Redaktorės žodis
Pirmojo 2020 metų gatvės meno žurnalo pagrindinė tema – gatvės menininkės. Peržiūrėjusi trumpametražių dokumentinių filmų ciklą „Street heroines“ (liet. Gatvės herojės) panorau į šiuos pokalbius įtraukti ir lietuvių menininkes, kurių yra išties mažai. Manau, menas neturi būti skirstomas į moterišką ar vyrišką. Kalbėjausi su moterimis apie jų kūrybą todėl, kad jų vaidmuo gatvės meno kontekste ne ką mažiau svarbus nei vyrų ir dar jos pasiūlo naują, nepažintą perspektyvą. Kalbinau ne tik menininkes iš įvairių pasaulio kraštų, bet ir žmones, išradusius ant sienų piešiantį robotą. „Robot Muralist“ komanda iš Estijos lankėsi Kaune, kur ant daugiabučio namo sienos perkėlė lietuvių dailininkės piešinį. Buvo smalsu sužinoti, kaip veikia šis robotas ir ką jis gali. Labiausiai
rašyti
mane
įkvepia
kelionės,
pasivaikščiojimai
po
nematytus miestus, tad šiame numeryje pasidalinsiu ir kelionių atradimais. Šįkart tyrinėjau Tel Avivo gatvės meną. Pristatysiu menininką, vadinamą Izraelio gatvės meno krikštatėviu, ir užsienio kūrėjus, palikusius savo pėdsaką Izraelio sostinėje.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Pokalbiai su moterimis apie gatvės meną Parengė: Kristina Kurilaitė
Viešosios miesto erdvės – atvira galerija, kurioje pasirodo patys įvairiausi kūrėjai. Dalis jų jau atrado savo stilių, todėl yra žinomi visame pasaulyje: Banksy, Millo, Ernest Zacharevič, Obey Giant, Os Gemeos... Vardinti galėčiau ilgai ir nuobodžiai. Pastebėjau tik vieną – čia trūksta moterų vardų. Kodėl moterų gatvės mene yra mažiau? Šis klausimas mano galvoje kirbėjo ilgą laiką. Vėliau į mano akiratį pakliuvo kino dokumentika „Gatvės herojės“ (ang. „Street heroines“, režisierė – Alexandra Henry). Tai projektas apie gatvės menininkes. Trumpametražiniuose filmuose kalbinamos moterys, kurios piešimą ant popieriaus lapo ar drobės iškeitė į viešąsias miesto erdves. Šį pasirinkimą lydėjo ne tik įkvėpimas ir entuziazmas, bet ir nepritapimas, žmonių atstūmimas, kova už savo idėjas. Taip kilo mintis pratęsti projekte pradėtus pokalbius ir įtraukti į diskusiją lietuvių kilmės menininkes, piešiančias ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kiekviena pažintis ir pokalbis padėjo suprasti, ką iš tikrųjų reiškia pasiimti dažus, išeiti iš namų ir pradėti piešti viešoje erdvėje, kur tave nuolat stebi ir vertina, kai stovint ant keltuvo sudreba ranka, bet turi žūtbūt išpildyti savo meninę idėją. Pristatau moteris, kurias vienija troškimas nuspalvinti pilkas miestų sienas, nesvarbu, kiek jėgų, valios ir kantrybės tai pareikalautų. Kiekvienos pašnekovės istorija yra unikali, įkvepianti nesustoti, kai tiki tuo, ką darai.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Marija Tiurina Lietuva, Anglija Mano, kaip gatvės menininkės, patirtis iki šiol buvo kupina iššūkių, bet labai vertinga. Piešiant ant pastatų sienų vis pasitaikydavo įvairių kliūčių, ir, nors stengiantis jas įveikti mano galvoje vis padaugėdavo žilų plaukų, buvo verta, nes niekas taip nedžiugina, kaip matyti sieną, kurią puošia tavo kurtas piešinys. Piešti pradėjau nuo mažų dienų. Man buvo vos 14 metų, kai gavau progą piešti iliustracijas knygai vaikams (bet turėjau apsimesti esanti vyresnė, kad gaučiau už tai atlygį). Reikalai pagerėjo, kai prieš 10 metų persikėliau gyventi į Angliją. Londone studijavau multimedijos dizainą ir tuo pačiu metu pradėjau dirbti kompiuterinių žaidimų dailininke. Tada pirmą kartą pasijutau kaip tikra profesionalė, nors ir pradedančioji. Marija Tiurina
