Idiot Mag #06 Kovas 2016 by Idiot Mag Lietuva

6. ŠEŠI. TAI VIENINTELIS SKAIČIUS, TOKS PANAŠUS Į KITĄ SKAIČIŲ. Į DEVYNIS. 9. YRA GAL NEBENT TIK VIENAS KITAS SKAIČIUS, KURIS TOKS PANAŠUS Į KITĄ SKAIČIŲ KAIP 6 PANAŠUS Į 9. TAI DEVYNI. 9 NEREALIAI PANAŠUS Į 6. KAŽKODĖL VISADA ATRODĖ LENGVIAU PRIE 9 PRIDĖTI 6 NEI PRIE 6 PRIPLIUSUOTI 9. O DAUGYBA IRGI SKIRTINGAI SUDĖTINGA: 6 x 9 YRA 54, O, VA, 9 x 6 YRA PIRMIAUSIA 6 x 9, O TIK TADA 54. SKAIČIUOJANT SKIRTUMAS YRA. KIEK KARTŲ TRAUKIANT BURTUS REIKĖJO VARTYTI POPIERĖLĮ SU NUMERIU AIŠKINANTIS, BŪSI KOMANDOJ 6 AR KOMANDOJ 9. SKIRTUMAS YRA. DAR KAŽKODĖL RAŠYTI 6 YRA ŽYMIAI GREIČIAU NEGU RAŠYTI 9, AIŠKU, JEIGU RAŠOTE TAISYKLINGAI, O NE SUVYNIODAMI DEVYNETĄ KAIP SPAGETĮ SU GALVA IR ŽEMYN NUKARUSIU GALU. RAŠANT SKIRTUMAS YRA. IR DAR — PRISIPAŽĮSTU, KAD IKI DABAR NEŽINAU, KIEK RAŠALO REIKIA RAŠANT 6 IR 9 – VIENODAI AR NE. GREIČIAUSIAI SKIRTUMAS YRA. YPAČ GERAI PERKANT KOKIAS TAPKES VASARAI PER IŠPARDAVIMĄ ŽIŪRISI KAINA 9.99 €. TA PRASME, IŠ KARTO NORISI APSVARSTYTI GALIMYBĘ NUSIPIRKTI — „KAIP IR NEREIKIA, BET DABAR NEKAINUOJA NET 10“. DRAMATIŠKA KAINA! NEPAMENU, KADA PASKUTINĮ KARTĄ MAČIAU KOKĮ NIEKALĄ, KAINUOAJNTĮ 6.66 €. TAIP, KAI PAVYKSTA PRISIRINKTI PREKIŲ LYGIAI UŽ TIEK, PASLAPTINGAI PAKILNOJU ANTAKIUS: „VELNIŠKAI APSIPIRKAU“. ŠIAIP PREKĘ ĮKAINOTI 22.98 LT BUVO ĮPRASČIAU NEGU ĮPRASTA, O ŠTAI SĄŽININGAI PERSKAIČIAVUS PARAŠYTI 6.66 € BŪTŲ BEDIEVIŠKA. IRGI DRAMATIŠKA KAINA! BET SKIRTUMAS TARP JŲ YRA. 69 AR 96? SKIRTUMAS YRA. ŠIAIP, PAŽIŪRĖJUS, ATRODYTŲ, VISI MES IŠPROTĖJĘ, VISI PILNI MINČIŲ, VISI MYLIM IR VISI BURBAM, VISI SKUBAM, NES VISI TURIM NORŲ. VISI GYVENAM ŠITOJ PLANETOJ IR VISI JOS NEPAŽĮSTAM, ESAM ŽMONĖS, Į NIEKĄ KITĄ TAIP NEPANAŠŪS KAIP Į KITĄ ŽMOGŲ, KAIP 6 IR 9 PANAŠŪS VIENAS Į KITĄ. BET SKIRTUMAS TAI YRA… „MAN BUVO TAIP PAT“ YRA NEDIDELĖ APGAULĖ. MŪSŲ TAPATUMAS — MAŽYTĖ ILIUZIJA, SUBYRANTI PAŽIŪRĖJUS Į DETALES. O, VA, MŪSŲ SKIRTUMAI — DIDELĖ, SUNKI DAUGYBOS LENTELĖ, NESIBAIGIANTI 9 x 9. JEI SUDAUGINAM — SUSIDRAUGAUJAM. ATSIPALAIDUOJAM, SPAGEČIAI.

Idiotai

6K OV AS 2

016

REDAKCIJA Elinga Noreikaitė PARTNERIAI João Cabral, Nuno Dias, Ingrida Peleckaitė TEKSTAI Matas Astrauskas, Donatas Čiuta, Laura Juozaitytė, Kazimieras Kuzmauskas, Kęstutis Grauslys, Jolanta Lenkevičiūtė, Elinga Noreikaitė VIRŠELIO IR SKILČIŲ ILIUSTRACIJOS MESK DIZAINAS Elinga Noreikaitė FOTOGRAFIJOS Matas Astrauskas, Donatas Čiuta

WWW.IDIOTMAG.COM | WWW. FACEBOOK.COM/ IDIOTMAG.LIETUVA | LIETUVA@ IDIOTMAG.COM | +370 654 56 836 KOPIJUOTI AR PLATINTI BE AUTORIŲ SUTIKIMO DRAUDŽIAMA | Esame nepriklausomas leidinys be paramos, kreipkitės norėdami bendradarbiauti, publikuoti, paremti

TENDENCIJOS 8

TEMA Mano sielos šešiakampis: PSY

KULTŪRA 26 VIRŠELIO AUTORIUS MESK. Šeštame aukšte šešiasdešimties šešerių šetadieniais 40 KINAS 6 filmai apie žmogaus prigimtį

INTERVENCIJA 50 AUTO Sesto senso — Brum (Šeštas jausmas — Brum) 58 TEMA 6 km friraido 70 LGBT+ Moterimi tik šeštadieniais: lytinių tapatybių galvosūkis

TENDENCIJOS

TEKSTAS IR FOTOGRAFIJOS MATAS ASTRAUSKAS

8 TENDENCIJOS

KIEKVIENAM ŽMOGUI SVARBŪS IEŠKOJIMAI — TO, KAS PATINKA, KAS SUKURIA ŠILTUS, NEPAKARTOJAMUS JAUSMUS, KAS ATRADIMO SEKUNDĘ UŽKURIA DIDŽIULĮ DŽIAUGSMĄ. MANE NUSTEBINO PSY. TUO METU, KAI PIRMĄ KARTĄ IŠGIRDAU, NEGALĖJAU PATIKĖTI, KAIP ŠI MUZIKA MANE RAMIAI VEDA Į PASAKIŠKŲ GARSŲ PATYRIMĄ. APLANKYTA TIEK FESTIVALIŲ, IŠVAIKŠČIOTA BEGALĖ KONCERTŲ, BET TĄ JAUSMĄ, DIDŽIAUSIĄ MUZIKOS MALONUMĄ IŠGYVENAU NETIKĖTAI. PSY, KAIP IR VISI STILIAI, TURI SAVO STEREOTIPŲ, TAČIAU GALIMYBĖ PASIEKTI DŽIAUGSMĄ Į TAI DĖMESIO NEKREIPIA. MĖGAVIMASIS PSY TAPO DAR NUOSTABESNIS, KAI IŠAUGO Į SUPRATIMĄ, PASTABUMĄ KITIEMS ELEMENTAMS, KURIE PRATURTINA ŠIĄ MUZIKĄ. SUTIKTI ŽMONĖS, SPALVOS, APLINKA, RAMYBĖ. NESENIAI NETIKĖTAI ATSIDŪRIAU KLUBE IR VĖL IŠGIRDAU MELODIJAS, PRADEDANČIAS GAIVINTI PRISIMINIMUS. NEDRĄSIAI IR LĖTAI, BET SLINKAU ARČIAU SCENOS. MUZIKA MANĘS NEPALEIDO, GAL, TIKSLIAU, NENORĖJAU NIEKO, KAIP TIK BŪTI IR MĖGAUTIS. FOTOAPARATU GAUDŽIAU ŠVIESAS, ŽMONES, KURIE SPINDULIAVO GROJANČIOS MUZIKOS ENERGIJĄ IR KŪRĖ APLINKĄ. NUOTRAUKOS PASAKOJA PATIRTĮ. SPALVOS PASAKOJA GARSUS. NEBIJOK ĮSIKLAUSYTI.

