Tūkstantemčio sapnas by Gimtasis Zodis

Antonio Cabanas

Tūkstantmečio sapnas Romanas

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Vilnius, 2012

UDK 821.134.2-31 Ca-03

ISBN 978-9955-16-380-0

Ve r s t a i š : Antonio Cabanas El sueño milenario

Skiriu žmonai Inmai, gražiausiam savo sapnui, ir mūsų šviesos angelui Čaviui

O Egipte, Egipte, iš tavosios religijos neliks nieko, tik stulbinančios legendos, kuriomis netikės netgi tavo sūnūs, ir išliks tik akmenyje iškalti žodžiai, bylojantys apie tavo išmintį! HERMESAS TRIMEGISTAS

Autoriaus žodis

Šiuo kūriniu noriu padėkoti visiems, padėjusiems jam išvysti dienos šviesą. Ypač esu dėkingas Chuanui, kurio kilnumas leido man įvykdyti savo literatūrinius siekius. Nuoširdžiai ačiū Chavjerui Karmelui, Enrikei, Meli, Čaro, Kleofei, Palomai, Viki, Pako, Marijui... ir, žinoma, mano brangiesiems Manolui ir Santinai, kuriems liksiu amžinai skolingas. Padėkos žodžius už parodytą pagarbą ir trikdantį prielankumą norėčiau skirti visam Kairo viešbučio Four Season at Nile Plaza personalui, Kairo policininkui Achmedui – už jo patarimus ir neįkainojamą pagalbą, Izabelei Garsijai-Komas – už didžiai vertingas ir profesionalias pastabas apie aukcioną ir Mersedes – už rankraščio perspausdinimą, taip pat visam leidyklos Temas de Hoy kolektyvui – už jų profesionalumą ir pasitikėjimą. Labai ačiū visiems.

LEGENDA

Prieš tris tūkstančius metų...

Tvyrojo aklina tamsa. Išalkusi ir kupina tūžmasties, ji lyg gyva būtybė su nežabotu goduliu prarijo viską aplinkui. Čia ji buvo vienvaldė šeimininkė, bet tai netrikdė dviejų šešėlių, karštligiškai besiskinančių kelią per jos grėsmingą priedangą. Ar tai žmonės? Ar tik nelaimėlės vėlės, pravėrusios vienas ano pasaulio duris, pro kurias srovena dvylika nakties valandų? Sunkiai suprastum, jei ne jų žingsnių aidas, atsklidęs, regis, iš pačių Žemės gelmių. Žingsniai išdavė jų tikrąją prigimtį – tai nebuvo dvasios ar nelabieji, nors juos galėjai palaikyti ir nakties sūnumis. Bet šiedu vyrai su šešėlių viešpatija neturėjo nieko bendra, juolab nebuvo jos pasiuntiniai. Požemių būtybėmis juos galėjai palaikyti nebent dėl to, kad jie kažko karštligiškai blaškėsi tamsoje. Jų kilme galėjai net neabejoti, nes priklausė faraonų, dėl savo didybės laikomų dievais tarp žmonių ir vienvaldžiais Kemeto šalies valdovais, giminei. Jų iškilusis tėvas Uzimarė Setepenrė – tai Ramzis Antrasis, kurio gyvenimas, galia ir šlovė buvo neginčijamas pavyzdys, todėl jis laikomas didingiausiu Egipto faraonu, kurio atminimas gyvuos ištisus ateinančius amžius. Klaidžiodami patamsyje, abudu broliai vargiai ką galėjo įžvelgti priešais save, nes žibintas, kurį vienas iš jų laikė, regis, veikiau malšino tamsos alkį, negu švietė jiems kelią. Jau kone ištisą valandą jiedu ėjo gūdžiausiais užkaboriais, apgaubtais paslaptimis ir išsklidusiomis dulkių skraistėmis, tarytum du atgailautojai, ieškantys nekropolio sergėtojo atleidimo. Tačiau neatrodė, kad šį būtų bent kiek dominę jų maldavimai, jis tik nuožmiai iš jų pasityčiojo, įviliodamas į tą 13

