VILNIAUS
Bakalaurant
šas)
Darbo vadovai: lek. Laura Malcait
šas)
dr. Egl
Bazarait
Tvirtinu, katedros ved
jas: doc. Rokas
šas)
iauskas
(data)
2021
yra it fortepijonas, kuriuo mes pradedame
suk
gauti autentišką garsą ir priart
jame prie jo skambesio gelmės tada, kai mūsų aikas pasaulyje baigiasi.“
Leonidas Donskis
praeis ,kai
– Tu gražiai grojai, – pasakiau aš Mes vaikščiojome gatvėmis, ir žmonės sakė jam: – Gražiai grojai. Aš noriu, kad visiems grotų varinės dūdos... O tu išėjai, tėve, pilka miline, ir nieks tau negrojo, kai nušovė tave. Aš nežinau, ir nieks nežino, kur tu, bet tavo kapas visur, ir žemė visur šventa, ir žmonės, kurie vaikšto žeme, – šventi, ir aš tavo sūnus, šventas.
Saulius Šaltenis
Tu miršti, bet ne viskas miršta kartu su tavimi. Tu palieki žinutę butelyje
Umberto Eco
TURINYS
I. SKYRIUS. TEORINĖS DARBO PRIEIGOS
1.1. Aktualumas……………………………………………………………………… 6 7
Kontekstas ………………………………………………………………………. 8 9
Projektų/alternatyvų analizė…………………………………….. 10 11
Atminties formos…………………………………………………………… 12 17
Atminties erdvės……………………………………………………………. 18 19
Egzistuojančios laidojimo, atsisveikinimo vietos 20
Kremavimo pokytis Lietuvoje…………………………………… 21
Išvados………………………………………………………………………………. 22
1.9 Tikslas…………………………………………………………………………………. 23
II. SKYRIUS. KŪRINIO PRISTATYMAS
2.1 Vilniaus kapinių žemėlapis………………………………………… 24
Konceptas……………………………………………………………………….. 25
2.3 Situacijos planas…………………………………………………………….26 27
2.3 Augalija……………………….………………………………………………….… 28 29
2.4 Augančios medž ų rūšys teritorijoje…………………….. 30
2.5 Augančios medžių rūšys teritorijoje su augalija.. 31
2.6 Pjūvis……………………………………………………………………………….… 32 33 2.7 Esama takų sistema ir įvažiavimai………………………… 34
2.8 Laidojimo tipai………………………………………………………………. 35
2.8.1 Pušynas………………………….………………………………………………. 36 37
2.8.2 Fasado projekcija………………………………………………….…… 38 39
2.8.3 Vizualizacija………………………………………………………………… 40 41
2.8.4 Kolumbariumo sistemos detalizacija………………. 42 44
2.8.5 Perforuotos dienos detalizacija…………………………… 45 2.8.6 Pušyno vizualizacijos……………………………………………….. 46 47
2.9 Eglynas……………………………………………………………………………..48 49
2.9.1 Kuriamas objektas………………………………………………………50
2.9.2 Vizualizacija…………………………………….……………………………51
2.9.3 Šviestuvų / urnų detalizacija………………………………….52 55
2.9.4 Vizualizacijos………………………………………………………………..56 59
2.10 Beržynas………………………………………………………………………….60 61
2.10.1 Kuriamas objektas…………………………………………………….62
2.10.2 Vizualizacija…………………………………………………………………63
2.10.3 Detalizacija………………………………………………………………….64 65
2.10.4 Vizualizacijos………………………………………………………………66 67
2.11 Tarpinė lazdynų erdvė………………………………………………..68 69
2.12 Miško erdvės………………………………………………………………….70
2.13 Vytautas Stankus. Skaičiai……………………………………….71
Gimimo ir mirties santykis dažniausiai visada egzistuoja paraleliai, vienu ar kitu gyvenimo momentu kažkuris tapdamas reikšmingesnis kaip tam tikros transcendencijos suvokimas [lot. transcendens — peržengiantis]. Priešingai nei gimimas, kuriame nėra galimas didelis pasirinkimas, per gyvenimo metus š šio gimimo ir mirties santykio atsirado skirtingos tradicijos, kaip žmonės istoriniame ir š ų dienų kontekste gali būti palaidojami ir kokios mirusių ų atsiminimo formos jau egzistuoja. Ypatingai pastarų ų dešimtmeč ų kontekste, kada daug dalykų pasikeitė ir dar keičiasi š esmės, atsirado nemažai alternatyvų ir mirties temoje, tad matomi tam tikri pokyčiai šioje temoje natūraliai suponuoja aptarti jau esamas susiformavusias tradicijas ir leistis į apmąstymus apie galimus įprasminimo ir atsisveikinimo būdus su mirusiuoju ateityje.
