Mano tėvynė, tavo tėvyne by Gimtasis Zodis

Wolf von Lojewski

Mano tėvynė, tavo tėvynė S u s i t i k i m a i Ry t ų P r ū s i j o j e

Iš vokiečių kalbos vertė Milda Kunskaitė

Vilnius, 2012

UDK 943.11(093.3) Lo-73

Knygos leidybą rėmė Kultūros rėmimo fondas Knygos vertimą rėmė Gėtės institutas, kurį finansuoja Vokietijos užsienio reikalų ministerija

ISBN 978-9955-16-392-3

Tu r i ny s Mano tėvynė, tavo tėvynė / 7 Žvilgsnis į visatą / 19 Kur šniokščia Mėmelis / 31 Siena Europoje / 41 Suartėjimas su Kaliningradu / 51 Užkeikta pilis / 61 Paskutinysis prūsas / 77 Gudvaliai, pirmasis apsilankymas / 83 Gudvaliai, antrasis apsilankymas / 91 Girdava yra gražesnė / 105 Svajonės apie miegantį rojų / 113 Apie žmones ir gandrus / 123 Gyveno kartą... / 133 Dviejų brolių istorija / 141 „Naktis praėjo be miego...“ / 149 Dukart per pragarą / 157 Po Mozūrijos dangumi / 167 Viešnagė pas Zygfrydą Lencą / 179 Namo... / 193 Vaidas dėl susitaikymo / 205 Iš kur? Į kur? / 215 Vietovių sąrašas / 220

M a n o t ė v y n ė , t avo t ė v ynė Vyriškis linksmai žingsniavo manęs link. Dešine ranka mostelėjo į horizontą, kažkur į tolį, jo ranka pakilo ir nusileido it plazdenantis paukštis. – Žiūriu jūsų laidas per televiziją: tai ir vėl ten lankėtės... Mums taip netikėtai susitikus, jis neprisiminė tikslios vietos, tad man teko jam truputį pagelbėti. – Taip! – šūktelėjo, o jo veidas dar labiau nušvito. – Man patinka tokios istorijos, nė nežinau kodėl. Ne, ne, jis pats kilęs ne iš rytų, o iš gražiojo Heseno krašto. O kartą nuvykti ten, kur darsyk lankiausi aš, jam atrodę šiek tiek nepakeliui. Be abejo, Ispanija, Kanarų salos, Marokas – jam visur jau yra tekę atostogauti. Bet Mozūrija ir kitos panašios vietos tiesiog niekados neatėjusios jam į galvą. Galiu jį suprasti. Būna kelionės tikslų, vietų, pavadinimų, kurių ieškome širdimi, o ne žemėlapyje arba tikrovėje. Jie persimainė, nugrimzdo laiko gelmėje. Viskas yra kitaip – net jei išsiaiškini, kad, tarkime, atstumas nuo Berlyno iki Kaliningrado, buvusio Kenigsbergo, yra trumpesnis nei iki Miuncheno. Viena yra kasdienybė, o kita – svajonės. Juk ir lėktuvai, traukiniai į Pietus, suprantama, vyksta kas valandą, o kelionė „tenai“ atrodo lyg koks nuotykis. Žinoma, ir ten, ir ten vykti automobiliu yra kankynė. Bet greitkeliuose juk pripratome prie kamščių ir nepatogumų, o kelias į Rytus atrodo nenuspėjamas ir nežinomas. M a n o t ė v y n ė , tav o t ė v y n ė

