Iki pasimatymo

Markus Werner

Iki pasimatymo Romanas

Iš vokiečių kalbos vertė Valda Kropienė

Vilnius 2012

UDK 821.112.2(494)-31 Ve-177

ISBN 978-9955-16-372-5

Ve r s ta iš: Markus Werner Bis bald

© 1992 Residenz Verlag, Salzburg und Wien © Vertimas į lietuvių kalbą, Valda Kropienė, 2012 © „Gimtasis žodis“, 2012

1 Vos tik įlipus man ėmė svaigti galva. Atsidavė plaukų laku, atsidavė viskuo, kuo tokie žmonės atsiduoda. Laikiausi už pagalbinio vairuotojo sėdynės atkaltės, kol kelionės vadovas tikrino mano bilietą, išvakarėse pirktą IDEAL VOYAGES biure. Jis tikrino taip ilgai, kol visi – autobusas buvo beveik pilnas – sužiuro į priekį. Su vairuotoju apsikeitęs keletu arabiškų žodžių, burna apžiojęs mikrofoną, vokiškai paklausė: vienas? Šitą klausimą nuolat girdžiu kone visuose restoranuose, į jį atsakydamas beveik visada nuolankiai pritariu, o baigiasi tuo, kad padavėjas mane nuveda prie paties mažiausio staliuko visame restorane, šitą klausimą, kuris man neatrodo itin prasmingas, dabar girdėjau iš keturių garsiakalbių. Sutrikau. Negalėjau pasakyti ne, nenorėjau sakyti taip, tad tik nežymiai linktelėjau. Kelionės vadovas davė pastabą, kurios nesupratau, girdėjau juoką ir judėdamas į autobuso galą kairėje ir dešinėje mačiau išsiviepusius veidus. Viena sėdima vieta dar buvo laisva, be abejo, virš rato, kurio išgaubtas apmušimas ribojo mano kojų laisvę.

Norėjau atsisakyti Kartaginos. Norėjau, autobusui sustojus artimiausioje stotelėje, išlipti, sugrįžti į savo viešbutį, pasiimti pusryčius ir vėl numigti. Nesupratau, kaip man galėjo šauti į galvą užsisakyti išvyką su vadovu, savanoriškai atsisėsti į turistinį autobusą, juk turėjau žinoti, kokie žmonės ir koks tvaikas manęs ten laukia. Kai apsidairiau, žlugo bet kokia viltis apie galimą sustojimą, visos vietos buvo užimtos, o tai, kad vienintelė laisva vieta šalia manęs turėtų būti užimta, atrodė neįtikima. Svarsčiau, ar apsimesti, kad mane pykina, tada turėčiau eiti į priekį, paprašyti vairuotojo sustoti ir leisti man išlipti. Bjaurus jausmas ir vėl atsidurti dėmesio centre mane sulaikė. Po kelių minučių pastebėjau, kad autobusas, užuot pasukęs į pagrindinę gatvę, vedančią į Tunisą, lėtai riedėdamas palmių alėja padarė papildomą kilpą ir sustojo priešais vartų arką. Norėjau atsistoti, tačiau staiga erdvė priešais virto raibuliuojančia siena, milžinas prispaudė mane minkštame krėsle.

Būčiau dantis sukandęs ir pasprukęs, ką manai? Jei anuomet, susilpnėjęs, kai dar buvau sveikas, nebūčiau pasidavęs svaiguliui, gal būčiau išvengęs kitų dalykų. Tik svirduliuodamas būčiau įstengęs pabėgti, tačiau lauke, lauke atsitiesęs, apkabinęs lietų, jūros vėją ir pasišokinėdamas išėjęs, o mes sėdėtume tikriausiai ne čia, aš, šiek tiek susitraukęs, per plačiais rūbais, tu su užrašų knygute ant kelių, ką manai?

Ar tavo kėdė patogi? Ji nepatogi, pažįstu visas savo kėdes, taip pat ir ši, vadinamoji kėdė-zigzagas, iš guobos medienos sukonstruota akiai, ne kitoms kūno dalims, atsiremi, tada masyvios galinės lentos viršutinė briauna trina ketvirto arba

penkto juosmens slankstelio keterinę ataugą, vis dėlto tai teisėtai pasaulyje garsėjanti kėdė, laimėjimas, stipri, tiksli ir akiplėšiška, kaip visas menas, aš nukrypau nuo temos.

