Kūrybinio darbo/ projekto vadovas:
Aiškinamojo rašto konsultantas:
Interjero dizaino studijų programa, valstybinis kodas 6121PX017
Unės Jonynaitės
Bakalauro baigiamasis darbas
2C. Efemeriškas naktinis klubas
(pedagoginis vardas/mokslinis laipsnis, Vardas, Pavardė)
(pedagoginis vardas/mokslinis laipsnis, Vardas, Pavardė)
Vilnius, 2024
02.1. GARSAS
02.2. GARSOVAIZDIS
02.3. MIESTOVAIZDIS
02.4. EFEMERIŠKUMAS
04.1. PRIPUČIAMA ARCHITEKTŪRA
05.1. DIZAINO PRINCIPAS
05.2. SITUACIJOS
05.3. BALDŲ DIZAINAS
05.4. ŠVIESA
05.5 GARSAS
05.6 TAMBŪRO DETALIZACIJA
06.1. LAZDYNŲ GARAŽAI
06.2. TRAUKINIŲ LOKOMATYVAS
06.3. KOORPERATYVŲ SĄJUNGOS NAMAI
07. INTERJERINĖ ATMOSFERA
08. PROTOTIPAS
09. SANTRAUKA
010. BIBLIOGRAFIJA
Naktis, apgaubta tamsos ir paslapties, yra tarsi nuotykis, padedantis pabėgti nuo kasdienybės. Saulei nusileidus ir miesto garsovaizdžiui pasikeitus, naktinė kultūra tampa dėmėsio centru, kuriame žmonės susirenka pasinerti į žaismingą patirtį, aktyvuotą pulsuojančio ritmo ir dinamiškų erdvinių pasakojimų. Šiame užburiančiame pasaulyje susitinka muzika, šokis ir žmogus, o vienu svarbiausiu aspektu tampa erdvė, kuri visa tai sujungia į vieną nedalomą visumą. Čia pasitinka efemeriškumas, kai nepastebimi dalykai tampa matomi ir pabunda giliai paslėptos emocijos.
Pasitelkus efemeriškumą kaip įrankį, erdvės peržengia bet kokių kitų įprastų vietų ribas. Naktinis klubas tampa laikinosiomis šventovėmis pakeisdamas miesto peizažą, kai muzika susipina su erdvės dizainu, sukurdama svaiginančius garsinius kraštovaizdžius, stimuliuodama lankytojo protą ir kūną. Naktinis gyvenimas suteikia galimybę alternatyviai pažinti pasaulį, o jo efemeriškumas kuria trumpalaikę, bet ilgai atminty liekančią patirtį.
Andrew Mikšys, Eišiškes, 2004
Garsas yra unikalus reiškinys, formuojantis mūsų patirtis ir leidžiantis suprasti mus supančią aplinką. Tai energijos forma, neturinti nei masės, nei fiziškai užimanti erdvę.
Garsas be materijos neegzistuotų, jis sklinda per terpę sukeldamas jos dalelių virpesius. Šie virpesiai erdvėje sklinda bangų pavidalu ir yra perduodami per kietuosius kūnus, dujas bei skysčius, pavyzdžiui per senas, girgždžiančias grindis ar rytiniu rūku apsigaubusį ežerą.1
Mūsų ausys fiksuoja garso bangas paversdamos jas elektriniais signalais, keliaujančiais link smegenų. Čia įvyksta esminis procesasgarsinės informacijos interpretacija.
Žmonėms garsas yra tarsi komunikacijos būdas, suteikiantis galimybę keistis mintimis, jausmais per šnekamąją kalbą, muziką ar kitomis išraiškos priemonėmis. Jis stipriai veikia mūsų emocijas ir savijautą, įspėja apie galimus pavojus ir sprendžia mūsų judėjimo kursą.
Garsas yra ne tik fizikinis reiškinys bet ir progresyvi terpė, kurios dėka žmonės gali išlaikyti socialinius ryšius, formuojasi įvairios patirtys, praturtinačios sąmoningumą. Jo, kaip sąvokos, supratimas leidžia įvertinti garso kompleksiškumą ir svorį mūsų kasdienybėje.
1 - Jay Rana. (2023, July 22). Is Sound a Matter? Pediabay.
2. Lingienė, K. (2022). The Contours of Paranormal Music in Lithuania. Soundscapes as a Journal, 3, 98.
Garsovaizdis, kaip sąvoka, turi daugiau nei vieną reikšmę, apimančią nuo mus supančios aplinkos iki tiesioginės įtakos gyvenimui.
Šią sąvoką primą kartą panaudojo kanadiečių aplinkosaugininkas R. Murray Schafer XX a. septintajame dešimtmetyje, norėdamas apibūdinti garsinį kraštovaizdį kaip esminį žmogaus egzistencijos aspektą, kuris formuoja mūsų kultūrinę ir socialinę tapatybę, darančią įtaką mūsų emocijoms ir savijautai.
Praktikoje sąvoka “garsovaizdis” įprasmina ir meninę raiškos sritį, tokias kaip garso įrašai, pasirodymai, kompozicijos ar tiesiog akustinės aplinkos.
“Garsas - fizinė banga, sklindanti erdvėje, todėl jį visada formavo fizinė aplinka. Gamta ir architektūra sukuria sąlygas garsams atsirasti ir juos priimti - nuo vėjo, besiskverbiančio pro medžius, iki dronų, kuriuos skleidžia vibruojančios paleolito urvų sienos, ir mechaninių ragų bei sirenų, atsispindinčių nuo betoninės miesto aplinkos, tembro - būtent apie tai kalbame, kai kalbame, kad miestas ar vietovė turi savo garsą.”2
Garsovaizdžiai muzikoje veikia kaip nuotaikos, atmosferos ir pasakojimo kūrimo įrankis, kurio dėka kūrėjas perkelia klausytoją į alternatyvias pasąmonės vietas ir jausmines būsenas. Vienokią vaizduotės kelionę klausytojas patirs girdėdamas grupės “Radiohead” dainą “Daydreaming”, kitokie vaizdai lydės klausant “Daft punk” kūrinį “Get lucky”.
Dar kitaip šie kūriniai veiks vaizduotę skambėdami skirtingose vietose, vienaip tai skambės važiuojant traukiniu ir stebint besikeičiančius žiemos peizažus, kitaip apsipirkinėjant maisto parduotuvėje. Kiekvieną kartą ne tik garsas, bet ir aplink esantis vaizdas veiks vaizduotę. Lygiai taip pat savo įtaką daro ir šviesa. Tas pats kūrinys skambantis miško prieblandoje keisis, arba žiūrint į stomatologo kabineto akinančio baltumo lempą.
Kotryna Lingienė
Soundscapes as a Journal # 3
Kiekvienos erdvės garsovaizdis yra unikalus ir nuolat kintantis, tai visų garsų visuma, kurią girdime tam tikru metu, tam tikroje vietoje. Tai visi garsai, kylantis iš gamtos, žmonių judėjimo bei įvairių technologijų. Leidinyje “Soundscapes as a journal” nagrinėjama garso ir materijos sąveika, sugebanti formuoti ir kurti efektus. Garsas kaip menas, kaip vibracija erdvėje, kaip mus supančio pasaulio dalis.
Žurnale skirtingi
meninkai, mokslininkai bei rašytojai dalinasi savo projektais, kuriuose garsas aptariamas per tradicines bei šiuolaikines pozicijas, naudojant skaitmenines technologijas, organinius kūnus. Leidinio turinys skaitytoją kviečia suprasti pačio garso prigimtį ir atverti ausis garsovaizdžiams, kurie tiesiogine prasme veikia mus kiekvieną akimirką.
Vienas iš aprašytų žurnale pavyzdžių yra meninko Andrej Vasilenko fotografijos darbai, kuriuose stipriai jaučiama sąveika tarp garso ir vaizdo. Šiuo atveju vaizdas yra tai, kas gali sukurti garsą. Pirmoje fotgrafijoje pavadinimu “Ukmergės versmė” tarsi girdimi senų statybinių struktūrų tylą, panirusią gamtos peizaže.
