„ Nieko negaliu pasakyti, aš čia dirbu tik nuo balandžio mėnesio“
“I’ve got nothing to say. I’ve only been working here since april”
Vilnius
Liudvikas Jakimavičius
14
Vilnius man ėmė vertis prieš 46 metus, kai tėvas kelioms dienoms atsivežė mane į šį miestą traukiniu iš Žemaitijos Kulių miestelio. Man atrodė, kad traukinys yra tarytum ilgas bėgantis šimtakojis metalinėmis kojomis, o kad bėga per metalinius bėgius, tai ir bilda.
Vilnius became a part of my consciousness 46 years ago when my father brought me here for a few days. We arrived by train from the small town of Kuliai in Samogitia. To me the train looked like one long caterpillar with metal legs racing over clanging metal tracks.
Tada man buvo ketveri. Vedžiojo tėvas po miestą, bet anuometiniai miesto vaizdai mano atmintin neįsirėžė. Pamenu tik zoologijos sodą (gal buvo nuolatinis, o gal atvežtas) – jame pirmą kartą pamačiau gyvų liūtų, meškų, vilkų, dideliausių driežų, vėžlių ir daugybę kitų nematytų gyvių. Man ir po šiai dienai dingojasi, kad tas zoologijos sodas buvo Žvėryne, nes jau vėliau, kai tapau nuolatiniu sostinės gyventoju, man, vaikui, atrodė, kad tas zoologijos sodas vis dar tebeveikia ten toli – Žvėryne. Tuomet tėvas, motina, metais vyresnis brolis, mano
I was four then. My father led me around the city to show me the sights, but I remember none of it. I remember only the zoo (I’m not sure if it was permanent or temporary). That was where I saw live lions for the first time, as well as bears, wolves, large lizards, turtles and many other creatures I’d never seen before. To this day I always think of that long-ago zoo as being in the neighborhood of Žvėrynas (literally the name means“menagerie”). When I became a permanent resident of the capital, while still a child, I continued to think that the zoo was somewhere not too far away in Žvėrynas. At that time my father, mother, older
Rak tai į Liet u vo s mie s t u s
Vilnius
dvynė sesuo ir aš gyvenome tokioje vėjų perpučiamoje trobelėje šalia Naujosios Vilnios rusų kapinių, galima sakyti, pašiūrėje. Šiandien tos lūšnos jau nebėra, jos vietoje pastatytas didelis kotedžas, o anuomet, pamenu, rudenėjant visa šeima skudurais kamšydavome skyles tarp sutręšusių sienos rąstų, kad vėjai ir pūgos nekoštų kiaurai. Iš kaži kur tėvas gavo juodą ketaus „buržuiką“, ir žiemą mes, vaikai, eidavome po apylinkės krūmynus ieškoti sausų šakų, nes miško arti nebuvo. Kieme buvo be galo gilus išdžiūvęs šulinys. Kai mesdavai į jį akmenėlį, ilgai reikėdavo laukti, kol jis atsitrenks į šulinio dugno akmenis. Ir kaimynystėje šulinių niekas neturėjo, matyt, per tą kalną nėjo vandens gysla, o jei kada ir ėjo, tai pasitraukė. Du ar tris kartus per savaitę anksti rytais atvažiuodavo mėlynas vandenvežis, o visa apylinkė jau iš vakaro sustatydavo ilgą eilę tuščių kibirų ir „balėjų“. Ištisus metus šmirinėjome su broliu ir seserim Naujosios Vilnios pašonėje, kartais nueidavome prie geležinkelio, kur rasdavome arba pasivogdavome iš sustojusio sąstato didelių žalių stiklo gabalų, kurie gražiai lauždavo saulės spindulį ir mums atrodė it dideli brangakmeniai... Antroji mano kelionė į Vilnių – į Rapolo bažnyčią Pirmosios Komunijos, kai man buvo šešeri. Kunigas buvo labai griežtas ir mus, visus tris vaikus, pavarė, mat buvome senelės tretininkės išmokyti XIX a. poterių. Mums tai nebuvo labai didelė trauma, bet močiutė skaudžiai išgyveno ir keikė kleboną. Trečiasis apsilankymas Vilniuje buvo be galo įspūdingas ir turėjo labai liūdnų pasekmių. Buvo žiemos pradžia. Jau ėjau į pirmą klasę Naujosios Vilnios vidurinėje mokykloje, ir tėvai nusprendė, kad žiemai reikia nupirkti vaikams kailinukus. Ketvirtu dvokiančiu autobusu LAZ keliavome visa šeima iki Jaunimo sodo (dabar – Sereikiškių
16
