Mario puzo sicilietis 2005

ROMANAS Iš anglų kalbos vertė VYTAUTAS PETRUKAITIS

Turinys I KNYGA 1 skyrius II KNYGA 2 skyrius 3 skyrius 4 skyrius 5 skyrius 6 skyrius 7 skyrius 8 skyrius 9 skyrius 10 skyrius 11 skyrius 12 skyrius 13 skyrius 14 skyrius 15 skyrius III KNYGA 16 skyrius 17 skyrius IV KNYGA 18 skyrius 19 skyrius 20 skyrius 21 skyrius 22 skyrius 23 skyrius 24 skyrius V KNYGA 25 skyrius 26 skyrius 27 skyrius 28 skyrius 29 skyrius 30 skyrius 31 skyrius

I KNYGA Maiklas Korleonė 1950 m.

1 skyrius Stovėdamas ant ilgos medinės Palermo prieplaukos, Maiklas Korleonė žiūrėjo, kaip į Ameriką išplaukia didžiulis okeaninis laineris. Jis turėjo išplaukti tuo laivu, bet iš tėvo gavo kitų nurodymų.

Atsisveikindamas pamojo vyrams žvejų valtelėje, atplukdžiusiems jį į šią prieplauką ir saugojusiems jį pastaruosius metus. Valtelė sūpavosi putotame okeaninio lainerio kilvateryje lyg narsus ančiukas, plaukiantis paskui motiną. Vyrai pamojo jam; daugiau jis jų nebepamatys.

Po prieplauką zujo darbininkai su kepurėmis ant galvų, apsirengę drabužiais, kurie karojo ant jų lyg maišai. Iškrovę prekes iš kitų laivų, jie nešėjas į sunkvežimius, atvažiavusius ant tos ilgos prieplaukos. Tie nedidučiai raumeningi vyrai labiau panėšėjo į arabus negu į italus, jų veidus įžiūrėti trukdė kepurių snapeliai.

Tarp jų turėjo būti ir naujieji asmens sargybiniai, kurie garantuos, kad Maiklui nieko nenutiktų, iki jis susitiks su donų Kroče Malu, „draugų draugu“, kaip jie buvo vadinami čia, Sicilijoje, galva. Žurnalistai ir visas pasaulis vadino juos „mafija“, bet Sicilijoje paprastas pilietis niekad balsu neištardavo šio žodžio, lygiai kaip niekad nevadindavo dono Kročės Malo “Capo di Capi“1 o tik „geruoju žmogumi“.

Per dvejus tremties Sicilijoje metus Maiklas prisiklausė daug istorijų apie doną Kročę; kai kurios buvo tokios fantastiškos, kad jis beveik netikėjo, jog tokio žmogaus išties esama. Bet tėvo nurodymai buvo kuo aiškiausi: šiandien pat jis privalėjo papietauti su donų Kroče ir juodu turėjo organizuoti didžiausio Sicilijos gangsterio Salvatorės Giljano pabėgimą iš šalies. Maiklas Korleonė negalėjo išvykti iš Sicilijos be Giljano.

Už kokių penkiasdešimties metrų nuo prieplaukos siauroje gatvelėje laukė didelis tamsus automobilis.

Priešais jį stovėjo trys vyrai - tamsūs stačiakampiai ryškių auksinių saulės spindulių lakšto fone. Maiklas pasuko prie jų; stabtelėjęs jis užsidegė cigaretę ir apžvelgė miestą.

Palermas driekėsi dugne taurės, kurią suformavo užgesęs ugnikalnis; iš trijų pusių į j gožė kalnai, o ketvirtoje jis išsiliejo į akinamą Viduržemio jūros žydrumą. Miestas žėrėjo nutviekstas auksinių vidurdienio saulės spindulių. Raudonos gyslos vinguriavo grindiniu, tarsi atspindžiai kraujo, per daugybę šimtmečių pralieto Sicilijos žemėje. Auksiniuose spinduliuose skendėjo didingos marmurinės graikiškų šventovių kolonos, filigraniški musulmonų minaretai, įmantrūs rūsčių ispaniškų katedrų fasadai; nuo tolimos kalvos šlaito niūriai žvelgė dantytos senoviškos normandų pilies sienos. Visus šiuos statinius paliko įvairios žiaurios armijos, valdžiusios Siciliją dar nuo tada, kai nebuvo gimęs Kristus. Kūgiški kalnai, nusidriekę anapus pilies sienų, laikė apglėbę iš pažiūros lepų Palermo miestą, lyg norėtų uždusinti virve, užveržus miestui kaklą, tad atrodė, tarsi budelis ir jo auka abu grakščiai smunka ant kelių. Vaiskų žydrą dangų raižė gausybė taškelių jauni sakalai.

Maiklas priėjo prie trijų vyrų, laukiančių prieplaukos pradžioje. Tamsūs stačiakampiai pavirto žmonėmis, ėmė ryškėti jų bruožai. Sulig kiekvienu žingsniu Maiklas matė juos vis aiškiau, o jie išsiskyrė, atitrūko kits nuo kito, tarsi pasisveikindami norėtų apsupti jį iš visų pusių.

Visi trys vyrai buvo girdėję Maiklo istoriją, žinojo, kad jis yra jauniausias sūnus didžiojo dono Korleonės iš Amerikos - Krikštatėvio, kurio galia siekė net Siciliją; kad vykdydamas bausmę Korleonių imperijos priešui, nužudė dar ir aukštą Niujorko policijos pareigūną; kad dėl šių žmogžudysčių gavo slapstytis čia, Sicilijoje, ir kad dabar, kai jo reikalai pagaliau buvo „sutvarkyti“, jis grįžta atgal į tėvynę užimti jam skirto Korleonių Šeimos kronprinco sosto. Tiriamu žvilgsniu jie žiūrėjo į Maiklą - kaip greitai, be jokių pastangų jis eina, budriai dairydamasis, į subjaurotą jo skruostą, liudijantį apie patirtas kančias ir pavojus. Jis aiškiai buvo „gerbtinas“ žmogus.

Maiklui nulipus nuo prieplaukos, pirmasis jį pasveikino apkūnus sutana vilkįs kunigas su riebaluota teniso raketės formos skrybėle ant galvos. Balta dvasiškio apykaklė buvo apsinešusi raudonomis sicilietiškomis dulkėmis, bet virš jos kyšąs veidas buvo mėsingas lyg pasauliečio.

Tai buvo kunigas Benjaminas Malas, didžiojo dono Kročės brolis. Nors laikėsi droviai ir dievobaimingai, buvo atsidavęs savo garsiajam giminaičiui ir niekad nesijaudino, kad velnias - pačioje jo pašonėje.

Pikti liežuviai netgi kuždėjo, esą jis išduodąs donui Kročei išpažinčių paslaptis.

Kunigas Benjaminas nervingai šypsojosi, spausdamas Maiklui ranką, bet pamatęs draugišką asimetrišką Maiklo šypseną, visai netinkančią garsiam žmogžudžiui, rodės, nustebo ir pajuto palengvėjimą.

Antras vyriškis pasisveikino ne taip nuoširdžiai, bet gan mandagiai. Tai buvo inspektorius Frederikas Velardis, visos Sicilijos saugumo policijos viršininkas. Liesas ir pernelyg gražiai apsitaisęs, turint galvoje, kad gyveno iš valdiškos algos, jis lyg kulkomis šaudė į atvykėlį šaltomis žydromis akimis, kurios išdavė, jog kadaise tarp jo protėvių būta užkariautojų normandų. Inspektorius Velardis negalėjo jausti didelės meilės amerikiečiui, žudančiam aukštus policijos pareigūnus - ką gali žinoti, gal jis pamėgins išmėginti laimę Sicilijoje. Taigi, rodės, Velardis ne spaudžia ranką, o sukryžiuoja su Maiklu špagas.

Trečias vyras buvo aukštesnis ir stambesnis, šalia anų dviejų jis atrodė milžinas. Surakinęs Maiklo ranką, jį prisitraukė ir šiltai apkabino.

– Sveikas atvykęs į Palermą, pusbroli Maiklai.

Atsitraukęs jis meiliai, bet podraug atsargiai nužvelgė Maiklą.

– Aš esu Stefanas Andolinis, mudu su tavo tėvu vaikystėje kartu gyvenome Korleonėje. Mačiau tave Amerikoje, kai buvai dar mažas. Pameni mane?

Kad ir kaip keista, Maiklas išties jį prisiminė. Mat Stefanas Andolinis buvo rudaplaukis, o tarp siciliečių tai didžiausia retenybė. Tie plaukai buvo jo kryžius, nes siciliečiai įsitikinę, kad Judas buvo rudaplaukis.

Nepamirštamas buvo ir jo veidas. Burna - didelė, beformė, storos lūpos panėšėjo į kruviną kapotą mėsą; iš šnervių kyšojo plaukai, o akiduobės buvo tokios gilios, kad akys žibėjo iš jų lyg iš kokio urvo. Nors jis šypsojosi, šitokį veidą pamačius galėjo prisisapnuoti, kad tave žudo.

Maiklas iškart suprato, ko pasiųstas kunigas, o štai inspektoriaus Velardžio pasirodymas jam buvo netikėtas.

Atlikdamas giminaičio priedermę, Andolinis išsamiai paaiškino Maiklui, kuo oficialiai užsiima inspektorius.

Maiklas sunerimo - ko čia reikia tam žmogui? Velardis garsėjo kaip vienas nuožmiausių Salvatorės Giljano persekiotojų. Be to, buvo akivaizdu, kad inspektorius ir Stefanas Andolinis nemėgsta vienas kito; jie elgėsi

rafinuotai ir mandagiai, kaip du vyrai, besirengiantys žūtbūtinei dvikovai.

Vairuotojas laikė atidaręs mašinos dureles. Pagarbiai tapšnodami, kunigas Benjaminas ir Stefanas Andolinis pasodino Maiklą ant užpakalinės sėdynės. Su krikščioniui derančiu nuolankumu kunigas Benjaminas įtikinėjo Maiklą sėsti prie lango, kad matytų Palermo grožybes, o pats įsitaisė per vidurį. Andolinis atsisėdo kunigui iš kito šono, o inspektorius per tą laiką spėjo įšokti šalia vairuotojo. Maiklas pastebėjo Velardį laikant durų rankenėlę, kad galėtų greitai jas atidaryti. Maiklui dingtelėjo, jog kunigas Benjaminas bus įsitaisęs per vidurį tam, kad į jį būtų sunkiau pataikyti.

Lyg didelis juodas drakonas automobilis iš lėto judėjo Palermo gatvėmis. Ši alėja buvo nustatyta grakščiais mauriškais namais, masyviais visuomeninės paskirties pastatais su graikiškomis kolonomis ir ispaniškomis katedromis. Visų žydrai, baltai ir geltonai išdažytų nuosavų namų balkonai buvo išpuošti gėlių girliandomis, kurios atrodė kaip dar vienas kelias, kabantis virš galvų. Reginys būtų buvęs gražus, jei ne būriai karabinierių, Italijos valstybinės policijos tarnautojų, kurių patruliai su paruoštais šaudyti šautuvais stovėjo ne tik ties kiekvienu kampu, bet netgi balkonuose. Šalia jų automobilio lyg nykštukai atrodė kitos mašinos, juolab mulų tempiami valstiečių vežimai, gabenantys iš kaimo šviežius produktus. Kiekvienas šių vežimų lopinėlis, iki pat ratų stebulių ir ienų, buvo išdažytas linksmomis, ryškiomis spalvomis. Ant daugelio vežimų šonų buvo nutapyti šalmuoti riteriai ir karaliai su karūnomis dramatiškose scenose, iliustruojančiose legendas apie Karolį Didįjį ir Rolandą, tuos senovės laikų Sicilijos folkloro didvyrius. Tačiau ant kai kurių vežimų Maiklas mate nutapytą gražų jaunuolį moleskino kelnėmis ir baltais berankoviais marškiniais, su pistoletais, užkištais už diržo, ir persimestu per petį šautuvu, o po juo dviejų eilučių užrašą, kuris būtinai baigdavosi didelėmis raudonomis raidėmis iškeverzota pavarde - GILJANAS. Besislapstydamas Sicilijoje, Maiklas buvo prisiklausęs apie Salvatorę Giljaną. Jo pavardė amžinai mirgėdavo laikraščiuose, žmonės visur apie jį kalbėdavo. Maiklo žmona Apolonija prisipažino kas vakarą meldžianti Dievą, kad apsaugotų Giljaną - taip, girdi, elgiasi bemaž visi Sicilijos vaikai ir jaunuoliai, kurie jį garbina, laiko savu ir visi nori tapti tokiu, kaip jis. Jis buvo jaunas - dar nesulaukęs nė trisdešimt - bet jau buvo laikomas didžiu karvedžiu, nes įveikdavo prieš jį siunčiamas ištisas karabinierių armijas. Gražuolis Giljanas buvo dosnus, tad didžiąją nusikalstamu būdu įgytų pajamų dalį išdalydavo vargšams. Jis buvo doras, tad niekad neleisdavo savo gaujos nariams skriausti moterų ir kunigų. Bausdamas mirtimi skundiką ar išdaviką, visuomet duodavo pasmerktajam laiko sukalbėti maldą ir apsivalyti sielą, idant pelnytų ano pasaulio valdovų palankumą. Šitiek Maiklas jau žinojo pats.

Automobilis išsuko iš alėjos, ir Maiklo akis užkliuvo už didžiulio juodomis raidėmis surašyto skelbimo ant namo sienos. Jis tespėjo perskaityti žodį GILJANAS viršutinėje eilutėje. Kunigas Benjaminas, kuris ištempęs kaklą žvelgė pro langą, paaiškino: – Tai vienas iš Giljano atsišaukimų. Kad ir ką daro valdžia, naktį jis vis tiek kontroliuoja Palermą.

– O kas jame rašoma? - paklausė Maiklas.

– Jis leidžia Palermo gyventojams vėl važinėti tramvajais, - atsakė kunigas Benjaminas.

– Jis leidžia? - šypsodamasis pakartojo Maiklas. - Žmogus, paskelbtas už įstatymo ribų, leidžia?

Prie kito lango sėdįs Stefanas Andolinis nusijuokė.

– Karabinieriai važinėja tramvajais, tad Giljanas juos sprogdina, bet pirma įspėja žmones jais nesinaudoti.

O dabar jis žada jų nebesprogdinti.

– O kodėl Giljanas sprogdindavo pilnus policininkų tramvajus? - kandžiai paklausė Maiklas.

Atsigręžęs į Maiklą, inspektorius Velardis piktai dėbtelėjo savo žydromis akimis.

– Nes per savo kvailumą Roma suėmė jo tėvą ir motiną už tai, kad susidėjo su garsiu nusikaltėliu - savo sūnumi. Tai fašistų įstatymas, taip ir neatšauktas respublikos.

– Mano brolis, donas Kročė, sutvarkė jų paleidimą, - su ramiu pasididžiavimu tarė dvasios tėvas. - Mano brolis labai pyko ant Romos.

Dievuliau, pamanė Maiklas, donas Kročė pyko ant Romos?! Žinia, donas Kročė - didelis mafijos bosas bet kas, velniai griebtų, dar?

Automobilis sustojo priešais rausvą pastatą, nutįsusį per visą kvartalą; iš kiekvieno jo kampo kilo mėlyni minaretai. Įėjimą, kurį dengė prašmatnus platus tentas žaliais dryžiais, su užrašu UMBERTO VIEŠBUTIS, saugojo du šveicoriai, apsirengę švytinčiomis uniformomis auksinėmis sagomis. Bet visa ši prabanga Maiklui buvo nė motais. Įgudusi akis nužvelgė gatvę. Jis pastebėjo ne mažiau kaip dešimtį asmens sargybinių, vaikštinėjančių poromis ar atsišliejusių į geležinius turėklus. Tie vyrai nė neslėpė ką veikią. Po prasegtais švarkais buvo matyti diržais pritvirtinti pistoletai. Du iš jų su plonais cigarais dantyse akimirką užtvėrė Maiklui kelią, kai jis išlipo iš automobilio, ir įdėmiai jį nužvelgė - tarsi pamatavo, kokio ilgio reikės kapo duobės. Į inspektorių Velardį ir jo bendrakeleivius jie nekreipė dėmesio.

Kai atvažiavusiųjų būrelis įėjo į viešbutį, sargybiniai jiems iš paskos užtvėrė įėjimą. Vestibiulyje iš kažkur išdygo dar keturi sargybiniai ir nulydėjo juos ilgu koridoriumi. Šie vyrai laikėsi išdidžiai, nelyginant imperatoriaus rūmų tarnai.

Koridoriaus gale buvo dvejos masyvios ąžuolinės durys. Vyras, sėdįs ant aukštos į sostą panašios kėdės, atsistojęs atrakino abejas duris bronziniu raktu. Jis nusilenkė, suokalbininkiškai nusišypsodamas kunigui Benjaminui.

Durims atsidarius atsivėrė prabangūs apartamentai; už pravirų durų tolimoje sienoje buvo matyti didelis ištaigingas sodas ir iš jo vidun sklido citrinmedžių aromatas. įėjęs Maiklas pamatė dar du budinčius vyrus, ir jam parūpo, kodėl donas Kročė taip smarkiai saugomas. Jis juk Giljano draugas, be to, teisingumo ministro Romoje patikėtinis, tad karabinierių, kurių knibždėte knibžda Palerme, jam nereikia baimintis. Ko tuomet bijo donas? Kas jo priešas?

Svetainės baldai kadaise buvo skirti itališkiems rūmams - krėslai būtų tikę Gargantiua, sofos - ilgos ir gilios lyg laiveliai, o masyvūs marmuriniai stalai atrodė pavogti iš muziejų. Baldai sudarė tinkamą foną vyrui, kuris atėjo iš sodo su jais pasisveikinti.

Donas Kročė ištiesė rankas norėdamas apkabinti Maiklą Korleonę. Pločio jis buvo tokio pat kaip ūgio.

Masyvią liūtišką galva gaubė tankūs žili, garbanoti lyg negro, rūpestingai apkirpti plaukai. Akys buvo tamsios kaip driežo - dvi razinos, įmygtos virš išpurtusių žandų, kurie panėšėjo į raudonmedžio plokštes.

Kairysis buvo glotnus, dešinysis susigarankščiavęs nuo mėsos pertekliaus. Lūpos buvo stebėtinai smulkios, virš jų augo siauručiai ūseliai. Stambi valdinga nosis lyg vinis laikė sukaltą visą veidą.

Bet jeigu jo galva buvo imperatoriška, tai žemiau jis buvo grynas valstietis. Plačiausios kelnės, kabančios ant

plačių, kadaise buvusių baltų petnešų, juosė neapglėbiamą pilvą. Tokie pat platūs balti marškiniai buvo ką tik išskalbti, bet nelyginti. Nevilkėjo švarko, nebuvo pasirišęs kaklaraiščio, o marmurinėmis grindimis šlepsėjo basas.

Nė nebūtum įtaręs, kad donas Kročė „vilgo snapą“ iš kiekvieno Palermo verslo, net iš niekingo turgaus prekiautojo. Sunku buvo patikėti, kad jo nurodymais nužudyta daug žmonių, kad jo valdžia vakarų Sicilijoje stipresnė nei Romos ir kad jis turtingesnis negu hercogai ir baronai, turintys Sicilijoje didžiulius dvarus.

Greitomis apkabinęs Maiklą, jis tarė: – Aš pažinojau tavo tėvą, kai mudu buvome vaikai. Man džiugu, kad jis turi tokį šaunų sūnų.

Paskui jis pasiteiravo, ar svečias neišvargęs kelionėje ir ko jam dabar reikėtų. Maiklas nusišypsojęs atsakė, kad neprošal būtų duonos riekutė ir lašelis vyno. Donas Kročė nieko nelaukęs nusivedė jį į sodą, nes, kaip ir visi siciliečiai, kai tik galėdavo, valgydavo gryname ore.

Prie citrinmedžio buvo padengtas stalas. Ant jo spindėjo išblizgintos stiklo taurės, švytėjo prabangi balta staltiesė. Tarnai atitraukė plačias bambukines kėdes. Donas Kročė mandagiai ir taip gyvai sodino svečius, kad atrodė kur kas jaunesnis nei iš tikrųjų, nors jam buvo per šešiasdešimt. Maiklą jis pasodino sau iš dešinės, brolį kunigą - iš kairės, o inspektorių ir Stefaną Andolinį priešais save; su jais abiem jis elgėsi gan šaltai.

Kai valgio nestinga, kiekvienas sicilietis kerta už du, o pasak vieno iš tų retų sąmojų, kuriuos žmonės drįso laidyti apie doną Kročę, jam buvo smagiau gerai užkąsti negu sudoroti priešą. Dabar, kai tarnai atnešė valgius, jis sėdėjo pasiėmęs peilį su šakute ir patenkintas geraširdiškai šypsojosi. Maiklas apsidairė po sodą. Jį juosė aukšta akmeninė siena; prie atskirų stalelių sėdėjo per dešimtį sargybinių, ne daugiau kaip du prie kiekvieno. Staleliai stovėjo atokiai, kad donas Kročė ir jo svečiai galėtų kalbėtis be baimės būti nugirsti. Sode tvyrojo citrinmedžių ir alyvų aromatas.

Donas Kročė pats aptarnavo Maiklą: krovėjam į lėkštę keptą vištieną su bulvėmis, žiūrėjo, kad tarnas apibarstytų į mažesnę lėkštę įdėtus spagečius tarkuotu sūriu, pripylė į taurę drumzlino baltojo vietinio vyno.

Visa tai darė nepaprastai uoliai, nuoširdžiai susirūpinęs, kad naujasis jo draugas gerai pavalgytų ir atsigertų.

Maiklas buvo išalkęs - nuo aušros neturėjo nieko burnoje - tad donas tolydžio krovėjam valgius į lėkštę, tuo pat metu akylai stebėdamas kitų svečių lėkštes ir taures, tad vos tik jos ištuštėdavo, duodavo tarnui ženklą vėl pripildyti.

Kai pagaliau jie baigė valgyti, donas perėjo prie reikalo.

– Vadinasi, tu padėsi mūsų draugui Giljanui pabėgti į Ameriką, - siurbčiodamas kavą tarė jis Maiklui.

– Tokius nurodymus aš gavau, - atsakė Maiklas. - Privalau pasirūpinti jo sėkminga kelione.

Donas Kročė linktelėjo galvą; masyviame raudonmedžio spalvos veide švietė nutukėliams būdinga mieguista draugiška šypsena. Virpantis jo tenoras visai nesiderino su veidu ir figūra.

– Mudu su tavo tėvu buvome viską sutarę. Aš turėjau pristatyti Salvatorę Giljaną tau. Bet gyvenime niekas neinasi sklandžiai, amžinai iškyla netikėtumų. Man dabar sunku tesėti ką esame susitarę, - jis iškėlė ranką, kad Maiklas nepertrauktų. - Aš čia niekuo dėtas. Aš nepasikeičiau. Bet Giljanas dabar niekuo nebepasitiki, net manimi. Daugel metų, bemaž nuo pat pirmos dienos, kai jis atsidūrė už įstatymo ribų, aš padėjau jam išlikti gyvam. Mes bendradarbiavome. Mano padedamas jis tapo didžiausiu žmogum Sicilijoje, nors šiandien

jam tėra dvidešimt septyneri. Bet jo laikai praėjo. Kalnus griozdžia penki tūkstančiai Italijos armijos kareivių ir policininkų, bet jis vis tiek nieku gyvu nesutinka pasikliauti manimi.

– Tuomet aš niekuo negaliu jam padėti, - tarė Maiklas. - Man įsakyta laukti ne ilgiau kaip septynias dienas, paskui turiu išvykti į Ameriką.

Jau tariant tuos žodžius, jam dingtelėjo, kodėl Giljano pabėgimas taip rūpi tėvui. Maiklas, tiek metų išbuvęs tremtyje, beprotiškai norėjo grįžti namo. Jis nerimavo dėl tėvo sveikatos. Kai Maiklas spruko iš Amerikos, tėvas sunkiai sužeistas gulėjo ligoninėje. Jam pabėgus, buvo nužudytas vyresnysis brolis Sonis.

Korleonių „Šeima“ žūtbūtinėse grumtynėse iš paskutiniųjų kovėsi su penkiomis Niujorko „Šeimomis“.

Karas iš Amerikos pasiekė net Sicilijos gilumą - žuvo jauna Maiklo žmona. Tiesa, tėvo pasiuntiniai atgabeno žinią, kad senasis donas užsigydė žaizdas, susitaikė su penkiomis „Šeimomis“ ir pasirūpino, kad visi kaltinimai Maiklui būtų atšaukti. Bet Maiklas žinojo: tėvas laukia, kad jis sugrįžtų ir taptų dešiniąja jo ranka. Žinojo: visa šeima nekantrauja jį pamatyti - sesuo Konė, brolis Fredis, įbrolis Tomas Heigenas ir vargšė motina, kuri, aišku, vis dar sielvartauja dėl Sonio mirties. Maiklui šmėstelėjo mintis apie Kei - ar ji tebegalvoja apie jį, kai jis nesirodo štai jau dveji metai? Labiausiai Maiklui nedavė ramybės, kodėl tėvas vilkina jo sugrįžimą. Tikriausiai dėl kažkokio nepaprastos svarbos reikalo, susijusio su Giljanu.

Staiga jis pajuto, kad inspektorius Velardis tiriamai žvelgia į jį savo šaltomis žydromis akimis. Liesame aristokratiškame veide buvo niekinanti mina, tarsi Maiklas būtų pabūgęs.

– Kantrybės, - tarė donas Kročė. - Mūsų draugas Andolinis tebėra ryšininkas tarp manęs ir Giljano bei jo šeimos. Mes pasitarsime visi kartu. Išvykęs iš čia, pakeliui į Trapanį aplankysi Giljano tėvus Monteleprėje, jis nuščiuvo ir nusišypsojo, bet išpurtę žandai vis tiek liko sustingę. - Man papasakojo tavo planus. Visus, - jis kalbėjo itin pabrėžtinai, bet Maiklas pamanė, kad visų jo planų negali žinoti. Krikštatėvis niekad niekam visko neišpasakodavo.

– Visi mes, kurie mylime Giljaną, - lygiu balsu vėl prabilo donas, - sutariame dėl dviejų dalykų: jis negali toliau likti Sicilijoje ir privalo emigruoti į Ameriką. Inspektorius Velardis irgi su tuo sutinka.

– Net Sicilijai tai keista, - šypsodamas tarė Maiklas. - Inspektorius yra vadovas saugumo policijos, prisaikdintos sučiupti Giljaną.

Donas Kročė mechaniškai sukikeno.

– Kas gali suprasti Siciliją? Bet paaiškinimas paprastas. Roma labiau suinteresuota, kad Giljanas laimingas gyventų Amerikoje, užuot svaidęs kaltinimus nuo teisiamųjų suolo Palermo teisme. Visa tai politika.

Maiklas suglumo ir pasijuto baisiai nejaukiai - viskas klostėsi ne taip, kaip buvo sumanyta.

– O kodėl inspektorius Velardis suinteresuotas Giljano pabėgimu? Miręs jis niekam nepavojingas.

– Būtų mano valia - taip ir įvyktų, - su panieka balse atsakė Velardis. - Bet donas Kročė myli jį nelyginant sūnų.

Stefanas Andolinis piktai įsistebeilijo į inspektorių. Tėvas Benjaminas panarinęs galvą gėrė vyną.

– Visi čia esantys - draugai, ir privalome sakyti Maiklui tiesą, - rūsčiai tarė inspektoriui donas Kročė. Giljano rankose koziris. Jis turi dienoraštį, kurį vadina savo testamentu. Jame jis pateikia įrodymų, kad Romoje kai kurie valstybės pareigūnai, siekdami savų politinių tikslų, padėjo jam banditavimo metais. Jeigu šis dokumentas iškils aikštėn, krikščionių demokratų vyriausybė žlugs, ir Italiją ims valdyti socialistai su

komunistais. Inspektorius Velardis sutinka su manim: turime padaryti viską, kad užkirstume tam kelią. Tad jis pasirengęs padėti Giljanui pasprukti ir išsivežti savo testamentą, su sąlyga, kad jis nebus paskelbtas.

– Ar jūs matėte tą testamentą? - paklausė Maiklas. Jam parūpo, ar tėvas žino apie šį dokumentą. Savo nurodymuose jis nesyk apie jį neužsiminė.

– Aš žinau, kas jame rašoma, - atsakė donas.

– Jeigu spręsčiau aš, liepčiau užmušti Giljaną, ir bala nematė to jo testamento, - šiurkščiai tarė inspektorius.

Stefanas Andolinis sužaibavo į Velardį su tokia neslepiama neapykanta, kad pirmąsyk Maiklas suvokė, jog šis žmogus, ko gera, ne mažiau pavojingas, kaip pats donas Kročė.

– Giljanas niekad nepasiduos, - atšovė Andolinis, - o jį nudaigoti - ne tavo nosiai. Kur kas išmintingiau pasielgtum, jei daugiau pasirūpintum savo kailiu.

Donas Kročė iš lėto iškėlė ranką, ir prie stalo stojo tyla.

– Galimas daiktas, aš nesugebėjau tesėti savo pažado tavo tėvui ir perduoti Giljaną tau, - jis lėtai prabilo į Maiklą, nekreipdamas dėmesio į kitus. - Negaliu tau pasakyti, ko donas Korleonė kišasi į šį reikalą. Patikėk: jis turi priežasčių. Bet ką aš galiu padaryti? Šiandien nuvyk pas Giljano tėvus, įtikink juos, kad jų sūnus privalo pasitikėti manim ir primink tiems mieliesiems žmonėms, jog ne kas kitas, kaip aš išvadavau juos iš kalėjimo, - jis akimirką patylėjo. - Gal tuomet mes sugebėsime padėti jų sūnui.

Per tuos tremties ir slapstymosi metus Maiklas išsiugdė tiesiog gyvulišką pojūtį, kuris įspėdavo jį apie pavojų. Jis pajuto antipatiją inspektoriui Velardžiui, baiminosi Stefano Andolinio galvažudžio veidu, žvelgiant į kunigą Benjaminą kūnas jam ėjo pagaugais. Bet garsiausius pavojaus signalus jo smegenyse kėlė donas Kročė.

Visi prie šio stalo sėdį vyrai, net jo brolis kunigas, nuleisdavo balsą, kreipdamiesi į doną Kročę. Panarinę galvas jie palinkdavo prie jo ir net liaudavosi kramtę kąsnį, laukdami, kada jis prabils. Tarnai sukosi aplink jį ratu, tarsi jis būtų antra saulė, po visą sodą išsibarstę sargybiniai neatitraukė nuo jo akių, pasirengę jo paliepimu prišokti ir suplėšyti kiekvieną į gabalus.

– Donai Kroče, - gerai apgalvodamas žodžius prabilo Maiklas, - aš čia tam, kad vykdyčiau visus jūsų norus.

Donas patenkintas linktelėjo savo didžiule galva, susidėjo ant pilvo stambias rankas ir sugriaudėjo savo galingu tenoru: – Mes privalome būti visiškai atviri kits kitam. Pasakyk man, kaip tu ketini organizuoti Giljano pabėgimą?

Kalbėk su manim kaip sūnus su tėvu.

Maiklas metė akį į inspektorių Velardį. Girdint Sicilijos saugumo policijos vadui, jis niekad negalėtų kalbėti atvirai. Donas Kročė iškart suprato jo dvejones.

– Inspektorius Velardis visuomet vadovaujasi mano patarimais, - tarė jis. - Gali pasitikėti juo taip, kaip pasitiki manim.

Maiklas pakėlė vyno taurę; žvelgdamas virš jos krašto, jis matė, kad sargybiniai nenuleidžia nuo jų akių lyg žiūrovai nuo scenos. Matė, kaip Velardis nutaiso rūgščią miną: donas kalbėjo diplomatiškai, bet vis dėlto aiškiai davė suprasti, kad inspektorius ir visa jo policija - po jo padu. Matė, kaip susiraukia ir storalūpis Stefanas Andolinis galvažudžio veidu. Tik kunigas Benjaminas, neišdrįsęs atremti jo žvilgsnio, nuleido galvą.

Maiklas išgėrė drumzliną baltąjį vyną, ir tarnas beregint vėl pripildė jam taurę. Staiga jam dingtelėjo, kad

čia, sode, jam gresia pavojus.

Jis intuityviai pajuto, kad tai, ką sako donas Kročė, negali būti tiesa. Kodėl bent vienas iš sėdinčiųjų prie šio stalo turėtų pasitikėti Sicilijos saugumo policijos vadovu? Ar pasitikėtų juo Giljanas? Sicilijos istorija kupina išdavysčių, - dingtelėjo Maiklui karti mintis - jis prisiminė savo žmonos mirtį. Tai kodėl donas Kročė taip patikliai elgiasi? Ir kodėl tokia gausybė sargybinių jį supa? Donas Kročė - mafijos bosas. Jis turi nepaprastai įtakingų pažinčių Romoje ir netgi yra neoficialus valdžios atstovas čia, Sicilijoje. Tai ko gi bijo donas Kročė?

Nebent Giljano.

Jausdamas į save įsmeigtą dono žvilgsnį, Maiklas stengėsi kalbėti kuo nuoširdžiau: – Man duotas paprastas planas. Aš turiu laukti Trapanyje, kol jūs su savo žmonėmis perduosite man Salvatorę Giljaną. Greitu laivu mes nuplauksime į Afriką, aišku, turėdami būtinus asmens dokumentus. Iš Afrikos skrisime į Ameriką; ten jau susitarta, kad mus įleistų be įprastų formalumų. Tikiuosi, jog viskas bus taip paprasta, kaip man kad nupasakojo, - mažumą patylėjęs jis pridūrė: - Nebent jūs turėtumėt kitokių pasiūlymų.

Donas atsiduso, gurkštelėjo vyno, o paskui įsmeigė akis į Maiklą.

– Sicilija - tragiškas kraštas, - prabilo jis lėtai, įtaigiai. - Čia nėra pasitikėjimo tarp žmonių. Nėra tvarkos.

Gausu tik žiaurumo ir išdavysčių. Tu elgiesi atsargiai, mano jaunasis drauge, ir ne be reikalo. Kaip ir mūsų Giljanas. Štai ką aš tau pasakysiu: Turis Giljanas nebūtų išlikęs gyvas, jei aš nebūčiau jo globojęs; jis ir aš esame du vienos rankos pirštai. O dabar jis laiko mane priešu. Ak, tu negali įsivaizduoti, kokį sielvartą man tai kelia. Aš svajoju tik apie tai, kad vieną gražią dieną Turis Giljanas būtų paskelbtas Sicilijos gynėju ir galėtų grįžti į savo šeimą. Jis tikras krikščionis ir narsus vyras, o jo širdis tokia gailestinga, kad jis pelnė kiekvieno siciliečio meilę, - donas Kročė nuščiuvo ir gurkštelėjo vyno. - Bet fortūna nuo jo nusigręžė. Jis vienas kalnuose su saujele vyrų, o Italija siunčia prieš juos visą armiją. Kiekviename žingsnyje jį išduoda, tad jis nebepasitiki niekuo, net pats savim.

Donas dėbtelėjo į Maiklą.

– Būsiu visiškai atviras, - tarė jis. - Jeigu aš taip nemylėčiau Giljano, ko gera, duočiau tau patarimą, kurio neprivalau duoti. Galimas daiktas, kuo tiesiausiai turėčiau tau pasakyti: vyk į Ameriką be jo. Netrukus mes būsime liudytojai tragedijos, kuri visiškai tavęs neliečia, - donas vėl nuščiuvo ir atsidusęs kalbėjo toliau: - Bet tu esi mūsų vienintelė viltis, tad turiu prašyti tavęs pasilikti ir pagelbėti mums. Aš visokeriopai tau padėsiu.

Aš niekados nepaliksiu Giljano nelaimėje, - donas pakėlė taurę. - Tegul jis gyvena tūkstantį metų.

Jie visi išgėrė. Maiklas svarstė, ko nori donas - ar kad jis pasiliktų, ar kad mestų Giljaną.

Prašneko Stefanas Andolinis.

– Nepamirškite - mes pažadėjome Giljano tėvams, kad Maiklas aplankys juos Monteleprėje.

– Būtinai, - geraširdiškai tarė donas Kročė. - Mes turime duoti jo tėvams šiokią tokią viltį.

– Ir gal jie ką nors žinos apie testamentą, - tarė kunigas, bet pro nuolankų jo toną vis dėlto prasimušė nekantrumas.

Donas Kročė atsiduso.

– Taip, apie Giljano testamentą. Jo manymu, jis išgelbės jam gyvybę ar bent jau atkeršys už jo mirtį, - jis kreipėsi tiesiai į Maiklą: - Atmink tai. Roma bijo testamento, aš - ne. Ir pasakyk jo tėvams, kad tai, kas

surašyta popieriuje, daro įtakos istorijai. Bet ne gyvenimui. Gyvenimas - kita istorija. *** Nuo Palermo iki Monteleprės buvo ne daugiau kaip valanda kelio, ir per tą valandą Maiklas su Andoliniu iš civilizuoto miesto atsidūrė atsilikusioje Sicilijos provincijoje. Andolinis vairavo mažytį fiatą, ir popiečio saulėje švariai nuskustuose jo skruostuose ir smakre žvilgėjo gausybė rudų taškučių - plaukų šaknys. Vairavo jis atsargiai, lėtai, kaip visi, išmokę to būdami nebejauni. Vingiuodamas į tas bekraštes kalnų grandinės įkalnes, fiatukas pukšėjo tarsi uždusęs.

Penkis kartus juos stabdė policijos užkardos, saugomos ne mažiau kaip dvylikos vyrų būrių, sustiprintų šarvuočiais, iš kurių kyšojo kulkosvaidžių vamzdžiai. Pavartę Andolinio dokumentus, policininkai juos iškart praleisdavo.

Maiklas nustebo, kad vos išvažiavus iš Palermo, tokio didelio miesto, kraštas atrodė toks laukinis ir pirmykštis. Jie pravažiavo pro kaimelius, kurių akmeniniai namai taip netvirtai rėmėsi į stačius šlaitus, kad, rodės, gali kiekvieną akimirką nugarmėti. Tie kalnų šlaitai buvo rūpestingai sutvarkyti, paversti siauromis terasomis, kuriose tvarkingomis eilėmis buvo auginami dygliuoti žali augalai. Neaukštos kalvos buvo sėte nusėtos didžiuliais baltais akmenimis, iki pusės paskendusiais tarp samanų ir bambukų stiebų; iš tolo jos panėšėjo į bekraštes kapines be antkapių.

Retkarčiais jų žvilgsniai užkliūdavo už pakelėse stovinčių koplytėlių - pakabinamomis spynomis užrakintų medinių dėžių su mergelės Marijos ar kokio itin garbinamo šventojo statulėle. Prie vienos tokios koplytėlės Maiklas išvydo moterį, kuri klūpodama meldėsi; sėdėdamas vežime, į kurį buvo įkinkytas asilas, jos vyras kliaukė iš butelio vyną. Asilas stovėjo panarinęs galvą, tarsi būtų baisiausiai nusiminęs.

Ištiesęs ranką Stefanas Andolinis palietė Maiklo petį ir tarė: – Džiaugiuosi tave matydamas, mano brangusis pusbroli. Ar žinojai, kad Giljanai - mūsų giminaičiai?

Iš lapiškos rudžio šypsenėlės Maiklas suprato, kad tai melas.

– Ne, - atsakė jis. - Aš tik žinojau, kad jo tėvai dirbo pas mano tėvą Amerikoje.

– Kaip ir aš. Mes padėjome pastatyti tavo tėvo namą Long Ailende. Senis Giljanas buvo geras mūrininkas; nors tavo tėvas pasiūlė jam tarnybą alyvuogių aliejaus versle, jis nemetė savo amato. Aštuoniolika metų jis triūsė kaip negras ir taupė kaip žydas, o paskui grįžo į Siciliją, kad gyventų kaip anglas. Tačiau karas ir Musolinis padarė jo šeimos liras bevertėmis, tad dabar jis teturi namą ir lopinėlį žemės. Jis prakeikė tą dieną, kai išvyko iš Amerikos. Juodu su žmona manė, kad jų berniukas užaugęs bus princas, o jis dabar - plėšikas. „Fiatas“ sukėlė dulkių debesį; šalikelėje tarp bambukų augantys kaktusų guotai atrodė vaiduokliškai lyg rankas iškėlę žmonės. Slėniuose buvo matyti alyvmedžių giraitės ir vynuogynai. Staiga Andolinis pasakė: – Turis buvo pradėtas Amerikoje.

Pamatęs klausiamą Maiklo žvilgsnį, jis aiškino toliau: – Taip, jis buvo pradėtas Amerikoje, bet gimė Sicilijoje. Dar keletas mėnesių, ir Turis būtų buvęs Amerikos pilietis, - jis nutilo. - Turis amžinai apie tai šneka. Ar tikrai manai sugebėsiąs padėti jam pabėgti?

– Nežinau, - atsakė Maiklas. - Po pietų su inspektoriumi ir donų Kroče aš visiškai nebesusigaudau. Ar jie nori mano pagalbos? Tėvas man sakė, kad bendradarbiaučiau su donų Kroče, bet apie inspektorių jis net

neužsiminė.

Andolinis nusibraukė aukštyn retėjančius plaukus, ir pats to nepajutęs, paspaudė akceleratoriaus pedalą.

Fiatas šovė į priekį.

– Giljanas ir donas Kročė dabar priešai, - paaiškino jis. - Bet mes sukūrėme planą be dono Kročės. Turis su tėvais deda viltis į tave. Jie žino, jog tavo tėvas dar niekad nėra išdavęs draugo.

– O kieno pusėje tu pats? - paklausė Maiklas.

Andolinis atsiduso.

– Aš kaunuosi už Giljaną. Mes esame draugai jau penkeri metai, o dar prieš tai jis išgelbėjo man gyvybę.

Bet aš gyvenu Sicilijoje, tad negaliu atvirai mesti iššūkio donui Kročei. Aš, galima sakyti, vaikštau lynu tarp jųdviejų, bet aš niekuomet neišduosiu Giljano.

Ką, velniai rautų, jis nori pasakyti? - pamanė Maiklas. Kodėl nė iš vieno neįmanoma gauti tiesaus atsakymo? Todėl, kad čia Sicilija, - atsakė pats sau. Siciliečiai klaikiai bijo tiesos. Tūkstantmečiais juos kankino tironai ir inkvizitoriai, norėdami išgauti iš jų tiesą. Romos vyriausybė reikalavo tiesos versdama pildyti savo anketas. Kunigas klausykloje reikalavo tiesos, antraip, girdi, amžinai smilksi pragare. Betgi tiesa galios šaltinis, valdžios svertas - tai kodėl žmogus turėtų ją sakyti?

Teks pačiam išsiaiškinti, - pamanė Maiklas, o ko gera, atsisakyti šios užduoties ir paskubėti namo. Jis juto atsidūręs pavojingoje teritorijoje; tarp Giljano ir dono Kročės, be abejonės, vyko kažkokia vendeta, taigi jeigu leisis įtraukiamas į sicilietiškos vendetos sūkurį, pasirašys sau mirties nuosprendį. Mat siciliečių manymu, vienintelis tikras teisingumas - kerštas, o jis visuomet negailestingas. Šioje katalikiškoje saloje, kur kiekviename name išvysi raudančio Jėzaus statulėlę, krikščioniškas atlaidumas laikomas niekingu bailio skydu.

– Kodėl Giljanas ir donas Kročė tapo priešais? - paklausė Maiklas.

– Dėl tragedijos, įvykusios Portela dela Džinestroje, - atsakė Andolinis. - Prieš dvejus metus. Po to viskas pasikeitė. Giljanas apkaltino doną Kročę.

Staiga automobilis atsistojo bemaž statmenai - kelias leidosi iš kalnų į slėnį. Jie pravažiavo griuvėsius normandų pilies, prieš devynis šimtmečius pastatytos tam, kad varytų siaubą aplinkiniams; dabar čia šmižinėjo nepavojingi driežai ir kelios nuklydusios nuo bandų ožkos. Kalnų papėdėje Maiklas išvydo Monteleprės miestelį.

Iš visų pusių apjuostas prigludusių kalnų, jis panėšėjo į kibirą, nuleistą į šulinio dugną. Jis sudarė lygutėlį apskritimą, už kurio ribų nebuvo nė vieno namo; pavakario saulės užlietos akmenų sienos skendėjo tamsiai raudonose liepsnose.

Fiatas įriedėjo į siaurą vingiuotą gatvelę; kelią pastojo karabinierių būrio saugoma užkarda, ir Andolinis paspaudė stabdį. Vienas vyrų šautuvu pamojo jiems išlipti iš automobilio.

Maiklas žiūrėjo, kaip Andolinis rodo policininkams specialų leidimą raudonais apvadais; jis žinojo, kad juos išduoda tik Teisingumo ministerija Romoje. Maiklas pats turėjo tokį, bet jam buvo įsakyta jį rodyti tik blogiausiu atveju. Kokiu būdu toks žmogus kaip Andolinis gavo tokį visagalį dokumentą?

Jie vėl susėdo į automobilį ir važiavo toliau Monteleprės gatvelėmis, tokiomis siauromis, kad nebūtų prasilenkę su priešpriešiais važiuojančia mašina. Visi namai su išpuoštais balkonais buvo išdažyti skirtingomis

spalvomis, dažniausiai - žydrai, kiek rečiau baltai, vienas kitas rausvai, ir tik keli geltonai. Šiuo dienos metu moterys namuose virė vakarienę vyrams. Vaikų gatvėse nebuvo, užtat ties kiekvienu kampu patruliavo pora karabinierių. Monteleprė panėšėjo į miestą, kurį užėmęs priešas įvedė karinę padėtį. Tik vienas kitas senukas suakmenėjusiu veidu žvelgė iš balkono.

Fiatas sustojo priešais virtinę susiglaudusių namų; vienas jų buvo nudažytas mėlynai, o varteliuose buvo iškalta raidė „G“. Vartelius atidarė žemas raumeningas maždaug šešiasdešimties metų vyras, vilkįs tamsiai dryžuota amerikietiška eilute, baitais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu. Tai buvo Turio Giljano tėvas.

Paskubomis, bet šiltai apkabinęs Andolinį, nusivedė juodu į namus, bemaž su dėkingumu tapšnodamas per petį Maiklui.

Iš veido tėvas panėšėjo į žmogų, laukiantį nepagydomai sergančio artimo mirties. Aiškiai buvo matyti, kad jis iš paskutiniųjų stengiasi tvardytis, bet jis vis kėlė prie veido ranką, tarsi norėdamas sukliudyti jam išduoti, ką jaučia. Visas jo kūnas buvo kažkoks sustabarėjęs, tad jis ėjo nelenkdamas kojų, mažumą svyruodamas į šalis.

Jie įėjo į didelę svetainę, kiek prabangią Sicilijos miesteliui. Įėjus pirmiausia dėmesį patraukė didžiulė fotografija šviesiai nudažytuose ovaliuose medžio rėmuose, pernelyg blausi, kad galėtum atpažinti joje vaizduojamą žmogų. Maiklas iškart suprato, kad tai Salvatorė Giljanas. Po fotografija stovėjo apskritas juodas staliukas su žvakute, šalia jo kitas, su ryškesne įrėminta nuotrauka. Ji vaizdavo šeimyną - tėvą, motiną ir sūnų, stovinčius priešais raudoną užuolaidą; sūnus laikė apsikabinęs motiną, tarsi pasiryžęs niekam jos neatiduoti. Salvatorė Giljanas žvelgė tiesiai į fotoaparatą, tartum mesdamas jam iššūkį. Jo veidas buvo nepaprastai gražus, lyg graikų skulptūros, bruožai pasyvoki, tarsi iš marmuro iškalti; lūpos - putlios, goslios, primerktos ovalios akys - toli viena nuo kitos. Tai buvo veidas žmogaus, kurio nekankina dvejonės ir kuris pasiryžęs primesti savo valią pasauliui. Bet Maiklui didžiausias netikėtumas buvo tai, kad nuo to gražaus veido dvelkė švelnumu ir gera nuotaika.

Buvo dar ir kitų nuotraukų su Turiu, kur jis nufotografuotas su seserimis ir jų vyrais, bet jos stovėjo ant prieblandoje skendinčių staliukų kambario kampuose.

Turio tėvas nusivedė juos į virtuvę. Jo žmona pasisveikino atsisukusi nuo viryklės. Marija Lombardo Giljano atrodė gerokai vyresnė nei fotografijoje, kurią Maiklas matė svetainėje; jam net pasirodė, kad tai visai kita moteris. Mandagi šypsena prakauliame išvargusiame veide, kurio oda buvo suskeldėjusi ir šiurkšti, panėšėjo į grimasą. Ilguose tankiuose plaukuose, krintančiuose ant pečių, bolavo storos žilos sruogos.

Stulbino jos akys. Nuo neapykantos pasauliui, kuris bandė sutraiškyti ją ir jos sūnų, jos buvo bemaž juodos.

Nekreipdama dėmesio į vyrą ir Stefaną Andolinį, ji kreipėsi tiesiai į Maiklą: – Ko tu atvykai - padėti mano sūnui ar šiaip?

Anuodu vyrai sutriko, išgirdę tokį šiurkštų jos klausimą, bet Maiklas tik santūriai šyptelėjo jai.

– Taip, aš jūsų pusėje.

Ją kausčiausi įtampa šiek tiek atslūgo; ji suėmė nuleistą galvą delnais, tarsi laukdama smūgio.

– Kunigas Benjaminas prašėsi kartu, - raminančiu balsu tarė jai Andolinis. - Aš pasakiau, kad jūs to nenorite.

Marija Lombardo pakėlė galvą, ir Maiklas nustebo, pamatęs, kad jos veide atsispindi visi ją apėmę jausmai panieka, neapykanta, baimė; ironija jos balse derinosi su ta bejausme šypsena, greičiau nevalinga grimasa.

– O, kunigas Benjaminas tikrai geros širdies žmogus, - tarė ji. - Bet ta gera jo širdis - it kokia Dievo rykštė; ji varo į kapus visą miestelį. Jis kaip toji agava - netyčia prisiliesi - ir ištrykš kraujas. Jis net išduoda savo broliui išpažinčių paslaptis - parduoda savo ganomųjų sielas velniui.

– Donas Kročė - mūsų draugas, - ramiai įtikinėdamas prašneko jos vyras, tarsi maldydamas pamišėlį. - Jo dėka mus išleido iš kalėjimo.

– Ak, tas donas Kročė, „gerasis žmogus“ - koks jis visados kilnus! - įsiuto Turio motina. - Štai ką aš tau pasakysiu: donas Kročė - klastingas žaltys. Jis nutaiko šautuvą į priekį, bet nukepa savo artimiausią draugą.

Juodu su mūsų sūnumi ketino kartu valdyti Siciliją, bet dabar Turis vienas slapstosi kalnuose, o „gerasis žmogus“ laisvas kaip paukštis trankosi po Palermą su savo šliundromis. Užtenka donui Kročei sušvilpti, ir Roma laižo jam batus. O juk jis padaręs daugiau nusikaltimų negu mūsų Turis. Jis nedoras, o mūsų sūnus geras. Ak, jeigu būčiau vyras, kaip jūs, aš nudėčiau tą doną Kročę. Duočiau tam „geram žmogui“ amžiną atilsį, - ji su pasidygėjimu mostelėjo ranka. - Jūs, vyrai, nieko nesuprantate.

– Man rodos, - nekantraudamas tarė Turio tėvas, - po kelių valandų mūsų svečias turės leistis į kelią, tad jam reikia užkąsti, kad galėtume pradėti šnekėtis.

Staiga Turio motina visa pasikeitė.

– Vargšelis, - susirūpinusi tarė ji. - Tu gavai klausytis dono Kročės melagysčių, o po visos dienos kelio pas mus, dar ir mano klejonių. Kur tu trauki?

– Iki ryto turiu nusigauti į Trapanį, - atsakė Maiklas. - Kol jūsų sūnus atvyks pas mane, pagyvensiu pas tėvo draugus.

Virtuvėje stojo tyla. Maiklas pajuto, kad jo istorija jiems visiems yra žinoma. Jie jau pamatė prieš dvejus metus sužalotą jo skruostą. Turio motina priėjusi jį apkabino.

– Išgerk stiklą vyno, - tarė ji, - o paskui eik pasivaikščiok po miestą. Už valandos ant stalo garuos valgis ir bus susirinkę Turio draugai. Mes galėsime išmintingai pasikalbėti.

Jie vaikštinėjo siauromis akmenimis grįstomis Monteleprės gatvėmis, Maiklas - per vidurį, Andolinis ir Turio tėvas iš šonų. Dabar, kai saulė pasislėpė už kalnų, akmenys žvilgėjo juodai. Po prieblandos gaubiamas gatveles vaikštinėjo vien karabinieriai - valstybės policijos darbuotojai. Iš pagrindinės - Belos - gatvės į visas puses lyg gyvačiukės išsilakstė siaurutės gatvelės. Atrodė, tarsi visi gyventojai būtų išmirę.

– Kadaise mūsų miestelyje gyvenimas virte virė, - porino Turio tėvas. - Jis visuomet buvo labai neturtingas, kaip ir visa Sicilija, be galo varganas, bet užtat gyvas. Dabar per septynis šimtus jo gyventojų yra kalėjime, suimti už talkinimą mano sūnui. Dauguma jų nekalti, bet valdžia juos ten kiša norėdama įbauginti kitus, kad jie imtų skųsti mano Turį. Miestelyje per du tūkstančius karabinierių, dar tiek pat persekioja Turį kalnuose. Todėl žmonės nebevakarieniauja lauke, vaikai nebežaidžia gatvėje. Policininkai tokie bailūs, kad ima pyškinti iš šautuvų, jei zuikis perbėga kelią. Sutemus galioja komendanto valanda, tad jeigu kokia moterėlė užsimano aplankyti savo kaimynę, policininkai sugavę ją įžeidinėja, tyčiojasi. Vyrus nuvežę į Palermą kankina kalėjimų požemiuose, - jis atsiduso. - Tokių dalykų Amerikoje niekad negalėtų būti.

Prakeikiu tą dieną, kai iš jos išvykau.

Andolinis stabtelėjo užsirūkyti, tad jo palydovai taip pat gavo sustoti.

– Tiesą sakant, - su šypsena veide papsėdamas nedideli cigarą tarė Andolinis, - siciliečiai mieliau uosto mėšlą savo gimtuosiuose kaimuose negu geriausius kvepalus Paryžiuje. Ką aš čia veikiu? Juk galėjau pasprukti į

Braziliją, kaip kai kurie kiti. Mes, siciliečiai, mylime gimtąjį kraštą, bet Sicilija mūsų nemyli.

– Kvailas buvau, kad sugrįžau, - pasakė Turio tėvas. - Būčiau palaukęs dar keletą mėnesių, ir pagal įstatymus mano sūnus būtų buvęs Amerikos pilietis. Bet, matyt, motinos įsčiose jis spėjo prisikvėpuoti tos šalies oro, - jis sutrikęs papurtė galvą. - Kodėl mano sūnui amžinai neduoda ramybės kitų žmonių, netgi ne giminių, rūpesčiai? Jis amžinai kupinas kilnių idėjų, amžinai kalba apie teisingumą. Tikras sicilietis kalba apie duoną.

Einant centrine Monteleprės gatve, Maiklas pastebėjo, kad miestelis idealiai tinka pasaloms ir partizaniniam karui - toks buvojo statytojų sumanymas. Gatvės buvo tokios siauros, kad jomis tegalėjo pravažiuoti vienas automobilis; kitomis tebūtų galėję prasisprausti tik nedideli vežimai ir asilai, kuriais siciliečiai vis dar gabendavo prekes. Saujelė vyrų galėjo atremti didžiausią įsibrovėlių armiją, o paskui pabėgti į balto kalkakmenio kalnus, juosiančius miestą.

Jie nusileido į centrinę aikštę; Andolinis parodė ranka bažnytėlę, gerokai aukštesnę už aplinkinius namus, ir tarė: – Šioje bažnyčioje slėpėsi Turis, kai policininkai pirmą kartą mėgino jį sučiupti. Nuo to laiko jis pasidarė bemaž kaip vaiduoklis.

Vyrų trijulė spoksojo į bažnyčios duris, tarsi pro jas išėjęs jiems galėtų pasirodyti Salvatorė Giljanas.

Saulė galutinai pasislėpė už kalnų; prieš pat komendanto valandą jie grįžo namo. Ten jų laukė du nepažįstami vyrai, tiksliau sakant, nepažįstami tik Maiklui, nes jie apkabino Turio tėvą ir paspaudė ranką Stefanui Andoliniui. Vienas iš jų buvo liesas jaunuolis nepaprastai blyškia oda ir didžiulėmis tamsiomis karštligiškai žvilgančiomis akimis. Jis buvo su dabitiškais ūsais ir bemaž moteriško grožio, nors jokiu būdu nebūtum galėjęs sakyti, kad išore jis panėši į moterį. Nuo jo dvelkė išdidžiu žiaurumu, būdingu tiems, kurie pasiryžę bet kokia kaina priversti visus jiems paklusti.

Maiklas apstulbo, kai šis vyras buvo pristatytas kaip Gasparas Pišiota. Mat Pišiota buvo Turio Giljano dešinioji ranka, jo pusbrolis ir artimiausias draugas. Paieškomų Sicilijos nusikaltėlių sąrašuose jis buvo antras po Giljano, už jo galvą valdžia siūlė penkis milijonus lirų. Iš legendų, kurių Maiklas buvo prisiklausęs apie Gasparą Pišiotą, Maiklas įsivaizdavo jį esant šiurpios, nuožmios išorės, bet priešais jį stovėjo liesutis vyras džiovininko veidu. Čia, Monteleprėje, kontroliuojamoje dviejų tūkstančių Romos policininkų.

Ne mažiau įstabus, tik kitkuo, buvo ir kitas vyras. Pirmąsyk į jį žvilgtelėjęs, Maiklas krūptelėjo. Vyriškis buvo nykštuko ūgio, bet laikėsi taip oriai, kad Maiklas iškart pajuto turįs neišduoti savo emocijų, nes gali mirtinai jį įžeisti. Jis vilkėjo puikiai pasiūta pilka eilute siauromis juostelėmis, virš gelsvų marškinių puikavosi prašmatnus platus sidabrinių tonų kaklaraištis. Plaukai buvo tankūs, bemaž visai pražilę; jam buvo ne daugiau kaip penkiasdešimt metų. Jis atrodė elegantiškai, kiek elegantiškai gali atrodyti neūžauga. Veido bruožai buvo gražūs, bet šiurkštoki, lūpos putlios, gosliai išlenktos.

Pajutęs Maiklo sutrikimą, pasisveikindamas jis ironiškai, bet draugiškai šyptelėjo. Maiklui jį pristatė kaip profesorių Hektorą Adonį.

Turio motina padengė stalą virtuvėje. Vakarieniavo prie lango šalia balkono, pro kurį buvo matyti raudonų dryžių išraižytas dangus ir miestelį juosiantys kalnai, gaubiami vakaro sutemų. Maiklas valgė pamažu, jausdamas, kad visi jį stebi ir vertina. Valgis buvo labai paprastas, bet gardus - spagečiai su juodu lyg rašalas kalmarų padažu ir troškinta triušiena su aštriu raudonųjų ankštinių pipirų ir pomidorų padažu.

– Taigi, kaip esu girdėjęs, tu esi sūnus Vito Korleonės, kuris galingesnis net už mūsų doną Kročę, - galop prabilo Gasparas Pišiota vietine tarme. - Ir tu išgelbėsi mūsų Turį.

Jo balse buvo justi atsaini pašaipa, tarsi raginanti įsižeisti, jeigu tik išdrįsi. Jis šypsojosi, lyg dvejodamas kiekvieno poelgio motyvais, sakytų: „Taip, tu išties darai gerą darbą, bet kokia tau iš to nauda?“ Vis dėlto jo laikysenoje nebuvo jokios nepagarbos - jis žinojo Maiklo istoriją, žinojo, kad jis irgi žmogžudys.

– Aš vykdau tėvo nurodymus, - atsakė Maiklas. - Man liepta laukti Trapanyje, kol pas mane atvyks Giljanas, o tuomet nusivežti jį į Ameriką.

– Ar tu garantuoji Turio saugumą nuo tada, kai jis bus tavo rankose? - šįsyk rimčiau paklausė Pišiota. - Ar gali apsaugoti jį nuo Romos?

Maiklas jautė, kad Turio motina įdėmiai stebi jį nerimastingu veidu.

– Tiek, kiek žmogus gali garantuoti, nežinodamas, ką numačiusi lemtis. Taip, aš esu įsitikinęs.

Maiklas pamatė, kad įtampa Marijos Giljano veide atslūgo, bet Pišiota atrėžė: – O aš - ne. Šiandien tu parodei pasitikėjimą donų Kroče. Tu papasakojai jam savąjį pabėgimo planą.

– O kodėl aš neturėjau to daryti? - atsikirto Maiklas, pamanęs: kokiu būdu, velniai griebtų, Pišiota taip greitai sužinojo pietų pas doną Kročę smulkmenas? - Tėvo nurodymuose sakoma, kad donas Kročė organizuos Giljano perdavimą man. Šiaip ar taip, aš papasakojau jam tik vieną pabėgimo planą.