Apakino tik sekundę, užuolaida greitai pakilo. Autobusas jau važiavo, priekyje šalia kelionės vadovo stovėjo jaunas, šortus mūvintis vyriškis, kelionės vadovas mosikavo jo bilietu ir prašė – per mikrofoną – ryžtingai, prieš prisipildant autobusui, iš naujo paaiškinti. Supratau, kad vyriškis – amerikietis, nesuprantantis nei vokiškai, nei prancūziškai, tad turėjo susitaikyti, kad negalės sekti gido paaiškinimų. Regis, tokia padėtis, jei ją suprato, amerikiečio neišgąsdino, šiaip ar taip, jis du kartus pasakė okay ir du kartus no problem, atėjo į galą ir atsisėdo šalia manęs. Padavė man ranką ir prisistatė, Griunbergas, Ohajas. Dar niekada neteko girdėti kažką lemenančio amerikiečio, Griunbergas lemeno ir man patiko, tačiau buvau nepakankamai susikoncentravęs, kad dalyvaučiau pokalbyje, jaučiausi nekaip ir dažnai suimdavo žiovulys, o ir kelionės vadovas, vos tik atsidūrėme pagrindinėje gatvėje, pradėjo postringauti dviem kalbom. Pirmiausia jis prisistatė pats, tikriausiai Ali, Mohamedu arba Farouku, tada peržvelgė Tuniso istoriją, o Griunbergas, virš šakumo susinėręs rankas, trūkčiojo, svirdinėjo ir aprimo ant mano peties. Jis man, galima sakyti, netrukdė, man trukdė tik kelionės vadovo tauškėjimas, nors ir puikiai kalbėjo vokiškai bei prancūziškai, tačiau viską taip mechaniškai sakė atmintinai, kaip tik galima sakyti tai, kas tūkstantį kartų kartota. Juokai taip pat išbandyti, juokiamasi užtikrintai, mano susierzinimas augo. Visur mačiau atgrasius pakaušius

ant liesų ir lašiningų kaklų, visur mačiau siaubingiausias ausis, mėsingiausioji priklausė sėdinčiajam priešais mane, jo ausies spenelis buvo tikras spenys, priaugęs apačioje, o milžiniška kriauklė buvo taip smarkai atlėpusi, kad negalėjau nematyti pigmentinės dėmės jos galinėje sienelėje: ovalus, juodai violetinis voras, plaukuotas, pasiruošęs šuoliui. Norėdamas nukreipti savo dėmesį, minutėlę stebėjau laikrodį ant Griunbergo rankos, bet ir šis buvo bjaurus, grubus, kaip ir kiekvienas laikrodis, norintis būti daugiau nei laikrodis.

Laiko zonomis padalytas pasaulio žemėlapis ant ciferblato man labiau priminė apgavystę, o tai, kad snūduriuojantis Griunbergas dar ir išsižiojo, kas ir sumaningiausią miegalių paverstų panašiu į kuoktelėjusį, mane supykdė galutinai.

Užmerkiau akis, Reginos patarimu bandžiau mąstyti pozityviai, nesėkmingai, pastebėjau, kad ir apie Reginą pradėjau mąstyti negatyviai. Neįmanoma nusikratyti nuotaikos. Galima tik klausti, iš kur ji atsiranda, priešais regėjau praėjusią savo dieną, lietingą kaip ši, vėjuotą kaip ši, pragiedrėjusią vidudienį, ir pasivaikščiojimą paplūdimiu, jutau gerklės skausmą, smėlį sandaluose ir ausyse, pusaugių prekeivių persekiojimą: kodėl Hamamete, jei nei medinio kupranugario, nei medžiaginio? Bėgimas į miestą, vaikščiojimas varginga Medina, viskas apgadinta, viskas nuniokota, nieko panašaus į folklorą ar šiaurietiškus papročius, baudžiamas turizmas. Griebimas už riešo, tempimas į parduotuvę, gąsdinimas odiniais kupranugariais ar kupranugarių oda, bėgimas į Kasbą, vėjo gūsių apnuogintos pensininkių šlaunys, bėgimas į miesto pakraštį, kur viskas tikra: turgus vietiniams, margas ir apkvaitinantis, varžtai, prieskoniai,

vištos, viskas, čia prasiskverbianti gėda, prisidengusios moterys, staiga murmesys ir niūrūs žvilgsniai, moteris, blondinė su marškinėliais, juodais aulinukais ir gėdingais, vos užpakalį dengiančiais glaudžiais šortais judanti per knibždėlyną, apnuoginta bamba, apnuoginta! O išlepintieji arabai?