Antroje fotografijoje “Skroblų gatvė” juntami garsinio fono sluoksniai- statybininkų keliamas triukšmas, medžio lapų šnarėjimas ir iš langų sklindantys buitiniai garsai.
2.Andrej Vasilenko, Skroblų gatvė, 2022
Garsovaizdis yra kelias į gilesnį garsinio, emocinio, aplinkos ir savęs suvokimo pasaulį. Skatinantis mus įsiklausyti pripažįstant, kad mus supantys garsai yra ne tik foninis triukšmas, bet ir nedalomi komponentai į mūsų kultūrinio paveldo, socialinės sąveikos ir miestovaizdžio atradimų kelionę.
Miestovaizdį galime apibrėžti kaip urbanistinę ir kultūrinę visumą, apimančią ekonominę, politinę, socialinę bei technologinę raidą. Anot KTU profesoriaus K. Zeleckio miesto kūną sudaro medžiaginis, mentalinis ir socialinis miestovaizdžiai.3 Kiekvienas laikotarpis yra giliai palikęs savo pėdskaus miesto vystymosi istorijoje, kurie juntami ne tik architektūroje, bet ir bendrame miesto audinyje.
Miesto kraštovaizdis įprasmina turtingą žmogaus veiklos ir aplinkos sąveikos dinamiką laike ir erdvėje. Tyrinėdami miestovaidį, galime suvokti jį kaip kultūrinį pasakojimą, kaip bėgant laikui kinta jo architektūrinis veidas ir jame esančių žmonių gyvensena.
Svarbu paminėti ir tai, kad tiek dieninis, tiek naktinis miestovaizdis skirasi- skirtingu paros metu atsiveria skirtingi jo sluoksniai, kitoks miesto suvokimas ir garsinis fonas. Jeigu dieną dominuoja į darbą skubančių ar kasdienius reikalus sprendžiančių miestiečių šurmulys, tai naktį išryškėja specifinės socialinės grupės kurios tampa aktyvios tamsiu miesto nakties metu. Kaip pavyzdys, studentai, dieną klusniai sėdintys universitetų auditorijose, naktį tampa siautulingą bendruomene, keliaujančią per naktinius barus ir klubus. Tokios pačios transformacijos būdingos ir miesto pastatams, kaip pavyzdžiui halės turgus, kuris iš apsipirkinėjimo vietos tampa naktinio gyvenimo dalimi. Ir jame atgyja tokios paslinksminimų vietos kaip klubai "98" ir “Youngs". Naktinės miesto gatvės ir pastatai tarsi įgyja antrą pavidalą. Dieninę šviesą keičia dirbtinis gatvių apšvietimas ir neoninės iškabos, taip sukurdamos alternatyvų miesto įvaizdį, kuriame dominuoja paslaptys, intrigos ir nuotykiai. "Naktinis miestovaizdis yra mieste vykstančių procesų, o kartu ir kultūros reiškinių bei pokyčių veidrodis ar net holografinis vaizdas, leidžiantis vizualiai suvokti dažnai nematomus fenomenus."4
4. Valevičius, M. (2008). Naktinis miestovaizdis: Samprata, tipologija ir planavimas. Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
5. Mikšys, A. (2013). DISKO (Mikšys Andrew & Codrescu Andrei, Eds.; 2015th ed.). AROK books.
“JUK MĖNULIS IR ŽVAIGŽDĖS- VISAI NEBLOGAS DISKO RUTULYS.”-
Miestovaizdyje stiprų vaidmenį atlieka viešosios erdvės ir jų performatyvumas.
Tai realizacijos, apimančios kinetinę, kintamą architektūrą ir interjerą, interaktyvias erdvines instaliacijas ir intervencijas, naratyvu ir percepcija grįstas erdvines praktikas, virtualias ir materialias architektūras.6 Mieste vykstantys performansų reiškiniai pasitelkdami menines priemones pateikia miesto viziją, atspindi mūsų kolektyvinę elgesną, atkreipia dėmesį į vykstančių procesų problemiškumą. Tai reiškinys dažnai akyvuojantis netikėtas erdves ir trumpam sutrigdantis miesto kasdienybę, taip leisdamas žiūrovui atitrūkti nuo jos. Meno instaliacijos, manipuliuodamos aplinkos veiksniais, kaip pavyzdžiui šviesa, medžiaga, garsas ar temepratūra, keičia jutiminę patirtį erdvėse, sukeldamos žmonėm įvairias psichologines ir fiziologines patirtis. Tokios erdvinės intervencijos parodo, kad laikini erdvės pokyčiai veikia žmones, suteikdami tai erdvei naujos prasmės. Architektė, miestovaizdžio ir performatyviosios urbanistikos tyrinėtoja Sophie Wolfrum yra teigusi, kad sceniškumas, situacionizmas, psichogeografija ir psichosocialinis būtinos sąvokos formuojant miestą. Ji remiasi Baudrillard'o citata: "[...] sceniškumas erdvėje, be kurios [...] pastatai būtų tik statiniai, o miestas - tik aglomeracija."7
6 - 7 Kassem, A. (2019). A Performative understanding of spatial design, learning from exhibitions. City University.
Labai svarbi miesto dalimi tampa muzika, kuri atlieka ne tik kultūrinį vaidmenį, bet formuoja jo įvaizdį ir suvokimą. Kaip ir tam tik tikri architektūriniai artefaktai pasiverčia miesto tapatybės simboliais, taip ir muzikiniai reiškiniai įkūnija vietos dvasią. Muzika tarsi tampa tam tikrų miesto gyventojų grupiu tapatybės dalimi, taip jį praturtindama gyvybingais pojūčiais. Kaip pavyzdį galime paimti Šv. Kotrynos bažnyčią, kuri iš religinės paskirties tapo koncertine sale. Arba Islandijos gatvę, kuri ankstesniais laikais buvo nieko nepasižyminti ir neįpatinga, o vakare tyli ir tamsi. Pradėjus kurtis barams ir klubams ji tapo miesto jaunimo traukos centru. Analogiškai galime prisiminti Naujamiestyje apleistas gamyklas, kuriose įsikūrę tokię klubai kaip "Loftas" ar "Gallery 1986" sukūrdami papildomą urabnistinę vertę visam rajonui.
ADE 2016, 2019, 2022
Vienas iš miesto transformacijos muzikiniame kontekste pavyzdžių yra "Amsterdam Dance Event' (ADE). Tai yra vienas iš svarbiausių, įtakingų ir edukuojančių elektroninės muzikos renginių, kurio metu Amsterdamas penkioms dienoms transformuojasi į elektroninės muzikos šokių aikštelę, pritraukdamas tūkstančiais šokėjų iš viso pasaulio.
Renginys neapsiriboja tik naktine programa ir įprastų klubinių vietų lokacijomis, kviesdamas žmones pažinti miestą per netikėtas erdves, kaip bažnyčios, patiltės, parkai ar pramoniniai angarai. ADE- muzikinė revoliucija, kardinaliai transformuojanti miestovaizdį į gyvą elektroninės muzikos organizmą, priverčianti jį pulsuoti elektronine muzika beveik savaitei, suteikdama išskirtinę patirtį dalyviams.
Iš šių pavyzdžių galime suprasti, kad architektūros ir muzikos sąveika gali keisti kultūrinį miestovaizdžio kontekstą. Kintantis urbanisntis miesto veidas atspindi konkretaus laikmečio pasaulėjautą ir miestiečių gyvenseną. Suprasti miestovaizdį reiškia ne tik pažinti jo architektūrinę ir istorinę raidą, bet ir išgirsti miesto garsini foną, kuris atspindi jame gyvenančių žmonių tapatybę.