Marijos darbas Vilniuje, „Open Gallery“
NR. 3 | SAUSIS 2020
Marija Tiurina Lietuva, Anglija
Pernai buvau pakviesta į Vilnių, kur „Open Gallery“ (Lofto kieme) sukūriau kol kas didžiausią savo gyvenime piešinį ant sienos. Šį darbą lydėjo keli iššūkiai: labai ribotas laikas, nežinomybė – nežinojau, kaip viskas atrodys, kol neatvažiavau į Vilnių ir nepamačiau sienos, ant kurios piešiu. Paaiškėjo, kad ji yra nelygi, neįprasta, savitos faktūros, bet tai lėmė labai netikėtą ir įdomų rezultatą. Be to, tai buvo pirmas kartas, kai perkėliau eskizą iš A4 formato popieriaus lapo ant 9 metrų sienos. Tačiau viskas pavyko – tai buvo geriausia mano patirtis. „Open Gallery“ komanda buvo labai draugiška ir palaikanti, o pro šalį ėję žmonės sustodavo tarti paskatinimo žodį. Visa tai man labai padėjo!
Vis dėlto, kartais būti gatvės menininke yra išties sunku. Savo gimtajame Visagine nejaučiau tokio palaikymo kaip Vilniuje: iš pradžių atrodė, kad visi miesto gyventojai stengiasi mane atgrasyti nuo bet kokio piešimo. Nemaža dalis visaginiečių yra gana tradicinio mąstymo ir bando priešintis bet kokiems pokyčiams. Buvo ir kitų problemų, su kuriomis susidūriau piešdama Visagine: dažų trūkumas, lietus, tinkamos įrangos stoka – turėjome išsikovoti, kad gautume keltuvą. Liūdniausia buvo matyti priešiškai nusiteikusių žmonių, kurie verčiau rinktųsi tuščią sieną, veidus. Vis dėlto, kai baigiau piešinį, žmonių nuotaikos pasikeitė į gerąją pusę. Marijos Tiurinos darbas Visagine
NR. 3 | SAUSIS 2020
Ieva Olimpija Lietuva
Ieva Olimpija prie „Veidasienės“ Marijampolėje
Save galiu įvardinti kaip viešųjų erdvių menininkę, nes koncentruojuosi į visuomenei ar tikslinėms grupėms prieinamas vietas. Pagal specialybę esu stiklininkė – tenka ne tik piešti, bet ir dekoruoti sienas veidrodžių ar stiklo mozaikomis. 2015 metais patyriau kūrybinę krizę stiklo srityje ir atėjau savanoriauti į Kauno gatvės meno festivalį „Nykoka“. Ten susipažinau su gatvės menininkais, tapome draugais su Vyteniu Jaku, kuris man parodė įvietinto meno principus, gatvės meno ypatybę keisti aplinką, daryti poveikį žmonių nuotaikai, atkreipti dėmesį į socialines, estetines problemas. Tas man paliko didelį įspūdį ir jau kitąmet (2016 metais) kartu ėmėme įgyvendinti bendrą projektą – kurti vienintelę Lietuvoje Marijampolės portretų galeriją po atviru dangumi – miesto „Veidasienę“, prie kurios prisidėti galėjo ir šią vasarą vis dar galės kiekvienas norintis žmogus. Šis projektas man asmeniškai yra iššūkis, džiaugsmas ir didžiausias kolektyvinio meno pavyzdys, parodantis, kad kiekvienas gali pozityviai prisidėti kuriant savo gyvenamą erdvę. Šiuo metu portretų galerijoje yra apie 1200 veidų, atliktų trafareto technika. Didelę dalį jų su mūsų ir savanorių pagalba susikūrė patys žmonės.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Ieva Olimpija Lietuva
Marijampolės „Veidasienė“