KULT的RA

KULTŪRA

MESK.

ŠEŠTAME AUKŠTE ŠEŠIASDEŠIMTIES ŠEŠERIŲ ŠETADIENIAIS TEKSTAS ELINGA NOREIKAITĖ INTERVIU KĘSTUTIS GRAUSLYS

NUO MAŽENS PIEŠĘS GYVŪNĖLIUS, LĖLYTES IR MONSTRIUKUS Į MOKYKLINIO SĄSIUVINIO PARAŠTĘ IR TAIP IŠ KANTRYBĖS IŠVARĘS NE VIENĄ MOKYTOJĄ. NUOBODŽIAUSIAS PAMOKAS PRALEIDĘS PIEŠDAMAS, GALIAUSIAI SUMOJO, KAD PIEŠINIŲ PRIPILDYTAS PIEŠIMO ALBUMAS — PATI GERIAUSIA KNYGA. TADA JIS PIEŠĖ TOLIAU IR TOLIAU, IR DAUGIAU IR DAUGIAU. VĖLIAU JIS ĮSTOJA MOKYTIS SKAITMENINIO MENO IR MULTIMEDIJOS Į DIZAINO IR MENŲ MOKYKLĄ ESAD PORTO MIESTE PORTUGALIJOJE, SUSIDOMI GRAFFITI MENU IR ĮSITRAUKIA, PRISIJUNGIA PRIE CMK KOMANDOS (PORTO) IR DIRBDAMAS SU JA TOBULINA TECHNIKĄ. ŠIANDIEN JIS NEPRIKLAUSOMAS, „NEPASIRAŠANTIS VARDAIS“, BET NORIAI PIEŠIANTIS SU VISAIS. GUSTAVO TEIXEIRA A.K.A. MESK, 31 METŲ PIEŠĖJAS IŠ PORTUGALIJOS — ŠIO MĖNESIO IDIOT MAG ILIUSTRATORIUS.

pasaulis. Kreipiantis į vaiką kiekviename iš mūsų“, – sako Gustavas su vaikiška šypsena. Graffiti Gustavo gyvenime atsirado kaip hobis ir vystėsi kaip iliustravimo technika. Porto gyventojai puikiai atpažįsta MESK parašą, tačiau jis savęs niekada nelaikė rašytoju: „Aš nerašau, aš iliustruoju“. Jo iliustracijos pasižymi paprastumu ir švarumu, kur vektorinė grafika (Gustavas juokiasi prisipažindamas, kad piešė Paint programa, kol įvaldė Adobe Illustrator) susipina su laisvojo stiliaus graffiti. Darbo rezultatai visuomet stebinantys ir niekad skuboti. „Mano formos visuomet paprastos, o vėliau pridedu detalių. Mėgstu, kai žmonės suka galvą, ką aš norėjau pavaizduoti, kas buvo mano galvoje. Bet net aš pats nežinau“, - juokiasi „Tai, ką turiu omeny: nieko neturiu omeny“.

MESK laisvai samdomo piešėjo karjerą pradėjo 2008-aisiais. Jo stiliui nebūdingos grubios linijos ar laukine maniera deformuojami daiktai – jis gatvės žiūrovų dėmesį bando patraukti kitais būdais. Daugiavalentis, sakoma, ir nepastovus, nes kryžminantis daugybę stilių ir neapsistojantis ties vienu. Jam patinka ryškios spalvos ir aptakios formos, o jo piešiniai, kaip jis pats sako, „perteikia jo džiaugsmą“. Jis kruopštus ir smulkmeniškas, todėl mėgsta, kai žmonės žiūri į jo darbus atidžiai. Tuomet pamatoma tai, kas iš pradžių buvo nepastebėta. Gustavui patinka vaizduoti „keistai ir fantastiškai“, perkelti pasaulį ten, kur neegzistuoja „nuobodulys, rutina ir šablonai.“ Įtaigi nuotaika ir detalės, suteikiančios išbaigtumo visam darbui ir skatinančios interpretuoti. „Nenoriu sudėtingų, sunkių dalykų, man labiau patinka vaikiškas

KULT的RA

duodama kokia laisva siena, sukviečiami visi piešėjai. Kas atsineša teptukus, kas markerius – niekam per daug nerūpi: „Šiandien technikos yra susimaišiusios, todėl, kas svarbu – tai galutinis rezultatas.“ MESK piešė daugybėje renginių visoje Portugalijoje, jo darbai – nuo riedlentininkų parkų dailinimo iki žinomų alaus ar aukštos klasės automobilių prekės ženklų. Šiandien Gustavas gyvena iš piešimo, nors Portugalijoje, kaip ir Lietuvoje, tai labai nelengva. O planuose – vis daugėjantys miesto ir privatūs projektai, dirbtuvės su vaikais ir suaugusiais, bet svarbiausia – nepriklausomos draugų naktinio piešimo iniciatyvos...

Portugalijoje, kaip ir Lietuvoje, piešimas gatvėse apribotas – ta pati grėsmė būti sučiuptam ir nubaustam piešiant nelegaliai. „Man patinka piešti ramiai, be baimės, kad reiks bėgti nuo policijos. Turiu ribas, jaučiu, kada situacija per daug pavojinga – neleidžiu sau „prabangos“ taip rizikuoti“. Šiandien internetas suteikė itin greitą prieigą prie masės graffiti darbų iš viso pasaulio, besimokantys vaikai gali nagrinėti stilius ir technikas; MESK tokios galimybės neturėjo. Tačiau jo tvirtas pagrindas – patirtis ir ieškojimai. Gustavo žavisi savo draugų Mr Dheo, Chaos ir Oker darbais, kurie – vieni žymesnių portugalų piešėjų. Kuomet mieste

KULT的RA

KULTŪRA

BLITZ INTERVIU SU MESK ŠEŠI. PRISIMINK, KAI BUVAI ŠEŠERIŲ. AR TADA NUTIKO KAS NORS YPATINGO? Buvo 1991 m. Nooors… nežinau. Negaliu prisiminti, kelerių iš tikrųjų buvau tada. Kartą lankiausi zoologijos sode Lisabonoje. Nešiausi rankoje bananą ir narve tupėjusi beždžionė jį atėmė iš manęs. Nespėjau nė suprasti. Nereikia nešiotis bananų šalia beždžionių aptvaro… (juokiasi)

KOKIE TAVO ŠEŠI LABIAUSIAI MĖGSTAMI GYVŪNAI? IR NEBŪTINAI ZOOLOGIJOS SODE! Šūdas… (ilgai tyli) Pirmiausia – šunys, tikrai juos mėgstu. Antra – paukščiai. Man patinka, nes jie skraido. (ilgai tyli) Tinginiai. Taip, tinginiai. Dar koalos, meškos, na, ir, sakykim… Kengūros. (juokiasi)

NORIU TAU KAI KĄ PARODYTI. TAI — ŠEŠIAKAMPIS. KURIS GYVŪNAS Į JĮ PANAŠIAUSIAS? (tyli) Gyvatė. (juokias) Tai gyvatė, valganti savo uodegą.

