Gatvės meno galerija. 2021 pavasaris-vasara by Kristina Kurilaitė

Gatvės Meno Galerija

2021 m. pavasaris - vasara 7 numeris

gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija

pamatau, kad mano pakeleiviai dingo man už nugaros. Pasirodo, jie pasirinko kelionę tęsti traukiniu, o aš nenoriu skubėti, verčiau pasiliksiu šiame rojaus kampelyje pasitikti saulėlydį. Sustoju ir mėgaujuosi ryškiomis aplinkos spalvomis ir naujais įspūdžiais, kurių taip troškau. Tačiau dangus staiga persimaino, aptemsta ir pradeda pliaupti lietus. Bandau atminty atgaminti saulėtus vaizdinius, bet nuskamba žadintuvas...

Redaktorės laiškas Šį rytą labai nenorėjau keltis. Ne todėl, kad eilinė darbo diena ir vis jaučiuosi neišsimiegojusi. Žadintuvą visad kelis kartus išjungiu, kol išsiropščiu iš lovos. Šįkart pasitelkusi visą vaizduotės ir minčių galią bandžiau išsaugoti šiąnakt sapne matytus vaizdus. Sapnavau, kad esu egzotiškame krašte, kur aplinkui plyti nuostabaus žydrumo vanduo, spigina saulės spinduliai, karšta, o prieš akis išnyra aukščiausias pasaulyje dangoraižis. Važiuoju keliu, primenančiu ilgą tiltą per didelį ežerą. Skubu fotografuoti ir įamžinti šiuos vaizdus, bet važiuoju milžinišku greičiu ir nespėju. Tada staiga veiksmas sustoja ir

Mūsų sapnai neretai atskleidžia mūsų slapčiausias svajones ir troškimus. Kartais sapnuojame gražius, kartais visiškai nelogiškus sapnus, kartais sapne netgi pradedame skraidyti. Tikiu, kad ir jūs labai pasiilgote naujų įspūdžių, vietų, netikėčiausių atradimų ir gatvės meno. Neabejoju, kad per šį karantiną daugelis išgyvena panašų jausmą: iš namų, pavirtusių kalėjimu, norisi pabėgti kuo toliau ir keliauti ten, kur akys veda. Būtent kelionių ilgesio įkvėpta žurnalo „Gatvės meno galerija“ komanda nusprendė skaitytojams padovanoti naujų įspūdžių ir spalvingų vaizdinių iš skirtingų pasaulio kampelių: nuo Lietuvos miestų iki tolimosios Pietų Korėjos! Kviečiu į meno ir nuotykių kupiną kelionę šio žurnalo puslapiais!

Žurnalo vyr. redaktorė Kristina Kurilaitė

Viršelio kūrinys Vilties siena, Seulas, Pietų Korėja

Žurnalo redakcija: Vyr. redaktorė, straipsnių autorė Kristina Kurilaitė Straipsnių autoriai Aistė Adomaitienė Ugnė Mažonaitė Daiva Lapėnaitė Giedrė Gedeikytė Magdalena Beliavska Miglė Markulytė Daiva Juonytė Gražina Montvidaitė Julija Kėkštaitė Žurnalo dizainerė Austėja Šabonaitė Žurnalo redakcija gatvesmenogalerija@gmail.com

2021 Vilnius

Turinys Žurnalo tema Lietuvių gatvės meno pėdsakai pasaulyje

7 psl.

Sukurta Lietuvoje Kaip Marijampolė tapo gatvės meno miestu: pokalbis su Ray Bartkumi Sienos nėra tik sienos Europos jaunimo sostinėje

14 psl. 18 psl.

Užsienyje Nematomojo kelionė, siekiant palikti teigiamą įspaudą visuomenėje Kartą Seule Brazilijos gatvės meno pėdsakai Lietuvoje Madridas – meno galerija po atviru dangumi Istorijos pėdsakai ir kasdienybės prieštaringumas, arba neofreskos vs graffiti Irane

23 psl. 28 psl. 36 psl. 39 psl. 46 psl.

Požiūris GANksy: naujos kartos gatvės menininkas, plagiatorius ar eksperimentas?

53 psl.

Pokalbis Kintantis gatvės menas Šiauliuose

Paroda

„Gatvės meno galerija – menas arčiau mūsų“. Pokalbis su Kristina Kurilaite

58 psl. 65 psl.

Meno maršrutas Kauno gatvės meno žemėlapis Gatvės menas Šiauliuose

69 psl.

71 psl.

Žurnalo tema 6

Lietuvių gatvės meno pėdsakai pasaulyje

Pasikalbėjome su keturiais lietuvių menininkais, piešiančiais ant pastatų sienų, apie aplankytas šalis ir ten sukurtus meno darbus, apie įsimintiniausius lankytus kraštus, kuriuose teko dirbti, ir leidome sau šiek tiek pasvajoti apie būsimas keliones. Lino Kaziulionio kūryba: nuo Švedijos iki Tailando Dailininkas, gatvės menininkas Linas Kaziulionis savo kūryboje jungia du, iš pirmo žvilgsnio prieštaringus dailės žanrus – klasikinį portretą ir piešinį

Menininkė Eglė Narbutaitė Simonos ir Mariaus Mažikų nuotr.

Airija, Danija, Švedija, Italija, Kosovas ir Tailandas – tai tik keletas šalių, kuriose galima atrasti lietuvių gatvės menininkų darbų. Nustebsite pamatę, kokius meno kūrinius užsienyje ant pastatų sienų sukūrė mūsų tautiečiai. Galbūt, kai valstybių sienos atsidarys ir vėl galėsime laisvai keliauti, pasirinksite aplankyti vieną iš čia minimų šalių ir patys užfiksuosite lietuvių sienų meną užsienyje.

Menininkas Linas Kaziulionis Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Kurilaitė

L. Kaziulionio kurta neofreska Kopenhagoje, Danijoje

ant pastato sienos. Menininkas mėgsta keliauti ir, jei tik pavyksta, pasinaudoja proga nupiešti didesnio formato piešinį ant pastato sienos svetimame krašte. „Prisimenu, kai piešiau Švedijoje ant pastato fasado (Liukselės mieste tai buvo pirmas gatvės meno piešinys), visi gyventojai labai smalsiai stebėjo kūrybinį procesą, mane kalbino. Įsivaizduokite, leidimų gauti piešti ant sienos reikėjo laukti net ištisus metus, – kelionių prisiminimais dalijosi L. Kaziulionis ir pridūrė, – Man pasakojo, kad ten taikomi itin griežti reikalavimai ne tik meno piešiniui, bet ir paprastam fasado nudažymui.“ Jaunam kūrėjui įspūdį paliko tarptautinis graffiti meno festivalis „Meeting Of Styles“, į kurį pakviestas turėjo galimybę piešti Danijoje, Kosove ir net Tailande. Čia lietuvis susipažino su bendraminčiais kūrėjais iš skirtingų pasaulio kampelių, žavėjosi kultūros ir skirtingų meno stilių įvairove. „Šis festivalis organizuoja daugiau nei 200 renginių, čia apsilanko 300 000 žiūrovų ir tūkstančiai menininkų iš viso pasaulio. Jis buvo surengtas dvidešimtyje Europos šalių, taip pat Kinijoje, JAV ir Pietų Amerikoje. Tikiu, kad tokio pasaulinio festivalio „atvežimas“ į Lietuvą įrašytų Vilnių į alternatyvios kultūros pasaulio žemėlapį“, – svarsto menininkas. Semtis naujų idėjų ir pasipraktikuoti piešti Linas vyko ir į Ameriką. Čia net buvo suplanuotas jo legalus piešinys ant pastato sienos. Deja, nors eskizai jau buvo suderinti, lietuviui teko susidurti

su sudėtingu leidimų gavimo procesu. „Kaip ir Švedijoje, JAV yra be galo griežti reikalavimai piešiniams (bent jau valstijoje, kurioje turėjau piešti), todėl leidimas nebuvo gautas, nes pastatas yra saugomo paveldo zonoje...“, – pasakojo L. Kaziulionis. Paklaustas apie kelionių planus menininkas prasitarė, kad jau pavyko nukeliauti pailsėti į Egiptą, o ateityje planuoja vėl aplankyti Aziją ir JAV. Eglės Narbutaitės kelionė į Siciliją Menininkės Eglės Narbutaitės kūryba – originali, kartais šmaikšti, kartais provokuojanti ir klausianti. Iš Šiaulių kilusi kūrėja jau ne vieną pilką sieną Lietuvoje prikėlė naujam gyvenimui, o pernai pirmą kartą piešė užsienyje. Nedideliame Sicilijos miestelyje, Italoje, ant pastato sienos E. Narbutaitė sukūrė piešinį „Labas Itala“, kuriame kiekvienas lietuvis atras mūsų šalį simbolizuojančius elementus, vieningai derančius su sicilietiškais. Pastatas, ant kurio tapė dailininkė, yra pačiame viduramžių miestelio centre, šalia XVI a. bažnyčios, o jo siena matosi nuo pat įvažiavimo. Tai pirmasis gatvės meno kūrinys šioje vietovėje. Ant baltos viduramžių miestelio sienos sodriomis ir lakoniškomis linijomis, teptuko ir tušo potėpiais pražydę Lietuvos ir Sicilijos simboliai dailininkės teigimu, turi daug gilesnę prasmę. „Bent jau Lietuvoje dar yra labai daug 9

Menininkė džiaugiasi savo pirmąja piešimo ant sienos svetimame krašte patirtimi: „Patirtį Sicilijoj bus sunku perspjauti: oras, maistas, žmonės, gamta...“ Paklausta, kur norėtų nuvykti, kai vėl bus galima laisvai keliauti, Eglė šypsosi: „Neseniai po 4 mėnesių pertraukos važiavau į gimtus Šiaulius – atrodė, kad vykstu į Amsterdamą ar Berlyną. Manau, dabar ir netolimos kelionės bus egzotika. Kur vyksiu dar tikrai nežinau.“ Morfai: piešti užsienyje nėra lengva Kauniečio gatvės menininko Morfai darbų atrasti galima Nyderlanduose (Herlene), Airijoje (Vaterforde) ir Danijoje (Kopenhagoje). Piešiniai Nyderlanduose ir Airijoje atlikti projektui „Murals for communities“ (liet. „Sienų menas bendruomenėms“). Per dvejus metus projekto partnerių šalyse Airijoje, Nyderlanduose ir Lietuvoje įvyko iš viso 6 meninės rezidencijos, kuriose dalyvavo 12 menininkų, sukurta apie 20 gatvės meno kūrinių. Meninės veiklos

projekte buvo įgyvendinamos laikantis projekto metu sukurtoje ,,Bendruomenių įtraukimo metodologijoje“ nustatytų principų ir žingsnių – pakviesti menininkai supažindinami su projekto idėja, mentorius su koordinatoriais parenka bendruomenes ir vietas, kuriose bus įgyvendinami kūriniai. „Nors sąlygos buvo sunkios ir buvo daug iššūkių, tačiau finale piešiniai ir bendras rezultatas – teigiamas. Džiaugiuosi, kad apsilankiau ir norėčiau dar kur nors išvažiuoti“, – sakė Morfai. Menininkas buvo trumpam emigravęs į Daniją, kur taip pat bandė piešti ant sienų. Paklaustas, kur norėtų nuvykti kitą kartą, kai tik bus galima, pašnekovas atsakė: „Mane traukia Kaliningrado sritis. Daugiau negalvojau apie tai. Turėjau kvietimą vykti į Tartu Estijoje, į Kiprą, į Lenkiją ir į Vokietiją.“ Darius Janonis: labiausiai patiko Londonas Vilnietis gatvės menininkas Darius Janonis labai gerai prisimena laiką, praleistą Londone. „Didžiausią įspūdį man paliko Londono gatvės meno kultūra. Mieste buvo skiriami rajonai gatvės menui (tokie kaip Shoreditch, Brick Lane). Keliaudamas į darbą dažnai pravažiuodavau pro šias vietas. Man patiko, kad piešiniai čia buvo laikini: kartais užsibūdavo savaitę, kartais net ir trumpiau.“ Londone menininkas su kolega kolega Rolandu Ivanausku sukūrė 2 kūrinius:

Dariaus Janonio darbas Hamburge, Vokietijoje Komercinis užsakymas „Lasertreff“ arenai

baimės kitataučiams. Kartais net kyla toks jausmas, kad mes, įsileidę kitą kultūrą pas save, labiau esame linkę „nukapoti“ šaknis ir labai prisibijom leisti naujoms šaknims prigyti. Piešinyje pavaizduoti jau prigiję, vienu sodu besidalinantys medžiai, vaisingi ir taip pat ir šiek tiek net įaugę vienas į kitą. Nes kaip ir augalai, taip ir žmonės perima tam tikras vieni kitų savybes, tačiau vis tiek išlaiko savastį“, – sako E. Narbutaitė.