Man tai – tėvynė. Bet kas yra klajūno tėvynė? Į galvą ateina daugybė atsakymų: ji ten, kur tuo metu gyvena šeima ir kur stovi tavo baldai ir knygos; vietovė, įrašyta asmens dokumente kaip gyvenamoji arba gimimo vieta; nuolatinė protėvių gyvenamoji vieta. Tame slypi neaiškus meilės ir saugumo troškimas. Galbūt mus suformuoja kraštas: tikras bavaras, aiškus švabas, šiaurės fryzas – veiklus ir nekalbus, tipiškas linksmuolis nuo Reino. Ar mums leista tai pasirinkti? Ar kraustantis iš vienos vietos į kitą įmanoma šią sąvoką kaskart perkelti? O kaip turėtų skambėti žodžio tėvynė daugiskaita? Žodžių analizės žinynai irgi nepadeda. Tėvynės, tėvynių... Kiekvienas bandymas baigiasi keistokai. Tiesą sakant, tai prieštarauja ir jausmams. Skambesys taiko į kažką vienintelį – veikiau nulemtą likimo, o ne pačių, daugiau jaučiamą negu išmatuojamą. Žmogus turi apsispręsti arba už jį nusprendžia aukštesnės jėgos: arba tai, arba tai! Aš, pavyzdžiui, gimiau Berlyne. Bet netrukus išsikėlėme iš šio miesto. Ir kai taksi važiuoju pro didžiulės klinikos, kurioje pirmą kartą pravirkau, pastatų virtinę, manyje sentimentalūs jausmai neprabunda. Pasakysiu trumpai: „Tu esi rytprūsiškis, mozūras!“ – taip prisakė man tėvai. Aš jiems pažadėjau ir pažado laikysiuosi. Bet ir tai, aišku, lengviau pasakyti nei pajausti. Tačiau čia yra viliojančio patrauklumo. Tai, kas tolima, prarasta, istorijos sūkurio nugramzdinta, žmogui gali būti stipresnė atrama ir tėvynė greitai besikeičiančiame pasaulyje nei kasdieninė, natūrali, žmogų nuolat supanti aplinka. Aš net mažumėlę didžiuojuosi, kad esu iš Rytų Prūsijos, nes tokią tėvynę turi ne kiekvienas. Išryškėjo ir dar kai kas. Nors pretenzijoje „mano tėvynė“ dešimtmečius buvo labai stipriai akcentuojamas žodelis „mano“ – ji priklauso man ir niekam kitam! – keliaudamas

Wo l f vo n Lo j e w s ki

pamačiau, kad dabartinėje Europoje sąvoka „tėvynė“ gali būti taikinantis veiksnys ir net gali jungti žmones, kalbančius skirtingomis kalbomis. Grafienė Marion Denhof – ryškus vardas permainingoje šio regiono istorijoje – mus išmokė, kad galima mylėti ir neturint. Pritariu jai iš visos širdies, nors mano ryšys su šita bendra tėvyne gal nėra tipiškas. Jį sukūrė svajingi prisiminimai ir jaunatviškas veržimasis į tolimus kraštus. Ir įvykis, nutikęs bėgant iš jos, – tada man paaiškėjo, kaip žmogus visiškai atsitiktinai gali atsidurti vienoje arba kitoje tautinių aistrų pusėje. Kai pagalvoju apie Rytų Prūsiją, iškyla platybės, ramybės ir vienatvės prisiminimai. Karštos vasaros ir šaltos žiemos. Pasak tėvų ir giminaičių, ten, tiesą sakant, viskas buvo gražiau nei kurioje nors kitoje pasaulio vietoje! Paskui staigus lūžis: iš kaimo ramumos per karo ugnį į gyvenimą klajoklių, kurie beldėsi į svetimų namų duris ir nebeturėjo savo lovų. Žmogaus smegenys yra stulbinantis potyrių sandėlis. Važinėji po nepažįstamas vietoves, susipažįsti su naujais žmonėmis ir jau po valandos nebeprisimeni jų vardų. O paskui vėl tarsi iš gelmių išnyra ankstyvos vaikystės prisiminimai, primasinti neryškios saulės šviesos, tolimų žiburių naktyje arba garsų ir kvapų, kurie man pažįstami, nors nežinau iš kur. Buvau septynerių su puse, kai mama visus daiktus sukrovė į lagaminus ir dėžes ir pareiškė: – Važiuojame pas tetą Lilo į Alenšteiną! Kai vežikas paskutinį kartą pakinkė arklį, kad nuvežtų mus į stotį, mamos nuotaika, spėju, buvo prislėgta. Tačiau aš visuomet mielai važiuodavau į Alenšteiną. Gyvenimas vienumoje man dažnai atrodydavo nuobodus. O Alenšteinas buvo tikras miestas. Ten gyveno mano pusbroliai ir pus

Dönhoff, Marion. Namen, die keiner mehr nennt. Ostpreuβen – Menschen und Geschichte. München, 2002.