slogią terpę, kurioje, regis, net oro nebuvo, ir jie pasijuto patekę į patį pragarą. Bet argi ne jie patys nutrūktgalviškai įsiveržė į tas valdas, kur ilsisi mirusieji, o jų amžiną poilsį sergi visų keisčiausi užkeikimai? Argi ne jų baukštūs žingsniai pasuko prie požemių viešpaties Ozyrio karalystės vartų? Tai jis, mirusiųjų dievas Anubis, neapkentė visų, išdrįsusių peržengti gyvųjų slenkstį, nors tai būtų patys faraono sūnūs. – Brolau, – prašneko jaunesnysis, – mes turbūt paklydome. Vyresnysis nužvelgė jį santūriai ir abejingai, kaip paprastai, bet netikėtai vos apšviestame brolio veide pastebėjo šmėstelint baugulį. – Mes jau čia ėjome, – vėl prašneko jaunesnysis. – Aš įsitikinęs, Khemvazi. Šis tylomis linktelėjo ir vėl įsistebeilijo į brolio siluetą prieblandoje. Šita vieta buvo tikrų tikriausias labirintas, su gausybe menių ir sunkiai įsivaizduojamų perėjimų, bet tai jo visiškai nestebino. Egipto nekropolyje buvo gausybė tokių kapų, be galo klaidžių, kad išėjimą galėtų rasti tik mirusiojo siela. Žmonėms čia nebuvo kas veikti, ir jis tai žinojo. Atsidusęs pasirėmė ranka į sienas puošusius bareljefus. Per juos Khemvazis galėjo jausti tas sienas puošiančių maldų prasmę. Jos turėjo padėti velioniui paskutinėje kelionėje į Ozyrio karalystę. Neliko jokios abejonės, kad tai – gryna magija. Bet jei buvo Egipte žmogus, gebantis suvokti visą jos didybę, tai, be jokios abejonės, tik jis, Khemvazis – aukščiausias pasaulio kūrėjo dievo Ptacho šventikas ir pirmasis Kemeto , Juodosios žemės, žynys. Tiesą pasakius, jis buvo pagerbtas tokia daugybe titulų, kad Egipte daugiau negalėjo į jį lygiuotis niekas, išskyrus jo tėvą faraoną. Beje, visi gerai žinojo, kad faraonas labai rūpinasi savo keturiomis atžalomis, o ir jie tėvą mylėjo ir gerbė ne vien dėl tiesaus būdo ir doros, bet ir dėl žinių bei išminties. Apie karalaičio Khemvazio mokytumą žinojo visi Nilo slėnio gyventojai, gerai žinojo jie ir apie jo begalinį pomėgį ieškoti pamirštos senovinės kultūros pėdsakų. Todėl nieko nestebino, kad karalaitis kasinėjo senuosius kapinynus ir ieškojo praeities ženklų. Jį lydėjo kruopštaus sunkiausių papirusų išaiškintojo, Senovės egiptiečiai savo šalį vadino Msr („žemė, šalis“) arba Kemet („juodas“).

įveikiančio mįslingiausius užkeikimus, šlovė, ir tai padėjo jam išlikti gundomai paslaptinga asmenybe, kokiomis buvo laikomi burtininkai ir žyniai. Khemvazis vėl pažvelgė į brolį, drebančia ranka laikantį liauną žibintą, kurio virpanti liepsnelė, regis, kartkartėmis visai priblėsdavo, ir pasigailėjo jį kvietęs eiti drauge. Nekilo nė menkiausios abejonės, kad tai ne pirmas kartas, kai Khemvazis domisi kapaviete, nors reikia pripažinti, kad šioji jam pasirodė daug keistesnė, nei buvo įsivaizdavęs. Jis dar nepamiršo tos popietės, kai rado faraono Džoserio Trečiojo laidojimo vietą Sacharoje. Neišdildomą įspūdį jam paliko laiptuotos piramidės, daugiau kaip prieš tūkstantį metų pastatytos šio valdovo įsakymu, vidus. Jis per plauką nepasiklydo kone šešių kilometrų tuneliuose ir perėjose, ir tik vieno iš jo žmonių padedamas rado išėjimą. Tarp gausybės salių ir, regis, niekada nesibaigiančių perėjų, karalaitis pasijuto sutrikęs ir išsigandęs. Žinoma, ši vieta, į kurią jie dabar pateko, anaiptol neprilygo nuostabiai Džoserio kapavietei, pastatytai prieš daugybę šimtmečių, bet nenusileido jai savo klaidžiais labirintais. Jo brolis, karalaitis Anhuras, buvo teisus sakydamas, kad jie jau anksčiau yra ėję šiuo tuneliu. Akivaizdu, kad jiedu pasiklydo. Khemvazį nusmelkė mintis, kad dėl to kaltas jis. Palydovu šioje nepaprastoje misijoje jis pasirinko vieną iš ryžtu ir drąsa pagarsėjusių jaunesniųjų brolių, net nesusimąstęs, kiek nedaug vertas vyriškumas, kai susiduriama su dievams priklausančiais dalykais. Dabar nieko verta buvo tai, kad jis pagarbiai žiūrėdavo į visas anksčiau lankytas kapavietes, mat ši vieta saugojo paslaptį, kuri niekada neturėjo būti atskleista jokiai gyvai būtybei ir kurią perprasti galima tik pasitelkus dieviškąją išmintį. Troškimas rasti tą kapavietę Khemvaziui tapo tikru apsėdimu. Jis ilgus metus studijavo šventuosius šventyklų archyvus ir gilinosi į senuosius, jau beveik užmirštus, papirusus. Jį beatodairiškai skatino pažinimo troškimas, nes tokią lemtį jo gimimo dieną nupiešė deivė Meschenet. Vos išsiaiškinus taip trokštamo senkapio vietą, karalaitį Arba Netdžerikhetas – antrasis ir garsiausias trečiosios Egipto dinastijos valdovas. Jam įsakius, viziris Imhotepas pastatė laiptuotą piramidę Sacharoje.

