustebau dėl tokių likimo vingių – gimiau pašte, ir, matyt, kažkaip pasąmonėje susidėliojo tie dalykai, kad atėjau į komunikacijų bei informacinių technologijų ir kai kuria prasme – meno, kūrybos pasaulį. Tai, man atrodo, įvyko neatsitiktinai.

– Dar sugrįžkime į jūsų vaikystę. Gimėte pirmaisiais metais po karo. Kokią prisimenate to meto Klaipėdą?

– Gyvenant pokario Klaipėdoje, aplinkui buvo vien griuvėsiai, ir ne tik atskiri pastatai – ištisos gatvės suniokotos. Eidamas pro šalį matydavai – kažkada tai buvo puikus pastatas, sakykim, pašto ar teatro. Tai buvo tikrai europinis miestas, ir kas iš jo liko... Skaudžiausia, kad Klaipėda pirmaisiais pokario metais buvo ir tam tikri kultūros griuvėsiai. Vietinė ikikarinė kultūra jau buvo sunaikinta, o naujos... Žinot, kokia buvo ta naujoji kultūra – iš esmės ideologija. Atsimenu, tuose žinybiniuose kultūrnamiuose rodė filmą „Čiapajevas“. Žiūrėjau gal tris ar keturis kartus, nes daugiau nieko nerodė. Nyku buvo. Vienintelė atgaiva, kad „Kapitolijuje“, vėliau pervadintame

Leningrade 1957 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Laidos su dainininke Gintare Jautakaite filmavimas Leningrado televizijoje.

„Švyturiu“, rodė „Tarzaną“. Man tie seansai buvo tarsi stebuklas, kvietęs į kitą – iliuzijų ir nuotykių pasaulį.

Lyg kultūros ambasadorius

– Vėliau jūs atsidūrėte Leningrade, ten studijavote. Kodėl rinkotės būtent šį miestą?

Dėl kontrasto griuvėsių Klaipėdai?

– Turbūt buvo nulemta, kad dar besimokant K.Donelaičio mokykloje, gal septintoje klasėje, mes nuvažiavome į Leningradą ir aš pamačiau visai kitą miestą. Aišku, jis irgi buvo karo apniokotas, bet veikė muziejai, gatvėse – italų, prancūzų architektūra... Supratau, kad yra ir kitų miestų, kitų pasaulių. Turbūt tada ir gimė mintis, kad aš atvažiuosiu į tą miestą studijuoti. Taip ir atsitiko. Ir tikrai nesigailiu. Daugelis klausia: ko tu ten važiavai? Bet aš sakau: jei būtų kiti laikai, būčiau gal į Oksfordą ar Kembridžą važiavęs. Nepaisant to, kad traukė menai, vis dėlto norėjau suvokti tą naują ateinantį informacinių technologijų pasaulį. Šia prasme esu perfekcionistas.

– Ar visą laiką toks buvote, ar tai išsiugdyta savybė? Kaip tai pasireiškia?

– Pavyzdžiui, mokykloje negalėdavau pakęsti, kad ko nors nesuprantu. Tai mane, jaunimo terminais kalbant, labai užknisdavo. Kad ir kas būtų: biologija, fizika ar

matematika, kol nesuprasdavau, kaip tie procesai vyksta, kas tai per dalykas, tol nenurimdavau. Tai padėdavo ir moksluose. Jie man tikrai neblogai sekėsi, nors nesėdėdavau ir nekaldavau. Tereikėdavo pagauti esmę, po to belikdavo tik logiškai išmąstyti ir tuos mokslus suvokti. Ir studijuodamas Leningrade neturėjau problemų. Profesoriai net stebėdavosi, kad atvažiavęs iš Lietuvos, rusiškai vos kalbantis, sugebėjau gerai mokytis. Man sekėsi.

– Turbūt sekėsi ir baigus studijas? Žinau, kad ilgus metus dirbote Leningrado televizijoje. Kaip pavyko ten patekti?

– Be didelio vargo. Po studijų tiesiog pradėjau dirbti tuomečio Leningrado televizijoje inžinieriumi. Vyravo nuostata, kad lietuviai, žmonės iš Pabaltijo, yra sumanūs ir geri specialistai. Tad gal neapsikiaulinau, nes man net teko išspręsti gana svarbią techninę problemą, kai vyko prezidento Niksono vizitas į Sovietų Sąjungą ir prireikė transliuoti TV signalą visam pasauliui. Už tai net gavau nemažą tais laikais premiją. Mane iš karto paskyrė laboratorijos vedėju. O kontrolinės laboratorijos vedėjo pareigos leisdavo laisvai vaikščioti po visas studijas, aparatines, ir aš turėjau puikią progą pamatyti, kaip vyksta kūrybinis procesas. Tuomet vėl atgijo noras grįžti prie menų ir po kurio laiko perėjau dirbti į kūrybinę studiją filmų direktoriumi, dabar jie vadinami prodiuseriais. Gerai buvo tai, kad turėjau galimybę kurti ir autorines laidas. Stengdavausi kviesti atlikėjus iš Lietuvos arba, kai atvažiuodavo gastrolių koks teatras. Pavyzdžiui, rengiau laidas apie Juozą Miltinį, Giedrių Mackevičių, tuomet Maskvoje veikusio Sovietų Sąjungoje garsaus Plastinės dramos teatro įkūrėją, apie pantomimos aktorių ir režisierių Kęstutį Adomaitį. Leningrado TV mano kvietimu ne kartą viešėjo Vytautas Kernagis, pakerėjęs publiką ir studijos darbuotojus savo charizma, ir daugelis kitų. ►

Su Jonu Meku „Kapitolijaus“ klube 1996 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Susitikimas su režisieriumi Peteriu Greenaway’umi 1999 m.

Kino festivalyje „Baltic Fiesta“ su Ingeborga Dapkūnaite ir Liana Ruokyte. 2000 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kino festivalis „Baltic Fiesta“. K.Meškys ir Liana Ruokytė su laureatais. 2000 m.

◄ – Buvote tarsi Lietuvos kultūros ambasadorius. Kodėl jums tai buvo svarbu? – Kažkodėl per Leningrado ir visą sovietinę televiziją daugiau rodydavo latvius ar estus – ypač tuometes estrados žvaigždes Aną Veski, Laimą Vaikulę. Apie lietuvius nebuvo girdėti nieko. Mane apėmęs nacionalinis jausmas vertė daugiau pasakoti apie mūsų kultūros žmones. Ir apie M.K.Čiurlionį kūriau laidą, beje, ji buvo labai gerai įvertinta. Darbas televizijoje sudarė sąlygas bendrauti su kultūros visuomene, ir iš užsienio atvykdavo garsių žmonių, jau nekalbant apie Sovietų Sąjungą. O ir paprastas žmogiškas bendravimas daug reiškė. Leningrado inteligentija man labai daug davė kaip žmogui. Iki šiol Sankt Peterburgas yra vadinamas Rusijos kultūros sostine, savu laiku tai buvo langas į Europą. Ermitaže buvo surengta ne viena garsių Europos ir pasaulio menininkų paroda, atvykdavo žinomi pasaulinio lygio atlikėjai, kino, teatro veikėjai, gastroliuodavo teatrai, savo ekspozicijas atveždavo garsūs muziejai. O kur dar pasaulio kino klasikos filmai, kurie buvo rodomi uždaruose Kino namų vakaruose. Taigi į Europą, Dievas davė, „žengiau“ jau prieš gerą pusšimtį metų.

Pažintis su semiotika

– Jūsų gyvenime labai didelis vaidmuo tenka semiotikai. Kas turėjo įtakos renkantis šio mokslo studijas?

– Didžiausią įtaką padarė tai, kad susipažinau su garsaus struktūralisto, padėjusio pagrindus semiotikos mokslui, Vladimiro Proppo šeima ir net tapau jos nariu. Kai Petras I Rusijoje steigė mokslų akademiją, jis sukvietė labai daug vokiečių mokslininkų. V.Proppas yra vieno iš tų į Sankt Peterburgą pakviestų mokslo žmonių palikuonis, labai garsus pasaulinio lygio mokslininkas, beje, nukentėjęs Stalino represijų laikais. Jo anūkė tapo mano žmona. Gyvendamas jų namuose, matydavau bibliotekoje labai daug knygų apie semiotiką. Kaip jau sakiau, mane visada jaudindavo dalykai ar reiškiniai, kurių nesuprantu. Ir aš pradėjau savarankiškai studijuoti semiotiką. Ji man labai daug davė. Visų pirma – tai, kad aš, grįžęs į Lietuvą, buvusio Dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vadovo Vytauto Jono Kaspučio buvau pakviestas dėstyti kultūros

ir meno semiotiką. Nors neturėjau specialaus išsilavinimo, bet V.J.Kasputis buvo labai įžvalgus, plataus akiračio ir iškart suprato, kad tas mokslas gali labai daug duoti meno žmonėms.

– Į Lietuvą grįžote 1989-aisiais, prasidėjus Sąjūdžio procesams. Tai jus ir paskatino parvažiuoti?

– Semiotika – mokslas, tiriantis ženklus ir sistemas. Ką jis duoda meno žmonėms?

– Jis į meno kritikos ar kūrybos sritį įneša mokslinę metodologiją. Ir tada gali kūrinį vertinti ne aprašomaisiais metodais, vaizdžiai kalbant, pilstydamas iš tuščio į kiaurą, o pagrįsdamas tai moksliniais metodais ir jų kriterijais. Naudojantis šiais principais, galima gana objektyviai įvertinti kūrinį. Trumpai tariant, semiotika padeda atskirti grūdus nuo pelų – šarlataną nuo tikro menininko. Dabar žinote, kaip būna: beždžionė uodega kažkur per drobę brūkšteli, ir jau meno kūrinys. Į meną atvesti moksliniai metodai padeda gana tiksliai nustatyti, ar tai tikrai vertingas kūrinys, ar tik kažkokia nevykusi saviraiška ir beprasmė provokacija.

– Visuomet žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Leningrado periodą vertinu kaip kultūrinę emigraciją. Buvau vienas iš Lietuvos emigrantų, tik ne ekonominis, o kultūrinis. Kai Lietuvoje prasidėjo išsilaisvinimo procesai, supratau, kad laikas grįžti. Skatino ir tėvai, ir pats jutau, kad jau laikas atiduoti duoklę savo šaliai. Daugelis bando atkalbėti jaunus žmones nuo išvažiavimo. Aš visuomet sakau: važiuokit. Bet grįžkit! Tik taip gali kažką naujo, progresyvaus sužinoti, atvežti pažangą į savo tėvynę. Antras dalykas: išvažiavusieji dažniausiai tampa tikrais savo tautos patriotais. Kai išvažiuoji svetur, tau ir „Klumpakojis“ skamba kaip gražiausia melodija, ir cepelinai tampa ypatingu skanėstu, o jei atvažiuoja koncertuoti G.Kaukaitė ar V.Noreika, tai yra didžiausia šventė. Manau, kad emigracija suformavo didžiulę mūsų pažangios Lietuvos dalį, tie žmonės tapo sąmoningais šalies patriotais. Dėl to keista, kad iki šiol neišsprendžiamas klausimas dėl dvigubos pilietybės. Tai tikrieji Lietuvos patriotai. Aš nekalbu apie tam tikrą dalį gyventojų, kurie važiuoja grynai ekonominiais tikslais ir jiems nesvarbu, kur gyventi, ką veikti. Bet tokių žmonių, manau, yra mažuma. Tai rodo ir mūsų nepriklausomybės atgavimo 1918-aisiais istorija. ►

Susitikimai. Po interviu su džiazo atlikėja Candy Dulfer. 2012 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Riba tarp tikro ir netikro meno labai slidi. Bet tikras menas visuomet įprasmina idėją, praturtina pasaulio suvokimą.

◄ Dauguma ją atkūrusių signatarų buvo svetur mokslus baigę, pasaulio matę ir kažko jau pasiekę tautiečiai.

– Ar iš karto pavyko rasti savo vietą Lietuvoje?

– Grįžau nelengvu laiku, prasidėjus Sąjūdžio įvykiams. Mane pakvietė dirbti Audiovizualiniame centre, buvusiame vadinamajame „Holivude“. Tai buvo ką tik gana gerai įrengta didžiausia Lietuvoje studija, Maskva į ją buvo labai daug investavusi. Ji turėjo pakankamai profesionalią įrangą, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvą. Klaipėda turėjo šansą turėti ne blogesnę kino studiją nei Vilnius, jei ne įvykę procesai. Tuomet užsidarė ir kino teatrai, ir kino studijos. Ten su bendraminčiais pradėjau kurti miesto televizijos laidas, kurios buvo ypač reikalingos tuometei Klaipėdai, atgimstančiai Lietuvai.

