2020 Ĺžiema 6 numeris
gatvės meno gale galerija gatvės me meno galerija gat gatvės meno gale galerija gatvės me meno galerija gatv gatvės meno gale galerija gatvės me meno galerija gatv
erija gatvės meno eno galerija gatvės tvės meno galerija erija gatvės meno eno galerija gatvės vės meno galerija erija gatvės meno eno galerija gatvės vės meno galerija
Redaktorės laiškas 2020-ieji metai mūsų gyvenimus apvertė aukštyn kojomis: turėjome išmokti laikytis atstumo, vengti apsikabinimų, susitikimus keisti vaizdo pokalbiais, dirbti nuotoliniu būdu, lauke dėvėti nosį ir burną dengiančias kaukes. Tačiau kartu išmokome būti dėmesingi ir empatiški kitiems – pastebėti šypsenas ne iš lūpų, bet iš akių. Jei kas nors paklaustų, ko labiausiai per šiuos metus pasiilgote? Turbūt, atsakysite, kad šiltų apsikabinimų, kelionių, seniai matytų draugų. Juk užtenka pamatyti pasiilgto žmogaus veidą ir širdį užlieja laimė. Taip ir gimė mintis šiame žurnalo numeryje kalbėti apie veidus: tuos, kuriuos matome kasdien
savo aplinkoje, kompiuterio ar telefono ekrane, ir tuos, kuriuos menininkai sukūrė ir „apgyvendino“ miestuose. Būtent pastarieji sužadino mano smalsumą, nes už kiekvieno nupiešto veido slypi įdomi, dar negirdėta istorija. Šis žurnalo numeris – ypatingas, nes yra pirmas, kurį sukūriau su bendraminčių komanda. Šiandien su jumis sveikinuosi ne viena – į mano gyvenimą atėjo nauji žmonės (nauji veidai!), norintys pasakoti istorijas apie miesto meną. Kartu mes ne tik ieškojome veidų gatvės mene, savo aplinkoje, bet ir geriau pažinome kūrėjus ir kultūros žmones, kurie visus šiuos metus nepaliovė stebinti savo kūrybiškumu ir originaliais sprendimais.
Nors prasidėjus antrajam karantinui Lietuvoje buvo apribotas mūsų kultūrinis gyvenimas, vis dėlto menas pasiekė mus pačiomis netikėčiausiomis formomis. Kaune rudens pradžioje vykęs Istorijos festivalis padovanojo miestui neofreskas, primenančias apie pamirštus mieste gyvenusius žmones, o šimtmetį švenčiančio Nacionalinio Kauno dramos teatro kieme „apsigyveno“ trys istorinės asmenybės. Vilniuje ant vienos mokyklos pastato fasado įamžinti Vasario 16-osios signatarų veidai primena, kad istorija yra arti mūsų, o į ją gilintis galime pasitelkę gatvės meną. Kadangi nebegalime keliauti, pasirūpinome, kad apie tolimų kraštų
kultūrą mums papasakotų ten gyvenantys žmonės. Pamatysite, kaip lietuvių dailininkė Sicilijoje „pasodino“ medį, jungiantį siciliečių ir lietuvių kultūras. Susipažinsite su broliais dvyniais iš Libano, atradusiais autentišką meno formą. Žurnalo pabaigoje rasite du gatvės meno maršrutus. Šįkart kviečiame pasivaikščioti Vilniuje, naudojantis nemokama išmaniąja programėle „Street art cities“, taip pat atrasti Alytuje sukurtas neofreskas. Malonaus skaitymo ir jaukaus laiko namuose!
Žurnalo vyr. redaktorė Kristina Kurilaitė
Viršelio nuotrauka Andrius Aleksandravičius Viršelio kūrinys - „Kauno žydai“ Menininkas - Tadas Vincaitis-Plūgas
Žurnalo redakcija Vyr. redaktorė, straipsnių autorė Kristina Kurilaitė Straipsnių autoriai Lina Čėsnaitė Ugnė Mažonaitė Saulė Juzelėnienė Daiva Lapėnaitė Milda Petkauskaitė Magdalena Beliavska Gražina Montvidaitė Julija Kėkštaitė Žurnalo dizainerė Austėja Šabonaitė
2020 Vilnius
Turinys 1. Žurnalo tema
10 psl. - Kokias istorijas pasakoja gatvėje pamatyti veidai?
16 psl. - Banksy fenomenas: menininkai, slepiantys savo tapatybę
2. Sukurta Lietuvoje
19 psl. - Pertraukto gyvenimo istorijos įamžintos neofreskose
24 psl. - Gamtos ir urbanistinio meno pašnekesys teatro kieme
26 psl. - Gatvės menas pasiekia mokyklas
30 psl. - Menas bendruomenėms ar bendruomenės menui?
3. Užsienyje
37 psl. - Lietuvių menininkės įspaudas Sicilijoje
40 psl. - Menas, atgaivinantis arabų kultūrą urbanistiniame kontekste
4. Požiūris
46 psl. - Kontroversijos ir kontrastai: apie gatvės meną, paveldą ir žmones
5. Pokalbis
53 psl. - Dailės praeitis ir ateitis Lino Kaziulionio gatvės mene
57 psl. - Pokalbis su Tadu Vincaičiu-Plūgu: apie kūrybą ir tai, kas skiria
gatvės meną nuo miuralizmo
6. Paroda
65 psl. - Karantino realijos ir menas mūsų ekranuose. 10 virtualių parodų,
kurias galite aplankyti iš namų
7. Meno maršrutas
70 psl. - Alytaus gatvės meno maršrutas
75 psl. - Vilniaus gatvės meno maršrutas - tavo telefone
Žiemos numerio tema
Iš veido neretai sprendžiame apie žmogaus socialinį statusą, emocinę būseną, bandome nuspėti jo elgesį. Veidas gatvės menininkams – dažnas kūrybos objektas, vaizduojantis autentišką gyvenimo istoriją. Tad pristatau keletą tokių istorijų, kurias pasakoja žymių pasaulio gatvės menininkų sukurti portretai ant pastatų sienų. Kristina Kurilaitė
Kokias istorijas pasakoja gatvėje pamatyti veidai? Kristina Kurilaitė
Vhils (Portugalija) Slapyvardžiu Vhils prisistatantis portugalų gatvės menininkas Alexandre Farto ant sienų nepaišo, bet jas drožinėja – tai originali jo meno kūrimo technika. Vhils kūriniai – tai niekam nežinomų, šalies ar miesto herojų portretai ant sienų. Portugalų menininko sukurti veidai jau seniai peržengė jo tėvynės sienas. Šiuo metu jie gyvena pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Šių metų vasarą Vhils atliko vieną didžiausių ir prasmingiausių meno darbų – ant Porto mieste esančios universitetinės ligoninės tvoros išdrožinėjo 10 veidų su medicininėmis kaukėmis. Taip menininkas norėjo pagerbti medicinos darbuotojus – pamirštus šių dienų didvyrius, kurie kasdien kovoja už žmonių gyvybes. Vhils dėkoja medikams už jų drąsą, atsidavimą ir nesavanaudiškumą kritinėje situacijoje. Be to, šie medikų portretai simbolizuoja komandinį darbą ir bendradarbiavimą, kuris itin svarbus kovoje su pandemija. 10
Portugalų menininką įkvepia ir žavi žmonės, drąsiai kovojantys už teisingumą ir laisvę. Būdamas Ukrainos sostinėje, Kijeve, jis sukūrė portretą, vaizduojantį Serhiy Nigoyan – Euromaidano aktyvistą, žuvusį per gatvės riaušes 2014 metais. Armėnų ir ukrainiečių kilmės S. Nigoyan buvo pirmasis aktyvistas, žuvęs per antivyriausybines demonstracijas. Šiandien jis laikomas Ukrainos revoliucijos simboliu. Vhils savo kūriniu Kijeve pagerbė šio žmogaus atminimą. Praėjusių metų rudenį Vhils keliavo į Žaliąjį Kyšulį – šalį, kuri per istoriją ir kultūrinius ryšius yra glaudžiai susijusi su jo gimtąja Portugalija. Čia jis paliko du didelius portretus ant sienų, kuriuos sukurti įkvėpė vietos žmonės. Susitikęs su vietos bendruomene jis nusprendė sukurti žymaus mąstytojo, poeto, politinio veikėjo Amílcar Cabral (gyvenusio 1924–1973 metais) portretą. Kitas jo kūrinys skirtas pagerbti savo gimtąją šalį garsinusiai dainininkei Cesária Évora (gyvenusiai 1941–2011 metais), gimusiai Mindelo mieste.
Porto ligoninė, Vhils „Instagram“ nuotrauka
11
Daniel Eime, Mira, Porto Kristinos Kurilaitės nuotr.
Daniel Eime (Portugalija) Portugalų gatvės meno kontekste būtina paminėti ir kitą kūrėją – Daniel Eime. Kiekviena jo nupiešto veido linija, raukšlelė, akys ir žvilgsnis jautriai pasakoja autentišką žmogaus istoriją. Jo sukurti portretai – tai tarsi pokalbis apie jausmus ir patirtus išgyvenimus su gatvėje užkalbintu nepažįstamuoju. Nors Daniel Eime paprastai piešia pagal realių žmonių atvaizdus, jam svarbiau užfiksuoti emociją žmogaus veide nei parodyti konkretų žmogų. „Dauguma, tikriausiai, net nežino, kad yra sukurta neofreska su jo ar jos veidu“, – sakė portugalų menininkas. Prieš pradėdamas kurti jis tyrinėja vietą: išsiaiškina, kokia bus siena, ant kurios pieš, tada ieško informacijos apie vietos istoriją ir žmones. „Ištyrinėjęs lokaciją aš bandau pritaikyti vieną vaizdą prie sienos išmatavimų, t.y. 12
sujungti kuriamą portretą su vieta, kurioje jis bus“, – apie kūrybinį procesą žurnalui pasakojo Daniel Eime. Vienas iš Daniel Eime darbų, kurį man pernai teko matyti Porto mieste yra „Mira“. Grįžusi iš kelionės sužinojau, ką šis portretas vaizduoja. Kūrinio pavadinimas kilęs iš žodžio miragaia, kuris reiškia „žiūrėjimą į Gaia“ (portugalai pasakojo, kad kitapus upės yra kitas miestas – Gaia). Moters portretas vaizduoja senąsias tos vietovės gyventojas, kurios gyveno sunkų, vargingą gyvenimą. Galbūt kažkas iš Porto miesto gyventojų jau atpažino šiame portrete savo močiutę ar prosenelę, o kitiems primins mylimos močiutės veidą.
Jimmy C (Didžioji Britanija) Pirmasis James Cochran, geriau žinomo Jimmy C slapyvardžiu, piešinys, kurį pamačiau lankydamasi Berlyne, buvo Anos Frank portretas. Jos dienoraštis – vienas iškalbingiausių ir jautriausių holokausto liudijimų. Ana mirė koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Paklaustas apie šį portretą britų menininkas žiniasklaidai sakė: „Man buvo didelė garbė, kai mane pakvietė nupiešti Anos Frank portretą Berlyne, jai skirtame muziejuje. Aš esu anksčiau piešęs ant šios sienos, tad tai buvo puiki proga sugrįžti ir sukurti kažką istoriškai labai reikšmingo. Kai perskaičiau dalį Anos dienoraščio tekstų, supratau, kad ji taip pat buvo menininkė, rašytoja, kuri tiesiog norėjo realizuoti savo talentą ir siekti svajonių. Tikiuosi, kad savo darbu suteikiau naują prasmę ir spalvas jos portretui.“
Šių metų rudenį viename naujausių savo kūrinių Jimmy C sukūrė moters su šuniu portretą – tai Adeline Valkenborg (gyvenusi 1959–2016 metais) ir jos vedlys šuo. Pasak menininko, Adeline buvo drąsi ir ryžtinga moteris, kuri netekusi regėjimo būdama 14 metų nenorėjo atsisakyti savo nepriklausomybės, todėl ieškojo būdų, kaip padėti sau ir kitiems neregiams. Suvokdama, kad akliems žmonėms trūksta tinkamos pagalbos, ji įkūrė „Belgijos šunų vedlių centrą“ („Belgian Centre for Guide Dogs“), kuriame dresuojami šunys vedliai, šiandien padedantys neregiams ne tik Belgijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Jei ne šis gatvės meno kūrinys, vargu ar būtume sužinoję apie tokią gražią ir prasmingą meno iniciatyvą.
Jimmy C „Anna Frank“ Kristinos Kurilaitės nuotr.
13
Įdomu tai, kad Jimmy C pasirenka piešti žmones, kurie nėra plačiai žinomi, tačiau jų veikla ir pasiekimai yra prasmingi ir įkvepiantys. Štai Theresa, kurios portretas sukurtas renginiui „London mural fest“, įgyvendino savo svajonę ir sukūrė savo drabužių liniją. Kitame portrete vaizduojamas Tommy Flowers – inžinierius, 1941 metais sukūręs pirmą pasaulyje skaitmeninį programuojamą elektroninį kompiuterį „Colossus“. Ir tai tik kelios iš daugelio įkvepiančių istorijų, kurias spalvingai savitu stiliumi pasakoja britų gatvės menininkas.
Jorit (Italija) Italų menininko Jorit kurti portretai stebina savo realistiškumu ir tikslumu. Fotorealistinio stiliaus neofreskos nepalieka abejingų. Pats Jorit pabrėžia, kad jo tikslas ir yra sukurti kuo realistiškesnį žmogaus portretą. Žmogaus veidas italų menininkui – pati charakteringiausia žmonijos dalis, kaip garbinamas totemas. Jo darbų sąraše – ir pasaulinio garso įžymių, ir vietos žmonių portretai. Visus jo kūrinius vienijantis bruožas – ant skruostų nupieštos linijos, primenančios randus. Vienas įspūdingiausių Neapolyje Jorit sukurtų portretų vaizduoja neseniai anapilin iškeliavusią Argentinos futbolo legendą – Diego Maradona. Klausiate, kodėl Italijoje, o ne Argentinoje? Nes šiame mieste jis gyveno ir siekė karjeros. 1984 metais D. Maradona persikėlė į
14
Neapolį, kur iki 1991-ųjų žaidė „Neapolio SSC“ klube ir tapo futbolo žvaigžde. Tai svarbi stotelė futbolininko ir trenerio karjeroje. Italų gatvės meno gerbėjai ir tyrinėtojai atrado vieną D. Maradonos portreto detalę, kurios niekas nepastebėjo. Ji slypi Diego Maradonos žvilgsnyje. Vienoje akyje galima įžvelgti du žodžius, įrašytus jo akies rainelėje. Pirmąjį sunku įskaityti, tačiau antrasis yra „siempre“, kuris išvertus iš ispanų kalbos reiškia „visada“. Galbūt, šiuo žodžiu išreiškiama amžina legendinio futbolininko meilė šiam žaidimui. Palieku laisvę interpretacijai. Jorit savo darbais pagerbė ir meno legendas. Viename savo piešinyje jis suliejo Pablo Picasso ir Salvador Dali veidus į vieną portretą, norėdamas pavaizduoti stiprų ryšį tarp dviejų ispanų dailininkų. Taip pat italų menininkas yra nupiešęs fotorealistinį žymių brazilų gatvės menininkų dvynių Os Gemeos portretą Niujorke. Lietuvių menininkų sukurtus portretus ant pastatų sienų pristatysime kitoje šio žurnalo rubrikoje – „Sukurta Lietuvoje“.
Jimmy C „Instagram“ nuotr.
Jorit „Instagram“ nuotr.
