Durys 2022 06 2 dalis

Skulptorius A.Sakalauskas labiausiai mėgsta kurti iš granito, kurio kietumas, jo žodžiais tariant, galbūt labiausiai atitiko jo charakterį. Algirdo Kubaičio nuotr.

A.Sakalausko monumentalių skulptūrų esama Vilniuje, Klaipėdoje, Anykščiuose, Kaišiadoryse, Telšiuose, Varniuose, Švėkšnoje, Laukžemėje, Karaliaučiuje ir kitur.

Vyto Karaciejaus ir asmeninio archyvo nuotr.

◄ Bet visas jų gyvenimo būdas ir tvarka buvo vokiški. Nesvarbu, kad jie buvo lietuviai, kad ilgai gyveno Amerikoje. Jie jauni pabėgo norėdami susituokti. Nes senelė buvo iš turtingesnės šeimos, senelis – iš mažiau pasiturinčios. Jie įsimylėjo, sėdo į, kaip jie sakė, laivę Liepojoje ir išplaukė į Amerikę.

– Kokia graži istorija! Nenorite jos kokia nors forma vizualizuoti?

– Galbūt kažkada... Bet tarp visų tų darbų, temų... Kažkaip retkarčiais, kai kas nors paklausia, prisimenu savo vaikystę Klaipėdoje. Dangės krantinę dažnai prisimenu, kai dar buvo fontanas su gulbėmis, kaip važiuodavome į Melnragę, keldavomės į Smiltynę. Turgus man darydavo labai didelį įspūdį – visi pardavėjai stovėdavo su baltomis užmaunamomis rankovėmis. Klaipėda buvo miestas! O Telšiai – tik miestelis.

– O kokia jūsų tėvų istorija?

– Tėvas Klaipėdoje mokėsi dabartinėje Vytauto gimnazijoje. Karo metais jis atsirado

Telšiuose, baigė kažkokius kursus ir dirbo

„Masčio“ tekstilės fabrike. Vėliau išvažiavo mokytis į Maskvą, tapo inžinieriumi. Mama – buhalterė. Jie jauni apsivedė karo

metais. Bet po karo tėvas pateko į kalėjimą kaip politinis kalinys, atsėdėjo septynerius metus, iki pat Stalino mirties. Ir Kuibyševo HE statė, ir Kazachstane buvo, ir kur tik nebuvo. Mama liko su dviem mažais vaikais. Važiuodavo jo aplankyti, siųsdavo maisto, tik jis tų siuntinių negaudavo.

Skulptūros turinys

– Viename interviu esate sakęs, kad skulptūroje svarbiausia – turinys ir forma. Bet kad perprastum asmenybės turinį, turbūt tenka daug gilintis – ne tik skaityti, pavyzdžiui, veikalus, bet ir pažinti to žmogaus gyvenimo „nefasadinę“, pikantiškąją pusę. Kur ieškote medžiagos?

– O čia tai man smagiausia – ta „nefasadinė“ pusė! Kai skaitai bet kurios asmenybės biografiją, ten viskas išgryninta, gražiai sudėliota. Bet nėra to tikro, kasdieniško gyvenimo, paslapčių, kurių niekas neaprašo ar nuslepia. O tai ir yra gyvastis, žmogų pamatai tokį, koks jis yra. Pamatai pilnakraujį gyvenimą – kad jis gali ir klysti, gali būti ir ne toks pasitempęs. Kita vertus, aš

dar ir pats prikuriu (juokiasi). Man patinka tokios istorijos, kurios galbūt niekur nėra aprašytos. Žinoma, aš ne koks nors biografas, nestudijuoju to žmogaus asmenybės archyvuose. Bet stengiuosi perskaityti apie jį viską, ką tik randu. Sakykim, kai kūriau vyskupo Antano Baranausko skulptūrą, stengiausi sužinoti apie jį viską – nuo jaunystės, kai jis dar raštininkas buvo Sedoje, Rumšiškėse, Žemaičių Naumiestyje. Štai jūs manęs klausėte apie mano vaikystę. Man irgi labai įdomu, nuo ko viskas prasidėjo, kaip užaugo toks talentas. Galvoju, kad tai mūsų tautos stulpai, genijai, kurie suformavo lietuvišką dvasią, tautos bruožus. Todėl mane domina jų gyvenimo istorijos. Na, sakykim, A.Baranauskas: juk buvo jo meilės istorijos, iš Sedos jis važinėjo į Telšius. Ko jis ten važiuodavo? Pasirodo, kad ten buvo poetė, rašytoja Karolina Praniauskaitė. Iš pradžių juos siejo tik literatūra, o paskui tai išaugo į meilės istoriją, ir ši istorija jį nuvedė į kunigų seminariją. Man rūpėjo surinkti viską: jis gi buvo matematikas, studijavo lietuvių gramatiką, žinojau net ligas, kuriomis jis sirgo, ar iš kiek kiaušinių prašydavo pagaminti omletą. Prisiskaičius apie jį man, pavyzdžiui, net pradėdavo skambėti: „Duok man savo runkų ir akių sunkų“ – žodžiai, kurių mes nebevartojame.

– Ar kas nors iš štai tokių A.Baranausko gyvenimo faktų atsiskleidė jūsų skulptūroje? Kiek istorijos patenka į jūsų kūrinį? – Skulptūra yra lakoniškas menas, negali sutalpinti visos literatūros. Turi rasti kažkokį labai labai trumpą sakinį ar kelis žodžius iš viso to literatūrinio pasakojimo. Man jis –renesansinė asmenybė, apėmusi ir literatūrą, ir matematiką. Juk jis bandė apskaičiuoti pragaro tūrį!

– Tikrai?! Ir jam pavyko?

– Nežinau, kiek jam pavyko. Darė tai Seinuose, bet paskui metė. Jis ir stiklus šlifavo, ir muzikas buvo, kūrė melodijas. Tokia asmenybė – titanas! Jis per daug didelis žmogus, kad paminkle atskleistum jo žmogiškąsias silpnybes. Bet jam už nugaros pastačiau arką – koplyčią, kurioje – lyg ir moters siluetas. Yra kažkokia moteris –stovi gal motina, gal lietuvių tauta, o gal visa Lietuva – tarsi gobtuvas, po kuriuo jis ir atsiranda, toks tvirtai lipantis laiptais, žengiantis į tautą. Galėčiau valandų valandas pasakoti apie tokią asmenybę.

Skulptorių simpoziume Smiltynėje. 1985.

Vyto Karaciejaus nuotr.

Suskaičiuoti kūrinius

– Paminklas A.Baranauskui – pirmoji didžioji jūsų skulptūra, ji buvo įvertinta ir Nacionaline premija. O ar esate suskaičiavęs, kiek iš viso per tuos 45 kūrybos metus esate sukūręs darbų?

– Niekada neskaičiuodavau. Tik šiemet mane privertė pradėti skaičiuoti. Net naktimis prisimindavau: ir tą dariau, o kur tas

darbas yra ir kaip jis atrodo? Keldavausi ir užsirašydavau, nes rytą galėjau pamiršti. Ypač antkapiniai paminklai – jų sukūriau ir figūrinių, ir portretinių, ir abstrakčių –kokių tik nėra! Vien jų – per šimtą. Mano meistras padėjo skaičiuoti, jis sakė, kad jų yra 110. Daugiau kaip 45 memorialinės lentos, jų visokių yra – portretinių, bronzinių, visokiems veikėjams, įvykiams ir pan. Stambių skulptūrų, didelių monumentų –28. O mažų skulptūrinės plastikos kūrinių, sukurtų iki 1990-ųjų, aš net nežinau,

kiek yra ir kur jie dabar. Nes tada buvo sudėtingas metas, baigus studijas norėjosi dalyvauti parodose, stoti į Dailininkų sąjungą. Dirbtuvių neturėjau, užuot pasilikęs Vilniaus dailės institute, išvažiavau į Telšius... Tų darbų buvo nemažai padaryta –apie šimtą, ir kur jie visi išsisklaidė, Dievas žino... Jų buvo ir bronzinių, ir marmurinių, ir iš smiltainio, ir medinių.

– O kokia jūsų mėgstamiausia medžiaga? ►

A.Sakalauskas yra sukūręs nemažai moderniosios dekoratyvinės skulptūros darbų, iš jų net penki yra Klaipėdos skulptūrų parke: „Paukščiai“ (1982), „Vienišas kalnas“ (1983), „Sparnuotoji“ (1989), „Viltis“ (1984), „Šauksmas“ (1985). Asmeninio archyvo ir Vyto Karaciejaus nuotr.

◄ – Pradžioje buvo medis. Taigi aš Telšių taikomosios dailės technikume baigiau medžio apdirbimo specialybę. Sukūriau aštuonis baldų komplektus – suprojektavau ir padariau. O paskui, studijų metais, su užsidegimu pradėjau kalinėti varį. Iškaliau kelis portretus. Po to pradėjau kalti iš granito. Ir man labiausiai patiko su juo žaisti.

– Granitas gi kietas akmuo?

– Keits, kaip žemaičiai sako (juokiasi). Bet tas kietumas galbūt labiausiai atitiko mano charakterį. Prie granito reikia prieiti lėtai. Kūrybinis procesas lėtas, reikia daug ką apgalvoti, niekur neskubėti. Rezultatas ateina negreitai ir nežinosi, koks jis bus. Gali dieną dirbti, antrą, trečią, ir dar jokio rezultato nematysi. O paskui galvoji, kaip atskleisti visą jo grožį, esybę. Ir tai yra sudėtinga. Kaip jį apdirbti, ką galima iš jo padaryti?

Apibendrintą ar labai detalų? Pasidaro labai įdomu, nes ta medžiaga, kai poliruoji, šlifuoji, atskleidžia savo grožį – keičiasi atspalviai, faktūros, forma, visas tūris. Daug kas priklauso nuo apšvietimo... Ta medžiaga man patraukliausia.

Įdomiausia dalis

– O kuri iš sukurtų skulptūrų jums pati brangiausia?

– Visi manęs to klausia. Man kaip tai mamai, kurios klausia: „Kuris vaks pats geriausias?“ Jie visi brangūs. Visi mano darbai skirtingi, ir, kai pradedi naują temą, naują objektą, stengiesi jį visai kitaip kurti. Kaip ir kokią knygą pradedi rašyti, norisi ją visai kitaip atskleisti, kad nebūtų į kažką panašu. Aišku, gali išlįsti tavo išsimokslinimo, dvasiniai, stilistiniai dalykai... Visi klausia, o aš nežinau, ką atsakyti. Jei anksčiau gal ir pasakydavau, kad tas ar anas darbas geriausias, bet kuo toliau, tuo labiau nežinau atsakymo.

– Kuri iš jūsų skulptūrų jums daugiausiai pokštų iškrėtė?

– Ooo, apie kiekvieną galėčiau tiek pripasakoti, kad būtų stora knyga. Nes kiekviena turi savo istoriją – ir jos kūrimo pradžia, ir užbaigimas. Man atrodo, darbo procesas –pati įdomiausia ir gražiausia dalis. Skulpto-

rius yra tarsi fabrikas, nes jis vienas pats su tuo akmeniu negali susidoroti. Iškalti gali, bet kai reikia jį apversti ar dar ką padaryti, būtina, kad kas nors pagelbėtų – technika ar dar kas. Ir kai jau prisideda kiti žmonės, tada ir pradeda kurtis visokios istorijos.