brother, twin sister and I lived in a drafty shack near the Russian cemetery in Naujoja Vilna. You could say, we were living in a shed. Today, that shed is no longer standing. In its place stands a large modern home. In those days, when autumn came, our entire family would stuff the holes between the rotton log walls with rags so that the wind and snow would not blow inside. Somewhere my father got his hands on a black wood stove. In the winter we children would wander the neighborhood, searching for dry branches in the bushes. The forest was much too far away. In the yard there was a deep dried-out well. When you tossed in a stone, you’d have to wait for a long time until the stone hit the well’s bottom. No one in our neighborhood had a well. It seemed that there were no deep springs near our hills. If there had been any in the past, they were now dry. Two or three times a week, early in the morning, a blue water wagon would come to the neighborhood. The night before the water truck came, all the people in our neighborhood would set up a long line of empty buckets. The entire year long my brother and sister and I would wander around Naujoji Vilna. Sometimes we would go down to the railroad where we would find—or steal—large plates of green glass from the train cargo wagons. The glass caught the sunlight and reflected it prettily. We called the green plates of glass our own huge jewels. My second trip to Vilnius occurred when I was six. I went to the Church of Saint Ralph for my first communion. The priest was very strict with us. He shouted at us three children because our grandmother, an exile from Siberia, had taught us nineteenth century prayers. It wasn’t much of a trauma to us, but our grandmother took it hard and cursed the priest. My third visit to Vilnius was endlessly impressive, but it had sad consequences. It took place at the beginning of winter. I was already in the first grade at the Naujoja Vilna elementary school. My parents decided that they would buy us children fur coats for the winter.
Keys to t he Ci t ie s of Li t hu a ni a
Vilnius
parkas). Pamenu, kol atvažiavom iki Vilniaus, porą kartų supykino. Jaunimo sode stūksojo keli fontanai su cementiniais drambliais. Tie fontanai buvo užšalę ir virtę tokiomis nedidelėmis čiuožyklėlėmis, po kurias su pačiūžom „davėsi“ gausybė vaikų. Mūsų tikslas buvo eilė medinių vienaukščių barakų – parduotuvėlių dabartinėje Vilniaus (anuomet – L. Giros) gatvėje. Ten tėvai man ir nupirko gražius juodus kailinukus. Kitą dieną tie kailinukai dingo mokyklos rūbinėje, o ant pakabos liko kaboti nutrinta, nušiurus skrandukė. Ačiū ir už ją, juk galėjo ir jos nepalikti. Tais pačiais metais atsikraustėme jau į tikrą Vilnių, į Žirmūnus. Į Senąjį miestą ne taip dažnai tekdavo atkeliauti, mat naujajam rajone gana greitai buvo sukurta visa reikiama infrastruktūra: kelios parduotuvės, 7-oji vidurinė mokykla, sporto aikštelės, žiemomis – čiuožykla šalia mokyklos, visai čia pat, Dzeržinskio gatvėj, ir „Tėvynės“ kino teatras. Žirmūnai tada dar nekopė į kalną, o jų pakraštys ėjo netoli dabartinio Valakampių tilto, kur anuomet buvo tik keltas, kėlęs į Valakampius. Ten buvo troleibusų žiedas, tiksliau – paskutinė stotelė 5-ojo troleibuso, kuris kursuodavo iš Žirmūnų per visą miestą iki Geležinkelio stoties. Mūsų kaimynė, dzūkelė iš Varėnos, ponia Mackevičienė, garsaus „Žalgirio“ futbolininko Algio Mackevičiaus motina, dirbo 5 troleibuso konduktore ir pažįstamus vaikus vežiodavo be bilietų. Važiuodavome iki „Planetos“ kino teatro (dabar – paskutinis senas veikiantis miesto kino teatras „Skalvija“). Šalia jo buvo geriausia Vilniuje žaislų parduotuvė, kurioje galėdavai pistoletams nusipirkti pistonų, suvyniotų į popierines „babinas“, ir „Pončkinė“ Tilto gatvės pradžioje, kur aliejuje virdavo „pončkas“ po penkias kapeikas. „Planetos“ stotelėje paprastai ir baigdavosi nuolatiniai mūsų maršrutai į Vilnių penktuoju troleibusu.