D.Janonio ir R.Ivanausko kurta neofreska Londone (agentūros „graffiti4hire“ užsakymas)

Kaimyninėse šalyse, Latvijoje ir Lenkijoje, D. Janonis dalyvavo įvairiuose konkursuose, kur tobulino savo įgūdžius: „Dalyvavau konkursuose „Write4gold“ (tai tarptautinis graffiti meno konkursas, kurį 2003 metais įkūrė viena Vokietijos meno agentūra)“

Paklaustas, kur svajoja nukeliauti, kai baigsis karantinas, menininkas atsakė, kad ateityje tikisi aplankyti JAV. Visada džiugu netikėtai atrasti gatvės meną mieste, bet dar smagiau sužinoti, kad jį sukūrė lietuvis ar lietuvė. Didžiuokimės mūsų kūrėjais!

Menininkas Darius Janonis

pagal komercinį užsakymą įmonei „BROOKS“. Taip pat buvo pakviestas į Vokietiją, į Hamburgą, kur gavo komercinį užsakymą piešti „Lasertreff“ arenai (tai arena, skirta lazerių pramogoms). Piešti D. Janonis nenustojo ir atostogaudamas Estijoje bei Italijoje.

Sukurta Lietuvoje 13

Kaip Marijampolė tapo gatvės meno miestu: pokalbis su Ray Bartkumi

Neofreska „Tabletės“, autorius Eli Elisee (JAV) (2019) Kur rasti? Kriučiūno g. 2, Marijampolė

Aistė Adomaitienė

Yra toks miestas prie Šešupės – Marijampolė. Gan senas savo istorija, bet jaunas savo siela, dvasia ir nuolat besikeičiančia aplinka. Nuostabus, nuolat tvarkomas Poezijos parkas, įdomiąją istoriją menantys pastatai, istorinis cukraus fabrikas ir... gatvės menas. Taip! Ir ne bet koks, o traukiantis turistus ir gatvės meno mylėtojus ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Lietuvoje gatvės menas sulaukia vis daugiau dėmesio. Todėl tikrai verta pasinaudoti proga ir pasigrožėti originaliais meno kūriniais viešose miesto erdvėse. Juk, priešingai nei galerijose ar muziejuose, juos galima aplankyti bet kuriuo metu. Marijampolės miestas, atradęs šio meno žanro žavesį, ištiesė savo ranką Niujorkui! O viso šio neįtikėtino meno tilto pradininkas ir iniciatorius yra Ray Moon Bartkus – lietuvis, gyvenantis Niujorke. Nuo 2014 metų kasmet organizuojamas

simpoziumas „Malonny“ vienija šaunias idėjas, meną ir muziką. Svarstote, ką reiškią pavadinimas „Malonny“? Tai naujažodis, sudarytas iš trijų pasaulio miestų pirmųjų raidžių: Marijampolė – Londonas – Niujorkas (NY). Ray Bartkus nuo pat pirmojo surengto simpoziumo tebėra lojalus „Mallony“ prezidentas, kuratorius ir ambasadorius. Pasikalbėjome su Ray Bartkumi apie „Malonny“, Marijampolę ir urbanistinį meną. Kaip ir kada Jūs pradėjote piešti, susidomėjote gatvės menu? 2007 metais buvau pakviestas dalyvauti renginyje „Bites meno erdvėse“ Klaipėdoje. Tai buvo arčiausiai to, kas siejosi su „gatves meno“ samprata mano asmeninėje praktikoje. Kodėl pasirinkote Marijampolę? Nuo ko viskas prasidėjo? „ARVI“ su Vidmantu Kučinsku norėjo išplėtoti kultūrines veiklas Marijampolėje, padaryti miestą patrauklesnį jaunimui,

dinamiškesnį, atsiverti pasauliui ir pasiūlė bendradarbiauti. Pagal kokius kriterijus atrenkamos vietos gatvės meno kūriniams Marijampolėje? Marijampolės „Malonny“ organizatoriai ir miesto savivaldybė siūlo galimas sienas. Menininkai iš tų pasiūlymų atsirenka tai, kas jiems labiau tinka. Koks mėgstamiausias, mieliausias širdžiai piešinys ant pastato sienos Marijampolėje? Kuriuo savo kūriniu labiausiai džiaugiatės? Gal tai – „Tekantis gyvenimas“? Be abejo, „Tekantis gyvenimas“ yra daugiausiai dėmesio sulaukęs mano kūrinys, bet man vienodai brangūs visi kūriniai – ir ne tik mano, bet ir kitų „Malonny“ simpoziume dalyvavusių menininkų. Ką Jums reiškia gatvės menas, lyginant jį su muziejuose ir galerijose matomais eksponatais? Gatvės menas – tai labiau demokratiška

Ray Bartkus Marijampolėje prie savo piešinio

Neofreska „Do what you can’t“ (liet. „Daryk tai, kas negalima“) Autorius: Ignas Vieversys (2018), Vasario 16-tosios g. 7, Marijampolė

meno forma, labiau betarpiška, kuriai labai svarbi ja supanti aplinka. Man patinka meno kūriniais bendrauti su supančia aplinka, ją keisti, naujai įprasminti. Kas Jus įkvepia? Viskas ir bet kas gali įkvėpti, pavyzdžiui, senos apsilupinėjusios sienos.

Ar Jūs pritartumėte teiginiui, kad Marijampolė yra gatvės meno miestas? Jeigu žurnalistai rašo, kad tai gatves meno miestas, tai ar galiu prieštarauti? (šypsosi)

Kaip pavyksta pritraukti dalyvius iš viso pasaulio į „Malonny“ simpoziumus? Buvo sunku prisikviesti dalyvius į pirmuosius renginius. Dabar yra nepalyginamai lengviau, nes turime gerai atpažįstamą brendą ir turime sekėjų visame pasaulyje. Kaip vertinate simpoziumo savanorius iš Marijampolės? Ar bendravimas su jais tęsiasi pasibaigus simpoziumui? Negaliu net įsivaizduoti geresnių savanorių! Visada su malonumu laukiu naujų susitikimų. Ne tik aš, bet ir

visi „Malonny“ renginiuose dalyvavę menininkai. Ką manote apie gatvės meno kultūrą Lietuvoje, Marijampolėje? Marijampolėje būnu tik labai trumpą laiką (4-6 dienas per metus). Darbas prie kūrinių įprastai vyksta diena-naktį, todėl tiesiog nelieka laiko platesnėms apžvalgoms nei Marijampolėje, nei Lietuvoje.

organizatorių iš Marijampolės. Ačiū už pokalbį! Marijampolėje esantys piešiniai – unikalūs ir netikėti, tad kiekvienas, skaitantis šį interviu ir besidomintis gatvės menu, labiau nudžiugs juos pamatęs gyvai nei tiesiog apie tai perskaitęs. Tad keliaukit į Marijampolę! Čia pasijusite kaip meno galerijoje po atviru dangumi.

Ar 2021 metais galėsime džiaugtis tarptautiniu meno simpoziumu?

Ray Bartkaus kūrinys „Tekantis gyvenimas“

Aš pasiruošęs, o ar bus, turėtumėte klausti

Sienos nėra tik sienos Europos jaunimo sostinėje Ugnė Mažonaitė

Vos juntamas sūrus skonis drėgname ore, istoriniai vokiško stiliaus namai stačiakampiame senamiesčio gatvių tinklelyje, nedideli laiveliai Dangės upėje ir didesni laivai grįžtantys į uostą Kuršių mariomis. Turbūt dažnai būtent taip prisimenama Klaipėda. Šis Vakarų Lietuvos miestas šiais metais išrinktas Europos jaunimo sostine. O tai reiškia jei ne štormą, tai bent jau malonų gūsį naujovių, kultūros, renginių ir.... gatvės meno! Kūrėjų komanda „Creators76“ yra atsakingi už vieną iš devynių platformų – „Erdvės“ kuri pristato projektą „Aš nesu tik siena“. Kaip sako viena iš projekto organizatorių, Lijana Judeikytė, norisi aprėpti ne tik Klaipėdos senamiestį, bet ir nuo miesto centro nutolusias vietas, miegamuosius rajonus: „Norime transformuoti nepatrauklias erdves ir išnaudoti visus turimus resursus, galimybes, ryšius su menininkais, energiją tiems rezultatams pasiekti.“ Jei viskas seksis taip, kaip tikimasi, Klaipėdą turėtų papuošti trys didesnio ir net septyni mažesnio formato meno kūriniai. 18

Atgyti ir prisijaukinti Apleistas, neprižiūrimas vietas dažniausiai norisi apeiti, jose nesilankyti, o jei jau tai neišvengiama, būti ten kaip tik įmanoma trumpiau. Projektas „Aš nesu tik siena“ gilinsis į tokias problemas ir prisidės prie infrastruktūros gerinimo bei gražesnio miesto kūrimo. „Dabar prioritetinė zona yra Taikos žiedas Klaipėdoje, kur yra keturios požeminės perėjos. Norėtume, kad tas niūrus ir apgriuvęs objektas taptų atvira meno galerija ir žmonės nebebijotų eiti požeminėmis perėjomis. Taip pat ir Laukininkai – miegamasis rajonas Klaipėdoje, kur yra ir Sąjūdžio parkas. Menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas ten jau rengia projektą“, – pasakoja L. Judeikytė. Idėjų generavimas Nors galutinio rezultato laukiama vasaros viduryje, pasiruošimas projekto „Aš nesu tik siena“ įgyvendinimui jau įsibėgėjęs ir vyksta gana atsakingai. Klaipėda – išskirtinis miestas, todėl labai svarbu įvertinti vietovę, pastato istoriją ir kitus svarbius aspektus prieš pradedant

Kūrybinė komanda „Creators76“

meninį apipavidalinimą. „Menininkams nusiuntėme kiek įmanoma daugiau informacijos apie tai, kokia tai aplinka, nes ne visi menininkai iš Klaipėdos ir nežino tų vietų. Kvietėme šiek tiek labiau įsigilinti, pasiaiškinti ir pažvelgti plačiau. Skatinome dalintis savomis idėjomis, jas išsigryninome ir jau turime labai gražių darbų“, – sako pašnekovė, šiuo metu bendraujanti su beveik penkiasdešimčia kūrėjų.

sienų dailininko kailį, bet ir tuo pačiu eksperimentuoti savame meniniame lauke. Puikus kolektyvas koordinuoja šią platformą, gana sklandžiai vyksta derinimas kūrinio ir jo sąveikos su aplinka. Atėjo pavasaris, tuoj prasidės darbai lauke – laukiu šitos diskusijos su pilkom miesto sienom“, – lūkesčiais dalijasi P. Čeikauskas.