– Gal galėtumėte papasakoti bent vieną? – Dabar kažkaip nė vienos konkrečiai neprisimenu. Bet tų istorijų yra pačių gražiausių. Buvo meistrų, kurie irgi padėjo tas istorijas kurti. Visokių nuotykių būdavo: kai kas nors nuskildavo, nutrūkdavo, reikėdavo perkomponuoti, perkurti. Su užsakovais irgi visokių įdomių dalykų buvo – tai jau atskiros istorijos.

Kartą einu Kaune gatve ir matau memorialinę lentą kunigui Ričardui Mikutavičiui. Sakau: velnias, kažkur matyta! Ir tada prisiminiau, kaip mes su vyrais tą lentą montavome. Buvo labai šalta, gal 20 laipsnių šalčio. Aš su savo sunkvežimiu buvau nuvažiavęs, ir mes, pasilipę ant plieninių to sunkvežimio grindų, iš šalčio visi šokinėjome montuodami lentą. Buvome taip sušalę, kad siaubas. Paskui parvažiavome pas mano

A.Sakalauskas žinomas kaip portretistas – žymių asmenybių biustų skulptorius ir memorialinių lentų autorius. Biustai M.Reiniui (1995) ir P.Dovydaičiui (1996) Kaune. Asmeninio archyvo nuotr.

uošvę, sušilome, atitirpome ir visi vienu metu užmigome prie stalo. Galvos į lėkštes sukrito (juokiasi).

– Prisiminėte, kaip kabinote, o kaip kūrėte – neatsiminėte?

– Paskui prisiminiau ir kaip kūriau. Aš R.Mikutavičiui esu padaręs ir didelę skulptūrą kapinėse – pusantros natūros dydžio figūrą, iškaltą iš granito. Dariau ir biustą, ir tą memorialinę lentą. Mūsų bendradarbiavimas buvo labai šiltas. Jis mane pasikvietė. Labai nustebau, nes nebuvome pažįstami, aš apie jį žinojau tik iš spaudos. Kai R.Mikutavičių paskyrė į Kauno soborą, norėjo jį restauruoti, įrengti ir pastatyti skulptūras. Prasidėjo diskusijos, ką ir kaip daryti. Jo idėja buvo labai graži. Kauno soboras iš rusiškos ortodoksų bažnyčios, statytos tvirtovės gynėjams, tarpukario nepriklausomybės metais buvo paverstas Romos katalikų bažnyčia. Tuomet dailininkai Petras Kalpokas ir Vladas Didžiokas su kirviais iškapojo visas freskas, mozaikas, kad ištapytų katalikiškas. O mes pradėjome diskutuoti, kad ši bažnyčia turi didžiausią

nepriklausomos Lietuvos atmintį – rusiška bažnyčia virto į Romos katalikų šventovę, ir mes turėtume įamžinti prieškario Lietuvos asmenybes – Nepriklausomybės akto signatarą, ministrą pirmininką Praną Dovydaitį, arkivyskupą Mečislovą Reinį, rašytoją Šatrijos Raganą, kunigą Stasį Ylą, filosofą Juozą Eretą, kitus Lietuvos krikščionybės filosofus. Turėjo būti sukurta visa portretų galerija. Pradėjome ją kurti, bet R.Mikutavičių nužudė. Tokia liūdna istorija. Tespėjome įgyvendinti tik du portretus –P.Dovydaičio ir M.Reinio.

Duoklė Klaipėdai

– Prieš kelerius metus esate pasakojęs apie

Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio sumanytą Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų galeriją. Tuomet jos įgyvendinti nepavyko. Gal neatsisakėte šios minties?

– Tuomet iš pradžių buvo norėta pagerbti 24 veikėjus, paskui po diskusijų išsigrynino iki 12. Buvo padarytas ir projektas, ir maketas, ir portretai nulipdyti, numatytos kelios vietos mieste. Bet buvo sovietmetis, ir projektą reikėjo parodyti „šventiems tėvams“ – partijos veikėjams. Ir jie užsiminė,

kad gal geriau ta galerija tegul būna pastato viduje. Tuomet ir nusviro rankos...

– O dabar negalvojate įgyvendinti šio sumanymo?

– Dabar turiu kitą sumanymą, susijusį su Klaipėda. Sukūriau visai kitą istoriją. Tiksliau, ne sukūriau – ji yra. Tik nežinau, ar ne per anksti apie tai kalbėti (juokiasi). Bet šis sumanymas bus įgyvendintas, jau turiu ir mecenatą, ir minčių. Tai bus XVIII–XIX a. Klaipėda, kai buvo jos aukso amžius, su 37 asmenybių figūromis.

– Kokio mastelio turėtų būti toks kūrinys? Iš kokios medžiagos?

– Iš bronzos ir granito. Kadangi dabar jau pradedu tingėti akmenį kalti, renkuosi bronzą (juokiasi). Klaipėda kūrėsi iš mece-

natystės, pirkliai ir kiti pasiturintys žmonės miestui palikdavo pinigų ir jį statė. Čia gyveno ir pasaulyje žinomų asmenybių. Klaipėda buvo europinio lygio miestas, todėl ir norisi parodyti, kad jis buvo ne provincialus uostamiestis. Norisi padaryti ką nors Klaipėdai. Mano gimtieji miestai yra du: Telšiai ir Klaipėda. Klaipėdoje gimiau, Telšiuose augau, lankiau mokyklą, ten baigiau technikumą, po to studijavau Vilniuje. Bet Klaipėda turi savo keistą trauką. Ir net negalėčiau paaiškinti, kuo ji mane pririšo. Mano žmona (aktorė Virginija Kochanskytė – aut. past.) vis klausdavo: kodėl Klaipėda? Jai būtų geriau Kaune, iš ten lengviau pasiekiama visa Lietuva, nes geografiškai tas miestas yra centre. Bet mane traukia jūra, kiekvieną rytą einu pasivaikščioti, nes gyvenu šalia. To ir norėjau, nes visą laiką su seneliais eidavome prie jūros. ►

Dirbtuvėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Skulptoriaus A.Sakalausko jubiliejinio kūrybos vakaro Klaipėdos pilies muziejuje akimirkos.

◄ Keista ta trauka. Yra dalykų, kurių neįmanoma nusakyti... Kaip magija – traukia, ir viskas. Ir kai nueini, mintys išsigrynina, kažkas tarsi pasikeičia, lyg užuolaidą atitraukus.

Pabėgti į Paryžių

– Prieš dešimtmetį jubiliejaus proga duotame interviu prisipažinote, kad norite įgyvendinti savo žmonos svajonę apkeliauti aplink pasaulį. Dar neišnyko šis troškimas?

– Neišnyko. Norisi keliauti. Bet per tuos darbus esi kaip šuva prie būdos – per grandinės ilgį. Turbūt kiekvienas turime svajonę važiuoti, pamatyti, pagyventi... Kartais išsprunkame ir nuvažiuojame kur nors. Dabartiniai mano atradimai – Ispanija, Portugalija. Anksčiau buvo Graikija, Italija, Prancūzija. Daug kur esame buvę, galima sakyti, kad jau kokį trečdalį pasaulio apkeliavome.

– Svajojote ne apie ištisinę kelionę?

– Tuomet, kai švenčiau praeitą jubiliejų, buvo tokia kalba: gal viską parduodam ir važiuojam (juokiasi). Bet tada prasidėjo abejonės: jai – spektakliai, man – užsakovai, reikia dar kokį darbą padaryti. O tie darbai ne taip greitai „darosi“. Didesnei skulptūrai prireikia metų ar dvejų. Nėra taip paprasta imti ir išvažiuoti. Aišku, galima būtų sėsti į mašiną, ant dviračio ar nusipirkti lėktuvo bilietą ir išvažiuoti. Ir nesigręžioti atgal. Bet jei tik sudvejoji – liksi. Laikas keičia ir mintis, ir požiūrį į viską. Dabar jau norisi nebe taip rimtai gyventi – gyviau, linksmiau, daugiau pajuokauti. Nors ir mūsų interviu toks rimtas išėjo, o žadėjome juokauti.

– Esate profesorius, dėstote VDA Klaipėdos fakultete. Kokia auga jaunoji menininkų karta?

– Puiki! Graži, protinga, talentinga! Šmaikšti. Galiu vardyti visus geriausius epitetus. Iš tikrųjų tai talentingi, gabūs, sąmoningi žmonės, iš kurių aš ateinu pasimokyti. Nes jie jau perpratę šiuolaikines programas: 3D ir kitas. Reikia jas įveikti, negaliu pasiduoti, apkerpėti kaip kelmas. Man smagu būti su jaunais, nes tuomet pats nesensti. Tas jaunatviškas žavesys duoda gerą impulsą. Patinka su jais bendrauti, kartu gerti kavą su pyragais ir kalbėtis. Į magistrantūros studijas grįžta ir baigusieji studijas prieš kelerius metus. Jie yra jau paragavę gyvenimo, pakeliavę, pamatę, padirbėję. Tai žmonės, kurie turi tikrą motyvaciją ir žino, ko nori. Su jais gera dirbti, nes vienas kitą labiau suprantame.

– Kokia pravarde jie jus vadina?

– Nežinau (juokiasi). Turbūt tik jie gali pasakyti. Gal neturiu pravardės? O gal ir

turiu. Girdėjau įvairiai vadinant. Bet kai studentai atėjo į mano jubiliejinį kūrybos vakarą, vaidino, kad aš esu meškinas, ir atnešė didžiulį didžiulį puodą medaus, net sunku buvo rankose išlaikyti. Bus galima kelerius metus tą medų kopinėti (juokiasi). Nuostabus kursas, nuostabūs studentai – ir tie, kurie šiemet baigs, ir pernai baigusieji. Nepaprastai talentingi žmonės.

– Kokie įspūdžiai po jūsų jubiliejinio kūrybos vakaro?

– Už kūrybos vakarą esu nepaprastai dėkingas Meno bibliotekos vedėjai Birutei Skaisgirienei, kuri yra ir mano studentė. Labai talentingas žmogus. Aš nenorėjau to jubiliejaus švęsti. Galvojau: va, nusipirksiu bilietą į Paryžių ir nuvažiuosiu kokiam mėnesiui. Vaikščiosiu po miestą, aplankysiu visas galerijas, muziejus. Vietoj jubiliejaus įkvėpsiu Paryžiaus oro. Bet teko išklausyti tiek moralų, kad sutikau. Tik buvo svarbu apsispręsti, kokia forma visa tai daryti. Ačiū Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, kad mane įsileido. Žinoma, šešios valandos, praleistos stovint, buvo nemenkas iššūkis. Susirinko daug svečių, buvo linksma. Sako, kad buvo geras vakaras. Rodė filmą, kurį vakaro metu pirmą kartą pamačiau. Aš niekada nekaupiau archyvo, net nuotraukų gerų neturiu. Ačiū Birutei, mano žmonai, menotyrininkei Nijolei Tumėnienei ir kitiems, kurie padarė didelį darbą ir kurie dabar jau užsidegė knygą išleisti. Ir net rėmėjų atsirado tai knygai. Galvojau, ateis gal pusšimtis žmonių. Bet kai ateina daug daugiau draugų ir pažįstamų, matyt, ne visiems blogas esu. Tuomet pagalvojau, kad gal gerai padariau nepabėgęs į Paryžių.