Efemeriškumo sąvoka atspindi įvarius mūsų gyvenimo aspektus - nuo labai konkrečių, keliančių trumpalaikes emocijas iki neapčiuopiamų, suvokiamų tik jausminiam lygmenyje ir išliekančių ilgam. Nuo nuskambėjusios radijuje melodijos, primenanačios pirmąją meilę, kuri atrodė niekada nesibaigs iki niūriame lietaus peizaže susiformavusių debesų, primenančių modernias architektūrines formas. Tai gali būti jaudinantis grožis, trapumas, laikinumas, baimė, ilgesys ir t.t. - atsirandančios ir išnykstančios jausminės akimirkos, kuriose slypi įvairialypė gyvenimo magija. Trumpi patirčių prisiminimai, galintys palikti tiek momentinį, tiek ir gilų emocinį įspaudą, peržengiantį laiko ir erdvės ribas.
Viena iš efemeriškiausiu patirčių yra garsas ir muzika, jos pagalba galime keliauti per erdvę, laiką, per emocijas ir prisiminimus, nors pats garsas yra neapčiuopama ir nematoma, tik girdima materija. Muzika gali padėti pažinti pasaulį arba atvirkščiai- padėti pabėgti nuo jo. Ji dažnai tampa žmogaus tapatybės dalimi ar priemonė, padedanti identifikuoti save su tam tikra socialine grupe. Taip, kaip pavyzdžiui, pankrokas su maištu ir socialinio gyvenimo neigimu, kaip hip hopo iš afro amerikiečių ir karibų emigrantų, disko muzika su aštuoniasdešimtųjų laikmečiu, housas su gėjų kultūra ir tt. Šiame muzikos ir efemeriškumo sąveikos kontekste atsiranda naktinė šokių kultūra, kurioje tiek ir masinį skonį atsipindinčios tiek ir marginalizuotos socialinės grupės atranda savo vietą. Dažnam tai tampa išsilaisvinimo ir pabėgimo nuo sunkios realybės būdas. Nakties priedanga ir jos suteikiama privilegija tapti trumpam nematomu tarsi nutrina visas baimes, kurias jaučiame įprastų socialinių normų kontekste.
1,2 kadrai iš trumpametražio filmo, iliustruojantys laikinumą ir atvirumą tiek
tarpusavio
santykių, tiek erdvių, kuriose jie vyksta queer naktiniame klube. (X.
Xacobo
8. Barral, X. X. G. (2022). The Role Of Ephemerality In The Queer Nightclub. The Bartlett School of Architecture.
Apie efemeriškumą ir jo suteikiama galimybę jaustis savimi kalba The Bartlett universiteto architektūros studentas Xan Xacobo Gotezee- Barral savo darbe "The role of ephermality in the queer nightclub" teigdamas, kad efemeriškumas leidžia queer žmonėms laisvai išreikšti savo tapatybę ir užmegzti tarpusavio santykius neįprastais ir įtraukiančiais būdais. 8 Iš naujo pasisavinti, rechoreografuoti ir iškreipti esamas fizines erdves, paverčiant jas nematerialia aplinka, skirta jų naktinėms žaidimų aikštelėms. Xan Xacobo teigimu efemeriškumas gali būti suprantamas erdviniu požiūriu, kaip queer bendruomenių gebėjimas rasti ir pasisavinti erdvę, o tai vėliau tampa gentrifikacijos padariniu. Reaguodamos į tai, queer bendruomenės yra priverstos ieškoti naujų potencialių rajonų ir taip jos tampa vienu iš besikeičiančio miesto žemėlapio priežasčių. Analogišku būdu veikia pradedantys galeristai ir jų kuruojami jauni meninkai, ieškantys prieinamų, pigesnių erdvių, kurios išpopuliarėjusios tampa miesto traukos centru. Kaip pavyzdį galime prisiminti Soho atvejį, prie kurio išpopuliarėjimo prisidėjo Fluxus judėjimas su Jurgiu Mačiūnu ir Jonu Meku priešaky. Panašioje logikoje tokie procesai vyksta ir Vilniaus konteksteUžupyje ar Naujamiestyje. Naktinio miesto gyvenimo procesai dažnu atveju tampa neatsiejama besikeičiančio miesto, apleistų, neprestižinių rajonų ir erdvių aktyvavimo dalimi.
9. Krabbe, L. (2023). How to build a club: A talk with rave architecture collective Temporary Pleasure. MinimalCollective. https://www. minimalcollective.digital/editorial/ how-to-build-a-club
Tokią efemeriškumo ir šokių muzikos sankirtą galime atrasti ir vakarėlių serijos projekte "Temporary pleasure". Tai efemeriškas naktinis klubas, keliaujantis po visą pasaulį, jis atsiranda tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, keičiantis savo ir miesto formą. Šio architektūrinio šokių projekto įkūrėjas ir John Leo Gillen akcentuoja, kad klubinės kultūros esmė yra pajusti akimirką, kai erdvė tampa vakaro žvaigžde, pagrindiniu elementu, kuris yra visavertis tik tada, kai jį aktyvina žmonės.9 Efemeriškumas leidžia naktiniam klubui susieti tam tikrą vietą tam tikru metu, aktyvina netikėtumo faktorių, todėl tai lemia jo ilgesnį gyvavimą, vystymąsi. Tam, kad klubinė erdvė taptų patyriminė, ji turi įgauti įvairių judėjimo magistralių ir nuokrypių, kuriose galima būtų pasiklysti. Turi pasitikėti žmonėmis, leisti jiems ekspermentuoti su erdve ir jos elementais, tam, kad ji taptų žaisminga.
Galėtume teigti, kad menas ir įvairios jo formos prasideda kaip efemeriškas procesas, bet galiausiai įgyja konkretų kūną ir formą, daranačią įtaką ne tik patiems kūrėjams, bet ir aplinkai, kurioje jisai gimsta. Klubinė klutūra yra vienas iš ryškių to pavyzdžių. Muzika šokis ir žmogus yra tarsi vienas efemeriškas kūnas, tam kartui susijungiantis ir atsiskiriantis, laukdamas kito momento, kai galės susjungti ir vėl.
Visvaldas Morkevičius, “Viešosios paslaptys”, 2016
Vilniaus naktinė kultūra, išgyvenusi įvairius laikotarpius, yra pilna jaunatviškumo, gyva ir spalvinga. Tam, kad pažvelgti ir pažinti ją iš skirtingų pusių į interviu pokalbį buvo pakviesti Vilniaus naktinio gyvenimo
atstovai: Ugnė Matulevičiūtė (Ugnė Uma), Matas Bernotas (Mountak), Milana Lazic (Miju), ir Rokas Trumpickas.
UGNĖ MATULEVIČIUTĖ (UGNĖ UMA): atlikėja, kompozitorė, “Hao Dao” laidos ir renginių serijos kuruotoja, organizatorė.
ROKAS TRUMPICKAS: prieš kelis metus halės turgavietėje naujai įsikūrusio baro/klubo “98” savininkas, direktorius.
MILANA LAZIC (MIJU): serbų kilmės DJ, kompozitorė, LGBT+Q reginių serijos “Dekonstrukcija” organiztorė.
