LEISTI SĄMONEI ATGIMTI: HIPNOTERAPIJOS CENTRAS
Pav. Unrepeated 6, aut. R. H. Di Silvestro, n.d.
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS
VILNIAUS FAKULTETO
INTERJERO DIZAINO KATEDRA
Gerdos Jurėnaitės
LEISTI SĄMONEI ATGIMTI: HIPNOTERAPIJOS CENTRAS
Bakalauro baigiamasis darbas
Interjero dizaino studijų programa, valstybinis kodas 6121PX017
Bakalaurantė: Gerda Jurėnaitė
(parašas)
(data)
Darbo vadovė: lekt. Karolina Jašinskaitė
(parašas)
(data)
Tvirtinu, katedros vedėjas: doc. Rokas Kilčiauskas
(parašas)
(data)
Vilnius 2024
SANTRAUKA / SUMMARY
Hipnoterapijos centras „Leisti sąmonei atgimti”, tai patyriminis kelias siekiant išspręsti kamuojančias problemas ar iš naujo atrasti savo tikrąjį Aš. Lankytojas erdvėje veikia kaip protagonistas, kuris teatrališką pasakojimą patiria erdvėje tiek architektūriniais, tiek emociniais pojūčiais, kurie svyruoja tarp komforto ir diskomforto kombinacijos. Šis hipnoterapijos centras - tai erdvė, kurioje aktualizuojamas ne tik žmogaus psichologinės būklės gerinimas, bet ir išlaisvinamas kūrybiškumas, įprasminamas kūno ir erdvės santykis ir to poveikis sąmonės aktyvumui. Lankytojas skatinamas išlaisvinti savo požiūrį į šią terapijos šaką, atsikratyti stigmos apie standartinį ir mums priimtiną terapijos atlikimą specialisto kabinete ir į visa tai pažvelgti kitu kampu. Šis projektas - tai kūrybinė provokacija, apjungianti mediciną ir erdvės dizaino elementus, kurie gali tarnauti gydymo ir terapiniame procese. Remiantis hipnoterapinio įrašo principu ir jo lyrine struktūra yra kuriami erdviniai atmosferiniai kambariai, kurie yra labai teatrališki. Teatras, kaip ir pati hipnoterapija, yra be galo įtraukiantis stebėtoją į veiksmą ir tuo pačiu metu hipnotizuojantis reiškinys. Paviljono senosios architektūrinės struktūros erdvė tampa puikus pagrindas veikti joje atmetant dekoratyvumą ir išnaudojant jos duotybes, tokias kaip permatomumas, lubų reljefas, stikliškumo klausimas ir pati ankčiau atliepta funkcija būti „Gėlių turgumi”, kas vienu aspektu koreliuoja su hipnoterapiniame įraše minima „rezervų gėle” arba kitaip mūsų pačių vidinių galimybių aktyvavimu.
The hypnotherapy centre “Let Consciousness Come Alive” is an experiential pathway to resolve problems or rediscover your true self. The visitor acts as a protagonist in the space, experiencing the theatrical narrative through a combination of architectural and emotional sensations that oscillate between comfort and discomfort. This hypnotherapy centre is a space where not only the improvement of the human psychological state is actualized, but also the release of creativity, the relationship between body and space and its effect on the activity of consciousness. The visitor is encouraged to liberate his/her attitude towards this branch of therapy, to get rid of the stigma of the standardised and acceptable way of doing therapy in a specialist’s office, and to see it from a different angle. This project is a creative provocation that combines medicine and spatial design elements that can serve the healing and therapeutic process. Based on the principle of the hypnotherapeutic recording and its lyrical structure, spatial atmospheric rooms are created that are highly theatrical. Theatre, like hypnotherapy itself, is a phenomenon that is extremely immersive and hypnotic at the same time. The space of the pavilion’s old architectural structure becomes the perfect basis for acting within it, rejecting its decorative qualities and exploiting its givens, such as transparency, the relief of the ceiling, the question of glassiness and the very function of being a “Flower Market”, which in one aspect correlates with the “flower of the reserves”, or the activation of our own inner possibilities, mentioned in the hypnotherapeutic recording.
TURINYS
Santrauka
Įvadas
Aktualumas ir problema
Tikslas, uždaviniai
Tyrimo metodai
1. TYRIMAS
Hipnozė. Jos samprata
Hipnozės istorinis kontekstas
Egzistuojantys mitai apie hipnozę
Hipnoterapija. Jos samprata
Hipnoterapijos istorinis kontekstas
Skirtumai tarp hipnozės ir hipnoterapijos
Hipnozės neurobiologinis procesas
Hipnoterapijos procesas
Hipnoterapijos proceso požymiai
Hipnoterapijos užuomazgos menininkų kūryboje
Apibendrinimas
2. LOKACIJA
Lokacija - Vilnius, Paviljonas
Lokacija. Jos istorinis kontekstas
Lokacija. Aktualumas
3. KONCEPTAS
Konceptas. Paieškos
Koncepcijos vystymas per kūno judesį
Hipnoterapinis įrašas. Jo analizė
Galutinė koncepcijos idėja
4. PROJEKTAS
Funkcija
Erdvinių sprendinių paieškos
Planas
Pjūvis
Permatomumo planas
Judėjimo erdvėje planas
I-oji patyriminė zona / Teatro užkulsiai
II-oji patyriminė zona / Užmaršties forma
III-oji patyriminė zona / Scena
IV-oji patyriminė zona / Užuominų židinys
V-oji patyriminė zona / Vidinių rezervų sodas
VI-oji patyriminė zona / Įsižeminimas
Apšvietimo schema
Detalizacija / Užmaršties formos konstruktyvas
Išvados
„Hipnozė sunjungia mokslą, dvasiškumą ir kūrybiškumą.”