M a n o t ė v y n ė , tav o t ė v y n ė

seserės – Sabina, Dora, Ėberhardas ir Vinfrydas, mano bendraamžis. Su juo po kelių dešimtmečių pabandėme palyginti prisiminimus. Iki galo to padaryti nepavyko. Kas man prieš akis iškildavo aiškiai ir gyvai, Vinfrydo atmintyje buvo išblukę. Arba atvirkščiai. Pasakojimai sutapdavo tik kai kada. Mūsų tėvai neabejotinai elgėsi protingai, su mumis, vaikais, nekalbėdami apie karą ir politiką. Juo labiau apie tokį keblų reikalą kaip karinė padėtis. Pagal nacių propagandą Vokietija juk nugalėdavo visuose frontuose, daugių daugiausia tai šen, tai ten įvykdavo keletas pergrupavimų ir taktinių manevrų pagal genialią Adolfo Hitlerio strategiją. Iš pradžių Alenšteinas buvo jauki, įdomi tarpinė stotis. Mano tetos Lizelotės butas buvo didelis ir šiltas, niekam nereikėjo badauti, mes, vaikai, žaisdavome, o kartais ir susipešdavome. Pro parduotuves judriomis, jau ankstyvą vakarą apšviestomis gatvėmis keletą savaičių su Vinfrydu kulniavome į antrąją jo mokyklos klasę. Karo metų, 1944-ųjų, Kalėdas prisimenu ypač ryškiai – jos buvo jaukios ir šventiškos kaip visuomet, galbūt net dar puikesnės, nes būrys po eglute buvo didesnis nei anksčiau. Kalėdos ir Rytprūsiai – šventė sniegynuose toli nuo triukšmingo pasaulio – buvo labai nuotaikingas derinys. Berlyno šeimos buvo ką tik išsiuntusios savo vaikus į kaimą pas rytuose gyvenančius gimines, nes jiems ten neva buvę saugiau negu sostinėje, kuriai grėsė naktinės bombos. O paskui – eglutė turbūt dar stovėjo gyvenamajame kambaryje – lagaminai vėl buvo sukrauti. Tačiau šįkart iš tikro ilgai kelionei. Pirmasis etapas buvo trumpas, o išvykome netinkama kryptimi, į Klein Bertungą, giminaičių iš mamos pusės ūkį. Ir apskritai pagal visus pasakojimus Rytų Prūsija man 10

Wo l f vo n Lo j e w s ki

atrodo tarsi giminystės žemėlapis. Kokia tiksliai buvo ta giminystė, vaikystėje man buvo visiškai neįdomu. Daug žmonių prisistatydavo esą mano dėdės ir tetulytės ir ką nors atnešdavo, todėl man atrodydavo simpatiški net nesigilinant į giminystės ryšius. Kai kurie lankytojai pasilikdavo ilgam, juk ūkininkų namuose kaime pakakdavo kambarių. Klein Bertungas – šiandien Bartazekas – yra maždaug už dešimties kilometrų į pietus nuo Alenšteino. Bet bėda tykojo vakaruose ir šiaurėje. Nebeatsimenu, ar išvykome tą pačią naktį, ar tik kitą dieną. Bet transporto priemones prisimenu gerai: užsnigtais keliais pajudėjo vilkstinė atvirų arba brezento gabalais uždengtų krovininių vežimų, traukiamų garuojančių arklių. 1944–1945-ųjų žiema, regis, buvo viena iš atšiauriausių Rytų Prūsijos istorijoje. Mama vėliau pasakojo apie didesnį nei dvidešimties laipsnių šaltį ir stiprų rytų vėją. Visa, kas yra susiję su šio pabėgėlių žygio planavimu, eiga, kliūtimis ir vingiais, pavojais ir laimingais pasikeitimais, man vėliau paaiškėjo daugiausia per mamos prisiminimus. Žinoma, suaugusieji apie tai dažnai pasakodavo, bet mes, jaunesnieji, retai klausydavomės pakankamai dėmesingai. Tai buvo istorijos, kurias, kaip mums atrodė, girdėjome šimtus kartų ir supratome vienąsyk visam laikui. Po penkiasdešimties metų atsirado žmogus, neturintis su visu tuo asmeninių sąsajų, kad sutvarkytų mano prisiminimus. Vieną dieną prisistatė kolegė iš ZDF kanalo laidos History Bus, jos kūrybinė grupė važinėja po šalį, kalbėdamasi su to meto liudytojais, ir anksčiau ar vėliau įpina papasakotas istorijas į didelės apimties dokumentinius kūrinius. Pokalbio su mano mama įrašas daug kuo prilygo dramatiškai ARD televizijos ekranizacijai: šėtono apsėsta M a n o t ė v y n ė , tav o t ė v y n ė