Menas plius verslas

– Ką veikėte užsidarius šiam centrui?

– Buvau pakviestas vadovauti Klaipėdos kino teatrų tinklui. Lietuvoje dar veikė ištisa kino teatrų sistema. Bet prasidėjo visi tie privatizavimo procesai, Klaipėdoje vienu metu buvo likę tik du kino teatrai: „Kapitolijus“ ir „Žemaitija“. Po to ir pastarojo nebe-

liko. Kai grįžau, entuziazmo buvo nemažai, norėjau „Kapitolijuje“ įrengti kultūros ir verslo centrą, panašų į tokį, koks dabar bent deklaruoja esąs Kultūros fabrikas. O mano idėja buvo surinkti verslininkus ir menininkus prie vieno stalo, kaip aš sakau, sujungti pinigus ir idėjas, kad jie galėtų bendrauti, vienas kitą rasti ir vystyti tą bendradarbiavimą, mokytis vieni iš kitų. Rengdavome seminarus, susitikimus, paskaitas, kultūrinius renginius. Buvome nemažai pažengę. Centre buvo ir pirmasis Klaipėdoje visiems prieinamas kompiuteris su internetu, stovėjo mobilusis telefonas – tais laikais jis buvo didelis kaip dėžė (juokiasi). Buvo ir visa biuro technika: spausdintuvai, kompiuteriai ir t. t. Viskas buvo paruošta tam, kad atėję su idėjomis jauni žmonės galėtų už minimalią kainą paruošti dokumentus, susirasti partnerių ir pan. Centre veikė ir firma, įformindavusi vizas – tuo metu ši paslauga buvo labai aktuali. Buvo ir specialus kabinetas susitikimams, kad, pavyzdžiui, atvažiavę iš užsienio partneriai galėtų organizuoti dalykinius susitikimus, kadangi ne visi turėjo biurus su reikiama infrastruktūra. Tai buvo civilizuota galimybė trumpalaikei rezidencijai su visomis būtinomis paslaugomis, kurios tuomet mieste buvo labai retos ir daug kainavo. Mes ten ir parodas, džiazo koncertus organizuodavome ir, be abejo, kino filmus rodydavome, rengdavome festivalius, filmų premjeras ir susitikimus su kino kūrėjais. Tuo laikotarpiu kultūra buvo nustumta į paribį, jos

vietą užėmė holivudinis komercinis kinas, ko tik nebuvo – ir erotikos, ir pornografijos... Atsvarai norėjosi civilizuotos erdvės, kur normalūs žmonės galėtų pabendrauti, pasižiūrėti vertingų filmų.

– Skamba labai patraukliai. O kodėl tas centras buvo uždarytas?

– Matyt, tuo metu laikas tam nebuvo palankus, mano idėja nedaug kam buvo suprantama. Sulaukiau daug priekaištų – esą ką aš čia sugalvojau, kultūra ir verslas yra nesuderinami dalykai. Išgirdau visokių man nesuprantamų kaltinimų, kad noriu privatizuoti kino teatrą, nors tam aš neturėjau nei pinigų, nei planų, įtarinėjo, kad turiu savų interesų. Dabar suprantu, kad buvo toks laikas, vyko privatizacijos procesas, visi ieškojo tik naudos sau, ir kai atvažiuoja žmogus, truputį kitaip žiūrintis į tuos procesus, turi naujų idėjų, jis ima kelti įtarimų. Nebuvau suprastas nei valdžios, nei bendruomenės. Žodžiu, ta idėja buvo per ankstyva. Dabar Kultūros fabrike matau tos pačios idėjos šiuolaikinį variantą. Nors, žinoma, jis irgi ne visus tenkina. Gal ne visiems priimtina, kad jis daugiau į komerciją nukrypo... Bet čia jau kita tema.

– Dabar esate įkūręs įmonę „Medijų uostas“. Ar jos veiklos modelis neprimena prieš tai kurto centro?

– Ne, „Medijų uostas“ išaugo iš mano akademinės veiklos. Jau sakiau, kad semiotika padėjo ateiti į akademinę, dėstytojo veiklą.

Interviu. 2018 m.

Vytauto Petriko nuotr.

Teko dirbti prie medijų programų universitete, kolegijose, Dailės akademijoje, esu parašęs ne vieną straipsnį apie komunikaciją, apie vykstančius medijų procesus. Pastebėjau, kad jaunimui Klaipėdoje trūksta erdvės, kur jie galėtų pritaikyti kūrybinių industrijų, medijų sričių žinias. Tai ir inspiravo kartu su Socialinių mokslų kolegija įkurti tokią įmonę. Esu labai dėkingas šios kolegijos vadovei Gabijai Skučaitei, kuri turi puikių inovatyvių idėjų ir labai palaikė mūsų sumanymą kartu su studentais įkurti viešąją įmonę „Medijų uostas“, kad joje turėtų veiklos labai sunkiai Klaipėdoje randančių sau vietą specialybių jaunimas.

– „Medijų uostas“ organizuoja ir Europos kino festivalį „GoDebut“?

– Vienas iš festivalio „GoDebut“ tikslų ir buvo, kad studentai galėtų užmegzti kontaktus, susipažinti su kino industrija, pristatyti savo darbus. Nes kinas iš visų kūrybinių industrijų daugiausiai generuoja pajamas. Tai tokia meno sritis, kur susijungia daugybė dalykų: ir verslas, ir kūryba, ir industrijos. Kinas be šiuolaikinių technologijų dabar neįsivaizduojamas. Pažiūrėjus į Holivudo produkciją, daugelis filmų yra 80 procentų sukurti pasinaudojus aukštosiomis technologijomis. ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Kęstutis Juozas Meškys gimė 1946 m. Klaipėdoje.

1970 m. baigė studijas Sankt Peterburgo (Leningrado) Technikos universitete, įgijo informacinių sistemų ir prietaisų inžinieriaus specialybę.

1972 m. pradėjo dirbti Leningrado televizijos centro Kontrolinėje televizijos laboratorijoje, vėliau – Leningrado universiteto Moksliniame skyriuje.

1976 m. baigė žurnalistikos kursus prie Leningrado žurnalistų namų.

Nuo 1977 m. dirbo Leningrado televizijos „Telefilmo“ studijoje. Prodiusavo apie 50 įvairaus žanro televizijos ir kino projektų: dokumentinių, meninių, filmų-koncertų, filmų-spektaklių. Rengė autorines televizijos laidas ir siužetus mokslo, kultūros, meno temomis, jose pristatydamas ir Lietuvos kultūrą bei jos atstovus – M.K.Čiurlionį, J.Miltinį, K.Adomaitį, G.Mackevičių, V.Kernagį ir kitus.

1989 m., grįžęs į Lietuvą, dirbo Klaipėdos audiovizualiniame centre, Sąjūdžio laikotarpiu ruošė pirmąsias miesto televizijos laidas. 1993 m. vadovavo Klaipėdos kino tinklui, kino kultūros centrui „Kapitolijus“, įgyvendino įvairius kultūros ir kino meno projektus, rengė kino festivalius.

1996 m. dirbo Lietuvos kino studijos filialo direktoriumi.

1998 m. įkūrė meno agentūrą „Lunaparkas“. 2000 m. organizavo tarptautinį kino festivalį „Baltic Fiesta“, jame dalyvavo 12 Baltijos jūrą supančių šalių.

Nuo 2001 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, Klaipėdos universitete, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Socialinių mokslų kolegijoje kultūrologijos, semiotikos, medijų ir kino, kūrybinių industrijų ir projektų vadybos teorinius ir praktinius dalykus.

2013–2018 m. stažavosi įvairiose Portugalijos, Latvijos, Suomijos, Vengrijos aukštosiose mokyklose ir institucijose.

2015 m. įsteigė VšĮ „Medijų uostas“ ir kurį laiką jai vadovavo, realizavo įvairius kūrybinių industrijų, kino, medijų projektus, kūrė dokumentinius filmus. Šiuo metu „Medijų uoste“ vadovauja įvairiems kino ir medijų projektams: kino klubui „8 ½“, Europos kino festivaliui „GoDebut“ ir kt.

2021 m. prodiusavo ir kūrė dokumentinį filmą „Anikė. Meilės istorija“.

Parašė ir išleido kelias knygas: „Kultūra kaip žinia“ (2007), skirtą kultūros semiotikos klausimams, „Kaip valdyti medijas“ (2010), „Audiovizualinių projektų vadyba“ (2011), „Kultūra kaip būtis“ (2013), skirtas kultūros, kino teorinėms komunikacinėms ir informacinėms įžvalgoms bei praktikoms. Rašo publicistinius ir akademinius straipsnius aktualiomis kultūros, medijų, kino temomis. 2021 m. apdovanotas Johano Ferdinando Kelkio medaliu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir jos Etikos komisijos narys.

Susitikimai kino klube su Ryčiu Zemkausku. 2016 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis kino klube su režisieriumi Audriumi Stoniu. 2015 m. Žyginto Jurevičiaus nuotr.

◄ Tačiau Klaipėdoje šių specialybių studentams kyla problemų norint įsidarbinti, ir todėl daugelis gabių, protingų, motyvuotų jaunuolių išvažiuoja į Vilnių, kur yra daugiau galimybių atrasti veiklos, į Londoną, o viena mergina net išvyko dirbti į Holivudą. Yra Klaipėdoje kūrybingo jaunimo, bet jis neturi kur savęs realizuoti. Vien dėl to buvo uždarytos kai kurios labai perspektyvios programos. Pavyzdžiui, aš pats universitete dirbau prie medijų filosofijos programos. Dvi ar trys studentų laidos buvo parengtos, po to nebesurinko žmonių, kadangi ir jaunimas, ir tėvai nematė perspektyvų, nesuprato šios specialybės prasmės. Medijų filosofija – na, kur tu, filosofas, dabar Klaipėdoje dirbsi?!

– O kuo medijų filosofija skiriasi nuo tiesiog filosofijos? Kokius specialistus ruošdavo pagal tą programą?

– Ten ruošdavo iš esmės plataus profilio medijų specialistus, kurie giliai suvokdavo medijų procesus. Dabar yra nuostata, kad nebeliko grynosios filosofijos, ji virto medijų filosofija. Terminas „medijos“ traktuojamas kaip komunikavimo, bendravimo priemonė. Medijos dabar visur, kur pasižiūrėsi – visas mūsų pasaulis yra medijos. Tai tekstai, ženklų sistemos, ženklų ir kodų sistemų kuriami pranešimai, įvairios, tarp jų ir meno, reklamos formos. Tai

viską apimanti didžiulė sritis. Pasaulis yra medijuotas, ir dėl to atsiranda labai daug galimybių dirbti pagal šią specialybę. O filosofijos pagrindai dar praplečia baigusiųjų šias studijas giluminį medijų supratimą. Tai labai perspektyvi specialybė, bet perspektyvų ir potencijų realizuotis Klaipėdoje kol kas nėra. Džiaugiuosi, kad verslas jau ima Klaipėdoje inicijuoti IT programas ir kuria verslo centrus, kur IT technologijos tampa vyraujančios. Ateitį matau, bet kol kas situacija sunki, ir todėl daugelis gražaus jaunimo išvažiuoja. Labai gaila dėl to.

Įprasminti laiką

– Kad ir ką jūs darytumėte – ar kurtumėte centrus, ar dėstytumėte, jūsų dėmesio epicentre visada buvo ir yra kinas. Kuo jis jus užbūrė?

– Kinas mane patraukė tuo, kad jis tarsi įprasmina laiką, padeda suvokti vykstančius procesus. O šie procesai visada buvo mano interesų lauke. Svarbu ne faktologiniai, o labiau metodologiniai dalykai, padedantys suprasti, kaip sukasi pasaulis. Procesai yra universalūs, ir jie daugelyje sričių kartojasi, pradedant žmogaus gyvenimu, baigiant

kosmosu. Tik jų generuojami produktai ar artefaktai yra skirtingi. Ir jų kasdien vis daugiau. Mes matome daugybę naujų prietaisų, kasdien atsiranda daugybė naujų dalykų, technologinių sprendimų. Ir bėda, kad mes nebespėjame jų suvokti, kad turinys smarkiai atsilieka nuo pačių technologijų. Iš čia – globaliniai procesai, pasaulį skandinantys į chaosą. Ir tai yra didžiausias paradoksas: turėdami IT technologijas ir galingas informacines sistemas, mes racionaliai nebesuvaldome procesų, jų pasekmių. Taigi gyvename nuolatinės kaitos, takiame, prarandančiame prasmes ir ribas pasaulyje. Tai yra dalykai, susiję su laiku, su kaita. Manau, kad tai, kas vyksta, padeda suvokti ir semiotika, kadangi semiotikos mokslas kalba ne apie tai, koks yra pasaulis, bet kaip mes jį suvokiame, kaip vyksta procesai. Kinas yra tarsi tų procesų laboratorija. Jis per dvi tris valandas padeda pamatyti, kaip keičiasi pasaulis, kaip keičiasi žmonės ir jų likimai, pagaliau kaip gimsta prasmės ir reikšmės, veikiančios mūsų sąmonę ir jausmus. Iš esmės man tuo kinas ir įdomus, kad per kelias valandas leidžia pajusti, suvokti, pagauti bėgantį laiką, jo kaitą. Ir tai verčia suprasti savo paties būtį, jos trapumą.