[ Ž. Becchio ]
Šis projektas, tai patyriminis kelias savęs pažinimo link pasitelkiant pagrindinį tyrimo objektą - hipnoterapiją ir jos įveiklinimo pricipui reikalingus fragmentus - judėjimą, lytėjimą ir garsą.
„Sąmonė - dėmesys, praeitis ir ateitis.”
[ Ž. Becchio ]
Pav. Dance, aut. Barbara Licha, n.d.
AKTUALUMAS:
Šiuolaikinėje visuomenėje yra aktuali gydymo baimė ir nusistovėjusi stigma apie patį hipnoterapijos metodą bei ėjimą į psichoterapeuto ar psichiatro kabinetą. Architektūros ir dizaino lauke nėra erdvių, kurios atliktų hipnoterapinio gydymo funkciją interjero ir erdvinių sprendinių pagalba be tam reikalingo specialisto.
PROBLEMA:
Šiai dienai dėl pasauliniu mastu vykstančių įvykių, tokių kaip pandemijos ar karai yra be galo paplitusi viena iš psichikos sutrikimų rūšių - nerimo problema. Apytiksliai 4% pasaulio gyventojų dabar patiria nerimo sutrikimą. 1 Šiuos jausmus dažnu atveju lydi įtampa ir kiti kognityviniai sutrikimai, kurie trukdo kasdienei veiklai, o negydomi gali išlikti ilgai.
Lietuvoje net 2.8% žmonių, sulaukusių 15 metų ir vyresnių, yra diagnozuota depresija. 2
Baigiamajame darbe yra iškeliami klausimai: koks erdvės ir kūno santykis, kaip aplinka prisideda prie kuriamos terapinės atmosferos bei kaip sukurti erdvę, paveikią vidinio nerimo slopinimui.
1. Institute for Health Metrics and Evaluation. (2019).
TIKSLAS
1. Naudojantis žmogaus kūno padėčių įvairiapusiškumu sukonstruoti sampratą, paneigiančią hipnoterapijos mitus.
2. Sukurti principą, paveikų nerimo slopinimui ir hipnoterapijos proceso aktyvavimui, jį pritaikant erdvėje.
UŽDAVINIAI:
1. Išsiaiškinti hipnozės, hipnoterapijos, kaip metodo, istoriją, dabartines to sampratos tendencijas;
2. Palyginti hipnozę ir hipnoterapiją;
3. Išanalizuoti hipnoterapijos poveikį žmogui, principą ir pritaikymą.
4. Ištirti žmogaus kūną, judesį ir jo santykį su erdve;
5. Aktyvuoti hipnoterapinį procesą nestandartiniu metoduįprasminti nestabilumo jausmą, judesį erdvėje;
6. Įveiklinti erdvę su jos parametrais ir duotybėmis.
2. Institute of Hygiene. (n.d.) Balandžio 14, 2022, Official Statistics Portal. (n.d.). Lietuva. Balandžio 15, 2022.
TYRIMO METODAI
Kuriant šį sąmonės veikimu grįstą hipnoterapijos centrą buvo naudojami keli tyrimo metodai: empyrinis tyrimas, pačios hipnoterapijos stebėjimas, lyginamoji analizė bei intuityvusis metodas kuriant erdvinius sprendinius, kurie būtų palankūs keičiant žmogaus vidinį pasaulį.
HIPNOZĖ. JOS SAMPRATA
Hipnozė - psichologinio poveikio sukelta į miegą panaši ypatinga sąmonės būsena. Tai įrankis, naudojamas žmonių poreikių labui, konkrečių simptomų ar sveikatos sutrikimų gydymui. Jos metu specialistas padeda asmeniui pereiti į specifinę sąmonės būseną, kai asmuo yra mažiau pasiruošęs priimti savanorišką sprendimą ir atidžiai priimti specialisto pasiūlymus.
HIPNOZĖS ISTORINIS KONTEKSTAS
Nors per dešimtmetį Mesmerio gyvūnų magnetizmo teorija prarado patikimumą dėl mokslinio pagrindo stokos, gydytojus sudomino akivaizdus jos veiksmingumas palengvinant pacientų simptomus. Mesmerio pasekėjas škotų oftalmologas Džeimsas Braidas įvedė terminą “hipnozė”, kilusį iš graikų kalbos žodžio “miegas”. Nors šiuolaikinis mokslas hipnozę atskyrė nuo miego, bendras jų bruožas yra gebėjimas sustiprinti išorinį dėmesį. 3
XIX a. viduryje austrų gydytojas Jozefas Breueris pastebėjo gydymo ir isterijos mažinimo svarbą. Naudojant hipnozę, J. Breueris sukelė žmogui vaikystės emocijas, o tai leido sumažinti simptomus. J. Breuerio gerbėjas buvo Zigmundas Froidas, su kuriuo jis bendradarbiavo. Z. Froidas, eksperimentuodamas su hipnoze, išryškino pasąmonės procesus, ką laikė svarbiu psichoanalizės atradimu. Nepaisant to, kad Z. Froidas iš pradžių naudojo hipnozę, vėliau jis daugiau dėmesio skyrė laisvosioms asociacijoms.