LIETUVIŠKAI „ŠEŠTADIENIS“ YRA ŽODŽIŲ „ŠEŠTA“ IR „DIENA“ JUNGINYS. KĄ LABIAUSIAI

PALIEPIAMA, IR JIS DARO. AR PIEŠĖJAI, KŪRĖJAI NERETAI NETAMPA UŽSAKOVO „ŠEŠTAIS“? DARO PROJEKTUS NURODINĖJAMI, O PABAIGOJ JIEMS DAR IR NESUMOKA. KOKIŲ TURI PATIRČIŲ? Geriausios patirtys – festivaliuose, į kuriuos pakviestais menininkais labai rūpinasi, klausinėja, ar nieko netrūksta. Kitais atvejais būna, kad dirbi kažkam, o tas kažkas mano, jog tu – spausdinimo mašina. Jei nesugebi piešti taip, kaip jie įsivaizduoja, kyla nesutarimai. Užsakovas pasamdo tave kaip menininką, tačiau nepasikliauja tavo kaip menininko patirtimi: „Tu geras piešėjas, man patinki. Daryk taip, kaip aš noriu“; man taip nepatinka. Kiekvienam dažnai tenka daryti, ką buvo palieptas, tačiau man taip nepatinka.

Šeštadieniai yra po penktadienių (juokiasi). Dažniausiai – nedirbu, einu į miestą piešti, pasisėdėti su draugais arba, priešingai, kenčiu pagirias.

AR EGZISTUOJA TOKS DALYKAS KAIP IDEALIOS SĄLYGOS PIEŠIMUI? Žinoma. Kai šviečia saulė, šilta ir sausa. Jei yra sąlygos kepsniams lauke, alučiui, vadinas, galima ir piešti. Na, ir jei kas nors už viską sumoka. (juokiasi)

JEI PRAKALBOM APIE KOMFORTĄ IR PINIGUS… LIETUVOJE TURIME TOKĮ ŽARGONĄ „ŠEŠTAS“. TAI ŽMOGUS PASTUMDĖLIS, JAM

(ilgai tyli ir šypsosi) Pirmiausia – tai gimė mano vaizduotėje, o žmonės, matydami mano piešinius, juos sieja su kažkuo, kas egzistuoja jiems. Kita – man patinka būti juokingam. Kai žmonės „pagauna“ mano humorą, juokiasi net ne visada suvokdami, kas čia juokinga. Taigi, vaizduotė, juoką keliantys dalykai. Spalvos. Man patinka naudoti spalvas, ryškias. Formos. Patinka kai piešinys formomis sukuria tėkmę. Siena. Gatvės. Tai galėtų būti šešios dimensijos.

ĮSIVAIZDUOK, GYVENI ŠEŠIŲ AUKŠTŲ NAME: PIRMAME — SVETAINĖ, ANTRAME — MIEGAMIE-

PATINKA VEIKTI ŠEŠTADIENIAIS TAU?

SAKYKIM, KIEKVIENAS TAVO DARBAS TURI ŠEŠIAS DIMENSIJAS, MATMENIS, KURIE GALI REIKŠTI BET KĄ. ŠEŠI DALYKAI, KODĖL PIEŠINYS YRA PIEŠINYS, O NE ŠUO?

JI… KAS BŪTŲ ŠEŠTAME AUKŠTE?

VIETAS, SIENAS PASIRINKTUM?

Džiakuzi!!! Baseinas! Tai būtų terasa, skirta linksmybėms, barbekiu. Tai yra esminiai dalykai geriems vakarėliams. (juokiasi)

Nelabai gerai pažįstu šią planetą, tačiau vieną tikrai palikčiau čia, Porto. Vieną, ne patį didžiausią ir gražiausią, bet – Berlyne. Man patinka Barselona. Vieną Lietuvoje (juokiasi). Londone. Ir Sofijoj ar Budapešte, nes ten turiu draugų. Ten sienos nebūtų šiaip sau sienos, nes turiu istorijų ten.

Taip, kol gyvenu savo gyvenimą. Nesu labai rimtas, tačiau mano gyvenimas – tai rimta (juokiasi). Aš noriu, kad man mokėtų rimtai, tačiau nebūti rimtu (juokiasi).

JEI TAVO PIEŠINIAI SKAMBĖTŲ, KOKIO STILIAUS MUZIKA TAI BŪTŲ? Tai būtų trip-hop. Kai dirbu, tai yra muzika, kurios klausausi, taigi piešiniai skambėtų taip pat.

ŠEŠTAS POJŪTIS — KAIP JIS TAU SUSIJĘS SU KŪRĖJO PASAULIU? Pagrindinis pojūtis mene, manau, yra matymas. Kituose menuose veikia ir kiti pojūčiai, tačiau manajame, graffiti, veikia matymas. Negali graffiti paragauti ar paliesti, taip, jausi sieną, bet ne skirtingas linijas ir formas. Galima liesti, galima uosti graffiti, tačiau pagrindinis pojūtis – matymas. Kartais aš darau, ką sugalvojęs, tačiau vidury darbo keičiu viską, nes šeštasis pojūtis sako, kad man patinka kitaip. Dažnai gaunasi, kad galutinis rezultatas visiškai skiriasi nuo pirminės idėjos.

JEI GALĖTUM NUPIEŠTI SAVO DARBUS ŠEŠIOSE SKIRTINGOSE PASAULIO VIETOSE, KOKIAS

KUR IR KOKS YRA TAVO MĖGSTAMIAUSIAS PIEŠINYS? Yra du tokie. Vienas Porto – vienas pirmųjų ant legalios sienos. Kitas São João Madeira miestely [žr. 32-33 psl.]: tai vieta, kur užaugau ir kur yra mano šeima. Man patinka, kad galiu ten grįšti, manęs nebeatpažįsta, o mano graffiti žino.

O DABAR TU — 60-IES. KAIP ATRODYS TAVO DIENA, KAI BŪSI TOKIO AMŽIAUS? Aš negaliu sugalvoti, kaip ji atrodys kitą mėnesį! (juokiasi). Tikriausiai tai priklausys nuo to, ar turėsiu vaikų ir anūkų, tačiau, manau, kad vis dar piešiu. Keliausiu po pasaulį ir piešiu ant sienų. Manau, turėsiu šunį, gal net kengūrą (juokiasi)…

NEBESAKYK ŠEŠIŲ, PAKAKS VIENO: KĄ TU LABIAUSIAI MYLI…? (ilgai tyli) Atsikelti. Taip, atsikelti ir žinoti, kad aš gyvas dar vienai dienai, kad galiu būti su žmonėmis, kurie man patinka, kad galiu su jais kalbėtis, galiu piešti, ką noriu. Aš gyvas. Dar vieną dieną. Tai geras jausmas.

•

LAIKAI SAVO DARBĄ RIMTU?

GALIME STEIGTI START-UP‘Ą PO START-UP‘O, SUKURTI ROBOTUS, GEBANČIUS DISPONUOTI DIRBTINIU INTELEKTU, KURTI UŽ MUS Į DARBĄ VAIKŠTANČIAS HOLOGRAMAS AR NESUVOKIAMUS DALYKĖLIUS IŠDARINĖJANČIUS 3D PRINTERIUS, TAČIAU NĖRA PASAULYJE KONSERVATYVESNIO IR STABILESNIO DALYKO NEI VISŲ LAIKŲ POPULIARIAUSIA ŽMONIJOS ISTORIJOJE KNYGA. IR, TAIP, TAI BIBLIJA. NUSTEBOTE? NEMANAU. JĄ, PARDAVIMŲ KOPIJŲ SKAIČIU-