Rak tai į Liet u vo s mie s t u s
Vilnius
Our entire family rode stinking bus number four to the Jaunimas Park (now called Sereikiškių Park). I remember that I threw up three times along the way by the time we got to Vilnius. At Jaunimas Park there were a few fountains decorated with cement elephants. The water in those fountains was frozen, turning the fountains into small skating rinks. Packs of children skated on those miniature skating ponds. Our goal was to reach a row of one-story wooden baracks on Vilnius (in those days, L. Gira) street that served as shops. There my parents bought me a beautiful black fur jacket. The next day my fur jacket disappeared out of the elementary school’s coat room. In its place hung a worn-out ragged thin jacket. Thank you, but you should not have bothered. That same year we moved into the real Vilnius, to the Žirmūnai neighborhood. We rarely traveled to the Old Town in the center. You see, we immediately had all the necessary infrastructure in our own neighborhood: a few shops, elementary school number 7, a sports halls, and in the winter, a skating rink beside the school, and right here on Dzeržinskis street there was the Tėvynės movie theater. In those days Žirmūnai did not extend all the way up the hill. The edge of the neighborhood ended not far from the Valakampiai Bridge where in those days there was a ferry that took people to the beaches of Valakampiai. That was where the trolleybus line ended—it was the last stop for the number 5, which ran from Žirmūniai through the entire city all the way to the train station. Our neighbor, a dzūkelė from Varėna, Ponia Mackevičienė, the mother of the famous Žalgiris soccar player Algis Mackevičius, worked as a conductor on the number 5 trolleybus. She let children from our neighborhood ride for free. We would ride to the Planeta movie theater (now the last remaining functioning theater from those days, renamed Skalvija). Next door to Planeta was the best toy store in Vilnius. There you could get bullets for your pistols, wrapped in paper tubes. At the beginning of Tiltas Street you could purchase doughnuts boiled in oil for 5 kopecks each. Usually our trips into Vilnius on the number five ended right here at the Planeta stop.
19
Nerūpestingas vaikystės laikas praėjo greitai ir jau paauglystėje atsirado visai kiti maršrutai. Vieną vasarą susipažinau su labai išsilavinusia mergaite Vaiva iš Lazdynų ir kartu eidavome į filharmoniją klausytis simfoninės muzikos pagal abonementus. Buvo man gal trylika, o gal keturiolika metų, kai pirmą kartą pats savarankiškai ėmiau „blūdinėti“ po Senamiestį, ieškodamas filharmonijos. Tada ir įvyko pirmoji tikra pažintis su miestu, kuris po šiai dienai mane laiko it pagautą pelę pelėkautuose – kartais džiugina, kartais skaudina, keldamas nostalgiškų prisiminimų bangas.
Bermudų trikampis Apie 1976 metus pradėjome intensyviai šlifuoti Senamiesčio šaligatvius ir trainiotis po jo kavines: „Žibutę“, „Afriką“ („Narutį“), „Vaivą“, ledainę, „Bačką“, „Rotondą“, „Lovą“ („Dainavos“ restoraną), „Žuvėdrą“ ir dar keletą kitų. Tai buvo nuostabus maršrutas, vyresniųjų „hipiaujančių“ „deklasuotų elementų“ vadinamas „Bermudų trikampiu“. Šie žmonės nežinia kaip, gal vien iš akių spindesio, gatvėje vienas kitą atpažindavo, ir po to keistu būdu susipindavo interesai, pomėgiai, biografijos, maršrutai ir likimai. Iš tokių garsiausių aštuntojo dešimtmečio pabaigos asmenybių, be abejo, įdomiausias buvo poetas Rimas Burokas ir aplink jį „gravitavusi“ grupė draugų ir pažįstamų. Tai buvo labai talentinga, ekstravagantiška asmenybė, kūrusi gerą poeziją, kurios niekas anuomet nespausdino, ir traukos lauką aplink save. Jie pasirodydavo rudenį Vilniuje, po to ilgam „ištranzuodavo“ kur nors į Piterį ar Krymą arba nusėsdavo mėnesiui kitam „durnynuose“, paskui vėl išnirdavo „Bermudų trikampyje“, ir
20
My carefree childhood passed quickly and by the time I was an adolescent my trolleybus routes were entirely different. One summer I met a highly educated girl named Vaiva. She was from the Lazdyniai neighborhood. We would go together to listen to the symphony. She had season tickets. I was maybe thirteen or fourteen when for the first time I wandered the Old Town, searching for the symphony. That was when I got to know the city. To this day those remembrances hold me like a mouse in a mouse trap. Sometimes those memories bring me joy, sometimes they hurt, stirring up waves of nostalgia.
