VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS
VILNIAUS FAKULTETO
INTERJERO DIZAINO KATEDRA
Gabrielės Kleizaitės
AMŽINASIS GOJUS
Bakalauro baigiamasis darbas
Interjero dizaino studijų programa, valstybinis kodas 6121PX017
Darbo vadovas: lekt. Povilas Marozas
(parašas)
Aiškinamojo darbo konsultantė: doc. dr. Eglė Bazaraitė
(parašas)
Tvirtinu, katedros vedėjas: doc. Rokas Kilčiauskas
(parašas)
(data) (data) (data)
Vilnius 2024
Santrauka.......................................................................6-7
Įvadas................................................................................8-9
Aktualumas................................................................10-11
Tyrimo struktūra.....................................................12-13
II. KONTEKSTAS...................................................................................14-43
Atminimo svarba...................................................14-15
Iš miesto į mišką.....................................................16-17
Trečiasis kraštovaizdis........................................18-21
Alternatyvūs laidojimo būdai.....................22-27
Precedentų analizė............................................28-35
Lokacija.......................................................................36-41
Tyrimo išvados.......................................................42-43
III. DIZAINAS.........................................................................................44-93
Penkios gedėjimo stadijos..........................44-47
Kompostavimas.................................................48-49
Biologiškai yranti urna.....................................50-51
Sodo planas..............................................................52-53
Vaikščiojimo schemos.....................................54-59
Neigimo stadijos erdvė..................................60-63
Pykčio ir derybų stadijų erdvės...............64-69
Depresijos stadijos erdvė...............................70-71
Medžiagiškumas.................................................72-73
Priėmimo stadijos erdvė................................74-75
Laidojimo erdvė....................................................76-79
Laidojimo ceremonija.....................................80-87
Augmenija..............................................................88-89
Sezoniškumas........................................................90-91
Išvados.........................................................................92-93
IV. BIBLIOGRAFIJA..........................................................................94-97
Mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis sukurianti gyvenimo ciklą. Tai yra ne tik biologinis įvykis, bet ir kolektyvinis reiškinys, turintis filosofinių ir moralinių pasekmių paveikiančių visą ekosistemą. Gyvybės ir mirties ciklas yra vienas iš esminių ekologijos pagrindų, nes mirtis yra būtina gyvybei tęsti ir ekosistemoms atsinaujinti. Mirtis yra įamžinama kapinėse, kurios tarnauja kaip gilus priminimas apie bendrą žmogiškumą, sujungiant mus su gyvenimo cikliškumu ir mirtimi bei parodant didžiulę įtaką, kurią darome tiems, kurie ateis po mūsų.
Šiame darbe nagrinėjama žmogaus kompostavimo sodo galimybė apleistoje žaliojoje erdvėje remiantis Gilles Clément „Trečiojo kraštovaizdžio” filosofija. Vaikščiojimo sode naratyvas yra įkvėptas penkių sielvarto stadijų, apibrėžtų psichiatrės Kübler-Ross (1969) – sodas tarnautų kaip kolektyvinės atminties erdvė, kuri palengvintų sielvarto procesą per kruopščiai sukurtą kraštovaizdį.
Nagrinėjant ekologiškas laidojimo praktikas ir kapinių integravimą į miesto aplinką, siekiama suprasti šio naujo požiūrio potencialą ir įvertinti jo pritaikymo galimybes apleistos erdvės kontekste. Šiuo darbu siekiama paskatinti kolektyvinės atminties jausmą, peržengiant individualaus atminimo įamžinimo ribas.
Death is an integral part of life forming the cycle of life. It is not only a biological event, but also a collective phenomenon with philosophical and moral implications affecting the entire ecosystem. The cycle of life and death is one of the fundamental foundations of ecology since death is necessary for the continuation of life and the regeneration of ecosystems. Death is memorialized in cemeteries, which serve as a profound reminder of our shared humanity, connecting us to the cyclical nature of life and death, and demonstrating the immense influence we have on those who come after us.
Based on Gilles Clément's “third landscape” philosophy, this article explores the possibility of a human composting garden in an abandoned green space. The narrative of the garden walk is inspired by the five stages of grief defined by the psychiatrist Kübler-Ross (1969) – the garden would serve as a collective memory space that facilitates the grieving process through a carefully chosen landscape. By exploring ecological burial practices and the integration of cemeteries into the urban environment, the aim is to understand the potential of this new approach and to assess its applicability in the context of neglected space. This work aims to encourage a sense of collective memory, transcending the limits of individual commemoration.
Mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis, kelianti įvairius filosofinius klausimus, kurie paliečia įvairias sritis – meną, mokslą, mediciną, politinius santykius. Visa tai daro įtaką mūsų gyvenimams ir formuoj kultūrą. Nuo priešistorinių laikų mirtis nėra tik gyvenimo pabaiga, tai reiškinys turintis daug prasmių.
Stanfordo Filosofijos Enciklopedija (2007) mirtį aiškina ne tik kaip biologinį įvykį, bet apibūdina kaip įvykį, turintį filosofinių ir moralinių pasekmių. Tai skiriasi tarp kultūrų, pavyzdžiui, James Gire (2014), kilęs iš JAV psichologijos katedros profesorius, aiškina kaip skirtingai suvokiama mirtis ir kas nutinka žmogui mirštant: kai kas mirtį supranta kaip perėjimą prie kitų egzistencijos formų, kiti – kaip gyvybės ir mirties ciklą (pasikartojančios mirtys ir atgimimai).
Gyvybės ir mirties ciklas yra vienas iš esminių ekologijos pagrindų, nes mirtis yra būtina gyvybei tęsti ir ekosistemoms atsinaujinti (Krupar. 2018). Šia prasme mirtis yra ne tik individualus, bet kolektyvinis įvykis, paveikiantis visą socialinę struktūrą. Filosofinis ir psichologinis mirties suvokimas teigia, kad filosofija suteikia išmintį pasitikti mirtį, tuo tarpu psichologija suteikia tam žodinę prasmę ir mokslinį pagrindimą (Hupp. 2017). Tad mirtis yra sudėtinga ir daugialypė sąvoka, kuriai įtakos turi kultūriniai, filosofiniai, psichologiniai ar net ekologiniai veiksniai.
[atmintis] Atsižvelgiant į didelę mirties reikšmę žmogaus
gyvenime, nenuostabu, kad kapinės išlieka svarbia vieta kiekvienoje visuomenėje. Kaip teigia architektūros tyrėja
Caroline Koh Smith (2020), šios šventos erdvės yra fizinės
mūsų sudėtingo santykio su mirtingumu apraiškos, suteikiančios apčiuopiamą ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Jos leidžia veikti skirtingu laiko mastu – pažinti ir suprasti
skirtingas kartas, atsispirti nuo invidualaus mąstymo. Tai galima matyti per antkapių ilgaamžiškumą, kuris atspindi
lėtą laiko tėkmę, primindamas, kad mūsų gyvenimas ir jo atspindžiai tęsiasi už mūsų pačių mirtingumo ribų – per prisiminimus ir palikimus.
Be to, kapinės įkūnija sąsają tarp trumpalaikės žmogaus egzistencijos ir fizinių žymių statomų atminimui. Šios šventos erdvės – nuo atvėsusių antkapių iki personalinės simbolikos – sustiprina mūsų supratimą apie ilgesį, praradimus ir nuolatinį norą būti prisimintam. Pasak Smith, tokiu būdu kapinės tarnauja kaip gilus priminimas apie mūsų visų bendrą žmogiškumą, sujungiant mus su gyvenimo cikliškumu ir mirtimi bei parodant didelę įtaką, kurią darome ateinantiems po mūsų.