– O kokie kiti? - paklausė Pišiota. Pamatęs Maiklą svyruojant, jis pridūrė: - Kalbėk atvirai. Jeigu šiame kambaryje esančiais negalima pasikliauti, tuomet Turio padėtis beviltiška.

Pirmą sykį prabilo žemaūgis, Hektoras Adonis. Jo balsas buvo nepaprastai sodrus - oratoriaus iš prigimties, mokančio įtikinti žmones, balsas.

– Mano brangusis Maiklai, tu privalai suprasti: donas Kročė - Turio Giljano priešas. Informacija, kurią turi tavo tėvas, yra pasenusi. Akivaizdu, kad mes negalime atiduoti Turio tau į rankas nesiėmę atsargumo priemonių, - jis kalbėjo taisyklinga italų kalba, kaip romietis, o ne sicilietiška tarme.

– Aš tikiu dono Korleonės pažadu padėti mano sūnui, - įsiterpė Turio tėvas. - Gali tuo neabejoti.

– Aš reikalauju, kad papasakotum mums savo planus, - tarė Hektoras Adonis.

– Galiu papasakoti jums tai, ką pasakojau donui Kročei, - atsakė Maiklas. - Bet kodėl turėčiau kam nors pasakoti kitus savo planus? Jeigu aš paklausčiau, kur šiuo metu slapstosi Turis Giljanas, jūs juk man nesakytumėt, ar ne?

Maiklas pamatė, kad Pišiota šypsosi, nuoširdžiai patenkintas jo atsakymu.

– Tai skirtingi dalykai, - tarė Hektoras Adonis. - Tau nėra reikalo žinoti, kur slapstosi Turis. O mums reikia žinoti tavo planus, kad galėtume padėti.

– Aš nieko apie jus nežinau, - ramiai atsakė Maiklas.

Gražiame neūžaugos veide nušvito šypsena. Jis atsistojo ir nusilenkė Maiklui.

– Atleisk man, - kuo nuoširdžiausiai tarė jis. - Aš buvau Turio mokytojas, kai jis dar buvo mažas vaikas, ir jo tėvai padarė man garbę pasirinkdami mane jo krikštatėviu. Dabar aš esu istorijos ir literatūros profesorius Palermo universitete. Bet geriausią rekomendaciją galėtų patvirtinti visi, sėdintys prie šio stalo: aš visados buvau ir dabar esu Giljano būrio narys.

– Aš taip pat esu to būrio narys, - ramiai tarė Stefanas Andolinis. - Tu žinai, kuo aš vardu, žinai, kad esu tavo pusbrolis. Tačiau mane dar vadina Fra Diavalo2. Šį vardą Sicilijoje taip pat gaubė legenda, ir Maiklas buvo ne kartą jį girdėjęs. Tą žmogžudžio veidą jis užsitarnavo, - dingtelėjo Maiklui. Andolinis taip pat slapstėsi nuo policijos, nes už jo galvą buvo paskirta premija. Nepaisant to, tą dieną per pietus jis sėdėjo greta inspektoriaus Velardžio.

Jie visi laukė Maiklo atsakymo. Maiklas neketino atskleisti jiems galutinio savo plano, bet jis žinojo privaląs kažką pasakyti.

Turio motina įdėmiai žvelgė į jį, tad Maiklas kreipėsi tiesiai į ją: – Viskas labai paprasta. Pirmiausia turiu jus įspėti: aš galiu laukti ne ilgiau kaip septynias dienas. Aš labai ilgai nebuvai namie, be to, turiu padėti tėvui išspręsti jo paties problemas. Jūs, be abejo, suprantate, kaip nekantrauju grįžti pas saviškius, bet tėvas nori, kad padėčiau jūsų sūnui. Paskutinis nurodymas, kurį gavau per pasiuntinį - aplankyti doną Kročę, paskui vykti į Trapanį. Ten turiu laukti vietinio dono dvaro rūmuose. Ten manęs lauks žmonės iš Amerikos, kuriais galiu visiškai pasikliauti. Kvalifikuoti vyrai, - jis padarė pauzę. Žodis „kvalifikuoti“ Sicilijoje turėjo kitą reikšmę - paprastai juo buvo vadinami neeiliniai mafijos budeliai. Jis kalbėjo toliau: - Turis, nusigavęs iki manęs, bus saugus. Dvaro rūmai - tikra tvirtovė. O po kelių valandų greitu laivu išplauksime į vieną Afrikos miestą. Ten mūsų lauks specialus lėktuvas, kuris nuskraidins mus iškart į Ameriką; ten jį globos mano tėvas, ir mums nebereikės dėl jo baimintis.

– Kada būsi pasirengęs priimti Turį Giljaną? - paklausė Adonis.

– Anksti rytą būsiu Trapanyje, - atsakė Maiklas. - Nuo to laiko - per vieną parą.

Staiga Turio motina pratrūko raudoti.

– Vargšas mano Turis niekuo nebepasitiki. Į Trapanį jis nevažiuos.

– Tuomet aš negalėsiu jam padėti, - šaltai tarė Maiklas.

Iš nevilties Turio motina visa sulinko. Netikėtai jos paguosti priėjo Pišiota. Pabučiavęs jis apkabino ją ir tarė: – Nesijaudinkite, Marija Lombardo. Turis dar klauso manęs. Aš pasakysiu jam, kad mes visi tikime šiuo žmogumi iš Amerikos - ar tai ne tiesa? - jis klausiamai pažvelgė į kitus vyrus; šie linktelėjo galvas. - Aš pats atvešiu Turį į Trapanį.

Visi atrodė patenkinti. Maiklas suprato savo šaltakraujišku atsakymu juos įtikinęs, privertęs juo pasikliauti.

Jie visi buvo siciliečiai, tad pernelyg nuoširdus ir žmogiškas kilnumas kėlė jiems įtarimą. Tuo tarpu jį patį nervino jų atsargumas ir tai, kad tėvo planai jaukiasi: donas Kročė dabar priešas, Giljanas, ko gera, greitai pas jį neatvyks, o gal net visai nepasirodys. O galų gale kas jam tas Turis Giljanas? Tiesą sakant, - dingtelėjo Maiklui dar viena mintis, - kas jis tėvui?

Maiklą nusivedė į nedidelę svetainę, kur motina patiekė kavos ir anyžinės, atsiprašinėdama neturinti saldumynų. Visi tikino Maiklą, kad anyžinė sušildysianti prieš ilgą naktinę kelionę į Trapanį. Profesorius išsitraukė auksinį portsigarą iš savo elegantiškai pasiūto švarko kišenės, pasiūlė visiems po cigaretę ir pats užsirūkė. Papsėdamas dailiai lenktomis lūpomis, jis visai užsimiršo ir tiek atsilošė kėdėje, kad kojomis nebesiekė grindų. Kurį laiką jis atrodė lyg ant virvės kabanti marionetė.

Marija Lombardo parodė didžiulį portretą ant sienos.

– Ar ne gražuolis? - tarė ji. - Jis toks pat geras, kaip gražus. Man plyšo širdis, kai jį paskelbė už įstatymo ribų. Ar pamenate tą baisią dieną, sinjore Adoni? Ir visa, ką jie primelavo apie Portela dela Džinestrą? Mano sūnus niekados nebūtų šitaip pasielgęs.

Vyrai pasijuto nejaukiai; Maiklui jau antrą kartą tą dieną parūpo, kas nutiko toje Portela dela Džinestroje, bet jis nesiryžo klausti.

– Kai aš buvau Turio mokytojas, - prabilo Adonis, - jis be galo daug skaitė. Jis atmintinai mokėjo legendas apie Karolį Didįjį ir Rolandą, o dabar pats pavirto mitologine figūra. Man irgi plyšo širdis, kai jį paskelbė už įstatymo ribų.

– Jam pasiseks, jeigu liks gyvas, - su kartėliu tarė Turio motina. - Ak, kodėl mes panorome, kad mūsų sūnus gimtų čia?! O taip, mes norėjome, kad jis būtų tikras sicilietis, - ji nusijuokė - šiurpiai, tulžingai. - Toks jis dabar ir yra: nuolatos baiminasi dėl savo gyvybės, už jo galvą pažadėta premija, - ji nuščiuvo, o paskui karštai ir įsitikinusi pridūrė: - O iš tikrųjų mano sūnus - šventasis.

Maiklas pastebėjo Pišiotą keistai šypsantis - taip daro žmonės, klausydamiesi, kaip mylintys tėvai pernelyg sentimentaliai aukština savo vaikų dorybes. Net Turio tėvas nekantriai mostelėjo ranka. Andolinis gudriai šypsojosi.

– Brangioji Marija Lombardo, - švelniai, bet podraug vėsokai tarė Pišiota, - neįrodinėkite, kad jūsų sūnus toks bejėgis. Jis nesileidžia skriaudžiamas, o priešai vis dar jo bijo.

– Aš žinau, kad jis nužudęs ne vieną žmogų, - jau ramiau tarė Turio motina, - bet jis nekart nepasielgė neteisingai. Ir visuomet leisdavo tiems nelaimėliams apsivalyti savo sielas ir paskutinį kartą pasimelsti Dievui, - staiga ji sugriebė Maiklą už rankos ir pro virtuvę nusivedė į balkoną. - Nė vienas iš tų žmonių nepažįsta mano sūnaus, - aiškino ji Maiklui. - Jie nežino, koks jis geras ir švelnus. Galbūt su kitais jis turi būti kitoks, bet su manim jis visados būdavo pačiu savimi. Jis tikėdavo kiekvienu mano žodžiu, nesyk nėra šiurkščiai man atsikirtęs. Jis buvo pareigingas mylintis sūnus. Kai buvo paskelbtas už įstatymo ribų, pirmosiomis dienomis jis žiūrėjo žemyn nuo kalnų, bet manęs nematė; aš taip pat žiūrėjau užvertusi galvą, bet nemačiau jo. Tačiau mudu jautėme vienas kitą, jautėme vienas kito meilę. Ir šįvakar aš jaučiu, jog jis čia, o kai pagalvoju, kad jis vienas kalnuose, medžiojamas tūkstančių kareivių, man plyšta širdis. Tu, ko gera, vienintelis, galįs jį išgelbėti. Pažadėk, kad jo lauksi, - ji tvirtai sugniaužė jam delnus; ašaros ritosi jos skruostais.

Maiklas pažvelgė į nakties tamsos gaubiamą Monteleprę, jaukiai prigludusią prie aukštųjų kalnų šlaitų; tik centrinėje aikštėje spingsėjo šviesos taškelis. Dangus buvo nusagstytas žvaigždžių. Gatvelėse kartais pasigirsdavo šautuvų žvangėjimas ir kimūs patruliuojančių karabinierių balsai. Atrodė, tarsi mieste knibžda vaiduoklių. Jie sklandė švelniame vasaros nakties ore, kupiname citrinmedžių kvapo, tylaus gausybės vabzdžių dūzgimo, netikėtų klaidžiojančių patrulių šūksnių.

– Aš lauksiu tiek, kiek galėsiu, - švelniai tarė Maiklas. - Bet tėvui reikia manęs namie. Jūs turite priversti sūnų pas mane atvykti.

Ji linktelėjo galvą ir parsivedė jį į svetainę. Pišiota žingsniavo pirmyn atgal po kambarį; jis atrodė susinervinęs.

– Mes nutarėme, kad visi turime sulaukti, kol išauš ir pasibaigs komendanto valanda, - tarė jis. - Pernelyg daug kareivių naktį pyškina į kairę ir į dešinę išgirdę menkiausią krebždesį, tad gali įvykti koks nelaimingas

atsitikimas. Tu neprieštarauji? - paklausė jis Maiklo.

– Ne, jeigu tik neapsunkinsime šeimininkų.

Apie tai nesą ko nė kalbėti: jie daugel kartų ištisą naktį nesudėdavo bluosto, kai Turis vogčia atkakdavo į miestelį aplankyti tėvų. Be to, jiems reikia pasišnekėti apie kai kuriuos dalykus, išsiaiškinti daugybę smulkmenų. Jie patogiai įsitaisė - laukė ilga naktis. Profesorius nusimetė švarką ir kaklaraištį, bet vis tiek atrodė elegantiškai. Motina vėl išvirė kavos.

Maiklas paprašė papasakoti jam visa, ką jie gali, apie Turį Giljaną. Jis jautėsi privaląs suprasti šį žmogų.

Tėvai vėl papasakojo, koks nuostabus sūnus Turis visuomet buvęs. Andolinis papasakojo, kaip Turis išgelbėjo jam gyvybę. Pišiota prisiminė juokingas istorijas apie Turio narsą, humoro jausmą ir visai nežiaurų būdą. Nors jis kartais būdavo negailestingas išdavikams ir priešams, niekuomet neįžeisdavo jų vyriškumo juos kankindamas ar žemindamas. Paskui jis papasakojo apie tragediją prie Portela dela Džinestros.

– Tą dieną jis raudojo, - pasakė Pišiota. - Visų savo būrio vyrų akivaizdoje.

– Negali būti, kad jis nužudė tuos žmones prie Džinestros, - tarė Marija Lombardo.

– Mes visi tai žinome, - paguodė ją Adonis. - Jis iš prigimties yra švelnaus būdo, - atsigręžęs į Maiklą, profesorius tarė: - Jis be galo mėgo knygas. Maniau, kad jis taps poetu ar mokslininku. Jis ūmaus būdo, bet niekados nebūdavo žiaurus, nes jo įniršis pateisinamas. Jis nekentė neteisingumo. Nekentė karabinierių už tai, kad jie taip žvėriškai elgiasi su vargšais, bet keliaklupsčiauja prieš turtuolius. Dar vaikas būdamas jis įsiuto, išgirdęs apie valstietį, negalėjusį laikyti savo aruoduose grūdų, kuriuos pats užsiaugino, gerti vyno, kurį pats pasidarė, valgyti kiaulių, kurias pats paskerdė. Tačiau jis buvo švelnus vaikas.

– Dabar jis nėra toks švelnus, - nusijuokęs tarė Pišiota. - O tu, Hektorai, nevaidink mažučio mokytojo.

Raitas tu ne menkesnis vyras negu kuris nors iš mūsų.

– Ne laikas šmaikštauti, Aspanai, - rūsčiai dėbtelėjęs sudraudė jį Adonis.

– Mažyli, nejaugi manai, kad galiu tavęs išsigąsti? - ėmė karščiuotis Pišiota.

Maiklas įsidėmėjo, kad Pišiota pravardžiuojamas Aspanu, ir kad juodu su profesoriumi nuoširdžiai kits kito nemėgsta, nes Pišiota nuolatos pašiepdavo Adonį dėl jo ūgio, o šis visuomet šnekėdavo su Pišiota rūsčiu balsu. Tiesą sakant, tarp jų visų sklandė kažkoks nepasitikėjimas; visi privengė Andolinio, Turio motina, rodės, nė vienu iš jų iki galo nepasitiki. Tačiau nakčiai gilėjant Maiklas nebeabejojo, kad jie visi Turį myli.

– Turis yra parašęs testamentą, - atsargiai prašneko Maiklas. - Kur jis dabar?

Stojo ilga tyla; visi įdėmiai sužiuro į jį. Staiga tas jų nepasitikėjimas apėmė ir jį.

– Turis pradėjo jį rašyti mano patariamas ir padedamas, - galop prabilo Adonis. - Jis padėjęs parašą po kiekvienu puslapiu. Jame surašyti visi slapti sandėriai su donų Kroče, Romos vyriausybe ir tikroji tiesa apie Portela dela Džinestrą. Jeigu testamentas būtų viešai paskelbtas, vyriausybė tikrai žlugtų. Tai paskutinė Turio korta, jeigu atsitiks blogiausia.

– Aš tikiuosi, testamentas saugioje vietoje, - tarė Maiklas.

– Taip, - patvirtino Pišiota. - Donas Kročė labai norėtų, kad testamentas pakliūtų jam į nagus.

– Kai ateis laikas, mes padarysime taip, kad šis testamentas atsidurtų pas tave, - tarė motina. - Gal tu sugebėsi išsiųsti jį į Ameriką su mergina.

– Kokia mergina? - nustebęs nužvelgė juos Maiklas. Visi nusuko akis, tarsi susigėdę ar blogos nuojautos apimti, žinodami, kad tai jam nemalonus netikėtumas, ir baimindamiesi jo reakcijos.

– Mano sūnaus sužadėtinė, - atsakė motina. - Ji nėščia. Juk ji neišgaruos kaip rūkas, - pasisukusi į kitus tarė ji. - Tegul jis dabar pasako, paims ją ar ne.

Nors ji stengėsi tvardytis, Maiklas matė, kad ji nerimauja, kaip jis reaguos.

– Ji atvažiuos pas tave į Trapanį, - aiškino Marija Lombardo. - Turis nori, kad išsiųstum ją į Ameriką pirma jo. Gavęs iš jos žinią, kad saugiai ten nusigavo, Turis prisistatys pas tave.

– Aš negavau tokių nurodymų, - atsargiai tarė Maiklas. - Man reikėtų pasitarti su savo žmonėmis Trapanyje, ar galėsiu tiek laukti. Žinau, kad judu su vyru išvyksite į Ameriką po to, kai jūsų sūnus ten nusigaus. Ar mergina negalėtų palaukti ir vykti kartu su jumis?

– Mergina - tavo išbandymas, - be užuolankų paaiškino Pišiota. - Ji atsiųs slaptažodį, ir tuomet Turis žinos sutapęs ne tik su doru, bet dar ir sumaniu žmogumi. Tik tuomet jis galės patikėti, kad tu gali sėkmingai išvežti jį iš Sicilijos.

– Aspanai, aš jau sakiau tau ir savo sūnui, - pyktelėjo Turio tėvas. - Donas Korleonė davė žodį mums padėti.

– Tokius nurodymus gavau iš Turio, - lyg teisindamasis tarė Pišiota.

Maiklas karštligiškai svarstė, paskui tarė: – Manding, tai labai išmintingas sumanymas. Mes galime išmėginti pabėgimo maršrutą ir įsitikinti, ar priešas jo nesusekė.

Maiklas neketino panaudoti to paties maršruto Giljanui pabėgti. Jis kreipėsi į Turio motiną: – Galiu išsiųsti judu su vyru kartu su mergina, - jis klausiamai pažvelgė į tėvus, bet jie abu papurtė galvas.

– Tai neblogas sumanymas, - tikino juos Adonis.

– Mes neišvyksime iš Sicilijos, kol mūsų sūnus čia, - pareiškė Turio motina. Tėvas susidėjo rankas ant krūtinės ir pritariamai linktelėjo galva. Maiklas suprato, ką jie galvoja: jeigu Turis mirs Sicilijoje, jie nenorės gyventi Amerikoje. Jie privalės pasilikti čia, kad jį apraudotų, palaidotų, atneštų gėlių ant jo kapo. O mergina gali išvykti - su Turiu ją sieja vien meilė, bet ne kraujo ryšys.

Tą naktį Marija Lombardo Giljano parodė Maiklui albumą, kuriame buvo suklijavusi iškarpas iš laikraščių apie Turį, plakatus, kuriuose Romos valdžia siūlė didesnę ar mažesnę premiją už Turio galvą. Ji parodė nuotraukomis iliustruotą straipsnį iš 1948 metų amerikietiško žurnalo „Life“. Jame buvo rašoma, esą Turis Giljanas - didžiausias šių laikų plėšikas, italų Robinas Hudas, apiplėšinėjantis turčius, kad padėtų skurdžiams.

Buvo pateiktas ir vienas iš garsiųjų laiškų, kurį Turis išsiuntinėjo laikraščių redakcijoms. Jis rašė: „Penkerius metus aš koviausi, norėdamas išlaisvinti Siciliją. Aš atiduodavau vargšams ką atėmęs iš turtuolių. Tegul Sicilijos žmonės balsu pasako, kas aš esu - nusikaltėlis ar kovotojas už laisvę. Jeigu jie pasisakys prieš mane, aš atsiduosiu į jūsų rankas ir lauksiu teismo. Kol jie bus už mane, aš ir toliau kausiuosi visais frontais“.

Visai nepanašu į besislapstantį nuo persekiotojų plėšiką, - pamanė Maiklas, žvelgdamas į išdidžiai švytintį Marijos Lombardo veidą. Jis pajuto puikiai ją suprantąs, be to, ji labai panėšėjo į jo paties motiną.

Jos veide buvo likę patirtų negandų pėdsakų, bet akys degė nekantrumu toliau kautis su lemtimi.

Pagaliau išaušo, ir Maiklas atsistojęs su visais atsisveikino. Jo nuostabai, Turio motina šiltai jį apkabino.

– Tu man primeni sūnų, - tarė ji. - Aš tavimi pasitikiu.

Priėjusi prie židinio atbrailos, ji nuėmė medinę Marijos statulėlę.

Marija buvo juodaodė, afrikietiškų bruožų.

– Paimk ją dovanų. Daugiau nieko vertingo neturiu.

Maiklas mėgino atsisakyti, bet ji privertė dovaną paimti.

– Sicilijoje yra vos kelios tokios statulėlės, - paaiškino profesorius. - Keista, bet mes labai artimai susiję su Afrika.

– Nekreipk dėmesio į jos išvaizdą, - gali jai melstis, - pasakė Turio motina.

– Gali, - su panieka balse tarė Pišiota. - Bet naudos iš jos tiek pat, kiek iš bet kurios kitos.

Maiklas žiūrėjo, kaip Pišiota atsisveikina su Turio motina. Juodu aiškiai siejo kažkoks šiltas jausmas. Pišiota pabučiavo ją į vieną skruostą, paskui į kitą, raminamai patapšnojo per ranką. Ji glustelėjo veidu jam prie peties ir tarė: – Aspanai, Aspanai, aš tave myliu kaip savo sūnų. Neleisk jiems nužudyti Turio.

Ji pravirko.

Visas Pišiotos šaltumas išgaravo; tamsus prakaulus jo veidas sušvelnėjo, visas kūnas tarsi sugniužo.

– Jūs visi sulauksite senatvės Amerikoje, - pažadėjo jis.

Paskui atsigręžė į Maiklą: – Per šią savaitę pristatysiu tau Turį.

Jis paskubomis išėjo pro duris, netaręs daugiau nė žodžio. Jis irgi turėjo specialų leidimą raudonais apvadais ir galėjo vėl pranykti kalnuose. Hektoras Adonis nusprendė pasilikti pas Giljanus, nors turėjo miestelyje savo namą.

Maiklas ir Andolinis įlipo į fiatą ir pro centrinę aikštę išvažiavo į plentą, vedantį į Kastelvetraną ir Trapanio miestą pajūryje. Andolinis vairavo automobilį labai atsargiai, be to juos daug kartų stabdė policija, tad į Trapanį jie nusigavo tik vidurdienį.

1 Galvų galva (it.). Čia ir toliau pastabos vertėjo.

2 Broliu velniu (it.).

II KNYGA Turis Giljanas 1943 m.

2 skyrius Hektoras Adonis 1943 metų rugsėjį dėstė istoriją ir literatūrą Palermo universitete. Kadangi buvo nepaprastai žemo ūgio, jo kolegos elgėsi su juo ne taip pagarbiai, kaip jis buvo nusipelnęs savo talentais.

Tačiau pagal Sicilijos tradicijas tai buvo neišvengiama: šlykštus paprotys pravardžiuoti žmogų už jo fizinius trūkumus čia buvo visai įprastas dalykas. Vienintelis žmogus, gebėjęs deramai įvertinti Adonį, buvo universiteto rektorius.

Tą 1943-iųjų rugsėjį artinosi permainos profesoriaus Hektoro Adonio gyvenime. Pietų Italijoje karas baigėsi. Amerikiečių armija užėmė Siciliją ir patraukė į žemyninę Italijos dalį. Fašizmas buvo sutriuškintas, Italija atgimė; pirmąsyk per keturiolika šimtmečių Sicilijos sala neturėjo tikro valdovo. Tačiau Hektoras Adonis, žinodamas, kad istorija mėgsta papokštauti, neturėjo daug vilčių. Mafija jau buvo pradėjusi grobti valdžią Sicilijoje. Jis nujautė, kad ji, nelyginant vėžys, plintantis organizme, dusins tokiais pat mirtinais gniaužtais kaip bet kuris totalitarinis režimas. Tą dieną jis pro savo kabineto langą žvelgė į universiteto teritoriją, į keletą pastatų, kuriuos turbūt reikėjo vadinti universiteto miesteliu.

Bendrabučių čia nereikėjo, nes tokio universitetinio gyvenimo, koks vyksta Anglijoje ar Amerikoje, čia nebuvo. Dauguma Palermo studentų mokydavosi namie, tik pagal patvirtintą tvarkaraštį konsultuodavosi pas profesorius. Studentai galėjo nebaudžiami praleidinėti profesorių skaitomas paskaitas. Šitokią sistemą Hektoras Adonis laikė gėdinga, o Sicilijoje - dar ir kvaila, nes, jo manymu, siciliečiams reikėjo dar griežtesnės pedagoginės drausmės negu kitų šalių studentams.

Pro gotikinio stiliaus langą jis matė iš visų Sicilijos provincijų plūstančius mafijos vadus; jie kaip kasmet šiuo metų laiku atvyko paspausti universiteto dėstytojų. Valdant fašistams šie mafijos vadeivos buvo atsargesni, nuolankesni, bet dabar, įsigalėjus švelniai amerikiečių grąžintai demokratijai, jie išlindo į paviršių nelyginant sliekai iš lietaus permerktos žemės ir vėl ėmė elgtis kaip kadaise. Jie nebebuvo nuolankūs kaip dar visai neseniai.

Mafijos vadai, „draugų draugai“, smulkių vietinių klanų iš gausių Sicilijos kaimų viršiausieji šventiškai išsipuošę atvyko užtarti studentų - turtingų žemvaldžių sūnų ar giminaičių, o gal draugų sūnų, neišlaikiusių įskaitų ir egzaminų, tad negausiančių diplomų, jei nebus imtasi kokių griežtų priemonių. O tie diplomai turėjo milžinišką svarbą. Kaip dar šeimos galėjo atsikratyti negabių, neapsišvietusių, jokių siekių neturinčių sūnų? Gimdytojams tektų išlaikyti tokius sūnus iki pat karsto lentos. O turėdami diplomus, tas universiteto išduotas pergamento skiautes, tie patys nenaudėliai galėjo tapti mokytojais, gydytojais, parlamento nariais, blogiausiu atveju - smulkiais valdininkais.

Hektoras Adonis skėstelėjo rankomis; paguodos jam teikė tik istorija. Jo taip mėgstami britai didžiausio imperijos pakilimo laikotarpiu patikėjo savo armijas tokiems pat niekam tikusiems turtuolių sūnums, kurių gimdytojai nupirkdavo jiems armijos ir laivyno karininkų laipsnius. Vis tiek imperija klestėjo. Tiesa, tie vadai be reikalo leisdavo priešui išskersti savo vyrus, bet ir patys kartu paguldydavo galvas - narsa aukštuomenei buvo privaloma. O paguldydami galvas jie bent jau išspręsdavo vieną problemą: nieko neverti netikšos netapdavo našta valstybei. Italai nebuvo nei tokie kilnūs, nei tokie blaiviai praktiški. Mylėdami savo vaikus, jie saugojo juos nuo pavojų, o valstybė jiems buvo nė motais.

Pro savo langą Adonis matė mažiausiai tris vietinės mafijos vadus, kurie slankiojo po universiteto teritoriją, dairydamiesi aukų. Jie buvo užsidėję audeklo kepures, avėjo odiniais auliniais batais, persimetę per ranką nešiojo sunkius aksomo švarkus, nes tebesilaikė šilti orai. Dovanų jie nešėsi krepšius su vaisiais ir bambuku apipintus naminio vyno butelius. Ne, tai nebuvo kyšis - veikiau rūpestingo svečio vaistai nuo baimės, kuri suspaus profesoriui širdį jį pamačius. Mat dauguma profesorių buvo vietiniai, siciliečiai, tad žinojo, kad prašymo šiukštu nevalia neįvykdyti.

Vienas mafijos vadų, pasidabinęs taip kaimiškai, kad drąsiai galėjo dainuoti „Kaimo garbėje“, įėjęs į pastatą ėmė lipti laiptais. Profesorius Adonis, jausdamas sardonišką pasitenkinimą, pasirengė vaidinti tuoj prasidėsiančioje komedijoje.

Adonis pažinojo šį žmogų. Jo pavardė buvo Bučila; jis turėjo ūkį ir avių bandą prie Partinikos miestelio netoli Monteleprės. Juodu paspaudė kits kitam ranką, ir Bučila ištiesė atsineštą krepšį.

– Pas mus gausybė vaisių pūva nukritę, tai aš ir pamaniau: imsiu ir nunešiu šiek tiek profesoriui, - tarė mafijozas. Jis buvo neaukštas, plačiapetis vyras; visą gyvenimą sunkiai triūsęs, jis virto tikru kalnu. Adonis žinojo, kad Bučila garsėja savo sąžiningumu ir kilnumu - nors turėjo didžiulę galią, nesistengė pralobti.

Seno raugo mafijos vadai, siekę ne turto, o pagarbos ir šlovės, laikė jį atgyvena.

Adonis šypsodamas paėmė kraitelę - koks Sicilijos valstietis leis daiktui nueiti perniek? Juk kiekvieną ant žemės nukritusią alyvuogę apipuldavo šimtas vaikų, rajų lyg skėriai.

Bučila atsiduso. Jis elgėsi draugiškai, bet Adonis žinojo: tas draugiškumas akies mirksniu gali pavirsti agresyvumu. Tad jis su užuojauta šypsojosi, kai Bučila porino: – Grynas vargas! Tiek darbo turiu ūkyje, bet kaimynui paprašius nedidelės paslaugos, negi galėjau atsisakyti? Mano tėvas pažinojo jo tėvą, o senelis jo senelį. Toks jau mano būdas, o gal mano nelaimė įvykdysiu kiekvieną draugo prašymą. Juk mes visi krikščionys, ar ne?

– Mes, siciliečiai, visi vienodi, - lipšniai tarė Adonis. - Mes pernelyg dosnūs. Štai kodėl tie šiauriečiai Romoje taip gėdingai mus išnaudoja.

Su šituo vargo nebus, - įdėmiai pasižiūrėjęs į Adonį nusprendė Bučila. Be to, kažkas lyg ir minėjo, kad šitas profesorius yra vienas iš „draugų“. Jis tikrai neatrodo išsigandęs. O jeigu jis išties „draugų draugas“, tai kodėl jis, Bučila, to nežinojo? Bet „draugų“ esama įvairių lygių. Šiaip ar taip, šis žmogus supranta, kokiame pasaulyje gyvena.

– Aš atėjau prašyti paslaugos, - prabilo Bučila, - kaip vienas sicilietis kito. Mano kaimyno sūnus šįmet neišlaikė egzamino universitete. Jūsų egzamino. Taip teigia mano kaimynas. Tačiau, išgirdęs jūsų pavardę, aš jam pasakiau: „Ką? Sinjoras Adonis?! Betgi pasaulyje nerasi geresnės širdies žmogaus už jį! Viską žinodamas, jis niekados šitaip negailestingai nebūtų pasielgęs. Niekados“. Tad su ašaromis akyse jis mane maldavo

papasakoti jums visą istoriją ir kuo nuolankiausiai prašyti jūsų, kad ištaisytumėte pažymį, idant jis galėtų leistis į pasaulį užsidirbti sau duonos. Šis rafinuotas mandagumas neapgavo Hektoro Adonio. Ir šiuo požiūriu siciliečiai panėšėjo į anglus, kuriais jis taip žavėjosi: jie galėjo būti tokie subtiliai šiurkštūs, kad tu daugel dienų mėgaudavaisi jų įžeidinėjimais, kol galop suprasdavai esąs mirtinai sužeistas. Jeigu kalbant apie anglus „mirtinai sužeistas“ būtų viso labo hiperbolė, tai neįvykdęs sinjoro Bučilos prašymo, vieną tamsią naktį profesorius tikrai susilauktų‘ šūvio iš luparos.

– Ne, mes negalime leisti, kad jaunas žmogus mirtų badu šiame baisiame pasaulyje, - kramsnodamas alyvas ir uogas iš krepšio, kaip to reikalavo mandagumas, tarė profesorius. - Kokia to vaikino pavardė?

Išgirdęs ją, Adonis ištraukė iš savo stalo stalčiaus žurnalą ir ėmė jį vartyti, nors tą pavardę, aišku, puikiai žinojo.

Susikirtęs studentas buvo stuobrys, mulkis, bukesnis už avis Bučilos bandoje. Jis buvo tinginys ir mergišius, nevala ir pagyrūnas, beviltiškas beraštis, neskiriantis „Iliados“ nuo „Dekamerono“. Vis tiek Hektoras Adonis maloniai nusišypsojo Bučilai ir baisiausiai nustebusiu balsu tarė: – A, jam iškilo šiokių tokių sunkumų per vieną egzaminą. Bet šį reikalą nesunku sutvarkyti. Tegul jis ateina pas mane; aš parengsiu jį štai šiame kabinete, o paskui dar sykį išegzaminuosiu. Jis tikrai išlaikys tą egzaminą.

Juodu paspaudė vienas kitam ranką, ir svečias išėjo. Dar vieną draugą įsigijau, - pamanė Hektoras. Kas iš to, kad visi jauni netikšos nepelnytai gauna diplomus? Italijoje 1943-iaisiais jie galėjo nebent nusišluostyti jais savo išpopintus pasturgalius - ar tikėtis jų padedami įsitaisyti į kokią smulkaus valdininkėlio vietelę.

Jo minčių seką pertraukė sučirškęs telefonas, ir jis vėl susierzino, tik šį sykį dėl kitko. Po pirmojo skambučio sekė pauzė, paskui dar trys trumpesni skimbtelėjimai. Telefonistė su kažkuo plepėdama tuo pat metu spaudė komutatoriaus mygtukus, ir Adonis taip įsiuto, kad užriko į ragelį „Klausau!“ šiurkščiau, negu derėjo.

Jo nelaimei, skambino universiteto rektorius. Vis dėlto, nors rektorius priekabiai reikalaudavo iš savo darbuotojų mandagumo, tuo metu jam aiškiai nedavė ramybės svarbesni dalykai negu pavaldinių šiurkštumas. Jo balsas tirtėjo iš baimės; kone ašarodamas jis ėmė maldauti: – Brangusis profesoriau Adoni, ar nemalonėtumėte ateiti į mano kabinetą? Universitetas susidūrė su rimta problema, kurią jūs vienas, ko gera, galėtumėte išspręsti. Be galo svarbus reikalas. Patikėkite manim, mano brangusis profesoriau, aš jums atsidėkosiu. Šitoks vergiškas nuolankumas sudirgino Hektorą Adonį. Ko tas idiotas iš jo tikisi? Kad jis peršoks per Palermo katedrą? Rektorius tam labiau tinka, - dingtelėjo Adoniui karti mintis, - jo ūgis per metrą aštuoniasdešimt. Tegul šoka pats, užuot prašęs savo pavaldinj su trumpiausiomis kojomis visoje Sicilijoje.

Vaizduojantis per katedrą šokantį rektorių, jam vėl grįžo nuotaika.

– Ar negalėtumėte bent jau užsiminti, kokia ta problema? - maloniai paprašė jis. - Tuomet aš pakeliui pasirengčiau.

– Savo apsilankymu mums suteikė garbę pats donas Kročė, - sukuždėjo į ragelį rektorius. - Jo sūnėnas studijuoja pas mus mediciną, ir jo profesorius pasiūlė jam be triukšmo išeiti iš universiteto. Donas Kročė atėjęs kuo mandagiausiai prašo iš naujo peržiūrėti šį sprendimą, tačiau medicinos fakulteto profesorius

reikalauja, kad jaunuolis išeitų.

– Kas tas kvailys? - paklausė Hektoras Adonis.

– Jaunasis daktaras Natorė, - atsakė rektorius. - Jis yra gerbiamas dėstytojų kolektyvo narys, bet kartais atrodo, lyg būtų iš kito pasaulio.

– Būsiu jūsų kabinete po poros minučių.

Skubėdamas kiemu į pagrindinį pastatą, Hektoras Adonis svarstė, kokios taktikos laikytis. Problemą kėlė ne rektorius, kuris visuomet išsikviesdavo Adonį šitokiems reikalams spręsti. Problemą kėlė daktaras Natorė.

Daktarą jis gerai pažinojo. Jis buvo talentingas medikas, dėstytojas, kurio mirtis neabejotinai būtų nuostolis Sicilijai, o išėjimas iš darbo - nuostolis universitetui. Kita vertus, šis tikrai garbingas nepalenkiamų principų žmogus buvo itin nuobodus ir pasipūtęs. Bet ir jis turėjo būti girdėjęs apie didįjį doną Kročę, net ir jo genialiose smegenyse turėjo glūdėti kruopelė nuovokos.

Priešais pagrindinį pastatą laukė ilgas juodas automobilis, į kurį atsišlieję stovėjo du vyrai. Nors vilkėjo solidžiais kostiumais, neatrodė respektabiliai. Adonis nutarė, kad tai dono asmens sargybinis ir vairuotojas, palikti lauke iš pagarbos mokslininkams, kurių aplankyti donas Kročė atvyko. Adonis pamatė, kaip jie nustebo, o paskui išsišiepė, išvydę tą neūžaugą puikiai pasiūtais drabužiais su portfeliu po pažastimi.

Profesorius taip rūsčiai dėbtelėjo į juos, kad jie net krūptelėjo. Nejaugi šitas neūžauga irgi „draugų draugas“?

Rektoriaus kabinetas veikiau panėšėjo į biblioteką negu į kambarį, kuriame sprendžiami reikalai - jis buvo daugiau mokslininkas negu administratorius. Visas sienas juosė knygų lentynos, baldai buvo masyvūs, bet patogūs. Atsisėdęs didžiuliame krėsle, donas Kročė siurbčiojo kavą. Jo veidas Hektorui Adoniui priminė vieno „Iliadoje“ paminėto laivo priekį, per daugelį metų sumaitotą mūšių ir audringų jūrų. Donas apsimetė matąs profesorių pirmą kartą, ir Adonis leidosi jam pristatomas. Rektorius, aišku, žinojo, kad vyksta farsas, bet jaunasis daktaras Natorė buvo apmulkintas.

Rektorius buvo aukščiausias vyras universitete, Hektoras Adonis - žemiausias. Taigi iš mandagumo rektorius susmuko ant savo kėdės ir tik tada prabilo: – Čia iškilo nedidelis nesutarimas.

Daktaras Natorė tai išgirdęs irzliai prunkštelėjo, bet donas Kročė pritardamas vos pastebimai linktelėjo galvą.

– Donas Kročė turi sūnėną, kuris trokšta tapti daktaru, - toliau aiškino rektorius. - Profesorius Natorė teigia, kad studento pažymiai per prasti, ir todėl jis negalįs gauti diplomo. Tragedija! Donas Kročė teikėsi atvykti ir užtarti sūnėną, o kadangi donas Kročė yra tiek daug gero padaręs mūsų universitetui, pamaniau, jog mes turėtume pasistengti kaip nors patenkinti jo prašymą.

– Aš pats esu neraštingas, bet niekas negalėtų teigti, kad biznio reikaluose prastai gaudausi, - be lašelio sarkazmo draugišku balsu tarė donas Kročė. „Žinia, - pamanė Hektoras Adonis, - žmogui, kuris gali papirkinėti ministrus, nurodinėti, ką nužudyti, terorizuoti krautuvių ir fabrikų savininkus, nereikia skaityti ir rašyti“.

– Savo gyvenimo kelią aš susiradau praktiškai veikdamas, - dėstė donas Kročė. - Kodėl to negalėtų padaryti mano sūnėnas? Mano seseriai plyš širdis, jei jos sūnus negalės rašyti žodžio „daktaras“ prieš savo pavardę. Ji yra tikra krikščionė, ji nori padėti pasauliui.

– Savo nuostatos aš nepakeisiu, - ryžtingai atsakė daktaras Natorė, nes buvo įsitikinęs savo teisumu.

Donas Kročė atsiduso.

– Ką bloga gali padaryti mano sūnėnas? - pataikaujančiu balsu tarė jis. - Aš suveiksiu jam tarnybą armijoje ar katalikiškoje ligoninėje seneliams. Jis glostys jiems rankas, klausysis jų bėdų. Jis be galo draugiško būdo, ir tuos senus paliegėlius tiesiog sužavės. Ko iš jūsų prašau? Kad mažumą pertvarkytumėte tuos popierius, kuriuos nuolatos kilnojate iš vienos vietos į kitą, - jis su panieka nužvelgė knygų lentynomis apjuostas kambario sienas.

Hektoras Adonis, be galo išgąsdintas nuolankaus dono Kročės tono - pavojaus signalo - pyktelėjęs pamanė, kad donui bepigu laikytis tokio požiūrio: jo žmonės tuoj pat nuveždavo jį į Šveicariją, vos tik truputį sunegaluodavo kepenys.

Adonis suprato privaląs rasti išeitį iš šios aklavietės.

– Brangusis daktare Natore, - tarė jis, - mes juk tikrai galėtume šį tą padaryti. Mažumą pamokyti jį individualiai, nusiųsti papildomos praktikos į kokią labdaringą ligoninę.

Nors buvo gimęs Palerme, daktaras Natorė visai nepanėšėjo į sicilietį. Buvo šviesiaplaukis, jau pliktelėjęs, be to, išsidavė pykstąs - tokioje subtilioje padėtyje joks sicilietis to niekad nebūtų daręs. Be abejo, dėl to kalti buvo ydingi genai, paveldėti iš kokio senovės užkariautojo normano.

– Jūs nesuprantate, brangusis profesoriau Adoni. Tas jaunasis mulkis nori tapti chirurgu.

Jėzau, Juozapai, švenčiausioji Marija su visais šventaisiais - čia tai tikra bėda, pamanė Adonis.

– Jūsų sūnėnas ničnieko neišmano apie mediciną, - matydamas, kad kolega apstulbęs neteko amo, aiškino toliau daktaras Natorė. - Atlikdamas skrodimą, jis supjaustė lavoną į gabalus, tarsi avį kepsniams. Jis praleido didžiąją dalį paskaitų, nesirengia kontroliniams darbams, į operacinę ateina kaip į šokių salę. Aš sutinku: jis draugiško būdo, malonesnio vaikino už jį nerasi. Bet juk mes kalbame apie žmogų, kuris vieną gražią dieną aštriu peiliu skverbsis į žmogaus kūną.

Hektoras Adonis puikiai žinojo, ką mąsto donas Kročė: kam rūpi, koks blogas chirurgas išeis iš vaikino? Čia juk šeimos prestižo reikalas - jei vaikinui nepasiseks, ši praras pagarbą. Kad ir koks prastas chirurgas būtų, jis niekad nenugalabys tiek žmonių, kiek labai apkrauti darbu dono Kročės samdiniai. Be to, šis jaunasis daktaras Natorė nepakluso jo valiai, nuleido negirdomis užuominą, kad jis pasirengęs mesti iš galvos sumanymą dėl chirurgo ir pasitenkintų, jei sūnėnas taptų terapeutu.

Taigi atėjo metas Hektorui Adoniui spręsti šią problemą.

– Brangusis donai Kroče, - tarė jis, - esu įsitikinęs, kad mes įkalbėsime daktarą Natorę, ir jis sutiks su jūsų pageidavimais. Bet iš kur tas romantiškas jūsų sūnėno sumanymas tapti chirurgu? Jūs pats sakote, jog jis labai švelnaus būdo, o chirurgai - sadistai iš prigimties. Be to, kas Sicilijoje savo noru lįs po peiliu? - padaręs trumpą pauzę, jis aiškino toliau: - Kita vertus, jeigu mes leisime jam baigti čia mokslus, chirurgo praktiką jis privalės atlikti Romoje, o ten jie menkiausia dingstimi stengsis sukirsti sicilietį. Reikalaudamas savo sūnėnui chirurgo diplomo, jūs darote jam meškos paslaugą. Leiskite pasiūlyti jums kompromisą.

Daktaras Natorė suniurnėjo, esą joks kompromisas neįmanomas. Pirmąsyk donas Kročė sužaibavo savo driežiškomis akimis. Daktaras Natorė užsičiaupė. Hektoras Adonis puolė dėstyti toliau: – Jūsų sūnėnas gaus pažymius, kurių pakaks tapti gydytoju, bet ne chirurgu. Mes sakysime, esą jis pernelyg

švelnios širdies, kad galėtų pjaustyti žmones.

Donas Kročė plačiai skėstelėjo rankomis, nutaisęs šaltą šypsnį.

– Jūs nurungėte mane savo sveiku protu ir nuovoka, - tarė jis Adoniui. - Tegul taip ir būna. Mano sūnėnas bus gydytojas, ne chirurgas. Mano sesuo turės būti patenkinta.

Donas nieko nelaukęs atsisveikino - savo tikrąjį tikslą jis pasiekė, daugiau nė nesitikėjo. Rektorius palydėjo jį iki pat automobilio. Tačiau visi buvę kambaryje pastebėjo, kad prieš išeidamas donas Kročė pažiūrėjo į daktarą Natorę. Tai buvo be galo įdėmus žvilgsnis, tarsi jis stengtųsi įsidėmėti bruožus žmogaus, kuris bandė sužlugdyti jo norus.

Juodviem išėjus, Hektoras Adonis pasisuko į daktarą Natorę ir tarė: – Mano brangusis kolega, jūs turite išeiti iš universiteto ir išvykti į Romą verstis savo amatu.

– Jūs - pamišėlis! - piktai užriko Natorė.

– Taip, bet iki jūsų pamišimo man toli. Neatsisakykite pavakarieniauti šįvakar su manim, ir aš jums paaiškinsiu, kodėl mūsų Sicilija toli gražu ne rojus.

– Bet kodėl aš turėčiau iš čia išvažiuoti? - nenorėjo sutikti daktaras Natorė.

– Jūs pasakėte „ne“ donui Kročei Malui. Dabar Sicilijoje judu abu neišsiteksite.

– Bet jis gavo ko norėjęs, - nevilties kupinu balsu sušuko daktaras. - Jo sūnėnas taps gydytoju - judu su rektoriumi tam pritarėte.

– O jūs - ne. Mes pritarėme, kad išgelbėtume jums gyvybę. Nepaisant to, dabar jūs esate paženklintas.

Tą vakarą Hektoras Adonis pasikvietė į vieną geriausių Palermo restoranų šešis profesorius, tarp jų daktarą Natorę. Kiekvieną jų tą dieną aplankė „garbingi vyrai“, ir jie visi sutiko ištaisyti pažymius atsilikusiems studentams. Daktaras Natorė pasibaisėjęs išklausė jų pasakojimus ir tarė: – Argi tokie dalykai gali dėtis medicinos mokykloje? Busimieji gydytojai...

Galop profesoriams trūko kantrybė jam aiškinti. Filosofijos dėstytojas rūsčiai paklausė, kodėl gydytojo darbas esąs svarbesnis žmogaus giminei negu sudėtingi mąstymo procesai ar nemirtinga siela. Vis dėlto jie įtikino daktarą Natorę; jis pagaliau sutiko išeiti iš Palermo universiteto ir emigruoti į Braziliją, kur, kaip garantavo kolegos, geras chirurgas gali pralobti pjaustydamas tulžies pūsles.

Tą naktį Hektoras Adonis miegojo teisuolio miegu. Tačiau rytą jį pažadino telefonas. Skambino iš Monteleprės ir pranešė, kad jo krikštasūnis Turis Giljanas, kurio intelektą jis ugdė, kurio ateitį jis planavo ir kurio švelnų būdą taip gyrė, nužudė policininką.

3 skyrius Moteleprės miestelis, kuriame gyveno septyni tūkstančiai žmonių, skendo Kamaratos kalnų šešėlyje ir skurde.

1943 metų rugsėjo antrąją miestiečiai rengėsi Festai - šventei, kuri turėjo prasidėti rytojaus dieną ir trukti tris dienas. Festa, itin mylimo šventojo garbei skirta šventė, kiekviename mieste buvo svarbiausias metų įvykis, pranokstantis net Velykas, Kalėdas ar Naujųjų metų sutikimą ir netgi linksmybių dienas pasauliniam

karui pasibaigus ar tautos didvyrio gimtadienį. Festa buvo viena iš tų nedaugelio tradicijų, kuriai trukdyti ar kurią uždrausti nemėgino net fašistinė Musolinio vyriausybė.

Festai rengti kasmet buvo sudaromas komitetas iš trijų labiausiai gerbiamų miestelio žmonių. Toji trijulė tuomet paskirdavo atstovus pinigams ir daiktinėms aukoms rinkti. Kiekviena šeima aukodavo pagal savo išgales. Be to, atstovai buvo siunčiami rinkti aukų ir gatvėse, šventei prisiartinus, organizacinis komitetas imdavo leisti per metus sukauptas lėšas: nusamdydavo orkestrą, juokdarį, įsteigdavo didelius piniginius prizus arklių lenktynėms, kurios turėdavo vykti per tas tris dienas, nusamdydavo specialistų bažnyčiai ir gatvėms išpuošti, tad niūrus, nuskurdęs Monteleprės miestelis staiga imdavo panėšėti į viduramžių tvirtovę brokato lauko viduryje. Buvo nusamdomas lėlių teatras, prekiautojai pasistatydavo savo prekystalius su maistu.

Monteleprės gyventojai pasinaudodavo švente tam, kad parodytų tekintinas dukteris; joms buvo perkami nauji drabužiais, priskiriamos pagyvenusios damos, kurios turėjo nė per žingsnį nuo jų nesitraukti.

Palermo prostitučių pulkas pasistatydavo prie pat miesto didžiulę palapinę raudonais, baltais bei žaliais dryžiais ir papuošdavo jos šonus savo leidimais ir gydytojų pažymomis. Pamokslui sakyti buvo nusamdomas garsus vienuolis, kuriam prieš daugel metų atsirado žymės tose kūno vietose, kuriose Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus. Šventės kulminacija įvykdavo trečiąją dieną, kai miestelio gatvėmis būdavo nešamas karstas su šventojo palaikais, paskui kurį sekdavo visi gyventojai su savo gyvuliais - mulais, arkliais, kiaulėmis ir asilais.

Ant karsto stovėdavo šventojo statulėlė, apibarstyta pinigais, gėlėmis, įvairiaspalviais saldainiais, apstatyta dideliais, bambuku apipintais vyno buteliais.

Tos kelios dienos miestelio gyventojams būdavo didinga šventė. Nesvarbu, kad visus metus jie badmiriaudavo, o toje pačioje aikštėje, kurioje pagerbdavo savo šventąjį, kitomis dienomis už šimtą lirų už dieną parsiduodavo žemvaldžiams baronams ir liedavo prakaitą jų laukuose.

Pirmąją Monteleprės Festos dieną Turiui Giljanui buvo pavesta pradėti šventę sukergiant stebuklingą Monteleprės mulę su didžiausiu ir stipriausiu miestelio asilu. Mulė, kumelės ir asilo hibridas, yra laikoma bergždžių padaru, nes labai retai kada pastoja. Tačiau Monteleprėje būta vaisingos mulės - prieš porą metų ji atsivedė asiliuką, ir savininkas sutiko leisti pasinaudoti ja - tai būsianti jo šeimos auka miestelio Festai, o jeigu įvyksiąs stebuklas, tai ateinančių metų šventei jis paaukosiąs palikuonį. Šioje kergimo ceremonijoje esama kandžios patyčios.

Bet ne tik jos. Mat Sicilijos valstietis daug kuo panašus į savo mulą ar asilą. Šie gyvuliai taip pat daug triūsia, ir, kaip pats valstietis, yra kieto, tvirto būdo. Kaip ir valstietis jie gali nenusivarydami dirbti daug valandų paeiliui, ne taip, kaip kilmingesnis arklys, kurį reikia tausoti. Be to, jie niekad neklumpa ir gali eiti kalnų terasomis nenugriūdami ir nesusilaužydami kojų, ne taip, kaip veržlūs eržilai ar temperamentingos kaprizingos kumelės. Be to, valstietis, asilas ir mulas kuo puikiausiai praminta maistu, nuo kurio kiti žmonės ir gyvuliai krato kojas. Na, o didžiausias valstiečio panašumas į asilą ir mulą yra tas, kad su jais visais reikia elgtis švelniai ir pagarbiai, antraip jie pasidaro užsispyrusiais kraujotroškomis.

Religinės katalikų šventės kilo iš senovės pagonių ritualų, kuriais šie maldaudavo stebuklų iš dievų. Tą lemtingąją 1943 m. rugsėjo dieną per Monteleprės miestelio Festą į vyks stebuklas, pakeisiantis septynių tūkstančių jo gyventojų likimą.

Dvidešimties metų sulaukęs Turis Giljanas buvo laikomas drąsiausiu, kilniausiu ir stipriausiu jaunuoliu. Jis buvo garbingas vyras - su kitais elgėsi nepaprastai sąžiningai, o jį įžeidęs nelikdavo nenubaustas.

Per paskutinįjį derliaus nuėmimą jis pasižymėjo, kai atsisakė samdytis bernu už įžeidžiamai menką atlyginimą, nustatytą vietinių dvarų prižiūrėtojo. Paskui jis drožė kalbą kitiems vyrams, ragindamas juos nedirbti - girdi, tegul ponų derlius supūva. Baronui pateikus kaltinimus, karabinieriai jį suėmė, o kiti vyrai grįžo į darbą. Giljanas nepyko ant jų ir netgi ant karabinierių. Kai Hektorui Adoniui įsikišus buvo paleistas iš kalėjimo, jis nejautė jokios pagiežos; jam pakako, kad neišdavė savo principų.

O kartą jis neleido susibadyti peiliais Aspanui Pišiotai ir kitam jaunuoliui - neturėdamas jokio ginklo, jis paprasčiausiai atsistojo tarp jų ir ramiu įtikinėjimu atšaldė jų pyktį.

Neįprasta buvo tai, kad jeigu šitaip būtų daręs kas kitas, aplinkiniai šiuos poelgius būtų palaikę bailumu po geraširdiškumo širma, bet Salvatorės būdo savybės neleido šitaip manyti.

Taigi rugsėjo antrąją Salvatorė Giljanas, draugų ir šeimos vadinamas Turiu, mąstė apie nepakeliamą smūgį, suduotą jo vyriškai savigarbai.

Viskas prasidėjo nuo menkniekio. Monteleprės miestelyje nebuvo kino teatro ar salės, į kurią galėtų rinktis gyventojai, vien tik nedidelė kavinė su biliardo stalu. Išvakarėse Turis Giljanas, jo pusbrolis Gasparas Pišiota, pravardžiuojamas Aspanu, ir dar keli jaunuoliai žaidė biliardą. Keletas vyresnių miestiečių stebėjo juos gerdami vyną. Vienas jų, Gvidas Kintana,buvo kauštelėjęs. Jis buvo gerbiamas žmogus. Musolinio laikais Kintana buvo patupdytas į kalėjimą įtarus jį priklausymu mafijai. Amerikiečiams užėmus salą, jis buvo išvaduotas iš kalėjimo kaip fašizmo auka, ir sklandė gandas, esą jis bus paskirtas Monteleprės meru.

Turis Giljanas, kaip ir kiekvienas sicilietis, žinojo legendinę mafijos galią. Šiais pastaraisiais laisvės mėnesiais gyvatiška jos galva ėmė rangytis po kraštą, kuris naujai demokratinei vyriausybei valdant ėmė kilti kaip ant mielių. Montelepriečiai jau kuždėjosi, esą krautuvininkai moka „draudimą“ kai kuriems „gerbtiniems vyrams“. Be abejo, Turis žinojo ir savo šalies istoriją, kokia gausybė valstiečių buvo nužudyti už tai, kad bandė atsiimti uždirbtą atlyginimą iš galingų didikų ir žemvaldžių, kaip spaudė salą mafija, kol Musolinis gerokai praretino jos gretas, pats visiškai nepaisydamas įstatymų - tarsi gyvatė, savo nuodingais dantimis gelianti menkesniam šliužui. Taigi Turis Giljanas nujautė, kokie baisūs laikai laukia jo šalies.

Kintana dabar žvelgė į Giljaną ir jo draugus kiek paniekinamai - galimas daiktas, jį erzino pakili jų nuotaika. Šiaip ar taip, jis buvo rimtas vyras, o dabar jo gyvenime turėjo prasidėti svarbiausias etapas.

Musolinio vyriausybė buvo ištrėmusi jį į negyvenamą salą, o dabar jis vėl grįžo į gimtąjį miestą ir buvo nusiteikęs per keletą ateinančių mėnesių pelnyti jo gyventojų pagarbą.

O gal jį erzino Giljano grožis, nes pats Gvidas Kintana buvo nepaprastai šlykščios išvaizdos, atgrasus ne kokiais veido bruožais, bet todėl, kad visą gyvenimą buvo įpratęs rodyti aplinkiniams savo baisiąsias savybes.

Kita vertus, čia galėjo būti ir priešiškumas, kurį kiekvienas piktadarys neišvengiamai jaučia didvyriui. Šiaip ar taip, Kintana staiga atsistojo ir stumtelėjo Salvatorę tuo metu, kai šis ėjo prie kito biliardo stalo krašto. Turis, aišku, pagarbiai žiūrėjo į gerokai vyresnį už save, tad mandagiai, nuoširdžiai atsiprašė. Gvidas Kintana paniekinamai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir tarė: – Kodėl neini namo miegoti, ilsėtis prieš eidamas rytoj užsidirbti duonos? Mano draugai jau valandą laukia, kada galės pažaisti biliardą.

Ištiesęs ranką jis atėmė iš Giljano biliardo lazdą ir šyptelėjęs mostelėjo jam eiti nuo stalo.

Visų akys nukreiptos į juos. Šis įžeidimas Salvatorei nebuvo mirtinas. Jeigu akiplėša būtų buvęs jaunesnis, ar jo žodžiai - užgaulesni, Giljanas būtų buvęs priverstas susigrumti, kad išsaugotų savo vyrišką orumą.

Aspanas Pišiota visuomet nešiodavosi peilį, ir dabar atsistojo taip, kad užtvertų kelią Kintano draugams, jei šie sumanytų įsikišti. Pišiota negerbė vyresnių žmonių, tad tikėjosi, jog jo draugas ir pusbrolis tuoj baigs šį vaidą.

Tačiau tą akimirką Giljanui pasidarė kažkaip neramu. Kintana atrodė tiesiog šiurpiai, jis buvo pasiryžęs viskam. Atokiau sėdį jo draugai, taip pat pagyvenę vyrai, smagūs šypsojosi, tarsi neabejodami ginčo baigtimi.

Vienas iš jų, vilkįs medžiotojo drabužiais, laikė rankose šautuvą; pats Salvatorė neturėjo jokio ginklo. Staiga jį nutvilkė gėda, nes pajuto baimę. Salvatorė nebijojo, kad jam suduos, kad jį užgaus, kad senis pasirodys stipresnis. Jam buvo baugu, nes tie vyrai žinojo, ką darą, žinojo, kad jie, o ne jis, yra padėties viešpačiai.

Baugu, kad jie gali nušauti jį einant namo tamsiomis Monteleprės gatvelėmis, ir rytoj visi šaipysis iš to negyvo kvailio. Jgimtas partizano taktikos pojūtis privertė jį atsitraukti.

Tad Turis Giljanas pasiėmė draugą už parankės ir išsivedė iš kavinės. Pišiota nesipriešino, apstulbęs, kad jo draugas taip lengvai nusileido, bet nė neįtaręs to išgąsčio. Aspanas žinojo geraširdišką savo draugo būdą ir pamanė, kad Turis nepanoro susivaidyti ir užgauti žmogaus dėl tokio menkniekio. Eidami namo centrine miestelio gatve, jie girdėjo už nugarų kaukšint biliardo rutulius.

Visą tą naktį Turis Giljanas nesudėjo akių. Nejaugi jis tikrai išsigando to vyro nedoru veidu ir nuožmia laikysena? Nejaugi jis išsigando lyg mergaitė? Nejaugi jie visi iš jo juokėsi? Ką dabar apie jį mano jo geriausias draugas, jo pusbrolis Aspanas? Kad jis bailys? Kad jis, Turis Giljanas, Monteleprės jaunimo siela, visų gerbiamas ir pripažįstamas stipriausiu ir narsiausiu, nėrė į krūmus vos jam pagrasė tikras vyras? Vis dėlto, įtikinėjo jis save, kam rizikuoti užsitraukti vendetą ir paguldyti galvą dėl tokio menkniekio kaip biliardas ir suirzusio vyresnio žmogaus įžūlumas? Jis nujautė, kad šis vaidas galėjo nekaip baigtis, ne taip kaip kivirčas su kokiu bendraamžiu. Salvatorė žinojo, jog šie žmonės eina išvien su „draugų draugais“ - tai jį ir išgąsdino.

Prastai išmiegojęs, jis atsikėlė niūrios nuotaikos, kuri tokia pavojinga jauniems vyrams. Turis pats sau atrodė juokingas. Kaip daugelis tokio amžiaus vyrų, jis visuomet norėjo pasipuikauti. Jeigu būtų gyvenęs kurioje kitoje Italijos vietoje, jis jau seniai būtų tapęs kareiviu, bet, būdamas tikras sicilietis, neišėjo savanoriu, o jo krikštatėvis Hektoras Adonis pasirūpino, kad jo nešauktų į armiją. Mat nors Siciliją valdė Italija, nė vienas tikras sicilietis nelaikė savęs italu. Be to, tiesą sakant, pati Italijos valdžia ne itin stengėsi šaukti į armiją siciliečius, ypač paskutiniaisiais karo metais: siciliečiai turėjo daug giminių Amerikoje, siciliečiai iš prigimties buvo nusikaltėliai ir išdavikai, siciliečiai buvo tokie kvaili, kad negalėjai apmokyti jų kariauti šiuolaikiniais ginklais, be to, kur tik pasirodę, jie privirdavo košės.

