Turinys
Gatvės meno formų paletė: iš ko kuriamas menas viešose erdvėse? Projektas „Sienos prisimena“ – apie nematomą Vilniaus pusę Daugiabučių rajonas, tapęs galerija po atviru dangumi Gatvės meno žemėlapis – naudingas įrankis keliautojams
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Gatvės meno formų paletė: iš ko kuriamas menas viešose erdvėse? Jei paklausčiau jūsų, kas yra gatvės menas, manau, dauguma atsakytų, kad tai yra piešiniai ant sienų. Ir jūs teisūs! Tačiau šiuolaikiniai menininkai nuolat ieško naujų būdų, kaip pateikti savo idėjas ir kurti išskirtinius kūrinius mieste. Ir tie būdai jau seniai nebėra vien piešimas ar purškiami dažai. Tad noriu pristatyti jums menininkus, kurių kūryba stebina savo technika ir stiliumi.
Obey Giant ir Vhils bendras darbas Lisabonoje. Du menininkai – dvi skirtingos technikos.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Bordalo II Lisabonoje gimęs ir augęs menininkas Bordalo II (gimęs 1987) kuria meną iš pačios neįprasčiausios medžiagos – atliekų. Šiandien jis yra vienas garsiausių Portugalijos gatvės menininkų. Jo kūryba – tai manifestas prieš vartotojišką gyvenseną. Savo kūrinius menininkas vadina „Dideliais atliekų gyvūnais“ (en. „Big Trash Animals“).
„Katė“ – didžiausias Bordalo II darbas Lisabonoje
Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurios didžiausia yda yra švaistymas. Tokio gyvenimo būdo pasekmė – stiprėjantis šiltnamio efektas ir žala gamtai.
Paradoksalu, kad gyvūnai kaip gamtos dalis yra sukurti iš medžiagų, kurios naikina ir teršia pačią gamtą. Tam naudojamos apleistose gamyklose ar atsitiktinai rastos atliekos: sugadintos automobilių dalys, padangos, šiukšlių konteinerių dalys ir pan. Bordalo II skatina mus keisti savo įpročius ir negriauti gamtos namų, kuriuose patys gyvename.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Vhils Dar vienas mano atradimas iš Portugalijos. Slapyvardžiu Vhils prisistatantis Alexandre Farto ant sienų nepaišo, bet jas drožinėja – tai originali jo meno technika. Kiekvienas jo darbas – tai niekam nežinomų žmonių portretai ant sienų. Vhils kurtus portretus man teko matyti Lisabonoje, Porto ir Aveiro miestuose. Taip pat ir už Portugalijos ribų, pavyzdžiui, Kijeve (Ukrainoje).
Vhils darbas Porto mieste
Pats Vhils viename interviu yra sakęs, kad jį žavi pats kūrybos procesas: ta nežinomybė, kai nežinai, kas slepiasi po paskutiniuoju sienos dažų sluoksniu. Man šis procesas primena archeologinius kasinėjimus – būdą iš arti pažinti protėvių palikimą ir jų gyvenimo pėdsakus. Taip ir Vhils gilinasi į praeitį, apnuogindamas dalį sienos ir parodydamas eilinį žmogų, sukurtą iš dabarties ir praeities pėdsakų.
Vhils darbas Aveiro mieste
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Vytenis Jakas – „Degantys akmenys“ Nors portugalų menininkai man paliko didelį įspūdį, bet nepamirštu ir Lietuvos kūrėjų. Vytenis Jakas, daugeliui žinomas kaip „Kiemo galerijos“ Kaune įkūrėjas, padovanojęs kauniečiams „Rožinį dramblį“, yra sukūręs nemažai įdomių darbų. Vienas originaliausių jo kūrinių yra „Degantys akmenys“ Vilijampolėje (Kaune).