[ekologiškumas] Tuo tarpu, ekologija ir ekologiškos kapinės, kaip ir kitos žaliosios miesto erdvės, yra svarbios savo indėliu tvarumui bei visuomeninei gerovei. Remiantis kraštovaizdžio tyrėjos Ágnes Sallay (2023) apžvalga apie miesto kapinių vaidmenį ekosistemų funkcijoms, kapinės sudaro pusiau natūralias buveines daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių, bei pagerina oro kokybę. Kapinės yra svarbios ne tik dėl šventos atminimo svarbos, bet ir ekologinės svarbos žaliajai miesto infrastruktūrai (Sallay. 2023).
Šiame darbe nagrinėjama žmogaus kompostavimo sodo galimybė apleistoje žaliojoje erdvėje remiantis
Gilles Clément „Trečiojo kraštovaizdžio” filosofija (2004).
Vaikščiojimo sode naratyvas yra įkvėptas penkių sielvarto stadijų, apibrėžtų psichiatrės Kübler-Ross (1969) - sodas tarnautų kaip kolektyvinės atminties erdvė, kuri palengvina sielvarto procesą per kruopščiai suformuotą kraštovaizdį. Nagrinėjant ekologiškas laidojimo praktikas ir kapinių integravimą į miesto aplinką, siekiama suprasti
šio naujo požiūrio potencialą ir įvertinti jo pritaikymo galimybes apleistoje miesto erdvėje. Šiuo darbu siekiama paskatinti kolektyvinės atminties jausmą, peržengiant individualaus atminimo įamžinimo ribas:
Kaip alternatyvus ir ekologiškas laidojimo būdas padeda formuoti atminties kraštovaizdį apleistoje architektūriškoje miesto aplinkoje?
XrayVeasey, „Orchid (b)“, 2010
Philippe Ariès knyga ,,Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“ (1993) išsamiai nagrinėja mirusiųjų atminimo reikšmę, atskleidžiant požiūrio į mirtį raidą Vakarų visuomenėse nuo viduramžių iki šių dienų. Ariès gilinasi į istorinį kontekstą, pabrėždamas, kaip laikui bėgant keitėsi mirties suvokimas ir įamžinimas. Jis pažymi, kad viduramžių Europoje mirtis buvo traktuojama kaip bendruomeninė patirtis, o ritualai ir ceremonijos pabrėžė gyvenimo tęstinumą per atminimą.
Pirmajame ir seniausiame (iki XII a.) Ariès nagrinėjamame laikotarpyje pažymi, kad tuometinė visuomenė mirties prasmę siejo su neišvengiama gyvenimo dalimi, žmonės puikiai suvokė savo laikinumą. Mirštantys ir jų šeimos nariai ramiai sutiko mirtį, tai buvo viešas įvykis, kuriame dalyvaudavo ir vaikai. Tačiau laikui bėgant visuomenė patyrė kultūrinį poslinkį – žmonės savyje pradėjo įžvelgti daugiau nei tik savo mirtingus kūnus, kartu atsirado ir nemirtingos sielos samprata. Žmonės pradėjo ruoštis savo mirčiai individualiai – išpopuliarėjo testamentai, kurie buvo rašomi ne tik paveldėjimo tikslais, bet ir nuodėmėms išpirkti.
Laikotarpis, prasidėjęs XVIII amžiuje, žymėjo posūkį individualistinės ir suasmenintos mirties patirties link, labiau akcentuojant individo mirties patirtį, pabrėžiant emocinį atsaką į kitų mirtį. Paskutinis Ariès knygoje aprašomas laikotarpis sutampa su šiuolaikinio karo iškilimu ir inžinerinės masinės mirties koncepcija. Tuo metu vyravo didėjantis diskomfortas dėl mirties ir noras išvengti ar neigti jos egzistavimą. Tai laikas, kai žmonės stengėsi gyventi taip, lyg mirtis ir atminimas nebūtų svarbūs be mirties pripažinimo ir gedėjimo.
Paul Himmel, „Nude (2)“, „Nude“, 1954
„Mirtis, kadaise tokia akivaizdi, nes buvo tokia įprasta, paskendo užmaršty ir pranyko. Tapo gėdingu bei uždraustu dalyku” (Ariès, 1993, p. 75) – laikui bėgant, moderniaisiais amžiais, kai mirtis tapo vis labiau slepiama ir izoliuojama, požiūris į ją tapo labiau privatus, individualizuotas ir atitrūkęs nuo kasdienybės. Šis perėjimas pabrėžia ir kintančią mirusiųjų minėjimo dinamiką – nuo viešų gedulo apraiškų iki intymesnių atminimo įamžinimo formų. Atmintis tampa lemiamu vaidmeniu išsaugant istorinį požiūrį į mirtį ir suprantant kultūrinius skirtumus. Prisimindami ir apmąstydami praeities požiūrį į mirtį galime aiškiau suvokti dabartinį santykį su mirtimi ir jos reikšmę savo gyvenime. Ariès’o darbe pabrėžiama atminties svarba išskleidžiant sudėtingą gobeleną, keičiantį požiūrį į mirtį Vakarų visuomenėse laikui bėgant.
Nuo viduramžių iki XVIII pab. Europoje žmonių laidojimas buvo įprastas bažnyčios teritorijoje. Tai būdavo šventos erdvės, dažniausiai įrengiamos centrinėse miesto lokacijose, kurios teikė ramią paskutinę poilsio vietą šalia sakralios tvirtovės. Bažnyčia tuometiniu laikotarpiu turėjo didelę įtaką visuomenei formuodama moralės normas, švietimo kryptis ir socialinių reformų judėjimus. Tai lėmė, kad bažnyčiose dažniausiai būdavo laidojami aukštesnio ir dvasininkų luomų atstovai. XVIII a. Lietuva nebuvo išimtis. Lietuvoje laidoti mylimuosius bažnyčios teritorijoje buvo pasiekiama ne kiekvienam valstiečiui. Laidojimas buvo ne tik dievobaimiškoji praktika, bet ir brangi paslauga. Bažnyčia rinko mokesčius už ceremoniją, palaiminimą ir teritorijos prižiūrėjimą. Tai lėmė, kad valstiečiams neretai tekdavo savo artimuosius laidoti kaime, šalia gyvenamųjų namų, ant kalvos, miškeliuose ar tiesiog atviruose laukuose.
Tokia laidojimo tradicija buvo to laikotarpio žemesniųjų luomų realybė.
Miestams plečiantis ir mažėjant susiskaldymui tarp luomų, bažnyčios vis labiau ir labiau tapo perpildytos mirusiųjų. Dėl bažnyčių lokalizacijos miestų širdyse ir jų riboto ploto, tuose pačiuose sklypuose buvo laidojama pakartotinai. Laikui bėgant, tokia praktika ėmė kelti pavojų gyventojams ir jų gerovei. Prie didėjančio susirūpinimo dėl laidojimo bažnyčių šventoriuose prisidėjo prancūzų jėzuitų kunigas MarcasAntoine’as Laugier. Jis pabrėžė higienos ir aplinkosaugos svarbą, pasisakydamas už ramias ir apželdintas laidojimo vietas, toliau nuo centrinių miestų dalių. Laugier buvo vienas iš pirmųjų pradėjusių visuomenės diskusijas
perkelti laidojimo praktikas iš centrinių bažnyčių teritorijų į atokesnes gamtos erdves.
XIX a. pradžioje buvo matomi didieji pasikeitimai laidojimo praktikoje. Romantizmas, didėjantis dėmesys visuomenės sveikatai ir besikeičiantis požiūris į mirtį paskatino steigti specialias erdves dedikuotas mirusiesiems – kapines. Netgi buvo įvesti nauji reguliavimai limituojantys laidojimą bažnyčiose, kurie siekė paskatinti laidojimo praktikas perkelti į atskiras laidojimo teritorijas. Visa tai pakeitė laidojimo praktikas, pradėjo naują etapą ir sukūrė naują, bažnyčios palaimintą, kapinių konceptą. Kaip Eglė Bazaraitė knygoje apie kapines (2023) rašė: ,,Naujosios kapinės, įrengtos priemiesčių pakraščiuose, apsuptos gamtos, atrodė kardinaliai kitaip nei makabriškos laidojimo erdvės šalia bažnyčių. Atėjo amžinojo poilsio vietos, apsuptos saldžia gamtos melancholija, laikai”.