Matas Bernotas (MOUNTAK): ilgus metus Berlyne praleidęs DJ, renginių serijos “Tarp dviejų aušrų” organizatorius. 32
ŠALTOJO SEZONO ALTERNATYVIOS ELEKTRONINĖS MUZIKOS NAKTINĖS VIDAUS VIETOS
SOHO
GALLERY 1986 LOFTAS
OPIUM KABLYS
CAFE 98 ELASTICA SODAS 2123
ŠILTOJO SEZONO ELEKTRONINĖS MUZIKOS NAKTINĖS LAUKO VIETOS
LOFTAS SODAS 2123
KABLYS
OPIUM CORNER OPIUM PIEVA
[“Kuo Vilniaus muzikinė scena ir bendruomenė yra unikali? Žingeidumu. Manau, kad egzistuoja dvi šios kultūros vartotojų, o gal gražiau būtų sakyti patyrėju grupės. Yra žmonės, kurie ypatingai smalsūs ir viską į save geria kaip kempinės. Man atrodo, kad Vilniaus bendruomenė tuo tikrai skiriasi nuo kitų, tokiu stipriai “establishintų” naktinių kultūrų, pavyzdžiui vakaruose. Ir žingeidumas nuolat suteikia drąsos eiti mažiau žinomais keliais, todėl įvairovė, kuri egzistuoja Vilniaus muzikinėje bendruomenėje ir tos pačios bendruomenės kontingentas, kuris atliepia į skirtingus kultūros veiksmo organizatorų pasiūlymus, tai tikrai labai džiugina. “]
...[“Kartais būnant naktinės muzikos erdvėje, klube norėtųsi, kad daugiau publikos būtų atėjusi ne iš inercijos, o iš nuoširdaus susidomėjimo kokiu nors nuostabiu kurėju,, atlikėju, prodiuseriu ar didžėjumi, kuris pasirodo tą naktį. Tačiau, nors tai kelia tokį šypsnį, reikia pasidžiaugti, dėl to, kad ta inercija yra, vietos neabejotinai veikia kaip stiprūs traukos taškai, o tai tampa pačia puikiausia žaidimų aikštele kurioje vyksta patys įdomiausi, o ypatingai, atradimai apie muzikos kultūrą.”]
[“Todėl naktinės muzikos egzistavimas ne tik suteikia puikių galimybių praleisti laiką turiningai, pasidžiaugti gyvenimu, išgirsti tai, kas pasaulyje aktualiausia muzikos ir meno scenoje, bet taip pat, man atrodo, yra stiprus taškas Vilnių pažymintis pasaulio žemėlapyje. Ir manau dažnai ieškodami savo tapatybės klausiame, kaip galime prisistatyti, kuom mes galime būti įdomūs. Tai, kai atsibosta visokios banalybės: krepšinis, cepelinai arba kiti įprasti atsakymai, naktinė muzikinė kultūra yra labai stiprus ir džiuginantis elementas.”]
[“Optimistinė pusė yra tokia, kad Vilniaus miesto naktinė muzikos scena visada buvo turtinga ir tai yra tikrai dalykas, kuriuo galime pasidžiaugti ir pasigirti. Ji neabejotinai turi kultūrine vertę ir su tuo, drįsčiau sakyti, sutinka ir žmonės, kurie yra šito kultūros žanro fanai ir tie, kurie apsilanko labai retai, bet jaučia visą tą kultūros jėgą.”] ... [“Kadangi aš pati susidomėjau šia scena ir tapau jos dalimi tokiu metu, kai Vilniaus mieste vyko tikras pakilimas ir galime tiesiog sakyti, kad istoriškai egzistavo pats didžiausias tankis puikių naktinės kultūros vietų su labai geromis muzikinėmis programomis. Tai mano akimis dabar vyksta tam tikra pertrauka, persigrupavimas, gal kartais netgi dekadensas, bet tai yra naturalūs procesai. Tad Vilniaus miesto naktinės muzikos sceną ir jos židinį dabar toliau kažkas nuosekliai kurena, o daug dalykų yra procese, kurie vienaip ar kitaip išsirutuliuos.”]
[“Neabejoju, kad ten, kur atsiranda muzika, o ypatingai, kur atsiranda naktinis veiksmas, kuris leidžia patirti daug dalykų, kurie lieka gerais prisiminimais, ko gero visam gyvenimui, norisi to daugiau ir daugiau ir tos vietos tampa tam tikrais magnetais. Kuo daugiau tokių magnetų yra mieste, tuo yra maloniau jame gyventi. Malonu rinktis, kur nori nueiti tą dieną, bet dar maloniau ten atsidūrus kiekvieną kartą patirti kažką naujo, ypatingo ir įsimintino. Ir tai ne tik švelnūs žodžiai, bet tai tikrai gyvenimo prasmę suteikiantis jausmas.”]
...[“Iš vienos pusės, nuostabu, kad žmonės, kurie pastebi, jog savyje turi kūrybiškumo įvairiems renginių organizavimo dalykams, tiesiog imasi to. Kuria kolektyvą ir daro tai, ką nori. Tai vyksta jau pastaruosius kelerius metus, ko pasekoje Vilniaus scena darosi turtingesnė, spalvingesnė, atsidarė daugiau klubų, daugiau vietų, daugiau vakarėlių, kolektyvų ir t. t. Tačiau tuo pat metu, jei yra nedidelė populiacija, kaip Lietuvoje, ir tik tam tikras skaičius reiverių lankosi klubinėje scenoje tampa sunku visiems šiems renginiams rasti solidžią publiką arba rasti vietą vakarėliams. Todėl manau, jog dabar mes esame išsibarstę, t.y. kai skirtingi dalykai vyksta kartu ir jie nėra sutelkti, ir neaišku, kas vyksta.”]
...[“Taigi, kokia dabar yra scena? Ji gana turtinga, bet tuo pačiu daugelis
šių renginių panašūs. O kaip pasiekti pilną visų
šių renginių potencialą?
Manau, kad visi kolektyvai ir organizatoriai turėtų šiek tiek pergalvoti, kokia yra jų pridėtinė vertė. Ar tai yra tik verslo modelis, už kurio slypi ekonomika? Ar tai yra modelis, kuriame tu turi savo muzikos kryptį, savo stilių? Nes dažnai įvairūs vakarėliai čia, į Vilniaus sceną, atveža tą patį line’up (sudėtį). Taigi, kokia yra jūsų, kaip mes lotyniškai vadiname “differentia specifica”, kuo jūs kitokie?
Ką galite pasiūlyti? Kas ką propaguoja? Taigi manau, kad kiekvienas naujas klubas ar renginys turi būti labiau pagrįstas.“]
[“Naktinė kultūra ir naktinis gyvenimas, ypač jauniems žmonėms, naujoms kartoms, turi didžiulį poveikį ne tik pačiai muzikos scenai, bet ir jų asmenybės formavimuisi ateityje. Dėl šios priežasties turėtume pagalvoti, jei mes visi, kurie esame “promoteriai”, didžėjai ir vakarėlių lankytojai, kaip mes norime eiti į priekį ir būti geriausiais žmonėmis, kokiais tik galime būti. Mes susirenkame į tikrą kultūrą, šokti ir patirti kažką už normos ribų, už sistemos ribų, ir savaime tai turi būti laisva, tai turi būti laisvės išraiška, būti šiek tiek labiau provokuojanti ar spalvingesnė. Pavyzdžiui, tą akimirką, žinau, kai tik išeinu į šokių aikštelę savo mėgstamiausiame klube “Gallery 1986”, jaučiuosi laisvas, jaučiuosi priklausantis, jaučiuosi galįs būti toks, koks noriu, ir visos problemos, kurias turiu, kurias turime visi, tarsi išnyksta.”]
[“Manau, kad kiekvienas mūsų šokis ir visi šokių aikštelėje atliekami ritmo žingsniai, turėtų būti
žingsnis už laisvę, nes mes esame pogrindžio kultūra. O naktinio gyvenimo kultūra turi būti alternatyva gyvenimo būdui, kurį gyvename, kai turime eiti į darbą, kai turime būti rimti, kai turime būti kažkur, kur galbūt nenorime būti. Reivas yra erdvė, kuri leidžia mums būti ta svajonių savęs versija. Šokių aikštelėjė žmonės tampa laisvi: mąstymu, apranga, judesiais.
Šokdami išsilaisvinama iš galbūt kažkada patirto engimo namuose ar blogų dalykų nutikusių tą dieną. Todėl naktinė kultūra suteikia mums laisvę, kuri gali padėti mums pasiekti laisvę ir kitose gyvenimo srityse.”]
[“Dabartinė naktinė Vilniaus muzikos scena yra labai brandi. Brandi tiek muzika, tiek klausytojais, tiek renginių gausa, gal net keistai per brandi tokiam mažam miestui kaip Vilnius. Turim labai daug įdomių žmonių ir kiekvieną savaitgalį atvažiuojančių “žiauriai” kietų atlikėjų.”]
[“Naktinis gyvenimas turi gan ypatinga reikšmę, nes padeda kurtis bendruomenėms, jaunoms bendruomenėms.