Menininkas Pijus Čeikauskas taip pat džiaugiasi dėl artėjančio festivalio: „Mano kūrybinis kelias ir pasaulio matymas didžia dalimi formavosi Klaipėdoje, nesu čia gimęs, bet jaučiuosi Klaipėdos vaiku. Pasirinktos lokacijos gan artimos – bus įdomu joms įpiešti naujų linijų. Toks projektas kaip „Aš nesu tik siena“ yra puiki terpė įsijausti į profesionalaus

O kaip tokias iniciatyvas vertina gyventojai? Jų balsas čia taip pat svarbus, todėl, nors vieni žvelgia į tokius pokyčius atsargiau, o kitų įtikinėti apie būsimą vertę nereikia, siekiama visus išklausyti ir atrasti bendrą kompromisą. „Kiek bendraujame, galiausiai prieiname išvados, kad vis tik žmonės nori. Nori grožio, galimybės pasivaikščioti ir matyti vertę. Žinoma,

Įtraukianti edukacija

tada dar prasideda klausimai – o kas bus nupiešta? O ar mes galėsim pamatyti prieš nupiešiant? Stengiamės, kad visiems būtų gerai“, – smagiai pasakoja projekto organizatorė. Informacijos sklaida ir edukacija dažnai leidžia pasiekti norimų rezultatų. Lygiai taip pat ir gatvės meno sklaidai, žinomumui ir patrauklumui didinti svarbus edukacinis veiksnys. Europos jaunimo sostinėje to taip pat netrūks – klaipėdiškiai ir miesto svečių galės ne tik pasigrožėti menininkų darbais, bet ir patys išbandyti jėgas kūrybinėse dirbtuvėse. „Edukacijoje matome labai didelę svarbą – reikia gatvės meną kelti į viešumą, apie jį kalbėti, rodyti, kad tai nėra tiesiog kažkokia pykčio ar pasipriešinimo išraiška“, – sako L. Judeikytė ir prisimena dar prieš paskelbiant karantino ribojimus su savanorių komanda turėtą edukacinį užsiėmimą, kuriame naudodamiesi trafaretais išsibrėžė eskizus, juos vėliau išpurškė ant drobių ir galiausiai galėjo parsinešti namo. Vasarą tikimasi surengti ir daugiau tokių užsiėmimų ir jaunimui, ir patiems menininkams. „Erdvių“ platforma neapsiribos vien „Aš nesu tik siena“ projektu, čia taip pat bus rengiamas festivalis „Art gates“. Laukia simpoziumas, įdomios ir įtraukiančios veiklos kartu su užsienio menininkais, kurie moderuos, vertins, duos patarimų jauniems žmonėms, kurie šioje srityje žengia pirmuosius žingsnius.

Organizatorių žvilgsnis O ką gatvės menas reiškia mūsų pašnekovei Lijanai? „Tai kaip manija. Einu Klaipėdoje per miestą ir fotografuoju, nes, atrodo, matau, kad čia galėtų kažkas būti. Kartais atrodo, žiūri, ir kažką sau pritaikai. Manau čia yra didžiausia gatvės meno duotybė, kad jis sukelia jausmus. Vieniems blogus, kitiems gerus, tretiems nostalgiją. Nesvarbu kokius, svarbu, kad kelia. Apie tai ir reikia kalbėti.“

Dešinėje pusėje: Lijana Juodeikytė

Vizualizacijos autorius: Žygimantas Amelynas

Užsienyje 22

Nematomojo kelionė, siekiant palikti teigiamą įspaudą visuomenėje Daiva Lapėnaitė Pirmąjį piešinį ant sienos slapyvardžiu Manu Invisible (Nematomas Manu) žinomas menininkas iš Sardinijos nupiešė būdamas devynerių. Šiandien veidą po juoda kaukę slepiančio 31-erių metų menininko kūrinius užsako universitetai, galerijos, net bažnyčios. Jie puošia sienas, viadukus, eksponuojami tarptautiniuose meno festivaliuose Europoje, Afrikoje, JAV. Kūrėjo be veido, dažais aptaškytais juodais rūbais piešiniai skatina ne tik susimąstyti, bet ir suteikia naują kvėpavimą apleistiems kvartalams. Tačiau „Nematomojo“ kelionė iki vertinimo paženklinta net antrankiais ir trimis teismo procesais, tapusiais simboline gatvės meno Italijoje pergale. Pirmoji pažintis su veidą ir tapatybę po juoda kauke slepiančiu gatvės menininku iš nediduko San Sperate (Sardinijos sala) miestelio nutiko važiuojant greitkeliu. Reklamomis nusodintoje pakelėje Manu Invisible pasirašytas piešinys su vienu žodžiu – Infinito (liet. begalybė) – buvo

lyg smūgis į akį. Greitkelio lėkime ne tik patraukė, bet ir pristabdė mintis, stumteldamas į pamąstymus apie nutrūktgalvišką lėkimą, apie laiką, apie begalybę. „Gatvės menas gali uždegti lemputę visuomenėje, atkreipti dėmesį, sukrėsti netgi. Gal todėl dažnai esame persekiojami, nes esame lyg rakštis, smūgis į veidą, spyris į patogią būseną“, – sako Manu Invisible. Pokalbiui su italų gatvės menininku susitikome viename nepatraukliausių Kaljario kvartalų, prastą reputaciją turinčiame ne tik dėl neišvaizdžių bendrabučio tipo pastatų, begalės apleistų erdvių, bet ir dėl ore tvyrančios socialinės disharmonijos. Daugelis šio kvartalo gyventojų yra vadinamųjų socialiai jautrių kategorijų atstovai, galą su galu suduriantys socialinių pašalpų, vienadienių darbų, dažnai juodojoje rinkoje, dėka.

Būtent šiame kvartale yra daugiausia Manu Invisible darbų. Kodėl menininkas, kurio darbus užsako universitetai, mokyklos, galerijos, muziejai, net bažnyčios ir tarptautinės kompanijos tiek daug dėmesio skiria būtent šiam kvartalui? „Siena yra atskirties elementas, o menas – jungiantis elementas, kuris praturtina žmones, jų sielas. Atgaivinti apleistą sieną yra tarsi rūpintis visa teritorija, išsklaidyti supantį degradavimą. Iš bjaurios ji tampa gražia, vertinga“, – sako Manu Invisible. Piešinių dėka, kuriuose dominuoja mėlyna – jo mėgstamiausia ir vilties spalva, keičiasi kvartalo veidas ir žmonių būsena, o iš prasto jis virsta patrukliu „mėlynuoju kvartalu“. „Manau, tai yra normali visuomenės evoliucija. Permainos visada yra gerai. Žmonės nori jaustis ir gyventi gerai. Čia, šiame kvartale, apstu labai sunkių realijų, daugybė žmonių čia gyvena lyg kokiame gete. Mano menas jiems yra svarbi jungtis. Į piešinio kūrimą įtraukiu vietinius žmones, jie man padeda paruošti sieną, nutinkuoja, nudažo baltai, padeda pastatyti pastolius. Tačiau didžiausią pokytį matau vaikuose, paaugliuose. Jie aktyviai jungiasi į meninius projektus, kurie dažnai jiems reiškia tą ploną ribą tarp nusiritimo tamsiais keliais ir šviesesnių perspektyvų. Gatvės menas yra vienintelis jiems pasiekiamas menas ir dažnai vienintelis vilties spindulys“, – sako Manu Invisible. Jo žodžius patvirtina mūsų pokalbį vis nutraukiantys vaikai ir paaugliai, prieinantys su kaukėtu menininku pasilabinti, netgi apsikabinti.

Būtent apsikabinimas, paprastas gestas, kuriuo pasakoma ir duodama tiek daug, jo manymu, šiandien yra tai, ko žmonėms ypatingai reikia. „Manau, šią epochą labiausiai paženklinęs žodis yra paguoda. Tam tikrais aspektais esame beprotiškai pažengę, tačiau kitais – esame lyg į Viduramžius sugrįžę ir jaučiamės dvasiškai pasiklydę. Paguoda yra toks apleistas žodis, beveik nebeegzistuojantis ir pandemija jo poreikį dar labiau išryškino“, – sako Manu Invisible. Būtent jo nupieštas žodis „paguoda“ su dviem apsikabinusiais žmonėmis papuošė sieną pandemijos rykštės kirčius skaudžiausiai patyrusiame Milane. Šiandien vertinamo ir vienu žinomiausių italų gatvės meno atstovu laikomo Manu Invisible kelias paženklintas ir skaudžius randus palikusiais antrankiais bei teismo procesais. Prieš devynerius metus Manu Invisible buvo uždėti antrankiai. Ant apleistos sienos Milano pakraštyje piešiantis menininkas buvo apkaltintas vandalizmu, nes, pasirodo, siena priklauso „Italijos geležinkeliams“. Pirmą kartą šalies istorijoje gatvės menininkas atsidūrė teisiamųjų suole. Teisėjas menininką pripažino nekaltu, tačiau kaltinimus pateikęs prokuroras sprendimą apskundė apeliaciniam, o vėliau ir Aukščiausiajam Italijos teismui. Trys metai, trys teismo procesai, trys teisėjai, vienodas verdiktas – Manu Invisible piešiniai yra ne vandalizmas, atvirkščiai, naują kvėpavimą urbanistinėms erdvėms suteikiantys meno

Menininko teigimu, žodis „Conforto“ (liet. „Paguoda“) yra žmonijai reikalingiausias (Manu Invisible nuotr.)

kūriniai. Precedentų neturintis procesas paliko žaizdų jautrioje menininko sieloje tačiau tapo ir simboline gatvės meno Italijoje pergale. „Tie treji metai man asmeniškai buvo labai sunkūs, – pasakoja Manu Invisible. – Iškęsti tris teismo procesus, lyg būčiau didžiausias nusikaltėlis, man buvo labai skaudu. Tačiau tai mane užgrūdino ir tapo simboline socialine pergale, nes apvertė aukštyn kojomis požiūrį į gatvės meną. Mano atvejis sukėlė skilimą, padėjusį gatvės menui Italijoje sužydėti.“ Tiesa, pasibaigus teismo procesams, „Italijos geležinkeliai“ leido ant jiems

priklausančios sienos menininkui nupiešti būtent teismo procesą vaizduojantį piešinį. Manu Invisible sako, kad dažniausiai sulaukia klausimo kodėl slepia veidą po kauke? Viešumoje visada veidą po juoda geometrinių figūrų kauke slepiantis menininkas sako, kad ji ne tik saugo nuo smalsuolių, bet ir turi simbolinę, su gimtinės šaknimis susijusią prasmę. „Mano kaukė įkvėpimo semiasi iš nakties ir geometrijų. Iš pradžių kaukė buvo tarsi skydas, apsisaugojimui, paslėpti tapatybę. Dabar kaukė man garantuoja neutralų identitetą, padeda atskirti privatų gyvenimą nuo profesinio, 25

saugo mano privatumą nuo smalsuolių, nuo dėmesio ir publikos nuomonės, leidžia man ramiai gyventi. Kaukę anonimiškumui naudojo ne vienas menininkas ir muzikantas. Be to kaukės mano gimtojoje Sardinijoje turi gilias antikines tradicijas. Kaukė nėra tik pasislėpti, bet ir komunikuoti. Menininkas būtent tai ir daro – komunikuoja, ir daro tai ne savo fizine išvaizda. Tai, ką turiu pasakyti, pasakau savo menu“, – sako Manu Invisible, kurio išskirtinumas yra vienas žodis. Visi jo piešiniai turi vieno žodžio, bet gilesnius pamąstymus skatinančią žinutę. „Mes, sardai, nemėgstame daugžodžiauti. Tam, kad kažką svarbaus pasakytum, nebūtina žodžių gausa. Vienas žodis yra koncentruotai išryškinta istorija, emocija ir stipriai komunikuoja“, – sako menininkas.

svarbu, kas pamatys. Juk kaliniai jokio, net gatvės meno negali matyti, nes yra atskirti, įkalinti ir ne tik fiziškai. O kai pagalvoji, mes gi visi esame kaliniai, su tomis mūsų kasdien nešiojamomis socialinėmis kaukėmis.“ Meninius įspaudus įvairiose pasaulio šalyse palikęs Manu Invisible, paklaustas, kokį pėdsaką nori palikti, trumpam susimąsto ir ramiu balsu atsako: „Noriu sukurti kažką didaus ir pozityvaus, kas išliktų laike ir paliktų teigiamą įspaudą visuomenėje.“