– Manote, kad kinas padeda išgryninti egzistencines prasmes?

K.Meškio knygos „Kultūra kaip būtis“ pristatymas. 2013 m. Asmeninio archyvo nuotr.

– Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad poezija yra prasmių prasmė, ir tai yra teisinga. Bet man atrodo, kad kinas šiandien ir yra ta didžioji prasmių prasmė, kadangi kiekvienas gero filmo kadras, epizodas yra „tarp“ būsenos, generuojančios prasmes. Filosofas Gilles Deleuze’as, daug dėmesio skyręs kino analizei, teigė, kad žmogaus mąstymas yra labai artimas filmo kūrimui, t. y. procesai, vykstantys mūsų sąmonėje, panašūs į filmo režisūrą. Žiūrėdami ir suvokdami kiną, mes galime suprasti, kaip žmogus mąsto. Už bet kokį faktą, kurių daugybės aš nežinau, bet galiu greitai susirasti internete, man kur kas įdomiau tai, kaip tas faktas gimė, kaip jis atsirado. Ir labai apsidžiaugiau, kai perskaičiau tas pačias mintis semiotiko ir filosofo Umberto Ecco knygoje. Jis rašė, kad viską žino tik idiotas, bet pasaulį supranta tik vienetai. Man labai svarbu suprasti procesus. O faktai keičiasi kasdien, jau nespėjame jų suvokti. Čia ir yra didžiausia problema. Todėl man labai svarbus kinas. Ir dabar gilinuosi į tokią temą – kinas kaip laiko pajauta, pagava. Aišku, sudėtingi tie procesai, nėra taip lengva. Karantinas kaip tik davė progą atsisėsti prie to dalyko ir pamąstyti. Esu jau kelis tekstus pateikęs vienam leidiniui. Bet yra dar daugiau temų, kurių nespėjau sau iki galo išsiaiškinti.

– Ar analizuodamas kiną kaip laiko pagavą remiatės kokiais nors konkrečiais pavyzdžiais?

– Be abejo. Vienas garsus režisierius yra sakęs, kad apmaudu, jog kinas turi tokią įtaką žmogaus suvokimui, laiko, būties pajautai, tačiau tik 10 procentų visų filmų atliepia šią potencialią galimybę. Yra labai mažai gerų filmų, kurie tikrai verti tos misijos. Likusieji dažniausiai būna skirti tik pramogai. Bet tokių filmų, kurie giliai užkabintų mūsų mintis ir jausmus, – mažai. Todėl ir atsirado kino klubas „8 ½“, skirtas žmonėms, kurie kine ieško ne vien pramogos. Filmus galima ir per kompiuterį žiūrėti, bet man svarbu, kad kinas duotų galimybę žmonėms pajusti, suvokti savo būtį. Manau, kad pati kino žiūrėjimo kultūra leidžia tai padaryti – kai lieki tamsoje vienas ir kartu ne vienas, kai visiškai atsiriboji nuo išorinio pasaulio ir gali atsiduoti tam dvasiniam, intelektualiniam darbui. Man tai labai svarbu. Ir dar svarbu, kad po filmo peržiūros mes galime susėdę prie kavos pasišnekėti, aptarti, pasidalyti įspūdžiu. Kinas mums yra priemonė augti, tobulėti kaip asmenybėms. Tokią ir matau to klubo misiją. Tiesa, pandemija labai koreguoja tuos dalykus, kino teatrai tai užsidaro, tai atsidaro... Nes tai yra sisteminis darbas, žiūrovus ne per vieną dieną prisijaukini. Jiems irgi reikia savyje subrandinti

poreikį žiūrėti gerus filmus, analizuoti, suvokti ir save, ir aplink vykstančius procesus. Manau, kad niekas geriau nepadeda tai daryti, kaip kinas... Net ir gerą knygą reikia skaityti kelias dienas. O čia per dvi valandas tu gauni tokį koncentratą prasmių, reikšmių, kad po to užtenka ilgam. Todėl, kaip ir prieš keletą dešimtmečių viename iš savo straipsnių, perfrazuodamas garsius J.W.Goethe’s „Fausto“ herojaus žodžius, galiu drąsiai ir šiandien ištarti: „Nesustok, akimirka žavinga!“ Ir tai yra kinas. Geriausia mūsų laikmečio metafora.

Mokslo ateitis – kultūra

– Viename interviu perskaičiau jūsų išsakytą mintį, kad mokslo ateitis – kultūroje ir kad jis savo informacinius srautus bus priverstas tvarkyti pagal meno principus. Gal galėtumėte pakomentuoti šį teiginį?

Kaip ir žmogaus gyvenime, taip ir mokslo srityje kasdien susiduriama su milžiniškais informacijos srautais ir tampa sudėtinga suvaldyti šį chaosą. Todėl mokslas vis dažniau atsigręžia į kultūrą. Nes kultūra yra būdas atrasti harmoniją su savim ir pasauliu. ►

Seminaras apie smurtą kine. Su Nerijumi Mileriu ir Tomu Kiauka. 2017 m.

Vytauto Petriko nuotr.

◄ Atrasti vietą po žvaigždėmis tame begaliniame kosmose, kuriame mes gal tik dulkės. Bet tik kultūra sugeba tai daryti. Tai mūsų ateitis. Jei nebus kultūros, mes tiesiog išnyksime. Ir mokslo ateitis – kultūroje, nes mokslas savo formaliais statistiniais metodais jau nebesugeba suvokti procesų. Kodėl? Dėl to, kad ten irgi susikaupė didžiuliai informacijos kiekiai. Dabar kalbama apie tai, kad kosmosas yra begalinis, yra daugybė pasaulių, daugybė žvaigždžių sistemų, ir kai tau pasako, kad iki tos ar kitos žvaigždės – trys trilijonai šviesmečių kelionės, tu nesupranti, kas tai yra. Mokslas jau ieško būdų meninėmis priemonėmis tai įprasminti. Nes menas pasaulį suvokia per idėjas, ne per atskirus faktus, kurie jau praranda prasmę. Menas pagauna esmę ir ją modeliuoja. Šiuolaikinis mokslas jau nebesugeba suvokti procesų be meno struktūrų. Ateities mokslas yra kultūra ir menas, kadangi jie sugeba apdoroti informaciją kokybiškai, ne kiekybiškai. Tik per meno struktūras, per kokybinius reiškinių suvokimo parametrus tai galima padaryti.

– Bet menas – plati sąvoka. Kuriems meno žanrams priskirtumėte galimybę modeliuoti mokslines struktūras?

– Aš kalbu apie klasikinį meną. Kažkas yra pasakęs: „Kas vakar dar nebuvo menu, šiandien juo gali tapti.“ Bet kas gali tapti menu. Bet mano požiūriu, menas vis dėlto turi turėti prasmę. Chaosas nekuria prasmės. Iš chaoso gimsta prasmės, bet jis pats nėra prasmė. Chaosas yra chaosas, jame nėra nei pradžios, nei pabaigos. Tik tai, kas turi pradžią ir pabaigą, turi prasmę. Tas menas, kuris neturi prasmės, nieko mums neduoda. Mus tik sujaudina ar išprovokuoja, bet kokia nauda? Tai tik emocijas sukeliantis procesas. Bet meno misija yra pakeisti pasaulį, suvokti jį ir save giliau. Aš manau, kad riba tarp tikro ir netikro meno yra labai slidi. Bet tikras menas visuomet įprasmina idėją, praturtina pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, sakoma „aukštasis mokslas“. Ką tai reiškia?

Tai yra metafora, reiškianti, kad tu studijuodamas sužinojai kažką daugiau, nei suvoki kasdienybėje. Frazė „aukštasis mokslas“ atspindi, kad tu dešimt metų sėdi prie knygų, skaitai, į paskaitas eini – daugybę procesų. Tas pats ir kalbant apie žvaigždes – reikia kažkokios metaforos, meninės formos, kad galėtume suvokti, kas per velnias tie trys ar keturi trilijonai šviesmečių iki tos ar kitos žvaigždės.

– O kokiomis meno formomis dar įmanoma atskleisti mokslą? Pavyzdžiui, kaip jį įprasminti per muziką, garso meną?

– Bet kokiu atveju muzika irgi išreiškia kažkokią idėją. Pavyzdžiui, M.K.Čiurlionis savo simfonine poema „Jūra“ per garsus įprasmino jūros idėją. Jis septynias natas sudėliojo įvairiomis kombinacijomis ir po to „pasakė“, kad tai yra jo jūros pojūtis. Ir per vieną kūrinį išreiškė visumą – jūros idėją. Taip pat ir kituose menuose. Kalbant apie mokslą, anksčiau mokslininkams užtekdavo sumodeliuoti faktą formaliais matematiniais parametrais, struktūromis, mato vienetais, fraktalais, ir būdavo viskas aišku. Bet kai jau įbridome į kosmosą, į sudėtingus mikropasaulio procesus ir jų parametrus, jau nebesugebame identifikuoti, suvokti jų. Reikia įjungti menines formas, struktūras, metaforą, tada galėsime vėl grįžti į harmoningą mūsų būties sistemą, o ne gyventi informaciniame chaose. Meno struktūros svarbios ir dėl to, kad mūsų mąstymas pagrįstas meninėmis schemomis, sąmonėje susiformavusiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, žodis „namas“ vienam kelia asociacijas apie samanotą kaimo bakūžę, kurioje jis gyveno. Gyvenančiam mieste kils daugiabučio namo asociacija. O tam žmogui, kuris keliavo po visą pasaulį, yra matęs ir čiukčių jarangą, ir Romos baroką ar Niujorko dangoraižius, „namo“ vaizdinys bus žymiai sudėtingesnis, ir todėl jis pasaulį suvokia žymiai giliau. Todėl visada sakau studentams: vaikščiokite į parodas, keliaukite, žiūrėkite gerus filmus, skaitykite geras knygas, mokykitės kalbų. Taip per meno artefaktus išlavinsite savo galvose modelius, vaizdinius ir tada jūsų pasaulio suvokimas bus žymiai tikslesnis, prasmingesnis, gilesnis.

Užprogramuoti ateitį

– Visą laiką esate tarp jaunų žmonių, jūsų rengiamas kino festivalis „GoDebut“ taip pat skirtas jaunųjų menininkų kūrybiniams debiutams. Koks jis buvo 2021-aisiais? Gal galėtumėte palyginti, ar auga filmų lygis per tuos penkerius festivalio metus?

– Festivalis „GoDebut“ vyko netradicinėmis pandemijos sąlygomis ir truputį nusikėlė terminai, pasikeitė formatas. Bet svarbiausia, kad išliko jo misija – skirti

dėmesį kūrybiniam jaunimui. Manau, kad šis jaunimas yra ir mūsų, ir pasaulio ateitis. O kalbant apie lygį – jis auga. Kita vertus, kalbant apie filmų temas, jos daugiausia būna tokios, kokį pasaulį mato jaunieji kino kūrėjai. O jų pasaulis susideda iš „mylinemyli“, „narkotikai-kaifas“, santykių su tėvais. Jų gyvenimo patirtis dar nedidelė, daugelis jaunų žmonių tebegyvena savo socialiniame burbule, ir tai riboja tematiką. Bet kalbant apie kūrybiškumą – taip, dažnai būna netikėtų atradimų, įdomių kūrybinių sprendimų. Šiame festivalyje įsteigėme naują ir jaunimui vis svarbesnę ekologijos, tvarumo tematikai skirtą nominaciją. Ir sulaukėme svarių filmų. Gerų filmų pateikė ir Lietuvos debiutuojantys būsimieji kino profesionalai.

– Lietuvoje rengiama labai daug kino festivalių. Kuo ypatingas jūsiškis? Kuo jis išsiskiria iš šalies konteksto?