Visais laikais žmonės susidurdavo su mirties momentu ir tradicijos, žvelgiant ne tik seniausius laikus, bet net ir į skirtingas šalis, skiriasi š esmės. Šiandieniniam Lietuvos kontekste, kada palaidojimo formos kalba apie kūno izoliavimą ar karste, ar urnoje, sunkiai priimtume Mumbajuje egzistuojant laidojimo būdą pavadinimu „Tower of silence” (Karkaria, 2015), kuriame žmonių kūnai yra paliekami atviram suyrimui bei maitvanagių suvartojimui, o kai kuriuose Kinijos regionuose tikima, kad žmogaus karstą reikia palaidoti ne po žeme, o kaip tik škelti kuo aukščiau ant uolos, jog tokiu būdu žmogaus dvasia priartėtų arčiau dangaus.
Remiantis Philippe Ariès knyga „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje” (1993) galima pastebėti ne tik skirtumus atsirandančius palaidojimo formose, bet ir pačiame atsisveikinimo procese. Šiai dienai mirtis yra dažnai izoliuojama nuo viso gyvenimo ir tai yra ž ūrima tam tikra prasme uždarai, priešingai nei ankstesniais laikais. Dar XIX a. pradžioje laidotuvės buvo vieša ceremonija „praeiviai, susitikę gatvėje kunigą su Š
k u r e m s s u p r a s t i r e k a a i n k a m o g l n m o s i k i e k v e n ą k u t ū r ą
Dar trumpai norėtųsi aptarti asmeniškiausiai suprantamas laidojimo ir atminties tradicijas būtent Lietuvos kontekste. Lietuvos laidojimo tradicijos siekia seniausius laikus ir bene labiausiai paplitęs laidojimo būdas- tai pilkapiai. Baltų mitologas Dainius Razauskas (2016) teigia, jog pilkapiai yra tarsi šventyklos, kurios susijusios su įsivaizdavimu, ką to meto žmonėms reiškė pomirtinis pasaulis ir pats laidojimo ritualas. Jo įsitikinimu, pilkapio pylimo paprotys susijęs visiškai ne su praktine, bet simboline prasme: “Aukščiausias pakilimas, didžiausias aukštis mitologijoje gali būti vaizduojamas kaip kalnas. Kalnas, kurį tenka įkopti ar kurio viršūnę tenka pasiekti velioniui” (Nanook, 2016). Tai simbolizuoja ir mūsų dienų kontekste vartojami žodžiai “ kopiau treč ą šeš ą dešimtį”, tad toks kopimas ęsiasi iki pats senatvės, kol pilkapis tampa vieta, kur mirusysis baigia savo gyvenimą ir kopimą. Taip pat pilkapio šventumas slypi ir jo apskritume, kas verčia apmąstyti dar vieną šio kapo simbolinę prasmę jog tai, kas yra vainikuota, kaip antai nuotakos, apeiginiai vainikai, rugiapjūtės pabaigtuvės, yra
Pirmiausia du tūkstančiai aštuonioliktaisiais metais monė RECOMPOSE (Kiley, 2021) siūlo kūną natūraliai kompostuoti ir sugrąžinti gamtą t.y. kūnas padengiamas specialia medžiaga ir yra ventiliuojamas. Taip per 30 dienų paverčiamas žemę o dalį jos galima paimti ir pavyzdžiui pasodinti medį
ETERNAL REEFS (Eternal Reefs, 1998) siūlo į kremuotus palaikus įmaišyti betono. Šį objektą galima personalizuoti spaudžiant delnus ar dedant kitus gamtai nežalingus daiktus. Gaminys per per nakt yra išdžiovinamas ir patalpinamas betonin kamuol kuris imituoja koralinio rifo struktūrą Tokia objekto struktūra puikiausiai tinka apsigyventi vandens gyvūnams ir augalijai.