Vyto Karaciejaus nuotr.

Pamario galerijoje –

L.J.Jankaus tapyba ir J.Stauskaitės grafika

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Pamario

galerijoje Juodkrantėje vasarai įsikūrė dvi naujos parodos.

Iki rugsėjo 25-osios čia eksponuojami Lino Julijono Jankaus

(1946–2014) Pamario krašto peizažai iš LNDM tapybos rinkinių ir Jūratės Stauskaitės „Paukščiai“.

Šviesų ir spalvų vizijos

Nijolė NEVČESAUSKIENĖ

Melsvai pilkšvų tonų, įtaigūs Drevernos, Rusnės, Rasytės, Pjaulių, Mingės, Nemunyno, Gilijos ir kitų vietovių motyvai

L.J.Jankaus tapyboje atsiveria skirtingų rakursų konstruktyviomis kompozicijomis. Akį traukia šaltokų spalvų koloristika ir ypač ekspresyvus potėpis. Parodoje eksponuojami 8‒9 dešimtmečių peizažai, koncentruotai ir įtaigiai atveriantys kūrybinės kalbos kaitą, glaudžias sąsajas su dailininkui artimomis vietomis.

L.J.Jankaus tapybos motyvais tapo pamario vanduo, laivai, valtelės, namai, kanalai. Dailininkas paniro į šio krašto aplinką ir gamtą, prisišliejo prie ten gyvenusių žmonių. Tapyboje jis atrado daug kartų kitų dailininkų eksploatuotą priemonę ‒ šviesą. Saulė ir jos šviesa, raibuliuojantis vanduo medžių ir pievų apsuptyje tapo jo pagrindiniais tapybos motyvais. L.J.Jankus atrado prasmingą šviesos išraišką, kuri skatina mąstyti apie žmogaus ir gamtos likimą. Tapytojas yra sakęs: „Gyvenimo vieta ir

vaikystėje patirti įspūdžiai giliai įsirėžia į žmogaus sąmonę. Nuo tėvo Stasio Jankaus pečių išvydau Drevernos prieplauką, pilną

burinių valčių, Rusnę, Kintus, Mingę, Juodkrantę, Rambyną. Visa tai tapo mano kūrybos objektu.“ Nuo vaikystės pažįstamos tėvo gimtinės vietos su šiuo regionu emociškai susiejo ir paties dailininko patirtis. Tapytojas įvaizdino Pamario krašto motyvus savita plastine išraiška, ekspresyviu potėpiu, srūvančios šviesos srautais, spalvų kontrastais, akcentuotų vaizdų kodu. Alla prima metodu nutapytos prieplaukos, įlankos su laiveliais, namukai prie vandens atveria autoriaus pastangas užčiuopti gamtos nuotaikų kaitą, šviesos mirgėjimus skirtingais metų laikais.

L.J.Jankus. Prie Drevernos krantinės. 1976.

L.J.Jankus tikėjo gamtos grožio idėja, siekė ją perteikti savo paties suformuota savita estetizuota tapybos kalba, grįsta šviesos ir spalvų išraiška. Ankstyvoji 8-ojo dešimt-mečio L.J.Jankaus tapyba remiasi spalvų ir šviesų improvizacijomis, primena impresionistų tapybą („Drevernoje“, 1975;

„Prie Drevernos krantinės“, 1976). Vėlesnė 9-ojo dešimtmečio tapyba ‒ konstruktyvesnė, primenanti postimpresionistų darbus. Žinoma, spalvų niuansuota klausa atveria ir jo mokytojo, subtilaus peizažų meistro Algirdo Petrulio kūrybą, o konstruktyvi kompozicija ir prasiveržiančių ryškių spalvų

akcentai ‒ Jono Švažo tapybą. Kūriniuose svarbi aiški forma, išryškinami konstruktyvūs akcentai: prieplaukos, pakrantės kontūrai ar valčių, namukų siluetai („Prieplauka“,1982; „Gilija“, 1981; „Sodyba Mingėje“; „Prieplauka Rasytėje“).

L.J.Jankaus tapybos koloritas įsimena giliais prigesintais tonais, šaltais pilkšvais, melsvais, žalsvais, violetiniais atspalviais. Su jais kontrastuoja šviesūs baltų, gelsvų, melsvų potėpių rėžiai. Tapybos kalbai įtakos turėjo ir tai, kad, būdamas vilnietis, 1999 m. dailininkas persikėlė gyventi į Pjaulius, kur sėmėsi gilaus ir prasmingo kūrybos įkvėpimo gamtos apsuptyje, vaikštinėdamas po apylinkes, plaukiodamas Kuršių mariose paties pagamintu kurėnu.

L.J.Jankus gimė 1946 m. Priekulėje, mirė 2014 m. ten pat. 1964‒1969 m. tuomečio Lietuvos dailės instituto Pedagoginiame fakultete studijavo tapybą (tapybą dėstė J.Švažas ir A.Petrulis). Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė arti 20 individualių parodų. Nuo 1969 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Jaunųjų dailininkų susivienijimo, nuo 1978 m. ‒ Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Priklausė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Parašė prisiminimų, parodų recenzijų. Dėstė dailės disciplinas įvairiose aukštosiose Lietuvos mokyklose – Vilniaus universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros vedėjas, profesorius. Nuo 2009 m. ėjo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pareigas.

Moters-paukščio skrydis

Regina URBONIENĖ

J.Stauskaitė – viena ryškiausių Lietuvos grafikos kūrėjų, debiutavusi XX a. 8-ąjį dešimtmetį kartu su ypač stipria menininkių karta (Danute Jonkaityte, Irena Daukšaite-Guobiene, Nijole Valadkevičiūte ir kt.), atnešusia į lietuvių grafiką stiprų emocionalumo užtaisą, metaforišką, simbolių kupiną plastinę kalbą.

Paukščiai J.Stauskaitės kūryboje ėmė rastis ankstyvuosiuose grafikos cikluose maždaug 1980-aisiais. ►

L.J.Jankus. Drevernoje. 1975.

L.J.Jankus. Prieplauka. 1982.

J.Stauskaitė. Iš ciklo „Paukščiai“.

◄ Moters-paukščio vaizdinys, pirmąsyk pasirodęs ofortų kvadriptike „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ (1983), anksti pažymėjo grafikės kūrybinio braižo pokyčius ir tapo daugiausiai varijuotu jos kūrybos motyvu.

Paukščiai ar moterys-paukštės, kūriniuose parodyti įvairiausiais pavidalais, įkūnija asmenybės siekių veržlumą, kūrybos ir laisvės poreikį, negandų pranašystę, sielos skrydį ir vilties troškulį. Paukščio vaizdiniu menininkė įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą.

sitenkinimą ir švelnumą, nuolankumą, susitaikymą.

Piešdama kūrėja dažnai nepaiso kūno proporcijų estetikos, bet pasirinkta ekspresyvi deformacija tik sustiprina perteikiamą emociją. J.Stauskaitės piešiniuose nėra realių vietos ar laiko užuominų. Vien aktyvus menininkės gestas ir potėpis formuoja erdvinį lauką apie objektą, ir ta erdvė įtraukia. Kartais net perregimo kontūro piešinys materializuojasi, įgauna svorį, skulptūrišką apimtį.

Dailininkės išraiškos priemonių arsenalas minimalus – dažniausiai tik monochrominė linija ir dėmė. Spalva pasirodo retai ir tik kaip papildantis elementas. Pagrindinė raiškos priemonė – jautri, bet tvirtai nubrėžta kaligrafiška linija ir didžiulė balto lapo erdvė.

Parodoje „Paukščiai“ pristatomi kelių paskutiniųjų dešimtmečių menininkės piešiniai ir šiandienos aktualijas atliepianti piešinių instaliacija. Ji, kurta besiruošiant asmeninei parodai, ką tik prasidėjus karui Ukrainoje, sklidina skausmo, nerimo ir didžiulės gėrio pergalės vilties.

Piešiniuose tušu, anglimi ar sangvinu

J.Stauskaitė išlieja visą emocijų amplitudę: nežabotas svajas ir drovumą, pergalingą triumfą ir nusižeminimą, pyktį, nepa-

J.Stauskaitė – ryški, valinga ir kartu jausminga, spontaniška kūrėja. Stiprius vidinius išgyvenimus ji išsako itin laisvai ir meistriškai, taupia ir estetiška forma. Tai lemia išskirtinį jos kūrybos individualumą.

J.Stauskaitės instaliacijos Pamario galerijoje fragmentai. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Paukščio vaizdiniu menininkė įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą.

Rekonekcijos –nauja senos fotografijos versija

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje nuo birželio pradžios veikia fotomenininko Ginto Kavoliūno paroda „Rekonekcijos“. Iki liepos 5 d. bibliotekos Baltojoje galerijoje eksponuojama pirmoji parodos dalis „Rekonekcijos: ženklai“, kurioje – trys fotografijų serijos, sukurtos skirtingomis analoginės fotografijos technikomis. Nišinėje galerijoje, įsikūrusioje bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje, iki rugsėjo vidurio veikia antroji parodos dalis „Rekonekcijos: jungtys“, pristatanti improvizuotą anų laikų fotolaboratoriją. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Danguolė RUŠKIENĖ

G.Kavoliūnas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narys, VšĮ „Atviros

fotografijos dirbtuvės“ vadovas, senųjų fotografijos kolekcijų tyrinėtojas. Publikuoja straipsnius, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, išleido metodinį leidinį „Senųjų fotografijų spaudos būdo identifikavimo rekomendacijos“. Daugiau nei dešimt metų veda dagerotipijos,

cianotipijos ir kitų fotografinių procesų kūrybinius užsiėmimus. Šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijoje, vadovauja Fotografijos ir medijos meno laboratorijai. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose, yra surengęs personalinių parodų. Gyvena Vilniaus rajone.

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Nuojauta“. 2022.

Pakartotinis prisijungimas

Parodos pavadinimą „Rekonekcijos“ (anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) autorius pasirinko kaip išeitinį idėjos tašką, nurodantį sąmoningą grįžimą prie kadaise vykusių epizodų ir naujo kontakto–prisijungimo veiksmą prie kažkada naudotos fotografijos technikos, priemonių, medžiagų ar tiesiog daiktų, dalyvavusių fotografiniuose procesuose. G.Kavoliūnas vienas pirmųjų Lietuvoje ne tik pradėjo domėtis senosiomis fotografijos technologijomis, bet ir su jomis dirbti. Autorius ilgokai brendo personalinėms parodoms, didesnį dėmesį skirdamas tyrinėjimams ir eksperimentams, todėl tik kartais su vienu ar kitu kūriniu pasirodydavo jungtinėse bendraminčių, analoginės fotografijos entuziastų parodose. Ši paroda (kuratorė –D.Ruškienė) – antroji, kurioje jis gana išsamiai pristato asmeninės kūrybos rezultatus. Pirmoji – „Nature morte“ 2019–2020 m. buvo surengta Kupiškyje, taip pat Klaipėdoje.

