Durys 2022 01 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 SAUSIS / Nr. 1(97)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 sausis / Nr. 1(97) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO

UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

2 psl. – Sergiy Lysyy akvarelė „Auksinė Florencija“.

4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KULTŪROS ISTORIJA

Sveika, muzika!

Į tradicinį šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ 17-ąjį kartą pakvietė Klaipėdos koncertų salė (KKS). Tiesa, prieš metus dėl karantino koncertai vyko be klausytojų, virtualiose platformose. Turint mintyje ne ką geresnę pandeminę situaciją pernai, tai, kad festivalis įvyko gyvai, tikras Kalėdų stebuklas ir džiaugsmas tiems, kuriems gruodžio ritualai susiję ne tik su eglutės puošimu, desperatiškomis dovanų paieškomis ar šventinio meniu planavimu, bet ir su kokybiška, kokybiškai atlikta muzika.

bė. Stabilumas. Tad iš tiesų: sveika, muzika! Sveika, sugrįžusi!

17-asis „Salve Musica“ festivalis truko, kaip įprasta (kaip smagu tai rašyti!), visą mėnesį. Be tradicinių kalėdinio ir naujametinio Klaipėdos kariliono koncertų ir koncerto Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje

(šįkart ten Klaipėdos brass kvintetas kartu su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ atliko Nijolės Sinkevičiūtės kūrinį „Magnificat“), klausytojai išgirdo ir nuolatinius dalyvius: saviškį Klaipėdos kamerinį orkestrą (KKO), kaip įprasta, ir vėl parengusį dvi programas, ir nuolatinį svečią – Lietuvos kamerinį orkestrą (LKO, meno vadovas ir solistas Sergejus Krylovas, smuikas, Italija). Šventiniame festivalyje stabilią poziciją užima ir simfoninės muzikos koncertai. Šiemet koncertavo net du simfoniniai orkestrai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius).

Po pustrečių metų į Klaipėdą grįžo ir klaipėdiečių itin mėgstamas, čia jau antrą dešimtį pasirodymų baigiantis suskaičiuoti Niujorke, Paryžiuje ir Vilniuje reziduojantis pianistas virtuozas Alexanderis Paley. Grįžo ne tik į KKS, bet ir į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Kaip smagu šią statistiką rašyti, ypač žodžius nuolatinis, tradicinis, grįžo. Chaotiškai besikeičiančiame nūdienos pasaulyje tradiciniu laiku įvykę susitikimai su tradiciniais kolektyvais ir pamėgtais atlikėjais – tai tarsi šv. Mišios ar „Puaro“ sekmadieniais. Ramy-

Netikėta ir įtikinama

Klaipėdos klausytojams A.Paley pažįstamas jau 15 metų, čia jis turi savo ištikimų klausytojų ir gausų bičiulių būrį. Regis, jau taip seniai pažįstamas, lyg ir žinai, ko tikėtis. Pavyzdžiui, ir vieniems, ir kitiems

žinomas menininko polinkis į konceptualias, ambicingas, labai apgalvotas, išsamias ir dideles, dažnai monografines koncertų programas: jei F.Chopino valsai, tai visi, sąrašą tęsia J.S.Bacho, visi P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo koncertai. Būtent Klaipėdoje jis realizavo bene didžiausią meninį projektą – su KKO atliko visus W.A.Mozarto koncertus fortepijonui. Šis ciklas truko net trejus metus. Būta net trijų dalių (su dviem pertraukomis) koncerto. ►

Laima SUGINTIENĖ

Pianistas A.Paley Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje „inauguravo“ naująjį koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“.

Su pianistu A.Paley S.Šimkaus konservatorijoje

Po pustrečių metų į Klaipėdos koncertų salę su rečitaliu sugrįžo pianistas virtuozas A.Paley.

Vytauto Petriko / KKS archyvo nuotr.

S.Šimkaus konservatorijoje grojo jos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas E.Miknio. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ „Temperamentinguoju“, „ugninguoju“, net „apsėstuoju“ vadinamas pianistas visada stebino ir tebestebina savo užmojais. Nepaisant to, prieš kelerius metus jam pavyko dar kartą nustebinti – šįkart kvietimu į kamerinės muzikos maratoną „Klasikos viražai“, kur atlikėjas scenoje su skirtingais partneriais išbuvo – ką ten išbuvo, skambino kaip pašėlęs! – aštuonias valandas. Tą kartą regėjome jį kitu amplua – kaip įvairių sudėčių kamerinių ansamblių narį. Po to buvo Kintų festivalio 10-ies valandų maratonas, pernai – jau dviejų dienų maratonas Paliesiaus dvare. Panašu, kad pamažu į taip mylimą Lietuvą jis perkelia dalelę Prancūzijos. Toje šalyje jis jau beveik tris dešimtmečius organizuoja savo festivalį. „Tik ten mes tai darome šešias dienas iš eilės“, – paaiškino fortepijono virtuozas.

Interpretacijos. Štai kas dar visada intriguoja ir kas galbūt vėl ir vėl traukia ateiti į jo koncertus. Jokių klišių, jokių stereotipų. Iki šiol pamenu, kai netyčia „YouTube“ platybėse radau chrestomatinę, „nugrotą“ S.Rachmaninovo Preliudiją cis-moll op. 3 Nr. 2. Tai štai: jei sakyčiau – itin savita, originali, tai nieko nepasakyčiau. Tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu: viskas tarsi aukštyn kojomis! Tačiau kaip įtikinama! Tuo jis, tas „apsėstasis“, ir pasižymi –netikėtomis, tačiau įtikinančiomis interpretacijomis.

Tarsi pirmą kartą

Tie, kas gruodžio 8-ąją buvo koncerte „Ugningasis fortepijono virtuozas“, turėjo jaustis panašiai. Priblokšti. Pirmojoje, rusiškoje, vakaro dalyje atlikėjas skambino Modesto Musorgskio fortepijoninį ciklą „Parodos paveikslėliai“. Kai perskaičiau anonsą, dar pagalvojau: koks keistas pasirinkimas. Jau muzikos mokyklose (gal dabar ir nebe?) tie viščiukų baletai, senos pilys ir raganos pabodę... Štai čia ir ištiko šokas. Tai buvo t i k r i p a v e i k s l ė l i a i. Jau pati „Pasivaikščiojimo“ tema, nuskambėjusi ciklo pradžioje, paskambinta neatleidžiant pedalo, o po to dar ne kartą viso kūrinio metu, gaudė kaip cerkvės varpai. Ir tų varpų buvo taip daug, kad net kilo asociacijos su „Boriso Godunovo“ karūnavimo scena. Iš kur tie varpai? Ir visus paveikslėlius mačiau – taip, taip, mačiau! – tarsi pirmą kartą, tarsi iš kito žiūros taško.

Be abejo, ištobulintas atlikėjo pianizmas leidžia jam realizuoti bet kokią idėją. Bet, pirmiausia, jų, tų idėjų, reikia turėti. Kai išpūtusi akis savo nuostabą dėl tokios kitokios interpretacijos išsakiau atlikėjui, teišgirdau: „Aš paprasčiausiai sugrojau tai, kas parašyta natose.“

„Prancūziškąją“ programos dalį pianistas pradėjo „Valpurgijos naktimi“ iš Charlesio Gounod operos „Faustas“. Joje –

ir vėl – atsiskleidė dar viena A.Paley daugiabriaunio talento pusė. Tai buvo paties pianisto aranžuotė fortepijonui solo. Tie, kas klausėsi jo atliekamo visų W.A.Mozarto koncertų ciklo, žino, kad juose virtuozas skambino savo paties kadencijas. Įdomu ir tai, jog per pasirodymus žymiausiose salėse atlikėjas groja ne tik savo sukurtas kadencijas, bet ir laisvas parafrazes kitų autorių kūrybos temomis. Štai prieš porą metų Kongresų rūmuose Vilniuje maestro G.Rinkevičiaus jubiliejui skirtame koncerte jis skambino savo parafrazes Jacqueso Offenbacho operų „Orfėjus leidžiasi į rojų“ ir „Hofmano pasakos“ temomis. Paklaustas, kokiomis temomis

Pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena.

jis dar kuria, solistas paminėjo André Grétry operą „Ričardas Liūtaširdis“. Tai, regis, anokia čia ir naujiena. Ogi visa tai, ką girdėjome (o tai buvo 7 šokiai, apie 17

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius į Klaipėdą atvežė švietėjišką programą, kurios puošmena tapo sopranas L.Bendžiūnaitė.

min. muzikos), kaip jis sakė, „dar neužrašyta“. Ši baleto scena savo „šokiškumu“ ir elegancija koncertui suteikė intymaus salono atmosferą ir puikiai tiko prieššventiniam laikotarpiui.

Rečitalį atlikėjas baigė Camille’io Saint-Saënso Šešiais etiudais op. 52. Šį kūrinį girdėjau pirmą kartą, nustebino jo netolygumas: vieni etiudai tarsi mokyklinei praktikai skirti, kiti reikalaujantys išskirtinės technikos. Ja dar kartą ir pasimėgavome.

Skambino jis „Steinway & Sons“.

Nėra blogų instrumentų...

A.Paley Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje po savaitės, gruodžio 16 d., „inauguravo“ naująjį B-211 klasės koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Tai tiesiog dar vienas kalėdinis stebuklas, kad atlikėjas savo įtemptame darbo grafike (ką tik sugrojęs minėtą rečitalį KKS, nuskrido į Paryžių, kur po dviejų dienų Château de Compegne grojo kitą programą) rado laiko, kaip jis pats sakė, savo seniems draugams. Ir dažną sykį, viešėdamas uostamiestyje, konservatorijoje jis vesdavo meistriškumo kursus. Tad, įsigijus naująjį fortepijoną, nė akimirkos nebuvo sudvejota, kas pirmasis prisilies prie jo klaviatūros.

Nuo idėjos apie „Steinway & Sons“ firmos instrumentą, dar 2013 m. kilusios tuometei konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, iki pirmojo koncerto nueitas ilgas, komplikuotas, kelių etapų kelias: atkaklios rėmėjų paieškos (jie paaukojo 9 tūkst. eurų; instrumentas kainavo 118 tūkst. eurų), ES struktūrinių fondų projekto administravimas, o vėliau jau paties instrumento paiešką apsunkino prasidėjusi pandemija. Lėktuvo bilietai į Hamburgą buvo nupirkti, kai, likus savaitei iki skrydžio, buvo paskelbta pandemija. Spaudė ES projekto terminai, ir, laimė, instrumentas buvo rastas Rygoje. Peršasi paralelė: beveik po šimto metų istorija kartojasi. Kai 1923 m. S.Šimkus įkūrė konservatoriją, jai visko trūko. Labiausiai – instrumentų. 1924 m. gegužę specialiai į Klaipėdą atvykęs švietimo ministras nutarė S.Šimkaus sumanymą paremti ir, gavus vyriausybės pritarimą, pavyko išsireikalauti papildomą 70 000 litų dotaciją instrumentams įsigyti. Didžioji dalis buvo skirta „Blüthner“ ir „Grotrian Steinweg“ (nepainiokite su „Steinway“, nors bendros istorijos esama) firmų fortepijonams. Po metų S.Šimkaus vadovaujama konservatorija jau turėjo penkis fortepijonus. Palyginimui: dabar konservatorija jų turi 17.

Po inauguracinio koncerto buvo puiki proga pasikalbėti, ką A.Paley, aukščiausio

lygio atlikėjui, turinčiam išskirtinai platų repertuarą ir akinančią techniką, reiškia, kokios firmos instrumentu groti. Anot jo, „nėra blogų instrumentų, yra blogi atlikėjai“. „Reikia groti visais instrumentais“, –įsitikinęs pianistas.