THE BERMUDA TRIANGLE Around 1976 we began visiting the cafes in the Old Town and hanging out on the sidewalks. We would go to: Žibutė, Afrika (Narutis), Vaiva , or the ice-cream shops Bačka , Rotonda , Lova (now the Dainava restaurant), or the Žuvėdra and a few others. That was our wonderful new route. For us hippies it was called the Bermuda Triangle. These people, somehow, recognized each other from one glance on the street. Afterwards, in some strange way, our interests, hobbies, backgrounds, routes, and fates tied us together. The most interesting person out of that crowd at the end of the seventies was the poet Rimas Burokas. My friends and acquaintances grouped themselves around him. He was a very talented, extravagent individual who wrote incredible poetry that he never published. People were drawn to him. The hippies would show up in Vilnius in autumn and stay awhile. Then they’d take off and hitch hike to Saint Petersburg or the Crimea or they‘d take a month off and hang out in the psychiatric hospital. Then they’d show up again in the Bermuda Triange. We’d meet, drink coffee, red Bulgarian wine, smoke Prima cigarettes, and they’d talk nonstop about their adventures, about everything that they’d been through while they were away. I
Keys to t he Ci t ie s of Li t hu a ni a
Vilnius
tada susitikę gerdavome kavą, raudoną jį bulgarišką vyną, rūkydavome „Primą“ ir be pabaigos pasakodavome nuotykius: kas, kam ir kaip nutiko per tą nesimatymo laiką. Nevardysiu visų ano patrakusio laiko herojų, nes tai būtų per ilgas visai kito formato pasakojimas, bet vienu kitu štrichu papasakosiu apie populiariausią anuomet Vilniaus maršrutą. Jis dažniausiai prasidėdavo nuo cukrainės „Žibutė“. Ten po pietų sėdėdavo ir gerdavo kavą intelektualas, rusų kultūros ir literatūros žinovas Liutauras Kazakevičius su motina ir šuniuku. Gerdavo kavą, kuri anuomet ten kainavo 8 kapeikas, ir labai garsiai šnekėdavo su visais cukrainės lankytojais iš karto. Šiemet jį visai tokį patį sutikau Briuselyje, kur jis dėstytojauja universitete, dėsto rusų literatūrą. Visiškai toks pat, kaip anuomet, tik įjunkęs į Briuselio senamiesčio užeigas ir geria gerą belgišką alų. „Žibutėje“ galėjai sutikti dabar garsių poetų – Aidą Marčėną, Sigitą Parulskį (nes tasai savo laiku buvo įsimylėjęs jauną blondinę barmenę), užpernai mirusį Robertą Danį ir kitokios spalvingos publikos. „Žibutėje“ nebuvo populiaru gerti alkoholį, ji veikiau laikyta susitikimų vieta, iš kurios buvo traukiama Vokiečių, Didžiąja ir Pilies (Gorkio) gatve žemyn ieškoti kasdienių nuotykių. Prieš dešimtmetį cukrainės fasadą perstatė naujieji savininkai, įkūrę iš pradžių kaži kokios Rytų virtuvės restoraną. Dabar ten kebabinė ir dabar ten ana spalvingoji publika nėra įkėlusi kojos. Antrasis taškas, labai vertas aplankyti, buvo vyninė „Ugnelė“, mūsų vadinama „Bačka“. Joje vyną pilstė nuostabi barmenė Tamara. Jau pagyvenusi, šilta ir šalta mačiusi moteriškė, didelė mūsų, „valkatūzų“, užtarėja. Tame rūsiuke gerdavome vermutą keistu pavadinimu „Čio Čio San“. Labai nebrangiai kainavo, o Tamara leisdavo ir parūkyti ci-
22