15
Banksy fenomenas: menininkai, slepiantys savo tapatybę Kristina Kurilaitė
Ką mes žinome apie Banksy? Tik tiek, kad jis kilęs iš Bristolio miesto ir yra vienas garsiausių, bet kartu paslaptingiausių pasaulio gatvės menininkų. Internete sklando daug teorijų, kas galėtų būti tikrasis Banksy, tačiau jo paslaptis taip ir liko neatskleista. Įdomu, kodėl ir kokiais būdais gatvės meno kūrėjai saugo savo privatumą. Panagrinėsime šį klausimą per konkrečius pavyzdžius.
Slapyvardis kaip nauja tapatybė Daugelis gatvėje piešiančių žmonių turi susikūrę naujus vardus – slapyvardžius. Vėliau, tęsdami meninę veiklą, dalis jų pasirašo pridėdami ir tikrąjį vardą. Ne išimtis ir Lietuvos gatvės menininkai. „Jei pieši nelegaliai, o daugelio gatvės meno piešėjų būtent tokia pradžia, tai negali savo tikru vardu pasirašinėti, reikia slapyvardžio. Be to, slapyvardis paprastai yra trumpesnis, geriau įsimenantis, originalus ir skamba „kietai“. O po to, kai jau „prilimpa“, taip ir lieka iki gyvenimo galo“, – sako slapyvardžiu 16
Morfai pasirašantis kaunietis menininkas Timotiejus Norvila. Pats Timotiejus ilgą laiką buvo žinomas tik kaip Morfai – Kauno gatvės menininkas. Tačiau šiandien jau dauguma žino tikrąjį jo vardą. „Atėjo toks laikas, kai jau per daug žmonių žinojo, kas už to vardo. Kaip ir nebebuvo prasmės slėptis“, – pasakojo T. Norvila. Žiniasklaidoje jis kartais minimas ir su tikruoju vardu, tačiau tai ne visada jam patinka: „Jei esu minimas grafičių kontekste ar kalbama apie mano kūrybą, tai tegul mane pristato kaip Morfai, be vardo ir pavardės“. Tačiau Lietuvoje vis dar yra sienų piešėjų, iki šiol akylai saugančių savo anonimiškumą. Vienas iš jų – sienų rašytojas 209. Jo užrašai kritiškai apmąsto sostinės viešąsias erdves ir vilniečių kasdienybės realijas. Miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec teigimu, 209 yra vienas ryškiausių Vilniaus gatvės menininkų, nes yra sukūręs ilgalaikį santykį su miestu: „Gatvės menas reikalauja ilgalaikio santykio su miesto erdvėmis.
antikines tradicijas. Žvelgiant į istoriją, kaukę anonimiškumui išsaugoti naudojo ne vienas menininkas ir muzikantas. Manu Invisible svetainės nuotr.
Juoda kaukė, kurią Manu Invisible dėvi dirbdamas, įkvėpta nakties, nes pradžioje teko nemažai piešti tamsoje, ir geometrinių figūrų, nes tai yra neatskiriama jo meno kūrybos dalis. „Manau, pasaulis yra milžiniškas idėjų puodas, iš kurio semiamės, o skirtumas yra tas, kaip menininkas save išreiškia. Esmė yra tai, ką komunikuoji, o ne fizinė išvaizda“, – į dažniausiai žurnalistų užduodamą klausimą atsako italų kūrėjas.
Menininko 209 taiklūs pastebėjimai kyla iš urbanistinio konteksto ir atspindi miesto pokyčius. Būtų įdomu sužinoti, ką šis menininkas mano apie kitokių medijų panaudojimą, pavyzdžiui, projekcijas, plakatus, ir pan.“
Siekiant išsaugoti anonimiškumą prisidengiama ne tik slapyvardžiu, bet ir kauke. Štai italų gatvės menininkui Manu Invisible labai svarbu, kad jo kūryba kalbėtų už jį, todėl jis nusprendė slėpti savo veidą.
209 sukurtas užrašas Vilniuje Kristinos Kurilaitės nuotr.
Kaukė kaip skydas
Gyvename tokiais laikais, kai sunku išsaugoti savo visišką privatumą. Dauguma naudoja socialinius tinklus, o jie kaupia informaciją apie mus. Galbūt todėl savo tapatybę slepiantys meno kūrėjai šiandien taip kursto mūsų smalsumą.
„Kaukė man yra tam tikras skydas, padedantis atskirti privatų gyvenimą nuo profesinio, saugantis mano privatumą nuo smalsuolių, dėmesio ir publikos nuomonės“, – sako Manu Invisible. Sardinijoje, kur jis piešia, kaukės turi gilias 17
Sukurta Lietuvoje 18
Pertraukto gyvenimo istorijos įamžintos neofreskose Kristina Kurilaitė
2020-ųjų rudenį įvyko antrasis, tradicija tampantis „Kaunas 2022“ inicijuotas Istorijų festivalis. Spalio 8-11 dienomis vykę renginiai padovanojo kauniečiams tris gatvės meno kūrinius, įkvėptus daugiatautės Kauno miesto istorijos. „Globali pandemija įvairių šalių ir kultūrų gyventojus susiejo bendra patirtimi ir bendra istorija – daugelio mūsų gyvenimas buvo tiesiog pertrauktas... Ėmėme jausti, tarsi kristume į nežinią, o netikrumas ir nerimas dėl ateities tapo mūsų gyvenimo palydovais. Šių metų Istorijų festivalis ragina miestiečius apmąstyti, kaip ši patirtis mus paveikė. Kaip ji paveikė mūsų įpročius, tarpusavio santykius ir ryšius su miestu, jo erdvėmis? Apmąstydami šiuos netikėtai užklupusius išgyvenimus suvokiame, kad, istorijos požiūriu, jie nėra unikalūs ar išskirtiniai. Karai, tremtys, okupacijos ir persekiojimai – tai daugybė drąstiškai pertrauktų mūsų tėvų, senelių, kauniečių likimų. Prisimindami juos, galbūt su didesne empatija įsiklausysime į prieš mus gyvenusių kartų istorijas ir patirtis“, – šių metų renginių idėją pristatė Istorijų festivalio kuratorė Daiva Citvarienė.
Pertraukto Kauno žydų gyvenimo istorijos Nejau galvoji tu, kad užmarštis, Kas užmiršta, tikrai nuplovė? Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų. Ir vėl jisai – gyva, ryški tikrovė. Ir tartum rėmuose liks kiekvienoj iš būsimų dienų. Hiršas Ošerovičius, 1968 Sienos gali papasakoti pačias jautriausias istorijas. Joms prabilti padeda gatvės meno piešiniai, kurie kaip nuotraukų albumo puslapiai primena apie praeityje gyvenusį žmogų. Tado Vincaičio–Plūgo kūrinys, kurį galite pamatyti A. Mickevičiaus g. 30, įkvėptas tarpukariu darytos nuotraukos, kurioje matome mergaitę su mama – tai Rosian Bagriansky su savo mama Gerta. Rosian gimė 1935-aisiais Kaune. Jos tėvas Paulius Bagriansky buvo klestintis tekstilės verslininkas, mama – Paryžiuje mokslus baigusi pianistė, po karo – Muzikinio teatro koncertmeisterė. Šeima išgyveno Holokaustą. Rosian, tėvų pastangomis, pakliuvo pas Bronę Budreikatę, kuri mergaitę pakrikštijo
19
ir davė jai savo pavardę. Taip ji tapo Irena Budreikaite. Mergaitę globojo vadinamosios „angelės“ – Kauno žydų gelbėtojos Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova ir Lidija Golubovienė, turėjusi sodybą Kulautuvoje. Į šį miestelį, kaip ir dauguma „angelių“ globojamų vaikų karo pabaigoje buvo išvežta ir Rosian. Rosian portretą taip pat galite išvysti ir Kulautuvoje – dailininkės Lauros Slavinskaitės gatvės meno piešinyje įamžintas jos veidas, atkurtas iš nuotraukos. 1944-ųjų vasaros dienomis Kulautuvoje daryta Rosian nuotrauka neseniai išgarsėjo visame pasaulyje. 2013 m. UNESCO parodos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų dienai atminti kuratoriai šią fotografiją pasirinko neatsitiktinai. Tai nuostabus gyvenimo liudijimas karo siaubo ir mirties akivaizdoje. Kas ši mergaitė, koks jos likimas, parodos rengėjai tada nežinojo. Ir kokia nuostaba ištiko Rosian, kai viename JAV oro uostų ji pamatė savo veidą, besišypsantį didžiuliame plakate. Tą patį vaikystės veidą, fotografuotą Kulautuvos pievose. „Aš esu šis vaikas nuotraukoje!“ – paskambinusi kuratoriams sušuko ji. „Aš esu gyvas įrodymas, kad stebuklų būna...“ Rosian ir jos mamos portretą papildo ir vienas jautriausių Lietuvos žydų poeto Hiršo Ošerovičiaus eilėraščių. H. Ošerovičius – vienas žymiausių žydų poetų, gimęs 1908 m. Panevėžyje. Kauno universitete jis studijavo teisę, čia ir pradėjo savo kūrybinę veiklą. Jo kūrybą iš jidiš į lietuvių kalbą vertė garsiausi Lietuvos poetai. 20
Štai, kiek daug apie žydų gyvenimą Kaune gali papasakoti gatvės menininkų rankomis sukurti portretai ant paprastų namų sienų. Istorija apie poetę, turinčią dvi tėvynes Gal paukštis klajojantis, tik tas, Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės, Dviejų gimtinių skausmą supras. Su juo ir aš kraštus du apgyvenus, Dukart išaugau, leidau dvi šaknis, Kaip mano pušys – į abi šalis. Lėja Goldberg, 1955 Šiandien Kaune, nuo Kęstučio gatvės 16b namo sienos į praeivius svajingai žvelgia jauna moteris. Ar žinojote, kad netoliese gyveno viena mylimiausių Izraelio poečių Lėja Goldberg? Iš Kauno kilusi L. Goldberg (gimė 1911 m.) yra viena geriausiai pasaulyje žinomų žydų poečių, tačiau pamiršta savo pirmojoje tėvyneje. Į lietuvių kalbą išversta tik keletą jos žymesnių eilėraščių. „Per šiuos metus sutikusi daugybę izraeliečių, pamačiau kaip stipriai jie myli šią poetę. Be to, nemažai Izraelio turistų kasmet atvyksta į miestą ieškodami L. Goldberg gyvenimo Kaune pėdsakų. Supratome, kad turime įprasminti poetės atminimą kaip svarbų ir Kauno, ir Izraelio kultūros istorijai“, – pasakojo Istorijų festivalio kuratorė D. Citvarienė.
21
Martyno Plepio nuotraukos
22
Lietuva paliko gilų įspaudą poetės gyvenime, kūryboje bei padarė įtaką jos asmenybei. Poetiškai apmąstytų Lietuvos vaizdinių kupina L. Goldberg poezija. Beveik visi garsiausi poetės eilėraščiai, Izraelyje tapę populiariomis dainomis, manoma, apdainuoja jos pirmąją tėvynę – gimtinę Lietuvą. „Labai gaila, kad visiškai nebuvau nieko girdėjęs apie Lėją. Kai gavau užklausą sukurti jos portretą, pradėjau daugiau domėtis ir likau be galo sužavėtas jos darbais ir asmenybe“, – pasakojo poetės portretą nupiešęs menininkas Linas Kaziulionis. Jam labiausiai patiko poetės eilėraštis „Pušys“, kurį nusprendė įterpti iš abiejų portreto pusių (lietuvių ir hebrajų kalbomis): „Eilėraštis gilus, jausmingas, rodantis nepamirštą meilę Tėvynei“. Dailininkas džiaugiasi, kad nuo šiol su Lėja ir jos kūryba susipažins ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva.
Kartą Kačerginėje Dar vienas tarpukario nuotraukos įkvėptas piešinys sukurtas Kačerginėje – buvusiame kurorte, kur prie upės tekėjo skirtingų tautų žmonių gyvenimas. Piešinio autorius – „Kiemo galerijos“ įkūrėjas, menininkas Vytenis Jakas. Piešinyje vaizduojama valtyje susėdusi draugų kompanija: Jehuda Zupovičius, Hiršas Kadušinas, Liola Bermann, Jašas Langlebenas ir nežinomas asmuo.
Jehuda Zupovičius 1930 m. atvyko į Kauną studijuoti inžinerijos mokslų, prisijungė prie vieno iš sionistinių judėjimų, kur susipažino su Hiršu Kadušinu. 1938-aisiais jis susipažino su savo mylimąja Dita Katz, kurią vedė 1941 m. Pora apsigyveno name, kuriame šiandien gyvena „Kiemo galerijos“ įkūrėjas Vytenis. Kitas piešinyje vaizduojamas žmogus – H. Kadušinas – mokytojas, savamokslis išradėjas, dėstęs Kauno Hebrajų gimnazijoje. Kai 1941-ųjų vasarą Kauno žydai buvo priversti įsikelti į Vilijampolės getą, H. Kadušinas ėmėsi svarbios misijos – fiksuoti nacių nusikaltimus. Pasidaręs savadarbį fotoaparatą jis padarė daugiau nei tūkstantį fotografijų, liudijančių geto gyvenimą. Karo pabaigoje, kai naciai ėmė ieškoti fotografo, savo archyvą jis paslėpė geto teritorijoje. H. Kadušino dėka šiandien mes turim bene labiausiai dokumentuotą Kauno geto istoriją. Daugiau istorijų rasite festivalio puslapyje: https://istorijufestivalis.eu/ Istorijų festivalis – vienas iš didžiųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių. 2019-ųjų spalį startavusi iniciatyva jungia istorijų pasakotojus: muziejininkus, teatralus, menininkus, pavienius istorijos entuziastus, profesionalius pasakotojus, vietos bendruomenių aktyvistus ir kitus.