Pav. Hypnosis scene, aut. F N Jones, 1910
EGZISTUOJANTYS MITAI APIE HIPNOZĘ
Klaidingą klinikinių specialistų ir jų klientų supratimą apie hipnozę suformavo ilgus metus netiksliai, bet įdomiai kny gose, spektakliuose ir filmuose vaizduojama hipnozė. Kaip teigia Oregono klinikinės hipnozės draugija, dalis klaidingų įsivaizdavimų yra tai, kad asmenys, turintys stebuklingų galių manipuliuoti nieko neįtariančiais nekaltais žmonėmis, savo autoritetingomis balso komandomis ir skvarbiomis akimis, vaizduojami kaip hipnotizuotojai.
Būdingiausios baimės: - baimė neatsibusti; - baimė atskleisti paslaptis; - pažeminimo baimė; - baimė prarasti kontrolę.
HIPNOTERAPIJA. JOS SAMPRATA
Hipnoterapija - tai metodas, kurio metu hipnozė naudojama konkrečių simptomų ar sveikatos sutrikimų gydymui. Hipnoterapija veikia sukeliant hipnotinę būseną, pasižyminčią budriu sąmoningumu, kuris leidžia žmonėms patirti atsietą išorinį dėmesį ir sutelkti dėmesį į vidinius išgyvenimus. 5
Kartais ji naudojama kaip fobijų ir kitų nerimo sutrikimų gydymo plano dalis. Ji taip pat kartais naudojama skausmui malšinti, svoriui mažinti, rūkymui mesti ir įvairiais kitais atvejais. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra magija ar proto kontrolės metodas.
of hypnosis: Toward the development of a biopsychosocial model. International Journal of Clinical and Experimental Hypnosis, 63(1), 34-75.
SĄMONĖ
PRESĄMONĖ
HIPNOTERAPIJOS ISTORINIS KONTEKSTAS
PASĄMONĖ
Pati daroma įtaiga prasidėjo Paryžiuje 1880 metais.6 Tuo metu ligoninėje dirbo Žanas Martenas Šarko. Buvo manoma, kad hipnozė naudojama tik isterikėm. Atvykęs Zigmundas Froidas teigė, jog problemos atsiranda dėl blogos komunikacijos tarp sąmonės ir pasąmonės.
Jis rado tiltelį, vadinamą presąmone, tačiau Z. Froido mokyme išliko daug barjerų. Barjeras tarp sąmonės ir presąmonės, ir barjeras tarp presąmonės ir pasąmonės. Buvo taikomas klasikinės hipnozės principas ir direktyvus žmogaus įvedimas į gilų transą. Miltonas Eriksonas padarė perversmą - atsirado nauja sritis, vadinama eriksonine hipnoze.
Pasak dr. Vadimo Dechiatrio, dar vienas svarbus Miltono Eriksono atradimas buvo tas, kad jis vienas iš pirmųjų suprato, jog pasąmonės kalba skiriasi nuo sąmonės kalbos. Pasąmonės kalba – tai vaizdinių, metaforų, istorijų kalba, tai transo, hipnozės kalba.
Tokia kalba M. Eriksonas pasakodavo savo istorijas. Jis sukurdavo situaciją, panašią į jo paciento, bet ne visiškai tokią pačią (tai svarbu), o tik panašią, atpažįstamą pasąmonės. O toliau įvykiai klostydavosi taip: pagrindinis istorijos veikėjas staiga supranta, kad tai, kas jo manymu yra problema, pasirodo visai ne problema, o galimybė išmokti kažko vertingo, sužinoti kažką naujo, tapti geresniam.
Žodis „pasąmonė” pamirštas. Pakeistas žodžiu išplėstinė sąmonė. Atsiranda nauja sąvoka, kad transas - tai aktyvi sąmonė. Mes naudojame tam tikrą smegenų dalį. Kai miegame, 98% savo galimybių, kai dirbame 96,5% savo galimybių. Kai fiksuojama sąmonė, žmogus mokosi. Kai žmogus kažko išmoksta, reikia, kad jo protas tą suprastų ir panaudotų.
Išnyko požiūris tarp sąmonęs ir pasąmonės. Sąmonėypatinga sfera, kurioje yra spindulys - vektorius. Jis svarbus ir pasižymi savybe orientuotis. Dėmesys - sąmonė čia ir dabar.
Pasak Ž. Becchio, budistai gali sukoncentruoti sąmonę 4-5 min., o vėliau vektorius pasislenka. Mes galime sukoncentruoti sąmonę 2-3 sek. Sferoje dėmesys keičiasi pastoviai. Vektoriaus šaknis yra centre. Sergančio žmogaus vektorius nėra centre.
Pav. Therapy for a vampire, aut. nežinomas, n.d.
SKIRTUMAI TARP HIPNOZĖS IR HIPNOTERAPIJOS
PANAŠUMAI:
1. Hipnozė ir hipnoterapija grindžiamos tais pačiais principais.
2. Abi jos naudojamos siekiant pagerinti psichinę būseną ar elgesį.
SKIRTUMAI:
1. Hipnozė yra įrankis, o hipnoterapija yra šio įrankio naudojimas problemai išspręsti.
2. Hipnozę gali atlikti bet kas, įskaitant savihipnozę, o hipnoterapiją gali atlikti tik sertifikuotas psichikos sveikatos specialistas.