Žinojau, kad A.Paley yra ir „Blüthner“ firmos instrumentų gerbėjas. Prisiminiau, kad jo dovanotame vaizdo diske „Blüthner soirée with Alexander Paley“, kuriame įrašytos F.Liszto – F.Schuberto dainų transkripcijos, jis ne tik skambina „Blüthner“, bet ši firma ir išleido minimą įrašą. Paklaustas, koks jo statusas šioje firmoje, atsakė: „Joks. Aš tiesiog daug groju šiais instrumentais. Štai gastroliuodamas Kinijoje ir Japonijoje skambinu tik „Blüthner“. Tačiau panaršiusi „Blüthner“ svetainėje, randu skyrelį „Blüthner“ menininkai ir draugai”, o jame – solidų žymių pianistų sąrašą. Jame – ir A.Paley pavardę. Maža to: iš 22 šios firmos išleistų diskų net trečdalis įgroti A.Paley. Taip bendradarbiaujant įrašyta daug rusų kompozitorių muzikos, Bachas, Beethovenas, Mozartas. Atlikėjas neslepia: jam labai imponuoja, kad tai vienintelė sena kompanija, tebepriklausanti šeimai. Tad neatsitiktinai kiti du prieš kelerius metus S.Šimkaus konservatorijos įsigyti fortepijonai yra būtent „Blüthner“ firmos. Ir būtent garsusis pianistas tarpininkavo juos įsigyjant su nuolaida, net kainą nuderėjo... ►

sopranas L.Bendžiūnaitė.

Vytauto Petriko ir K.T.Dumphy / KKS archyvo nuotr.

Derintojo vaidmuo

◄ Muzikos istorijoje randame daugybę pavyzdžių, kaip atlikėjai susisaisto su viena ar kita firma, ir tai, kad jie ima skambinti konkurentų firmos instrumentais, neretai laikoma išdavyste, net žlunga jų karjeros. Visiems plačiai žinomas faktas, kad, pvz., Vladimiras Horowitzas į visas gastroles veždavosi savo instrumentą. Pasak jo derintojo F.Mohro, pianistas keldavo labai didelius reikalavimus. Tačiau, teigiama, kad nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors ypatingas, tiesiog instrumentai būdavo gerai prižiūrimi ir sureguliuojami pagal atlikėjo pageidavimus.

Anot A.Paley, derintojo vaidmuo tikrai yra labai svarbus, tam pianistas skiria iki 30 proc. koncerto sėkmės. Čia pat labai šiltai atsiliepė apie Adolfą Kundrotą, Klaipėdoje instrumentus derinantį jau pusę amžiaus. Kaip tik rašant šias eilutes, į auditoriją, nešdamasis vandens kibirą, ir įėjo „šimkie-

čių“ Adoliu vadinamas derintojas. Pritariu A.Paley – jis myli instrumentus. Apie fortepijonus taip pat dažnai kalbama tarsi apie žmones, kartais jie net turi vardus. Antai minėtas KKS „Steinway & Sons“ instrumentas meiliai vadinamas Petriuku, mat jį išrinko Petras Geniušas. Būna ir... operuotų: ilgus metus LMTA Menų fakultete stovintys balti „Steinway“, pasirodo, turi „Estonijos“ „vidurius“. Iš 12 000 fortepijoną sudarančių detalių, be abejo, klaviatūra yra viena svarbiausių. Klaviatūros – tarsi imtynininkų ar boksininkų svorio kategorijos –apibūdinamos kaip lengvos arba sunkios. Dar sakoma „minkštos“ arba „kietos“, o tembras nusakomas nuo šaižaus ar prikimusio iki minkšto, aksominio. Tokį „balsą“, kaip paaiškėjo, turi ir „šimkietis“.

Panašiai kaip ir „Blüthner“, rinkos lyderis „Steinway & Sons“, užimantis 95–98 proc. koncertinių salių rinkos, savo vardą garsina ne tik į savo menininkų sąrašą įtraukdamas garsiausius pasaulio pianistus (jame – per 1 700 pavardžių), tokius kaip Danielis Barenboimas ar Lang Lang (beje, sąraše

yra ir lietuvis Edvinas Minkštimas), bet ir statydamas koncertų sales, organizuodamas įspūdingus turnė.

Pakrikštytas Liszto muzika

A.Paley, paprašytas palyginti „Steinway“ ir „Blüthner“, ilgokai pagalvojęs, pastarojo toną charakterizavo kaip labai kilnų, aristokratišką, o „Steinway“, jo nuomone, pasižymi ypač galingu skambesiu. Ir čia pat akcentavo, kad renkantis repertuarą būtina atsižvelgti, kokios firmos instrumentu teks groti. Tai, matyt, ir turėdamas omenyje, pradiniam koncertui virtuozas pasirinko tris Ferenco Liszto (Nr. 10 E-dur („Preludio“), Nr. 11 a-moll, Nr. 12 cis-moll) rapsodijas. Kaip visada savo koncertuose, pademonstravęs nepriekaištingą pianizmą, leidžiantį realizuoti visus idėjinius sumanymas, pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine

Tradicija ir stabilumas, aukščiausia atlikimo kokybė ir reputacija, pelnyta per pusę amžiaus, – toks yra Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas smuikininko S.Krylovo. Dmitrijaus Matvejevo / KKS archyvo nuotr.

amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. Visus šiuos niuansus jautriai atliepė bene jauniausias „Steinway“ Lietuvoje.

Toliau koncerte skambėjusį Jozepho Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui

Nr. 11 D – dur su svečiu atliko konservatorijos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio. Rimtas iššūkis laukė jaunųjų muzikų: ne kartą solistas grojo koncertus be dirigento (kad ir minėtas

W.A.Mozarto fortepijoninių koncertų ciklas), tad jis ir šįsyk ėmėsi aiškaus lyderio vaidmens. Jaunimas garbingai atsilaikė, paklusdamas pianisto diktuojamai interpretacijai, tempams. A.Paley gyrė vaikus: „Jie šaunuoliai, aš gi daug ką per repeticiją pakeičiau.“ Ir čia pat prisipažino, kad pats šį J.Haydno koncertą išmoko būdamas... ketvirtokas, o F.Liszto dešimtąją rapsodiją – dešimtoje klasėje. Net ir žinantiems apie fenomenalią atlikėjo atmintį frazė „išmokau visiems laikams“ daugeliui įvarys neviltį. Ir čia pat, kaip ir kaskart, neužmiršo padėkoti: „Gerus turėjau pedagogus. “ Beje, skaitant Moldavijoje išleistą Liudmilos Riabošapkos knygą apie atlikėją „Аleksandr Paley. Romantika tvorčestva“ (http://alexanderpaley.net/site/book/) iš septynių skyrių net du skirti muziko pedagogams. Nuo pernai jis pats yra VDU Muzikos akademijos profesorius, turintis keturis studentus: du kinus, meksikietį ir lietuvaitę, beje, „šimkiukę“. Apgailestavo, kad dėl dažnų gastrolių negali turėti daugiau studentų.

Niujorke, Paryžiuje, dabar ir Vilniuje gyvenantis atlikėjas namais (vis dar?) vadina Niujorką. Ten jis turi du – kabinetinį ir koncertinį – instrumentus, abu yra „Mason & Hamlin“ firmos. Tai taip pat senas, praėjus metams po firmos „Steinway & Sons“ įsteigimo, 1854 m. įkurtas fortepijonų gamintojas. Jis įsikūręs Haverhilyje, Masačusetso valstijoje. Ypač įdomi ir simboliška antrojo – koncertinio – fortepijono atsiradimo

A.Paley namuose istorija. Jį, vieną iš penkių, po minėto legendinio V.Horowitzo mirties atlikėjui padovanojo rėmėjai. Simboliška... Be rėmėjų pagalbos nebūtų ir „Steinway“ konservatorijoje.

Juostelę perkirpo dvi direktorės: idėjos autorė L.Jonavičienė ir idėjos realizuotoja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Prasidėjo instrumento gyvenimas greitai šimtmetį švęsiančioje konservatorijoje.

Iš Dievo malonės

Šiandien, kai visi delfiai pilni, esą, charizmatiškų asmenybių, kaip apibūdinti dainininkę, kuri iš tiesų charizmatiška? Kuri vos įžengia į sceną, ir jau yra charizmatiška, t.y. patraukli ir žavinga (lot., gr. charisma –užburiantis patrauklumas ar žavesys). Juk jau senovės Graikijoje taip vadinta galia patraukti kitų dėmesį.

O kai jau išsižioja – supranti: ji turi ypatingą Dievo malonę, dovaną (antroji charisma reikšmė). Ir nesvarbu, kiek ši Dievo dovana buvo puoselėta, kiek darbo įdėta. Ji tiesiog yra. Taip patrauklu ir žavinga, taigi charizmatiška, kad tas darbas, tos pastangos visai nejuntamos. Dainininkė nuoga (ne, ne, ji buvo su labai skoninga suknele!) prieš klausytojus: jokių dekoracijų, instaliacijų, jokių scenos partnerių ar kontekstų. Ji viską sukuria pati, čia ir dabar: žvilgsniu, mimika, laikysena, na, ir, žinoma, iš tiesų krištoliniu savo balsu. Kaip čia neprisiminsi vieno Asmik Grigorjan interviu. Paklausta, ar sutiktų dainuoti nuoga (o čia tai jau tikrai be suknelės), ši atsakė mananti, kad daug ką galinti pasakyti ir balsu... Visai kaip tą advento penktadienį darė solistė.

Kalbu apie iš pajūrio kilusią, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje besimokiusią Lauryną Bendžiūnaitę. Ji gruodžio 10 d. KKS kartu su LVSO atliko programą „Krištolinis balsas“. Šis koncertas iš viso festivalio išsiskyrė ir programa. Ją įvardyčiau kaip „subalansuotą“ pažengusiems, išprususiems klausytojams, tačiau tinkamą ir smalsiems, linkusiems šventes sutikti ne vien tik su J.Strausso valsais, muzikos mėgėjams. Iš artipilnės salės (net balkone buvo publikos) „teisingų“ aplodismentų peršasi išvada, kad didžioji dalis buvo pirmųjų.

Pirmojoje koncerto dalyje solistė su orkestru atliko du retai skambančius vokalinius ciklus: dar 14-mečio Benjamino Britteno parašytas „Keturias prancūziškas dainas“ ir Witoldo Lutosławskio „Silezijos triptiką“. Regis, kuklios, lyg ir paprastos, tegu ir modernia kalba parašytos (abu kompozitoriai gimę 1913 m.) miniatiūros iš tiesų reikalavo itin aukštos vokalo meistrystės. Kiekviena daina suskambo kaip itin jautriai, subtiliai niuansuotas vis kitas menamo spektaklio vaidmuo. To subtilumo gal kiek ir pritrūko orkestrui.

Tačiau jo buvo pakankamai atliekant populiarųjį Claude’o Debussy simfoninį

preliudą „Fauno popietė“, žymintį reikšmingą posūkį muzikos istorijoje modernizmo link. Tikrai jautrus ir subtilus buvo fleitų grupės koncertmeisterio Mindaugo Juozapavičiaus solo.

Be išankstinių nuostatų

Antrojoje koncerto dalyje tiek atlikėjų, tiek klausytojų laukė rimtas išbandymas –austrų kompozitoriaus Antono Brucknerio Simfonija Nr. 6 A-dur. Tai monumentalaus, unikalaus, jau dvejus metus trunkančio ciklo „Visos A.Brucknerio ir D.Šostakovičiaus simfonijos“ tąsa. Pasak ciklo sumanytojo dirigento G.Rinkevičiaus, atlikdamas šį ciklą, jis tikisi atliksiąs pažintinę, švietėjišką misiją. O Šeštoji iš devynių – mažiausiai populiari, rečiausiai atliekama, pats autorius šią simfoniją laikė drąsiausia. Štai čia norėčiau pritarti L.Bendžiūnaitei, nusistebėjusiai, kad Klaipėdoje koncertas, skirtingai nei Kaune ar Vilniuje, vyko be koncerto vedėjo. Juolab sumanymo intencija – švietėjiška. Be to, tai autorius, kurio muziką net atsisakydavo diriguoti dirigentai, esą, nuobodi, per ilga (Šeštoji trunka apie valandą), todėl A.Bruckneriui yra tekę pačiam į rankas imti batutą.

Čia labai tinka pacituoti muzikologą serą Donaldą Francį Tovey, kuris rašė: „Jeigu žmogus išvalys savo mintis ne tik nuo išankstinių nusistatymų, bet ir nuo klaidingų požiūrių, o A. Šeštąją simfoniją traktuos kaip muziką, kokios mes niekada anksčiau negirdėjome, nėra jokių abejonių, kad jos aukšta kokybė smogs mums kiekvieną akimirką.“ Smogė. Su išankstinėmis nuostatomis ar be jų, tačiau, garbė publikai, – klausėsi įdėmiai, plojo „teisingose “ vietose.

Koncerto staigmena, tikra vyšnia ant torto tapo publikos prašymu atliktas bisas –aranžuota lietuvių liaudies daina „Bijūnėlis žalias“.

