Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją by Gimtasis Zodis

Pierre Szalowski

Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją R om a n a s

Iš prancūzų kalbos vertė Eglė Juciūnaitė

Vi l n i u s , 2 0 1 2

UDK 821.133.1(71)-93 Sz-09

Versta iš: Pierre Szalowski Le froid modifie la trajectoire des poissons

Knyga išleista Kanados menų tarybai parėmus

ISBN 978-9955-16-403-6

Antonijui, Tomui, Sofijai. Vakar, šiandien, visados

Gyvenime nieko nereikia bijoti, viskÄ&#x2026; galima paaiĹĄkinti. Marie Curie

Niekur ir bet kur Monrealyje

1 9 9 7 m . g r u o d 탑 i o 2 5 d. , ke t v i r t a d i e n i s

KAD GREIČIAU PRAEITŲ KALĖDOS

– Dar palauk! Tėvas miega. Laikrodis rodė devynias devyniolika. Nuėjau ir atsisėdau ant lovos. Jau dvi valandos, kai nebemiegu ir laukiu savo kambaryje. Tai šeimos tradicija. Kiek vienais metais tėtis liepia pasirodyti tik apsilankius Kalėdų Seneliui. Vis dėlto man vienuolika ir jau penkeri metai, kai juo nebetikiu! Penkeri metai – tai paslaptis; tėvams – ketveri. Man buvo šešeri su puse, kai Aleksas, mano vienintelis draugas, plačiai šypsodamasis pranešė liūd nąją naujieną. Staiga pasijutau nebe toks tvirtas pasaulyje, kuriame viskas turi paaiškinimą. Norėdamas pamiršti nusivylimą, mokykloje dariau tą patį, ką ir Aleksas. Smagindamasis įtikinėjau mažesniuosius, kad Kalėdų Senelis tėra tėvų išmonė. Namie keliomis

užuominomis bandžiau tėtei ir mamai leisti suprasti, kad laikas liautis man kartojus, jog, jei būsiu negeras, Kalėdų Senelis man nieko neatneš. Bet pamatęs sutrikusį mamos žvilgsnį, kurį ji metė į tėvą, tos minties atsisakiau. Nenorėjau jų skaudinti. Kartais reikia tėvams pameluoti, kad juos pradžiugintum. – Labai jau galingas tas Kalėdų Senelis, nes šiaip metro ilgio elektrinė mašina pro kaminą nepralįstų! Kitąmet rugpjūčio mėnesį mūsų vasarvietėje žvejodamas su tėvu ilgai stebeilijau į vandenį. – Aš nebetikiu Kalėdų Seneliu! Jis pasisuko į mane, aš į jį. Akimirką įdėmiai žiūrėjo su lemtinga šypsenėle lūpose, paskui vėl užkabino masalą ant mano meškerės. – Toks gyvenimas. Tėtis niekada nekalba ilgomis frazėmis. Mama sako, kad jis mažakalbis žmogus. Jis viską buvo palikęs likimo valiai lyg nujausdamas, kad galiausiai sužinosiu, bet nieku gyvu ne iš jo. Tėtis nesistengė išsiaiškinti, kas man pasakė – policininko įprotis, na... buvusio policininko. Dabar dirba policijos naujokų instruktoriumi. Gydytojas, kuriam buvo tekę matyti tokių drąsuolių, jam diagnozavo lengvą burnout . Nuovargis, išsekimas (angl.). – Čia ir toliau – vertėjos pastabos.

– Vaje! Aš nesuprantu, kas tau liepia baust Lorjė gatvės poniutes! Be to, nekaltink savęs – juk baudas sumoka jų vyrai! Mama sako, kad tai spaudimas iš vidaus. Tik mes patys galime žinoti, kodėl jis atsiranda, nes patys vieni jį sau sukeliame. Vis dėlto tėvas vakarais ir toliau man pasakodavo apie geruosius policininkus, sulaikančius piktadarius motociklininkus. Paskui vieną vakarą prieš dvejus metus liovėsi. Dideliam mamos sielvartui, kiekvienais metais sausio viduryje jis nusiųsdavo laišką, motyvuojantį atsisakymą grįžti patruliuoti. – Aš nebenoriu, be to, man moka beveik tiek pat! Po žvejybos, kai grįžome į vasarnamį, jis pašnibždėjo mamai į ausį. Ji tik sučiaupė lūpas. Jos akyse aš tebebuvau vaikas, tik nebe toks mažas. Vis dėlto savo pradinukų klasėje jai teko matyti mokinių, pereinančių šio žiauraus atradimo etapą. – Ko, mano mažiuk, verki? – Tėtis barė, kad sudaužiau kalėdinę dovaną, o jis dar net nebaigė mokėti kredito! Tačiau čia, priešais ją, šeimos vasarnamyje, stovėjo jos pačios sūnus. Ką tik kažkas pasibaigė visiems laikams. Buvau vienturtis vaikas. Daugiau ji niekada 11