Išėjus į gatvę, Turiui Giljanui nuotaiką praskaidrino nepaprastai graži diena. Saulė švietė kaip niekad dosniai, oras buvo sklidinas citrinmedžių ir alyvmedžių kvapų. Jis mylėjo Monteleprės miestelį, jos kreivas gatveles, akmeninius namus su balkonais, apkaišytais akį rėžiančių spalvų gėlėmis, kurios Sicilijoje auga be menkiausios priežiūros. Jam labai patiko raudonų čerpių stogai, nusidriekę per visą miestelį, palaidotą šiame giliame slėnyje, nutviekstame panašių į skystą auksą saulės spindulių. Įmantrios Festos dekoracijos - virtinės šventųjų iš papjė mašė, kabančių virš galvų gatvėse, namai, išpuošti didžiulėmis gėlėmis, paramstytomis bambuko lazdelėmis, slėpė neišbrendamą šio tipiško Sicilijos miestelio skurdą. Girliandomis nukabinėtuose trijų keturių kambarių namukuose, sutūpusiuose aukštai, bet podraug droviai susislėpusiuose aplinkinių kalnų klostėse, glaudėsi ne tik vyrai, moterys bei vaikai, bet ir gyvuliai. Daugelyje namų nebuvo kanalizacijos, tad net aibės gėlių ir šaltas kalnų vėjas neišsklaidydavo atmatų dvoko, kuris pasklisdavo saulei

patekėjus.

Esant geram orui, žmonės gyvendavo lauke. Moterys, atsisėdusios ant medinių kėdžių akmenimis grįstose terasose, virdavo valgius, kuriuos vėliau sudėdavo ant stalų, taip pat išneštų laukan. Mažyliai zujo po gatves vaikydamiesi vištas, kalakutus ir ožiukus; vyresnieji jų broliai ir seserys iš bambuko pynė krepšius. Centrinės gatvės gale, prieš pat aikštę, dunksojo didžiulis demoną vaizduojantis fontanas, graikų pastatytas prieš du tūkstančius metų; vanduo liejosi demonui iš burnos, prismaigstytos akmeninių dantų. Aplinkinių kalnų šlaitų terasose žaliavo sodai; į juos žiūrint atrodė, kad jie kiekvieną akimirką gali nugarmėti į bedugnę. Žemiau lygumose buvo matyti Partinikos ir Kastelamarės miesteliai, o Korleonė, miestukas iš kruvinai tamsių akmenų, lyg žudikas tūnojo už horizonto.

Turis pamatė Aspaną Pišiotą, vedantį asiliuką iš to Belos gatvės galo, kuris išeina į kelią, kertantį Kastelamarės lygumą. Iš pradžių Turis sunerimo - kaip po vakarykščio pažeminimo su juo elgsis pusbrolis, garsėjąs savo aštriu liežuviu? Mes kokią paniekinamą pastabą? Turis vėl pajuto, kaip jį apima bejėgiškas įniršis, ir jis davė sau žodį nesileisti dar sykį taip netikėtai užkluptas. Kad ir kokie būtų padariniai, jis parodys jiems visiems nesąs bailys. Vis dėlto jis mintyse kuo ryškiausiai išvydo visą vakarykštį nutikimą, Kintanos draugus už nugaros, vienas iš kurių laikė rankose medžioklinį šautuvą. Jie - „draugų draugai“, tad tikrai atkeršytų. Turis nebijojo jų, jam tik buvo baugu, kad neišvengiamai jiems pralaimėtų: nors buvo už juos stipresnis, jie pranoko jį žiaurumu.

– Turi, - su įprasta šelmiška šypsena tarė Aspanas Pišiota, - šis asiliukas vienas nesusidoros. Gausime jam padėti.

Turis nesivargino jam atsakydamas; jam palengvėjo pamačius, kad draugas pamiršo, kas įvyko vakar. Jį visuomet graudindavo tai, kad Aspanas, taip kandžiai ir aštriai pašiepiantis kitų trūkumus, jam visuomet rodydavo tik begalinę meilę ir pagarbą. Juodu kartu pasuko miesto aikštės link, vesdamiesi asiliuką iš paskos.

Vaikai šmižinėjo aplink juos lyg ryklius lydinčios žuvys locmanai; žinodami, kas dabar nutiks asilui, jie netvėrė savame kailyje. Tas jaudinantis įvykis suteiks jiems didžiulį malonumą, paįvairins kaip visuomet nuobodžią vasaros dieną.

Miestelio aikštėje stovėjo gero metro aukščio pakyla iš sunkių akmens luitų, iškirstų iš aplinkinių kalnų.

Turis Giljanas ir Aspanas Pišiota užstūmė asiliuką plūkta rampa ant pakylos ir virve pririšo jo galvą prie trumpo geležinio strypo. Asiliukas atsisėdo; jam ant snukio ir kaktos buvo balti lopai, teikiantys ldounišką išvaizdą. Apspitę pakylą vaikai juokėsi, šaipėsi.

– Kuris iš jų asilas? - sušuko vienas berniūkštis, ir visi vaikai ėmė kvatoti.

Turis Giljanas, kuris dar nežinojo, kad rytoj jau nebebus niekam nežinomas kaimo vaikinas, nužvelgė aikštę su pasitenkinimu žmogaus, žinančio savo vietą. Turis jautėsi esąs tame žemės lopinėlyje, kuriame gimė ir lig šiol gyveno; aplinkinis pasaulis negalės jo nuskriausti. Tuos dunksančius kalkakmenio kalnus jis pažinojo taip, kaip vaikas pažįsta savo smėliadėžę. Kalnuose akmens plokščių buvo apstu kaip ir žolės, o juose susidariusiuose urvuose ir slėptuvėse galėjo prisiglausti visa armija. Turis Giljanas pažinojo čia kiekvieną darbininką, žinojo visus namus, visus ūkius, visas sugriautas pilis, paliktas normandų ir maurų, vaizdingus graikų paliktų šventovių griuvėsius.

Kita gatvele į aikštę atėjo valstietis, stebuklingąja mule vedinas. Šis vyras ir nusisamdę Turį su Aspanu šiai užduočiai. Jo pavardė buvo Papera; montelepriečiai jį labai gerbė už sėkmingą vendetą kaimynui. Kadaise juodu susivaidijo dėl žemės sklypo, kuriame augo alyvmedžių giraitė, besiribojanti su jų abiejų žemėmis.

Vaidas nesiliovė dešimt metų, ilgiau negu visi karai, į kuriuos Musolinis jvėlė Italiją. Netrukus po to, kai sąjungininkų armija išvadavo Siciliją ir paskyrė demokratinę vyriausybę, vieną naktį Paperos kaimyną rado negyvą; šūvis luparos, nupjautvamzdžio medžioklinio šautuvo, Sicilijoje taip plačiai naudojamo tokiems reikalams, ko neperplėšė jo perpus. Įtarimas išsyk krito ant Paperos, bet jis apdairiai susikivirčijo su karabinieriais, leidosi suimamas ir žmogžudystės naktį praleido Belampo kareivinių kalėjime. Sklido gandas, esą tai pirmasis požymis, jog atgyja senoji mafija; girdi, Papera, kuris buvo vedęs Gvido Kintanos giminaitę, nusisamdę „draugų draugus“, kad padėtų jam pabaigti vaidą.

Vaikai apspito mulę, Paperos vedamą prie pakylos, tad jis vaikė juos nepiktai keiksnodamas ir pliaukšėdamas į visas puses botagu, kurį laikė rankoje. Vaikai lengvai išsisukdavo botago, kuriuo Papera linksmai šypsodamas čaižė jiems virš galvų.

Užuodęs žemiau stovinčią mulę, baltasnukis asilas ėmė trauktis atatupstas, įtempdamas virvę, kuri laikė jį pririštą prie pakylos. Turis su Aspanu iškėlė jį, ir vaikai ėmė džiugiai šaukti, o tuo tarpu Papera stengėsi apsukti mulę uodega į pakylos kraštą.

Tuo metu iš savo kirpyklos, suviliotas linksmybių, išėjo jos savininkas Frizela, o jam iš paskos pasipūtėlis viršila, trindamasis savo glotnų raudoną veidą. Jis vienintelis iš Monteleprės vyrų kas dieną eidavo į kirpyklą skustis. Net nuo pakylos Giljanas užuodė stiprų odekoloną, kuriuo nešykštėdamas apipylė jį kirpėjas.

Viršila Rokofinas įgudusia akimi nužvelgė minią, susirinkusią aikštėje. Būdamas vietinio dvylikos policininkų būrio vadas, jis buvo atsakingas už įstatymų laikymąsi ir tvarką miestelyje. Festa visuomet būdavo neramus metas, tad viršila jau buvo įsakęs keturiems vyrams budėti miesto aikštėje, bet jie dar nepasirodė. Jo akis užkliuvo už Monteleprės geradario su jo stebuklingąja mule. Viršila buvo įsitikinęs, kad Papera nusamdė savo kaimyno žudiką. Šitie laukiniai siciliečiai greiti pasinaudoti savo šventomis teisėmis.

Jie visi dar pasigailės netekę Musolinio, - dingtelėjo viršilai niūri mintis. Lygindami diktatorių su „draugų draugais“, jie prisimins jį kaip antrą minkštaširdį šventą Pranciškų Asyžietį.

Frizela buvo Monteleprės juokdarys; negalį rasti darbo dykaduoniai būriuodavosi jo kirpykloje, klausydamiesi jo anekdotų ir paskalų. Jis buvo vienas iš tų kirpėjų, kurie save aptarnauja geriau negu klientus. Jo ūsai buvo nepriekaištingai nukirpti, plaukai sutepti tepalu ir kuokruopščiausiai sušukuoti, bet veidu jis panėšėjo į lėlių teatro klouną: nosis - didžiulis gumbas; plati burna prasiverdavo nelyginant vartai, smakro visai nebuvo.

– Turi, atvesk savo gyvulius į mano kirpyklą - aš juos iškvėpinsiu, - sušuko Frizela. - Tavo asilas manys, kad mylisi su kunigaikštiene.

Turis nekreipė į jį dėmesio. Frizela kartąjį nukirpo, kai jis dar buvo mažas vaikas - taip blogai, kad motinai teko ištaisyti jo klaidas. Tačiau Turio tėvas vis dar eidavo pas Frizelą pasiklausyti miestelio apkalbų ir papasakoti pagarbios baimės kupiniems klausytojams apie Ameriką. Turis nemėgo kirpėjo, nes anksčiau šis buvo fašistas ir, pasak gandų, „draugų draugų“ patikėtinis.

Viršila užsidegė cigaretę ir išdidžiai nužingsniavo Belos gatve net nepastebėjęs Giljano - netrukus jis pasigailės šitokio neapdairumo.

Asilas dabar mėgino nušokti nuo pakylos. Turis atleido virvę, kad Pišiota galėtų atvesti gyvulį prie pakylos krašto virš žemiau stovinčios stebuklingosios mulės. Turis dar daugiau atleido virvę. Mulė garsiai suprunkštė ir išrietė pasturgalį kaip tik tuo metu, kai asilas puolė žemyn. Apglėbęs priekinėmis kojomis mulės

pasturgalį, asilas keletą kartų mėšlungiškai šoktelėjo ir pakibo ore; baltais lopais išmuštame jo snukyje švietė komiška palaimos mina. Paperai ir Pišiotai juokiantis, Turis smarkiai trūktelėjo už virvės ir partempė suglebusį asilą prie geležinio strypo. Minia džiugiai šaukė, siuntė palaiminimus. Vaikai jau skirstėsi miestelio gatvėmis, ieškodami kitų linksmybių.

– Ak, kad mes visi galėtume gyventi kaip asilai, - vis dar juokdamasis tarė Papera. - Tai bent gyvenimėlis!

– Sinjore Papera, - nepagarbiai tarė Pišiota, - aš užkrausiu jums ant kupros krepšių su bambuku ir alyvomis, o paskui varinėsiu kalnų keliais, mušdamas per šonus lazda, aštuonias valandas kas dieną - toks yra asilo gyvenimas. Ūkininkas rūsčiai dėbtelėjo į Aspaną. Pro jo ausį neprasprūdo gudrus priekaištas, kad jis per mažai moka jiems už darbą. Pišiotos jis niekados nemėgo, o tą darbą, tiesą sakant, davė Turiui. Visi montelepriečiai be galo mėgo Turį, o Pišiotos, deja, ne itin. Jis buvo baisus aštrialiežuvis ir tinginys. Silpni plaučiai buvo menkas pasiteisinimas: jie netrukdė jam rūkyti, merginti Palermo ištvirkėles ir rengtis kaip dabitai. O dar tie įmantrūs prancūziški ūsiukai. Kad jis gautų galą bekosėdamas ir nusiristų pragaran su tais savo silpnais plaučiais, pamanė Papera. Jis davė jiems du šimtus lirų; Giljanas mandagiai padėkojo, ir valstietis nusivedė mulę atgal į ūkį. Abu jaunuoliai atrišo asilą ir parsivedė jį į Giljanų namus. Asilui darbas tik prasidėjo, jo laukė kur kas mažiau maloni užduotis.

Turio motina jau buvo išvirusi abiem vaikinams ankstyvus pietus. Dvi Turio seserys, Marianina ir Džiuzepina, padėjo motinai ruošti pastą vakarienei. Kaip paprastai, ant lakuotos kvadratinės lentos jos gerai išminkė visą kalną kiaušinių ir miltų, paskui tešlą pašventino peiliu išbraižydamos kryžių. Po to Turio seserys aplipdė sizalio žolės stiebelį tešla, ištraukė žolę, ir šitaip pasidarė tešlos vamzdeliai. Kaip puošmena kambaryje stovėjo didžiuliai dubenys su alyvomis ir vynuogėmis.

Turio tėvas dirbo laukuose, bet tik dalį dienos, kad po pietų galėtų dalyvauti Festoje. Rytojaus dieną Marianina turėjo susižadėti, tad Giljanų namuose vyks pobūvis.

Turis visuomet buvo motinos numylėtinis. Seserys prisiminė kaip jį, dar kūdikį, motina kasdien maudydavo: kaip alavinė vonelė būdavo rūpestingai šildoma palei krosnį, kaip Marija Lombardo tikrindavo vandens temperatūrą alkūne, kaip iš Palermo būdavo atvežamas specialus muilas. Iš pradžių seserys pavydėjo, bet paskui ėmė žavėtis, kaip švelniai motina prausia nuogą mažylį. Kūdikystėje jis niekad neverkdavo, o kai motina pasilenkusi jam niūniuodavo ar aiškindavo, kad jis tobulai sudėtas, jis gargdamas juokdavosi. Jis buvo jauniausias šeimoje, bet užaugo stipriausias. Visiems šeimoje jis atrodė keistokas. Skaitė knygas ir kalbėdavo apie politiką, ir, be abejo, visi dažnai pažymėdavo, jog jis toks aukštas ir įspūdingai sudėtas todėl, kad buvo išnešiotas Amerikoje. Vis dėlto visi jį mylėjo, nes buvo švelnus ir nesavanaudis. Šį rytą moterys nuogąstavo dėl Turio, tad su meile ir nerimu žiūrėjo kaip jis valgo duoną su sūriu iš ožkos pieno, alyvas ir geria cikorijų kavą. Papietavę juodu su Aspanu nusives asilą iki pat Korleonės ir pargabens kontrabanda didžiulę sūrio galvą, kumpių ir dešros. Jis paaukos vieną Festos dieną šiai kelionei, užtat nudžiugins motiną ir galės ištaisyti gerą sužadėtuvių pobūvį. Dalį prekių jie parduos juodojoje rinkoje ir taip papildys šeimos biudžetą.

Trys moterys be galo džiaugėsi matydamos tuos du jaunuolius kartu. Jie draugavo nuo mažų dienų ir buvo artimesni nei broliai, nors vienas buvo visiška kito priešingybė. Tamsaus gymio Aspanas Pišiota su siaurais kino žvaigždės ūseliais, nepaprastai gyvu veidu, spindinčiomis tamsiomis akimis ir juodais it derva plaukais, gaubiančiais nedidelę galvą, pasižymėjo sąmojingumu ir visados kerėdavo moteris. Keista, tačiau tą jo

impozantiškumą užtemdydavo romus graikiškas Turio Giljano grožis. Turis buvo stambaus sudėjimo, kaip senovės graikų statulos, išbarstytos po visą Siciliją. Jis buvo šviesiai rudo gymio, rusvaplaukis. Visuomet labai ramus Turis judėdavo nepaprastai greitai. Vis dėlto labiausiai traukdavo jo akys. Jos buvo svajingos, rusvai auksinės, ir kai jis nusukdavo jas į šalj, jos neatrodė niekuo ypatingos, bet kai jos žvelgdavo tiesiai į tave, vokai nusileisdavo iki pusės tarsi statulų, ir visas veidas įgaudavo kaukės ramybę.

Kol Pišiota linksmino Mariją Lombardo, Turis užlipo į savo miegamąjį antrame aukšte pasirengti kelionei ir, svarbiausia, pasiimti pistoletą, kurį laikė ten paslėpęs. Prisiminęs išvakarėse patirtą pažeminimą, jis pasiryžo vykti į tądien laukiančią užduotį su ginklu. Šaudyti jis mokėjo, nes tėvas dažnai imdavo jį į medžioklę.

Motina viena laukėjo virtuvėje, norėdama atsisveikinti. Apkabinusi sūnų,ji pajuto pistoletą,užkištą užjuostos.

– Turi, būk atsargus, - sunerimusi tarė ji. - Nesikivirčyk su karabinieriais. Jeigu jie tave sustabdys, atiduok visa, ką turi.

– Prekes aš atiduosiu, - nuramino ją Turis. - Bet nesileisiu jų mušamas ar uždaromas į kalėjimą.

Marija Lombardo jį suprato ir juo didžiavosi, nes pati buvo pašėlusiai išdidi sicilietė. Prieš daugel metų paakinta to savo išdidumo, neapykantos savo skurdui, ji prikalbino vyrą išbandyti laimę Amerikoje. Ji buvo svajotoja, tikėjo teisingumu bei tuo, kad ir jai turi priklausyti derama vieta šiame pasaulyje. Amerikoje ji sukaupė didžiulius turtus, ir tas pats jos išdidumas privertė grįžti į Siciliją, kur tikėjosi gyventi kaip karalienė.

O paskui viskas nuėjo perniek. Karo metais lira pasidarė bevertė, ir jie vėl nusigyveno. Ji susitaikė su savo likimu, bet vylėsi, kad vaikai gyvens geriau. Ji džiaugėsi matydama, jog Turiui būdingas tas pats užsidegimas kaip kadaise jai, tik baiminosi dienos, kai jis neišvengiamai susidurs su kieta kaip akmuo sicilietiško gyvenimo tikrove.

Ji žiūrėjo, kaip Turis išeina į akmenimis grįstą Belos gatvę pas Aspaną Pišiotą. Jos sūnus ėjo lyg didžiulė katė; jo krūtinė buvo plati, rankos ir kojos tokie raumeningi, kad šalia jo Aspanas atrodė kaip sizalio žolės stiebelis. Aspanas pasižymėjo tuo nenusakomu suktumu, kurio stigo jos sūnui, buvo ne tik narsus, bet ir žiaurus. Aspanas apsaugos Turį nuo negailestingo pasaulio, kuriame jie visi priversti gyventi. Nors alyvų spalvos gymio sūnėnas buvo gražuolis, jos pačios sūnus jai atrodė dar gražesnis.

Marija Lombardo žiūrėjo, kaip centrine miestelio gatvele jie išeina į kelią, vedantį per Kastelamarės lygumą. Jos sūnus, Turis Giljanas, ir sesers sūnus, Gasparas Pišiota. Du dvidešimtmečiai jaunuoliai, iš pažiūros dar jaunesni. Ji mylėjo juos abu, dėl abiejų baiminosi.

Pagaliau du vyrai su savo asilu pranyko įkalnėje, bet ji vis žiūrėjo, kol jie vėl pasirodė aukštai virš Monteleprės, miestelį supančių kalnų šlaituose. Marija Lombardo Giljano negalėjo atitraukti nuo jų akių, tarsi nesitikėtų daugiau niekados jų pamatyti. Galop jie pranyko vėlyvo rytmečio ūke, gaubiančiame kalno viršūnę. Šitaip jie įžengė į savo legendos pradžią.

4 skyrius

Siciliečiai 1943 metų rugsėjį galėjo išgyventi tik spekuliuodami. Dar nuo karo buvo likęs griežtas maisto normavimas, valstiečiai privalėjo vežti savo produkciją į centrinės vyriausybės sandėlius ir parduoti juos nustatytomis kainomis už beveik beverčius popierinius pinigus. Valdžia turėjo paskirstyti ir parduoti šiuos maisto produktus žmonėms žemomis kainomis. Esant šitokiai sistemai, visi galėjo gauti tiek, kad pakaktų gyvybei palaikyti. Iš tikrųjų valstiečiai ką įmanydami slėpė, nes tai, ką pristatydavo į valdžios sandėlius, donas Kročė Malas bei jo merai pasisavinę parduodavo juodojoje rinkoje, o tuomet patiems valstiečiams ten tekdavo apsipirkti ir pažeisti kontrabandos įstatymus, kad nemirtų badu. Jeigu juos sugaudavo šitaip nusižengiant, teisdavo ir sodindavo į kalėjimą. Kas iš to, kad Romoje buvo sukurta demokratinė vyriausybė? Žmonės dabar galėjo balsuoti, bet badmiriavo.

Turis Giljanas ir Aspanas Pišiota be menkiausio sąžinės graužimo ketino pažeisti šiuos įstatymus. Visus ryšius su juodąja rinka palaikė Pišiota; jis organizavo ir šį biznį. Jis susitarė su valstiečiu, kad nugabens didžiulę sūrio galvą spekuliantui į Monteleprę, o už tai juodu su Turiu gaus keturis rūkytus kumpius ir krepšį dešrų, tad Turio sesers sužadėtuvės virs tikra švente. Juodu nusižengė dviem įstatymams, vienas iš kurių draudė sandėrius juodojoje rinkoje, o kitas - kontrabandą iš vienos Italijos provincijos į kitą. Valdžia ne kažin ką galėjo padaryti, kad priverstų laikytis pirmojo: būtų tekę sukišti į kalėjimus visą Siciliją.

Kontrabanda - kita kalba. Karabinieriai - policijos patruliai - naršė po apylinkes, rengė pasalas, samdė informatorius. Policija, aišku, negalėjo sutrukdyti donui Kročei Malui - jam priklausantys Amerikos armijos sunkvežimiai vilkstinėmis gabendavo maistą su specialiais kariniais valdžios leidimais. O štai smulkūs ūkininkai ir badmiriaujantys valstiečiai dažnai patekdavo į karabinierių tinklus.

Giljanas ir Pišiota nusigavo iki valstiečio per keturias valandas. Paėmę didžiulį grūdėtą baltą sūrį ir kitų prekių, pakrovę ant asiliuko, uždengė sizalio žolės ir bambuko stiebais, kad atrodytų, jog gabena pašarą gyvuliams, kuriuos laikė dažnas kaimietis. Slėpė prekes nerūpestingai, kupini pasitikėjimo savimi, būdingo jauniems žmonėms, veikiau netgi vaikams, kurie įsivaizduoja, kad gana panorėti apgauti tėvus, ir šie nesuras paslėptų brangenybių. Pasitikėjimo jiems įkvėpė ir tai, kad žinojo slaptus takus kalnuose.

Kai juodu leidosi į ilgą kelionę namo, Turis nusiuntė Aspaną į priekį išžvalgyti, ar nėra karabinierių. Juodu iš anksto buvo sutarę, kaip švilpesiu įspėti apie pavojų. Asilas lengvai nešė krovinį ir elgėsi klusniai, mat prieš išvykstant jam buvo atsilyginta. Po to, kai jie dvi valandas iš lėto kopė įkalnėn, pasirodė pirmieji pavojaus ženklai: už kokių penkių kilometrų Turis pamatė tuo pačiu taku jiems įkandin traukiant vilkstinę - šešis mulus ir vyrą, jojantį ant arklio. Jeigu apie šį taką žino ir kiti kontrabandininkai, policija galėjo apie jį suuosti ir surengti pasalą. Dėl viso pikto, Turis pasiuntė pusbrolį daugiau pasižvalgyti.

Po valandos jis pasivijo Aspaną, kuris atsisėdęs ant didžiulio akmens kosėdamas rūkė cigaretę. Aspanas atrodė išblyškęs - jam nederėjo rūkyti. Turis prisėdo šalia pailsėti. Nuo pat vaikystės jie buvo įpratę vienas kitam nieko neįsakinėti, tad Turis tylėjo. Pagaliau Aspanas užgesino cigaretę, pajuodusią nuorūką įsikišo į kišenę, ir jie vėl leidosi į kelią. Turis vedė asilą už apynasrio, Aspanas ėjo iš paskos.

Jie ėjo kalnų taku, kuris aplenkė kelius ir kaimelius; kartais išvysdavo senovės graikų vandens saugyklą, kurioje apgriuvusiai statulai iš burnos tryško vanduo, ar liekanas normandų pilies, prieš daugel šimtmečių pastojusios kelią įsibrovėliams. Turis Giljanas vėl susimąstė apie Sicilijos praeitį ir savo ateitį. Jis prisiminė krikštatėvį Hektorą Adonį, kuris pažadėjo atvykęs po Festos parengti jį egzaminams į Palermo universitetą, ir išsyk nuliūdo. Hektoras Adonis niekad nesirodydavo per Festą: girti vyrai šaipytųsi iš jo žemo ūgio, vaikai - kiti aukštesni už jį - įžeidinėtų. Turis susimąstė: Dievas neleidžia kitam žmogui užaugti, užtat prikemša jo

galvą žinių. Turio nuomone, Hektoras Adonis buvo įstabiausias žmogus pasaulyje; jis mylėjo krikštatėvį už tai, kad šis buvo nepaprastai geras jam ir tėvams.

Turis pagalvojo apie tėvą, taip sunkiai triūsiantį savo žemės sklypelyje, apie seseris, vilkinčias baigiančiais sudriksti drabužiais. Laimė, Marianina buvo tokia graži, kad sugebėjo susirasti vyrą, nors buvo beturtė, o laikai neramūs. Bet didžiausią nerimą Turiui kėlė motina, Marija Lombardo. Dar vaikas būdamas jis pajuto, kokia ji nelaiminga, kartėlio kupina. Paragavusi turtingo gyvenimo Amerikoje, ji nebegalėjo būti laiminga jokiame skurdo slegiamame Sicilijos miestelyje. Kai Turio tėvas pasakodavo apie tuos gerus laikus, motina apsiašarodavo.

Bet jis pakeis savo šeimos likimą, nusprendė Turis Giljanas. Jis triūs už du, įtemptai mokysis ir taps tokiu didžiu žmogumi kaip jo krikštatėvis.

Staiga jie atsidūrė giraitėje, kokių šioje Sicilijos dalyje buvo likę mažai; rodės, kad joje tėra vien dideli balti akmenys ir marmuro skaldyklos. Kitoje kalno pusėje jie pradės leistis Monteleprės link ir turės pasisaugoti šmižinėjančių karabinierių, bet dabar jie artinosi prie vietovės, pavadintos Quattro Moline, Keturiomis kryžkelėmis, kur taip pat pravers atsargumas. Truktelėjęs asilą už apynasrio, Turis rankos mostu paliepė Aspanui sustoti. Kurį laiką juodu tyliai stovėjo. Nebuvo girdėti jokių įtartinų garsų, vien tolygus gausybės vabzdžių zvimbimas, panašus į kažkur toli dūzgiančio pjūklo garsą. Perkirtę kryžkelę, jie įžengė į kitą giraitę ir vėl pasislėpė tarp medžių. Turis vėl užsisvajojo.

Staiga medžiai praretėjo, lyg nustumti atgal nematomos rankos, ir jie patraukė nedidele laukyme, nuklota smulkiais akmenukais, apaugusia bambukų stiebais bei reta žole. Pavakarės saulė, blausi, šalta, leidosi tolumoje virš kalnų, prismaigstytų granito. Už laukymės takas ilga vingiuota spirale ims leistis Monteleprės link. Staiga Turis pakirdo iš savo svajų. Kaire akimi jis pastebėjo blykstelėjimą, tarsi kas būtų uždegęs degtuką. Sustabdęs asilą, jis iškėlė ranką, duodamas Aspanui ženklą sustoti.

Vos už trisdešimties metrų iš brūzgynų išėjo trys nepažįstami vyrai. Turis pamatė juodas uniformas baltais apvadais, kietas juodas kareiviškas kepures, ir jį apėmė šleikštus kvailas nevilties pojūtis, gėda, kad įkliuvo.

Nutaikę ginklus, vyrai ėmė artintis, išsiskleisdami į šalis. Du buvo visai jaunučiai, žvilgančiais įraudusiais skruostais, beveik juokingai nusismaukę uniformines kepures ant viršugalvių. Nors nukreipę savo automatus stengėsi atrodyti rimti, jų veidai buvo bemaž linksmi.

Per vidurį einąs karabinierius buvo vyresnis ir laikė rankose šautuvą. Jo veidas buvo raupuotas ir randuotas, kepurė užmaukšlinta ant akių; ant rankovės jis turėjo seržanto antsiuvus. Žybtelėjimas, kuris patraukė Turio akį, buvo saulės spindulys, atsimušęs nuo plieninio šautuvo vamzdžio. Šis vyras niūriai šypsojosi tvirtai laikydamas Turiui į krūtinę nukreiptą ginklą. Nuo tos šypsenos neviltis, apėmusi Turį, pavirto įniršiu.

Seržantas priėjo arčiau, jo pavaldiniai apsupo Turį ir Aspaną iš šonų. Turis visas įsitempė. Dviejų jaunųjų karabinierių su automatais labai bijoti nereikėjo: jie nerūpestingai artinosi prie asilo, nekreipdami dėmesio į savo belaisvius. Rankos mostu jie paliepė Turiui ir Aspanui pasitraukti nuo asilo ir vienas iš jų, persimetęs automatą per petį, nubraukė bambuką asilui nuo nugaros. Pamatęs gabenamas prekes, karabinierius godžiai, džiugiai švilptelėjo. Jis nepastebėjo, kad Aspanas sėlina prie jo, tačiau tai pamatė seržantas.

– Ė, tu, ūsuoti, traukis! - suriko jis Aspanui, ir šis žengtelėjo atgal prie Turio.

Seržantas priėjo šiek tiek arčiau; Giljanas įdėmiai jį sekė. Raupuotas veidas atrodė išvargęs, bet akys sužvilgo, kai jis prabilo:

– Ką gi, vyručiai, neblogas gabaliukas sūrio. Mūsų kareivinėse jis gerai tiks prie makaronų. Tik pasakykite man pavardę valstiečio, iš kurio jį gavote, ir galite grįžti su savo asilu namo.

Vaikinai jam nieko neatsakė. Seržantas vis laukė, bet šie tylėjo.

– Jeigu mus paleisite, padovanosiu jums tūkstantį lirų, - galop tyliai tarė Giljanas.

– Su liromis gali nusišluostyti užpakalį, - atrėžė seržantas. - Rodyk dokumentus. Jeigu jie netvarkingi, priversiu išsišikti, o paskui jais nusivalyti užpakalį.

Tie įžūlus žodžiai, tos įžūlios juodos uniformos su baltais apvadais sukėlė Turiui ledinį įniršį. Tą akimirką jis suprato niekados neįeisiąs, kad tie žmonės jį suimtų ir atimtų šeimos maistą.

Turis Giljanas išsitraukė savo asmens liudijimą ir ėmė artintis prie seržanto, tikėdamasis palįsti po nukreipto į jį šautuvo vamzdžiu. Turis žinojo, kad jo judesių koordinacija geresnė negu daugelio žmonių, ir buvo pasiryžęs tuo pasinaudojęs surizikuoti. Bet seržantas šautuvo mostelėjimu paliepė jam grįžti, taręs: – Mesk jį ant žemės.

Turis pakluso. Pišiota, stovįs už penkių žingsnių į kairę nuo jo, žinodamas, ką sumanė draugas ir kad šis turi pistoletą po marškiniais, pamėgino atitraukti seržanto dėmesį. Palinkęs į priekį, liesdamas ranka peilį, kurį nešiojosi makštyse, diržu pritvirtintose ant nugaros, kiek įmanydamas įžūliau tarė: – Seržante, jeigu mes pasakysime valstiečio pavardę, kuriems galams tau mūsų dokumentai? Susitarta tai susitarta, - jis mažumą patylėjo, o paskui sarkastiškai pridūrė: - Mes žinome, kad karabinierius visuomet laikosi žodžio, - sudėjęs į žodį „karabinierius“ visą savo neapykantą, jis spjaute jį išspjovė.

Seržantas žengtelėjo arčiau Aspano, sustojo ir nusišypsojęs nutaikė savo šautuvą.

– O kur tavo liudijimas, mano mažasis dabišiau? O gal tu neturi dokumentų, kaip ir tavo asilas, kurio ūsai tankesni negu tavo?

Du jaunesnieji policininkai nusijuokė. Aspano akys sužvilgo; jis priėjo per žingsnį arčiau seržanto.

– Taip, jokių dokumentų aš neturiu. Ir nepažįstu jokio valstiečio. O tas gėrybes mes aptikome gulinčias ant kelio. Šis iššūkis buvo toks beprotiškai narsus, kad jo poveikis buvo atvirkščias, negu tikėjosi Aspanas: užuot priėjęs arčiau (tuomet būtų galima jį užpulti), seržantas žengtelėjo atatupstas, vėl išsišiepė ir tarė: – Bastinado išmuš tavo sicilietišką įžūlumą, - patylėjęs jis pridūrė: - Abudu gulkit ant žemės. Žodis bastinado reiškė mušimą rimbais ir lazdomis. Giljanas pažinojo keletą montelepriečių, kuriuos šitaip nubaudė Belampo kareivinėse. Namo jie grįžo sulaužytomis kojomis, ištinusiomis iki arbūzų dydžio galvomis, taip sumaitotais vidaus organais, kad jie tapo visiškai negalinčiais dirbti luošiais. Turis niekados nesileis karabinierių šitaip sužalojamas. Jis atsiklaupė ant kelio tarsi ketindamas atsigulti, viena ranka atsirėmė į žemę, o kitą uždėjo ant juostos, kad galėtų išsitraukti iš po marškinių pistoletą. Proskyną dabar gaubė švelni, ūkanota pavakarės prieblanda, nes saulė jau buvo pasislėpusi už kalnų. Turis matė, kad Aspanas išdidžiai stovi, neklausydamas paliepimo, įsitikinęs, kad karabinieriai nedrįs jo nušauti dėl tokio mažmožio, kaip kontrabanda gabenamas sūris. Jis matė, kaip jauniems patruliams dreba automatus laikančios rankos.

Tuo metu jiems už nugarų subliovė mulai, sukaukšėjo jų kanopos, ir laukymėje pasirodė vilkstinė, kurią Turis dieną buvo pastebėjęs keliaujant tuo pačiu taku. Vilkstinės priekyje jojo augalotas vyras, vilkintis odiniu švarku, persimetęs per petj kepurę. Nušokęs nuo arklio, jis išsitraukė iš kišenės didžiulį pluoštą

banknotų ir kreipėsi į karabinierių su šautuvu: – Tai ką, sugavai keletą smulkių sardinių?

Juodu šypsojosi vienas kitam; aiškiai buvo matyti, kad jie pažįstami. Imdamas atkištus pinigus, seržantas jau nebuvo toks budrus. Rodės, visi pamiršo belaisvius.

Turis iš lėto sėlino prie arčiausiai stovinčio karabinieriaus, Aspanas - prie bambukų brūzgyno. Karabinieriai nieko nepastebėjo. Turis ranka smogė arčiausiai stovinčiam vaikigaliui, ir šis pargriuvo ant žemės.

– Bėk! - sušuko Turis; Aspanas nėrė į bambukų brūzgyną, Giljanas pasileido į miškelį. Antrasis jauniklis buvo toks apstulbintas, o gal apskritai koks nevykėlis, kad net nespėjo nutaikyti savo automato. Turį užliejo džiaugsmas: dar keli žingsniai ir jis pasislėps miškelyje. Jis liuoktelėjo į orą, nusitaikęs tarp dviejų storų medžių, kurie turėjo paslėpti jį, ir šokdamas išsitraukė iš po marškinių pistoletą.

Bet jis neklydo: seržantas buvo pavojingiausias iš karabinierių. Metęs pinigus ant žemės, jis pakėlė šautuvą ir labai šaltakraujiškai iššovė. Giljanas susmuko ant žemės lyg negyvas paukštis.

Turis išgirdo šūvį ir tą pačią akimirką jį nudiegė skausmas, tarsi kas būtų vožęs milžinišku vėzdu. Jis nukrito tarp tų dviejų medžių ir mėgino atsistoti, bet nesugebėjo: jam atėmė kojas, jis negalėjo jų pajudinti.

Su pistoletu rankoje jis apsisuko ir pamatė, kad seržantas triumfuodamas mosikuoja iškeltu šautuvu. Tuomet Giljanas pajuto į kelnes srūvant šiltą, lipnų kraują.

Sekundės dalį prieš paspausdamas pistoleto gaiduką, Turis Giljanas juto vien neapsakomą nuostabą. Kad jį pašovė už sūrio gabalą. Kad karabinieriai šitaip atsainiai ir žiauriai išdraskė jo šeimą vien už tai, kad jis bėgo pažeidęs nereikšmingą įstatymą, kurį pažeidinėdavo visi. Motinai dabar niekados neišdžius ašaros. Jo, Turio, kuris kaip gyvas nėra niekam padaręs bloga, kūnas plūsta krauju.

Jis paspaudė gaiduką ir pamatė, kaip krinta šautuvas, juoda kepurė baltais apvadais skrieja oru, o kūnas su mirtina žaizda galvoje susmunka ant žemės. Pistoletu pataikyti iš tokio nuotolio buvo neįmanoma, bet Turiui pasirodė, kad jo paties ranka nulėkė kartu su kulka ir lyg durklas pervėrė seržantui akį.

Supyškėjo automatai, bet kulkos skriejo aukštyn lanku nieko nekliudydamos, čirškėdamos it paukščiai. O paskui stojo kapų tyla, net nenuilstantys vabzdžiai liovėsi dūzgę.

Turis nusirito į krūmus. Jis matė, kaip priešo veidas pavirsta beforme kruvina mase, ir tai suteikė jam viltį jis ne bejėgis. Turis vėl pabandė atsistoti, ir šį kartą kojos pakluso. Leidosi bėgti, bet tik viena koja šoko į priekį, antroji, jo nuostabai, vilkosi žeme. Ties kirkšnimi buvo šilta ir lipnu, kelnės buvo kiaurai permirkusios, akys blausėsi. Staiga jis atsidūrė šviesiame lopinėlyje, ir išsigando, kad apibėgęs ratą grįžo į laukymę, tad pamėgino apsisukti, bet tuo metu jo kūnas ėmė kristi, - ne ant žemės, o į rausvai juodą bedugnę, ir jis suprato krisiąs amžinai. *** Vienas iš jaunųjų karabinierių atitraukė pirštą nuo automato, ir pyškėjimas liovėsi. Kontrabandininkas atsistojo gniauždamas rankoje tą didžiulį pluoštą banknotų ir ištiesė juos kitam policininkui. Šis nukreipė į jį automatą ir tarė: – Tu areštuotas.

– Dabar juos reikės dalytis tik į dvi dalis. Paleiskite mane.

Karabinieriai pažvelgė į pargriuvusį seržantą. Jis, be abejonės, buvo negyvas. Kulka išdraskė akį ir akiduobę, iš žaizdos kliokė geltonas skystis, į kurį kažkoks vabzdys jau buvo įmerkęs ūsus.

– Jis sužeistas, - tarė kontrabandininkas. - Aš surasiu jį tuose krūmuose, parnešiu jo lavoną, ir judu būsite didvyriai. Tik paleiskite mane.

Vienas iš karabinierių pakėlė asmens liudijimą, kurį seržantui paliepus numetė Turis.

– Salvatorė Giljanas, Monteleprė, - balsu perskaitė jis.

– Nėra reikalo jo dabar ieškoti, - tarė antrasis. - Pranešime, kas nutiko, štabui - tai svarbiau.

– Bailiai, - sviedė kontrabandininkas. Jis buvo benusimetąs nuo peties nupjautvamzdį, bet pamatė, kad karabinieriai žvelgia į jį su neapykanta. Jis įžeidėjuos. Už šį įžeidimą karabinieriai privertė jį užkrauti seržanto lavoną ant savo arklio ir nusivedė į kareivines, prieš tai atėmę ginklą. Patruliai buvo velniškai nervingi, tad kontrabandininkas meldėsi, kad jie atsitiktinai jo nenušautų. Šiaip jis per daug nebijojo, mat puikiai pažinojo Monteleprės viršilą Rokofiną. Juodu jau padarė ne vieną bizniuką ir ateityje darys.

Per visą tą laiką nė vienas nepagalvojo apie Pišiotą, o šis girdėjo visa, ką jie kalbėjo. Išsitraukęs peilį, Aspanas gulėjo gilioje, žole apaugusioje dauboje, laukdamas, kada jie bandys persekioti Turį. Jis ketino nutykoti vieną jų ir perrėžęs gerklę paimti automatą. Aspano nuožmumas nuslopino bet kokią mirties baimę, o kai išgirdo kontrabandininką siūlantis parnešti Turio lavoną, jis visiems laikams įsiminė to žmogaus veidą. Aspanas bemaž apgailestavo, kad jie išsidangino, palikę jį vieną kalno šlaite. Jam suspaudė širdį, kai karabinieriai pririšo jo asilą su visomis gėrybėmis prie mulų vilkstinės.

Bet Aspanas žinojo, kad pusbrolis sunkiai sužeistas ir reikalingas pagalbos. Aplenkęs laukymę, jis pasileido mišku į tą pusę, kur pranyko Turis. Neaptikęs jokių pėdsakų brūzgynuose, jis nubėgo taku, kuriuo čia atėjo.

Tik užlipęs ant didžiulio granito luito, jis išvydo jame įdubėlę, kurioje telkšojo bemaž juodo kraujo bala; kitoje luito pusėje driekėsi ilgas skaisčiai raudono kraujo pėdsakas. Bėgdamas toliau jis netikėtai pamatė skersai tako tysantį Turį, vis dar gniaužiantį rankoje pistoletą.

Aspanas atsiklaupė ir paėmęs ginklą užsikišo jį už diržo. Tuo metu Turis atsimerkė; jo akys degė šiurpia neapykanta, bet jos žvelgė Aspanui pro šalį. Pišiota vos neapsiverkė iš palengvėjimo; jis pamėgino pakelti Turį, bet šis buvo pernelyg silpnas.

– Turi, pabandyk atsikelti, aš tau padėsiu, - ragino Aspanas. Turis atsistūmė rankomis nuo žemės. Pusbrolis apglėbė jį per juosmenį, ir ranka pajuto kažką šilta ir šlapia. Praskleidęs Turio marškinius, jis pasibaisėjo: šone žiojėjo didžiulė žaizda. Prišliejęs Turį prie medžio, Aspanas nusiplėšė marškinius ir sugrūdo juos į žaizdą, kad sustabdytų kraujavimą, o rankoves surišo aplink juosmenį. Apkabinęs draugą per pusiaują, laisvąja ranka paėmė Turio kairiąją ranką ir uždėjo sau ant peties. Šitaip stengdamasis neprarasti pusiausvyros, jis mažyčiais žingsneliais nusivedė Giljaną taku žemyn. Iš tolo atrodė, kad juodu šokdami lipa nuo kalno. *** Taigi Turis Giljanas nedalyvavo šventosios Rozalijos Festoje, kuri, kaip tikėjosi montelepriečiai, turėjo padovanoti miesteliui stebuklą.

Jis nedalyvavo šaudymo varžybose, kurias neabejotinai būtų laimėjęs, arklių lenktynėse, per kurias raiteliai lazdomis ir rimbais daužė savo varžovus per galvas, nepamatė raudonų, geltonų ir žalių raketų, kurios

sprogusios išraižo žvaigždėtą dangų.

Turis taip ir neparagavo iš migdolinės tešlos padarytų stebuklingų saldainių, kuriems šeimininkės suteikdavo morkų, bambuko lazdelių ar pomidorų pavidalą ir nuo kurių apsaldavo visas kūnas; neparagavo ir saldainių iš lydyto cukraus, vaizduojančių mažutėlius senovės romanų riterius - Rolandą, Oliverį ir Karolį Didįjį, kurių cukriniai kalavijai buvo nusagstyti rubinais - šaltmėčių žiedais, o apdarai smaragdais - vaisių gabaliukais; parsinešę tokias statulėles namo, vaikai prieš užmigdami svajodavo į jas žiūrėdami. Turio sesers sužadėtuvės vyko namuose be jo.

Asilo ir stebuklingosios mulės kergimas nenusisekė - palikuonio nebuvo. Montelepriečiai nusivylė. Tik daugeliui metų praėjus jie sužinojo, kad Festa atnešė stebuklą jaunuolio, kuris kergiant laikė asilą, pavidalu.

5 skyrius Vakare apeidamas pranciškonų vienuolyno teritoriją, abatas Manfredis ragino savo tinginius ir dykaduonius vienuolius užsidirbti duoną kasdieninę. Jis apžiūrėjo relikvijų dirbtuvės sandėlius, užsuko į kepyklą, iš kurios į kaimyninius miestus buvo gabenami didžiuliai kepalai duonos su traškia pluta. Paskui apsilankė sode, apžiūrėjo bambukinius krepšius, pilnutėlius alyvų, pomidorų ir vynuogių, tikrindamas, ar neapmaigyti švelnučiai jų šonai. Visi abato vienuoliai triūsė kaip elfai, tik ne taip linksmai. Tiesą sakant, jie buvo paniurėliai, neturį nė kruopelės džiaugsmo, būtino tam, kuris tarnauja Dievui. Išsitraukęs iš po abito skverno ilgą juodą cigarą, jis vaikštinėjo po vienuolyno teritoriją, prieš vakarienę žadindamas sau apetitą.

Tuomet jis ir išvydo Aspaną Pišiotą, tempiantį Turį Giljaną pro vienuolyno vartus. Vartų sargas nenorėjo jų praleisti, bet Pišiota prikišo pistoletą jam prie išskustos plikės, ir šis parkritęs ant kelių ėmė melstis, ruošdamasis mirčiai. Pišiota paguldė kruviną leisgyvį Giljaną abatui prie kojų.

Abatas buvo aukštas, liesas vyras; jo veidas buvo gražus, bet gal kiek beždžioniškas: kaulai smulkučiai, nosis lyg bumbuliukas, o rudos smalsios akys panėšėjo į sagas. Nors sulaukęs septyniasdešimties vis dar buvo kupinas jėgų, apsukrus ir suktas kaip kadaise, prieš ateinant į valdžią Musoliniui, kai nusisamdęs mafijai rašydavo rafinuotus, išpirkos reikalaujančius laiškus pagrobtųjų artimiesiems.

Nors visi - ir valstiečiai, ir valdžios pareigūnai - žinojo, kad jo vienuolynas yra juodosios rinkos verteivų ir kontrabandininkų būstinė, niekas niekuomet netrukdė neteisėtai jo veiklai. Mat visi gerbėjo šventą pašaukimą ir buvo įsitikinę, kad jis nusipelno šiokio tokio materialaus atpildo už dvasinį vadovavimą aplinkiniams.

Taigi abatas Manfredis neišsigando, išvydęs, kaip du kruvini kaimo liurbiai braunasi į tyras šventojo Pranciškaus valdas. Tiesą sakant, jis gerai pažinojo Pišiotą - šį jaunuolį jis panaudojo kelioms kontrabandos ir neteisėtos prekybos operacijoms. Juodu abu buvo sukti ir gudrūs, bet negalėjo atsistebėti: vienas matydamas, kad šiais bruožais pasižymi toks senas ir pamaldus žmogus, antras - matydamas juos tokiame nepatyrusiame jaunuolyje.

Nuraminęs vartus saugantį vienuolį, abatas kreipėsi į Pišiotą: – Na, mano brangusis Aspanai, kokios košės šį sykį prisivirei?

Pišiota veržė marškinius Turiui prie žaizdos, ir abatas nustebo, išvydęs sielvartingą jo veidą: jis nemanė, kad

vaikinas sugeba taip giliai jausti.

Dar kartą pamatęs tą didžiulę žaizdą, Pišiota neabejojo, kad draugas mirs. Kaip tada reikės pranešti šią žinią Turio tėvams? Jam buvo baisu pagalvojus, kaip sielvartaus Marija Lombardo. Na, bet dabar svarbiau įtikinti abatą priglausti Giljaną vienuolyne.

Aspanas žvelgė abatui tiesiai į akis. Jis norėjo atvirai negrasindamas leisti vienuoliui suprasti, kad atsisakęs padėti jis įgis mirtiną priešą.

– Čia mano pusbrolis ir artimiausias draugas Salvatorė Giljanas, - paaiškino Pišiota. - Kaip matote, jam nepasisekė, ir netrukus policija ieškos jo po visus kalnus. Manęs taip pat. Jūs - mūsų vienintelė viltis.

Maldauju: paslėpkite mus ir iškvieskite daktarą. Padarykite tai, ir aš būsiu jūsų draugas ik karsto lentos, Aspanas pabrėžė žodį „draugas“.

Niekas neprasprūdo abatui pro ausis. Jis viską puikiai suprato. Jis jau buvo girdėjęs apie šį jaunąjį Giljaną, narsų, ne pagal savo metus subrendusį vaikiną, didžiai gerbiamą montelepriečių, gerą šaulį ir medžiotoją.

Net „draugų draugai“ žvalgėsi į jį, ketindami užverbuoti. Pats didysis donas Kročė, apsilankęs su reikalais vienuolyne, paminėjo abatui Giljaną - girdi, ko gera, vertėtų palenkti šį jaunuolį į savo pusę.

Tačiau žvelgdamas į be sąmonės gulintį Giljaną abatas bemaž neabejojo, kad jaunuoliui reikės ne pastogės, o kapo duobės, ne gydytojo, o kunigo paskutiniam patepimui suteikti. Patenkinęs Pišiotos prašymą, vienuolis labai menkai rizikuotų: net Sicilijoje priglausti lavoną nėra nusikaltimas, bet Manfredis nenorėjo išsiduoti šiam jaunuoliui, kad bepigu padaryti šią paslaugą.

– O kodėl policija jūsų ieško? - paklausė abatas.

Pišiota dvejojo. Sužinojęs, kad užmuštas policininkas, abatas gali nesuteikti jiems prieglobsčio. Kita vertus, jeigu neišvengiama policijos krata užkluptų abatą netikėtai, jis gali nesąmoningai juos išduoti. Aspanas nutarė pasakyti tiesą ir paskubomis viską išklojo.

Abatas nuleido akis, gailėdamasis dar vienos sielos, nukeliausiančios į pragarą, ir atidžiai pažvelgė į be sąmonės tysantį Giljaną. Pro marškinius, surištus per pusiaują, sunkėsi kraujas. Gal vargšas vaikinas numirs juodviem besikalbant, ir visa problema išsispręs.

Abatas, vienuolis pranciškonas, buvo kupinas krikščioniško gailestingumo, bet šiais baisiais laikais jis privalėjo pagalvoti ir apie praktinius savo gailestingų poelgių padarinius. Jeigu jis priglaustų vaikiną ir šis numirtų, abatui iš to būtų tik nauda. Valdžios žmonės būtų patenkinti, gavę lavoną, o šeima liktų amžinai skolinga. Jeigu Giljanas pasveiktų, jis atsidėkotų taip, kad abatui būtų dar naudingiau. Verta turėti skolininku žmogų, kuris net būdamas sunkiai sužeistas sugeba pistoletu nušauti policininką.

Be abejo, abatas galėtų perduoti abu nenaudėlius policijai, ir ši daug su jais nesiterliotų, bet kokia jam būtų iš to nauda? Iš valdžios jis vis tiek negaus daugiau, nei gauna dabar. Ten, kur pasireiškė jos galia, abatas irgi buvo nepėsčias. Draugų jam reikėjo kitur. Išdavęs tuos jauniklius, jis tik įsigytų priešų tarp valstiečių ir užsitrauktų nenumaldomą dviejų šeimų neapykantą. Abatas nebuvo kvailas ir nemanė, kad abitas apsaugos jį nuo neišvengiamos vendetos, be to, jis skaitė Pišiotos mintis - tas jaunuolis dar daug šunybių iškrės, kol nugarmės į pragarą. Ne, Sicilijos valstiečio neapykanta - menki juokai. Būdami tikri krikščionys, jie niekados neužtrauks gėdos šventosios Marijos statulėlei, bet vendetos įkarštyje užvirus kraujui nudės medžiokliniu šautuvu patį popiežių, kam sulaužė omertą, senovinį įstatymą nieko nesakyti jokiam valdžios atstovui. Šiame krašte, kur Jėzaus statulėlių nesuskaičiuosi, niekas nepaisė Biblijos pamokymo atsukti kitą

skruostą. Šiame tamsiame krašte skriaudos atleidimas buvo bailio skydas; Sicilijos valstiečiui gailestis yra nepatirtas jausmas.

Viena abatui buvo aišku: Pišiota niekados jo neišduos. Per vieną jų bizniuką, susijusį su kontrabanda, abatas padarė taip, kad Aspaną suimtų ir tardytų. Tardytojas, ne koks mulkis karabinierius, o saugumo policijos agentas iš Palermo, iš pradžių kvotė Aspaną subtiliai, o paskui - tiesmukai, bet Aspanas nepasidavė nei klastai, nei žiaurumui. Jis taip ir neprasižiojo. Tardytojas jį paleido ir patikino abatą, kad šitam vaikinui galima patikėti ir svarbesnes užduotis. Nuo to laiko abatas visuomet jautė Aspanui Pišiotai ypatingą pagarbą ir dažnai melsdavosi už jo sielą.

Abatas susikišo du pirštus į susitraukusią burną ir sušvilpė. Kai tekini atskuodė vienuoliai, Manfredis paliepė jiems nunešti Giljaną į tolimąjį vienuolyno flygelį, į specialius savo apartamentus, kuriuose karo metais slėpė turtingų ūkininkų sūnus, dezertyravusius iš Italijos armijos, o paskui pasiuntė vieną iš savo vienuolių daktaro į San Džiuzepė Jato kaimelį, esantį vos už aštuonių kilometrų.

Atsisėdęs ant lovos, Pišiota laikė draugo ranką. Žaizda liovėsi kraujavusi, Turio akys buvo plačiai atsimerkusios, bet aptrauktos miglos. Aspanas, kuris vos tvardėsi neverkęs, nedrįso kalbėti, tik šluostė prakaitą, kuris mušė Turiui kaktą. Sužeistojo oda buvo pamėlusi.

Praėjo valanda, kol atvyko daktaras, kuris, pamatęs didžiausią pulką karabinierių, šniukštinėjančių kalnus, nenustebo, kad jo draugas abatas slepia sužeistą žmogų. Daktarui tai buvo nė motais: kam rūpi policija ir valdžia? Abatas buvo tautietis, reikalingas pagalbos. O kas jam visuomet atsiųsdavo pintinę kriaušių sekmadieniais, statinaitę vyno per Kalėdas ir ėriuką šventosioms Velykoms?

Daktaras apžiūrėjo Turį, sutvarstė žaizdą. Kulka pervėrė pilvą, ko gera, išdraskiusi kokius gyvybiškai svarbius organus ir neabejotinai kliudžiusi kepenis. Vaikinas neteko daug kraujo, tad buvo išblyškęs kaip vaiduoklis, visa kūno oda pamėlusi. Aplink burną daktaras išvydo baltą ratilą - jis puikiai žinojo, kad tai vienas iš pirmųjų ženklų, bylojančių apie besiartinančią mirtį.

– Aš padariau visa, ką galėjau, - atsidusęs tarė abatui. - Kraujavimas liovėsi, bet jis jau neteko daugiau kaip trečdalio kraujo, - paprastai nuo to mirštama. Laikykite jį šiltai, sugirdykite truputį pieno, aš paliksiu jums morfijaus.

Jis apgailestaudamas pažvelgė į galingą Giljano kūną.

– Ką man pasakyti jo tėvams? - sušnabždėjo Pišiota. - Ar yra vilties, kad jis liks gyvas?

Daktaras atsiduso.

– Sakykite ką norite, bet žaizda mirtina. Iš pažiūros jis tvirtas vyrukas, tad keletą dienų gal dar pratrauks, bet išmintingiausia būtų neturėti vilties, - pamatęs neviltį Aspano akyse ir šmėkštelint palengvėjimą abato veide, jis ironiškai pridūrė: - Žinoma, šioje šventoje vietoje visuomet gali įvykti stebuklas.

Abatas su gydytoju išėjo. Aspanas pasilenkė prie draugo, norėdamas nušluostyti nuo kaktos prakaitą ir nustebo, išvydęs pašaipias kibirkštėles Turio akyse. Tamsiai rudus vyzdžius juosė sidabriniai apvadai. Aspanas pasilenkė arčiau, nes Turis kažką kuždėjo, sukaupęs paskutines jėgas.

– Pasakyk motinai, kad aš grįšiu namo, - išspaudė Turis, paskui padarė tai, ko Pišiota kol gyvas nepamirš.

Staiga iškėlęs rankas, jis sugriebė Aspaną už plaukų. Rankos buvo kupinos jėgų, tikrai ne mirštančiojo rankos. Turis prisitraukė Aspano galvą prie savęs.

– Elkis kaip aš tau liepiu, - tarė Giljanas. *** Tą rytą po Turio tėvų skambučio Hektoras Adonis atvyko į Monteleprę. Jis retai apsistodavo savo namuose Monteleprėje, nes nuo jaunų dienų nekentė miestelio, kuriame gimė. Adonis ypač vengė Festos.

Tos dekoracijos visuomet sugadindavo jam nuotaiką, jų spindesys jam atrodė lyg kokia nedora širma, slepianti miestelio skurdą. Be to, per Festą jis amžinai kęsdavo patyčias, - girti vyrai šaipydavosi iš jo žemo ūgio, moterys svaidydavo paniekinamus žvilgsnius.

Kas iš to, kad jis žinojo kur kas daugiau už montelepriečius. Jie labai didžiavosi, jog kiekviena šeima dažo savo namą ta pačia spalva kaip jos protėviai, nežinodami, kad toji spalva išduoda jos kilmę, kraują, paveldėtą iš savo prosenių podraug su namais. Mat prieš daugel šimtmečių normandai dažydavo savo namus baltai, graikai visuomet žydrai, arabai - įvairiais rausvais ir raudonais atspalviais, o žydai - geltonai. Dabar visi montelepriečiai laikė save italais ir siciliečiais. Per tūkstantmetį kraujas taip persimaišė, kad iš žmogaus bruožų nebūtum nustatęs namo savininko tautybės, bet pasakęs gyvenančiam geltoname name, jog jo protėviai buvo žydai, galėjai gauti peiliu į pilvą.

Aspanas Pišiota gyveno baltame name, nors daugiau panėšėjo į arabą. Žydras Giljanų namas bylojo apie prosenius graikus, ir Turio veidas išties buvo graikiškas, nors sudėjimu panėšėjo į tvirtus, stambiakaulius normandus. Matyt, visų šių prosenių kraujas virto keistu, pavojingu mišiniu, padarydamas jį tikru siciliečiu.

Dėl to kraujo Adoniui ir teko šiandien atvykti į Monteleprę.

Ties kiekvienu Belos gatvės kampu išsižergę stovėjo po du karabinierius rūškanais veidais, su parengtais šaudyti automatais ir šautuvais. Nors prasidėjo antroji Festos diena, šioje miestelio dalyje kažkodėl nebuvo net vaikų.

Hektoras Adonis pastatė savo automobilį ant šaligatvio priešais Giljanų namus. Du karabinieriai įtariai jį stebėjo, bet jam išlipus, išsišiepė, pamatę jo žemą ūgį.

Atidaręs duris Pišiota nusivedė jį į virtuvę, kur jau laukė Turio tėvai. Ant stalo buvo padėti pusryčiai: šalta dešra, duona ir kava. Marija Lombardo buvo rami - jos numylėtinis Aspanas laidavo jai, kad sūnus pasveiks, tad ji buvo ne tiek išsigandusi, kiek supykusi; Turio tėvas veikiau didžiavosi, negu liūdėjo. Jo sūnus įrodė esąs vyras, liko gyvas, o savo priešą nukovė.

Pišiota dar kartą papasakojo kas nutiko, šįsyk pašmaikštaudamas. Jis aiškino, esą Turio žaizda tik nedidelis įdrėskimas, o apie tai, kaip didvyriškai pats pasielgė, nunešęs Turį į vienuolyną, bemaž neužsiminė. Bet Hektoras įsivaizdavo, kiek pastangų turėjo padėti smulkutis Aspanas, bemaž penkis kilometrus tempdamas kalnais sužeistą draugą. Be to, Hektorui dingtelėjo, kad Aspanas pernelyg atsainiai papasakojo apie žaizdą, ir jį apėmė bloga nuojauta.