Dažnaiusiai jauni žmonės savęs ieško kaip asmenybių naktiniam gyvenime. Tai žinant iš praeities tokių miestų kaip Berlynas, Niujorkas, Londonas- jose susikurdavo kažkokios bendruomenės, subkultūros, aplink kurias vystydavosi ir miestas. Ypatingai tuose apleistuose rajonuose, kurie būdavo industriniai, kurdavosi bendruomenės, kurios po to būdavo iškeldinamos, nes tos vietos patapdavo labai “hip” ir kietos, sukildavo nekilnojamojo turto kainos.
Gan ironiškas tikriausiai likimas tų bendruomenių, bet tai tik parodo, kokią svarbią turi naktinis gyvenimas miestam ir kaip jis padeda vystytis.”]
[“Vienas įdomesnių ir naujesnių įvykių Vilniaus mieste būtų “Gallery 1986” atsidarymas naujamiestyje. Tai pakankamai uždėjo Naujamiestį vėl ant to žemėlapio, kažkaip natūraliai tie žmonės pradėjo daugiau migruoti tarp centro ir Naujamiesčio ir patirti Naujamiestį iš kitos pusės. Taip, jame visada buvo “Loftas”, visada buvo kitos “venue” kaip “Elektritas”, kur gali alaus išgerti, bet kažkaip atrodo, kad “Gallery” pakankamai tokį esminį tašką uždėjo, kur žmonės dažniau atkeliauja į Naujamiestį ir praleidžia čia laiko. Ir manau tai tuo pat metu įtakoja ir kažkokiu kitų naujų vietų atsiradimą. Rajonas yra žiūrimas kaip “hip” rajonas, į kurį atsikrausto jauni, norintys patirti ir norintys dalyvauti gyvenime žmonės. Nėra tik miegamasis rajonas, bet tai rajonas, kuriame vyksta tas naktinis gyvenimas, gal net plačiau negu centre.”]
[“Kitas miestas, prie kurio tapatybės kurimo prisidėjo muzika ir renginiai buvo Berlynas. Ir geriausias pavyzdys, kad Berlyno techno buvo įtrauktas į UNESCO paveldą prieš keletą savaičių. Tai visi tie renginiai, įvairios subkultūros, vakarėliai, žmonių entuziazmas, noras tirinėti sukūrė Berlyną ir atstatė Berlyną į kažką laisvo, į tai, kas jis dabar yra ir į tai, kas jis nebuvo. Vilniaus kontekste tai irgi vyksta ir tai parodo, koks Vilnius yra atviras pokyčiams, “fainas” ir kviečiantis žmones aplankyti miestą.’]
[“Manau, kad kiekvienam miestui reikia kurti savo istoriją. Vilniuje prieš keletą metų, prieš pandemiją buvo labai daug kalbų, kad Vilnius yra naujas Berlynas ir panašiai. Reikia kurti kažką savo, o ne galvoti, kad Vilnius turėtų būti naujas Berlynas, nes su šiais pokyčiais ateina daug nenumatytų dalykų ir iššūkių pačiam miestui, kaip vystyti infrastruktūrą, kylančios nuomos kainos, gentrifikacija, kuri dabar puikiai vyksta Vilniuje, kur žmonės to nesitikėjo.”]
[“Dabartinė Vilniaus muzikinė scena yra auganti, vis daugiau jaunimo įsitraukia į ją ir tai yra labai žavu.”]... [“Anksčiau naktinė scena atrodydavo paslaptinga, lyg į ją būtų sunku patekti, įsitraukti į tą bendruomenę, bet dabar ta bendruomenė atrodo nežmoniškai didelė, ant kiekvieno kampo ir visi yra kažkaip susiję. Tad elektroninesnės muzikos scena yra priimtinesnė didžiajai daliai žmonių lyginant su anksčiau. Iš verslo pusės, kadangi tas Vilnius yra toks didelis ir tuo pačiu mažas, nors ir tų vietų daug, bet neseniai susidūrėm su naujos vietos atsidarymu ir tai iš karto natūraliai pasijautė.
Yra bendras srautas
žmonių, kurie eina šokti, “tūsintis” savaitgalį ir iš to srauto didžioji dalis nori išbandyti naujai atsidariusią vietą. Tas srautas renkasi čia ir dar, ir dar kitoj vietoj ir iš visų tų vietų dalis srauto iškeliauja į naują vietą. Tad tau, kaip verslui, labai pasijaučia, bet panašu, kad čia tiesiog naujos vietos atsidarymo klausimas ir dabar viskas grįžta į savo vėžias. Bet tuo pačiu tai ir žiauriai “faina”, nes visi žmonės, kurie dalyvauja tam naktiniame gyvenime, jie sužino apie naujos vietos atsidarymą ir jiem būtinai reik patikrint ją, kas ten naujo, kas ten kitaip.”]
[“Manau, kad naktinis gyvenimas turi didelę reikšmę turistam. Jiem tai pasidaro patrauklu, Vilnius matomas ne tik dėl kažkokio kraštovaizdžio, bet ir taip pat dėl muzikos, nes kuo toliau tuo labiau pasikviečiame įvarių atlikėjų iš užsienio. Tarsi toks muzikos turizmas atsiranda.”]
[“Vilniaus naktinė scena yra unikali bendruomeniškumu. Atrodo, kad visi visus pažįsta ir čia bendrai taip Lietuvoj yra ir tai labai smagu, nes visi vieni kitiems yra linkę padėti, nejauti konkurencijos ar priešiškumo.”]
[“O jei kalbant labiau apie vietovę, kuri būtų padariusi didelį pokytį naktiniam Vilniaus gyvenimui, tai šiuo metu esame halės turguj. Čia “Youngs” atsirado prieš beveik šešis metus, tai manau, kad nuo to laiko halės turgavietė pradėjo tarsi antrą kvėpavimą ir kuo toliau, tuo labiau viskas čia plečiasi ir tie visi nelabai laukiami benamiai atrodo vis slenka tolyn iš senamiesčio ribos. Atrodo, kad čia irgi kuriasi atskira halės turgavietės bendruomenė, mes visi tarpusavy komunikuojam ir tikrai draugaujam.”]
“Waterwalk Tube”, 1970, Hanoveris, Vokietija. Darbo autoriai:Jeffrey Shaw, Theo Botschuijver, Sean Wellesley-Miller
Muzika ir šokis yra dinamiška, energija, jėga, stipriai susipinusi su žmogaus saviraiška, daranti įtaką jo vidiniam ir išoriniam pasauliui sukurdama efemeriškas, nuolat besivystančias ir atsinaujinančias akimirkas. Tokios vietos, kuriose gyvuoja muzika ir šokis yra būtinos tam, kad žmogus galėtų išsilaisvinti nuo nuobodžios kasdienybės ir kamuojančių problemų, užmegztų socialinius ryšius bei patirtų miestą- šie jausmai leidžia panirti į savęs ir aplinkos pažinimo žygį. Vilnius naktine muzikos kultūra yra turtingas ir galime teigti, kad šis kultūrinis vienetas yra jau stipriai paveikęs miesto infrastruktūrą, jo plėtrą ir ekonomiką, žmonių gyvenimo būdą. Tačiau yra pastebima, kad esantys ar atsirandantys naktiniai muzikiniai reiškiniai dažnu atveju tampa panašūs, nuspėjami, tiek savo architektūrine bei interjerine išraiška.
*2C (tariamas tusi)- slengu vadinimas haliuciogeninis narkotikas, turintis rožinio atspalvio miltelių pavidalą. Tiek ir šio narkotiko, tiek ir keliaujančio po miestą klubo esmė yra efemeriška ir euforiška patirtis, skatininanti atitrūkti nuo realybės.
Todėl pavadinimas tampa lengvistinis ir prasminis sutapimas, o ne siekis skatinti piknaudžiauti narkotinėmis medžiagomis.