MI ATSILIKDAMA KETURIAIS KARTAIS, BANDO SEKTI TIK KINIJOS KOMUNIZMO ARCHITEKTO MAO DZEDONGO CITATŲ RINKINIŲ KNYGA BEI „HARIS POTERIS“. ŽODŽIU, Į VIENUS VARTUS. KĄ MUMS SAKO BIBLIJA APIE SKAIČIŲ 6? NEI DAUG, NEI MAŽAI — TAI VISŲ BLOGYBIŲ IŠTAKA. ŠIS SKAIČIUS SIMBOLIZUOJA ŽMOGŲ, JO SILPNUMĄ, ŠĖTONO BLOGĮ, NUODĖMĖS APRAIŠKĄ; NUODĖMINGASIS ŽMOGUS BUVO SUTVERTAS ŠEŠTĄJĄ DIEVULIO DARBO DIENĄ; ŽMOGUS PAGAL BIBLIJĄ PRIVALO DIRBTI BŪTENT 6 DIENAS. KAI SKAIČIŲ 6 BAŽNYČIA SUDEDA Į TRIJŲ SKAITMENŲ SEKĄ, TAI IŠEINA IŠVIS TOKIA BLOGYBĖ, KAD NET NEJAUKU ČIA IR BEKALBĖTI.VISGI NUSPRENDŽIAU Į ŠITĄ SKAIČIŲ PAŽIŪRĖTI GRYNAI PASAULIETIŠKOMIS AKIMIS. KITAIP TARIANT, SKAIČIŲ „ŠEŠI“ SUAPVALINAU LYGIAI IKI TIESIOG ŽMOGAUS. SU VISAIS JO MINUSAIS IR PLIUSAIS, SU JAUTRIAUSIOMIS SIELOS GELMĖMIS IR PAŽEIDŽIAMIAUSIAIS INSTINKSTAIS. KONTEMPLIAVAU IR SKAIČIAVAU, O GALIAUSIAI ČIA PATEIKIU 6 SAU SVARBIAUSIUS IR ŽMOGIŠKUMO PRASME AKTUALIAUSIUS FILMUS. GAVOSI NUOŠIRDUS IR ITIN SUBJEKTYVUS ŠEŠETUKAS. TEKSTAS LAUROS JUOZAITYTĖS

KULTŪRA

MEILĖ [AMOUR] © www.sky.com

rež. Michael Haneke 2012 Michaelis Haneke – nėra režisierius, kuris patiktų masėms, o ir negalėtum pasakyti, kad jo filmus itin paprasta žiūrėti net ir turint mums visiems būdingą lietuvio kankinio geną. Tai kino kūrėjas, kuris priverčia laužyti galvą, sekti kiekvieną kameros judesį, gaudyti ženklus ir bandyti čia pat juos dešifruoti. Filmas „Meilė“ gvildena sudėtingą ir skaudžią temą – rodoma stipriai pagyvenusi pora ir kaip jų gyvenimas apsiverčia sunkiai apsirgus žmonai. Juostoje nėra daug žodžių, o bendras filmo įspūdis formuojasi labiau iš tavo asmeninės nuojautos nei kažkokių tikslių parodomų vaizd(ini)ų. Mane nuoširdžiai žavi, kaip emocionaliai ir jautriai šiame filme režisierius sugeba perteikti tai, kas, atrodytų, neperteikiama. Kaip atsisveikinti su viso gyvenimo partneriu? Kaip susitaikyti su tuo, kad niekada nebebūsite abu sveiki ir pajėgūs paprasčiausiems buities darbams? Režisierius skaudžiai, tačiau pagarbiai kapstosi dviejų senjorų gyvenimuose, žiūrovą palikdamas visiškai be žado ir tokiame lengvame prasmingame liūdesyje. Tai įvykdyti jam padeda ir abu pagrindiniai filmo aktoriai, kurie visada buvo ir liks Europos kino legendos – prancūzų aktoriai Jean-Louis Trintignant ir Emanuelle Riva.

REPRIZA [REPRISE] Jei reiktų įvardinti labiausiai per gyvenimą lydintį ir kaip jauną žmogų formavusį mane filmą, tai būtų norvego režisieriaus darbas „Repriza“. Tai filmas, kurį vis pažiūrėdama kas kelerius metus, naujai pajuntu, pamatau kitą rakursą, suprantu kitą „tiesą“. Režisierius – jaunas Norvegijos talentas. Dažnai su legendiniu danų režisieriumi Larsu Von Trieru maišomas arba giminiuojamas, tačiau nei krauju, nei kaip nors kitaip su pastaruoju nesusijęs, yra užkietėjęs riedlentininkas. Ir jo darbuose tas šviežias vėjo gūsis gal dėl to taip ir jaučiasi. „Reprizoje“ pasakojama dviejų jaunų rašytojų istorija – santykiai su draugais, tarpusavio konkurencija, meilės problemos, kova su depresija. Filmas aiškiai braižo seniai žinomas tiesas – būti jaunu žmogumi, o dar ir siekiančiu karjeros nei lengva, nei paprasta. Nes būdamas jaunas, tu ne tik nemoki adekvačiai savęs vertinti, neretai stipriai pervertini ir tuo pat metu dar ir neadekvačiai save nuvertini. Žodžiu, tuo pat metu būni pasipūtęs ir per kuklus. Kapstydamasis po jauno žmogaus dramas, režisierius nuosekliai aiškinasi, ką reiškia būti jaunu vyru šiuolaikinėje visuomenėje ir koks kultūrinis pažinimas padeda tapti tuo „tinkamu“ variantu.

rež. Joachim Trier 2006

KULTŪRA

MEDŽIOKLĖ [THE HUNT]

rež. Thomas Vinterberg 2012

Danų režisierius Thomas Vinterbergas dar 1993 m. baigdamas vieną garsiausių pasaulyje – Nacionalinę Danijos kino mokyklą – už savo baigiamąjį trumpo metro darbą „Paskutinis turas“ pelnė Miuncheno kino mokyklų apdovanojimą. Tai kino studentų atveju prilygsta kone Oskarui. Vėliau karjerai klostantis tai sėkmingiau, tai ne taip sėkmingai, 2012 m. režisierius grįžo ir bene visuose svarbiausiuose Europos kino festivaliuose susišlavė apdovanojimus už filmą „Medžioklė“. Šios juostos veiksmas vyksta mažame Danijos miestelyje. Pagrindinis veikėjas Lukas po truputį tvarkosi gyvenimą ir bando atsigauti po skaudžių skyrybų su žmona. Bendruomenė bičiuliaujasi glaudžiai, tad skausme jis vienas nėra paliekamas, gyvenimas tam tikra prasme atrodo saugus ir idiliškas. Viskas pasikeičia kardinaliai, kuomet darželyje, kuriame dirba Lukas, jam metami bjaurūs kaltinimai netinkamu elgesiu su vaikais. Būtent šis įvykis tampa tiek moraliniu, tiek emociniu išbandymu kone kiekvienam filmo veikėjui. Tematikos jautrumas leidžia režisieriui giliai ir skaudžiai pasikapstyti po žmogaus prigimtį, o tai daryti pagelbsti ir pagrindinį vaidmenį įkūnijantis nuostabusis aktorius Mads Mikkelsen. T. Vinterbergas taip genialiai braižo visuomenės paveikslą, kad kaip žiūrovas esi priverstas pasijusti mažų mažiausiai nejaukiai. Juostoje demonstruojama, kokio menkniekio užtenka, kad bet kurio iš mūsų gyvenimas būtų sužlugdytas, o artimiausi draugai pradėtų nuosaikiai ir atkakliai naikinti tave. Gando gajumas be galo stebina, glumina ir pykdo, tačiau kartu priverčia susimąstyti, – kiek kartų, išgirdęs purviną melą, esi juo patikėjęs ar bent jau stipriai suabejojęs net ir gerai tau pažįstamu žmogumi?

SEKLYS [SLEUTH]

Filmas minimalistinis, tačiau juostoje vaidinantys tik du aktoriai – puikieji britai Jude‘as Law ir seras Michaelas Caine’as – sukuria nuginkluojančio stiprumo jausmų dvikovą. Taip pat įdomus faktas ir tai, kad šioji 2007 m. Kennetho Branagh režisuota juosta yra antroji originalaus „Seklio“ scenarijaus ekranizacija; pirmajame, pastatytame 1972 m., jaunojo aktoriaus ir meilužio Milo vaidmenį atliko tas pats Michaelas Caine’as.