– Neperdėdamas galiu pasakyti, kad iš esmės mūsų festivalis vienintelis toks visoje Europoje. Festivaliuose esama debiutinių filmų programų, bet festivalių, skirtų vien debiutiniam profesionalių kūrėjų kinui, daugiau nėra. Yra mėgėjams skirtų, ten siunčia visi, kas netingi. Mes priimame tik profesionalų – arba tų, kurie jau baigė aukštąsias kino mokyklas, arba kino srityje dirbančiųjų debiutinius filmus. Šis festivalis tarsi parodo, kokia bus kino ateitis, kaip vystysis kino kalba. Tuo jis ir yra reikšmingas. Jis labai svarbus ir tiems kino ekspertams, kurie gyvena ne šia diena, o nori numatyti ateities perspektyvas. Todėl jis sulaukia gerų atsiliepimų, ir mums nekyla problemų kviečiant žinomus menininkus į vertinimo komisiją. Ir dabar pavyko surinkti labai kompetentingą tarptautinę žiuri. Problemų kyla tik dėl finansavimo. Nes festivalio grandams reikia suteikti ir geras apgyvendinimo sąlygas, ir honorarus mokėti. Todėl džiaugiamės, kad net ir esant tik tokioms finansinėms galimybėms, pavyksta surinkti labai profesionalius kino kūrėjus. Pavyzdžiui, šiemet iš lietuvių buvo atvažiavęs ir Audrius Stonys, ir Audrius Juzėnas, kiekvienais metais lankosi Inesa Kurklietytė, kadangi ji taip pat dirba su jaunimu, rengia jiems kūrybines stovyklas, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nemažai žinomų užsienio kino kūrėjų ir ekspertų net per pandemiją taip pat buvo tarp festivalio svečių. Kita vertus, džiaugiuosi, kad esu ir pats išleidęs kelias knygas

apie kiną, jo kūrybos procesus. Jos iki šiol paklausios tarp studijuojančio kiną jaunimo ir nuolat sulaukiu prašymų išleisti pakartotinai. Vadinasi, jaunimui jų reikia.

– Ar daug gavote paraiškų dalyvauti konkursinėje programoje? Iš kokių šalių daugiausiai kūrėjų?

– Gauta beveik 150 paraiškų iš 25 šalių, vertinimui atrinkti 48 filmai. Džiaugiausi matydamas festivaliui pateiktų filmų sąrašus – labai plati šalių geografija. Daugiausiai buvo prancūzų kino kūrėjų filmų. Žavi tos šalies atstovų kūrybinė branda, matyt, tam įtakos turi senosios kino tradicijos. Daug italų darbų, nemažai vokiečių, buvo labai stiprių lenkų filmų. Skandinavijos šalių –mažiau. Rusijoje yra gerų kūrėjų, bet gal dėl politinių priežasčių gavome tik kelis filmus. Dažnai į mus kreipiasi iš Japonijos, Irano, bet paaiškiname, kad negalime viso pasaulio aprėpti. Apsiribojame Europos kinu. ►

Filmavimas Teatro aikštėje. 2019 m.

Vytauto Petriko nuotr.

Filmo „Anikė. Meilės istorija“ filmavimo momentas. 2019 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Festivalis „GoDebut“. Plauname Anikę. 2019 m. Vytauto Petriko nuotr.

Festivalio „GoDebut“ žiuri, dalyviai, organizatoriai, laureatai. 2021 m. Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

◄ Tai darome dar ir dėl to, kad Europa diktuoja kino madas, ir Holivudas „minta“ Europos kinu. Todėl mums buvo svarbu parodyti Europos ir, žinoma, Lietuvos kino kūrėjus. Šiems net esame įsteigę specialų prizą, ačiū už jį Jūrų uosto direkcijai, kuri ne vienerius metus su mumis draugauja. Tikimės, kad festivalis vyks ir ateityje. Jį rengiant kyla daug iššūkių, bet turbūt verta tai daryti. Kartais, kai kuo nors nusiviliu, pagalvoju, kad gal jau reikėtų sustoti, bet kai matau tuos veidus, tuos filmus, kol dar kojos ant šios žemės laiko, stengsiuosi, kad festivalis gyvuotų. Su malonumu perduočiau jį į patikimas rankas, kad turėtų ateitį. Manau, kad Klaipėdai turi būti prestižo reikalas išlaikyti visame Vakarų Lietuvos regione vienintelį tokį tarptautinį kino renginį. Vilniuje yra 10 ar 12 kino festivalių, Kaune – dar keli, o čia – šis vienintelis. Tikiuosi, kad ir miesto valdžia, ir kultūros valdininkai sostinėje tai suvokia.

– Kuo dar reikšmingi jums buvo praėjusieji metai?

– Taip jau susiklostė, kad tie metai man tikrai tapo reikšmingi: minėjau savo 75metį. Bet labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti vieną iš svarbiausių savo gyvenimo sumanymų – atiduoti duoklę Klaipėdai ir sukurti meninės dokumentikos filmą „Anikė. Meilės istorija“. Tris dešimtmečius vaikščiojau apie Teatro aikštėje stovinčią Anikę ir filmavau tai, kas ten vyksta. Suprantama, ne viskas pateko į filmą, bet džiaugiuosi, kad kartu su režisiere I.Kurklietyte pavyko nors tokiu būdu atgaivinti tą puikią legendą. Bet man tai – ne tik legenda, tai miesto simbolis, ir toks simbolis, kuris klaipėdiečiams, čia atvykusiems po karo, tarsi padėjo suvokti tapatumą su buvusia Klaipėda ir krašto istorija. Anikė sugrąžino miestui jo istorinę dvasią. Dėl to man tas filmas reikšmingas daugeliu aspektų.

– O ko galima tikėtis šiemet ir tolimesnėje ateityje?

– Turiu dar kelis planus. Bijau juos įgarsinti, bet, kita vertus, sakoma, kad, kai

įgarsini, tarsi užsiprogramuoji tai įgyvendinti. Norėčiau parašyti monografiją apie Klaipėdos kiną, kadangi tarpukario istorija buvo labai įdomi, o ir pokario, sovietmečio, nepriklausomybės laikotarpiai buvo spalvingi. Galbūt pavyks iš tų nuo pat skulptūros atstatymo iki šių dienų prie Anikės nufilmuotų 60 valandų sukurti dar vieną filmą, kuris daugiau bylotų apie klaipėdiečių meilę šiam miesto simboliui. „Anikė. Meilės istorija“ pasakojo legendinę Anikės iš Taravos ir poeto meilės istoriją, bet man dar svarbu, kaip gimė klaipėdiečių meilė pačiai Anikei. Paradoksalu, bet mes per visas šventes – ir miesto, ir asmenines – renkamės ne prie K.Donelaičio ar M.Mažvydo paminklų, bet kažkodėl prie Anikės. Vadinasi, yra kažkoks fenomenas, kuris man rodo, kad Anikės meilės istorija yra tarsi bendražmogiškas pasaulio vertybes atspindintis simbolis. Meilė – viena iš svarbiausių žmonijos vertybių. Todėl manau, kad tas klaipėdiečių meilės Anikei fenomenas irgi vertas ekranizacijos.

J.F.Kelkio medalio įteikimo akimirka. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė. 2021 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Laukiamiausi 2022 metų

Laukti filmo – ne visada malonus ir pasiteisinantis užsiėmimas. Dažnai net ir pripažinti režisieriai nuvilia, tačiau visada laukiama būtent tik pripažintų ir jau prieš tai džiuginusių savo žiūrovus režisierių darbų. Taigi čia trumpas sąrašas artėjančių premjerų, kurių kūrybos procesas stebimas spaudos ir kino mėgėjų. Čia stengiausi pateikti tik būsimus originalius filmus, o jų ne tiek ir daug. Tarp daugybės šiais metais pasirodysiančių tęsinių, priešistorių ir superherojų filmų ne tiek daug ir rizikingesnių kino projektų. Veikiausiai jie ne visi pasitvirtins, tačiau daugelis sinefilų šių premjerų laukia su didele viltimi. Taigi septyni kino projektai, į kuriuos rekomenduojama atkreipti dėmesį šiemet.

D.Chazelle’io „Babilonas“

Režisieriaus Damieno Chazelle’io („Atkirtis“ 2014 m., „Kalifornijos svajos“ 2016 m., „Pirmasis žmogus“ 2018 m.) būsimasis projektas „Babilonas“ („Babylon“) dar labai miglotas ir mažai kas apie jį žinoma.

Kol kas jis apibūdinamas kaip epinis filmas, kurio veiksmas vyksta XX a. trečiojo dešimtmečio Holivude. Istorija bus apie laikotarpį, kai Holivudas perėjo iš nebyliojo kino eros į „kalbančiąją“. Filme bus daugybė istorinių ir išgalvotų Holivudo veikėjų.

Šio filmo scenarijui keliaujant po kino studijas ir ieškant finansavimo, kilo nemažas ažiotažas vidiniuose kino industrijos sluoksniuose. Bradas Pittas pavadino scenarijų „tikrai, tikrai labai geru“. Jis ir vaidins pagrindinį vaidmenį kartu su Margot Robbie ir Tobey Maguire’u. O kadangi tai D.Chazelle’io filmas, galima tikėtis, kad jame bus daug senų laikų nostalgijos su gera kinematografija ir velniškai daug džiazo.

Meksikiečių kilmės scenaristo ir režisieriaus Guillermo del Toro („Pragaro vaikis“ 2004 m., „Pano labirintas“ 2006 m., „Vandens forma“ 2017 m.) naujausio filmo veiksmas vyksta tamsiame keliaujančių karnavalų pasaulyje. Pagrindinis veikėjas –savo talentą nedoriems tikslams naudojantis mentalistas, kuris, pasitelkęs triukus, apgaudinėja patiklius žmones, norinčius užmegzti ryšius su mirusiais artimaisiais.

„Košmarų alėja“ („Nightmare Alley“) – tai stilizuotas šiuolaikinis noir filmas. Jo scenografija, kinematografija ir kostiumų dizainas filmo treileryje atrodo nepriekaištingai.

Filmas sukurtas pagal 1946 m. Williamo Lindsay Greshamo to paties pavadinimo romaną. Tai pirmasis G.del Toro filmas, kuriame nėra antgamtinių elementų, o monstrai yra tikri žmonės su fatališkomis ydomis. Jis perkelia žiūrovus į pasaulį, kuriame visada debesuota ir lyja, kur, regis, kiekvienam veikėjui tarp lūpų kabo cigaretė ir niekas neturi gerų intencijų.

Andrius RAMANAUSKAS

„Košmarų alėja“

Režisierius D.Chazelle’is kuria filmą „Babilonas“. Aktorius L.DiCaprio juostos „Gėlių mėnulio žudikai“ filmavime.

metų filmai

turėjo įsikišti ir pradėti savo pirmąjį didelį tyrimą, sukrėtusį visą šalį.

Filmas pastatytas pagal Davido Granno to paties pavadinimo dokumentinę knygą, kuri 2017 m. tapo bestseleriu beveik visame Vakarų pasaulyje.

„Sprendimas palikti“

Atrodo, tai bus labai retas Holivudo filmas, skirtas suaugusiesiems šioje superherojų ir animacinių filmų eroje. Vaidina Bradley’s Cooperis, Cate Blanchett, Rooney Mara.

„Gėlių mėnulio žudikai“

Martino Scorsesès naujas filmas visuomet kelia sinefilų džiaugsmą. Naujausiame projekte „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“) jis pirmą kartą savo

karjeroje suvienys jėgas su Leonardo DiCaprio ir Robertu De Niro.

Juosta pasakos išskirtinę ir šiurpą keliančią tikrą istoriją apie Amerikos osedžų genties indėnus. XX a. 3-iajame dešimtmetyje jie buvo turtingiausi pasaulio žmonės, skaičiuojant vienam gyventojui. Kai savo žemėse jie aptiko naftos, osedžai važinėjo automobiliais su asmeniniais vairuotojais, statėsi dvarus ir siuntė savo vaikus mokytis į Europą. Tačiau vėliau jie vienas po kito ėmė mirti paslaptingomis aplinkybėmis. Tuo metu dar tik besikurianti FTB institucija

Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai Pietų Korėjos kino legenda Parkas Chanas-Wookas („Senis“ 2003 m., „Užuojauta Keršto poniai“ 2005 m.) kino teatruose pristatė naują vaidybinį filmą. Paskutinysis jo filmas „Tarnaitė“ (2016 m.) buvo vienas geriausių P.ChanoWooko darbų, todėl kino mėgėjai jau kuris laikas nekantrauja pamatyti naują jo filmą. Nenuspėjamo kino meistras, atrodo, yra pasirengęs pagaliau sugrįžti į didžiuosius ekranus su nauja juosta „Sprendimas palikti“ („Decision to Leave“). Apie ją žinoma kol kas labai nedaug. Tai mistinis trileris apie detektyvą, kuris įsivelia į romaną su įtariamąja žmogžudyste.