Alamy stock, Walter Cicchetti, 2019
Ekologija yra svarbi suvokiant sudėtingus gyvų organizmų ir jų aplinkos ryšius. Per pastarąjį šimtmetį jos aktualumas evoliucionavo nuo biologinio dėmesio iki platesnio tarpdisciplininio požiūrio, apimančio socialinius ir ekonominius veiksnius, siekiant išspręsti sudėtingus aplinkosaugos iššūkius. Šis pokytis atspindi augantį supratimą apie žmogaus veiklos poveikį aplinkai bei tvarios sąveikos su mūsų planeta poreikį.
Tačiau iki tol tai buvo suvokiama kaip nišinis rūpestis, užgožtas industrializacijos ir ekonomikos augimo siekio. Ekologija ir ekonomikos augimo siekis sudaro sudėtingą ryšį, kuris gali būti atskleidžiamas per apleistas vietas. Apleistos vietos, tokios kaip nebenaudojamos gamyklos, karjerai ir miesto dykvietės, paprastai buvo vertinamos kaip nepatrauklios, tuščios ir neturinčios vertės erdvės. Tai vietos, išryškinančios gamtos atsparumą ir ekologinio atkūrimo potencialą – kai žmogaus veikla nutrūksta, natūralūs žemės procesai susigrąžina erdves.
Prancūzų kraštovaizdžio architekto Gilles’o Clément’o „Trečiojo kraštovaizdžio” (2004) konceptas orientuojasi į nesutvarkytas ir apleistas žaliąsias erdves. Šios erdvės, dažnai pasižymi laukine ir natūraliai augančia augmenija, gamta įsitvirtina be žmogaus įsikišimo.
Gilles Clément, Francois Arnal, 2011 m.
Clément’as pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti ir puoselėti šias pamirštas erdves, laikydamas jas gyvybiškai svarbiais ekologiniais rezervuarais. „Trečiasis kraštovaizdis” apima įvairią aplinką – nuo apleistų sklypų ir pramoninių teritorijų iki pakelėse esančių pakraščių ir laisvų miesto sklypų. Pripažindamas šių laukinių ir žmogaus nepaliestų kraštovaizdžių pranašumą, Clément’as pasisako už platesnį požiūrį į kraštovaizdžio dizainą – tokį, kuris pripažįsta prigimtinę ekologinės įvairovės vertę ir skatina žmogaus veiklos ir natūralių procesų sambūvį.
Istoriškai Lietuvoje buvo praktikuojami tik du laidojimo būdai. Kaip aptarta istoriniame kontekste, iki dvidešimto amžiaus buvo įprasta laidoti žemėje užkasant. Romos katalikų bažnyčia gana griežtai pasisakė prieš kitus laidojimo būdus, ypač kremavimą. Kaip bebūtų, kremavimas sulaukė savo populiarumo dvidešimto amžiaus pradžioje ir 2016 metais, Vatikano potvarkiu, galiausiai kremavimas buvo liberalizuotas. Tai lėmė kremavimo laidojimo būdo praktikavimą Lietuvoje, tačiau tvariu išlieka tik vis dar dažniausias tradicinis laidojimo būdas užkasant.
Dabartinės atminties formos Lietuvoje yra netvarios dėl neigiamo poveikio aplinkai, didelio žemės ploto poreikio, išteklių sunaudojimo bei akmeninių paminklų, išliekančių net tada, kai mirusysis nebelankomas ir lieka užmirštas. Pirmiausia, tradicinėms įamžinimo formoms yra naudojamos biologiškai neyrančios medžiagos, tokios kaip sintetiniai audiniai ir paminkštinimai, metalo komponentai, karstas, asmeniniai daiktai (pavyzdžiui, papuošalai), kurie laikui bėgant gali užteršti dirvožemį ir gruntinius vandenis. Be to, kremavimo procesas į atmosferą išskiria daug anglies dioksido ir kitų teršalų. Antra, įprastos kapinės užima didelius žemės plotus. Galiausiai, tradiciniai laidojimo būdai neretai reikalauja neatsinaujinančių šaltinių, tokių kaip metalas ir betonas. Tai sukuria poreikį nagrinėti Lietuvoje netaikomus alternatyvius laidojimo būdus.
Capsula mundi, 2005 m.
Capsula Mundi – 2003 m. pristatytas konceptas, kuriuo siekiama sukurti medžių laidojimo kapsules. Šios kiaušinio formos kapsulės sukurtos taip, kad natūralus mirusiojo kūno irimas tampa trąša, padedančia medžiui augti.
Laidojimas kosmose - deginto kūno pelenai yra talpinami į aliuminę arba nerūdijančio plieno urną ir yra išskraidinami į beribį kosmosą.
,,inclusionaries” n.d.
Povandeninis laidojimas – mirusiojo kūnas yra talpinamas į specialiai pagamintą geležinį karstą, sukurtą taip, kad priimtų mažąsias povandenines gyvybes, kurios, kūnui yrant, mistų jo organinėmis medžiagomis. Mirusiojo palaikai tampa gyvybės ir pragyvenimo šaltiniu povandeniniam pasauliui. O kadangi geležinis karstas suyra lėtai, jis kartu tampa ir laikinu prieglobsčiu įvairiems jūros organizmams.
Povandeninis koralų laidojimas – 2005 m. pasirodęs alternatyvus laidojimo būdas, kai deginto kūno pelenai maišomi su betonu ir iš jų formuojami koralai. Šie koralai yra nugramzdinami į gilius vandenynus taip prisidedant prie povandeninio gyvenimo ekosistemos.
Grybo kostiumas (angl. infinity suit – begalybės kostiumas) –revoliucinis laidojimo būdas, 2009 m. sukurtas dizainerės Jae Rhim Lee. Mirusiojo kūnas yra įvelkamas į specialų, apdirbtą natūraliomis medžiagomis kostiumą su grybų sporomis ir mikroorganizmais, padedančiais kūnui greičiau suirti. Grybai veikia kaip natūralus filtras neutralizuojantis toksinus prieš jiems patenkant į dirvožemį, o pats skaidymo procesas sukuria maistingomis medžiagomis praturtintą žemę, kuri leidžia augmenijai sparčiau augti.
James Patten, „Grist“, 2016 m.
Šarminė hidrolizė – 2007 m. atsiradęs kremavimas vandeniu, dar vadinamas šarmine hidrolize, yra ekologiška tradicinio kremavimo alternatyva pakeičianti ugnį vandeniu. Jame naudojama 95% vandens ir 5% šarminio tirpalo, kuris pagreitina natūralų irimo procesą. Kremavimas vandeniu laikomas ekologiškesniu variantu nei tradicinis kremavimas, nes šiam procesui sunaudojama daug mažiau energijos ir nėra išskiriami tokie dideli anglies dioksido kiekiai į aplinką.
Kompostavimas – 2011 m. pasirodęs tyrėjos ir dizainerės Katrina Spade revoliucinis kūno apdorojimo metodas.
Kompostavimui naudojamas natūralus procesas, kai kūnas suyra tam skirtoje kapsulėje, pripildytoje organinių medžiagų. Mikroorganizmai padeda greičiau kūnui irti ir tapti trąšomis, kurios vėliau gali būti panaudotos naujai gyvybei, sodinant medžius ar puoselėjant sodus. Šis būdas mažina aplinkos užteršimą ir reikalauja mažiau erdvės laidojant artimąjį.