Tai istorija apie du vyrus – vyresnio amžiaus rašytoją Andrew ir jauną lovelasą aktorių Milo. Abu juos suveda viena moteris – pirmojo žmona, o antrojo meilužė. Jaunuolis atvyksta pas rašytoją su užduotimi surinkti mylimosios daiktus ir pranešti akivaizdžią, betgi vis tiek skaudžią žinią, kad rašytojo žmona nusprendė pas jį niekada nebegrįšianti. Jei manote, kad tiek pasakydama apie filmą, per daug išspoilinau, tai toli gražu nuo tiesos. Visas filmo grožis atsiveria tolimesniuose vyrų dialoguose. Atrodytų, jausmas vienai moteriai tėra vienintelis juos galimai jungiantis elementas, tačiau tai pagimdo be proto platų jausmų spektrą ir žiūrėti tą argumentų ir emocijų spektaklį tampa neįtikėtina patirtis.

rež. Kenneth Branagh 2007

MINČIŲ TRAUKINIAI [TRAINS OF THOUGHTS] Nuostabus dokumentinis filmas, kurį pamačiusi prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“, niekaip negaliu pamiršti lig šiol. Tai audiovizualinis pasakojimas apie metro sistemas didžiausiuose pasaulio miestuose – Niujorke, Los Andžele, Vienoje, Maskvoje, Hon Konge ir Tokijuje. Atrodytų, kad režisierius tiesiog gilinasi į paprastą kasdienio gyvenimo aspektą – viešąjį transportą. Vis dėlto juostoje sugebama išgvildenti ne tik įdomūs kultūrų skirtumai, tačiau ir tai, kaip žmonės jaučiasi keliaudami siauromis požeminėmis miesto arterijomis. Ką apskritai reiškia transportuoti savo kūną? Kiek tai svarbi mūsų kasdienybės dalis? Kokios mintys aplanko žmogų tuo metu, kai jis keliauja? Didelio informacinio triukšmo kontekste šis filmas kelia gal ir labai paprastus, tačiau nepaprastai žmogiškus klausimus. Kai keliauti šiandien taip paprasta ir neišvengiama, pasirodo, kalbėti apie šio ypatingo ir unikalaus proceso reikšmę – ne visada.

rež. Timo Novotny 2012

BELDŽIANT Į DANGAUS VARTUS [KNOCKIN‘ ON HEAVEN‘S DOOR] Kai manęs kas nors paklausia, ką daryčiau, jei dėl kokios nors atsitiktinės priežasties man staiga liktų nebe daug laiko gyventi, iškart prisimenu šitą filmą. Nepaisant to, kad šia tema kine yra kalbėta daugybę kartų, o ir nemanau, kad kada nors tai daryti bus nustota, – tai vienintelis filmas, kuris jau daugybę metų lieka šios kategorijos favoritas. Filme pasakojama dviejų jaunų vyrų Martino ir Rudžio istorija. Jie susitinka ligoninės palatoje, abu išgirdę mirtinus vėžio nuosprendžius. Likimo neteisybės ir žiaurumo priblokšti, veikėjai pernelyg ilgai neliūdi ir nusprendžia, kad privalo leistis į nuotykių ir nusikaltimų kupiną paskutinę kelionę jūros link. Kad ir kaip banaliai gali benuskambėti, man tai yra gyvenimą švenčiantis filmas. Džiaugsmas, išgąstis, pažinimo malonumas, baimė, adrenalinas – pagrindiniai filmo veikėjai, atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje, tiesiog siurbte siurbia gyvenimą ir siekia patirti viską. Atrodo, realiu laiku įprasmina tą tokią skambią frazę „gyvenk čia ir dabar“. Šitas filmas nėra koks nors eilinis motyvacinis šlamštas, skatinantis sportuot nuo pirmadienio arba valgyt mažiau angliavandenių. Šitas filmas yra skaudus ir linksmas iki širdies gelmių, o svarbiausia – tikras it pats gyvenimas.

rež. Thomas Jahn 1997

•

INTERVENCIJA

SESTO SENSO – [ŠEŠTAS JAUSMAS – BRUM] TEKSTAS KAZIMIERO KUZMAUSKO

NEPAKARTOJAMAS JAUSMAS, KUOMET DEDANT RAKTELĮ Į UŽVEDIMO SPYNELĘ SUPRANTI, KAD TAI VYKSTA — TU TAMPI DALIMI AUTOMOBILIO. STARTERIS PRADEDA SUKTI ALKŪNINĮ VELENĄ, TUO PAT METU ŠIRDIS PRADEDA PLAKTI STIPRIAU. Į DEGIMO KAMERĄ PATENKA KURAS, KARTU UŽLIEDAMAS VISAS KRAUJAGYSLES TAVYJE. PIRMIEJI AUTOMOBILIO ŠIRDIES DŪŽIAI SUTAMPA SU PLAKIMU KRŪTINĖJE. TĄ AKIMIRKĄ SUPRANTI — AŠ ESU „ALFA ROMEO“.

QUADRIFOGLIO KETURLAPIS DOBILAS Vienas iš „Alfa Romeo“ simbolių – tai „Quadrifoglio“ – keturlapis dobilas. Šiuo simboliu žymimi sportiniai arba aukščiausio lygio modeliai. Šio simbolio istorija yra viena

sentimentaliausių automobilių pasaulyje. Ugo Sivocci buvo „Alfa Romeo“ lenktyninių automobilių bandytojas ir šios kompanijos lenktynininkas. Lenktynėse jis niekada nefinišavo pirmas, visada antras. Norėdamas nuvyti nesėkmę, jis ant savo lenktyninio automobilio, prieš prasidedant „Targa Florio lenktynėms, išpiešė baltą

– BRUM

INTERVENCIJA

kvadratą ir jame pasodino keturlapį dobilą. Ugo šias lenktynes laimėjo. Jis pirmą kartą užlipo ant pirmo apdovanojimų pakylos laiptelio. „Quadrifoglio“ jam atnešė ir šūsnį kitų pergalių. Bet kas nutiko, kai Ugo važiavo automobiliu be keturlapio dobilo? Jis žuvo.

EMEZIONE EMOCIJA „Alfa Romeo“ nekuria dirbtinių širdies impulsų elektriniais stimuliatoriais. Vairuojant bet kuri šio gamintojo automobilį jauti natūralų adrenalino antplūdį. Viskas dėl paties automobilio natūralumo. Jeigu daugelis kitų gamintojų emocijas mėgina sužadinti elektroniniais pagalbininkais, protingais kompiuteriais ir greitai veikiančiomis automatinėmis greičių dėžėmis, tai „Alfa Romeo“ viską palieka vairuotojo valiai. Užvedęs variklį, jauti jo pulsavimą ir spausdamas akseleratorių jauti, kaip kylant variklio sūkiams širdies tachometras rodo tą patį. Jungdamas pavarą atlieki veiksmą ir jauti, kad iš ties darai tiesioginę įtaką. Piešdamas posūkį jautiesi kaip rėžtukas, skirtas plytelėms pjaustyti – netinkama jėga, netikslus judesys ir plytelė skylą į šipulius. „Alfa Romeo“ tampa tiesioginiu kūno tęsiniu ir leidžia pajausti, kad tai tu kontroliuoji padėtį, o ne automobilis, kad tik nuo tavęs priklauso, kaip pasinaudosi šiuo nepakartojamu įrankiu.

DETTAGLI DETALĖS Koks jausmingas yra „Alfa Romeo“ automobilis, supranti pažvelgęs į atskiras detales. Tai smulkmenos, bet būtent jos kartais sukuria tą nematomą, bet juntamą aureolę, nematomas bangas, kurios per kūną pereina šiurpuliukais.