Vien režisieriaus pavardė ir įspūdinga jo filmografija yra rimta priežastis laukti jo naujo darbo, kad ir apie ką jis būtų. Nors oficiali filmo išleidimo data dar nepaskelbta, visi ženklai rodo, kad jis bus paruoštas 2022 m. ►

Režisierius P.Chanas-Wookas į didžiuosius ekranus sugrįš su filmu „Sprendimas palikti“.

Aktorius B.Cooperis filme „Košmarų alėja“.

Aktorius V.Mortensenas ir režisierius D.Cronenbergas juostos „Ateities nusikaltimai“ filmavimo aikštelėje.

„Ateities nusikaltimai“

◄ Praėjo pernelyg daug laiko nuo tada, kai kino teatruose pasirodė nauja režisieriaus Davido Cronenbergo kinematografinė vizija. Mistinių ir siaubo filmų autorius yra atsakingas už kai kuriuos labiausiai į žiūrovų kino sąmonę įsirėžusius vaizdus, kada nors egzistavusius kino medijoje.

Dabar atrodo, kad D.Cronenbergas turės galimybę savo filmografiją papildyti dar vienu šokiruojančiu kūriniu. Aktoriaus Viggo Mortenseno pasisakymai įvairiuose interviu apie projektą „Ateities nusikaltimai“ („Crimes of the Future“) rodo, kad ga-

lima tikėtis kažko keisto ir netikėto. Panašu, kad D.Cronenbergas ruošia kažką naujo ir drąsaus. Kad ir ką jis parengs, filme vaidins V.Mortensenas, Lea Seydoux, Scottas Speedmanas ir Kristen Stewart.

Tai bus pirmasis režisieriaus filmas po 2014 m.

D.O.Russello projektas

2010-ųjų pradžioje Davidas O.Russellas kūrė vieną po kito pripažintus filmus, pradėdamas 2010 m. juosta „Kovotojas“, 2012 m. „Optimisto istorija“ ir 2013 m.

„Amerikietiška afera“. Tačiau po 2015-ųjų „Džojai“ D.O.Russellas neišleido jokio filmo. Tad būsimas jo projektas laukiamas gana ilgai.

Naujausias jo filmas, nors netrukus jau bus baigtas, skendi nežinioje. Žinoma tik tiek, kad iki šiol neįvardytame D.O.Russello projekte pasirodys visas būrys Holivudo žvaigždžių: Christianas Bale’as, M.Robbie, Johnas Davidas Washingtonas, Rami Malekas, Chrisas Rockas, Anya Taylor-Joy, Zoe Saldana, R.De Niro, Mike’as Myersas, Timothy Olyphantas, Michaelas Shannonas ir Taylor Swift.

D.O.Russellas garsėja kaip vienas iš tų Holivudo režisierių, kurie geriausiai panaudoja gerąsias aktorių savybes. Jo filmai atneša įsimintinus vaidmenis ir daug nominacijų kino apdovanojimuose. Didelė tikimybė, kad jo naujasis filmas, kuris dar neturi pavadinimo, nebus išimtis.

Piktųjų karta

Visai neseniai Estijos „Juodųjų naktų“ kino festivalyje pristatytas naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ („The Generation of Evil“) Lietuvos žiūrovams bus parodytas tik šiais metais. Tai penktasis Lietuvoje sukurtas ilgametražis E.Vėlyvio filmas. Ir nors režisierius dažnai susilaukia kritikos, jo filmai visada tampa nacionaliniu kino įvykiu. Pirmi keturi jo darbai buvo iš esmės panašios formulės kriminalinės juodosios komedijos, tačiau pastarasis jo darbas yra bandymas išeiti iš įprasto kūrybos kelio ir sukurti mistinį stilizuotą trilerį.

Anot kūrėjų, „Piktųjų karta“ yra skandinaviško tipo detektyvas – aštri šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kritika, įvilkta į tamsaus kriminalinio trilerio rūbus, persmelkta tradiciniu režisieriaus vizualiniu stiliumi ir pagardinta gyvais dialogais. Istorija vyksta mažame tvarkingame Lietuvos miestelyje X, kur paradinę ramybę sudrumsčia netikėta žinomo žmogaus mirtis – tamsi praeitis pradeda lįsti iš šešėlio ir nuodyti elito susikurtą auksinį gyvenimą.

Filme vaidmenis sukūrė seniai Lietuvos kine matyta aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Mindaugas Papinigis, Vaidotas Martinaitis, Greta Petrovskytė, Valentinas Krulikovskis, Marius Repšys, Elzė Gudavičiūtė, Žilvinas Tratas, Sakalas Uždavinys, Saulius Siparis ir kiti.

Aktoriai Ch.Bale’as, M.Robbie, J.D.Washingtonas naujos režisieriaus D.O.Russello juostos filmavime.

Aktorė I.Dapkūnaitė režisieriaus E.Vėlyvio juostos „Piktųjų karta“ filmavime.

Sninga

Juozas ŠIKŠNELIS

Byra ir krenta smulkios snaigės ir kąsniai, ramiai bei gausiai tarsi iš neišsenkamų gausybės ragų, dangaus valdovai nešykštūs, todėl žemė netrunka pasidengti storu uždangalu, slepiančiu kelius, takus, akmenis, paminklus, augalus, namus, gyvenimus ir paslaptis. Sniegas nepripažįsta kompromisų: arba neši naštą, arba pasiduodi ir tai čia, tai ten treška medžiai, stogai, neatlaikę naštos. Žmonės lyg kurmiai kasasi urvus, apnuogindami savo gyvenimus ir net paslaptis. Beje, balta sniego spalva pabalina nešvarius mundurus, o juodus darbus verčia jei ne baltais, tai bent pilkais. Sniego danga ir saugo, ir slepia. Dangus mums gailestingas, kad tik kaimynai tokie būtų. Nors ten, aukštybėse, apie niekingus žemiškus reikalus niekas negalvoja – visi tik žiūri savo reikalų, sniegas beriamas

žemėn, kai jo susirenka per daug ir grasina įlaužti dangaus skliautą, nes nuodėminga žmonija, išvydusi nepavyzdingą tvarką danguje, visai pašėltų, susivokusi, kad jei danguje taip, tai kas mums draudžia žemėje? Dangus, saugodamas savo viešumą, atsikrato sniego pertekliumi. Svarbiausia, kad nuo to niekam blogiau nebūna. Dangus lieka paslaptingas, o žemė irgi bent laikinai tampa švari ir balta. Kol neužteršia gyvūnai, daugiausia naminiai, tie išpuoselėti, sužmoginti, tik dar neįrašyti į Stambulo konvenciją atskira lytimi.

Sniegas tarsi žmogaus išrasta medžiaga yra patikima garso izoliacija. Visi gamtos garsai, iki prisningant supę žmogų, sniege gęsta, tyla, slopsta. Mes sakome „myliu“, o artimas žmogus išgirsta „liu“ ir gali klaidingai pagalvoti, kad jam sakoma „tyliu“, „kvailiu“ ar dar kokį panašų garsą / žodį. Sniegas konservuoja sklindančius garsus, kad užplūdus šilumai jie išlįstų iš po sniego lyg gyvūnų ekskrementai, žibutės ar negiliai paslėptos paslaptys. Po sniegu dar vegetuoja

nauja gyvybė, kai vėlyvą rudenį žemdirbys į dirvą įbėrė grūdą, šis atrado savyje gyvybės syvų, pradėjo stiebtis į saulę, bet iškritęs sniegas užmigdė jį žiemos miegu. Pavasarį pabudęs tęs gyvybės stebuklą. Paslapčių reikalai sudėtingesni, nes turintys jų lengviau atsikvepia, išvydę jas po storu, baltu sniego patalu, ir ilgainiui užmiršta, bet savo laiku ar netikėtai užklupęs pavasaris jas negailestingai apnuogina, tada belieka beviltiškai ir juokingai teisintis arba karštligiškai slėpti galus.

Sniegas ne tik keičia kasdienybės spalvas, rutiną, gyvenimo ritmą, bet ir priverčia kitomis akimis pažvelgti aplink save, nes kasdienybės apyvoka įgauna kitokias formas, kontūrus, spalvas bei skonius.

Sniegas nėra vien objektyvi tikrovė, tegul iškrenta vienu ir tuo pačiu metu, kada yra jo tikimasi, jis džiaugsmingai laukiamas vaikų ir baimingai vienišų senelių bei miško gyvūnų. Sniegas reikalingas ir mūsų sieloms, kurios valosi nuo kasdienybės dulkių, nešvarumų, apnašų.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Atokvėpis

Saulius VASILIAUSKAS

Man tučtuojau reikia nusišlapinti – pamanė Džeris, važiuojantis autobusu maršrutu „Vilnius–Gdanskas“. Bėda, kad vairuotojas uždraudė naudotis sugedusiu (ir kas ten gali sugesti?) tualetu, tad Džerio viltis juo pasinaudoti buvo menkutė it lydekos bandymas prakirsti storą žiemą užšalusio ežero sluoksnį. Lydeka, tiesa, į šį palyginimą šoktelėjo ne šiaip šau – Džeris mėgo žvejoti, kelias dienas praleisti kokioje nors atokioje properšoje be mobiliojo, interneto ir kitų saitų su išoriniu pasauliu. Dideli laimikiai Džerio niekada nelepino, kita vertus, žuvies jis nevalgė – žvejodavo tik tam, kad atsikvėptų, akylai stebėdamas visai ne vandens, o dangaus paviršių ar netoliese ošiančio miško juostą.

Gegužės pradžioje Džeriui suėjo trisdešimt ketveri. Gimtadienio proga nutarė savaitę praleisti Gdansko apylinkėse, nukakti prie Drūso ežero, kur buvo atradęs vieną mėgstamą – naiviai manė, kad tik jam

žinomą, – vietelę. Pasiėmė tik minimalų žvejybos reikmenų komplektą – didelių ambicijų neturėjo, tiesiog vylėsi atitrūkti nuo rutinos – darbo kavos aparatus platinančioje įmonėje.

Taigi dabar mūsų istorijos herojus važiavo autobusu į Gdanską. Ši kelionė žadėjo nuostabius potyrius, ir, jei ne įkyrus noras šlapintis, galėtume sakyti, Džeris buvo laimingas į amžiaus vidurį koptelėjęs vyras. „Galėjau susilaikyti nuo to alaus“, – staiga prisiminė autobusų stoties knaipėje prieš išvykstant gurkštelėjęs porą bokalų šviesaus. Išvydęs priartėjusią kelionės palydovę, nedelsdamas ištarė:

– Lady, I want to piss. Now!

Jaunutė kelionės palydovė Katrina maloniai atsakė:

– I’m really sorry, but you have to wait for next stop for half an hour...

Džeris juto, kaip jo galvoje kaupėsi įtampa, o pūslėje, nelyginant pro netikėtai griuvusią užtvanką, tvenkėsi šlapimas. Prakeiktas autobusas, pagalvojo ir irzliai krenkštelėjo į delną.

Likusias 29-ias minutes išbandė įvairius minčių nukreipimo būdus: mėgino suskaičiuoti iki tūkstančio (kantrybės užteko iki 182-iejų), entuziastingai vartė kuklų užkandžių meniu, vėliau – knygos apie paslaptingą medžių gyvenimą puslapius... Galiausiai ėmė gūglinti savo vardą ir pavardę: gūglas nerodė jokių rezultatų apie Džerį Olstrotą, tad tūlas išmaniųjų laikų žmogus galėtų pamanyti, kad toks, nė feisbuko neturintis, pilietis neegzistavo. Vis dėlto jis buvo gyvas, turėjo asmeninį gyvenimą, nesiekė pakeisti pasaulio, o labiausiai šią akimirką, kaip jau žinote, tenorėjo gerai nusimyžti. Todėl tada, kai autobusas sustojo degalinėje netoli Lenkijos sienos, kai automatinės durys buvo atvertos ir keleiviai ruošėsi eiti pratampyti sustingusius sąnarius, Džeris vikriai šoktelėjo iš savo vietos ir pasileido tualeto kryptimi. Tualetas, jo nuostabai, buvo mokamas, piniginė liko kuprinėje – teko dumti miško link. Degalinės apsaugos darbuotojas tą akimirką gurkšnojo kapučiną, – beje, iš Džerio atstovaujamos įmonės įsigyto aparato – ir, kompiuterio ekrane stebėdamas kamerų sekamą vyrą, pamanė: „Skuodžia kaip šuo pasiutęs...“

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Nijolė DRUNGILAITĖ

Baltų alyvų baltos vėlės

Iš sapno balzgano iš lėto kėlės. Ir laikas iš vaikystės buvo daug tikresnis, Nušvitęs, sakralesnis

Nei dabartis, kuri erškėčiais pynės Ir blaškė tarsi amžinos sūpynės: Žvaigždėtos naktys – dienos nykios, Kai tolsta artimas, bet lieka knygos.