drauge su tėvu nebegalės žaisti Kalėdų Senelio. Puikiai šitai supratau: Kalėdos toks pats džiaugsmas tėvams kaip ir vaikams. Devynios dvidešimt devynios. Vakar vakarienė truko ilgai. Prie stalo sėdėjom šešiese: aš, tėvai ir Žiuljenas, geriausias tėvo draugas. Jį atlydėjo Aleksandrija ir Aleksandra – dvi nepakenčiamos jo dvynės. Jos visą laiką rėkė, o kadangi jų veidai vienodi, man atrodė, kad visą laiką rėkia ta pati. Mamą jos nervino dar labiau nei mane. – Aleksandrija! Aleksandra! Tada jos susikibo už parankių ir šokdamos dainavo: – Aleksandrijos uosto sirenos vis dar traukia tą pačią melodiją... ū-a... ū-a... – Žiuljenai, ar negalėjai seserų dvynių pavadinti kitaip? – Taip, bet jų motiną būčiau turėjęs sutikti kur nors kitur nei Klodo Fransua dainų vakarėlyje... Be to, turiu tau kai ką pasakyti... Kiekvienais metais Žiuljenas mums aiškina, kad reikia sakyti ne „seserys dvynės“, bet „dvynės“, nes Claude François (1939–1978) – prancūzų dainininkas. Viena jo dainų, kurios pora eilučių buvo pacituotos, taip ir vadinasi – Alexandrie, Alexandra.

viena dvynė neišvengiamai yra kitos sesers sesuo – tai veidrodinis efektas. – Sakyk, kuri iš mūsų abiejų gražesnė? Niekada nesuprasdavau, kuri iš dviejų gyvačių man uždavė klausimą. Nieko keisto – jos „tikros“ dvynės, taigi visiškai identiškos: ta ar kita – vienas ir tas pats. Vienintelė gera naujiena, kad Žiuljenas išsiskyrė. – Žmonos niekada neapgavau, tik dėl žmonos apsigavau! Taigi Aleksandrija ir Aleksandra tą pačią melodiją traukė tik kas antri metai. Niekada nesupratau, kodėl jis nepasidalija dvynių su buvusia žmona. Kadangi turi dvi vienodas, būtų galėję kiekvienas pasiimti po vieną. Bet, atrodo, dvyniai negali gyventi vienas be kito. Kaip ir tėvai, na, bent jau manieji. Neturėčiau to žinoti, bet dvynės galėjo būti mano seserys. Žiuljenas buvo mamos sužadėtinis, kai jie abu studijavo edukologiją. Paskui jis padarė kvailystę, pristatydamas jai mano tėvą pačiame jėgų žydėjime: uniforma, aptempianti raumeningą pilvuką, pečiai, platesni už klubus. Buvo ką tik pradėjęs dirbti policijoje. „Meilė iš pirmo žvilgsnio“, – pasakė ji. Tėtis tą patį. O Žiuljenas apmaudą bandė derinti su nauda. 13

– Iki, Ana, viso, Martinai... Ilgiau nebetrukdysiu... Nesijudinkit. Gesinu šviesą! Kai dvynės pagaliau nulūžo ant svetainės sofos, mama atėjo manęs pabučiuoti. – Laikas miegoti... – Mama, betgi Kalėdos... – Kuo greičiau atsigulsi, tuo greičiau rytoj gausi dovanų! Eidamas į savo kambarį mačiau, kaip tėvas su Žiuljenu atsikemša kitą butelį. Mamos nebebuvo. Sėdėjo labai rimti, kai praeidamas jiems pamojau, nė vienas nenusišypsojo. Žiūrėdami į mane atrodė netgi liūdni. Paskui veikiausiai išgėrė dar vieną butelį, nes kai prabudęs naktį ėjau siusioti, jie vis dar kuždėjosi svetainėje. – Moterys tave įsimyli, nes mano, kad esi kitoks. Paskui daro viską, kad pasidarytum toks pats... Devynios trisdešimt devynios. Tuk tuk tuk! Mama pravėrė kambario duris. Nesišypsojo. – Tėvas pabudo... Nepašokau iš lovos kaip kiekvieną Kalėdų rytą. Mamos balse buvo girdėti liūdesys. Tuokart nepastebėjau, kad ji pasakė „tėvas“, o ne „tėtis“. Mane paveikė tik jos liūdnumas. 14