apėmė tokia euforija, kad nustebino net jo dieviškąjį tėvą faraoną. Ramzis Antrasis neturėjo kitos išeities, kaip leisti aplankyti tuos kapus ir pasitikėti sūnaus sveika nuovoka bei jo pagarba šventiesiems įstatymams. Tą rytmetį, lydimas savo brolio Anhuro ir kelių darbininkų, karalaitis pasuko tiesiai prie Sacharos nekropolio. Nukasę smėlį, kuris slėpė įėjimą į kapavietę, jie išvertė prieš daugelį amžių aklinai užmūrytas duris. Juos lydintys vyrai lengviau atsiduso, išgirdę nurodymą likti lauke, tik nulydėjo baimės kupinais žvilgsniais abudu brolius, pradingstančius kapavietės viduje. „Galų gale juk jie – tik nekropolio darbininkai, ir jei jau karalaičiai įsigeidė trikdyti amžinąjį velionio poilsį, tai – ne jų, samdininkų, rūpestis, o juos lydėtų tik tada, jeigu jiems būtų įsakyta“. Khemvazis puikiai žinojo, kokios mintys sukosi tų vyrų galvose, – ne veltui jie ištikimai laikėsi šventųjų įstatymų. Jis dar ir dabar prisiminė ištįsusius vyrų veidus, nulydinčius juos į kapo tamsą, bet iš apmąstymų jį sugrąžino nerimastingas brolio balsas. Veikiausiai šis jau seniai jį šaukė, nes jo balsas panėšėjo į dejonę. – Ar tau viskas gerai, brolau? Atsiliepk. O, jūs, Amenti dvasios! – išgirdo šaukiant brolį nesavu balsu. – Kokiais kerais jį apkerėjote? Išgirdęs šiuos žodžius, Khemvazis nepatenkintas susiraukė ir prisiartino prie brolio. – Palik Amenti ramybėje! – iškošė pro dantis, neslėpdamas nepasitenkinimo. – Negalima taip lengvabūdiškai šauktis jo dvasių. – Tai nejau nesupranti? Mes labirinte, ir niekada iš čia neišeisime. Nenuleisdamas akių nuo brolio, Khemvazis palinko arčiau jo veido. Tas žvilgsnis silpnutėje deglo šviesoje Anhurui atrodė lyg iš anapus. – Įdėmiai manęs paklausyk: aš esu Khemvazis. Ar supranti? Khem-va-zis. Didysis Egipto žynys. Ir mes iš čia neišeisime, kol nesurasime to, ko ieškome. Anhuras negalėjo nuslėpti suglumimo. Egiptiečių mitologijoje – pomirtinis dausų pasaulis.