Alyvų kekės prie atverto lango Apsunkusios, rasotos lenkės. Ieškojau penkialapio žiedo iš anapus –Jis neštų laimę ten ir šiapus.

Baltų alyvų baltos šakos, Bet pirštai nebejautrūs, akys aklos.

Mama šukuoja mažylei ilgus iki juosmens plaukus –

Ankstų rytą misija beveik neįmanoma.

Šukos kliūna už suvelto kuokšto, Už likusio sapno apie karuselę

Su arkliukais iš porceliano, drambliais ir žuvytėmis.

Sklastymas – baltas odos ruoželis –atskiria sruogas:

Tris perkelt į vieną pusę,

Tris permest į kitą, Pirštais mikliai supinti pynę, Papuošti melsvais kaspinėliais, Įsegti drugelį, kurio sparnai išmarginti įmantriais ornamentais.

Mažylė veidrodyje mato savo atvaizdą.

Melsvais kaspinėliais, drugelio sparnais sumojuos, Pakils ligi pat debesų, sėdės visą dieną, Makaruodama kojomis, siųs oro bučinius, šypsenas.

Kai pabos, šokinės nuo pūkų kamuoliukų ant ištiesto patalo.

... Manekenei nudažo raudonai plaukus –Garsaus dizainerio sumanymas.

Kirpčiukai jai nelabai tinka, bet ką darysi...

Eina podiumu, suknelės skeltukas ligi šlaunies, Kulniukai kaip adata.

Tiesioginė transliacija – akina blykstės.

Ji nebemoka šypsotis – tik ištempia lūpas putlias.

Fotografai džiūgauja, gerbėjai įsivaizduoja, Kad jiems siunčiamas ženklas mylėti.

... Sena moteris neleidžia nukirpti Pelytės uodegėle virtusių kasyčių.

Ją nenoriai šukuoja slaugė, Bambėdama, kad be reikalo turi vargti.

Šukos kliūna už žilo kuokšto, Už sapno, kuris dabar yra vienintelė šviesa

Šioje karalystėje.

***

Toks trumpas leitmotyvas vasaros nakties, Net miegas sparno malonaus neties. Sietynas danguje spindės

Ir plunksnų debesį akimirką lydės.

Ką ištylėsim, ką kalbėsime, suprast nespės.

Dar paukštis įkandin be perstojo gražiai čiulbės.

Be sapno netgi Froidas nieko neištirs, Nors atkakliai su padėjėjais dirbs.

Poetas ditirambais baltą naktį girs, Nuo tų eilių kažkas apgirs, Slapta žymėtom kortom kirs

Ir dainą a capella mums paskirs.

Per naktį žiūrėti į dangų

Ir krintančią žvaigždę pagauti. Vinilo plokštelėje pirštais išgauti Iš kosmoso ūžesį – garsą netrankų.

Įkalintas laikas dėžutėj kvadrato, Kur telpa gyvenimas knygų, ekrano. Tikrovės – nei sprindžio, nei gramo. Tik amžinas bėgsmas iš rato.

O man tu kalbėjai, kad patys Mes esam planetos ir toliai, Ir dykumos, dykros ir guoliai Vienatvei, kad ji nenumirtų iš bado,

Kad plakančios, mylinčios širdys Už šviesmečių girdis.

Ruduo, o ji vaidina baltą fėją. Žingsneliais balerinos per purvyną ką tik ėjo.

Sparnai nenupešiotų plunksnų, Ir batai nuo vandens nekliunksi.

Jai vėjas, darganos nė motais – šypsos. Miestelio meras ir meriukai vypso.

Ir gulas debesys lietaus ant žemės. Sumaišo, kas per aukšta ir per žema. ►

GINTARO LAŠAI

Tvarkos norėtų geriantis poetas –Be ritmo griūna jam sonetas.

Baltais sparnais mojuoja fėja, šoka Ir rudeniui įvaro lengvą šoką.

Ji moka laikytis už žvaigždžių kraštelio, Glaudžias prie vėjo, Kai visi atstumia, Kalba su šiurenančiais žolynais, Glosto smilgas tarsi vaikų galvas, Apkabina medžius lyg savo brolius ir seseris.

Vienatvėje ji niekada nepajus vienatvės.

Kvaišelei, Kuri neišmoko gyventi, Yra dangaus karalystė. Bet su tuo nesutinka

Vienadieniai dievai, Sėdintys prezidiumuose.

Jų kalbas užrašo aukso plunksnomis, Bet paskui ištrina, Nes būti tribūnoje Jau kitam eilė.

Lūgnės, baltos lelijos skleidžia žiedus, Vejasi ilgais pailgais lapais žolynai. Aš buvau įbridusi į tą vandenį, Kai mokiausi plaukti. Mano Hamletas buvo vietinis, Jis nepaveldėjo karalystės, Bet ją man žadėjo, Ir tuo įtikėjau.

Vieną vasarą sendaikčių parduotuvėje

Nusipirko kaukolę, sakė – Joriko. Slapta pasroviui nuplukdžiau

Ką tik pasiūtą vestuvinę suknią. Jo motina su manimi daugiau nebesisveikino, Išsikraustė gyventi pas mirusio vyro brolį. Hamletas neprieštaravo. Mane greitai pamiršo, Nes visos laimingos pabaigos

Išsitrina iš atminties.

Skleidžias rožė šerkšnotam lange. Tavo veidas jau ten neboluoja. Alavinis kareivis bekraščiam lauke, Netgi šuo jį aptikęs neloja.

Balerinos bateliai kažkur numesti, O šokėja seniai nebešoka. Tie vaikystės namai amžinai prarasti. Ir birželį lakštingalos mums nebesuokia.

Toks lėtas ritmas – įkyrus barbenimas lietaus Į langus ir duris. Galėjo būti svečias, tas, kurio nelauki.

Galėjo būti ir lauktasis, neparašęs nieko tau, Net nežinojęs, kad su juo kalbi, net neišklausęs,

Kada bandei atverti širdį svetimam, –pasaulis banalus. Nesi ir išimtis. Į gelmę neneria plaukikas, Statistas suskaičiuoja reitingus, balus. Ant sienos kabo nemadingas kykas.

Ir viskas tik ratu, tačiau lig šiol tiki –Efektas plazdančio sparnais drugelio.

Erškėtrožė ir dieviška, ir žeidžianti, dygi. Ir gyveni – o juk jau pusė kelio.

Toks lėtas ritmas – neapčiuopsi, neišduodantis tavęs. Lietus pašmirinėja ir nuklysta į kitas gatves.

O dar lauki stebuklo – gręžiesi atgal. Šerkšnas tirpsta nuo lūpų ant stiklo. Gal suklydai – neprarastas laikas, o gal? Sapnas, mirksnis gyvenimo tikro?

Nesuprasi, tik grimsi ir grimsi gilyn. Baltas takas nemintas, viliojantis eiti. Vaikas ima už rankos ir veda tolyn. Girgžda sniegas, ir žingsniai lyg žodžiai nuaidi. ***

Yra poetų ir poečių, kurių eiles atsimeni tyloj, Kai kelyje sustingsta žvilgsnis atpažinęs

Tą patį lauką, debesis ir žalią girią. Kai verias horizonto linija, kuždi, Kaip išsisupusi plačiai banguoja jūra nuo Birutės kalno.

Būtis ir nebūtis –Alyvos žiedas – amžinas ir nykstantis su smėlio sauja.

Upelis, kuriame nuskendo Ofelija, Vis dar saugo jos atspindį.

Yra poetų ir poečių, kurių eilėraščiai užgauna širdį

Ir perveria gėla ir nuojauta, Kad čia esi tik svečias, piligrimas, Kad lapkritis tuoj išnešios lapus, Palikęs rūdis ir skardinį garsą, vėjo ūksmą. Gal nemokėjai taip gražiai Kažką įvardinti, parodyti kitiems, Kad juos mylėjai, Tad užrašei citatą –Ji be kalbėjimo visus apnuogina, išduoda.

Yra poetų ir poečių, Kurių eiles ne vien tik sau padeklamuoji. Poezija, išskleidusi sparnus, Ir kaip viltis minioj plasnoja.

Kur gali rasti saldžios uogienės, Pagal specialų receptą raugintų agurkų indą, Žiemos obuolių pintose dėžėse. Nors turbūt meluoju. Atminties lentynose daugiau chaoso. Sandėliukas užrakintas, Diena irgi tuoj bus užrakinta. Raktas – data, nuotraukos, žinutės feisbuke, Širdies virpesiai, atodūsiai, nutylėjimai, kodai.

Smėlis iš apversto laikrodžio Tarsi vanduo sunkiasi pro pirštus, Kruopelytėmis byra nuo stalo, Skverbiasi pro grindis, pro lentų plyšelius, Įgaudamas pirmykštį pavidalą.

Štai ir bus praėjusi diena.

Štai ir bus praėjusi diena.

Sudėlioti kreipiniai, intarpai, žodžiai –Tarsi kokios nors rūpestingos šeimininkės stiklainiai sandėliuke,

Ir aš vėl prašysiu, Kad papasakotum man apie feniksą, pakilusį iš pelenų.

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Vishwatma

Alma RIEBŽDAITĖ

Praėjus svaigiam saugaus prisirišimo etapui, Misisipei pradėjo kilti pyktis.

Ji atidarė stalčių: jis buvo pilnas vaistų širdžiai ir nervams. Šešių rūšių širdies lašai, dviejų rūšių aspirinas, vienas įpakuotas kaip kontraceptiniai vaistai, homeopatiniai nervinį neramumą mažinantys, daugybė vitaminų stiprinti širdžiai, žoliniai raminamieji preparatai, septynių rūšių nervus raminančios arbatos, žoliniai miegui su melatoninu, kuriuos sučiulpi ir pradedi baugiai slysti į miego karalystę vis dar besikaluotuojant širdžiai, validolis, aj, preparatai trišakio nervo uždegimui gydyti, nes dūrė, aišku Šv. Kalis ir Mr. Bio. Magnis. Šitiek jai kainavo saugaus prisirišimo aktas. Jos mirtį.

Ir nieko nebėra. Nė vieno požymio, nė vieno simptomo! Niekas niekur neduria, nedegina, dingo panikos priepuoliai, širdis rami kaip obuolys. Jau pirmą vakarą pagerėjus ji išgėrė alkoholinio alaus, o paskui, žinoma, perėjo prie įprastinių, nealkoholinių gėrimų, riebių maisto produktų ir saldumynų.

Ji iškratė tuos vaistus ant grindų, susidarė gera krūva. Ką su jais daryti? Ir prisiminė, kad turi gana gerai išugdytą daiktų išmetimo įgūdį. Susidėjo į maišą ir kaip Kalėdų Senelis nuėjo prie konteinerio.

Grįžo. Jai buvo labai įdomu, kas dabar bus prisirišus. Ją ėmė įsiūtis, klaikus baisus įsiūtis dėl švelnių jausmų, kuriuos teko patirti psichoterapeuto atžvilgiu.

Vyksta konsultacija. Psichoterapeutas idiotiška veido išraiška klausia, kaip praėjo jos savaitė.

– Jūs mane žiauriai, blet, užpisote

– Misisipe, gal galite šitaip nesikeikti? –mandagiai paprašė psichoterapeutas.

– Aš daugiau tau nebebūsiu, blet, gera, –nei iš šio, nei iš to siaubingai į kompiuterio ekraną pradėjo rėkti geroji Misisipė.

Ji atrodė baisiai, nesišukavusi, persiviepusi, žliumbianti ir dėl to dar baisesnė.

– Prašau nusiraminti, – psichoterapeutui

irgi pradėjo kilti nervai, nes jis nesivaldo, garbės žodis, nesivaldo.

– Jeigu nepatinka, nesiklausykite.

Ir staiga Misisisipė supranta, kad galia yra jos rankose, jai ateina nušvitimas. Ji gali išjungti psichoterapeutą kada panorėjusi –vienu vieninteliu mygtuko paspaudimu! Ko niekaip nepadarysi esant gyvai konsultacijai. Kartą Žanetas ją buvo net užrakinęs per konsultaciją savo kabinete. Ji pasijuto siaubingai nesaugiai. Jai vos neprasidėjo panikos priepuolis, kurio niekada nebuvo patyrusi, nes ji tiesiog atsiskirdavo nuo kūno, depersonalizacija, derealizacija ir panašiai. O dabar ji žino, kas yra panikos priepuolis. Taip sakant, praturtėjo patirtimi. Panašu, jog panikos priepuoliai yra didelis pasiekimas: tai vadinasi susijungimas su kūnu.