Taip pat Kairi Kuuskor yra sukurtas alternatyvus dabartiniams karstas objektas pavadinimu KANSO (Kuuskor, 2013), kuris yra pagamintas š perdirbto popieriaus, turintis vidin sluoksn š nekenksmingų dažų. Artimieji yra skatinami fiziškai sąveikauti: liesti, glostyti, rašyti, taip išlaisvinant dažus ir sukuriant abstrakčius piešinius ar žinutes.
Kitas alternatyvus projektas - tai CAPSULA MUNDI (Capsula Mundi, 2013) kuris siūlo virsmo galimybę med arba AERIAL URN (Blue, 2013) dizainas, kuris mirusiojo DNR informaciją paverčia į raides, o po to natas. A LA, C DO ir pan. Taip yra siūloma gedint artimojo jausti šalia savęs garsais. Tokios šiai dienai egzistuojančios alternatyvos kalba apie mirt jautriau ir akcentuoja kiekvieno artimojo asmeninę patirt ir šgyvenimą su mirusiuoju netekties akimirkoje.
Kalbant ne tik apie daiktų dizainą štai keletas architektūrinių projektų ir jų škeliamų idė ų: Lindsey Olivia Krug savo Projekte „Bodies We Built” iškelia mintį jog gyvenime žmonių kūnai yra nuolatos žymimi tam tikrų normatyvų tačiau tai nepasikeičia ir žmogui mirus. Kada atrodytų jog žmogus mirties akivaizdoje turėtų šsilaisvinti nuo žemiškųjų kūno apribojimų jis yra dar labiau apribojamas vietos, pozicijos, palaidojimo taisyklėmis, kaip antai heteroseksualus vyras yra laidojamas žmonos dešinėje pusėje, gėjai, trans žmonės yra neįtraukiami esamas kapinių teritorijas, o vargšai žmonės palaidojami masiniuose nepažymėtuose kapuose. Tikėjimas ir noras turėti amžiną poilsio vietą per tokias taisykles rodo, kad net ir mirtis negali panaikinti egzistuojanč ų tabu. Optimistiškenis momentas atsirandantis visame laidojimo procese asmeniniai žmonių daiktai, kurie gali kalbėti ir kalba daug jautriau ir individualiau apie kiekvieną žmogų askirai, tačiau dažnai viso palaidojimo proceso metu jie yra užmirštami. Tad per asmeninius daiktus Lindsey Olivia Krug bando naikinti tam tikras susikurtas visuomenės ribas ir kviečia mirus į ž ūrėti per asmeniškumo prizmę
Toks asmeniškas šgyvenimas ir ribų naikinimas yra jaučiamas du tūkstančiai pirmaisiais metais kurtose Vokietijos Hageno miesto kapinėse RuheForst (Rumble, 2012), kuriose nėra jokių antkapių Žmonės laidojasi prie akmenų medžių, augalų kuriuos patys ir pasodina. Netoliese yra pastatyta koplytėlė į kurią galima užeiti ir paskaityti apie kiekvieną ten palaidotą žmogų. Kiekvienas žmogus turi po vieną A4 popieriaus lapą. Ten parašyta apie jo pomėgius, laisvalaik ką mėgo daryti, ką dirbo, kada gimtadienis, tad kiekvienas žmogus nusprendžia, ką norė ų apie save pasisakyti. O taip pat tokiose kapinėse atsiranda ir tam tikras kelionės bei asmeninis pažinimo motyvas.
Huiru Yang Projekte „The Great Returning” (Yang, 2018) kelion ė s kaip gedulo palikimo motyv ą panaudoja suprojektuojamas erdves ir šeksponuodamas visus objektus po žeme. Galiausiai žmonės yra išvedami į erdvę ant žemės, tam tikra prasme taip palikdami visą gedulą po žeme.