Piešdama ant sienos jaučiu didelę atsakomybę. Juk piešiant ant popieriaus lapo galima daryti bet ką, tai labai asmeniška, o paišant viešojoje erdvėje tenka apmąstyti kūrinio nešamą emocinę ir idėjinę žinutę, kuri pasieks šimtus ir tūkstančius man nepažįstamų žmonių. Renkuosi vaizduoti pozityvius ir harmoningus vaizdus, tam kad jie praskaidrintų pilką ir nuobodžią architektūrą. Balkšvas, gelsvas renovuotų pastatų sienas matau kaip potencialias drobes, kurioms piešiniai gali suteikti identitetą ir individualumą. Piešimas lauke, iš tiesų, yra nelegvas darbas. Pagrindinius sunkumus kelia oro sąlygos: vėjas, šaltis, didelis karštis alina fiziškai, per lietų ar esant šlapiai sienai piešti neišeina, o intensyviai šviečiant saulei būna prastas matomumas. Vargina darbo intensyvumas, reikalaujantis daug fizinės ištvermės. Nuolatinis dažų nešiojimas, laipiojimas į keltuvą... Tad pirmos dvi piešimo savaitės skiriamos vien piešimui, miegui, poilsiui ir valgymui. Pripažįstu, kad gatvės menininkių Lietuvoje nėra daug. Asmeniškai pažįstu tik savo bendražygę, draugę iš Kauno Godą Skėrytę ir Gražvydą Andrijauskaitę savo gyvenamajame Kauno Šančių rajone įgyvendinusią porą piešinių. Man tai atrodo gana logiška ir suprantama, nes šis darbas yra ne tik kūrybinis, bet labiau statybinis, fiziškai sunkus ir toksiškas, todėl, manau, moterys linkusios savo sveikatą labiau patausoti, o vyrai to neima į galvą ir taip pozityviai iškrauna fizinę bei kūrybinę energiją.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Mildeo Lietuva Vaikystėje labai mėgau piešti. Baigusi dailės mokyklą svarsčiau, ką veikti toliau. Žinojau, kad noriu ir toliau piešti, todėl įstojau į Dailės akademiją. Nuo mokyklos laikų svajojau savo kieme išpiešti išsikišusius, pilkus stulpus, suteikti savo aplinkai daugiau spalvų. Nedrįsdavau to padaryti, nes bijojau, kad policija pagaus, kad tai nelegalu. Iš tikrųjų, man gyvenime pasisekė – gavau pasiūlymą iš agentūros padaryti iliustraciją ant sienos. Vienas pirmųjų mano piešinių ant sienos buvo Vilniuje atsidariusiame Google biure. Tada piešiau ant kambario sienų.
Mildeo – tai meninis Mildos Griciūnės vardas
Bene didžiausias mano darbas buvo išpiešti Vilniaus „Ogmios miesto“ pastatų sienas. Ten pajutau, ką reiškia piešti atviroje erdvėje, lauke. Reikėjo dirbti aukštai, ant pastolių, kurie drebėdavo, tai buvo baisu. Vis dėlto, man patiko piešti didelėje erdvėje, nes sugebu gana neblogai atsiskaičiuoti piešinio proporcijas. Vienintelis apribojimas, kurį gavau iš užsakovų, buvo toks – visi piešiniai turi būti juodai balti. Tai man buvo iššūkis, nes visi mano darbai yra spalvoti. Manau, vyrams tiesiog paprasčiau piešti ant sienų, nes dalis jų jau paauglystėje piešė grafičius. Gal todėl daugiau vyrų piešia gatvėje. Moterims, galbūt, nedrąsu pradėti arba tokia meno forma ne visoms yra patraukli ir priimtina. Tačiau man labai malonu, kai gaunu žinučių iš merginų su klausimais, kaip pradėti piešti ant sienų, kokius dažus naudoti ir pan. Juk man pačiai pradžioje kildavo lygiai tokie patys klausimai! Prisimenu, kai gavau savo pirmąjį užsakymą ir buvau labai pasimetusi, paklausiau vieno draugo, kuris dažnai piešia ant sienų, ir pamenu, ką jis man atsakė: „Nebijok! Čia gi ne tatuiruotė – galima pataisyt“. Dabar aš pati padrąsinu kiekvieną norinčią piešti. Juk kiekvienam iš mūsų kartais reikia padrąsinimo.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Mildeo Lietuva
Mildos darbas Ogmios mieste, Vilniuje
Mildos darbas VerkiĹł regioniniame parke, esanÄ?iame Vilniuje
NR. 3 | SAUSIS 2020
Hayley Welsh Anglija, Australija
Hayley Welsh