Raktelis. Jis tik nedidelis daikčiukas skirtas automobilį užvesti. Tačiau kai pamatai, kad jis raudonas, supranti, kad jis ypatingas. Tai ne šiaip daiktas – tai neatsiejama dalis, kaip širdžiai skilveliai. „Liūdnosios rodyklės“ – kai automobilis miega, jos žiūri tiesiai žemyn. Automobilį užvedus jos ragina tave – „Pakelk mus aukščiau!!“. Kai paprastam automobily važiuodamas 100 km/h greičiu rodyklę matai rodant tiesiai į viršų, pagalvoji, „gal ir gana“. „Alfa Romeo“ rodyklės prie tokio greičio sako, kad tai tik pradžia.

„KOKS JAUSMINGAS YRA „ALFA ROMEO“ AUTOMOBILIS, SUPRANTI PAŽVELGĘS Į ATSKIRAS DETALES. TAI SMULKMENOS, BET BŪTENT JOS KARTAIS SUKURIA TĄ NEMATOMĄ, BET JUNTAMĄ AUREOLĘ, NEMATOMAS BANGAS, KURIOS PER KŪNĄ PEREINA ŠIURPULIUKAIS. važiuoti aistringai, turi būti kiečiausias sekso partneris kokį ji kada nors turėjo! Juk tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūnų, kad seksas jam ne tik dauginimosi procesas. Tai jausmingas ir emocionalus veiksmas. Būtent taip turi važiuoti su „Alfa Romeo“ – jausmingai.

Bet kuriam kitam automobily bėgių perjungimas yra natūralus dalykas. Sankaba - kaip pūkelis, bėgius jungi vienu pirštu. Tada atsisėdi į „Alfa“ ir turi tapti Macho: sankaba kieta, bėgių perjungimo svirtis kaip kuolas į akmenį įbestas. Jeigu važiuosi „kaip boba“, tai bus kančia. Turi

ŠIŲ AUTOMOBILIŲ NETOBULUMAS IR IŠSKIRTINUMAS ILIUSTRUOJA, KAS YRA ŽMOGIŠKUMAS – KLAIDOS, POKYČIAI, JAUSMAI, VILTIS IR NEVILTIS, DŽIAUGSMAS, MEILĖ. NIEKAS KITAS NEPAVERČIA TAVĘS JAUSTIS ŽMOGUMI KAIP TIK DALYKAI, KURIE SAVYJE TURI VISUS ŽMOGAUS TRŪKUMUS.

56 INTERVENCIJA

Variklis. Tai toks metalinis, suodinas daiktas, kur burzgia. Žodžiu, mažiausiai norisi į tokį žiūrėt ar jį čiupinėt. Bet yra vienas variklis, kurį kaip saldainį laižyt norisi. Tai „Alfa Romeo“ V6 širdis. Chromo detalės, ryškiai raudonas užrašas – tik tiek tereikia, kad iš prietaiso jį paverstum kažkuo ypatingu. Tai puikus pavyzdys, kad net ir ten, kur nesitiki nieko nuostabaus, „Alfa Romeo“ tau pateikia malonų siurprizą.

IDIOZIA IDIOTIŠUMAS Pirma „Alfa Romeo“ – klaida. Antra – šansas. Trečia – dėsnis. Ketvirta – liga. Nei vienos – idiotiškumas. Paskutinį teiginį paaiškinsiu. Jeigu niekada gyvenime nesi turėjęs „Alfa Romeo“, negali vadintis benzingalviu. Tai tikrai ne mano sugalvota frazė, tačiau ji puikiai apibūdina, koks šis gamintojas yra svarbus ir kokią įtaką daro visai industrijai. Tarp visų juodų ir baltų formų, yra vienas ryškiai raudonas taškas, kuris įpučia gyvybės ir sunaikina monotoniją. Tai ne šiaip mašinos, skirtos atlikti kažkokią nustatytą funkciją. Tai automobiliai, kurie pakeičia požiūrį, kas iš tikrųjų yra tikra. Šių automobilių netobulumas ir išskirtinumas iliustruoja, kas yra žmogiškumas – klaidos, pokyčiai, jausmai, viltis ir neviltis, džiaugsmas, meilė. Niekas kitas nepaverčia tavęs jaustis žmogumi kaip tik dalykai, kurie savyje turi visus žmogaus trūkumus. Tuo ir yra ypatingi „Alfa Romeo“ automobiliai.

FINIRE PABAIGA Tašką šiame seilėjimesi padėsiu taip: tam, kad apsaltum iš meilės, nereikia šių automobilių vairuoti. Nereikia jų net matyti ar išgirsti. Pakanka paties pavadinimo – „Alfa Romeo“. O jeigu jums tai nekelia jokių emocijų, tai, dėl Dievo meilės, įsistatykit normalią širdį vietoj akmens krūtinėj.

•

INTERVENCIJA

6 KM FRIRAIDO

IKI ŠIOL TIK FILMUOSE YRA TEKĘ STEBĖTI MĖGIAMŲ IR NE TIK RAIDERIŲ KOSMINIUS NUSILEIDIMUS ALIASKOJE, BRITŲ KOLUMBIJOJE, ALPĖSE, ČILĖJE, NET GRAIKIJOJE IR PANAŠIAI. STEBĖDAMAS JUOS GALVODAVAU, KAD UŽKILTI TOKIAM RAIDUI SRAIGTASPARNIU KAINUOJA ŽVĖRIŠKAS SUMAS IR, BE TO, REIKIA TURĖTI RIMTESNIUS KIAUŠUS IR GERIAU MOKĖTI VALDYTI LENTĄ. ŽODŽIU, PANAŠŪS RAIDAI BUVO TIK KAŽKUR TOLI SVAJONĖSE. TEKSTAS IR FOTOGRAFIJOS DONATO ČIUTOS

INTERVENCIJA

GRUZIJA. <…> SLIDINĖJIMO KURORTAI IR TOKIA KULTŪRA JIEMS — LABAI „ŠVIEŽIAS REIKALAS“, TAD APTARNAVIMAS VISIŠKAI KITOKS. <…> Į TAVE KREIPIASI „BRAT“ IR SAKO: „ČIAČIU BUDEŠ?“, „PRICHODI V GOSTI, BUDEM VINA“, „KUŠAI RUKAMI, VILKA ETO OSKORBLENIE“

INTERVENCIJA

ŠĮ SEZONĄ SU SENA CHEBRYTE EILINĮ KARTĄ GALVOJOM, KUR NULĖKTI PASLYSTI, IR, BEPLANUOJANT ĮVAIRIUS VARIANTUS, VINCENTAS PASIŪLĖ NESIPARINTI IR MINTI SU SURFHOUSE TRAVEL KOMANDA Į GRUZIJĄ. Pradėjau guglinti, pasižiūrėjau praeitų metų video iš Gudauri kurorto ir... Negalėjo neužkliūti akis už heliko, kuriuo praeitais metais kėlėsi Nerijus su Edga, ir, kaip vėliau paaiškėjo, už labai draugišką kainą. Patys Kaukazo kalnai – sunkiai aprašomo grožio ir smarkiai skiriasi nuo Alpių. Seniai degiau noru aplankyti Gruziją ir bent kiek susipažinti su gyvenimu tenai. Pasirašė ir kiti. Paspaudę fast forward mygtuką, vasario 8-ą mes jau vietoje. Vaizdai, aišku, visiškai neįprasti akiai. Gruzija – įspūdingo grožio šalis, žmonės draugiški ir nuoširdūs, nepaisant nedidelės dalies tų, kurie iš tavęs bando pasipelnyti. Jei pirksite kokį daiktą iš gatvės prekeivio, ir jis užgiedos neadekvačią sumą – nesiparinkit. Tiesiog pasakykit, kiek norite sumokėti, ir, greičiausiai, jums pavyks laimėti derybas kaip man tai pavyko

su naminiu vynu (nerealus) ir džiovintais persimonais (labai skanu). Gudauri kurortas yra žavus keletu dalykų. Visų pirma, man tai buvo tikras powderio rojus. Visas slėnis – plikas, kyli bet kuriuo keltuvu ir leidiesi, kur nori. Trasų nereikia. Mums pasisekė, nes prieš atvykstant buvo gausiai uždrėbę sniego. Visiškas kaifas važiuoti bet kur ir girdėti tik, kaip purus sniegas kyla siena iš po lentos darant posūkius. Tai yra friraidas, mlia! Kitas dalykas – vietiniai žmonės. Slidinėjimo kurortai ir tokia kultūra jiems –

VISŲ PIRMA, MAN TAI BUVO TIKRAS POWDERIO ROJUS. <…> VISIŠKAS KAIFAS VAŽIUOTI BET KUR IR GIRDĖTI TIK, KAIP PURUS SNIEGAS KYLA SIENA IŠ PO LENTOS DARANT POSŪKIUS. TAI YRA FRIRAIDAS, MLIA!

