1 SKYRIUS 1 Karalius Astiagas buvo surinktas pas savo tėvus, ir Kyras iš Persijos gavo jo karalystę. 2 Danielius kalbėjosi su karaliumi ir buvo gerbiamas labiau už visus savo draugus. 3 Babiloniečiai turėjo stabą, vadinamą Belu, ir kiekvieną dieną jam būdavo išleidžiama dvylika didelių sagų smulkių miltų, keturiasdešimt avių ir šeši indai vyno. 4 Karalius jį garbino ir kasdien eidavo garbinti, o Danielius garbino savo Dievą. Karalius jam tarė: “Kodėl tu negarbini Belo? 5 Jis atsakė: “Negarbinsiu rankomis padarytų stabų, bet gyvojo Dievo, kuris sukūrė dangų ir žemę ir valdo visą kūną”. 6 Tada karalius jam tarė: “Ar nemanai, kad Belas yra gyvas Dievas? Ar nematai, kiek jis valgo ir geria kasdien? 7 Danielius nusišypsojo ir tarė: “Karaliau, neapsigaukite, nes tai yra tik molis viduje ir varis išorėje ir nieko nevalgė ir negėrė. 8 Karalius supyko, pasišaukė savo kunigus ir jiems tarė: “Jei man nepasakysite, kas ryja šias išlaidas, jūs mirsite”. 9 Bet jei galite man patvirtinti, kad Belas juos praryja, Danielius mirs, nes jis piktžodžiavo Belui. Danielius tarė karaliui: “Tebūna taip, kaip tu įsakei”. 10 Belo kunigų buvo šešiasdešimt dešimt, neskaitant jų žmonų ir vaikų. Karalius nuėjo su Danieliumi į Belo šventyklą. 11 Belo kunigai tarė: “Štai mes išeiname, o tu, karaliau, užsidėk ant mėsos ir paruošk vyną, greitai uždaryk duris ir užantspauduok savo antspaudu. 12 Ir rytoj, kai įeisite, jei nepastebėsite, kad Belas viską suvalgė, mes ištiksime mirtį, o antraip Danielis, kuris melagingai kalba prieš mus. 13 Ir jie mažai į tai žiūrėjo, nes po stalu buvo padarę atvirą įėjimą, pro kurį nuolat įeidavo ir tuos daiktus valgydavo. 14 Jiems išėjus, karalius padėjo Belui valgyti. Danielius įsakė savo tarnams atnešti pelenus ir tuos, kuriuos jie išbarstė po visą šventyklą karaliaus akivaizdoje. Tada jie išėjo, uždarė duris, užantspaudavo jas karaliaus antspaudu ir taip iškeliavo. 15 Naktį atėjo kunigai su žmonomis ir vaikais, kaip buvo įpratę, ir viską valgė ir išgėrė. 16 Rytą karalius atsikėlė ir Danielius su juo. 17 Karalius paklausė: “Danieli, ar antspaudai sveiki? Jis atsakė: “Taip, karaliau, jie bus sveiki”. 18 Kai tik jis atidarė duris, karalius pažvelgė į stalą ir garsiai sušuko: “Didelis tu, o Belai, ir su tavimi nėra jokios apgaulės”. 19 Tada Danielius nusijuokė, sulaikė karalių, kad jis neįeitų, ir tarė: “Štai grindinys ir gerai pasižymėk, kieno tai žingsniai”.
20 Karalius tarė: “Aš matau vyrų, moterų ir vaikų žingsnius”. Ir tada karalius supyko, 21 Ir paėmė kunigus su savo žmonomis ir vaikais, kurie jam parodė slaptas duris, kur jie įeidavo, ir suvalgė ant stalo buvusius daiktus. 22 Todėl karalius juos išžudė, o Belą atidavė Danieliui, kuris sunaikino jį ir jo šventyklą. 23 Toje pačioje vietoje buvo didelis slibinas, kurį Babilono gyventojai garbino. 24 Karalius tarė Danieliui: “Ar taip pat sakysi, kad tai iš vario? Štai jis gyvas, valgo ir geria. Tu negali sakyti, kad jis nėra gyvas dievas, todėl garbink jį. 25 Danielius tarė karaliui: “Aš garbinsiu Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra gyvasis Dievas”. 26 Bet leisk man, karaliau, ir aš užmušiu šį slibiną be kalavijo ir lazdos. Karalius tarė: Aš tau atleidžiu. 27 Tada Danielius paėmė pikio, riebalų ir plaukų, sumaišė juos ir sudarė gabalėlius. Tai jis įdėjo į slibino burną, ir slibinas sprogo. Danielius tarė: “Štai tai jūs dievai. garbinimas. 28 Tai išgirdę, Babilono gyventojai labai pasipiktino ir pradėjo sąmokslą prieš karalių, sakydami: Karalius tapo žydu, sunaikino Belą, užmušė slibiną, o kunigus nužudė. 29 Jie atėjo pas karalių ir tarė: „Išlaisvink mus Danielių, antraip sunaikinsime tave ir tavo namus“. 30 Kai karalius pamatė, kad jie jį labai slėgė ir buvo suvaržytas, jis atidavė jiems Danielių. 31 Kas įmetė jį į liūtų duobę, kur jis išbuvo šešias dienas. 32 Duoboje buvo septyni liūtai, ir jie kasdien duodavo jiems po dvi skerdenas ir dvi avis. 33 Žyduose buvo pranašas, vadinamas Habakuku, kuris gamino puodą, laužė duoną dubenyje ir ėjo į lauką, kad atneštų pjovėjams. 34 Bet Viešpaties angelas tarė Habakukui: “Eik, nunešk vakarienę, kurią turi į Babiloną, Danieliui, kuris yra liūtų duobėje”. 35 Habakas tarė: “Viešpatie, aš niekada nemačiau Babilono. ir aš nežinau, kur yra takas. 36 Tada Viešpaties angelas paėmė jį už vainiko ir pagimdė jį už galvos plaukų, o per jo dvasios įniršį pastatė jį Babilone virš duobės. 37 Habakas šaukė: “Danieli, Danieliau, imk vakarienę, kurią Dievas tau atsiuntė”. 38 Danielius atsakė: “Tu, Dieve, atsiminei mane ir neapleidai tų, kurie tavęs ieško ir tave myli”. 39 Danielius atsikėlė ir valgė, o Viešpaties angelas tuojau vėl pastatė Habakuką į savo vietą. 40 Septintą dieną karalius nuėjo apraudoti Danielių. Priėjęs prie duobės pažvelgė į vidų ir štai Danielius sėdėjo. 41 Tada karalius sušuko garsiu balsu: “Puikus menas, Viešpatie, Danieliaus Dieve, ir nėra kito šalia tavęs”. 42 Jis ištraukė jį ir įmetė į duobę tuos, kurie buvo jo sunaikinimo priežastis.