Mane motyvuoja būtent tai, kad šiuo metu gatvės mene dominuoja vyrai. Tikiu, kad mano pareiga yra parodyti kiekvienam, vyrui ar moteriai, kad moterys gali kurti lygiai tokius pačius aukštos kokybės meno kūrinius kaip ir vyrai – mūsų lytis čia neturi jokios reikšmės. Dažniausiai, kai pasakau, kad esu menininkė, žmonės klausia, ar tai mano hobis, ar aš kuriu meną laisvalaikiu, bet kai jie pamato, kad piešdama dirbu stovėdama ant keltuvo dideliame aukštyje, įdomu stebėti, kaip pasikeičia jų veido išraiška, kai jie suvokia, kad ši žemaūgė, trapi moteris gali palikti didelę žymę viešosiose miesto erdvėse. Tai mane įkvepia nenustoti kurti ir padrąsinti jaunas merginas siekti savo svajonių. Kai piešiu mieste, užsilipusi ant keltuvo, girdžiu, kaip žmonės sušunka iš nuostabos: „O! Ten mergina...“. Aš žinau, kad tai daugumą stebina, ir norėčiau tikėti, kad taip aš plečiu jų akiratį.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Hayley Welsh Anglija, Australija
"We are the river and the river is us" Hayley Welsh darbas
Kartą piešiau ant sienos, stovėdama ant keltuvo. Buvau pakviesta dalyvauti gatvės meno festivalyje Australijoje. Taigi, viskas buvo legalu ir suderinta. Tai įvyko vidury dienos. Pajaučiau, kad kažkas pabaksnojo man per petį. Atsisukau ir pamačiau du policininkus ir priešais stovintį policijos automobilį. Jie paklausė, ar aš turiu teisę naudotis keltuvu. Atsakiau, kad taip, nes tai mano darbo priemonė. Jie nužvelgė mane ir pasakė, kad gavo iškvietimą. Pasak jų, kažkas paskambino policijai esą matė merginą, valdančią keltuvą ir „atrodė kažkaip negerai, įtartinai“. Aš parodžiau pareigūnams savo vardą gatvės meno festivalio dalyvių sąraše ir pradėjau juoktis, nes situacija atrodė visiškai absurdiška. Pareigūnai net nenusišypsojo. Jie pareikalavo, kad parodyčiau savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tad aš parodžiau darbo aukštyje licenciją. Vis dar jokios šypsenos ir atsiprašymo dėl sutrukdymo. Po 15 minučių klausinėjimo ir padarytos gėdos, jie išėjo net neatsiprašę. Esu įsitikinusi, jei būčiau vyras, nebūčiau sustabdyta ir priversta aiškintis. Tas faktas, kad kažkam reikėjo paskambinti policijai, nes jie nebuvo pratę matyti moterį, piešiančią ant keltuvo, mane pribloškė ir nuvylė, bet kartu tai tapo motyvacija toliau kurti gatvės meną ir laužyti tuos mitus.
NR. 3 | SAUSIS 2020
NeSpoon Lenkija
NeSpoon Varšuvoje
Menininkės karjerą pradėjau dar 2009 metais, tai jau turiu 10 metų patirties. Dirbu ne tik gatvėje, bet ir galerijose. Tam, kad pieštum gatvėse, reikia drąsos ir pasiryžimo – tai nėra taip paprasta. Prisimenu, kaip 2012 metais gimtojoje Varšuvoje piešiau pirmą savo didelio mastelio piešinį po tiltu. Man teko kalbėti su policija... du kartus. Iš pradžių paprašiau leisti man baigti savo darbą, kol jie tikrino mano tapatybę. Buvau nupiešusi tris ketvirtadalius antrojo apskritimo – jie matė, kiek man trūksta jį pabaigti ir leido tęsti. Kai saulė nusileido ir susikroviau visus savo reikmenis, policininkai leido man eiti, bet perspėjo, kad aš galiu būti paduota į teismą už nuostolius, kuriuos esą padariau. Atsakiau jiems, kad grįšiu čia rytoj pabaigti savo piešinį. Nemanau, kad jie į mane pažiūrėjo rimtai. Kitą dieną, kai baiginėjau piešti ketvirtą apskritimą, policija pasirodė ir vėl. Jie man pasirodė pasimetę ir sutrikę. Vienas iš jų, kuris atrodė draugiškesnis, pasakė: „Mes čia pabūsim kurį laiką, kad niekas prie Jūsų nepriekabiautų. Turite vieną valandą“. Šaukimas į teismą manęs taip ir nepasiekė.