Įdomus faktas – V. Jakas ir vienas iš jo nupieštų žmonių yra savotiškai susiję. 23
Gamtos ir urbanistinio meno pašnekesys teatro kieme Lina Čėsnaitė
„Kad gamta nepasiglemžtų architektūros“ – toks galėtų būti Nacionalinio Kauno Dramos teatre sukurto urbanistinio meno projekto šūkis. Dažnai pastebime reiškinį, kai gamta bando atsikovoti iš jos atimamas žaliąsias erdves mieste – kai ant pastatų stogų pradeda želti žolė, augti medžiai, kai šaknys iškilnoja grindinį... Tačiau, ar pagalvojote, kad želdiniais apaugusi pastato siena gali tapti meno objektu? Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) sieną papuošusio gatvės meno kūrinio tikslas – padėti susikalbėti dviems, iš pirmo žvilgsnio prieštaringiems reiškiniams: urbanizmui ir gamtai. Ant pastato vidinio kiemelio sienos nupiešti trijų tarpukario asmenybių – dramaturgės ir rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, režisieriaus Jono Vaičkaus ir aktoriaus Petro Kubertavičiaus – portretai kalba ne tik apie šiemet minimą Nacionalinio Kauno dramos teatro šimtmetį, bet yra įtraukti į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą. Praėjusių metų rudenį pradėtas organizuoti Tarptautinis
24
landšafto dizaino festivalis šiemet skiria ypatingą dėmesį kiemams, o šio projekto dalis („Taktinis Urbanizmas 2 – Šimtmetis“) dedikuojama Kauno dramos teatro šimtmečiui. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Vaičkus ir Petras Kubertavičius – asmenybės, labiausiai prisidėjusios prie teatro įkūrimo ir gyvavimo sunkiu Lietuvos valstybei laikotarpiu. Tai žmonės, nulėmę teatro istoriją, kuri gyva tol, kol ją prisimename ir tęsiame pradėtus darbus. Projekto idėjos autorius Gediminas Banaitis-Skrandis ir idėją įgyvendinę menininkai Tadas Vincaitis-Plūgas bei Karolis Grubis-Dėžutė teigia esą pagerbti, galėdami austi miesto istorijos audeklą ir atiduoti duoklę, jų manymu, nepelnytai pamirštai Sofijai KymantaiteiČiurlionienei. „Nenoriu susireikšminti, bet prisidėti prie miesto istorijos kūrimo – tikrai smagu“ , – teigė menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas. Pasak NKDT generalinio direktoriaus pavaduotojos Agnės Burovienės, atsirinkti
tik tris asmenybes iš šimtmetį teatrą kūrusių kūrėjų gausos buvo nelengva. „Sulapojusi augmenija tik dar labiau primins, kad nuo jų, teatro pirmeivių, išsišakojo profesionali drama ir subrandino kitus Lietuvos teatrus ir menininkus“, – teigė A. Burovienė. Teatro pastato sieną puoš ne tik trys portretai, bet ir Lietuvos želdintojų asociacijos direktorės Ingridos Vainauskienės įkomponuoti želdiniai. Projekto sumanymas pilnai atsiskleisti
turėtų maždaug po dviejų ar trejų metų, kai augalai bus užaugę ir tapę lygiaverčiais dailės kūriniui. Priklausomai nuo metų laiko jie galės kurti kintantį urbanistinį-landšaftinį derinį, kuris nustebins kiekvieną, užsukusį į teatro kiemą. Taip bus sukurtas darnus architektūros ir gamtos dialogas, kai nė vienas kito neužgožia ir nebando atsikovoti savo plotų, bet tiesiog taikiai kalbasi. Darbus organizavusi organizacija „Šeimos laikas“ siekė, kad augalo ir istorijos sintezei skirtas projektas prisidėtų prie žaliųjų plotų Kaune kūrimo.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
25
Gatvės menas pasiekia mokyklas Ugnė Mažonaitė
Nedaugelis galėtų pritarti minčiai, kad į mokyklą keliavo su dideliu entuziazmu. Keliaujant nepažįstamame mieste ar rajone beveik iškart galima atspėti, kuris statinys – švietimo įstaiga. Šiandien mokyklos šviesios, jaukios, renovuotos, bet ar dažnai tenka pamatyti tokių, kurių sienas puoštų didžiuliai piešiniai? Ne kreivi paskubomis surangyti beprasmiai raidžių kratiniai ir net ne mokinių paroda iš dailės pamokų, bet įspūdingo dydžio fasadą dengiantis piešinys, vaizduojantis istorines asmenybes? Nuo Lukiškių skersgatvio 5 esančios Vilniaus kunigaikščio Gedimino gimnazijos sienos žvelgia Vasario 16-osios akto signatarai. Ir skirti jie ne tik pasigrožėti, bet ir naujų žinių įgyti, nes čia galima organizuoti integruotas pamokas! „Tai vienas svarbiausių ir reikšmingiausių įvykių visai Lietuvai ir įvykis, kurį galima gana aiškiai pateikti, nupiešti.“, – teigia idėjos „Atverti keliai“ sumanytojai ir įgyvendintojai Evelina ir Linas Kaziulioniai. Anot jų, tai tikrai nebuvo spontaniškas sprendimas, nes net ir eskizų būta jau prieš keletą metų. Šias mintis paversti tikrove leido laimėtas konkursas, organizuotas dailininkų paramos fondo „Kurkit“. 26
Gatvės menas ir švietimas Sudominti ir patraukti dėmesį, ypač kalbant apie vaikus ir jaunimą, nėra pati lengviausia užduotis. O jei viskas vyksta mokyklos kontekste – juo labiau. Toks iššūkis tapo įkvėpimo šaltiniu E. Kaziulionei: „Aš pati esu pedagogė, labai dažnai bendrauju su mokiniais ir jaunimu, vizituoju mokyklas, vedu mokymus, užsiėmimus. Pamaniau, kad būtų įdomu sujungti Lino veiklą, dailę, kartu su mano veikla. Galvojome, kad piešiniai gali ne tik papuošti sieną ar miestą, o kartu ir edukuoti, priminti istoriją ir svarbų Lietuvos įvykį, pabrėžti šio akto reikšmę. Taip pat, norėjome pasiūlyti mokytojams ir mokykloms organizuoti įdomias edukacines ekskursijas. Tikimės, kad šiuolaikišku būdu prisimins šį svarbų įvykį, ugdys vertybes, įkvėps ir pažadins kūrybiškumą, susipažins ir su gatvės meno piešimu ir jo technika.“ Integruotos pamokos jau ir Lietuvos mokyklose yra vis dažnesnis reiškinys, o svarbiausia – tai įgyvendinama ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Vis dėl to, gatvės menas dar nėra toks dažnas pasirinkimas, todėl galima džiaugtis, kad yra pedagogų, mokyklų ir jų vadovų, kurie
27
ilgai nedvejodami imasi naujų sprendimų. E. Kaziulionė sako, kad projektas jau sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų: „Po LRT laidos „Labas rytas“ gavau asmenines žinutes iš mokyklų mokytojų, savo buvusios mokyklos auklėtojos prašymų nupiešti kitus istorinius įvykius ar žymius žmones ant jų mokyklų sienų ir parengti kitas integruotas pamokas. Tai mums be galo malonu ir svarbu, džiaugiamės, kad mokytojai teigiamai reaguoja į tokius projektus. Tikimės, kad mokiniams ji bus įdomi ir naudinga.“
Kas ieško, tas randa Mokykla turi daug veidų. Visų pirma, fizinių – mokiniai, mokytojai, darbuotojai. Taip pat ir emocinių, kultūrinių, istorinių. Jie ir keičia, ir keičiasi, palieka žymę ir plečia naujas galimybes. Projekto „Atverti keliai“ pavadinimas tarsi pats sufleruoja, kad siekiama drąsių, ryžtingų sumanymų įgyvendinimo, o tam svarbūs ir ypatingi žmonės. Šįkart keliai išties buvo atverti – netikėtai atradus lengvai prieinamą, todėl puikiai integruotoms pamokoms organizuoti tinkančią sieną, kuri, kaip tik buvo pačios mokyklos erdvėje, iškart gautas ir direktoriaus sutikimas. Net dažniausiai ilgai trunkantis dokumentacijos ruošos, leidimų išdavimo etapas įveiktas gana greitai. Sukurti dvidešimties žmonių paveikslą ant pastato sienos truko nei daug, nei mažai – apie vieną savaitę.
Pirmoji pamoka
Dalyvauti integruotose pamokose galės ne tik Vilniaus kunigaikščio Gedimino gimnazistai, bet ir moksleiviai iš kitų Lietuvos mokyklų. Metodinės medžiagos rengimui skirta daug dėmesio, todėl šios užduoties įgyvendinimui daug pagelbėjo Signatarų namai, Vilniaus Gabijos gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Raimundas Trinkūnas, Vilniaus savivaldybės viešosios tvarkos skyrius. Pamokos planas bei medžiaga internete laisvai prieinama visiems norintiems, adresas - www.okkarjera.com/ pamoku-planai. Visą pasaulį sukaustęs karantinas pristabdė projekto „Atvrrti keliai“ galutinę atomazgą – pirmosios pamokos organizavimą. „Kai tik leis reikalavimai, iš karto surengsime ją. Galima surengti nuotolinę pamoką, bet manau, kad palauksime, kada situacija Lietuvoje nurims ir pamoką padarysime gyvai“, – sako E. Kaziulionė. Šis momentas svarbus ir tuo, kad po to visi norintys bus kviečiami pamokas organizuoti savarankiškai, pasinaudojant parengtu ir paskelbtu pamokos planu. Šaunios idėjos sklinda plačiai, todėl tikėtinas ir šio projekto tęstinumas. Įdomesnės, aktualesnės pamokos Lietuvos moksleiviams žadins smalsumą, o tai padaryti padės ir nuo sienų žvelgiančios žymios istorinės asmenybės ar svarbiausių įvykių detales vaizduojantys menininkų piešiniai.
29
Menas bendruomenėms ar bendruomenės menui? Saulė Juzelėnienė
Prasidėjus pandemijai didžioji dalis mūsų veiklų persikėlė į virtualią erdvę, tačiau pastebime, kad kultūros renginiams ir menui internete trūksta gyvybės, tikrumo. Vis dėlto yra viena aktyvaus kultūrinio gyvenimo išimtis – tai gatvės menininkai, net ir per karantiną nenustojantys kurti pro namų langus matomas miesto sienų istorijas. Tokie miesto naratyvai tampa neatskiriama bendro kultūrinio konteksto dalimi.
Kas yra ,,Sienų menas bendruomenėms“? Projekto idėja grindžiama mintimi, kad gatvės menas gali paskatinti žmones būti aktyviais savo miesto, gyvenamosios vietos piliečiais, kai jie patys sprendžia rūpimas problemas, suburiama bendruomenė, dalijamasi idėjomis ir patirtimi. Mūsų partneriams svarbesnės atrodė imigrantų ir neįgaliųjų problemos, mūsų menininkams – migracijos, žmonių susvetimėjimo, bendrystės, gamtos išsaugojimo, neabejingumo miesto aplinkai ir kitos problemos.
30
Per dvejus metus projekto partnerių šalyse Airijoje (Vaterforde), Nyderlanduose (Herlene) ir Lietuvoje (Kaune) įvyko iš viso šešios meninės rezidencijos, kuriose dalyvavo dvylika menininkų, buvo sukurta apie dvidešimt gatvės meno kūrinių. Per dvejus metus į kūrybos procesą įtraukta aštuoniolika įvairių bendruomenių. Įvairias šio projekto veiklas įgyvendino lietuvių menininkai Morfai, Vytenis Jakas, Martynas Auž (Aužbikavičius), Ieva Olimpija Voroneckytė, Ramūnas Vaicekauskas, taip pat menininkai iš užsienio: Yasja Ligtelijn, Wesley van Heughten Dazetwo, Burpk, Aches, Magda Karol, Goya ir Caroline. „Projekte vyksta savotiškas keitimasis – menininkais, idėjomis, bendruomeniškumo ir bendrystės skatinimas. Šis siekis buvo puikiai realizuotas praėjusiais metais, kai bendradarbiaudami su vietiniais menininkais ir trijomis Kauno bendruomenėmis – Žemųjų Šančių, Žaliakalnio ir Kalniečių – Kaune buvo sukurti trys sienų meno kūriniai. Mūsų menininkas Morfai meninių rezidencijų
Dariaus Petrulio nuotr.
metu padovanojo savo kūrinius Herleno ir Voterfordo bendruomenėms“, – pasakojo viena iš projekto koordinatorių, VšĮ ,,Inovatyvūs kūrybiniai projektai“ direktorė Vitalija Norvilienė. Meninės veiklos projekte buvo įgyvendinamos laikantis projekto metu sukurtoje ,,Bendruomenių įtraukimo metodologijoje“ nustatytų principų ir žingsnių – pakviesti menininkai supažindinami su projekto idėja, mentorius su koordinatoriais parenka bendruomenes ir vietas, kuriose bus įgyvendinami kūriniai. ,,Štai kodėl Kaune kuriamas sienų menas buvo toks svarbus – žmonės iš daugiabučių pirmą kartą rinkosi savo kiemuose dar tarybiniais laikais įrengtose krepšinio aikštelėse, kur ant elektros pastočių sienų menininkai piešė jiems neofreskas pagal jų pačių vizijas“, – pažymi V. Norvilienė.
Pandemija pakoregavo planus Puikiai įgyvendintos paėjusių metų meninės rezidencijos suteikė patirties,
pasitikėjimo ir mums, kaip komandai – mes patys, projekto koordinatoriai, vietiniai menininkai, tapome savotiška bendruomene, nekantriai laukiančia ir šiais metais numatytų veiklų. Deja, dėl pandemijos situacija pasikeitė ir menininkai nebegalėjo vykti į užsienio šalis. Visai projekto komandai teko prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių – bendravimas tarp menininkų ir bendruomenių persikėlė į nuotolinę „Zoom“ platformą. Taigi, buvo nuspręsta visiškai pakeisti scenarijų – susitikimai su bendruomenėmis turėjo vykti ,,gyvai“ vietiniams, o nuotoliniu būdu – užsienio menininkams. Airijos ir Olandijos menininkų sukurti eskizai turėjo būti įgyvendinti menininkų Ievos ir Ramūno rankomis. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad tikrojo kontakto su bendruomene trūkumas užsieniečiams neatskleidė tikrosios bendruomenių dvasios, jų lūkesčių. Abiejų užsienio menininkų pasiūlyti eskizai bendruomenėms pasirodė nepriimtini, o koreguoti juos buvo atsisakyta. 31
Susitikimuose su bendruomenėmis aktyviai dalyvavusiems Ievai ir Ramūnui neliko nieko kita, kaip priimti iššūkį – patiems per porą dienų sukurti naujus eskizus bendruomenėms ir juos įgyvendinti. Jų kūriniai buvo pristatyti ir palankiai įvertinti Panemunės ir ,,Kiemo galerijos“ bendruomenių.
Kodėl nepavyko susikalbėti? Taigi, kas atsitiko? Kodėl tokius gražius lūkesčius bendruomenių atžvilgiu siekiančiame įgyvendinti projekte problemos užklupo toje jautriausioje grandyje – menas kuriamas bendruomenei, vadinasi, atsižvelgiant į jos lūkesčius, vietos specifiką, santykius tarp bendruomenės narių. Kodėl užsienio menininkai „neišgirdo“ bendruomenių? Kita vertus, gyvuose susitikimuose dalyvavusiems lietuvių menininkams įsiklausyti buvo paprasčiau. Galbūt menininkų ambicijos buvo aukščiau nei noras išgirsti, suprasti, prisitaikyti… O gal tiesa, kad virtuali tikrovė niekada neatstos tikrojo bendravimo. Tik tiesioginių susitikimų metu įmanomas betarpiškas emocinis ryšys, bendrystė, įsiklausymas ir dvasios pajautimas.
Bendros būties klausimas Projektas „Sienų menas bendruomenėms“ jungia du labai svarbius dalykus – gatvės meno kūrinius ir bendruomenes. Siena dažniausiai yra žmogaus gyvenamo pastato, jo namų arba kieme esančio 32
statinio dalis – tai žmogaus gyvenamoje erdvėje, jo namų aplinkoje esantis objektas, jo „nuosavybė“. Namuose laikomus meno kūrinius įsigijame savo noru, pasirenkame, kas mums patinka. Sienų meno kūrinys tampa savotiška intervencija į žmogaus būtį, į jo aplinką. Šio projekto kontekste buvo labai svarbu atkreipti dėmesį į menininko santykį su bendruomene – su žmonėmis, to kūrinio gavėjais. Svarbu įsiklausyti, gebėti išgirsti bendruomenės istoriją, kad vėliau ji būtų perteikta vaizdais. Tikroji bendruomenė, greičiausiai, būtų apibūdinama kaip bendrą tikslą, vertybes ir požiūrį turinti žmonių grupė, palaikanti tarpusavio ryšius. Šiame projekte pasirinktas bendruomenes labiau jungia kaimynystės kriterijus, todėl projektas tampa savotišku iššūkiu ir eksperimentu, keliančiu klausimus: ar menas yra priemonė bendruomenei jungti, jos lūkesčiams įgyvendinti, ar bendruomenė tampa vieta, savotiška ,,drobe“, kurioje menininkas siekia realizuoti savo idėją, kūrybinį ,,ego“. Projekto idėja pabrėžia pirmąjį pasirinkimą – per susitikimus su bendruomenėmis aptartu, menininko tik jiems sukurtu ir padovanotu meno kūriniu yra siekiama pabrėžti pasirinktų žmonių ir vietos santykį, jų išskirtinumą ir vertybes. Paklaustas apie tai, kas jam yra svarbiausia dirbant su bendruomene, projekto mentorius, ,,Kiemo galerijos“ įkūrėjas ir kuratorius, ilgametės darbo su bendruomenėmis patirties turintis menininkas Vytenis Jakas teigia, kad ,,Viskas prasideda nuo idėjos, nuo to
Dariaus Petrulio nuotraukos
33
aukštesniojo lygmens. Vėliau ieškoma bendraminčių, kurie padėtų tą idėją įgyvendinti. Paklauskime savęs, kodėl aš noriu su bendruomene dirbti, kas man pačiam yra svarbu. Ta problema turi būti svarbi ir pačiai bendruomenei. Jei mūsų tikslai sutampa, tada galime imtis kartu ją spręsti. Sėkmingas bendradarbiavimas vyksta tada, kai sutampa ir tikslai, ir idėja. Tikslai gali atsirasti vietoje, gimti bendravimo metu, ar gali būti žinomi iš anksto, jų gali būti vienas ar keli, viskas priklauso nuo aplinkybių. Labai svarbu, kad menininko idėja sutaptų su bendruomenės tikslais ir lūkesčiais, kurie ir tampa stipria motyvacija. Pavyzdys yra mūsų šeima – tai mažos bendruomenės modelis, kuris ir panaudojamas jos tikslams kūrybiškumui atskleisti“.