Taigi, žmonių kompostavimas yra realiausia ekologiška laidojimo praktika. Skirtingai nei koncepcijomis likę projektai “capsula mundi” ir grybų kostiumas, palaikų kompostavimas jau yra įteisintas ir taikomas keliose valstybėse. Taip pat, nors laidojimas kosmose, šarminė hidrolizė ir povandeninis koralų laidojimas gali atrodyti novatoriški ir ekologiški, jie kelia susirūpinimą dėl aplinkosaugai keliamų problemų. Raketų paleidimas laidojant kosmose palieka didelį anglies dioksido pėdsaką, laidojant po vandeniu gali būti pažeisti rifai ir užteršta povandeninė ekosistema, o šarminės hidrolizės metu sunaudojama daugiau nei 1300 litrų vienam kūnui. Tuo tarpu žmonių kompostavimas yra uždaro ciklo sistema, kuri gerina dirvožemio būklę ir padeda išvengti žalos aplinkai.
Memorialinės Vyšnių sodo kapinės Parque das Cerejeiras / Crisa Santos Architects, São Paulo, Brazilija, 2018 m.
Šiame dizaine nagrinėjamas novatoriškas Brazilijos architekčių iš Crisa Santos projekto požiūris, skiriant dėmesį į neuroarchitektūrą. Unikalus Santos stilius kuria erdves, kurios naudotojams sukelia specifinius pojūčius ir emocijas. Jų tikslas – didinti informuotumą apie tai, kaip architektūra gali paveikti smegenis ir žmogaus elgesį erdvėje. Vyšnių parko (Parque das Cerejeiras) projektas yra šios filosofijos pavyzdys. Nepalankioje São Paulo vietovėje esančios kapinės užima 300 000 kvadratinių metrų plotą.
Santos projekte pirmenybė teikiama gamtos integravimui, kuriant simbiotinę aplinką, kuri sujungia žmones su jų instinktyviais jausmais. Šiuo požiūriu siekiama permąstyti gedėjimo procesą, skatinant natūralesnį ryšį su netektimi pagal biofilijos principus, kurie pabrėžia žmogaus ryšį su gamta.
Architektės tam tikroms konstrukcijoms taiko parametrinį dizainą, taip pat plačiai naudoja lauko erdves, pritaikydamos jas aplinkinių rajonų gyventojams. Vyšnių parkas virsta galerija po atviru dangumi, kurioje eksponuojamos šiai vietai sukurtos skulptūros, meno kūriniai ir instaliacijos. Architektės remiasi Brazilijos kapinių ir privačių krematoriumų sąjungos Sincep atliktu tyrimu, kuriame buvo nagrinėjami gedinčiųjų troškimai. Jų atsakymuose pabrėžiamas svetingų erdvių, tėkmės jausmo ir transformacijos poreikis. Menininkių tikslas – sukurti aplinką, kurioje gedintieji galėtų visapusiškai išgyventi sielvartą.
Šis dizainas yra alegoriją apie gyvenimo etapus – gimimą, augimą, brandą, tėvystę, ir galiausiai, išėjimą. Santos aikštę apibūdina kaip „gyvenimo manifestą”, pulsuojantį ryšio centrą, prieraišumo erdvę, kuri parką įtvirtina kaip amžinų susitikimų teritoriją. Kruopščiai pasirinktas dizainas ir gilus supratimas apie žmogaus emocijas sielvarto metu architektėms leido sukurti erdvę, kuri skatina natūralesnę aplinką gedintiesiems. Šis projektas atveria kelią ateičiai, kai architektūra bus suvokiama ne tik kaip fizinis statinys, bet ir kaip įrankis žmogaus patirčiai ir gerovei formuoti.
Lindsay Olivia Krug “Bodies we built”, 2019 m.
Autorė teigia, kad visais laikais mirusiųjų architektūroje laidojimo vietos tradiciškai projektuojamos vienodai, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvienas mirštantis žmogus yra individualus. Kapinės yra erdvės skirtos kūnams, kurie susilieja su aplinka ir nekuria individualumo.
Architektė kelia klausimą: ką daryti žmonėms, kurie gyvenime buvo kitokie ir nori, kad jų mirtis tai atspindėtų?
Kaip pabrėžiama menininkės Lindsey Olivia Krug projekte, po mirties mūsų unikalios gyvenimiškos patirties ženklus nešiojantys kūnai tampa naujų apribojimų objektu. Laidojimo ritualai ir papročiai, dažnai paremti tikėjimu ir nuolatinės poilsio vietos troškimu, gali virsti socialinės kontrolės priemonėmis. Projekte siūloma sukurti specialias vietas, kuriose atsisveikinimas būtų asmeniškesnis. Tai būtų ne paskutinio poilsio vietos, o labiau mirusiųjų statybos zonos. Mirtis neturėtų būti universalus dalykas. Šis projektas pasisako už erdves, kuriose atsispindėtų išėjimo iš gyvenimo individualumas.
Montpellier Metropolitan kapinės / Agence Traverses, 2022 m.
Prancūzijoje, Monpeljė mieste esantis projektas transformuoja kapines į viešąjį parką. Šiame projekte kapinės iš naujo įsivaizduojamos kaip universali viešoji erdvė. Architektai sukūrė simbolinę erdvę apie mirties, kosmoso, gamtos, žemės, dangaus ir šviesos santykį. Dangus ir žemė kalbasi tarpusavyje takų naratyvais, kurie materializuojasi per kraštovaizdžio ir architektūros bendrystę įrengiant infrastruktūrą – laidojimo ir meditacijos vietas dideliame parke. Vietinės vandentvarkos problemos subtiliai sprendžiamos pasitelkiant kraštovaizdžio elementus, o hidrotechniniai statiniai sustiprina atmosferą ir lankytojų patirtį. Kapinės įsilieja į esamą reljefą, naujai sukurtame kraštovaizdyje sudaromi įvairūs takai ir apžvalgos taškai.
Marie-Caroline LUCAT, Prancūzija, Archdaily, 2022 m.
St. Albans Woodland kapinės, 1993m.
1993 m. buvo įkurta pirmoji ekologiška kapavietė Jungtinėje Karalystėje. Šiai dienai yra apytiksliai apie 270 tokių vietų, kurios propaguoja natūralų ir ekologišką laidojimą. Vienas iš pavydžių būtų St. Albans Woodland kapinės, įsikūrusios didžiuliame 60 arų miško plote, iš kurių daugiau nei 13 arų teritorijos yra skirta natūralioms kapavietėms. Šiose kapinėse yra laidojami žmonės biologiškai suyrančiuose karstuose, sukompostuoti žmonės, o jeigu norima palaidoti degintą kūną jis būtinai turi būti biologiškai skaidrioje urnoje. Laidojimas vyksta ramiose miško laukymėse. Woodland kapinės skatina atsakomybę už aplinką, atsisakydamos tradicinių antkapinių paminklų ir vietoj jų siūlydamos ekologiškus paminklus, pavyzdžiui, graviruotus suoliukus ar atminimo medžius. Toks ekologiškas kapinių dizainas įkvepia kitus kūrėjus ir lankytojus eksponuodamas alternatyvų laidojimo būdą.
Östra kyrkogården kapinės, Malmo / Sigurd
Lewerentz, 1860 m. – Malmo Kapinės
Kapinių planas buvo parengtas remiantis „Hohögsåsen” – natūraliu reljefu su keturiomis kalvomis, dalijančiomis kapines į dvi zonas, kuriose vyrauja skirtingi architektūros stiliai. Teritorija į pietus nuo kalnagūbrio yra griežtai apibrėžta, apželdinta medžiais ir gyvatvorėmis, o teritorija į šiaurę nuo kalnagūbrio yra laisvesnio dizaino su laisvai augančiais augalais ir vientisa veja. Rengdamas kapinių planus ir eskizus, Lewerentz taip pat pateikė prašymą dėl aplinkinės teritorijos. Jis manė, kad svarbu, jog aplink kapines būtų rami atmosfera, o nustatytas miesto planas neleistų šalia kapinių statyti naujų gamyklų (Lasse Olsson).