Paklaustas, jei turėtų vienintelę ir paskutinę galimybę nupiešti bet kurioje pasaulio vietoje, kur ir kokią žinutę norėtų perduoti, Manu Invisible nedvejoja. „Griežčiausio režimo kalėjime. Tai būtų atvirumo kūrinys, apie žmogaus būtį ir laisvę, nes kalėjimas yra namai, mus sauganti struktūra, o tuo pačiu ir uždaranti, atskirianti, esminį dalyką – laisvę, atimanti erdvė, kuri užblokuoja ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nupieščiau milžinišką meno kūrinį, dengiantį sienas, lubas, grindis, augalus. Kažką labai spalvoto ir įtraukčiau visus: kalinius, prižiūrėtojus, aplinkui gyvenančius žmones, – sako kaukėtas menininkas. – Man nesvarbu, kiek žmonių pamatys, 26

Menininkas Manu Invisible

Kartą Seule Magdalena Beliavska

Šį pavasarį mokslų vėjai nupūtė mane į Pietų Korėjos sostinę. Dar tik pažindinuosi su miestu, kurio nesuvokiamas mastelis ir įvairialypiškumas kartais verčia prarasti vietos ir laiko nuovoką. Dangoraižių fone tupi seni nameliai pilkais langais, tarp įėjimų į prabangius restoranus stypso pigaus gatvės maisto kioskai, o intensyvų urbanistinį audinį puošia miškingi kalnai. Kasdienis didmiesčio gyvenimas toks margas, kad atskiri peizažo elementai iš pirmo žvilgsnio susilieja į žavų apibendrintą paveikslą. Atidus miesto tyrinėtojas, nepasisotinęs vien tik turistinėmis atrakcijomis, gali čia aptikti įspūdingo gatvės meno apraiškų, tačiau įspūdingos neofreskos ar spontaniški papaišymai dažniausiai gyvuoja grupėse, specifiniuose rajonuose ar gatvėse. Estetika ir kultūrinis kontekstas Šiuolaikinę Pietų Korėjos kultūrą užvaldė bekompromisinė k-pop ir cukrinio mielumo estetika. Korėjietiškas ayegoo konceptas, neretai sugretinamas su japonišku kawaii – tai kone nacionalinė obsesija dėl visko, kas miela ir patrauklu. Vakarietiškas grožio suvokimas sudaro

smarkiai kontrastingą foną Pietryčių Azijos tendencijoms. Pietų Korėja myli pastelinius atspalvius, animuotus veidukus, pliušinius žaislus, vaikiško balso imitaciją ir lėles išvaizdą. Kiekvieną įstaigą nuo vaikų darželių iki bankų ir IT įmonių lydi piešti, personalizuoti personažai. Nuo lankstinuko apie miesto šventyklas man šypsosi animuotas Buda – net dievas Korėjoje privalo būti mielas. Akivaizdu, kad pastelinių atspalvių sostinėje nėra vietos gangsteriškiems ir netvarkingiems tagams ir grafičiams. Gatvės menas Korėjoje dar visai neseniai buvo nelegalus, o jo kūrėjai griežtai baudžiami. Dabar nemažą Seulo gatvės meno dalį sudaro pagal užsakymą nutapytos neofreskos – tvarkingos, profesionalios ir, be abejo, mielos. Visgi, nederėtų į jas žiūrėti vien kaip į komercializuotus, valdininkų valdomus kūrinius: geriausiai žinomi miesto meno Korėjoje pavyzdžiai yra būtent tie, kurie įtraukia benduomenes, kalba apie svarias socialines problemas arba iš esmės pakeičia vietovės ar rajono likimą.

Viena iš daugybės Soa Lee ir Levi Jacobs neofreskų Itaewon rajone

Pow!Wow! Rostarr ir Jodae neofreskos

Kaimas prikeltas iš mirusiųjų Didžiausia gatvės meno koncentracija aptinkama Ihwa neofreskų kaime (ang. Ihwa Mural Village), išsidėsčiusiame Naksan kalno viršunėje. Ši stulbinančiai spalvinga vietovė dar neseniai turėjo prastą lūšnyno reputaciją. Buvęs „mėnulio kaimas“ atgijo 2006 metais bendromis valdžios ir vietinės bendruomenės jėgomis. Kultūros, sporto ir turizmo ministerija nutarė gelbėti kaimą suteikiant jam naują identitetą. Projekto rezultatas – daugybė akį traukiančių gatvės meno kūrinių, kurie kiekvienais metais vilioja vis daugiau miestiečių ir turistų. Ihwa yra puikus pavyzdys, kaip galima prikelti gyvenvietę naujam gyvenimui išvengiant standartizuotos gentrifikacijos. Tačiau šie pokyčiai turi ir tamsiąją pusę – pavargę nuo didžiulio svetimų žmonių antplūdžio kaimo gyventojai uždažė dvi populiariausias neofreskas. Matyt, šios vietos likimas priklausys nuo ją lankančiųjų kultūros ir elgesio. Panašių potyrių ieškantys gali užsukti ir į mažiau žinomą Mullae menų kaimą (ang. Mullae Arts Village). Vilties šaltinis Centrinę miesto dalį juosia 11 kilometrų ilgio Cheonggycheon šaltinis, kurio istorija kur kas gilesnė nei jo vandenys. XX a. antrojoje pusėje, pasibaigus Korėjos karui, šaltinį negailestingai uždengė autostrada. Už šaltinio pakartotinį atidengimą ir visokeriopus bandymus jį reanimuoti dėkoti turėtume urbanistams, kurie nusprendė grąžinti žmogų iš mašinos

į miestą. Dabar šaltinio pakrantė tapo mėgstama ir intensyviai naudojama miesto arterija, išmarginta meninėmis intervencijomis. Mano asmeninis favoritas – 50 metrų ilgio Vilties siena (ang. Wall of Hope): 20 tūkst. ranka pieštų keramikinių plytelių mozaika. Vaikų ir jaunimo piešiniai vaizduoja šviesią Korėjos ateities viziją – bendrystę, multikultūriškumą, taiką. Madingos gatvės, madingas menas Gatvės menas Seule nėra akivaizdus: prieš išeidama į „medžioklę“ išnaršiau internetą skersai ir išilgai. Kone visi šaltiniai vieningai mini madingiausius, intensyviausiai lankomus, jaunimo ir užsieniečių pamiltus Gangnam, Itaewon ir Hongdae rajonus. Profesionalios neofreskos puošia barų ir kavinių sienas, mėgėjiškos – šonines ugniasienes, tvoras ir, geriausiu atveju, metalines žaliuzes. Tarp jų gausų ir tikrų perliukų, ir banalybe pakvimpančių darbų. Autentiškumo ieškantys turėtų palikti intensyviausias miesto gatves ir užsukti į vieną didžiausių Seulo paslapčių – Korėjos Bruklinu vadinamą Seongsu-dong rajoną. Konceptualios kavinės, unikalūs restoranai, vienetinių rūbų pardotuvės ir mažytės meno galerijos netikėtai papildo smarkiai industrinį peizažą. Kadaise garsėjęs rankų darbo batų gamyklėlėmis, šiandien šis rajonas traukia vis daugiau alternatyvaus jaunimo. 2019 metais Seongsu-dong sienos tapo „Pow!Wow!Korea“ gatvės meno festivalio taikiniu. Neofreskų „medžioklei“ verta 31

Neofreska Itaewon rajone

skirti bent pusdienį: pasivaikščiojimas šios kaimynijos gatvėmis įsirašė į mano atmintį kaip viena įdomiausių patirčių, smarkiai kontrastuojanti su centrinio miesto ritmu. Kadangi klaidžioti po abejotinus užkampius man labiausiai patinka, iš Seongsu-dong patraukiau į dar vieną, dar mažiau žinomą nedidelį Haengdangdong kaimynijos kvartalėlį, įspraustą tarp Haynyang Universiteto ir didžiulės Wangsimni metro stoties. Nors pirminis mano tikslas buvo greiti pietūs tarp paskaitų, netikėtai, lyg grybai po lietaus, mano kelyje augo piešiniai. Liūtai, tigrai, kačiukai ir žuvys, ant mūrinių tvorų, konteinerių ir metalinių žaliuzių, visi tapyti greičiausiai tradiciniu teptuku ir, ko gero,

vieno autoriaus rankomis. Deja, internetas nepagelbėjo – daugiau informacijos neatkapsčiau, bet pamatyti buvo verta. O ir pietūs! Korėjietiško maisto restoranėlių ir nišinių barų čia tiek daug, jog sunku išsirinkti tą vienintelį. Tiems, kas kada nors krausis lagaminus kelionei į Korėjos Respubliką, galiu patarti vieną – nepasikliauti vien internetinių portalų patarimais. Ir tai liečia ne tik gatvės meno paieškas. Verta bent vienai dienai pasprūkti iš pirkinių manijos apsėstų pagrindinių gatvių ir leisti sau tikslingai pasiklysti. Iš savo patirties galiu teigti, kad Seulą geriausia pažinti per kontrastus: patiriant tiek blizgią ir prabangią, tiek kiek nušiūrusią, tiek alternatyvią jo pusę.

Vilties siena (ang. Wall of Hope) įrėminanti abidvi Cheonggycheon šaltinio krantines

Pow!Wow! Rostarr ir Jodae neofreskos

Brazilijos meno pėdsakai Lietuvoje Kristina Kurilaitė

Nusikelkime mintimis į spalvingąją, egzotiškąją Braziliją. Sunku įsivaizduoti, nes dar neteko ten keliauti? Ne bėda! Šią šalį primenančias spalvas ir meną galime atrasti čia, Lietuvoje. Broliai dvyniai Gustavo ir Otavio Pandolfo, geriau žinomi slapyvardžiu „Os Gemeos“ (išvertus iš portugalų kalbos – dvyniai), kelis kartus lankėsi mūsų šalyje ir paliko braziliškojo meno pėdsaką Kaune bei Vilniuje. Susipažinkime su kūrybingaisiais dvyniais iš arčiau. Broliai Gustavo ir Otavio gimė 1974 metais, augo San Paule. Nuo pat mažų dienų žaisdami jie atrado unikalią savo meno kalbą. Aštuntajame dešimtmetyje Brazilijoje atsiradus hiphopo kultūrai dvyniai ėmė piešti gatvėse. Vėliau gimė personažas, kurį galime matyti beveik visuose „Os Gemeos“ kūriniuose – didelis žmogus geltona oda, apsirengęs ryškiaspalviais drabužiais.

Šiandien „Os Gemeos“ yra vienas žymiausių gatvės meno duetų pasaulyje, garsinantis brazilų urbanistinį meną. Tais laikais, kai pandemija ir karantinas

dar nebuvo uždaręs valstybių sienų, jie dalyvaudavo įvairiuose tarptautiniuose gatvės meno festivaliuose, nuolat keliaudavo ir piešdavo vis kitame pasaulio kampelyje. Neįtikėtina, bet šie brazilų menininkai turi lietuviškų šaknų! Brolių motina Margarida Leda Kančiukaitis-Pandolfo gimė lietuvio ir brazilės šeimoje. Taigi, jų senelis buvo lietuvis. Šį faktą iki šiol primena 2015 metais vykusiame „Vilnius street art festival“ sukurta neofreska Pylimo gatvėje (tikslus adresas – Pylimo g. 60. Jei dar nematėte, labai rekomenduoju aplankyti!) Šiuo dideliu piešiniu ant pastato sienos jie pagerbė savo senelį – nupiešė jį atsipūtusį ir sėdintį ant pagrindinio personažo delno. Broliai karštai svajojo pamatyti senelio gimtąjį kraštą. 2007 metais jų svajonė išsipildė – drauge su savo motina Margarida jie dalyvavo Kauno tekstilės bienalėje. Margarida buvo pakviesta eksponuoti savo rankdarbių, o dvyniai – piešti ant pastato fasado. Tais metais kurta neofreska iki šio puošia Kauno

Os Gemeos portretas. Nuotrauka iš interneto

Kaunas. Kristinos Kurilaitės nuotr.

paveikslų galeriją. Tai vizualizacija fantazijų ir sapnų, kuriuose susipina brazilų kultūros ir kelionių po Lietuvą įspūdžiai. Kūrinyje vyrauja brolių pamėgta ryškiai geltona spalva, išsiskirianti iš šalia esančių pastatų kolorito ir neabejotinai atkreipianti praeivių dėmesį. Vėliau, 2011 metais Kaune vėl vyko bienalė ir tai broliams buvo dar viena proga apsilankyti Lietuvoje. Dvynių motinos siuvinėti rankdarbiai buvo pristatomi kaip

„Os Gemeos“ instaliacijos dalis. „Os Gemeos“ meno stilius – ryškus, savitas ir lengvai atpažįstamas. Jų sukurtas geltonveidis personažas keliauja po pasaulį ir „nutupia“ vis kitoje šalyje. Tikiu, kai pagaliau galėsime keliauti, sutiksime jį pačioje netikėčiausioje vietoje ir jis privers mus nusišypsoti.

