Oskaras ir dingusių vaikų paslaptis by Gimtasis Zodis

Claudia Frieser

Osk a r a s ir dingusių vaikų paslaptis

Constanze Spengler vinjetės Iš vokiečių kalbos vertė Valda Kropienė

UDK 821.112.2-93 Fr328

ISBN 978-9955-16-406-7

Versta iš: Claudia Frieser. Oskar und das Geheimnis der verschwundenen Kinder

Skiriu savo senelėms. Už jų prisiminimus apie seniai praėjusius laikus. Ir trims linksmiems nykštukams.

Turinys Daugiau kaip po penkių šimtų metų / 12 Senelio laiškas / 19 Pažįstamas ir vis dėlto nepažįstamas miestas / 32 Albrechtas / 44 Špitolė / 64 Naujieji namai / 73 Susitikimas su draugu / 85 Raudonoji Elzė / 95 Mįslė / 109 Žindyvė / 119 Kaltinimas / 130 Zychkobelis / 139 Požeminiame kalėjime / 151 Rizikinga iniciatyva / 157 Nakties demonai / 172 Įtarimas / 176 Persekiojimas / 182 Sąmyšis špitolėje / 195 Pavojus / 198 Katrinos sugrįžimas / 206 Atsisveikinimas / 216

Niurnbergas tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais metais Buvo rami rugsėjo naktis. Ten, kur špitolės sodas ribojosi su Pegnica, girdėjosi tik tykus, ritmingas upės šnarėjimas. Vandenyje atsispindėjo pilnaties šviesa, kuriai žmonės tokią naktį priskirdavo ypatingų galių. Virš upės iš lėto kilo rūkas, regis, viską pasiglemždamas. Baigėsi švelnūs, vaiskūs vasaros vakarai, nakties drėgmė nešė šaltį aplinkinių kaimų gyventojams. Tik vandeninei žiurkei, negirdimai priplaukusiai ir dabar belipančiai į krantą, rudeninis nakties oras įspūdžio nedarė. Šiuo metu ją kankino tik alkis. Ieškodama ėdalo ji atsitiesė ir,

pakėlusi savo smailą galvą uodė orą iš visų pusių. Buvo jau patyrusi medžiotoja, pergyvenusi dvi žiemas ir paleidusi į pasaulį ne vieną tuziną palikuonių. Jos jautri nosis netoliese greit užuodė atliekų duobę. Mitriai skubėjo link jos, tik ūmai nusigandusi sustojo. Nuo špitolės pusės pasigirdo žingsniai. It žaibas žiurkė šmurkštelėjo į krūmus ir juodomis, akylomis akių sagomis stebeilijo juodą naktį. Žingsniai artėjo. Iš rūko išniro didelė, tamsi žmogysta ilgu apsiaustu, žemai ant kaktos užsmauktas gobtuvas dengė veidą, jai suteikdamas vaiduoklišką išvaizdą. Vienoje rankoje žmogysta laikė žibintą, metantį neramius šešėlius, kitoje nešė rūpestingai į skepetas suvyniotą ryšulėlį. Baugusis pavidalas neramiai apsižvalgė aplink. Matyt, vis dėlto niekas nesekė iš paskos. Jis priėjo prie kranto ir spoksojo į tirštą rūko sieną. Tačiau ką nors įžiūrėti nepavyko, tamsa liko nepermatoma. Tada pakėlęs žibintą virš galvos ėmė mosikuoti juo pirmyn atgal. Netrukus nuo upės sublykčiojo šviesa. Greit pasigirdo tylūs irklo yriai. Iš lėto priartėjo nedidelė valtelė. Naktinė žmogysta atsargiai įkėlė vieną koją tvirtai prie savęs spausdama ryšulėlį ir, paskutinį kartą 10

grįžtelėjusi atgal, kita koja atstūmė valtelę nuo kranto. Pamažu irklai tamsoje nutilo. Nakties tyla, netikėtai pertraukta, netikėtai ir sugrįžo, mėnulis vėl spindėjo prieš jį ramiai gulinčioje upėje. Neliko jokių paslaptingojo įvykio pėdsakų. Neilgai trukus žiurkė išdrįso išlįsti iš slėptuvės ir tęsti kelionę atliekų duobės link.