Vokietija, suvedžiotos ir suklaidintos tautos kaltė ir atgaila, moterų valanda, didysis bėgimas... Dirbdamas žinių laidų vedėju, įpratau niekada nekalbėti ko nors protingo apie šalį ar vietovę, nesužinojęs bent jau to, kur ta šalis ar vieta yra. Kai šiandien pasižiūriu į Baltijos jūros regiono žemėlapį, tas bėgimas iš paskutiniųjų man atrodo beviltiškas. Vyrai buvo kariuomenėje, o patikimų žinių apie padėtį daugelyje frontų ir galimybes kur nors prasmukti nebuvo. Ruoštis išvykti nebuvo galima, nes tai laikyta abejojimu fiureriu, kuris juk dar laimės šį karą, o gal net jo išdavimu. O paskui įvyko staigus sistemos, pagrįstos pergalių svaiguliu ir didybės manija, žlugimas. Paniška baimė ginė žmones į nežinomybę, o pavojus įstrigti pusiaukelėj, tiesą sakant, buvo didesnis už galimybę išlikti. Slalomas tarp patrankų vamzdžių – tai iš priekio, tai už nugaros, kerštas ir baisi sovietų armijos reputacija. Daugelis, pirmiausia senukai, matė tik vieną pasirinkimą – mirti namuose arba už jų sienų, šaltyje. Kai Rytų Prūsijos gyventojai galvotrūkčiais puolė bėgti, iš tiesų buvo jau per vėlu. Netoli Elbingo sovietų tankai prasiveržė iki Aistmarių ir atkirto kelią į maloningesnių nugalėtojų teritorijas. Bandymo išsigelbėti bėgant drąsumą galima suprasti tik mintyse smiliumi braukiant per šalies žemėlapį. Kur apskritai yra tas Elbingas [Elblongas]? Kur Alenšteinas, kuris dabar vadinamas Olštynu? Kas yra marios ir kas prie jų esanti nerija? Baltijos jūros pakrantė yra pribloškiantis meno kūrinys. Stichijos kranto liniją daugelyje vietų išraitė keistais vingiais ir kilpomis. Be visa kita, susidarė dvi įlankos – tai ir yra marios arba ežerai, kuriuos nuo jūros skiria siaura, vienu galu kranto nesiekianti smėlio juosta. Tai nėra bastionas iš uolų, atsilaikęs prieš šėlstančias bangas. Pagal 12