Per visus šiuos daugybę metų, kai buvo nužingsniuota nuo analoginės iki skaitmeninės fotografijos, dauguma fotografų at-

sisakė senųjų technologijų, taip pat ir prieš kelis dešimtmečius naudotos įrangos bei medžiagų. Todėl visa tai gana noriai perdavė nedidelei daliai kūrėjų, kuriuos vis dar domino archajiškesni vaizdo kūrimo (ne tik įamžinimo) būdai. Būtent tokiomis aplinkybėmis pas G.Kavoliūną susikaupė savotiškas fotografinis palikimas iš daugiau ir mažiau žinomų lietuvių autorių – Antano Sutkaus, Vytauto Daraškevičiaus, Arūno Kulikausko, Stanislovo Žvirgždo, Zino Kazėno, Vėtrės Antanavičiūtės, Arturo Valiaugos ir kitų. Kai kuriuos daiktus jis įsigijo internetu iš visai nepažįstamų žmonių. Taip jo namuose atsirado didžiulė kolekcija, kuriai reikėjo surasti „išėjimą“ – ne tik vizualų sprendimą, bet ir prasminį pagrindą, legalizuojantį senų priemonių naudojimą naujuose procesuose. Tai kažkuo primena archeologinius kasinėjimus. Kai atkasami seni, kadaise naudoti daiktai ir tada tyrinėjami, siekiant juos identifikuoti. Tiesa, jiems paprastai ilgokai tenka pragulėti lentynoje, kaip tai įvyko ir šios kolekcijos atveju. Tačiau tuo fotografinių ir archeologinių tyrinėjimų panašumai ir baigiasi. G.Kavoliūnui nėra svarbiausia nustatyti, kam ir kada priklausė visi šie daiktai. Daugeliu atvejų jis tai žino. Kaip ir tai, kam jie buvo naudojami. Per-

nelyg neimprovizuodamas, jis dažniausiai grąžina jiems kažkada priklausiusias funkcijas, kartu – ir aktualumą. Ir tik nedaugeliui iš šių fotografinių rakandų autorius suteikia visiškai naujus vaidmenis – paverčia juos pagrindiniais fotografavimo objektais –modeliais.

Užčiuopti jungtis

Galima sakyti, kad rekonekcija čia tampa savotišku atsigręžimu į praeitį, gautą informaciją perfiltruojant ir reflektuojant ją dabartyje. Pakartotinis prisijungimas įvyksta, bet procesas jau kitas, paveiktas naujo suvokimo, konteksto ir tikslų. Tai – ne tik atnaujinti kūrybiniai santykiai, galimai egzistavę tarp atskirų kūrėjų arba kažkurio fotografo ir kadaise jo naudotos įrangos. Į šias jungtis dabar jau įsispraudžia G.Kavoliūno autorystė, todėl rezultatą numatyti žymiai sunkiau. Analoginius procesus, kurie, tikėtina, vyko kolegų fotolaboratorijose, jis atkartoja tik iš dalies. Šimtaprocentinis tikslumas čia neįmanomas, vargu ar ir būtų naudingas. G.Kavoliūnui labiau rūpi surasti savo priėjimą prie šios medžiagos. ►

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Agfa 10 / 10“. 2022.

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Perdavimai“. 2022.

◄ Jį domina ne tik atskirų fotografų kūrybinė virtuvė. Nemažiau aktualu – atpažinti, užčiuopti jungtis, sujungiančias Lietuvos fotografus ir bent punktyru nužyminčias šios medijos ištakas. Todėl neretai, kurdamas vieną darbą, procese jis sujungia skirtingų meistrų, net nepažįstamų autorių naudotus daiktus. Pavyzdžiui, vieno – fotoaparatą, kito – fotojuostą, trečio – chemikalus, fotopopierių, dar kažkieno – apšvietimo įrangą, didintuvą ir t. t. Tokiais atvejais jo veiksmas tampa panašus į realybės klastotę, niekada neįvykusio ir neįvyksiančio reiškinio prielaidą ar sąlygą. Įdomu ir tai, kad G.Kavoliūno naudojami fotoobjektai saugo daugiasluoksnį autentiškumą. Pirmiausia, šie daiktai konstatuoja praeityje vykusius fotografinius procesus, yra anų laikų fotografijos liudininkai. Antra – dažnu atveju jie priklauso konkretiems meistrams, todėl mums yra svarbūs kaip procesų, kurie pažįstami tik iš rezultatų, dalyviai. Ir dar vienas sluoksnis – jau šiandien autoriaus sukurtų kūrinių konstatavimas. Visi šie sprendimai pasitelkiami, siekiant vizualizuoti naujai atsiradusias prasmines struktūras ir apmąstyti fotografijos ištakas, raidą, taip pat analoginės fotografijos vietą šiandieniniame meno lauke.

Ignoruodamas riziką

Kurdamas naujas struktūras, G.Kavoliūnas „remiasi“ į proceso metu atsirandančius vizualius ženklus. Kartais jie aiškūs ir atpažįstami, kartais užslėpti ir vos pastebimi, o kai kuriems būtinas papildomas paaiškinimas. Kaip teigė autorius, vieni ženklai – apie konkrečius žmones, kiti – apie fotocheminį procesą, treti – tiesiog šviesos ženklai, bet vienaip ar kitaip jie visi žymi autoriaus ir kitų fotografų ryšį. Iš pradžių gali būti neaišku, kodėl, kaitaliodamas vietomis ir maišydamas įvairias fotografines priemones, atnaujindamas ir klastodamas fizines jungtis tarp autorių, naujai išgaunamiems vaizdiniams G.Kavoliūnas suteikia ženklo statusą, jį akcentuoja. Tačiau ilgainiui, kai tarsi savaime pradeda megztis jungtys ir galvoje dėliotis ne tik praeities istorijos, bet ir šiandienos pokalbiai, toks dėmesys vizualiam ženklui kaip nuorodai ar net faktui tampa pateisinamas.

Visa tai – eksperimentai, kuriuose neakivaizdžiai per naudojamą įrangą, medžiagas ir kt. dalyvauja grupė fotogra-

fų, apie tai žinant tik vienam – dabartinių kūrinių autoriui. Kaip įprasta eksperimentui, rezultatai čia tik prognozuojami, gal kiek nuspėjami, tačiau tikrai nežinomi iki galo. G.Kavoliūnas tam tikru požiūriu šioje parodoje peržengia savos, lig šiol kurtos estetikos ribas. Ne tik atsisako nespalvotos fotografinės raiškos, bet ir sąmoningai ignoruoja fotografinio vaizdo kokybę.

Precizika, optimaliai jautrūs niuansai, kas lig šiol buvo neatskiriami šio autoriaus fotografijos bruožai, niekur nedingsta ir dabar. Tačiau tai tarsi pasitraukia į antrą planą, leidžiant dominuoti netikėtumams. Panašu, kad šįkart jam svarbesnis yra procesas, kurio metu išryškėja įvykusių ir neįvykusių kūrybinių kontaktų, pokalbių, susitikimų ir tikrovėje neįmanomų jungčių prielaidos. Todėl jau vien dėl to mezgamas ryšys tarp skirtingų fotografų, jų kūrybinių stilių, istorinių periodų ir pačios fotografijos sluoksnių atrodo ne tik lankstus, bet ir intriguojantis. Kita vertus, autorius apsidraudžia ir apie sąmoningus nuklydimus informuoja jam įprasta raiška – vaizdu. Negudraudamas ir nepataikaudamas nei sau, nei suvokėjams, iš dešimties pasibaigusio galiojimo „Agfa“ fotojuostos kadrų jis atspaudė būtent dešimt fotografijų („Agfa 10 / 10“, 2022), neatsisakydamas nė vienos, nepaisant to, ar ji atitinka įprastus kokybės kriterijus. Maža to, ignoruodamas riziką, spausdino ant pasenusio „Agfa“ popieriaus, visas proceso metu atsiradusias vizualias „šiukšles“ priimdamas kaip senų medžiagų suokalbį ir naujos kokybės raišką.

Vadovaujantis nuojauta

Panašiai su vaizdu elgėsi ir kitoje serijoje („Perdavimai“, 2022), atsiradusioje iš virtinės perdavimų, kai pasenusios skaidrių plokštelės atkeliavo per kelias rankas – vienas fotografas jas padovanojo kitam, o šis perdavė G.Kavoliūnui. Lygiai taip pat, per kelis asmenis ar iš skirtingų šalių autorius gavo ir kitus fotografinius objektus, kuriuos vėliau užfiksavo šiose senose skaidrėse.

Tokiu būdu jis lyg ir prisiima lemiamą tarpininko, sujungiančio visus tuos skirtingus objektus į vientisą kūrinį, vaidmenį. Čia taip pat kalbama apie ryšius, kurie nebūtinai yra matomi, ir apie žinomus bei nežinomus procesus. Perdavimai G.Kavoliūno darbuose yra dvilypės prigimties: fiziškas daikto perdavimas vieno fotografo kitam ir senos medžiagos šviesos (kartu ir informacijos) priėmimas bei ištransliavimas suvokėjams. Autorius šiuose kūriniuose taip pat labai aiškiai nurodo vaizdo paieškas ir pateikia kelis nesklandaus perdavimo kadrus – kai medžiagos ir kiti procese dalyvavę komponentai „nesusišnekėjo“ ir todėl vaizdas-informacija buvo perduoti ne visiškai tiksliai. Patirtų istorijų autentiškumas, kaip ir tikslus informacijos pateikimas, čia nėra svarbiausia. Autoriui svarbiau parodyti perdavimų galimybes ir ribotumą, kontroliuojamus ir nekontroliuojamus procesus. Todėl jo kūriniai, nors formuluoja aiškią žinutę, bet gana paslankūs įvairioms interpretacijoms.

Kiek kitokias prasmes sufleruoja

G.Kavoliūno fotogramos („Nuojauta“, 2022), atsiradusios vadovaujantis asmenine nuojauta. Pirminiai objektai, inspiravę šios serijos idėją – vonelės, kuriose autorius tvarkingai suguldo atspaustas fotografijas. Tokiu būdu mezgamos užuominos į fotografijos gimimą, kada fotopopierius mirkomas chemikaluose, kol išryškėja vaizdas. Kita vertus, visi šie kūriniai buvo sukurti aklinoje tamsoje (spalvota fotografija spausdinama ne prie raudonos šviesos, bet tamsoje), vėlgi vadovaujantis nuojauta ir viską atliekant apgraibomis. Trečia nuojautos versija paliekama žiūrovams, kurie, pasikliaudami savais pajutimais, gali pabandyti surasti savą raktą. Ar sudužęs butelis – fotografo nerangumo, o gal klaidžiojimo tamsoje ženklas? Ką žymi spalvoti apskritimai ir kokią žinutę transliuoja neįskaitoma popieriaus skiautė? Trys skirtingos nuojautos slinktys, įvykusios autoriaus stebėjimo, kūrybinio proceso ir žiūrovų suvokimo metu, čia galop sueina į vieną ir pateikia dar kitą senosios ir naujos fotografijos susijungimo versiją.

Mėgina nustatyti ribas

Pabaigai, tarsi apibendrindamas naujas patirtis, G.Kavoliūnas suteikia galimybę žvilgtelėti į improvizuotą analoginę fotolaboratoriją („Fotolaboratorija“, 2022). ►

Visa tai – savotiškas analoginės fotografijos tęstinumo įrodymas.

Fragmentai iš parodos „Rekonekcijos: jungtys“ Nišinėje galerijoje.

Ginto Kavoliūno nuotr.