Fiziškai kalbant apie kelionę kapinių kontekste, norėčiau paminėti vienas Stokholmo Skogskyrkogården (architektai Gunnar Asplund ir Sigurd Lewerentz, 1918) kapines, kuri ų pagrindinis elementas – ilgu taku pasiekiamas atviras banguojantis peizažas (Archeyes, 2020). Kelionė prasideda ė jimu apsupty auk š tos tvoros, kuri pirmiausia jau žmogų atriboja nuo miesto triukšmo, kol galiausiai šeinama ilgą taką kuris ir veda per visą kapinių, susidedanč ą š kalnelių miško, plačiai atsiveriančių peizažų ir koplyčios, teritoriją
Laidojimas, kremavimas, balzamavimas - tai būdai kūnui palaidoti, tokiu būdu susiejant palaidojimo vietą su žmogaus atmintimi, tačiau egzistuoja ir kiti projektai, kalbantys apie atminties šsaugojimą. Vienas tokių projektų - tai Toyo Ito suprojektuotas "White U" (Hernández, 2021) namas, kuris buvo skirtas jo seseriai ir jos dukrai, kurios po ilgos kovos neteko vyro/tėvo. Namas buvo izoliuotas nuo šorės, viduryje suprojektuojant vidinį kiemelį o dukros ir mamos miegamieji buvo š d ė styti U formos galuose, paliekant pereinamuosius koridorius tamsius tik su minimaliais šviesos srautais iš vidinio kiemo, kuris suprojektuotas ties U linkiu, tarnaujantis tarsi šeimos susitikimo vieta. Visas namas buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio, visą šviesą erdves telkiant vidinę pastato dal . Kaip pasakojo Toyo Ito, istorija baigiasi praėjus dvidešimt vieneriems metams po namo užbaigimo, kada šeima buvo pasirengusi atkurti ryšius su išoriniu pasauliu (Stott, n.d). Pirmiausia iš namo šsikraustė vyresnioji dukra, vėliau tvirtinusi, jog niekada negalvojusi, ar namas buvo patogus gyventi ar ne, nors visada vadino karstu. Vėliau šsikraustė š namo ir motina, o paskutinė namus paliko jauniausia dukra, kuri tvirtino pajutus, kad šiame name šsiugdė ypatingą jautrumą estetikai. Namas buvo nugriautas 1997 m. Tokia viso namo architektūrinė šraiška tapo gedulo ir atminties apie mirus j vieta, kurioje vienu metu pasireiškia tiek fizinis, tiek virtualus, transcendentinis pasauliai. Namas šeimai tarnavo kaip simbolinė vieta patalpinti atmintį
Kita architektūrinė šraiška įprasminanti atmintį yra Constellation Park bei Sylvan Constellation projektai (DeathLAB, 2019). Juose yra kalbama apie atminties įamžinimą kaip viešą ą erdvę urbanistinėje, metropolinėje aplinkoje. Projektai perteikia mirties fizinio užbaigtumo pripažinimą, kartu prasmindami atminties trukmę bei organinio gyvenimo cikliškumą
DeathLAB projektas Constellation Park (DeathLAB, 2019) - architektūrinė sistema paverčianti žmogaus biomasę į šviesos žvaigždyną po Manheteno tiltu Niujorke. „Gedulo šviesos“ (taip pavadinti „indai”, talpinantys žmogaus kūno masę materializuoja atminties trumpalaikiškumą. Bendras atskirų tokių indų švytėjimas sukuria amžiną į kraštovaizdį miesto teritorijoje.