Jos nečiumpa. Nenumeta tarp šafrano maišų. Nesuteikia malonumo. Nuėjau. Vakarais kuskusas su paprikos skiltelėmis, deginimas burnoje ir žliaugiantis prakaitas. Įkypai priešais pora, jam apie trisdešimt, tunisietis, kostiumuotas, ji gerokai vyresnė, vokietė, rūpestingai pasijauninusi, liepsnojantis vyras: pažintis šviežia. Save visažiniu laikantis vienišius, logiška, geriu figų degtinę, stebėdamasis greita preliudija prieš savo akis. Jis giria jos kūną, sugriebia už rankų ir – tikėsi ar ne – patiki jai savo vyrišką galią. Geriu datulių degtinę. Ar moteris susileidžia? Ji pakankamai išblyškusi, tik kaklas ir iškirptė įgauna vario spalvą. Ateina berniukas ir pasiūlo jazminų puokšteles, vieną nusiperku, pauostau, o mintyse ieškau žodžio dieviškas kito atitikmens. Moteris skubiai žvilgteli į mane, manęs čia nėra, aš uostau. Ji labai tyliai sako: „Man mėnesinės.“ Padavėjas trečią kartą atneša datulių degtinės prie tešlos kepinių, įdarytų datulių pasta.

Aš valgau, o tuo metu, kai valgau, paukšteli – tikėsi ar ne – vyriškis priešais paukšteli sau per kaktą ir ima kalbėti apie svarbų susitikimą, skubiai susimoka, paglosto jai smakrą ir išeina. Pasaulis nepakenčiamas. Aš įsikimbu į jazminų puokštelę, įkvepiu aromato, noriu kvėpti aklas, noriu kvėpti kurčias. Tau duosiu patarimą: niekada neuostyk per ilgai jazminų puokštės, po trijų minučių tau staiga ims atrodyti, kad kiši nosį į naktinį puodą. Susimoku. Tada į viešbutį, į

vėsią spalio lovą, į ištvirkavimą gretimame kambaryje, pasaulis nepakenčiamas.

Kai atbudo Griunbergas, keleivių baubimo pažadintas, – apgailestaudamas dėl skverbimosi į dykumą kelionės vadovas ką tik referavo apie florą ir fauną, tai suteikė galimybę vienam iš suplanuotų juokelių, o konkrečiau, geriau seksas dykumoje nei smėlis lovoje, silpnokai, silp­ nokai, bet vietiniams gyventojams tinkantis, – kai atbudo Griunbergas, mes jau buvome arti užtvankos, vedančios pro Tuniso ežerą į La Goulette. Griunbergas paklausė, ar jis miegojęs, atsakiau yes. Pasidomėjo, iš kur aš mokąs ang­liškai ir kokia mano profesija, jis pats esąs elektrotechnikas. Aš, išvydęs Kartaginos artumą, būčiau turėjęs šiek tiek pameluoti, bet pasakiau teisybę, nuo tada jis liko šalia manęs. Ne kartą pabrėžė, kad esąs labai laimingas kartu su archeologu galėdamas aplankyti Kartaginą. Prieštaravau dar kartą patikslindamas, kad esu ne archeologas, o paminklosaugininkas, pagal išsilavinimą istorikas, turintis statybos ir meno istorijos disciplinų pagrindus, paaiškinau, kad niekada neteko išsamiau domėtis Kartagina, tik paviršutiniškai, paskutinį kartą studijų laikais, gal prieš dvidešimt metų, nesu susipažinęs su naujausiais dirvožemio tyrinėjimo rezultatais. What a lucky chance, pasakė Griunbergas, kuris arba nesiklausė, arba manimi nepatikėjo, tačiau jo lemenimas mane pamalonino. Tas lemenimas netiko prie jo margų kelnių, galbūt, kaip man atrodė, prie jo akių. Šios kažkaip maldavo ir dvejojo. Aš jį vis prašiau nepervertinti manęs ir Kartaginos, Kartagina esą, kalbant apie finikiečių ar pūnų laikų pirmykštį pavidalą, giliausiai 10

nuskendusi, archeologiškai, kiek žinau, o mano žinios, kaip jau sakiau, su didelėmis spragomis – archeologiškai ne per daug sensacingos, tiesiog neperspektyvios. Don’t worry, pasakė Griunbergas.