Todėl šiame kontekste atsiranda naktinis klubas pavadinimu “2C”*, kurio pasirinkta dizaino prieiga tampa pripučiama struktūra, kurianti performatyvią aplinką. Naktinis klubas, keliaujantis po netikėtas miesto vietas, keičia savo formą priklausomai nuo architektūrinio konteksto, taip pasileisdama į aviantiūrišką savo kelionę. Organizuojamas momentinis erdvės performatyvumas verčia trumpam mutuoti įprastą naktinį miestovaizdį ir garsovaizdį sukurdamas unikalią dalyvio patirtį.
Architektūra plačiaja prasme dažnai buvo siejama su požiūriu, kas pastatai turi būti patvarūs, ilgalaikiai ir stabilūs. Tačiau pripučiama architektūra, prieštaraudama šioms nuostatoms ir atsižvelgdama į mūsų efemrišką prigimtį, eksperimentuoja su erdve, kurios gali egzistuoti vieną dieną ir išnykti kitą, taip palikdamos laikiną žymę mūsų kraštovaizdyje. Šis architektūrinis principas susideda iš dviejų komponentų kaip tekstilė ir oras, taip kvescionuodamas tradicinius idealus- venustas, firmitas ir utilitas (stiprybė, naudingumas ir grožis).10
Didelį membraninių pripučiamų struktūrų išskirtinumą ir potencialą sudaro jų lankstumas, lengva mobilizacija, nedidelis svoris ir mažos medžiagiškumo ir jo priežiūros sąnaudos. Kalbėdami apie tokių struktūrų dizaino aspektus vienas svarbiausių yra galimybė kurti organines formas. Daugelis jų lengvai užtikrina pakankamą dieninės šviesos kiekį, todėl tokios erdvės dienos metu gali veikti ir be papildomo dirbtinio apšvietimo. Modernioje architektūroje tokios pripučiamos struktūros naudojamos apdengti tiek laikinas, tiek nuolatines vidaus patalpas, pavyzdžiui futbolo stadionai, muzikinių renginių ar susibūrimų vietos.
10 - 13. Enrique Tovar. (2023). Inflatable Architecture: Pneumatic Structures Transforming Built Environments. Archdaily.
11. Balug, K. (2024). The Postlunar Imaginary through Inflatable Architecture. UrbanNext.
12. Hicks, S. (2022). The Brilliant Evolution of Inflatable Buildings. Stewart Hicks.
“[Pripučiamos] konstrukcijos membrana tampa žmogaus odos tęsiniu, matoma iš kūno vidaus, nes ji įlinksta, prakaituoja ir keičia formą, kai joje esantis žmogus juda per įvairias vietas.... Mes visi esame energijos kontinuumo dalis visoje visatoje. Energijos procesų supratimas pasiekė tokį lygį, kad kūno ir smegenų bangų skleidžiamą energiją galima užregistruoti ir išmatuoti, o tai atveria galimybę galutinai kontroliuoti aplinką.... Mes nesame susvetimėję dėl technologinės įrangos, bet esame išlaisvinti dėl technologinio elementų prognozavimo, kontrolės ir modeliavimo.”-Graham Stevens11
Istoriškai pirmosiomis pripučiamosomis struktūromis galėtume laikyti austų medžiagų ar gyvūnų odos palapines, tačiau tiesioginio šio architektūrinio principo pirmtakų pavyzdžius galime rasti ekspermentiniuose kariniuose taikymuose.
Pripučiamosios architektūros tėvu laikomas Kornelio aeronautikos inžinierius
Walter Bird kartu su JAV kariuomene šią technologiją 1948 m. išrado ieškojęs būdų radijo antenoms dislokuoti. W. Bird fenomenalūs kūriniai kaip pripučiamas stogas Bostono menų centro teatrui ar ant “Life” žurnalo viršelio atsiduręs pripučiamoje erdvėje esantis baseinas sparčiai išpopuliarino šią karinę technologiją.12
Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje savo aukščiausią tašką pasiekusi “inflatotektūra” architektus ir inžinierius įkvėpė utopinėms idėjoms, kaip pavydžiui, Buckminister Fuller siūlymas apdengti Manheteną didžiuliu kupolu, ar Frei Otto erdvė, kuri prigalustų 40 000 žmonių už poliarinio rato.
Pirmtakinių pripučiamos architektūros pavyzdžių taip pat galime rasti meniniame lauke- septintajame dešimtmetyje grupė HauRucker-Co. kūrė pneumatinius objektus norėdami parodyti šios naujosios architektūrinės krypties koncepciją, kuri perteikia tvarią ir efemerišką atmosferą.13
Vienas svarbesnių pripučiamos architektūros reiškinių buvo San Franciske įsikūrusi studija “Ant Farm”, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje viena pirmųjų pasiūlė pripučiamų kontstrukcijų kaip alternatyviosios architektūros idėją. Jų kuriami objektai puikiai atsipindėjo “Ant Farm” praktikos sąmpratą, kuri buvo susijusi ne tik su pneumatine architektūra, kiek su interaktyvumu, performatyvumu bei efemeriškumu. 1969 m. studija išleido esminį savo projektą, kurį galime laikyti vieną iš ankstyvųjų atvirųjų šaltinių pavyzdžių- leidinį “The Inflatcookbook” “pasidaryk pats” pripučiamos architektūros vadovą.
“TheInflatcookbook”
Pripučiamų erdvių projektavimas paprastas: į konstrukciją įleidžiamas oras, tam, kad susikurtų atskiri elementai ir interaktyvios ar įtraukiančios patalpos. Labai svarbus estetikos ir dizaino faktorius yra susijęs su fiziniais aspektais kaip pagrindė konstrukcijos forma ir oro paskirstymas. Pneumatinės konstrukcijos prastai sąveikauja su plokščiaisias paviršiais, todėl norint išlaikyti konstrukcijos vientisumą, labai svarbus tolygus oro ir slėgio išsidėstymas apvaliose formose. Iš prigimties konstrukcijose naudojamos lanksčios ir plonos medžiagos turi panaikinti visas plokštumines gniuždymo apkrovas veikiant išankstiniam įtempimui, kuris išgaunamas dėl pučiamo slėgio. Šių struktūrų pritvirtinimui lokacijoje dažniausiai neįmanoma panaudoti tradicinių pamatų sistemų, kurios neužtikrina struktūros sąveikos su antstatu, todėl jos stabilimui išlaikyti įgalinamos stipraus tempimo ir laikymo sistemos. Galimybė struktūrą nuolat įpūsti ir išpūsti leidžia konstrukcijas lengvai mobilizuoti, todėl šiais laikais jos dažniausiai naudojamos meniniuose projektuose pavydžiui “Big Air Package”, taip pat parodse ir paviljonuose, pavydžiui, “London Antepavillion, “Tricolor Trilogy” ir “Airship Orchestra”.14
Enrique Tovar. (2023). Inflatable Architecture: Pneumatic Structures Transforming Built Environments. Archdaily.
“London Antepavillion”. Thomas Randall-Page, London, 2018
“Airship Orchestra”.Foto: Ben Weinstein
T”ricolor Trilogy”. Artefact, Jim Stephenson.
Plačiai naudojamas plastikas kaip tekstilės pagrindas pneumatinėse konstrukcijose leidžia atsirasti medžiagų pakartoniniams naudojimams ir peridribimo galimybėms. Tai tampa labai svarbiu aspektu pasaulio nuolatinėms pastangoms sukurti kūrybiškas ir inovatyvias strategijas kovojant su planetą teršiančiomis medžiagomis. Pernaudoajnt plastiką pripučiamų struktūrų gamybai atsiranda galimybė sumažinti sąvartynuose esančių plastiko atliekų kiekį bei sumažinti pirminių žaliavų poreikį. Išmestų plastikinių maišelių, butelių ar dėžučių panaudojimas naujoviškoms konstrukcijoms ne tik sumažintų taršą, bet ir veiksmingai praailgintų jų tarnavimo laiką. Toks plastiko pernaudojimas atveria galimybes atsirasti tvaresniai ir ekologiškesniai planetos ateičiai.