Wo l f vo n Lo j e w s ki

nerijų susidarymo teoriją jūra nežinia dėl kokios užgaidos išplautas įlankas vėliau užtveria trapiu smėlio pylimu. Iš kur atsirado žodis „nerija“, neaišku. Galimas daiktas, jis kilo iš senosios vokiečių aukštaičių kalbos žodžio Nerge (siaurumas, ankštuma). Tiek apie bėglių kelią. O dabar apie karinę padėtį: sovietų tankai 1945-ųjų sausio vidury pleištu įsiveržė iki vakarinės įlankos, vadinamųjų Aistmarių tarp Kenigsbergo ir Dancigo, šiandieninio Gdansko. Vienintelis kelias vedė pro juos į šiaurę link Aistmarių, o paskui daugybę kilometrų ledu link išganingo pakrantės ruožo, nusidriekusio į vakarų pusėje esantį žemyną ir į Dancigo pusę. Ne tokia palanki alternatyva buvo lankstas per Kenigsbergą ir jo uostą Piliavą [Pilau, Baltijskas], taip sakant, gerokai atgal į Rytus, kad būtų galima iš spąstų pasprukti laivu. Bet apie tai sklido baisių istorijų. Gelmėse tykojo sovietų povandeniniai laivai. 1945 m. sausio 30ąją – tikriausiai kelios dienos iki arba po mūsų bėgimo pradžios – jų torpedų auka tapo Vilhelm Gustloff. Lediniame vandenyje nuskendo devyni tūkstančiai žmonių. Po dešimties dienų tokia pat lemtis ištiko keleivinį garlaivį General Steuben. Be to, sklido kalbos, kad Piliavoje viešpatauja chaosas. Tūkstančiai veržėsi ten, kur tilpo tik nedaugelis norinčių žaisti ruletę su mirtimi. Mūsų gurguolė iš pradžių vargingai nusigavo septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt kilometrų į šiaurę, šešis ar dešimt kilometrų per marias, o paskui, taip sakant, pasuko į kairę vakarų kryptimi, aplenkdama sovietų tankus, kurie svėrė po trisdešimt tonų ir negalėjo veržtis pirmyn ledu. Šiandieninis keliautojas automobiliu tokį atstumą įveiktų per porą valandų. Bet per lijundrą, arklių traukiamais vežimais, siaurais, gumbuotų medžių juosiamais ir M a n o t ė v y n ė , tav o t ė v y n ė

tūkstančių tokių vežimų užgrūstais, netašytais akmenimis grįstais keliais kelionė truko visą amžinybę. Mano mama kelionės sąlygas prisimena taip: „Kelias buvo tarsi vežimų karoliai. Nebuvo matyti nei pradžios, nei pabaigos. Vėl ir vėl sustodavome ir stovėdavome, kartais keletą dienų. Arba gurguolės vežimai susigrūsdavo ir negalėdavo pajudėti, arba kariškiai užtverdavo kelią, nes rusams kur nors ir vėl prasiveržus buvo atidaromas naujas frontas. Mūsų gurguolė per puskilometrį priartėjo prie priešakinėse pozicijose esančių sovietų tankų. Vienoje vietoje vokiečių daliniai jau buvo užminavę kelius. Kareiviai per pavojingąjį ruožą paskutinį praleido mūsų vežimą...“ Mano pusbrolis Vinfrydas, jo brolis, seserys ir aš niekada iki galo nesuvokėme tų pavojų. Pro mus slinko nepažįstamas, jaudinantis ir dažnai net įdomus pasaulis. Kiekvienas pastovis perpildytoje mokykloje arba halėje buvo naujas nuotykis. Kartais būdavome pamokomi arba įspėjami: „Darykit šį, darykit aną, kiškit galvas po antklodėmis, dabar visi einat į išvietę, nesiauskite, nesipeškite, geriausia miegokite!“ Todėl prisimenu pašėlusį arba ir ramų sūpavimą bei valandas trunkantį laukimą, tolimus žiburius giedrą naktį, sušalusią pienišką sriubą ir tokią pat kietą duoną, prisimenu, kaip glaudžiamės vieni prie kitų, kad vienas kitą sušildytume, griaustinio grumėjimą – kartais arčiau, kartais toliau, ir kaip nervindavosi suaugusieji, kai ir vėl atrodydavo, kad dabar jau galutinai įstrigsime. Vienoje ūkininko sodyboje prie Gros Redersdorfo buvome maloniai priimti ir sočiai valgydinami, kol marių ledas tapo toks storas, kad buvo galima važiuoti juo arklių traukiamais vežimais, iš kurių, kad taptų lengvesni, buvo išmesta viskas, be ko kaip nors buvo galima apsieiti. Aš ilgai ieškojau Gros Redersdorfo žemėlapiuose. Šiandien jis vadi14

