Lietuviško dizaino polonizacija Ernestas Parulskis „Verslo klasė“
Aš, aišku, žinau, kodėl pavadinimą sugalvojau būtent tokį – kad būtų baisiau, bent pirmą skaitymo akimirką. Nes polonizacija (arba, kaip rodo naujesnės interpretacijos – savipolonizavimas) yra (šalia rusifikavimo) pagrindinė (nes beveik patirta realybėje) valstybės, šalies ir tautos praradimo priežastis. O kas gali būti baisiau už tokį scenarijų? Dabar, kai akimirka praėjo, perspėju – lokaliame dizaine polonizacija veikia atvirkščiai. Žodyje, žinoma, tebelieka grėsmės ir pavojaus šešėlis, bet jis tuo pačiu praneša ir pozityvią žinią ateičiai. Aš šį reiškinį apčiuopiau skaitydamas nepaprastai liūdną lenkų žurnalisto, eseisto ir fotografo Filipo Springerio knygą „Vonia su kolonada“ (Wanna z kolumnadą. Reportaże o polskiej przestrzeni. Filip Springer. Leidykla „Czarne“. 2013), kurią kažkada nusipirkau tikėdamasis įminti nuo pirmųjų kelionių Lenkijon kamuojančią mįslę – kodėl šalyje su tobula tipografine kultūra ir pasaulinio lygio grafiniu dizainu yra tokia apgailėtina išorinė reklama? Savo lūkesčius dalinai patenkinau - Filipas Springeris paskutinį knygos tekstą skiria išorinei reklamai, papasakodamas apie beviltišką varšuviečių, pasivadinusių „ManoMiestasOjame“ (citata iš 1967 m. Česlavo Niemeno dainos „Sapnas apie Varšuvą“. Prasideda daina žodžiais „Mam tak samo, jak ty/Miasto moje, a w nim...“ ir toliau vardina kas ten gero yra) bendruomene, kovą su nelegaliai klijuojamais ir šiaip kabinamais skelbimais. Žiūrint iš šiandienės perspektyvos judėjimo pretekstas buvo juokingas – 2007-ais keli žmonės, kuriems dėl reklaminio chaoso „kraujuoja akys“, nusprendė iki Europos futbolo čempionato atversti Lenkiją iš vizualaus šiukšlyno į europietišką valstybę, tokią valstybę, kurioje išorinė reklama reglamentuojama įstatymų iš vienos pusės, ir dizaino kokybės kontrolės – iš kitos. Pradėję nuo partizaninio afišų plėšymo, švaraus kraštovaizdžio entuziastai veiklą išplėtė iki konflikto su rimtais pinigais: jie norėjo, kad turistai atskristų į „Varšuvą“, o ne į „Samsungą“ (Lenkijos sostinės oro uostą ženklina būtent šis pavadinimas) ir priešinosi daugiabučių fasadus, su visais langais ir balkonais, užklojančiais gigantiškais plakatais. Knygoje autorius papasakoja kelias istorijas apie reklamos pardavėjus, kuriems buvo pelningiau miestų centruose turėti tuščius daugiaaukščius ir kabinti ant jų milžiniškas reklamas, nei nuomoti butus. 2013-ais, jau po čempionato, judėjimo iniciatorius F. Springeriui prisipažino, kad kova buvo iš anksto pralaimėta – ne tik dėl stiprių verslo interesų, bet ir dėl lenkų daugumos nuostatų – atlikti tyrimai rodė, kad septyniasdešimt keturiems procentams Varšuvos gyventojų išorinė reklama duoda vertingos informacijos, o 67 procentai „mėgsta ją apžiūrinėti“. 65-i procentai varšuviečių manė, kad dėl reklamų miestas atrodo gražesnis ir tiek pat teigė, kad tik dėl reklamų Varšuva panaši į europietišką miestą. „Vonioje su kolonada“ autorius aprašo ir daugiau lenkiško kraštovaizdžio siaubų. Filipas Springeris kalba apie uždaras kotedžų kolonijas laukiniuose priemiesčiuose; milžinišką, gipsokartoninį, įsivaizduojamą Veneciją imituojantį viešbutį (su sfinksų skulptūroms kanalais išraižytame parke); aptaria renovuojamų sovietinių daugiabučių dažymo pastelinėmis spalvomis maniją; aprašo dar vieną didžiulį ir bjaurų viešbutį gražiausiame Žemutinės Silezijos kalnų peizaže ir baisis dėl naujo lenkų įpročio statyti tvoras visur, net blokinių namų rajonuose. Kiekviena istorija sudėliota meistriškai, siužeto arkos gniaužia kvapą ir galiausiai, užvertęs paskutinį puslapį su baime pradedi skaičiuoti, kiek lenkiško košmaro elementų yra Lietuvoje.