Pripučiamos struktūros yra revoliucingas architektūrinis judėjimas, leidžiantis eksperimentuoti su erdve, darantis įtaka socialiniam, psichologiniam ir fiziniam pasaulio pažinimui bei atveriantis naujų formų, mobilumo ir tvarumo galimybes. Nesvarbu, ar tai būtų statybinės sistemos, meninės instaliacijos, vakarėlių ar koncertų salės, tokių struktūrų integravimosi į mūsų kraštovaizdį stebėjimas išlieka be galo įdomus. Tai tarsi tampa priminimu, kad architektūrinis laukas yra pilnas galimybių ir būdų projektuoti pastatus, o jo poveikis su mus supančia aplinka yra be galo svarbus.
Iš perdirbto polietileno plėvės pagaminta forma.
Medžiagos plyšimo ir nusidevėjimo mažinimui per struktūros plotą dedamas brezentinės medžiagos sluoksni.
Oro generatorius, leidžiantis medžiagai išsipūsti.
Struktūroje tvirtiniamas tambūras/įėjimas.
Smėlio maišai, formuojantys pripučiamą erdvę pagal perimetrą ir ją sulaikantys. Maišai taip pat atlieka ir atsisėdimo funkciją.
Pripučiamai klubinei erdvei atsirasti užtenka kelių komponentų, kurie vienas be kito neveiktų. Jie yra lengvai transportuojamii, išrenkami ir surenkami pačioje lokacijoje, bei nereikalaujantys didelių kaštų.
Pripučiamas maišas yra susiuvamas iš 100mk storio pusiau permatomo polietileno plėvės rulonų. Objektai kuriami du- vienas didesnio perimtero lokacijai, kitas mažesnio. Maišuose skirtingai atsiranda ir skylės įėjimo ir oro generatorių tvirtinimui bei oro cirkuliacijai.
Pripučiamos struktūros formą lemia lokacijos architektūra, kurioje ji tuo momentu veikia. Tokie architektūriniai tipai yra trys:
·TARP (kai struktūra, veikiama uždarosios vietos, apgaubia erdvę ir išsišakoja ir išsipučia iš savo galų);
· ANT (šioje situacijoje strukūra yra veikiama tik lokacijos pagrindo, tad šiame kontekste forma dažnu atveju tampa abstraktesne, nėra aiškaus perimetro);
· PO (struktūros formą lemia panašus principas kaip ir TARP, tik šiuo atveju, priklausomai nuo objekto ir erdvės, kuriuose ji veikia dydžio santykio, struktūra iš dalies gali apgaubti ir išsišakoti erdvę).
Pripučiamos struktūros integravimo skirtingose miesto erdvėse principas. Dalyvaujantys miesto erdvių tipai: industrinės erdvės, miesto centras, miesto paribiai.
Konstitucijos pr. 12
Lokacijų tipologinį
pasirinkimą lemia siekis “2C” dalyviui atsirasti netikėtoje ar nepažintoje miesto vietoje, arba kaip tik- dažnai matomoje ir būnamoje, taip sukuriant provokuojančią patirtį.
“2C” atsiradimas būtent tokiose lokacijose skatina miesto ir žmogaus glaudesnį ryšį ir pažinimą, leidžia apleistoms Vilniaus vietoms būti atrastoms, o dalyviams jas prisijaukinti.
Plokštės apatinėje dalyje išfrezuojamas vandens talpos metalinės viršutinės dalies perimtetras per kurį susjungia abu objektai.
Tiek baro, tiek DJ stalo fasadą sudaro 30 l vandens talpos ir ant jų viršaus dedama organinio stiklo balta plokštė. Tokiu būdu išlaikomas nesudėtingos mobilizacijos principas ir pernaudojami industriniai prietaisai. Į vandens talpos vidų dedamos LED juostos, kurios suteikia ne tik papildomą vidaus apšvietimą, bet ir išryškina dizainą.
Baro ir DJ stalo fasadas yra sukonfiguorojamas pagal reikiama situacijos dydį. Vaizduojamu atveju, kuriame telpa 3 žmonės ir gausi aparatūra, DJ stalo fasadą sudaro 7 vandens talpos, o baro, skirto didesniam žmonių skaičiui vakarėlio- 9.
Vidiniam apšvietimui naudojami ASTERA AX9 LED sceniniai šviestuvai yra apgaubiami yra apgaubiami PSSL Light Shield Sconce saugikliais, statomi pagal erdvės perimetrą ir nureipiami į sieneles, nuspalvindami pačią struktūrą rožine spalva, paryškindami jo charakterį ir formą. Tokiu būdu ir apsišviečia pati erdvėatsiranda skirtingos žmogaus patirtys tiek viduje, tiek išorėje. Tuomet kai šviesos spindulys pagauna žmogaus siluetą, jis tampa performanso dalimi.
Šviesos srauto schema
Garsinei sistemai naudojami aukštos kokybės vokiečių HK AUDIO prekės ženklo LINEAR 7 linijos aparatūra. Skirtingai pagal situaciją priklauso jų kiekis ir išdėstymas.
HK HK
Dėl didesnio korpuso tūrio aktyvioji ir su tinklu suderinama viso diapazono kolonėlė LINEAR 7 112 FA užtikrina didesnį garso slėgį žemųjų dažnių diapazone.
Naudojant kiekvienam garsiakalbiui optimizuotą „Bass Boost“ išankstinį nustatymą, žemo dažnio diapazoną galima padidinti pagal poreikį.
Aktyviosios kolonėlės LINEAR 7 112 FA naudojamos jungiant kartu su LINEAR 7 118 Sub A žemųjų dažnių garsiakalbiu.
„LINEAR 7 118 Sub A“ yra itin galingas, tačiau kompaktiškas 18 colių žemų dažnių garsiakalbis. Jis turi visas su tinklu suderinamos LINEAR 7 serijos funkcijas ir užtikrina žemųjų dažnių našumą įvairiose situacijose.
LINEAR 7 110 XA garso kolonėlė naudojama kaip sceninis monitorius, statomas prie DJ erdvės. Dėl korpuso formos su integruotu 30° nuolydžiu monitorinė kolonėlė galima guldyti ir ant žemės arba tvirtinti prie specialiu stovų, kaip nurodytą paveikslėlyje. Naudojant kolonėlę guldant ant žemės, joje yra iš anksto nustatytas optimalus monitoriaus naudojimo režimas, kuris kompensuoja žemųjų dažnių perdėtą pabrėžimą dėl sąlyčio su žeme.
Lazdynų rajone esantys garažai yra neįprastos architektūros, atrodantys utopiškai ir įspūdingai keičiantys vietos kraštovaizdį. Pripučiamai architektūrai tokia lokacija ypatingai tinkama dėl savo netikėtumo ir ertmiškumo, kuris leidžia objektui išsiformuoti ir stebinti tiek vietinį praeivį tiek naktinės muzikinės erdvės dalyvį.
Šioje situacijoje atveriamas ir įpučiamas vienas iš garažų, skirtas baro zonai. Garso sistema pozicionuojama ratu, o epicdentru tampa DJ zona.
Pripučiamas objektas įsiliedamas tarp Lazdynų daugiabučių įsimintinai keičia rajono kraštovaizdį vienai nakčiai. 1 2 3 4
Traukinių depas, esantis šalia Švitrigailos gatvės tilto, skiriančio Naujininkų rajoną nuo Naujamiesčio, turi galingą architektūrinę energiją, kurią kuria ne tik pati vieta, bet ir aplink ją esantys traukiniai bei ją supanti apskritimo formos architektūra. Depo epicentras- lokomotyvas su aplink savo ašį besisukančiu tiltu, po kuriuo ir atsiranda pripučiama naktinio klubo erdvė.
Lokomotyve esantis tiltas leidžia struktūroje atsirasti dviem skirtingom zonom, į kurių patekima skiria praėjimas per jį. Viena iš zonų tampa šokių aikštele su baru, kita- su DJ pasirodymu. Garso sistema statoma sienos perimetru, o ties tilto zona ir po panduso dalimi gliaudžiamos garso izoliacijos plokštės, stabdančios garsinį pratekimą.