– Aš kalbėsiu taip, kaip norėsiu! Jūs minėjote, kad aš turiu problemų. Mes turime nebedaug laiko, prašau man jas išvardyti, aš jas užsirašysiu, išsirinksiu aktualiausią ir ją spręsime. Ar čia mes tik pezėsim, kurva? Taip, turiu su kuo užsirašyti. Gerai, norėčiau žinoti, kokius metodus taikysime minėtai problemai spręsti? – tokia konsultacija, žinoma, vyksta jos galvoje.

Staiga jai kyla dar geresnė mintis, ji pasiims kitą įrenginį ir įrašys jų pokalbį. Paskui tą pokalbį išanalizuos. Kai bendrauji per ekraną, atsiveria didesnės galimybės.

Misisipė klausosi įrašo:

Misisipė klausia:

– Kiek ilgai mes čia dar tampysimės?

– Aš tau, Misisipe, siūlau draugauti, –sako psichoterapeutas.

Alma Riebždaitė. Vitražas.

– Kur? Realybėje ar terapiniame procese?

– Realybėje, – atsako psichoterapeutas.

„Fuck off!“ – mintyse bjauriai nusikeikia Misisipė. To įraše nėra.

– Gerai, – sako Misisipė, – galime pabandyti, bet aš abejoju, ar kas mums išeis. Jei jūs toks pats esate įkyrus realybėje kaip terapiniame procese, aš neištversiu.

– Gerai, – sako Žanetas, – mes neturime ko prarasti.

Žinoma, kad įrašo Misisipė klausosi savo vaizduotėje.

Fuck off. Nutrauki tą psichoterapiją ir užmiršti psichoterapeutą amžiams! Na, po prisirišimo jis turi pradėti paleidimo procesą. Jai jau neberūpi jos motyvacijos lygis gyvenimui, meilė sau, tikslų siekimas ir panašiai. Jai rūpi tik kaip greičiau atsiplėšti nuo psichoterapeuto. Visai nebėra ramybės gyvenime. Kad ir kur eitum, visur psichoterapeutas. Staiga ji pajunta, kad psichoterapeuto yra per daug, ir ji pradeda intoksikuotis. Ar būtų galima pamažinti psichoterapeuto dozę? Net ir prisirišus jai niekur nedingsta mintys apie didįjį pabėgimo planą.

Į Indiją Misisipė išvyko antrą kartą. Ji jau buvo aplankiusi pietinę Indiją, Keralos valstiją. Šį kartą ji pasirinko patį piečiausią Indijos miestą Kanjakumarį. Tiksliau, ją pakvietė vienas ponas, ponas Ravi, su kuriuo ji susipažino pirmosios savo kelionės į Indiją metu. Misisipė Kanjakumarį pavadino vieta, kur pasibaigia žemė. Pasaulio krašte ji išbuvo apie tris mėnesius, viskas būtų buvę gerai, bet ji ir vėl susidraugavo su žmogumi. Jis buvo jos vairuotojas ir gidas. Žinote, kaip būna, iš pradžių į žmogų net nekreipi dėmesio, žiūri pro langą, paklausi techninių detalių, o paskui tas žmogus pradeda darytis vis artimesnis ir artimesnis, pavyzdžiui, jis pradeda tave suprasti be žodžių arba tu kalbi savo kalba, o jis vis tiek žino, ką tu sakai, netiesa, kad žodžių reikšmė yra pagrindinis supratimo šaltinis, žmonės kaip paukščiai, kaip delfinai, yra balso moduliacijos, intonacijos ir visas emocijų spektras atsispindi žmogaus balse, ne kalbos reikšmėse. Žinoma, pradeda vienas kitą suprasti iš akių, žvilgsnių, judesių. Na, tai yra siaubas. O paskui suartėti norisi vis labiau ir labiau ir ypač skausminga yra, kai supranti, jog jums liko trys dienos ir jūs daugiau vienas kito daugiau niekada nepamatysite.

Jo vardas yra Vishwatma. Aš nežinau, kodėl jie guli nuogi Ravi namuose po apklotu,

gal vėsoka, niekas to nesureikšmina. Jie guli ir nieko nedaro, tik Višvatma kalbėdamas bando prisiglausti ar paliesti Misisipę, o kai rodo, kas vyksta jo telefone, prisispaudžia arti jos kūno, kad truputį net, atrodo, užgula, bet tik truputį, taip vos vos, lyg daugiau pasisuktų šonu.

Paskutinį vakarą jie praleidžia Vishwatmos namuose. Jis padaro kvepiančios arbatos su pienu, lauke už lango ošia vandenynas, saulei leidžiantis skamba šventos hinduistinės giesmės. Akimirką Misisipė pasijunta kaip Bolivudo filme. Jis ištiesia ranką ir pakviečia ją šokti. Jie susiglaudžia taip stipriai, kad ji pajunta sukietėjusį Vishwatmos daiktą, jis ją laiko stipriai prispaudęs, tai taip jaudina, kad Misisipė visiškai apsvaigsta. Ir tada Vishwatma pradeda dainuoti. Jie šoka, o Vishwatma dainuoja ir dainuoja sanskritiškai, kartais uždainuoja gryna švaria lietuvių kalba, ir Misisipė stebisi, iš kur taip gerai jis moka lietuviškai. Jis dainuoja, jie šoka, ir taip gera yra jausti savo ir jo lytiškumą. Misisipė yra tokia apsvaigusi, kad beveik išnykusi.

Paskui ji žiūri į jo veidą ir galvoja, kaip reikės jį mylėti amžinai, kai jie gyvai matysis geriausiu atveju kartą per metus.

Suskamba žadintuvas, kuo šiurkščiausiai ją iš Kanjakumario sugrąžindamas į šiurkštų lietuvišką koronavirusinį lapkritį, o iš Vishwatmos glėbio – į specialisto liūdniausiomis spalvomis nudažytą vienatvę.

Tai košmaras! Grįžta, bet supranta, kad yra girta ir tik plakasi tarp saldžių sapno nuolaužų. Tegu greičiau jis pradeda paleidimo procesą!

Misisipė važiuos į Indiją trečią kartą, ji nori pamatyti Varanasį, Gangą ir Himalajų kalnus. „Kokia keista psichoterapinė metodika, – tyliai mintyse nusistebėjo Misisipė. – Daro viską, kad žmogų išvestų iš proto.“ Įdomu, kokia čia kryptis: geštalto, egzistencinė ar kognityvinė elgesio terapija?

Aišku, kad ji saugiai prisirišo, bet to negana. Jis vėl ten klausinės apie problemas, bet labiausiai Misisipė bijo, kad jis pradės klausinėti apie jos erotinius jausmus. Ne, tai tikrai negali būti terapijos dalimi. Reikės jam paaiškinti, kad ji yra jau siaubingai saugiai prie jo prisirišusi.

– O tu gali papasakoti tuos sapnus? –klausia psichoterapeutas.

– Tai aišku, kad ne.

– Ta prasme visiems gali, o man ne?

Misisipė kažkodėl nuščiūva. Jos skruostai pradeda degti.

– Ta prasme aš tau esu tolimiausias už bet kokį skaitytoją?

Misisipė žiopčioja:

– Na, mes dabar labai artimai kalbamės. Misisipė kažkodėl liepsnoja. Tai nėra gėda, tai nėra ištuštėjimo jausmas, kai nuo bendravimo jautiesi tarsi iškabintas, tai kažkoks svetimas, Misisipei nepažįstamas jausmas.

– Kodėl tu manęs neprisileidi? – toliau šakėm Misisipę bado psichoterapeutas.

– Kad... kad aš labai keista, mano savitas požiūris, man net žmonės tai sako, mano elgesys peržengia normalumo ribas, aš... aš galiu gulėti ant žemės ir fotografuoti... Ilgai į kažką žiūrėti, stebėti, tai... tai prasikerta su žmonėms įprastu laiko suvokimu... Jie eina greitai, pavyzdžiui, poros, o aš per ilgai stoviu... Kitiems tai gali labai nepatikti... Ir, na, žinote, toks elgesys kitą gali pradėti erzinti... Na, kam to reikia, juk aš su niekuo nesiruošiu draugauti, o terapija greitai baigsis. Na, mes čia dar truputį pasikalbėsime, juk ir viskas... Aš niekam netrukdau gyventi ir nekišu savo pasaulio.

– Ne, nu, aš nieko nesakau, tik nesuprantu, kodėl tu man vėl su kirviu kerti į galvą, –toliau byloja psichoterapeutas, lyg viską žinotų. – Aš kviečiu tyrinėti, kaip tu laikaisi distancijos tarp manęs ir savęs.

Misisipė įkaista iki baltumo: eik tu šikt, čia yra kažkokia reta akivaizdi teisybė.

– Na, tame sapne buvo erotinių motyvų, – pagaliau ištaria Misisipė

– Ir kodėl tu negali apie tai kalbėti?

– Mūsų konsultacijos laikas baigiasi, –žvilgtelėjusi į laikrodį ant kompiuterio ekrano, džiaugsmingai praneša beveik sudegusi Misisipė.

Misisipei labai patinka jos pasaulis, jai patinka jame gyventi. Pasaulyje, kurį per daugybę metų pasislėpusi nuo žmonių sukūrė, kruopščiai saugojo, išpuoselėjo ir išaugino. Labai baugu, kad kažkas įžengs į tavo pasaulį ir jį sugriaus, sutryps, praeis su savo kerziniais batais per jausmų, potyrių, įspūdžių, minčių, fantazijų ir vaizduotės sodą, kuriame taip gera gyventi, o... o artimasis skaitytojas to negali, nes jis yra toli.

Ar artumas ir gyvenimas savo pasaulyje yra suderinama? Ar galima tuo kažkaip dozuotai pasidalyti? Ar įmanoma likti nesutryptam? Ar gali būti, kad neišsityčios?

Tokį šį vakuojantį tekstą ir palikime.

Vika Čembarceva – poetė, prozininkė, vertėja. Gimė Moldovoje, Kišiniove. Rašo rusų kalba. Maskvos rašytojų sąjungos ir Moldovos rusų rašytojų asociacijos narė. Apdovanota

Armėnijos kultūros ministerijos Grigoro Narekaci medaliu už kultūrinių ryšių stiprinimą tarp Armėnijos ir kitų valstybių. Daugelio tarptautinių literatūrinių konkursų ir premijų laureatė ir diplomantė. Kelių poezijos rinkinių autorė, graikių poečių rinkinio „Alyvuogių ošimas“ bei kitų literatūrinių rinkinių ir almanachų sudarytoja. Jos eilėraščiai ir proza išversti į armėnų, lietuvių, serbų, italų, tadžikų, uzbekų, rumunų, anglų kalbas. Ji pati verčia rumunų, armėnų, uzbekų ir persų poeziją.

Bevėtrio sezono laiškai.

Salų atvirukai

Vika ČEMBARCEVA Liepos 22. Sikinas

Daugiau nei šimtas metų laiškų negaunu...

kriauklelė iš pajūrio suaugo su asfaltu ir priklydęs vėjas vos šiugždena mano drabužius, atvėso pietūs ant palangės, ir aukštyn –moneta dangun – nuo stogo kryžmos

metu mintis, bet jos pakimba vis paukščių nerimu debesų tumuluos...

Sikine saulėlydis nuslydo už kalvos –salų atvirukas. mieguistų Kikladų praeities tyla...

burtas mestas.

/ dvidešimt antroji trys valandos liepa /

Liepos 23. Korfu

Vėtros atodūsiams – skundai lietaus...

nakties išdavai sapnavos Nausikaja –ieškojo Odisėjo ir brido vandenų atkraščiu basa, laukti mokės...

kaip fajakų laivo vairininkas mintimis rodydamas maršrutus, už kipariso paunksnės aušra nepaliaujamai skuba dienos pradžiai.

oras švelnus, drėgnas, nesvarus...

įlankoje – valtys baltais karoliais. išlietas jūros mėlis akvarele. salos pusmėnulis pjautuvu nurėžia vandenis, laikus, epochas...

čia „taip“ skamba kaip „ne“, o „ne“ kaip „ohi“ ir pušys kvepia jūra bei vynu...

ankstoka. rašau, tačiau rašysena mieguista.

/ dvidešimt trečioji diena Kerkyra liepa /

Liepos 24. Folegandras

Nepavykus prisibelst iki dangaus, jis pats mums nusileis į delnus...

laikai ir vėjai šykščiai tašo akmenį, užauga nykštukinis miškas plyšiuos uolų, nuo jų virš Choros sklinda bažnytinio choro gaida. ir atsakas klausimams neužduotiems ateina pats, ir laikrodžio tiksėjimas palyginamas su uoliu tikėjimu ►

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

žolės ašmenimis ar dieviškuoju panteonu, ar Jo gailestingumo dosnumu, kai paskutinis bėdžius taps pirmu...

liepa. saulėlydis. ir rožinis dangus.

