Kristijonas Donelaitis biografija

Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs).

K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.

K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai - „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus.

“Pernai […] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.

K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę šienapjūtę.

K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai - „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis

įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.

Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.

Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo, Ir visur rėksmai „šok, kirsk, grėbk, krauk” pasidarė.

Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo, Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.

Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, Kardus ir šobles į margas nunešė pievas. Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė Ir visoms lankelėms raudą didę padarė, Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo, Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.

Daugel dar visur nei būtų kūdikiai žaidė, O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.

Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą, Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas; Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.

Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs, Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams, Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.

Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams, Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo, Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė. Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo; Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs, Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.

Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažabojęs, Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.

O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams, Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo; Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs, Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti) Šnypšdams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto; Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę, Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.