Jaunimas ir tradicija

Dvi sąvokos – jaunimas ir tradicija – tarsi disonuoja, tačiau gruodžio 28 d. koncerte „Klasicizmo muzikos šedevrai“, kuriame griežė LKO, įsitikinome, kad tarp jų yra įmanoma darni harmonija. ►

◄ Šis koncertas buvo pavyzdys to, ko publika paprastai ir tikisi iš LKO. Tradicija ir stabilumas, aukščiausia atlikimo kokybė. Reputacija, pelnyta per pusę amžiaus.

Pagrindinis šalies kamerinis orkestras su vis besikeičiančiais solistais pirmojoje koncerto dalyje preciziškai atliko keturis vieno žymiausių ir populiariausių baroko epochos kompozitoriaus Antonio Vivaldi (todėl gal tikslesnis koncerto pavadinimas būtų „Klasikos šedevrai“, nes pirmojoje dalyje skambėjo vien A.Vivaldi muzika) koncertus. Pirmasis solo griežė orkestro vadovas S.Krylovas. Jis, kaip visada, demonstravo išskirtinę meistrystę tiek instrumento valdymo, tiek interpretacijos požiūriu. Koncertą dviem smuikams jis pagriežė drauge su koncertmeisteriu Džeraldu Bidva. Prireikė šiek tiek laiko, kad „prisijaukintų“ kiek skirtingą smuikavimo manierą, tembrinius ir artikuliacinius niuansus. Trigubo koncerto atlikimui į sceną žengė jaunosios muzikų kartos atstovai: Ieva Pranskutė, Simas Tankevičius ir Kostas Tumosa. Žavėjo jų veržlumas, mėgavimasis pačiu muzikavimo procesu. Publiką itin sužavėjo S.Tankevičiaus artistiškumas, charizma. Jo sceninis bendravimas su kolegomis buvo labai žavus, įtraukiantis, skatinantis. Sugrįžus koncertmeisteriui, nuskambėjo paskutinis, keturiems solistams skirtas koncertas. Orkestras su solistu (-ais) rungėsi jautriai, stilingai.

Pasimėgauti visu orkestro skambesiu buvo galima antrojoje koncerto dalyje, prie styginių prisijungus pučiamiesiems. Seniai gyvai beteko girdėti tokį, sakyčiau, etaloninį klasikos skambesį, o valtornos buvo tiesiog dieviškos. Tarpušvenčio pasirodymą LKO muzikantai užbaigė tradiciškai – užpūsdami žvakes Josepho Haydno „Atsisveikinimo“ simfonijoje. Nors jau 13-i metai LKO

vadovauja S.Krylovas, orkestras ir toliau tęsia pirmtako tradiciją, kuriai daugiau nei pusė amžiaus. Naujametį vakarą

J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfonija

Arkikatedroje pirmą kartą suskambo dar 1966-aisiais. Šį koncertą surengė

šviesaus atminimo prof. Saulius Sondeckis su savuoju neseniai įkurtu LKO.

17-ajame festivalyje „Salve Musica“ KKS prietemoje instrumentais po pažastimis

nešini muzikantai paeiliui išsivaikščiojo 55-ąjį kartą...

Metų ratas su

Antrąjį advento sekmadienį Tautinės muzikos asociacija „Trimitatis“ savo veiklos metus užbaigė Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje vykusiu koncertu „Sujunkime sielas garsais“. Liaudies dainų atlikėjos Airidos Mockutės-Burkauskienės, kanklininkės Ingridos Spalinskaitės-Kurienės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto studentų, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos moksleivių bei jungtinio tautinių instrumentų orkestro „Trimitatis“ atliekama lietuviška muzika pakylėjo širdis aukštyn ir priminė, kas mus sieja, kokie brangūs esame vieni kitiems ir kaip nenumaldomai bėga laikas.

Solidžios sukaktuvės

LMTA Klaipėdos fakultetas 2021-aisiais šventė savo veiklos 50-metį. 1975 m. įkurtoje Liaudies muzikos katedroje drauge su kitais jaunais muzikais pradėjo dirbti talentingas birbynininkas Vytautas Tetens-

kas, į Klaipėdą atsivežęs ne tik pamiltą ir gerai įvaldytą instrumentą, bet ir vadovavimo liaudies instrumentų orkestrui patirtį. Ilgamečiu pedagoginiu, kūrybiniu, administraciniu, visuomeniniu darbu jis pelnė autoritetą ir daugybę garbingų titulų: tapo muzikos profesoriumi, katedros vedėju ir fakulteto dekanu, Respublikos nusipelniusiu artistu, Klaipėdos kultūros magistru bei Lietuvos dainų švenčių dirigentu.

Lapkričio 13-ąją profesorius V.Tetenskas dar kartą stojo prie dirigen-

Lina PETROŠIENĖ

Koncertas „Skambėkime Lietuvai“, skirtas Valstybės dienai, Tauragės kultūros centre.

su „Trimitačiu“

to pulto ir lietuviškos muzikos keliais ryžtingais mostais vedė liaudies muzikos specialybės absolventų, dėstytojų, studentų ir moksleivių orkestrą „Trimitatis“. Iškilmingu koncertu LMTA Klaipėdos fakulteto salėje minėtas 70-asis maestro jubiliejus. Koncerto klausytojai ir jubiliatą sveikinusieji gėrėjosi jo energija, darbštumu, gebėjimu degti meile muzikai ir įkvėpti kitus.

Nepakartojamą įspūdį klausytojams, tarp kurių buvo ir šios muzikos žinovai, ir pirmą kartą ją girdintieji, paliko pilna scena tautiniais kostiumais pasidabinusių muzikantų ir lietuviškų muzikos instrumentų įvairovė. Nepaprastas, dešimtmečiais trukęs autentiško pavyzdžio muzikos instrumentų ir grojimo jais tobulinimas davė puikų rezultatą: daugeliu instrumentų galima atlikti paprasčiausią, kadaise piemenėlių bilsnotą

ritmą arba niūniuotą melodiją ir sudėtingą, kompozitoriaus sukurtą opusą. Koncerto programa buvo sudaryta taip, kad kiekviena instrumentų grupė galėjo parodyti savo galimybes ir atskleisti savitumą. Pasirodymą pradėjo kanklių ir birbynės duetas Martyna Lidžiutė ir Aivaras Lidžius, kurie pagrojo iš folkloro kilusį, lietuviškos muzikos klasika tapusį Juozo Gruodžio ir Jono Švedo „Raliavimą“. ►

Tautinių instrumentų orkestras „Trimitatis“ koncerte, skirtame LMTA Klaipėdos fakulteto 50-mečiui ir profesoriaus V.Tetensko jubiliejui. Diriguoja „Trimitačio“ orkestro vyriausiasis dirigentas prof. V.Tetenskas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalio „Trimitatis“ regalijos perduodamos Tauragės kultūros centrui. TKC archyvo nuotr.

◄ Ilgesingą ir lyrišką nuotaiką tęsė kanklininkių ansamblis, skambinęs J.Švedo „Svajonėlę“ ir suvalkiečių dainos aranžuotę „Šaly kelio jovaras stovėjo“. Skudutininkai atliko „Ridiką“ arba „Intaką“ – vieną iš autentiško skudučių repertuaro kūrinių. Žaismingai skambėjo pramoginės muzikos kompozitoriaus Vygando Telksnio „Pavasarėlis“, kurį pagrojo birbynininkų ansamblis. Orkestro atliekami kūriniai taip pat žavėjo sodrumu, įtaigumu ir stilistine vienove: tai programinė muzika, kurioje lietuviškomis intonacijomis piešiamas idiliškas Tėvynės paveikslas. Bene romantiškiausiai jis skambėjo J.Švedo „Klonių aiduose“, santūri ir savita Klaipėdos krašto dvasia garsais išsiliejo Alvydo Remesos „Kuršiuose“. Kai-

mo žmonių darbus ir džiaugsmus perteikė Valentino Bagdono „Ei griežle, griežlele“, „Piršlys melagis“, Algimanto Bražinsko „Piemenėlių dienos“, „Pabaigtuvės“. Visus kūrinius dirigavo jubiliatas, o koncerto pabaigoje, dėkodamas klausytojams ir atlikėjams, pabrėžė, kad šis orkestras jam yra pati brangiausia dovana.

Tautiniais instrumentais

Kitas jubiliejinis renginys – XX tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis

„Trimitatis“ – vyko 2020 m. Klaipėdoje, tačiau dėl pandemijos apribojimų negalėjo

atlikti visų svarbių ritualų. Šis festivalis nuo 2001 m. nuolat keičia savo veidą ir vietą: kiekvienais metais vyksta vis kitoje Vakarų Lietuvos savivaldybėje. Jis jau buvo surengtas Šilalėje, Tauragėje, Mažeikiuose, Rietave, Neringoje, po du kartus – Gargžduose, Kretingoje, Šilutėje, Palangoje ir Plungėje, net triskart – Klaipėdoje.

Orkestro pasirodymai

2021 m. liepos 2 d. orkestras vyko į Tauragę, kur festivalio regalijas – nuo pirmojo renginio perduodamą Gargždų tautodailininko Petro Balsio sukurtą simbolinę skulptūrą ir festivalio vėliavą – įteikė Tauragės kultūros centro direktoriui Virginijui Bartušiui, surengė koncertą „Skambėkime Lietuvai“, skirtą Lietuvos valstybės dienai. XXI festivalio šeimininkai, priimdami įsipareigojimą, taip pat atliko kelis tautinės muzikos kūrinius. Grojo Tauragės kultūros centro Norkaičių tradicinių amatų ir Etnokultūros centro tradicinių kanklių ansamblis (vadovė Jolanta Kažukauskienė) ir Tauragės muzikos mokyklos tradicinių kanklių ansamblis (vadovė Laimutė Rudminienė). Orkestras ruošiasi Tauragėje vyksiančiam festivaliui ir nekantriai laukia koncertų bei naujų

susitikimų.

Adventinis koncertas „Sujunkime sielas garsais“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje Klaipėdoje.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje. Tautinių instrumentų orkestro „Trimitatis“ solistė A.MockutėBurkauskienė ir kanklininkė I.Spalinskaitė-Kurienė. Aido Macevičiaus nuotr.

yra tik viešai matoma jo gyvenimo dalis. Kol muzikantai įžengia į sceną, jie turi rimtai padirbėti.

Balandį savo dvejų metų gimtadienį orkestras „Trimitatis“ šventė prie kompiuterių ekranų. Gyvo susitikimo trūkumą kompensavo kiekvienam jo nariui sudaryta galimybė pasakyti savo sveikinimą, linkėjimą ar su tautine muzika susietą troškimą.

Studentų festivalyje

Orkestre groja nemažai studentų ir moksleivių iš Klaipėdos ir Kretingos muzikos mokyklų. Jaunimui ypač svarbu susitikti su savo bendraamžiais ir bendraminčiais iš visos Lietuvos.

Lapkričio 27-ąją Kėdainiuose vyko kasmetis Kauno aukštųjų mokyklų tautinio meno kolektyvų festivalis „Ei, studente, sukis vėju!”, vienijantis mėgstančius ir puoselėjančius lietuvių tautinį meną.

„Trimitačio“ orkestras įsitraukė į 18-os kolektyvų, susirinkusių iš Lietuvos miestų –Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės –būrį. Pirmą kartą 1994 m. surengtas Kauno aukštųjų mokyklų festivalis pernai sukvietė net 700 dalyvių, kurie atliko ne tik klasika tapusius tautinio meno kūrinius, bet ir šiemet Vilniuje vyksiančios tarptautinės studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“, sutelkiančios Baltijos šalių studentus, repertuarą.

Kėdainių arenoje vykusią šventę surengė Kauno technologijos universiteto tautinio

meno ansamblis „Nemunas“, ypač didelę pagalbą suteikė Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Lietuvos radijas ir televizija, kurios mediatekoje galima pažiūrėti įrašą: https://bit.ly/3HVzvG6. Tautinio meno puoselėtojams vilties teikia KTU rektoriaus, profesoriaus Eugenijaus Valatkos sveikinimo kalboje pasakyta mintis, kad galime jaustis ramūs dėl ateities, nes šis jaunimas, puoselėdamas tautinį meną, saugo mus nuo netikrų kelių ir klystkelių.