◄ „Rekonekcija: jungtys“ – tiesiogiai sujungia praeitį su dabartimi. Čia – sena analoginės fotografijos įranga, buteliukai su chemikalais, sudėvėti fotografijos vadovėliai ir jau šiandieniniai autoriaus bandomieji mėginiai – popieriaus atraižos, kuriose galima stebėti, kaip jis rinko spalvas, kokias darė korekcijas ir pan. Kai kurie fotolaboratorijoje eksponuojami daiktai atrodo pažįstami, nes „pozavo“

G.Kavoliūno fotografijoms, pristatomoms pirmojoje ekspozicijoje „Rekonekcija: ženklai“. Todėl jie – ne tik seno, bet ir naujo kūrybinio proceso dalyviai. Pateikiant šiuos daiktus fiziniu (ne tik atvaizdo) pavidalu, jie dar glaudžiau susiję su dabartimi ir tiesia jungtis tarp šių ir anų laikų fotografijos. Visa tai – savotiškas analoginės fotografijos tęstinumo įrodymas. Šįkart

G.Kavoliūnas ne tik vizualiai apmąsto jos prigimtį, tyrinėja galimybes, bet ir mėgina nustatyti kismo bei paslankumo ribas. Ir tai, atrodo, jam pavyksta.

Fragmentai iš parodos „Rekonekcijos: ženklai“ Baltojoje galerijoje.

Ginto Kavoliūno nuotr.

Viskas iškart ir visur

Nauja fantastinė veiksmo ir nuotykių komedija „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, 2022) ryškiai išsiskiria iš panašaus žanro filmų. Nuo tada, kai filmas pradėtas rodyti plačiajai visuomenei, jis greitai subūrė aistringą gerbėjų būrį ir sukėlė daug kalbų tarp kino mėgėjų internete. Aistringa reakcija į filmą socialiniuose tinkluose parodė, kad, nepaisant dominuojančio „Marvel“ studijos šabloniško stiliaus, žiūrovai labiau trokšta originalaus ir kūrybiško turinio.

RAMANAUSKAS Siužeto vingiais

Per pirmąsias dešimt minučių filmo istorija įmeta žiūrovus į buitinių rūpesčių verpetą. Pagrindinė herojė Evelina Wang (akt. Michelle Yeoh) – imigrantė iš Kinijos, valdanti beveik bankrutuojančią skalbyklą Kalifornijoje. Ji susiduria su keliomis egzistencinėmis krizėmis. Be to, kad jaučiasi iššvaisčiusi savo potencialą gyvenime, dar jai reikia rūpintis senu tėvu ir dukra, kuri jaučiasi nemylima. Maža to, jos vyras netrukus ketina įteikti jai skyrybų dokumentus. Čia žemiška istorija baigiasi ir toliau siužetas vystosi geometrine progresija į nenuspėjamus ir sunkiai nupasakojamus pasaulius.

Filme egzistuoja alternatyvūs realybės scenarijai. Kiekvienas net ir menkiausias

Evelinos gyvenimo pasirinkimas įsišakoja ir

sukuria alternatyvius pasaulius, kuriuose ji – visai kitas žmogus, su skirtinga patirtimi ir talentais. Netikėtai Evelina pradeda patirti tai savo kailiu. Vieną dieną ji įgyja galią keliauti ir atsibusti skirtingose savo pačios asmenybėse. Jos galvoje susipina kitose visatose gyvenančių jos versijų prisiminimai, emocijos ir gebėjimai. Moteris suvokia galinti patirti tūkstančius kitų savo gyvenimo versijų, kartais net vienu metu. Tačiau mėgautis naujais atradimais nėra kada – multivisatoms iškyla grėsmė išnykti. Evelina priešą įveikti gali tik tada, kai išsiaiškins, kas gyvenime svarbiausia, nepaisant to, kad ir kaip jis susiklostytų įvairiose savo versijose.

Energingas ir beprotiškas

Režisieriai Danas Kwanas ir Danielis Scheinertas labiau žinomi kaip muzikinių klipų kūrėjai. Jų klipai dabartinės muzikos žvaigždėms jau skaičiuoja net ne milijonus, o

milijardus peržiūrų socialiniuose tinkluose. Naujausias jų filmas „Viskas iškart ir visur“ yra vienas keistesnių kino reginių per pastaruosius metus, o gal ir per visą kino istoriją.

Žodis „keistas“ net per silpnas, norint perteikti visą tą chaosą ir vaizdų mišrainę, kurią patirs filmo auditorija. Tiesą sakant, žiūrovai po peržiūros veikiausiai ieškos ne tinkamiausio būdvardžio filmui apibūdinti, o stipriausios kvaišalų rūšies, kurią yra vartoję savo gyvenime.

Šį maksimalaus tempo reginį galima mesti į krūvą kartu su tokiais filmais, kaip „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, 2012), „Užeikite į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) , „Ponas Niekas“ („Mr. Nobody“, 2009), „Nelauktas smūgis“ („Sucker Punch“, 2011) ir visais animacinio serialo „Rikas ir Mortis“ („Rick and Morty“, 2013–2022) sezonais. Filmas pasižymi didžiule energija ir beprotiškumu. Ir rekomenduoti galima tik su įspėjimu, kad šis kinas tikrai ne visiems. Tačiau tiems, kurie mėgaujasi chaosu, šis filmas bus tikra dovana.

Veiksmas ir efektai

Filmo „Viskas iškart ir visur“ pasaulio taisyklės gana sudėtingos. Dažnai šokinėjama tarp paralelinių visatų ir iš esmės istorija nagrinėja, kaip būti pačiu geriausiu savimi. Kūrinyje gausu banalių ir įkvepiančių frazių, nuorodų į garsius mokslinės fantastikos filmus. Viskas pateikta su daug adrenalino ir labai daug veiksmo, kurio didžioji dalis yra absurdiška (įskaitant kovas vibratoriais ir rankomis, kai vietoj pirštų auga dešrelės).

Andrius

Kadrai iš filmo „Viskas iškart ir visur“ (rež. D.Kwanas, D.Scheinertas, 2022).

Nors filmas ir balansuoja ant parodijos ribos, pats jis toks netampa. Kūrinys kupinas efektingos scenografijos, efektų ir įspūdingų kostiumų. Filme keičiasi vaizdo parametrai, naudojama begalė greito montažo technikų ir principų, pasitelkti skirtingi efektai – tiek kompiuteriniai, tiek realūs, net pereinama prie animacijos. Tai šio laikmečio kinas, kuriame vaizdinės medžiagos tiek daug, kad užtektų keliems filmams. Visa ši beprotybė turi tikslą, nors ne kiekvienas žiūrovas ją ištvers.

Pasiduoti ir paleisti

Vienas iš režisierių D.Scheinertas pasidalijo mintimis, kaip reikia patirti filmą

„Viskas iškart ir visur“: „Mes norėjome parodyti bandymą egzistuoti ir gyventi šiuolaikinio gyvenimo chaose. Būtent tai ir bandėme užfiksuoti. Filme nėra jokio blogiuko, išskyrus patį chaosą – egzistenciją. Todėl filme galėjome paliesti

daugybę temų: kartų problemas, seksualumą, Azijos amerikiečių tapatybę. Aš nemėgstu filmų, kuriuos reikia išspręsti tarsi lygtį. Mintis, kad tobulas filmas yra tas, kuriame nėra jokių tęstinumo klaidų, man nepatinka. Mums daugelis žiūrovų sakė, kad mūsų filmas privertė juos tiesiog pasiduoti ir pajausti. Labai didžiuojamės antrąja filmo puse, kuri, kitaip nei įprastas meninis filmas, leis atsiduoti jam.“

Kitas filmo režisierius D.Kwanas pridūrė: „Šis filmas yra šimtaprocentinis atsakas į pernelyg intelektualizuotą kino vartojimą. Esame matę tiek daug filmų, kurie turi tokį vidinį laikrodį. Kiekvienu metu tiksliai žinote, kurioje filmo vietoje esate. Mūsų filmas turėjo visa tai sugriauti iš esmės. Jis trenkia tau į veidą už tai, kad net bandai ir stengiesi. Jis tarsi sako: „Nesistenk! Sustok! Pasiduok ir paleisk!“ Manau, kad žmonės, kuriems šis filmas iš tiesų kelia sunkumų arba kurie negali su juo susišnekėti, yra tie, kurie niekada nenori paleisti. Manau, kad tai yra gerai, tai jų teisė.“

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Viskas iškart ir visur“ / „Everything Everywhere All at Once“.

Žanras: fantastinė veiksmo ir nuotykių

komedija, 2022 m.

Sukurta: 2022 m. JAV.

Režisieriai: Danas Kwanas, Danielis Scheinertas.

Scenarijaus autoriai: D.Kwanas, D.Scheinertas.

Aktoriai: Michelle Yeoh, Jamie Lee Curtis, Stephanie Hsu, Ke Huy Quan.

Operatorius: Larkinas Seiple’as.

Kompozitorius: grupė „Son Lux”.

Trukmė: 2 val. 19 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Ryškiai kitoks

„Viskas iškart ir visur“ – tai emocijas ir fejerverkus akims skleidžiantis reginys, kuriame kalbama apie tai, kiek daug dalykų egzistuoja žmoguje ir kaip lengva pamiršti, kas gyvenime yra svarbu. Tai nors ir ne tobulas, tačiau unikalus filmas, pasižymintis sprogstamąja energija. Sudėtingi filmo daugialypės visatos ir mokslinės fantastikos elementai kartu su stilingomis kovos scenomis atrodo naujai, palyginti su jau nusibodusių blokbasterių stilistika, kuria buvome maitinami pastarąjį dešimtmetį.

„Tu esi nenaudingas būdamas vienas. Gerai, kad nesi vienas“, – sako Evelina filmo pabaigoje. Tai pagrindinė filmo tezė. Žmonės yra maži ir kvaili, apsupti triukšmo, kuris atitraukia juos nuo to, kas svarbu. Visa filmo istorija – tai kautynės laike ir erdvėje. Čia siekiama sugrįžti į tą kūrybiškumo būseną, kurią visi pamiršta gyvenimo rutinoje. Vis dėlto tai vienas iš tų atvejų, kai pripažįstu, kad filme yra nemažai gero, ir rekomenduoju jį pamatyti. Nes tai – kažkas ryškiai kitokio šių metų kino kontekste. Vis dėlto pats jo dar kartą nežiūrėčiau.

Filmą „Viskas iškart ir visur“ kūrė du režisieriai – D.Kwanas ir D.Scheinertas, labiau žinomi kaip muzikinių klipų kūrėjai.

Klaipėdos litan ija

Marina KULČINSKAJA

Tėve, dangaus Dieve, sukūręs mūsų pasaulį, pasigailėk mūsų.

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, atėjęs gelbėti sielų, pasigailėk mūsų.

Šventoji Dvasia, Dieve, įkvėpęs Klaipėdos akmenims gyvybės, pasigailėk mūsų.

Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų, klaipėdiečių.

Klaipėda, čerpių stogų mieste, žadink mumyse harmoniją.

Klaipėda, amžinai nerimstančio vėjo mieste, stiprink mus per negandas.

Klaipėda, prityrusių jūreivių mieste, siųsk linkėjimus mūsų broliams ir seserims.

Klaipėda, melzgano grindinio mieste, rodyk mums kelią.

Klaipėda, pieninio rūko mieste, pervesk mus per savo labirintą.