HIPNOZĖS NEUROBIOLOGINIS PROCESAS
Pasak dr. J. Dispenzos, viena iš smegenėlių funkcijų yra propriorecepcija, kūno padėties erdvėje suvokimas. Taigi, sutelkdami dėmesį į skirtingas kūno dalis erdvėje ir kūną supančią erdvę, sužadinate smegenėles. Kadangi smegenėlės yra pasąmonės centras, tokiu būdu susiliečiate su pasąmone apeidami mąstantįjį protą. Maža to, indukcija išjungia analitinį protą, įvesdama jus į jutiminį režimą. Jausmai - tai kūno, kuris savo ruožtu atstovauja pasąmonei, kalba, todėl indukcija leidžia pasitelkti natūralią kūno kalbą ir ja keisti operacinę sistemą. Kitaip sakant, jei jaučiate skirtingas kūno dalis ar esate sutelkę į jas sąmonę, savaime liausitės intensyviai mąstyti, jūsų analitinis protas mažiau blaškysis iš praeities į ateitį, atitrūksite nuo įkyriai jus persekiojančių įprastų minčių, protas taps atviresnis ir kūrybingesnis - taip pamažu iš beta būsenos pereisite į alfa.
Smegenėlės, dažnai vadinamos mažosiomis smegenimis, yra smegenų gale, po smegenų žievės pakaušine ir momenine skiltimis. Nepaisant palyginti nedidelio dydžio, nes sudaro apie 10 % smegenų tūrio, smegenėlėse yra daugiau kaip 50 % visų smegenų neuronų. Tradiciškai pripažįstama, kad smegenėlės yra su motorika susijusi struktūra. Smegenėlės ne inicijuoja motorines komandas, o koreguoja motorines komandas, gaunamas iš žemyn einančių kelių, kad padidintų judesių pritaikomumą ir tikslumą.10 Smegenėlės yra susijusios su tokiomis funkcijomis kaip pusiausvyros ir laikysenos palaikymas, atlieka svarbų vaidmenį atliekant laikysenos korekcijas, kad būtų išsaugota pusiausvyra. Gaudama įvestį iš vestibuliarinių receptorių ir proprioreceptorių, ji modifikuoja komandas motoriniams neuronams, kad kompensuotų kūno padėties ar raumenų apkrovos pokyčius.
HIPNOTERAPIJOS PROCESAS
Aktyvuojant smegenėles, aktyvuojamas hipnotinis procesas. Tam reikalinga nekomfortabili kūno padėties būsena.
Kaip teigia Ž. Becchio, reikalingi kriterijai ir eiga, vedantys prie galutinio terapijos rezultato:
1. Fiksuojamas tikslas - įvardijama problema, su kuria norima susidoroti, kad gyvenimo kokybė būtų kur kas geresnė;
2. Einama nuo diskomforto prie komforto - prašoma įsivaizduoti, kas gyvenime pasikeis, kai diskomforto nebus;
3. Gaunama informacija apie žmogaus resursus - klausiama, kokie žmogaus pomėgiai, interesai ar hobiai; ieškoma ekspertiškumo sričių;
4. Kriterijai: gamta, fizinis veiksmas, tam tikro elemento naudojimas rankomis.
Kuomet atrandamas prisiminimas, esantis gamtoje, prašoma rasti veiksmą prisiminime, kurį žmogus daro - kūno padėtį, jo pusiausvyrą, kur nukreiptas vidinis žvilgsnis, rasti emociją ir kur ji pasireiškia kūne.
5. Mobilizuojantys teiginiai - teiginiai, skaitinantys asmenybės augimą, ėjimą tam tikra linkme tikslo link - įsivaizduojami ko nors siekimo, statymo ar kūrimo procesai.
HIPNOTERAPIJOS PROCESO POŽYMIAI
Hipnoterapijos procesas pasižymi šiomis sąvybėmis:
• Sąmonės apimties sumažėjimu arba kitaip vadinama hiperfokalizacija. Tai yra, kuomet mes fiksuojame dėmesį tik į vieną ar kelis objektus, o visa kita lyg išnyksta. Šis bruožas yra vienas iš pagrindinių transo būsenų požymių. Tuo momentu, asmuo pilnai įsitraukia į objektą ir mato bei girdi tik tai ir nieko daugiau.
• Nebuvimo arba disociacijos jausmu. Tai jausmas, lyg asmuo atsitraukia nuo savęs ir mato save iš šono. Nesuasmenindamas jausmų, pojūčių ar kognicijų, kurios kyla.
• Haliucinacijų ar sapnų išsivystymu. Hipnozės transo būsenoje asmuo gali matyti vaizdinius, girdėti garsus, užuosti kvapus, jausti kūno pojūčius, kurių iš tikrųjų nėra. Šie vaizdiniai gali pasireikšti ir sapnų pavidalu. Gali kilti jausmas, lyg esate sapne, nors iš tikrųjų taip nėra.
• Erdvės ir laiko nuovokos trūkumu. Tai laiko arba erdvės pojūčio praradimas. Asmuo suvokia, kad laikas eina ir kur jis yra, bet nejaučia, kiek jo praėjo ir kur tiksliai jis yra.
• Savistaba. Sustiprėja asmens vidinių pojūčių (fizinių, emocinių, kognityvinių) suvokimas.
HIPNOTERAPIJOS UŽUOMAZGOS MENININKŲ KŪRYBOJE
Nėra išskirta, kokios kūno pozicijos aktyvuoja smegenėles ir hipnoterapinį procesą, tad mano tikslas yra jas atrasti meninių ir architektūrinių priemonių pagalba.