– O dabar pašviesk žibintu į sieną, – įsakmiu tonu paliepė Khemvazis. Netaręs nė žodžio, Anhuras pakluso broliui. Šis kelias sekundes rūsčiai jį stebėjo, paskui nukreipė žvilgsnį į blėstančią švieselę, vos ne vos apšvietusią sieną. Khemvazis susikaupęs tyrinėjo įrašus ant tos sienos ir turėjo pripažinti, kad jaunylis brolis buvo teisus. Jie tik bergždžiai klaidžiojo tais niūriais koridoriais, nes kaskart atsidurdavo toje pat vietoje. Jis puikiai žinojo, kokie pavojai tyko tų, kurie sutrikdo tokių kapų, aklinai uždarų ištisus šimtmečius, ramybę. Artinosi akimirka, kai ilgus amžius įkalintas oras užgniauš kvapą, o šleikštūs kvapai galiausiai susilies į vieną – mirties dvoką. Jų žingsnių sukeltos dulkės virto plonyčiu šydu ir tarsi vilties netekusios būtybės, ieškančios išsigelbėjimo, sulig kiekvienu žingsniu vis labiau aplipo jų kūnus. Tame siaubingame glėbyje juodu galėjo uždusti. Padėtį dar labiau apsunkino ir kapavietės išdėstymas – tai buvo toks klaidus labirintas, kokį sunku net įsivaizduoti. Perėjos su gausybe tuščių gretutinių kambarių, nuo kurių atsišakojo tai vienur, tai kitur susisiekiantys koridoriai, ir nieko nebuvo lengviau, kaip juose pasiklysti. Ta kambarių bei koridorių raizgalynė, regis, nebuvo žmogaus kūrinys, nes Egipte iki šiol jam dar nebuvo tekę regėti tokių kapaviečių. Mažumėlę pasvarstęs, Khemvazis nusprendė, jog tai logiška, nes tai, ką šios sienos sergėjo, nepriklausė žmonių pasauliui. Po apmąstymų atitokęs karalaitis vėl įsigilino į sienoje išraitytus hieroglifus. Šventasis užrašas bylojo apie čia palaidoto velionio kelionę į Ozyrio teismą ir apie pavojus, kurių jis bus priverstas vengti, idant galiausiai pasiektų rojų, išsvajotus Jalu laukus. Karalaitis stovėjo priešais penktuosius Požemio karalystės vartus, vienus iš dvylikos, pro kuriuos turi praeiti mirusysis, kad patektų į kitą gyvenimą. Khemvazis išsyk atpažino juose slypinčią Tikrosios širdies dievybę ir magiškus užkeikimus, kuriuos pasitelkęs, velionis nugalės vartus saugančią gyvatę, žinomą kaip Liepsnos akys, ir visus demonus, su kuriais teks susidurti tame audringame kelyje. Rojaus atitikmuo senovės egiptiečių mitologijoje.

„Palaužius galvą, gali būti atskleista netgi pati sumaniausia klas ta“, – apžiūrinėdamas tą sieną, nusprendė karalaitis. Khemvazis mostelėjo broliui prieiti arčiau. – Štai šventieji tekstai, nurodantys kelią pro dvylika vartų, – parodė jis Anhurui. – Jie mus nuves iki laidojimo menės. Anhuras pašvietė broliui, kad šis galėtų geriau įsigilinti į tą daugybę nurodymų, kurių padedamas mirusysis galėjo tikėtis įveikti visas kliūtis, tykančias jo pakeliui prie dvyliktųjų vartų, kad palaimintas atgimtų Anapus, kaip Ra Khepri , kas rytą iš naujo horizonte patekanti saulė. Abudu broliai, lyg kokie atgailautojai, sutelkė dėmesį į paslaptingą, prieš šimtus metų ant tos sienos surašytą išmintį. Pasiekus nuorodą, kuri aiškino, kaip praeiti pro septintuosius vartus, Khemvazis mostu paliepė broliui pašviesti. – Tik pažvelk! – apstulbęs sušuko jis. – Nuo čia atsišakoja beveik nepastebimas koridorius. Anhuras iš lėto palingavo deglu, apšviesdamas minėtąjį koridorių. – Keista, – sumurmėjo. – Mes jau kartą čia buvome, bet jo nė nepastebėjome. Brolis pritariamai šyptelėjo. – Žiūrėk! Ši perėja siauresnė, bet taip gudriai suformuota, kad užrašai ant jos sienų sutampa su pagrindinio koridoriaus užrašais. To beveik neįmanoma pastebėti, – kalbėjo Khemvazis, padrąsinęs brolį sekti paskui jį. – Ar tikrai manai, kad čia vėl nebus kokia aklina perėja be išėjimo? – baugščiai sukuždėjo Anhuras. – Tikrų tikriausiai. Matai? Štai čia yra ugnimi alsuojanti gyvatė. Tai laidojimo tekstų tęsinys, aiškinantis kaip patekti prie aštuntųjų vartų. Mes einame teisingu keliu. Broliai atsargiais žingsniais patraukė ta siaurute perėja, turinčia nuvesti juodu tiesiai prie tikslo. Čia didumą sienos užėmė vaizdai iš velionio gyvenimo, ir Khemvazis negalėjo atsigėrėti tomis nuostabiomis freskomis. Khepris – „tasai, kurs pats iš savęs atsirado“, Kheperi – „skarabėjas, Saulės dievas“.