Kasdienybė ir šventės

Orkestro pasirodymai yra tik viešai matoma jo gyvenimo dalis. Kol muzikantai įžengia į sceną, jie turi rimtai padirbėti. 2021 m. įvyko dešimt orkestro repeticijų bei repeticijos prieš kiekvieną pasirodymą. Birželio 18–20 d. Tautinės muzikos asociacija Kretingos rajone esančioje Jaunimo sodyboje surengė kūrybinę stovyklą „Naujo tautinių instrumentų orkestro repertuaro įsisavinimas, koncertinės programos ruošimas“. Nuostabioje gamtos aplinkoje ir vasariškoje kaitroje orkestrantai plušėjo mokydamiesi naujų kūrinių, kurie bus atliekami kolektyvo koncertuose bei Lietuvos dainų šventėse. Tačiau ne tik atkaklus darbas, bet ir nuoširdus tarpusavio bendravimas, ryšys tarp kartų yra dalyvavimo orkestre vertybė.

Už galimybę mokytis naujų kūrinių ir turiningai ilsėtis orkestras dėkingas Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui.

Orkestro meno vadovė ir tautinės muzikos asociacijos „Trimitatis“ prezidentė dr. Algytė Merkelienė drauge su kitais asociacijos tarybos nariais veiklą organizuoja taip, kad čia savo laisvą laiką leidžiantys muzikantai jaustų rūpestį jo kokybe. Be repeticijų, naujų kūrinių mokymosi, organizuojamas ir turiningas poilsis. Jaunimo sodyboje muzikantai susitiko su jos įkūrėju, krikščionių saleziečių kunigu misionieriumi Hermanu Šulcu. Jis papasakojo apie savo misionieriavimą Brazilijoje, Ruandoje. H.Šulcas labai džiaugėsi Tautinės muzikos asociacijos veikla, domėjosi lietuviškais instrumentais, muzikos klausėsi orkestro repeticijoje.

Orkestro muzikantai pernai mėgavosi ir kitais kultūriniais renginiais. Po festivalio Kėdainiuose, geografiniame Lietuvos centre, dalyvavo ekskursijoje po istorija ir kultūra turtingą senamiestį. Važiuodami į Tauragę, aplankė Pagramančio regioninį parką, apžiūrėjo įspūdingą atodangą, ant Pilaitės piliakalnio Lietuvos valstybės garbei skudučiais pagrojo sutartinę.

„Trimitačio“ asociacijos metų rato apžvalga teikia vilties, kad tautinis mėgėjų menas garbingai ir oriai gyvuos greta kitų meno žanrų ir stilių, džiugins klausytojus ir tarnaus lietuviškos kultūros plėtrai.

„Trimitačio“ orkestrantai festivalyje „Ei, studente, sukis vėju!“ Kėdainių arenoje. Algytės Merkelienės nuotr.

Aktorius V.Jočys mėgsta improvizuoti ir parodijuoti, darbo turi per akis ir jaučiasi laimingas. Domo Rimeikos nuotr.

V.Jočys: galiu būti kuo tik noriu

Aktorius Vaidas Jočys neturi laiko. Neturi laiko laisvalaikiui, ligoms, sakinių pabaigoms. Neturi laiko ir klausimams. Neduoda nė išsižioti ir aistringai neria į monologą apie grožį ir aktorystę. Telieka pasiduoti, trumpam į šalį patraukti klausimyną ir grožėtis improvizuotu monospektakliu kitoje stalo pusėje. Jis įdomiai koreliuoja su vėliau aktoriaus išsakomu teiginiu, kad jam svarbu būti autentiškam, kaip autentiški yra kaime sode pabirę obuoliai.

Kristina KUČINSKAITĖ

V.Jočys Klaipėdos dramos teatre dirba jau daugiau nei du dešimtmečius ir pastaruoju metu scenoje jo labai daug – jis vaidina visuose naujausiuose teatro spektakliuose ir dar randa laiko dalyvauti įvairiuose kituose projektuose. Pavyzdžiui, tariantis dėl susitikimo, jį teko nukelti, nes buvo savaitei išvykęs filmuotis filme „Mažas didelis stebuklas“ (rež. Justinas Krisiūnas).

Su V.Jočiu kalbėtis smagu, niekaip nesusilaiko nepajuokavęs, jis kitaip negali, ne veltui vadina save improvizacijos chuliganu. Bet juokiantis reikia nepamesti galvos – iš

aplink mus krentančios prieblandos šviesiomis akimis gręžiantis aktorius kartais, gal pats to nepastebėdamas, kalba rimtai. Išgirdai – gerai. Neišgirdai – irgi nieko tokio. Atgal dairytis ir dvejoti nėra laiko, nes „buvo buvo, bet lapai supuvo“, kaip ūkiškai Heraklitą perfrazuoja V.Jočys.

Apie grožį

– Vaidai...

– Visi nori būti gražūs ir visi žmonės yra gražūs. Kaip aktorius galiu būti kuo tik noriu – ryte Bradas Pittas, per pietus Tomas Cruise’as, vakare Antonio Banderas. Būsiu kuo tik noriu ir būsiu gražus, nesvarbu, kad grimuotoja sako, jog man reikia chirurginiu būdu keisti kaukolę. Va taip. Žinai, žmogus ne vizualiai turi būti gražus, bet sieloje. Pavyzdžiui, jei tobulai suvaidinsi Kvazimodą, tai žiūrovai tikrai pamatys tavo grožį. Dar aktoriai yra parsidavėliai. Mes parduodame savo kūną, protą, sielą. Teatro aktorius seniau buvo labai pakylėtoje pozicijoje, sukūręs vaidmenį, jo šleifą aktorius nešdavo dar kokį dešimtmetį. Dabar viskas pasikeitę. Dėl didžiulio lėkimo teatro aktorius tampa pusfabrikačiu, viskas vyksta konvejeriu, spektakliai eina vienas po kito, tad nebėra laiko pasidžiaugti šlove. Ir kino aktoriams tas pats, nors Lietuvoje kinas vis dar formuojasi. Man labai džiugu, kad kartais atstovauju Klaipėdos dramos teatrui ir vaidinu kino filmuose, pavyzdžiui, Šarūno Barto „Sutemose“ ar dabar „Mažame dideliame stebukle“. Mane kviečia filmuotis, nes esu gražus savo išverstomis akimis ir buku žvilgsniu. Mano grožis toks, kad jo nereikia nešti – jis vidinis, charizmatiškas.

Žinai, sunku kalbėti organiškai ir gyvai. Kai repetuoji spektaklį, gali varyti gilų, ilgą

monologą. Gyvai – kas kita. Koks kitas klausimas?

– Iš tiesų dar nespėjau nieko paklausti. Bet labai įdomu, kad užsiminėte apie įvaizdį. Gyvename mažos šalies mažame mieste. Čia net paprasti žmonės, kelis kartus prasukę pro tą patį barą, tampa atpažįstami, tad aktoriams totalus anonimiškumas turbūt išvis neįmanomas. Koks norėtumėte, kad būtų jūsų viešas veidas?

– Kiekvienas nori būti tobulas. Mus to noro pripumpuoja medijos – ten visi gražūs, grimuoti, tarsi kitokių žmonių nebūtų, visi tokie gražūs, kaip angelai. Man patinka pamatyti žmogų nugrimuotą ir paskui be grimo – tada galvoju: „cha – aš gražesnis“. Na, už tą be grimo. Kiekvieną galima nugrimuoti iki tobulybės. Bet ar reikia? Kaip ir obuoliai – kaime nusiskinsi ar nuo žemės pakelsi obuolį – jis nebus tobulai gražus. Obuoliai prekybos centre blizga ir gražūs, bet pripumpuoti chemijos. Atskirkime tai, kas tikra ir kas ne. Taip pat yra su žmonėmis. Kai kurie kamuojasi dėl to, kaip atrodo. Man pačiam tam gaila laiko. Žinomas aš ar nelabai, kai reikia save pateikti pasauliui, išeiti į gatvę – atsikėlęs išsimaudau, išsivalau dantis ir einu. Man svarbiausia pasimėgauti kava ir cigarete – tai rytinis žadintuvas. Kai ateisiu į teatrą, jei to reikės spektakliui, mane pagrimuos, suteiks prekinę išvaizdą. To nesureikšminu. Na, nebent reikia kokių ūsų ar randų. O jaunimas, pastebiu, grimuojasi reikia to ar nereikia, slepia raukšles, kurių neturi.

Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, o charakterį ir mintį, justi kontaktą su žiūrovais. Per grožį kontakto nepajusi. Tai ateina iš giliai – aktoriumi gali išmokti būti, bet geras aktorius kažką savyje atsineša nuo gimimo, tai Dievo dovana, gauta galbūt jau įsčiose. Grožis tik vizualus priedas prie meniu. ►

Kryptis buvo aiški

◄ – Manote, kad pats taip pat šią dovaną gavote jau įsčiose?

– Motinos įsčiose pradėjau kovoti, nes gimiau ne vienas. Esu dvynys, turiu sesę Liaudą. Ir mes kovojome, kuris pirmas išvys pasaulį. Panašiai ir scenoje. Jei to reikia, kartais būna kova su partneriu.

Realiame gyvenime nesu konfliktiškas, daugiau toks flegmatikas. Gal dėl to, kad mano grafikas yra labai įtemptas – varau nuo ryto iki vakaro: teatras, filmavimai, įvairios papildomos veiklos. Per dieną pavargstu ir vakare būnu išsunkta mazgotė. Tada reikia ramybės, poilsio, susidėlioti smegenyse stalčiukus rytdienai. Beje, nemoku gyventi taip, kaip kiti, kurie susidėlioja planus metams. Mano grafikas – daugiausia savaitei. Tai nereiškia, kad neturiu tikslų. Tikiu, kad reikia užsibrėžti galingas gaires. Pavyzdžiui, kai po studijų pradėjome parodijuoti, atsirado nemažai pinigų, galvojau, kad reikia tikslo. Gal nesąmonė, bet toptelėjo, kad reikia dirbti dėl buto. Dirbau, dirbau

ir pasiekiau tą tikslą. Paskui galvojau, kad reikia stabilumo, žmonos, vaikų.

Negali gyventi be tikslo. Nors ne, gyventi be tikslo gali, kai sulauki pensijos. Ateis laikas, kai sakysiu sau, kad „užtenka draskytis, Vaiduti, jau nurimk, esi amžiuje“.

Dabar jau esu pasiekęs, ko norėjau, esu laimingas. Va, tai svarbiausia – esu laimingas. Bet dar ne laikas sustoti, reikia eiti į priekį ir nėra kada dairytis atgalios, galvoti, kas buvo ar ko nebuvo – velniop. Kaip ten sakoma – buvo, buvo, bet lapai supuvo. Kol sveikata leidžia – reikia eiti pirmyn.

– Ar visada norėjote būti aktoriumi? Koks buvo gyvenimo planas vaikystėje?

– Jau penktoje ar šeštoje klasėje lankiau dailės mokyklą ir dramos būrelius dviejose mokyklose – baigiu vieną ir iškart varau į kitą. Kryptis buvo kaip ir aiški. Pirmas mano vaidmuo gimė Šilutės teatre – vaidinau mėlyną sportbatį.

Kai mūsų, vaikų, klausdavo, kuo norime būti, turėjau tris svajones – norėjau dirbti garsiu klounu didžiuosiuose cirkuose, būti kaskadininku ir dirbti filmuose arba tapti aktoriumi ir dirbti profesionalioje scenoje.

Visos tos svajonės – susijusios, dukterinės, tad sujungiau jas į vieną ir tapau profesionaliu dramos teatro aktoriumi. O būnant juo reikia visko – ir klounados žinių, ir kaskadinių triukų. Jei esi profesionalus aktorius, negali turėti kažkokių sceninių fobijų.

Dirba mėgstamą darbą

– Ar visada pasitikite savimi scenoje, ruošdamasis išeiti į ją?

– Būna įvairių režisierių, kartais jie labiau rūpinasi scenografija, įvairiais režisūriniais sprendimais, o aktorius palieka nuošalyje –žino, kad jie profesionalai, gauna algą, tad turi ir dirbti mokėti.

Tokiais atvejais būna, kad nežinau, kaip vienoje ar kitoje scenoje vaidinti savo personažą, nes režisierius nebuvo konkretus, pasakė, kad dirbk, kaip jauti. Tai taip ir dirbu – vieną kartą taip, kitą kartą kitaip ir nesuprantu, kas gerai, o kas ne. Išeina toks savęs ieškojimas – išbandau daug variantų ir pasilieku prie limpančio labiausiai.