Pagrindiniai išsikelti kriterijai analizuojamiems pavyzdžiams architektūroje ir menininkų projektuose yra būtent tokie: Garsas, kūno judesys ir šviesa. Visi šie kriterijai svarbūs sėkmingo hipnoterapijos proceso įgyvendinimui. Garsas tampa įvadine jo dalimi, kuomet žmogus yra palydimas pojūčių ar prisiminimų kelionėje. Kūno judesys aktyvuoja smegenėles ir paspartina gilesnį susijungimą su sąmone. Šviesa arba vizualinė medžiaga suintensyvina pojūčius, kuriuos žmogus įsivaizduoja, girdi ar liečia, jei yra turimas vaizduotės trūkumas.
Pats hipnoterapijos proceso aktyvavimas prasideda garsiniu įvedimu, tad koncentracija vyksta į garso daromą įtaką. To puikiu pavyzdžiu tampa autoriaus Bernardo Leitnerio darbai. Jo sukurtą erdvę galima apibūdinti kaip nematerialią ir nejudamą; iš esmės ji nėra paliestina ir negali būti fiziškai suvokiama. Nepaisant to, ji pateikiama taip, kad mes ją suvokiame savo fiziniais pojūčiais, todėl ji tampa realybe ir egzistuoja mūsų suvokime. Kyla klausimas, koks yra ryšys tarp garsiosios erdvės ir realiosios, fizikinės galerijos erdvės? Garsas keičia erdvę, suteikdamas jai naują prasmę. Nors reali erdvė turėtų būti neutralus ir nebylus rėmas, B. Leitnerio instalacija pakeičia šį suvokimą. Ji suteikia patalpai naują dimensijągarso dimensiją. Tai reiškia, kad galime vaizduotėje pamatyti arba įsivaizduoti, kaip šie garsai juda ar plinta. Tai yra mūsų sugebėjimas įvardyti garsus ir atvaizduoti juos savo vidinėje vaizduotėje.
Kitas svarbus aspektas, įtraukiantis žmogų į hipnoterapinį procesą, yra kūno judesys erdvėje. Suaktyvintą sąmonės būseną provokuojantis veiksmas, kurio paskata pasižymi menininkas Julijonas Urbonas. „Airtime” - tai platforma arba kitaip krentančios grindys su specialia įranga, įmontuota po grindimis, pakelia ir nuleidžia besivaikštančius žmones, kartais sukuriant nesvarumo pojūtį. Žmogus, lipdamas ant šios platformos, sąmoningai žino, jog bet kuriuo metu stabilus paviršius gali likti nebe stabiliu, tačiau vis tiek nustemba. Nors tai gali atrodyti kaip paprasta plokštuma, jos vertikali judėjimo trajektorija sukuria unikalų choreografinį ir psichosocialinį erdvės pojūtį, kas veikia žmogaus sąmonės būseną, kuomet išsijungia analitinis protas.
Stovintys žmonės pradeda neįprastai elgtis ir judėti, nežinodami, kaip reaguoti į neišvengiamą kritimą. Kai kurie gali laikytis už rankų, kad sumažintų laukimo įtampą. Kritimas trunka mažiau nei pusę sekundės, tačiau provokuojantis šoką, balansuojant tarp skausmo, ekstazės ir baimės, kurį žmonės patiria, kai staiga praranda stabilumą. Ši patirtis verčia mus apmąstyti, kas mes esame, kai netikėtai ištrūksta po kojomis žemė, o viena iš mūsų įprastų jėgų išnyksta.
Kūno judesį įprasmina ir paverčia jį tarsi architektūrine forma Olafuras Eliassonas kartu su dirigentu seru Simonu Rattle’u ir režisiere-choreografe Aletta Collins Berlyno „Staatsoper Unter den Linden” Jeano-Philippe’o Rameau operoje „Hipolitas ir Arija”. Spektaklyje naudojami tankūs spindesio, rūko ir atspindžių tinklai, o atlikėjai, pasitelkę veidrodžius, lazerius ir šešėlius, virsta „šviesos instrumentais”. Scenoje ir už jos ribų kūnai įgauna architektūrinę dimensiją, pavyzdžiui, sąveikauja su banguojančiomis vandens bangomis, išnyra iš tiršto rūko fono ir formuoja šviesos plokštumas arba mato savo pačių atspindžius didžiuliame veidrodyje, pastatytame priešais žiūrovus. Siekiama sukurti svajingą operą, kurioje išsitrina ribos tarp judesio, laiko, erdvės, efemerijos, pasakojimo ir muzikos.
Architektūra gali būti kuriama netiesiogiai, tačiau instaliacijos ar paviljono principu. Šio kūrinio įkvėpimo šaltinis – šokio spektaklio scenografijos koncepcija, kur forma atsiranda iš šokėjų, sąveikaujančių su stulpais, judesių. Kadangi šokėjai judesių metu tempia juostą, gauta forma yra vizualus choreografijos įrašas arba atvaizdas. Nuolat tepant permatomą lipnią juostą aplink stulpus, sukuriamas sudėtingas, beformis paviršius, primenantis organinių formų augimo procesą. Viena linija palaipsniui virsta paviršiumi, įgaudama išskirtinai stiprią organinę formą. Kai publika patenka į struktūrą, skulptūra įgauna architektūrines savybes. Ši evoliucija nuo vienmatės linijos (juostos) iki dvimatės plokštumos ir galiausiai į trimatį tūrį atrandama per iš pažiūros chaotišką įvyniojimo veiksmą.