NR. 3 | SAUSIS 2020
NeSpoon Lenkija
NeSpoon piešia
NeSpoon darbas Berlyne, netoli „Urban Nation“ muziejaus
NR. 3 | SAUSIS 2020
Swoon JAV Neseniai peržvelgiau visą meno ir kultūros kontekstą ir supratau, kad gatvės mene nebėra tokio ryškaus vyrų dominavimo kaip kitose meno šakose. Kiek moterų praėjusiais metais režisavo didžiausius filmus JAV? Apie 3 proc. Koks procentas moterų atstovauja prestižines galerijas? Gali tik 1 iš 10 vietų. Gatvės menas įgijo panašią reputaciją dėl vyrų dominavimo, bet, tam tikra prasme, manau, kad jis yra pranašesnis už kitas meno sritis. Pavyzdžiui, aš dėl savo gatvės meno darbų ir piešinių visada jausdavau palaikymą ir padrąsinimą iš savo bendraamžių vyrų. Swoon šalia savo piešinio
Pradžioje pradėjau daryti mažyčius plakatus ir lipdukus. Maniau, kad tai bus mano mažas projektas, bet taip įsitraukiau į tai, kad nesustojau. Nuo to viskas ir prasidėjo. Dažnai savęs klausiu, kaip menas gali tapti mano kasdienybės dalimi ir man patinka atsakyti į šį klausimą pačiais įvairiausiais būdais. Gatvės meno kūrimas yra vienas iš tų atsakymų. Vienas didžiausių iššūkių gatvės mene man – dirbti socialiai atsakingą darbą ir tapti bendruomenės dalimi. Reikia drąsos tikėti savimi – nesvarbu, ką tu darai. Kurti gatvės meną nelegaliai pareikalavo iš manęs drąsos ir maištingos dvasios, nesirūpinti, ką kiti pagalvos. Tai galėjo žmones supykdyti, sunervinti. Galbūt gatvės menas laikomas vyrų sritimi, nes įprastai moterys nesijaučia jaukiai provokuodamos žmones – nelegalūs darbai visada kitus sunervins. Tačiau kartais taisyklių laužymas gali padaryti daugiau naudos nei žalos ir tapti būdu išstumti žmones iš komforto zonos, padėti jiems viską pamatyti naujai.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Swoon JAV
Swoon darbai Brukline, Niujorke (atlikti 2014 metais)
NR. 3 | SAUSIS 2020
Murielle Izraelis
Murielle anksčiau vaidino kine, tačiau dabar, gyvendama Tel Avive, piešia viešosiose miesto erdvėse.