Šuiskis A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021). Domo Rimeikos nuotr.

Menachemas T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr.

Bet dažniausiai režisieriai rimtai dirba su aktoriais, ir 100 procentų žinau, kaip turiu daryti, einu režisieriaus nurodytu keliu į tikslą. Aišku, kartais nelimpa tai, ką siūlo režisierius, nepritampu, meluoju, prakaituoju, žylu. Režisierius turi padėti pasiekti jo norimą tikslą. Jei aktoriui to neišeina padaryti einant siūlomu keliu, jis turi padėti aktoriui rasti aplinkkelius į tą tikslą.

– Sakote, kad esate laimingas žmogus. Aktorystė neša laimę? Kuo ji jums patinka?

– Šios profesijos žavesys tai, kad mes, aktoriai, galime labai dažnai pabėgti nuo realybės.

– Ar tikrai nuo jos reikia bėgti?

– Reikia. Realybė nėra rožėmis klotas kelias. Gyvenimas yra sudėtingiausias egzaminas, kurį reikia laikyti žmogui. Kartais jo išlaikyti nepasiseka. Alkoholis, narkotikai –nėra išeitis, tai – liga. Prisipažinsiu, ir gali tai užrašyti: rūkau, geriu kavą, valgau keptus produktus, po premjerų, jei tam yra laiko, nevengiu stikliuko – taip sukalibruoju smegenis ir vėl atgal į darbus.

Kurdamas vaidmenį pabėgu nuo savęs. Kuriu kitą žmogų, charakterį. Vaidas tuomet paliekamas ant rezervo suolelio –„pažiūrėk iš šalies, grįšiu vėliau“. Vaidmenį kuriu kelis mėnesius – mintimis, jausmais, kūno plastika , analize – visu kuo einu personažo link ir tolstu nuo savęs. Bet gerąja tų žodžių prasme. Vėliau grįžtu. Žinai, paprastas žmogus, jei bando bėgti, bėga su savimi. Jis gali pabėgti iš namų, nuo šeimos, aplinkos, bet nuo savęs juk nepabėgsi. Dar vienas dalykas apie laimę teatre –skaičiau, kad statistiškai pasaulyje tik kokie du procentai žmonių dirba mėgstamą darbą. Laimė, kad tapdamas aktoriumi to norėjau ir to siekiau. Dirbu mėgstamą darbą. Tai tikrai didžiulė šventė. Visko pasitaiko, bet dažniausiai į darbą einu kaip į šventę ir noriu lipti į sceną. Teatras man yra draugai ir šeima. Kartais sakau, kad teatre, scenoje, aktorius būna geresnis vyras, draugas, meilužis, nei grįžęs namo.

Kaip antroji šeima

– Aktoriai dažnai teatrą įvardija kaip antrus namus. Jūs taip pat visiškai save apibrėžiate per teatrą?

– Kartais aktorius daugiau laiko praleidžia teatre nei namuose. Kalbu apie užimtus, iš spektaklio į spektaklį einančios aktorius –jie daugiau būna teatre su kolegomis nei namie su namiškiais. Teatre daugiau nei namuose išsikalba ir pabendrauja.

– Ar nenutinka taip, kad tokių ryškių antrų namų turėjimas susikerta su tikru gyvenimu?

– Taip. Viena iš mano skyrybų priežasčių buvo teatras. Šeimoje būdavau kaip mėnuliukas – kiek pašviečiu namuose ir išeinu. Bet teatras ir jo kolegos taip pat padėjo išgyventi skyrybų skausmą. Jei nebūčiau turėjęs savo antrosios šeimos, teatro žmonių, būtų buvę blogai. Žmonės tokiose situacijose nusigeria, griebiasi narkotikų. Man to nereikėjo, nes padėjo teatras, užimtumas, kolegos, repeticijos. Aišku, kad reikia išsilaižyti žaizdas, pabėgi teatre nuo skausmo, bet grįžti namo paverkti, klausi savęs, kodėl ir kas atsitiko...

– Minite, kad teatras padeda įveikti skaudžius išgyvenimus. Ar gyvenimas ir jo patirtys jums svarbūs kuriant vaidmenis? Kokia jūsų pozicija, kas svarbiau – didelis patirties bagažas ar gera vaizduotė?

– Kažkas sakė, kad pasaulis yra teatras, o visi žmonės aktoriai. Per tris ar dvi valandas galime parodyti šimtmečio istoriją ir ją dažniausiai rodome kaip realų gyvenimą.

Teatras yra veidrodinė siena. Žiūrovai žiūri į veidrodį, į save, sutrumpintą realų gyvenimą. Spektaklio sėkmė – scenoje būti kuo realesniems, atpažįstamiems. Kuo daugiau semiesi iš tikro gyvenimo, tuo labiau tai atpažįstama. Patirtis yra labai svarbu. Ir kuo esi brandesnis, tuo daugiau patirties turi, įvairių gyvenimo smūgių esi patyręs. Štai pjesėje veikėjas yra išsiskyręs vyras – aš žinau, kas yra išsiskyręs vyras, man tereikia prisiminti, paspausti prisiminimų kempinę. Jei jaunas žmogus vaidins senuką, galbūt jį suvaidins plastiškai, kažką pagaus, bet žiūrėsi ir vis tiek matysi, kad tai jaunas žmogus, kad jis neturi žinojimo. Tada juo netikėsi, nesvarbu, koks geras grimas ir gera priklijuojama barzda – pro plyšius lįs jaunystė. ►

ViziTinė koRTElė

Vaidas Jočys gimė 1978 m. Šilutėje. 2001 m. baigė studijas klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje. nuo 2001 m. – klaipėdos dramos teatro aktorius, režisieriaus asistentas.

Šiame teatre sukūrė daugiau nei 30 vaidmenų. naujausi iš jų: Varnas spektaklyje vaikams „Sniego karalienė“ (rež. P.Tamolė), Tadas spektaklyje „Varovai“ (rež. E.Senkovas), Šuiskis spektaklyje „Borisas Godunovas“ (rež. J.klata).

Taip pat sukūrė vaidmenų kine ir televizijoje.

Mokytojas S.Šaltenio dramoje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

◄ – Ruošdamasis naujam spektakliui aktorius gauna žodinį personažo skeletą, režisieriaus gaires, bet kiekvienas turi ir savą prieigą. Nuo ko pradedate konstruoti vaidmenis? Kaip apibūdintumėte savo prieigą?

– Tai labai baisu. Kai gavus naują pjesę reikia žengti pirmus žingsnius – jaučiuosi nuogas. Atrodo, kad visi žiūri ir nužiūrinėja, apninka gėda, nežinau, ką daryti – gal prisidengti, gal nusisukti, bet jei nusisuksiu, matysis plikas užpakalis. Jaučiuosi labai kvailai, nes dar nieko nežinau – kaip ir ką darysiu. Būna tikrai baisu.

Bet ateina antra repeticija ir jos metu jau užsimaunu kelnaites. Trečioje – užsivelku marškinėlius. Ir taip einant premjeros link po truputėlį apsirengiu, jei reikia, užsidedu aksesuarus. Į akistatą su žiūrovais išeinu visiškai aprengęs tą žodinį skeletą.

Improvizacijos chuliganas

– Koks jūsų santykis su pjesių tekstais?

Pasitikite jais, gilinatės ar tiesiog priimate kaip atspirties tašką?

– Man tekstai tikrai ne visada limpa. Būna, kad režisieriai labai vertina tekstą ir reikalauja pasakyti kiekvieną, net menkiausią žodelytį, tad aišku, bandau tai padaryti. Tie sakiniai pačiam sau atrodo eina laužytai, bet jei taip reikia – tebūnie.

Aš esu improvizacijos chuliganas ir būna, kad režisieriai leidžia tekstą sakyti savaip.

Jei pasakau tą pačią mintį, jos koncentratą ir gylį – tinka.

Kaskart vis kitaip. Pavyzdžiui, Sauliaus Šaltenio tekstas „Kalės vaikams“ parašytas kaip sunkiųjų baldų transformacijos iš vieno į kitą instrukcija – sunkiai dedu tuos žodžius, bet nuo jų niekur nepabėgsi. Kitaip negalima. O štai dabar spektaklyje „Sniego karalienė“ vaidinu Varną. Gavau ilgą tekstą, bet jaučiu, kad mano personažui tiek nereikia – dalį išmečiau ir palikau prasmės gniūžtę, kuri turi tikrai pataikyti. Pateikiau savo variantą ir jis režisieriui tiko.

– Tai sakote labai lengvai – jums negaila prarasti, nukirpti laiką scenoje?

– Ne. Nenoriu nieko įžeisti tokiu požiūriu. Žinau, kad yra senosios kartos aktorių, kurie būtinai turi pasakyti visą sakinį, ir jei juos nu-

trauksi – supyks ar įsižeis. Net jei tas sakinys ar pastraipa neneša prasmės – neva kuo daugiau scenoje pasakai, tuo esi didesnis aktorius. Man tikrai negaila trumpinti tekstą ir laiką scenoje. Spektaklyje esu dėl bendro rezultato. Tekstas nėra pagrindinis spektaklio raktas. Svarbu, kas po juo slypi. Tad, jei yra galimybė, neatsisakau paimprovizuoti tekstu.

– Jūs nuolat juokaujate, o besijuokiantį žmogų lengva nurašyti, pražiūrėti. Ar komiška persona netampa spąstais?

– Žinai, sukurti komišką vaidmenį kartais sunkiau nei herojišką, dramatinį. Vaikišką turbūt sunkiausia. Bet gal man tai įgimta. Man patinka šypsnys, patinka komizmas, patinka juokingos gyvenimo situacijos, ir jei tai darai rimtai – dar juokingiau. Manau, kad mes, lietuviai, esame per daug niūrūs, visi nepatenkinti, surūgę – tai užkrečiama liga, vedanti į susinaikinimą. O jei dar toks oras kaip dabar, jei apsiniaukę – aplink ir tegirdi, kaip visi bamba, kad viskas blogai, blogai, blogai. Tai mane erzina. Negi negalima pažiūrėti į viską iš kitos pusės, paieškoti pozityvumo, įnešti į gyvenimą kažkokios šviesos?

Va, pasakau kokį juokelį – ir žmogus juokiasi. Gal visišką nesąmonę, bet juokiasi. Ir gal jo besijuokiančio nemačiau kelis mėnesius.

Čia buvo atėjusi tokių spektaklių mada –vien grūzas – scenoje būtinai reikia parodyti visą realaus gyvenimo purvą ir kuo niūriau. Na, kam to reikia? Juk tuo purvu galima ir kažkaip kitaip taškytis.

– Kaip juo taškėtės E.Senkovo „Varovuose“, kur vaidinate mokytoją seksualiniu priekabiavimu apkaltinusios mokinės tėtį?

Kapelionas spektaklyje „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą (rež. E.Senkovas, 2018). Algirdo Kubaičio nuotr.

Tadas spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021).

– Tai va, „Varovuose“ Tado vaidmuo negali būti komiškas. Kalbama apie baisią žmogaus tragediją, jo viduje vyksta siaubingi dalykai. „Varovuose“ personažo tragediją laikau jo viduje, kiek išnešu –kaltinu kitus. Savo bėdas permetu kitiems – kankinkitės ir jūs, galbūt tai bumerangu grįš atgal. Tai labai lietuviška –bėgu nuo savo atsakomybės ir kaltinu dėl savo negandų kitus.

Mažiau teatro

– Kai tarėmės susitikti, ruošėtės išvykti filmuotis kine. Papasakokite apie patirtį filmuojantis. Kuo ji jums įdomi?

– Džiaugiuosi, kad tenka tai patirti. Man patinka kinas, nes taip pabėgu nuo savo antrosios šeimos. Juk pavargsti žmogus kasdien į tuos teatralus žiūrėti, reikia pakeisti aplinką, išvažiuoti iš Klaipėdos. Viskas kitaip – susitikau su kita šeima, bet, žinai, ir ta iš teatro, nes kine visi – iš teatro.

Teatras yra gyvas produktas, kaip suvaidinai, taip suvaidinai. Kine yra dubliai –išrinks montuodami geriausią. Tai visai kita virtuvė, kiti niuansai. Kine viskas labai arti.

– Ar jaučiate, kaip kine nedaryti teatro?