– O iš kur karabinieriai sužinojo, jog ten buvo Turis, ir atvyko pas jus? - paklausė Adonis.

Pišiota papasakojo, kaip Turis parodė savo asmens liudijimą.

– Ak, kodėl Turis neatidavė jiems to sūrio?! - pratrūko raudoti Marija Lombardo. - Kam jis priešinosi?!

– O ko tu norėjai? - šiurkščiai pertarė ją tėvas. - Kad jis įskųstų tą vargšą valstietį? Jis būtų amžiams užtraukęs gėdą mūsų šeimai.

Hektorą nustebino tai, ką išgirdo. Jis žinojo, kad motina kur kas tvirtesnio ir ūmesnio būdo už tėvą, bet ji dabar kalbėjo nuolankiai, o tėvas - įžūliai. O kas galėjo pagalvoti, kad Pišiota, šis berniukas, pasielgs taip narsiai, išgelbės draugą, nuneš jį ten, kur jam negresia pavojus? Hektorą nustebino ir tai, kad jis dabar šaltai meluoja pusbrolio tėvams apie sūnaus sužeidimą.

– Ak, kad jis nebūtų davęs asmens liudijimo, - apgailestavo Turio tėvas. - Mūsų draugai būtų prisiekę, kad jis tuo metu buvo čia, miestelyje.

– Vis tiek jį būtų suėmę, - tarė motina ir apsiverkė. - Dabar jis gaus gyventi kalnuose.

– Turime padaryti visa, kad abatas neįduotų jo policijai, - tarė Adonis.

– Jis neišdrįs, - burbtelėjo Pišiota. - Jis žino, jog aš tuomet pakarsiu jį, nežiūrėdamas, kad vilki abitu.

Adonis įdėmiai pažvelgė į Pišiotą. Nuo šio jaunuolio dvelkė mirtina grėsme. Neišmintinga užgauti jauno žmogaus savimeilę, pamanė Adonis. Policininkai niekuomet nesuprasdavo: bemaž nebaudžiamas gali įžeidinėti pagyvenusį žmogų, nes pats gyvenimas jau nesyk jį pažeminęs, tad artimo užgauliojimų jis neims į širdį, o štai jaunuoliui tokie įžeidimai atrodo mirtini.

Tėvai tikėjosi pagalbos iš Hektoro Adonio, lig tol jau ne kartą padėjusio sūnui.

– Jeigu policija sužinos, kur yra Turis, - tarė profesorius, - abatas neturės kitos išeities. Už tam tikrus dalykėlius jis pats yra patekęs į jos akiratį. Mano manymu, geriausia būtų, jums leidus, prašyti mano draugo dono Kročės Malo, kad jis pasikalbėtų su abatu.

Tėvus nustebino, kad Adonis pažįsta didįjį doną, bet Pišiota tik nusišypsojo Adoniui, parodydamas viską žinąs.

– O ką tu čia veiki? - piktokai paklausė jo Hektoras. - Tave pažins ir suims. Karabinieriai žino, kaip tu atrodai.

– Tie du patruliai apsišiko iš baimės, - su panieka tarė Aspanas. - Jie dabar nepažintų nė savo motinų. O aš turiu gerą dešimtį liudytojų, kurie prisieks matę mane vakar Monteleprėje.

– Nemėginkite aplankyti sūnaus ir nesakykite niekam, net artimiausiems draugams, kur jis yra, stengdamasis būti kuo dalykiškesnis mokė profesorius. - Visur knibžda policijos informatorių ir šnipų.

Vakare Aspanas aplankys Turį. Kai tik jūsų sūnus galės atsikelti, pasirūpinsiu, kad jis galėtų gyventi kitame mieste, kol visa ši istorija užsimirš. Paskui kai ką papirkus viską bus galima sutvarkyti, ir Turis galės grįžti namo. Nesijaudinkite dėl jo, Marija, tausokite sveikatą. O tu, Aspanai, nuolatos teik man žinias.

Atsisveikindamas jis apkabino Turio tėvus; jam išėjus, Marija Lombardo teberaudojo.

Adonio laukė daug darbų, bet pirmiausia jis turės šnektelėti su donų Kroče ir pasirūpinti, kad Turiui negrėstų joks pavojus toje slėptuvėje. Dėkui Dievui, Romos valdžia nesiūlė premijų už informaciją apie policininko nužudymą, antraip abatas būtų pardavęs Turį taip pat mikliai, kaip kokią relikviją, pagamintą jo vienuolių. *** Turis Giljanas nejudėdamas gulėjo lovoje. Jis girdėjo daktaro žodžius, kad žaizda mirtina, bet negalėjo patikėti mirštąs. Atrodė, tarsi kūnas kabo ore; jis nejautė nei skausmo, nei baimės. Jis niekados nemirs. Turis nežinojo, kad netekus daug kraujo, kyla euforija.

Dieną jį slaugydavo vienas vienuolis, kuris girdydavo jį pienu. Vakarais ateidavo abatas su daktaru. Naktį jį aplankydavo Aspanas, kuris laikydavo jo ranką savo delnuose, slaugydavo ilgomis gūdžiomis tamsos valandomis. Baigiantis antrai savaitei, daktaras paskelbė, kad įvyko stebuklas.

Savo valios jėga Turis privertė kūną pasveikti, atgaminti prarastą kraują, užgydyti organus, kuriuos išdraskė plienu apvilkta švino kulka. Apimtas euforijos, kurią sukėlė nukraujavimas, jis svajodavo apie šlovingą ateitį.

Turis jautėsi naujaip laisvas; nuo šiol niekas neprivers jo atsakyti už savo poelgius. Visuomenės įstatymai ir dar griežtesni sicilietiški šeimos įstatymai nuo šiol jo nevaržys. Jis galįs elgtis kaip tinkamas, mirtina žaizda nuplovė jo kaltę. Šių naujų nuostatų kaltininkas buvo kvailas karabinierius, šovęs į jį dėl gabalo sūrio.

Sveikdamas jis nuolatos prisimindavo, kaip kartu su kitais montelepriečiais miesto aikštėje laukdavo gabellotti, didelių dvarų prižiūrėtojų; šie rinkdavosi juos darbui laukuose su paniekinama visagalių pašaipa, siūlydami elgetišką atlyginimą, girdi, nenori - nereikia. Prisimindavo, kaip nesąžiningai būdavo dalijamas derlius, ir metus sunkiai triūsę žmogeliai neturėdavo nė skatiko kišenėje. Ir valdingą įstatymo ranką, kuri bausdavo vargšus, bet paleisdavo turtuolius.

Turis prisiekė, kad jeigu pasveiks, padarys taip, kad viešpatautų teisingumas. Nuo šiol jis niekados nebebus bejėgis berniūkštis, paliktas likimo malonei. Jis apsiginkluos fiziškai ir dvasiškai. Viena jam nekėlė abejonių: jis niekados bejėgiškai nestovės prieš pasaulį, kaip tada prieš Gvidą Kintaną ir jį sužeidusį policininką. Turis Giljanas virto visai kitu žmogumi. *** Mėnesiui baigiantis daktaras patarė dar keturias savaites ilsėtis mažumą mankštinantis, tad Turis vaikštinėdavo po vienuolyno teritoriją apsivilkęs vienuolio abitą. Abatas prisirišo prie jaunuolio ir dažnai vaikštinėdavo drauge, pasakodamas, kaip jaunystėje keliaudavo į tolimus kraštus. Abatas nepradėjo mylėti jaunuolio mažiau po to, kai Hektoras Adonis atsiuntė jam pinigų, kad melstųsi už vargšus, o pats donas Kročė užsiminė besidomįs Giljanu.

O Turis apstulbo pamatęs, kaip gyvena šie vienuoliai. Kaimiečiai bemaž badavo, žmonės buvo priversti lieti kruviną prakaitą už penkiasdešimt centų per dieną, o šventojo Pranciškaus vienuoliai gyveno kaip karaliai. Vienuolynas iš tikrųjų buvo didžiulis turtingas dvaras. Jame buvo citrinmedžių sodas, tvirtų, storų, dar Kristų menančių alyvmedžių giraitė, bambukų plantacija ir skerdykla, į kurią atvarydavo avis ir kiaules iš savo bandų. Po vienuolyno teritoriją laisvai vaikštinėjo pulkai vištų ir kalakutų. Prie spagečių vienuoliai kasdien valgydavo mėsą, gerdavo naminį vyną, kurį laikė milžiniškame rūsyje, ir, padarę bizniuką juodojoje rinkoje, prisipirkdavo tabako, kurį rūkydavo lyg patrakę.

Tačiau dirbdavo vienuoliai daug. Visą dieną jie basi, lig kelių pasikaišę abitus, triūsdavo laukuose, braukdami nuo kaktų prakaitą. Išskustas plikes nuo saulės prisidengdavo amerikietiškomis keistų formų juodomis ir rudomis fetrinėmis skrybėlėmis, kurias abatas buvo gavęs iš kažkokio karinio tiekėjo mainais už statinaitę vyno. Vienuoliai nešiojo skrybėles kaip kam patiko, vieni - gangsteriškai, nulenkę kraštus žemyn, kiti užlenkę juos į viršų taip, kad susidarytų grioveliai, kuriuose jie laikydavo cigaretes. Abatas ėmė nekęsti šitų skrybėlių ir leisdavo jas nešioti tik dirbant laukuose.

Antrąjį mėnesį Turis buvo toks pat vienuolis kaip ir kiti. Didžiai abato nuostabai, jis triūsė laukuose ir padėdavo senesniems vienuoliams sunešti sunkius krepšius su vaisiais ir alyvomis į sandėlį. Kai sveikata ėmė taisytis, Turiui patiko dirbti, puikuotis savo jėga. Jam užkraudavo visą šūsnį krepšių, bet jo keliai nė karto

nesulinko. Abatas juo didžiavosi ir leido jam pasilikti kiek norėsiąs - jis, girdi, turįs tikro Dievo tarno įgymių.

Tą mėnesį Turis Giljanas buvo laimingas. Šiaip ar taip, jis prisikėlė iš mirusiųjų, ir dabar audė galvoje svajas ir stebuklus. Be to, Turiui labai patiko senasis abatas, kuris visiškai juo pasitikėjo ir atskleidė jam visas vienuolyno paslaptis. Senukas gyrėsi, kad visa, kas užauginama vienuolyne, parduodama tiesiai į juodąją rinką, užuot pristačius į valdžios sandėlius. Išskyrus vyną, kurį išplempdavo patys vienuoliai. Vakarais broliai smagiai kortuodavo ir girtuokliaudavo, netgi vogčia atsikviesdavo moterų, bet į visa tai Manfredis žiūrėjo pro pirštus.

– Sunkūs dabar laikai, - aiškino jis Turiui, - pažadėtas atpildas danguje pernelyg toli, vyrams reikia šiokių tokių malonumų šiandien. Dievas jiems atleis.

Vieną lietingą popietę abatas parodė Turiui kitą vienuolyno flygelį, kuris buvo naudojamas kaip sandėlis.

Jis buvo grūste prigrūstas relikvijų, kurias gamino nagingi seni vienuoliai. Kaip koks krautuvininkas, abatas skundėsi sunkiais laikais.

– Prieš karą prekyba ėjo kaip iš pypkės, - dūsavo jis. - Šis sandėlis visuomet būdavo pustuštis. Tik pažiūrėk, kokių šventenybių mes čia turime. Ašaka žuvies, kuria Kristus pavalgydino minią. Lazda, kuria ramsčiavosi Mozė, keliaudamas į Pažadėtąją žemę, - jis stabtelėjo, išvydęs Turio nuostabą, o paskui šelmiškai šyptelėjo ir paspyręs koja didžiulę šakalių šūsnį, bemaž džiūgaudamas aiškino toliau: - Čia buvo geriausia mūsų prekė gabaliukai kryžiaus, prie kurio buvo prikaltas mūsų Viešpats. O šioje dėžėje kaulai kiekvieno šventojo, kuris tik gali ateiti į galvą. Kiekvienuose Sicilijos namuose pamatysi kokio šventojo kaulą. Specialiame sandėlyje mes užrakinę laikome trylika šventojo Andriaus rankų, tris Jono Krikštytojo galvas ir septynerius Žanos d’Ark šarvus. Žiemą mūsų broliai keliauja po visą kraštą pardavinėdami šias brangenybes.

Turis nebesusitvardė ir pradėjo juoktis; abatas jam nusišypsojo. Bet Turis dabar galvojo, kad vargšus amžinai mulkina, netgi sielos ganytojai. Šį svarbų faktą irgi reikės įsidėmėti.

Abatas parodė jam didžiulį kubilą, kuriame gulėjo Palermo kardinolo pašventinti medalionai, trisdešimt drobulių, į kurias buvo įsuptas miręs Kristus, ir dvi juodos mergelės Marijos statulėlės, kurias pamatęs Turis liovėsi juokęsis. Jis papasakojo abatui, kad motina nuo mažų dienų turinti panašią statulėlę ir ją be galo branginanti; jų šeima ją sauganti jau daugel kartų. Gal ir ji netikra? Abatas draugiškai patapšnojo jam per petį ir paaiškino, kad vienuolynas jau per šimtą metų drožinėja originalo kopijas iš gero alyvmedžio, bet jis patikino Turį, kad net kopijos esančios vertingos, nes jų išdrožiama viena kita.

Abatas nematė nieko bloga, kad atskleidžia žmogžudžiui tokias menkutes Dievui pasišventusių žmonių nuodėmes, tačiau smerkiantis Turio tylėjimas jį sutrikdė.

– Atmink: nors esame žmonės, pašventę savo gyvenimą Dievui, - teisindamasis tarė jis, - mes tuo pat metu turime gyventi materialiame pasaulyje tų, kurie neketina laukti atpildo už dorą gyvenimą danguje. Mes irgi turime šeimas, tad privalome joms padėti ir jas globoti. Dažnas mūsų vienuolių joms yra vargšas, kilęs iš tokių pat vargšų, kurie, žinia, yra šios žemės druska. Mes negalime leisti, kad mūsų seserys ir broliai, sūnėnai ir pusbroliai badautų šiuo sunkiu metu. Net šventoji Bažnyčia, priversta gintis nuo galingų priešų, reikalinga mūsų pagalbos. Reikia kautis su komunistais ir socialistais, tais liberalais paklydėliais, o tam irgi reikia pinigų.

Kokia paguoda motinai Bažnyčiai yra tikintieji! Įsigydami mūsų relikvijų, jie teikia mums pinigų bedieviams triuškinti ir patenkina savo pačių dvasinį poreikį. Jeigu jų nepirktų, iššvaistytų pinigus kortoms, vynui ir nepadorioms moterims. Sutinki su tuo?

Turis linktelėjo galvą, bet šypsodamas: jaunuolis apstulbo, susidūręs su tokiu sumaniu veidmainiu. Toji šypsena suerzino abatą, nes jis tikėjosi kilniadvasiškesnės reakcijos žmogžudžio, kurį priglaudė ir išgydė, kai šis jau buvo viena koja karste. Dėkinga pagarba reikalavo kitokio - šiek tiek veidmainiško, bet podraug kuo nuoširdžiausio atsako. Šitas kontrabandininkas, šitas galvažudys, šitas kaimietis Turis Giljanas turi būti supratingesnis, labiau krikščioniškas.

– Atmink: tikrasis mūsų tikėjimas pagrįstas tikėjimu stebuklais, - rūstokai tarė abatas.

– Taip, - pritarė Giljanas, - ir aš kuo nuoširdžiausiai įsitikinęs, jog jūsų pareiga - padėti mums juos išvysti.

Turis tai pasakė be jokios blogos minties, bemaž juokaudamas, kuo nuoširdžiausiai stengdamasis įsiteikti savo geradariui, bet vos tvardėsi atvirai nenusijuokęs.

Abatas liko patenkintas jo žodžiais, ir visa meilė jaunuoliui sugrįžo. Turis vis dėlto šaunus vaikinas; abatui buvo be galo smagu bendrauti su juo šiais pastaraisiais mėnesiais, be to, paguodą teikė, kad Giljanas jam iki ausų prasiskolinęs. O Turis nedėkingas nebus - jis jau parodė savo kilnią širdį. Kas dieną jis žodžiais ir darbais rodė savo pagarbą ir dėkingumą abatui. Jis ne koks akmenširdis nusikaltėlis. Kas laukia tokio žmogaus vargo slegiamoje šių dienų Sicilijoje, kur knibžda skundikų, banditų ir visokiausio plauko nusidėjėlių? Nieko baisaus, pamanė Manfiredis, tas, kuris jau yra nužudęs žmogų, priremtas nužudys dar vieną. Abatas nutarė, kad donas Kročė turi pamokyti Turį Giljaną, kokį gyvenimo kelią jam dera pasirinkti.

Vieną dieną, kai Turis ilsėjosi, išsitiesęs lovoje, jį aplankė keistas svečias. Pristatęs jį kaip kunigą Benjaminą Malą, labai artimą draugą, abatas paliko juos vienu du.

– Brangusis jaunuoli, - susirūpinusiu balsu tarė kunigas Benjaminas, - tikiuosi, tavo žaizda užgijo. Abatas man sakė, kad įvyko tikras stebuklas.

– Garbė Dievui, - mandagiai atsakė Turis, ir kunigas nulenkė galvą, tarsi Viešpats būtų jį patį šitaip išgelbėjęs.

Turis įdėmiai tyrinėjo svečią. Šis dvasininkas niekad nedirbo laukuose - jo sutanos skvernai buvo pernelyg švarūs, veidas pernelyg putlus ir baltas, rankos per daug švelnios. Tačiau laikėsi jis, kaip ir dera dvasininkui, kukliai, su krikščionišku nuolankumu ir romumu. Jo balsas buvo taip pat švelnus ir tylus.

– Mano sūnau, - prabilo jis, - aš išklausysiu tavo išpažintį ir suteiksiu tau šventąją komuniją. Gavęs išrišimą, galėsi tyra širdimi leistis į pasaulį.

Turis su nuostaba pažvelgė į kunigą, turintį tokią didžią galią.

– Dovanokite man, kunige, - tarė jis, - bet aš dar neatgailauju, tad dabar atlikti išpažintį būtų nedora. Šiaip ar taip, ačiū už jūsų palaiminimą.

– Tu teisus, - linktelėjęs galvą pritarė kunigas, - atlikdamas išpažintį dabar tu tik dar sykį nusidėtum. Bet aš turiu tau kitą pasiūlymą, šiame pasaulyje jis, ko gera, naudingesnis. Mano brolis donas Kročė atsiuntė mane, kad pakviesčiau tave prisiglausti pas jį Vilaboje. Tau mokės gerą atlyginimą ir, aišku, valdžia niekados neišdrįs tavęs paliesti, kol būsi jo globojamas.

Turis nustebo, kad net toks žmogus kaip donas Kročė jau išgirdo apie tai, ką jis padaręs, ir suprato turįs pasisaugoti. Jis šlykštėjosi mafija ir nenorėjo įsipainioti į jos voratinklį.

– Man tai nepaprasta garbė, - atsakė Giljanas. - Ačiū jums ir jūsų broliui. Bet aš turiu pasitarti su šeima privalau gerbti tėvų norus, tad leiskite kol kas atsisakyti jūsų kilnaus pasiūlymo.

Pamatęs kunigo nuostabą - koks sicilietis gali atsisakyti didžiojo dono globos? - Turis pridūrė: – Galimas daiktas, po poros savaičių aš apsigalvosiu ir atvyksiu pas jus į Vilabą.

Kunigas atitokęs iškėlė ranką jį laimindamas.

– Sudiev, mano sūnau, - tarė jis. - Mano brolio namuose tu visuomet būsi laukiamas svečias.

Kunigas Benjaminas persižegnojo ir išėjo. *** Turis suprato, kad metas palikti vienuolyną. Kai tą vakarą apsilankė Aspanas, Turis pamokė jį, kaip parengti jo grįžimą į pasaulį. Giljanas pamatė, kad pusbrolis pasikeitęs ne mažiau negu jis pats. Aspanas neišsigando, neprieštaravo, klausydamasis nurodymų, kurie, žinojo, iš pagrindų pakeis visą jo gyvenimą.

– Aspanai, - baigdamas kreipėsi į jį Giljanas, - gali eiti su manim, gali pasilikti su savo šeima. Elkis taip, kaip jautiesi privaląs.

Aspanas nusišypsojo.

– Manai, leisiu tau susigriebti visus smagumus ir šlovę? Leisiu tau linksmintis kalnuose, kol aš vedžiosiu į darbą asilus ir rinksiu alyvas? O mūsų draugystė? Kaip galiu leisti tau vienam gyventi kalnuose, kai mes nuo mažumės drauge žaisdavome ir dirbdavome? Tik tada, kai grįši į Monteleprę, būdamas laisvas žmogus, grįšiu ir aš. Tad liaukis paistęs niekus. Po keturių dienų ateisiu tavęs išsivesti. Man reikia nemažai laiko visiems tavo nurodymams įvykdyti. *** Tas keturias dienas Aspanas nedykinėjo. Jis susekė ant arklio jojusį kontrabandininką, kuris pasišovė pribaigti sužeistą Giljaną. Jo pavardė buvo Markucis, ir daug kas jo bijojo, nes jis vertėsi stambaus masto kontrabanda, globojamas dono Kročės ir Gvido Kintanos. Jo dėdė, taip pat Markucis, buvo garsus mafijos vadas.

Aspanas sužinojo, kad Markucis dažnai keliauja iš Monteleprės į Kastelamarę. Aspanas pažinojo valstietį, pas kurį kontrabandininkas laikydavo mulus, tad pamatęs, kaip šis parsiveda gyvulius iš lauko į tvartą netoli miestelio, nusprendė, kad kitą dieną Markucis leisis į kelionę. Auštant Aspanas pasislėpė prie kelio, kuriuo žinojo eisiant Markucį, ir ėmė jo laukti, apsiginklavęs lupara, kuri daugeliui siciliečių šeimų yra eilinis namų įnagis. Tiesą sakant, šis mirtį nešantis medžioklinis siciliečių šautuvas buvo taip plačiai paplitęs ir taip dažnai naudojamas žmonėms žudyti, kad susidorodamas su mafija Musolinis įsakė nugriauti visas akmenines sienas, paliekant jas ne aukštesnes, kaip metro aukščio, idant už jų negalėtų rengti pasalų galvažudžiai.

Aspanas nusprendė užmušti Markucį ne tik todėl, kad kontrabandininkas pasisiūlė karabinieriams pribaigti sužeistą Giljaną, bet dar ir todėl, kad šis gyrėsi tuo savo draugams. Nužudydamas kontrabandininką, Aspanas įspės kitus, kurie galėtų išduoti Turį. Be to, Aspanui reikėjo ginklų, kuriuos žinojo nešiojantis Markucį.

Ilgai laukti nereikėjo. Markucis nesisaugojo, nes vedė neapkrautus mulus į Kastelamarę pasiimti prekių iš juodosios rinkos, tad jojo ant priešakinio mulo nuokalnėn persimetęs šautuvą per petį, užuot laikęs jį rankoje. Pamatęs viduryje tako stovintį Pišiotą, jis neišsigando: kažkoks žemas, liesas berniūkštis su siauručiais dabišiaus ūseliais. Tik toji berniūkščio šypsena jį suerzino, o kai pamatė Pišiotą išsitraukiant iš po

švarko luparą, Markucis ne juokais sunerimo.

– Per anksti mane nutykojai, - tarė jis gargždžių balsu, - aš dar nepasiėmiau prekių. O šiuos mulus saugo „draugų draugai“! Elkis išmintingai ir susirask kitą taikinį.

– Man reikia tik tavo gyvybės, - šiurpiai išsišiepęs tyliai tarė Pišiota. - Vieną dieną tu norėjai pasirodyti policijai esąs didvyris. Vos prieš keletą mėnesių, pameni?

Markucis prisiminė. Lyg netyčia jis pasuko mulą šonu, o iš tikrųjų, kad Pišiotą nematytų jo rankos, kurią užkišęs už juostos išsitraukė pistoletą. Tuo pat metu jis trūktelėjo mulą už kamanų, kad apsisuktų, ir jis galėtų šauti. Jis dar spėjo išvysti Pišiotos šypseną - driokstelėjo lupara, ir Markucis, išmestas iš balno, nukrito į kelio dulkes.

Atjojęs prie pasliko kontrabandininko, Aspanas su nuožmiu pasitenkinimu paleido dar vieną šūvį į galvą, o paskui paėmė pistoletą, kurį Markucis tebelaikė delne, ir šautuvą, kabantį ant nugaros. Aspanas iškraustė iš negyvėlio švarko kišenių šautuvo kulkas ir susidėjo į savo kišenes, paskui greitai ir metodiškai nušovė visus keturis mulus, įspėdamas kiekvieną, kuriam gali kilti noras padėti, nors ir netiesiogiai, Giljano priešams.

Aspanas stovėjo ant kelio su lupara rankose, persimetęs per petį negyvėlio šautuvą, užsikišęs užjuostos pistoletą. Jis nejautė nė menkiausio gailesčio, vien pasitenkinimą savo žiaurumu. Mat nors mylėjo savo draugą, juodu visuomet stengdavosi kits kitą nurungti. Tad pripažindamas Turį savo vadu, jis visuomet jautė privaląs įrodyti savo teisę į jųdviejų draugystę, ir todėl stengėsi būti ne mažiau narsus ir gudrus. Dabar Aspanas irgi peržengė tą stebuklingąjį vaikystės bei visuomenės ratą, ir atsidūrė greta Turio anapus to rato. Šiuo poelgiu jis visiems laikams susirišo su Turiu Giljanu. *** Po dviejų dienų, prieš pat vakarienę, Turis išėjo iš vienuolyno. Vieną po kito jis apkabino visus vienuolius, susirinkusius valgykloje, ir padėkojo jiems už gerumą. Broliams buvo gaila su juo atsisveikinti. Tiesa, jis niekad nedalyvavo jų religinėse apeigose, neatiiko išpažinties ir atgailos už įvykdytą žmogžudystę, bet kai kurie šių vienuolių jaunystėje buvo padarę panašių nusikaltimų, tad visai jo nesmerkė.

Abatas palydėjo Turį iki vienuolyno vartų, kur laukė Aspanas, ir atsisveikindamas įteikė dovaną - juodą mergelės Marijos statulėlę, visai tokią pat kaip Turio motinos. Turis įdėjo statulėlę į amerikietišką turistinį Aspano krepšį.

Pišiota pašaipiai žiūrėjo, kaip abatas atsisveikina su Turiu. Jis žinojo, kad abatas kontrabandininkas, slaptas „draugų draugų“ narys, o iš savo vargšų vienuolių spaudžia prakaitą lyg iš kokių vergų, tad abato sentimentalumas atsisveikinant su Turiu Aspanui buvo nesuprantamas. Jam nė į galvą neatėjo, kad Turis gali pelnyti ne tik jo, bet ir tokio galingo ir seno žmogaus kaip abatas meilę, prieraišumą ir pagarbą.

Nors abato jausmai buvo nuoširdūs, juose būta ir kruopelės savanaudiškumo. Jis nujautė, kad šis vaikinas vieną gražią dieną gali tapti jėga, su kuria turės skaitytis Sicilija, ir jautėsi kaip žmogus, įžvelgęs savo artime dieviškų bruožų. O Turis buvo nuoširdžiai dėkingas: negana to, kad abatas išgelbėjo jam gyvybę, jis dar daug ko išmokė. Abatas buvo nuostabus pašnekovas ir leido jam naudotis savo biblioteka. Kad ir kaip keista, net tas abato veidmainiškumas Turiui buvo prie širdies; jam atrodė, kad abatas pasiekęs gražios pusiausvyros - darė gera niekam rimčiau nepakenkdamas, naudojosi savo galia balansuotai, kad gyvenimas eitų sklandžiai.

Abatas ir Turis Giljanas apsikabino.

– Aš Jūsų skolininkas, - tarė jaunuolis. - Kai prireiks kokios pagalbos, prisiminkite mane. Padarysiu visa, ko jūs paprašysite.

– Už krikščionišką geradarystę atsilyginti nereikia, - plekšnodamas Turiui per petį tarė abatas. - Grįžk į kelią, kurį rodo Viešpats, mano sūnau, ir garbink jį, - bet tai buvo žodžiai, kuriuos jis išberdavo nesusimąstydamas, iš įpratimo. Manfredis puikiai žinojo: tokie tyri jaunų žmonių įsitikinimai gali virsti laužu, iš kurio liepsnų iškilęs velnias šoks pagal jų dūdą. Vis dėlto Giljano pažado abatas nepamirš.

Nepaisydamas Aspano prieštaravimų, Turis užsimetė ant pečių žalią jo krepšį; juodu kartu išėjo pro vienuolyno vartus ir nesyk neatsigręžė.

6 skyrius Nuo atsikišusios uolos kiek žemiau d’Oro kalno viršūnės Turis ir Aspanas matė Monteleprės miestelį. Vos keliais kilometrais žemiau žiebėsi šviesos namuose, grumdamosi su užslenkančia tamsa. Turis netgi tarėsi girdįs muziką, sklindančią iš garsiakalbių miestelio aikštėje - per juos visuomet būdavo leidžiamos Romos radijo stoties programos mėgėjams pasivaikščioti prieš vakarienę. Tas artumas buvo tik iliuzija, kurią kėlė kalnų oras - iš tikrųjų norint nusigauti iki miestelio reikėtų dviejų valandų, o grįžti - keturių. Turis ir Aspanas vaikystėje žaisdavo ant šio kalno, tad pažinojo kiekvieną jo akmenį, kiekvieną olą ir tunelį. Greta uolos, ant kurios juodu dabar stovėjo, buvo Grota Bjanka, mėgstamiausia jų vaikystės dienų ola, didesnė už bet kurį Monteleprės namą.

Aspanas gerai įvykdė paliepimus, - pamanė Turis. Oloje buvo prikrauta miegmaišių, prikaistuvių, maišų su duona ir maistu bei dėžių su šaudmenimis. Turis pamatė medinę dėžę su žibintuvėliais, žibintais ir peiliais, keletą kanistrų žibalo.

– Aspanai, - nusijuokęs tarė jis, - mudu galėtume gyventi čia visą laiką.

– Keletą dienų, - atsakė pusbrolis. - Ieškodami tavęs karabinieriai pirmučiausiai atėjo į šią olą.

– Bailiai ieško tik dieną, - atsakė Turis. - Naktį pavojus mums negresia.

Kalnus gobė milžiniška tamsos skraistė, bet dangus buvo toks žvaigždėtas, kad juodu kuo aiškiausiai matė vienas kitą. Atrišęs žaliąjį krepšį, Turis ištraukė iš jo ginklus ir drabužius, o paskui iš lėto, teatrališkai ėmė ginkluotis. Nusirengęs vienuolio abitą, jis apsimovė moleskino kelnes, apsivilko didžiulį avies odos švarką su gausybe kišenių, užsikišo už diržo du pistoletus, įsikišo į antį automatą, pritvirtinęs taip, kad nebūtų matyti, bet kad galėtų vienu akimoju paleisti į darbą. Apsijuosęs šaudmenų diržu, dar porą dėželių kulkų susikišo į švarko kišenes. Aspanas padavėjam peilį, kurį Turis įsikišo į kariško bato aulą, ir dar vieną mažytį pistoletą, kuriam buvo skirtas pintas dėklas vidinėje švarko atvarto pusėje. Turis kruopščiai patikrino visus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Šautuvo Turis neslėpė - persimetė per petį. Galop jis susiruošė ir nusišypsojo Aspanui, kuris buvo ginkluotas vien lupara, kurią paprasčiausiai laikė rankose, ir peiliu makštyse, pritvirtintose ant nugaros.

– Žiūrėdamas į tave, jaučiuosi nuogas, - tarė Pišiota. - Ar paeisi, šitaip apsikarstęs geležimi? Man regis, jeigu pargriūsi, aš nepajėgsiu tavęs pakelti.

Turis nepaliovė šypsojęsis - mįslingai tarsi vaikas, įsitikinęs, kad visas pasaulis jo rankose. Nuo didžiulio

ginklų ir šaudmenų svorio jam diegė užgijusią žaizdą, bet Turis tik džiaugėsi tuo skausmu: tai buvo jo nuodėmių atleidimas.

– Aš pasirengęs pasimatyti su maniškiais arba susidurti su priešais, - pasakė Aspanui Turis. Žvaigždėto skliauto gaubiami, jaunuoliai ėmė leistis ilgu vingiuotu taku nuo d’Oro kalno viršūnės į apačioje dunksantį Monteleprės miestelį. Apsiginklavęs taip, kad jo nebaugino nei mirtis, nei joks žmogus, gerdamas tolimų citrinų sodų ir laukinių gėlių kvapus, Turis Giljanas pajuto lig šiol niekad nepatirtą ramybę. Dabar jis nebebuvo bejėgis kokio atsitiktinio priešo akivaizdoje; jam nebereikėjo malšinti ir priešo savyje, kuris abejojo jo drąsa. Jeigu savo valios pastangomis jis sugebėjo įsakyti išdraskytam kūnui nemirti, užgyti, neabejojo galėsiąs dar ne vieną kartą tai padaryti. Turis buvo įsitikinęs, kad jo laukia įstabi lemtis ir kad jis turi tų pačių kerų, kaip ir viduramžių didvyriai, kurie nemirdavo tol, kol nenueidavo viso jiems skirto kelio, kol nepasiekdavo visų didžių pergalių.

Jis nusprendė niekados nepalikti šių kalnų, šių alyvmedžių giraičių, šios Sicilijos. Turis miglotai vaizdavosi tą savo šlovingą ateitį, bet neabejojo, kad ji bus šlovinga. Nuo šiol jis niekad nebus tas vargšas jaunas valstietis, bijantis karabinierių ir paperkamų teisėjų, sumalančių žmogų į dulkes. Įkalnei baigiantis, palei kelią, vedantį į Monteleprę, jie praėjo pro koplytėlę su pakabinama spyna, kurioje stovėjo gipsinė mergelės Marijos su kūdikiu statulėlė; mėnesienos nužerti žydri jos drabužiai žvilgėjo it jūra.

Nuo saldžių kvapų, sklindančių iš sodų, Turiui ko neapsvaigo galva. Jis pamatė, kaip Aspanas pasilenkęs paima nuo žemės opuntijos vaisių, tokį saldų gaivią naktį, ir širdį užliejo meilė draugui, išgelbėjusiam jam gyvybę, meilė, kurios šaknys siekė kartu praleistą vaikystę. Aspanas bus toks pat nemarus, kaip ir jos juodviem tikrai nelemta numirti kokio Sicilijos kalno šlaite kaip bevardžiams valstiečiams.

– Aspanai, Aspanai, - apimtas neapsakomo dvasios pokylio sušuko Giljanas, - aš tikiu, tikiu, - ir tekinas pasileido paskutiniu kalno kriaušiu, nusėtu vaiduokliškai baltais akmenimis, pro užrakintas koplytėles su Kristaus ir šventųjų statulėlėmis. Aspanas juokdamasis bėgo šalia. Šitaip juodu išskuodė į mėnesienoje skendintį kelią, vedantį į Monteleprę. *** Už šimto metrų pločio ganyklos prasidėjo Belos gatvelės namų sienos, už kurių kiekviena šeima turėjo pomidorų daržą, o kitos dar ir vienišą alyvmedį ar citrinmedį. Giljanų sodo varteliai buvo neužrakinti, ir jaunuoliai patyliukais pro juos prasprūdo. Turio motina čia jau laukė jųdviejų. Ji ašarodama puolė sūnui į glėbį. Karštai pabučiavusi, sukuždėjo: – Mylimas sūneli, mylimas sūneli.

Dabar, stovėdamas mėnesienos užlietame sode, Turis nusistebėjo savimi: pirmąsyk gyvenime jis liko abejingas jos sentimentams.

Buvo beveik vidurnaktis, mėnuo vis dar švietė aiškiai, tad jie nuskubėjo į namus, kad nepastebėtų policijos šnipai. Namų langinės buvo uždarytos, Turio ir Aspano giminės, išstatyti gatvėse, turėjo įspėti apie policijos patrulius. Namuose buvo ištaisytos šventųjų Velykų vertos vaišės - Turio draugai ir šeima norėjo atšvęsti jo sugrįžimą namo. Po šios vienintelės nakties Turis išeis gyventi į kalnus.

Tėvas apkabinęs Turį pritariamai patapšnojo per pečius. Turio taip pat laukė abi seserys, Hektoras Adonis ir kaimynė Venera, maždaug trisdešimt penkerių metų našlė. Jos vyrą, garsų plėšiką Kandeleriją, vos prieš

metus kažkas išdavė policijai ir ši, surengusi pasalą, jį nužudė. Nors Venera artimai susidraugavo su motina, Turis vis dėlto nustebo, kad ji dalyvauja šiame susitikime: ją galėjo pakviesti tik motina, tad Turiui parūpo, kokiu tikslu.

Visi valgė ir gėrė, su Turiu elgdamiesi taip, tarsi jis būtų grįžęs iš ilgų atostogų svečiuose kraštuose. Paskui tėvas užsimanė pamatyti žaizdą. Turis išsitraukė marškinius iš kelnių ir parodė didžiulį purpurinį randą; audiniai aplink jį vis dar buvo melsvai juodi. Motina pamačiusi pratrūko raudoti.

– Tai gal tu labiau norėtum matyti mane kalėjime su bastonados žymėmis? - nusišypsojęs paklausė Turis.

Nors aplinka buvo pažįstama, visai tokia, kaip laimingiausiomis vaikystės dienomis, Turis jautėsi gerokai nuo jų visų nutolęs. Ant stalo buvo mėgstamiausi valgiai: tamsūs lyg rašalas kalmarai, stori makaronai su kvapiu pomidorų padažu, kepta aviena, didžiulis dubuo su alyvomis, raudonos ir žalios salotos, apšlakstytos ką tik išspaustu alyvų aliejumi, bambuku apipinti buteliai su sicilietišku vynu. Visas šias gėrybes dovanojo Sicilijos žemė. Motina su tėvu sekė neįtikėtinas istorijas apie gyvenimą Amerikoje, Hektoras Adonis pasakojo jiems apie šlovingą Sicilijos istoriją: apie Garibaldį ir jo garsiuosius raudonmarškinius,apie „Sicilijos mišparus“, kai sukilusi Sicilijos liaudis 1282 m. išskerdė prancūzų okupantų armiją, apie Sicilijos pavergėjus - pradedant romėnais, po kurių paskiau atėjo maurai, normandai, prancūzai ir galiausiai vokiečiai bei ispanai. Vargšė Sicilija! Ji niekados nebuvo laisva, jos žmonės amžinai būdavo alkani, jų darbas buvo parduodamas pusvelčiui, o kraujas praliejamas taip lengvai.

Taigi dabar nė vienas sicilietis netikėjo vyriausybe, įstatymais, santvarka - tuo, kas visados darė juos nešuliniais gyvuliais. Turis buvo tiek prisiklausęs šių pasakojimų, kad jie graužte įsigraužė į jo sąmonę, bet tik dabar jis suvokė galįs visa tai pakeisti.

Turis žiūrėjo į Aspaną, kuris rūkė cigaretę gurkšnodamas kavą. Net dabar, per šį džiaugsmingą susitikimą, Aspano lūpose švietė ironiška šypsenėlė. Giljanas numanė, ką mąsto pusbrolis ir ką jis vėliau pasakys: tereikia būti tokiam kvailam, kad į tave šautų policininkas, nužudyti žmogų, atsidurti už įstatymo ribų, ir tuomet tavo artimieji rodys tau savo meilę ir elgsis su tavim lyg su šventuoju. Tačiau Turis jautė, kad tik su Aspanu jį dar sieja kažkokios gijos.

Ir dar toji moteris, Venera. Ko motina ją pasikvietė, ko ji atėjo? Turis matė, kad jos veidas dar gražus, kupinas drąsos ir jėgos, antakiai - juodi kaip anglis, o tamsios lūpos blandžiame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis atrodė beveik purpurinės. Kokia jos figūra, negalėjai pasakyti, nes ji vilkėjo, kaip dera našlei sicilietei, plačia juoda suknele.

Turis gavo papasakoti viską apie susišaudymą prie Keturių sankryžų. Tėvas, kauštelėjęs nuo vyno, pritariamai niurnėjo, išgirdęs apie policininko mirtį, motina tylėjo. Tėvas papasakojo, kaip valstietis atėjo ieškoti savo asilo.

– Džiaukis, kad netekai tik asilo, - tarė jam tėvas. - Aš praradau sūnų.

– Asilas ieško asilo, - pašmaikštavo Aspanas.

Visi nusijuokė.

– Išgirdęs, kad užmuštas policininkas, - toliau aiškino Turio tėvas, - valstietis taip išsigando bastonados, kad jokių pretenzijų nebereiškė.

– Jam bus atlyginta, - tarė Turis.

Galop Hektoras Adonis išdėstė savo planus Turiui išgelbėti. Užmuštojo giminėms bus sumokėta kompensacija, tad Turio tėvams teks užstatyti savo sklypelį, kad gautų pinigų. Pats Adonis irgi prisidės pinigais. Tačiau šios taktikos reikės griebtis vėliau, kai atlėgs žuvusiojo artimųjų pyktis. Donas Kročė paveiks valdžios pareigūnus ir užmuštojo artimuosius - šiaip ar taip, tai buvo tik nelaimingas atsitikimas, juk nei policininkas, nei Turis nejautė vienas kitam pagiežos. Jeigu žuvusiojo šeima ir valdžios pareigūnai nusiteiks palankiai, bus galima suvaidinti farsą. Vienintelis keblumas - Turio asmens liudijimas, likęs žmogžudystės vietoje, bet po metų donas Kročė galės padaryti taip, kad jis pranyktų iš prokuratūros bylų. Svarbiausia, jog Turis per tuos metus neįkliūtų į jokią kitą bėdą, todėl jis turi pasislėpti kalnuose.

Turis kantriai jų visų klausėsi - šypsodamas, linkčiodamas galvą, neparodydamas savo susierzinimo. Jie vis dar manė, kad jis toks pat, koks buvo per Festą daugiau nei prieš du mėnesius. Kol jie šnekėjo, jis nusivilko avies odos švarką, nusiėmė ginklus; pistoletai dabar gulėjo po stalu jam prie kojų. Bet nei ginklai, nei tas šlykštus randas nepadarė jiems įspūdžio. Jie nenutuokė, kad toji baisi žaizda apvertė aukštyn kojom visą jo mąstyseną, ir kad nuo šiol jis niekados nebebus tas jaunuolis, kurį jie pažinojo. Šiuo metu savo namuose jis buvo saugus. Patikimi žmonės budėjo gatvėse, stebėjo karabinierių kareivines, tad menkiausiam pavojui kilus jį įspės. Pats namas prieš daugelį šimtų metų buvo pastatytas iš akmens; langai buvo uždaryti sunkiomis sprindžio storio langinėmis. Medinės durys buvo tvirtos, kaustytos geležimi.

Joks šviesos spindulėlis nebūtų ištrūkęs iš šio namo, joks netikėtai užpuolęs priešas nebūtų sugebėjęs greitai prasibrauti į vidų. Vis dėlto Turis jautė, jog jam iškilo grėsmė. Tie jo mylimi žmonės paspęs jam pinkles, kad jis vėl gyventų kaip anksčiau, prikalbins jį tapti valstiečiu, nekelti ginklo prieš savo tautiečius, ir jis vėl bus bejėgis prieš jų įstatymus. Tą akimirką jis suprato turėsiąs žiauriai pasielgti su tais, kuriuos labiausiai myli.

Dar neseniai jis nuolat svajojo apie aplinkinių meilę, o ne galią. Bet dabar viskas pasikeitė. Jis aiškiai suvokė, kad galia svarbiau.

– Brangusis krikštatėvi, - lipšniai prašneko jis kreipdamasis į Hektorą ir podraug į visus, - žinau, jog jūs šitaip kalbate iš meilės ir susirūpinimo, bet negaliu leisti, kad mano tėvai prarastų savo lopinėlį žemės, idant padėtų man išsikapstyti iš šios bėdos. Visi čia esantys - nesirūpinkite šitaip dėl manęs. Aš suaugęs žmogus, tad privalau atsakyti už neapgalvotą poelgį. Be to, aš niekam neleisiu mokėti kompensacijos už karabinierių, kurį nušoviau. Nepamirškite - jis mėgino mane užmušti tik todėl, kad bandžiau atsigabenti gabalą sūrio. Aš šoviau į jį tik todėl, kad pamaniau, jog mirštu, ir norėjau atsiteisti. Na, bet tai jau praeitis. Kitą kartą į mane šauti nebus taip lengva.

– Šiaip ar taip, kalnuose smagiau, - išsišiepęs tarė Aspanas.

Bet Turio motinos šie jo žodžiai nepaguodė. Visi matė, kad ji apimta panikos, o jos liepsnojančiose akyse įžvelgė baimę.

– Netapk plėšiku, - neviltingai prašneko ji, - neskriausk vargšų žmonių, kuriems gyvenimas ir taip ganėtinai sunkus. Nepasidaryk nusikaltėliu. Tegul Venera papasakoja, kaip gyveno jos vyras.

Venera pakėlusi akis pažvelgė tiesiai į Turį, ir jis apstulbo, išvydęs, koks geidulingas jos veidas, tarsi ji mėgintų įžiebti jame aistrą. Ji žvelgė į jį drąsiai, kone ragindama. Lig šiol Turiui ji tebuvo vyresnė už jį moteris, dabar - priešingos lyties atstovė.

– Tuose pačiuose kalnuose, į kuriuos tu nori eiti, - prabilo ji kimiu nuo ją apėmusių jausmų balsu, - mano vyras turėjo gyventi kaip gyvulys. Visados persekiojamas baimės. Kiekvieną akimirką. Jis negalėdavo valgyti, negalėdavo miegoti. Kai mudu suguldavome, jis pašokdavo nuo menkiausio krebždesio. Nors eidamas

miegoti pasidėdavo pistoletus ant grindų šalia lovos, tai nepadėdavo. Kai mūsų duktė apsirgo, jis mėgino ją aplankyti, o jie laukė, žinodami, kad jis minkštaširdis. Jį nušovė gatvėje kaip šunį, o paskiau juokėsi man į akis, atsistoję prie lavono.

Turis matė, kad Aspanas šypsosi: Kandelerija, tas garsusis plėšikas, minkštaširdis? Jis žvėriškai nužudė šešis vyrus, įtaręs, kad jie policijos informatoriai, apiplėšinėdavo turtingus ūkininkus, reikalaudavo pinigų iš neturtingų valstiečių, varė baimę visai apylinkei. Bet žmonai jis atrodė kitoks.

– Palaidojau jį, - nepastebėjusi Aspano šypsenos toliau pasakojo Venera, - o po savaitės - ir savo mergaitę.

Daktarai sakė, kad ji mirė nuo plaučių uždegimo, bet aš žinau: jai plyšo širdis. Labiausiai įsiminiau tas dienas, kai aplankydavau jį kalnuose. Jis visuomet būdavo sušalęs ir alkanas, o kartais dar ir sirgdavo. Jis būtų atidavęs viską, kad vėl būtų galėjęs tapti doru valstiečiu. O baisiausia, kad jo širdis pasidarė kieta lyg alyvos kauliukas. Jis buvo nebe žmogus - tegul Dievas duoda jam amžiną atilsį. Taigi, brangusis Turi, nebūk toks išdidus. Mes padėsime tau šioje nelaimėje, tik nepasidaryk tuo, kuo prieš mirtį tapo mano vyras.

Stojo tyla. Pišiota nebesišypsojo. Turio tėvas suniurnėjo mielai atsikratysiąs sklypelio - tuomet rytais nereikėsią anksti keltis. Hektoras Adonis susiraukęs spoksojo į staltiesę. Niekas nepravėrė burnos.

Tylą pertraukė trumpas barbenimas į duris - kažkurio stebėtojo ženklas. Pišiota nuėjo pasikalbėti, o grįžęs rankos mostu paliepė Turiui apsiginkluoti.

– Karabinierių kareivinėse užsidegė visos šviesos, - tarė jis, - o Belos gatvę iš aikštės pusės užtvėręs policijos furgonas. Jie ruošiasi pulti šį namą, - akimirką patylėjęs jis pridūrė: - Reikia greitai atsisveikinti.

Visus pritrenkė, kaip ramiai Turis Giljanas rengiasi bėgti. Kai motina pripuolė prie jo, ją apkabindamas jis jau laikė rankose savo švarką. Vos ištaręs „sudiev“ kitiems, jis jau buvo jį apsivilkęs, visiškai apsiginklavęs, persimetęs šautuvą per petį, nors nepadarė nė vieno greito ar skuboto judesio. Turis akimirką pastovėjo visiems šypsodamas, o paskui kreipėsi į Aspaną: – Gali pasilikti ir susitikti su manim kalnuose vėliau, o jei nori, gali eiti drauge dabar.

Nė žodžio netaręs, Aspanas priėjo prie laukujų durų ir jas atidarė. Turis paskutinį kartą apkabino motiną.

– Slėpkis, - karštai pabučiavusi tarė ji, - nedaryk nieko neapgalvoto! Neatsisakyk mūsų pagalbos.

Bet Turis jau ištrūko iš jos glėbio.

Pišiota pirmas nuėjo laukais prie artimiausių kalnų šlaitų. Turiui šaižiai sušvilpus, Aspanas stabtelėjo ir palaukė, kol pusbrolis jį pasivys. Stebėtojai pranešė Turiui, kad kelias į kalnus saugus, policijos patrulių aplink nesama. Keturios valandos kopimo į kalną, ir jie atsidurs Grota Brankoje, kur joks pavojus jiems negrės. Karabinieriai būtų nepaprastai narsūs ir kvaili, jei imtų persekioti juos tamsoje.

– Aspanai, - kiek karabinierių yra įguloje? - paklausė Turis.

– Dvylika, ir dar viršila.

– Trylika - nelaimingas skaičius, - nusijuokė Turis. - Tai ko mes bėgame nuo tokios saujelės? - akimirką patylėjęs, pridūrė: - Sek paskui mane.

Grįžę laukais, jie įėjo į miestelį kiek atokiau Giljanų namų ir stebėjo juos iš saugaus siauro skersgatvio.

Pasislėpę tamsoje, ėmė laukti.

Po penkių minučių išgirdo Belos gatve atidardant džipą. Jame buvo susispaudę šeši karabinieriai, tarp jų ir pats viršila. Du vyrai, iššokę iš mašinos, nieko nelaukdami apėjo namą šalutine gatvele ir užtvėrė užpakalines

duris. Viršila su trim savo vyrais priėjo prie priekinių durų ir smarkiai į jas pabeldė. Tuo metu prie džipo privažiavo dengtas sunkvežimiukas, ir iš jo iššokę dar du karabinieriai su šautuvais rankose ėmė saugoti gatvę.

Turis susidomėjęs stebėjo visa, kas vyksta. Policijos antpuolis buvo grindžiamas prielaida, kad užpultieji nieku gyvu nesugebės duoti atkirtį, ir kad jiems neliks nieko kita, kaip sprukti nuo skaičiumi juos pranokstančios jėgos. Tada Turis nutarė laikytis tokios svarbios taisyklės: jis visuomet privalės turėti galimybę persekiojamas kontratakuoti, kad ir kokią persvarą turėtų priešas, o gal net juo didesnė jo persvara - juo geriau.

Tai buvo pirma Turio taktinė operacija, ir jis apstulbo pamatęs, kaip lengvai galėtų tapti padėties viešpačiu, jei panorėtų pralieti kraują. Tiesa, šaudyti į viršilą ir tris jo vyrus priešais duris jis negalėjo, nes kulkos būtų patekusios vidun ir pataikiusios į saviškius, bet panorėjęs du gatvę saugančius vyrus ir abu mašinų vairuotojus jis lengvai galėjo nudėti, vos viršila su savo palydovais įeis į Giljanų namus. Jie nedrįs kišti nosies iš namų, tad juodu su Aspanu neskubėdami galės nusigauti į kalnus. Na, o policininkai gatvės gale įsikišti negalės, be to, negavę įsakymo, prie namų nė nesiartins.

Tačiau tuo metu Turis neturėjo jokio noro pralieti kraują. Tai tebuvo intelektualinis manevras; jam itin magėjo pasižiūrėti, kaip veikia viršila, nes šis vyras ateityje bus jo pagrindinis priešas.

Turio tėvas atidarė duris; viršila šiurkščiai sugriebė senuką už rankos ir, ištempęs į gatvę, paliepė laukti.

Viršila yra aukščiausias Italijos karabinierių puskarininkio laipsnis; paprastai jis vadovauja miestelio policijos padaliniui, tad yra svarbus asmuo, ir su juo elgiamasi taip pat, kaip su meru ar parapijos kunigu.

Tad kai Turio motina užuot pasisveikinusi užtvėrė viršilai kelią ir parodydama savo panieką nusispjovė jam prie kojų, viršilai tai buvo netikėta. Jam teko kartu su trim savo vyrais jėga įsibrauti į namus ir juos apieškoti, visą laiką klausantis piktų Turio motinos užgauliojimų ir prakeiksmų. Karabinieriai išvarė visus į gatvę ir ėmė kvosti; iš gretimų namų išvyti laukan vyrai ir moterys taip pat koneveikė policininkus.

Kai krata nedavė jokių rezultatų, viršila pamėgino apklausti namiškius.

– Tu manai, kad skųsiu savo sūnų?! - apstulbęs paklausė Turio tėvas; gatvėn išvyti žmonės pritariamai suūžė. Viršila liepė Giljanams grįžti į namus.

– Jų laimė, tavo motina neturi tokių ginklų kaip mes, - pasakė Turiui Aspanas.

Turis nieko neatsakė. Kraujas suplūdo jam į galvą ir jis tvardėsi milžiniškomis valios pastangomis. Viršila tvojo savo lazda vyriškiui, kuris išdrįso protestuoti prieš šiurkštų elgesį su Turio tėvais. Du karabinieriai nesirinkdami čiupo montelepriečius ir spardydami, daužydami lazdomis, grūdo į sunkvežimį, nepaisydami išgąstingų, pasipiktinusių šūksnių.

Staiga prieš karabinierius išdygo vyras ir puolė prie viršilos. Nuaidėjo šūvis, ir vyras pargriuvo ant grindinio. Kažkuriame name suklykė moteris, o paskui ji išbėgusi sukniubo prie savo vyro. Turis ją pažino: tai buvo sena šeimos draugė, kuri kasmet per Velykas atnešdavo ką tik iškeptą pyragą.

– Sek paskui mane, - plekštelėjęs Aspanui per petį paliepė Turis ir tekinas pasileido siauromis vingiuotomis gatvelėmis į kitą Belos gatvės galą, centrinės aikštės link.

– Ką, velniai griebtų, darai? - užkriokė Aspanas, bet kaipmat užsičiaupė, staiga supratęs, ką sumanė Turis.

Sunkvežimis su suimtaisiais turės pravažiuoti Belos gatve ir apsisukti, kad galėtų grįžti į Belampo kareivines.

Bėgdamas tamsia lygiagrečia gatvele, Turis jautėsi esąs nematomas lyg Dievas. Jis žinojo, kad priešams nė į galvą neateis, ką jis daro - jie manys, kad jis bėga slėptis į kalnus - ir jį apėmė pašėlęs džiugesys. Tuoj karabinieriai sužinos negalį nebaudžiami puldinėti jo motinos namų - kitą kartą prieš taip darydami jie gerai pagalvos. Jie nebegalės kaip niekur nieko nušauti žmogų. Jis privers juos pagarbiai elgtis su savo kaimynais ir tėvais.

Turis pribėgo tolimąjį aikštės šoną; vienintelio žibinto šviesoje jis išvydo policijos furgoną, užtvėrusį Belos gatvės pradžią. Tarsi jį būtų galima sugauti tokiais spąstais! Ko tikėjosi karabinieriai? Šis pavyzdys, ko gera, rodo, ko verti pareigūnų protiniai sugebėjimai! Turis įsuko į kitą gatvelę, vedančią prie aikštėje dunksančios bažnyčios užpakalinių durų, Aspanas bėgo jam iš paskos. Įbėgę į vidų, jie peršoko per Dievo stalą, paskui stabtelėjo ant pakylos, ant kurios kadaise per sekmadienines mišias ir komuniją patarnaudavo kunigui.

Nepaleisdami ginklų iš rankų, jie atsiklaupė ir nevikriai persižegnojo; vaškinis erškėčiais karūnuotas Kristaus, paauksuota mergelė Marija kreidos baltumo veidu ir melsvais drabužiais, virtinės šventųjų mažumą atvėsino jų troškimą susikauti, bet netrukus jie pasileido tarpueiliu prie didžiulių ąžuolinių durų, pro kurias puikiausiai buvo galima apšaudyti visą aikštę, ir vėl atsiklaupę parengė ginklus.

Belos gatvę užtvėręs furgonas pavažiavo atbulas, kad sunkvežimis su suimtaisiais galėtų apsisukti aikštėje ir grįžti ta pačia gatve. Tą akimirką Turis atidarė bažnyčios duris ir paliepė Aspanui: – Šaudyk virš galvų.

Tuo pat metu jis ėmė šaudyti iš savo automato į furgoną, taikydamas į padangas ir variklį. Staiga aikštę užliejo šviesa - variklis sprogo ir furgonas užsidegė. Priekyje sėdėję du karabinieriai išgriuvo lauk lyg linų pėdai - sprogimo banga užklupo juos netikėtai. Aspanas ėmė šaudyti į sunkvežimio su suimtaisiais kabiną.

Turis pamatė, kaip vairuotojas iššokęs susmunka ant grindinio be gyvybės ženklų. Kitas ginkluotas karabinierius iššoko lauk, Pišiota paleido dar vieną šūvį, ir šis taip pat sukniubo. Turis atsisuko į Aspaną norėdamas jį subarti, bet staiga bažnyčios langų vitražus sutrupino kulkosvaidžio kulkos, ir spalvotos šukės lyg rubinai sužėravo ant bažnyčios grindų. Turis suvokė, kad pasigailėjimo dabar negali būti; Aspanas teisus - jie privalo žudyti arba žus patys.

Turis patraukė Aspaną už rankos, tekinas pasileido per bažnyčią ir pro užpakalines duris išbėgo į tamsias vingiuotas Monteleprės gatveles. Jis suprato, kad šiąnakt nėra vilties išvaduoti belaisvius. Peršokę paskutinę miestą juosiančią akmens sieną, atvirais laukais juodu bėgo tol, kol atsidūrė kalnų šlaituose, nusėtuose didžiuliais baltais akmenimis. Čia jiems pavojus nebegrėsė. Kai jie įkopė į d’Oro kalno viršūnę, jau brėško.

Daugiau kaip prieš tūkstantį metų Spartakas čia slėpėsi su savo vergų armija ir vedė ją kautis su Romos legionais. Turis Giljanas stovėjo ant d’Oro kalno viršūnės žiūrėdamas, kaip nubudusi saulė pažeria spindulius, ir jį visą užliejo jaunatviškas džiugesys, kad paspruko nuo priešų. Nuo šiol jis niekados niekam nepaklus. Jis pats spręs, kas turi gyventi, o kas mirti, ir nė kiek neabejojo, kad visa, ką darys, bus vardan Sicilijos šlovės ir laisvės, gėrio, o ne blogio. Kiekvienas smūgis, kurį jis suduos, bus vardan teisingumo, parama vargšams. Turis neabejojo laimėsiąs kiekvieną mūšį ir pelnysiąs engiamųjų meilę.

Tuomet jam buvo dvidešimt metų.

7 skyrius

Donas Kročė Malas gimė Vilabos miestelyje, užkampyje, kuris jo dėka suklestės ir išgarsės visoje Sicilijoje.

Siciliečiams neatrodė ironiška, kad jis buvo kilęs iš religingos šeimos, kuri auklėjo jį kunigu Katalikų bažnyčiai ir kad tikrasis jo vardas buvo Crocefisso3 - tik patys pamaldžiausi tėvai šitaip pavadindavo savo naujagimius. Tiesą sakant, dar tada, kai buvo lieknas jaunuolis, jį versdavo vaidinti Jėzų religiniuose vaidinimuose, statomuose švenčiant Velykas, ir žiūrovai neatsistebėdavo, koks dievobaimingas jo veidas.

Tačiau kai šio šimtmečio pradžioje Kročė Malas subrendo, visi pamatė, kad jam sunku taikytis su bet kokiu autoritetu, išskyrus patį save. Jis vertėsi kontrabanda, reketu, vagiliavimu, bet tai dar ne blogiausia: galop jis užtaisė vaiką merginai iš savo kaimelio, kuri vaidindavo skaisčią Magdaleną, ir atsisakė ją vesti, teigdamas, esą juodu pasidavę spektaklio religinei ekstazei, tad jam reikia atleisti.

Merginos šeimai šitoks pasiteisinimas pasirodė pernelyg įmantrus, tad ji pareikalavo vedybų, antraip jis iškeliausiąs į aną pasaulį. Kročė Malas buvo per daug išdidus, kad vestų šitokią garbę praradusią merginą, tad pabėgo į kalnus. Metus paplėšikavus, jam pasisekė: jis užmezgė ryšius su mafija.