/ dvidešimt ketvirtoji diena liepa

Folegandras / Liepos

25. Santorinas

Vardus po kruopelytę kirai sulesė, nepameną, kaip atsiliepdavo anksčiau...

vasara – užkaitęs virdulys – atsainiai išlieja liepą per gruoblėtus puodelius. lieka septyni – išgert savaitės eigoje ir užsikąst mėnulio griežiniu, kaip melionu...

arčiau aukštybių būtų mūsų namas ant kalvos...

/ dvidešimt penktoji diena liepa

Santorinas /

Liepos 26. Oja Santorinas

Organzos klostėse įsipainiojusios vapsvos daužos mėlynan stiklan...

čiurliškai nubloškė mintis lig dangaus krašto – jūros pakraščio...

egėjiškam laše senasis vandenynas. liepa du trečdalius vasaros nugraužė. vis renka moterys šafraną Akrotirio freskoje. auštant jūron tarsi išpiltas brandus vynas iš firsiškos amforos...

margaritų puokštelė...

kitokia, rodosi, tapau ir liksiu...

/ Kikladų salos šv. Irenos garbei dvidešimt šeštoji

Oja

Santorinas /

Liepos 27. Mikonas

Sustingo jūra – kaip Bizantijos epochos karoliai iš afganiško lazurito...

„kalinixta, agapi mou, kalinixta“ vėjo malūnas antrina vėtrai. siauromis gatvelėmis Paraportianio link pakrypo vakaras išdykusia kate. kalinixta

svaiginančiai kvepia gėlėmis, laukų plynėmis. iš lėto vėsta Mikonas. metas nakčiai.

durų žibinto drugelio stiklėjimas. triukšmaujanti minia. veidai. veidai. balintų akmenų grindinys vėduokliškai nuo uosto išsisklaido.

pelikanas neramiai verkšlena prieplaukoj...

/ dešimtieji metai liepos dvidešimt septintoji /

Apniūkusių salų atvirukai...

Kelinti metai, kelinta diena ir vasara nėra laiškų: nei klausimų, nei atsakymų svetimų adresų įvairovėje.

Prisimenu sodą... Ir lotosas pražydo, ir skubomis – fotografija atminčiai, ir skausmas širdyje, o širdies forma – akmuo, ir širdies akmuo ten daužėsi skausmingai, kur šonkaulių šakos susiraizgė ląsta, kur sielai trypčioti už saulės rezginio paukštiškai lengva, aukštyn, kol jos budynei nepašauks...

Ar nuilsęs Dievas, žemiškais rūpesčiais išvargintas, pašauks aukštyn? Ar jo burna ištars tą vardą, arba galbūt teks trinti slenkstį amžinai už rojaus vaisius iš gyvenimiško pragaro...

Pamenu: lotosas tu sodo fone lianų siena ir lubos dangaus...

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės

sąsajos su Klaipėda (1)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Smalsūs skaitytojai tikriausiai norės žinoti, kodėl autorė savo publikaciją skiria iškiliam Klaipėdos jubiliejui. Klaipėda – seniausias Lietuvos miestas, garsėjantis savo turtinga istorija, savitu kultūriniu paveldu, gana ilgu europinio masto asmenybių sąrašu. 2024aisiais minėsime Imanuelio Kanto (1724–1804) 300-ąsias gimimo ir 220-ąsias mirties metines. Taigi gera proga paieškoti šio didžio mąstytojo istorinių bei kultūrinių sąsajų su Klaipėda, aiškintis, kaip jis susijęs su šiuo miestu. Kokio atgarsio I.Kanto asmenybė, gyvenimas ir jo filosofija sulaukė senojoje Klaipėdoje? Kiek šiandien čia populiarus šis pasaulinio masto filosofas? Koks apskritai kiekvieno iš mūsų santykis su šia istorine asmenybe? Šie ir kiti panašaus pobūdžio klausimai svarbūs. Atsakymas – ne iš lengvųjų. Kodėl? „Žinome tiek, kiek atsimename“, – teigė I.Kantas. ►

Senasis Karaliaučius.

Jovita SAULĖNIENĖ

Arti ar toli I.Kantas?

◄ XVIII a. – Švietimo, dar kitaip vadinamas Apšvietos amžius. Tai racionalaus mąstymo, istorinio optimizmo, žinių suteikimo visiems ir kiekvienam epocha, kurioje gimė didžios asmenybės ir šviesą išvydo jų kūriniai, pažadinę žmonijos protus, išjudinę žmogaus galias. Vienas iš Apšvietos šviesulių yra ir Prūsijos filosofas I.Kantas, kurio svarbiausi veikalai „Grynojo proto kritika“ (1781) ir „Praktinio proto kritika“ (1788) padėjo pamatus klasikinei vokiečių filosofijai ir jam pačiam atnešė pasaulinį pripažinimą. Tiesa, šio filosofo darbai paprastiems skaitytojams nėra lengvai įkandami. Tačiau susidomėjimas I.Kantu niekada neatslūgo. Viena iš svarbių jo filosofijos traukos priežasčių – pagrindinė tyrinėjimo tema – žmogus, apie kurį I.Kantas mąstė „turėdamas vienintelį tikslą – kad žmogus taptų žmogiškesnis. Kad jis geriau gyventų“ (Arsenijus Gulyga). Juk saugoti

Paminklas I.Kantui Karaliaučiuje, pastatytas 1864 m. Skulptorius – Christianas Danielius Rauchas.

Per karą sunaikintas paminklas I.Kantui 1992 m. buvo atkurtas ir atstatytas.

savyje žmogų, kaip sakė A.Čechovas, kiekvienam svarbu.

Tebūnie taisyklė viena, Kurios neatimsi iš širdies:

Būk žmogiškas, sąžiningas, Ištikimas ir švarios sąžinės (iš I.Kanto epitafijos karo patarėjui ir teisės prof. dr. Lestockui).

I.Kanto mintys ir yra tas esminis ryšys, leidžiantis mieste ieškoti svarbių istorinių bei giluminių kultūrinių sąsajų su šia asmenybe, nors pats jis niekada nebuvo kojos įkėlęs į Klaipėdą. Tiesa, mieste kurį laiką buvo apsigyvenę jo protėviai (senelis, tėvas, kiti giminaičiai). Pažintis su jais leidžia labiau įsigilinti į mąstytojo biografiją, kurią taikliai apibūdino A.Gulyga, teigdamas, kad „I.Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo dvasios istoriją“. I.Kanto „dvasios istorija“ – tai amžina, niekada neišsenkanti gyvybinga versmė, su jėga prasiveržianti sudėtingais istoriniais momentais. Taip nutiko ir Klaipėdoje, kai napoleonmečiu, čia prasidėjus didžiosioms Prūsijos reformoms, buvo atsiremta į I.Kanto idėjas.

„Mokslas yra organizuotas žinojimas. Išmintis yra organizuotas gyvenimas“, –rašė I.Kantas.

Uostamiesčio kultūriniame gyvenime reikšmingas faktas, kai 2019 m. Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas I.Kanto vardas. Šioje bibliotekoje kuriamas mąstytojo gyvenimo ir jo filosofinių darbų tyrimo centras. Čia kaupiamas

I.Kanto kūrybinis palikimas, organizuojamos jo filosofijos tiesoms skirtos mokslinės konferencijos, ieškoma šios iškilios asmenybės sąsajų su Klaipėdos miestu. 2019 m. bibliotekos langus papuošė Raimondos Pečeliūnienės sukurta kalėdinė dekoracija „Kanto miestas – Karaliaučius“, pripažinta

gražiausia miesto vitrina, pritraukusi daugybę klaipėdiečių. Nemažai buvo ir susidomėjusių bibliotekos projektu – ekskursija

I.Kanto protėvių istoriniais takais. Taip vis garsiau mieste skamba I.Kanto vardas.

I.Kanto Karaliaučiuje

Karaliaučius – I.Kanto miestas. Visą savo gyvenimą šis vienišius (nebuvo vedęs) nugyveno šiame mieste. Tik epizodiškai jis buvo išvykęs į netoliese nuo Karaliaučiaus esančius pastoriaus namus, kelis dvarus, kur mokė vaikus ►

Memorialinė lenta ant namo, kuriame gimė ir iki 1740 m. gyveno I.Kantas.

Atminimo ženklas.

Sveikinimai iš Karaliaučiaus. Atvirukas.

I.Kanto mintys ir yra tas esminis ryšys, leidžiantis mieste ieškoti sąsajų su šia asmenybe, nors pats jis niekada nebuvo kojos įkėlęs į Klaipėdą.

◄ Karaliaučiuje jis gimė, krimto mokslus Albertinos universitete, vėliau jame net 41 metus profesoriavo, buvo išrinktas jo rektoriumi, išugdė savo pasekėjų. Dar jam gyvam esant Karaliaučiaus miesto gyventojams I.Kantas buvo tapęs moralinio gėrio simboliu. Miestiečiams jis imponavo kaip asmenybė, kurios gyvenimas – „žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės pavyzdys“ (A.Gulyga). Karaliaučiuje jis ir palaidotas. Tad Karaliaučius – tai ir I.Kanto pasaulio kūrėjas, kartu I.Kantas buvo šio karališkojo miesto mokinys.

I.Kanto vardas ir pasauliui jo skleistos mintys ir dabar gyvos Karaliaučiuje, jau vadinamame Kaliningradu. Čia garbingai saugomas šio didžio mąstytojo atminimas. Paminklas filosofui, memuarinė lenta prie namo, kur jis gimė ir iki 1870 m. gyveno su savo tėvais, I.Kanto muziejus, mauzoliejus ir kitos jį primenančios vietos tai patvirtina. Tai didinga, kai žmogus iškeliamas virš jo paties. O

I.Kantas rašė: „Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau

ir kuo ilgiau apie juos susimąstome, –žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.“

I.Kanto idėjų vedami

XVIII a. Karaliaučius – Apšvietos epochos kultūros centras. Čia veikęs Albertinos universitetas išugdė iškilių asmenybių, kurios vėliau turėjo įtakos pozityvioms šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo permainoms. Viena iškiliausių figūrų Karaliaučiaus mieste tuo metu ir buvo I.Kantas, subūręs nemažai savo bendraminčių, tarp kurių buvo tokios Karaliaučiaus įžymybės kaip miesto oberprezidentas teisininkas Theodoras Gottliebas von Hippelis (1741–1796), literatas, teologas, filosofas Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803), poetas, dramaturgas Zacharias Werneris (1768–1823), rašytojas, teisininkas Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmannas (1776–1822) ir dar daugybė kitų. Tai buvo didžių asmenybių, lygiaverčių mokslo vyrų bendravimas, neišvengęs aštrių tarpusavio diskusijų, net kivirčų, atvedusių ir prie santykių nutrūkimo. Ne vienam menininkui jų tarpusavio santykiai tapo net kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Dauguma jų, šiuo atveju išvardytos asmenybės, klausėsi I.Kanto paskaitų ir buvo persiėmę šio mąstytojo idėjų dvasia. Ir didžiausi tarpusavio pykčiai nė vienam sieloje tos dvasios neišsklaidė. Visi jie buvo savo epochos pažangių idėjų vedliai, savo srityse pasiekę puikių rezultatų. Visi jie ieškojo atsakymų į I.Kanto filosofijos esminius klausimus: „Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš drįstu tikėtis? Kas yra žmogus?“.

Tai patvirtina ir didžiųjų Prūsijos reformatorių Friedricho Leopoldo von Schröterio ir Heinricho Theodoro von Schöno reformos, kurias jie siekė šalyje įgyvendinti pagal savo didžiojo mokytojo idėjas. I.Kantas sukūrė gyvybingą kūrybinę atmosferą. Tokia jau didžiųjų asmenybių misija.

I.Kanto paieškos Klaipėdoje – tyrinėtojui savotiška kultūrinė archeologija. Istoriniai bei kultūriniai mąstytojo ryšiai su šiuo miestu yra atsiradę skirtingu laiku ir yra skirtingo pobūdžio. Galima atsekti tris pagrindinius I.Kanto sąlyčio su Klaipėda aspektus. Tai jo protėvių istorija šiame mieste, XIX a. pr. pradėtos Klaipėdoje didžiosios Prūsijos reformos I.Kanto filosofijos dvasia ir šio mąstytojo vardo magija.

Karaliaučiaus katedra, kurioje 1804 m. buvo palaidotas I.Kantas.

Senasis Karaliaučiaus universitetas, kuriame ilgai darbavosi I.Kantas. Iliustracijos iš Zelenogradsko Centrinės J.H.Kuranovo bibliotekos fondų

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.