Aš, Mona Liza by Gimtasis Zodis

Jeanne Kalogridis

Aš, Mona Liza Romanas

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė

Vilnius, 2012

UDK 820(73)-3 Ka232

ISBN 978-9955-16-351-0

Ve r s t a i š : Jeanne Kalogridis I, Mona Lisa

Kartais dalykai, nutikę prieš daugelį metų, atrodo artimesni dabarčiai už tuos, kurie nutiko vakar, o atrodo tolimi kaip seniai prabėgusi jaunystė. – Leonardas da Vinčis Codeks Atlantikus, apl. 29 v-a

PADĖKA

Esu nepaprastai dėkinga šiems žmonėms:

savo vyrui, kuris ištvėrė ne tik vėžį, chemoterapiją ir pastarųjų metų komplikacijas, – kur kas nuostabiau, kad jis maloningai ir nestokodamas humoro pakentė ir mane, kol rašiau šį romaną;

šauniesiems savo agentams Russellui Galenui ir Danny Barorui, vis dar gyviems, nors išdirbo dvidešimt metų su manimi;

savo draugėms Kathleen O’Malley ir Anne Moroz, drąsiai klimpusioms į bauginantį mano rankraštį ir netgi dalijusioms patarimus;

o labiausiai:

leidėjams Charlesui Spiceriui iš St. Martin’s leidyklos ir Emmai Coode iš HarperCollins UK, apdovanotoms neišsenkama kantrybe. Abi man padėjo tuo metu, kai slaugiau sergantį vyrą. Knyga pasibaisėtinai vėlavo. Nerandu žodžių, kurie galėtų išreikšti mano dėkingumą joms už gerumą ir mano apgailestavimus, kad joms teko šitaip vilkinti knygos atidavimą leidėjams. Viskas, ką galiu pasakyti: ačiū, Charlie, ačiū, Emma.

PROLOGAS

L I Z A 1490, bir탑elis

Mano vardas Liza Antonijo Džerardini, nors šiaip visiems esu ži-

noma kaip Madona Liza arba tiesiog Mona Liza. Mano atvaizdas nutapytas ant medžio plokštės virtų sėmenų aliejumi ir pigmentais, iškastais iš žemės arba išgautais sugrūdus pusbrangius akmenis. Tam naudojami paukščių plunksnų ir šilkakailių žvėrelių plaukų teptukai. Mačiau tą paveikslą. Moteris jame nepanaši į mane. Stebeilijau į ją, vietoj savęs tematydama savo motinos ir tėvo veidus. Klausiausi ir išgirdau jų balsus. Jaučiau jų meilę ir širdgėlą ir vėl buvau nusikaltimo, susaisčiusio juodu, liudininkė – nusikaltimo, susaisčiusio mus visus. Nes mano istorija prasideda ne nuo gimimo, o nuo žmogžudystės, įvykdytos metai iki man gimstant. Pirmąsyk man tai buvo atskleista per susitikimą su astrologu, likus dviem savaitėms iki gimtadienio, kurį švenčiu birželio penkioliktąją. Mama vis zyzė, kad išsirinkčiau dovaną. Ji manė, kad prašysiu naujos suknelės, nes niekur taip nesipuikuojama apdarais kaip mano gimtojoje Florencijoje. Mano tėvas buvo vienas turtingiausių audinių pardavėjų mieste, ir dėl jo verslo man buvo prieinami prabangūs šilkai ir brokatai, aksomai ir kailiai. Bet aš nenorėjau suknelės. Neseniai dalyvavau dėdės Lauro ir jaunos jo nuotakos Džovanos Marijos jungtuvėse. Po šventės mano senelė rūgštokai burbtelėjo: – Tai nesibaigs geruoju. Ji yra Šaulys, dominuojant Jaučiui. Lauras yra Avinas. Jie be perstojo plieksis.