Daugiau kaip po penkių šimtų metų Oskaras budo iš lėto. Ar jau rytas? Tarsi dienos šviesa, besiskinanti kelią pro ritininių užuolaidų tarpus, būtų jo priešas, jis visiškai palindo po antklode. Nesimatė nė plauko galiuko. Vis dėlto užsimiegojęs ir pusiau atmerktomis akimis jis truktelėjo antklodę į šoną tiek, kad galėtų žvilgtelėti į žadintuvą: rodė devynias. Ar tėvai jau atsikėlę? Garsai apačioje išdavė, kad jie ir vėl atsibudo anksčiau už jį… Šeimoje miegų kūgis buvo Oskaras. Iš virtuvės jis girdėjo pusryčių stalą dengiančią motiną ir duše švilpaujantį, rodos, gerai nusiteikusį tėvą. Tai gražiausias metas sekmadieniais, 12

pagalvojo Oskaras: jo tėvai neįprastai neskubėjo! O ir jo paties dar netgi visą kitą savaitę laukė vasaros atostogos! Puikumėlis! Rytais nereikės stengtis spėti į mokyklą, galės sau palengva keltis, ramiai pusryčiauti, o po to tiesiog dykinėti. Tėvui nutilus, Oskaras išsiropštė iš lovos. Vonios kambarys pagaliau atlaisvintas jo rytiniam katiniškam prausimuisi. Mieguistas stovėdamas prieš veidrodį truputį pasišlakstė veidą. – Turėtų pakakti! – tarė Oskaras savo atvaizdui. Rudi, trumpai kirpti jo plaukai visada šiek tiek aikštingai pasišiaušę. – Labas rytas, brangusis! – linksmai į vonią šūktelėjo motina. – Prausiamasi kempinėle ir su muilu, ar pamiršai? – Ne, ne, – atsakė Oskaras ir čiupo kempinėlę. Jis visiškai nebuvo nusiteikęs prieš pusryčius ginčytis. Vis tiek jau geras ženklas, kad motina jį pavadino „brangiuoju“, nes vakar vakare supykusi pagrasino savaite namų arešto. Tiesą sakant, gal ir nebuvo pats geriausias sumanymas į teniso salės persirengimo kambarį įmesti dvokiančią bombą, kur kaip tik tuo metu treniravosi skundikas Hanesas, o po to leistis pagaunamam namo prižiūrėtojo. Vis dėlto Oskarui ir jo geriausiam 13

draugui Denisui buvo gana linksma, kai Hanesas ir kiti žaidėjai springdami ir kosėdami spruko iš salės. Tačiau jo motina įsiuto ir uždraudė visą savaitę žaisti su Denisu. Tad iškyla su draugu šiandien nenumatyta. Bet tai buvo pusė bėdos, nes ant Oskaro rašomojo stalo gulėjo naujut naujutėlaitis vakar Stefano paskolintas kompiuterinis žaidimas. Robotų žudikų kova – šiuo metu turėjo didžiausią paklausą! Oskaras net nesitikėjo taip aukštai pakilti. Tad diena išgelbėta. Tačiau viskas vyko kiek kitaip. Vos tik Oskaras suvalgė kukurūzų dribsnius, ištroškusi veiklos motina paklausė: – Ar kuris nors iš judviejų turite pasiūlymą, ką tokią lietingą dieną galėtume veikti? Kadangi prikimšta burna tėvas, rodydamas teigiamą pavyzdį, negalėjo atsakyti, nors ir matėsi, jog pasiūlymą aiškiai įsivaizduoja, Oskaras pasinaudojo šia galimybe ir užbėgo tėvui už akių: – Maniau, kad man namų areštas. Ar neprivalėčiau likti namuose? Stefanas man paskolino savo naująjį kompiuterinį žaidimą… Prakeikimas! Oskaras per vėlai suprato savo klaidą. „Kompiuterinis žaidimas“ jo tėvui buvo 14

ženklas užsivesti. Ir prasidėjo: – Nepriekaištaučiau dėl gerų mokomųjų programų, bet šitie veiksmo žaidimai su beprasmiu pyškinimu… – Kiek kartų Oskaras visa tai girdėjo! Galutinai triuškinantį nuosprendį padarė mama, kurios žodis visada būdavo paskutinis: – Tavo apykvailiai kompiuteriniai žaidimai niekur nepabėgs, namų areštas taip pat! Jos balso tonas rodė, kad ji nepakęs jokių prieštaravimų. Juk ir taip aišku, neverta tikėtis, kad žmonės, kurių mintys nuolatos klaidžioja viduramžiuose, supras šiuolaikinį pokalbį. Kadangi Oskaro tėvai archeologai, tai jiems nieko malonesnio, kaip raustis praėjusių laikų šiukšlėse, ir nebuvo. O dabar jam dar ir planuotą popietę su kompiuteriu sužlugdė. Jo laukė mirtinai nuobodus sekmadienis. Oskaras atkakliai spardė stalo koją, tačiau motinai ir tai nedarė jokio įspūdžio. Staiga Oskaras prisiminė savo senelį. Jis buvo visiškai kitoks, niekada nesibarė ir nevertė daryti to, ko nenori. Oskaro pyktis virto liūdesiu, nes senelis mirė prieš keletą mėnesių ir Oskaras jo pasigedo. Senelis žinojo daugybę puikių istorijų iš savo vaikystės ir mokėjo prajuokinti vai15