– Išties labai dažna pastaba kine – nedaryti teatro. Teatre žiūrovai toli ir stengiesi juos per atstumą pasiekti, o kamerai tų pastangų nereikia. Dėl to pagrindinė pastaba teatralams – mažiau teatro. Ir tai nėra lengva. Atrodo, kad pasakai paprastai tą tekstą, bet

sako, kad jį reikia dar ramiau pasakyti. Net nustembi, negi dar blogai? Bet pasižiūri ir matai, kad vis dar teatras.

– Režisierė Agata Duda-Gracz pasakojo, kad skirstydama vaidmenis spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo prašiusi aprašyti savo svajonių vaidmenį, o jūs atsiuntėte videoįrašą, kuriame pasakėte, kad norite būti mėnulis. Kas tas jūsų mėnulis?

– Ten buvo taip, kad ji paprašė ir visi rašė, tarėsi, dirbo rimtai. Galvoju, „Jėzau, kam čia taip“. Paprašiau, kad mane nufilmuotų, aišku, tai vyko po vakarėlio, pasakiau, kad Tomas Cruise’as dabar filmuojasi kažkelintoje „Neįmanomoje misijoje“ ir veiksmas vyks kosmose, tad norėčiau tame filme pabūti kokia nors planeta ar mėnuliu. Tokį

įrašą ir nusiunčiau. Agata, aišku, pasakė, kad „Vaiduti, nepradėk. Sakyk, ko nori arba aš pati sugalvosiu“. Ji mane jau pažinojo, buvau jai aiškus. Galėjau už tokį akibrokštą sulaukti neigiamos reakcijos, bet taip nenutiko. Džiaugiuosi, kad jau kalbėjome ir apie naują vaidmenį jos kitame spektaklyje. Sakė, ten tikrai matysiu mėnulį.

– Ar turite laisvo laiko?

– Per pandemiją taip, bet šiaip ne. Neturiu laisvalaikio. Be teatro, yra kitų veiklų. Užtenka vakaro ar poros dienų poilsiui ir vėl privalau grįžti į darbus.

Kai turiu laisvą vakarą, pasiimu savo mažametį sūnų Jonuką, kol galiu, būnu su juo, džiaugiuosi, vėliau virs iš berniuko bernu ir tėčio tiek nebereikės. Dukra Lėja jau panelė – jai tėtis gerai, myli, bet laiko kartu tiek nebereikia. Mažiui dar reikia. Kai nebereikės, atsiras daugiau laisvo laiko. Tada reikės susirasti moterį. Beje, vienišos moterys, mano mobilaus telefono numeris 86...

– Jei jau prakalbote apie ateities projekcijas, ką apibūdintumėte kaip savo didžiausią siekiamybę?

– Manau, kad svarbiausia gerbti vieniems kitus, gerbti kiekvieną asmenį, nesvarbu, kas jis yra ir koks. Turi būti atsakingas.

– Apsukome visą ratą – jūsų siekiamybė būti gražiu žmogumi?

– Nesakiau taip. Sakiau, kad visi nori būti gražūs.

– Sakėte – vidumi gražiu.

– Taip. Taip. Tiesa. Kemel photography nuotr.

A.Dudos-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, o charakterį ir mintį, justi kontaktą su žiūrovais.

Jokios apgaulės, tik ir pigmentai...

Naujojoje Klaipėdos

galerijoje iki vasario

9-osios veikia Sergiy

Lysyy akvarelių paroda „Akimirkos“, kurioje vyrauja urbanistiniai peizažai, nukeliantys žiūrovus į turistų pamėgtų Vakarų Europos miestų kampelius, atskleidžiantys Klaipėdos ir jau vizija tapusio Mėmelio patrauklumą bei didžiausią uostamiesčio vertybę – upės, marių ir jūros draugystę. Neabejoju, kad paroda sudomino lankytojus ir jų smalsumas neišseks iki pabaigos: ir specialios

reklamos kampanijos nereikia, ir autoriaus pristatinėti ilgai nereikia, užtenka vieną akvarelės reprodukciją

feisbuke pamatyti. O

pamatyti dar daugiau ir gyvai – tikrai verta.

S.Lysyy. Kavinė „Lavena“. Venecija. Italija. Popierius, akvarelė, 55 X 75 cm.

Rytas. Leonas. Prancūzija. Popierius, akvarelė, 37 X 55 cm.

tik vanduo

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kaprizinga technika

S.Lysyy gimė Odesoje, baigė grafikos studijas Odesos valstybiniame pedagoginiame institute. Klaipėdoje ukrainietis dailininkas gyvena jau gerą dešimtmetį. Maždaug 2014 m., kiek apšilęs kojas naujoje aplinkoje, dailininkas pradėjo aktyvią parodinę ir pedagoginę veiklą, susijusią išimtinai tik su akvarele. Jis dalyvauja apžvalginėse ir reprezentacinėse akvarelės parodose, konkursuose, pleneruose, vykstančiuose visame pasaulyje, pradedant nuo Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių ir baigiant Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Azijos žemynais. Nevardysiu smulkiau, nes kūrybos sklaidos geografija kasdien plečiasi, antra vertus, autoriaus feisbuke skelbiama išsami faktinė informacija, gausu kūrinių nuotraukų. Reikia tik nepatingėti ir pasižvalgyti prieš keliaujant į parodą. Gal tik paminėsiu, kad praėjusius metus S.Lysyy užbaigė LR Seime surengta paroda.

Dar vienas momentas – maždaug 2015 m., dalydamasis akvarelininko sukaupta patirtimi, pasiektu meistriškumu ir pasitelkdamas pedagoginius gebėjimus, dailininkas pradėjo rengti personalinius mokymus kontaktiniu bei nuotoliniu būdu. Tikriausiai nereikia sakyti, kad mokymai, kūrybinės dirbtuvės yra labai populiaru.

O ar galima teigti, kad akvarelė šiandien yra populiari? Reikėtų patikslinti, apie ką kalbame. Technikos požiūriu ji gana sudėtinga, nesvarbu, kad jau dvimetis vaikas, tėvų džiaugsmui, gali makaluoti teptuku virš popieriaus lapo ar ant ką tik nudažytų sienų. Smagu mokytojams, kai visi pradinukai rimtai „piešia“ akvarele geltoną saulę žydro dangaus kampe. Tačiau bet kuris rimtas menininkas pasakys, kad tai sunki ir kaprizinga technika, nes, naudojant net patį šlapiausią ant šlapio metodą, labai svarbu išlaikyti tonų ir persiliejimų skaidrumą. Žiūrovus akvarelė paperka būtent lengvumu, skaidrių spalvų plotais ir švariai ►

Kalėdos. Vilnius. Popierius, akvarelė, 48 X 63 cm.

Auksinis tiltas. Florencija. Italija. Popierius, akvarelė, 54 X 75 cm.

◄ sluoksniuotomis jų dermėmis. O prisiekę kolekcininkai žvelgia rezervuotai – tai šviesai jautrūs pigmentai ant trapaus popieriaus, tad akvarelėms nei drėgmė, nei ryškus tiesioginis apšvietimas nebus į sveikatą. Ne paskutinėje vietoje lieka kaina, nes akvarelės visada buvo ir yra pigesnės už aliejinę tapybą.

Urbanistiniai peizažai

Visiškai suprantama, kodėl akvarelinės raiškos komponentai patraukė XIX a. romantizmo krypties dailininkų dėmesį,

nors jos ištakos siekia viduramžius ir mena rankraštinių manuskriptų iliuminavimo tradiciją. Tuomet pigmentai buvo maišomi su rišikliais, tarkime, kiaušiniu ar akacijų sakais. Nedengiantys augaliniai pigmentai buvo pradėti maišyti su nepermatomu švino baltalu, itin išryškindavusiu spalvų intensyvumą. Iki XVIII a. pab. akvareliniai dažai buvo naudojami praktiniams topografijos ir architektūros poreikiams. Ir šiandien kokybiškoje akvarelėje smulkiai smulkiai sutrinti mineraliniai pigmentai yra surišami organinių medžiagų –

augalinės kilmės klijų, medaus, vaško, dervos ir kt.

Trumpai aptarti akvarelės techniką ir jos, kaip tapybos rūšies, raidą paskatino urbanistiniai S.Lysyy peizažai, kurie priminė anglų romantizmo peizažo dailininko Richardo Parkeso Boningtono (1802–1828) kūrybą. Dailininkas kurį laiką gyveno Prancūzijoje, jo akvarelės turėjo įtakos šalies romantizmo tapybai. R.Boningtonas vertinamas tiesiogiai perkėlęs anglų akvarelinės tapybos tradicijas iš miglotojo Albiono į žemyną. Jo kūrinius amžininkai gyrė dėl meistriškos atlikimo technikos ir išskirtinės spalvinės harmonijos. Dar daugiau, R.Boningtonas yra pripažintas vadinamojo kelionių žanro kūrėju, to paties žanro, kurio puikių atgarsių ir pavyzdžių matome parodoje „Akimirkos“.

Mūsų dienomis daug kam arčiau kitas anglų akvarelės genijus, laikomas garsiausiu visų laikų akvarelininku Williamas Turneris, atskleidęs savo kūriniuose Anglijos kaimo peizažo grožį. Skaičiuojama, kad W.Turneris sukūrė maždaug 2 000 akvarelių. Kelionėse dailininkas mėgo visada po ranka turėti eskizų sąsiuvinį. Pieštukas ir akvarelė leisdavo greitai užfiksuoti detales ir spalvas. Vėliau, jau įprastoje dirbtuvės aplinkoje, tie fragmentai galėjo būti panaudojami studijinių aliejinių kompozicijų kūrimui. W.Turnerio akvarele atlikti atmosferiniai peizažai buvo tikros ekspresionistinės šviesos ir spalvos studijos.

Įspūdžio efektas

Nėra pagrindo ieškoti S.Lysyy kūryboje sąsajų su XX a. lietuvių akvarelės raida (nors galima rasti sąsajų su Česlovo Janušo, kuris mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tapo jūrų skautu, pamilo jūrą ir marinos žanrą, kūryba). Tačiau negalima nepaminėti Klaipėdos akvarelininkų judėjimo ir tarptautinių akvarelės plenerų, rengiamų nuo 1974-ųjų. Šio judėjimo varomoji jėga ir plenerų iniciatorė buvo akvarelininkė, dailės pedagogė Renatė Lūšis (1942–2014), surengusi net 39 plenerus. Pagerbiant dailininkės atminimą ir nuopelnus akvarelės menui, plenerai buvo pavadinti R.Lūšis vardu, jų rengimą perėmė kolegės Regina Taurinskienė (1952–2020), Jolanta Vitkutė, Irina Novokreščionova. S.Lysyy taip pat buvo plenerų

„Ambersail“. Regata. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

Universiteto miestelis. Klaipėda. Popierius, akvarelė, 48 X 63 cm.

ir parodų dalyvis. Taigi Klaipėdą pagrįstai galima vadinti ir akvarelės miestu.

S.Lysyy urbanistiniai peizažai primena ir akvarelininko Romano Borisovo indėlį, detaliai fiksuojant Lietuvos ir kaimyninių regionų architektūros paveldo objektus. Senoji architektūra R.Borisovo akvarelėse, ypač Rytprūsių paveldas Kaliningrado srityje, vaizduojama tarsi bešališkai, tačiau toks racionalus objekto ir problemos preparavimas turi ne mažesnį paveikumą. Kūriniais dokumentuojama, užtvirtinama ir tokiu būdu sukuriama savotiška apsauga nykstantiems praeities liudininkams.

Apgaulingas akvarelės paprastumas neretai lyg ir nustelbia dailininko įgūdžius ir meistriškumą komponuojant, liejant, derinant spalvas. Nesvarbu, kokiai akvarelės technikai pirmenybę teikia kūrėjas, kokį motyvą – įmantrų ar visiškai paprastą –renkasi (tarkime, Šv. Morkaus aikštė su legendine kavine „Lavena“ (Venecija, Italija) pirmame plane ar vargana medinė trobelė akvarelėje „Senas namas Nr. 8. Vilnius“).

S.Lysyy akvarelės visų pirma orientuojamos į emocinį pirmo įspūdžio efektą. Įspūdžio efektas apima bent kelis komponentus: tai bus ir greita, energinga liejimo maniera, lyg atsitiktinai, per skubėjimą spalviniame sluoksnyje likusios ir (ar) atsirandančios baltos prošvaistės, įvairiausi pieštuko pėdsakai. Tai ir sudėtinga, gausi šviesos ir spalvos atspindžių nuo įvairių objektų visuma, impresionistiškai melsvų šešėlių mirguliavimas ir atvirkščiai, grafiškai kietos laivo keteros, lyg peiliu riekiančios vandens paviršių, formos.