– Mama, – švelniai pertarė mano tėtis. – Jeigu judu su Antonijum būtumėte kreipę dėmesį į tokius dalykus... – močiutė nutilo, sutikusi aštrų mamos žvilgsnį. Mane tai sudomino. Mano tėvai mylėjo vienas kitą, bet niekada nebuvo laimingi. Taip pat jie niekada nėra su manimi kalbėję apie žvaigždes. Paklaususi mamos sužinojau, kad mano žvaigždėlapis niekada nebuvo braižytas. Tai mane sukrėtė. Pasiturinčios Florencijos šeimos kreipdavosi į astrologus visokiomis progomis, ir pagal nusistovėjusią tvarką naujagimiams būdavo braižomos diagramos. O aš – vienintelis vaikas, šeimos viltis. Beje, būdama vienintelis vaikas šeimoje puikiai nutuokiau, kokias turiu galias – tol verkšlenau ir meldžiau, kol vargšė motina nusileido. Jei būčiau žinojusi, kuo visa baigsis, nebūčiau taip smarkiai spyrusis. Kadangi žingsnis buvo rizikingas, mes nėjome pas astrologą, o pasikvietėme jį į rūmus. Pro langą koridoriaus gale, esantį netoli mano miegamojo, stebėjau, kaip paauksuota astrologo karieta su pažįstamu ornamentu ant durelių sustojo mūsų užpakaliniame kieme. Jį tuojau pasitiko du elegantiški tarnai, ir astrologas, apsitaisęs prigludusia liemene, nešiojama vietoj tunikos, nusileido laipteliais. Aksominį violetinį audinį dengė berankovis tos pačios spalvos, tik tamsesnio atspalvio brokato apsiaustas. Astrologas buvo liesas su įdubusia krūtine, tačiau laikysena ir judesiai buvo valdingi. Zaluma, mano motinos tarnaitė, nuskubėjo jo pasitikti. Tądien Zaluma ėjo gražiai apsirengusios freilinos pareigas. Ji buvo atsidavusi mano motinai, kurios švelnumas inspiravo ištikimybę, juk ji su savo tarnaite elgėsi kaip su mylima kompanione. Zaluma buvo čerkesė iš paslaptingųjų Rytų aukštikalnių. Jos tauta buvo apdovanota grožiu, ir Zaluma – aukšta kaip vyras, juodais plaukais ir antakiais, balto tarytum marmuras veido – nebuvo išimtis. Minkštos jos garbanos, kurių pavydėjo visos Florencijos moterys, buvo suformuotos ne 10

karštomis žnyplėmis. Pats Dievas čia pasidarbavo. Kartais ji kažką murmėdavo savo gimtąja kalba, kuri nebuvo panaši nė į vieną mano girdėtą kalbą – ji vadino ją „adyghabza“. Zaluma tūptelėjo, tada nulydėjo vyrą į namus pas motiną. Šįryt ji, be abejonės, nervinosi, nes astrologas buvo pats autoritetingiausias mieste ir, kai popiežiaus prognozuotojas susirgo, netgi konsultavo Jo Šventenybę. Aš tarytum iškritau iš susidomėjimo rato, tai buvo dalykinis susitikimas, o aš tik blaškiau dėmesį. Išėjau iš kambario ir tylutėliai sustojau laiptų viršuje, žvalgydamasi, kaip čia ką sužinojus apie tai, kas vyksta dviem aukštais žemiau. Akmens sienos buvo storos, o mama buvo uždariusi duris į prieškambarį. Negirdėjau net prislopintų balsų. Susitikimas truko neilgai. Mama atvėrė duris ir pašaukė Zalumą. Išgirdau sparčius jos žingsnius marmuru, tada pasigirdo vyriškas balsas. Pasitraukusi nuo laiptų, nuskubėjau prie lango, pro kurį galėjau matyti astrologo karietą. Zaluma išlydėjo vyriškį iš namų, o tada apsidairiusi įteikė jam kažkokį mažą daiktą, greičiausiai piniginę. Iš pradžių jis ją atstūmė, bet Zaluma elgėsi rimtai ir ryžtingai. Minutėlę dvejojęs, astrologas įsidėjo daiktą į kišenę, tada įlipo į karietą ir buvo išvežtas. Pamaniau, kad Zaluma sumokėjo astrologui už pranašystę, nors suabejojau, kad toks svarbus asmuo būtų pranašavęs tarnaitei. O gal motina paprasčiausiai užmiršo jam sumokėti. Pasukusi namo link, Zaluma pakėlė akis ir sutiko mano žvilgsnį. Sutrikusi, kad mane sugavo šnipinėjant, atsitraukiau. Laukiau Zalumos, paprastai ji mėgdavo paerzinti mane dėl prasižengimų, kartodavo ir kartodavo tą patį, bet šįkart ji nepratarė nė žodžio.