Man reikia deguonies, minutėlę, pabūk, nesirūpink, tik dešimt įkvėpių, matai, čia šakojasi plastmasinė žarna, vienas antgalis į kairę, kitas į dešinę nosiaryklę, jau ir viskas, minutėlę.

Pirmą kartą autobusas sustoja visai netoliese amfiteatro.

Lynoja. Mohamedas paskelbia, kad jį aplankyti skiriama penkiolika minučių. Kas norįs prie jo dėtis, prašom, dalyvavimas savanoriškas, toks pat savanoriškas, kaip ir pats gyvenimas. Aš visai netroškau permirkti lietuje, tačiau tas noras šlapintis. Griunbergas pasisiūlė mane priglausti po savo sustumiamu skėčiu. Mes išlipome ir, paėję kelis žingsnius šlaitu aukštyn, apžvelgėme teatrą, nustebinusį savo didybe, kurios negausios liekanos – pamatai bei arenos fragmentai – turėjo nuvilti diletantą. Iš tiesų pastebėjau, kad Griunbergas, tikriausiai tikėjęsis išvysti padorų kolosą, nusiminęs stovėjo po skėčiu, bejėgiškai spoksojo į griuvėsius ir savo tylėjimu prašė paaiškinti prasmę. Naktį aš tikriausiai pasigavau pūslės uždegimą ir dabar dairiausi tinkamos vietos. Staiga Griunbergas pasakė iš mokyklos laikų atsimenąs, kad Hanibalas kažkaip susijęs su Kartagina, ar tiesa? Aš pritariau. Ar galima įsivaizduoti, paklausė jis ir parodė žemyn į areną, kurioje šiuo metu stovėjo mūsų turistų grupė, pusračiu susispietusi apie Ali, ar galima įsi11

vaizduoti, kad Hanibalas ten, apačioje, retkarčiais pademonstruodavo savo įžymiuosius dramblius? Atsakiau, įsivaizduoti galima, bet neįmanoma, kad taip buvę, nes šis amfiteatras – tai romėnų laikų statinys iš antro amžiaus po Kristaus, o Hanibalas su savo drambliais išgarsėjęs trečiame amžiuje prieš Kristų. Griunbergas patenkintas nebuvo. Jis mokęsis, kad Hanibalas sutriuškinęs romiečius, ir ne kur nors kitur, o prie kažkokio ežero Italijoje, kaip gali būti, kad čia, Hanibalo mieste, buvo pastatytas romėnų teatras, jis, Griunbergas, pasigendąs logikos. Pažadėjęs netrukus grįžti, minutėlei atsiprašiau. Jis dar norėjo man įduoti savo sustumiamą skėtį, atsisakiau, nes reikėjo laisvų rankų, ir, trumpai paieškojęs, radau neblogą vietelę už kamščiamedžio. Tai galėjo būti ir skėtinė akacija, gal tik pušis, šito labai tiksliai nežinau, aštuoni mėnesiai – ilgas laikas, šiaip aš dar daug ką prisimenu, nes jei ką aplanko pikta lemtis – pastaraisiais žodžiais be galo žaviuosi, – tas šalutines aplinkybes mena ilgai. Nuleidau vandenį, Hanibalas galvoje, mačiau jį stovintį Birsos kalvos papėdėje, juodai apsirengusį, vienaakį, suglumusį, su širdgėla žiūrintį į Tuniso įlanką, tokią mėlyną mėlyną, tokią klusnią, nešančią į pasaulį, į šlovę, mano Baalai, mano Baalai . – Apskaičiavau, kad nugalėtoji Kartagina nelemtaisias 202 metais buvo lygiai mano amžiaus: keturiasdešimt ketverių. Skirtumas tik tas, kad ji galėjo tikėtis visose mokyklose tapti mokomąja medžiaga, kaip Ohajui labiau paviršutiniška, tačiau aš neturėjau ko tikėtis, nieko parodyti, jokio transalpinio žygio. Žiūrėkite, Baalas – sen. Rytų (kanaaniečių, finikiečių) gamtos, derlingumo dievas (čia ir toliau – vert. past.).