Išėjęs iš kambario pamačiau, kad virtuvėje tėvas su Žiuljenu išgėrė ne vienu buteliu daugiau, bet dviem. Svetainėje manęs laukė tėtis, išsidrėbęs savo fotelyje priešais neįjungtą televizorių: didysis Kalėdų ryto break . Sunkiai man nusišypsojo trindamasis galvą. Klausiau savęs, ar tik nėra kitų tuščių butelių, paslėptų balkone. Kalėdos tik kartą per metus, bet niekada nepamirštam savo įpročių. Mane nustebino, kad tėvai ne kartu. Mama sėdėjo ne ant fotelio, rezervuoto tėvui, ranktūrio, bet toliau ant sofos. Buvo lyg du atskiri žmonės. Kas, kad tau vienuolika, po egle visada pirmiausia išpakuoji didžiausią dovaną. Iš karto supratau, kad tas mokomasis chemijos rinkinys – mamos mintis. Ji visada man perka lavinamuosius žaislus. Jos manymu, dovana turi būti naudinga. Į mokyklą pradėjau eiti metais anksčiau, nes ji mane išmokė skaityti ketverių. Buvau darželio pažiba. Šiandien esu proto gumbas, besiraukantis mažiau už kitus. Man liko išpakuoti tris beveik tokio pat dydžio dovanas. Tokiu atveju visada pradedi nuo sunkiausios. Tėvas staiga įbedė į mane tikrą sąmokslininko žvilgsnį. Lūžis, skilimas, čia – pagirios (angl.).

– Čia staigmenėlė nuo tėčio... Apsimečiau nepastebėjęs, kaip mama piktai dėbtelėjo į tėvą. Praplėšiau dovanų popierių ir man net akys išsprogo! Negalėjau patikėti! Vaizdo kamera! Atsisukau į tėtį. Tik sušnabždėjau: – Vau! Tėti... Jis patenkintas nugrimzdo į fotelį. Mama sukando dantis. Nenorėjau, kad ji liktų liūdna. – Ačiū ir tau, mama! Ačiū jums abiem... Ačiū Kalėdų Seneliui! Ji priverstinai nusišypsojo. Vaizdo kamera buvo išties ne jos idėja. Greitai išvyniojau kitas dvi dovanas: lego dėžė – dar viena mamos mintis – smulkiajai motorikai ugdyti. Šie mano įgūdžiai buvo taip išlavinti, kad laikrodį galėjau išardyti su ledo ritulio pirštinėmis. Paskutinėje dėžėje radau futbolo kamuolio formos radiją-žadintuvą. Nuo Žiuljeno, kuriam praėjusiais metais pasiskundžiau, kad man atsibodo dovanos, susijusios su beisbolu. – Vis tiek šitas jankių chalatas tau labai tinka! Manau, jis būtų norėjęs turėti sūnų. Nesakau, kad du, bet bent jau vieną iš dviejų. Pirkti barbes, visada po dvi – tai turėtų sužlugdyti net patį geriausią tėvą. Taigi jis šitaip išsiliedavo. 16

– Žadintuvas bent jau praktiškiau nei chalatas... – Niekada nepamiršk, kad svarbu ne dovana, o geri norai... Puikiai mačiau, kad mama kreipėsi ne tiek į mane, kiek į tėvą. Grįžau prie kameros dėžės. Atsisėdau ant žemės ir atsukau jiems nugarą. Jaučiau, kad juodu nesutaria, bet rankose laikiau tokį gerą daiktą, kad daugiau niekas neberūpėjo. Išsitraukiau techninį aprašymą. Tėvai šnabždėjosi. Apsimesdamas, kad skaitau, viską girdėjau. Tyčia taip dariau. Net nežinojau, kad mama moka plūstis. – Velnio išpera! Kamera už tūkstantį baksų! Gal nepradėsi šito žaidimo?! – Jau seniai jos norėjo – matei, kokių lankstinukų mums parnešdavo? – Jis visada turi atitinkamų lankstinukų! – Argi pati nesakai, kad reikia jį skatinti? – Kamerą perki vienuolikos, o kaip paskatinsi šešiolikos? Mašina? Mama pakilo ir išėjo iš kambario. Girdėdamas juos besikivirčijančius dėl man skirtos per brangios dovanos, ėmiau gailėtis, kad nebetikiu Kalėdų Seneliu. Juo labiau kad šiais metais dalyvavau jau begalėj barnių. Jie kone visada prasidėdavo tais pa17

čiais žodžiais: „Ar tau neatrodo, kad veltui švaistai gyvenimą, sėdėdamas kaip prikaltas priešais televizorių?“ Pasisukau į tėvą. Jis prisiversdamas nusišypsojo. Paskui lėtai pakilo. Netgi labai lėtai. – Oi! Galva! Nuėjo iki vonios kambario. Norėjo atidaryti duris. Jos buvo užbrauktos. Tuk tuk tuk! – Užimta! Mama taip smarkiai suriko, kad tėvas užsidengė ausis. Jis sugrįžo ir susmuko į fotelį, šis prisitaikė prie jo kūno. Kaip robotas pasičiupo nuotolinio valdymo pultelį. Klakt! Iš televizoriaus pasigirdo ple ple ple. Per žinių kanalą rodė devynias penkiasdešimt devynias. Kad greičiau praeitų Kalėdos.