Po trijų dienų astrologas vėl atvyko. Ir vėl pro viršutinio aukšto

langą stebėjau, kaip jis išlipo iš karietos ir kaip Zaluma jį pasitiko. Jaudinausi, nes mama sutiko tinkamu laiku pakviesti ir mane. Nusprendžiau, jog ji nori išlošti laiko, kad nemalonias žinias galėtų pateikti rausvesniais tonais. Šįsyk horoskopų sudarinėtojas demonstravo savo turtus dėvėdamas nuostabią geltoną damasto šilko tuniką, apvedžiotą rudu kiaunės kailiu. Prieš įžengdamas į namą jis stabtelėjo ir slapčia šnektelėjo su Zaluma. Ši, tarytum išgirdusi pritrenkiančią žinią, ranka užspaudė sau burną. Jis kažko jos paklausė. Ji papurtė galvą, paskui uždėjo ranką jam ant dilbio, tarytum ko reikalaudama. Jis įteikė jai popierių ritinį, paskui susierzinęs atsitraukė ir nužingsniavo į rūmus. Išsireikalavusi savo, Zaluma įkišo ritinį į kišenę, pasislėpusią tarp sijono klosčių. Paskui nusekė horoskopų sudarytoją. Pasitraukiau nuo lango suglumusi dėl ką tik regėto susidūrimo ir nekantraudama klausydamasi, kada mane pakvies, sustojau laiptų viršuje. Mažiau nei po ketvirčio valandos – net sudrebėjau, kai žemutinio aukšto durys su didžiausiu trenksmu atsivėrė. Nubėgau prie lango – astrologas ėjo savo karietos link be jokios palydos. Kilstelėjusi sijonus kiek įkabindama nuskuodžiau laiptais žemyn, dėkinga, kad nesusidūriau nei su Zaluma, nei su mama. Be kvapo atidūmiau prie karietos būtent tuo metu, kai astrologas davė ženklą vežėjui judėti pirmyn. Uždėjusi ranką ant poliruotų medinių durelių, pakėliau akis į kitapus jų sėdintį vyriškį: 12

– Prašau sustoti, – paprašiau. Jis mostelėjo vežėjui, kad prilaikytų arklius, ir nužvelgė mane rūsčia mina. Ir vis dėlto jo žvilgsnyje buvo ir smalsumo, ir užuojautos: – Matyt, būsite dukra. – Taip. Jo žvilgsnis mane vertino: – Neketinu imtis gudrybių. Ar suprantate? – Ne. – Hmm. Matau, kad nesuprantate, – kiek patylėjo, kruopščiai rinkdamas žodžius. – Jūsų motina, ponia Lukrecija, minėjo, kad būtent jūs reikalavote mano paslaugų. Ar tai tiesa? – Tiesa, – nuraudau nežinodama, ar mano prisipažinimas jo nesupykdys. – Tuomet nusipelnote išgirsti bent dalį tiesos, nes šiuose namuose visos tiesos jūs niekada nesužinosite, – pasipūtėliškas jo susierzinimas išnyko, o balsas įgavo nuoširdumo ir paslaptingumo. – Jūsų diagrama neįprasta – kai kas pasakytų, kad ji kelia grėsmę. Aš labai rimtai žiūriu į savo amatą, visiškai pajungiu intuiciją, ir abu man sako, kad jūs esate įsukta į smurto, apgavystės ir kraujo ratą. Turėsite užbaigti tai, ką kiti pradėjo. Atšokau, bet atgavusi balsą užtikrinau: – Nieko nenoriu apie tokius dalykus žinoti. – Esate ugnis keturiais aspektais, – tarė astrologas. – Toks jau jūsų temperamentas, jūs tarytum krosnis, kurioje turės būti nukaltas teisingumo kalavijas. Jūsų žvaigždėse aš išskaičiau smurto veiksmą, vieną jūsų praeityje ir vieną ateityje. – Bet aš niekada nedaryčiau nieko, kuo galėčiau kitą sužeisti. – Viskas Dievo nulemta. Skirdamas jums tokį likimą jis turėjo savų priežasčių. Norėjau daugiau paklausti, bet astrologas šūktelėjo vežėjui, ir puikių juodų žirgų pora trūktelėjo karietą. Suglumusi ir sunerimusi pasukau atgal į namus. Netyčia kilstelėjau akis ir pamačiau Zalumą, įsistebeilijusią į mane pro viršutinio aukšto langą.