– Tiesiog stulbina! Jos išliko tokios ryškios, tarsi būtų nutapytos vakar! Tuomet Anhuras pajuto, kaip į jo širdį vėl įsiskverbė nerimas, o gerklę, regis, sugniaužė nematomi pirštai. Kaip tik tada jis išgirdo garsus. Iš pradžių tai buvo kažkokie vos girdimi kuždesiai, ir jis pamanė, jog tai jo protą sukausčiusios baimės išdava. Bet pagaliau suvokė, kad tie keisti garsai – ne jo vaizduotės kūrinys; jie sukelti būtybių iš pomirtinio pasaulio rankų. Jos sveikino jį, apsilankiusį jų karalystėje, iš kurios negrįžtama. Anhuras nustėręs sustojo ir nebeįstengė daugiau žengti nė žingsnio. Tuomet kuždesiai virto girgždesiais, ir iš pomirtinio pragaro gelmių ataidėjęs duslus bildesys išsiliejo į tūžmingą išsilaisvinusių dvasių kliaugėjimą. Karalaičiui toptelėjo, kad tai sielos paklydėlės įnirtusios stūgavo dėl tokio jų įžūlumo. „Kas jis toks, išdrįsęs trikdyti amžinąjį Anubio pavaldinių miegą? Kaip drįsta veržtis ten, kur vien tik mirtis gali vaikštinėti?“ Pajuto, kaip jam į gerklę vėl kimba tie nematomi pirštai, nuo išretėjusio oro pradėjo gniaužti kvapą. Tuomet jį užliejo siaubingas karštis ir negailestingai apleido narsa, tiek sykių pelniusi jam šlovę mūšiuose. Jis pasijuto bejėgis, tartum kažkieno kito valios sukaustytas. Baisus grasinantis pirštas pasirodė iš požemių karalystės, lydimas pasmerktųjų amžinoms klajonėms aimanų ir be gailesčio dūrė į jį. Anhuras pajuto, kad jo sielą prislėgė visų šių nelaimėlių sielų nuodėmės, ir jie siaubingomis dejonėmis, regis, prakeikė juodu. Kaip tik tą akimirką pasigirdo, lyg kažkas skintųsi kelią per tą bauginantį gausmą. Veikiausiai tas garsas atsklido iš kapo gilumos, o galbūt iš tolimų pragariško Amenti pakraščių. Tas garsas kažkuo priminė kupiną rūstybės kriokimą, tarsi iš visų jėgų riaumotų pats nuožmusis dievas Setas, kurio galiai buvo pavaldžios baisių baisiausios audros. Kone tuo pat metu urvo koridorius prisipildė slogaus kurtinančio riaumojimo, ir Anhurui pasidingojo, kad subliovė patsai išniekintas kapas. Jaunajam karalaičiui nebeliko nė menkiausios abejonės, kad Ozyrio teismas rengiasi jį priimti, ir jam derėjo pasistengti, kad jo siela atsidurtų ant šventųjų Paskutiniojo Teismo svarstyklių. Atsvaros plunksna, tiesos ir teisingumo deivės Maat simbolis, regis, jau buvo parengta, nes bildesys staiga įgavo pavidalą. Anhuras pajuto, kaip 19