Kitas žymus meninkas Brucas Naumanas ir jo kūryba yra artima hipnoterapiniam procesui dėl sąmonės būsenos provokacijos. Savo kūrinyje „Dream passage”, kurio tikslas paveikti žmogaus topologinę kompetenciją, jis pritaikė kūrybišką metodą, kurį sudaro kalbinės metaforos žodžių išraiška plastinėmis priemonėmis. „Dream passage” - siauras dvylikos dvylikos metrų koridorius, pabrėžiantis pragmatinio suvokimo liniją, kurią įteigia kūrinys - „koridorių”, vedantį prie „stalo su kėde”, t.y. darinį, susidedantį iš dviejų dalių - vienos normalios, kitos apverstos - kurios susikryžiuoja centrinio kubo erdvėje. Tačiau kubo erdvė taip aiškiai atskirta nuo abiejų tunelį primenančių koridorių, kad toks supratimas negali tenkinti. „Dream passage” turi vieną elementą, kuris nepaklūsta aprašytiems simetrijos dėsniams: „apversto” koridoriaus galas yra užvertas medine lenta. Todėl net pavadinime esanti „pasažo” sąvoka atrodo priklausanti „uždaros gyvenamosios patalpos” sampratai. Tam, kad išliktų pokyčio provokacinis momentas, svarbu angą uždaryti, jog nesimatytų kitoje pusėje vaikščiojantys žmonės.
Šviesa psichologijoje žinoma kaip viena įtaigiausių priemonių, galinčių pakeisti mūsų savijautą. Ši kryptis hipnoterapijos proceso eigoje neturi tokios svarios reikšmės kaip garsas ar kūno padėties erdvėje suvokimas, tačiau tai visgi yra savotiška relaksacijos forma. Šviesą galima gretinti su vizualais ar žmogaus įsivaizduojamų obektų atkartojimu realybėje, kas tik sustiprina hipnoterapijos poveikį sąmonės būsenai. Architektūroje puikus to pavyzdys yra architektų „Architects of Air” suprojektuotas paviljonas „Luminarium”. Pneumatinė luminariumo aplinka, pasižyminti organiniu grynumu, yra utopinis indas, kuriame telpa spinduliuojantys šviesos pluoštai ir subtilūs atspalviai. Judėdami labirintiniais tuneliais ir urviniais kupolais, lankytojai keliauja po turtingą spalvų paletę pasaulyje, kuris skiriasi nuo įprasto ir kasdienio, lydimi švelnaus jutiminio garsovaizdžio. Išties paradoksalu, bet tokia stimuliuojanti aplinka taip pat gali būti raminanti ir guodžianti, daugeliui žmonių tapdama poilsio ar kontempliacijos vieta. Tai tarsi patirtis, atstojanti futuristinę kosminę stotį.
Šio projekto panašumas hipnoterapijos atveju yra tas, jog kiekviena patirtis tampa vis kitokia. „Luminarium” patirtis priklauso nuo atmosferos, kuriai daro įtaką besikeičiančios oro sąlygos, o hipnoterapijos proceso metu žmogaus asmeninė patirtis taip pat gali varijuoti, priklausomai nuo poreikių, dienos ar situacijos. Tai, kaip lankytojas reaguoja į luminariumą, lemia kitų lankytojų patirtį - kiekvienas lankytojas tampa gyva luminariumo patirties dalimi, panašia į apgyvendintą skulptūrą.
Šviesą tyrinėjantis Olafur Eliasson 2022 m. kūrinyje „The missing left brain” pabrėžia dinamišką formų, spalvų ir šešėlių, sukurtų dėl šviesos, atspindžio ir lūžio sąveiką, kas priverčia suaktyvinti mūsų pasąmonę ar bent jau tampa to užuomazga. Apšviesti dėžėje esančios šviesos, šie objektai sukuria iškraipymus, kurie per lęšį projektuojami į ekraną. Įvairūs elementai, kurių kiekvienas sukasi savo tempu, sukuria nuolat besikeičiančius santykius, todėl susidaro nuolatinė nauja šviesos seka. Atsitiktiniai suderinimai sukuria dinamišką šešėlių ir atspindžių sąveiką ekrane, pateikdami kintantį formų, arborealistinių šešėlių, spektrinių lankų ir besikeičiančių spalvų laukų spektaklį. Kūrinys remiasi betarpiška fizine žiūrovo ir kūrinio sąveika esamuoju momentu.
APIBENDRINIMAS
Apibendrinant galima teigti, kad visi šie projektai, nors ir ne tiesiogiai, tačiau nusako pagrindius hipnoterapijos proceso aktyvavimuisi reikalingus principus, pabrėžiant garso ypatybes, kūno judesį, šviesą bei vizualus. Kaip teigia Catherina Contour, hipnozė tampa kūrybiniu įrankiu tyrinėjant transo būsenas, choreografines kompozicijas ir išlaisvinant suvaržytą kūno dinamiką. Taip pat, šiuose darbuose atskleidžiama galimybė pasireikšti pasąmonėje slypinčiam kūrybiniam potencialui, kuris provokuoja žmogaus sąmonės būsenos aktyvavimą bei vidinį pasikeitimą ar suasmenintą patirtį, na ir greta to kuria įsivaizduojamą arba realią erdvinę struktūrą.
LOKACIJA - VILNIUS, PAVILJONAS
Pylimo g. 21b
Fotografijos aut. nežinomas, n.d.