Kopti teko minimaliai, o nusileidimai buvo išvis nerealūs: powderio paklodė – visur, kur matai, o prieš tave važiuoja tik keli kiti grupės nariai, tad praktiškai pastoviai „varai“ puriame sniege. Beje, kalnuose friraidinant jokiu būdu negalima vienu metu važiuoti keliese. Tai smarkiai padidina lavinos pavojų. Nusileidimas vyksta maždaug taip: yra du gidai, kurių vienas nučiuožia iki pirmosios tarpinės stotelės ir racija duoda žinoti antrajam gidui apie esamas sąlygas ir pataria, kaip geriau nusileisti iki jo, jei sąlygos jo

labai „šviežias reikalas“, tad aptarnavimas visiškai kitoks nei, tarkime, Alpėse. Į tave kreipiasi „Brat“ ir sako: „Čiačiu budeš?“, „Prichodi v gosti, budem vina“, „Kušai rukami, vilka eto oskorblenie“ ir panašiai. Tai va, keltuvais užkilus, važiuoti, kur nori, yra smagu, bet suvokėm, kad iš Gudauri įmanoma ir privaloma kiekvienam save gerbiančiam raideriui „išspausti“ daugiau. Taigi susikalbėjom su vietiniais friraido gidais ir kitą dieną su jais užkilom iki aukščiausio kalno taško. Nuo ten leidomės ne trasomis, o priešingu kalno šlaitu.

INTERVENCIJA

PILOTAS, NIEKO NELAUKĘS, KYLA IR SRAIGTASPARNIO NOSIM BEVEIK TIESIU KAMPU Į ŽEMĘ DINGSTA UŽ KALNO KETEROS KAIP VISIŠKAS PSICHAS. VISI IŠSIŽIOJĘ TIK PALYDI JĮ ŽVILGNSNIAIS.

INTERVENCIJA

leidimosi trajektorijoje buvo prastos. Antras gidas paaiškina tai grupei ir paleidžia po vieną žmogų. Kai vienas nusileidžia, vėl duodamas signalas, ir paleidžiamas kitas raideris. Tokių stotelių kol nusileidi iki apačios tose vietose buvo apie 5-6, o tarp jų atstumai apie 700-1500 metrų. Tiesa, nuo Ivos Tsiklauri (gidas) gausiai „atrūkiau velnių“, nes šito turo metu buvau gerokai pachmielnas, bandžiau užsiimti saviveikla ir, „varydamas“ nuo skardžio, važiavau šalia pavojingos zonos, kur lavinų tikimybė didesnė. Nieko, viskas susidėjo į vietas po dviejų dalių kurso apie lavinas. Pasidarė aišku, kodėl reikia daryti

INTERVENCIJA

būtent taip, kaip liepia gidai. Menkiausiais nukrypimas nuo trajektorijos, kai neišmanai, kaip kyla lavinos, ir kaip elgtis joms užklupus, gali būti paskutinis. Kitą dieną laukė ir praktinė dalis, kurioje Iva parodė, kaip jie tikrina sniego tvirtumą ir tinkamumą raidinimui ofroude, beigi mokėmės siųstuvų/imtuvų pagalba ieškoti sniegu užversto žmogaus. Kai sužinojom, kad susirinko pakankama žmonių grupė heli raidui, mano smegenys padarė porą backflipų. Nuo pat ryto visi „pasirašę“ buvo sulaipinti į autobusiuką ir per gerą valandą serpantinu nuvežti iki sraigtasparnio nusileidimo aikštelės. Papildomų apmokymų nebuvo,

visi gavom siųstuvus, kurie buvo užsegti po striukėm, beigi kuprines: jose sumontuota oro pagalvė – pakliuvęs į laviną trauki rankenėlę, ir momentaliai prisipučia oro talpykla, neleidžianti lavinai tavęs per giliai pakišti. Dviem reisais buvom užkelti į 3100 metrų aukštį. Vien pats kilimas sraigtasparniu tarp Kaukazo viršūnių buvo kažkas neaprašomo. Fotkino ir filmavo „atkabinę“ žandikaulius visi, tik pilotas chill režime vienoje rankoje laikė džoistiką, o kita maigė savo išmanųjį… Išsilaipinam, išsikraunam

BANDŽIAU UŽSIIMTI SAVIVEIKLA IR, „VARYDAMAS“ NUO SKARDŽIO, VAŽIAVAU ŠALIA PAVOJINGOS ZONOS, KUR LAVINŲ TIKIMYBĖ DIDESNĖ. NIEKO, VISKAS SUSIDĖJO Į VIETAS PO DVIEJŲ DALIŲ KURSO APIE LAVINAS. <…> MENKIAUSIAIS NUKRYPIMAS NUO TRAJEKTORIJOS, KAI NEIŠMANAI, KAIP KYLA LAVINOS, IR KAIP ELGTIS JOMS UŽKLUPUS, GALI BŪTI PASKUTINIS.

69 aukštesnį tašką, idant nusileistų iki žemiau susirinkusių slidininkų. O kopiant kiaušiukai blinksėjo ne mažiau nei leidžiantis iki tol dar nečiuožto statumo šlaitu, mat, po tavim – bedugnė. Nuslysi, ir Amen. Pasikrovėm adrenalino visi. Išties, pirmas toks „nesveikas“ nusileidimas, o ir be didesnių nesklandumų. Apačioj visi patenkinti dalinomės įspūdžiais. Noriu dar. Ir tikrai grįšiu, Gruzija su savo turtais neleis atsispirti ją aplankyti ateityje ir, aišku, dalyvauti kituose heli turuose.

•

lentas ir slides, o pilotas, nieko nelaukęs, kyla ir sraigtasparnio nosim beveik tiesiu kampu į žemę dingsta už kalno keteros kaip visiškas psichas. Visi išsižioję tik palydi jį žvilgnsniais. Kalno viršų gaunam suledėjusį ir nugludintą smarkaus vėjo, tad po pirmojo nusileidimo lieka nekoks įspūdis, bet po to prasideda pasaka. Skrodėm niekieno dar nevažiuotus powderius ir kaifavom. Teko po vieno nesėkmingo traverso visiems snieglentininkams kopti, kad pasiektų

INTERVENCIJA

TEKSTAS JOLANTOS LENKEVIČIŪTĖS

MOTERIMI TIK ŠEŠTAD

LYTINIŲ TAPATYBIŲ GA

DIENIAIS:

ALVOSŪKIS

DAUGUMA VIS DAR NESUPRANTA, KAI TEIGIAMA, KAD YRA DAUGIAU NEI DU LYTINIAI IDENTITETAI, DAUGIAU NEI „VYRAS“ AR „MOTERIS“. TAD NORIU KALBĖTI APIE GENDERFLUID ASMENIS, APIE TUOS, KURIE NETURI LYTIES, APIE TUOS, KURIE JAUČIASI TARSI NE SAVO KŪNE. LIETUVIŲ KALBOJE TIEK ŽODIS SEX, TIEK GENDER REIŠKIA TĄ PATĮ — LYTIS. ANGLŲ KALBOJE YRA DAUG KĄ LEMIANTIS SKIRTUMAS. SEX VARTOJAMAS KAI TURIMA OMENYJE ŽMOGAUS ANATOMIJĄ BEI REPRODUKCINĘ SISTEMĄ, GENDER — SOCIALINIŲ ROLIŲ IR TAPATYBĖS KONSTRUKAS. KUO TAI SIEJASI SU GENDERFLUID ASMENIMIS? KUO JIE SKIRIASI NUO TRANSLYČIŲ ASMENŲ? KAIP PAAIŠKINTI, KAS YRA ANDROGYNOUS? KAIP SUPRASTI KAI ŽMOGUS SAKO, KAD NETURI LYTIES?