Šurmuliuojančiame Vilniaus miesto centre yra apleista
žalioji erdvė, greta kurios stovi kadaise buvęs Dominikonų vienuolynas ir istorinė Šventosios Dvasios bažnyčia. Šios vietos istorijos pradžia siekia XIV a., iš pradžių pastatyta 1320 m., Šventosios Dvasios bažnyčia tapo istorijos liudininke, išgyvenusi kryžiuočių invaziją ir daugybę gaisrų kėlusių grėsmę jos egzistavimui. Šalia bažnyčios stovėjo XVI a. pradžioje įkurtas klestintis Dominikonų vienuolynas, turėjęs gyvybingą mokslininkų bendruomenę, tad ir intelektualinių užsiėmimų gausą. Nepaisant garsios vienuolyno, kaip mokslo ir dvasinio nušvitimo centro istorijos, 1844 m. vienuolyno salės nutilo – „buvusiame vienuolyne, kuriame gyveno kadaise 60 vienuolių, po Dominikonų iškeldinimo
XIX a. buvo kalėjimas, butai, biurai, o sovietmečiu įsikūrė karo pramonei dirbanti įslaptinta įstaiga” (Vaišvilaitė, 2017).
1993 m. klestėjęs vienuolynas buvo pilnai apleistas, o jo sienos liudijo bėgantį laiką ir besikeičiančią miesto plėtrą.
Šiandien ši apleista žalioji erdvė primena apie žmogaus civilizacijos ir gamtos pasaulio tarpusavio ryšį – koncepciją, kurią įkūnija „Trečiojo kraštovaizdžio” filosofija (Clément. 2004). Kaip minėta, ši filosofija siekia pripažinti ir išsaugoti apleistas erdves kaip svarbią ekologinę vertybę. Clément teigia, kad šios erdvės yra gyvybiškai svarbios norint išlaikyti biologinę įvairovę ir ekologines funkcijas žmogaus dominuojamuose kraštovaizdžiuose. Toks požiūris skatina tvaresnį miestų plėtros ir natūralių ekosistemų sambūvį. Taigi, apleistų vietų pavertimas ekologinėmis erdvėmis atitinka platesnius aplinkosaugos tikslus, puoselėja biologinę įvairovę ir atspindi šiuolaikinę ekologiškumo svarbą išlaikant žmogaus ir gamtos harmoniją miesto kraštovaizdyje.
Vilniaus žemėlapis
Įsivaizduojant šio pamiršto ansamblio transformaciją, ateina įkvėpimas sukurti nedidelę botaninę oazę, kai ekologiškas ir tvarus žmogaus kompostavimo laidojimo būdas taptų pulsuojančios naujos gyvybės pagrindu.
Pasirinkta projekto vieta virs dinamišku vietinės augmenijos gobelenu, atspindinčiu sezoninius augimo ir nykimo ritmus. Per kraštovaizdį vingiuos takai, kviečiantys lankytojus klajoti ir kontempliuoti gamtos ramybės apsuptyje. Dizaino pagrindas – žmonių kompostavimas, naudojamas kaip tvari ir regeneracinė laidojimo praktika, grąžinant mirusiųjų palaikus į žemę taip, kad jie maitintų dirvožemį ir prisidėtų prie naujos gyvybės formavimo.
Projektas labiausiai įkūnija harmoningą tradicijų, naujovių ir ekologinio sąmoningumo sintezę – holistinio mąstymo transformuojančios galios ir išliekančio žmogaus dvasios palikimo liudijimą.
Vilniaus žemėlapis
Atlikus projekto vietos analizę buvo teritorijoje aptiktas didelis kiekis akmenų bei užsilikusių statybinių medžiagų likučių, nuotrupų (plytos). Šie radiniai bus panaudojami ir natūraliai įkomponuojami sode.
Atsižvelgiant į atliktą tyrimą, pasirinktoje atminties sodo lokacijoje yra numatyta išsaugoti bei pabrėžti išlikusius kraštovaizdžio elementus. Visa tai atitinka ,,Trečiojo kraštovaizdžio” (2004) konceptui, kuris pripažįsta prigimtinę ekologinės įvairovės vertę. Holistinio atminties sodo kraštovaizdis įkūnija penkias gedėjimo stadijas ir tampa reikšmingu įrankiu gedulo procese. Taipogi, atminimo įprasminimas per gamtinius objektus, liudija gyvenimo cikliškumą bei materijos atsinaujinimą.
Atlikus istorinių šaltinių analizę persvarstomi kapaviečių grąžinimo į miesto erdves klausimai, susiję su pasikeitusiomis technologinėmis galimybėmis bei ekologija. Amžinojo gojaus naratyvas kviečia sodo lankytojus sąmoningai patirti bei išgyventi netektį miesto šurmulyje figūruojančioje ramybės oazėje. Priešingai nei aptartas Krug ,,Bodies we built” (2019) precedentas, sodo atminties konceptas yra nuasmenintas - atminimas per augmeniją įgauna naują formą. Taigi, amžinasis gojus susitapatina su Metropolitan kapinių (2022) konceptu ir virsta viešu kolektyvinės atminties parku.
Tai dažniausia pirmoji reakcija į netektį. Gali
atrodyti, kad pasaulis prarado prasmę, žmogus netiki mirties realumu, todėl kartu išgyvenama ir šoko būsena.
Tai natūralus psichologinis atsakas skirtas apsisaugoti nuo skausmo, kurį sukelia netektis.
Tai bandymas „derėtis“ su likimu. Žmogus gali galvoti apie dalykus, kuriuos galėjo padaryti kitaip, arba gali norėti pakeisti situaciją bet kokia kaina.
Paskutinė stadija nereiškia, kad nebejausite skausmo.
Tai supratimas, kad netektis
įvyko ir gyvenimas turi tęstis.
Šis etapas leidžia žmogui prisitaikyti prie naujos realybės ir išsaugoti mylimą žmogų atmintyje.
Kai neigimas neapsaugo nuo tiesos, galite jausti pyktį. Pyktis gali būti nukreiptas į save, į mirusįjį, į situaciją arba į nieką konkrečiai. Pyktis yra sveika emocija, leidžianti suprasti, kad gedite.
Gedint neišvengiamas liūdesys ir apatija. Žmogus gali jaustis vienišas, praradęs viltį, motyvaciją, norą veikti ir gyventi toliau.
Svarbu suprasti, kad penkios stadijos nebūtinai nuosekliai eina iš eilės. Šias emocijas žmogus gali išgyventi ne tokia tvarka, gali patirti tik kai kurias iš jų arba grįžti prie ankstesnių stadijų.
Visi einame savo sielvarto keliu, o kartais didžiausią paguodą galime rasti tyliame gamtos grožyje. Šis sodas ne tik gėlių ir vingiuotų takų rinkinys, bet ir kelionė per penkias sielvarto stadijas, erdvė, skirta suteikti paguodą ir supratimą tiems, kurie neteko artimųjų. Vaikščiodami jo takais susiduriame su erdvėmis, atitinkančias kiekvieną gedimo etapą –neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.
“Kiekviename pasivaikščiojime su gamta žmogus gauna kur kas daugiau, nei ieško.” [ Wallace Stegner ]
Recompose.life.n.d.
Įsivaizduokime, kad Lietuvos mirusiųjų priežiūros įstaigose atsiranda nauja galimybė – Katrina Spade “recompose” novatoriškas laidojimo būdas, žmonių kompostavimas. Tai yra natūralus procesas, kurio metu žmogaus palaikai paverčiami dirvožemiu.