kaitį. Kilus problemų su tėvais, Oskaras visada nueidavo pas senelį, šis jį visuomet išklausydavo. Paskui pasakodavo apie Oskaro tėvą ir vaikystėje tėvo iškrėstas lygiai tokias pačias kvailystes. Būdavo smagu. Tačiau senelio nebuvo, o Oskaras liko vienas su savo tėvais, nusprendusiais, kad šeima aplankys Nacionalinį germanų muziejų. Oskaras supyko, jie net neatsiklausė jo nuomonės. Tik po to, kai tėvai suviliojo jį ginklų sale su ginkluotais riteriais, buvo nusiteikęs vėl su jais kalbėtis. Dėl ginklų salės! Jau ištisą valandą jie vaikščiojo po muziejų, bet Oskaras dar nematė nė vieno ginklo. Nėra ko stebėtis, kai tokiu sraigių tempu judama į priekį! Prisipažįstu, pirmasis tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt antrųjų metų gaub lys – dar be Amerikos – įdomus, bet šiaip… Jie kaip tik vaikščiojo po salę, kurioje kabojo vien paveikslai. Čia tėvai slinko dar lėčiau, kuo nuodugniausiai apžiūrėdami kiekvieną kūrinį. O Dieve, kokia nuobodybė, pagalvojo Oskaras. Šioje salėje vaizduojami Marija su kūdikėliu Jėzumi, šventieji, Nukryžiavimas, angelai ir žmonės, mirę prieš kelis šimtus metų. Nepa16

tenkintas Oskaras slimpinėjo nuo paveikslo prie paveikslo. Tik staiga kaip įbestas sustojo. Priešais jį kabojo portretas su trimis vaikais. Pirmiausia į akis krito viduryje esantis berniukas, nes jis priminė juodai baltas nuotraukas iš tų laikų, kai senelis buvo dar vaikas. Oskaras primerkė akis, žengė keletą žingsnių atgal, paskui vėl priėjo arčiau. Ir kuo ilgiau apžiūrinėjo paveikslą, tuo buvo tikresnis, kad nosis, burna, visas veidas atrodė lygiai kaip senose vaikystės nuotraukose, kurias jam taip dažnai rodydavo senelis pasakodamas apie ankstesnius laikus. Oskaras smalsiai perskaitė tekstą lentelėje prie paveikslo: Dailininkas nežinomas. Tikriausiai Niurnbergas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimtieji – tūkstantis penkišimtieji metai. Jei savo akimis nebūtų matęs, kiek paveikslui metų, nė nesuabejotų, kad į jį šypsodamasis žiūri senelis. Būtinai privalo tai parodyti savo tėvams! – Mama, tėti, ateikit greičiau! – šūktelėjo susijaudinęs. – Pažiūrėkit šitą paveikslą! Tėvams nereaguojant, pats nubėgo prie jų ir atsitempė prie savo atradimo. 17

– Ar tas žmogus viduryje ne toks pat kaip senelis senose juodai baltose nuotraukose? – nerimdamas rodė pirštu į paveikslą. – Taip, tu teisus! – tarė tėvas. – Panašumas išties stulbinantis. Tėvui vos ištarus šitą sakinį, abu su motina vėl įsitraukė į dalykinį pokalbį apie dailininko teptuko valdymą. Oskaras dar kartą įbedė akis į paveikslą galvodamas apie senelį. Jis tvardėsi. Netikėtai prisiminė didelę paslaptingą skrynią, kurią senelis saugojo tarsi akies vyzdį. – Tai visiškai slapta! – kiekvieną kartą sakydavo nutaisęs rimtą veido išraišką, Oskarui maldaujant leisti į ją pažvelgti, tačiau nieko daugiau iš senelio nepavykdavo išgauti. Skrynią senelis visada tvirtai užrakindavo, o raktus saugiai paslėpdavo. Seneliui mirus, skrynia daug negalvojant atsidūrė palėpėje, raktą tuomet gavo Oskaras, nes senelis taip norėjo. Tačiau iki šios dienos nesiryžo jos atidaryti. Tarsi skrynia vis dar būtų kokia neliečiamybė. Dar kartą įdėmiai apžiūrėjo berniuką paveiksle ir tvirtai nusprendė dar šian dien pat atskleisti skrynios paslaptį.