Kitas DeathLab siūlymas - tai Sylvan Constellation projektas (Meier, 2016), žmogaus biomasę paverčiantis energija, kuri architektūrinėmis šraiškomis jungtųsi į šviesos žvaigždyną apšviečiantį miško takus. Toks projektas ne tik įsiterpia į miško paklotę bet ir yra projektuojamas medžių lajose, kurios tarsi daugiapakopis memorialas škyla iš tradicinio laidojimo žemę
Vokietijos Neuso mieste sikūręs muziejus Insel Hombroich kviečia lankytojus juslinę atradimų kelionę po gamtą ir architektūrą. (Axel, 2005). Šiuolaikinis parkas, sikūręs buvusioje NATO raketų būstinėje, kurioje kraštovaizdžio dizaineris Bernhard Kort sujungė skirtingas reljefo dalis, sujungiančias teritoriją su parku bei upės lyguma. Asfaltuoti ir neasfaltuoti takai ir takeliai eina per tolygš kraštovaizd , o tiltai ir takai kerta vandens ir pelkėtos žemės plotus. Skulptorius Erwin Heerich sukūrė 11 paviljonų, kurių kiekvienas yra kaip pats meno kūrinys tampantis kitų meno kūrinių namais. Pastatai harmoningai silieja kraštovaizd kaip skulptūros, o saulės padėtis ir metų laikai suteikia žavų įvairų šviesos žaidimą tarp gamtos ir architektūros.
Belgijoje esantis krematoriumas Uitzicht - tai
Contemporary Architecture, n.d). Kortreiko
rami vieta,
Krematoriumas silieja
dar
su
Igualados mieste Ispanijoje esan č ios kapinės Cemetery Park (architektai Carme Pinós ir Enric Miralles, 1991) leidžia atsiriboti nuo įprastos buvusios prieš ą pramoninės aplinkos ir sutelkti dėmes į šios vietos topografines savybes. Kapinės sik ū rusios ma ž o sl ė nio pus ė je, kur kadaise tekėjo upelis. (European Union Prize for Contemporary Architecture, n.d)
Studijos STOA architekti kapinės City Cemetery Presov-Svaby du ūkstančiais aštuonioliktaisiais metais buvo suprojektuotos Pre š ovo mieste Slovakijoje (European Union Prize for Contemporary Architecture, n.d). Kapinės prisitaiko prie esamos gamtinės aplinkos, kuri sudaryta iš aukštos ir žemos augmenijos.
Kiekvienas kapas – individualus, o visas erdvės medžiagiškumas sudarytas tik š natūralių gamtiškų elementų Šios kapinės tarnauja taip pat kaip parkas miestelio gyventojams.
Palaidojimo vietos:
1. kapinės
2. kolumbiariumai 3. šbarstymo laukai Kapinių skirstymas tipus
1. Pagal paskirt kapinės yra: a) komunalines b) karių c) aukų 2. Pagal esamą būklę kapinės skirstomos į a) senos – neveikiančios ir nenaudotinos laidojimui b) uždarytos – neplėstinos, kuriose dar leidžiama laidoti į turimas šeimos kapavietes c) veikiančios
Šių dienų Lietuvoje, remiantis straipsniais ir statistika, galima stebėti, kad žmonių sąmonė keičiasi š esmės. Pavyzdžiui jei 2008 m. kremavimo būdas buvo priimtinas tik 24 proc. šalies gyventojų 2017 metais – 78 proc. gyventojų 2020 metais buvo atlikta per 7 tūkst. kremacijų tai sudaro beveik 20 proc. visų mirusių ų, o pirmais veiklos 2011-aisiais metais šis procentas siekė tik 3,5 proc. (Lieponė, 2020). Tok pokytį taip pat lemia, jog egzistuojančiose kapinėse nebelieka vietos naujiems kapams, „[…] o ant viršaus laidoti taip pat dar negalima, nes nepraėjo teisės aktais nustatytas 25 metų terminas, per kur paprastai karstas ir palaikai suyra.” (Saukienė, 2019). Taip pat žiniasklaidoje aptariama problema - kapinių ekologiškumas. Pavyzdžiui „kiekvieną mėnes š […] 25 priž ūrimų Vilniaus kapinių išvežama beveik 600 konteinerių kuriuose maždaug 200 tonų atliekų. (Lisauskaitė 2019). Platesniame pasaulio kontekste šie skaičiai yra žymiai didesni. JAV kiekvienais metais laidojimui yra sunaudojam 6096 kilometrų medžių apie 15 milijonų litrų balzamavimo skysčio, 1,6 tonos betono bei 17 tūkstančių tonų vario ir bronzos (Vatomsky, 2018). Tad tokie skaičiai ir besikeičiančios laidojimo tendencijos rodo, jog žmonės ieško alternatyvų ir kitokių palaidojimo būdų
Surinkti duomenys ir jau prieš tai aptartas istorinis bei kitų projektų ar alternatyvų kontekstas įveda mane į baigiamojo darbo krypt - kremuotų palaikų prasminimas ir šsaugojimas. Istorinė mirties, atsisveikinimo ir pačių kapinių istorija rodo, jog anksčiau buvo laidojama be jokios identifikacijos ir tik vėliau pradėta kiekvieną žmogų atskirai personalizuoti. Iš šiai dienai egzistuojanč ų, surinktų bei aptartų projektų pavyzdž ų galima pastebėti, kad žmonės ir toliau dėmes skiria individualiam žmogaus po mirties prasminimui, tačiau forma pasirinkta šiandienos kontekste yra labiau orientuota asmeninius patyrimus ir šgyvenimus. Taip pat galima matyti, jog būtent Lietuvos kontekste atsisveikinimas su mirusiuoju nuo seniausių laikų turėjo stiprų prasmės, apeiginį momentą, kuris buvo niekaip neatsiejamas nuo šalia esančios gamtos.