PIRMAS ETAPAS (Ciklo Pradžia)
Netrukus po to, kai žmogus miršta, jis patenka į “Recompose” priežiūrą. Per ateinančias aštuonias – dvylika savaičių įmonės darbuotojai teikia individualią priežiūrą, kol kūnas virsta dirvožemiu.
ANTRAS ETAPAS (Paguldymas)
Kūnas yra guldomas ant specialaus gulto, apsupto medžio drožlių, liucernos ir šiaudų, kruopščiai parinktų ir specialiai pritaikytų kiekvienam kūnui. Tuo metu vyksta atsisveikinimas su artimuoju. Kai šeimos atsisveikina su artimuoju kūnas yra talpinamas į kapsulę kurioje prasidės kūno virtimas dirvožemiu.
TREČIAS ETAPAS (Kapsulė)
Mirusysis ir augalinės medžiagos išbūna kapsulėje nuo penkių iki septynių savaičių. Mikroorganizmai skatina pokyčius molekuliniame lygmenyje, taip sudarydami maistingą dirvožemį.
KETVIRTAS ETAPAS (Dirvožemis)
Kūnas yra išimamas iš talpyklos ir paliekamas trimspenkioms savaitėms sukietėti.
PENKTAS ETAPAS (Gyvenimas Po Mirties)
Sukurtas dirvožemis grąžina mūsų kūnų maistingąsias medžiagas į ekosistemą.
Nėra tiksliai nusakoma kokioje formoje gražinamas dirvožemis iš „Recompose” įmonės. Tai mane įkvėpė sukurti biologiškai yrančią urną remiantis dizainerės Rūtos Kukevičienės (2022) metodu dar kartą panaudoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo jau nenaudojama - urna iš bičių vaško ir kavos tirščių.
Urnos detalė, 1:10.
Urnos dangtelio detalė, 1:10.
Autorės sugeneruota nuotrauka naudojant dirbtinį intelektą. 2024.
1. ĮĖJIMAS - NEIGIMAS
2. TARNYBINIS ĮVAŽIAVIMAS
3. WC IR TARNYBINĖS PATALPOS
4. PYKČIO ERDVĖ
5. DERYBŲ ERDVĖ
6. DEPERSIJOS ERDVĖ
7. ŽVAKIŲ ERDVĖ - PRIĖMIMAS
8. LAIDOJIMO ERDVĖ
Ši vaikščiojimo schema rodo kelionę per penkias gedėjimo stadijas: neigimas, pyktis, derybos, depresija, priėmimas. Tai yra pagrindinis sodo vaikščiojimo naratyvo kelias norint patirti pilną autorės sukurtą patirtį.
Antroji vaikščiojimo schema vaizduoja tiesioginį patekimą į laidojimo erdvę. Šis kelias skirtas lankytojamas, kurie yra praėję penkių gedėjimo stadijų kelionę arba kurie neturi poreikio patirti parko naratyvo.
Ši schema rodo patekimą į sodą iš Šv. Ignoto g., kuri yra skirta aptarnaujančiam personalui pasiekti tarnybines patalpas ir atvežti būtinas medžiagas. Įsukus iš Šv. Ignoto g. yra žiedinis apsisukimas vedantis į sodą. Nusileidus į sodą po dešine puse yra tarybinės patalpos ir viešasis tualetas.
Sukant iš Dominikonų g. atsiveria vaizdas į kolektyvinės atminties sodo įėjimą, pozicionuojamą tarp dviejų aukštų architektūrinių tūrių šurmuliuojančiame Vilniaus miesto centre. Patekimas į sodą simbolizuoja pradinę sumaištį ir ieškojimus, siejamus su pirmine gedulo stadija - neigimu.
Įėjus į sodo teritoriją ir nusileidus išraiškingu reljefo taku, lankytojas turi pasirinkimą tęsti kelionę likusių gedėjimų stadijų taku arba keliauti tiesiai prie laidojimo erdvės. Pasirinkus tęsti sodo naratyvą kelias susiaurėja, simbolizuodamas izoliacijos ir sumaišties vidinį pojūtį, reprezentuojantį antrąjį gedėjimo etapą - pyktį.
Derybų ir pykčio erdvės fragmentas
Pykčio takas, vedantis lankytojus ramiomis ir žaliomis erdvėmis, yra vainikuotas suoliukais, kurie kviečia stabtelti, susimąstyti ir pareflektuoti. Čia, ramybės apsuptyje, vingiuoti takai kelia sumaištį bei vidinį pasipriešinimą susitaikyti su būties laikinumu. Tai lankytojams sužadina dar vieną gedulo stadiją - derybas.
Per sodą vingiuoja takai iš tamsių trinkelių. Sodo trinkelės yra įkvėptos kraštovaizdžio architekto M. V. Valkenburgh projekto „Monks garden” (2013). Takai žaismingai susitinka ir išsiskiria, bet niekada nesusikerta, sukurdami tęstinumo ir beribiškumo pojūtį.
Depresijos erdvės fragmentas
Po vingiuotų pykčio ir derybų kelio, prieinama kryžkelėkelias, vedantis prie depresijos etapo - tai erdvė skirta būti atitrūkusiam nuo visų prieš patenkant į susitaikymo gedulo stadiją reprezentuojančią priėmimo zoną.
Depresijos erdvės paviljono plano eskizas
Sodo bendrasis planas - depresijos fragmentas
Analizuojant kolektyvinės atminties sodo medžiaginius elementus, svarbu aptarti novatorišką Šveicarijoje praktikuojančio architekto Attilio Penzeri požiūrį į plačiai naudojamo betono pigmentaciją, ,,kuri, atrodo, iki šiol, plačiai naudojant betoną, išliko palyginti nepakitusi’’ (Panzeri 2017).
Šio juodo pigmento betonas kolektyvinės atminties sode panaudotas laidojimo tūriams, žvakių monumentui, depresijos etapo erdvės paviljonui bei sodo suoliukams.
Anot Panzeri, ,,skirtingai nuo tradicinių šviesių betono pigmentų, jo netradicinis juodumas tampa drobe, iš kurios galima sukurti kontrastus su kitais paviršiais. [...] Taip pat medžiagas ar tekstūras papildyti fone, kuris savaime yra jaukus ir intymus, švelninant šviesą.’’
Depresijos erdvės paviljono eskizai
Sodo bendrasis planas - priėmimo, žvakių zonos fragmentas
Kitas posūkis veda į apvalią aikštelę, kurioje žaižaruojančios atminimo švieselės simbolizuoja vilties švyturį sielvarto tamsoje. Žvakės uždegimo ceremoniškumas čia tampa stipriu atminimo simboliu ir būdu išreikšti asmeninį sielvartą bei susitaikymą su juo. Betoniniame, ovaliame žvakių monumente yra smėlio vaškas su žvakių knatais, skirtas įžiebti savo sielvarto švieselę. Nors sodas neturi individualių įvardintų memorialinių objektų, bendras žvakių uždegimo veiksmas skatina kolektyvinės atminties ir bendros netekties patirties jausmą.
Brėžinyje matomi akmenys yra naudojami pagal lokacijos analizės atliktą tyrimą ( žr. 40-41 psl.)
Galiausiai vingiuotu keliu lankytojams atsiveria erdvė, kurioje jie išlydi savo mirusius artimuosius. Šioje vietoje erdvė skirta augalų sodinimui (urnų užkasimui). Šiame procese lankytojai susipažįsta su figūruojančių ritualų reikšme kaip su alternatyvia, lakoniška ir sąmoninga atminties prieiga. Jame akcentuojamas simbolikos kupina kelionė per sodo reprezentuojamas sielvarto stadijas ir pabrėžiamas transformuojanti kompostavimo galia, kai naudojant po artimųjų mirties pagamintą kompostą sodinami augalai reprezentuojantys atgimimą ir gražią gyvybingos ateities viziją.