Kas sukurta 2020 metais?
Vis dažniau kūrybos procese atsiranda naujas dalyvis – bendruomenė, kuri yra ne tik kūrybos adresatė, bet ir aktyvi kūrėja, kūrybos bendraautorė. Taip svarbus tampa bendradarbiavimas – menininko ir bendruomenės santykis kūrybos procese, kūriniams suteikiantis naujas, neįprastas formas, lemiantis neįprastus veiklos organizavimo būdus.
„Kiemo galerijoje“ jos įkūrėjas Vytenis Jakas sukūrė ,,Mėlynąjį namą“. Mėlyna spalva čia simbolizuoja taiką, ramybę, laisvę – tai, ką jaučiame gulėdami ant žemės ir žiūrėdami į giedrą dangų. Kūrinyje naudojama veidrodėlių mozaika, atspindinti ant priešais esančio namo augančius vijoklius, pripildo kiemą ne tik mėlynumo, bet ir gretimo namo spalvų. Spalvos nuolat kečiasi, priklausomai nuo apšvietimo ir kieme vykstančio judėjimo aplinkybių. ,,Mėlynojo namo“ spalvų koloritas yra interaktyvus, kintantis visais metų laikais.
Pandemijos akivaizdoje svarbūs tampa namai, kiemas – vietos, kur šiuo metu visi atskirai praleidžiame daugiausiai laiko. Vis dėlto, kartais galime būti ne tik stebėtojai, bet ir aktyvūs savo pačių kiemo, kaimynų istorijų pasakotojai ir kūrėjai. Juk bendruomeniškumas – tai tarpusavio ryšių palaikymas, net kai tiesiogiai negalime būti kartu.
Pagal Panemunės bendruomenės siūlytas idėjas menininkė Ieva Olimpija Voroneckytė sukūrė gatvės meno piešinį „Vanduo. Žemė. Oras“. Kūrinys kalba apie būtinybę išsaugoti mūsų žemę, jos vandenis ir orą neužterštus, kuo labiausiai susirūpinę Panemunės vaikai. Menininkas Ramūnas Vaicekauskas savo kūrinyje „TIKėjimas“ žaidžia žodžių prasmėmis, intriguodamas žiūrovą ir kviesdamas pasitikėti savo jėgomis. Žengiant per bedugnę galima pasakyti, kad tai „tik ėjimas“. Bet be „tikėjimo“ bedugnės nepereisi. Šis piešinys geriausiai matomas kylant nuo Laisvės alėjos Savanorių prospektu.
Neofreska „Dainava“, kurios autorius Martynas Aužbikavičius, vaizduoja Dainavos mikrorajono gyventojų netikėčiausias svajones ir troškimus: pelikaną, kopėčias į dangų, oro balioną,
šunį ir daug katinukų, kuriuos vaikai gali surasti piešinyje ir suskaičiuoti. Taip į žaidimą įtraukiami ir mažieji bendruomenės nariai.
Projektas „Sienų menas bendruomenėms“ (Murals for Communities) įgyvendinamas pagal Europos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“. Lietuvos koordinatoriai – KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas, projekto vadovė prof. Saulė Juzelėnienė ir viešoji įstaiga ,,VšĮ Inovatyvūs kūrybiniai projektai“, projekto vadovė, andragogė Vitalija Norvilienė.
Projekto „Sienų menas bendruomenėms“ gatvės meno kūrinių adresai: Martynas Auž (Aužbikavičius). „Dainava“. V. Krėvės pr. 74. Kaunas (2020) Ieva Olimpija Voroneckytė. „Žemė. Vanduo. Oras“. Mažoji g. 7. Kaunas. (2020) Ramūnas (Vaicekauskas). „TIKėjimas“. E. Ožeškienės g. 21. Kaunas. (2020) Vytenis Jakas. ,,Mėlynasis namas“. E. Ožeškienės g. 21C. Kaunas. (2020) Morfai (Timotiejus Norvila). „Kaimas“. Lukšio 45A. Kaunas. (2019) Magda Karol. „Caring is Sharing“. Kaunas. (2019) Wesley van Heughten Dazetwo. ,,Communication is Sacre”. Kaunas. (2019) Vytenis Jakas. Automobiliai. Seinų g. 2. Kaunas. (2019) Morfai (Timotiejus Norvila). „Strong Net“. Heerlenas. Nyderlandai. (2019) Morfai (Timotiejus Norvila). „Community“. Waterfordas. Airija. (2019)
35
Užsienyje 36
Lietuvių menininkės įspaudas Sicilijoje Daiva Lapėnaitė
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne „siena“ apibrėžiama kaip stati pastato dalis, aukšta aklina užtvara, riba. Siena atskiria, nubrėžia ribas, saugo nuo išorės. Kaip rašė Dantė, tarp sienų praleidžiame monotonišką gyvenimą, kuriame galime sustingti, susenti, nudžiūti, supūti. Tačiau lietuvių menininkė Eglė Narbutaitė sienas
prikelia naujam alsavimui, o 15 a. sieną Sicilijoje pavertė unikaliu, dvi tolimas kultūras – šiaurietiškai lietuvišką ir pietietiškai sicilietišką – sujungiančiu meno kūriniu. Menininkės Eglės Narbutaitės kūryba vadinama kaip socialiai provokuojanti ir klausianti, bet tuo pačiu ir sveiką protą bei sielos ramybę tausojanti. Ne vieną
Simonos ir Mariaus Mažikų nuotraukos
37
liūdną Lietuvos sieną naujam gyvenimui prikėlusi E. Narbutaitė nedidukame Italos miestelyje Sicilijoje ant 15 a. sienos padarė tai, ką ne visada pavyksta pasiekti politikams, diplomatams, derybininkams. Per savaitę realizuotu piešiniu „Labas Itala“ ji sujungė dvi skirtinguose Europos poliuose esančias kultūras – šiaurietiškąją lietuviškąją ir pietietiškąją sicilietiškąją. Ne tik sujungė, bet ir atskleidė bendrus sąlyčio taškus, nes visada, kaip beatrodytų, yra daugiau jungiančių, nei skiriančių elementų. „Mano tikslas buvo sujungti dvi kultūras, – pasakoja E. Narbutaitė. – Kadangi man pačiai medžiai labai patinka, tad pasirinkau labai aiškius itališką ir lietuvišką simbolius – alyvmedį ir obelį. Jie išauga iš dviejų galvas suglaudusių, besiilsinčių ar tarytum taikos ir ramybės būsenoje esančių žmonių. Idėja yra tokia, kad kiekvieno mūsų kultūrinės šaknys atneša labai daug gražių žiedų ir vaisių. Todėl svarbu suteikti toms šaknims sąlygas augti ir prigyti.“ Ant baltos viduramžių miestelio sienos sodriomis ir lakoniškomis linijomis, teptuko ir tušo potėpiais pražystantys Lietuvą bei Siciliją simbolizuojantys simboliai dailininkės teigimu, turi daug platesnę idėją. „Bent jau Lietuvoje dar yra labai daug baimės kitataučiams. Kartais net kyla toks jausmas, kad mes, įsileidę kitą kultūrą pas save, labiau esame linkę „nukapoti“ šaknis ir labai prisibijom leisti naujoms šaknims prigyti. Piešinyje pavaizduoti jau 38
prigiję, vienu sodu besidalinantys medžiai, vaisingi ir šiek tiek net įaugę vienas į kitą. Nes kaip ir augalai, taip ir žmonės perima tam tikras vieni kitų savybes, tačiau vis tiek išlaiko savastį, – sako E. Narbutaitė. – Obelyje įpyniau keletą lietuviškų simbolių, o pačią obelį piešiau įkvėpta lietuviškų karpinių. Simboliai tik keli – verpstė, žaltys, eglutės, liepžiedis ir giliukas. Alyvmedžio vainike įpinti tradiciniai sicilietiškos kultūros simboliai: citrinos, trinakijos, kaktusas, figos, gyvatė. Mano tikslas buvo perteikti prigijimo idėją, tuo pačiu sukurti patrauklų, pozityvų ir raminantį piešinį.“ Skirtingų kultūrų simboliai, anot menininkės, pasirinkti neatsitiktinai, jie skelbia panašias žinutes pasauliui ir turi bendras reikšmes: sicilietiška gyvatė ir lietuviškas žaltys – išminties, vaisingumo, proto ženklai, miestelio Katedros langas – aliuzija į lietuvišką verpstę, obuolys ir citrina, obelis ir alyvmedis, abi kultūras vienijantis ąsotis. Visai netyčia karantino metu gimęs projektas ne tik netikėtai apjungia dvi tolimas kultūras, bet ir yra akivaizdus pavyzdys, kaip iš sunkių situacijų gali užaugti vaisingi medžiai. „Šio slegiančio karantino metu savo paskyroje „Facebook“ įkėliau nuotrauką ir parašiau: gal kas norės atvykti papiešti ant mūsų sienos, – pasakojo idėją sugalvojusi Sicilijos lietuvė Simona Crisafulli. – Postą pamatė Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė ir pasiūlė daryti
Simonos ir Mariaus Mažikų nuotr.
bendrą projektą kartu su Lietuvos kultūros institutu, ji surado dailininkę E. Narbutaitę, kuri sutiko ir atvažiavo. Visa istorija.“ Į nediduką viduramžių miestelį Sicilijoje atvykusi menininkė pasakojo, kad projekto metu būta visko: nedrąsu, nežinota, kaip į kūrinį reaguos santūrieji, konservatyvieji siciliečiai. Visgi, projektas nugulė ant svarbiausios, pirmiausiai į miestelį įvažiavus matomos sienos. „Kol nesimatė rezultato, girdėjosi tylių atgarsių, klausimų: kas čia bus? – pasakojo E. Narbutaitė. – Likus dviem dienoms iki kūrinio inauguracijos, kai buvo nuimti pastoliai ir siena atsivėrė, gyventojai pradėjo reikšti emocijas, net ir apatiškieji sustojo, apžiūrinėjo, komentavo
„bello“ (lietuviškai „gražu“, – aut.) ar „complimenti“ („komplimentai“). Kūrinys palietė žmonių širdis. Gal todėl, kad piešinio esmė yra priminti, jog savo šaknų žinojimas yra labai svarbus ir jas reikia ne karpyti, bet puoselėti ir auginti, nesvarbu, kur bebūtum.“ Lietuvių menininkės E. Narbutaitės kūrinį „LabasItala“ aplankyti ir pamatyti galima adresu: Via Umberto I, Itala, Sicilija, Italija.
39
Menas, atgaivinantis arabų kultūrą urbanistiniame kontekste Milda Petkauskaitė
„Mes norėjome paversti savo miestą laisva meno galerija, uždengti kulkų padarytas skyles sienose, o karo žaizdas paversti spalvotais meno darbais“ Omaras ir Muhamedas – broliai dvyniai iš Libano, įkūrę jungtinę arabų gatvės meno platformą Beirute – Ashekman. Ankstyvaisiais 80-aisiais broliai Libane patyrė ir išgyveno kelis civilinius karus. Ši skaudi patirtis paskatino juos ieškoti būdo išreikšti savo nuomonę ir siekti taikos kūrybiškai. Taip gatvės menas tapo jų įrankiu, o gatvės – jų drobės. Brolių tikslas aiškus – kovoti su socialine, politine neteisybe ir ekstremizmu, kurie taip pat skatina propagandos apie Artimuosius Rytus atsiradimą. Menininkai tiki Arabų kultūros atgaivinimu šiuolaikiniame kontekste. Jų drobė – miestų sienos, viešosios erdvės ir viskas, kas apima urbanistinę erdvę. Urbanistinis menas dabar plačiai paplitęs visame pasaulyje ir turi aibę garsių menininkų, kaip antai Banksy, Roa, Vhils ir dar daugiau. Tačiau arabų gatvės menas yra unikalus, nes turi autentišką 40
Gatvės menas Kuveito mieste
išraiškos formą, jungiančią grafiti su kaligrafija – dangiškuoju menu arabų kultūroje. Ši kombinacija vadinama Kaligrafiti, ir Ashekman broliai naudoja kaligrafiti kaip pagrindinį instrumentą, padėsiantį sugrąžinti Arabų aukso amžių, kur poezija, mokslas ir žinios sklido į visas kultūras, o moksliniai, filosofiniai, grožiniai traktatai buvo verčiami į kitas kalbas. Taigi, broliai tiki, kad jų menas yra priemonė skleisti tolerancijos žinią ir daryti teigiamus pokyčius. Paprašėme brolių Omaro ir Muhamedo pasidalinti savo mintimis apie meną ir darbus, kuriuos jie daro kiekvieną dieną, nes jie, mūsų manymu, keičia Arabiško miesto erdves ir žmones.
Ar galite papasakoti, kaip atsirado jungtinė arabų gatvės meno platforma? Kas jus įkvėpė? Gimėme Libano civilinio karo įkarštyje, ankstyvaisiais 80-aisiais. Matėme net kelis karus per 3 dešimtmečius. Tai mus ir įkvėpė pradėti platformą, kuri leistų išreikšti savo poziciją ir vienytų menininkus. Buvimas gatvės menininkais leido mums užimti šią poziciją, nes turėjome pareigą Arabų jaunimui, kurį ir siekėme reprezentuoti. Jaunimą, kuris nori gyventi, trokšta augti be korumpuotos politikos ir karo. Kai pradėjome Ashekman, norėjome sukurti necenzūruojamą platformą, išreikšti mūsų socialinę ir politinę poziciją. 41
Gatvės menas Baalbeko mieste, Libane
Mums buvo svarbu tai daryti gimtąja kalba, nes didžiuojamės savo paveldu. Na ir galiausiai, norėjome parodyti, kad mūsų kultūra turi ir teigiamų aspektų. Pasirinkti šį kelią mus įkvėpė tėvas, kuris buvo politinis mąstytojas. Jis ir išmokė mus gebėti mąstyti. Taip pat ir mūsų mama dailininkė buvo svarbi įkvepėja. Jų dėka Ashekman – tai ne tik menininkų grupė, bet ir judėjimas su savo filosofija ir tikslu atgaivinti arabų kultūrą urbanistiniame kontekste. Per savo meną, su pozityvia žinia ir edukaciniais konceptais mes norime skatinti pokytį visuomenėje. Man gatvės menas atrodo gan kontroversiškas, nes iš vienos pusės jis turi labai svarbų tikslą, bet iš kitos pusės jis lengvai gali būti maišomas su viešuoju vandalizmu. Kur yra takoskyra tarp gatvės meno ir vandalizmo?