Galiausiai tiek senovėje, tiek š šiandien egzistuojanč ų pavyzdž ų matoma, kad visais laikais buvo svarbus procesas ir atliekamas ritualas, kuris kiekvienu atveju koreliuoja su žmogaus asmeniniu potyriu.
Šiuo meniniu tyrimo pagrįstu darbu siekiama permąstyti asmenin žmogaus santykį su mirtimi ir atmintimi po jos bei rasti erdvinius sprendinius, kurie patyrimin ė s architektūros pagalba sukurtų žmogui šgyvenusiam netektį savirefleksijos, globojanč ą erdvę
labiausiai šsiskirianč ų bruožų dabartinėse Vilniaus kapinėse, jog didžioji dalis medž ų yra škirsti, tad projektuojamose kapinese stengiamasi kuo labiau atsižvelgti į kraštovaizd šnaudoti skypo teikiamas savybes ir sukurti tokias kapines, kurios kurtų santyk tarp gamtos ir žmogaus.
Kapinės yra projektuojamos judrioje miesto teritorijoje, tarp dviejų urbanistinių masyvų, netoli Savanorių prospekto, Lentvario ir Kirtimų gatvės.
Kapin ė s planuojamos viduryje valstybinio mi š ko, prie kurio siekiama jautriai prisiliesti bei išryškinti esamas erdvės duotybes.
SITUACIJOS PLANAS
ŠILINIS VIRŽIS
Cornus sanguinea
Kūmas vertikaliomis, iki 1,5 – 1,8 m aukščio ir panašaus pločio siekiančiomis šakomis. Lapai elipsiški, žali, ryškiai geltoni ruden Žydi gegužės – bir ž elio m ė nesiais, ž iedeliai balti, sutelkti skėtiškuose žiedynuose. Mezga tamsiai violetinius, patrauklius paukščiams, vaisius. Tinkamas sodinti tiek saulėtoje, tiek dalinai pavėsingoje vietoje, palankiausia šiek tiek rūgšti ir drėgna dirva, toleruoja net šlapias pozicijas. Augalas atsparus miesto taršai, sausroms ir šalčiui.
Calluna vulgaris
PAPRASTASIS
Thymus
Calluna vulgaris
Žemas, visžalis išsišakojęs krūmokšnis (0,2–0,7 m) nedideliais lapeliais, šsidėsčiusiais ant plonų sumedėjusių stiebų Auga sausuose miškuose (pušynuose, eglynuose), taip pat viržynuose, pelkėse, durpynuose, smėlynuose. Mėgsta rūgščius, nelabai derlingus dirvožemius.