neregėta jėga stipriai talžo jo kūną, ir nevalingai stengėsi prisidengti rankomis veidą. Tuomet smūgiai pasipylė iš visur, o rankos, kurios anksčiau kėsinosi išplėšti jam širdį, dabar gniaužė visą kūną, tarsi mėgintų nutempti tolyn nuo šios prakeiktos vietos. Tą akimirką Anhuras pamanė, kad demonai jį pasiglemš negrįžtamai. Paklaikęs iš nevilties, jaunasis karalaitis sutelkė visą ryžtą, kiek jo dar buvo likę, ir puolė paniškai mostaguoti rankomis, iš paskutiniųjų kovodamas su nematomu priešu. Bet veltui, nes tuo tik dar labiau įsiutino savo užsispyrusį priešininką, kuris jį talžė be gailesčio ir galop parbloškė ant dulkėtos aslos. Klykdamas iš siaubo, Anhuras sukniubo ir susirietė į kamuolį, dar spėjęs pamatyti, kad silpnutė deglo švieselė staiga išnyko: ją pasiglemžė šešėlių sūnūs. Baugių šūksnių lydima, ta pragaro kariauna stūgaudama nubildėjo neturinčiomis išėjimo perėjomis. Atsidūręs visiškoje tamsoje, Anhuras išgirdo savo vardą. Apkvaitusi iš baimės karalaičio širdis negalėjo nurimti, o jo sveika nuovoka, kurią būtų patvirtinęs kiekvienas Egipto gyventojas, dabar grūmėsi su kaustančiu siaubu. Tada vėl nuskambėjo jo vardas, tik šįsyk labai aiškiai. Atrodė, kad jis sklido iš glūdumos to klaikaus kapo, kurį Anhuras apmaudžiai keikė. Taip, jis keikė kapą, o sykiu ir save patį už tuštybę ir kvailumą, kad sutiko jį išniekinti. – Anhurai... Jo vardas nuskambėjo labai aiškiai, ir karalaičiui neliko jokios abejonės, jog kažkas jį šaukia. Gal tai mirusiųjų dievas Anubis kviečia eiti drauge į Dviejų teismų menę? Anhuras pajuto, kaip jo viduriuose viskas susisuko, ir jis tuoj apalps. – Ar tu esi Anubis, kursai mane šauki? – baugščiai paklausė jis. – Koks Anubis? Gal jau kalbiesi su požemių dvasiomis? – atšovė jam balsas. – Tai aš, tavo brolis Khemvazis. – Khemvazi... – virpančiu balsu tepajėgė išstenėti jaunuolis. – Tas pats. Sakyk man, brolau. Kokia beprotybė tave užvaldė? Vieną akimirką pamaniau, kad dievas Besas tave apsvaiginęs pakvietė sušokti savo šlykštų šokį. Dievybė (kartais ir bendras kelių dievybių pavadinimas), kurios svarbiausia funkcija buvo savo bjaurumu atbaidyti piktąsias jėgas, apsaugoti žmogų ir jo būstą.

– Aš grūmiausi su jais... – Su kuo tu grūmeisi? Pažvelk, kas nutiko. Mes netekome vienintelio deglo, – subarė jį Khemvazis. – Aš grūmiausi su Požemių Karalystės dvasiomis ir demonais. Tai jie pasigrobė deglą. Ar tu jų nematei? Khemvazis skambiai nusikvatojo, o jo juokas atsimušė į siauro koridoriaus sienas. – Demonais, sakai? – pašaipiai perklausė. – Juk tai tik šikšnosparniai! – Šikšnosparniai? – Taigi. Šiame koridoriuje jų devynios galybės. Skrisdami jie kelia šiurpų garsą, kurį aidas dar labiau sustiprina. Tie šikšnosparniai ir apipuolė mus, nes mūsų išsigando. Jie nutvėrė tau iš rankų deglą, Anhurai. Eikš arčiau, mano balso link. Karalaitis pakluso broliui ir netrukus prisėdo šalia jo. – Tai ką mums dabar daryti? – netrukus susigėdęs paklausė. – Netekus deglo, mūsų padėtis tapo gana kebli; nebus lengva iš čia išeiti. Kaip spėjai įsitikinti, šis kapas yra tikras labirintas. Anhuras pažvelgė ton pusėn, iš kur sklido balsas, nors veikiausiai neįžvelgė nieko, nes viskas skendėjo absoliučioje tamsoje. Jis niekaip negalėjo atsikratyti gėdos jausmo, ir toji iš brolio sklindanti ramybė jį tiesiog stulbino. – Suprantu, – tarė, iš visų jėgų tvardydamasis, kad jo balsas atrodytų ramus. – Tai tu siūlai mums pasilikti čia? – Būtent. Daugiau nežengsime nė žingsnio. Susizgribę, kad mes negrįžtame, jie leisis mūsų ieškoti. Pasitikėk manim. Anhuras nesąmoningai linktelėjo, nors brolis to ir negalėjo matyti. – Vadinasi, dabar reikėtų patogiai įsitaisyti, kad neprailgtų būdravimas, – pašaipiai tarė jaunuolis, atsiremdamas į sieną. – Tikrai taip. Ir dar patariu ramiai kvėpuoti. Regis, šios vietos oras apnuodytas paties gyvatės Apofio . Išgirdęs šiuos žodžius, Anhuras tyliai nusijuokė ir pripažino, kad net ir blogiausiomis aplinkybėmis jo vyresnysis brolis nepameta Egipto mitologinė dievybė.