42
Viskas priklauso nuo menininko misijos. Su Ashekman grupe mes turime pareigą savo gimtąjam miestui Beirutui. Mes norėjome paversti savo miestą laisva meno galerija, uždengti kulkų padarytas skyles sienose, o karo žaizdas paversti spalvotais meno darbais. Ar galite trumpai pristatyti naujausią jūsų parodą Dubajuje – „Arabų aukso amžius“? Kaip ji buvo priimta Dubajaus parodos lankytojų? Paroda „Arabų aukso amžius“ vyko bendradarbiaujant su MB&F M.A.D galerija Dubajuje. Parodoje mes bandėme eksperimentuoti su arabų kaligrafija ir maišyti ją su mechaniniu menu. Mūsų idėja – atkurti arabų aukso amžiaus epochą, kurios metu po pasaulį sklido arabų mokslas, poezija ir žinios, bet jau šiandieniniame kontekste. Paroda buvo labai sėkminga: visos unikalios instaliacijos ir meno darbai
buvo parduoti renginio metu. Ar jūsų darbai yra tarptautiniai ar paplitę vietiniu mastu? Ashekman yra darę parodų ir piešę ant sienų Libane, Jordanijoje, Kuveite, JAE, Saudo Arabijoje, Kazachstane, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Niujorke. Nors mes mąstome lokaliai, naudojame unikalų arabų kaligrafijos stilių, tačiau veikiame globaliai, nes mūsų žinia apie taiką, toleranciją ir pozityvumą yra universali. Kaip jums kyla naujos idėjos? Ar jus įkvepia vietos, įvykiai? Mūsų menas yra kaip visuomenės veidrodis. Įkvėpimas ateina iš įvykių, vykstančių aplinkui. Kartu darome minčių lietų, atliekame tyrimą, tam, kad turėtumėme tvirtą konceptą prieš pradedant kurti kaligrafiti.
Ar sutinkate, kad gatvės menas transformuoja viešąsias erdves? Gatvės menas vaidina didelį vaidmenį transformuojant viešąsias erdves. Puikus to pavyzdys – mūsų gimtasis miestas Beirutas, kuris po civilinio karo transformavosi į nuostabų grafiti menininkų epicentrą. Kaip ir kada gatvės menas atkeliavo į Artimuosius Rytus? Gatvės menas buvo įrankis, naudojamas kareivių, kariuomenės pareigūnų ir revoliucionierių Artimuosiuose Rytuose. Kadangi gimėme Libano civilinio karo metu, prisimename milicininkus, žyminčius savo lyderių vardus ir karo šūkius ant sienų. Tai buvo galios ženklas. Ką jūs laikote geru, teigiamu grįžtamuoju ryšiu jūsų darbams?
43
Bet koks konstruktyvus grįžtamasis ryšys yra geras. Kaip menininkai, geru gatvės menu mes laikome darbus, kurie daro įtaką visuomenei: tai, kaip mes verčiame jaustis žmones, gyvenančius toje kaiminystėje, kai jie praeina pro šalia esantį grafiti piešinį. Ar galite pasidalinti istorija, slypinčia po vienu iš jūsų darbų?
Šis konceptas gyvavo mūsų galvose nuo 80-ųjų, kuomet matėme civilinius karus ir išorės agresijas prieš mūsų šalį. Gyvenimas karo būsenoje padarė mus atspariais ir labiau sąmoningais. Suvokėme, kokie išorėje vykstantys scenarijai planuojami Artimiesiems Rytams. Išmokome piešti žvakių šviesoje, būdami požeminėse priedangose, kur
44
Visi šie įvykiai pažymėjo mūsų vaikystę ir paskatino mus ieškoti ramybės. Bet dvasios ramybė negali būti pasiekta kol nėra taikos, ir mes nesėkmingai praleidome ieškodami jos pastaruosius 3 dešimtmečius. Ačiū, kad pasidalinote savo istorija.
* Kūfi šriftas – vienas ankstyvųjų arabų kaligrafijos rašymo stilių, manoma, atsiradęs Kufoje, Irake. Kūfi naudojamas Korane, antkapiuose, monetuose, įrašuose ant pastatų. Dažnas naudojimas architektūroje susijęs su kampuotu šrifto stiliumi, kurį patogu naudoti.
Piešinys Kuveite
Ashekman komandos darbas – „Operacija Taika“, turi gilią prasmę ir svarbią žinią. Konceptas buvo sukurti milžinišką arabišką kaligrafiti su arabišku žodžiu taika (arab. Salam), užrašant jį ant 85 stogų, buvusioje karo zonoje Tripolio mieste, Libane. Kaimynai, vaikai ir šeimos mums labai padėjo savo įsitraukimu, laisvai vaikščiodami stogais, nebijodami būti nušauti snaiperių. Tai buvo išties gražus jausmas – dirbti kartu su atsidavusia grupe žmonių, laukiančių taikos, kad galėtų gyventi normalų gyvenimą. Šis didelis Kūfi* šrifto kaligrafijos darbas gali būti matomas tik iš didelio aukščio ir, tikime, padės mums visiems pasiekti aukščiausią ramybės formą – būseną, kurios visi ieškome, bet tik nedaugelis randa.
laukdavome paliaubų tarp mūšių, tikėdamiesi išvysti saulės šviesą.
Požiūris 45
Kontroversijos ir kontrastai: apie gatvės meną, paveldą ir žmones Magdalena Beliavska
Ir savuose, ir svetimuose miestuose apie gatvės meną esame linkę galvoti vartodami terminus gražu arba negražu. Susigyvenę su pažįstamais kūriniais savo aplinkoje į diskursą apie miesto meną įsitraukiame nebent kritiniais atvejais: pykdami dėl nelegalių piešinių ant vertingų pastatų ar apverkdami mėgstamos neofreskos uždažymą. Balansuodamas ant legalumo ir nelegalumo ribos gatvės menas gali kelti daug klausimų ir abejonių, o jo vertė lieka nepastebėta. Apie gatvės meno kūrinių reikšmę socialiniame, kultūriniame ir urbanistiniame kontekste, skirtingus miesto identitetus ir suderinamumą su paveldu savo įžvalgomis pasidalijo sociologė ir grafičių stebėtoja Veronika Urbonaitė-Barkauskienė ir Laima Nomeikaitė – urbanistė, visuomenės geografė ir kultūros paveldo tyrimų instituto Osle tyrėja.
Reikšmės ir vertybės Nors kalbant apie paveldą norėtųsi iš karto įpinti gatvės meną į urbanistinį, 46
architektūrinį, kultūrinį ar istorinį kontekstą, svarbu pasigilinti į jo reikšmę miestui ir gyventojams. Juk kaip bet kuris miesto audinio elementas, meninės intervencijos kuria naujas vertybes. Laimą Nomeikaitę socialinis gatvės meno poveikis domina žymiai labiau nei jo estetika. Vis dažniau kūrinių atsiradimą ant sienų reguliuoja išankstiniai užsakymai, leidimai. Tačiau įprastai gatvės menas gimsta iš individualios iniciatyvos, nakties priedangoje. Tokių kūrinių transliuojamą žinutę pašnekovė komentuoja taip: „Gatvės meno natūrali funkcija yra pasipriešinimas privatizacijai, miesto sterilizacijai ir neoliberaliai visuomenei, kurioje dabar gyvename. Apie gatvės meno psichloginę ir socialinę reikšmę yra rašomi straipsniai: į procesą gali būti įtraukiami, pavyzdžiui, šeimų neturintys vaikai, kalėjimų bendruomenės. Pastarasis atvejis buvo Kauno kalėjime, kur buvo aptikti seni grafičiai ir neofreskos. Bendradarbiaujami su menininkais, kaliniai atnaujino piešinius. „Jeigu į procesą įtrauki žmones, tai kūrinys įgauna visai kitą reikšmę.
Pavyzdys – gatvės meno projektas „Lata 65“. Tai miesto meno iniciatyva pagyvenusiems žmonėms. Jos genezę sukūrė WOOL Covilhã Urban Art kartu su Cowork Lisboa, Portugalija. „Lata 65“ yra dirbtuvės vyresniems nei 65 metų žmonėms. Joje teikiamos praktinės ir teorinės žinios apie įvairius gatvės menus, įskaitant tradicinius grafičių stilius, tokius kaip purškiamieji paveikslai ir „klasikinės etiketės“ bei naujos gatvės meno formos: trafaretas ar praeities langai. Per kolektyvinę tapybos ir dalijimosi žiniomis apie gatvės meną ir grafičių praktiką atsirado transformuojančios savybės. Luísa Cortesão, kuri buvo viena iš pagrindinių „Lata 65 Lisabonos“ figūrų, pareiškė, kad projektas leido jai užmegzti draugystę su dalyviais, kaupti žinias apie įvairias grafičio formas.
Gatvės menas ir Vilniaus senamiestis – suderinti nesuderinamą Vilniuje diskursas apie gatvės meną suaštrėja, kai kalbama apie paveldą. Senamiesčio teritorija privalo išlikti švari, išblizginta, autentiška. Tačiau gal kaip tik 47
spontaniškos meninės intervencijos kuria tą autentiškumą? O gal sostinės vizualinis identitetas pats iš savęs pakankamai stiprus, tad nėra poreikio jo pildyti meninėmis intervencijomis? Veronika Urbonaitė-Barkauskienė išlaiko objektyvų požiūrį: „Kalbant apie grafičius ir paveldą, vieno atsakymo, koks jų santykis turėtų būti – nėra. Kiekviena visuomenė nusprendžia, kiek sterili turi būti jos miestų aplinka, o kiek į ją įsileisti nekontroliuojamo grafičių gyvybingumo. 48
Aš, kaip sociologė, tik stebiu reiškinius ir nesprendžiu, koks modelis yra geriausias, tinkamiausias ar „teisingas“. Jei reikėtų labai grubiai apibendrinti, manau, kad egzistuoja trys idealieji grafičių ir miesto erdvės sąveikos tipai: „Tvarkos miesto“, kai grafičius stengiamasi ištrinti nuo žemės paviršiaus, taikomas „nulio tolerancijos“ grafičių kontrolės modelis. Tai būdinga kai kuriems Švedijos miestams, kur investuojama nepaprastai daug lėšų į grafičių valymą ir prevenciją: iš matomų centrinių erdvių grafičių užrašai ištrinami per 24 valandas. Kitas sąveikos tipas – „Kūrybinio miesto“, kur grafičiai neturi tokios didelės stigmos, visgi čia pirmenybė teikiama pakankamai sukontroliuotam ir legalizuotam gatvės menui: didelės apimties neofreskoms ir kūrybai gana griežtai apibrėžtose ribose. Trečiasis tipas – „Atviras miestas“, toleruojantis visus saviraiškos viešojoje erdvėje būdus, taigi miesto sienos ilgainiui tampa tiesiog prisotintos užrašų ir piešinių. Realybėje kiekvienas miestas yra šių tipų mišinys. Vakarų Europoje gana įprasta istorinius miesto centrus (senamiesčius) stipriai kontroliuoti, saugant būtent istorinį jų „autentiškumą“, kūrybiniai ir „atviro miesto“ eksperimentai populiaresni bohemiškose, specifinį tapatumą ir gyventojų segmentą turinčiose miestų dalyse.“
Miesto menas kaip kultūrinis paveldas Iki šiol gatvės meną nagrinėjau kaip vieną iš miesto elementų, per urbanistinio
kompleksiškumo prizmę. Neįprasta buvo jį pamatyti kaip potencialų kultūros paveldo objektą – juk vyrauja nuomonė, kad dažniausiai gatvės menas privalo ieškoti kompromiso su vertinga ir saugoma miesto aplinka. Laima Nomeikaitė kaip pavyzdį nurodo Norvegijos miestą Bergeną: „Tai pirmas miestas, gavęs „legalias sienas“ skirtinguose rajonuose. Čia taip pat buvo išvystytas pirmas miesto gatvės meno planas. Svarbu, kad iniciatyva buvo ne valstybės ar miesto tarybos, bet individualių žmonių. Dabar gatvės menas yra laikomas miesto identiteto dalimi, bet viskas atėjo su laiku, per protestą. Žmonės priešinosi jų mėgstamų piešinių naikinimui, tad valdžia pradėjo debatuoti ir ieškoti natūralaus kompromiso.“ Bergene gatvės menas patenka į kultūros paveldo definiciją, nes prie jo atsiradimo prisidėjo daug socialiai svarbių procesų: išvystytas plėtros planas, „legalios sienos“, atsidarė tinklalapiai, galerijos.
tuos kūrinius pasisavinti, parduoti, kas priešinasi pagrindinei gatvės meno funkcijai. Jis kilo iš modernaus meno, dadaizmo, vėliau situacionizmo, iš protestų prieš galerinį, tik tam tikriems žmonėms prieinamą meną. Jis turėjo būti skirtas kiekvienam žmogui, kiekvienas galėjo būti menininku“, – teigia mūsų interviu pašnekovė. L. Nomeikaitė pateikia įdomų menininko, žinomu slapyvardžiu Dolk, atvejį Bergene: „Visuomenė Dolk darbą norėjo išsaugoti
Pašnekovė išsamiai nagrinėja gatvės kūrybos ryšius su kultūros paveldu. Kaip didžiausią šios srities problematiką ji įvardija konservatyvius apibrėžimus: „Dažniausiai kultūros paveldo apibrėžimas yra susijęs su materialiu objektu, bet kultūros paveldas nėra daiktas, objektas, o patirtis ir procesas. Vietos valdininkai ir paveldo ekspertai dažniausiai naudoja verte paremtas sistemas ir materialias apsaugos technikas tam, kad pateisintų gatvės meno išsaugojimą. Iš karto kyla noras 49
per įrėminimą. Prieš rėminant, privatus asmuo, kuriam priklausė pastatas, pradėjo pjauti sieną su tikslu ją pasisavinti ir parduoti. Tą pačią naktį kažkas, tam pasipriešindamas, užliejo piešinius baltais dažais. Kilo procesas, žmonės reagavo socialinėse medijose, iš karto paaiškėjo to kūrinio reikšmė – buvo priešinamasi darbo privatizacijai ir destrukcija tapo natūralia demokratine forma kultūrinio paveldo apsaugojimui. Nėra svarbu, kaip fiziškai išsaugoji, bet kaip sustabdai privatizaciją, kaip supranti gatvės meno kuriamą vertę. Kaip saugoti – jau aišku, tačiau, kaip nuspręsti, ką saugoti išties verta? Bandydama prisiminti, koks gatvės meno kūrinys gimtame Vilniuje sukėlė daug emocijų ir man, ir miestiečiams, iš karto pagalvojau apie kone žymiausią sostinėje gatvės poetą – 209. Jo užrašai pasklinda po socialinius tinklus, puikuojasi ant užrašinių, iliustruoja daugelį straipsnių apie gatvės meną Lietuvoje. Ar tai 50
savotiška XXI amžiaus tautosaka? Ar ji gali tapti šiuolaikinio mūsų kultūros paveldo dalimi? Veronika Urbonaitė-Barkauskienė mano, kad gali: „Net jeigu patys užrašai ir yra efemeriški, anksčiau ar vėliau išnykstantys, išlieka atmintis apie juos, o ir jų nuotraukos, kurios vėliau įvairiausiai tiražuojamos. Vadinasi, tam tikra prasme tokia miesto tautosaka jau yra paveldo dalis, net jei dar formaliai neįpaveldinta. O formalusis įpaveldinimas ir gatvės meno darbų saugojimas bei atnaujinimas – na, tai yra gana sudėtinga diskusija. Formalus įpaveldinimas, viena vertus, prieštarauja pačiai spontaniškai ir efemeriškai gatvės kūrybos prigimčiai. Kita vertus, kai kurios didelės neofreskos, atliktos kaip legalūs užsakomieji darbai ir per daugelį metų prigijusios miesto erdvėje, turėtų būti laikas nuo laiko atnaujinamos, nes turi ne tokį ir ilgą galiojimo terminą. Tarkime, Vilniuje
Frank Zappa paminklą lydinti prancūzų Lazoo ir Megaton neofreska, atlikta 1996 metais, jau prašyte prašosi būti atnaujinama. Tam tikra prasme ji yra 10to XX a. dešimtmečio paveldas, išskirtinis objektas ir svarbus įvykis ne tik grafičių piešėjų to meto bendruomenei, bet ir pačiam miestui. Kyla klausimai ir apie kitas svarbias graffiti erdves Vilniuje. Pavyzdžiui, kokia Olimpiečių plaukimo bazės sienos ateitis? Kokia Reformatų parko ateitis? Galiausiai, kaip saugosime „Street Art Vilnius“ festivalio darbus, kurie jau po truputį blunka ir nyksta, kaip ir visa lauke esanti, aerozoliniai dažais atlikta kūryba? Tai yra klausimai, skirti Vilniui kaip gyventojų bendruomenei, kuri turi apsispręsti, ar gatvės menui ir grafičiams yra vietos miesto tapatumo mozaikoje ir nuspręsti, koks yra Vilnius – atviras, kūrybinis ar vis dėlto tvarkos ir sterilumo miestas?“ Pastaraisiais dešimtmečiais gatvės kūrinių Lietuvoje vis daugėja, tad ir temos,
susijusios su miesto meno kultūra tampa aktualesnės, išryškėja problematika. Gatvės meno laikinumas kelia nemažai keblumų jo vertinimui, o mes jau esame įprate vertingais laikyti tik kūrinius, kurie praėjo laiko krikštą. Ši tema sudėtinga ir įdomi. Tad žurnalo „Gatvės meno galerija“ skaitytojus raginu gilintis ir toliau – pilnas interviu su Veronika Urbonaite-Barkauskiene jau greitai bus patalpintas tinklapyje „Sociali sociologija“.