APIE LYTĮ. APIE TAI REIKIA PAKALBĖTI. APIE LYTĮ.

INTERVENCIJA

Kas gi tie genderfluid asmenys ir kuo gi jie ypatingi? Tai yra lytinė tapatybė, kuri nurodo kintančią ir varijuojančią lytį, jos supratimą ir išraišką.

NEMAŽA DALIS GENDERFLUID ASMENŲ TURI DU VARDUS, NAUDOJAMUS TIEK SAVO VYRIŠKAI, TIEK MOTERIŠKAI TAPATYBEI. Asmuo save bet kuriuo metu gali identifikuoti tiek kaip moterį, tiek kaip vyrą. Jo lytis gali kisti atsitiktinai arba atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Kai kada jų lytinis identitetas gali keistis net keletą kartų per dieną. Kaip tai suprasti? Genderfluid asmuo, atsibudęs ryte, gali jausti, jog šiandien jis identifikuoja save kaip moterį. Tai gali pasireikšti noru apsivilkti suknelę, aukštakulnius, pasidaryti makiažą ir pan. Nemaža dalis genderfluid asmenų turi du vardus, naudojamus tiek savo vyriškai, tiek moteriškai tapatybei. Taip pat jie gali aplinkinių prašyti pakeisti įvardžius ir vietoj „ji“ sakyti „jis“ ir t.t. Šie asmenys lytį supranta kaip kintamąjį, kuris gali varijuoti. Tačiau nereikia manyti, jog tai vyksta suplanuotai. Pokyčiai, savęs suvokimas ateina dėl asmens jausmų, kurių neįmanoma numatyti iš anksto. Yra teigiama, kad kalbant apie lytinę tapatybę turi būti atsižvelgta į tai, kaip žmogus save identifikuoja. Ir tikrai, juk yra be galo daug žmonių, kurie jaučiasi esantys kitokie negu jų nustatyta biologinė tapatybė – trasngender, agender, genderfluid ir kiti. Genderfluid asmenys gali būti painiojami tiek su translyčiais, tiek su vadina-

Žurnalo „Vanity Fair“ viršelis su Caitlyn Jenner fotografija, fotografė – garsioji Annie Leibovitz

ÂŠ Leann Williams nuotrauka / Ĺ altinis: flickr.com/photos/leannwilliams

INTERVENCIJA

TEKSTAS JOLANTOS LENKEVIČIŪTĖS

« «

Androgeniškasis Guilherme Rocker iš San Paulo, Brazilijos

maisiais dvilyčiais asmenimis (androgynous terminas). Androgyny – vyriškų ir moteriškų savybių derinys. Vyrai gali būti švelnių veido bruožų, ilgais plaukais, smulkaus

MADOS INDUSTRIJOJE ANDROGYNOUS ASMENŲ DĖKA MOTERIŠKUMO IR VYRIŠKUMO RIBOS NYKSTA.

sudėjimo. O moterys – turėti išsišovusius skrustikaulius, tvirtą kūną ir pan. Išvaizdos pateikimas ir tam tikri socialiniai vaidmenys apima androgynous asmenų tiek vyriškumo, tiek moteriškumo aspektus. Gana didelė dalis androgynous asmenų mėgsta rengtis taip, jog tampa sunku pasakyti, ar tai vyras, ar moteris. Pastaruoju metu šie asmenys tapo nepaprastai populiarūs madoje, kadangi drabužiai įgauna visiškai kitokią prasmę. Vyrai ant podiumų demonstruoja moteriškas madas, moterys rengia fotosesijas vildė-

INTERVENCIJA

AGENDER — <...> JIE NERANDA TINKAMŲ ŽODŽIŲ APIBŪDINTI SAVO LYTINEI TAPATYBEI; JIEMS NERŪPI ETIKETĖS; JIE IDENTIFIKUOJA SAVE KAIP ASMENĮ, O NE GILINASI Į TAM TIKRAS LYTIES SPECIFIKAS IR PAN. damos vyriškais rūbais. Mados industrijoje androgynous asmenų dėka moteriškumo ir vyriškumo ribos nyksta. Transseksualumas yra bendras terminas tiems, kurių lytis nesutampa su ta, kuri jiems priskirta nuo gimimo (biologiškai, anatomiškai). Transeksualūs asmenys jaučia diskomfortą dėl to, jog jų savęs supratimas nesutampa su fiziniu jų kūnu. Transseksualai gimsta kūnuose, kurių visuomenė nesieja su jų lytimi. Kenčiama, kai jų lyties nepripažįsta kiti, todėl norima pasikeisti (transition) į savo tikrąją lytinę tapatybę. Reikia turėti nepaprastai daug drąsos suprasti, kad nori pasikeisti, ir to tvirtai laikytis. Ypač žinant, jog tai yra be galo ilgas procesas, reikalaujantis daug pasiaukojimo, ryžto ir supratingumo iš kitų bei savęs. Kitas terminas – cisgender – yra naudojamas tiems, kurių lytinė tapatybė sutampa su ta, kuri priskirta jiems nuo gimimo. Tai yra, jei gimei mergina, identifikuoji save kaip merginą, tai esi cisgender. Galima teigti, jog dauguma žmonių save identifikuoja kaip cisgender. O štai terminas agender pažodžiui yra verčiamas kaip „be lyties". Kaip tai? Yra be galo daug priežasčių, kodėl agender asmenys teigia, jog jie neturi lyties – jie neranda tinkamų žodžių apibūdinti savo lytinei tapatybei; jiems nerūpi etiketės;

jie identifikuoja save kaip asmenį, o ne gilinasi į tam tikras lyties specifikas ir pan. Atrodo, kaip galima neturėti lyties, juk tai neįmanoma. Tačiau reikia prisiminti, jog į lytį vis labiau žiūrima iš socialinės pusės nei iš biologinės. Yra toks posakis – laisvė yra proto būsena, tad galima manyti, jog lytis taip pat yra tam tikras suvokimas, supratimas, kurio galima atsisakyti.

SPAUDIMAS — KAI NORIMA ASMENĮ ĮSPRAUSTI Į TAM TIKRĄ ETIKETĘ — GALI SUKELTI LYTIES DISFORIJĄ.

Yra be galo sunku priimti save tokiais, kokiais esame. Asmuo, matydamas savo kūną veidrodyje, gali verkti suprasdamas, jog tai neatitinka to, kaip jis jaučiasi viduje. Nemaža dalis asmenų pergyvena dėl aplinkinių nesugebėjimo suprasti jų lytinės tapatybės ar tam tikros jos išraiškos. Nereikia pamiršti ir to, jog visuomenė visad bando mus sutalpinti į tam tikrus labai riboto pobūdžio vaidmenis. Spaudimas – kai norima asmenį įsprausti į tam tikrą etiketę – gali sukelti lyties disforiją. Kažkada ir aš galvojau, jog egzistuoja tik vyras ir moteris, jog egzistuoja tik tipinės binarinės lytinės tapatybės. Juk, jei gimei moterimi, tai ir esi moteris, kokie gi čia dar gali kilti klausimai. Tačiau po kurio laiko supranti, jog stereotipinis lyties bei lyties vaidmenų primetimas yra būdingas visuomenei, o lyties suvokimas, lytinė tapatybė yra proto būsena.

•