Os Gesmeos kūrinys Vilniuje, kuriame nupieštas ir dvynių senelis lietuvis. Nuotr. unsplash.com

Madridas – meno galerija po atviru dangumi Giedrė Gedeikytė Madridas – vienas didžiausių Europos miestų. Dūzgiantis, karštas, karališkas – toks Ispanijos sostinės vaizdinys buvo susiformavęs mano galvoje ir jis nebuvo klaidingas: vos išlipus oro uoste mane prie žemės pritrenkė baisus karštis, atvykus į sostinės centrą – pastatų didybė ir prabanga, o netrukus įtraukė ir žmonių minia – įvairiausių tautų ir rasių atstovų knibždėlynas. Praleidusi Madride daugiau laiko supratau, kad jis ypatingas ne tik dėl šių savybių. Tai didžiulis kultūros centras, kurio vertę kelia ne tik gili istorija, pasaulinio lygio muziejai, gastronomijos ir naktinio gyvenimo kultūra, bet ir gatvės meno kūrinių gausa. Madridas – tai milžiniška galerija po atviru dangumi, kurioje galima rasti tiek vietinių ar kylančių kūrėjų darbų, tiek visame pasaulyje žymių menininkų darbų. Atvykus į Madridą būtina aplankyti garsųjį Prado muziejų, tačiau ne

ką mažiau įdomus ir netoli esantis vertikalus sodas. Tai prancūzų botaniko Patriko Blanko (Patrick Blanc) kūrinys, sudarytas iš maždaug 15 tūkstančių augalų. 78 m. aukščio žalioji siena neretai vadinama „gyvuoju grafičiu“ ir yra vienas įspūdingiausių miesto gatvės meno kūrinių. Kita stotelė – Madrido menininkų ir bohemos rajonas – Malasaña. Kadaise buvęs labai autentiškas ir populiarus tik tarp vietinių, dabar šis mikrorajonas yra tapęs turistų traukos centru ir kiek praradęs savo dvasią. Vis tik tai Malasaños stipriai nepakeitė – ji alsuote alsuoja aistra ir kūrybine laisve. Visa tai puikiai atspindi kone kiekvieną sieną paženklinę gatvės meno kūriniai ir neofreskos. Bohemiška Malasaños dvasia ir atsipalaidavę žmonės kaip mat išnyksta įžengus į pagrindinę miesto gatvę – 39

Britų menininko D*Face darbas „Run Away“. Nuotr. iš interneto.

Freska Lavapiés rajone, autorius nežinomas. Nuotr. iš interneto

Gran Via. 80–90 m. aukščio puošnūs pastatai, begalė parduotuvių ir didžiuliai vietinių bei turistų srautai gali lengvai įtraukti, tačiau tai vis vien nepajėgia užgožti didžiulės neofreskos „Nosotras juntas“. Joje vaizduojamos keturios moterys, vadovavusios skirtingoms piliečių iniciatyvoms, stipriai prisidėjusios prie feminizmo judėjimo Ispanijoje. 25 m. ilgio freską 2019 m. nutapė ispanų menininkas Spok Brillor.

legaliai paišyti. Grafičiais ir freskomis yra išpuoštos tiek požeminės, tiek išorinės fabriko sienos. Pastarosios yra projekto „Muros Tabacalera“ dalis: kas 2 metus rengiamas gatvės meno festivalis kviečia garsius kūrėjus palikti savo žymę Ispanijos sostinėje ir savo darbais kelti svarbius visuomeninius klausimus. Toks menas yra laikinas: kaskart senosios freskos yra uždažomos, o vietoj jų atsiranda nauji kūriniai.

Madrido centras – didingas, įdomus ir vertas ne vienos valandos pasivaikščiojimų, tačiau ieškoti gatvės meno kūrinių verčiau keliauti į netoliese esantį Lavapiés rajoną. Ši Madrido dalis yra ypatinga – tai įvairiausių kultūrų katilas ir tikras neofreskų bei grafičių lobynas.

Madrido gatvės meno kūriniai nėra aptinkami tik miesto centre – keli šedevrai yra išsibarstę ir po kitus rajonus ir netikėtas erdves. Viena jų – Paco de Lucía metro stotis. Viename didžiausių Europos metropolių esama 293 km. požeminių tunelių, bet dauguma tinklų yra paženklinti vos vienu kitu grafičiu. Vis tik 2015 m. naujausią miesto metro stotį papuošė žymiausių Ispanijos gatvės menininkų, Okuda ir Rosh333, koloboracijos produktas „ENTRE DOS UNIVERSOS“ (liet. „Tarp dviejų visatų“). 300 kvadratinių metrų dydžio freskoje vaizduojamas legendinis ispanų flamenko gitaristas Paco de Lucía, įprasminant 2014 m. mirusio virtuozo atminimą.

Vienas ryškiausių gatvės meno kūrinių Lavapiés rajone – serbų menininko Artez freska „About this town“ (liet. „Apie šį miestą“), nutapyta 2019 m. „Urvanity“ meno mugės metu. Pasak kūrinio autoriaus, 60 kvadratinių metrų piešinys pagerbia Madridą ir iliustruoja tikrąją jo dvasią: freskoje vaizduojamos knygos – tai aliuzija į gilią ir turtingą miesto kultūrą bei istoriją, o paukšteliai ir inkilai vaizduoja Madrido svetingumą bei jaukumą. Lavapiés rajonas gatvės meno mylėtojams patiks ir dėl vienos didžiausių gatvės meno galerijų po atviru dangumi – La Tabacalera. Tai buvęs tabako fabrikas, paverstas kultūros centru su kūrybinėmis dirbtuvėmis, atveriantis didžiules erdves gatvės meno kūrėjams

Kita žymi ir monumentali neofreska aptinkama Madrido pakraštyje, ant Villaverde Alto rajone esančios logistikos kompanijos pastato sienos. Garsaus gatvės menininko Okuda darbas „Mo Evoliuton“ buvo nutapytas palaikant pasaulinį judėjimą „Movember“, skirtą didinti supratimą apie vyrų ligas ir kviečiantį vyrus lapkričio mėnesį nusiskusti ūsus. Būtent dėl to šioje neofreskoje yra vaizduoja žymieji pasaulio 41

Serbų menininko Artez freska „About this town“. Nuotr. iš interneto

ūsoriai – Čarlis Čaplinas, Mahatma Gandį ir Salvadorą Dali. Madrido gatvės meno lobyną sudaro ne tik šie monumentalūs, aiškią žinutę siunčiantys darbai – mieste apstu ir kitų, didesnių ir mažesnių, prasmingų ar tiesiog akiai patrauklių grafičių ir neofreskų. Jie karališkajai Ispanijos sostinei prideda šelmiško žavesio, spalvų ir kuria intrigą – juk labai įdomu aplankyti miestą, kuris turi kuo nustebinti.

Freskos La Tabacalera galerijoje, nutapytos festivalio „Muros Tabacalera“ metu. Nuotr. iš interneto 43

Freska „Nosotras juntas“. Autorius - Spok Brillor. Nuotr. iš interneto

Vienas žymiausių menininko Okuda darbas Madride – „Kaos Star“. Nuotr. iš interneto

Vieno garsiausių ispanų gatvės meno atstovų Okuda kūrinys „Mo Evoliuton“. Nuotr. iš interneto

Istorijos pėdsakai ir kasdienybės prieštaringumas, arba neofreskos vs graffiti Irane Miglė Markulytė

Iranas – šalis, kurioje 83 milijonai žmonių gyvena totalitarinės valdžios šešėlyje ir yra priversti paklusti Islamo religija pagrįstiems įstatymams, dažnai tampantiems manipuliacijos bei prievartos įrankiu. Tokioje valstybėje, kur nei vienas viešas pareiškimas neprasprūsta pro valdžios akis, o literatūra ir menas yra riebiai cenzūruojami, gatvės menas įgauna itin svarbią reikšmę. Miesto sienas nuklojusiuose piešiniuose atsispindi keli istoriniai sluoksniai, niekaip nedylančios socialinės traumos bei šalies ideologinių vertybių išraiškos, pro kurias tarsi dėmės prasiskverbia šiuolaikinio gyvenimo atspindžiai. Šalyje, kurioje valdžiai nepritariančios nuomonės yra intensyviai

slopinamos, o nusikaltėliams vis dar taikomos fizinės bausmės, graffiti menas tampa efemerinio meno forma. Dabartinėms Irano gatvės meno apraiškoms tenka skleistis ant praeities randų Per Islamo Revoliuciją 1979 m. Irano sostinę Teheraną nusėjo daugybė revoliucionierių piešinių. Tarsi vulkanas prasiveržęs piliečių įtūžis aptaškė miestų sienas religiniais pareiškimais, Islamo valstybę šlovinančiomis žinutėmis, smurto ikonografija bei neapykanta vesternizacijai, kurią taip stengėsi įpiršti prieš tai buvęs šachas. Po revoliucijos miestą papuošė daugybė valdžios

https://unurth.com nuotrauka

finansuotų neofreskų, skirtų pagerbti kovotojus, skatinti pasiaukojimo ir transcendencijos dvasią. Revoliucija estetizuota, menas ėmė tarnauti politikai, o neofreskos tapo įrankiu įtvirtinti politinius–ideologinius įsitikinimus visuomenės pasąmonėje. Ant pastatų pasirodė dideli sudievinamų lyderių portretai, daug dėmesio skirta atminti ir pagerbti „tyrą kančią“ tų, kurie kovėsi kare su Iraku. Taip menas gatvėse įkūnijo praeities šešėlius, kurie, iki šių dienų niekaip neišsisklaidydami tarp miesto sienų, vaidenasi gyventojų kasdienybėje. Viešose vietose šmėžuojantys religinių lyderių ir partizanų veidai visuomenės pasąmonėje vis primena apie užsitęsusį istorinį laikotarpį bei politikos persmelktą viešųjų erdvių estetiką. Gatvės menas tampa medija, kurioje nelegaliai plinta alternatyvios nuomonės Kaip priešprieša praeičiai pastarojo dešimtmečio Irano neofreskos mene atsispindi nepaneigiama europinio ir amerikietiško stiliaus įtaka. Dabartiniai kūriniai, nors ir yra cenzūruojami ir atrenkami specialaus departamento, jau nebetarnauja politikai, verčiau atlieka tiesiog dekoratyvinę paskirtį: vaizduojama gamta ar neutralūs konceptai. Tačiau, nors ir nepolitizuojamas, toks menas neatspindi tikrųjų menininkų interesų, todėl šie ryžtasi reikštis nelegaliai. Šalies situaciją galima būtų įliustruoti pasitelkiant nepaklusnių vaikų ir jų itin griežtų tėvų metaforą. Tėvai žino, ką veikia vaikai, bet visi sudaro įvaizdį, kad tai nevyksta. Alternatyvioji kultūra 48