Laidojimo erdvės fragmentas
[Laidojimas]
Priėmimo etapą vainikuoja paprastas, bet gilus ritualas - kompostinės žemės užkasimas. Ši ceremonija leidžia lankytojams aktyviai dalyvauti atsisveikinimo procese, pagerbti savo artimuosius ir kartu patirti transformuojančią gamtos galią.
[Ritualo žingsniai]
Laidojimo erdvėje įrengti betoniniai tūriai, skirti urnų užkasimui (laidojimui). Juose yra užkasama biologiškai yranti urna ir pasodinamos sėklos. Ritualo reikšmė gali būti paaiškinta paskirto tarpininko. Atsisveikinimo rituale akcentuojama kelionė per sodą, vaizduojamas sielvarto stadijas ir pabrėžiama transformuojanti kompostavimo galia.
[Laidojimas / sodinimas]
Atsisveikinimo ritualo metu artimieji dalyvauja kartu ir savo sielvartą įprasmina įgydami vilties naujai atgimti augalo pavidale. Kompostuota žemė užkasama betoniniuose tūriuose, pasodinama pasirinkto augalo sėkla (žr. 88-89 psl.) atliepianti mirusio žmogaus sielą, flora prižiūrima. Vėliau, augalui išaugus ir esant užtektinai stipriam persodinimui, jis yra persodinamas į bendrasias sodo erdves. Kultūrinė skirtingų augalų įvairovė atliepia skirtingų žmonių sielas.
Sodo bendrasis planaslauko praustuvo
Atsisveikinimo erdveje viename iš betoninių tūrių įrengtas praustuvas rankoms nusiplauti.
Šilokas baltažiedis Levanda Šluotsmilgė
Melsvasis eraičinas Demėtasis kemeras
Sėklos pasirinkimui pateikiami keli augalų pavyzdžiai, kurie prisideda prie mažosios ekosistemos gyvūnijos tokios kaip, bestuburiai, paukščiai ir vabzdžiai.
1. J. Kops, ,,Calluna vulgaris”, 1844
2. Patio, Cresoed y Jardin, 2016
3. C. Caspari, ,,Cornus sanguinea”, 1958
4. Antique botanical print, etsy
5. Medical botany, ,,lavender”, 1836
6. L. Harper, ,,Wavy hair”, 2004
7. F. Ovina, ,,Dune fescue”, 2000
8. English botany, ,,Eupatorium cannabinum, 1804
9. P. Klincksieck, Libaraire des sciences naturalles, 1898
10. L. Harper, ,,Cabage looper”, 2004
11. G. Shawn, F. Nodder, ,,Southern marbled emperor”, 1804
12. Wasp spider, 1956
13. Autorės dirbtiniu intelektu sugeneruota nuotrauka, 2024
Sodui svarbus sezoniškumas. Norint atsisveikinti su mirusiu artimuoju ir pačiam dalyvauti laidojimo procese turi būti tam palankios gamtos sąlygos. Žiemos periode, esant žemės įšalui yra galimybė nukelti laidojimo procese arba nedalyvauti laidojimo procese ir ,,Recompose” įmonės darbuotojai panaudos kompostą sode.
Ryškios pavasario gėlės užleidžia vietą vešliai vasaros lapijai, tada pereina į ugningus rudens atspalvius ir vėl grįžta į ramų žiemos grožį. Šis cikliškas modelis atspindi nuolatinę gyvenimo ir atsinaujinimo prigimtį.
Meyer, n.d.
Žmonių kompostavimo sodas, įkurdintas apleistoje žaliojoje erdvėje miesto širdyje, peržengia savo, kaip laidojimo vietos, funkcijos ribas. Ši novatoriška koncepcija, įkvėpta „Trečiojo kraštovaizdžio” teorijos, skirtos apleistoms miesto erdvėms, siūlo daugybę privalumų visuomenei. Sielvarto navigacija suteikia fizinę erdvę, kurioje įprasminama emocinė netekties kelionė, o sodas siūlo ramią aplinką apmąstymams ir dvasiniam gyjimui.
Sodas kvestionuoja tradicinį požiūrį į mirtį ir laidojimą.
Jame propaguojama žmogaus kompostavimo, kaip natūralios ir tvarios laidojimo alternatyvos samprata, skatinanti atnaujinti ryšį su gyvybės ciklu. Ryšys su bendruomene vystosi per bendruomeniškumo patirtį dalyvaujant dirvožemio laidojimo rituale. Žinojimas, kad kompostas maitina visą parko aplinką, sukuria ilgalaikį ryšį tarp išėjusiųjų ir gedinčių. Sodas atgaivina apleistą miesto erdvę, paversdamas ją prasminga vieta. „Trečiojo kraštovaizdžio” koncepcija sukEWuria galimybę įprasminti apleistą teritoriją ir formuoti gyvybingą erdvę, tarnaujančią visuomenei ir ekosistemai.
Sivan Moloko, „Fish head on hook“, 2018 m.
Kyle Laughlin, „Columbine flowers“, 2019 m.
XrayVeasey, „Orchid (b)“, 2010 m.
Paul Himmel, „Nude (2)“, „Nude“, 1954 m.
Alamy stock, Walter Cicchetti, 2019 m.
Yann Monel. Gilles Clement. AD magazine. 2019 m.
Gilles Clément, Francois Arnal, 2011 m.
Gilles Clément, Henri Matisse Park, Lille, 2009 m.
France Agnus dei. Francisco de Zurbarán. Apie 1640 m., Museo del Prado, Madridas
Capsula Mundi, 2005 m.
Marvin Joseph, The Washington Post, Getty Images, 2022 m.
James Patten, „Grist“, 2016 m. Recompose.life.n.d.
Isis de Oliveira, Lucas Fonseca, Marcelo Oséas, Celina Germer, Archdaily, 2018 m.
Lindsay Olivia Krug, 05 Bodies We Built, 2019 m.n.d.
Marie-Caroline LUCAT, Prancūzija, Archdaily, 2022 m.
Ed Scott-Clarke, CNN, 2021 m.
Anguish. Dail. August Friedrich Schenk. Apie 1878 m. Recompose.life.n.d.