*** Kai grįžau į savo kambarį, jos jau neradau. Lūkuriavau kokį pusvalandį, kol mane pasišaukė mama. Ji vis dar sėdėjo didžiojoje menėje, kur buvo priėmusi astrologą. Kai įėjau, ji nusišypsojo, matyt, nieko nežinojo apie mano susitikimą su tuo žmogumi. Rankoje laikė popierių ryšulį. – Eikš, prisėsk šalia, – pakvietė mane maloniai. – Viską papasakosiu apie tavo žvaigždes. Žvaigždėlapį reikėjo nubraižyti prieš daugybę metų, taigi nusprendžiau, kad tu nusipelnei naujos suknelės. Tėvas rytoj nusiveš tave į miestą, ir tu išsirinksi audeklą. Bet jam apie astrologą nieko nepasakok, kitaip jis mus palaikys pernelyg išlaidžiomis. Atsisėdau ir sustingau tiesia nugara, rankas susidėjus į skraitą. – Matai, – mama išvyniojo popierius sau ant kelių ir pirštu vedžiojo po astrologo dailiai prirašytus lapus. – Esi po Dvynių ženklu, žinoma, oras. Žuvys – vanduo – yra kilime. Tavo mėnulis yra Avino žvaigždyne – ugnis. Be to, turi daugybę žemės ženklų savo diagramoje, tai rodo tave esant puikiai subalansuotą. Tai rodo, kad tavo ateitis bus itin laiminga. Ji kalbėjo, o mano pyktis augo. Visą pusvalandį ji praleido ruošdama laimingų melų mišinį. Astrologas buvo visiškai teisus, čia man nelemta sužinoti tiesos. – Tavo gyvenimas bus ilgas ir laimingas, būsi turtinga, turėsi daug vaikų, – tęsė mama. – Gali nesirūpinti, už ko tiktų, o už ko netiktų tekėti, nes visų ženklų atžvilgiu tavo padėtis tinkama, taigi... – Ne, – pertraukiau jos kalbą. – Esu ugnis keturiais aspektais. Mano gyvenimą ženklina klasta ir kraujas. Mama ūmai pakilo, popieriai iš jos skraito pažiro ant žemės. – Zaluma! – sušnypštė ji, o jos akys užsiliepsnojo pykčiu, kokio dar niekada nebuvau regėjusi. – Ar ji su tavimi kalbėjo? – Aš pati pasikalbėjau su astrologu. Tai išsyk nuramino mamą, ir jos veido išraiška pasidarė neįskaitoma. Atsargiai paklausė: – Ką jis dar tau pasakė? – Tik tai, ką dabar pasakiau. 14

– Nieko daugiau? – Daugiau nieko. Ūmai netekusi jėgų, ji vėl nugrimzdo į kėdę. Sutrikdyta pykčio vis dėlto nenustojau galvoti, kad švelni ir mane dievinanti mama tenorėjo apsaugoti mane nuo blogų naujienų. Pašokau ant kojų: – Visa, ką man sakei, melas. Kodėl turiu išgirsti tiesą iš kitų? Taip kalbėti buvo žiauru. Ji žvilgtelėjo į mane nugalėta. Ir vis dėlto aš nusisukau ir palikau ją ten, sėdinčią ranką prispaudus prie širdies. Įtariu, kad motina ir Zaluma buvo smarkiai susikivirčijusios. Juodvi visada kuo draugiškiausiai sutarė, bet po antrojo astrologo apsilankymo mama sustingdavo, vos tik į kambarį įeidavo Zaluma. Ji daugiau neatsakydavo į tarnaitės žvilgsnį, nepratardavo nė poros žodžių. Zaluma taip pat buvo paniurusi ir tyli. Tik po kelių savaičių juodvi ir vėl tapo draugėmis. Mama daugiau niekada nekalbėjo man apie žvaigždes. Dažnai susimąstydavau, ar nepaprašius Zalumos suieškoti tuos popierius, kuriuos astrologas paliko motinai. Norėjau pati perskaityti tiesą apie savo likimą. Bet kažkokia nepaaiškinama baimė kiekvienąsyk mane sulaikydavo. Jau dabar žinojau daugiau, negu būčiau norėjusi. Turėjo prabėgti dar dveji metai, kad sužinočiau apie nusikaltimą, su kuriuo taip glaudžiai buvo susijęs mano gimimas.