gyvuoja, tačiau jai leidžiama gyvuoti tol, kol ji neišeina į viešumą. Tuo tarpu graffiti menas tampa kertiniu elementu, peržengiančiu slenkstį ir akipėšiškai primenančiu alternatyvaus požiūrio egzistavimą. Nepabijoję brutalios valdžios, menininkai griebiasi dažų, kad išreikštų idėjas apie taiką, viltį ir laisvę, savo piešiniais liečia šalyje gan opias moterų teisių temas bei visame pasaulyje aktualią socialinių tinklų priklausomybę. Tiesa, tokia meno forma ilgai negyvuoja, ji, tarsi nepaneigiama, bet gėdinga tiesa, būna itin greitai užmaskuojama, o menininkai, jei yra pastebėti policijos, yra apkaltinami satanizmu ar sukilimo kurstymu ir patenka į negailestingo teismo nagus. A1one – Irano gatvės meno ir graffiti pionierius, pasižymintis savitu braižu, kuriame persų kultūros savitumas ir istorija persipina su vakarietiško graffiti stiliaus elementais. Menininkas savo kūriniuose dažnai kartoja vieną žodį – tiesa. Raitydamas žodžius persišku šriftu, kitais atvejais menininkas pasitelkia siyah mashq – kaligrafijos techniką, kurioje simboliai rašomi vieni ant kitų iki tobulumo. Tokiu būdu tiesa įgauna kitą prasmę: ji tampa akivaizdi, tačiau tuo pačiu ir neįskaitoma. Ill – Irane plačiai žinomas menininkas, į šalies gatves įnešantis vakarietiško graffiti meno atspalvių. Jo darbuose pasirodantys žodžiai, parašyti anglų kalba, yra gana retas reiškinys Irane, todėl tokiu būdu graffiti tampa savotiška komunikacijos forma su išoriniu pasauliu. Kūriniai, nors ir vizualiniu stiliumi bei nagrinėjamomis temomis, kaip pats

irangraffiti.com nuotrauka 49

menininkas akcentuoja, primena Banksy darbus, Ill konceptuose akivaizdžiai atsispindi konkrečios socialinės problemos. Trafaretiniuose piešiniuose ant sienų vaizduojami vaikai žvelgia į praeivius liūdnomis akimis, ar vailiūkiškai žaisdami skatina susimąstyti apie šalies ateitį, konservatyvaus rėžimo įtaką naujoms kartoms. Black Hand – menininkas, graffiti pasitelkiantis kaip konceptualaus protesto formą. Jo darbai, kritikuojantys status quo, ypač stipriai veikia šalyje, kurioje dėl valdžios apribojimų ne kiekvienas naudojasi socialiniais tinklais, tačiau pamatęs, kad ir trumpam, ant sienos pasirodžiusį darbą yra priverstas susidurti su valdžios kritika, prasprūstančia pro cenzūros nagus. Žinodamas, kad jo darbas bus labai greitai pašalintas, menininkas renkasi itin viešas erdves, tam, kad per tą trumpą laiką vaizdas pasiektų kuo daugiau žmonių. Praeiviai, paveikti tokio provokatyvaus akibrokšto, fotografuoja darbus ir platina nuotraukas savo pažįstamų ratuose. Taip gatvių sienos tampa visiems prieinama laikina medijų forma ir sukuria aliuziją į naujienų srautą, kur vaizdas, netikėtai pasirodęs taip pat greit ir išnyksta. Nuotraukoje – Black Hand nupiešta moteris, dėvinti Irano nacionalinės futbolo rinktinės aprangą ir gumines pirštines, laiko iškėlusį savo „trofėjų“ – indų plovimo muilą. Šis kūrinys pasirodė, kai kilo protestai prieš draudimą moterims stebėti futbolo žaidynės stadionuose. Kitame, gan aštrios socialinės kritikos darbe vyksta

organų aukcionas. Iranas yra vienintelė pasaulyje šalis, kurioje galima legaliai parduoti ir nusipirkti inkstą. Icy & Sot – pradėję nuo graffiti ir trafaretų, šie du broliai iš Tabrizo išplėtė gatvės meno sąvoką ir tapo žinomi visame pasaulyje. Jų ankstyvieji darbai, pasižymėję unikalia vizualiąja kalba greitai pasiekė Europą, kur, menininkams patiems negalint dalyvauti buvo rengiamos jų solo parodos (tam, kad Irano piliečiui būtų suteikta galimybė išvykti iš šalies jis turi atlikti privalomąją karo praktiką). Palikę Iraną Icy & Sot persikraustė į Brukliną ir tapo politiškai aktyviais gatvės menininkais, nagrinėjančiais platų temų spektrą nuo pabėgėlių krizės iki klimato kaitos problemų. Kruopščiai rinkdamiesi medžiagas, padedančias atskleisti idėjas, menininkai išlanksto konceptus iš metalinės vielos ar sudėlioja juos iš senų aprūdijusių skardinių bei jungia graffiti su skultpūra. Nuotraukoje vienas ankstesnių menininkų darbų – išpaišyta metalinė cisterna Tabrizo priemiestyje.

Black Hand nuotrauka

Požiūris 52

GANksy: naujos kartos gatvės menininkas, plagiatorius ar eksperimentas? Daiva Juonytė

Paskutiniu metu stipriai išaugusio dirbtinio intelekto ir meno ryšio tikrai neįmanoma nepastebėti. Nieko keista – naujovės, kurios, viena vertus, intriguoja, tačiau žvelgiant giliau skatina analizuoti, nori nenori sulaukia tam tikrų vertinimų. Juk niekam ne paslaptis, kad meninė produkcija šimtmečius buvo laikoma žmogaus talento ir intelekto apraiška. O dabar kompiuteris tampa priemone, galinčia išmokti specialiai tobulinti įgūdžius, leidžiančius apdoroti žmonėms būdingus veiksmus bei išraiškos formas, įskaitant ir meninę veiklą. Daugeliui kyla klausimas: kaip į tai reikėtų reaguoti?

mokslininkai sako, kad dirbtinis intelektas tikrojo meno nesugebės kurti dar gerą šimtmetį, pirmieji pokyčiai vyksta jau šiandien, pamažu pasiekdami ir gatvės meną.

Iki šiol matėme sėkmingą dirbtinio intelekto veiklą muzikos srityje, kur naudojant specialią programinę įrangą buvo sukurti netikri islandų dainininkės Björk ar grupės „Nirvana“ kūriniai. Nors

Vos gimęs GANksy patyrė nemažų išbandymų: jis turėjo praeiti sunkų ir intensyvų mokymosi režimą, kurio metu reikėjo peržiūrėti šimtus, o gal ir tūkstančius, gatvės meno nuotraukų.

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį pasaulį išvydo GANksy – nauja dirbtinio intelekto programinė įranga, išmokyta imituoti tam tikrų gatvės menininkų darbus. Nors GANksy stilius (ir, pripažinkime, pavadinimas) nepaprastai panašus į legendinio Banksy, kūrėjai niekur neužsimena apie šio menininko įtaką dirbtinio intelekto įkvėpimui.

Nuotraukos iš tinklalapio: vole.wtf/ganksy/

„Suktas vizualus genijus, kurio kūryba atspindi mūsų neramius laikus“, – taip GANksy apibūdina jo kūrėjas britas Mattas Roundas, kurio idėjos kelias dienas kurstė diskusijas meno pasaulyje, kai menininkai ir gatvės meno gerbėjai po truputį pradėjo kalbėti, ar GANksy nėra Banksy plagijavimas ir ar dėl to nekils teisinių ginčų dėl autorinių teisių pažeidimo. Apie GANksy ir apskritai dirbtinio intelekto įtaką gatvės menui savo nuomonę turi ir lietuvių kūrėjai. Timotiejus Norvila-Morfai sako, kad šis eksperimentas sulaukė plataus dėmesio, nes rėmėsi vieno žinomiausių menininkų darbais (tai užkoduota net pavadinime) ir todėl, kad dabar naujos technologijos, jų panaudojimo būdai bei dirbtinis intelektas savaime dėl savo naujumo traukia dėmesį: „Be šių dviejų sąlygų mes ir nežinotume to, nes eksperimento rezultatas yra nykus ir, mano nuomone, praeitų be jokio reikšmingesnio susidomėjimo, o po savaitės visi pamirštų, kad toks apskritai buvo“, – sako Morfai. „Jei programa galėtų sugeneruoti tokį rezultatą, kuris tam tikrais būdais atšviežintų supratimą, įprasto vaizdo matymą ir apskaičiuotų kažką, ko žmogus negali apskaičiuoti, o tą gali padaryti tik mašina, tada tai teiktų prasmės ir būtų gražu pažiūrėti“, – mano jis ir ragina neprarasti estetikos pojūčio naujuose ieškojimuose ir nesižavėti vien tuo faktu, kad tai sukūrė programa. „Greitai ir lengvai niekas didingo nesusikuria, kad ir kaip to norėtųsi“, pažymi jis.

Menininkė Eglė Narbutaitė mano, kad GANksy, kaip reiškinys, yra labai natūralus: „Vis bandome išmatuoti dirbtinio intelekto ribas ir natūralu, kad pagaliau menas sulaukė savo eilės“, – sako ji. „Labai gerai, kad Banksy buvo pasirinktas kaip mokomoji medžiaga – labai gerai pasimatė, kaip be idėjos, konteksto ir stiprios žinutės vienas žymiausių stilių tapo tik photoshop’o „content aware“ funkcija. Na, bet dirbtinis intelektas yra linkęs tobulėti, todėl bus įdomu stebėti progresą. O menas, gatvės ar ne, vienaip ar kitaip yra nuolat veikiamas laikmečio realijų“, – įsitikinusi E. Narbutaitė. „Pats toks darinys kaip dirbtinis intelektas yra labai jaunas, ir jį, kaip kokį vaiką, įvairiais būdais bandoma mokyti duodant turinio ir stebint jo galimybes“, – sako iliustratorius, sienų menininkas Martynas Auž. „Nematau jokio tikslo, išskyrus mokslinį faktorių. Tai tikrų menininkų nepakeis, kaip ir žmonės, kuriantys garsių menininkų reprodukcijas, nepakeičia orginalų, o tik juos imituoja. Gal atsiras tiesiog atskira robotų menininkų karta, kurie prisižiūrėję milijonus žmonių kurtų kūrinių ir nuo jų atsispyrę, sukurs kažką autentiško“, – spėja M. Auž. Kol menininkai ir visuomenė susipažįsta ir diskutuoja apie šį reiškinį, 256 GANksy darbai skaitmeniniu formatu ir pasirašyti paties „menininko“ pradėti pardavinėti, kainai nuo 1 svaro kaskart kylant užsisakius. Taigi, ar tai naujo meno forma, ar būdas užsidirbti, kol kas galime nuspręsti kiekvienas sau. 55

Pokalbis 57

Kintantis gatvės menas Šiauliuose Gražina Montvidaitė

Nors Šiauliai dar sovietmečiu buvo žinomi dėl mažosios architektūros objektų pėsčiųjų bulvare ir sieninės tapybos, tačiau daugelį metų į šios srities meną daugiau dėmesio nebuvo kreipiama. Viešųjų erdvių sienine tapyba susidomėta dėl 2016 metais Šiaulių dailės galerijos organizuoto plenero „Saulės pagrobimas“. Tada per dvejus metus miestas pasipuošė gausybe gatvės meno kūrinių, drobėmis ant pastatų ir įvairiais kitais kūriniais, tarp jų ir skulptūriniais, sukurtais plenerokonkurso „(Ne)atrasti Šiauliai“ metu. Laikas bėgo ir kūriniai po truputį nyko. Keisčiausia, kad labiausiai nuo laiko, oro sąlygų ar tiesiog miestiečių požiūrio nukentėjo skulptūros, pusės kurių per artimiausius kelis metus viešose erdvėse neliko. Visiems šiems veiksniams neatsparūs ir sieninės tapybos darbai – vienų dažai lupasi („Šiaulių lapė“ aut. Martynas Šnioka ir Edvardas Šeputis), kiti uždažomi vietinių grafitininkų („Miesto balandžiai“ aut. Živilė Spūdytė-Žvėrūna), ar renovuojant pastatą padengiami storu dažų sluoksniu

(„Rožiniai akiniai“ aut. Tadas VincaitisPlūgas). Vienaip ar kitaip miestas keičiasi, bet požiūrių į tai yra įvairių. Vienaip viešųjų erdvių kitimą gali priimti miestiečiai, tačiau visai kitaip darbų laipsniškas ar staigus kitimas gali atrodyti patiems menininkams ar darbų kuratoriams, kurie rūpinosi erdvėmis ir lėšomis vienam ar kitam projektui, todėl pasidomėjome jų nuomone. Pakalbinome Šiauliuose gerai žinomą, kartu su žmona Reda kuriantį ir 2020 m. Šiaulių miesto kultūros ir meno premija apdovanotą menininką, Arūną Uogintą bei viešųjų erdvių plenero „Saulės pagrobimas“ kuratorių, menotyrininką Virginijų Kinčinaitį. Pokalbį pradėjome su Arūnu Uogintu Viešųjų erdvių meno plenerui „Saulės pagrobimas“ prieš kelerius metus su žmona esate atlikę tris darbus ir, laimei, visi jie gerai išsilaikę, smarkiai nepakitę dėl aplinkos poveikio. Kaip manote, ar jūsų darbai išliks ilgam, o gal jų tikslas nėra ilgalaikis?

