Christian Tielmann pasakojimas Daniel Napp piešiniai
Dėdė Nojus vasaroja Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
– Nieko nepadarysi, – tarė dėdė Nojus. – Valstietis nevažiuoja vasaroti, o jo samdinė tuo labiau.
– O kodėl ne, norėčiau sužinoti? – supyko dėdės pagalbininkė Tonė. – Kažkas juk turi pamelžti karvę, – paaiškino dėdė Nojus. – Bet kažkas turi ir paplūdimyje pasivolioti, – atkirto Tonė. – Pagaliau kažkas turi ir vištas palesinti, – nenusileido dėdė Nojus. – Bet kažkas juk turi ir smėlio pilį pastatyti, – nesutiko Tonė. – Be to, kažkas turi išmėžti mėšlą, – vis tiek tvirtino dėdė Nojus. – Aš esu valstietis, o tu mano samdinė: kaip aš pasakysiu, taip ir bus. Nevažiuosi tu vasaroti. – Tai mėžk tą savo mėšlą pats! – Tonė įtūžusi įsmeigė šakes į mėšlo krūvą. – O aš važiuoju prie jūros – man atostogos! – Bet juk užvis svarbiausia – doras valstiečio ūkis! – sušuko dėdė Nojus jai pavymui.
Tačiau Tonė jau parpė žemyn, į slėnį. Na palauk, pamanė sau dėdė Nojus. Jei Tonė šitaip gali, tai man tuo labiau niekas neuždraus. Jei Tonė gali vasaroti, tai juo labiau galiu ir aš.