Pokalbis 52
Dailės praeitis ir ateitis Lino Kaziulionio gatvės mene Kalbino Kristina Kurilaitė
Gatvės menininkas Linas Kaziulionis savo kūryboje jungia du, iš pirmo žvilgsnio prieštaringus dailės žanrus – klasikinį portretą ir piešinį ant pastato sienos. Taip Kaune „apsigyveno“ XXI amžiaus Mona Liza, pasipuošusi akiniais, Leonardo da Vinčio „Dama su šermuonėliu“ ir „Gražioji Feronjė“ sėdo žaisti šachmatų, o garsioji Vistlerio motina Vilniaus Open Gallery kieme „persirengė“ spalvotu, šiuolaikišku rūbu. Tai tik keli pavyzdžiai iš Lino kūrybos. Pokalbyje su menininku aptarėme praeinančius 2020-uosius metus, įgyvendintus projektus, meno bei technologijų dermę ir viską, kas jį įkvepia. Linai, kaip karantinas pakeitė tavo veiklą? Ar darbo tempas labai sulėtėjo? Tiek per pirmąjį, tiek per antrąjį karantiną mano veikla nepasikeitė. Kūrybinės veiklos taip pat netrūko. Papasakok, ką pavyko per šiuos neįprastus metus nuveikti? Būtų sunku išvardyti visus įgyvendintus projektus, nes per metus jų būna labai labai daug: nuo piešinių privačiuose 53
namuose, biuruose ar restoranuose, knygų viršelių kūrimo, paveikslų tapybos iki didelių formato gatvės meno kūrinių. Įsimintinesni šių metų projektai – „Moxy“ viešbutis Kaune (interjere rasite keturis mano tapytus piešinius), projektas „Atverti keliai“ Vilniuje, piešinys „Informacinis burbulas“ Vilnius Open Gallery kieme, poetės Lėjos Goldberg portretas Kaune. Kol dar leis orai, žadu įgyvendinti dar du didesnius piešinius ant fasado. Savo kūryboje nevengi portretų. Kuo tau įdomus šis dailės žanras? Dažniausiai tapau portretus, nes man pačiam įdomu juos tapyti. Be to, pastebėjau, kad ant sienų nupiešti veidai yra lengvai atpažįstami ir palieka didžiausią įspūdį kitiems. Tavo piešiniai ant sienų yra labai intertekstualūs: kurdamas naudoji dailės klasika tapusius meno kūrinius ir juos atnaujini savo stiliumi. Koks tavo santykis su dailės istorija? Domiuosi visa tapyba ir dailės istorija – tai vienas iš mano studijuotų dalykų 54
tapybos bakalauro programoje. Šiandien savo žinias gilinu tapybos magistrantūros studijose, todėl tapant naujus kūrinius stilių, žanrų ir epochų analizė tampa labai svarbiu dalyku. Visos dailės epochos man atrodo vienodai įdomios, todėl neišskiriu nė vienos. Ar galėtum paaiškinti, koks yra tavo gatvės meno kūrybos tikslas? Visų pirma, man kūryba – tai savęs išreiškimas, antra – žinutės perdavimas žmonėms. Su kiekvienu savo kūriniu noriu pasakyti tam tikrą žinią ar skleisti tam tikrą emociją, nuotaiką. Kaip pats interpretuoji savo piešinius? Ar galėtum pristatyti kelis didžiausius ir įsimintiniausius savo darbus? Vienas ryškiausių mano darbų – „Dadaistinė Mona Liza XXI amžiuje“ Kauno technologijos universitete (KTU). Šis kūrinys man svarbus ne tik todėl, kad yra nupieštas su 3D efektu (o tai reiškia didžiulį darbą maišant spalvas, kad būtų išgautas tikslus efektas žiūrint per akinius), kurtas permainingomis oro
sąlygomis, bet ir dėl pačios kūrinio idėjos atlikimo, pasitelkiant technologinius sprendimus – LED apšvietimas, fotografavimo funkcija ir kita. Nors ne aš pats kūriau instaliaciją ir technologinius sprendimus, bet prisidėti prie šio projekto buvo neeilinė patirtis. Be to, toks interaktyvus piešinys yra pirmas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Daugiau apie šį projektą galite sužinoti apsilankę KTU internetinėje svetainėje (https://monaliza. ktu.edu/). Kitas mano kūrinys – „VLN POP“ – tai piešinys, įgyvendintas kartu su LED šviesų instaliacija. Šis projektas išsiskiria savo apimtimi ir darbo specifika. Tai buvo mano didžiausias piešinys: daugiau nei 1500 m2 ploto, sunaudota daugiau nei 200 litrų dažų, LED lempučių juosta siekia kilometrą, o pats įgyvendinimas užtruko taip pat nemažai laiko. Šįkart
instaliuoti LED apšvietimą pasirįžau pats. Tai buvo iššūkis, paskatinęs tobulėti ir išmokti naujų dalykų. Manau, ir toliau tęsiu idėją gatvės meno kūrinius kurti su įspūdingomis šviesos instaliacijomis. Vienas naujausių mano piešinių, atliktų Vilniuje – „Informacinis burbulas“ Open Gallery kieme. Šis kūrinys siunčia svarbią ir labai aktualią žinutę šių dienų kontekste. Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su didžiuliu informacijos srautu, todėl kiekvienam žmogui tampa be galo sudėtinga su juo susidoroti. Kartais žmogus tarsi „užsidaro“ savo informacijos burbule ir nebegali teisingai jos apdoroti, todėl fake news (melagienos) tampa labai opia problema skaitmeniniame pasaulyje. Savo kūrinyje labai aiškiai pavaizdavau susidariusį informacinį burbulą: moteris pučia muilo burbulus ir bepūsdama juos „užsipūčia“
55
sau ant galvos – tai tampa filtru, kuris filtruoja ją pasiekiančią informaciją. Deja, filtras dažnai veikia ne taip, kaip turėtų, ir teisinga informacija nepasiekia vaizduojamos moters. Tai problema, su kuria susiduria kiekvienas iš mūsų. Ar yra menininkas, kurį laikai savo autoritetu? Ar semiesi įkvėpimo iš užsienio gatvės meno? Retkarčiais pasižiūriu kitų menininkų, kuriančių užsienyje, darbus, bet ne jie mane įkvepia kurti. Turiu savo įkvėpimo šaltinių – tai mano žmona, keliavimas, golfo žaidimas, atsipalaidavimas. Vidinė
56
ramybė ir skirtingos patirtys labiausiai mane skatina kurti. Kaip vertini gatvės meno situaciją gimtojoje Lietuvoje? Šiandien gatvės menas ypač populiarus Lietuvoje – džiaugiuosi, kad gatvės meno kūrinių atsiranda ne tik didžiuosiuose, bet ir mažesniuose mūsų šalies miestuose. Tik Lietuvoje labai pasigendų naujų „veidų“, naujų stilių ir originalių idėjų. Ačiū už pokalbį!
Pokalbis su Tadu Vincaičiu Plūgu: apie kūrybą ir tai, kas skiria gatvės meną nuo miuralizmo Kalbino Gražina Montvidaitė
Jei paklaustumėte, kas galėtų papasakoti apie gatvės meną išsamiai, profesionaliai ir pasitelkiant didelį bagažą patirties, galėčiau iškart atsakyti – Tadas Vincaitis, dar žinomas slapyvardžiu Plūgas. Šis žmogus gali papasakoti apie piešinius ant pastatų sienų iš skirtingų perspektyvų. Menininkas per daugelį metų turi suformavęs tvirtą nuomonę apie tai, kas yra kas šiame mene. Šio numerio tema – veidai, tad nuo to ir pradėkime pokalbį. Pagal ką renkatės veidus savo veikėjams? Ar stengiatės, kad piešinys ant pastato būtų kuo panašesnis į gyvą žmogų, kad jį būtų galima atpažinti? Galbūt Jums geriau, kai piešinys turi jūsų vaizduotės dalelių daugiau nei realumo? Aš visą laiką stengiuosi maksimaliai atkartoti foto vaizdą, kurį perpiešiu, kad žiūrovas jį galėtų atpažinti, bet tai ne visada pavyksta. Būna laiko stoka,
Tado Vincaičio-Plūgo nuotr.
57
ar kitos aplinkybės daro tam įtaką. Dažniausiai būna laiko stoka. Dar yra kiekvieno dailininko rankos manieros momentas, nes vis tiek piešdamas nepadarai tokio fotorealistinio vaizdo, koks yra nuotraukoje. Pasilieka dailininko prisilietimas, atsiranda jo stilius. Veidas daug atskleidžia apie žmogų, bet ką pasako veidas ant pastato sienos? Kodėl žmonės ant pastatų nori matyti žmonių portretus? Aš pats retai piešiu portretus. Klaipėdoje esu nupiešęs dvi mergaites. Neseniai Kaune nupiešiau žydę su motina, kurios gyveno tarpukariu. Tai buvo darbas, atliktas „Kaunas 2022“ inicijuotam Istorijų festivaliui. Dar man teko piešti Kauno nacionalinio dramos teatro nusipelniusius veikėjus – tai irgi istorinis projektas. Mano kūryboje labai retai atsiranda portretai. Dažniausiai tai būna užsakomieji, paprašyti darbai arba skirti festivaliams. Pastarieji buvo „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projektai. Kuo tapyti ant sienų yra įdomiau nei bet 58
Geras klausimas. Norėčiau tapyti ant porėmio, bet aš niekada nebuvau tapytoju. Pradėjau paišyti kaip grafitininkas, bet tai – labai senoje praeityje. Tos apimtys ir įdirbis nebuvo labai dideli, kad būčiau labai žinomas ir stiprus graffiti meistras, bet tas nežinomumo momentas ir kažkokių minčių, išgyvenimų ar kažkokio ego sukunkuliavimo viduje išraiška ant sienos man buvo labai priimtina. Kadangi tai dariau labai, labai senai, pradėjau dar tarybinės epochos pabaigoje, man tai buvo taip naujoviška, novatoriška. Tai buvo kažkas nežinomo. Tai mane paskatino toliau siekti aukštumų, kažkokio išskirtinumo ir saviraiškos unikalumo. Piešimas ant sienos kartais paglosto ego, nes tavo darbus labai daug kas mato, daug kam įdomu, kažkas žavisi, aišku, daug kas kritikuoja ir pyksta, yra kam nepatinka, bet vis tiek daugumai žmonių
tai visgi patinka. Visų pirma turi piešti taip, kad žmonėms patiktų, pasiekti meistrystę, kažkokį lygį, kad įtikintum žiūrovą, praeivį gatvėje. Ne tik tą piktą bobutę, kuri neturi už ką nusipirkti bulvių ar morkų, bet ir intelektualą, ir turtingą, ir daug ko mačiusį žmogų. Tai įdomus iššūkis, todėl jis man toks patrauklus.
Tado Vincaičio-Plūgo nuotr.
kur kitur? Kodėl menininkams neužtenka drobės ar popieriaus lapo, kodėl būtent pastato siena yra įdomi medija perteikti vaizdinę mintį?
Kitą kartą tais meno darbais gali sugluminti, išprovokuoti, sugėdinti žmogų, gali pajudinti jo asmenines ydas. Yra galimybė įlįsti į žiūrovo galvą, užkalbinti jį, užkliudyti. Pavyzdžiui, reklama gatvėje – dėl jos niekas nepyksta, bet kai atsiranda piešinys, visi būna paliesti, sukrėsti, sujaudinti, sunervinti arba sužavėti. Mano manymu, tai ženkliai pranašiau nei tapyti paveikslus, kurie, dažniausiai, ir lieka akademinėje, galerinėje, kamerinėje aplinkoje arba net privačiame interjere ir dažnai nepasiekia žiūrovo gatvėje. Būtent tuo man patraukliau piešti ant sienos nei ant drobės. Aišku, daugelis menininkų, kurie kuria didelio formato darbus, anksčiau ar vėliau nueina prie porėmių, nes atsiranda 59
žinomumas, vertė, jų vertinimas, poreikis. Jie būna paklausūs ir žmonės nori jau ne tokio visuomeninio, o privataus piešinio. Tokia mano labai subjektyvi nuomonė. Kaip kyla idėjos naujiems darbams. Ateinate prie pastato, kur turėsite dirbti ir kas tada? Pirma sugalvojate piešinį ir bandote jį pritaikyti konkrečiai vietai, ar vieta, aplinka, erdvė diktuoja, koks vaizdinys pasirodys ant konkretaus pastato sienos? Dažnai yra daug eskizų, kurie atgulė į stalčių ir liko niekur nepanaudoti. Kitą kartą būna, po kelių metų pasikeli eskizą, piešinį, projektą ir matai, kad jis idealiai tinka visiškai kitai vietai. Tai vienas momentas. Kitas momentas, kai būna visokie festivaliai ir kitokie renginiai, kur užduodamas tonas, tema. Čia prasideda kūrybinių laisvių varžymas, bet kadangi sudėtinga apskritai nuo nulio pradėti, tie suvaržymai palengvina patį procesą, nes žinai konkrečiai, ką tau reikia padaryti.