Vienas Arūno Uoginto kurtų balkono piešinių Šiauliuose

Arūnas Uogintas: Matote, mes skiriamės nuo jaunų grafičio kūrėjų, nes gal daugiau sekame technologijas, stengiamės nepurkšti dažų storu sluoksniu ir prieš tai paruošti sieną. Dėl grunto nebuvimo ir kitų veiksnių grafitis ilgai neišsilaiko, o mes dirbdami paprašome ar išsireikalaujame, kad užsakovai patinkuotų ar sutaisytų tapomų sienų plyšius. Taip pat naudojame specialius gruntus, dirbame gerais fasadiniais dažais ir mažiau purškiame. Aišku, dažų flakonuose neatsisakome, bet daug kur tapome teptuku ir storo sluoksnio netepame, todėl piešiniai ant sienų ilgiau laikosi. Dar turime tokią paslaptį – nedarome darbų ant pietinės pastato pusės. „Drugeliai“ ant Šiaulių dramos teatro fasado, grafičiai „Anapilin išėjusiems menininkams“ po balkonais ir piešinys ant „Šiaulių krašto“ redakcijos sienos negauna tos ryškiausios saulės, nes ji ir lietus blukina spalvas. Taip pat darbo pradžioje tapome intensyviais, labai ryškiais dažais. Na, čia grynai technologiniai dalykai. Gal todėl mūsų sieninė tapyba ilgiau laikosi ir po balkonais grafičiai vis dar atrodo lyg šviežiai padaryti, nes, kaip jau sakiau, dažų spalvos kokybei pagrindinis dalykas yra saulės šviesa. Arūnai, Jūs centrinėje miesto gatvėje, pėsčiųjų bulvare, po balkonais nutapėte piešinius žinomiems šiauliečiams atminti. Atminimui skirti kūriniai dažniausiai turi pretenzijų būti ilgaamžiais. Koks jūsų požiūris į šį ilgaamžiškumo ir tapybos viešoje, kintančioje erdvėje santykį? Arūnas Uogintas: Idėja su balkonais 60

išsivystė labai įdomiai: tada plenero kuratorius Virginijus Kinčinaitis grafitį kurti pirmiausiai pakvietė tokį italą, kurio pseudonimas „108“, bet dėl šio sienos kūrinio atlikimo stiliaus ir kitų priežasčių iškilo problemų su užsakovu, muziejaus direktoriumi, todėl Virginijus sugalvojo, kad reikia kviesti vietinius menininkus, kurie gali nutapyti figūrinę kompoziciją ar realistiškesnius grafičius. Problema – siena. Sunku ją rasti, reikia gauti leidimus ir panašiai. Taip pat ir pats grafitis yra kaip problema miestui, todėl ir toks Banksy Londone vakarais ar naktimis piešia, o po publikavimo medijose iškart tuos kūrinius naikina, nors būna visaip. Tačiau mūsų atveju mes kalbame apie legalią sieninę tapybą. Taigi, tą vasarą Virginijus pasiūlė Vilniaus gatvėje po vieno pastato balkonu nutapyti kažką realistiško. Tame pastate kažkada gyveno garsus Šiaulių grafikas Eduardas Juchnevičius ir kaip tik jo balkonas tiko tapybai. Tuomet aš susitariau su šio, jau anapilin išėjusio grafiko, žmona ir ji sutiko. Kompozicijai sumąsčiau, kad Eduardą vaizduosiu danguje, tarsi skrendantį su mėgstamu jo personažu – tokiu gyvūnu (pusiau kengūra, pusiau ožka)... Ir tada prasidėjo... Pasirodo, kad ir garsus Šiaulių aktorius, Pranas Piaulokas, šalia butą turėjo. Dailininko E. Juchnevičiaus žmona Dalia pasikalbėjo su kaimyne, kad po jos balkonu galėtume tapyti, nors mes bendrijos pirmininko leidimą turėjome. Aš Šiaulių dramos teatre gana ilgai dirbau, todėl aktorių P. Piauloką asmeniškai gerai pažinojau. Grafičio siužetas buvo toks: Praną tapiau jo žinomo personažo

– Valdovo – vaidmenyje. Taip pat vietos palikau Auksiniam scenos kryžiui, kuris beveik metus prieš mirtį buvo įteiktas aktoriui už vaidmenį spektaklyje „Auksinis veršis“. Mes su Reda kūrėme šiam spektakliui kostiumus ir scenografiją. Piešinyje po balkonu pavaizdavau, kad žąsys ir gulbės atneša jam tą apdovanojimą. Taigi, po balkonais, nors ir plokštumos plotas nedidelis, kiekvienam anapilin išėjusiam menininkui turi sugalvoti siužetuką ar tam tikrą mizansceną. Tada žiūrovas galbūt gyviau suvokia vaizduojamą asmenį. Grafitis būgnininkui Kęstučiui Gascevičiui, kuris tragiškai žuvo kažkada prieš Kalėdas, taip pat turi savo motyvą. Jį nutapiau su Vytautu Kernagu, nes kažkada jie grojo viename kolektyve. Taip tie piešiniai po balkonais su menininkų istorijomis ir atsirado. Piešėme, plėtėmės vis tolyn. Dar buvo Robertas Šatkauskas-Svaras, toks jaunas televizijos laidų vedėjas, žinomas performansistas. Jo performansus su „žydrais klounais“ kartais rodydavo per „Šiaulių televiziją“, o kartais parodydavo ir per respublikinę televiziją, nes jo pasirodymai atliepdavo miesto socialinius ar politinius įvykius. Deja, jo likimas taip pat tragiškas, tai ir jam kūrinį skyrėme. Dar yra sukurti grafičiai tragiškai žuvusiems menininkams Adolfinai ir Gintarui Martinoniams, muzikantui Geraldui Jankauskui-Džeriui („Bix“ grupės saksofonininkui). Tie piešiniai ne per vienerius metus atsirado. Apie tai ir su Virgiu (V. Kinčinaičiu – aut. past.) kalbėjome:

paminklų šiems žmonėms niekas nestato, taigi – grafičiai yra jų atminimui. Visiškai spontaniškai ir netikėtai išėjo toks nedidelis menininkų panteonas. Šalia balkonų dabar padaugėjo parduotuvių iškabų ir reklamų. Kaip Jūs į tai žiūrite, kai kasdienybė ir komercija veržiasi į meninę viešąją erdvę? Kaip tos skirtingos funkcijos sugyvena? Nuvažiuokite į Londoną – ten tas pats. Kiek sugebi, tiek užsipleši. Tai reklama, verslas, tokia kova. Kalbama, kad namą Šiauliuose su mano tapytais balkonais žada renovuoti. Mes ant jo fasado iš pradžių norėjome ir „drugelius“ tapyti, tuos, kurie dabar ant Šiaulių dramos teatro. Būtų negerai, jei viską sunaikintų, bet gal miestas ką sugalvos... Kiek daug meno kūrinių nuo sovietinių laikų sunaikino. Tai buvo fantastiški darbai. Visokiose kavinėse, įstaigose verslininkai sunaikino vitražus, net nesuprasdami, kad valstybės pinigais sumokėta ir kad tai yra vertybė, panaudotos brangios medžiagos. Aišku, būtų gerai, jei kas klaustų menininkų, meno istorikų patarimo, bet dažnai savininkai daro savaip. Lietuvoje, dažnai trūksta kultūrinio išsilavinimo, žmonės nesupranta, kad gerą ar žinomą architektą reikia kviesti namo projektui ir kad išvis reikia dažniau kreiptis į profesionalus ir jiems sumokėti. Tada tai bus vertybė. Gal banaliai kalbu, bet tokia problema yra. Ar Jums atrodo, kad mieste pakanka 61

gatvės meno darbų, o galbūt šiauliečiai nelabai pasiruošę provokuojantiems, keliantiems klausimus meno darbams? Taip, darbų yra mažai, ir su Ernesta kiek kalbėjome (Ernesta Šimkienė, Šiaulių dailės galerijos direktorė – aut. past.), kad kažkas norėtų piešinių ant sienų, tai jokių užsakymų nėra. Pavyzdžiui, ant Šiaulių dramos teatro sienos drugelius paišėme patys susitarę ir teatro direktorius dar tai derino su Kultūros ministerija. O ir šiaip, kai piešiau po balkonais, tai žmonės netingėdavo pažerti nebaigtiems grafičiams daugiau neigiamų nei teigiamų komentarų... Aišku, kad reikėtų miestui daugiau meno. Dabar prie nutapytų balkonų ir kitų grafičių turistus vedžioja, turizmo informacijos centras kuria istorijas, bet kad koks vadybininkas tą vystytų, taip nėra. Pokalbį tęsiame su Virginijumi Kinčinaičiu Kuo viešųjų erdvių menas svarbus miesto kultūriniam gyvenimui? Kaip menas jį keičia ar paįvairina? Virginijus Kinčinaitis: Viešųjų erdvių menas išskirtinis tuo, kad įtraukia į savo erdvę visus gyventojus ir miesto svečius. Jo neįmanoma išvengti, vadinasi, praeiviui reikia formuluoti savo reakciją į meno kūrinį. Tai skatina kūrybinę refleksiją, nesvarbu, kokia ji, teigiama ar kupina nusivylimo. Žmogus pradeda galvoti apie kūrinio ir vietos, erdvės santykį, apie kompoziciją. Taip kūrinys tampa jo savastimi. Jeigu vietoje šio dialogo būtų tyli, nepastebima, bespalvė ir lietaus

nuplauta siena, dialogas neįvyktų. Kadangi Šiauliai neturi istorinio centro, tik daug plokštumų, norėjosi parodyti, kad jos gali būti veiksmingos meniškai, socialiai. Tereikia atiduoti šias sienas viešų erdvių menininkams ir jos įgaus naują gyvenimą, bus pajėgios ne tik kalbinti praeivį bet galės formuoti ir miesto įvaizdį. Kokias funkcijas gatvės menas atlieka ir kodėl ilgainiui nunyksta? Viešų erdvių meno projektai mieste rengiami kaip laikini meno įvykiai – sieninės tapybos, skulptūrinių objektų, instaliacijų intervencijos trunka trumpai, nes tai ne ilgaamžio meno kūriniai. Sieninė tapyba sunaikinama rekonstruojant pastatus, juos perdažant. Pasidarbuoja ir priešiškai nusiteikę grafičių kūrėjai. Nunyksta ir patys piešiniai, neatlaiko klimato ir oro permainų. Todėl kuo toliau, tuo sąmoningiau stengiamės orientuotis tik į trumpalaikius įvykius. Matome ir naudą – miestiečiai taip pamato daugiau įvairesnių kūrinių. Kam miestui reikalingas toks menas, kuris brangiai kainuoja, o vėliau pakinta ir suyra? Laikinos parodos surengimas uždarai galerijos bendruomenei kartais kainuoja daug daugiau nei tris metus išliekantis didelis, viešas sieninės tapybos kūrinys. Toks menas, visų pirma, ugdo pakantumą įvairovei, menininko idėjai, jo buvimui mieste. Inertiška ir konservatyvi