galvos. Kas žino, galbūt tai tiesa, kas apie jį kalbama: esą jis galingiausias Egipto žynys. Apie tai jis ne ką teišmanė, nes buvo ginklo žmogus, ir su Khemvaziu jį nedaug kas siejo, išskyrus tai, kad buvo vienos motinos, karalienės Izetės, sūnūs. Atsidusęs Anhuras tingiai ištiesė kojas ant smėlėtos aslos. Jaunuolis įsistebeilijo į tamsą, pagavusią juodu į savo spąstus, ir įsiklausė į aplinkui viešpataujančią tylą. Jam dar niekada nebuvo tekę regėti tokios tamsos, ir nenoromis vėl susivokė galvojantis apie nenusakomąjį Amenti. Ar ten irgi taip neperregima, kaip šioje kapavietėje? Ar ta vieta tyli, ar, priešingai, triukšminga, o to jis labiausiai bijojo. Be abejo, karalaitį slėgė tas nesvetingas prieglobstis, ir jis pajuto, kad nuo minčių apie Anapus jis visas pradeda tirtėti, ir jam susijaukia protas. Truputį susigėdęs, jis vargais negalais nuginė šalin tokius apmąstymus ir visa esybe nusiteikė išsiaiškinti, ar tos dukslios šešėlių užuolaidos pasiduos skvarbiam jo žvilgsniui. Juk galiausiai jo tėvas, didysis Ramzis, buvo laikomas vos ne dievu, vadinasi, pasižymėjo už paprastus mirtinguosius didesnėmis galiomis, ir jis, jo sūnus, turėjo kažką iš jų paveldėti. Besvarstydamas apie tai, netikėtai žvilgtelėjo į šoną ir suvokė, kad jo akys gali kiaurai permatyti juodą naktį, kuri čia karaliavo nuo amžių amžinųjų. Ar jo akys jau apsiprato su tamsa? O gal čia vėl kokie kerai jo iškankintai širdžiai krečia piktas išdaigas? Tokiomis aplinkybėmis, žinoma, visaip gali būti, bet šįsyk jis nusprendė ginti šalin baimę ir įsižiūrėjo atidžiau. Netrukus, nenuleisdamas akių, iš lėto atsistojo. Ten, koridorius gale, kažkas šmėžavo. – Khemvazi, – kaip galima ramiau sukuždėjo jis, – pažvelk dešiniau, kur baigiasi koridorius. Šis pakluso iš karto, bet pasakė nieko nematąs. – Žiūrėk įdėmiai, nenuleisk akių, – vėl padrąsino jį Anhuras. – Jis ten. Khemvazis sutelkė visą dėmesį į tą pusę, kur rodė brolis, o pats galvojo, kad šį vėl apsėdo bauginančios vizijos; tas jaunuolis buvo linkęs prisigalvoti visokių košmarų. Vis dėlto tai nebuvo nei vizija, nei miražas. Po kelių minučių Khemvazis jau galėjo aiškiai įžvelgti tai, ką jam rodė brolis. Ten, ko22