Klaipėda, saulės įkaitintų pušų mieste, girdyk mus savo aromatu.

Klaipėda, senovinių gatvių mieste, pažaisk su mumis slėpynių.

Klaipėda, bet kokiu oru nuostabus mieste, leisk visada gėrėtis tavimi.

Klaipėda, visais metų laikais jaukus mieste, tramdyk mūsų gyvenimo vėtras.

Klaipėda, grimztančios į jūrą saulės mieste, dovanok mums saldžius sapnus.

Klaipėda, rožėmis apraizgytų kiemelių mieste, žavėk mus.

Klaipėda, gintarinių paplūdimių mieste, dovanok mums savo lobius.

Klaipėda, žiemos audrų mieste, suskambėk mumyse savo muzika.

Klaipėda, rudeninių lietų mieste, nuplauk mūsų sielas.

Klaipėda, mieste prie jūros, ramink mus baltomis kopomis.

Klaipėda, užsnigtų gatvių mieste, padėk mums pamiršti rūpesčius.

Klaipėda, karamele kvepiantis mieste, nukelk mus į vaikystę.

Klaipėda, žydinčių gudobelių mieste, svaigink mus.

Klaipėda, jūra ir kaminų dūmais prakvipęs mieste, persunk savo dvasia.

Klaipėda, snaudžiančių kavinukių mieste, žvalink mus.

Klaipėda, sugriautų bažnyčių mieste, melski su mumis.

Klaipėda, sunykusių kapinių mieste, parenk mus amžinajam gyvenimui.

Klaipėda, teutonų riterių mieste, mokyk suprasti tavąją kalbą.

Klaipėda, nuo pilies prasidėjęs mieste, primink, iš kur mes atėjom.

Klaipėda, laukinėmis vynuogėmis apipintas mieste, atsiverk mums.

Klaipėda, senovinių laikrodžių mieste, paskubink mus.

Klaipėda, pro miglą žvelgiančių geltonų žibintų mieste, apšviesk mūsų kelią.

Klaipėda, atokių bastionų mieste, atskleisk savo paslaptis.

Klaipėda, pajūrio išaugintas mieste, leisk mums susilieti su bangomis, smėliu ir vėjais.

Klaipėda, skambančių varpų mieste, persmelk mus savo angelų balsais.

Klaipėda, oranžinių saulėlydžių ir tamsių stogų siluetų mieste, išskleisk priešais mus savo grafiką.

Klaipėda, amžiams mūsų širdis užkariavęs mieste, mokyk mus branginti tave.

Klaipėda, maro subjaurotas mieste, pripildyk ryžto išsaugoti tave.

Melskimės.

Dėkojame Tau, Viešpatie Dieve, kad davei mums Klaipėdą, Baltijos perlą. Išmokyk mus saugoti jį ir per jį Tau tarnauti. Atsiųsk savo angelus, kad sergėtų ir gintų jį kaip Tavo nuosavybę, o drauge ir mus. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

ija

Vyto Karaciejaus nuotr.

Romanas – pamin klas

Rokas Flick. Kur upė Šyša teka... Biografinis romanas. Tyto alba, Vilnius, 2022, 456 p.

Jovita SAULĖNIENĖ

Neseniai skaitytojus pasiekė rašytojo Roko Flicko biografinis romanas „Kur upė Šyša teka…“ Kaip Šilokarčemos, dabar vadinamos Šilute, kur prabėgo rašytojo vaikystė ir ankstyva jaunystė, patriotui, R.Flickui rūpi skaitytojus supažindinti su savo tėviškės istorinėmis asmenybėmis ir priminti, tarp kokių vertybių jos gyveno. Kilni rašytojo misija – prikelti iš užmaršties didžių žmonių žygius ir darbus Prūsų Lietuvoje prie Šyšos upės. Naujoji R.Flicko knyga byloja apie autoriaus ištikimybę savo krašto istorijai ir kultūrai, pagarbą didžiosioms asmenybėms, meilę gyvenimui. Tai kultūros ekologijos knygos pavyzdys. Romano pavadinimas „Kur upė Šyša teka…“ paakina susitelkti ties žiemą poplūdžiais nerimstančia, o pavasarį dar didesniais potvyniais išsiliejančia ir nepailstamai savo vandenis nešančia upe Šyša. Prie šios srauniosios Šilutės rajone tekančios upės krantų – iškilių asmenybių dvasinė Tėvynė. Šyša – ne tik paties rašytojo R.Flicko tėviškės upė. Prie jos, pasak knygos autoriaus, „sužibo dvi nuostabios asmenybės, vokiečių kilmės vyrai, garsinę ne tik Klaipėdos kraštą, bet visą Lietuvą, kėlę šalies kultūrą“. Tai dvarininkas Hugo Šojus (Scheu) ir rašytojas Hermanas Zudermanas (Sudermann). Autoriui jie –„dvasios riteriai, paribio žemės piliečiai, Pamario krašto patriotai“. Apie juos ir sukasi gyvenimas romane.

Romaną sudaro dvi dalys „Šilokarčemos riteris Hugas Šojus“ ir „Rambyno kalno vėliavnešys Hermanas Zudermanas“, kuriose atkuriami dokumentiškai pagrįsti šių dviejų didžios dvasios įžymybių paveikslai išsamiame politiniame, istoriniame, kultūriniame kontekste. Knygos autoriui H.Šojus ir H.Zudermanas savo gyvenimu ir darbais – žmoniškumo ir moralumo pavyzdys. Toks pozityvus rašytojo požiūris – didelis šio biografinio romano privalumas.

Kad atskleistų šias asmenybes, R.Flickas pasirinko biografinio romano žanrą, kuris priklauso erudicijos sferai. Kad rašytojas nuosekliai atkurtų vaizduojamų herojų gyvenimo kelią, kad pagristų asmenybių biografijos faktus, perteiktų vaizduojamos epochos dvasią, jam teko išstudijuoti begalę šaltinių. Siekiant sustiprinti autentiškumo įspūdį, tokio pobūdžio romanuose nevengiama ir gausių paaiškinimų: nurodomi naudoti šaltiniai, rašomos pratarmės ir epilogai, iliustruojama dokumentinėmis nuotraukomis. Beje, tų šaltinių nuorodų skaitytojams ir šiame romane galėtų būti daugiau, ypač kalbant apie H.Šojų.

Knygos pratarmėje rašytojas skaitytojus perspėja, kad rašo „ne biografinį, istorinį darbą, bet romaną, pagrįstą tikrais faktais“. Tačiau „biografinis, istorinis darbas“ iš esmės neprieštarauja romanui, „pagrįstam tikrais faktais“. Pagarba tiesos faktui ir įtaigaus išgalvoto epizodo, monologo ar dialogo teisė biografiniame romane visada išlieka. Autoriui svarbu medžiagą perteikti patraukliai, gyvai, todėl reikšmingas „fanta-

zuotojo pradas“. Pagrindinė problema – laviruoti tarp gyvenimiškos medžiagos ir meninės išmonės, tarp istorinės dokumentikos ir meninio vaizdingumo.

Skaitytojams ši pažintis su H.Šojumi –tai meniškai autoriaus interpretuojamas veiklios asmenybės gyvenimas. Pasakodamas apie klaipėdietį dvarininką, užėmusį Prūsų Lietuvoje aukštas pareigas žemės ūkio srityje, aktyviai pasireiškusį krašto kultūros baruose, dosnų Šilutės mecenatą, bendravusį su aukšto rango politikais bei kultūros veikėjais ir už nuopelnus šalies ekonomikai ir kultūrai apdovanotą garbingais titulais, gavusį Karaliaučiaus universiteto filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį, rašytojas R.Flickas preciziškai remiasi dokumentine medžiaga. Tai leidžia jam supažindinti skaitytojus su įvairialype švietėjiška visuomenine ir profesine H.Šojaus veikla, pareikalavusia bene daugiausia jo gyvenimo laiko. Asmeniniam gyvenimui to laiko tarsi ir pritrūko. O gal tiesiog užsisklendė savyje, nes likimas jam nepagailėjo daug skaudžių smūgių (ankstyva žmonos Mary Džeinės mirtis, sūnų ir anūkų lemtis, apakimas gyvenimo saulėlydyje ir kt.). Rašytojui labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip H.Šojus nesavanaudiškai savo dvasiniais lobiais dalijosi su kitais žmonėmis, tarp jų – ir su rašytoju H.Zudermanu. Ir romano „Kur upė Šyša teka…“ autoriui pavyko išryškinti Prūsų Lietuvos kultūros suformuotą dvarininko H.Šojaus visuomenišką prigimtį, atskleisti jo dvasinį didingumą. Šilokarčemos riteris H.Šojus knygoje iškyla kaip filantropas, kūrybiškas ir draugiškas, estetas, diplomatiniu talentu apdovanota asmenybė. Skaitytojai, sekdami knygos autoriaus nuosekliai dėstomus žinomo žmogaus gyvenimo faktus, susipažindami su detaliais herojaus išorės ar aplinkos meniniais aprašymais, patiria, kaip atkuriama biografija virsta meno kūriniu, įvedančiu į Prūsų Lietuvos istorinę kultūrinę erdvę.

Įdomi asmenybės biografija jau savaime yra meno kūrinys. Tai tinka ir H.Zudermano atvejui. Pasak rašytojo

klas tėviškei

R.Flicko, „aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas. Ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir mylintis“ H.Zudermanas romane pristatomas kaip žmogus ir kaip menininkas. Kaip žmogus – veržlus, valingai siekiantis savo tikslų. Kaip produktyvus romanų, dramų, autobiografinių kūrinių autorius – pasiekęs kūrybinių aukštumų, patyręs šlovės svaigulį. Už kūrybą net buvo pristatytas Nobelio premijai, tik, deja, jam ji nebuvo paskirta. Beje, H.Zudermanas buvo gerai žinomas ir Klaipėdos mieste, net kelios organizacijos vadinosi jo vardu. Klaipėdos dramos teatre jo dramos beveik visos buvo suvaidintos ir sulaukė žiūrovų anšlago.

Romane H.Zudermano asmenybė pristatoma labai gyvai, įtaigiai, įdomiai. Nesinori komentuoti ir atimti malonumo iš skaitytojų, pasiryžusių susipažinti su šiuo garsiu didingos dvasios menininku. R.Flickas savo knygoje sukūrė iškilų žodinį paminklą kraštiečiui ir kaip šio kūrėjo gerbėjas epiloge „Lietuvai Hermanas Zudermanas reikalingas“ pabrėžė, kad „Prūsų Lietuvai, buvusiam paribio kraštui, beveik nežinomam ne tik pasaulio, bet ir Europos tautoms, šis rašytojas yra neįkainojamas. Kito tokio, sugebėjusio sudominti skaitytojus šiuo kraštu ir visa Lietuva, nėra ir gal dar ilgai nebus. Vien už tai jis mums ne tik vertingas, bet ir reikalingas“. Iš tiesų H.Zudermano kūryba šiandien mus turėtų dominti ir kaip meno šaltinis, ir kaip istorinis kultūrinis Prūsų Lietuvos paveldas. Visa tai susiję su amžinomis, niekada nesenstančiomis žmoniškumo vertybėmis.