Arabiškas žodis „mafija“ reiškia prieglobstį; siciliečių kalboje jis prigijo dešimtajame šimtmetyje, kai šalį valdė saracėnai. Per visą šalies istoriją siciliečius negailestingai engė romėnai, pontifikatas, normandai, prancūzai, vokiečiai ir ispanai. Jų vietininkai pavertė vargšus siciliečius vergais, begėdiškai naudojosi jų darbo vaisiais, prievartaudavo moteris, žudydavo jų vadus. Net turtuoliai negalėdavo išsisukti nuo užkariautojų.

Ispanų inkvizitoriai apšaukė eretikais, atimdavo iš jų turtus. Šitaip atsirado mafija - slapta keršytojų bendrija.

Kai valdžios teismai atsisakydavo teisti normandų didiką, išprievartavusį ūkininko žmoną, valstiečiai, susimetę į būrį, jį nužudydavo. Policijos viršininkas, kankinęs smulkų vagišių baisiąja cassetta, iškeliaudavo į aną pasaulį.

Ilgainiui ryžtingiausieji valstiečiai ir varguoliai ėmė telktis į organizuotas bendrijas, kurias rėmė visa liaudis ir kurios iš esmės tapo antrąja, galingesne vyriausybe. Kai reikėjo atitaisyti kokią skriaudą, užuot kreipęsi į policiją, žmonės ėjo pas vietinės mafijos vadeivą, ir šis išspręsdavo problemą.

Didžiausias nusikaltimas, kurį galėjo padaryti sicilietis - tai suteikti valdžiai kokių žinių apie mafijos veiksmus. Todėl siciliečiai neprasižiodavo; tas jų tylėjimas buvo pavadintas omerta. Šimtmečiams bėgant, šis paprotys tiek įsišaknijo, kad žmonės nieku gyvu neteikdavo policijai žinių net apie nusikaltimus, nuo kurių patys būdavo nukentėję. Nutrūko visi saitai tarp paprastų žmonių ir valdžios teisingumo įstaigų, tad netgi vaikai buvo mokomi nerodyti svetimiems kelio į čia pat esantį kaimą ar kieno namus.

Tuos šimtmečius, kai Siciliją valdė mafija, jos egzistavimas buvo toks miglotas ir neapibrėžtas, kad valdžia iki galo taip ir nesuprato jos galios ir masto. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Sicilijos saloje niekas neištarė žodžio „mafija“. *** Praėjus penkeriems metams nuo dono Kročės pabėgimo į kalnus, visi jį pažinojo kaip „kompetentingą žmogų“, tai yra tokį, kuriam galima pavesti be didesnio triukšmo sunaikinti pageidaujamą asmenį. Be to, jis buvo dar ir „gerbiamas žmogus“, ir, ėmęsis tam tikrų žygių, grįžo gyventi į gimtąjį Vilabos miestelį maždaug už šešiasdešimt kilometrų į pietus nuo Palermo. Be kita ko, jam teko sumokėti kompensaciją šeimai merginos, kuriai atėmė garbę. Vėliau į šį jo žingsnį buvo imta žiūrėti kaip į jo dosnumo įrodymą, bet iš tikrųjų jis veikiau bylojo apie išmintį. Nėščia mergina jau anksčiau buvo išsiųsta pas gimines į Ameriką, o kad nereikėtų patirti gėdos, buvo apskelbta, jog ji - jauna našlė. Vis dėlto jos artimieji nepamiršo, kas įvyko -

juk jie buvo siciliečiai. Donas Kročė, sumanus žudikas, žiaurus reketininkas, baisiųjų „draugų draugų“ narys, negalėjo tikėtis, kad visos šios savybės išgelbės jį nuo keršto šeimos, kuriai jis užtraukė gėdą. Tai buvo garbės reikalas, tad jeigu ne kompensacija, merginos artimieji būtų privalėję jį nužudyti, nepaisydami padarinių.

Derindamas dosnumą su išmintimi, Kročė Malas pelnė garbingą „dono“ titulą. Keturiasdešimties sulaukęs, jis buvo pripažįstamas vyriausiuoju iš „draugų draugų“; į jį buvo kreipiamasi, kai reikėdavo išspręsti aršiausius besivaržančių mafijos šeimų vaidus, numalšinti šiurpias vendetas. Donas Kročė buvo išmintingas, gudrus, diplomatas iš prigimties, o svarbiausia - nealpdavo išvydęs kraują. Sicilijos mafijoje jis tapo žinomas kaip „taikos donas“. Visi klestėjo, užsispyrėliai buvo pašalinti iš kelio - sumaniai nužudyti, - donas Kročė pralobo. Net jo brolis Benjaminas tapo Palermo kardinolo sekretoriumi, bet savas kraujas - ne šventintas vanduo, tad labiausiai jis buvo atsidavęs donui Kročei.

Donas Kročė vedė, susilaukė sūnaus, kurį beprotiškai mylėjo. Tuomet jis dar nebuvo toks išmintingas, koks pasidarys vėliau, nebuvo toks nuolankus, koks negandų spaudžiamas išmoks būti ilgainiui, bet surezgė manevrą, kuris išgarsino jį visoje Sicilijoje ir kuriuo negalėjo atsistebėti aukščiausieji Romos sluoksniai. To manevro prireikė dėl nedidelio šeimyninio nesutarimo, o jų yra tekę patirti net didžiausiems istorijoje vyrams.

Būdamas aukštas „draugų draugų“ veikėjas, donas Kročė vedė merginą iš išdidžios šeimos, neseniai nusipirkusios kilmės liudijimus už tokią didžiulę sumą, kad kraujas visų jos narių gyslose bemat pamėlo. Po kelerių šeimyninio gyvenimo metų dono žmona ėmė elgtis su juo nepagarbiai, ir jis suprato turįs padaryti tam galą, nors, aišku, neįprastomis priemonėmis. Pasidariusi aristokratė, dono Kročės žmona nusivylė vyro dalykišku, valstietišku būdu, įpročiu tylėti, kai neturi nieko dora pasakyti, nerūpestingais drabužiais, papratimu visur ir visiems šiurkščiai įsakinėti. Be to, ji negalėjo užmiršti, kaip visi kiti jos gerbėjai pranyko, kuomet donas Kročė paskelbė pretenduojąs į jos ranką.

Savo nepagarbos ji, aišku, akivaizdžiai neparodydavo. Šiaip ar taip, ji gyveno Sicilijoje, o ne Anglijoje ar Amerikoje. Tačiau donas buvo nepaprastai jautri asmenybė. Jis netruko pastebėti, kad pati negarbina žemės jam po kojomis, o tai jau buvo pakankamas jos nepagarbos įrodymas. Donas Kročė pasiryžo pelnyti tokį jos prielankumą, kuris neišnyktų iki mirties, o jau tuomet jis galėsiąs visą dieną skirti reikalams. Lanksčiu savo protu jis kibo į šią problemą ir galop sugalvojo planą, kuris nebūtų padaręs gėdos pačiam Makiaveliui. Į Siciliją turėjo atvykti Italijos karalius aplankyti savo atsidavusių pavaldinių, o jie išties buvo jam atsidavę.

Mat visi siciliečiai nekentė Romos valdžios ir bijojo mafijos, tačiau mylėjo monarchiją, nes toji buvo kaip ir tąsa kiekvieno siciliečio šeimos, kurią sudarė artimieji, švenčiausioji mergelė Marija ir pats Dievas. Karaliaus apsilankymo garbei buvo rengiamos didžiulės šventės.

Pirmąją vizito į Siciliją dieną karalius nuėjo mišių į didžiąją Palermo katedrą. Jis turėjo nešti prie krikšto princo Olorto, vieno iš senųjų Sicilijos didikų, sūnų. Karalius jau buvo krikšto tėvas ne mažiau kaip šimto vaikų - feldmaršalų, hercogų ir įtakingiausių fašistų partijos šulų sūnų. Šitokios krikštynos turėjo politinės reikšmės - jos sustiprindavo saitus tarp sosto ir valdžios pareigūnų. Karaliaus krikštavaikiai automatiškai tapdavo karūnos riteriais, jiems atsiųsdavo dokumentus ir kaspiną, patvirtinančius jiems suteiktą garbę, taip pat nedidelę sidabro taurę.

Donas Kročė buvo pasirengęs. Šventinėje minioje buvo trys šimtai jo vyrų, o jo brolis Benjaminas buvo vienas iš kunigų, vadovavusių apeigoms ir krikštijimo iškilmėms. Princo Olorto kūdikis buvo pakrikštytas, ir išdidus tėvas išėjo iš katedros, džiaugsmingai iškėlęs savo atžalą ant rankų. Minia pritariamai sukriokė.

Princas Olortas buvo vienas iš mažiau nekenčiamų didikų, nes buvo liesas ir gražus vyras, o Sicilijoje išvaizda turi nemenkos reikšmės.

Tuo metu į katedrą suplūdo pulkas dono Kročės vyrų ir jie visiškai užtvėrė išėjimą karaliui. Karalius buvo žemo ūgio vyras tankiais ūsais ir pliktelėjusia galva. Jis vilkėjo puošnia riterio uniforma, su kuria atrodė lyg žaislinis kareivėlis. Nors ir arogantiškos išvaizdos, karalius buvo nepaprastai geros širdies, tad kai kunigas Benjaminas įgrūdo jam į rankas dar vieną suvystytą kūdikį, sutriko, bet nesipriešino. Kaip dono buvo liepta, suplūdę į katedrą jo žmonės atskyrė karalių nuo palydos ir Palermo kardinolo, tad jie negalėjo sukliudyti.

Tėvas Benjaminas paskubomis apšlakstė kūdikį šventintu vandeniu, o paskui pastvėrė jį karaliui iš rankų ir atidavė donui Kročei. Atsiklaupusi prieš karalių, dono žmona iš laimės paplūdo ašaromis. Dabar vienintelio jų vaiko krikštatėvis buvo karalius. Ko daugiau ji begalėjo norėti? *** Donas Kročė išstorėjo, apdribo prakaulus jo veidas, nukaro į raudonmedžio luitus panašūs žandai, nosis pavirto didžiuliu snapu, spinduliuojančiu galią. Garbanoti plaukai pražilę panėšėjo į spygliuotą vielą. Jo kūnas didingai išsipūtė; ant akių užkrito mėsingi vokai, o visas jo veidas lyg kokiomis tankiomis samanomis apsitraukė riebalais. Jo galia augo sulig kiekvienu kilogramu, tad jis pasidarė lyg koks nepajudinamas obeliskas. Atrodė, kad jis neturi jokių žmogiškų silpnybių: niekuomet neparodydavo pykčio ar godulio, būdavo atsainiai geras, bet niekad nerodė meilės. Suvokdamas, kokia rimta atsakomybė jam tenka, jis niekuomet balsu neišsakydavo savo nuogąstavimų gulėdamas su žmona lovoje ar padėjęs galvą jai ant krūtinės. Donas Kročė buvo tikrasis Sicilijos karalius. Tačiau jo sūnus, neabejotinas įpėdinis, užsikrėtęs keista religinių ir socialinių reformų liga, emigravo į Braziliją šviesti laukinių Amazonės upės baseino indėnų ir gerinti jiems gyvenimo sąlygas. Donas patyrė tokią gėdą, kad nuo to laiko nesyk nebeištarė sūnaus vardo.

Kai Musolinis pradėjo kopti į valdžią, donui Kročei jis nepadarė įspūdžio. Donas įdėmiai jį stebėjo ir priėjo prie išvados, kad tam vyrui stinga tiek gudrumo, tiek drąsos. O jeigu toks žmogus gali valdyti Italiją, išeitų, kad jis, donas Kročė, gali valdyti Siciliją.

Bet tuomet atėjo nelaimė. Kelerius metus išbuvus valdžioje, grėsmingas Musolinio žvilgsnis nukrypo į Siciliją ir mafiją. Dučė suvokė, kad mafija nėra neaiškaus plauko nusikaltėlių gauja, bet tikra slapta vyriausybė, kontroliuojanti jo imperijos dalį. Jis suprato, kad per visą savo gyvavimo laikotarpį mafija ėjo prieš visas Romos vyriausybes. Pastarąjį tūkstantį metų Sicilijos vadovai bergždžiai mėgino susidoroti su mafija. Diktatorius davė sau žodį sutriuškinti ją taip, kad ji niekados nebeatsigautų. Fašistai nepripažino demokratijos, teisinio vadovavimo visuomenei. Jie elgėsi kaip tinkami vardan to, ką laikė šalies gerove, trumpai tariant, naudojosi dono Kročės Malo metodais.

Musolinis pasiuntė savo patikimiausią ministrą Čezarę Morį į Siciliją prefektu, suteikęs jam neribotus įgaliojimus. Moris pirmiausia nutraukė visų Sicilijos teismų veiklą ir atėmė iš jos gyventojų visas teises. Jis užtvindė salą kareiviais, kuriems buvo įsakyta pirmiau šauti, o tik paskui klausinėti. Moris areštuodavo ir deportuodavo ištisus kaimus.

Iki Musolinio Italijoje nebuvo mirties bausmės, ir todėl mafija, naudojusi ją kaip pagrindinį prievartos įnagį, turėjo pranašumą prieš valdžią. Valdant prefektui Moriui padėtis pasikeitė. Išdidūs mafijozai, nesulaužę omertos įstatymo, nepalūžę netgi kankinami baisiąja cassetta, buvo sušaudomi. Vadinamieji sąmokslininkai buvo išsiunčiami į saleles Viduržemio jūroje. Per vienerius metus Sicilija neteko dešimtadalio

gyventojų, mafija kaip valdanti jėga buvo sutriuškinta. Romai buvo nė motais, kad į jos platų tinklą pakliuvę tūkstančiai nekaltų žmonių kentėjo kartu su kaltaisiais. *** Donui Kročei be galo patiko dori demokratijos principai, tad fašistų veiksmai jį įsiutino. Jo draugai ir vienminčiai buvo sukišti į kalėjimus pagal sufabrikuotus kaltinimus, nes jie buvo pernelyg gudrūs, kad paliktų nusikaltimų įkalčius. Ne vienas buvo įkalintas remiantis vien nuogirdomis, slapta informacija, gauta iš niekšų, kurių negalėjai susekti ir kurių žinių negalėjai paneigti, nes jiems nereikėdavo pasirodyti viešai teisme ir duoti parodymus. Sąžiningos teisminės procedūros neliko nė padujų. Fašistai sugrąžino inkvizicijos laikus ir dieviškąją karalių teisę. Donas Kročė niekad netikėjo pastarąja ir netgi teigė, esą joks mąstantis žmogus niekad ja netikėjęs, tik negalįs atvirai prisipažinti, nes jį gali suplėšyti į gabalus.

Dar blogiau tai, kad fašistai sugrąžino cassetta, tą viduramžių kankinimo įnagį - baisią, bemaž metro ilgio ir gero pusmetrio pločio dėžę, kuri padarydavo stebuklus su užsispyrėliais. Net ryžtingiausiam mafijozui jos paragavus liežuvis pasileisdavo kaip anglė. Donas Kročė pasipiktinęs gynėsi niekada žmonių niekaip nekankinąs - tiesiog be jokių gudrybių nužudąs.

Lyg koks didingas banginis donas Kročė paniro į drumzlinus Sicilijos pogrindžio vandenis. Apsimetęs pranciškonų vienuoliu, abato Manfredžio globojamas jis užsidarė vienuolyne. Jųdviejų draugystė buvo ilga ir maloni. Donas, didžiavęsis savo neraštingumu, karjeros pradžioje, kai vertėsi žmonių grobimu, buvo priverstas samdytis abatą rašyti laiškams, kuriuose reikalaudavo išpirkos. Juodu visados buvo atviri vienas kitam ir pamatė, kad jų pomėgiai vienodi: pasileidusios moterys, geras vynas, sudėtingos vagystės. Donas dažnai pasiimdavo abatą į Šveicariją, kur lankydavo savo gydytojus ir mėgaudavosi ramiais tos šalies malonumais. Jiems tai buvo maloni, raminanti permaina - Sicilijoje malonumai buvo pavojingesni.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Musolinis nebegalėjo skirti Sicilijai tiek daug dėmesio. Donas Kročė bemat pasinaudojo šia proga: patyliukais atkūrė ryšius su išlikusiais „draugų draugais“, išsiuntė viltį įkvepiančius laiškelius seniems mafijos bendražygiams, ištremtiems į Pantelerijos ir Strombolio saleles, padėjo šeimoms mafijos vadeivų, įkalintų prefekto Morio įsakymu.

Donas Kročė suprato, kad jo vienintelė viltis - sąjungininkų pergalė, ir kad jis turi visomis išgalėmis prie jos prisidėti. Jis užmezgė ryšius su pogrindiniais partizanų būriais ir įsakė savo vyrams padėti sąjungininkų lakūnams, kurie liko gyvi, kai jų lėktuvai buvo numušti. Taigi išmušus lemiamai valandai donas Kročė buvo pasirengęs.

Kai amerikiečių armija 1943 metų liepą įsiveržė į Siciliją, donas Kročė ištiesė pagalbos ranką: juk toje armijoje buvo daug jo tautiečių, emigrantų iš Sicilijos sūnų, o vienam siciliečiai nederėjo kautis prieš kitą, kad padėtų vokiečiams. Dono Kročės vyrai prikalbino tūkstančius italų kareivių dezertyruoti ir pasitraukti į mafijos parengtas slėptuves. Pats donas Kročė užmezgė ryšius su slaptaisiais amerikiečių armijos agentais ir parodė kelią kalnų perėjomis puolantiems jos daliniams, kad jie iš flangų galėtų apeiti įsitvirtinusią sunkiąją vokiečių artileriją. Tad tuo metu, kai anglų kariuomenė kitoje salos pusėje, patirdama baisius nuostolius, vos ne vos stūmėsi į priekį, amerikiečių daliniai įvykdė savo užduotį gerokai anksčiau, nei buvo planuota, praradę vos vieną kitą kareivį.

Pats donas Kročė, nors jam dabar buvo bemaž šešiasdešimt penkeri ir jis buvo neapsakomai nutukęs, nusivedė būrį mafijos partizanų į Palermą ir pagrobė vokiečių generolą, vadovavusį miesto gynybai. Kartu

su savo belaisviu jis slapstėsi mieste, kol sąjungininkai pralaužė fronto liniją ir į Palermą įžengė amerikiečių armija. Vyriausiasis amerikiečių kariuomenės Pietų Italijoje vadas savo telegramose Vašingtonui titulavo doną Kročę „generolu Mafija“; ateinančiais mėnesiais amerikiečių armijos štabo karininkai šitaip jį ir vadino. *** Kariniu Sicilijos gubernatoriumi Vašingtonas paskyrė pulkininką Alfonsą La Pontą. Būdamas nemenkas Niudžersio valstijos politikas, jis automatiškai gavo karininko laipsnį ir buvo parengtas specialiai šioms pareigoms. Didžiausi jo pranašumai buvo draugiškas būdas ir sugebėjimas užmegzti politinį sandėrį. Į jo karinės valdžios štabą buvo parinkti karininkai, pasižymį tokiomis pat savybėmis. Sąjungininkų karinės administracijos štabą sudarė dvidešimt karininkų ir penkiasdešimt puskarininkių bei eilinių, iš kurių dažnas buvo italų kilmės. Donas Kročė apgaubė juos visus broliška meile, rodė jiems visokeriopą prielankumą, o tarp savo draugų vadindavo „Kristaus avinėliais“.

Už nuopelnus amerikiečių armijai pulkininkas La Pontas paskyrė doną Kročę savo pagrindiniu patarėju, juodu tapo artimiausiais bičiuliais. Pulkininkas dažnai ateidavo vakarieniauti į dono namus ir urgzdavo iš pasitenkinimo, kirsdamas puikius patiekalus.

Problema, kurią reikėjo spręsti pirmiausia - paskirti naujus merus visuose Sicilijos miesteliuose. Ankstesnieji merai, aišku, buvo fašistai, tad amerikiečiai sukišo juos į kalėjimus.

Donas Kročė į jų vietas pasiūlė sėdinčius kalėjimuose mafijos vadus. Kadangi iš jų bylų buvo aiškiai matyti, jog fašistinė vyriausybė kankino ir kalino juos už kenkimą valstybei, amerikiečiai nutarė, kad kaltinimai jiems buvo sufabrikuoti. Kimšdamas puikius žmonos patiekalus iš žuvų ir spagečių, donas Kročė rentė gražias istorijas apie tai, kaip jo draugai (nutylėdamas, jog jie visi - galvažudžiai ir vagys) nieku gyvu neatsižadėjo savo tikėjimo demokratiškais teisingumo ir laisvės principais. Pulkininkas netvėrė džiaugsmu taip greitai suradęs idealius žmones, kurie jo vadovaujami valdys civilius gyventojus. Nė mėnesiui nepraėjus, daugumos Vakarų Sicilijos miestelių merais tapo aršiausi mafijozai, kuriuos tik buvo galima surasti fašistiniuose kalėjimuose.

Amerikiečių armijos požiūriu, šie merai dirbo puikiai. Palaikyti tvarkai tarp gyventojų pakako saujelės okupacinės armijos kareivių. Karui žemyne nesiliaujant, amerikiečių užnugaryje nebuvo jokio sabotažo, nesibastė jokie šnipai. Merai smarkiai suvaržė spekuliaciją. Pulkininkas buvo apdovanotas medaliu ir paaukštintas į brigados generolus.

Dono Kročės merai mafijozai nepaprastai ryžtingai kovojo su kontrabanda, karabinieriai be perstojo patruliavo keliuose ir kalnų perėjose. Viskas buvo kaip senais laikais. Donas Kročė įsakinėjo tiek merams, tiek karabinieriams. Valdžios inspektoriai versdavo užsispyrusius valstiečius pristatinėti grūdus, alyvuoges ir vynuoges į valstybinius sandėlius oficialiai nustatytomis kainomis. Šios gėrybės, aišku, turėjo būti po lygiai paskirstytos Sicilijos gyventojams. Tuo tikslu donas Kročė paprašė ir gavo iš amerikiečių armijos sunkvežimių gabenti šiems maisto produktams į badaujančius Palermo, Monrealės, Trapanio, Sirakūzų ir Katanjos miestus, netgi į žemyną, į Neapolį. Amerikiečiai negalėjo atsistebėti dono Kročės veiklumu ir už paramą JAV ginkluotosioms pajėgoms apdovanojo jį garbės raštais.

Bet donas Kročė negalėjo tų garbės raštų valgyti ir netgi negalėjo patirti malonumo skaitydamas, kas juose parašyta, nes buvo neraštingas. Didžiulis jo pilvas nepasisotindavo nuo pulkininko La Ponto tapšnojimu per

pečius. Nepasikliaudamas amerikiečių dėkingumu ar Dievo palaiminimu už dorą, donas Kročė nusprendė privaląs gauti atpildą už gausybę nuopelnų žmonijai ir demokratijai. Tad šie grūste prigrūsti prekių amerikiečių sunkvežimiai, kurių vairuotojai turėjo pulkininko pasirašytus leidimus, pasukdavo ten, kur nurodydavo donas Kročė. Prekės buvo iškraunamos paties dono sandėliuose, įsikūrusiuose tokiuose miesteliuose, kaip Monteleprė, Vilaba ir Partinikas. Paskui donas Kročė su savo bendrininkais parduodavo jas klestinčioje juodojoje rinkoje penkiasdešimt kartų brangiau už oficialias kainas. Taip donas sutvirtino ryšius su galingiausiais atgimstančios mafijos vadais. Būdamas įsitikinęs, kad šykštumas - didžiausioji žmogaus silpnybė - donas Kročė mielai dalydavosi gautą pelną.

Dono dosnumas neturėjo ribų. Pulkininkas La Pontas gaudavo prašmatnių dovanų: senovinių statulų, paveikslų, juvelyrinių gaminių. Donas juto malonumą dovanodamas. Amerikiečių karinės administracijos tarnautojai jam buvo tarsi sūnūs, tad kaip ir kiekvienas mylintis tėvas jis apiberdavo juos dovanomis, o šie vyrai, parinkti į šią tarnybą todėl, kad suprato italų būdą ir papročius (juk dažnas iš jų buvo sicilietiškos kilmės), atsilygindavo jam tokia pat meile. Jie pasirašydavo specialius leidimus važinėti po salą, ypač rūpestingai prižiūrėdavo donui Kročei duotus sunkvežimius. Vyrai iš Karinės administracijos dalyvaudavo pobūviuose, kur susipažindavo su doromis sicilietėmis, ir šios merginos apgaubdavo juos karšta meile, kuri taip pat būdinga šios salos gyventojams. Patekęs į sicilietišką šeimą, valgydinamas pažįstamais valgiais (nes motina buvo sicilietė, emigravusi į Ameriką), dažnas imdavo rėžti sparną apie mafijozų dukteris.

Donas Kročė Malas viską parengė tam, kad atgautų savo ankstesniąją galią. Visi Sicilijos mafijos vadai buvo jam skolingi. Jo žinioje buvo arteziniai šuliniai, už kurių vandenį jis gaudavo nemenką pelną iš salos gyventojų. Jo rankose atsidūrė prekybos maisto produktais monopolis; jis apdėdavo mokesčiais kiekvieną vaisiais prekiaujantį turgaus pardavėją, kiekvieną mėsinę, kiekvieną kavinę, ir netgi klajojančius muzikantus.

Sicilijoje benzino turėjo tik amerikiečių armija, tad donas Kročė ėmė kontroliuoti ir šį šaltinį. Jis parūpindavo prižiūrėtojus stambiems didikų dvarams ir tikėjosi ateityje pigiai supirkti jų žemes. Donas Kročė buvo besusigrąžinąs galią, kurią turėjo prieš ateinant į valdžią Musoliniui, ir pasiryžo vėl pralobti, išspaudęs Siciliją, pasak priežodžio, kaip alyvuogę.

Doną neramino tik viena. Vieninteliam jo sūnui aptemdė protą ekscentriškas troškimas daryti gera; jo brolis kunigas Benjaminas negalėjo turėti šeimos. Donas neturėjo jokio giminaičio, kuris galėtų paveldėti jo imperiją, neturėjo jokio patikimo vado, jauno ir kraujo ryšiais susieto, kuris galėtų smogti geležiniu kumščiu, jei donas negalėtų pasiekti norimo rezultato savo aksomine pirštine apmauta ranka.

Dono žmonės jau atkreipė dėmesj į jaunąjį Salvatorę Giljaną, o abatas Manfredis patvirtino, kad šio jaunuolio galimybės milžiniškos. Dabar po Siciliją pasklido naujos legendos apie šio vaikino žygius. Donas pajuto, kad Salvatorė Giljanas gali išspręsti jo vienintelę problemą.

8 skyrius Rytą po pabėgimo iš Monteleprės Turis Giljanas ir Aspanas Pišiota maudėsi srauniame upokšnyje už savo olos d’Oro kalne. Pasidėję šautuvus ant uolos krašto, jie pasitiesė antklodę ir išsitiesę gėrėjosi rausvomis juostomis išraižytu brėkštančiu dangumi.

Grota Bjanka buvo ilga ola, kurios gale stūksojo krūva akmenų, aukščio bemaž sulig jos viršumi. Vaikai

būdami, Turis ir Aspanas prasispraudę tarp tų akmenų aptiko tunelj, išeinanti į kitą kalno pusę. Jį dar prieš Kristų iškasė Spartako armija, slapstydamasi nuo Romos legionų.

Monteleprės miestelis driekėsi taip žemai apačioje, kad atrodė tarsi žaislinis. Jų uolos link kalno šlaitais it ploni kreiduoti sliekai vinguriavo takeliai. Kylanti saulė vieną po kito auksino pilkus akmeninius Monteleprės namus.

Ryto oras buvo gaivus; ant žemės gulinčios opuntijos buvo vėsios ir saldžios, tad paėmęs vieną Turis atsargiai atsikando, kad būtų gaiviau burnoje. Kelias valandas išgulėjusios saulėje, opuntijos pavirs sausais, į vatą panašiais gumulais. Didžiulėmis, | balionus panašiomis galvomis driežai savo mažytėmis vabzdiškomis kojytėmis rėpliojo jam per ranką; nors jų išvaizda buvo šlykšti ir atgrasi, jie buvo nepavojingi. Turis sprigtelėjęs numušė juos.

Kol Aspanas valė šautuvus, Turis žiūrėjo į miestelj kalnų papėdėje. Plika akimi jis įžvelgė mažyčius juodus taškelius - žmones, traukiančius į savo sklypelius. Jis pabandė aptikti savo namą. Kadaise juodu su Aspanu iškėlė virš stogo Sicilijos ir JAV vėliavas. Juos išgyrė už patriotizmą, bet tuodu gudrūs padūkėliai iš tikrųjų šitaip pasielgė tam, kad galėtų stebėti savo namą, kol bastysis kalnų viršūnėse. Tos vėliavos buvo tarsi raminanti gija, siejanti su suaugusiųjų pasauliu.

Staiga Turis prisiminė vieną dešimties metų senumo įvykį. Miestelio fašistinė valdžia įsakė Giljanams nukabinti nuo namo stogo amerikietišką vėliavą. Berniukai taip įsiuto, kad nukabino abi vėliavas, JAV ir Sicilijos, o paskui atsinešė jas į savo slėptuvę - Grotą Bjanką - ir užkasė prie tos didžiulės akmenų sienos.

– Stebėk tuos takelius, - paliepė Aspanui Turis ir įėjo į olą. Nors prabėgo ištisi dešimt metų, Giljanas tiksliai prisiminė, kad juodu užkasė vėliavas dešiniajame kampe, prie pat akmenų. Pasikasę po akmeniu, jie padėjo vėliavas ir užpylė jas žemėmis.

Toji vieta per tą laiką apaugo gličių, retų, juodai žalių samanų kilimėliu. Nuspardęs samanas batu, Turis pasiėmė akmenuką ir ėmė kasti juo lyg kapliu. Po kelių minučių jis išvydo vėliavas. Iš amerikietiškos buvo likę vieni skutai, bet Sicilijos vėliavą juodu buvo įvynioję jos vidun, tad ji gerai išsilaikė. Giljanas ją išvyniojo, joje nebuvo nevienos skylės, o raudona ir auksinė juosta buvo tokios pat ryškios, kaip vaikystėje.

Išnešęs vėliavą į lauką, jis juokdamasis tarė pusbroliui: – Ar pameni ją, Aspanai?

Pišiota įsistebeilijo į vėliavą, paskui irgi nusijuokė, bet labiau susijaudinęs.

– Tai lemtis! - sušuko jis ir pašokęs išplėšė vėliavą Giljanui iš rankų. Priėjęs prie uolos krašto, pamojo ja apačioje dunksančiam miesteliui. Juodu suprato vienas kitą be žodžių. Turis išrovė medelį, augusį ant uolos; juodu iškasė duobutę, įkišo į ją medelį, paramstė akmenimis ir pririšo prie jo vėliavą, kad ją, laisvai plevėsuojančią, visi matytų. Paskui abu atsisėdo ant uolos krašto ir ėmė laukti. *** Vidurdienį jie išvydo raitelį, jojantį ant asilo dulkėtu taku, vedančiu prie jų uolos. Po valandos, kai asilas ėmė kopti į statų kalną, Aspanas sušuko: – Velniai griebtų, tas raitelis mažesnis už asilą. Tikriausiai tavo krikštatėvis Adonis.

Turis pajuto panieką pusbrolio balse. Aspanas - tas lieknas, gražiai sudėtas dabišius - tiesiog baisėjosi fiziškai nenormaliais žmonėmis. Jis šlykštėjosi net savo džiova apėjusiais plaučiais, iš kurių kartais burnon pakildavo

kraujas - ne todėl, kad dėl jų grėsė pavojus jo gyvybei, o todėl, kad, jo manymu, tai kenkėjo grožiui.

Siciliečiai labai mėgsta pravardžiuoti žmones dėl jų fizinių trūkumų. Sykj vienas Aspano draugas pavadino jį „popieriniais plaučiais“. Įsiutęs Aspanas būtų nudūręs jį kišeniniu peiliuku, bet Turis parodė savo jėgą ir jam sutrukdė.

Turis nubėgo kalno šlaitu keletą kilometrų žemyn ir pasislėpė už granito uolos - šitaip jie kadaise žaisdavo su Aspanu. Palaukęs, kol Adonis praeis pro šalį, jis išėjo iš savo slėptuvės ir, nutaikęs į jį savo luparą, sušuko: – Nė iš vietos! Šitaip jie irgi žaisdavo, kai Turis dar buvo vaikas. Adonis ėmė iš lėto suktis, kūnu pridengdamas pistoletą traukiančią ranką. Bet tuo metu Giljanas juokdamasis išėjo iš už uolos; saulėje sužvilgo jo luparos vamzdis.

– Krikštatėvi, tai aš, Turis, - šūktelėjo Giljanas. Kai Adonis vėl susikišo pistoletą už diržo ir nusimetė nuo pečių kuprinę, Turis nuleido medžioklinį šautuvą ir žengė prie profesoriaus. Turis žinojo, kad krikštatėviui visuomet būna sunku išlipti iš balno, nes jo kojos trumpos, tad norėjo jam padėti, bet profesorius mikliai nučiuožė žemėn. Juodu pasisveikindami apsikabino, o paskui ėmė kopti į kalną.

– Ką gi, jaunuoli, jūs sugriovėte visus tiltus, - savo rimtu balsu tarė Hektoras Adonis vedančiam asilą Turiui. - Šiąnakt užmušėte dar du policininkus. Tai jau nebe juokai.

Kai juodu nusigavo iki uolos ir Aspanas pasisveikino su profesorium, šis tarė: – Vos pamatęs sicilietišką vėliavą, supratau, kad judu čia.

– Turis, aš ir šis kalnas atsiskyrėme nuo Italijos, - šypsodamas žvaliu balsu tarė Aspanas.

Hektoras Adonis piktai į jį dėbtelėjo: ak tas jaunatviškas egocentriškumas, savo svarbos pervertinimas!

– Jūsų vėliavą matė visas miestelis, - papriekaištavo profesorius. - Viršila ir karabinieriai taip pat. Jie ateis jos nukabinti.

– Amžinai jūs su savo pamokymais! - akiplėšiškai tarė Pišiota. - Tegul pasiima mūsų vėliavą, bet nieko daugiau jie čia neras. Naktį pavojus mums negresia: būtų stebuklas, jei karabinieriai sutemus iškištų nosis iš savo kareivinių.

Visai nesiklausydamas jo, Adonis iškraustė maišą, kurį buvo permetęs asilui per nugarą. Jis padavė Turiui galingus žiūronus, vaistinėlę, švarius marškinius, apatinių baltinių, megztinį, tėvo skustuvą ir skutimosi reikmenis bei šešis gabalėlius muilo.

– Jums viso šito čia reikės, - tarė jis.

Turis neapsakomai nudžiugo, gavęs žiūronus. Sąraše daiktų, kuriuos jam reikėjo įsigyti artimiausiu metu, jie buvo pirmi. Jis žinojo, kad muilą motina kaupė visus pastaruosius metus.

Atskirame ryšulyje buvo didžiulė pipirais pabarstyto grūdėto sūrio galva, kepalas duonos ir du dideli apskriti pyragai, kimšti aštriu kumpiu, sūriu ir apdėti kietai virtais kiaušiniais.

– Pyragus įdavė Venera, - paaiškino Adonis. - Sako, visuomet kepdavusi juos vyrui, kai jis būdavo kalnuose. Jums pakaktų vieno savaitei.

– Juo ilgiau jie pastovi, juo gardesnį pasidaro, - šaltai šyptelėjęs tarė Pišiota.

Jaunuoliai atsisėdo ant žolės ir atsilaužė po gabalą duonos; Aspanas atriekė sūrio. Aplink žolėje knibždėjo vabzdžių, tad ryšulį su maistu jie padėjo ant granito uolos. Užvalgę atsigėrė vandens iš skaidraus upokšnio,

trykštančio vos trisdešimčia metrų žemiau, o paskui įsitaisė pailsėti taip, kad uola neužstotų jiems akipločio.

– Judu labai patenkinti savimi, - uždusęs tarė Hektoras Adonis, - bet juokai menki. Jeigu jus sugaus, būsite sušaudyti.

– Visai taip pat aš pasielgsiu su jais, jeigu sugausiu, - kuo ramiausiai atsakė Turis.

Hektoras Adonis pasibaisėjo. Jokios vilties, kad jaunuoliams bus dovanota.

– Nesielk neapgalvotai, - tarė jis. - Tu vis dar esi vaikas.

Turis įdėmiai į jį pažvelgė.

– Aš buvau pakankamai suaugęs, kad jie nušautų mane už sūrio gabalą. Jūs tikitės, kad aš bėgsiu? Kad leisiu savo šeimai badauti? Kad leisiu jums nešioti ryšulius su maistu, kol aš atostogausiu kalnuose? Jeigu jie ateis manęs užmušti, aš nudėsiu juos. Na, o jūs, mano brangusis krikštatėvi? Kai buvau vaikas, argi jūs nepasakodavote man apie vargingą Sicilijos valstiečių gyvenimą? Kaip juos engia Roma, jos mokesčių rinkėjai, didikai, turtingi žemvaldžiai, kurie moka mums už darbą tiek, kad mes ko nemirštame badu? Aš eidavau į turgų su dviem šimtais kitų montelepriečių, ir tie turčiai derėdavosi dėl mūsų lyg dėl kokių gyvulių. Šimtas lirų už pusdienio darbą, sakydavo jie, nenori - nereikia. Ir dauguma vyrų būdavo priversti sutikti. Tad kas gi apgins Siciliją, jei ne Salvatorė Giljanas?

Profesorius nejuokais išsigando. Negana nusikaltėlis, dar ir revoliucionierius, o tai jau pavojingiau.

– Knygose visa tai labai gražu, - tarė jis, - o tikrovėje gali anksti nukeliauti į kapus. - Jis akimirką patylėjo, o paskui pridūrė: - Kokia nauda iš to tavo naktinio žygdarbio? Tavo kaimynai tebėra kalėjime.

– Aš juos išvaduosiu, - ramiai atsakė Turis, ir pamatė, kad krikštatėvis apstulbo. Turiui reikėjo krikštatėvio pritarimo, pagalbos, supratimo. Jis matė, kad Adonis vis dar žiūri į jį kaip į geraširdį kaimietuką.

– Jūs privalote suprasti mano padėtį, - tarė Turis ir sudvejojo: ar galima išpasakoti krikštatėviui visa, ką galvoja? Ar profesorius nepamanys, kad jis nesveikai išdidus? Jis kalbėjo toliau: - Aš nebijau mirti, - jis nusišypsojo Adoniui tokia jam gerai pažįstama ir miela berniūkščio šypsena. - Tiesą sakant, mane patį stulbina: aš nebijau, kad mane gali užmušti. Man tai atrodo neįmanoma, - jis garsiai nusijuokė. - Aš nebijau jų - nei karabinierių, nei šarvuočių, nei kulkosvaidžių, nei Romos. Aš galiu juos visus įveikti. Sicilijos kalnuose apstu plėšikų: Pasatempas su savo gauja, Teranova. Jie meta iššūkį Romai. Aš galiu tą pat, ką ir jie.

Hektorą Adonį šie žodžiai pralinksmino, bet podraug išgąsdino. Gal toji žaizda pakenkė Turio smegenims?

O gal jis mato gimstant dar vieną didvyrį - dar vieną Aleksandrą Makedonietį, Julijų Cezarį ar Rolandą?

Kada pradeda svajoti būsimieji didvyriai, jei ne sėdėdami ant kriaušio ir šnekučiuodamiesi su artimais draugais?

– Pamiršk Teranovą ir Pasatempą, - nerūpestingai pasakė Turiui profesorius. - Juos sugavo, ir dabar jie sėdi Belampo kareivinių kalėjime. Po kelių dienų juos išveš į Palermą.

– Aš juos išvaduosiu, - atsakė Turis, - o tuomet jie privalės parodyti man savo dėkingumą.

Jo balse buvo tiek nuožmumo, kad Adonis apstulbo, o Aspanas nudžiugo - juodu abu nustebo išvydę, kaip pasikeitė jų Turis, kurį jie visados mylėjo ir gerbė. Nors Turis buvo visai dar jaunas, jis visuomet būdavo kupinas orumo ir savitvardos, bet dabar jis pirmąsyk pajuto jame galios troškimą.

– Dėkingumą? - nustebo Hektoras Adonis. - Pasatempas užmušė dėdę, kuris padovanojo jam pirmą asilą.

– Tuomet aš turėsiu jam išaiškinti, kas yra dėkingumas, - atšovė Turis ir patylėjęs pridūrė: - O dabar aš

noriu paprašyti jus paslaugos. Gerai apmąstykite mano žodžius, net jeigu atsisakysite, vis tiek liksiu jums atsidavęs krikštasūnis. Pamirškite, kad esate artimas mano tėvų draugas, kad mylite mane. Prašau šios paslaugos dėl Sicilijos, kurią mylėti mane išmokėte. Būkite mano akimis ir ausimis Palerme.

– Tu prašai mane, Palermo universiteto profesorių, tapti tavo nusikaltėlių gaujos nariu?

– Sicilijoje, kur visi yra po „draugų draugų“ padu, - nekantriai įsiterpė Aspanas, - tai visai nenuostabu. Be to, kur daugiau, jeigu ne Sicilijoje, istorijos ir literatūros profesorius nešiojasi pistoletą?

Galvodamas, ką atsakyti, Hektoras Adonis įdėmiai žvelgė į abu jaunuolius. Jis lengvai galėjo pažadėti pagalbą ir pamiršti savo pažadą. Lygiai taip pat lengvai galėjo atsisakyti ar pažadėti draugišką paramą retkarčiais, taip kaip šiandien. Šiaip ar taip, ta komedija gali greitai baigtis. Turis gali žūti kautynėse ar kam nors išdavus. O gal jis emigruos į Ameriką, ir problema išsispręs, pamanė jis liūdnai.

Profesorius prisiminė, kaip kadaise, vieną vasaros dieną, labai panašią į šią, kuomet Turiui ir Aspanui buvo ne daugiau kaip aštuoneri, jie sėdėjo ganykloje tarp Giljanų namų ir kalnų, laukdami vakarienės. Adonis atnešė Turiui pilną krepšį knygų; tarp jų buvo „Rolando giesmė“, ir profesorius skaitė ją berniukams.

Adonis mokėjo poemą bemaž atmintinai. Ji buvo brangi kiekvienam raštingam siciliečiui, o neraštingi neapsakomai mėgo jos siužetą, kuris užimdavo pagrindinę vietą visuose šalies miestuose ir kaimuose vaidinančio lėlių teatro repertuare; legendiniai poemos veikėjai buvo išpiešti ant šonų visų vežimų, dardančių Sicilijos kalnais. Piešiniai vaizdavo, kaip didieji karaliaus Karolio Didžiojo riteriai Rolandas ir Oliveris, dengdami besitraukiantį į Prancūziją savo valdovą, triuškina saracėnus. Adonis papasakojo berniukams, kaip abu riteriai žuvo drauge per didįjį mūšį Ronsevalio tarpeklyje - kaip Oliveris tris kartus maldavo draugą papūsti ragą ir parsišaukti Karolio Didžiojo kariauną, bet Rolandas per savo išdidumą atsisakė. O paskui, kai smarkiai pranokstantys karių skaičiumi saracėnai ėmė juos supti, Rolandas papūtė savo didįjį ragą, bet jau buvo per vėlu. Grįžęs vaduoti savo riterių, Karolis Didysis išvydo jų lavonus, apsuptus tūkstančių negyvų saracėnų, ir iš sielvarto nusirovė barzdą. Adonis prisiminė tuomet išvydęs ašaras Turio akyse ir - kad ir kaip keista - panieką Aspano veide. Vienam vaikui riterių žūtis atrodė didingiausia akimirka jų gyvenime, kitam - negarbingas galas nuo stabmeldžio rankos.

Berniukai atsikėlė nuo žolės, nes jau reikėjo bėgti namo vakarienės. Turis apkabino Aspaną per pečius, ir Adonis nusišypsojo, išvydęs šį judesį: tai Rolandas prilaikė Oliverį, kad abu stačiomis žūtų nuo puolančių saracėnų. Mirdamas Rolandas iškėlė savo šarvinę pirštinę, ir nusileidęs iš žydro dangaus angelas pačiupo ją iš rankos. Bent jau taip byloja poema ir legenda.

Tai įvyko prieš tūkstantį metų, bet Sicilija vis tebevargo. Per tą laiką nepasikeitė atšiaurus jos gamtovaizdis: išliko alyvmedžių giraitės ir karščiu alsuojančios lygumos, koplytėlės pakelėse, statytos pirmųjų Kristaus pasekėjų, gausybė kryžių, ant kurių kadaise buvo nukankinti sukilę Spartako vadovaujami vergai. Jo krikštasūnis bus dar vienas didvyris, nesuvokiantis, kad Siciliją galėtų pakeisti tik doros ugnikalnis, kuris prasiveržęs paverstų pelenais visą kraštą.

Adonis žiūrėjo į juos - į Aspaną, aukštielninką išsitiesusį ant žolės, į Turį, žvelgiantį į jį tamsiai rudomis akimis ir besišypsantį, girdi, žinau viską, apie ką tu galvoji, krikštatėvi, - ir staiga visas šis vaizdas keistai persimainė. Profesoriui ėmė atrodyti, kad jaunuoliai - marmure išraižytos skulptūros, vaizduojančios kasdienę sceną. Aspanas virto figūra vazoje, driežas jo rankoje - gyvate; kalnus nužėrusi rytmečio saulė išryškino net menkiausias tos figūros detales. Nuo Aspano dvelkė pavojumi, lyg jis būtų žmogus, pasiryžęs nuodyti, badyti durklais visus aplink.

Kitoje vazos pusėje buvo Salvatorė Giljanas, jo krikštasūnis Turis. Jis buvo gražus it koks graikų Apolonas, tobulų bruožų ir akimis su tokiais vaiskiais baltymais, kad atrodė aklas. Veidas buvo doras ir atviras, nekaltas lyg kokio legendinio didvyrio; ne, veikiau ryžtingas, kaip jaunuolio, pasiryžusio tapti didvyriu, - susigėdęs savo sentimentalumo nutarė Adonis. Jo kūnas buvo raumeningas - plačių pečių, stambių šlaunų - tokie paprastai vaizduojami skulptūrose, kurių gausu Viduržemio jūros kraštuose. Sudėjimu Turis buvo amerikietis - aukštesnis ir stambesnis už siciliečius.

Kai jie dar buvo vaikai, Aspanas jau pasižymėjo gudrumu, o Turis buvo kilnus, tikėjo žmonių gerumu ir didžiavosi savo paties teisingumu. Tais laikais Adoniui nekart kildavo mintis, kad kai pusbroliai taps vyrais, Turis bus Aspano paliepimų vykdytojas. Bet profesorius apsiriko. Tikėjimas savo dora kur kas pavojingesnis už tikėjimą savo gudrumu.

Adonio apmąstymus pertraukė pašaipus Aspano balsas.

– Būkite geras, sutikite, profesoriau. Aš esu Giljano gaujos vado pavaduotojas, bet neturiu nė vieno pavaldinio, kuriam galėčiau įsakinėti, - Pišiota šypsojosi. - Pradžiai man daug nereikia.

Adonis nuleido jo žodžius negirdomis, bet Turio akys piktai žybtelėjo.

– Ką jūs atsakysite? - paklausė jis.

– Taip, - tarė Hektoras Adonis.

Argi krikštatėvis galėjo atsakyti kitaip?

Tuomet Turis paaiškino jam, ką daryti grįžus į Monteleprę, ir trumpai papasakojo rytdienos planus.

Adonis vėl pasibaisėjo šio jaunuolio ketinimų drąsa ir nuožmumu. Bet kai krikštasūnis užkėlė jį ant asilo, profesorius pasilenkęs jį pabučiavo.

Pusbroliai žiūrėjo į takeliu Monteleprės link jojantį Adonį.

– Toks mažiukas, - tarė Aspanas. - Jis kur kas geriau būtų pritapęs prie mūsų, kai vaikystėje žaisdavome plėšikus.

Atsigręžęs į jį Turis draugiškai tarė: – Tavo sąmojai irgi labiau tiktų vaikystės dienoms. Elkis rimtai, kai kalbam apie rimtus dalykus.

Tą naktį prieš eidami miegoti jie apsikabino.

– Tu - mano brolis, - tarė Turis. - Atmink tai.

Jie susisupo į antklodes ir užmigo. Tai buvo paskutinė naktis, kai jie dar buvo niekam nežinomi.

9 skyrius Turis Giljanas ir Aspanas Pišiota pakirdo dar neišaušus, nes karabinieriai galėjo leistis į kelią tamsoje, kad netikėtai užkluptų juos vos pakilus rytmečio saulei, nors tai buvo neįtikėtina. Juodu matė vakare į Belampo kareivines atvykstant šarvuotį ir du džipus su pastiprinimais. Naktį Turis ėjo į žvalgybą kalno šlaituose ir klausėsi, ar neišgirs garsų, išduodančių, kad kažkas artinasi prie jų uolos. Aspanas šaipėsi iš tokio draugo atsargumo:

– Nemanyk, kad tie tinginiai - tokie drąsuoliai, kaip mudu buvome vaikystėje. Jie tikrai nerizikuos gyvybe puldami tamsoje ir netgi neatsisakys saldaus miego minkštuose pataluose.

– Mes turime išsiugdyti gerų įpročių, - atsakė Turis, žinodamas, kad vieną dieną teks susiremti su pavojingesniais priešais.

Turis su Aspanu plušėjo: išdėlioję ginklus ant antklodės, tikrino menkiausias jų dalis, o paskui užkando Veneros atsiųsto pyrago, užgerdami vynu iš gertuvės, kurią jiems paliko Hektoras Adonis. Aštrus, su gausybe prieskonių pyragas maloniai šildė vidurius, suteikė jėgų, ir jie ant uolos krašto sukrovė uždangą iš akmenų ir medelių. Atsigulę už jos, juodu pro žiūronus stebėjo Monteleprę ir kalnų takus. Kol Aspanas žvalgėsi, Turis iš lėto, neskubėdamas užtaisė ginklus, prisikišo avies odos švarko kišenes šovinių, pats užkasė likusius šaudmenis į žemę ir apdengė didžiuliais akmenimis. Net šių smulkmenų jis negalėjo patikėti niekam kitam.

Taigi iš Belampo kareivinių išvažiuojantį šarvuotį pastebėjo Aspanas.

– Tu teisus, - tarė Pišiota. - Šarvuotis važiuoja Kastelamarės lyguma tolyn nuo mūsų.

Jie nusišypsojo vienas kitam. Turis širdyje nudžiugo: vis dėlto kautis su policija nebus labai sunku - ji žaidžia vaikiškus žaidimus, rodydama vaiko gudrumą. Šarvuotis pranyks už kelio posūkio, apsisukęs grįš ir nuvažiuos į kalnus anapus jų uolos. Karabinieriai tikriausiai žino apie tunelį ir tikisi, kad jie su Aspanu sprukdami juo išbėgs tiesiai prieš kulkosvaidžiais ginkluotą šarvuotį. Po valandos karabinieriai išsiųs būrį d’Oro šlaitais išmušti juos iš užimamos pozicijos. Laimė, policija laiko juos padūkusiais jaunuoliais, eiliniais nusikaltėliais. Raudonai auksinė Sicilijos vėliava, kurią jie iškėlė ant uolos krašto, policijai, matyt, rodo jų nerūpestingą akiplėšiškumą.

Po valandos kariškas furgonas ir džipas su viršila Rokofinu išvažiavo pro Belampo kareivinių vartus. Iš lėto privažiavusios prie d’Oro kalno papėdės, mašinos sustojo. Iššokę iš jų dvylika šautuvais ginkluotų karabinierių pasklido siauručiais takeliais, vingiuojančiais kalno šlaitu. Nusiėmęs galionu papuoštą kepurę, viršila pamojo ja į plevėsuojančios aukštai ant uolos raudonai auksinės vėliavos pusę.

Turis stebėjo karabinierius pro žiūronus, gulėdamas už medelių uždangos. Sunerimęs jis prisiminė šarvuotį kitapus kalno. Gal dalis karabinierių patraukė šlaitu jiems už nugarų? Bet kol jie įkops, praeis ne viena valanda, tad jie negali būti arti. Metęs juos iš galvos, jis pasakė pusbroliui: – Aspanai, jeigu mes nesame tokie gudrūs, kokie tariamės esą, šįvakar negrįšime namo pas motinas, laukiančias mūsų su spagečiais kaip vaikystėje.

Aspanas nusijuokė.

– Mes visados baisiausiai nenorėjome eiti namo, pameni? Vis dėlto turiu prisipažinti, kad dabar smagiau.

Gal nudekime keletą?

– Ne, - atsakė Turis. - Šaudyk virš galvų.

Prisiminęs, kaip prieš porą dienų pusbrolis jam nepakluso, jis paliepė: – Aspanai, klausyk manęs. Juos užmušinėti beprasmiška. Šįsyk mes tuo nieko nelaimėtume.

Valandą juodu kantriai laukė, paskui Turis iškišo šautuvo vamzdį pro medelių uždangą, dusyk iššovė ir nustebo, pamatęs, kaip greitai pakriko vyrai, su tokiu pasitikėjimu kopę į kalną viena greta - nelyginant žiogai jie išstraksėjo į žolę. Pišiota keturis kartus iššovė iš savo šautuvo. Įvairiose šlaito vietose pakilo dūmų kamuolėliai - karabinieriai šaudė į juos.

Paguldęs šautuvą, Turis paėmė į rankas žiūroną. Jis pamatė, kaip viršila su savo seržantu sukioja radijo siųstuvo rankenėles - turbūt įspėja šarvuočio įgulą, esančią anapus kalno, kad nusikaltėliai tuoj spruks.

Paėmęs šautuvą, jis dar du kartus iššovė ir tarė Aspanui: – Laikas iš čia dingti.

Juodu nušliaužė į tolimąjį uolos kraštą, kur jų negalėjo matyti puolantys karabinieriai, o paskui, nusiritę gal penkiasdešimt metrų akmenuotu šlaitu, atsistojo ir, pasiruošę šaudyti, susilenkę pasileido nuokalnėn, stabteldami tik tam, kad Turis galėtų pro žiūronus stebėti policininkų veiksmus.

Karabinieriai vis dar šaudė į uolą, nenujausdami, kad bėgliai apėjo juos iš šono. Turis pirmas pasileido siauručiu nematomu taku tarp didžiulių akmenų. Pasiekę miškelį, jie keletą minučių atsipūtė, paskui tekini be garso vėl pasileido takeliu. Nė valandai nepraėjus, jie išbėgo į lygumą, skiriančią kalnus nuo Monteleprės.

Padarę lanką, atsidūrė prie tolimojo miestelio galo, ir jis dabar buvo tarp jų ir karabinierius atgabenusio furgono. Paslėpę ginklus po švarkais, jie nuėjo lyguma, iš pažiūros - du valstiečiai, traukiantys dirbti į laukus. Į Monteleprę jie įžengė Belos gatvės gale, mažiau nei per šimtą metrų nuo Belampo kareivinių.

Tuo metu viršila Rokofinas įsakė savo vyrams kopti toliau ant uolos plevėsuojančios vėliavos link. Visą valandą persekiojamieji neatsišaudė, tad neabejodamas, jog jie paspruko tuneliu ir dabar kitu kalno šlaitu artinasi prie šarvuočio, nusprendė užtrenkti spąstus. Dar viena valanda praėjo, kol jo vyrai nusigavę iki uolos krašto nuplėšė vėliavą. Viršila įėjo į olą ir liepė karabinieriams nustumti akmenis ir atidengti tunelio angą, o paskui nusiuntė juos tuo akmeniniu koridoriumi į kitą kalno pusę, prie šarvuočio. Pamatęs, kad persekiojamieji nuo jo paspruko, jis apstulbo. Jis išskirstė vyrus į žvalgų būrius, neabejodamas, kad jie išbaidys bėglius iš slėptuvės. *** Hektoras Adonis kuo tiksliausiai įvykdė Turio nurodymus. Belos gatvės gale laukė vežimas, kurio visi šonai iš lauko ir vidaus buvo išmarginti piešiniais, iliustruojančiais senovės padavimus. Net ratų stipinai ir lankai buvo išpiešti smulkutėmis šarvuotų vyrų figūrėlėmis, tad ratams sukantis atrodydavo, kad vyrai kaunasi mūšyje. Net ašys buvo išmargintos ryškiai raudonomis išraitomis su sidabriniais taškučiais.

Vežimas panėšėjo į vyrą iki paskutinio lopinėlio ištatuiruotu kūnu; į jį buvo įkinkytas mieguistas palšas mulas. Turis įšoko į tuščią važnyčiotojo sėdynę ir pažvelgė į vežimo vidų. Jame buvo prikrauta ne mažiau kaip dvidešimt didžiulių vyno ąsočių, įstatytų į bambukinius krepšius. Įkišęs savo šautuvą tarp dviejų ąsočių eilių, Turis metė akį į kalnus. Nieko nebuvo matyti, tik vis dar plevėsuojanti vėliava.

– Viskas vietoje, - nusišypsojęs Aspanui tarė jis. - Eik, suvaidink savo trumputę komediją.

Nutaisęs rimtą miną, Aspanas atidavė pagarbą, susisagstė švarką, kad nebūtų matyti pistoleto, ir pasuko prie Belampo kareivinių vartų, metęs žvilgsnį į Kastelamarės kelią - ar negrįžta iš kalnų šarvuotis.

Sėdėdamas ant aukštos vežimo pasostės, Turis žiūrėjo, kaip Aspanas iš lėto žingsniuoja lauku, o paskui akmenimis grįstu takučiu, vedančiu prie vartų. Turis nužvelgė Belos gatvę, pamatė savo namus, bet priešais juos nieko nebuvo. Jis tikėjosi išvysti motiną, bet pamatė tik keletą vyrų, sėdinčių prie balkono šešėlyje skendinčio stalo su vyno buteliais. Staiga prisiminęs ant kaklo kabantį žiūroną, jis atsegė dirželį ir numetė jį į vežimo galą.

Vartus saugojo jaunas, ne daugiau kaip aštuoniolikos metų karabinierius. Iš rausvų skruostų ir beūsio veido

buvo matyti, kad jis kilęs iš šiaurinės Italijos; su juoda uniforma baltais apvadais - apsmukusia, netvarkinga ir galionuota, griežtai atrodančia kariška kepure, jis panėšėjo į marionetę ar klouną. Tarp dailiai lenktų paaugliškų lūpų kyšojo cigaretė, nors statutas draudė rūkyti poste. Prisiartinus prie sargybinio, Aspaną suėmė paniekinamas juokas. Net po to, kas atsitiko prieš keletą dienų, vyrukas nelaikė šautuvo rankose.

Sargybinis nutarė, kad prieš jį - tik apsmurgęs valstietis, išdrįsęs užsiauginti puošnesnius nei derėtų ūsus.

– Ei tu, stuobry, kur čia dabar kėblini?

Jis nenusimetė nuo peties šautuvo. Aspanas galėjo akies mirksniu perpjauti jam gerklę, bet jis tik apsimetė nuolankus, ir vos tvardėsi nesusijuokęs iš šio pasipūtusio vaikiščio.

– Būkit malonus, aš norėčiau pamatyti viršilą, - tarė jis. - Aš turiu vertingų žinių.

– Gali perduoti jas man.

Nebesusitvardęs Pišiota paniekinamai paklausė: – Ir sumokėti man gali? Šitoks įžūlumas apstulbino sargybinį.

– Net jeigu praneštum man, kad Jėzus vėl pasirodė, - tarė jis paniekinamai, bet atsargokai, - nesumokėčiau tau nė liros.

– Mano žinia geresnė, - išsišiepęs atsakė Aspanas. - Aš žinau, kur vėl pasirodė Turis Giljanas, tas, kuris suknežino jums nosis.

– Nuo kada sicilietis padeda valdžiai šiame prakeiktame krašte? - įtariai paklausė sargybinis.

Aspanas priėjo artėliau.

– O aš turiu šiokių tokių siekių, - tarė jis. - Aš parašiau pareiškimą į karabinierius. Kitą mėnesį važiuoju į Palermą pokalbiui. Ką gali žinoti - gal abu netrukus vilkėsime vienodą uniformą.

Sargybinis pažvelgė į Pišiotą draugiškiau, susidomėjęs. Dažnas sicilietis išties tapdavo policininku. Tai buvo kelias išbristi iš skurdo, šiokia tokia galia. Pasak populiaraus sąmojo, siciliečiai tampa nusikaltėliais arba policininkais; vieni ir kiti pridarą tiek pat žalos. Aspanas mintyse juokėsi: jis - karabinierius! Jis buvo dabišius, vilkėjo šilkiniais marškiniais, pasisiūdintais Palerme. Tik kvailys dabintųsi ta juoda uniforma baltais apvadais ir ta juokinga galionuota kepure su kietu snapeliu.

– Gerai pagalvok, - patarė sargybinis, nenorėdamas, kad visi pultų prie gardaus kąsnio. - Atlyginimas menkas, ir mes visi mirtumėm badu, jei neimtume kyšių iš kontrabandininkų. O šią savaitę du vyrus iš mūsų kareivinių, gerus mano draugus, užmušė tas prakeiktas Giljanas. Be to, kasdien tenka susidurti su įžūliais jūsų valstiečiais, kurie net neparodys, kaip nueiti į miestelio kirpyklą.