am not going to name all the heroes of that time because that would take up too much time and space, but in a word or two I will describe one of Vilnius’s most popular routes from that time. The route usually started with the sweet shop Žibutė. After lunch the expert on Russian culture and literature, the intellectual, Liutauras Kazakevičius, would sit there drinking coffee together with his mother and dog. They would drink coffee, which in those days cost eight kopeks, and in loud voices would engage all the people in the cafe in conversation all at once. This year I ran into him in Brussels. He hasn’t changed at all, only now he teaches Russian Literature at a university in Belgium. Just like back then, he spends his time in the Brussel’s Old Town cafes drinking good Belgium beer. At the Žibutė you could meet more poets who are now famous – Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis (at the time he was in love with a young blonde barista), Robert Danis, who died the year before last, and other colorful people. It was not the thing to drink alcohol at Žibutė. It was more of a meeting place. From there we’d move down either Vokiečių, Didžioji and Pilies (Gorkio) street searching for more mundane adventures. About ten years ago new owners changed the facade of this sweet shop, turning it into some sort of an Eastern food restaurant. Now it is a kebab show and no one from those old days would ever dream of stepping foot inside there. Our second stop, which was worth visiting, was the wine bar Ugnelė. We called it Bačka . Here a wonderful barista named Tamara poured our wine for us. She’d seen both hot and cold in her life. She was our confidante, and gave our large group of hippies advice. There in the cramped cellar we’d drink vermuth called by the strange name Čio Čio San. It was very cheap, and Tamara allowed us to smoke inside if we kept our cigarettes under the bar. Our group would sit around a U-shaped table and Tamara would bring us glasses of vermuth. We created a warm, sincere atmosphere in that place. We’d like to talk politics, but usually KGB ears sat down in the cellar as well. Every once in a while one of
Rak tai į Liet u vo s mie s t u s
Vilnius
garetę laikant po prekystaliu. Susėsdavo kompanija prie tokio U raidės formos stalo, Tamara nešdavo taures vermuto, ir patys kurdavome šiltą, nuoširdžią atmosferą. Mėgdavome papolitikuoti, o tame rūsyje paprastai sėdėdavo ir saugumiečio ausys. Toksai neapsikentęs iškviesdavo milicijos pastiprinimą, kad mus išvežtų, kur reikia, bet Tamara mokėjo su milicija susitarti, ir saugumietis likdavo it musę kandęs. Vieną kartą net yra gavęs nuo mūsų į kailį. Dabar „Bačkos“ rūsys yra Švedijos ambasados „viduriuose“. Eidamas gatve žemyn būtinai užsukdavai į „Narutį“, mūsų vadintą „Afrika“, nes viduje prie durų stovėjo didelis fikusas. Asortimentas čia buvo kuklus: pamėlę kiaušiniai su majonezu po 12 kap. ir tokios pat mėlynos prieš kelias dienas virtos dešrelės, rodos, po 22 kap. Čia, salėje su gipsatūra ant lubų, prie šviestuvo, klientai gerdavo degtinę. Salės kampe buvo ir du tualetai be klozetų, su „čiuguninėm“ pėdom atsistoti ar pritūpti. Visa salė kvepėdavo dustu, bet senieji Vilniaus čiabuviai „Afrikoj“ mėgdavo pasėdėti. Grąžinus salę Signatarų namams, iš „Afrikos“ liko tik ilgas koridorius, jame – prie plataus lango pastatyta medžiaginė palmė, po ja pasodintas pliušinis liūtas, o iškaboje pakabintas metalinis dryžuotas zebras. „Afrika“ buvo viena iš retų Vilniaus kavinių, kuri sunkiomis „juodo biznio“ ir privatizacijos sąlygomis mėgino pratęsti savo egzistenciją ir blausiai teprisimenamą tradiciją. Prieš gerą penkmetį čia dar ūžavo menininkai, Pilies gatvės senbuviai ir poetai, bet godūs savivaldybės funkcionieriai pasitvarkė taip, kad jos nebeliktų. Ir kas tik nemėgino čia įkelti kojos? Ir lenkų čeburekai, ir „Le Shef“ sūriai bei aliejai su makaronais... O dabar čia ledai ir sriubos. Tendencija buvo viena ir aiški. Viską, kas sena, išmėžti, dezinfekuoti senąją dvasią ir apstatyti interjerą naujais plastmasiniais staliukais ir kėdėmis.