BALTAŽIEDĖ PLUKĖ Anemone nemorosa
Žydi balandžio - gegužės mėn., kol medžiai dar be lapų Kartais žydi antrą kartą rugsėjo spalio mėn. Auga lapuoč ų, spygliuoč ų ir mišriuose
Projekte - atsiremama medžius ir jų ryšį su žmogumi. Remiantis Nobertu Vėliumi „eglė ir beržas, buvo taikomi lietuvių liaudies papročiuose, ypač dažnai vartojami laidotuvėse ir mirusių ų minėjimo apeigose […]. Iš senų ų tikėjimų likęs paprotys prie namo, kur pašarvota miręs žmogus, pabarstyti eglišakių mirusysis kapines buvo vežamas beržais arbe eglėmis papuoštame vežim, š eglių šakų pinami laidotuvių vainikai ir tt” (Vėlius, 1987, p.73). Taip pat „Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, jog po mirties žmogaus vė ė (dūšia) apsigyvena medyje{…}, o čia numanoma nemirtinga žmogaus siela, kuri, atbuvusi kur laiką medyj, šeis ten, kur jai skirta” (Beresnevičius, 1990, p. 42)
EGLYNUOSE
KOLUMBARIUMO SISTEMOS FASADO PROJEKCIJA
Eglyne palaikai laidojami specialiai tam sukurtame šviestuve. Kiekvienas šviestuvas yra vertikalaus stulpelio pavidalo su viduje taisytu šviesos bei vaivorykš ės spektrą po lietaus skleidžiančiu mechanizmu.
EGLYNAS: VIZUALIZACIJA VAKARE
EGLYNAS: ŠVIESTUVŲ/URNŲ VIZUALIZACIJA LIETUI LYJANT
EGLYNAS: ŠVIESTUVŲ/URNŲ VIZUALIZACIJA PO LIETAUS
Ber ž ynas projekte tampa patyrimine erdve, kurioje kviečiama su mirusiuoju kontaktuoti matant fizinį pokyt Mirusiojo palaikai yra paverčiami žemę, š kurios laikui bėgant - šauginamas medis. Tose vietose, kuriose yra palaidojami artimieji, yra formuojami atsisėdimai, kurie savo forma dalinai izoliuoja žmogų nuo likusios kapinių erdvės, visą žvilgsn koncentruojant dangų ir medžių lajas.
vieno
kurios v
sudaro
1,75
kas
1,25
siskleid
ia -
Tarpai tarp lentų nėra specialiai palikinėjami, nes skleid ž iant lentas, nat ū raliai susidaro minimal ū s tarpeliai lietaus vandeniui nutekė
I š gauti tokiai formai yra naudojamas medienos lenkimo su garais technologija. Š is formavimo procesas turi didelių pranašumų gaminant išlenktas medines dalis: medienos lenkimas yra materialiai labai efektyvus ir struktūriškai tvirtas. Taip pat termiškas medienos apdorojimas karščiu (+185 iki +215º C temperatūroje) leidžia pakeisti medienos savybes. Kada yra pasiekiama medienos degimo temperatūra, tada iš medienos yra išgarinamas vanduo ir tai sudaro atsparia medienos funkciją nuo vandens.
Gimimo ir mirties santykis dažniausiai visada egzistuoja paraleliai, vienu ar kitu gyvenimo momentu kažkuris tapdamas reikšmingesnis kaip tam tikros transcendencijos suvokimas [lot. transcendens — peržengiantis]. Priešingai nei gimimas, kuriame nėra galimas didelis pasirinkimas, per gyvenimo metus iš šio gimimo ir mirties santykio atsirado skirtingos tradicijos, kaip žmonės istoriniame ir š ų dienų kontekste gali būti palaidojami ir kokios mirusiųjų atsiminimo formos jau egzistuoja.
Šiuo meniniu tyrimo pagr stu darbu siekiama permąstyti asmeninį žmogaus santykį su mirtimi ir atmintimi po jos bei rasti erdvinius sprendinius, kurie patyriminės architektūros pagalba sukurtų žmogui šgyvenusiam netekt savirefleksijos, globojanč ą erdvę
The relationship between birth and death is usually always coexistent, at one point or another in life becoming more significant as the perception of some transcendence. In contrast to birth, where no choice is possible, over the years this relationship between birth and death has given rise to different traditions of how people can be buried in the historical and contemporary context, and what forms of commemoration of the dead already exist.
This artistic research-based work aims to rethink the personal human relationship with death and memory after death and to find spatial solutions that, through experiential architecture, create a self-reflexive, caring space for the survivor of loss.