Aš niekad nelankiau meno mokyklos. Kaip piešti trafareto technika mokiausi iš Youtube ir taip nemažai išmokau. Mano kūryba susideda iš serijų, kurias sudaro 12 ar mažiau piešinių. Gatvės menas man yra tarsi studijos: kai noriu ką nors išmokti ar geriau suprasti, aš studijuoju tai per vaizdinius, pridėdama trumpą žinutę. Taigi, manau, mano kūryba yra kaip tyrimas. Jei atvirai, gyvendama Niujorke ar Paryžiuje aš niekad neatkreipdavau dėmesio į gatvės meną. Tačiau, vos tik persikėliau gyventi į Izraelį, susidomėjau tuo, nes man reikėjo atrasti naują saviraiškos būdą. Kai gyvenau Niujorke, buvau aktorė ir vaidyba buvo mano būdas išreikšti save. Izraelyje aš nebegalėjau toliau vaidinti ir tęsti aktorės karjeros, bet tada suvokiau, kad jei esi menininkas, tai yra daugybė meno rūšių, kurias gali išbandyti. Taip kilo mintis pradėti kurti meną gatvėse.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Murielle Izraelis Piešti gatvėje nėra sunku, sunkiau yra visada žiūrėti sau per petį, ar tavęs nestebi policija. Tai vienintelis dalykas, kuris man nepatinka. Piešiu gatvėse, nes esu minimalistė – man nepatinka savo namų apkrauti daiktais ir paveikslais. Aš tiesiog nežinau, kur juos dėti. Nebeieškau galerijų, kuriose daryčiau savo darbų parodas, aš tiesiog kuriu ką noriu gatvėse. Tikrai norėčiau piešti daugiau, tačiau pastaraisiais metais patyriau daug nesėkmių. Mano kūriniai yra naikinami. Tai mane labai liūdina, nes esu jautrus žmogus. Tačiau vis tiek ir toliau piešiu, nors entuziazmas blėsta. Kartą vienas vyras per naktį sugadino viską, ką per dieną nupiešiau gatvėje. Pažįstu jį – jis taip pat yra gatvės menininkas ir, kas liūdniausia, buvo mano draugas. Manau, jis galvoja, kad gali mane įbauginti ir tyčiotis iš manęs, nes esu moteris. Kalbėjau su juo apie tai (mano draugas nufilmavo jį naikinantį mano darbus) ir jis man pasakė, kad turėčiau liautis užsiimti gatvės meno kūrimu. Manau, jis pavydi, kad tobulėju.
Murielle piešiniai Tel Avive. Dešinėje – vienas naujausių jos darbų.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Carole B Prancūzija Mano gatvės meno kūryba yra įkvėpta feminizmo judėjimo. Mano darbai kartais komiški, kartais labai subtilūs. Pradėjau piešti gatvėse, nes esu moteris ir tai man yra geriausias būdas pasipriešinti lyčių diskriminacijai ir nelygybei, vyrų dominavimui visuomenėje ir priespaudai. Nors gatvė „priklauso“ vyrams, aš tikiu, kad tai yra geriausia vieta skelbti politines ir socialines pažiūras. Anksčiau rengdavau parodas tradicinėse vietinėse meno mugėse, kuriose nebuvo vietos politiniam menui. Tai mane liūdino, nes turiu tvirtas pažiūras tam tikrais klausimais, kylančiais iš mano asmeninės patirties. Pripažįstu, kad niekas nepralenkia viešųjų erdvių kalbos ir mąstymo laisve!
Carole B prie savo piešinio
Esminis mano iššūkis – parodyti moterų kovą už lygias teises ir jų stiprybę neįžeidžiant, su lašeliu humoro: noriu įkvėpti žmones įsitraukti į diskusiją apie mano keliamas temas, pradėti problemų refleksiją. Todėl mano menas turi būti laisvai pasiekiamas, su atpažįstamais elementais ir taip sudominti žmones, kad jie sustotų prie mano piešinio ir apžiūrėtų jį iš arčiau. Aš buvau įsitikinusi, kad kurti gatvės meną yra nelengva: baimė, kad tave pagaus pareigūnai, rizika susitikti su piktais praeiviais, dirbti vidury gatvės, stebint miniai žmonių. Būti gatvės menininke tikrai reikia daug drąsos, bet, galiausiai, tai suteikia labai daug malonumo ir džiaugsmo, kai tavo pabaigtą kūrinį žmonės pastebi ir jiems jis patinka, juo dalinamasi socialiniuose tinkluose ir apie tai kalbama viešai. Ypač, kai tai yra neapmokamas ir toks laikinas darbas.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Carole B Prancūzija
NR. 3 | SAUSIS 2020
Ar robotas gali kurti meną? Sakoma, kad Dievas sukūrė gamtą, o žmogus – meną. Užsimerkiu ir įsivaizduoju tą akimirką, kai Akmens amžiaus žmogus pirmą kartą įbrėžė uoloje liniją: vieną, po to kitą, tada jas sujungė. Koks jam tai buvo didelis atradimas! Nors piešinukas uoloje dar nebuvo laikomas menu, veikiau komunikacijos forma, tačiau tai galima laikyti pradžia. Bėgo, dešimtmečiai, šimtmečiai, tūkstantmečiai ir žmogus nenustojo kurti. Jam norėjosi vis sudėtingesnių priemonių, būdų, kanalų savo idėjoms skleisti. Šis noras ir nenumalšinamas smalsumas tebėra didžiausias žmogaus gyvenimo variklis. Viskas keičiasi taip sparčiai, kad net nepastebėjau, kaip į meno lauką atėjo robotas, galintis piešti per visą daugiaaukščio pastato sieną.