Kitoks žvilgsnis

Motyvų ir objektų skalė labai plati, kitaip sakant, visos akimirkos šioje parodoje tikrai skirtingos. Bet žmogus jose labai retas, ir jei kur nors iškyla vienišos figūrėlės, tai jos labiau atlieka klasikinio stafažo vaidmenį, kaip prancūzų barokinio klasicizmo tapytojo Claude’o Lorraino elegiškuose peizažuose-vizijose su antikinių šventyklų griuvėsiais.

Vienoje akvarelėje dvi jaunos merginos nuo krantinės žvalgosi į upę, kitoje jauna mergina stovi gatvėje su lietsargiu ir laukia, kol nušvis saulė, dar kitur vieniša moters figūrėlė tuoj panirs į siauros gatvelės šešėlius ir išnyks, o kelneris vis dar

tingiai vaikšto tarp tuščių kavinės aikštėje staliukų. Visos tos figūros yra tik tapybiniai akcentai, kurie gal ir norėtų patraukti dėmesį. Bet naratyvas slypi kitur. Jis yra dailininko vaizduojamų miestų fragmentuose, pastatų sienose, gatvių grindinyje. Po lietaus dar šlapios, akmens plokštėmis grįstos pietų šalių miestų gatvės atspindi debesis, dangų, nuo upės kylantis rūkas tampa apčiuopiamas. Viktoro Emanuelio II prekybos galerijos Milane be žmonių

atrodo pamėkliškai, baugina reprezentacine tuštuma. Būtent kiek kitoks žvilgsnis į įvairius objektus – turistų pamėgtus, labai garsius, mažiau žinomus, tiesiog gražius, nelabai patrauklius, pramoninius – S.Lysyy akvarelėms suteikia naujas konotacijas, gilumą, atskleidžia kūrėjo subtilų savitumą ir stiprybes.

Žinoma, grožėtis nėra privaloma, bet niekas ir neuždraudė, juolab kiekvienas dar gali rinktis savo žiūrėjimo kryptį.

Mėmelis II. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

Baltijos šviesa. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai

2021-ųjų pabaigoje vėl atvėrė duris Fotografijos šventei.

Ją Lietuvos fotomenininkų

sąjungos Klaipėdos skyrius

surengė jau šeštąjį kartą, taigi jos parodas galima vertinti kaip įsitvirtinusios tradicijos tąsą – ieškoti ne pirmus metus Fotografijos šventės Klaipėdoje išskirtinumą

lemiančių jos bruožų ir dairytis naujų atradimų, kuriuos pasiūlė naujos ekspozicijos.

Fotografijos šv entėje kūrybos ir gyv enimo

Toks, iš dalies retrospektyvus, žvilgsnis pirmiausia leidžia pastebėti, kad šeštosios Fotografijos šventės programoje buvo mažiau Lietuvos fotografijos lauke jau gerai žinomų autorių vardų. Jų vietą užėmė tam tikrai kūrybinei alternatyvai atstovaujančių

autorių darbai, o ir gerai lietuvių žiūrovams žinomi menininkai parodoje eksponavo eksperimentinių formų darbus. Daugeliui parodų lankytojų nematyti ir Klaipėdoje pristatyti Ukrainos menininkų kūriniai. Taigi, anot Fotografijos šventės kuratoriaus Dariaus Vaičekausko, „Fotografijos šventėje šį kartą buvo mažiau išankstinių lūkesčių ir daugiau intrigos bei atradimų galimybių“.

Tomas PABEDINSKAS

Šeštosios Fotografijos šventės parodose Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

entėje – alternatyvūs

enimo būdai

Pasiduoti nuostabai

Keletas ankstesnių Fotografijos švenčių žiūrovams leido pamatyti žymių lietuvių menininkų darbus: 2018 m. čia eksponuoti Jono Meko ir Arūno Kulikausko bendri kūriniai bei Remigijaus Pačėsos fotografijos; 2019 m. buvo galima išvysti Rimaldo Vikšraičio, Arūno Baltėno ir Edžio Jurčio

kūrybą. Galimybė pamatyti tokių žinomų ir kartu skirtingų menininkų parodas vieno fotografijos renginio programoje, be abejo, kūrė šventės – išsipildančių lūkesčių ir žymių darbų atpažinimo džiaugsmo – įspūdį.

Šeštojoje Fotografijos šventėje net žinomi autoriai Arturas Valiauga ir Linas Liandzbergis pristatė eksperimentinius, konceptualius kūrinius, kurie ne tiek traukė atpažinimo malonumu, kiek skatino pasiduoti nuostabai.

Bendroje šių autorių darbų ekspozicijoje

„Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ emociniu, estetiniu įtaigumu, išgryninta koncepcija įsiminė A.Valiaugos instaliacija „Mirusio fotografo skaidrių dėžė“. A.Valiaugos rastos nenurodytos autorystės didelio formato skaidrės instaliacijoje sudarė tarsi kolektyvinės atminties koliažą, kurio skaidrumas, švytėjimas priminė prisiminimų efemeriškumą, o instaliacijai panaudotos ►

Tomo Tereko nuotr.

◄ tarybinių laikų šviesdėžės bylojo, kad subjektyvi ir neapčiuopiama atmintis vis dėlto yra susijusi su konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir materialiomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis. Atpažįstami Vilniaus, Kauno, lietuviško peizažo ir praeityje likusių švenčių atvaizdai neabejotinai vieniems žiūrovams priminė asmenines patirtis, kitiems, jau-

nesniems galbūt sukėlė konkretaus objekto neturinčios nostalgijos jausmą, būdingą nemažą dalį šiandienos kultūros užvaldžiusiai retro estetikai. Tačiau A.Valiaugos išryškintos fotografijos, mirties, atminties sąsajos nėra apribotos konkretaus laikotarpio ar vietovės ir leido dar kartą prisiliesti prie universalių egzistencinių patirčių per meno kūrinį. O

būdingesnės A.Valiaugai kūrybos pavyzdžiai iš tokių serijų kaip „Garažo istorijos“ ar „Perkurtos Velso istorijos“ parodoje iš dalies prarado savo aktualumą. Gerai autoriaus kūrybą pažįstantiems žiūrovams pateikti darbai gali būti prasmingi kaip nuorodos į jau matytas fotografijų serijas, tačiau kaip savarankiški kūriniai jie pakeičia savo prasmę ir labiau

A.Valiauga. Garažo istorijos. 2009–2018.

V.Odnoviunas. Stebėjimas.

A.Valiauga. Perkurtos Velso istorijos. 2016.

I.Chekachkovas. Rimaldo Vikšraičio portretas.

primena trumpus vizualinius „anekdotus“ nei nuoseklų ir išsamų kūrybinį pasirinktų temų tyrimą, būdingą A.Valiaugai.

Žaidimas prasmėmis

L.Liandzbergis eksperimentuoja fotografijos, tapytų paveikslų ir teksto sąsajomis. Menininko darbuose šie trys tikrovės

reprezentacijos ar, tiksliau tariant, ženklinimo būdai kuria žiūrovus trikdančias, daugiaprasmes nuorodas, kurios neleidžia sugauti prasmės, jos aiškiai apibrėžti ir sutraukyti uždarą vienas kitą paneigiančių interpretacijų ratą. Tokio žaidimo prasmėmis išeities tašku galima laikyti mažus fotografijų atspaudus, kurie, pateikti šalia didelio formato tapybos darbų, skatina žiūrovus kritiškai vertinti fotografinį realybės atvaizdą, suprasti vaizdinės reprezentacijos

ribotumą. Pavyzdžiui, kūrinyje „Paukščių takas“ fotografijoje, atrodo, užfiksuota ligoninės operacinė, tapybos darbas vaizduoja tarytum fotografiniame negatyve matomą koridorių, perėjimą į nematerialią būtį pasibaigus žemiškajam gyvenimui, o šį virsmą metaforiškai įvardija kūrinio pavadinimas. Fotografija tiksliai fiksuoja matomą realybę, tačiau dažnai yra nepajėgi išsaugoti asmeninės, gyvos tos realybės patirties, kurią gali perteikti į įsivaizduojamas erdves ►

L.Liandzbergio kūriniai iš parodos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“.

◄ žiūrovus nukelianti tapyba, tačiau ir jos prasmei galutinai apibrėžti reikia teksto. Objektyvi realybė, tos realybės subjektyvus asmeninis išgyvenimas ir jam suteikiama prasmė L.Liandzbergio darbuose nuolat prasilenkia, niekada nesutampa ir provokuoja suabejoti racionaliu pasaulio suvokimu bei objektyvios realybės reprezenta-

cijos galimybe. Kitas ekspozicijos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ akcentu tapęs L.Liandzbergio kūrinys „Čia buvo pieva“ poetiškai ir kartu dramatiškai nurodo tai, kad siekis įvardyti, apibrėžti, moksliškai tiksliai perprasti tikrovę ir gyvenimą turi priešingą efektą ir norimą suprasti ir išsaugoti gyvybę iš tiesų nužudo – lygiai kaip

herbariumas neatstoja žaliuojančios pievos, bet labiau nurodo jos mirtį ir prarastą autentiškos gyvenimo patirties galimybę. Beje, A.Valiaugos ir L.Liandzbergio paroda Klaipėdoje – tai jau ne pirmas bendras šių autorių bandymas kvestionuoti įprastus meno, pasaulio ir jo prasmės suvokimo būdus. 2014 m. menininkai kartu su Roku Valiauga surengė bendrą videoprojekcijų, objektų ir instaliacijų parodą „Duona, vynas, laikmena“ galerijoje „Meno forma“, festivalyje „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys“.

Tirpstanti Klaipėda

Kiti Fotografijos šventėje pristatyti autoriai sietini su alternatyvia fotografijos ir šiuolaikinio meno scena. Bene didžiausiu atradimu šioje srityje galima laikyti Juozapo Kalniaus parodą „Tirpstanti Klaipėda“. Fotografija besidomintiems klaipėdiečiams šis autorius pažįstamas iš 2015 m. jo kuruoto tarpdisciplininio, konceptualaus projekto „Fotofobija“ ir jo metu Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtų parodų „Menamieji atvaizdai“, „Nereikalingos fotografijos“ ir „Baimės geometrija“.

Tačiau šeštojoje Fotografijos šventėje J.Kalnius išskleidė kitą savo kūrybos aspektą – senųjų analoginės fotografijos technologijų panaudojimą. Autorius parodė, kad vis populiarėjančioje, tačiau iš esmės nišinėje „lėtosios“ fotografijos srityje Lietuvoje galimi ne tik pavieniai technologiniai eksperimentai ar savitikslis mėgavimasis praeitų amžių fotografijos estetika, bet ir motyvuotas, nuoseklus senųjų technologijų panaudojimas didelės apimties fotografijų serijoje. Akivaizdžiausias J.Kalniaus fotografijų turinys, atrodytų, yra dokumentinis – autorius siekia atskleisti 1945 m. prasidėjusį ir iki šių dienų besitęsiantį Klaipėdos miesto irimą, jo senųjų pastatų nesustabdomą nykimą

J.Kalnius. Tirpstanti Klaipėda.

A.Boyko. Saldi porelė.

Alternatyvos ir konceptualaus meninio eksperimento tendencijos šeštojoje Fotografijos šventėje tapo ypač ryškios.

ir istoriniu aspektu vertingų architektūros objektų praradimą. Tačiau iš tiesų J.Kalniaus darbuose svarbiausia ne miesto kaitos ir praradimų dokumentacija, o labai subjektyvus santykis su miestu ir jo transformacijomis. Kažkada ir garsusis prancūzų fotografas Eugène Atget tvirtino, kad jo nuotraukos yra tik senąjį Paryžių įamžinę dokumentai, bet vis dėlto fotografijos istorijoje jis išliko kaip siurrealistinio meno

atstovas. Panašiai ir J.Kalniaus fotografijose tirpsta ryškūs, apčiuopiami Klaipėdos kontūrai ir ji, nors išlaikiusi atpažįstamus bruožus, tampa ištuštėjusiu, nuo konkretaus laikotarpio atsietu sapniškos realybės miestu. J.Kalniaus žvilgsnis į miesto aplinką atrodo nešališkas, bet vietų, objektų, šviesos sąlygų pasirinkimas, miesto kaitos sukurtų siurrealistinių sugretinimų pastebėjimas išduoda menininko jautrumą ne

dokumentiniam, o asociatyviam, emociniam vaizdų turiniui. Tokį miesto matymą autorius nuosekliai įkūnija didelio formato tiesioginiuose pozityvuose – vienetiniuose fotografiniuose atvaizduose, kurie savo unikaliu medžiagiškumu pabrėžia vaizdų dokumentinę prigimtį, bet kartu atitolina Klaipėdą nuo šiandienos kasdienybės ir buities praėjusius amžius menančia fotografijų estetika. ►

S.Melnitchenka, S.Ostrousas. Polaroidas.