BERŽYNAI
1 nėra kelio atgal
2 nėra kelio atgal ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą
3 eik tu, ką rimtai? mes gi su juo dar vakar kartu sėdėjom, linksmas buvo, šmaikštus... ir kas jam, širdis?
4 – sujunk taškus, kas šeina?
– krengelis kažkoks – pats tu krengelis! čia dramblys
5 vaikas vejasi kamuolį šbėga gatvę
6 Aleksandras R. (1889–1921) buvo mėlynų akių tamsaus gymio, tarnavo laivyne, kilus gaisrui nuskendo
7 ženklai paliko bangas ir ant smėlio tarp vaiko ranka pastatytų pilių stovi moteris, ž ūri ū ą servetėle nusišluosto akis
8 ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio
9 užeikit, renkitės iki pusės, paklausysim, kas ten pas jus viduj daros
10 Evaldas M. (1935–1954) rytais mėgdavo bėgioti, buvo puikus plaukikas, dirbo tolimų ų reisų vairuotoju, kartą švažiavo ūką negrįžo
11 – skauda?
– nea. – o dabar?
12 pažvelk, viršuj lyg žiba kas
13 viršuj lyg žiba kas ir nieko nuostabesnio
14 ir nieko nuostabesnio nebeatsitiks
15 kraujo spalva, o skonis ugnies
16 Skirmantė L. (1967–2011) anksti štekėjo, turėjo du vaikus vyresnėlis žaisdavo futbolą vyras mėgo išgerti
17 sako, obuolys nuo obels netoli rieda, bet vis dėlto rieda, o kriaušės štykšta ir širšės iškart apipuola
18 dar sako...
19 o, vertikaliai: „filos. buvimas, egzistavimas už, anapus ko nors“ penkiolika raidž ų pirma T
20 Jonas C. (1982–1983) pirmaisiais gyvenimo metais susirgo plauč ų uždegimu; daugiau nėra ką pasakoti
21 o, kažkokia nesąmonė parašyta „nieko nėra“, šešios raidės antroji U, baigiasi ČIA
22 ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio ir veido kontūras ir ūpų ėžis ji užsirūko, ji sulaiko žiemą
23 ji užsirūko, ji sulaiko žiemą tačiau palatoje škrinta snaigės
24 škrinta snaigės ekrane širdies linija kyla ir leidžiasi
Kristina D. (1924–1961) dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų kai vyras ą paliko, ėmė gerti, š nevilties puolė po traukiniu
kyla – – –– – – leidžiasi
vaikas nubrozdintais keliais atsitū
kad jis visą likusią nakt nesumerkia akių
leidžiasi
čia vaiko ranka užrašyta: kaip taip šeina –kuo greičiau bėgu, tuo smarkiau lyja
nu ką tu man aiškini, piramidės tu kambariuk, aiškiai gi – juodu ant balto: „rankomis liesti negalima“
38 leidžiasi
39 čia vaiko ranka užrašyta: tai, ką renkiesi, turi pasekmes net tada, kai š tikro nelabai turi š ko rinktis
40 čia vaiko ranka užrašyta: viskas, ko nori, ateis, tik svarbu nepaliauti norėjus, bet tai, kas ateis, vargu ar suteiks džiaugsmo
41 čia vaiko ranka užrašyta: mano laiškas tavęs nepasieks, laikau stalčiuje, toliau nuo akių
42 leidžiasi
43 čia vaiko ranka užrašyta: sapno erdvė yra ribota, ir jeigu atkreiptume dėmesį taptų aišku, kad sapnuojamos vietos panašios, vykiai ir siužetai nekinta, kad viskas, kad viskas kartojasi
44 čia vaiko ranka užrašyta: žemė kurioje gyvenam, ir žemė kur užkasam mirusius savo, yra viena ir ta pati žemė
45 čia vaiko ranka užrašyta: tie, kurių nepažįstu, o ir tie, kur nepažįsta manęs, geriausiai rodo –nėra jokio manojo „aš“, nėra jokio kelio, nei atgal, nei pirmyn
leidžiasi
čia vaiko ranka užrašyta: sapnuodavau, kad visi, kuriuos užkasam, žaidžia slėpynių; dabar pasakyk, ar gerai pasislėpiau
nutrūksta