– Įkrėsime jiems bastonados - išmoks geriau elgtis, - žvaliai tarė Aspanas, o paskui paprašė, tarsi jau abu būtų ginklo broliai: - Gal galėtum duoti man cigaretę?

Pišiotos džiaugsmui, geranoriškas sargybinio nusistatymas akimirksniu išgaravo.

– Duoti tau cigaretę? - pasipiktinęs paklausė vaikėzas. - Kodėl, dėl Dievo meilės, aš turėčiau duoti kažkokiam apsišikusiam siciliečiai cigaretę?

Tik dabar sargybinis pagaliau nusimetė nuo peties šautuvą.

– Todėl, kad aš galiu pasakyti tau, kur rasti Giljaną, - vos tramdydamas pašėlusį troškimą prišokus perrėžti

sargybiniui gerklę atšovė Aspanas. - Tavo draugai, ieškantys jo kalnuose, tokie kvaili, kad nė driežo nerastų.

Sargybinis pasimetė matydamas šitokį įžūlumą; suvokdamas siūlomos informacijos svarbą, jis nutarė būsiant geriausia pasitarti su viršininku. Jis juto, kad tas vyras pernelyg suktas ir gali įvelti jį į kokią košę.

Atidaręs vartus, jis šautuvu pamojo Pišiotai įeiti į kareivinių teritoriją. Tuo metu Turis, laukęs už mažiau nei šimto metrų, trūktelėjęs vadeles pažadino mulą ir akmenimis grįstu taku nudardėjo prie vartų.

Belampo kareivinės užėmė pusantro hektaro plotą. Jų teritorijoje stovėjo didelis administracinis pastatas su L raidės pavidalo flygeliu, kuriame buvo įrengtos kalėjimo kameros, už jo - pačių karabinierių kareivinės, kuriose būtų išsitekę šimtas vyrų. Jų dalis buvo atitverta ir joje buvo įrengtas butas viršilai. Dešinėje stovėjo garažas - kadaise buvęs tvartas, dar ir dabar iš dalies atliekantis šį vaidmenį, nes karabinieriai laikė nemažai mulų ir asilų kelionėms po kalnus, kur iš mašinų nebuvo naudos.

Kiemo gilumoje dunksojo šaudmenų ir maisto sandėliai, pastatyti iš gofruoto plieno. Visą kareivinių teritoriją juosė dvimetrinė spygliuotos vielos tvora su dviem aukštais sargybinių bokšteliais, nenaudojamais jau daug mėnesių. Kareivinės buvo pastatytos valdant Musoliniui, o paskui išplėstos kovai su mafija.

Eidamas pro vartus, Aspanas dairėsi ženklų, įspėjančių apie pavojų. Bokšteliai buvo tušti, sargybiniai nevaikštinėjo. Kareivinės panėšėjo į taikingą apleistą sodybą. Garaže nebuvo nė vieno automobilio; mašinų apskritai niekur nebuvo matyti, tad Aspanas nustebo ir sunerimo, kad kokia mašina gali netrukus grįžti. Jis negalėjo patikėti, jog viršila gali būti toks kvailas, kad paliktų savo įgulą be jokios mašinos. Reikės įspėti Turį, kad juodu gali susilaukti netikėtų svečių.

Jaunojo sargybinio vedamas, Aspanas įėjo pro plačias administracijos pastato duris ir atsidūrė didžiulėje patalpoje; palubėje sukosi ventiliatoriai, bet vėsiau nuo jų nebuvo. Kambaryje į akis pirmiausia krito aukštas stalas, aplink kurį turėklais buvo atitverti mažesni stalai; pasieniais stovėjo suolai. Tik prie aukštojo stalo sėdėjo žmogus - karabinierių kapralas, visiška jaunojo sargybinio priešingybė. Puošni auksinė lentelė ant stalo skelbė: KAPRALAS KANJAS SILVESTRAS. Viršutinė jo kūno dalis buvo masyvi - platūs pečiai, storas, į koloną panašus kaklas, besibaigiąs didžiule lyg arbūzas galva. Rausvas randas - žvilganti negyvų audinių virvė - lyg priklijuotas ėjo nuo ausies iki pat į uolą panašaus smakro smaigalio. Virš burnos it du juodi sparnai plasnojo ilgi tankūs ūsai į viršų užriestais galais.

Aspanas pamatė jam ant rankovės kapralo antsiuvus, už diržo užkištą pistoletą, bet blogiausia, kad sargybiniui pasakojant, kas nutikę, kapralas varstė jį įtarumo ir nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu.

– Tu esi šūdinas melagis, - tarė jis Aspanui; iš kapralo Silvestro tarties buvo justi, kad jis sicilietis. Nespėjus jam pasakyti ką daugiau, šiapus vartų pasigirdo Giljano šauksmas: – Ei, jūs, karabinieriai, jums reikia vyno ar ne? Taip ar ne?

Aspaną sužavėjo šiurkštus Turio balsas ir tokia ryški vietinė tarmė, kad tik šios provincijos gyventojai tegalėjo jį suprasti, o ir žodžius jis parinko tokius, tarsi būtų pasipūtęs pasiturintis valstietis.

– Dėl Dievo meilės - ko tas vyrukas staugia? - suirzęs užkriokė kapralas ir išžirgaliojo iš kambario.

Sargybinis ir Aspanas nusekė jam įkandin.

Išpieštas vežimas su palšu mulu stovėjo anapus vartų. Nuogas iki juosmens idiotiškai išsišiepęs Turis Giljanas mosavo vyno ąsočiu; plačia jo krūtine sruvo prakaitas, visas kūnas buvo nerangiai persikreipęs. Jį pamačius, niekam negalėjo kilti nė menkiausias įtarimas: girtas, aiškiai beginklis, be to, kalbėjo didžiausių Sicilijos kaimo stuobrių tarme. Kapralas nuleido ranką, kurią laikė ant pistoleto, sargybinis - savo šautuvą.

Aspanas žengtelėjo atatupstas, pasiruošęs išsitraukti iš po švarko pistoletą.

– Atvežiau jums visą vežimą vyno, - vėl sukriokė Turis. Išsišnypštęs nosį, nusivalė pirštus į vartus.

– Kas užsakė šį vyną? - paklausė kapralas. Jis ėjo prie vartų, ir Turis suprato, kad jis plačiai juos atidarys, praleisdamas vežimą.

– Tėvas liepė atvežti jį viršilai, - pamerkęs akį atsakė Giljanas.

Kapralas įsistebeilijo į Giljaną. Vyną, aišku, dovanojo koks kaimietis, kad jam leistų pravežti nedidelę kontrabandą. Kapralui dingtelėjo nerami mintis, kad, būdamas tikras sicilietis, tėvas turėjo atgabenti vyną pats - tuomet dovanotoją geriau įsidėmėtų - bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir paliepė: – Iškrauk ką atvežęs ir sunešiok į kareivines.

– Aš pats tai jau ne, - paprieštaravo Turis.

Kapralą vėl nusmelkė dvejonė - įgimtas instinktas įspėjo, jog kažkas negerai. Tai suvokęs, Turis išlipo iš vežimo taip, kad lengvai galėtų pagriebti luparą iš slėptuvės, bet pirmiausia ištraukė vieną ąsotį iš bambukinio krepšio ir tarė: – Aš atvežiau jums dvidešimt tokių gražuolių.

Kapralas sukriokė įsakymą, ir iš kareivinių tekini atskuodė du jauni karabinieriai - be kepurių, be ginklų, atsisagstę švarkus. Atsistojęs savo vežime, Giljanas įbruko jiems į rankas po ąsotį, o trečią atkišo sargybiniui su šautuvu, bet šis bandė atsisakyti.

– Tu tikrai padėsi jį ištuštinti, taigi darbuokis, - šiurkštokai pajuokavo Turis.

Giljanas apsidairė. Dabar, kai trys karabinieriai buvo bejėgiai, nes jų rankos buvo užimtos vyno ąsočiais, viskas susiklostė taip, kaip jis ir norėjo. Aspanas stovėjo tiesiai už nugaros kapralui, vieninteliam policininkui laisvomis rankomis. Turis permetė akimis kalnų šlaitus - grįžtančių ieškotojų nebuvo matyti. Metė žvilgsnį į Kastelamarės kelią - šarvuotis dar nepasirodė. Belos gatvėje tebežaidė vaikai. Ištiesęs ranką jis išsitraukė luparą ir nutaikė ją į apstulbusį kapralą; Aspanas tuo pat metu išsitraukęs iš po marškinių pistoletą, įrėmė jį kapralui į nugarą.

– Nė iš vietos, - paliepė Pišiota, - antraip nuskusiu tuos tavo žaviuosius ūsus švinu.

Giljanas nukreipė luparą į tris išsigandusius karabinierius.

– Visi eikite į pastatą, nepaleisdami ąsočių iš rankų, - paliepė jis. Vartus saugojęs policininkas išleido iš rankos šautuvą, ir šis nukrito ant žemės. Aspanas jį paėmė.

Kai jie įėjo į vidų, Turis paėmė nuo stalo lentelę su užrašu ir susižavėjęs tarė: – Kapralas Kanjas Silvestras. Prašom duoti raktus. Visus.

Kapralas piktai dėbsojo į Turį, padėjęs ranką ant pistoleto. Aspanas stumtelėjo jo ranką ir ištraukė ginklą.

Kapralas atsigręžęs pažiūrėjo į jį šaltu tiriamu žvilgsniu - kitas nuo jo būtų kritęs negyvas, bet Pišiota tik nusišypsojo ir tarė: – Atleiskite.

Kapralas atsigręžė į Turį ir patarė: – Berniuk, bėk iš čia ir tapk aktoriumi - tau labai gerai išeina. Liaukis krėtęs šiuos pokštus, pasprukti tau niekaip nepavyks. Viršila su savo vyrais grįš iki sutemstant ir vaikysis tave, jeigu reikės, po visą pasaulį.

Pagalvok, vaikine, ką reiškia būti nusikaltėliu, už kurio galvą pažadėta premija. Aš pats tave persekiosiu, o aš dar nesu užmiršęs nė vieno veido. Aš sužinosiu tavo pavardę ir iškasiu tave net iš pragaro, jei tu jame pasislėpsi.

Turis nusišypsojo kapralui - šis vyras kažkuo jam patiko.

– Bet jeigu nori sužinoti mano pavardę - kodėl nepaklausi? - tarė jis.

Kapralas paniekinamai į jį pasižiūrėjo.

– O tu būsi toks mulkis, kad man pasakysi?

– Aš niekuomet nemeluoju, - atsakė Turis. - Mano pavardė - Giljanas.

Kapralas čiuptelėjo už šono, bet Aspanas buvo atėmęs jo pistoletą. Šiuo instinktyviu gestu kapralas dar labiau patiko Turiui: vyras turėjo drąsos ir pareigos jausmą. Kiti karabinieriai buvo mirtinai išsigandę: prieš juos stovėjo tas pats Salvatorė Giljanas, kuris jau užmušė tris jų draugus. Kodėl turėtų juos palikti gyvus?

Kapralas kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į Turį, stengdamasis įsiminti jo veidą, paskui iš lėto, atsargiai išsitraukė iš stalčiaus didžiulį ryšulį raktų - tik todėl, kad Giljanas laikė įrėmęs jam į nugarą šautuvą. Paėmęs raktus Turis numetė juos Aspanui.

– Paleisk belaisvius, - paliepė jis.

Administracinio pastato flygelyje, kur buvo įrengtas kalėjimas, didžiuliame aptvare buvo dešimt montelepriečių, suimtų tą naktį, kai Turis pabėgo nuo karabinierių. Vienoje nedidelėje kameroje sėdėjo du šiuose kraštuose gerai žinomi plėšikai, Pasatempas ir Teranova. Pišiota atrakino jų kameros duris, ir jie apsidžiaugę nusekė paskui jį į kitą patalpą.

Suimtieji montelepriečiai, visi - Turio kaimynai - sugužėjo į kontorą ir apspitę Turį dėkingi jį glėbesčiavo; Turis nesipriešino, bet visą laiką nenuleido akių nuo nuginkluotų karabinierių. Kaimynai netvėrė džiaugsmu: Turis atliko žygdarbį - pažemino nekenčiamą policiją, juos apgynė. Jie papasakojo Turiui, kad viršila įsakęs surengti jiems bastonadą, bet kapralas neleidęs jų šitaip bausti, parodęs tvirtą būdą ir pareiškęs, jog šitaip jie užsitrauksią didelį montelepriečių priešiškumą, ir kareivinėse gali pasidaryti nesaugu. Buvo susitarta, kad kitą rytą suimtieji bus išvežti į Palermą ir ten bus apklausti teisėjo.

Turis laikė savo luparą vamzdžiu į grindis bijodamas, kad atsitiktinai iššovęs nepataikytų į apspitusius žmones. Visi jie buvo vyresni už jį, kaimynai, kuriuos pažinojo nuo vaikystės.

– Galite eiti su manim į kalnus, - stengdamasis kalbėti taip, kaip visuomet, tarė jis, - arba galite pabūti pas gimines, gyvenančius kitose Sicilijos vietose, kol valdžia ateis į protą.

Turis laukė atsakymo, bet niekas neprašneko. Plėšikai, Pasatempas ir Teranova, stovėjo kiek atokiau nuo kitų nepaprastai budrūs, tarsi pasirengę šuoliui. Pasatempas buvo kresnas šlykščios išvaizdos vyras; stambus jo veidas buvo išvagotas vaikystėje persirgtų raupų, storomis, beformėmis lūpomis. Aplinkiniai kaimiečiai vadino jį žvėrimi. Teranova buvo nedidukas, šeško sudėjimo, bet smulkūs jo bruožai buvo malonūs, o lūpose nuolatos švietė šypsenėlė. Pasatempas buvo tipiškas godus Sicilijos plėšikas, kuris vogdavo gyvulius ir žudydavo žmones už pinigus. Teranova kadaise buvo darbštus valstietis; į nusikaltėlio kelią jis stojo, kai du mokesčių rinkėjai atėjo konfiskuoti jo veislinės kiaulės. Teranova juos abu užmušė, paskerdė kiaulę, paliko mėsą šeimai bei giminėms ir pabėgo į kalnus. Abu vyrai susivienijo, bet buvo išduoti ir sučiupti, kai slapstėsi

apleistame sandėlyje Korleonės apylinkių javų laukuose.

– Judu neturite pasirinkimo, - tarė jiems Giljanas. - Eisime kartu į kalnus, o paskui, jei norėsite, galėsite likti mano pavaldiniais arba veikti savarankiškai. Bet šiandien man reikia jūsų pagalbos, o jūs skolingi man nedidelę paslaugą, - Turis nusišypsojo, stengdamasis sušvelninti reikalavimą paklusti.

Nespėjus plėšikams atsakyti, karabinierių kapralas padarė beprotiškai drąsų žingsnį. Gal jį pastūmėjo užgautas sicilietiškas išdidumas, gal koks įgimtas gyvuliškas nuožmumas ar paprasčiausiai jį įsiutino tai, kad garsūs jam saugoti patikėti plėšikai tuoj paspruks. Šiaip ar taip, stovėdamas už poros metrų nuo Giljano,jis stebėtinai greitai liuoktelėjo didžiulį žingsnį jo link, tuo pat metu išsitraukdamas pistoletą, kurį buvo paslėpęs užantyje. Turis atsuko luparą ketindamas šauti, bet pavėlavo. Kapralas prikišo pistoletą per pusmetrį Giljanui nuo galvos - kulka tuoj ištaškys jam smegenis.

Visi sustingo iš netikėtumo. Turis matė į galvą nutaikytą pistoletą, o už jo įraudusį įsiutusio kapralo veidą trūkčiojančiais raumenimis. Turiui atrodė, kad pistoletas artinasi nepaprastai lėtai ir pasijuto tarsi sapnuotų krintąs, krintąs ištisą amžinybę, bet žinotų, jog tai tik košmaras, ir jis niekad neatsidurs prarajos dugne. Tą sekundės dalį prieš kapralui nuspaudžiant gaiduką Turis nejuto nė menkiausios baimės, vien neapsakomą ramybę; jis net nesumirksėjo ir netgi žengtelėjo į priekį. Pasigirdo garsus spragtelėjimas - gaidukas trinktelėjo į brokuotą šovinį; akimirksniu Pišiota,Teranova ir Pasatempas metėsi ant kapralo, ir šis pargriuvo, neišlaikęs jų kūno svorio. Teranova sugriebė pistoletą ir plėšė jį kapralui iš rankos, Pasatempas, laikydamas kapralą už plaukų, bandė išdurti jam akis, Pišiota išsitraukęs peilį buvo besuvarąs jį karabinieriui į gerklę. Turis vos spėjo sučiupti pusbrolį už rankos.

– Nežudyk jo, - ramiai paliepė jis ir nutempė juos nuo tysančio kapralo. Pažvelgęs į jį, Turis nustėro pamatęs, kaip per tą akimirksnį jis nukentėjo nuo įsiutusios trijulės. Viena ausis buvo bemaž nuplėšta ir išjos čiurkšlėmis tryško kraujas, dešinioji ranka keistai persikreipusi kadaravo prie šono, iš vienos akies sruvo kraujas ir ją visą dengė nuo kaktos nudrėkstas odos lopas.

Bet ir dabar kapralas nerodė baimės. Jis gulėjo ant grindų laukdamas mirties, ir Giljaną užliejo neapsakomo švelnumo banga. Tas vyras išbandė jį, parodė, ko jis, Turis Giljanas, yra vertas, įrodė, kad jis yra nemirtingas ir kad mirtis gali būti bejėgė. Turis patraukęs pastatė jį ant kojų ir, didžiai visų nuostabai, paskubomis apkabino, nors apsimetė, kad tik padeda kapralui neišgriūti.

– Tu esi laimės kūdikis, - apžiūrėjęs pistoletą pasakė Giljanui Teranova. - Tik viena kulka buvo brokuota.

Turis ištiesė ranką į ginklą. Akimirką padvejojęs, Teranova jį padavė.

– Elkis supratingai, - atsisukęs į kapralą draugišku balsu patarė Giljanas, - tuomet tau ir tavo vyrams nieko bloga nenutiks - aš garantuoju.

Kapralas vis dar buvo toks apsvaigęs ir nusilpęs nuo žaizdų, kad nieko neatsakė - rodės, jis net nesupranta, kas jam sakoma.

– Duok man savo peilj - aš jį pribaigsiu, - sušnabždėjo Pišiotai Pasatempas.

– Čia įsakinėja Giljanas, o visi jo klauso, - ramiai atšovė Pišiota, kad neišduotų Pasatempui galįs jį tuoj pat nudėti.

Išvaduotieji montelepriečiai pasiskubino išeiti, nenorėdami tapti liudytojais, kaip bus išskersti karabinieriai.

Nusiginęs kapralą ir jo pavaldinius į kalėjimo priestatą, Turis visus užrakino į didžiąją kamerą, o paskui nusivedė Pišiotą, Teranovą ir Pasatempą apžiūrėti kitų Belampo kareivinių pastatų. Ginklų sandėlyje jie

aptiko šautuvų, pistoletų, lengvųjų kulkosvaidžių ir dėžių su šaudmenimis. Susikabinę ginklus ant savęs, šaudmenų dėžes jie sukrovė į vežimą. Iš gyvenamųjų patalpų pasiėmė antklodžių, miegmaišių, o Pišiota įsimetė į vežimą porą karabinierių uniformų - gal kada pravers. Paskui Turis atsisėdo ant pasostės, kiti trys vyrai su ginklais rankose, kad apsigintų nuo užpuolimo, apsupo prisiplėštų gėrybių kupiną vežimą ir visi greitai patraukė keliu Kastelamarės link. Daugiau kaip per valandą jie nusigavo iki valstiečio, paskolinusio Hektorui Adoniui vežimą, ir paslėpė grobį kiaulidėje. Paskui jie padėjo perdažyti vežimą žaliais dažais, kuriuos pavogė iš amerikiečių karinio sandėlio.

Viršila Rokofinas su savo žvalgais grįžo atėjus vakarienės metui, kai saulė jau slėpėsi už kalnų. Nors tą dieną ji pasiutiškai kepino, viršilos įsiūtis, pamačius savo vyrus užrakintus kareivinių kalėjimo narvuose, buvo nepalyginamai baisesnis. Viršila išsiuntė šarvuotį ieškoti nusikaltėlių pėdsakų, ir šis lakstė visais keliais, kad net padangos cypė, bet tuo metu Giljanas jau buvo toli kalnuose. *** Visoje Italijoje laikraščiai daug dėmesio skyrė šiam nutikimui. Vos prieš tris dienas apie du nužudytus karabinierius taip pat buvo rašoma pirmuose puslapiuose, bet tuomet Giljanas tebuvo eilinis Sicilijos plėšikas, galįs išgarsėti nebent savo nuožmumu. Tačiau šis poelgis buvo visai kas kita. Savo sumanumu ir lanksčia taktika Turis laimėjo mūšį su policija, išvadavo nepagrįstai įkalintus draugus ir kaimynus. Sugužėję į Monteleprę žurnalistai iš Palermo, Neapolio, Romos ir Milano kamantinėjo Turio gimines ir draugus; jie nufotografavo motiną su jo gitara, kuria, pasak jos, Turis skambinąs „tiesiog angeliškai“ (iš tikrųjų jis grojo taip, kad vos galėdavai pažinti melodiją). Buvę mokyklos draugai papasakojo, kad Turis be galo mėgdavęs skaityti knygas ir todėl buvo pravardžiuojamas „profesoriumi“ - šia žinia laikraščiai tiesiog mėgavosi raštingas Sicilijos banditas! Laikraščiai minėjo ir Aspaną Pišiotą, vien iš draugiškumo sutapusį su nusikaltėliu, ir negalėjo atsistebėti žmogumi, nusipelniusiu tokios ištikimybės. Skaitytojus nepaprastai suintrigavo fotografija, padaryta, kai Salvatorei buvo septyniolika; iš jos buvo matyti, jog jis pasižymi Viduržemio jūros šalims būdingu vyrišku grožiu. Tačiau bene labiausiai italams patiko gailestinga Giljano širdis - jis neleido nužudyti kapralo, kuris kėsinosi į jo gyvybę. Tai buvo geriau negu operoje - veikiau panėšėjo į lėlių teatro spektaklius, kurie tokie populiarūs Sicilijoje: mediniai veikėjai irgi neplūsta kraujais, jų kūnų nesumaitoja kulkos.

Laikraščiai apgailestavo tik dėl to, kad Giljanas išvadavo du tokius piktadarius kaip Teranova ir Pasatempas - girdi, tokie nedori bendražygiai metą šešėlį ant šio skaisčiojo riterio.

Tik Milano laikraštis pažymėjo, kad Salvatorė („Turis“) Giljanas jau nužudęs tris policininkus, ir siūlė imtis ypatingų priemonių jam sulaikyti. Girdi, žudikui negalima atleisti jo nusikaltimų vien todėl, kad jis gražus, apsiskaitęs ir moka skambinti gitara.

10 skyrius Donas Kročė dabar puikiai žinojo apie Turį Giljaną ir nepaprastai juo žavėjosi. Koks tikrai mafijoziškas jaunuolis! - mąstė jis, turėdamas galvoje tradicinę žodžio „mafijoziškas“ reikšmę. Mat Sicilijoje didžiausias pagyrimas moteriai, veidui ar medžiui - tai epitetas „mafijoziškas“.

Šitas jaunuolis donui Kročei būtų tikras geležinis kumštis, puikus kautynių vadas jo kariams. Donas Kročė pro pirštus žiūrėjo į tai, kad dabar Giljanas jam buvo it krislas akyje. Monteleprėje įkalinti banditai - baisusis Pasatempas ir gudrusis Teranova - buvo sugauti donui pritariant ir padedant. Bet visa tai galima buvo pamiršti, kas buvo - pražuvo; donas nepykdavo ant žmogaus, jei tas pyktis galėdavo išeiti ne į naudą. Nuo šiol jis labai įdėmiai stebės Turį Giljaną. *** Giliai kalnuose Turis nujautė, kaip auga jo šlovė; jis buvo be galo užsiėmęs - kūrė planus, kaip sustiprinti savo galią. Pirmučiausia problema buvo plėšikų vadai, Teranova ir Pasatempas. Iškamantinėjęs juos, Turis priėjo išvadą, kad juodu išdavė, įskundė. Plėšikai dievagojosi, kad vyrai buvę jiems ištikimi, ne vienas jų paguldė galvą patekęs į spąstus. Viską apmąstęs Turis nutarė, kad mafija, kuri parduodavo gaujos grobį ir atlikdavo jos tarpininko vaidmenį, juos išdavė, bet kai išsakė tai plėšikams, jie nieku gyvu nenorėjo tuo patikėti. „Draugų draugai“, girdi, niekad nesulaužytų šventojo omertos įstatymo, nuo kurio didžia dalimi priklausė jų pačių išlikimas. Užuot stengęsis juos įtikinti, Turis oficialiai pasiūlė prisidėti prie telkiamo būrio.

Jis paaiškino, kad jo tikslas - ne vien išlikti gyvam, bet ir tapti politine jėga, pabrėžė, jog vargšų neapiplėšinės. Atvirkščiai: pusė būrio pajamų bus išdalyta neturtingiems gyventojams Monteleprės apylinkių, siekiančių Palermo pakraščius. Teranova ir Pasatempas turėsią po būrį vyrų, bet bus pavaldūs Giljanui ir neplėšikaus bėjo sutikimo. Jie paims į savo valdžią regioną, apimantį Palermo ir Monrealės miestus bei Monteleprę, Partiniką ir Korleonę. Turis įteigė jiems, kad jie puldinės karabinierius, ir drebėti dėl savo gyvybės reikės ne plėšikams, o policininkams. Šitokia pagyrūniška drąsa pritrenkė Pasatempą ir Teranovą.

Pasatempas, seno raugo plėšikas, kuris vertėsi moterų prievartavimu, smulkiu reketu bei žudė piemenis, išsyk ėmė svarstyti, kaip galėtų pasipelnyti iš draugystės su Giljanu, o paskui jį nužudęs pasiimti jo grobio dalį. Teranova, kuriam Giljanas patiko ir kuris jautė didesnį dėkingumą už savo išvadavimą, mąstė, kaip galėtų taktiškai nukreipti šį gabų jauną plėšiką išmintingesnių keliu. Turis dabar žvelgė į juos vos pastebimai šypsodamas,tarsi skaitytųjų mintis.

Pišiota buvo įpratęs prie didingų vaikystės draugo sumanymų ir tikėjo jais. Jeigu Turis Giljanas sakėsi kažką galįs, Aspanas Pišiota tuo neabejojo, tad dabar jis išpūtė ausis.

Ryškiai ryto saulei auksinant aplinkinius kalnus, visi trys apkerėti klausėsi Giljano pasakojimų apie tai, kaip jis vadovaus kovai už Sicilijos liaudies išlaisvinimą, kaip palengvins vargšų padėtį, sugriaus mafijos, didikų ir Romos galią. Jeigu taip būtų kalbėjęs kas kitas, jie būtų juokęsi, bet jiems neišėjo iš galvos tai, ko niekad nepamirš nė vienas, matęs, kaip kapralas nutaikė pistoletą Turiui į galvą, o šis kuo ramiausiai, visiškai įsitikinęs, kad nemirs, žvelgė į kapralą laukdamas, kol šis paspaus gaiduką; prisiminė, kaip jis pasigailėjo kapralo, kai pistoletas neiššovė. Šitaip tegalėjo elgtis žmogus, tikintis esąs nemirtingas ir sugebantis priversti kitus tuo tikėti. Tad dabar jie žvelgė į šį gražų jaunuolį paveikti jo grožio ir tyrumo. *** Kitą rytą Turis nusivedė tris savo vyrus - Aspaną, Pasatempą ir Teranovą - nuokalnėn ir išėjo į kelią, vedantį į lygumą šalia Kastelvetrano miesto. Ankstų rytą jis nusileidęs išžvalgė vietovę. Turis ir jo vyrai vilkėjo valstiečių drabužiais.

Turis žinojo, kad pro čia pravažiuoja vilkstinės sunkvežimių, gabenančių maisto prekes į Palermo turgus.

Keblu buvo sustabdyti sunkvežimius - kad išvengtų užpuolėjų, jie važiuos dideliu greičiu, o vairuotojai gali būti ginkluoti.

Turis liepė vyrams pasislėpti šalikelės brūzgynuose prie pat Kastelvetrano, o pats atsisėdo gerai matomoje vietoje ant didžiulio balto akmens. Vyrai, einantys dirbti į laukus, žiūrėjo į jį akmeniniais veidais; pamatę luparą jo rankose, jie paspartindavo žingsnį. Turis spėliojo, ar bent vienas jį pažino. Tuomet jis išvydo didelį mitologiniais siužetais išpieštą vežimą, tempiamą vienintelio mulo. Turis iš matymo pažinojo senuką važnyčiotoją; jis buvo profesionalus vežikas, kokių gausu Sicilijos kaimuose - samdydavosi gabenti bambukų iš aplinkinių kaimų į fabriką mieste. Kadaise jis buvo užsukęs į Monteleprę, vežė Turio tėvo prekes.

Turis žengė į kelio vidurį, laikydamas luparą dešinėje rankoje. Senukas jį pažino - nors jo išraiška nepasikeitė, akys išdavikiškai mirktelėjo.

Turis pasisveikino su juo, kreipdamasis „dėde“ kaip vaikystėje: – Dėde Pepinai, ši diena laiminga mums abiem. Aš čia tam, kad padaryčiau tave turtingesnį, o tu čia tam, kad padėtum man palengvinti vargšams naštą, - Turis pratrūko kvatoti - taip nuoširdžiai nudžiugo išvydęs senuką.

Senukas nieko neatsakė, tik akmeniniu veidu klausiamai žvelgė į Giljaną. Turis įlipo į vežimą ir atsisėdo greta jo. Paguldęs luparą į vežimą taip, kad nebūtų matyti, Turis iš to susijaudinimo vėl nusijuokė - jis neabejojo, kad dėdė Pepinas šiandien atneš jam laimę.

Turis mėgavosi vėlyvo rudens gaiva, horizonte nusidriekusių kalnų grožiu, džiaugėsi žinodamas, kad trys krūmuose pasislėpę jo vyrai neleis pravažiuoti sunkvežimiams. Jis paaiškino savo sumanymą dėdei Pepinui, kuris klausėsi jo netardamas nė žodžio, vis ta pačia mina, kol sužinojo, kad atlyginimo gaus pilną vežimą maisto iš sunkvežimių.

Tuomet atsikrenkštęs dėdė Pepinas tarė: – Turi Giljanai, tu visuomet buvai doras, šaunus vaikinas - geros širdies, jautrus, dosnus ir užjaučiantis. Į vyrus išaugęs tu nepasikeitei, - Turis prisiminė, kad dėdė Pepinas iš tų senoviško sukirpimo siciliečių, kurie mėgsta įmantriai pašnekėti. - Aš tau padėsiu šiandien ir kada tik reikės. Perduok linkėjimus savo tėvui - jis turi didžiuotis tokiu sūnumi. *** Trys sunkvežimiai su maistu pasirodė kelyje vidurdienį. Pravažiavę posūkį, po kurio atsivėrė Partiniko lyguma, jie gavo sustoti: visą kelią buvo užtvėrę susigrūdę mulais kinkyti vežimai. Tai buvo dėdės Pepino išmonė; visi apylinkių vežikai jo klausė, nes buvo jam skolingi.

Pirmojo sunkvežimio vairuotojas paspaudė klaksoną ir iš lėto privažiavęs stumtelėjo artimiausią vežimą.

Jame sėdįs vyras taip piktai dėbtelėjo į vairuotoją, kad šis iškart sustabdė sunkvežimį ir ėmė kantriai laukti žinodamas, kad tie vežikai - išdidūs, nuožmūs vyrai; jie laiko savo garbės reikalu neduoti kelio mašinoms, todėl gali tave papjauti ir dainuodami nuvažiuoti.

Kiti du sunkvežimiai taip pat sustojo, vairuotojai išlipo. Vienas jų buvo iš rytinės Sicilijos dalies, kitas svetimšalis, tai yra iš Romos. Atsisegęs švarko užtrauktuką, romietis priėjo prie vežikų, piktai rėkdamas ant jų, kad patrauktų savo prakeiktus mulus su sušiktomis skryniomis iš kelio, ir įkišo ranką užantin.

Turis iššoko iš vežimo; nesivargindamas pasiimti vežime gulinčią luparą ar išsitraukti už diržo užkištą pistoletą, jis davė ženklą brūzgynuose pasislėpusiems vyrams, ir tie išbėgo į kelią su ginklais rankose.

Teranova pasuko prie paskutinio sunkvežimio, kad jis nepajudėtų iš vietos. Aspanas, užlipęs ant pylimo, atsistojo prieš siuntantj romietį.

Tuo tarpu Pasatempas, karštesnio būdo už savo draugus, išvilko pirmojo sunkvežimio vairuotoją iš kabinos ir numetė ant kelio Giljanui po kojomis. Ištiesęs ranką, Turis jį pakėlė, o tuo tarpu Aspanas atvarė paskutinio sunkvežimio vairuotoją prie kitų dviejų. Romietis ištraukė tuščią ranką iš užančio; pyktis pranyko iš jo veido. Geranoriškai šypsodamas Turis tarė: – Šiandien jums trims pasisekė: nereikės trenktis tokį kelią į Palermą. Mano vežikai iškraus sunkvežimius ir išdalys maistą šių kraštų skurdžiams - aišku, mano prižiūrimi. Leiskite prisistatyti: aš esu Giljanas.

Visi trys vairuotojai bemat pasidarė lipšnūs, ėmė atsiprašinėti. Jie, girdi, niekur neskubą, laiko turį marias.

Tiesą sakant, metas pietauti. Sunkvežimiai patogūs, oras ne per karštas. Tai bent pasisekė, tai bent laimingas atsitiktinumas.

– Nesibaiminkite, - pamatęs, kaip jie išsigandę, nuramino Turis. - Aš neradau tų, kurie savo prakaitu užsidirba duoną. Papietausite su manim, kol mano žmonės atliks savo darbą, o paskui, grįžę namo pas žmonas ir vaikus, papasakosite, kaip jums pasisekė. Kai policininkai jus klausinės, kuo mažiau jiems padėkite, ir pelnysite mano dėkingumą.

Giljanas nutilo. Jam buvo svarbu, kad tie vyrai nepatirtų gėdos, nepajustų neapykantos ir papasakotų, jog su jais buvo gerai elgiamasi. Juk jie - ne paskutiniai.

Vairuotojai leidosi nuvedami į didžiulio šalikelėje riogsančio akmens paunksnę ir patys atidavė Turiui pistoletus, nereikėjo jų nė apieškoti. Kol vežikai krovė maistą, vairuotojai sėdėjo ramiai it angeliukai. Vieno sunkvežimio prekės į vežimus netilpo, tad pasodinęs į jį Aspaną, Pasatempą ir vieną iš vairuotojų Turis paliepė pusbroliui nugabenti šį maistą Monteleprės valstiečių ūkių darbininkams; jis pats su Teranova vadovausią maisto dalijimui Kastelvetrano apylinkėse ir Partiniko mieste. Paskui visi susitiksią prie olos d’Oro kalne. Šiuo vieninteliu poelgiu Turis pradėjo pelnyti visų kaimiečių paramą. Koks kitas plėšikas yra atidavęs savo grobį skurdžiams? Kitą dieną visi Sicilijos laikraščiai pasakojo apie dar vieną Robiną Hudą. Tik Pasatempas niurzgėjo, esą jie veltui dirbę visą dieną. O štai Aspanas ir Teranova suprato, kad jų būrys įsigijo tūkstantį šalininkų kovoje su Roma.

Jie nežinojo, kad prekės buvo gabenamos į dono Kročės sandėlius. *** Vos mėnesiui tepraėjus, Giljanas turėjo savo informatorių visur; jie pranešdavo jam, kada turtingi pirkliai keliaus su juodojoje rinkoje uždirbtais pinigais, papasakodavo apie kai kurių didikų įpročius bei saują niekšelių, kurie skųsdavo žmones aukštiems policijos pareigūnams. Šitaip Turį pasiekė gandas apie brangenybes, kuriomis kartais pasidabindavo Alkamo hercogienė. Žmonės kalbėjo, kad didžiąją metų dalį jos laikomos vieno Palermo banko rūsyje, bet kartais ji pasipuošianti jomis eidama į pobūvius. Užuodęs nemenką grobį, Turis pasiuntė Aspaną į Alkamų dvarą, kad šis sužinotų daugiau apie tas brangenybes.

Hercogų Alkamų dvaras buvo už trisdešimties kilometrų į pietvakarius nuo Monteleprės. Jį juosė siena,

prie vartų stovėjo ginkluoti sargybiniai. Hercogas irgi mokėjo „rentą“ „draugų draugams“, tad buvo ramus, kad jo gyvulių niekas nepavogs, kad į jo namus neįsilauš plėšikai ir kad joks jo šeimos narys nebus pagrobtas.

Jeigu laikai ir nusikaltėliai būtų buvę kiti, jis būtų jautęsis saugiau negu popiežius Vatikane.

Lapkričio pradžioje didžiuosiuose Sicilijos dvaruose nuimamas vynuogių derlius, ir šiam darbui samdomi aplinkinių kaimų valstiečiai. Pišiota atėjo į miestelio aikštę ir nusisamdę dirbti hercogo Alkamo dvare.

Pirmąją dieną jis dirbo išsijuosęs - krovė į krepšius tamsiai purpurinių uogų kekes. Vynuogyne triūsė per šimtą žmonių - vyrų, moterų ir vaikų, kurie sutartinai dainuodami rinko vynuoges. Vidurdienį lauke buvo ištaisyti didžiuliai pietūs.

Aspanas atsisėdęs vienas stebėjo aplinkinius. Jis pastebėjo merginą, atnešusią iš pilies padėklą su duona. Ji buvo graži, bet išblyškusi, matyt, retai dirbdavo saulėje. Be to, buvo geriau apsirengusi už kitas moteris.

Aspanui krito į ak| jos paniekinamai papūstos lūpos ir tai, kad ji vengė bendrauti su kitais. Jis sužinojo, kad ji hercogienės kambarinė, ir iškart suprato, kad jo tikslams ji tinka kaip niekas kitas. Pažinodamas Aspaną, Turis buvo jam įsakęs atliekant užduotį šiukštu nesuvedžioti jokios vietinės merginos, bet Aspanas laikė Turj pernelyg dideliu romantiku ir naivuoliu, nieko neišmanančiu apie gyvenimą. Jų laukė didžiulis laimikis, o mergina buvo be galo graži.

Kai mergina vėl atėjo nešina didžiuliu padėklu su duona, Aspanas paėmė padėklą jai iš rankų ir nunešė darbininkams. Ji taip apstulbo, kad Aspano paklausta, kuo vardu, nieko neatsakė.

Padėjęs padėklą, Aspanas paėmė jai už rankos ir kraupiai išsišiepęs tarė: – Atsakinėk, kai tavęs klausiu, antraip palaidosiu po ta vynuogių kupeta, - jis nusijuokė, parodydamas, kad juokauja, paskui, kiek įmanydamas žaviau nusišypsojo ir prabilo nepaprastai švelniu balsu: - Sicilijoje nesu matęs gražesnės merginos už tave. Aš negalėjau tavęs neužkalbinti.

Merginą nepažįstamasis baugino ir masino. Ji atkreipė dėmesį į šiurpų peilį, kabantį prie juosmens, į hercogišką laikyseną. Taigi jaunuolis ją sudomino ir ji pasisakė esanti Graciela.

Darbo dienai pasibaigus, Aspanas drąsiai pabeldė į pilies virtuvės duris ir paprašė pakviesti Gracielą. Duris atidariusi senė jį išklausė ir burbtelėjusi: „Tarnams neleidžiama priiminėti lankytojų“, užtrenkė jas prieš pat nosį.

Kitą dieną Aspanas paėmė iš Gracielos padėklą, kurį ji nešė, ir sušnabždėjo norįs po darbo ją pamatyti.

Beglostydamas jai ranką, jis nepastebimai uždėjo ant riešo nedidelę auksinę apyrankę. Mergina pažadėjo sutemus išsprūsti iš pilies ir pasimatyti su juo vynuogyne.

Tą vakarą Aspanas apsirengė šilkinius marškinius, pasisiūdintus Palerme, ir ėmė laukti jos tarp dviejų priskintų vynuogių kupetų. Kai Graciela pasirodė, Aspanas ją apkabino, prigludo prie bučiniui atkištų jos lūpų, tuo pat metu įkišdamas rankas jai tarp kojų. Graciela mėgino išsisukti nuo jo rankos, bet jis laikė ją tvirtai apglėbęs. Bučinys darėsi vis aistringesnis; Aspanas pakėlė vilnonį sijoną ir nustebo, kai užčiuopė šilkinį apatinuką. Tai įžūli mergšiukė, tai vagiliuke - tikriausiai pasiskolino iš hercogienės, - dingtelėjo jam.

Aspanas pasiguldė ją ant antklodės, kurią iš anksto patiesė ant žemės. Graciela karštai jį bučiavo, visas jos kūnas alsavo aistra. Staigiu judesiu Aspanas nutraukė šilkines jos kelnaites ir apglėbė šiltas, drėgnas šlaunis; mergina tuo metu atsegė jam diržą. Neatitraukdamas lūpų, Aspanas nusismaukė kelnes iki kulkšnių, užsirito ant jos ir atitraukęs nuo šlaunies ranką įėjo. Graciela tyliai aiktelėjo ir su stulbinančia jėga išsirietė į viršų; Aspanas pajuto, kaip jį ima svaidyti aukštyn žemyn. Staiga Graciela spygtelėjo ir liko tysoti nejudėdama.

Velniai griebtų, - mintyse nusikeikė Aspanas, - galėjo baigti ne taip greitai. Bala nematė. Svarbiausia - gauti žinių, pasitenkinti jis galės ir vėliau.

Juodu gulėjo susiglaudę, susivynioję į antklodę. Aspanas papasakojo merginai dirbąs tam, kad susitaupęs pinigų galėtų stoti į Palermo universitetą - tėvai norį, kad jis taptų advokatu. Aspanas stengėsi padaryti įspūdį esąs puikus jaunikis. Paskui jis ėmė klausinėti Gracielą: kaip jai patinkąs darbas, kas per žmonės kiti tarnai? Pamažu jis nusuko kalbą į jos šeimininkę, hercogienę.

Graciela padėjo Aspano ranką sau tarp kojų ir papasakojo jam, kaip gražiai hercogienė atrodanti su savo prašmatniais drabužiais ir brangenybėmis; Graciela esanti hercogienės numylėtinė, tad toji atiduoda jai iš mados išėjusias sukneles, kurių pati nebenešioja.

– Norėčiau pamatyti tave apsitaisiusią šeimininkės apdarais. O brangenybes irgi leidžia tau užsidėti?

– Na, Kūčių vakarą ji visuomet leidžia man nešioti vėrinį.

Taigi, kaip ir spėjo Turis, brangenybės per Kalėdas bus pilyje. Aspanas norėjo išsiaiškinti dar vieną dalyką, bet staiga mergina apsižergė jį nenusimesdama antklodės nuo pečių. Aspanas bemat įsiaudrino, nusviedė antklodę į šalį, užplėšė sijoną jai ant galvos ir juodu ėmė taip įnirtingai duotis, kad įsirėmė į vynuogių kupetą. Baigus glamonėtis, išsekę jų kūnai buvo šlaputėliai nuo lipnių vynuogių sulčių ir savo pačių syvų.

– Grynas oras - labai gerai, - tarė Aspanas, - bet kada galėčiau ateiti pas tave į namus ir žmoniškai pasimylėti?

– Tik ne tada, kai hercogas čia. Kai jis išvyksta į Palermą, namie ne tokia griežta tvarka. Ateinantį mėnesį, prieš pat Kalėdas, jis išvažiuos kelioms savaitėms.

Aspanas nusišypsojo; dabar, gavęs visas reikiamas žinias, jis uoliai ėmė vykdyti savo pareigą. Jis užgriuvo ant Gracielos, smeigte prismeigė ją prie antklodės ir ėmė taip audringai myluoti, kad mergina iš to pasitenkinimo gulėjo visai bejėgė ir mažumą išsigandusi. Kaip tik to reikėjo, kad ateinantį mėnesį ji dar labiau jo geistų. *** Penkios dienos prieš Kalėdas prie Alkamų dvaro vartų pribėgo mulai, įkinkyti į vežimą, iš kurio išlipo Giljanas, Pasatempas, Pišiota ir Teranova. Jie vilkėjo pasiturinčių ūkininkų medžiokliniais drabužiais, kuriuos nusipirko Palerme, pardavę dalį iš sunkvežimių prisiplėštų prekių: velvetinėmis kelnėmis, raudonais vilnoniais marškiniais, storais švarkais su kišenėlėmis šoviniams. Kelią jiems pastojo du sargybiniai. Buvo pats vidurdienis, tad jie neišsigando ir nenusiėmė šautuvų nuo pečių.

Turis priėjo prie jų energingu žingsniu. Jis buvo neginkuotas, tik po šiurkščiu vežiko švarku pasikišęs pistoletą.

– Ponai, - iki ausų išsišiepęs tarė jis, - aš esu Giljanas. Atėjau čia palinkėti jūsų žavingajai hercogienei gerų Kalėdų ir paprašyti jos paaukoti ką nors vargšams.

Išgirdę Giljano pavardę, sargybiniai iš netikėtumo sustingo, o atsipeikėję ėmė plėštis nuo pečių šautuvus.

Bet Pasatempas ir Teranova jau buvo nutaikę į juos lengvuosius kulkosvaidžius. Aspanas atėmė iš sargybinių šautuvus ir sumetė juos į vežimą. Pasatempas ir Teranova buvo palikti su sargybiniais prie vartų.

Priešais pilį buvo didžiulis akmenimis grįstas kiemas. Viename jo kampe pulkelis vištų bėgiojo aplink seną.

tarnaitę, lesinančią jas grūdais. Anapus pilies keturi hercogų vaikai žaidė kieme, prižiūrimi juodomis medvilninėmis suknelėmis apsirengusių guvernančių. Turis pasuko takeliu prie pilies, Aspanas ėjo šalia. Jo suteiktos žinios buvo teisingos: daugiau sargybinių nebuvo. Už sodo driekėsi kur kas didesnis žemės sklypas, kuriame buvo auginamos daržovės ir augo alyvmedžių giraitė. Sklype triūsė šeši darbininkai. Aspanas paspaudė skambutį, o kai tarnaitė pravėrė duris, stumtelėjo jas. Graciela išsigando, išvydusi meilužį prie priešakinių durų, ir žengtelėjo į šoną.

– Nebijok, - švelniai tarė Giljanas. - Pasakyk savo šeimininkei, kad mus čionai su reikalais atsiuntė hercogas. Man reikia su ja pasikalbėti.

Neatsitokėjusi Graciela nusivedė juos į svetainę, kurioje skaitė hercogienė. Suerzinta įsibrovėlių, hercogienė rankos mostu paliepė kambarinei išeiti ir šiurkščiai tarė: – Mano vyras išvykęs. Kuo galiu jums padėti?

Turis negalėjo ištari nė žodžio - kambario grožis jį pritrenkė. Didesnio jis dar nebuvo matęs, bet nuostabiausia, kad jis buvo ne stačiakampis, o apskritas. Didžiulės stiklinės durys buvo visur užtrauktos auksinėmis portjeromis, kupolo pavidalo lubos išpuoštos freskomis, vaizduojančiomis cherubinus. Visur gulėjo knygos - ant sofos, žurnalinių staliukų ir sienas apjuosusių lentynų. Ant sienų kabojo didžiuliai paveikslai, nutapyti sodriais aliejiniais dažais, visur stovėjo milžiniškos vazos su gėlėmis. Ant staliukų, išsiskėtusių priešais masyvias minkštas kėdes ir sofas, buvo primėtyta sidabrinių ir auksinių dėželių.

Kambaryje lengvai būtų išsitekę šimtas žmonių, bet juo naudojosi tik ši moteris balto šilko apdarais. Pro atvirus langus sklido saulės šviesa, oras ir sode žaidžiančių vaikų krykštavimas. Pirmąsyk Turis suprato, kaip gundo turtai, juk pinigais galima sukurti tokį grožį - ir nutarė nesudarkyti jo kokiu šiurkščiu ar žiauriu poelgiu. Jis padarys ką privalo ir nepaliks šiuose gražiuose apartamentuose nė menkiausio įbrėžimo.

Hercogienę, kuri kantriai laukė atsakymo, pakerėjo vyriškas jaunuolio grožis. Ji matė, kad kambario prabanga padarė jam didelį įspūdį, ir jai buvo mažumą apmaudu, jog jis nepastebi jos žavesio. Gaila, pamanė ji, kad jis neabejotinai valstietis, o ne jos sluoksnių žmogus - tuomet nesmerktina būtų mažumą nekaltai paflirtuoti. Tad maloniau, negu derėtų tokiomis aplinkybėmis, ji tarė: – Jaunuoli, labai atsiprašau, bet jeigu jūs atėjote reikalu, susijusiu su dvaru, turėsite užsukti kitą kartą. Mano vyro nėra namie.

Turis pažvelgė į ją apimtas priešiškumo, kurį skurdžius jaučia turtuoliui, kai šis tariasi esąs pranašesnis vien todėl, kad turi daugiau pinigų ir užima aukštesnę padėtį visuomenėje. Jis mandagiai nusilenkė (atkreipdamas dėmesį į įspūdingą žiedą ant jos piršto) ir su pašaipiu nuolankumu tarė: – Aš turiu reikalą į jus. Mano pavardė - Giljanas.

Tačiau hercogienė, įpratusi prie vergiško savo tarnų nusižeminimo, nepastebėjo pašaipos jo balse, nes jai atrodė, kad prieš ją visi turi lankstytis. Ji buvo apsišvietusi moteris, daug laiko skyrė knygoms ir muzikai, o Sicilijos gyvenimu visiškai nesidomėjo. Vietinių laikraščių ji neskaitė, laikydama juos „barbariškais**. Taigi ji mandagiai atsakė: – Malonu su jumis susipažinti. Ar mes nesame susitikę Palerme? Galbūt operoje?

Aspanas, kuris su šypsenėle lūpose stebėjo šią sceną, balsu nusijuokė ir priėjo prie stiklinių durų, kad koks tarnas nesugalvotų pro jas patekti į kambarį.

Turis, mažumą įpykintas Aspano juoko ir sužavėtas hercogienės neišmanymo, tvirtai pareiškė:

– Brangioji hercogiene, mes niekad nesam susitikę. Aš esu plėšikas. Aš esu Salvatorė Giljanas. Laikau save Sicilijos gynėju, o šiandieninio apsilankymo pas jus tikslas - paprašyti, kad paaukotumėte savo brangenybes vargšams, idant jie Kalėdų dieną galėtų pasilinksminti ir atšvęsti Kristaus gimimą.

Hercogienė šypsojosi, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo. Negali būti, kad šis jaunuolis, sužadinęs joje kažkokį nepažįstamą alkį, norėtų jai bloga. Pavojus, kuriuo pakvipo, ją suintrigavo. Ji pasakos apie šį nutikimą per pobūvius Palerme.

– Mano brangenybės saugomos Palermo banko rūsiuose, - nekaltai šypsodama tarė ji. - Galite pasiimti visus pinigus, kurie yra namuose, ir aš jus palaiminsiu.

Lig šiol dar niekas nebuvo suabejojęs jos žodžiais. Dabar ji pirmąsyk pamelavo - net vaikystėje ji niekuomet nemeluodavo.

Turis pažvelgė į deimantų vėrinį ant jos kaklo. Jis suprato, kad ji meluoja, bet priedermė, kurią turėjo atlikti, jam buvo nemaloni, tad linktelėjo galvą Aspanui; šis įsikišęs pirštus į burną tris kartus sušvilpė ir po kelių minučių prie stiklinių durų pasirodė Pasatempas. Žiūrėdamas į kresną jo figūrą ir kraupų randuotą veidą, galėjai palaikyti jį marionete. Plačiu, bemaž be kaktos veidu, tankiais tamsiais gaurais ir atsikišusiais antakiais jis panėšėjo į gorilą. Jis nusišypsojo hercogienei, parodydamas didžiulius pageltusius dantis.

Trečio plėšiko pasirodymas galutinai išgąsdino hercogienę. Nusisegusi vėrinį ji padavė jį Turiui.

– Pakaks?

– Ne, - atsakė Turis. - Brangioji hercogiene, esu minkštos širdies žmogus, ko negaliu pasakyti apie mano bičiulius. Mano draugas Aspanas - gražuolis, bet žiaurus kaip tie jo ūseliai, kuriais sudaužė tiek širdžių. O tą vyrą, kur prie lango, matau košmaruose, nors jis ir mano pavaldinys. Neverskite manęs paleisti juos nuo grandinės - jie kaip vanagai nulėks į sodą ir nusineš jūsų vaikus į kalnus. Taigi neškite man kitus deimantus.

Hercogienė nukūrė į miegamąjį ir po kelių minučių grįžo su brangenybių dėžute; jai užteko proto keletą vertingų dalykėlių paslėpti. Ji padavė dėžutę Giljanui. Maloniai padėkojęs, Turis atsigręžė į Pišiotą: – Aspanai, hercogienė gali būti šį bei tą pamiršusi. Eik ir dėl viso pikto pasidairyk po miegamąjį.

Aspanas tuoj pat rado paslėptas brangenybes ir atnešė jas Turiui.

Atidarius dėželę ir pamačius brangiuosius akmenis, Turiui iš džiaugsmo suvirpėjo širdis: juos pardavus visą Monteleprės miestelį būtų galima maitinti keletą mėnesių. Bet dar džiugiau jam buvo nuo minties, kad hercogas tuos akmenis pirko už pinigus, susikrautus valstiečių prakaitu. Hercogienė ėmė grąžyti rankas, ir Turis vėl atkreipė dėmesį į didžiulį žiedą su smaragdo akimi ant jos piršto.

– Brangioji hercogiene, - tarė jis, - kaip jūs galėjote šitaip kvailai pasielgti - bandyti mane apgauti, paslėpdama šiuos daikčiukus. Nebūčiau nustebęs, jei šitaip būtų pasielgęs koks šykštus valstietis, pralobęs vergišku darbu. Bet kaip jūs galėjote rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe už porą papuošalų, kurių pasigestumėte ne daugiau, negu jūsų vyras skrybėlės? Dabar nekelkite triukšmo ir atiduokite žiedą, kurį nešiojate ant rankos.

Hercogienė apsiverkė.

– Mielas jaunuoli, - tarė ji, - prašau, leiskite man pasilaikyti šį žiedą. Atsiųsiu jums tiek pinigų, kiek jis kainuoja. Mano vyras padovanojo jį man sužadėtuvių proga. Jeigu jo neteksiu, man plyš širdis.

Aspanas vėl nusijuokė, tyčia. Jis išsigando, kad sentimentalusis Turis paliks jai žiedą, o smaragdas, be abejo,

buvo neapsakomai brangus.

Bet Turis neturėjo tokių sentimentų. Aspanas niekuomet nepamirš žvilgsnio pusbrolio akyse, kai šis šiurkščiai suėmė hercogienę už virpančios rankos ir nutraukė žiedą su smaragdu. Paskui Turis žengtelėjo atatupstas ir užsimovė žiedą ant mažojo kairiosios rankos pirštelio.

Turis pamatė, kad ašaroti hercogienės skruostai ima rausti.

– Gerbdamas jūsų prisiminimus, - vėl mandagiai prašneko jis, - aš niekuomet neparduosiu šio žiedo. Aš jį nešiosiu.

Hercogienė įdėmiai pažvelgė į jo veidą, manydama, kad jis šaiposi, bet klydo.

Turiui Giljanui tai buvo stebuklinga akimirka: užsimovęs žiedą jis pajuto, kad drauge įgyja galią; šiuo žiedu jis amžinai susirišo su savo likimu. Šis žiedas jam simbolizavo galią, kurią jis atims iš turčių pasaulio. Šiame auksu apjuostame tamsiai žaliame lašelyje, tebeskleidžiančiame daugel metų jį nenusiėmusios gražios moters kvepalus, jis įkalino dalelytę gyvenimo, kurio pats niekad negalės paragauti. *** Donas Kročė klausėsi netardamas nė žodžio. Alkamo hercogas skundėsi pačiam donui Kročei. Ar jis nemokėjo „rentos“ „draugų draugams“? Ar šie negarantavo apsaugosią jį nuo bet kokios vagystės? Kas čia dedasi?! Anksčiau niekas nebūtų išdrįsęs taip padaryti! Kaip donas Kročė dabar atgaus jo brangenybes?

Hercogas pranešė apie vagystę policijai. Jis žino, kad tai beprasmiška, ir gali įpykinti doną Kročę, bet draudimo agentūra turės kiek nors sumokėti; be to, gal Romos valdžia ims rimtai žiūrėti į tą plėšiką Giljaną.

Donas Kročė pamanė, kad išties laikas imti labai rimtai žiūrėti į Giljaną.

– Jeigu grąžinčiau jums brangenybes, - tarė jis hercogui, - ar sumokėtumėt man ketvirtadalį jų kainos?

Hercogas įtūžo.

– Aš moku jums „rentą“, kad man ir mano turtui nieko nenutiktų, jūs nesugebate atlikti savo pareigos, o paskui prašote iš manęs išpirkos. Kaip galite tikėtis, kad jūsų klientai nesiliaus jus gerbę, jeigu šitaip tvarkote reikalus?

– Turiu pripažinti, kad kalbate logiškai, - linktelėjęs galvą pritarė donas Kročė. - Bet įsivaizduokite, kad Salvatorė Giljanas - tai gamtinė jėga, Dievo rykštė. Kaip jūs galite tikėtis, kad „draugų draugai“ apsaugos jus nuo žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų ar potvynių? Aš esu įsitikinęs: ateis laikas, kai Giljaną bus galima valdyti. Pagalvokite: jūs sumokėsite išpirką, dėl kurios aš susitarsiu. Penkerius ateinančius metus jus saugosiu, neimdamas įprastos „rentos“, o po mūsų susitarimo Giljanas daugiau nekiš nagų prie jūsų turtų: mudu su juo manome, kad jums užteks sveiko proto laikyti savo brangenybes Palermo banko rūsiuose.

Moterys pernelyg naivios, jos nežino, kaip aistringai ir godžiai vyrai siekia materialių šio pasaulio gėrybių. Jis nuščiuvo ir, sulaukęs, kol pašaipi šypsenėlė pranyks iš hercogo veido, varė toliau: - Suskaičiavęs, kokią „rentą“ turėtumėte mokėti už viso savo dvaro apsaugą penkerius metus tokiais neramiais laikais, įsitikinsite, kad per šią nelaimę visai nedaug tepraradote.

Hercogas susimąstė. Donas Kročė teisus: laikai ateina išties neramūs. Išpirka už brangenybes kainuos nemažai, nors penkerius metus jis ir bus atleistas nuo „rentos“. Beje, ką gali žinoti - gal donas Kročė per tą laiką numirs ar nesugebės sutramdyti Giljano. Vis dėlto tai buvo geriausia išeitis. Hercogienė dabar neišvilios iš jo daugiau brangenybių, ir šitaip jis sutaupys krūvą pinigų. Tiesa, teks parduoti dar vieną žemės sklypą, bet

ne viena jo protėvių karta šitaip elgėsi, kai reikėdavo sumokėti už padarytas kvailystes. O hektarų dar tūkstančiai. Ir hercogas sutiko. *** Donas Kročė išsikvietė Hektorą Adonį, o kitą dieną profesorius apsilankė pas savo krikštasūnį ir be jokių užuolankų paaiškino, ko atvykęs.

– Net pardavęs šias brangenybes Palermo vagims daugiau negautum, - tarė jis. - Bet netgi tuo atveju sugaištum daug laiko ir tikrai negautum pinigų iki Kalėdų, o aš žinau, jog to nori. Kita vertus, pelnytum dono Kročės prielankumą, o tau tai svarbu. Šiaip ar taip, per tave jis prarado autoritetą, tad jeigu padarysi jam šią paslaugą, jis tau atleis.

Turis nusišypsojo savo krikštatėviui. Dono Kročės prielankumas jam buvo nė motais - juk viena iš jo svajonių buvo nudobti Sicilijos mafijos slibiną. Kita vertus, jis jau išsiuntė emisarus į Palermą surasti pirkėjų pagrobtoms brangenybėms, bet buvo aišku, kad jas parduoti bus sudėtinga ir kad tam bus sugaišta daug laiko. Taigi Turis sutiko su profesoriaus pasiūlymu, tačiau atsisakė atiduoti žiedą su smaragdu.

Pirmąsyk užuot pasakojęs Turiui herojinius epus, Adonis prašneko jam apie Sicilijos gyvenimo tikrovę: – Brangusis krikštasūni, - tarė jis, - niekas labiau už mane nesižavi tavo būdu. Man be galo patinka tavo didžiadvasiškumas, ir manau padėjęs tau jį išsiugdyti. Bet dabar turime pakalbėti apie tai, kaip išlikti.

Niekados nesitikėk galįs įveikti „draugų draugus“. Per pastarąjį tūkstantmetį tarsi milijonas vorų jie apraizgė visas Sicilijos gyvenimo sritis milžinišku voratinkliu. Dabar šio voratinklio viduryje kėpso donas Kročė. Jis tavim žavisi, nori tavo draugystės, nori, kad judu kartu turtėtumėte. Bet kartais tu privalai nusileisti jo valiai.