J. Kops, ,,Calluna vulgaris”, 1844
Patio, Cresoed y Jardin, 2016
C. Caspari, ,, Cornus sanguinea”, 1958
Antique botanical print, etsy
Medical botany, ,,lavender”, 1836
L. Harper, ,,Wavy hair”, 2004
F. Ovina, ,,Dune fescue”, 2000
English botany, ,,Eupatorium cannabinum, 1804
P. Klincksieck, Libaraire des sciences naturalles, 1898
L. Harper, ,,Cabage looper”, 2004
G. Shawn, F. Nodder, ,, Southern marbled emperor, 1804
Wasp spider, 1956
Autorės dirbtiniu intelektu generuota nuotrauka, 2024
Phillipe Aries.(1993).Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Vilnius: Baltos lankos
Eglė B.(2023).Kapinės už miesto, miške.Vilnius:Lapas
Diogo Seixas Lopes.(2015).Melancholy and architecture on Aldo Rossi.Šveicarija:Park books AG
Paul Ricoeur.(2009).Living up to death.Amerika:The university of Chicago press
Gunther Vogt.(2012).Miniature and panorama.Vogt landscape architects projects 2000-12.Šveicarija:Lars muller publishers
Sophie Walker.(2017).The japanese garden.Austrija:Phaidon press
Piet Oudolf&Noel Kingsbury.(2011).Planting a new perspective.Amerika:The monacelli press
https://www.youtube.com/watch?v=_7rS_d1fiUc https://edition.cnn.com/2021/05/07/europe/woodland-natural-burials-eco-friendly-spc-intl-c2e/index. https://www.youtube.com/watch?v=AvA1AFTTn8Q https://www.youtube.com/watch?v=6r7memtAMZo&t=532s
Stanfordo Filosofijos Enciklopedija. (2007). The definition of death. Prieiga per internetą: https://plato.stanford.edu/ entries/death-definition/
Gire J. (2014). How death imitates life: cultural influences on conceptions of death and dying. Prieiga per internetą: https://scholarworks.gvsu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1120&context=orpc
Krupar S.R. (2018). Green death: sustainability and the administration of the dead. Prieiga per internetą: https://www. jstor.org/stable/26402640
Hupp A. (2017). A psychological and philosophical understanding of death: an analysis of platonic and epicurean philosophy in modern america. Prieiga per internetą: https://www.exhibit.xavier.edu/cgi/viewcontent. cgi?article=1032&context=hab
Celestis: Memorial space flight. (n.d.) Prieiga per internetą: https://www.celestis.com/experiences-pricing/ Capsula Mundi. (n.d). Prieiga per internetą: https://www.capsulamundi.it/en/
Eternal Reefs (n.d). Prieiga per internetą: https://www.eternalreefs.com/?gclid=CjwKCAiAmrOBBhA0EiwArn3mfN_ PRQdp1QLOrppB9Hi8XxlI78WHp-XZiSl1B1dvsnTgop6cV5duLBoCd8MQAvD_BwE
The aquatic grave: An underwater eco burial (n.d.). Prieiga per internetą: https://inclusionaries.com/portfolio/aquatic_ grave/
Spade K. (2022). One with the earth. Prieiga per internetą: https://www.umass.edu/gateway/article/katrina-spade Recompose. (n.d). Prieiga per internetą: https://recompose.life
Resomation: Natural water cremation. (n.d.) Prieiga per inertnetą: https://resomation.com/about/who-we-are/ Krug, L.O. (2018). Bodies We Built. Prieiga per internetą: https://lindseykrug.com/Bodies-We-Built Arcdaily. (2009). Museum of Luz / Pedro Pacheco + Marie Clément. Prieiga per internetą: https://www.archdaily. com/23656/museum-of-luz-pedro-pacheco-marie-clement
Archdaily. (2013). Añorbe Municipal Cemetery Extension / MRM Arquitectos. Prieiga per internetą: https://www. archdaily.com/356347/anorbe-municipal-cemetery-extension-mrm-arquitectos
Archdaily. (2022). Montpellier Metropolitan Cemetery / Agence Traverses - Paysage, Urbanisme, Architecture. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/989310/montpellier-metropolitan-cemetery-agence-traverses-paysageurbanisme-architecture?ad_source=search&ad_medium=projects_tab Archdaily. (2018). Memorial Cemetery Parque das Cerejeiras / Crisa Santos Arquitectos. Prieiga per internetą: https:// www.archdaily.com/930875/memorial-cemetery--cerejeiras-crisa-santos-arquitectos?ad_source=search&ad_ medium=projects_tab
Archdaily. (2019). Pavilion Yap Constructo 8 La Luz del Cochayuyo / Domingo Arancibia Tagle. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/949938/pavilion-yap-constructo-8-la-luz-del-cochayuyo-domingo-arancibiatagle&sa=D&source=apps-viewer-frontend&ust=1715281052984087&usg=AOvVaw3131qSdUr3XMDX9yqP-gxN&hl=lt
Archdaily. (2019). Extension of the Cemetery of La Mojonera / Palenzvela Taller de Arquitectura. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/942344/extension-of-the-cemetery-of-la-mojonera-palenzvela-taller-de-arquitectura?ad_ source%3Dsearch%26ad_medium%3Dsearch_result_all&sa=D&source=apps-viewer-frontend&ust=1715281052984069&u sg=AOvVaw1Tl1tuGDLfV949dJQn6n5E&hl=lt
Wells S. (2021). To Be a Field of Poppies: The elegant science of turning cadavers into compost. Prieiga per internetą: https://harpers.org/archive/2021/10/to-be-a-field-of-poppies-natural-organic-reduction-composting-corpse/
Designboom: design for death. (n.d). Prieiga per internetą: https://www.designboom.com/project/aerial-urn/
Urban imagination seminar: Giving political dignity to indecision. Prieiga per internetą: https://urbanimagination.cargo. site/Third-landscape
Pawlett M. (2023). The contribution of natural burials to soil ecosystem services: Review and emergent research questions. Prieiga per internetą: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0929139323003980
Price S. (2009). Battersea Park Thrive. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.sarahpricelandscapes.com/publicbattersea-park-thrive-london
Maynard A. Gordon Castle Walled Garden. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.arnemaynard.com/gardens/gordoncastle-walled-garden/#top
Landezine: Strootman Landscape Architects. (2003). Kerckebosch Woodland Garden. (n.d.). Prieiga per internetą: https:// landezine.com/kerckebosch-woodland-garden-by-strootman/
Caruncho F. (1998). Private garden in Boca Raton. (n.d.). Prieiga per internetą: https://web.fernandocaruncho.com/en/jardines/flynn/
J&L Gibbons. (2007-2010). Making space in Dalston. (n.d.). Prieiga per internetą: https://jlg-london.com/Making-Spacein-Dalston
Landezine: Wagon Landscaping. (2023). Still Alive – Rocaille Vivante. (n.d.). Prieiga per internetą: https://landezine.com/ kerckebosch-woodland-garden-by-strootman/
Landezine: LILA Honour Award Winner. Gilles Clément. (2022). (n.d.). Prieiga per internetą: https://landezine-award.com/ gilles-clement/
Landezine: WERK. (2013). Landscape in front of NOMA. (n.d.). Prieiga per internetą: https://landezine.com/landscape-infront-of-noma-by-werk/
Gardendesign: Jones L. Groundbreaker: Gilles Clément. (n.d.) Prieiga per internetą: https://www.gardendesign.com/ designers/gilles-clement.html
Valkenburgh V. M. Associates Inc. (2011). Private Residence. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.mvvainc.com/ projects/willow-street-garden
Hardy T. The Hardy tree. Prieiga per internetą: https://www.atlasobscura.com/places/the-hardy-tree-london-england Wirtz. (2005-2006). Communal garden. (n.d.). Prieiga per internetą: https://wirtznv.com/project/vinkenhof/ Dezeen: Zumthor P. (2011). Serpentine Gallery Pavilion. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.dezeen.com/2011/04/04/ serpentine-gallery-pavilion-2011-by-peter-zumthor/
Valkenburgh V. M. (2013). The monk’s garden. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.mvvainc.com/projects/the-monks-garden
Porcinai P. (1951-1958). Villa La Terrazza. (n.d.). Prieiga per internetą: http://pietroporcinai.net/works/garden_with_ swimming_pool_and_greenhouse_-_villa_la_terrazza_florence_firenze
Andersson. S. (1965). Marnas. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.marnasgarden.com/ Vogt. (2013). Helvetia Campus Basel. Campus Garden: Vegetation with interwoven time layers. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.vogt-la.com/helvetia_campus_basel
Archdaily. Taylor-Foster J. (2014). The Interface of the Afterlife: Examining Cemeteries and Mausoleums in the 21st Century. (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/563628/the-interface-of-the-afterlife-examining-cemeteriesand-mausoleums-in-the-21st-century
Archdaily. (2011). CHROFI and McGregor Coxall Propose a Woodland Cemetery Without Headstones. Prieiga per internetą: https://www.archdaily.com/788374/chrofi-and-mcgregor-coxall-propose-a-woodland-cemetery-withoutheadstones&sa=D&source=apps-viewer-frontend&ust=1715281052983785&usg=AOvVaw27dzfK-XxjSrETxT5udxlv&hl=lt
Archdaily. (2011). Añorbe Municipal Cemetery Extension / MRM Arquitectos. Prieiga per internetą:https://www.archdaily. com/356347/anorbe-municipal-cemetery-extension-mrm-arquitectos&sa=D&source=apps-viewer-frontend&ust=171528 1052983683&usg=AOvVaw3iEQJ8NtzbepxC2TUQlbQT&hl=lt