LOKACIJA. JOS ISTORINIS KONTEKSTAS
Projekto lokacijai pasirinkta buvusi gėlių parduotuvė, dabartinis baras „Paviljonas”, esantis pylimo g. 21b. Pastatas, skirtas gelių parodoms ir prekybai, buvo pastatytas 1961 m., remiantis J. Vaičiūnienės ir inžinieriaus R. Pranaičio projektu. Tai vienas iš unikalių funkcionalios architektūros pavyzdžių, kurį išskiria originali konstrukcija. Pastatas susideda iš šešiakampių, išdėstytų apie nedidelį vidinį kiemą. Kiekvienas šešiakampis remiasi metaline viduryje stovinčia kolona, prie kurios pritvirtintas gelžbetoninis stogas, o sienas atstato aplink pakabinti dvigubo stiklo langai su rėmais.
Pastate tuo metu buvo įvairių patalpų, įskaitant parduotuvę, parodos plotą, darbuotojų patalpas, gėlių laikymo, priėmimo ir apipavidalinimo erdves. Pastato interjere yra vandens augalų baseinas, puoštas keraminėmis lėkštėmis, sukurtomis dailininkės Danutės Daunoravičienės. Kiekvienai patalpai numatytas skirtingas apšvietimas.
Šiandien šis originalus moderniosios architektūros objektas, nors praradęs savitus bruožus, prisitaikė prie naujų funkcijų.
LOKACIJA. AKTUALUMAS
Pasak Marijos Drėmaitės, 1961 m. Vilniuje įrengtos gėlių parduotuvės interjeras, pagal J. Šeiboko projektą, tapo išskirtiniu įvykiu tuo metu architektūroje, veikiančiu kaip savotiškas lūžis architektūrinėje nuostatoje. Tai atnešė naują požiūrį į erdvės suvokimą, spalvų derinį ir šviesos žaidimus, kuriuos projektui autorius adaptavo iš Suomijos architektūros.
Jo buvusi originali struktūra, viduje esantys grindų peraukštėjimai bei stikliškumas tampa atraminiais projekto lokacijos pasirinkimo taškais.
Skatinant aktyvuoti hipnoterapinį procesą, kaip jau minėta, svarbu yra dėmesys į kūną, nestabilumas ir ėjimas iš diskomforto į komfortą, tad pastato reljefiškumas šiuo aspektu atlieka reikiamą architekūrinę funkciją.
Stikliškumas ir permatomumas pasirenkamas neatsitiktinai, o tam, jog atsirastų referencija į tai, jog yra mėginama atsikratyti stigmos apie hipnoterapiją bei jos poveikį žmonėms.
Atsiranda sąlytis tarp pastato medžiagiškumo bei visuomenės. Provokuojamas skaidrumas išlaikant anonimiškumą.
KONCEPTAS. PAIEŠKOS
Pasak Marcoso Lutyenso, hipnozė turėtų leisti apsivalyti nuo stereotipinio žinojimo, o kartu ir inicijuoti asmeninės metamorofozės procesus.
Kūnas ir sąmonė iš naujo sugrįžta į giliai paslėptą namų gelmę, savotiškas psichinio gyvenimo įsčias.
Metamorfoziniai procesai ir kismai mūsų viduje vyskta judesio - jogos pagalba, kuomet yra atsižvelgiama į savo vidinį „Aš” bei kūne vykstančius pokyčius. Tad hipnozė ir joga veikia išvien.
„Iš naujo pajutę intuityvų ryšį su savo kūno poreikiais, atrandame visiškai naują gebėjimą – šiltai pamilti save. Išgyvename naują kokybiško rūpinimosi savimi realybę, kuri nukreipia mūsų dėmesį į sveikatą, mitybą, energiją, laiko valdymą. Šis pagerintas rūpinimasis savimi atsiranda spontaniškai ir natūraliai, o ne kaip atsakas į „reikia“. Mes gebame patirti momentinį ir tikrą malonumą rūpindamiesi savimi.” [ Stephen Cope ]
Pasak Besselio van der Kolko, atliktuose tyrimuose rašoma, jog buvo lavinamas dėmesingas įsisąmoninimas, raginant dalyvius stebėti, kas vyksta skirtingose kūno dalyse, kai vieną pozą keičia kita. Tai yra glaudžiai susiję su hipnoterapijos proceso įvedinimu, kuomet yra stengiamasi nukreipti žmogaus
vidinį žvilgsnį į kūną ir poziciją, kaip viena jų keičia kitą.
Joga - tai kas nors, kas žvalgosi į vidaus pasaulį, o ne į išorę, ir įsiklauso į kūną.
Po dviejų dešimtmečių jogos užsiėmimų, kuriuos dalyvavo moterys, patyrusios įsisenėjusias traumas, pastebėtas poveikis. Svarbiausios smegenų struktūros, atsakingos už savireguliaciją, tokios kaip smegenų salelė ir medialinė prieškaktinė smegenų žievė, buvo suaktyvintos.
Viena iš aiškiausių šiuolaikinio neuromokslo išvadų yra, kad mūsų savasties jausmas yra gyvybiškai svarbus ryšys, glaudžiai susijęs su kūnu. Tik įsisąmoninus fizinius pojūčius, mes galime tikrai pažinti save ir veikti atsižvelgdami į juos. Apatija arba per daug aštrūs pojūčių ieškojimai gali sumažinti gyvenimo iššūkių intensyvumą, tačiau tai gali turėti kainąprarandama sąmonė apie tai, kas vyksta jūsų kūno viduje, ir su tuo susijęs jausmas, kad gyvenate pilnavertį ir jausmingą gyvenimą.