60
Tuomet turi nuo ko atsispirti: žinai, kokią nuotaiką reikia padaryti, koks ir apie ką turi būti kūrinys. O kada būna visiška laisvė, tenka pagalvoti, pritempinėti, pasigilinti, pafilosofuoti, pasižiūrėti kūrybiškai iš įvairių kampų, pasvarstyti visiškai netradicišką sprendimą. Būna įvairiai. Tai priklauso nuo to, kokia užduotis ir kokiame kontekste dirbi. Gal galite papasakoti apie naujausius savo darbus? Vienas jų, šiuo metu pats naujausias, penkiaaukštis Partizanų gatvėje, Kaune. Tai buvo tas eskizas, kuris atgulė į stalčių. Tai savivaldybės vykdomas projektas Kaune, kurį mes, menininkai, inicijavome su visa savivaldybės komanda – http:// gyvosienos.kaunas.lt/. Yra toks projektas, kur menininkai susideda savo darbus ir interesantai, kurie nori, kad jų sienos būtų išpaišytos, kreipiasi. Nuo privatininkų iki visuomeninių, valstybinių įstaigų, organizacijų gali dalyvauti ir rinktis.
Galbūt galėtumėte rekomenduoti savo mėgiamų menininkų skaitytojams? Įdomu kuo pats domitės, kokius menininkus sekate. Yra komanda „You Feel My Skill“, bet ji, man atrodo, išsikraustė iš Baltarusijos, mačiau po visą Rusiją paišo, paskui Sergey Rusak, trafaretinio meno atstovas, dar Hutka Smachna – „skanu ir greita“, kurį neseniai parėmiau įsigydamas
jo kurtų marškinėlių, kiti – baltarusiai Key Detail. Aišku, yra daug labai gerų ukrainiečių menininkų. Instagrame seku Sainer Etam, Zoer, Bozaci, Axel Void, Rafael Gerlach, Octavi Arrizabalaga, Sebas Velasco, Dimitris Taxis, Tellas, Algeria del Prado, Peeta Ead, Mirko Reisser, Andrew Hem, menininką iš Briuselio Iota, Amsterdame gyvenantį Joram Roukes, Turine gyvenantį Vesod, Momo , menininkų duetą iš Olandijos Telmo Miel, Manolo Mesa, Dan Leo, Nean, Tomaz Major, NDZW, Felice Varini, Marat Morik, Šveicarijoje gyvenantį KKADE Schwarzmaler, Broken Fingaz, ispaną Alberto Montes, Leo Monzoy, Dear Lozada, Smithe, Anetta Lukjanova, vokietę Daniela Wagner, amerikienę Pat Perry. Čia tik keli iš tūkstančių, kuriuos seku.
Tado Vincaičio-Plūgo nuotr.
Man paskambino vieno Partizanų gatvės namo pirmininkas, pasižiūrėjo mano darbus, ir sako, labai norėtų, kad padaryčiau eskizą, kurį savivaldybė galėtų svarstyti, kad skirtų finansavimą. Kadangi tai savivaldybės projektas, ji tarpininkauja ir finansuoja. Vieną mano tokį projektą patvirtino ir eskizas buvo nepanaudotas kitame projekte. Tiesiog taip atsitiko, kad klientas nepriėmė, nepatiko nuotaika, nepataikiau, galbūt, kažkas netiko, o čia namo bendruomenė labai džiaugsmingai į jį pasižiūrėjo, nes eskizas toks vietoje, labai apie rajoną, apie gyvenimą, apie poilsį ir bendravimą, apie tai, kaip dar gyvenome be kaukių, nesuvaržyti – labai atspindi laikmetį ir aplinką. Mano manymu, visai kontekstualus darbas.
Žvelgiant iš menininko perspektyvos, kokia gatvės meno situacija dabar Lietuvoje? Ar Jūsų manymu, šios meno rūšies augimas panašesnis į trumpalaikę projektinę veiklą, ar erdvių ir populiarumo augimas turi potencialo išlikti ilgalaikėje perspektyvoje? Tas gatvės menas, koks jis buvo iš pat pradžių ir kokia buvo jo ideologija, 61
socialinė žinutė, apsisuko 180 laipsnių kampu ir tai tapo visiška komercija. Tai nebe gatvės menas. Aš savęs net nevadinu gatvės menininku – esu užsakomasis dailininkas ir taip visur prisistatau, nes taip yra. Siūlyčiau visiems būti objektyviems. Aš tai vadinu didelio mastelio legalių užsakomųjų piešinių judėjimu, turiu omenyje festivalius. Tų piešinių mes nepadarysime be leidimų, be užsakytos technikos, be didelių investicijų. Tai galima padaryti tiktai su dideliais rėmėjais ir finansais. Taip, piešimas yra gatvėje, bet gatvės menas yra ir performansas, ir cirkas, ir teatras, ir muzika, ir kas beįvyktų su menais gatvėje. Aš suprantu, kad visi tai vadina gatvės menu, nes tai atėję iš termino street art, nuo tos tikrosios ideologijos, kuri reiškia maištą, pasipriešinimą. Vieni toliau tokią veiklą vadina gatvės menu. Aš tai vadinu miuralizmu arba neofreska, arba komerciniais darbais. Jie ateityje turi perspektyvos. Manau, jie vis tik išsigrynins, išsirutulios, išsivystys ir sugrįš į savo pradinę paskirtį – tokią, kokia buvo freskų darbų, taikomosios dailės, tapybinių sienelių interjeruose. Tai bus integralus menas. Jeigu žiūrėtume architektų, architektūros kritikų, menotyrininkų žvilgsniu, turime visišką invaziją į architektūrą, į urbanistiką. Yra pastatai, kuriems niekada nebuvo numatytas joks piešinys ir staiga tu ateini, nori čia nusipiešti, nusipaišai, o amžiną atilsį architektas grabe vartosi. Mano manymu, šis menas turėtų tarnauti, papildyti, vieta turi būti numatyta 62
architekto. Aišku, tai labai lengva padaryti interjeruose, todėl piešimas ant sienų dažniausiai pasitarnauja kaip dekoratyvus menas interjerams patobulinti, pagražinti. Tokiu atveju, gatvės meno pradinės ideologijos nebėra, ji išgaravusi, ištirpusi visoje šitoje komercijoje. Grįžtant prie perspektyvos – tas menas tobulėja, jo kokybė auga, apimtys nemažėja, poreikis didėja, menininkai stiprėja, meninis braižas vystosi. Juk mūsų gatvės menininkų scena visiškai šviežia, mums yra trisdešimt metų. Čia viskas dar tik auga, dar verdame savo sultyse, bet, manau, kad po kažkiek laiko tikrai išsivystys kažkoks tobulas, gražus, dekoratyvus, monumentalus žanras, kurį architektai, interjeristai tikrai samdys ir į jį atsirems kaip į pagrindinę lydinčią priemonę žmogaus gerovei didinti. Ačiū už pokalbį!
Tado Vincaičio-Plūgo nuotr.
63
Paroda 64
Karantino realijos ir menas mūsų ekranuose: 10 virtualių parodų, kurias galite aplankyti iš namų Julija Kėkštaitė
Kultūros ir meno sektorius dėl pandemijos patyrė didelį smūgį. Užsidariusios parodų salės ir atšaukti renginiai – keletas to pavyzdžių. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, kad šis sunkus laikotarpis turi ir savo privalumų: menui migruojant į virtualią erdvę, pasaulinio lygio parodas, muziejų ir galerijų sales šiandien gali aplankyti kiekvienas. Parodų pasiūla internete tikrai gausi, tad pasirinkti gali būti nelengva, todėl atrinkome dešimt tų, kurios neabejotinai leis pasimėgauti tikrai kokybišku turiniu.
65
1
3
Virtual Views – MoMA Modernaus meno muziejus
Virtuali paroda Miró – Paryžiaus Pompidou Centras
Modernaus meno muziejus MoMA išleido virtualių parodų ciklą „Virtual Views“. Šis parodų ciklas kviečia tiesiogiai stebėti pokalbių su kuratoriais ir menininkais transliacijas bei pasinerti į gausų ir eklektišką parodų archyvą, kuris kiekvienam leis atrasti savo nišą ir gerai praleisti laiką.
Pirmoji istorijoje Pompidou kultūros centro virtuali paroda dedikuota ispanų menininkui J. Mirò bei jo žymiajam triptikui „Mėlyna“. Ši paroda pirmą kartą buvo pristatyta dar 1959 metais Maeght de Paris galerijoje, o dabar Miró mėlynasis triptikas pateikiamas naujoje šviesoje. Parodą galite aplankyti 3D formatu, mėgaudamiesi 360° (nors ir virtualia) judėjimo laisve.
2
Living the City – Berlyno Tempelhofo oro uosto pastatas Dar Šaltojo karo metais statytas ir jau kurį laiką neveikiantis Berlyno Tempelhofo oro uostas tapo mėgiama berlyniečių susibūrimo vieta. Šiuo metu oro uosto pastate taip pat organizuojamos ir parodos, viena iš jų – „Living the City“ – atvėrė duris lankytojams šių metų rugsėjį, o dabar yra prieinama ir internete. Virtualusis miesto koliažas leidžia susipažinti su 50 skirtingų istorijų, susijusių su architektūros, meno ir urbanistikos temomis.
66
4
We=Link: Sideways – Copenhagen Contemporary ir Chronus Art šiuolaikinio meno centrų koloboracija Kopenhagos šiuolaikinio meno centras Copenhagen Contemporary, kartu su „Chronus Art“ centru pristato grupinę meno parodą „We=Link: Sideways“. Parodoje eksponuojami 27 menininkų ir menininkų kolektyvų darbai. Darbai apjungia tris dešimtmečius vadinamojo interneto meno (angl. net art). Čia pamatysite ir interneto meno pirmtakų, ir naujokų darbų. Tai puikus pasirinkimas besidomintiems technologijų ir meno santykiu ir, turbūt, viena neįprasčiausių parodų šiame sąraše.
5
7
IN THE BEGINING. Media Art and History– „Hiršhorno“ muziejus
Pieter Bruegel – Belgijos karališkasis dailės muziejus
Šios virtualios parodos kuratoriai mus kviečia apmąstyti naujų meno formatų, technologijų bei istorijos ir kolektyvinės atminties ryšius. Video ir garso instaliacijos bei performansai suteiks galimybę atrasti istoriją naujai ir apgalvoti, kodėl ir kaip prisimename, ar pamirštame įvykius ir idėjas.
450 metų po vieno žymiausių Šiaurės Renesanso tapytojų P. Bruegel mirties, jo šedevrai pristatomi ir virtualiu formatu. Paroda kuriama pasakojimo forma, specialiai pritaikyta ir jaunesniems lankytojams, tad tiks pamatyti visai šeimai.
6
Andy Warhol retrospektyvinė paroda – Londono „Tate Modern“ Londono šiuolaikinio meno muziejuje „Tate Modern“ šiuo metu galite pamatyti Amerikos meno ikonos ir poparto krikštatėviu vadinamojo A. Warhol retrospektyvinę parodą. Šioje parodoje apžvelgiamas kūrėjo gyvenimas ir demonstruojami ikoniškiausi jo darbai bei dar niekada Didžiojoje Britanijoje neeksponuoti kūriniai.
8
„TEXTILE FOR FUTURE“ – „IRGI galerija“ „IRGI galerija“ – išskirtinai virtuali parodų erdvė, kurios formatas neabejotinai tapo dar aktualesnis šiuo karantino laikotarpiu. Galerija kviečia visus šiuolaikinio meno mylėtojus iš arčiau susipažinti su tekstilės menu. „TEXTILE FOR FUTURE“ eksponuojami devynių tarptautinių šiuolaikinio tekstilės meno centrų, įsikūrusių ir Lietuvoje, ir užsienyje, darbai. Autorių kūriniai apima platų spektrą – nuo funkcinių objektų iki abstrakcijų. Meno darbai nagrinėja tokias sudėtingas temas kaip žmogaus kūnas, religija, kultūra, aplinka, politika ir lyties problematika. Tikėtina, po parodos tekstilę, kaip mediumą, įvertinsite iš naujo. 67
9 „Mekas mirksi geriau“– „MO muziejus“ „MO muziejus“ suteikia galimybę nespėjusiems pamatyti avangardo menininkui Jonui Mekui skirtos parodos ir aplankyti ją virtualiai. Šioje parodoje galėsite pasigerėti J. Meko fotografijomis ir filmuota video medžiaga, susipažinti su jo aplinka, ekstravagantišku draugų būriu ir artimaisiais.
10
„Art Vilnius‘20“ – „Litexpo“ parodų rūmai Spalio mėnesį Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius‘20“ šiemet dalyvavo net 37 galerijos ir 150 menininkų. Negalėjusiems apsilankyti mugėje organizatoriai kartu su kultūros ir meno portalu „Voxart.lt“ suteikia galimybę susipažinti su menininkų darbais virtualiame 3D ture ir net įsigyti patikusius kūrinius.
68
Meno marĹĄrutas 69
Alytaus gatvės meno maršrutas Kristina Kurilaitė
Jei būsite Alytuje ir turėsite laisvą valandėlę, kviečiame atrasti šį miestą per gatvės meną. Vedami mūsų sudaryto meno maršruto pėstute užtruksite apie valandą. Pristatome Jums visas devynias menininkų neofreskas.
1. Algirdas ir Remigijus Gataveckai – „Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų“ Adresas: Naujoji g. 10, Alytus
70
Editos Veličkaitės nuotr.
Pirmasis didelis piešinys ant daugiabučio sienos Alytuje atsirado dar 2015 metais, kai dailininkai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, vykdydami socialinę akciją norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į globos namuose augančius vaikus. Savo didelio formato piešinį jie pavadino „Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų“. Šis užrašas bei piešinys tebeliko Alytuje, ant 10 numeriu pažymėto namo sienos Naujojoje gatvėje.
2. Tadas Vincaitis-Plūgas – „Nerūpestingos ateities vizija“ Adresas: Tvirtovės g. 3, Alytus Ant Alytaus jaunimo centro sienos sukurtas didelis, iš tolo dėmesį patraukiantis gatvės meno piešinys. Kūrinio autoriai – Tadas Vincaitis-Plūgas ir Karolis Grubis-Dėžutė iš Kauno. Padėkoti menininkams ir įvertinti jų darbą atvykęs Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis neslėpė susižavėjimo tokiu menu: „Aš turiu seną svajonę – įvairias Alytaus miesto sienas nuspalvinti piešiniais, kad miestas taptų gyvesnis. Ši siena to pavyzdys. Ji traukia akį, skleidžia pozityvą ir pasakoja vaikų svajonę.“
3. Ernesta Balnytė – „Vingis“ Adresas: Jotvingių g. 7, Alytus
Akvilės Kumiščiūtės nuotraukos
Pačiame Alytaus miesto centre praeivius pasitinka Ernestos Balnytės piešinys „Vingis“, kurį nutapė VDA Monumentaliosios dailės studijų programos studentai. Jie drauge gilinosi į Alytaus miesto istorinį kontekstą ir simbolius. Komandos darbo rezultatas – abstrakčioje meninėje visumoje persipynę miesto simboliai, kuriuos atpažins kiekvienas alytiškis. Kūrinys iš gausybės studentų parengų projektų pasirinktas bendru studentų, dėstytojų ir Alytaus savivaldybės atstovų sutarimu.
71
4. Darius Janonis – „Telefonas“ Adresas: Pulko g. 12A, Alytus Projekto „Namai suARTina“ sumanytojai suprato, kaip svarbu istorinę atmintį įprasminti vizualiai, per sienų meną, nes taip pastatai gali pasakoti apie pamirštą miesto praeitį. Pavyzdžiui, Pulko gatvėje įsikūręs telegrafas alytiškiams buvo labai svarbi kasdienio gyvenimo dalis – taip jie sužinodavo svarbiausias naujienas. Šiandien ir alytiškiai, ir miesto svečiai žinos, kur Alytuje buvo telegrafas – apie tai primins menininko Dariaus Janonio piešinys „Telefonas“.