AntiGonna. Vaiko albumas.

Žinutės pasauliui

◄ Alternatyviai Lietuvos fotografijos scenai neabejotinai atstovauja ir dar vienas Fotografijos šventės dalyvis Tomas Terekas. Jo darbų serija „ISOliacija“ taip pat sukurta naudojant analoginės fotografijos technologijas ir jų techninį netobulumą paverčiant fotografijos estetikos dalimi. Tačiau šiuo atveju kūrybinis rezultatas visiškai kitoks – sąmoningai pasirenkamas technologinis brokas tampa tarsi pankiškos D.I.Y (liet. – pasidaryk pats) filosofijos deklaracija fotografijose srityje.

Pirmojo karantino metu menininkas ant savo lango lipnia juosta klijuodavo įvairius daiktus ir žodžius, taip sukurdamas ironiškas, iš kasdienės buities daiktų sukomponuotas žinutes išoriniam pasauliui. Šiuos savadarbius karantino metu išgyvenamos vienatvės, atskirties, baimės, nežinomybės ženklus autorius įamžino naudodamas analoginę vidutinio formato kamerą, o fotografijas atspaudė ant pasenusio fotopopieriaus. Tai, pasak menininko, tapo savotišku kasdieniu ritualu, padedančiu sukurti naują ryšį su pasauliu ir žmonėmis, nuo kurių staiga tapome atskirti.

Taigi ne tik kompozicijos ant lango, bet ir pačios fotografijos pabrėžia „pasidaryk pats“ principą ir maištą prieš tradicinės meninės fotografijos techninį tobulumą ir estetinio grožio siekį. Vietoje to autorius siūlo (savi)ironišką, provokuojantį požiūrį į aktualias problemas ir asmeninius sunkumus, o fotografijas paverčia šio pankiško žaidimo ikonomis, kurios, kaip ir kompozicijos ant autoriaus lango, pirmiausia skirtos gyvam, išankstinių lūkesčių nesuvaržytam santykiui su žiūrovais užmegzti.

Kūniškumo aspektai

Panašus fotografinių atvaizdų ženkliškumas, juose užfiksuotų veiksmų rituališkumas būdingas ir kolektyvinei parodai „Zefyras“, tik čia šie fotografų kūrybos bruožai atrodė įgyvendinti labiau eskiziškai, tarsi išbandant konceptualias idėjas ar alternatyvius fotografijos metodus. Galbūt toks įspūdis neišvengiamas, nes šioje Fotografijos šventės parodoje pristatyti ne ilgalaikiai menininkų kūrinių ciklai, o darbai, sukurti 2019–2021 m. vykusių menininkų rezidencijų Klaipėdoje metu.

Parodoje dalyvavo autoriai iš Ukrainos Andrejus Boyko, Igoris Chekachkovas, Artemas Humilevskis, Sasha Kurmaszas, Anastasia Leonova, Sergejus Melnitchenka, Elena Morozova, Stanislavas Ostrousas ir lietuviai T.Terekas, J.Kalnius, Artūras Šeštokas. Pastarasis autorius ambrotipuose (šlapio kolodijaus būdu ant stiklo plokštelių gaunamuose atvaizduose) įamžino rezidencijose dalyvavusius menininkus.

Šioje jungtinėje parodoje išryškėjo dar vienas šeštosios Fotografijos šventės leitmotyvas – įvairūs kūniškumo aspektai. Žmogaus kūnas fotografijose neretai atrodo atsietas nuo konkretaus asmens tapatybės ir individualumo, taip pat – ir nuo įprastų nuogo kūno atvaizdui poetiškumo ar metaforiškumo konotacijų. Daugelio šios parodos dalyvių darbuose apnuogintas kūnas dalyvauja ironiškuose performansuose (E.Morozovos ir A.Humilevskio „Geltonos iliuzija“, A.Boyko „Saldi porelė“) arba tampa tik stebimu objektu, praradusiu dvasingumą ir žmogiškąsias savybes (S.Melnitchenkos ir S.Ostrouso „Kokonas“).

E.Morozova, A.Humilevskis. Geltonos iliuzija.

Laiko ženklas

Radikaliausią įprastų asmens tapatybės ribų, socialinio bei seksualinio elgesio normų ritualinį peržengimą rodė ukrainiečių menininkės AntiGonna paroda „Velniai“. Čia taip pat labiausiai atitolta nuo fotografijos meno lauko – ekspozicijoje dominavo menininkės performansų dokumentacijos, videomeno kūriniai, įvairūs objektai ir erdvinės instaliacijos. Asmeninę patirtį AntiGonna kūryboje transformuoja į meninę, simbolinę universalių geismo ir mirties, laisvės ir aukos temų išraišką. Nors menininkės darbai gali atrodyti gana tiesmuki, o pasikartojantis įvairių tabu laužymas iš dalies savitikslis, tačiau tikriausiai tokia ir yra „natūrali“ tik neseniai pripažinimą įgijusio alternatyvaus meno būsena šalyje, kovojančioje už laisvę ir išlikimą. Atvira provokacija ir transgresyvumo sureikšminimas galbūt kaip tik ir yra laiko ženklas, kuriame telpa ir asmeninių, ir politinių permainų, išsilaisvinimo siekis.

Taigi akivaizdu, kad daliai Fotografijos šventės dalyvių iš Lietuvos ir Ukrainos fotografija nėra tik realybės atvaizdas ar estetinio pasigėrėjimo objektas. Alternatyvios meninės scenos atstovai fotografinį

atvaizdą traktuoja kaip ritualo ar transgresyvaus performanso dokumentaciją, pėdsaką. Meninė kūryba šiems autoriams padeda simboliškai įprasminti asmenines traumines patirtis. Jų kūryba pagrįsta ne aukštojo, o pogrindinio meno logika. Jie ne produkuoja autonomiškus meno kūrinius, o siekia simboliškai pažymėti, suteikti prasmę pačiam gyvenimui ir žmogaus egzistencijai. Panašiai kaip tatuiruočių meistrai ar gatvės grafičių piešėjai. Tokia kūryba svarbią vietą užėmė jau ne vienoje Fotografijos šventėje, taigi galima daryti prielaidą, kad tai ne tik autorių, bet ir parodų kuratoriaus D.Vaičekausko pasirinkimų rezultatas.

Priežastis apmąstymams

Kiti Fotografijos šventėje dalyvavę autoriai taip pat tęsė ankstesnių metų parodų tradicijas – pristatyti tarpdisciplininius, netradicinių meninių formų darbus. Nuotrauka jiems nėra tik regimosios tikrovės tikslus atvaizdas. Priešingai, fotografija tampa priežastimi dar kartą apmąstyti komplikuotą realybės ir jos reprezentacijos santykį, neapsiriboti akivaizdžiu atvaizdų turiniu ir praplėsti įprastą tikrovės suvokimą.

Šios alternatyvos ir konceptualaus meninio eksperimento tendencijos, šeštojoje Fotografijos šventėje nedalyvaujant gerai žinomiems labiau tradicinės fotografijos atstovams, tapo ypač ryškios.

Fotografijos šventę gruodžio 17–sausio 16 dienomis pratęsusios dar dvi parodos turėjo tematinių sąsajų su jau įvykusiomis. Fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno jungtinė paroda „Raudonoji linija“ reflektavo kūno – kaip realaus pasipriešinimo įrankio ir kartu rezistencijos simbolio – tematiką neseniai Baltarusijoje vykusių politinių protestų kontekste. O Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio ukrainiečių fotografo Valentyno Odnoviuno paroda „Nuosekli fiksacija“ konceptualia fotografija atkreipė dėmesį į tai, kaip XX a. skirtingose Europos šalyse egzistavę politiniai režimai stebėjo ir kontroliavo visuomenę bei ėmėsi fizinių represijų prieš konkrečius asmenis.

Fotografijos šventės proga žiūrovai taip pat pakviesti aplankyti nuolat atvirą virtualią žymaus Lietuvos fotografo Vaclovo Strauko (1923–2017) parodą „Neringos kopos“ (www.photoklaipeda.lt/vt/vstraukas/). Ją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius parengė įprasmindamas 2021-aisiais autoriui skirtą Neringos savivaldybės mero fotografijos premiją.

T.Terekas. ISOliacija.

Praėjusieji metai kultūrologui, žurnalistui, medijų specialistui Kęstučiui Meškiui buvo ypač prasmingi ir kaip niekad gausūs įvykių. Surengtas penktasis Europos kino filmų festivalis „GoDebut“, kurio iniciatorius ir svarbiausia varomąja jėga jis yra. Pernai įvyko kartu su režisiere Inesa Kurklietyte sukurto meninės dokumentikos filmo „Anikė. Meilės istorija“ premjera – jo idėją nešiojosi ir pagrindinę medžiagą jis fiksavo daugybę

metų. 2021-aisiais už nuopelnus žurnalistikai buvo įvertintas Lietuvos žurnalistų

sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus Johano Ferdinando Kelkio medaliu. Ir dar – minėjo 75-mečio sukaktį. Jai skirtame kūrybos vakare buvo proga, pasitelkus meno formas, apžvelgti nueitą kelią ir nuveiktus darbus. O kur dar nuolatinė nuosekli veikla jo įkurtame kino klube „8 ½“, tekstų rašymas, naujų idėjų generavimas... Pastarųjų K.Meškys visada turėjo tiek, kad užtektų keliems gyvenimams. Su savo vizionierišku požiūriu į pasaulį jis neleidžia nusistovėti vandeniui – nuolat kuria, rengia, organizuoja aplenkdamas laiką ir todėl vis susidurdamas su biurokratinėmis kliūtimis.

K.Meškys: neįdomu žinoti tai, ką žino visi

Irma STASIULIENĖ

Vieta, nulėmusi gyvenimą

„Pasaulis labai greitai keičiasi, ir matome, kad dabar jis truputį pasimetęs ir geopolitine, ir kultūrine, ir egzistencine to žodžio prasme. Reikia naujo mąstymo, naujo suvokimo. Esame įsivėlę į kaitos procesą, viskas vyksta labai greitai, ir kartais nebesuvokiame, kas iš tiesų esame, nebegalime savęs identifikuoti. Aš pats kartais pasimetu, kas iš tikrųjų esu. Žurnalistas? Atrodo, žurnalistas. Filmų kūrėjas? Taip. Rašau scenarijus? Taip. Dėstau? Taip. Organizuoju festivalius? Taip, organizuoju. Matot, kartais net sunku save identifikuoti. Jau nekalbant apie pasaulio procesų suvokimą. Ir tas turinys vis auga, informacijos daugėja, bet įprasminti, suvokti jį mes nebeturime laiko“, – pokalbio metu apie pasaulį ir save jame svarstė K.Meškys.

– Mums tariantis dėl šio pokalbio, pasakėte labai vaizdingą frazę: „Gyvenimo scenarijus ir jo įgyvendinimas realybėje.“ Ar manote, kad egzistuoja toks iš anksto numatytas scenarijus? Kaip jį pavyko įgyvendinti, žiūrint iš šiandienos perspektyvos?

– Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad nieko atsitiktinio nebūna. Pavyzdžiui, gimiau Klaipėdoje, Karališkojo pašto kieme. Žinom, ką reiškė paštas tais laikais: tai buvo ir komunikacijos, ir informacijos centras, jis buvo ir tam tikras socialinis tinklas, sutraukdavęs didžiausius žmonių srautus. Atsimenate, kiek tuo metu būdavo rašoma laiškų, kiek iš ten skambindavome savo draugams, pažįstamiems, nes ne visi namuose turėjome telefonus. Beje, ir tėvai dar iki karo labai domėjosi radijo naujovėmis, vos ne pirmi mieste ►