Taip atrodo robotas Albertas, daugiaaukščių pastatų sienų.
piešiantis
ant
Pakalbinau šią unikalią technologiją sukūrusių žmonių komandą iš kaimyninės Estijos, Tartu miesto – „Robot Muralist“. 2019 metais jie svečiavosi Kaune. Ant Sąjungos aikštės 14-uoju numeriu pažymėto daugiabučio sienos perkeltas dailininkės Lidijos Meškaitytės darbas „Vakarėjant“ laikomas vienu didžiausių roboto ant sienos nupieštų paveikslų Europoje.
NR. 3 | SAUSIS 2020
Papasakokite, kaip sukūrėte robotą, kuriantį didelius piešinius ant pastatų sienų? Roboto Alberto istorija prasidėjo prieš 4,5 metų, kai penkių kūrėjų komandą susibūrė vienam tikslui – įgalinti menininkus piešti viešosiose erdvėse, nuspalvinti aplinką, kurioje gyvename. Kiek žmonių komandą?
šiandien
Šiandien žmonės.
komandą
mūsų
sudaro
sudaro
jūsų
jau
9
Kokia yra roboto Alberto misija? Kam jis sukurtas? Mūsų tikslas yra iš naujo apibrėžti namų, kitaip sakant, aplinkos, kurioje gyvename, industriją. Mūsų misija – kurti didelius viešus meno darbus, kurie taptų pagrindu, skatinančiu kalbėtis apie tai, ko mūsų visuomenei labiausiai reikia.
„Robot Muralist“ darbas Kaune
Papasakokite apie roboto Alberto darbo procesą. Kiek laiko užtrunka pabaigti vieną didelį piešinį ant sienos? Dažniausiai pastato sienos dydžio piešinio spausdinimas užtrunka vieną dieną. Projektas, kurį įgyvendinome Kaune, užtruko dvi dienas, įskaitant visus paruošiamuosius darbus ir apipavidalinimą. Palyginkime piešiantį robotą ir menininką žmogų. Kuris yra pranašesnis? Albertas yra medija, įrankis, skirtas menininkui, dirbančiam ties didelio formato piešiniais. Be meninininko ir jo kūrybos Albertas yra tiesiog spausdintuvas.
Morfai (pirmas iš kairės) pakvietė estų komandą piešti Kaune
NR. 3 | SAUSIS 2020
Gatvės menas Tel Avive Rami Meiri Rami Meiri laikomas Izraelio gatvės meno krikštatėviu. Jam 63 metai. Piešti realistiškus, didelio formato piešinius Tel Avive Rami pradėjo dar devintajame dešimtmetyje.
Yishkon gatvė, Tel Avivas
Hayarkon gatvė, Tel Avivas
NR. 3 | SAUSIS 2020
Rami Meiri
Allenby gatvė, Tel Avivas
Yishkon gatvė, Tel Avivas
NR. 4 | KOVAS 2020
Gatvės menas Tel Avive Jaffa – senoji Tel Avivo miesto dalis. Tikima, kad Jaffa yra beveik 4000 metų senumo, uostas tarnavęs senovės egiptiečiams ir finikiečiams. Čia galima rasti daugybę meno galerijų, pamatyti įvairių užsienio menininkų piešinių ant pastatų sienų. Išvardysiu tuos, kuriuos pati atradau: Sonny (gimęs Anglijoje, persikėlė gyventi į Pietų Afriką), PichiAvo (Ispanija), Insane51 (Graikija), Cranio (Brazilija).
Sonny
PichiAvo
Cranio
Insane51