Praėjimas per tiltą tarsi tampa dar viena zona, kurioje galima tiek prisėsti poilsiui, tiek pajusti struktūros organiškumą ir plastiškumą. +6.89 1
Gedimino prospekte esantys architeko A. Šeiboko Lietuvos kooperatyvų sąjungios namaiturbūt vienas iš išskirtesnių Vilniuje esančių modernizmo architektūros pavyzdžių.
Šio pastato simetriškumo nebuvimo ir lenktų formų visuma bei i prospektą atsiveriantys balkonai leidžia atsirasti efemeriškam naktiniam klubui.
Provokuojantis architekūrinio dizaino kontrastas kelia įsimintiną įspūdį bei keičia Vilniaus centro miestovaizdį.
Terasoje, talpinančioje apie 100 žmonių, atsiranda tiek šokių tiek baro bendra zona, sukurianti intymesnį dalyvių patirtį. Garso sistema statoma nuo DJ zonos balkono sienų perimetru.
Ant stogo atsiradęs pripučiamas objektas dėl vėjo atskleidžia ir savo kinetines galimybes, suteikdamas dar didesnį naktinio klubo įspūdį.
1
Nurimus šurmulingam dieniniam miestovaizdžiui pasitinka naktis, kupina laikinumo, nuotykių ir jaudulio.
Šių jausmų egzistavimą lemia naktinis miesto gyvenimas, kurio epicentru tampa žmogus, muzika ir
šokis- tokia visuma leidžia patirti išsilaisvinimą nuo kasdienybės, nuobodulio ir giliai kamuojančių problemų. Žmonės tampa lygūs ir atbunda pati tikriausia jų versija. Muzika ir šokis yra dinamiška energija, jėga, stipriai susipinusi su žmogaus saviraiška, daranti įtaką jo vidiniam ir išoriniam pasauliui sukurdama nuolat besivystančias ir atsinaujinančias akimirkas.
Pasitelkus efemeriškumą kaip įrankį, erdvės peržengia bet kokių kitų įprastų vietų ribas. Naktinis klubas tampa laikinosiomis šventovėmis pakeisdamas miesto peizažą, kai muzika susipina su erdvės dizainu, sukurdama svaiginančius garsinius kraštovaizdžius, stimuliuodama lankytojo protą ir kūną. Naktinis gyvenimas suteikia galimybę alternatyviai pažinti pasaulį, o jo efemeriškumas kuria trumpalaikę, bet ilgai atminty liekančią patirtį.
Vilnius naktine muzikos kultūra yra turtingas ir galime teigti, kad šis kultūrinis vienetas yra jau stipriai paveikęs miesto infrastruktūrą, jo plėtrą ir ekonomiką, žmonių gyvenimo būdą. Tačiau yra pastebima, kad esantys ar atsirandantys naktiniai muzikiniai reiškiniai dažnu atveju tampa panašūs, nuspėjami, tiek savo architektūrine bei interjerine išraiška.
Šiame kontekste atsiranda “2C”- tai efemeriškas naktinis klubas, keliaujantis po dar nepažintas ir labai kasdieniškas miesto vietas, keičiantis savo formą priklausomai nuo architektūrinio konteksto.
Pasirinkta pripučiamos erdvės technologija leidžia klubui būti nepriklausomu, kurti performatyvią aplinką, suteikiančią unikalią ir nepamirštamą dalyvio patirtį. Kuriamos struktūros formą lemia lokacijos architektūra, kurioje ji tuo momentu veikia. Tokie architektūriniai tipai yra trys:
TARP - kai struktūra, veikiama uždarosios vietos, apgaubia erdvę ir išsišakoja ir išsipučia iš savo galų.
· ANT - šioje situacijoje strukūra yra veikiama tik lokacijos pagrindo, tad šiame kontekste forma dažnu atveju tampa abstraktesne, nėra aiškaus perimetro.
· PO - struktūros formą lemia panašus principas kaip ir TARP, tik šiuo atveju, priklausomai nuo objekto ir erdvės, kuriuose ji veikia dydžio santykio, struktūra iš dalies gali apgaubti ir išsišakoti erdveje.
Taigi, “2C” prisideda prie laikinos miestovaizdžio mutacijos, sukurdamas naujas miesto kultūrinio sluoksnio prasmes ir jungiantis muzika, miestą ir žmogų į vieną nedalomą visumą.
As the bustling daytime cityscape fades away, the night is full of transience, adventure and excitement. These feelings are the result of the city’s nightlife, which is epicentred on people, music and dance - an experience that offers a release from everyday life, boredom and deeply troubling problems. People become equal and the truest version of themselves awakens. Music and dance are a dynamic energy, a force that is deeply intertwined with human self-expression, influencing the inner and outer worlds of the human being, creating constantly evolving and renewing moments.
Using the ephemeral as a tool, the spaces transcend the limits of any other ordinary places. The nightclub becomes a temporary sanctuary, transforming the cityscape as music intertwines with the design of the space to create immersive soundscapes, stimulating the visitor’s mind and body. Nightlife offers an alternative way of experiencing the world, and its ephemeral nature creates a fleeting but long-lasting experience.
Vilnius is rich in night music culture, and it can be said that this cultural unit has already had a strong impact on the city’s infrastructure, its development and economy, and the way people live. However, it is noticeable that existing or emerging night music phenomena often become similar, predictable, both in their architectural and interior expression.
In this context, 2C emerges as an ephemeral nightclub that travels through uncharted and very mundane places in the city, changing its form depending on its architectural context. The chosen technology of inflatable space allows the club to be independent, to create a performative environment that offers a unique and unforgettable participant experience. The form of the structure created is determined by the architecture of the location in which it operates at that moment. There are three such architectural types: -BETWEEN - where the structure, influenced by the enclosed location, envelops the space and branches out and swells from its ends - ON - in this situation, the structure is only influenced by the base of the location, and in this context the form often becomes more abstract, with no clear perimeter.
- UNDER - the form of the structure is determined by a similar principle as in BETWEEN, but in this case, depending on the size ratio of the object and the space in which it operates, the structure may partially envelop and branch out in space.
Thus, 2C contributes to the temporary mutation of the cityscape, creating new meanings for the city’s cultural stratum, and combining the music, the city, and the human being into one indivisible whole.
1. Jay Rana. (2023, July 22). Is Sound a Matter? Pediabay.
2. Lingienė, K. (2022). The Contours of Paranormal Music in Lithuania. Soundscapes as a Journal, 3, 98.
3. Panavaitė, L. (2023). Miestovaizdis: samprata ir tyrimų kilmė. Mokslas – Lietuvos Ateitis, 15, 2.
4. Valevičius, M. (2008). Naktinis miestovaizdis: Samprata, tipologija ir planavimas. Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
5. Mikšys, A. (2013). DISKO (Mikšys Andrew & Codrescu Andrei, Eds.; 2015th ed.). AROK books.
6. Kassem, A. (2019). A Performative understanding of spatial design, learning from exhibitions. City University.
7. Barral, X. X. G. (2022). The Role Of Ephemerality In The Queer Nightclub. The Bartlett School of Architecture.
8. Krabbe, L. (2023). How to build a club: A talk with rave architecture collective Temporary Pleasure. MinimalCollective. https://www.minimalcollective.digital/editorial/how-tobuild-a-club
9. Enrique Tovar. (2023). Inflatable Architecture: Pneumatic Structures Transforming Built Environments. Archdaily. https://www.archdaily.com/1007496/inflatable-architecture-pneumatic-structures-transforming-built-environments
10. Hicks, S. (2022). The Brilliant Evolution of Inflatable Buildings. Stewart Hicks. https://www.youtube.com/watch?v=jmp-DtkE_qE
11. Balug, K. (2024). The Postlunar Imaginary through Inflatable Architecture. UrbanNext. https://urbannext.net/the-postlunar-imaginary/