Romano autorius sukūrė intrigą, siūlydamas pažvelgti į H.Šojų ir H.Zudermaną šalia vienas kito. Autoriaus valia tampame šių dviejų dvasios gigantų, prie gyvybingosios Šyšos versmės užsibuvusių, savo gimtąją tėviškės žemę širdimi priėmusių ir savo didžius darbus savo kraštui paskyrusių, bendrystės liudininkais ir vertintojais.

Pirmiausia tenka mintyse sujungti atskirus epizodus iš abiejų knygos dalių apie jų tarpusavio bendravimą (H.Šojaus dukters Helenos draugystė su H.Zudermano motina Dorotėja, susitikimai Šilokarčiamoje

ir kt.), prisiminti jų apsilankymus pas Bismarko kolonistus Rupkalvių ir Aukštumalos pelkininkus, kurių istorijos atguls į H.Zudermano knygą, ir pan. Reikėtų nepraleisti progos ir pasiaiškinti dviejų dvasiškai giminingų, kūrybiškų asmenybių subtilų gestą – pagerbti ir įamžinti vienas kitą. H.Zudermanas savo knygą „Lietuviškos istorijos“ dedikuos „brangiam ir gerbiamam draugui, ekonomikos patarėjui iš Šilutės apskrities“, o jos apysakoje „Jonas ir Erdmė“ H.Šojus taps veikėjo prototipu. H.Šojus po H.Zudermano mirties paskirs sklypą rašytojo skverui ir jo paminklui (skulptorius Erichas Schmidtas-Kestneris), kuris buvo atidengtas 1930 m. lapkričio 2 d.

Ne mažiau intriguojanti dar viena autoriaus užduotis tiems, kurie skaitys knygą, –ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl vokiečių tautybės H.Šojus ir H.Zudermanas tiek daug dėmesio skyrė Prūsų Lietuvos lietuvininkų kultūrai, jų kalbai. Priežasčių – ne viena. R.Flickas primena istoriko Dariaus Barasos mintį, kad XX a. pr. vokiečių intelektualai ėmė domėtis savo tautiniu identitetu. Dažnas jų ėmė vadintis prūsu. Ne išimtis ir pats H.Zudermanas, sakęs: „Mes esame pareigos tauta, esame prūsai, ir tuo didžiuojamės.“ Atkreipus dėmesį į lietuvininkus kaip „mirštančią tautybę“, susitelkta į jų kultūros ir kalbos tyrimus. Taip H.Šojus sukaupė muziejinių eksponatų, kurie dabar saugomi jo vardu pavadintame muziejuje, o H.Zudermanas išleido jam pasaulinę šlovę atnešusias „Lietuviškas istorijas“, kurios suvedė jį ir su Vydūnu. Svarus jų abiejų įnašas į Prūsijos lietuvininkų istorinį kultūrinį paveldą. Tais didžiais darbais apie lietuvininkus jie ir patys įsiamžino Šyšos žemėje.

Neatsitiktinai R.Flicko knygos viršelį puošia trys simboliniai raktai, įvedantys į kultūrinį ir visuomeninį Prūsų Lietuvos gyvenimą. Tai suteikia galimybę pažinti nuostabias Šyšos žemės asmenybes, prie kurių šalia stojasi ir rašytojas R.Flickas. Iš Šilutės krašto kilusi vokiškai rašanti poetė Aldona Gustas pasakytų: „Nukrito saulė į Šyšą.“

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ Byla F289

susitinkame vėl pilkuose puslapiuose tiek daug istorijų čia jau nugulę daug braukyta, taisyta, žymėta paraštėse ir kaip įspėti, kas buvo tie svarbiausi, kaip suprasti, kas (iš)liko tarp eilučių, kai pabaigoje pieštuku užrašytas tik vienas žodis –nepublikuota ***

tai kaip mes dabar gyvensime mūsų dievai gatvėje susitikę nesikalba

tai kaip mes dabar gyvensime nebeaišku kokiais mėnesiais vaikštau

tai kaip mes dabar gyvensime paukščiai jau tik piečiau

tai kaip mes dabar gyvensime vakar dar buvo vasara, šiandien – ruduo

tai kaip mes dabar gyvensime buvom du, dabar jau po vieną ***

tai dabar jau dainuok, Korkovado kalne, kol favelos miega, o nuo tų dainų smilkstu kaip Palo Santo, leidžiuosi nuo Cukraus galvos į atogrąžų naktį, kurios taip ir nemačiau.

Įsiūbuok mane, Korkovade, virš Rio krantų, nunešk ten, kur niekad nebūsiu ►

kiekvienąkart žvilgtelėjus atidžiau į veidrodį pamatai, kad jų vis daugėja kiek bedarytum sklastymą vis tiek krenta, kur jų bent keli susiraitę spindi, atrodo išrautum ir nekristų į akis metai, bet kaip rašo žurnaluose, kad geriau to nedaryti, nes vietoje vieno išaugs jų dar daugiau gali stengtis dažyti, bet... kartą man jau sakė: o ko čia stebėtis –pusė giminės juk tokie dar nesulaukę trisdešimties

pražilo

tai tokia ta nenutraukiama

pilka gija

yra tokių paukščių, kurie neišskrenda žiemoti, tik tupi sau kur ant šakos, kraipo galvą ir žiūri kiaurai į tavo būtį

Susibarėme dėl batų, kodėl neišmetu tų nuzulintų, nutrintų, iškrypusių jau į puses, klijuotų, ne kartą pakaltų, o man kas – svarbu patogūs

***

Tu pažiūrėk – valdymas daug patogesnis nei „Pentax“ priprasi ir bus gerai

Dar neparduok, reikia dar pavažinėti su ja kurį laiką gal priprasi ir bus gerai

Tu pagalvok čia naujos karjeros galimybės, iššūkiai manau, priprasi ir bus gerai

Visi numanė, kodėl senelis nusipirko kiaulę –žinojo, kad liko nedaug.

O svarbiausia jam visad buvo, kad tik kaime blogu neminėtų.

Kostiumo nepirko, sakė: „Gerai bus ir tas, kur į vestuves, krikštynas, nes visai kaip naujas.“

Vieną rytą su juo taip ir iškeliavo.

Kai jau papjovė kiaulę, kaimo vyrai šnekėjo: „Trise vos iš tvarto ištempėme, taip gerai buvo įšerta.“

Susirinko į gedulingus pietus pusė kaimo.

Klebonas ir tas vyniotinį su žirneliais ir majonezu kirto.

O dar visai neseniai, prisimenu, rasdavau senelį kambaryje prie lango, klausdavau, ką veiki?

Atsakydavo: „Dabar jau tik laukiu.“

Pamatysi, kaip tau čia patiks, jau daug ką iš mokyklos pažįsti, mokytojus, taisykles žinai tikrai priprasi ir bus gerai

Kaip dauguma čia gyvenančių sako ir jūra, ir vaizdai tokie pat kaip Lietuvoj –visi pripranta ir būna gerai

Žinau, dabar tik sunku save priimti –kūnas kiek pasikeitęs po operacijos, bet priprasi, bus gerai

Gal šiuo metu tau sudėtinga atrodo, tėtis pagyvens atskirai nuo mūsų, bet Priprasi

Vyto Karaciejaus nuotr.

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Norint įminti seno miesto, tokia ir yra Klaipėda, paslaptis, būtina pasinerti į kultūrinę archeologiją, kad žinotume, su kokiu praeities „dvasiniu inventoriumi“ atėjome į dabartį. Šio straipsnių ciklo tikslas – priminti apie beveik keturis šimtmečius (1525–1918) trukusią Hohenzollernų dinastijos valdovų įtaką šiam miestui. Tai Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701), Prūsijos karalystės (1701–1871) ir Vokietijos imperijos (1871–1918) laikai. Tuo Klaipėdos karališkuoju laikotarpiu valdovų valia miestas plėtėsi, gražėjo, garsėjo... Šįkart pasižvalgykime po Prūsijos kunigaikštystės laikų Klaipėdą, stabtelėdami ties ryškiausiais valdovų sprendimais, palikusiais giliai įspaustas žymes miesto istorijoje. ►

Kunigaikštis Albrechtas von BrandenburgasAnsbachas (1490–1568). Dailininkas Lucas Cranachas d. A. 1528 m.

Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas (1553–1618).

Kunigaikštis Joahimas Frydrichas (1546–1608). Dailininkas Johannas Busermacheris (1580–1613)

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ

Galia ir teisė

◄ Klaipėda naują istorinį etapą pradėjo 1525 m. įsikūrus Prūsijos kunigaikštystei, gyvavusiai iki 1701 m., iš viso – 176 metus. Prūsijos kunigaikštystės valdovais tapo Hohenzollernų dinastijos penki (neskaičiuojant regentų) „Dievo išrinktieji“. Per Jų didenybių įžengimo į sostą skirtingų aplinkybių seką ir individualių valdovų charakterių, siekių įvairovę išryškėja ir jų bendri postulatai. Pagrindinės kolonos, kuriomis rėmėsi priimdami sprendimus tų laikų valdovai, – tikyba, karyba ir prekyba. Nuo to priklausė krašto gyventojų moralė,

saugumas, gerovė. Toje Prūsijos valdovų eilės dėlionėje atsispindi ir Klaipėdos miesto raidos etapai, esminiai religiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai visuomenėje, atsiskleidžia kintantis miestiečių gyvenimo būdas, besiformuojančios jų tradicijos ir papročiai.

Nuo seniausių laikų prūsuose buvo ugdomas paklusnumas krašto valdovams. Tam panaudotos visos įmanomos priemonės.

Štai Erazmo Stellos veikale „Apie Prūsijos senovę“ raginama sekti bičių pavyzdžiu („nebūkite kvailesni už savo bites“), nes „jos turi karalių, kurio įsakymams paklūsta. (...) Išsirinkite valdovą ir jo valiai pakluskite. Jis tesprendžia jūsų ginčus, keršija už nužudymus, baudžia už vagystes, saugo nekaltumą. Jis vienintelis teturi galią ir teisę visiems be išimties įsakyti.“ Pats valdovas liaudžiai prisistatydavo kaip galingasis ir teisingasis, „iš

Dievo malonės“ siųstas ir nepriklausomas nuo visų žemiškų valdžių. Jo žodis prilygo Dievo paliepimui ar dieviškai jo malonei. Valdovų poziciją puikiai iliustruoja Prūsijos karaliaus Frydricho II citata: „Jei turėčiau saują, pilną tiesų, prieš ją atverdamas keliskart pagalvočiau. Ar tiesa sukurta žmogui? Ar ne? Ar tauta gali vertinti valdovų politiką?“

Savo išskirtinumą valdovas pabrėždavo ir dokumentuose, kuriuose prisistatydavo esąs siųstas iš „Dievo malonės“, išvardydavo savo titulus, valdomas teritorijas. Neretai tas teritorijų ir titulų sąrašas susidarydavo be galo ilgas. Tai darė įspūdį. Tikėdamiesi dangiškuoju ženklu „pažymėto“ šalies išrinktojo palankumo, „ištikimi valdiniai“ kreipdavosi į jį „maldaudami nuo dangaus iki žemės (...) turėti maloningo gailestingumo“, nevengė patoso ir pa-

Prūsijos žemėlapis „Prvssia“. 1576 m. Kartografas Casparas Hennebergeris (1529–1600). Iliustracijos iš Jovitos Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

garbaus tono, vadindami valdovą aukštybe, kilnybe, aukščiausia šviesybe.