Tu gali susikurti savo imperiją, bet ji privalės egzistuoti jo voratinklio ribose. Aišku viena: atvirai stoti prieš jį tu negali. Jeigu taip pasielgsi, pati istorija padės donui Kročei tave sunaikinti. *** Taigi brangenybės buvo grąžintos hercogui. Turis pasiliko pusę už jas gautų pinigų ir padalijo juos Pišiotai, Pasatempui ir Teranovai. Šie godžiai žvilgčiojo į žiedą ant Turio piršto, bet nieko nesakė, nes Turis atsisakė savo dalies pinigų, gautų pardavus brangenybes.

Kitą pusę pinigų Turis buvo pasiryžęs išdalyti neturtingiems piemenims, ganantiems turtuolių avių ir galvijų bandas, senoms našlėms, našlaičiams ir visiems aplinkiniams vargšams.

Didžiumą pinigų jis išdalijo per tarpininkus, bet vieną dieną, prisigrūdęs avies odos švarko kišenes ir brezentinį krepšį lirų, nusprendė kartu su Teranova aplankyti kaimus tarp Monteleprės ir Pjani dei Greči.

Viename kaimelyje jie aptiko tris senutes, bemaž mirštančias badu; Turis davė kiekvienai po pluoštą lirų.

Apsiraudojusios senutės bučiavo jam rankas. Kitame kaime iš vieno vyro valdžia netrukus turėjo atimti ūkį, nes šis neįstengė sumokėti įnašų už žemės nuomą. Turis paliko jam tiek pinigų, kad pakaktų ūkiui išpirkti.

Dar kitame kaime jis užėjo į maisto parduotuvę, sumokėjo savininkui už prekes ir išdalijo duoną, sūrį ir makaronus visiems gyventojams.

Viename miestelyje jis davė pinigų sergančio vaiko tėvams, kad jie galėtų nuvežti jį į Palermo ligoninę ir sumokėti už apsilankymus vietiniam gydytojui, paskui nuėjo į vestuves ir jaunavedžiams davė didelį kraitį.

Bet labiausiai Turiui patiko dalyti pinigus apdriskusiems vaikams, kurių knibžda visų Sicilijos miestelių

gatvėse. Dažnas jų pažinojo Giljaną; jie apspisdavo jį, kai šis pluoštais dalydavo jiems liras, liepdamas parnešti tėvams. Paskui Turis žiūrėdavo, kaip jie nudžiugę skuodžia namo.

Kai pinigų teliko pora ryšulėlių, jis nutarė kol dar nesutemo aplankyti motiną. Eidamas lauku už savo namų, jis sutiko berniuką ir mergaitę. Pro ašaras jie papasakojo, kad karabinieriai iš jų atėmė tėvų duotus pinigus. Mažumą prajuokintas šios nedidelės tragedijos, Turis davė berniukui vieną iš dviejų likusių pinigų ryšulėlių ir parašė mergaitės tėvams raštelį, nes ji buvo labai graži, ir jis labai nenorėjo, kad ją baustų.

Dėkingi Giljanui buvo ne vien tos mergaitės tėvai. Borgeto, Korleonės, Partiniko, Monrealės ir Pjani dei Greči miestelių gyventojai, rodydami jam savo ištikimybę, ėmė vadinti jį „Monteleprės karaliumi“. *** Donas Kročė jautėsi laimingas, nors ir praradęs penkerių metų „rentą“, kurią gaudavo iš hercogo; Adoniui jis sakė, esą hercogas sumokėsiąs dvidešimt procentų brangenybių kainos, bet išpešė iš hercogo dvidešimt penkis, ir skirtumą susižėrė sau į kišenę.

Dar labiau jis džiaugėsi taip anksti pastebėjęs Giljaną ir taip tiksliai jį įvertinęs. Koks šaunus, doras vaikinas!

Kas galėtų patikėti, kad toks jaunas žmogus galėtų taip aiškiai viską matyti, taip išmintingai elgtis, taip apdairiai klausyti senesnių, protingesnių galvų? O podraug taip šaltakraujiškai ir sumaniai ginti savo interesus - donas, be abejo, tuo žavėjosi, nes kas gi norėtų sutapti su kvailiu? Donas nutarė, kad Turis Giljanas taps stipria jo dešiniąja ranka, o atėjus laikui ir mylimu sūnumi, nors jųdviejų ir nesieja kraujo ryšys. *** Turis puikiai matė, kokie tinklai jam rezgami. Jis žinojo, kad krikštatėvis nuoširdžiai rūpinasi jo gerove, bet tai dar nereiškė, jog jis visiškai pasikliauja šio vyresnio žmogaus nuomone. Turis suprato dar nesąs pakankamai stiprus, kad galėtų kovoti su „draugų draugais“ - tiesą sakant, kol kas buvo reikalingas jų pagalbos. Na, o dėl ateities perspektyvų jis savęs neapgaudinėjo: jeigu klausys savo krikštatėvio, ilgainiui bus priverstas tapti dono Kročės vasalu. Turis pasiryžo: šitaip niekados nebus. O kol kas reikia laukti, laimėti laiko.

11 skyrius Giljano būryje buvo trisdešimt vyrų; kai kurie anksčiau buvo Pasatempo ir Teranovos gaujų nariai. Dalis buvo Monteleprės gyventojai, kuriuos iš kalėjimo per savo antpuolį išvadavo Turis. Jie įsitikino, kad valdžia jiems niekad nedovanos; nors buvo nekalti, juos vis dar persekiojo. Taigi jie nusprendė būsiant geriau, jeigu juos medžios kartu su Giljanu, o ne po vieną, be draugų.

Vieną gražų balandžio rytą Turio informatoriai Monteleprėje pranešė, kad kažkoks įtartinos išvaizdos vyras, galimas daiktas, policijos šnipas, klausinėja, kaip prisidėti prie Giljano būrio. Jis laukiąs centrinėje aikštėje. Turis pasiuntė Teranovą su keturiais vyrais į Monteleprę išsiaiškinti. Jeigu tas vyras - šnipas - užmuš, o jeigu iš jo gali būti kokios naudos - priims į būrį.

Po pietų Teranova grįžęs pasakė Turiui:

– Mes atsivedėme tą vyruką. Pamanėm, gal norėsi su juo susipažinti, kol jo nenušovėme.

Turis nusijuokė, pamatęs apkūnią žmogystą, apsirengusią tradicinėmis Sicilijos valstiečio drapanomis.

– Nejaugi, senas drauge, manei, jog kada nors pamiršiu tavo veidą? Gal šįkart atėjai su geresnėmis kulkomis?

Tai buvo karabinierių kapralas, Kanjas Silvestras, norėjęs šauti pistoletu Turiui į galvą per tą garsųjį kalėjimo užpuolimą.

Ryžtingas randuotas Silvestro veidas buvo be galo susikaupęs. Tas veidas Turį kažkuo traukė. Jis jautė simpatiją šiam vyrui, padėjusiam įrodyti jo nemirtingumą.

– Aš atėjau įstoti į būrį, - paaiškino Silvestras. - Galiu būti jums nepaprastai naudingas. - Jis kalbėjo išdidžiai, kaip žmogus, ketinąs įteikti dovaną. Turiui tai irgi patiko ir jis leido Silvestrui papasakoti savo istoriją.

Po kareivinių užpuolimo kapralas Silvestras Palerme stojo prieš karo teismą už aplaidumą. Viršila ant jo įtūžo ir, priekabiai ištardęs, rekomendavo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Keisčiausia, kad viršilai įtarimą sukėlė kapralo mėginimas nušauti Giljaną. Buvo nustatyta, kad pistoletas neiššovė dėl blogos kulkos.

Viršila pareiškė, girdi, kapralas tyčia užtaisęs savo ginklą brokuota kulka, o tas bandymas pasipriešinti tebuvęs farsas - kapralas Silvestras neva padėjęs Giljanui suplanuoti išvadavimą ir išstatęs sargybinius taip, kad užpuolikams būtų lengviau pasiekti savo tikslą.

– Kaip, jų manymu, tu galėjai žinoti, kad šovinys brokuotas? - pertraukė jo pasakojimą Turis.

Kapralas sumišo.

– Aš privalėjau pastebėti. Tarnaudamas pėstininku, aš buvau ginklininkas, - jo veidas apsiniaukė. Gūžtelėjęs pečiais, jis pasakojo toliau: - Taip, aš išties apsižioplinau. Jie padarė mane raštininku, ir aš ėmiau pro pirštus žiūrėti į pagrindines pareigas. Bet jums aš galiu būti naudingas. Aš galėčiau būti jūsų ginklininkas. Galėčiau tikrinti ir remontuoti visus jūsų ginklus. Galėčiau prižiūrėti, kad su šaudmenimis būtų deramai elgiamasi ir kad jūsų ginklų sandėliai neišlėktų į orą. Galėčiau perdirbti jums ginklus, kad jie tiktų čia, kalnuose.

– Pabaik savo istoriją, - paragino Turis. Jis įdėmiai stebėjo kapralą - gal karabinieriai šitaip sumanė įskverbti į jo būrį informatorių. Jis matė, kad Pišiota, Pasatempas ir Teranova juo netiki.

– Visi jie elgėsi kaip kvailiai, kaip išsigandusios bobos. Viršila suprato kvailai padaręs išsivesdamas bemaž visus vyrus į kalnus, kai kareivinėse buvo pilna belaisvių. Karabinieriai laiko Siciliją okupuota užsienio šalimi. Aš nuolatos priešinausi tokiam požiūriui ir todėl patekau į jų juoduosius sąrašus. O Palermo valdžia norėjo apginti savo viršilą - juk jinai už jį atsakinga, tad jai geriau, jei susidarys įspūdis, esą Belampo kareivinės buvo paimtos išdavus saviškiui, o ne todėl, kad užpuolikai buvo drąsesni ir gudresni. Manęs nenuteisė - liepė atsistatydinti. Sakė, kliūčių man nedarysią, bet pažįstu juos kaip nuluptus. Valdiško darbo aš niekados nebegausiu. Niekam daugiau netinku, bet aš - Sicilijos patriotas - tad ėmiau mąstyti, kaip susitvarkyti savo gyvenimą, ir nutariau - eisiu pas Giljaną.

Turis pasiuntė žmogų atnešti valgių ir gėrimų, o paskui pasitarė su savo vadais.

Pasatempas kalbėjo piktai, ryžtingai: – Nejaugi jie mano, kad mes tokie kvaili? Nušaukime jį ir numeskime nuo uolos. Mums nereikia karabinierių savo būryje.

Aspanas matė, kad kapralas vėl palenkė Turį į savo pusę. Žinodamas ūmų draugo būdą, jis kalbėjo atsargiai: – Tikriausiai tai klasta, bet jeigu ne, kam rizikuoti? Paskui turėsime visą laiką nerimauti. Nuolatos persekios abejonės. Tegul sau grjžta iš kur atėjęs, ir tiek.

– Jis žino, kur mūsų stovykla, - paprieštaravo Teranova. - Jis matė kai kuriuos mūsų vyrus, žino, kiek jų yra. Tai vertinga informacija.

– Jis tikras sicilietis, - atsakė Turis. - Jis elgiasi taip, kaip liepia garbė. Netikiu, kad jis galėtų būti šnipas.

Turis pamatė, kad jie visi juokiasi iš jo naivumo.

– Atmink, jis mėgino tave nužudyti, - nenusileido Aspanas. - Jis buvo pasislėpęs ginklą ir mėgino tave užmušti grynai iš pykčio, nors buvo mūsų belaisvis ir neturėjo jokios vilties pasprukti.

Kaip tik todėl jis man labai vertingas, pamanė Turis, o balsu tarė: – Argi tai neįrodo, kad jis garbingas vyras? Jis buvo nugalėtas, bet negalėjo mirti neatkeršijęs. O ką bloga jis mums gali padaryti? Jis bus eilinis būrio narys, paslapčių jam nepatikėsime. Ir nenuleisime nuo jo akių, aš pats tuo pasirūpinsiu. Kai ateis laikas, pasiūlysime jam išmėginimą, ir jeigu jis karabinierių šnipas, privalės atsisakyti. Palikite jį man.

Kai vėliau tą vakarą Turis pasakė kapralui, kad dabar jis būrio narys, šis paprastai pasakė: – Galite visuomet manim pasikliauti.

Jis suprato, kad Giljanas dar kartą išgelbėjo jį nuo mirties. *** Per Velykas Turis aplankė saviškius. Aspanas jį atkalbinėjo, girdi, policija gali surengti jam pasalą. Plėšikai Sicilijoje dažniausiai paguldydavo galvas per Velykas - policija žinojo, kad išsiilgę saviškių nusikaltėliai patyliukais nusileis nuo kalnų aplankyti savo mylimųjų. Tačiau Turio šnipai atnešė žinią, kad pats viršila per Velykas viešės pas artimuosius Italijoje, o pusė Belampo įgulos kareivių šventėms išleisti į Palermą. Turis nutarė pasiimti tiek vyrų, kad jam negrėstų pavojus. Didįjį Šeštadienį jis vogčia nusigavo į Monteleprę.

Apie savo apsilankymą jis įspėjo tėvus išvakarėse, tad motina ištaisė puotą. Naktį jis miegojo toje pačioje lovoje kaip vaikystėje, o rytą, kai motina ėjo į mišias, Turis lydėjo ją į bažnyčią. Jį saugojo šeši vyrai; jie taip pat atėjo aplankyti miestelyje gyvenančių šeimų, bet jiems buvo įsakyta nė per žingsnį nesitraukti nuo Turio.

Kai Turis su motina išėjo iš bažnyčios, šeši jo sargybiniai laukė kartu su Aspanu.

– Tave išdavė, Turi, - perbalusiu iš įniršio veidu tarė Aspanas. - Viršila grįžo iš Palermo su dvidešimties vyrų pastiprinimu tavęs suimti. Tavo tėvų namai apsupti. Jie mano, kad tu viduj.

Turį nusmelkė pyktis ant savęs už tokį neapgalvotą, kvailą žingsnį ir jis nusprendė, kad nuo šiol niekados taip nerūpestingai nesielgs. Ne todėl, kad viršila su dvidešimčia vyrų būtų galėję sučiupti jį tėvų namuose - jo sargybiniai būtų surengę pasalą ir būtų kilusios kruvinos grumtynės - bet šventiška sugrįžimo namo nuotaika būtų sugadinta. Kariauti Kristaus prisikėlimo dieną nederėjo.

Turis atsisveikindamas pabučiavo motiną, prisakęs grįžus namo atvirai prisipažinti policijai, kad išsiskyrusi su juo prie bažnyčios, - tuomet niekas neapkaltins jos suokalbiu. Liepė jai nesirūpinti: jis ir jo vyrai gerai

apsiginklavę ir lengvai pabėgs, nesiveldami į kautynes. Karabinieriai neišdrįs persekioti jų kalnuose.

Turis su savo vyrais pranyko karabinierių nė nepastebėti. Tą vakarą savo stovykloje kalnuose Turis ėmė kamantinėti Aspaną, kaip viršila galėjo sužinoti apie jo apsilankymą, kas juos įskundė. Reikės padaryti viską, kad tie dalykai būtų išaiškinti.

– Tai bus užduotis tau, Aspanai, - tarė Giljanas. - Jeigu yra vienas skundikas, gali būti ir daugiau. Man nė motais, kiek laiko ir pinigų prireiks - privalai tai sužinoti. *** Dar vaikas būdamas Aspanas nemėgo juokdariško Monteleprės kirpėjo. Frizela buvo iš tų kirpėjų, kurie kerpa tave nelygu jo nuotaika tą dieną – vieną syk stileiviškai, kitą syk padaužiškai, trečią syk senamadiškai, tarsi būtų nepaprastai konservatyvių pažiūrų valstietis, nors tą stilių įvairovę jis aiškino tuo, kad esąs menininkas. Be to, su viršesniais jis elgdavosi pernelyg familiariai, su sau lygiais - pernelyg globėjiškai. Su vaikais jis būdavo pagiežingai žaismingas - tai vienas iš nemalonesnių šios salos gyventojams būdingų bruožų; čia, žiūrėk, įgnybs į ausį žirklėmis, čia nukirps plaukus taip trumpai, kad galva ima panėšėti į biliardo rutulį. Taigi su niūriu pasitenkinimu Aspanas pranešė Turiui, kad kirpėjas yra policijos šnipas ir kad jis sulaužė šventąjį omertos įstatymą. Buvo akivaizdu, jog tą Velykų dieną viršila smogė ne atsitiktinai tikriausiai gavo žinių, kad Turis bus namie. O kaip jis galėjo gauti tokių žinių, jei Turis vos prieš parą pranešė saviškiams atvyksiąs?

Aspanas per savo paties informatorius, gyvenančius Monteleprėje, išsiaiškino kiekvieną viršilos žingsnį per tą parą. Kadangi Turio tėvai iš anksto buvo įspėti apie jo apsilankymą, Aspanas stengdamasis neišsiduoti paklausė jų, ar jie atsitiktinai kam nors neišsiplepėjo.

Marija Lombardo išsyk suuodė, kurlink jis suka.

– Aš su niekuo nekalbėjau, - pasakė jam, - net su savo kaimynėmis. Aš sėdėjau namuose ir viriau, kad Turis per Velykas galėtų skaniai pavalgyti.

Tačiau paaiškėjo, kad Turio tėvas sūnaus apsilankymo dienos rytą ėjo pas kirpėją Frizelą. Senukas buvo mažumą tuščiagarbis, tad norėjo kuo gražiau atrodyti per tą sūnaus apsilankymą. Skusdamas ir kirpdamas Giljaną, Frizela kaip visuomet laidė juokelius: – Gal sinjoras išsiruošė į Palermą aplankyti jaunų damučių? O gal laukia svarbių svečių iš Romos?

Jis, Frizela, girdi, taip išgražinsiąs sinjorą Giljaną, kad šis galėsiąs priimti karalių. Aspanas mintyse matė tą sceną: Turio tėvas su slėpininga šypsenėle suniurna, esą vyras gali norėti solidžiai atrodyti vien todėl, kad jam tai teikia pasitenkinimą, bet pats pasipučia nuo minties, jog jo sūnus įžymybė, „Monteleprės karalius“.

Galimas daiktas, prieš sūnaus apsilankymą senukas apsikirpdavo ir kitais kartais, tad dabar Frizelai viskas pasidarė aišku kaip dieną.

Viršila Rokofinas kasdien užsukdavo į kirpyklą skustis. Neatrodė, kad tarp jų vyktų pašnekesys, per kurį kirpėjas galėtų perduoti žinias policininkui. Bet Pišiota neturėjo jokių abejonių. Jis pasiuntė į kirpyklą šnipus, prisakęs jiems ištisą dieną joje sukinėtis ir lošti kortomis su Frizela prie stalelio, kurį jis laikė gatvėje.

Jie gėrė vyną, politikavo ir laidė pašaipias pastabėles einantiems pro šalį pažįstamiems.

Per kelias savaites Aspano šnipai surinko daugiau žinių. Kirpdamas ir skusdamas savo klientus, Frizela švilpaudavo mėgstamą operos ariją, kartais, o kai kėdėje sėdėdavo viršila - visuomet - paleisdavo didelį ovalų

radiją, kuris transliuodavo laidas iš Romos. Be to, skusdamas policijos pareigūną, kirpėjas visuomet nutaikęs momentą priėjo palinkęs kažką sukuždėdavo. Nieko neįtariančiam žmogui galėjo atrodyti, kad kirpėjas tiktai stengiasi įtikti savo klientui. Tačiau kartą vienas Pišiotos šnipas pastebėjo, kaip kirpėjas įsikiša į liemenės kišenėlę laikrodžiui po savo baltu chalatu sulankstytą banknotą, kurį už patarnavimą gavo iš viršilos. Šnipas su savo pagalbininku prispyrė Frizelą parodyti banknotą ir pamatė, kad jis - dešimties tūkstančių lirų vertės. Kirpėjas dievažijosi, kad viršila jam sumokėjęs už kelis pastaruosius mėnesius, ir šnipai apsimetė juo patikėję.

Aspanas pranešė Turiui ką sužinojęs Teranovai, Pasatempui ir kapralui Silvestrui girdint, kai jie buvo kalnų stovykloje. Turis atsistojo ant uolos krašto, nuo kurio matyti Monteleprės miestelis, ir įsmeigė į jį žvilgsnį.

Kiek siekė Turio atmintis, kirpėjas Frizela visuomet buvo neatsiejama miestelio dalis. Vaikystėje jis ėjo pas Frizelą kirptis prieš konfirmaciją, ir kirpėjas davė jam dovanų nedidelę sidabrinę monetą. Jis pažinojo Frizelos žmoną ir sūnų. Kirpėjas laidydavo juokelius, kai jis eidavo gatve, visuomet pasiteiraudavo apie motinos ir tėvo sveikatą.

Tačiau dabar Frizela sulaužė šventąjį omertos įstatymą, pardavinėjo priešui paslaptis, tapo apmokamu policijos informatoriumi. Kaip jis galėjo taip kvailai pasielgti? Ir ką jam, Turiui, dabar su juo daryti?

Užmušti policininką kautynių įkarštyje - viena, bet šaltakraujiškai nudėti pagyvenusį dėdulę - visai kas kita.

Turiui tebuvo dvidešimt vieneri; pirmąkart jam teks parodyti gerai apgalvotą žiaurumą, be kurio neišsiversi siekdamas didžio tikslo.

– Frizela pažįsta mane nuo vystyklų, - kreipėsi jis į pašnekovus. - Pameni, Aspanai, jis vaišindavo mane citrininiais ledais, kai buvau vaikas? Gal jis tik plepasi su viršila, o žinių jam neteikia. Jeigu būtume jam papasakoję apie mano būsimą apsilankymą, o jis būtų pranešęs policijai, tuomet kita kalba. Gal jis tik išsako savo spėliojimus, o pinigus ima todėl, kad jam pasiūlo - kas juo dėtas atsisakytų?

Pasatempas žiūrėjo į Turį prisimerkęs, nelyginant hiena į dvesiantį liūtą, svarstydama, ar jau nebepavojinga prišokus atsiplėšti gabalą mėsos. Teranova vos pastebimai purtė galvą, su šypsenėle lūpose, tarsi klausytųsi vaiko, renčiančio kažkokią kvailą istoriją. Prasižiojo tik Aspanas: – Jis prasikaltęs kaip kunigas, atėjęs į viešnamį.

– Mes galėtume jį įspėti, - nenorėjo sutikti Turis. - Galėtume palenkti jį į savo pusę, kad teiktų valdžiai mums naudingas klaidinančias žinias.

Bet jau šiuos žodžius tardamas suvokė klystąs - šitokių žingsnių jis nebegalėjo sau leisti.

– Tai gal duoti jam dovanų - grūdų maišą ar vištą? - tūžo Aspanas. - Turi, mūsų ir visų vyrų, esančių čia, kalnuose, gyvybė priklauso nuo tavo drąsos, ryžto ir to, kaip vadovausi. Kaip mes galime tau paklusti, jeigu atleidi tokiam išdavikui kaip Frizela? Žmogui, laužančiam omertos įstatymą? „Draugų draugai“, net mažiau įrodymų turėdami, jau seniai būtų prikalę jo kepenis ir širdį prie kirpyklos iškabos. Jeigu jam dovanosi, kiekvienas godus išdavikas žinos galįs kartą nenubaustas įskųsti, o vienas iš tokių kartų gali mums baigtis pražūtingai.

– Frizela - kvailas pasipūtėlis, godus, klastingas žmogus, - blaiviai samprotavo Teranova. - Kitais laikais jis tebūtų įkyruolis, varginantis visą miestelį, bet dabar jis pavojingas. Atleisti jam būtų beprotiškai rizikinga jam stinga proto pasitaisyti. Jis, o ir daugelis kitų, pamanys, kad mes nesame rimta jėga. Turi, tu neleidai „draugų draugams“ parodyti savo galią Monteleprėje. Jų žmogus Kintana elgiasi labai atsargiai, nors kartais

neapdairiai prasižioja. Jeigu nenužudysi Frizelos, „draugai“ pamanys, kad esi silpnas ir vėl pasistengs tave išbandyti. Karabinieriai įsidrąsins, pasidarys pavojingesni. Net montelepriečiai mažiau tave gerbs. Frizela turi mirti, - paskutiniuosius žodžius jis ištarė bemaž apgailestaudamas.

Turis susimąstė. Aspanas teisus. Jis pajuto Pasatempo žvilgsnį ir suprato, kas dedasi šio vyro širdyje. Jeigu Frizela liks gyvas, Pasatempu niekad nebus galima pasikliauti. Turiui nelemta būti vienu iš Karolio Didžiojo riterių ir aiškintis nesutarimus Aukso audeklų laukuose. Frizela turi būti nubaustas mirtimi ir dar tokiu būdu, kad žmonės būtų kuo labiau įbauginti.

Turiui šovė mintis. Atsigręžęs į kapralą Silvestrą jis paklausė: – O ką tu manai? Viršila, be abejo, tau sakė, kas jo informatoriai. Ar kirpėjas kaltas?

Silvestras bejausme mina gūžtelėjo pečiais, bet nieko nepasakė. Visi suprato, kad garbė neleidžia jam kalbėti, apvilti kadaise turėtą pasitikėjimą ir kad neatsakydamas jis patvirtino kirpėją turėjus ryšių su viršila.

Vis dėlto Turiui reikėjo išsklaidyti visas abejones.

– Atėjo laikas tau įrodyti ištikimybę mums, - nusišypsojęs tarė jis kapralui. - Visi kartu eisime į Monteleprę, ir tu pats aikštėje įvykdysi kirpėjui mirties bausmę.

Aspanas nusistebėjo draugo gudrybe. Turis visuomet jį stebindavo: nors visuomet elgdavosi kilniai, galėdavo paspęsti pinkles, kurios net Jagui nebūtų padariusios gėdos. Jie visi įsitikino, kad kapralas - doras ir sąžiningas žmogus. Jis niekad nesutiktų įvykdyti mirties bausmės, nebūdamas tikras, kad kirpėjas kaltas, nors ir kaip brangiai jam tai kainuotų. Aspanas pamatė Turio veide šypsenėlę: jeigu kapralas atsisakys, kirpėją galima pripažinti nekaltu ir palikti gyvą.

Tačiau Silvestras perbraukė savo tankius ūsus ir nenusukdamas akių tarė: – Frizela taip prastai kerpa, kad vien tuo nusipelno mirties. Rytą aš būsiu pasirengęs. Švintant Turis, Aspanas ir buvęs karabinierius patraukė į Monteleprę. Valanda anksčiau Pasatempas su dešimčia vyrų išėjo atkirsti gatvelių, vedančių į centrinę miesto aikštę. Teranova buvo paliktas prižiūrėti stovyklą; jis buvo pasirengęs atvesti į miestelį didelį pastiprinimą, jei baudėjams iškiltų kokių keblumų.

Kai Giljanas ir Pišiota įėjo į miestelio aikštę, dar buvo ankstus rytas. Akmenimis grįstos gatvelės ir siauručiai šaligatviai buvo nuplauti, vaikai žaidė ant pakylos, ant kurios kadaise, tą lemtingąją dieną, mulė buvo kergiama su asilu. Turis paliepė Silvestrui išvyti vaikus iš aikštės, kad jie nepamatytų to, kas netrukus įvyks.

Silvestras taip įnirtingai puolė vaikus, kad tie išsilakstė kaip viščiukai.

Kai Turis ir Aspanas įėjo į kirpyklą su lengvaisiais kulkosvaidžiais rankose, Frizela kirpo pasiturintį tų apylinkių žemvaldį. Kirpėjas pamanė, kad jie atėjo pagrobti jo kliento ir suktai šypsodamas nutraukė paklodę, tarsi įteikdamas jiems dovaną. Žemvaldys, senas Sicilijos valstietis, kuris pralobo per karą pardavinėdamas gyvulius Italijos armijai, išdidžiai atsistojo.

– Mums neverta prisidaryti dėl tavęs bėdos, - mostu paliepęs jam pasitraukti į šalį šypsodamas tarė Aspanas, - o tu vis tiek neturi tiek pinigų, kad mums užtektų.

Turis nepaprastai įdėmiai stebėjo Frizelą. Kirpėjas nepaleido iš rankų žirklių.

– Padėk jas, - paliepė Turis. - Ten, kur tu iškeliauji, plaukų kirpti nereikės. Eik laukan. Žirklės nukrito ant grindų. Frizela pabandė nusišypsoti, bet išėjo tik klouniška grimasa.

– Turi, - tarė jis, - aš neturiu pinigų. Aš ką tik atidariau kirpyklą. Aš neturtingas žmogus.

Aspanas sugriebė jį už tankių plaukų ir išvilko į akmenimis grįstą gatvę, kur laukė Silvestras. Parkritęs ant kelių, Frizela ėmė klykti: – Turi, Turi, aš tave kirpdavau, kai buvai vaikas. Nejaugi pamiršai? Mano žmona mirs badu. Mano sūnus silpnaprotis.

Aspanas matė Turį dvejojant, tad spyrė kirpėjui tardamas: – Reikėjo apie tai pagalvoti, kai skundei.

– Turio aš niekad neskundžiau, - pro ašaras lemeno Frizela. - Aš papasakojau viršilai apie avivagius, prisiekiu savo žmona ir vaiku.

Giljanas pažvelgė į vyrą, tysantį prie kojų; tą akimirką juto, kad jam plyš širdis, kad tai, ką tuoj padarys, pribaigs jį patį.

– Turi minutę laiko susitaikyti su Dievu, - švelniai pasakė jis.

Frizela pakėlė akis į tris ratu apsupusius vyrus ir pamatė, kad pasigailėjimo nėra ko laukti. Jis nulenkė galvą ir sukuždėjo maldą, paskui kreipėsi į Turį: – Neleisk mano žmonai ir sūnui mirti badu.

– Aš pažadu: jie turės ką valgyti, - atsakė Giljanas, o paskui paliepė Silvestrui: - Nušauk jį.

Lig šiol kapralas stebėjo šią sceną lyg apspangęs, bet išgirdęs vado žodžius, paspaudė lengvojo kulkosvaidžio gaiduką. Kulka pakėlė Frizelos kūną į orą ir jis pasišokinėdamas nuriedėjo šlapiu grindiniu. Vandens balutės, telkšančios tarp akmenų, nusidažė raudonai; patekęs į plyšius, kurių nepasiekė vanduo, kraujas išvaikė iš jų driežiukus. Aikštėje stojo ilga tyla; Aspanas priklaupė prie lavono ir prismeigė ant krūtinės popieriaus lapelį.

Tai buvo vienintelis įkaltis, kurį rado atvykęs viršila. Krautuvininkai pareiškė nieko nematę - vienas teigė dirbęs krautuvės gilumoje, kitas grožėjęsis virš d’Oro kalno skriejančiais debesimis. Frizelos klientas sakė prausęsis veidą, kai išgirdo šūvius - žudikų jis nepamatęs. Vis dėlto kaltininkas buvo aiškus. Lapelyje, prisegtame Frizelai ant krūtinės, buvo parašyta: TAIP MIRŠTA VISI, IŠDAVĘ GILJANĄ.

12 skyrius Nors karas jau buvo pasibaigęs, Turiui jis tik prasidėjo. Per dvejus metus Salvatorė Giljanas tapo garsiausiu žmogumi Sicilijoje. Jis ėmė viešpatauti salos šiaurvakarinėje dalyje, o jo valdų sostine tapo Monteleprės miestelis. Jo žinioje buvo Pjani dei Greči, Borgeto ir Partiniko miesteliai, taip pat Korleonė, kurios gyventojai taip įnirtingai žudė vieni kitus, kad gandas apie jį pasiekė net Italiją. Giljano valdos priėjo bemaž iki Trapanio, jo prisibijojo net Monrealės miestelis ir pati Sicilijos sostinė - Palermas. Kai naujoji demokratų vyriausybė Romoje paskyrė už jo galvą dešimties milijonų lirų premiją, Turis tai sužinojęs tik nusijuokė ir toliau be jokios baimės sukiojosi miestuose. Kartais jis netgi vakarieniaudavo Palermo restoranuose; baigęs valgyti, palikdavo po lėkšte raštelį: „Čia įrodymas, kad Turis Giljanas gali vaikščioti kur užsigeis“.

Turio tvirtove tapo bekraštės Kamaratos kalnų požeminės galerijos. Jis pažinojo visas olas, visus slaptus takus ir čia jautėsi nenugalimas. Jam be galo patiko iš čia atsiveriantys vaizdai - Monteleprės miestelis ir Partiniko lyguma, nusidriekusi iki Trapanio ir net Viduržemio jūros. Kai tolimos jūros atšvaitai žydrai

nudažydavo apyaušrio prieblandą, jis įžiūrėdavo graikų šventyklų griuvėsius, apelsinmedžių giraites, alyvmedžių sodus ir javų laukus, būdingus vakarų Sicilijos gamtovaizdžiui. Pro savo žiūronus jis matė pakabinamomis spynomis užrakintas koplytėles pakelėse su apdulkėjusiais šventaisiais viduje.

Iš šių kalnų Turis su savo vyrais rengdavo išpuolius: apiplėšinėdavo dulkėtais keliais traukiančias valdžios vilkstines, traukinius, atiminėdavo iš turtingų moterų brangenybes. Valstiečiai, išdažytais vežimais keliaujantys į religines šventes, iš pradžių sveikindavosi su Giljanu ir jo vyrais su baime, paskui - su pagarba ir meile. Mat nebuvo nė vieno piemens ar juodadarbio, kuris padalijus grobį nebūtų ko gavęs.

Visi kaimiečiai tapo Turio žvalgais. Vakare kalbėdami maldas, vaikai prašydavo šventąją Mariją „apsaugoti Giljaną nuo karabinierių“.

Kaimas maitino Turį ir jo vyrus: čia augo alyvmedžių ir apelsinmedžių giraitės, vynuogynai, čia ganėsi avių bandos, kurių piemenys nusisukdavo, kai būrio vadai rinkdavosi kokį ėriuką. Turis sukiojosi šiame krašte tarsi vaiduoklis, susiliejęs su ūkanota Sicilijos šviesa - nuo dangaus atsimušusia Viduržemio jūros žydryne. Šalti žiemos mėnesiai lėtai slinko kalnuose. O Giljano būrys augo. Vakare Kamaratos kalnų šlaitus ir slėnius išmargindavo laužų liepsnelės. Laužų šviesoje vyrai valydavo šautuvus, taisydavo drabužius, skalbdavo šalia tekančiame kalnų upelyje. Verdant bendrą vakarienę kartais kildavo ginčų, mat kiekvienas Sicilijos kaimas vis kitaip verda kalmarus ir ungurius, gardina pomidorų padažą vis kitokiais prieskoniais. Be to, vieni vyrai teigė, kad dešreles reikia kepti, kiti - nieku gyvu. Tie, kurie mielai peiliu pjaustė žmonėms gerkles, mėgo skalbti, pagrobėjai - virti ir siūti, o bankų ir traukinių plėšikai be paliovos valydavo savo ginklus.

Giljanas privertė visus išsikasti apkasus ir įrengti avanpostus, kad valdžios pajėgos netikėtai jų neužkluptų.

Vieną dieną kasdami vyrai aptiko milžiniško gyvūno griaučius - tokio didelio jie net įsivaizduoti nepajėgė.

Tą dieną Hektoras Adonis atnešė Turiui knygų, nes dabar šiam nebuvo dalykų, kurių nebūtų norėjęs sužinoti. Turis studijavo tiksliųjų mokslų, medicinos, politikos, filosofijos ir karo taktikos knygas. Kas kelios savaitės Hektoras Adonis atgabendavo jam maišus knygų. Turis nusivedė profesorių prie atkastų griaučių.

Adonis nusišypsojo, pamatęs sumišusius vyrų veidus.

– Gal per mažai istorijos knygų tau daviau? - paklausė jis Turio. - Žmogus, nežinantis paskutinių dviejų tūkstantmečių žmonijos istorijos, gyvena tamsoje. - Padaręs nedidelę pauzę, jis toliau dėstė sodriu profesorišku balsu: - Tai Kartaginos karvedžio Hanibalo karo mašinos liekanos. Prieš du tūkstančius metų jis šitaip kalnais traukė sugriauti Romos imperiją. Tai griaučiai vieno iš jo karo dramblių, apmokytų kautynėms ir lig tol nematytų šioje žemėje. Kokie baisūs jie turėjo atrodyti Romos kareiviams! Bet jie nepadėjo Hanibalui: Roma sutriuškino jo armiją ir sugriovė Kartaginą. Šiuose kalnuose apstu vėlių, tu aptikai vieną jų. Susimąstyk, Turi: vieną gražią dieną tu irgi būsi tokia vėlė.

Turis tikrai apie tai mąstė ištisą naktį. Jam patiko mintis, kad vieną gražią dieną jis bus istorinė vėlė. Jis tikėjosi žūti kalnuose ir vaizdavosi, kaip sužeistas nušliauš į kurią iš tūkstančių olų ir niekas niekad jo nesuras, nebent atsitiktinai, kaip tą Hanibalo dramblį.

Per žiemą jie daug sykių pakeitė stovyklavietę, o retkarčiais būrys kelioms savaitėms visiškai išsiskirstydavo vyrai nakvodavo giminių ir draugiškai nusiteikusių piemenų namuose ar dideliuose bajorų svirnuose. Bemaž visą žiemą Turis skaitė profesoriaus atneštas knygas, kūrė planus ir ilgai šnekučiuodavosi su Adoniu.

Ankstyvą pavasarį juodu su Aspanu patraukė keliu, vedančiu į Trapanį, ir išvydo vežimą su naujai

išpaišytomis legendomis ant šonų. Pirmąkart jie pamatė Giljaną vaizduojantį siužetą, išdažytą akį rėžiančiais raudonais tonais: lenkdamasis hercogienei,Turis movėjai nuo piršto žiedą su smaragdu; antrame plane stovėjo Pišiota su kulkosvaidžiu rankose, grasinantis iš baimės susigūžusiems ginkluotiems vyrams.

Tą dieną juodu pirmąkart užsijuosę diržus su stačiakampėmis auksinėmis sagtimis, vaizduojančiomis erelį ir ant užpakalinių kojų stovintį liūtą. Sagtis išgraviravo Silvestras, kuris dabar ėjo ginklininko pareigas.

Giljanui ir Pišiotai tos sagtys tapo būrio vadų simboliais. Turis nešiodavo šią sagtį visuomet, Aspanas tik tada, kai būdavo su Turiu. Mat Aspanas persirengęs dažnai eidavo į miestus ir kaimus, net į Palermą.

Vakarais kalnuose Turis nusijuosdavo diržą ir tyrinėdavo stačiakampę sagtį. Kairėje pusėje buvo erelis, panašus į plunksnuotą vyrą, dešinėje - ant užpakalinių kojų stovįs liūtas, letenomis, kaip ir erelis savo plunksnuotomis galūnėmis, prilaikąs filigranišką rutulį. Atrodė, tarsi tie du gyvūnai - oro ir Žemės valdovai, išgraviruoti minkštame aukse - suktų Žemės rutulį. Ypač Turį žavėjo padaras liūto galva ir žmogaus kūnu.

Save jis vaizdavosi ereliu, Aspaną - liūtu, o Siciliją - tuo rutuliu. *** Turtuolių grobimas Sicilijoje daugel dešimtmečių buvo vienas iš plačiausiai paplitusių verslų. Paprastai grobdavo patys baisiausi mafijozai, kuriems pakakdavo prieš pagrobiant išsiųsti laišką. Jame mandagiai būdavo rašoma, kad norint išvengti keblių smulkmenų būtina iš anksto sumokėti išpirką. Kadangi tokiu atveju šių keblių smulkmenų, tokių kaip pats pagrobimas, bus galima išvengti, ir pats išpirkos dydis būsiąs gerokai mažesnis; žodžiu, mafijozai elgdavosi kaip tie prekiautojai, suteikiantys nemažai nuolaidų, jei mokama grynais ir iš karto. Mat, tiesą sakant, pagrobti įžymų asmenį nebuvo taip lengva, kaip žmonės manė. To nebūtų pajėgęs padaryti joks godus mėgėjas ar lengvabūdis dykaduonis. Be to, Sicilijoje niekas niekad negrobdavo neapgalvotai, savižudiškai, kaip dažnai būna Amerikoje. Kitaip negu anapus Atlanto, čia niekad reikalaujant išpirkos negrobiami vaikai, nebent kartu su suaugusiuoju, tad grobimo verslas Sicilijoje nėra taip sukompromituotas kaip ten. Galite kalbėti apie siciliečius ką norite: esą jie nusikaltėliai iš prigimties, esą nužudyti žmogų jiems taip pat lengva, kaip moteriai nuskinti gėlę, esą jie klastingi ir sukti kaip turkai, esą visuomenės raidos lygiu jie trim šimtmečiais atsilieka nuo pasaulio, bet niekas neužginčys, kad jie myli - netgi ne myli, o garbina - vaikus. Trumpai tariant, Sicilijoje niekas žmonių negrobdavo: mafijozai „pakviesdavo“ turtuolį pasisvečiuoti pas juos ir nepaleisdavo, kol jis nesumokėdavo už pastogę ir maistą, kaip prašmatniame viešbutyje.

Per šimtmečius buvo sukurtos tam tikros šio verslo taisyklės. Dėl išpirkos visuomet būdavo tariamasi per tarpininkus, tokius kaip mafija. Prieš „svečią“ niekad nebūdavo vartojamas smurtas - jeigu jis nesipriešindavo. „Svečiui“ būdavo rodomas didžiausias dėmesys, į jį visados būdavo kreipiamasi titulu, tarkime, „prince“, „hercoge“, „done“ ar net „arkivyskupe“ - jei koks plėšikas surizikuodavo savo siela, pagrobdamas Dievo tarną. Net parlamentarai buvo į akis vadinami „gerbiamaisiais“, nors visi žinojo, kad nėra didesnių vagių už šiuos nenaudėlius. Šitoks elgesys buvo išmintingas; istorija rodė, kad ši taktika pasiteisina. Paleistas įkaitas neįstengdavo keršyti, jei grobėjai jo nežemindavo. Klasikinis buvo vieno įžymaus hercogo atvejis: paleistas jis atvedė karabinierius į jam žinomą plėšikų slėptuvę, o paskui sumokėjo advokatams už jų gynimą teisme. Nors jie vis dėlto buvo nuteisti, hercogas įsikišo ir perpus sumažino jiems ilgą bausmės laiką. Mat pagrobėjai elgėsi su juo taip taktiškai ir mandagiai, kad hercogas pareiškė, esą net aukščiausiuose Palermo sluoksniuose nematęs

tokių rafinuotų manierų.

Ir atvirkščiai: belaisvis, su kuriuo buvo prastai elgiamasi, paleistas nepagailėdavo didžiulių turtų, kad jo pagrobėjai būtų susekti, kartais siūlydamas atlygį, didesnį už sumokėtą išpirką.

Tačiau paprastai, jei abi pusės elgdavosi kultūringai, dėl išpirkos dydžio būdavo susiderama, o belaisvis būdavo paleidžiamas. Sicilijos turtuoliai ėmė žiūrėti į išpirką kaip į kokį neoficialų mokestį už tai, kad galėtų gyventi mylimame krašte, o kadangi jie mokėjo tokius menkus mokesčius oficialiai valdžiai, šį kryžių nešdavo su krikščionišku nuolankumu.

Tuos, kurie užsispyrę priešindavosi ar pernelyg ilgai derėdavosi, palenkdavo nedideliu spaudimu nupjaudavo ausį ar rankos pirštą. Paprastai to pakakdavo pagrobtajam atvesti į protą, nors retkarčiais pasitaikydavo nepaprastai liūdnų atvejų, kai tekdavo atiduoti giminėms pagal tam tikrą ritualą sumaitotą ar kulkų išvarpytą lavoną (senais laikais - su gausybe durtinių žaizdų, vaizduojančių kryžių).

Tačiau „svečio pakvietimas“ visuomet būdavo susijęs su dideliais sunkumais. Auką reikėdavo ilgai stebėti, kad būtų galima pagrobti panaudojus kuo mažiau smurto. Dar prieš tai tekdavo parengti penkias ar šešias slėptuves, aprūpinti jas maistu, sargybiniais, nes būdavo aišku, kad derybos užsitęs, o valdžia ieškos pagrobtųjų. Mėgėjams šis verslas buvo pernelyg sudėtingas.

Nusprendęs imtis žmonių grobimo, Giljanas pasiryžo „kviesti į svečius“ tik turtingiausius klientus Sicilijoje. Pirmąja jo auka tapo turtingiausias ir galingiausias salos didikas - princas Olortas, turėjęs ne tik milžiniškus dvarus Sicilijoje, bet ir ištisą karalystę Brazilijoje. Bemaž visų montelepriečių ūkiai ir namai priklausė jam. Jis buvo įtakingiausias užkulisinis politinis veikėjas; teisingumo ministras Romoje buvo jo artimas draugas, o princo vaiko krikštatėvis - buvęs Italijos karalius. Visus jo dvarus Sicilijoje prižiūrėjo pats donas Kročė. Savaime aišku, už pasakišką atlyginimą, kurį gaudavo donas, jis privalėjo apsaugoti princą Olortą nuo pagrobėjų ir žudikų, o jo brangenybes ir gyvulius - nuo vagių. *** Saugiai jausdamasis savo pilyje, už sienų, saugomų dono Kročės tarnų, vartininkų ir savo paties sargybinių, princas Olortas ketino ramiai ir maloniai praleisti vakarą stebėdamas žvaigždes pro didžiulį teleskopą, kurį brangino labiau už viską. Staiga ant vingiuotų laiptų, vedančių į jo observatorijos bokštą, sudunksėjo sunkūs žingsniai. Durys su trenksmu atsidarė, ir į mažytį kambarėlį sugriuvo keturi prastai apsirengę vyrai su pistoletais rankose. Princas pridengė teleskopą ranka, tarsi norėdamas jį apsaugoti, ir nuo nekaltų žvaigždžių nusuko žvilgsnį į įsibrovėlius. Išvydęs šeškišką Teranovos veidą, princas mintyse sukalbėjo maldą.

Tačiau Teranova mandagiai į jį kreipėsi: – Jūsų šviesybe, man įsakyta atsivesti jus į kalnus paviešėti pas Turį Giljaną. Už pastogę ir valgį turėsite susimokėti - toks mūsų paprotys - bet jumis rūpinsis kaip naujagimiu.

Princas stengėsi neišsiduoti išsigandęs. Nusilenkęs jis santūriai paklausė: – Ar galiu pasiimti vaistų ir drabužių?

– Mes atsiųsime žmogų jų parnešti, - atsakė Teranova. - Gaišti nevalia. Netrukus atvyks karabinieriai, o jų į savo pobūvėlį mes nekvietėme. Dabar malonėkite lipti laiptais pirma manęs. Ir nemėginkite sprukti. Mūsų žmonių yra visur, o išsisukti nuo kulkos neįstengs nė princas.

Prie šoninių vartų sienos gale laukė Alfa Romeo ir džipas. Princą Olortą įgrūdo į Alfa Romeo šalia

Teranovos, kiti sušoko į džipą, ir abu automobiliai nurūko kalnų keliu. Netoli Monteleprės, kai nuo Palermo skyrė pusvalandis kelio, automobiliai sustojo ir visi išlipo. Pakelėje stovėjo koplytėlė su mergelės Marijos statulėle; Teranova atsiklaupė ir paskubomis persižegnojo. Princui, tikinčiam žmogui, magėjo pasielgti taip pat, bet jis susitvardė, bijodamas, kad pagrobėjai gali tai palaikyti silpnybės ženklu ar maldavimu jo neskriausti. Penki Giljano vyrai plačiai išsiskleidė į šonus, sudarydami žvaigždę, kurios centre buvo princas, ir, pasileidę stačiu šlaitu, priėjo siaurą takelį, vedantį į bekraščius Kamaratos kalnus.

Jie kopė daug valandų; princui dažnai teko prašyti poilsio, ir vyrai kuo mandagiausiai sustodavo. Vienąkart jie atsisėdo prie didžiulės granito uolos pavakarieniauti. Pagrobėjai ištraukė kepalą rupių miltų duonos, didžiulę sūrio galvą ir butelį vyno. Teranova viską išdalijo po lygiai visiems, davė ir princui, kurio atsiprašė, sakydamas: – Atleiskite, kad negaliu pasiūlyti jums nieko geriau. Kai nusigausime į mūsų stovyklą, Giljanas pavalgydins jus karštu maistu, galbūt - gardžia troškinta triušiena. Mūsų virėjas dirbo Palermo restoranuose.

Princas mandagiai padėkojo ir ėmė godžiai kirsti, netgi godžiau negu per prašmatnias kviestines vakarienes, prie kurių buvo įpratęs. Prasimankštinęs jis velniškai išalko - tokio alkio jis nebuvo patyręs daugel metų. Išsitraukęs iš kišenės angliškų cigarečių pakelį, visus pavaišino. Teranova ir jo vyrai dėkodami pasiėmė po cigaretę ir godžiai sutraukė. Princas atkreipė dėmesį, kad pagrobėjai nepasisavino viso pakelio, tad įsidrąsinęs tarė: – Man reikia vaistų. Aš sergu diabetu, tad kasdien turiu susileisti insulino.

Princas nustebo, pamatęs, kaip susirūpino Teranova: – Kodėl to nesakėte? Mes būtume galėję luktelėti minutę. Šiaip ar taip, nesijaudinkite. Giljanas nusiųs žmogų parnešti, ir ryte juos gausite. Duodu žodį.

– Ačiū, - padėkojo princas.

Teranova vis vergiškai lankstėsi savo liesu kaip kokio skaliko kūnu stengdamasis įtikti princui, o šeško veidas be perstojo dėmesingai šypsojosi. Tačiau Teranova buvo nelyginant skustuvas - jį galėjai panaudoti pagal paskirtį arba paversti mirtį nešančiu įnagiu.

Paskui su Teranova priešakyje jie vėl leidosi į kelią. Teranova dažnai atsilikdavo paplepėti su princu ir patikino jį, kad nieko bloga jam nenutiks.

Galop jie įkopė į plokščią viršukalnę. Čia liepsnojo trys laužai, ant uolos krašto stovėjo iškyloms skirti stalai ir bambukinės kėdės. Atsisėdęs prie vieno stalo, Giljanas skaitė knygą akumuliatoriumi maitinamo amerikietiško kariško žibinto šviesoje; jam prie kojų gulėjo brezentinis maišas, prikimštas knygų. Maišą buvo aplipę driežai, milijonai vabzdžių be perstojo garsiai dūzgė - rodės visas kalnų oras nuo jų virpa - bet Giljano šie garsai visai netrikdė.

Turis atsistojo nuo stalo ir pasveikino princą mandagiai, visai ne kaip belaisvį. Turio veide buvo keista šypsenėlė, mat jis mąstė, kaip toli nuėjęs. Prieš dvejus metus buvo vargingas valstietis, o dabar jo rankose buvo žmogus su mėlyniausiu krauju ir storiausiai prikimšta pinigine visoje Sicilijoje.

– Jūs valgėte? - pasiteiravo Turis. - Ar jums dar ko nors reikia, kad jūsų viešnagė pas mus būtų malonesnė?

Kurį laiką pas mus pagyvensite.

Princas prisipažino išalkęs ir paaiškino, kad jam reikia insulino bei kitų vaistų. Turis sušuko nuo uolos ir

netrukus su karštos troškintos mėsos puodu atskuodė vienas iš jo vyrų. Giljanas paprašė princą kuo smulkiausiai surašyti reikiamus vaistus.

– Mes turime pažįstamą vaistininką Monrealėje, kuris atidarys mums savo vaistinę bet kuriuo paros metu, tarė Giljanas. - Rytoj iki vidudienio jūs gausite vaistus.

Princui baigus valgyti, Turis nusivedė jį į nedidelę olą kalno šlaite, kur buvo paruoštas šiaudų guolis su čiužiniu. Iš paskos einą du plėšikai nešė antklodes ir - didžiai princo nuostabai - baltas paklodes bei didelę guzuotą pagalvę. Pamatęs jo nuostabą, Turis paaiškino: – Jūs esate garbingas svečias, tad padarysiu viską, kad šios nedidelės atostogos jums patiktų. Jeigu kuris iš mano vyrų nepagarbiai su jumis pasielgs - malonėkite man pranešti. Jiems duoti griežti nurodymai elgtis su jumis, kaip to reikalauja jūsų titulas ir Sicilijos patrioto reputacija. O dabar gerai išsimiegokite, nes rytoj mūsų laukia ilgas žygis ir jums reikės daug jėgų. Išpirkos reikalaujantis raštelis jau įteiktas; visos karabinierių pajėgos bus išsiųstos į paiešką, tad turime kuo toliau nuo čia nusidanginti.

Padėkojęs už mandagų elgesį, princas paklausė, kokio dydžio bus išpirka.

Turis nusijuokė; princą sužavėjo tas jaunatviškas juokas ir berniukiškas veido grožis. Tačiau išgirdus Giljano atsakymą, tas susižavėjimas išgaravo it kamparas.

– Jūsų valdžia paskyrė dešimties milijonų lirų apdovanojimą už mano galvą, fžeisčiau jūsų šviesybę, jei išpirka nebūtų dešimt kartų didesnė.

Apstulbintas princas pašaipiai pasakė: – Tikiuosi, mano šeima ne mažiau geros nuomonės apie mane.

– Dėl kainos bus galima pasiderėti, - tarė Giljanas. Jam išėjus, du plėšikai paklojo lovą ir atsisėdo lauke.

Nors vabzdžiai kurtinamai čirpė, princas Olortas miegojo kaip nebuvo miegojęs daugel metų. *** Turis dirbo kiaurą naktį. Jis pasiuntė vyrus į Monteleprę vaistų - jis melavo princui paminėdamas Monrealę. Paskiau išsiuntė Teranovą į vienuolyną pas abatą Manfredį. Jis norėjo, kad derybas dėl išpirkos vestų abatas, nors žinojo, jog abatas turės veikti per doną Kročę. Tačiau geresnio tarpininko už abatą nebūtum radęs, o donas Kročė turės būti patenkintas - jis gaus komispinigius.

Derybos nebus trumpos, ir visi suprato, kad šimto milijonų lirų pagrobėjai negaus. Mat nors princas Olortas buvo nepaprastai turtingas, grobėjai niekad negaudavo tiek, kiek užsiprašydavo pirmą kartą - taip buvo įprasta.

Antroji princo Olorto nelaisvės diena jam buvo labai maloni. Po ilgo, bet nevarginančio žygio jie atėjo į apleistą dvarą giliai kalnuose. Turis elgėsi kaip šio prabangaus dvaro savininkas ar turtingas ūkininkas, kuriam netikėtu apsilankymu suteikė garbę karalius. Pro pastabią Turio akį neprasprūdo, kad princą Olortą liūdina jo apdarų būklė - jis graudžiai žiūrėjo, kaip apsitrynė rūpestingai pasiūtas jo angliškas kostiumas.

Be jokios paniekos Turis nuoširdžiai pasmalsavo: – Nejaugi jums išties taip rūpi, kuo uždengti kūną?

Kadangi princas turėjo polinkį auklėti, o juodu abu šitaip susiklosčius aplinkybėms laiko turėjo į valias, jis perskaitė Turiui paskaitą apie tai, kaip tinkami drabužiai, gražiai pasiūti iš geriausių medžiagų, galį tokius

žmones kaip jis praturtinti dvasiškai. Jis papasakojo apie Londono siuvėjus, esą jie tokie snobai, kad, palyginti su jais, italų hercogai atrodytų lyg komunistai. Jis papasakojo apie įvairiausias medžiagas, apie didelius šio amato meistrus, apie tai, kiek laiko sugaištama nesuskaičiuojamiems prisimatavimams.

– Brangusis Giljanai, - aiškino princas Olortas, - pinigai čia ne svarbiausia, nors šventoji Rozalija paliudys: iš to, ką aš sumokėjau už šį kostiumą, siciliečių šeima pragyventų ištisus metus, ir dar dukters kraičiui užtektų. Bet man teko dėl jo vykti į Londoną ir praleisti ne vieną dieną pas siuvėjus, kurie mane stumdė pirmyn atgal... - nemalonu. Taigi man apmaudu, kad kostiumas sugadintas. Jokiu kitu nepakeisi.

– Kodėl jums ir jūsų padėties žmonėms taip svarbu šitaip prabangiai - atleiskite, tinkamai - rengtis? - su užuojauta žvelgdamas į princą paklausė Turis. - Net dabar jūs pasirišęs kaklaraištį, nors mes esame kalnuose.

Pastebėjau, kad mums įėjus į jūsų namus, ėmėte sagstytis švarką, tarsi jūsų lauktų kokia hercogienė.

Nors princas Olortas buvo itin reakcingų politinių pažiūrų, be to, kaip dauguma Sicilijos didikų, neįsivaizdavo, kas yra socialinė nelygybė, vis dėlto niekad nesipuikuodavo prieš vargšus. Jis žiūrėjo į juos kaip į tokius pat žmones kaip jis pats, tad nė vienas jo samdinys, kuris gražiai elgdavosi ir žinojo savo vietą, nebuvo patyręs nepriteklių. Tarnai pilyje jį garbino, nes elgėsi su jais kaip su šeimos nariais. Gimtadienių proga jie visados gaudavo dovanų, o per šventes jiems būdavo ištaisomos nedidelės vaišės. Jeigu šeimai valgant nebūdavo jokių svečių, tarnai, nešantys patiekalus, dalyvaudavo pokalbyje ir išsakydavo savo nuomonę apie kilmingosios šeimos problemas. Italijoje tai ganėtinai įprastas dalykas; čia su varguomene elgiamasi žiauriai tik tuomet, kai ji kovoja už savo teises.

Taigi ir į Giljaną princas žiūrėjo kaip į visus vargšus - tarsi jo pagrobėjas būtų tik tarnas, norįs pagyventi taip pat kaip jis, labai turtingas ir galingas žmogus. Staiga princui dingtelėjo, kad savo nelaisvę jis gali paversti privalumu, kuris, ko gera, net atsvers išpirkos nuostolius. Bet princas žinojo turįs būti labai atsargus, turįs parodyti visą savo žavesį, bet nieku gyvu nežiūrėti į Giljaną iš aukšto, turįs būti kiek įmanoma atviresnis, nuoširdesnis ir tiesesnis ir nesistengti išpešti iš šios padėties kuo daugiau naudos, nes Giljano silpnybė akimirksniu gali virsti stiprybe.

Taigi dabar princas atsakinėjo į Turio klausimus rimtai ir itin nuoširdžiai.

– Kodėl nešioji tą žiedą su smaragdu, tą auksinę sagtį? - šypsodamas paklausė jis ir laukė atsakymo, bet Turis tik šypsojo nieko neatsakydamas, tad princas kalbėjo toliau: - Aš vedžiau moterį, turtingesnę negu aš pats. Esu galingas, turiu politinių ryšių. Turiu dvarų čia, Sicilijoje, ir net didesnį dvarą Brazilijoje - jis atiteko man per žmoną. Siciliečiai puola bučiuoti man rankas vos išsitraukiu jas iš kišenių, ir net Romoje mane didžiai gerbia, mat tame mieste diktuoja pinigai. Visų žvilgsniai įsmeigti į mane, ir aš juokingai jaučiuosi nė piršto nepajudinau, kad visa tai pelnyčiau. Bet taip jau man lemta, ir nieko nesirengiu keisti - negaliu užtraukti gėdos tokiam garsiam veikėjui. Net kai einu medžioti, apsirengęs tuo, kas iš šalies gali pasirodyti šiurkščiais kaimietiškais drabužiais, privalau atrodyti taip, kad niekam nekiltų nė mažiausios abejonės - čia turtingas ir didis žmogus, išsirengęs į medžioklę. Kartais aš neapsakomai pavydžiu tokiems žmonėms kaip tu ir donas Kročė, nes jūsų galia - jūsų galvose ir širdyse, jūs pelnėte ją drąsa ir gudrumu. Argi ne juokinga: bemaž to paties aš pasiekiu siūdindamasis drabužius pas geriausią siuvėją Londone?

Olortas taip gražiai visa tai dėstė, kad Turis balsu juokėsi: princas jį taip pralinksmino ir sudomino, kad juodu kartu pavakarieniavo, kalbėdami apie Sicilijos vargus ir Romos menkystę. Žinodamas, kad donas Kročė tikisi užverbuoti Giljaną, princas pamėgino jam padėti:

– Brangusis Giljanai, - tarė jis, - kodėl judu su donų Kroče nesusivienijate, kad drauge valdytumėte Siciliją?

Jis turi išminties, kurios įgyjama su amžiumi, tu - jaunatviško idealizmo. Niekas neabejoja, kad judu abu mylite Siciliją. Kodėl gi jums nesusivienijus, juk mūsų visų laukia pavojingi laikai? Dabar, karui pasibaigus, padėtis keičiasi. Komunistai ir socialistai tikisi pakirsti Bažnyčios autoritetą, sutraukyti kraujo ryšius. Jie drįsta teigti, esą pareiga politinei partijai svarbiau už meilę motinai, pasišventimą savo broliams ir seserims.

Kas, jeigu jie laimės rinkimus ir ims įgyvendinti tokias nuostatas?