12

tariau Griunbergui, kuris, man sugrįžus, dar kartą nedrąsiai paklausė apie logiką, visai paprasta: A pargriauna B ant žemės. B po minutėlės atsistoja ant kojų ir pargriauna ant žemės A. A guli. Kartkartėmis jis dar krūpčioja, taip, kad B mato esant reikalinga jį nužudyti ir sunaikinti jo namus.

Ant šiukšlių ir griuvėsių B pasistato savo namą. A yra Kartagina, B – Roma. I see, sako Griunbergas. Tačiau kadangi, toliau aiškinu, išskyrus pagrindinę taisyklę, viskas laikina, užeina C, parbloškia ant žemės ir išvaro iš namų B, vėliau pasirodo D, išmeta C, C yra vandalai, D – bizantiečiai. I see, sako Griunbergas, and what next? E, sakau, E jau klebena vartus, įsiveržia, žudo ir griauna namus. E yra arabai, ir nuo to laiko griuvėsiuose žydi brūzgynai. Thank God, sako Griunbergas, o aš linkteliu.

Ponia Gūl? Taip? Ne, jūs visiškai netrukdote, o, ačiū, liepžiedžių arbata. Tau taip pat liepžiedžių arbatos? Gal taurelę slivovicos? Tikrai ne? Pone Dieve, jis išgeria arbatos, o aš kai ką būtinesnio, ačiū, ponia Gūl, iki poryt, ačiū.

Važiavome į pagrindinę automobilių stovėjimo aikštelę.

Nebelijo. Tačiau man pradėjo svaigti galva ir staiga pasijutau pavargęs, likti autobuse ir septyniasdešimt minučių, numatytų kitų įžymybių lankymui, išnaudoti poilsiui. Bet viltis lauke susirasti ką nors valgyti ar gerti – man tiesiog trūko pusryčių – privertė mane išlipti. Griunbergas pasiūlė vėl palikti grupę ir vietovę apžiūrėti savarankiškai, ką ir sveikinau, nes visa, kas kolektyviška, man sukeldavo migreną.

Antra vertus, baiminausi, Griunbergo žinių alkio nepa13

jėgsiu numalšinti, tad mielai būčiau pasilikęs vienas. Vis tiek Griunbergas man patiko, stovėjo patenkintas priešais Antonijaus termas, čia matėsi vertikalės, pavyzdžiui, kolona su tonas sveriančiu marmuriniu kapiteliu. Viskas labai įspūdinga, labai ilgalaikiška, tik kam visa tai buvo naudojama prieš virstant griuvėsiais. Šventykla? Ne, pasakiau, maudynėms šilto vandens baseine, todėl ir vadinasi „termos“.

Jei Griunbergas dabar paklaus, ar galima įsivaizduoti, kad čia maudėsi Hanibalas, aš nugriūsiu. Tačiau Griunbergas paklausė, lyg būčiau ir čia kompetentingas, ar čia kur nors būtų tualetas. Arabų berniukas, jau ilgesnį laiką sukęs apie mus ratus, užgirdo bei suprato klausimą ir iš karto pasisiūlė Griunbergui parodyti kelią. Griunbergas paprašė manęs kantrybės ir trijų ar keturių popierinių servetėlių. Pasakiau, kad aš norįs pasižvalgyti šalia esančiame archeologiniame parke, ten vargu ar pasimestume, jei vėliau ateisiąs. Jis baikščiai paklausė, kur tas parkas. Parodžiau laiptus, vedančius žemyn į aikštę prieš termas, ir pasakiau, parkas arba muziejus po atviru dangumi prasidedąs tuoj pat virš laiptų ir kyla šlaitu aukštyn. Mums kalbant berniukas atidžiai žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą iš mūsų, o kadangi veikiausiai būgštavo dėl pasikeitusio sumanymo ir grėsmės laukiamam atlygiui, čiupo Griunbergo ranką ir nutempė jį į šalį. Saulė prasimušė, vėjas išsklaidė spindulius, šalau.

Matai, mano puodelis virsta švino taure, šiai dienai pakaks, jei ji pradeda taip silpnai čirkšti, mano balsas mane piktina.