visuomenė visas naujoves vertina įtariai, bet su laiku, jas priima ir vėliau noriai pasisavina. Dabar mieste gausu besidominčių sienine tapyba, rengiamos gidų ekskursijos, tai jau tapo atskira kultūrine pramoga miestiečiams ir miesto svečiams. Ar miestiečiai pakankamai atviri tam menui, kurį šiuolaikiniai menininkai kuria? Kaip pavyzdį norėtųsi paminėti verkiančios mergaitės skulptūrą, sukėlusią nepasitenkinimo bangą mieste. Gintauto Lukošaičio verkiančios mergaitės skulptūra (pavadinimu „Verksmas“, 2015 m. – aut. past.) iš anksto buvo numatyta kaip provokuojanti ir laikina. Autorius apskaičiavo maksimalią reakciją – tokia ji ir buvo. Tai buvo savotiškas veidrodis visuomenei, kuri pamačiusi savo trūkumus, puolė tą veidrodį. Trapi, verkianti mergaitė apleistoje miesto aikštėje buvo emocionaliai sunkiai pakeliamas vaizdas. Kita vertus, ji reikalavo pokyčių. Dabar aikštė jau sutvarkyta, o mergaitę planuojama eksponuoti kitoje, kontekstualiai vėl provokatyvioje vietoje. Taip menininkai, kuratoriai, visuomenė, miesto erdvės patiria nuolatinę transformacijų ir kūrybiškumo įtampą, suvokia, kad miestas tai nuolatinis procesas, kuriame pastovių verčių nėra, tik nuolatinės savo vietos paieškos. Ačiū už pokalbį!

Paroda 64

„Gatvės meno galerija menas arčiau mūsų” Pokalbis su Kristina Kurilaite Kalbino Julija Kėkštaitė

Besidomintys gatvės menu šiandien gali aplankyti virtualią Kristinos Kurilaitės parodą „Gatvės meno galerija – menas arčiau mūsų“. Paroda šiuo metu talpinama Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos svetainėje. Autorė parodoje įamžino urbanistinius meno kūrinius iš įvairių Lietuvos ir užsienio miestų. Parodoje eksponuojamus darbus lydi išsamūs aprašymai, leisiantys susipažinti ne tik su menininkų kūryba bei jų stiliumi, bet taip pat geriau suprasti įvairias šiuolaikinio gatvės meno technikas. Pakalbinau Kristiną norėdama apie parodą sužinoti daugiau.

pagalvodavau, kad mano jau beveik 8 metus kaupiama gatvės meno nuotraukų kolekcija galėtų virsti į parodą, tačiau tuo labai abejojau, nes nesu nei profesionali fotografė, nei menininkė. Svajonė sukurti viešą parodą ir kviesti žmones į jos pristatymą prieš kokius tris metus atrodė visiškai nereali.

Šių metų pradžioje pristatei savo pirmąją nuotraukų parodą. Galėtum papasakoti, kaip gimė ši idėja?

Vis dėlto, pamaniau, nieko neprarasiu, jeigu tiesiog parašysiu bibliotekai ir paklausiu, ar ji sutiktų skirti savo erdvę mano nuotraukų pristatymui. Taip prieš dvejus metus užmezgiau ryšį su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešająja biblioteka. Kadangi 2019-ųjų rudenį (būtent tada parašiau laišką) buvo planuojamos parodos 2021-iesiems metams, man pasiūlė rezervuoti laiką tų metų pradžioje.

Man patinka eiti į muziejus, lankyti fotografų ir kitų kūrėjų parodas. Kartais

Mano darytos gatvės meno nuotraukos turėjo būti eksponuojamos bibliotekos 65

parodų salėje. Deja, pasaulį sukrėtusi pandemija privertė pakoreguoti planus ir viską perkelti į virtualią erdvę. Žinoma, tai neteikia tiek daug džiaugsmo ir laimės, kiek gyvas susitikimas su parodos lankytojais, tačiau turėjau galimybę iš anksto nusifilmuoti bibliotekoje ir pristatyti savo projektą. Buvo malonu sulaukti draugų žinučių su sveikinimais. Kas tau yra gatvės menas? Gatvės menas yra labai plati sąvoka ir kiekvienas žmogus galėtų pateikti savo apibrėžimą. Man šis fenomenas asocijuojasi su miesto gyvenimo pulsu, žodžio laisve, graffiti judėjimu ir iš jo išsivysčiusiu mural art žanru (Lietuvoje itin išpopuliarėjo neofreskos). Šiam meno žanrui nereikia galerijų sienų ar paveikslų rėmų – jis pasitinka praeivį pačiu netikėčiausiu metu, pačioje netikėčiausioje vietoje ir sužadina kažkokią reakciją: smalsumą, susižavėjimą ar net pyktį. Tai nėra elitinis menas – tai menas, esantis arčiau žmogaus, jo kasdienėje aplinkoje. Taip ir gimė parodos pavadinimas – „Gatvės meno galerija – menas arčiau mūsų“. Tavo parodą šiuo metu galime apžiūrėti tik virtualiai? Deja, taip, tačiau vis dar neprarandu vilties, kad kada nors galėsime susitikti parodų salėse ir kalbėtis apie meną gyvai.

Ką manai apie meno išėjimo į virtualią erdvę fenomeną? Ar tai paveiks gatvės meną ir jo sklaidą? Nuotraukos iš virtualios parodos

Šiandien viskas persikėlė į virtualią erdvę: darbas, laisvalaikis, menas. Menininkai, negalėdami keliauti ir piešti ant sienų, dalijasi savo studijose sukurtų darbų nuotraukomis, nes tai vienintelis būdas išgyventi karantiną ir saviizoliaciją. Manau, socialiniai tinklai yra gera terpė gatvės menui, nes kiekvienas gali dalytis meno nuotraukomis, reikšti savo nuomonę ir taip skleisti žinią apie naujausias meno intervencijas mieste. Tikiu, kad ir mano nuotraukos sužadins smalsumą, norą atrasti urbanistinį meną savo aplinkoje. Ar save laikai menininke, ar tik gatvės meno idėjos platintoja? Ar pačias nuotraukas laikai archyvine medžiaga, ar meno kūriniais? Aš pati nekuriu meno, tačiau, fotografuodama kitų žmonių kūrybą, įamžinu tai, kas yra laikina ir gali greitai išnykti. Mano nuotraukų kolekciją galima laikyti skirtingų miestų meno metraščiu, archyvu, kuris, galbūt, bus įdomus ateities kartoms, miesto kultūros reiškinių tyrėjams. Virtualią Kristinos Kurilaitės parodą galite pažiūrėti čia: https://amb.lt/lt/ pazinkime/biblioteka-internete/virtualiosparodos/4#!virtualgallery35/photo0

Meno maršrutas 68

Kauno gatvės meno žemėlapis Kristina Kurilaitė

Kaunietis Vykintas Gervė, tinklalapio Gerve.lt, skirto pažinti Kauną ir Lietuvą, įkūrėjas, sukūrė Kauno gatvės meno žemėlapį, kuriame rasite net apie 300 urbanistinio meno objektų! Kauno gatvės meno žemėlapis įtraukia visus gatvės meno kūrinius: nurodoma jų sukūrimo data ir autorius, taip pat pateikiami aprašymai bei įdomūs faktai. Žemėlapis nuolat atnaujinamas, todėl jame rasite visus Kauno gatvės meno kūrinius, kuriuos galite aplankyti kada tik panorėję.

aprašymą bei įdomių istorinių faktų. Žemėlapį rasite čia: www.gerve.lt/map Gerve.lt taip pat siūlo profesionalias, licencijuotų gidų vedamas ekskursijas, turus dviračiais bei baidarėmis.

Kaip naudotis gatvės meno žemėlapiu? Naudotis žemėlapiu visai paprasta – nereikia siųstis jokių papildomų programėlių. Užtenka kompiuterio ar telefono. Kūriniai žemėlapyje išskirstyti į dvi grupes: piešinių grupėje rasite piešinius ir neofreskas, o objektų grupėje – visus kitus gatvės meno kūrinius. Atsidarę tašką žemėlapyje sužinosite meno kūrinio pavadinimą, atsiradimo datą, autorių ir adresą. Taip pat rasite 69

Gatvės menas Šiauliuose Gražina Montvidaitė

Šį kartą kviečiame apsilankyti Šiauliuose, didžiausiame šiaurės Lietuvos mieste, kur galite rasti po visą miestą pasklidusių sieninės tapybos darbų. Keliaudami ne tik pagrindinėmis, bet ir rečiau miesto svečių lankomomis gatvelėmis, rasite ne tik naujai miestą papuošusių darbų, bet ir jau ne vieną dešimtmetį skaičiuojančią sieninę tapybą. Papasakoti tai viena,

tačiau pačiam aplankyti ir patirti šį erdvės meną yra visai kas kita. Dabar kviečiame susipažinti su mieste esančiais darbais iš nuotraukų, tačiau nuvykus gyvai apžiūrėti darbų, galite pasinaudoti ir naujais dviračių takais bei visame mieste populiariais nuomojamais paspirtukais. Su vėjeliu pirmyn į gatvės meno pažinimo kelionę!

„Užtemimas“ – Vilniaus g. 139, prie dviračių muziejaus, bulvaro pradžia (aut. Guido Bisagni, Italija).

„Potėpis 3D“ – Vilniaus g. 141 (aut. Tadas Vincaitis-Plūgas, Lietuva).

„Plazmos geometrija“ – Vilniaus g. 141 (aut. Tadas Vincaitis-Plūgas, Lietuva).

„Princesės šukuosena“ – Vilniaus g. 155-1A (aut. Petras Rakštikas, Lietuva).

„Saulės visata“ – Trakų g. 43 (aut. Adomas Žudys, Lietuva).

„80 drugelių“ – Tilžės g. 155, Šiaulių dramos teatro siena (aut. Reda ir Arūnas Uogintai, Lietuva).

„Miesto balandžiai“ – Vilniaus g. 140, įvažiavimo arkoje (aut. Živilė Spūdytė-Žvėrūna, Lietuva).

„Saulės riteriai“ – Vilniaus g. 193 (aut. Dalvis Udrys, Lietuva).

Piešiniai šiauliečiams atminti – Vilniaus g. 217, piešiniai ant balkonų (aut. Arūnas Uogintas, Lietuva).

„Pikseliniai spinduliai“ – Vilniaus g. 220 (aut. Adomas Žudys, Lietuva).

„A. J. Greimo portretas“ – Vilniaus g. 245, Šiaulių dailės galerijos siena (aut. Laura Guokė, Lietuva).

„Šiaulių lapė“ – Vilniaus g. 257, prie „Sukilėlių kalnelio“ (aut. Martynas Šnioka ir Edvardas Šeputis, Lietuva).

„Sankryžos personažas“ – Tilžės g. 132, priešais „Rūtos“ saldainių fabriką (aut. Timotiejus Norvila-Morfai, Lietuva).

„Kovų legendos“ – Stoties g. 3, „Sodžiaus“ ūžeiga (aut. Edmundas Birgėla, Lietuva).

„Poilsis“ – Tilžės g. 54, priešais „Tomo“ viešbutį (aut. Eglė Narbutaitė).

Ačiū Mūsų skaitytojams ir visai kūrybinei komandai

Dauguma gatvės meno darbų, rodomų šiame žurnale, yra atlikti legaliai

Gatvės meno galerija 2021