Joga pasirodė esanti puikus būdas atnaujinti ryšį su savo vidiniu pasauliu ir per jį sukurti rūpestingą, meilų ir jautrų santykį su savimi.
Paprasčiausias jausmų stebėjimas skatina emocinį reguliavimą ir padeda nesistengti ignoruoti to, kas vyksta jūsų viduje.
Akivaizdu, kad jogos pratimai turi konkretų ir kiekybiškai įvertinamą poveikį klajokliniam nervui ir klajoklinio tonuso stiprinimui. Klajoklio nervas reguliuoja parasimpatinę nervų sistemą ir suteikia informaciją iš vidaus organų į smegenis. Jis veikia dviem kryptimis - siunčia signalus iš smegenų į organus ir gali gauti pranešimus iš vidaus organų, nurodant kaip organizmas turėtų reaguoti į įtampą arba nusiraminti. 22
Tai glaudžiai siejasi su pagrindinėmis jogos praktikomis, kurios tūkstantmečius buvo taikomos siekiant ugdyti psichinę ir emocinę būseną, pasižyminčią atvirumu, užuojauta ir gebėjimu prisitaikyti.
Pasak Edo Sterno, stiprėjantis klajoklio tonusas skatina savireguliaciją, o gebėjimas savireguliacijai gali padėti kontroliuoti autonomines funkcijas. Nepriklausomai nuo to, ar norime gilintis į giluminius šių praktikų sluoksnius, iš esmės jos padeda mums tapti visapusiškiau integruotais žmonėmis. Esu įsitikinęs, kad šis sąmoningas klajoklio nervo ir jogos ryšys yra tikslingas, nes šias keturias kategorijas sąmoningai apėmė jogai, kurie suvokė savo gebėjimą kontroliuoti nervų sistemą ir išmokti savireguliacijos, taip pakeldami neribotą sąmonę gaubiantį šydą.
Visi esame klajojantys ir ieškantys savasties, vidinės ramybės bei susitelkimo į save. Jogos metu atliekami kūno judesiai grąžina mus į saugiausią zoną - savo pačių psichinės sveikatos įsčias, ramybės oazę ir atrakiną naują vidinio pasaulio džiaugsmą, nuraminant klajoklio nervą.
Kūdikio asana (Balasana) Naudinga esant nemigai, galvos, juosmens srities skausmams, plokščiapėdystei, hemorojui, pasislinkus stuburo diskams, sutrikus virškinimui, esant žemam kraujospūdžiui.
Žvakė – Sarvangasana
Sumažina mieguistumą, apatiją, protinį tingumą, nerangumą, inertiškumą; padeda gydyti nemigą ir depresiją.
Trikampis – Trikonasana
Sumažina nerimą ir hipochondriją; pašalina protinį stresą.
Lenkimasis pirmyn – Padahasthasana
Smarkiai didina koncentraciją; panaikina inertiškumą ir tingumą, stimuliuoja intelekto galimybes.
Varniukas – Kakasana
Ugdo koncentracijos stiprumą; puoselėja dvasinę pusiausvyrą ir supratimą; ruošia protą ir mintis meditacijai.
Povas – Mayurasana
Stiprina dvasinę pusiausvyrą, koncentraciją, ryžtingumą; naikina mieguistumą, silpnumo ir negalėjimo jausmą; supaprastina vidinę netvarką.
Stuburo sukimas – Ardha matsyendrasana
Lankas – Dhanurasana
Reguliarus atlikimas ugdo vidinį balansą ir harmoniją; stiprina koncentraciją ir vidinį ryžtingumą.
Skėrys – Salabhasana
Didina koncentraciją ir ištvermingumą.
Padeda sutvarkyti nervų sistemos betvarkę; suteikia ramybę protui.
Kobra – Bhujangasana
“Kobra” generuoja kūno šilumą; “Augina virškinimą skatinančią ugnį” – sako senoji joga.
Lenkimasis – Paschimothanasana
Stiprina koncentraciją ir ištvermingumą; sustiprina protinę ir nervų sistemą, kontroliuoja daugumą nervinių sutrikimų.
Stovėsena ant galvos – Sirshasana
Žuvis – Matsyasana Reguliuoja nuotaikas ir emocijas; atpalaiduoja stresą ir susijaudinimą.
Gerina atmintį, koncentraciją ir intelekto produktyvumą; stiprina visus jutiminius sugebėjimus.
Plūgas – Halasana Sumažina nemigą ir varginantį miegą; stiprina fizinį ir protinį atsipalaidavimą; padeda vystyti psichinę savitvardą ir vidinę pusiausvyrą.
KONCEPCIJOS VYSTYMAS PER KŪNO JUDESĮ
HIPNOTERAPINIS ĮRAŠAS. JO ANALIZĖ
KLIŪTIS/ĮSIVARDIJAMA PROBLEMA
ĮVEDIMAS Į TRANSĄ
NETIESIOGINĖ ĮTAIGA
MOTORIKA, JUSLĖS, LYTĖJIMAS, VIZUALAI
TERAPINĖS METAFOROS
„HIPNOTINIS
100 % skaidrumas
Skaidrumas pagal poreikį
Lankytojų judėjimo trajektorijos hipnoterapijos centre
Personalo judėjimo trajektorijos hipnoterapijos centre
Betonas
Aliuminis
Tiulis
Gipsas
Gipsas Betonas
Gipsas
Betonas
Linas
Betonas
Rauktas popierius
Betonas
Aliuminis