ridoriaus gale, pleveno keista šviesa. Susidarė įspūdis, kad ji kažkokia vaiduokliška: išsklidusi, neįtikėtinai švelnios spalvos – nei balta, nei blyškiai žydra – ir, regis, drykstanti nesibaigiančiais atšvaitais. – Dabar tu ją matai? – išgirdo jis kupiną nerimo jaunylio brolio balsą. – Taip, – atsakė šis, keldamasis nuo žemės. – Pagaliau suradome tai, ko ieškojome. Pirmyn, eime. Anhuras jau ketino paprieštarauti, bet įsivaizdavo, kokia bus Khemvazio veido išraiška, jeigu jam nepaklus. Taip abudu broliai netvirtais žingsniais patraukė koridoriumi, kuris vedė juos prie dangiškiausios iš visų šviesų. Kuo arčiau jie ėjo, tuo aiškiau ta padūmavusi aureolė atsiskyrė nuo virpesio, virsdama neregėto skaistumo tviskančiu spinduliu, kokio jie dar nebuvo matę. Ties vienu niūriu perėjos posūkiu toji paslaptinga šviesa sutviskėjo visa savo didybe ir užliejo nediduką koridorių, vedantį į patalpą, panašią į menę. Brolio lydimas, Khemvazis įžengė į ją, leisdamas tam mirguliuojančiam tviskesiui žaisti tarp jo sijono klosčių ir įsismelkti į jo vidų. Pamačius brolį supančią aurą, Anhurą vėl nupurtė baimė. Jis net burnos praverti nepajėgė, kojos atsisakė klausyti, ir tada jis akimirksniu suprato, kad grįžti atgal – neįmanoma. Susižavėjęs stebėjo, kaip Khemvazis susilieja su ta šviesa, panašia į patį dievą Ra, tarsi būtų vienas iš jos spindulių, ir jis pats, kaip pirmasis patarnautojas, netekęs žado nusekė paskui jį, nes jo valia jau seniai buvo išgaravusi prakeiktos kapavietės glūdumoje. Abudu broliai patraukė trumpute perėja, vedančia į menę, iš kurios sklido tas tyras vaiskumas, kuriam buvo neįmanoma atsispirti. Kokie užkeikimai galėjo pabudinti tokį švytėjimą? Ar toji šviesa priklausė vienai iš amžinųjų žvaigždžių, kuriai gyvybės įkvėpė ant koridorių sienų užrašyti burtai? Kokie užkeikimai privertė juos veikti? Kai abu karalaičiai galiausiai atsidūrė menėje, jų veidai negalėjo nuslėpti nuostabos dėl to, ką išvydo. Laidojimo menė buvo gausiai apstatyta puošniais neregėtos prabangos baldais. Įstabūs juodmedžio krėslai, dekoruoti hieroglifais išrašytomis aukso plokštėmis. Baldai iš geriausios medienos buvo 23

iškalti dailiais dramblio kaulo ornamentais. Grindys nuklotos puikiausiais leopardų kailiais, vertais karaliaus rūmų. Dailūs, kone perregimi tyriausio alebastro indai. Visi šie prabangūs namų apyvokos reikmenys atrodė labai prašmatniai ir kaip ką tik ten sunešti. Apstulbusio Anhuro dėmesį patraukė puošnus sarkofagas menės gale, ir jis išsyk sužiuro į brolį. Šis pakerėtas negalėjo atitraukti akių nuo nediduko medinio stalelio priešais. Jo veidą akimirksniu iškreipė keista grimasa. Virš to stalelio buvo šaltinis, iš kurio sruvo šviesa, tokia skaisti ir perregima, kokią sunku įsivaizduoti, ir Khemvazis gosliai įsistebeilijo į ją, lyg trokšdamas su ja susilieti. Laikas, regis, sustojo sunkiai nusakomoje erdvėje, ir du it stabo ištikti broliai tapo tų prabangių, po laidotuvių sukrautų aukų, kurias amžiai sergėjo pavydėtinai uoliai, dalimi. Du Egipto karalaičiai turėjo įžūlumo sutrikdyti kerus, kuriais išminčių išminčiai kitados apgobė šią šventąją vietą, kad paslėptų ją nuo nepasotinamo žmonių gobšumo, užtai dabar juodu negailestingai nutvilkė akinama tikrosios išminties šviesa. Anhuras neįstengė nė mirktelėti, kai brolis iš lėto atsisuko į jį ir šypsojosi taip keistai, kaip jam nebuvo tekę matyti; paskui brolis, staiga atlošęs galvą, grėsmingai nusikvatojo, o tas šiurpus juokas, regis, atsklido iš pačių pragaro gelmių. Egipto karalaitis vis kvatojo lyg apimtas keisto pamišimo, o jo rankos gaudė tviskančią šviesą, iš jos spindulių kurdamos keisčiausias arabeskas. Niekas aplinkui jam nebeegzistavo, tarsi faraono sūnus būtų susiliejęs su nesuvokiama šioje menėje karaliaujančia paslaptimi, nešančia jį kažkur už žmogaus suvokimo ribų. Visa tai Anhurui bylojo, kad jo dienos žmonių pasaulyje jau suskaičiuotos. Čia atvirai viešpatavo dievų galybė, siaubingomis bausmėmis grasindama tiems, kurie tuštybės užvaldyti įtikės, jog gali perprasti dieviškąją išmintį. Bet karalaičiui Khemvaziui viskas tik prasidėjo.