2018 metais V. Jakas dirbo prie Kauno geto vartų Vilijampolėje, kur dekoravo ten esantį seną pastatą. Šiandien šis namas iš tolo žėri ir spindi saulės spindulių nušviestas, nes beveik visą sienos plotą užima veidrodžio šukių mozaika. Tos šukės, anot menininko, simbolizuoja žydų gete dužusius gyvenimus, o ryškios instaliacijos spalvos įkvepia vilties ir kviečia bendruomenę burtis.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Projektas „Sienos prisimena“ – apie nematomą Vilniaus pusę „Sienos prisimena“ – projektas, skirtas žydų bendruomenės istorijai atminti. Jis išsiskiria iš kitų savo forma, stiliumi ir vieta. Iki šiol Vilniaus senamiestyje nemačiau piešinių ant sienų, o šiandien net 4 gatvės meno darbai atrado savo vietą Stiklių, Mėsinių ir kitose buvusio žydų kvartalo vietose. Su „Sienos prisimena“ komandos narėmis Lina Šlipavičiūte ir Lauryna Kiškyte kalbamės apie projekto idėją, prasmę ir vilniečių vertinimą.
Vienas iš 4 projekto „Sienos prisimena“ piešinių
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Kairėje – Lauryna Kiškytė, Dešinėje – Lina Šlipavičiūtė
Kodėl pasirinkote piešti būtent istoriniame Vilniaus žydų kvartale? Lina: Vilnius turi daug istorijų, kurias būtų įdomu pasakoti. Mane domina daugiakultūriškumas, skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonių sugyvenimas kartu, sugebėjimas rasti bendrą kalbą, gyventi ir kurti būtį kartu, net jei ir labai daug dalykų žmones skiria. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl susidomėjau būtent šita vieta – čia, istoriniame žydų kvartale Vilniaus senamiestyje, gyvenimas pulsavo visų pajėgumu ir margumu. Žydų bendruomenė Vilniuje iki Antrojo Pasaulinio karo buvo tikrai didelė: tų žmonių gyvenimas, kūryba paliko čia savo pėdsakus ir tie pėdsakai įspausti ne tik sienose bei gatvėse, bet ir visų mūsų sąmonėje. Kadangi Vilniaus žydų gyvavimas Vilniuje (ir ne tik Vilniuje) buvo staigiai nutrauktas, tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus baisios katastrofos, tai nėra graži ir lengva tema. Ne visi žmonės nori prisiminti tai, kas buvo negerai, kelti klausimus – kai kurie nori tiesiog užmiršti. Tai kelia diskusijas ir mes su šiuo projektu į jas įsijungiame. Manau, kad tik visiškai sąžiningai ir atvirai žiūrėdami į istoriją, mes galime iš jos pasimokyti, nebekartoti tų pačių klaidų. Lauryna: Esame linkę išsirinkti tik gražiausius istorijos momentus, kurie mums labiausiai patinka – herojiškus, didvyriškus. Mano manymu, mes nelinkę kalbėti apie tai, kas mums nepatinka, yra prieštaringa ir kelia klausimų. Tad projektas „Sienos prisimena“ kviečia prisiminti ir drąsiai kalbėti apie žydų gyvenimo istoriją.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Lina: Šis projektas prasidėjo kaip meninė idėja, noras išreikšti savo jausmą, kurį jauti vaikščiodamas Vilniuje, fiksuodamas žvilgsniu visus tuos seniau čia gyvenusių žmonių istorijos paliktus ženklus. Norėjosi parodyti tą nematomą miesto pusę ir kartu pavaizduoti tą kitą laiką, kai šiose gatvėse virte virė žydų kvartalo gyvenimas – su savo kasdienybe, spalvomis ir kvapais. Lauryna: Todėl mes savo piešiniuose vaizduojame paprastus praeivius, užfiksuotus senose fotografijose. Kalbame tiesiog apie žmogų. Juk dažniausiai, jei statome kažkam paminklą – tai už kažkokius nuopelnus, jei darome portretą – tai garsios, nusipelniusios asmenybės. O mes vaizduojame eilinius žmones, kurie galbūt irgi darė gerus darbus, bet tiesiog liko šešėlyje, nebuvo žinomi. Lina: Iš tikrųjų, mes norime iškelti herojus, bet juk kiekvienas žmogus turi potencialą tapti herojumi. Pasirinkote naują formą istorijos laikotarpiui vaizduoti – graffitti techniką. Kodėl būtent toks stilius? Juk gatvės menas vertinamas gan prieštaringai. Lina: Norėjom pasirinkti šiuolaikišką kalbą praeičiai papasakoti. Esame įpratę matyti istoriją muziejuose, vadovėliuose. Toks pateikimas kartais atrodo nuobodus, ypač jaunam žmogui. Todėl norėjome atsisakyti patoso ar kažkokio moralizavimo ir istoriją pateikti jaunatviškiau. Mūsų piešiniai yra tarsi praeiviai – jei jie tau įdomūs, tu sustosi, prieisi arčiau, pabendrausi. Graffitti menas tikrai yra vertinamas prieštaringai ir dalis žmonių jį vertina neigiamai. Pačioje projekto vykdymo pradžioje dėl to net iškilo šiokių tokių sunkumų – pastatų savininkai, kuriems skambinome dėl galimybės piešti ant jų sienų, kartais tiesiog iškart atmesdavo tą idėją, vos išgirdę žodį „graffitti“. Džiaugiuosi, kad mūsų idėja visgi surado šalininkų. O tai, kad į tokį meną pas mus vis dar žiūrima gerokai įtariai, man, kaip dailininkei, tebuvo tik dar vienas iššūkis. Lauryna: Dirbdamos iškart gauname grįžtamąjį ryšį ne tik iš jaunimo, bet ir iš vyresnės kartos žmonių. Atsimenu, ėjo pro šalį senolių pora, sustojo, pasakė: „o, kaip gražu!“. Jie taip nuoširdžiai pasidžiaugė ir visiškai nekritikavo, kad piešiam ant sienų. Tai buvo labai miela! Gera jausti palaikymą iš įvairaus amžiaus žmonių. Lina: Pastebiu, kad žmonės atkreipia dėmesį į patį meno turinį, o jo forma tarsi išnyksta. Piešiniai ant sienų nebelaikomi vandalizmu, jei žmonės supranta jų žinutę ir prasmę.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Daugiabučių rajonas, tapęs galerija po atviru dangumi Įsivaizduokite, kad gyvenate daugiabutyje, kurio viena siena yra papuošta įspūdingu piešiniu. Išėję iš namų matote kitą daugiabutį su dar spalvingesniu piešiniu ant sienos. Apsidairote ir matote, kad visi jūsų rajono daugiabučiai turi po didžiulius, menininkų kurtus piešinius ant sienų. Tai ne mano fantazija! Lenkijos mieste, Gdanske, yra toks rajonas, kuriame yra apie 60 daugiabučių namų su piešiniais. Turėjau ten nukeliauti ir pamatyti tai savo akimis! Rajonas, apie kurį kalbu, vadinamas Zaspa (man asocijuojasi su žymiuoju Frank Zappa). Apie tai, kaip šis miegamasis Gdansko rajonas virto gatvės meno galerija po atviru dangumi, kalbuosi su gidu Kšyštofu, kuris šiame spalvingame rajone vasarą veda ekskursijas.
Daugiabutis Zaspoje, Gdanske
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Kaip Zaspa tapo gatvės menininkų traukos objektu? Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo 2009 metų kasmet organizuojamas festivalis, skirtas monumentaliam menui – „Monumental Art Festival“. Ta proga menininkai iš skirtingų pasaulio šalių kasmet čia atvyksta ir sukuria 4 ar 5 didelius piešinius ant Zaspos daugiabučių namų sienų. Taip pat Gdanske veikia mokykla, kurioje mokomasi kurti freskas ant sienų – „Gdansk School of Mural“. Ši įstaiga taip pat prisideda prie minėto festivalio organizavimo.