5. A. Šimonis – „Siuvėja su katinais“ Adresas: Ugniagesių g. 3, Alytus
72
Akvilės Kumiščiūtės nuotraukos
Kartais pastato istorija padiktuoja gatvės menininkui, ką jis šioje vietoje turi nupiešti. Būtent taip atsitiko ir šiuo atveju. Prieškariu Alytaus Ugniagesių gatvėje veikė viena geriausių miesto siuvyklų, kurią įkūrė Valerija Balsiukevičienė ir Juozas Kupčiūnas. Tad ne veltui piešinyje ant sienos vaizduojama siuvanti moteris (galbūt pati Valerija Balsiukevičienė?), o jai kompaniją palaiko žaidžiantys katinai.
6. Artur Širin – „Folk brutalism“ Adresas: S. Dariaus ir S. Girėno g. 10, Alytus
Artur Širin nuotr.
Menininkas iš Vilniaus Artur Širin, dar žinomas slapyvardžiu Ettoja, pasakojo, kad kurdamas eskizą šiai sienai domėjosi Šaulių sąjungos istorija. „Nepaisant to, kad jai priklauso daug kultūros, mokslo ir meno veikėjų, vis tik tai yra karinė organizacija. Užkodavęs piešinyje įvairius istorinius simbolius tuo pačiu siekiau kontroversiškumo. Tad tikrai nustebau ir apsidžiaugiau, kai Alytaus sąjungos vadas patvirtino mano eskizą! Manau, kad tai rodo visos organizacijos šiuolaikiškumą ir kelia didesnę pagarbą“, – pasakojo kūrinio autorius. 7. Pijus Šematulskis – „Laukiantis keleivis“ Adresas: Rato g. 7A, Alytus
Agnės Grigaliūnaitės nuotr.
Įdomus faktas apie Alytų – prieš karą šiame mieste buvo net trys autobusų stotys. Ant vienos jų, dabartinės „Šolenos“ pastato, atsirado alytiškio Pijaus Šematulskio piešinys, vaizduojantis stotyje laukiantį keleivį. Šis menininkas aktyviai inicijuoja išskirtinius gatvės meno projektus Alytuje.
73
8. Piešiniai prie prie Sveikatos tako Adresas: Sveikatos takas, A. Baranausko g., Alytus
Vakaro pabaigoje iš visų meno darbų komisijos nariai išrinko tris įdomiausius ir apdovanojo premijomis. Pirmąją vietą laimėjo Martynas Šnioka, antrąją – Pijus Šematulskis-Duona, trečiąją – Galintas Laurišas.
Adresas: Žiburio g. 5, Alytus Gatvės menininkai dirba ne tik vasarą, bet ir žiemą. Šį gruodį ant neseniai renovuoto daugiabučio sienos nugulė naujas meno kūrinys. Dar 1964 metais pastatytas penkiaaukštis Žiburio gatvėje nuo šiol aplinkinius pasitiks spalvingai atsinaujinęs. Ant Žiburio g. 5 numeriu pažymėto namo, senesnės alytiškių kartos anksčiau vadintą „brazilką“, sienos įsikūrė trys gyvūnai – pelėda, vilkas ir elnias. Šio piešinio autoriai – vilnietis Darius Janonis ir alytiškis Pijus Šematulskis.
74
Alytaus miesto savivaldybės nuotr.
9. Naujausias gatvės meno kūrinys Žiburio gatvėje
Agnės Grigaliūnaitės nuotr.
Šių metų gegužės viduryje Alytaus miesto teatras inicijavo projektą „Namai suARTina“. Į renginį prie Sveikatos tako susirinko 17 menininkų iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų. Įmonei „Parama“ priklausanti ilga tvora tapo jų kūrybos ir saviraiškos vieta.
Vilniaus gatvės meno žemėlapis – tavo telefone Kristina Kurilaitė
Vilnius žavi ne tik savo siauromis senamiesčio gatvelėmis, puošnia architektūra, bet ir urbanistiniu menu, kuris tobulai įsilieja į aplinką, įneša daugiau spalvų bei simbolių. „Street art cities“ bendruomenė, kurianti pasaulio miestų gatvės meno žemėlapius, šiemet įtraukė Vilnių į savo išmaniąją programėlę. Šiandien naršydami telefone galite rasti daugiau kaip 50 meno kūrinių ir šis skaičius nuolat auga! Išskirsime 12 pačių įdomiausių gatvės meno kūrinių (iš jų net 7 yra sukurti šiemet), kuriuos verta aplankyti ir vilniečiams, ir miesto svečiams. Objektai sudėti tokia eilės tvarka, kad būtų patogu juos aplankyti per vieną pasivaikščiojimą. Visus juos rasite „Street art cities“ programėlėje. (https://vilnius. streetartcities.com/)
Programėlė „Street art cities“
75
1. Projekto „Sienos prisimena“ piešiniai Adresai: Švarco gatvė (2 piešiniai), Stiklių gatvė, M. Antokolskio gatvė, Mėsinių gatvė (prie pat Dysnos gatvės), Vokiečių g. 18. „Sienos prisimena“ – gatvės meno projektas, skirtas Vilniaus žydų kvartalo istorinei atminčiai. Beveik šimtmečio senumo vaizdai iš Žydų kvartalo atgijo iš naujo – ant tų pačių sienų, kurios buvo tų akimirkų liudininkės. Šiuo projektu siekiama kelių tikslų: priminti, kad Vilnius turėjo didelę ir klestinčią žydų bendruomenę, per istorinių kadrų sintezę su šiuolaikiniu menu skatinti susikalbėjimą tarp skirtingų socialinių ir etninių grupių Vilniuje. Kiekvienas piešinys turi savo istoriją. Vienas kūrinių, esantis ant Stiklių viešbučio fasado, sukurtas pagal fotografiją, darytą lygiai toje pat vietoje. Piešinys Mėsinių gatvėje sukurtas pagal tarpukario nuotrauką, kurioje užfiksuotas Žydų kvartale prekiavęs puodų pardavėjas. Per šiemet įvykusį renginį „Kultūros naktis“ Vokiečių g. 18 atidengtas šeštasis ciklo „Sienos prisimena“ kūrinys, sukurtas pagal autentišką nuotrauką iš Vilniaus žydų kvartalo klestėjimo laikų, kurioje vaizduojami smagiai nusiteikę vietiniai muzikantai.
76
Kristinos Kurilaitės nuotraukos
Millo – „Freedom“
2. Millo – „Freedom“ Adresas: Pylimo g. 56 Italų menininkas Francesco Camillo Giogino, visuomenei geriau žinomas Millo vardu, Vilniuje lankėsi 2015 metų vasarą, kai buvo pakviestas dalyvauti Vilniaus gatvės meno festivalyje. Millo džiaugėsi gavęs piešti ant pastato sienos su langais, nes tuščios sienos jam pradėjo kelti nuobodulį, o čia galėjo žaisti su architektūros detalėmis ir galvoti, kaip jas įkomponuoti į savo kūrinį. Įdomus faktas – menininkas yra baigęs architektūros studijas Italijoje.
3. „Os Gemeos“ „Os Gemeos“
Adresas: Pylimo g. 60, Vilnius „Os Gemeos“ išvertus iš portugalų kalbos reiškia dvyniai. Taip visam pasauliui prisistato gatvės menininkai, broliai dvyniai iš Brazilijos – Gustavo ir Otavio Pandolfo. Šie menininkai kelis kartus lankėsi Lietuvoje. Įdomus faktas – broliai turi lietuviškų šaknų. Jų senelis buvo lietuvis. Dvynių mama Margarida Leda Kančiukaitis-Pandolfo gimė lietuvio ir brazilės šeimoje. Vilniaus gatvės meno festivalio organizatoriai 2015 metais pakvietė „Os Gemeos“ piešti stoties rajone. Savo kūriniu jie pagerbė senelį lietuvį – nupiešė jį sėdintį ant pagrindinio piešinio personažo delno.
Kristinos Kurilaitės nuotraukos
77
4. Sepe & Hazme – „Corest Fity“ Adresas: Kauno g. 1, Vilnius Gatvės menininkų duetas iš Lenkijos atvyko į Vilnių 2015 metais, kai Vilniaus gatvės meno festivalio organizatoriai juos pakvietė piešti ant pastato sienos Kauno gatvėje. Menininkai savo kūrinį pavadino orginaliu žodžių žaismu – „Corest Fity“. Šiuo kūriniu lenkų duetas siekė atskleisti prarastą ryšį tarp žmonių ir gamtos: „Mes naikiname gamtą tokiu tempu, kad greitai būsime priversti ją mėgdžioti miestuose ir patys vaidinti gyvūnus“.
5. Marija Tiurina – „A nest for the birds of thought“ Adresas: „Open Gallery“, Vytenio g. 50, Vilnius Iš Lietuvos kilusi ir šiandien Londone gyvenanti iliustratorė Marija Tiurina Vilniuje lankėsi, kai ją pakvietė piešti atviroje galerijoje po atviru dangumi – „Open Gallery“. Tai buvo didžiausias piešinys ant sienos menininkės karjeroje.
78
„Corest Fity“
Pagrindinė tema, jungianti visus piešinius, esančius „Open Gallery“ erdvėje – atgimimas. Marija šią temą interpretavo iš savo asmeninės perspektyvos. Gimtinę anksti palikusiai menininkei Lietuva asocijuojasi su gamtos grožiu ir ramybe. Iš šių asocijacijų gimė kūrinys „Lizdas minčių paukčiams“ („A nest for the birds of thought“).
Kristinos Kurilaitės nuotr.
2020 metais įgyvendinti gatvės meno darbai: „Atverti keliai“
1. Linas Kaziulionis – „Atverti keliai“ Adresas: Lukiškių skg. 5, Vilnius Piešinyje, sukurtame ant Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos sienos, vaizduojami 20 Valstybės Tarybos narių, kurie 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje paskelbė lemtingą dokumentą – Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Šis piešinys yra edukacinio projekto dalis.
„Labirintas“
2. Morfai – „Labirintas“ Adresas: Savanorių pr. 42, Vilnius Ant daugiabučio namo sienos Savanorių prospekte šiandien galite pamatyti Kazio Varnelio 1969 metų tapybos kūrinio kopija „Pseudo labyrinth“. Tai beveik 10 kartų išdidintas kūrinys, atliktas specialia purškimo technika taškuojant dažus. Šio įspūdingo kūrinio kraštinės ilgis siekia net 11 metrų. Kūrinį perkelti ant penkiaaukščio namo sienos sugalvojo ir įgyvendino menininkas Timotiejus Norvila-Morfai, padedamas kolegos Karolio Grubio-Dėžutės. Su Kazio Varnelio kūryba plačiau galima susipažinti prie pat Vilniaus miesto rotušės esančiame Kazio Varnelio muziejuje. Šiam išeivijos ir Lietuvos menininkui optinio meno atstovui, pagerbti ir skirta ši freska. 79
3. Povilas Kupčinskas (Povas on fire) – „Varnų sąskrydis“ Adresas: „Open Gallery“, Vytenio g. 50, Vilnius „Varnų sąskrydis“ – tai vienas unikaliausių ir originaliausių gatvės meno kūrinių Vilniuje, nes jis atliktas ne dažais, kaip įprasta, bet pasitelkus specialią ugnies techniką. „Sakraliai purvinos varnos iš suodžių sukuria underground’inį pojūtį galerijoje po atviru dangumi. Varnų sąskrydis kaip simbolis chaotiškos ir undergound’inės laisvės emocijai perteikti. Piešinys sukurtas fumage siurrealistine meno technika, kurioje vaizdas kuriamas žvakės ar žibalo lempos dūmais. Šis meno išraiškos būdas yra kaip per ugnį atsivėrusi graffiti meno evoliucija“, – pasakojo kūrinio autorius Povilas.
4. Linas Kaziulionis – „Informacinis burbulas“ Adresas: „Open Gallery“, Vytenio g. 50, Vilnius. Piešinyje menininkas vaizduoja damą ir ant jos galvos susidariusį spalvotą burbulą. Moteris pučia muilo burbulus ir bepūsdama juos „užsipūčia“ sau ant galvos – tai tampa filtru, kuris filtruoja ateinančią informaciją. Filtras dažnai veikia ne taip, kaip turėtų, ir teisinga 80
„Varnų sąskrydis“
informacija nepasiekia vaizduojamos moters. Būtent į šią problemą, su kuria susiduria daugelis, Linas Kaziulionis ir norėjo atkreipti dėmesį.
5. Agnė Stašinskaitė – „Žvilgsnis į Rojų“ Adresas: „Open Gallery“, Vytenio g. 50, Vilnius Dar vienas šiemet „Open Gallery“ kieme įgyvendintas gatvės meno kūrinys yra įkvėptas menininko Jono Meko žodžių „kiekvienas su savimi, net to nežinodami, kažkur giliai savyje, galbūt užslėptai nešiojamės dalį rojaus atvaizdo“ (iš filmo „As I was moving ahead occasionally I saw brief glimpses of beauty“). „Interpretuojant šiuos žodžius nusprendžiau atgaivinti, prikelti naujam gyvenimui, persodinti ir ,,Rojaus“ medį, kurį Mekas buvo sodinęs Niujorke, Soho kvartale, tačiau jis buvo nukirstas. Medis čia tampa tiltu tarp Žemės ir Rojaus, atgimimo, laisvos kūrybos simbolis“, – pasakojo kūrinio autorė Agnė.
6. Martynas Ivinskas – „Pilietis“ Adresas: „Open Gallery“, Vytenio g. 50, Vilnius Pasak kūrinio autoriaus, iš arti kiekvienas žmogus yra skirtingas, tačiau žiūrint į 81
minią iš toli, jie suvienodėja. Tačiau, nors ir panašūs masėje, kiekvienas iš jų yra pilietis, o tai yra pagrindinė valstybės ląstelė. „Be piliečių nebūtų valstybės. Pilietis ir yra valstybė. Lietuva jau 30 metų džiaugiasi laisve dėka savo piliečių, kurie nepabijojo ir pasakė „NE“ svetimam režimui. Mūsų visų gimtadienio proga linkiu džiaugtis ir didžiuotis savo valstybe. Jau pats laikas būtų ne dairytis į praeitį, verkti ar dejuoti dėl sunkumų, o tiesiog džiaugtis, didžiuotis, kurti, keistis ir keisti. Juk padarėme ir turime tiek daug. Ir dar daugiau galime. Tai tik pirmyn“, – sako Martynas Ivinskas.
7. Julija Panova – „Laikykite savo vėliavas“ Adresas: „Open Gallery“, Vytenio g. 50, Vilnius
„Žvilgsnis į Rojų“
„Šiuo gatvės meno kūriniu noriu parodyti, kaip svarbu jausti atsakomybę neprisiimant aukos vaidmens situacijose, kai iš tikro nesi bejėgis. Kiekvienas atsakingas už savo asmeninės nuostatos puoselėjimą“, – teigia kūrinio autorė J. Panova. Piešinyje vaizduojama ranka, vėliava su užrašu „Freedom“ (liet. Laisvė). Pasak menininkės, laisvės klausimas yra ir visiškai kasdienis, kiekvieno žmogaus savi-patikros momentas, pažįstamas visiems, net tiems, kurie jaučiasi esą toli nuo politinių žaidimų.
„Pilietis“
„Laikykite savo vėliavas“
83
gatvės meno gale galerija gatvės me meno galerija gat gatvės meno gale galerija gatvės me meno galerija gatv gatvės meno gale galerija gatvės me meno galerija gatv
erija gatvės meno eno galerija gatvės tvės meno galerija erija gatvės meno eno galerija gatvės vės meno galerija erija gatvės meno eno galerija gatvės vės meno galerija
G A TV Ä– S MEN O GALER IJA VILN IUS , 2 02 0