Lietuviško dizaino polonizacija Ernestas Parulskis „Verslo klasė“
Aš, aišku, žinau, kodėl pavadinimą sugalvojau būtent tokį – kad būtų baisiau, bent pirmą skaitymo akimirką. Nes polonizacija (arba, kaip rodo naujesnės interpretacijos – savipolonizavimas) yra (šalia rusifikavimo) pagrindinė (nes beveik patirta realybėje) valstybės, šalies ir tautos praradimo priežastis. O kas gali būti baisiau už tokį scenarijų? Dabar, kai akimirka praėjo, perspėju – lokaliame dizaine polonizacija veikia atvirkščiai. Žodyje, žinoma, tebelieka grėsmės ir pavojaus šešėlis, bet jis tuo pačiu praneša ir pozityvią žinią ateičiai. Aš šį reiškinį apčiuopiau skaitydamas nepaprastai liūdną lenkų žurnalisto, eseisto ir fotografo Filipo Springerio knygą „Vonia su kolonada“ (Wanna z kolumnadą. Reportaże o polskiej przestrzeni. Filip Springer. Leidykla „Czarne“. 2013), kurią kažkada nusipirkau tikėdamasis įminti nuo pirmųjų kelionių Lenkijon kamuojančią mįslę – kodėl šalyje su tobula tipografine kultūra ir pasaulinio lygio grafiniu dizainu yra tokia apgailėtina išorinė reklama? Savo lūkesčius dalinai patenkinau - Filipas Springeris paskutinį knygos tekstą skiria išorinei reklamai, papasakodamas apie beviltišką varšuviečių, pasivadinusių „ManoMiestasOjame“ (citata iš 1967 m. Česlavo Niemeno dainos „Sapnas apie Varšuvą“. Prasideda daina žodžiais „Mam tak samo, jak ty/Miasto moje, a w nim...“ ir toliau vardina kas ten gero yra) bendruomene, kovą su nelegaliai klijuojamais ir šiaip kabinamais skelbimais. Žiūrint iš šiandienės perspektyvos judėjimo pretekstas buvo juokingas – 2007-ais keli žmonės, kuriems dėl reklaminio chaoso „kraujuoja akys“, nusprendė iki Europos futbolo čempionato atversti Lenkiją iš vizualaus šiukšlyno į europietišką valstybę, tokią valstybę, kurioje išorinė reklama reglamentuojama įstatymų iš vienos pusės, ir dizaino kokybės kontrolės – iš kitos. Pradėję nuo partizaninio afišų plėšymo, švaraus kraštovaizdžio entuziastai veiklą išplėtė iki konflikto su rimtais pinigais: jie norėjo, kad turistai atskristų į „Varšuvą“, o ne į „Samsungą“ (Lenkijos sostinės oro uostą ženklina būtent šis pavadinimas) ir priešinosi daugiabučių fasadus, su visais langais ir balkonais, užklojančiais gigantiškais plakatais. Knygoje autorius papasakoja kelias istorijas apie reklamos pardavėjus, kuriems buvo pelningiau miestų centruose turėti tuščius daugiaaukščius ir kabinti ant jų milžiniškas reklamas, nei nuomoti butus. 2013-ais, jau po čempionato, judėjimo iniciatorius F. Springeriui prisipažino, kad kova buvo iš anksto pralaimėta – ne tik dėl stiprių verslo interesų, bet ir dėl lenkų daugumos nuostatų – atlikti tyrimai rodė, kad septyniasdešimt keturiems procentams Varšuvos gyventojų išorinė reklama duoda vertingos informacijos, o 67 procentai „mėgsta ją apžiūrinėti“. 65-i procentai varšuviečių manė, kad dėl reklamų miestas atrodo gražesnis ir tiek pat teigė, kad tik dėl reklamų Varšuva panaši į europietišką miestą. „Vonioje su kolonada“ autorius aprašo ir daugiau lenkiško kraštovaizdžio siaubų. Filipas Springeris kalba apie uždaras kotedžų kolonijas laukiniuose priemiesčiuose; milžinišką, gipsokartoninį, įsivaizduojamą Veneciją imituojantį viešbutį (su sfinksų skulptūroms kanalais išraižytame parke); aptaria renovuojamų sovietinių daugiabučių dažymo pastelinėmis spalvomis maniją; aprašo dar vieną didžiulį ir bjaurų viešbutį gražiausiame Žemutinės Silezijos kalnų peizaže ir baisis dėl naujo lenkų įpročio statyti tvoras visur, net blokinių namų rajonuose. Kiekviena istorija sudėliota meistriškai, siužeto arkos gniaužia kvapą ir galiausiai, užvertęs paskutinį puslapį su baime pradedi skaičiuoti, kiek lenkiško košmaro elementų yra Lietuvoje.