Jų tikslas yra priminti pirminę gatvės meno funkciją – kurti sociopolitinį meną, reaguoti į aktualius šiandienos įvykius ir plėtoti unikalų stilių. Tam yra organizuojamos dirbtuvės, kurias veda menininkai Rafał Roskowiński ir Jacek Zdybel. Beje, R. Roskowiński pirmasis Zaspoje sukūrė didelį piešinį ant sienos. Jis nupiešė du portretus – buvusio Lenkijos prezidento, žymaus politiko Lecho Valensos ir popiežiaus Jono Pauliaus II. Šis didelis piešinys davė pradžią padaryti Zaspos rajoną spalvinga ir meniška vieta – didžiausia meno galerija po Lenkijoje.
atviru
dangumi
Įdomu ir tai, kad 1997 metais čia lankėsi ir savo piešinį ant sienos paliko lietuvių menininkas Jonas Zagorskas.
Lenkų menininko M-City piešinys Zaspoje. Jis lankėsi ir Vilniuje, kur piešė ant profsąjungų rūmų pastato kolonų.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Kelintais metais pasirodė pirmieji piešiniai? Pirmieji 10 kūrinių kolekcijoje buvo sukurti 1997 metais, per festivalį, skirtą paminėti Gdansko miesto 1000-ąsias metines. Ekskursijoje minėjote, kad Zaspa rajone anksčiau buvo oro uostas. Kaip ši vietovė transformavosi į meno galeriją po atviru dangumi? 1972 metais čia pastatyti pirmieji didelį pastatai ir, dėl gyventojų saugumo, nuspręsta atsisakyti oro uosto. Šiandien vis dar tebėra seni traukinių bėgiai, prie kurių stovėjo oro uostas. Dalis tos vietos užstatyta gyvenamaisiais namais. Siekdami atminti Zaspos istoriją, gatves pavadinome aviacijos tema. Pavyzdžiui, turime Pilotų gatvę, Lėktuvo gatvę ir t.t. Per kiek laiko menininkas sukuria vieną didelį piešinį? Tam prireikia apie 10–12 dienų, darbas vyksta per „Monumental Art Festival“ renginį. Paprastai piešti pradedama nuo aukščiausio aukšto (Zaspos namai turi 10 aukštų) ir palaipsniui leidžiamasi žemyn. Prisiminiau vieną juokingą istoriją. Brazilų menininkas Mazu Prozak nebuvo labai susitelkęs į savo darbą, jam labiau patiko bendrauti su praeiviais ir mėgautis vasaros saule. Vieną dieną jis suprato, kad nespės pabaigti savo piešinio iki festivalio pabaigos. Tad jis pradėjo prašyti vietos gyventojų padėti pabaigti kūrinį. Jo laimei, žmonės sutiko pagelbėti. Taigi, rezultatas – 90 proc. piešinio yra menininko darbas ir 10 proc. – Zaspos gyventojų. Gražus bendradarbiavimo pavyzdys!
Mazu Prozak piešinys, kurį pabaigti padėjo vietos gyventojai.
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Gatvės meno žemėlapis – naudingas įrankis keliautojams
Street art cities – viso pasaulio gatvės meno mylėtojus ir ieškotojus jungiantis projektas. Tai bendruomenė, sudaryta iš 79 šalių, 521 miesto ir šie skaičiai, kol rašau šiuos žodžius, tikėtina, jau spėjo išaugti. Kaip
tai
veikia?
Kiekvienas
miestas
turi
savo
žemėlapį, kuriame jo gyventojai žymi vietas, kur rado gatvės meno kūrinį (nuo mažiausių iki didžiausių piešinių). Tereikia tapti aktyviu vartotoju (ang. street art hunter) ir kelti nuotraukas su informacija (apie menininką, piešinį ir tikslų adresą, kur jį rasti). Naudingos nuorodos: Vilnius: vilnius.streetartcities.com Kaunas: kaunas.streetartcities.com
NR. 2 | RUGSĖJIS 2019
Dalis miestų žemėlapių jau persikėlė į Street art cities programėlę: Berlynas Paryžius Lisabona Los Andželas Niujorkas Antverpemas Gentas Kopenhaga ir kiti. Kviečiu panaršyti tinklalapyje https://streetartcities.com/, rasti dominančius miestus ir atrasti dar daugiau meno viešosiose erdvėse.