24
those types would call the militia in to take us away to where we belonged. But Tamara knew how to deal with the militia and the KGB officer would be left feeling as though he’d swallowed a fly. Once we kicked his ass. Now where the Bačka cellar once was there is the Swedish Embassy. Walking down the street we definetly had to stop in at the Narutis Cafe. We called it “Africa” because inside stood a huge fig tree. The selection here was modest: eggs that were blue with age covered in mayonnaise for 12 kopeks and boiled sausage left over from a few days ago that was also always blue with age. If I remember correctly, the sausage cost 22 kopeks. Here, in the main hall, the one with plaster casts on the ceilings, clients could drink vodka. In the corner of the hall there were two toilets without toilet bowls, just footpads where you could stand or crouch balanced over a hole in the floor. The entire hall stank, but nonetheless we liked to hang out in Africa . After that hall was returned to the government as the official historic hall where Lithuania’s 1918 declaration of independence was signed, the only decoration left of the old Africa was the long corridor. There is a large potted palm in that corridor. Under the palm they’ve placed a stuffed lion. There is a metal zebra hanging on the wall. That is all that is left of the old Africa . Africa was one of the very few cafes that has at least tried to hold onto some part of its former identity and old traditions during these hard years of privatization and shady business. Not even five years ago artists still tried to congregate there, the old poets and personalities of Pilies Street. But the greedy functionairies from the city have arranged things so that they would cease to exist. So many business have tried to set up shop in this building. Everything from Polish fast food to Le Chef cheese to oil and macaroni... Now they serve ice-cream and soup at the old Africa . The tendency was singular and clear:
Keys to t he Ci t ie s of Li t hu a ni a
Be jokios abejonės, daugiausia sentimentų mano kartos ir patirties valkatėlei kelia „Vaiva“. Tai buvo kavinukė su židiniu ir mozaika kitame fligelyje. Kava čia, kaip ir „Žibutėje“, kainavo 8 kapeikas. Moterys prie prekystalio buvo susitaikiusios su mumis: kai neturėdavome ir tų aštuonių kapeikų, padarydavo mums „perleistą“ skystą kavą už dyką. Pamenu, kartą per Kūčias viena barmenė apsiverkė kalbėdama: „Varge, varge, kaip man jūsų gaila, ir kodėl Dievas jūsų taip nemyli.“ Tiesą sakant, mums taip neatrodydavo sėdint prie spragsinčio „Vaivos“ židinio, iš po stalo geriant raudonąjį bulgarišką vyną „Ognienyj taniec“ ir kalbantis apie Verleną, Bodlerą, Aragoną, Achmatovą ir Mandelštamą. Iš „Vaivos“ šiandien neliko nieko – tik „Da Antonio“, pigi itališka plastmasinė „pižonerija“. Beje, nebeliko beveik nė vieno gyvo iš tų, su kuriais anuomet ten sėdėdavom. Vienas po kito išmirė ir visa karta, nors buvo trisdešimtmečiai–keturiasdešimtmečiai. Atskirai reikėtų pašnekėti apie šiandienę Vilniaus gėdą – „Rotondą“, ledainę Gedimino kalno papėdėje. Bet trūksta žodžių, tegul byloja vaizdai. Čia vasaromis, nuo balandžio vidurio iki spalio pradžios, būdavo ypatingas miesto traukos ir „Bermudų trikampio“ taškas, susitikimų ir ramaus pasėdėjimo vieta. Gerai, kad ji nevirto plastmasiniu godžių nuvorišų projektu, bet nėra gerai, kad virsta griuvėsiais. Iš „Rotondos“ dažnai „semdavo“ milicija ir veždavo, sugrūdę į „varneles“, į Kosciuškos blaivyklą, mat visi pažeidinėdavo viešąją tarybinę tvarką, gerdavo alkoholį viešoje vietoje ar pasirodydavo joje jau neblaivūs. Tokios buvo nerašytos „Bermudų trikampio“ taisyklės. Jei dar būdavo pajėgiančių, iš „Rotondos“ patraukdavo į „Brodą“ (Lenino prospektą) ir Liudo Giros gatve į „Žuvėdros“ kavinę. Šioje
Vilnius