Prūsijos valdovo pasaulis neretai buvo nutolęs nuo žemiškojo. Į sostą sėsdavo paveldėjęs jį, nors kartais tas įpėdinis netiko valdyti šalies. Ne visada sėkmingai susiklostydavo ir jų sprendimai, santykiai su krašto žmonėmis. Tačiau niekas nenuginčys, kad Prūsų Lietuvoje viešpatavo valdovų kultas. Ir jų įnašo kraštui, jo žmonių gerovei nenuneigs. Neištrins iš atminties ir Klaipėdos karališkojo paveikslo – jis ryškus, prisotintas sodrių spalvų ir atspalvių.

Augti ir didėti

Kunigaikštystės laikais išskirtini trys Klaipėdos miesto gyvavimo etapai, atitinkamai vadinami senuoju miesteliu (1525–1568), naujuoju miestu (1568–1578) ir tiesiog Mėmeliu (1578–1701). Kiekviena istorinė miesto atkarpa sąlygota savitų veiksnių. Svarbus faktorius buvo ir valdovų subjek-

tyvus požiūris, nuo kurio priklausė ir jų „dieviškoji malonė“.

Prūsijos valdovai buvo ir senosios Klaipėdos miesto kūrėjai, skleidę įvairią valdymo patirtį. Todėl kiekvieno „Dievo išrinktojo“ įnašas miestui ir jo gyventojams – skirtingas.

Su kunigaikščio Albrechto atėjimu į sostą mieste įvyko didelių permainų. Kunigaikštis Albrechtas nutiesė tvirtus pagrindus „senajam miesteliui augti ir didėti“, nes tada Mėmelis priklausė „mažų miestelių“ kategorijai. 1527 m. maždaug 100 gyventojų buvo įsikūrę Senamiesčio

saloje tarp Danės upės atšakos, tekėjusios dabartine Didžiąja Vandens gatve, ir vadinamosios Didžiosios Danės. Kiti buvo apsigyvenę arčiau pilies. Iš viso tais laikais miestelyje priskaičiuota bene 500 gyventojų. Kunigaikščio Albrechto rūpesčiu buvo modernizuota pilis, kurią įtvirtinant reikėjo nemažai pastatų perkelti arčiau Danės. Miesteliui tai buvo tik į naudą. Augo senamiestis. Ėmė formuotis gyvenamieji kvartalai tarp Kurpių, Kepėjų, Tiltų ir Vežėjų gatvių, kilo nauji namai palei pagrindines Tiltų ir Turgaus gatves. Daugėjo gyventojų. ►

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVAI

Kunigaikštis Albrechtas von Brandenburgas-Ansbachas valdė 1525–1568 m.

Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas valdė 1568–1618 m.

Regentai:

Kunigaikštis Georgas Frydrichas valdė 1578–1603 m.

Kunigaikštis Joahimas Frydrichas valdė 1603–1608 m.

Kunigaikštis Johannas Ziegmundas valdė 1608–1618 m.

Kunigaikštis Georgas Vilhelmas valdė 1619–1640 m.

Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas valdė 1640–1688 m.

Kunigaikštis Frydrichas III valdė 1688–1701 m.

Kunigaikštis Georgas Frydrichas (1539–1603). Dailininkas Lucas Cranachas jaunesnysis (1515–1589).

Kunigaikštis Johannas Ziegmundas (1572–1619).

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Kunigaikštis Albrechtas ir „žmonių gerove noriai rūpinosi“. Daug dėmesio valdovas skyrė prekybai: leido užmegzti tiesioginius prekybinius ryšius su Žemaitija, suteikė svarstykles miestui. Miestelis išgyveno ekonominį pakilimą. Dėl jo didenybės dovanotų žemių ir suteiktų privilegijų iškilo kilmingųjų sluoksnis. Valdovo malonę pajuto Wilhelmas von Wolframsdorffas, Hermannas von Bommelnas Tauralaukyje, žinomo Prūsijos dainiaus Simono Dacho prosenelis Benediktas Dochas Bachmanas ir kiti. Ilgainiui susiformuos Tauralaukio, Bachmano, Rotterio dvarų valdos, tapusios svarbia atrama miesto gyvavimui.

Su Albrechto vardu Prūsijos kunigaikštystėje susijęs evangelikų liuteronų tikėjimas, M.Liuterio žodžiais tariant, „atskubėjęs lyg palankiausio vėjo išpūstomis burėmis laivas“ ir tapęs gyventojų dvasinio gyvenimo dogma iki šiol. Šv. Jono bažnyčia savotiškai primena pareikalavusius didelių pastangų Albrechto siekius mieste įtvirtinti šio tikėjimo tiesas.

Kunigaikštis Albrechtas pirmasis pasirūpino, kad jaunimas rinktųsi studijas jo iniciatyva įkurtame Karaliaučiaus universitete, vėliau vadintame Albertina. 1561 m. potvarkiu kunigaikštis „maloningai įsakė skatinti mūsų Mėmelio, Tilžės ir kitų apskričių jaunuolius, mokančius lietuvių kalbą ir turinčius pradinį išsilavinimą, studijuoti toliau ir suteikė malonę“. Tai buvo pirmieji mieste dvasinės kultūros želmenėliai. Kunigaikščio Albrechto rūpestis dėl miesto saugumo, vystomos prekybos ir gyventojų sielovados davė gražių vaisių.

Naujajam miestui

Po Albrechto mirties į sostą sėdęs jo sūnus kunigaikštis Albrechtas Frydrichas savo

„malones teikė“ jau nebe miesteliui, o „naujajam miestui Mėmeliui“, kuriame XVI a. pabaigoje gyveno jau maždaug 1 000 gyventojų. Šis valdovas valdė trumpai. Jam susirgus valdžia atiteko trims regentams, kurie savo „dieviškąją malonę“ kreipė naujojo miesto „ypatingam klestėjimui ir augimui“.

Svarbiausi visų trijų regentų sprendimai buvo skirti miesto prekybai. Prekės daugiausia buvo gabenamos laivais. Javus, linus, kanapes, sėmenis, kailius prekybinin-

kai išplukdydavo į Švediją, Daniją, Nyderlandus, Škotiją, Liubeką, Dancigą. Prekyba jūros keliu sąlygojo laivybą, taip pat prekybinių laivų statymą. Miestas augo.

Tačiau prekybos klestėjimas Mėmelyje piktino Gdanską ir Karaliaučių. Pirmiausia Danės uoste suaktyvėjusią prekybą pristabdyti ėmėsi Gdansko pirkliai. Jų iniciatyva buvo atgabenti akmenys ir jais užverstos Danės žiotys. Tai ilgam apsunkino Danės uoste laivybą, uždarė kelią prekybai. Sukilo ir Karaliaučiaus pirkliai. Arši konkurencinė kova užsitęsė net du šimtmečius ir pridarė daug žalos Mėmeliui.

25 metus valdęs regentas kunigaikštis Georgas Frydrichas, mėgaudamasis savo „dieviškos malonės“ galia, priėmė ir nepalankių miestui sprendimų. Palaikydamas Karaliaučių, 1580 m. potvarkiu kunigaikštis uždraudė miestui laisvą prekybą: neleido jūrų laivyba verstis, prekes jūros keliu išvežti ir įvežti, įleisti į uostą balastu pakrautų laivų. Georgas Frydrichas Mėmelio pirkliams įsakė prekes

Pagrindinės

gabenti Kuršių mariomis į Labguvą (dabar Poleskas) ir iš ten „su prekėmis Karaliaučiaus nepravažiuoti“, čia sustoti ir „pagal to meto turgaus kainas įprastu svoriu ir matu parduoti“. Valdovas piktinosi, kad Mėmelyje „kai kurie žmonės išdrįsta didelius laivus statyti“, ir pareikalavo, kad „tokio didelio laivo statyba turi būti nutraukta, visiškai uždrausta ir neleidžiama, niekam nedarant išimties“. Leista tik laivybai Kuršių mariomis laivelius statyti. Tai buvo didelis smūgis naujojo miesto „ypatingam klestėjimui ir augimui“.

Viskas pakrypo į gerąją pusę, kai 1583 m. Georgas Frydrichas apsilankė Mėmelyje. Į miestiečių įteiktą prašymą atšaukti draudimus dėl laisvos prekybos kunigaikštis reagavo teigiamai – „maloningai leido ir sutiko“ „vykdyti laisvą prekybą“ ir „vystyti laivininkystę“. Tai buvo postūmis Mėmelio pirkliams susiburti į gildiją dėl „navigacijos ir prekybos“. Navigacija, jų supratimu, reiškė jūrų prekybos verslą.

Vėliau perėmęs krašto valdymą kunigaikštis Johannas Ziegmundas, 1608 m. apsilankęs Mėmelyje, nustatė, kad vietovė „itin patogi prekybai vystyti“, todėl nusprendė „maloningai suteikti pirklių gildijos teises“. 1613 m šis valdovas „išgirdo“ ir Mėmelio pirklių prašymą pagerinti laivybos sąlygas Danės upėje ir iškelti dancigiečių suverstus akmenis upės žiotyse. Darbai buvo pradėti, tačiau galutinai akmenys iškelti tik 1821 m.

Tvarka ir drausmė

Valdovai daug dėmesio skyrė ir miesto amatininkams, skatindami juos. Tačiau griežto valdovų grūmojimo neišvengė ir jie. Buvo siekiama pristabdyti amatininkų perėjimą į pirklių gildiją, todėl tai buvo griežtai reglamentuojama. Kunigaikštis Joahimas Frydrichas savo valdymo metais išleido nemažai Mėmelio amatininkus liečiančių dokumentų, kuriais uždraudė jiems verstis bet kokia prekyba, prekiavimu smulkmenomis, supirkinėti linus, kanapes, vašką ir juos perparduoti. Net alų ir midų galima buvo daryti tik savo poreikiams, bet ne pardavinėjimui. Buvo leista naudotis tik tuo, kas reikalinga jų pačių buičiai ir amatui.

„Kunigaikštiškajai valiai ir valdžiai“ svarbi buvo „naujojo miesto“ gyventojų santarvė, tvarka ir drausmė. Taisyklėmis visiems gyventojų sluoksniams ir reikalavimais vos ne visiems gyvenimo atvejams buvo siekiama prūsiškos tvarkos („Ordnung ist Ordnug“). Tačiau žmogaus prigimtis ne taip paprastai tramdoma. Sakykime, ar visada buvo paisoma priminimo vietinei valdžiai „visus miesto reikalus geriau prižiūrėti, atsargiai ir taupiai leisti pinigus“? Už prasižengimus buvo griežtai baudžiama. Įdomus šiuo požiūriu „maloningojo valdovo“ Georgo Frydricho 1597 m. potvarkis, kuriuo trukdantiems „miestui augti ir santarvei bendruomenėje palaikyti“, „gerai tvarkai ir drausmei palaikyti“ buvo numatytos bausmės: už Dievo vardo negerbimą privaloma vargšams paaukoti 3 guldenus, už kito kalbos pertraukimą mokėti 2 guldenus, už prekių pardavimą už miesto vartų – 3 markės ir pan.

Prūsiškai tvarkai įtvirtinti prireiks laiko ir net viešų bausmių miesto aikštėse. Tačiau tai nutiks vėliau.

kolonos, kuriomis rėmėsi priimdami sprendimus tų laikų valdovai, – tikyba, karyba ir prekyba.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.