Wo l f vo n Lo j e w s ki

namas Novosiolovu ir yra Kaliningrado srityje, apie keturis kilometrus į šiaurę nuo Lenkijos ir Rusijos sienos. Iš ten iki marių yra apie dešimt kilometrų. Prisimenu plieskiančią saulę ir žiburiuojantį baltumą mums žengiant pirmuosius atsargius žingsniu ledu. Mama vėliau pasakojo apie naikintuvus, kurie mus atakavo iš mėlyno dangaus ir mėtė bombas, apie žmones ir arklius, kurių pusiau nugrimzdę negyvi kūnai tįsojo abipus kelio. Laimė, mano atmintyje tokių vaizdų neišliko. Su ZDF filmavimo grupe dar dukart nukeliavau į šias vaikystės ir bėgimo vietas, po parodytų laidų gavau šimtus laiškų. Gerokai daugiau nei po bet kurios kitos laidos. Paprastai žiūrovų laiškuose daugiausia giriama arba peikiama, arba išaiškinama ir patikslinama viena kita smulkmena, bet šįsyk visiems atsakyti buvo labai sunku. Daugiausia rašė žmonės, kuriems reportažai tapo dingstimi dar kartą papasakoti apie savo gyvenimą. Jie siuntė savo užrašus, dienoraščius, knygų rankraščius, senus dokumentus ir nuotraukas. Dauguma jų buvo kupini liūdesio, o jaudino tiesiog viskas. Iš šio prisiminimų apie Rytprūsius srauto man paaiškėjo, kad tą 1944–1945-ųjų žiemą keliavau prarajos pakraščiu. Kiek daug žmonių nugarmėjo į ją, o jų patirtos kančios galėjo tapti ir mano dalia, jei vienoje ar kitoje kryžkelėje kažkas iš aukščiau nebūtų manęs sergėjęs. Vienas pasakojimas pasiekė mane iš Amerikos. Giunteris Ničas iš Čikagos, emigrantas, o vėliau vokiečių ir amerikiečių įmonių rinkodaros konsultantas, atsiuntė savo atsiminimus, kurių pavadinimas Piktžolės yra gajos . Tai, ką jis pasakoja apie savo kėlimąsi per Aistmares, bendrais bruožais sutampa su mano įspūdžiais, patirtais prie to didžiulio

Nitsch, Gunter. Weeds like us. Indiana: Bloomington, 2006.

M a n o t ė v y n ė , tav o t ė v y n ė

vandens telkinio. Mažasis Giunteris įsivaizdavo, kad arklių traukiamais vežimais reikės persikelti per kažką panašaus į upę. O pamatė tviskančią jūrą. Mėnuliui šviečiant jie patraukė per ledą – tikriausiai dar keliomis dienomis vėliau už mus. Abipus kelio dryksojo lavonai ir negyvi arkliai, buvo girdėti grėsmingas traškėjimas. Bet, kai ankstų rytą vėl pasiekė tvirtą žemę, jo senelis priėmė lemtingą sprendimą: ten, kur mano mama ir teta Lizelotė pasuko į kairę, jie nuvažiavo dešinėn Piliavos kryptimi. Vien tas instinktyvus, o gal apgalvotas pasirinkimas Giunteriui Ničui ir jo šeimai lėmė trejus baisius sovietų karinės diktatūros metus. Tai buvo tik viena iš daugybės niūrių galimybių, nuo kurių mane apsaugojo maloningas likimas. Milijonai žmonių per karą ir pokario metais buvo blaškomi šen ir ten po du žemynus – nugalėtojai ir nugalėtieji: iš Ukrainos į Lenkiją, iš visų Rytų Europos kampelių į Sibirą, nuo Volgos ir Uralo į Kirgiziją, Kazachstaną, Uzbekistaną... Ir nedaug trūko, kad ir aš, karo meto našlaitis, būčiau atsidūręs tolimame krašte ir ilgainiui pamiršęs, kas esu iš tikro. Dancige (dabar Gdanskas) praleidau naktį, kurią vartai į ateitį man atsivėrė visomis kryptimis, ir likimo kortos galėjo būti sumaišytos visiškai kitaip, jei manęs nebūtų lydėjusi nepaprasta sėkmė. Tas išgyvenimas lemdavo mano žurnalistinį mąstymą, kai reikėdavo kalbėti apie tarp tautų ir tautelių vėl įsižiebusį konfliktą arba karą. Mūsų vilkstinė laimingai pasiekė Dancigo prieigas. Arkliai nusivarė, tad mes, norėdami patekti į didelį miestą, sėdome į traukinį, matyt, priemiestinį, – pusbroliai ir pusseserės, mūsų senelė, teta Lizelotė, mama ir aš. Kai atvykome į Dancigą, buvo naktis, ir nelabai žinojome, kur toliau eiti. Iš pradžių kur nors, kur šilta ir galbūt net rastume ko užvalgyti... Suaugusieji pirmi nėrė į nepažįstamą 16