Throw away everything from the old days, disinfect the old spirit, and redecorate the interior with new plastic tables and chairs. Without a doubt all the old bums of my generation are the most sentimental over the Vaiva cafe. That was the only cafe that had a woodstove and a mosaic wall. Like at the Žibutė cafe, coffee cost 8 kopeks. The women who worked behind the counter knew us. When we didn’t have even the 8 kopeks, they would make us a type of coffee from the left-over grinds and give it to us for free. I remember one year during Christmas Eve one barista started to cry, saying, “My poor dears. I feel so sorry for you. Why doesn’t God love you?” To be honest, we didn’t see ourselves as unfortunates sitting there beside the crackling fire, drinking red Bulgarian wine from under the table, and discussing Verlaine, Baudelaire, Aragon, Achmatova, and Mandelstaum. There is nothing left of the old Vaiva today. It has been replaced by a cheap, plastic pizzeria—Da Antonio. Incidentally, not one of the people I used to pass my time with at the Vaiva are left either. One after another they have died off, an entire generation, although, they would have only been in the thirties and forties now. It is another conversation altogether about the Rotunda, a ice-cream parlor that stood at the foot of the Gediminas Castle hill. Vilnius ought to be ashamed. I’m at a loss for words. The image of the wreakage is enough. In the summers, from the middle of April to the beginning of October, this is the point where the Bermuda Triangle pulled us. It was a place to meet and sit peacefully. It is a good thing that the Rotunda has not become one more greedy plastic project, but it is not good that it is rotting into the ground. The militia regularly arrested people from the Rotunda and dragged them to the Kosciu ka police station to dry out. You see, we were all breaking the law by drinking alcohol out in the open, or, even worse, showing up there already drunk. Those were the unwritten rules of the Bermuda Triange. If
25
dirbdavo labai mielos moteriškės ir net stipriai įkaušusiam įpildavo 50 gramų krupniko, kad atsirastų jėgų nusvirduliuoti iki pradinio maršruto taško – „Žibutės“, kurioje visados sutikdavai nuklydusių nuo maršruto draugų arba naujųjų turistų, pasiryžusių patraukti „Bermudų trikampiu“. Fotografas Gintaras Česonis paprašė manęs, kad parodyčiau jam tas bohemos vietas, kuriomis anuomet keliaudavome. Sutikau, ir man, keliaujančiam tuo seniai zulintu maršrutu, suspaudė širdį. Nieko iš ano laiko nebelikę. Gyvename tarytum trumpalaikės atminties, o gal totalinės užmaršties laiku. Nebeįmanoma atpažinti namų fasadų, užeigų, kuriose besėdint prabėgo gražiausi ir turiningiausi jaunystės metai. Negaliu atpažinti fasado namo, kuriame buvo „Žuvėdra“. Fotografas sako: „Užsuk ir paklausk.“ Įeinu ir klausiu barmenės: „Ar čia anksčiau buvo „Žuvėdra“?“ O ta man atsako: „Nieko negaliu pasakyti, aš čia dirbu tik nuo balandžio mėnesio.“ Istorija ir atmintis per dvidešimt metų tapo grašio nebevertais dalykais. Vertę turi tik vieta ir kvadratiniai metrai.
26
there were those who were still able to walk, we’d go from the Rotunda to the Broda on the corner of Lenin Prospect and Liudas Gira street or to the Žuvėdra. Here the baristas were very sweet. They’d even pour 50 grams of krupnikas (honey mead) for a very drunk man so that he’d get up his stamina to stagger down to our first point of departure, the Žibutė, where you were always sure to find a friend who’d gotten left behind or a new Bermuda Triangle tourist ready to join the route. The photographer Gintaras Česonis asked me to take him on the Bermude Triangle route and show him those old bohemian places where we once traveled. I agreed, only, traveling that worn old route my heart grew heavy. There was nothing left from the old days. We live in a time of short memory, or rather, a time of total forgetfulness. It is no longer possible to remember the facades of buildings, the old haunts where I’d spent the most beautiful and richest hours of my youth. I could not recognize the facade of the house where the Žuvėdra once stood. The photographer suggested I go inside and ask. I went inside and asked the barista, “Was this place once the Žuvėdra?” She answered, “I couldn’t tell you. I’ve only been working here since April.” History and memory, in the course of twenty years, have become nothing at all. The only thing now that has any worth is the real estate cost of a square meter.
Rak tai į Liet u vo s mie s t u s