Bet analogijų paieškas verta trumpam atidėti ir dar likti Lenkijoje. Tais pačiais 2012-ais, blogio piko (ar aplinkos dizaino dugno) metais Varšuvoje buvo atidarytas Neono muziejus, kuriame eksponuojama entuziastų išgelbėtos ir restauruotos septinto-aštunto dešimtmečio neoninės iškabos. Tais pačiais metais Gdynėje, tarpukariu plyname lauke pastatytame uoste, art deco, funkcionalizmo ir modernizmo grynuolyje, įvyko pirma tarptautinė mokslinė konferencija „Modernizmas Gdynėje – modernizmas Europoje“, katalizavusi architektūrinius maršrutus ir vis stiprėjantį architektūrinį turizmą. Šie pirmieji į galvą šovę pavyzdžiai yra ledkalnio viršūnės dalis, iliustruojanti tuo metu Lenkijoje atsiradusių mikro ir nano veiksmų (dirbtuvių, seminarų, konferencijų, parodų, tyrimų, leidinių) bangą, kurią sukėlė stulbinančios ir agresyvios bjaurasties išsigandę dizaineriai. Bangą, kurią ir vadinu dizaino polonizacijos efektu, kai negraži ir blogėjanti aplinka priverčia dizainerius aktyviai dirbti sau komfortiškose nišose, kurios, laikui bėgant, organiškai plečiasi ir pasiekusios kritinę masę, pradeda veikti ir aplinkos dizainą. Efektas Lenkijoje suveikė – šiandien F. Springeris savo feisbuko paskyroje vis rečiau deda akivaizdaus skonio nuopuolio artefaktus, o mažiau akylūs turistai (tokie kaip aš) tiesiog lenkams pavydi. Na, o pradedant lenkti pirštus Lietuvoje, matosi, kad aplinkos dizaino kokybės kreivė, buvusi nors ir ne aukštose, bet stabiliose pozicijose, jau kelis metus leidžiasi žemyn: nauja architektūra astanėja (Kazachstano sostinės stiliaus inspiruotas terminas), seną architektūrą transformuoja negabūs pragmatikai, paveldinė architektūra vizualiai teršiama, urbanistinės detalės naikinamos jas pigiais substitutais arba tiesiog primityviai unifikuojant, iškabos darko fasadus, viešos erdvės virsta rusiško bydermejerio klonais. Daiktų dizaino aplinkoje taip pat nelinksma. Rengiant 2018ų vasarą ir rudenį Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918-2018“ kuratoriai atrado tik kelis šiuolaikinius muziejinės kokybės eksponatus, kurie gaminami didesnėmis ar mažesnėmis serijomis. Visi kiti – puikūs, bet vienetiniai ir turbūt niekad į gamybą nepateksiantys daiktų dizaino kūriniai. Kartą, kalbant su Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro direktoriumi Mariumi Urbanavičiumi, mane pritrenkė pašnekovo patirtinė įžvalga: „Lietuvos pramonė dizainą prisimena tik krizės akivaizdoje. Kol viskas ramu, dizaino nereikia“. Šis liūdnas epizodas vėl gražina pasakojimą į lietuviškai-lenkišką istoriją. Šimtmetis po Liublino unijos (nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio) senoviškų istorikų kartais vis dar tebevadinamas Abiejų tautų respublikos Aukso amžiumi, nors būtent tuomet dvigubos valstybės ekonomikoje buvo išlieti būsimo žlugimo pamatai – orientacija į vergovinę, nenašią, žaliavinę gamybą su prekyba per monopolinius tarpininkus ir be produkcijos perdirbimo, bei (be abejo) nedarant jokio dizaino. Iš kitos pusės žiūrint, ryžtingas ir sąmoningas didikų siekis žlugdyti miestus neleido atsirasti viduriniajai klasei, o jos nebuvimas nesuformavo ir aukštos klasės amatininkų, protodizainerių paklausos, taigi, net ir atsiradus poreikiui, nebūtų buvę dizaino darytojų. Iš šios primityvių daiktų gamybos pelkės Lietuvai pavyko išsikapstyti tarpukariu, kai ketvirtame dešimtmetyje atsirado aiškūs specialaus išsilavinimo – taip pat ir dizaino krypties – rezultatai. Kurie, aišku, visiškai prapuolė po sovietinės okupacijos. Vėliau lietuviškas daiktų dizainas pasirenesansino penkto dešimtmečio pabaigoje, vėl smuktelėjo nuliniais metais ir galiausiai atsirado šiandienoje. O šiandien viskas rodo, kad viena iš dizaino polonizacijos efekto sąlygų – blogėjanti aplinka – jau įvykdyta, ir tai reiškia, kad turi atsirasti antroji būtinoji dizaino polonizacijos sąlyga – aktyvus profesionalų darbas komfortiškose nišose. Būtinuosius, kol kas dar neakivaizdžius proceso ženklus pamačiau šiemetinėje Jaunojo dizainerio prizo parodoje Vilniaus dailės akademijoje. Studentai konkursui pateikė smulkius, virtuoziškai pagamintus ir dosniai
argumentuotus projektus ir jų prototipus – žiedą su samana, funkcinį aksesuarą neregiams, mokymo priemonę chemijos pamokoms, kišeninį siurbliuką sergantiems žvyneline. Simboliškiausiu lietuviško dizaino polonizacijos efekto egzistavimo įrodymu man tapo Vilniaus dizaino kolegijos studento sukurtas Vilniaus viešojo transporto navigacijos projektas, niekada nepakeisiantis dabartinės, turistus žudančios, o vilniečiams tiesiog kenkiančios transporto schemos, bet atliktas su žinojimu, malonumu ir turintis lengvai įžiūrimą būsimos meistrystės antspaudą. Jaunojo dizainerio prizo konkursantai (taip pat ir nišiniai seminarai, dirbtuvės, konferencijos ir puikios riboto tiražo knygos) sukuria nesudėtingą lietuviško dizaino ateities scenarijų – aš duodu mums dar ketverius metus ritimuisi į supančios estetikos paribius. Per tuos metus dizainerių iniciatyvos sustiprės iki matomų skonio deklaracijų. Suveikęs dizaino polonizacijos efektas duos rezultatą, būsimi reiškiniai, statiniai ir produktai paveiks likusius, ir po aštuonerių metų aplinkos dizainas vėl taps tinkamu apžiūrėjimui, buvimui ir parodymui.