Wo l f vo n Lo j e w s ki

tamsą. Senelė ir mes, vaikai, gavome griežtą nurodymą laikytis susikibus už rankų ir sekti iš paskos. Voroje buvau paskutinis, kaimo vaikas, dar niekada nematęs tokio didelio miesto. Stebėdamasis užsisvajojau, paleidau priešais einančiojo ranką ir sustojau, norėdamas geriau įsižiūrėti į mane sužavėjusią aplinką. Ir staiga pasijutau esąs vienas. Kas įvyko toliau, galima suprasti tik tikint stebuklais ir įsijautus į vaiko mąstymą ir logiką. Aš žliumbiau, šalau, man įkyrėjo bastytis šaltyje. Aš tiesiog norėjau grįžti namo. Užuot stovėjęs ten, kur tikrai greitai būtų mane suradę, aš ėmiau ieškoti kelio į geležinkelio stotį. Viename bėgių kelyje dar stovėjo traukinys, kuriuo atvykome į Dancigą, į jį ir įlipau. Ten sėdėjo žmonės tylėdami, pavargusiais veidais ir laukė, kol traukinys išvyks. Kur – visiškai nesukau galvos. Tiesiog namo. Bet traukinys nejudėjo. Paskutiniosiomis karo savaitėmis traukiniai stovėdavo ilgiau nei važiuodavo. Nežinau, kiek laiko mes taip laukėme. Tačiau staiga išgirdau mamos balsą. Praeiviai jai pasakė, kad mažas berniukas verkdamas pėdino į geležinkelio stoties pusę. Žinoma, neduoda ramybės mintis, kas būtų man nutikę, jei traukinys būtų anksčiau išvykęs iš stoties. Kur būčiau išlaipintas? Kas netoli fronto būtų pasirūpinęs neturinčiu tėvų berniuku? Galbūt kareiviai būtų įsikėlę mane į karinį sunkvežimį ir pasiėmę kartu traukdamiesi į Vakarus. Galbūt rusų tankai būtų sustabdę traukinį pusiaukelėje. Gal pasibaigus karui mane būtų įsivaikinusi gailestinga šeima. Gal būčiau patekęs į prieglaudą. Gal šiandien būčiau lenkas arba rusas. Daugybė vaikų, kuriuos karas atskyrė nuo tėvų, badaudami ir elgetaudami bastėsi po nuniokotą kraštą. Lietuvoje, kaip teko girdėti vėliau, vadinamųjų vilko vaikų galimybės išgyventi buvo didžiausios. M a n o t ė v y n ė , tav o t ė v y n ė

Kas rūšiuoja likimus ir tautas, kurios plūdo vietove, kadaise vadinta Rytų Prūsija? Keliaudamas su televizijos kūrybine grupe beldžiausi į daugybę durų ir susidariau įspūdį apie šio tautų stumdymo mastą. Daugumą – beprasmio karo nugalėtojus ir nugalėtuosius – likimas papurtė daug smarkiau nei mane. Jie papasakojo man savo istorijas, mus jungia viena tėvynė. Daug tų istorijų galėjo tapti ir mano gyvenimu, jei tą naktį traukinys būtų išvykęs iš Dancigo šiek tiek anksčiau.

Wo l f vo n Lo j e w s ki