– Jie niekad nepajėgs laimėti, - nesutiko Turis. - Siciliečiai niekuomet nebalsuos už komunistus.

– Nebūk toks įsitikinęs, - atsakė princas. - Pameni savo vaikystės draugą Silviją Ferą? Geri vaikinai, tokie kaip Silvijas, išėjo kariauti ir grįžo užsikrėtę radikaliomis nuotaikomis. Jų agitatoriai pažada duonos ir žemės nemokamai. Naivus valstietis nelyginant tas asilas, sekantis paskui atkištą morką. Visai galimas dalykas, kad valstiečiai balsuos už socialistus.

– Krikščionys demokratai man ne prie širdies, bet padarysiu viską, kad socialistai neateitų į valdžią, pareiškė Turis.

– Tik judu su donų Kroče galite užtikrinti Sicilijai laisvę, - tarė princas Olortas. - Judu privalote susivienyti. Donas Kročė visuomet kalba apie tave kaip apie sūnų, - jis tave tikrai myli. Be to, tik jis gali padėti išvengti karo tarp tavęs ir „draugų draugų“. Jis supranta, kad darai tai, ką privalai, aš irgi tai suprantu.

Bet netgi dabar mes galime eiti išvien ir išsigelbėti, antraip visi, ko gera, žūsime.

Turis netvėrė pykčiu - na ir įžūlūs tie turtuoliai!

– Dar nesusitarta dėl išpirkos, - ramiu, mirtimi dvelkiančiu balsu tarė Turis, - o jūs man siūlote sąjungą.

Gal jūs neliksite gyvas.

Tą naktį princas miegojo prastai, bet paskui Giljanas nebeliejo ant jo savo pagiežos, ir kitas dvi savaites princas praleido labai naudingai. Nuo judėjimo ir gryno oro sveikata pasitaisė, kūnas sustiprėjo. Princas visuomet buvo lieknas, bet per juosmenį jam buvo susikaupęs riebalų sluoksnis; dabar jis išnyko. Dar niekad jis taip gerai nesijautė.

Be to, jis pajuto dvasios pokylį. Kartais, kai jie keisdavo stovyklavietę, Turio tarp princą saugojančių vyrų nebūdavo, tad jam tekdavo šnekučiuotis su neraštingais, neišsilavinusiais plėšikais. Princą jie nustebino.

Dauguma jų buvo mandagūs, iš prigimties orūs ir gana supratingi. Jie visados kreipdavosi į jį titulu ir stengdavosi patenkinti kiekvieną jo pageidavimą. Lig tol jis dar niekad iš taip arti nebuvo matęs savo tėvynainių ir nustebo, pajutęs savyje vėl atgyjant meilę savo kraštui ir jo žmonėms.

Galiausiai buvo sutarta, kad išpirka sudarys šešiasdešimt milijonų lirų auksu; ji buvo sumokėta per doną Kročę ir abatą Manfredį. Princo paleidimo išvakarėse Turis ištaisė princui Olortui pokylj, kuriame dar dalyvavo Giljano pavaduotojai ir dvidešimt svarbiausių būrio vyrų. Ta proga iš Palermo buvo atvežta šampano, ir visi kėlė taures už laisvę, į kurią princas netrukus išeis, nes vyrai jį pamėgo. Paskutinį tostą pasakė princas Olortas: – Aš esu svečiavęsis kilmingiausiose Sicilijos šeimose, bet niekur su manim nebuvo taip gerai elgiamasi, niekur nemačiau tokio svetingumo ar tokių rafinuotų manierų žmonių kaip čia, šiuose kalnuose. Dar niekad taip gerai nemiegojau, taip gardžiai nevalgiau, - padaręs pauzę, jis nusišypsojęs pridūrė: - Sąskaita buvo didoka, bet už gerą daiktą visuomet tenka brangiai mokėti.

Po šių žodžių visi pratrūko kvatoti, o garsiausiai - Giljanas, - bet princas pastebėjo, kad Pišiota net

nešyptelėjo.

Visi vyrai išgėrė į jo sveikatą, sušuko „valio“. Tą vakarą princas su malonumu prisimins visą gyvenimą.

Kitą rytą, sekmadienį, princas buvo paliktas prie Palermo katedros. Jis įėjo į vidų, kur vyko ankstyvos mišios, ir sukalbėjo maldą, dėkodamas Dievui. Princas vilkėjo tuos pačius drabužius, kaip pagrobimo dieną.

Giljanas padarė jam siurprizą: norėdamas parodyti savo pagarbą, jis davė geriausiam Romos siuvėjui pataisyti ir išvalyti princo kostiumą.

13 skyrius Sicilijos mafijos vadai pareikalavo susitikti su donų Kroče. Nors vadai pripažino jį savo galva, donas Kročė tiesiogiai jiems nevadovavo - jie turėjo savo valdas. Mafija panėšėjo į viduramžių karalystes, kuriose galingiausieji didikai susivienydavo tam, kad padėtų kariauti stipriausiajam savo nariui, kurį jie pripažindavo savo valdovu. Bet mafijos vadams, kaip ir tiems viduramžių didikams, jų vadovas turėjo pataikauti, atiduoti jiems dalį karo grobio. Donas Kročė valdė juos ne jėga, bet savo intelektu, žavesiu, visu savo gyvenimu pelnyta „pagarba“, valdė nukreipdamas skirtingus jų interesus viena vaga, ir tai jiems visiems išeidavo į naudą.

Donas Kročė privalėjo jų saugotis. Jie visi turėjo nuosavas armijas, žudikus, kurie galėjo pasmaugti, nunuodyti ar garbingai nudėti iš baisiosios luparos. Šiuo atžvilgiu kiti mafijos vadai prilygo donui Kročei, ir todėl šis norėjo užsiverbuoti Turį Giljaną sau į karvedžius. Be to, tie vyrai buvo sumanūs, gudresnių už kai kuriuos nebūtum radęs visoje Sicilijoje. Jie nepavydėjo, matydami, kaip donas stiprina savo galią - jie pasikliovė ir pasitikėjo juo. Vis dėlto net didžiausias išminčius pasaulyje kartais gali suklysti, tad jie manė, kad dono susižavėjimas Giljanu - vienintelė didžio jo proto yda.

Donas Kročė surengė šešiems vadams ištaigingus pietus Palermo viešbučio „Umerto“ sode, kur buvo garantuotas slaptumas ir saugumas.

Baisiausias ir tiesmukiškiausias iš šių vadų buvo ponas Sianas, valdęs Besakino miestą. Sutikęs kalbėti visų vardu, jis prašneko mandagiai, bet podraug šiurkštokai, kaip buvo priimta per „draugų draugų“ aukščiausio lygio pasitarimus: – Brangusis donai Kroče, jūs žinote, kaip mes visi jus gerbiame. Jeigu ne jūs, mes ir mūsų šeimos būtume toliau merdėję. Mes esame be galo jums skolingi. Taigi dabar kalbame tik tam, kad padarytume jums paslaugą. Tas plėšikas Turis Giljanas pernelyg sustiprėjo. Mes per daug pagarbiai su juo elgiamės. Nors jis visai dar vaikas, nesiskaito nei su jūsų, nei su mūsų autoritetu. Jis vagia brangenybes iš garsiausių mūsų klientų, grobia alyvas, vynuoges ir kukurūzus iš turtingiausių žemvaldžių. O dabar jis parodė mums siaubingą nepagarbą, ir mes negalime žiūrėti į tai pro pirštus - jis pavogė princą Olortą, žinodamas, kad jis yra mūsų globojamas. Nepaisant to, jūs ir toliau deratės, tiesiate jam pagalbos ranką. Žinau, kad jis stiprus, bet argi mes už jį ne stipresni? O jeigu leisime elgtis kaip tinkamam, ar jis dar labiau nesustiprės? Mes visi manome, kad dabar metas išspręsti šį klausimą. Turime imtis visų įmanomų priemonių, kad pakirstume jo galią. Jeigu mes pro pirštus žiūrėsime į princo Olorto pagrobimą, visa Sicilija badys mus pirštais.

Donas Kročė linksėjo galvą, tarsi pritardamas viskam, kas sakoma, bet nepravėrė burnos. Gvidas Kintana, menkiausias iš susirinkusiųjų, ko neverkšlendamas tarė:

– Aš esu Monteleprės meras ir visi žino, kad esu iš „draugų“. Bet niekas nesikreipia į mane patarimo su prašymu atitaisyti skriaudą ar su dovana. Miestą valdo Giljanas, o mane toleruoja tik todėl, kad išvengtų vaido su jumis, ponai. Bet aš negaliu užsidirbti duonos kąsnio, neturiu jokios valdžios. Aš esu, galima sakyti, tik mero iškamša. Kol Giljanas gyvas, „draugų“ jtaka Monteleprėje nejuntama. Aš to vyruko nebijau; kartą įvariau jam baimės dar prieš tai, kai jis ėmė plėšikauti. Nemanau, kad jis žmogus, kurio reikėtų bijoti. Jeigu taryba pritars, pamėginsiu jį nušalinti. Aš esu parengęs planus, tad telaukiu jūsų pritarimo, kad galėčiau juos vykdyti.

Donas Pidu iš Kaltanisetos ir donas Akrana iš Pjani dei Greči pritariamai linktelėjo.

– Nieko čia sudėtingo, - tarė ponas Pidu. - Turėdami tokias didžiules galimybes, mes galime atvežti jo lavoną prie Palermo katedros ir nueiti į jo laidotuves kaip nueitume į vestuves.

Kiti vadai - donas Markucis iš Vilamuros, donas Bufila iš Partiniko ir donas Arzana - jam pritarė. Paskui visi ėmė laukti.

Donas Kročė pakėlė savo masyvią galvą ir kalbėdamas nosies smaigaliu pervėrė juos visus iš eilės.

– Brangūs mano draugai, aš suprantu jūsų jausmus, - tarė jis, - bet, mano nuomone, jūs nepakankamai vertinte šį jaunuolį. Jis ne pagal metus gudrus ir, ko gera, ne mažiau drąsus, kaip kiekvienas iš mūsų.

Nužudyti jį būtų ne taip lengva. Kita vertus, žinau, kaip ateityje bus galima gauti iš jo naudos ne tik man, bet mums visiems. Komunistų agitatoriai taip sukurstė Sicilijos žmones, kad tie eina iš proto ir laukia antro Garibaldžio. Mes privalome neleisti, kad jie prikalbintų Giljaną tapti jų išganytoju. Nėra reikalo jums aiškinti, kokie bus padariniai, jei tie laukiniai kada nors pradės valdyti Siciliją. Mes privalome įtikinti jį kovoti mūsų pusėje. Mūsų padėtis nėra tokia saugi, kad jį nužudę galėtume leisti jo įtakai nueiti perniek, donas atsiduso, užgėrė kąsnelį duonos vynu ir servetėle elegantiškai nusivalė lūpas. - Padarykite man šią vienintelę paslaugą - leiskite paskutinį kartą pabandyti jį palenkti. Jeigu jis atsisakys - elkitės taip, kaip jaučiate privalą elgtis. Aš jums atsakysiu po trijų dienų, tik leiskite man paskutinį kartą pabandyti pasiekti protingą susitarimą.

Donas Sianas pirmas pritariamai linktelėjo galvą. Šiaip ar taip, koks protingas žmogus skubės žudyti, kai gali tris dienas palaukti? Jiems išėjus, donas Kročė išsikvietė Hektorą Adonį į savo namus Vilaboje. *** Donas kalbėjo su Adoniu įsakmiai.

– Tavo krikštasūnis baigia išvesti mane iš kantrybės, - tarė jis žemaūgiui profesoriui. - Dabar jis privalo pasirinkti - ar jis su mumis, ar prieš mus. Pagrobdamas princą Olortą.jis atvirai mane įžeidė, bet aš pasirengęs jam tai atleisti ir užmiršti. Šiaip ar taip, jis dar jaunas - pamenu, jo amžiaus būdamas aš irgi buvau idealistas. Šis jo bruožas mane žavi - visados tai sakiau. Ir, patikėk manim, aš didžiai vertinu jo sugebėjimus.

Aš nepaprastai apsidžiaugčiau, jei jis sutiktų tapti mano dešiniąja ranka. Tačiau jis privalo žinoti savo vietą.

Kiti „draugų“ vadai šitaip nesižavi juo ir jo neteisina. Aš nepajėgsiu jų suvaldyti. Taigi eik pas savo krikštasūnį ir perduok jam, ką aš tau pasakiau, ir ne vėliau kaip rytoj parnešk jo atsakymą - ilgiau laukti nebegaliu.

Hektoras Adonis išsigando.

– Donai Kroče, žinau, koks jūs kilnus dvasia ir poelgiais, bet Turis aikštingas ir, kaip visi jauni žmonės,

pernelyg pasitiki savo galia. Be to, jis išties nėra visai bejėgis. Jeigu jis ims kariauti su „draugais“, žinau, laimėti neturi vilčių, bet žalos pridaryti gali neapsakomai daug. Gal galėčiau pažadėti jam kokį atlyginimą?

– Pažadėk jam štai ką: jis gaus aukštas pareigas „draugų“ organizacijoje, be to, pelnys mano ištikimybę ir meilę. Šiaip ar taip, jis negalės amžinai gyventi kalnuose. Ateis laikas, kai jis užsimanys užimti savo vietą visuomenėje, gyventi su šeima laikantis įstatymų. Kai ta diena ateis, esu vienintelis žmogus Sicilijoje, galįs padaryti, kad jis būtų atleistas nuo bausmės, ir su didžiausiu džiaugsmu tai padarysiu. Aš kalbu nuoširdžiai, ir išties, kai donas šitaip kalbėdavo, niekas nebūtų juo nepatikėjęs ar jam atsispyręs. *** Hektoras Adonis išėjo į kalnus susitikti su Turiu labai sunerimęs ir išsigandęs dėl krikštasūnio, tad nutarė atvirai su juo pasikalbėti. Jis norėjo, kad Turis suprastųjų abipusė meilė svarbesnė už viską, net už ištikimybę donui Kročei. Kai jis nusigavo į stovyklą, ant uolos krašto buvo pastatyti stalai su sudedamomis kėdėmis.

Turis su Aspanu sėdėjo vienu du.

– Man reikia pasikalbėti su tavim prie keturių akių, - tarė profesorius Turiui.

– Žmogeliuk, Turis neturi nuo manęs jokių paslapčių, - piktai atrėžė Aspanas.

Nuleidęs šį įžeidimą negirdomis, Adonis ramiai tarė: – Jeigu Turis papasakos tau, ką iš manęs išgirs, tai jo reikalas. Bet aš negaliu tau pasakoti - negaliu imtis tokios atsakomybės.

Turis patapšnojo Aspanui per petį.

– Aspanai, palik mudu vienus. Jeigu tau reikės žinoti apie šį reikalą, aš tau papasakosiu.

Pišiota staigiai atsistojo ir, piktai dėbtelėjęs į Adonį, nuėjo į šalį.

Adonis kurį laiką patylėjo, o paskui prašneko: – Turi, esi mano krikštasūnis. Myliu tave nuo mažų dienų. Mokiau, duodavau skaityti knygų, padėjau tau, kai atsidūrei už įstatymo ribų. Tu - vienas iš nedaugelio žmonių, kurie suteikia prasmę mano gyvenimui.

Nepaisant to, tavo pusbrolis Aspanas mane įžeidinėja, o tu nė žodeliu jam nepapriekaištauji.

– Jumis aš pasitikiu kaip niekuo kitu, - liūdnu balsu tarė Turis, - išskyrus motiną ir tėvą.

– Ir Aspaną, - priekaištingai pridūrė profesorius. - Bet argi jis nepasidarė toks kraujotroška, kad niekas nebegali juo pasitikėti?

Giljanas pažvelgė jam tiesiai į akis, ir Adonis nejučia pajuto besižavįs tuo ramiu, doru veidu.

– Taip, turiu prisipažinti, kad Aspanu pasitikiu labiau negu jumis. Bet aš jus mylėjau dar tada, kai buvau mažas vaikas. Jūs išlaisvinote mano sąmonę savo knygomis ir sąmoju. Žinau: jūs duodavote pinigų mano tėvams, buvote ištikimas draugas, kai pakliūdavau į kokią bėdą. Bet matau, jog esate susidėjęs su „draugų draugais**, ir nujaučiu, kad dėl šitos priežasties jūs čia šiandien ir atkakote.

Adonis dar sykį nusistebėjo krikštasūnio nuojauta. Jis išklojo Turiui, ko atėjęs.

– Tu privalai susitarti su donų Kroče, - tarė jis. - „Draugų** galutinai sutriuškinti neįstengė nei Prancūzijos karalius, nei dviejų Sicilijų karalius, nei Garibaldis, nei pats Musolinis. Tu negali tikėtis laimėsiąs prieš juos karą. Prašau tave: susitark su donų Kroče. Iš pradžių tau teks jam nusilenkti, bet ką gali žinoti, kokia bus tavo padėtis ateityje. Prisiekiu ir savo garbe, ir sveikata tavo motinos, kurią mudu abu garbiname: donas

Kročė tiki, kad esi genialus ir nuoširdžiai tave myli. Tu būsi jo įpėdinis, jo mylimas sūnus, bet kol kas paklusk jo valiai.

Profesorius matė, kad šie žodžiai Turį sujaudino ir jis išklausė juos nepaprastai rimtai.

– Turi, pagalvok apie motiną, - įtaigiai tarė Adonis. - Juk negali amžinai gyventi kalnuose ir rizikuoti galva, kad keletą dienų per metus ją pamatytum. Eidamas išvien su donų Kroče, gali tikėtis, kad būsi atleistas nuo bausmės.

Jaunuolis kurį laiką svarstė, o paskui iš lėto kreipėsi į krikštatėvį: – Pirmučiausiai dėkoju jums už atvirumą. Jūsų pasiūlymas labai viliojantis. Bet aš esu prisiekęs išvaduoti Sicilijos varguolius ir nemanau, kad „draugai“ siekia to paties tikslo. Jie šunuodegiauja turtuoliams ir Romos politikams - labiausiai nekenčiamiems mano priešams. Kol kas palaukime. Aš išties užmyniau jiems ant nuospaudos pagrobdamas princą Olortą, bet vis dar leidžiu Kintanai gyventi, nors šį žmogų niekinu. Jo nenudedu tik iš pagarbos donui Kročei - pasakyk jam tai. Ir dar: kad meldžiuosi, jog vieną dieną taptume lygiateisiais partneriais ir kad mūsų interesai nebesusikirstų. Na, o jo vadai gali elgtis kaip tinkami - aš jų nebijau.

Gan sunkia širdimi Hektoras Adonis parnešė šį atsakymą donui Kročei; šis tik linktelėjo savo liūtišką galvą, tarsi nieko kito nebūtų tikėjęsis. *** Ateinantį mėnesį tris kartus buvo pasikėsinta į Giljaną. Pirmąjį bandymą buvo leista padaryti Gvidui Kintanai. Jis suplanavo pasikėsinimą taip kruopščiai, kad net Bordžos būtų galėję jam pavydėti. Į savo išpuolius iš kalnų Turis dažnai leisdavosi vienu keliu, šalia kurio žaliavo vešlūs laukai. Kintana paleido į šiuos laukus didžiulę avių bandą, kurią saugojo trys iš pažiūros visai nepavojingi piemenys iš Korleonės miestelio, seni Kintanos draugai.

Bemaž savaitę stebėję keliu einantį Giljaną, piemenys pagarbiai su juo sveikindavosi ir senu papročiu prašydavo leidimo pabučiuoti jam ranką. Turis draugiškai juos užkalbindavo, mat dažnas piemuo bendradarbiavo su jo būriu, be to, jis visados ieškodavo naujų vyrų. Turis jautėsi visai saugus, nes jį visuomet lydėdavo asmens sargybiniai, o dažnai ir Aspanas, kuris buvo vertas bent jau dviejų vyrų. Šie piemenys buvo neginkluoti, po lengvais drabužiais ginklų irgi negalėjo būti paslėpę.

Bet šie piemenys kai kurioms avims bandos viduryje buvo diržais pririšę luparas ir šaudmenų; jie tik laukė progos, kada Giljanas bus vienas ar ne taip smarkiai saugomas. Tačiau Aspanui sukėlė įtarimą tas piemenų draugiškumas, netikėtas avių bandos atsiradimas; per savo informatorių tinklą jis išsiaiškino, kad piemenys Kintanos nusamdyti žudikai.

Aspanas negaišo. Su dešimčia savo padalinio vyrų jis apsupo tuos tris piemenis, ištardė, kieno tos avys, kiek laiko jie piemenauja, kur gimę, sužinojo motinų, tėvų, žmonų ir vaikų vardus. Piemenys atsakinėjo lyg ir atvirai, bet Aspanas turėjo įrodymų, kad jie meluoja.

Apieškoję avis, jų vilnose vyrai aptiko paslėptus ginklus. Aspanas būtų klastūnus nudėjęs, bet Turis neleido; niekas juk nenukentėjo, o tikrasis piktadarys buvo Kintana.

Taigi piemenims buvo liepta nuginti avis į Monteleprę ir centrinėje miestelio aikštėje šaukti: „Ateikite atsiimti dovanos nuo Turio Giljano. Kiekvienai šeimai po ėriuką su Turio Giljano palaiminimu“.

Kiekvienam pageidaujančiam piemenys turėjo avį papjauti ir nudirti jai kailį.

– Atminkite, - mokė piemenis Aspanas, - noriu, kad būtumėte paslaugūs, kaip maloniausia Palermo pardavėja, besitikinti arbatpinigių. Be to, perduokite nuo manęs linkėjimus ir padėką Gvidui Kintanai.

Donas Sianas tokių įmantrybių nesigriebė. Jis pasiuntė porą emisarų papirkti Pasatempo ir Teranovos, kad juodu eitų prieš Giljaną. Tačiau donas Sianas nenutuokė, kad netgi toks žvėris kaip Pasatempas gali būti nepaprastai atsidavęs Giljanui. Ir vėl Turis neleido nubausti emisarų mirtimi, tad pats Pasatempas siuntė juos atgal, prieš tai surengęs jiems bastonadą.

Trečią pasikėsinimą vėl įvykdė Kintana, ir šįsyk Turio kantrybė baigėsi. Į Monteleprę atvyko naujas kunigas, keliaujantis vienuolis, kuriam atsivėrė žaizdos tose kūno vietose, kuriose buvo prikaltas prie kryžiaus Jėzus. Vieną sekmadienio rytą atlaikęs mišias miestelio bažnyčioje, vienuolis parodė savo šventąsias žaizdas.

Jis vadinosi tėvu Dodana; buvo aukštas, atletiško sudėjimo vyras ir vaikščiojo taip sparčiai, kad juodi sutanos skvernai be perstojo plaikstėsi virš sutrūkinėjusių odinių batų. Plaukai buvo balsvi, veidas - rudas ir raukšlėtas it graikiškas riešutas, nors dar buvo jaunas. Nė mėnesiui nepraėjus, Monteleprėje apie jį ėmė sklisti legendos, nes jis nebijojo sunkaus darbo, padėjo vietiniams valstiečiams nuimti derlių, įkrėsdavo gatvėse išdykaujantiems vaikams, lankydavo sergančias senutes ir išklausydavo jų išpažintis. Taigi Marija Lombardo nenustebo, kai vieną sekmadienį po mišių išėjęs iš bažnyčios Dodana ją sustabdė ir paklausė, ar negalėtų kuo padėti jos sūnui.

– Neabejoju, kad rūpinatės jo nemirtinga siela, - tarė tėvas Dodana. - Kai jis kitąsyk jus aplankys, atsiųskite pas mane - aš išklausysiu jo išpažintį.

Nors buvo religinga, Marija Lombardo kunigų nemėgo. Tačiau šis žmogus padarė jai įspūdį. Ji žinojo, kad Turis niekad neis išpažinties, bet pamanė, jog sūnui gali būti naudingas jį užjaučiąs dvasiškis, tad pažadėjo papasakoti Turiui apie jo pasiūlymą.

– Aš pasiryžęs net eiti į kalnus, kad jam padėčiau, - tarė tėvas Dodana. - Perduokite jam tai. Man terūpi gelbėti sielas, kurioms gresia pragaras, o kuo žmogus verčiasi - jo reikalas.

Turis aplankė motiną po savaitės. Jinai ragino jį pasimatyti su kunigu ir atlikti išpažintį - gal tėvas Dodana suteiksiąs jam šventą komuniją. Jai būsią lengviau ant širdies, jeigu jis gausiąs nuodėmių atleidimą.

Turis nepaprastai susidomėjo, tuo nustebindamas motiną. Jis sutiko pasimatyti su kunigu, ir išsiuntė Aspaną į bažnyčią atsivesti jo į Giljanų namus. Kaip Turis ir įtarė, kunigas buvo pernelyg veiklus ir energingas, pernelyg karštai pritarė jo siekiams.

– Mano sūnau, aš išklausyčiau išpažintį tavo miegamajame, kad niekas mums netrukdytų, - tarė Dodana, o paskui galėčiau suteikti tau komuniją. Visa, ko reikia, turiu čia, - jis paplekšnojo medinę dėželę, kurią laikė pasikišęs po pažastim. - Tavo siela bus tokia pat švari kaip tavo motinos, ir jeigu tave ištiks kokia nelaimė, nukeliausi tiesiai į dangų.

– Aš išvirsiu kavos ir sutaisysiu ko nors užkąsti jums su dvasios tėvu, - pasakė Marija Lombardo ir išėjo į virtuvę.

– Galite išklausyti mano išpažintį čia, - šypsodamas tarė Turis.

Tėvas Dodana dirstelėjo į Aspaną ir tarė:

– Tavo draugui teks išeiti iš kambario.

Turis nusijuokė.

– Mano nuodėmės - niekam ne paslaptis, apie jas rašo kiekviename laikraštyje. Šiaip mano siela švari, ją slegia tik vienas dalykas: privalau prisipažinti, kad esu jtaraus būdo. Taigi norėčiau pasižiūrėti, kas toje dėželėje, kurią laikote po pažastimi.

– Ostijos, - atsakė tėvas Dodana. - Aš parodysiu.

Jis buvo beatidarąs dėželę, bet tuo metu Aspanas iš užpakalio įrėmė pistoletą jam į kaklą. Žvelgdamas tiesiai į akis, Turis ištraukė dėželę kunigui iš rankų ir ją atidarė. Aksominiame dėkle žvilgėjo mėlynas automatinis pistoletas. Aspanas išvydo, kaip draugo veidas išbąla, o akys pajuosta nuo tramdomo įniršio.

Uždengęs dėželę, Turis pažiūrėjo į kunigą ir tarė: – Manding, mums reikia nueiti į bažnyčią ir drauge pasimelsti. Sukalbėsime maldą už tave ir Kintaną.

Melšime Visagalį, kad išrautų blogį iš Kintanos sielos ir godumą iš tavosios. Kiek jis tau pažadėjo?

Tėvas Dodana neišsigando: juk kiti sąmokslininkai taip lengvai išsisuko. Jis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojęs tarė: – Vyriausybės skirtą premiją ir dar penkis milijonus lirų.

– Nebloga kaina, - atsakė Turis. - Aš nesmerkiu tavęs už tai, kad mėginai pralobti, bet tu apgavai mano motiną, o šito atleisti negaliu. Tu geras kunigas?

– Aš? - paniekinamai paklausė tėvas Dodana. - Nieku gyvu. Bet pamaniau, kad niekas manęs neįtars.

Trijulė kartu patraukė gatve, Turis - nešinas medine dėžute, Aspanas kiek atsilikęs. Jėjus į bažnyčią, Turis paliepė Dodanai atsiklaupti prie altoriaus ir išsitraukė iš dėžutės pistoletą.

– Duodu minutę poteriams sukalbėti, - tarė jis. *** Kitą rytą Gvidas Kintana atsikėlęs išsirengė į kavinę pusryčių. Atidarius duris jį išgąsdino masyvus juodas daiktas, užstojantis ankstaus rytmečio saulę. Kitą akimirką ko neišgriovęs mero į vidų įbildėjo didžiulis grubiai sukaltas medinis kryžius, prie kurio buvo prikaltas kulkų išvarpytas tėvo Dodanos lavonas. *** Donas Kročė apmąstė šias nesėkmes. Kintana įspėtas: jis turi imtis mero veiklos, antraip Monteleprės miestelis gaus tvarkytis pats. Akivaizdu, kad Giljano kantrybė trūko, ir jis gali pradėti totalinį karą prieš „draugus“. Iš to, kaip Giljanas susidorojo su Dodana, donas pajuto tvirtą meistro ranką.

Dabar Giljanui tebus galima smogti tik dar vieną kartą, tad šįsyk prašauti negalima. Donas Kročė suprato: dabar jis pagaliau turi veikti ryžtingai. Taigi nors jo protas ir visa esybė tam priešinosi, jis liepė iškviesti savo patikimiausią žudiką Stefaną Andolinį, pramintą Fra Diavalo.

14 skyrius

Monteleprės karabinierių įgula buvo pastiprinta ir joje dabar buvo per šimtą vyrų; kai Turis vogčia nusigaudavo į miestelį praleisti vakaro su šeima - o tai būdavo labai retai - jis visą laiką baimindavosi, kad karabinieriai užgrius jų namus.

Vieną tokį vakarą, besiklausant tėvo prisiminimų apie Ameriką, Turiui šovė į galvą išganinga mintis.

Vyresnysis Salvatorė su senu patikimu draugu gurkšnodami vyną dalijosi prisiminimais; juodu vienu metu buvo Amerikoje ir kartu iš jos grįžo, tad dabar vienas iš kito šaipėsi taip kvailai pasielgę. Tėvo draugas, dailidė Alfijas Dorijas, priminė pirmuosius metus Amerikoje, kai jie dar nedirbo pas Krikštatėvį - doną Korleonę. Juodu prisiminė, kaip nusisamdę į didžiulio tunelio po upe statybą, ir dabar ginčijosi, kur tas tunelis vedė - į Naująjį Džersį ar Long Ailendą. Prisiminė, kaip baisu buvo dirbti po tekančia upe pagalvojus, kad tiubingai neatlaikys vandens, ir jie visi paskęs kaip žiurkės. Staiga Turiui šovė į galvą ta mintis. Tie du senukai su keliais patikimais pagalbininkais galėtų iškasti tunelį nuo Giljanų namų iki kalnų papėdės, iki kurios nebuvo nė šimto metrų. Tunelio išėjimą būtų galima paslėpti po dideliais granito luitais, o žiotis namuose užmaskuoti kokioje spintoje ar po krosnim. Tuomet Turis galėtų ateiti ir išeiti kada panorėjęs.

Abu senukai teigė, kad tai neįmanoma, bet motina netvėrė džiaugsmu, įsivaizduodama, kaip jos sūnus galės vogčia ateiti ir šaltomis žiemos naktimis miegoti savo lovoje. Alfijas pasakė, kad tokio tunelio statyba labai ilgai užtruks - juk reikės laikyti viską paslaptyje, dirbti galės tik keli žmonės ir tik naktimis. Būsią ir problemų. Kur reikės dėti iškastą žemę, kad niekas nepastebėtų? Be to, dirvoje gausu akmenų, tad jie po žeme gali atsimušti į granito gyslą. O jeigu kuris iš nusamdytų kasti tunelį žmonių įskųs policijai? Bet pagrindinis senukų prieštaravimas buvo tas, esą tokiam tuneliui iškasti reikėtų ne mažiau kaip metų; Turis suvokė: jie įsikibę laikosi šio argumento todėl, kad širdies gilumoje neabejoja, jog taip ilgai jis negyvens.

Motina irgi tai suvokė, tad ėmė senukus gėdyti: – Mano sūnus prašo jus padaryti tai, kas gali padėti išgelbėti jam gyvybę. Jeigu jūs tingite, pati tai padarysiu. Mes galime bent jau pamėginti. Ką mes prarasime - gal tik įdėtą darbą? Ir ką gali padaryti valdžia, net jeigu sužinotų apie tunelį? Mes turime visišką teisę kasti savo žemėje. Paaiškinsime, kad darome rūsį daržovėms ir vynui. Jūs tik pagalvokite: kada nors šis tunelis gali išgelbėti Turiui gyvybę. Ar dėl to neverta mažumą paprakaituoti?

Hektoras Adonis, kuris tuokart irgi buvo pas Giljanus, pažadėjo gauti knygų apie tunelių kasimą ir reikiamą įrangą. Be to, jis pateikė pasiūlymą, kuris visiems patiko: iškasti trumpą atšaką, kuri vestų į kokį kitą namą Belos gatvėje, atsarginį išėjimą tam atvejui, jei koks informatorius praneštų policijai apie pagrindinį tunelį. Tą atšaką reikėtų iškasti pirmiau, ir tai turėtų padaryti vien abu senukai su Marija Lombardo. Atšaka bus trumpa, tad ir iškasti ją bus galima greitai.

Jie ilgai svarstė, kuris namas būtų patikimiausias. Vyresnysis Giljanas pasiūlė Aspano tėvų namus, bet Turis iškart paprieštaravo - šį namą policija įdėmiai stebi. Be to, jame gyvena visa krūva Aspano giminių, tad apie tunelį žinos pernelyg daug žmonių. Kita vertus, Aspanas nesutarė su saviškiais: kai tėvui mirus motina antrąkart ištekėjo, jis taip jai ir neatleido.

Profesorius pasiūlė savo namą, bet jis buvo per toli, be to, Turis nenorėjo statyti savo krikštatėvio į pavojų, mat jeigu tunelis bus aptiktas, namo savininkas tikrai bus areštuotas. Buvo apsvarstytos ir atmestos kitų giminių ir draugų kandidatūros; galop Turio motina tarė: – Belieka vienintelis žmogus. Ji gyvena viena, vos už keturių namų. Jos vyrą nužudė karabinieriai, tad jinai

jų nekenčia. Ji mano geriausia draugė, labai mėgsta Turj, jos akyse jis iš berniuko virto vyru. Visą žiemą, kurią jis praleido kalnuose, ji siuntinėjo jam maistą. Ji tikra mano draugė, aš ja visiškai pasitikiu, - padariusi trumpą pauzę, ji užbaigė: - Tai Venera.

Nuo pat šio svarstymo pradžios visi laukė, kada ji ištars šį vardą. Logiškai mąstant, pasirinkti buvo galima tik Venerą, bet jie buvo siciliečiai ir jos siūlyti negalėjo. Jeigu Venera sutiktų ir visa istorija iškiltų aikštėn, jos vardas būtų suteptas visiems laikams. Ji - jauna našlė, pas ją slapčia lankysis jaunas vyras, juodu bus vieni.

Niekas neabejos, kad ji prarado dorą. Toje Sicilijos dalyje joks vyras negalės jos vesti ar bent jau gerbti.

Tiesa, Venera penkiolika ar daugiau metų vyresnė už Turį Giljaną, bet jai dar nebuvo keturiasdešimties, ir nors ne gražuolė, buvo ganėtinai patraukli. Ir dar tie žiburiukai jos akyse... Šiaip ar taip, ji - moteris, o jis vyras, o iškasus tunelį, juodu vieni bus drauge. Taigi jie neabejotinai pasidarys meilužiais, nes joks sicilietis nepatikės, kad likę vienu du vyras ir moteris nepasiglamonės, nors ir koks amžiaus skirtumas tarp jų būtų.

Tad tunelis į Veneros namus, kuris vieną gražią dieną gali išgelbėti Turiui Giljanui gyvybę, podraug sugadins jai reputaciją.

Jiems visiems nerimą kėlė Turio skaistybė, nors jis pats apie tai nesusimąstė. Moterų jis bemaž drovėjosi siciliečiui tai buvo nebūdinga.

Jo būrio vyrai eidavo pas Palermo kekšes, Aspanas įsiveldavo į skandalingus romanus. Niekam nebuvo paslaptis, kad jo vadai - Teranova ir Pasatempas - buvo įsitaisę neturtingas našles, kurioms nešdavo dovanas.

Pasatempas netgi garsėjo tuo, jog moteris veikiau prievartaudavo negu mergindavo, bet dabar, būdamas pavaldus Giljanui, elgėsi atsargiai - Turis paskelbė, kad kiekvienas jo būrio vyras, išžaginęs moterį, bus nubaustas mirtimi. Štai kodėl visi buvo priversti laukti, kada Turio motina pati paminės savo draugės vardą, ir mažumą nustebo, kai ji tai padarė. Marija Lombardo buvo pamaldi senoviškų pažiūrų moteris, kuri nedvejodama išvadindavo miestelio merginas kekšėmis vien už tai, kad šios vaikštinėdavo miestelio aikštėje be kokios pagyvenusios palydovės. Susirinkę Giljanų namuose nežinojo to, ką žinojo Turio motina: per gimdymą negavusi tinkamos medicininės priežiūros, Venera nebegalėjo pastoti. Jie nenutuokė, kad Marija Lombardo jau nutarė, jog Venera kaip niekas kitas gali paguosti jos sūnų, nesukeldama jam jokio pavojaus. Jos sūnus nusikaltėlis, už kurio galvą pažadėtas atlyginimas, moteris gali jį lengvai išduoti. Tačiau jis jaunas, vyriškas, ir moters jam reikia, tad kas gali jam tikti geriau nei vyresnė už jį moteris, negalinti turėti vaikų ir reikalauti vedybų. Tiesą sakant, ji nė nenorėtų tekėti už plėšiko - šito vargo ji jau patyrusi į valias. Jos akyse buvo nušautas vyras. Taigi šitoks sprendimas buvo idealus. Nukentės tik Veneros vardas, tad spręsti teks jai pačiai ir jeigu sutiks, niekam prikaišioti ji negalės.

Kai po kelių dienų Marija Lombardo pateikė Venerai šį pasiūlymą, senosios nuostabai, draugė išdidžiai ir džiaugsmingai sutiko, ir tai patvirtino jos įtarimą, kad Venera neabejinga jos sūnui. Kas bus - tas bus, pamanė Marija Lombardo, su dėkingumo ašaromis akyse apkabindama draugę.

Tunelio atšaka buvo baigta per keturis mėnesius; pagrindiniam tuneliui iškasti prireiks dar metų.

Kartkartėmis Turis naktį paslapčia nusigaudavo į miestelį aplankyti saviškių ir, užkirtęs karštų motinos valgių, permiegodavo šiltoje lovoje; tuomet namie visados būdavo ištaisoma puota. Bet tik žiemai baigiantis jam pirmąkart prireikė tunelio atšakos. Gausus, iki dantų ginkluotas karabinierių patrulis pravažiavo Belos gatve; keturi Turio asmens sargybiniai, pasislėpę gretimuose namuose, buvo pasirengę stoti į mūšį, bet patrulis pranyko. Vis dėlto vyrai baiminosi, kad grįžęs dalinys gali užpulti Giljanų namus. Taigi Turis pro

liuką tėvų miegamajame nusileido į tunelį.

Atšakos anga buvo užmaskuota mediniu skydu, uždrėbtu gero sprindžio storio žemės sluoksniu, kad kasusieji pagrindinį tunelį nežinotų apie jos buvimą. Nukasęs žemes, Turis nukėlė medinį diską ir per penkiolika minučių ankštu tuneliu nušliaužė iki Veneros namų. Tunelio anga baigėsi virtuvėje ir buvo uždengta didžiule geležine virykle. Turis pabeldė į liuką sutartą ženklą ir ėmė laukti, paskui dar sykį pabeldė.

Kulkų jis nebijojo, bet šitoje tamsoje jam buvo baugu. Pagaliau jis išgirdo krebždant, ir liukas prasivėrė. Iki galo jo atidaryti nebuvo galima - trukdė viryklė - tad jam teko prasisprausti pro atsivėrusį plyšį. Galop jis kniūbsčias iššliaužė ant Veneros virtuvės grindų.

Buvo vidurnaktis, bet Venera, gedėdama vyro, vis dar buvo apsirengusi tą pačią laisvą juodą suknelę, nors nuo jo žūties jau buvo praėję treji metai. Ji buvo basa, ir keldamasis nuo grindų Turis pamatė, kad jos kojų oda nepaprastai balta - visiška priešingybė rudam, įdegusiam veidui ir juodiems it anglis, šiurkštiems, garbanotiems plaukams. Pirmąsyk Turis pastebėjo, kad jos veidas ovalus ir neplatus, kaip daugelio vyresnių miestelio moterų, o tamsiai rudose akyse - mažyčiai juodi taškeliai, kurių lig tol niekad nebuvo matęs.

Rankose ji laikė kibirėlį žioruojančių anglių, tarsi ketintų išpilti jas pro atvertą langą. Ji ramiai išbėrė anglis atgal į viryklę ir uždengė liuką. Venera atrodė šiek tiek išsigandusi.

– Aš čia tik todėl, kad gatvėmis slankioja patrulis, - nuramino ją Turis. - Kai karabinieriai grįš į savo kareivines, išeisiu. Nesijaudink, gatvėje mano draugai.

Jie ėmė laukti. Venera išvirė jam kavos, ir juodu pradėjo šnekučiuotis. Ji pastebėjo, kad jo judesiai visai ne nervingi kaip jos velionio vyro. Jis nežvilgčiojo pro langus, neįsitempdavo išgirdęs gatvėje netikėtą triukšmą ir atrodė visiškai ramus. Venera nežinojo, kad jis sąmoningai šitaip elgiasi, nes buvo girdėjęs jos pasakojimų apie velionį vyrą ir nenorėjo kelti nerimo savo tėvams, ypač motinai. Nuo jo dvelkė tokiu pasitikėjimu savimi, kad netrukus ji pamiršo jam gresiantį pavojų, ir juodu lyg niekur nieko plepėjo apie nedidelius miestelio įvykius.

Venera paklausė, ar jis gaudavęs maistą, kurį ji retkarčiais siųsdavo jam į kalnus. Jis padėkojo ir papasakojo, kaip su savo vyrais puldavo prie ryšulių su maistu, tarsi tai būtų Trijų Karalių dovanos, kaip vyrai gyrė jos pyragus. Jis tik nutylėjo, kad kai kurie vyrai šiurkščiai juokavo - girdi, jei ji tokia pat gera lovoje, kaip prie puodų, tai ji auksas, o ne moteris.

Visą tą laiką Turis įdėmiai ją stebėjo. Ji nebuvo tokia draugiška kaip paprastai, nerodė to švelnumo, kaip visuomet būdavo žmonėms matant, ir jam dingtelėjo, ar nebus kuo užgavęs. Kai pavojus praėjo ir jam reikėjo išeiti, juodu atsisveikino šaltokai.

Po dviejų savaičių Turis vėl pas ją atėjo. Žiema ėjo į pabaigą, bet kalnuose siautė vėtra, koplytėles pakelėse merkė lietus. Lindėdamas oloje, Turis svajojo apie motinos valgius, karštą vonią, minkštą lovą kambaryje, kuriame užaugo. Didžiai jo nuostabai, į šias svajas įsipynė ir baltos Veneros kojos. Sutemus jis sušvilpęs sukvietė savo sargybinius ir patraukė į Monteleprę. Šeima džiaugsmingai jį sutiko. Motina puolė virti jo mėgstamų patiekalų ir tuo pat metu paruošė jam karštą vonią. Tėvas įpylė taurelę anyžinės, bet tuo metu Turio žvalgas atėjęs pranešė, kad miestą apsupęs karabinierių patrulis, o pats viršila su kuopa vyrų iš Belampo kareivinių tuoj užpulsią Giljanų namus.

Pro liuką spintoje Turis įlindo į tunelį. Jis buvo permirkęs nuo lietaus; Turis aplipo žemėmis, šliaužti buvo sunku. Kai galų gale atsidūrė Veneros virtuvėje, visi drabužiai buvo purvini, veidas juodas.

Jį pamačiusi Venera pradėjo juoktis - Turis dar nebuvo girdėjęs jos juokiantis.

– Tu panašus į maurą, - tarė ji, ir Turis tą akimirką vaikiškai užsigavo - gal todėl, kad sicilietiškuose lėlių teatro vaidinimuose maurai visuomet būdavo vaizduojami kaip nenaudėliai - išeina, kad ji mato ne didvyrį, kurio gyvybei gresia pavojus, o netikšą. O gal jį įskaudino tai, kad tas jos juokas sugriovė jo slaptą troškimą.

– Aš pripildysiu vonią vandens, galėsi išsiprausti, - pamačiusi, kad kažkuo jį užgavo, tarė Venera. - Galėsi apsivilkti mano vyro drabužiais, o aš išvalysiu tavuosius.

Ji tikėjosi, kad jis prieštaraus, kad šitokio pavojaus akimirką bijos maudytis. Jos vyras būdavo toks nervingas, kai ją aplankydavo, kad niekados nenusirengdavo, visuomet laikydavo pistoletus po ranka. Bet Turis tik nusišypsojo jai, nusivilko savo sunkųjį švarką ir kartu su pistoletais padėjo ant medinės skrynios, kurioje Venera laikė malkas.

Nemažai laiko praėjo, kol sušilo vanduo ir ji pripylė skardinę vonią. Moteris pavaišino jį kava ir, kol jis gėrė, - įdėmiai jį apžiūrinėjo. Gražus kaip angelas, - pamanė Venera, bet ji neapgaudinėjo savęs. Jos vyras irgi buvo ne mažiau gražus, bet jis žudė žmones. O karabinierių kulkos ganėtinai jį subjaurojo, - dingtelėjo apmaudi mintis. Neverta įsimylėti vyrą dėl gražaus veido, bent jau Sicilijoje. Kaip ji tada raudojo, nors širdies gilumoje pajuto neapsakomą palengvėjimą. Kai jis pasidarė plėšiku, jo neišvengiamai laukė žūtis, ir ji kiekvieną dieną vylėsi, kad jis mirs kalnuose ar kokiame tolimame miestelyje, tačiau jį nušovė jos akyse.

Nuo tada ji negalėjo atsikratyti gėdos - ne todėl, kad jis buvo plėšikas, bet todėl, kad mirė negarbingai, ne kaip narsuolis. Jis pasidavė, maldavo pasigailėjimo, ir karabinieriai jį sušaudė jai matant. Ačiū Dievui, duktė nematė, kaip buvo nužudytas jos tėvas - Viešpats suteikė bent jau šią malonę.

Venera pastebėjo, kad Turis žiūri į ją su žiburėliais akyse, išduodančiais geismą. Tas žvilgsnis jai buvo gerai pažįstamas - šitaip į ją žiūrėdavo jos velionio vyro bendrininkai. Bet Venera žinojo, kad Turis niekad nemėgins su ja permiegoti - gerbdamas savo motiną ir ją, Venerą, už tai, kad pasiaukojo, leisdama kasti tunelį į savo namus.

Ji išėjo iš virtuvės į nedidelę svetainę, kad Turis galėtų vienas išsimaudyti. Jai išėjus, Turis išsirengė ir įlipo į vonią. Nuo minties, kad jis nuogas, o netoliese moteris, jam kilo geismas. Jis nepaprastai rūpestingai nusiprausė, paskui apsirengė Veneros vyro drabužiais. Kelnės buvo trumpokos, o marškiniai per krūtinę kiek siauri, tad jis nesusisagstė jų viršuje. Rankšluosčiai, kuriuos ji sušildė padėjusi palei krosnį, buvo ne ką didesni už pašluostes, tad jis prastai nusišluostė; dabar jis pirmąkart suvokė, kokia ji neturtinga, ir nutarė per motiną atsiųsti jai pinigų.

Jis sušuko Venerai, kad jau apsirengė, ir ji grįžo į virtuvę.

– Betgi tu neišsiplovei galvos, - nužvelgusi Turį tarė jinai. - Tavo plaukuose driežai prisikrovė lizdų, - ji kalbėjo griežtu tonu, bet taip, kad jis pajustų jos švelnumą ir neįsižeistų. Lyg kokia močiutė ji perbraukė ranka per susivėlusius plaukus, o paskui paėmė už rankos ir nusivedė prie praustuvės.

Ta galvos vieta, kurią palietė jos ranka, rodės, skleidžia šilumą. Turis iškart pakišo galvą po čiaupu, ji paleido vandenį ir ištrynė plaukus geltonu skalbiamu muilu, mat kitokio neturėjo. Keletą kartų ji kūnu ir kojomis lengvai prie jo prisilietė, ir staiga jam kilo noras palytėti jai krūtinę, minkštą pilvą.

Išplovusi galvą, Venera liepė jam atsisėsti ant juodos virtuvinės kėdės ir energingai ištrynė plaukus apskurusiu, šiurkščiu rankšluosčiu. Turio plaukai buvo tokie ilgi, kad krito ant marškinių apykaklės.

– Tu panašus į anglų lordą vagišių, kuriuos rodo filmuose, - tarė ji. - Gausiu tave apkirpti, bet tik ne

virtuvėje - plaukų prikris į puodus ir sugadins tau vakarienę. Eime į kambarį.

Tas jos griežtumas Turį juokino. Ji vaizdavo kokią tetą ar motiną, tarsi stengtųsi neparodyti kokio švelnesnio jausmo. Turis juto, kad po šia kauke slypi geismas, bet prisibijojo, nes šioje srityje buvo žalias ir nenorėjo apsijuokti. Padėtis panėšėjo į partizaninį karą kalnuose - jis nesusikaus, kol visi koziriai nebus jo rankose, nes teritorija neišžvalgyta. Kita vertus, po pastarųjų metų, kai jis ne tik vadovavo būriui, bet ir žudė žmones, ta įgimta vaikiška baimė jam pačiam atrodė juoko verta; moteriai atstumus, smūgis jo „aš“ nebebūtų toks skaudus. Nors Turis garsėjo skaistybe, jis su draugais jau buvo lankęsis Palermo viešnamiuose, bet tai buvo anksčiau, kai dar nebuvo tapęs nusikaltėliu, save gerbiančio būrio vadu ir neįsivaizdavo esąs romantiškas didvyris, kuris, aišku, niekados to nedarytų.

Venera nusivedė jį į mažytę svetainę, prigrūstą minkštų baldų ir stalelių juodais lakuotais viršais, ant kurių stovėjo nuotraukos - velionių vyro ir dukters, Veneros su šeima. Nuotraukos buvo ovaliuose juodo medžio rėmeliuose, parudavusios nuo laiko. Turis nustebo, pamatęs, kokia graži Venera buvo tais ankstesniais, laimingesniais laikais, ypač tose nuotraukose, kur vilkėjo gražiais jaunatviškais drabužiais. Turiui į akį itin krito fotografija, kurioje ji buvo viena, apsirengusi tamsiai raudona suknute, ir jam dingtelėjo mintis, kiek nusikaltimų turėjo padaryti jos vyras, kad parūpintų jai tokių apdarų.

– Nežiūrėk į tas nuotraukas, - liūdnai šyptelėjusi tarė Venera. - Tais laikais aš maniau, kad pasaulis gali padaryti mane laimingą.

Turis suprato: ji atsivedė jį į šį kambarį dar ir tam, kad jis pamatytų šias nuotraukas.

Pastūmusi koja taburetę iš kambario kertės, Venera liepė Turiui ant jos atsisėsti. Iš dailios odinės auksu išmuštos dėželės ji paėmė žirkles, skustuvą ir šukas - plėšiko Kandelerijos grobį, kadaise per Kalėdas parneštą namo - o paskui iš miegamojo atsinešė baltą paklodę, kurią užmetė Turiui ant pečių. Šalia savęs ant stalelio Venera pasidėjo medinį dubenėlį.

Pro šalį pravažiavo džipas.

– Atnešti iš virtuvės pistoletus? Gal tuomet jausies saugesnis?

Turis, iš pažiūros nė kiek nesunerimęs, ramiai į ją pažvelgė. Jis nenorėjo išgąsdinti šių namų šeimininkės.

Juodu suprato, kad pilnas karabinierių džipas važiuoja pulti Giljanų namo. Bet Turis vienas težinojo dar kai ką: jei karabinieriai ateis čia ir mėgins įsilaužti pro užremtas duris, Pišiota su savo vyrais juos visus išguldys; be to, išeidamas iš virtuvės, jis užstūmė viryklę ant liuko, kad niekas negalėtų jo pakelti.

– Ne, - švelniai palytėjęs jos ranką atsakė Turis. - Pistoletų nereikia - nebent ketini perrėžti man gerklę tuo skustuvu.

Abu nusijuokė. Tuomet ji pradėjo kirpti - iš lėto, rūpestingai suėmusi sruogą, nurėždavo ją žirklėmis ir padėdavo į medinį dubenėlį. Turis sėdėjo ramutėlis ir, apkerėtas žirklių čerškėjimo, spoksojo į kambario sienas, ant kurių kabojo didžiuliai Veneros vyro, garsiojo plėšiko Kandelerijos, portretai. Garsaus tik šiame Sicilijos kampelyje, - pamanė Turis, nes, būdamas išdidus kaip visi jauni žmonės, mintyse jau lygino save su velioniu plėšiku.

Rutilo Kandelerijos būta gražaus vyro. Aukštą kaktą dengė garbanoti kaštoniniai plaukai - įdomu, ar žmonos kirpti - knietėjo Turiui. Veidą puošė vešlūs tamsiai geltoni ūsai, kurie jį sendino, nors jam tebuvo trisdešimt penkeri, kai nušovė karabinieriai. Dabar jo veidas žvelgė iš ovalaus portreto bemaž geraširdiškai tarsi laimindamas, tik akys ir lūpos bylojo apie žiaurų Kandelerijos būdą. Turis įžvelgė tame veide ir kažkokį

nuolankumą, tarsi Kandelerija žinotų, kokia lemtis jo laukia: kaip ir kiekvieną, kuris pakels ranką prieš pasaulį ir ką užsigeidęs jėga, žudymais iš jo plėš, kaip ir kiekvieną, kuris susikuria savo įstatymus ir mėgina jais valdyti visuomenę, jį galop ištiks netikėta žūtis.

Medinis dubenėlis pildėsi žvilgančių rudų plaukų, susivėlusių į kuokštus, panašius į paukštelių lizdus. Turis juto, kaip prie nugaros prisispaudžia Veneros kojos; pro šiurkščią medvilnę prasimušė jos kūno karštis. Kai stovėdama iš priekio ji kirpo plaukus nuo kaktos, Venera laikėsi atokiai jo kojų, bet kai gavo pasilenkti, krūtimis ko neperbraukė jam per lūpas, ir nuo stipraus švaraus jos kūno kvapo Turiui kaito veidai, tarsi jis stovėtų priešais krosnį, o portretus ant sienos matė lyg pro miglą.

Venera pasisuko norėdama padėti į dubenėlį plaukų kuokštą, akimirką stangri jos šlaunis prisiglaudė jam prie rankos ir jam pasirodė, kad net pro storą juodą audeklą junta šilkinę jos odą. Turis visas įsitempė, Venera dar smarkiau prisiglaudė.

– Ar mes nepanašūs į Samsoną ir Dalilą? - juokais paklausė Turis, kad susiturėtų neužkėlęs jai padurkų ir neapglėbęs tų apskritų šlaunų.

Ji staiga žengtelėjo atatupsta, ir Turis nustebo, pamatęs jos skruostais riedant ašaras. Jis instinktyviai apkabino ją ir prisitraukė arčiau; Venera iš lėto ištiesė ranką ir padėjo sidabrines žirkles ant dubenėlį pripildžiusių rudų plaukų kupetėlės.

Staiga jis pakišo rankas po juoda gedulo suknute ir apglėbė šiltas šlaunis. Venera pasilenkė ir apžiojo jam lūpas, tarsi ketindama jas praryti. Jų švelnumas buvo lyg ta žarija, kuri akimirksniu pavirto gyvuliška aistra; Venerai ją kurstė treji našlystės metai be vyro glamonių, Turiui - saldus geismas jaunuolio, niekad nepatyrusio moters meilės, vien pirktas kekšės paslaugas.

Tą pirmąją akimirką Turis prarado bet kokią nuovoką. Sodrus Veneros kūnas degė tropiniu karščiu, kuris persmelkė jį iki kaulų. Jis net neįsivaizdavo, kad jos krūtys tokios didelės - juoda našlės suknia sumaniai jas slėpė. Išvydus tuos ovalius sviedinius, kraujas tvoskė jam į galvą. Jie išsyk išgriuvo ant grindų ir ėmė glamonėtis, tuo pat metu nusirengdami. „Turi, Turi**, - be paliovos šnabždėjo ji lyg skausmo draskoma.

Turis tylėjo - jis smegte prasmego kvapiame, karštame, sodriame jos kūne. Kai juodu baigė, Venera nusivedė jį į miegamąjį, ir jie dar kartą pasimylėjo. Jos kūnas teikėjam neįtikėtiną pasitenkinimą; Turis ko neišsigando šitaip strimgalviškai pasidavęs aistrai, ir jį guodė tik tai, kad Venera jai pasidavė dar beatodairiškiau.

Kai Turis užmigo, ji ilgai žvelgė į jo veidą - iš baimės nebepamatyti jo gyvoji stengėsi įsidėmėti jo veidą taip, kad amžinai prisimintų. Mat ji nepamiršo paskutiniosios nakties prieš vyro mirtį: pasimylėjus ji nusisuko ir paskui niekaip negalėjo prisiminti tos saldžios išraiškos, kuri jo, kaip ir kiekvieno vyro, veide pasirodydavo po glamonių. O nusisuko ji tuokart todėl, kad negalėjo pakęsti nervingos vyro baimės, kuri jį persekiodavo grįžus į namus, tos neapsakomos baimės įkliūti į pinkles, neleisdavusios jam sudėti akių; ji negalėjo pakęsti, kaip jis krūpčiodavo, kai ji pasikeldavo nuo lovos virti ar atlikti namų ruošos darbą. Dabar ji stebėjosi Turio ramumu, už kurį jį mylėjo. Kitaip negu velionis vyras, jis nepasiėmė į lovą pistoletų, nesustojo glamonių įkarštyje - bene išgirs krebždant tamsoje tūnančius priešus, nerūkė, negėrė, nepasakojo apie jį kamuojančias baimes. Turis kalbėjo švelniai, o mylėjosi pamiršęs visus pavojus, visiškai atsidavęs aistrai.

Venera be garso išlipo iš lovos; Turis net nepajudėjo. Mažumą palaukusi ji nuėjo į virtuvę ir paruošė savo gardžiausią patiekalą.

Rytą Turis išėjo iš jos namų pro priekines duris - iš pažiūros nerūpestingai, bet pasikišęs pistoletus po švarku. Turis pasakė jai neužsuksiąs atsisveikinti su motina ir paprašė Veneros perduoti esąs gyvas ir sveikas.

Jo drąsa nustebino Venerą; ji nežinojo, kad miestelyje jis turi nedidelę armiją, nepastebėjo, jog prieš išeidamas kelias minutes laikė praviras duris, įspėdamas Aspaną - šis būtų nudėjęs karabinierius, jeigu jie būtų ėję pro šalį.

Jos bučinys atsisveikinant buvo toks drovus, kad net sukėlė graudulį.

– Kada vėl pas mane ateisi? - sukuždėjo ji.

– Kaskart aplankęs motiną užsuksiu pas tave, - pažadėjo jis. - Kalnuose kas vakarą apie tave svajosiu.

Išgirdus šiuos žodžius, Venerą užplūdo džiaugsmas - ji suprato padariusi jį laimingą.

Palaukusi iki vidurdienio ji nuėjo pas Turio motiną. Vos pamačiusi Veneros veidą, Marija Lombardo suprato, kas įvyko. Draugė atrodė dešimčia metų pajaunėjusi. Tamsiai rudose akyse žybčiojo juodi taškeliai, skruostus buvo užliejęs raudonis, ir pirmąsyk per bemaž ketverius metus ji vilkėjo ne juoda suknute. Tai buvo klostuota, aksomo kaspinais papuošta suknelė - tokiomis mergina puikuojasi prieš savo vaikino motiną. Marija Lombardo pajuto neapsakomą dėkingumą draugei už ištikimybę ir drąsą, o podraug pasitenkinimą, kad jos sumanymas taip nusisekė. Meilužė, kuri niekad neišduos jos sūnaus, kuri niekad nereikalaus vedybų - puiki išeitis Turiui. Marija Giljano nejautė jokio pavydo, nors sūnų mylėjo lyg vilkė savo jauniklį. Pavydas ją apėmė tik tada, kai Venera papasakojo sutaisiusi geriausią savo patiekalą - pyragą, kimštą triušiena ir aštraus, pipirų prikaišioto sūrio gabaliukais; Turis kirto už penkis vyrus ir dievažijosi kaip gyvas nieko gardesnio nevalgęs.

15 skyrius Net Sicilijoje, krašte, kuriame žmonės žudė vieni kitus su tuo nuožmiu įkarščiu, su kuriuo ispanai galabija bulius, kraugeriškas korleoniečių būdas visiems kėlė siaubą. Nesutariančios šeimos išnaikindavo viena kitą susivaidijusios dėl vieno alyvmedžio, kaimynai galėjo išžudyti vieni kitus todėl, kad kažkuris pasisėmė per daug vandens iš bendro šaltinio, vyras galėjo padėti galvą iš meilės, jei ilgesingai pažvelgdavo į kieno nors žmoną ar dukrą. Šiai beprotystei pasidavė net šaltakraujiški „draugų draugai“, tad įvairios jų organizacijos įnirtingai kariavo Korleonėje, kol donas Kročė jas sutaikė. Šiame miestelyje Stefanas Andolinis ir pelnė Fra Diavalo - Brolio Velnio - pravardę.

Išsikvietęs iš Korleonės, donas Kročė davėjam nurodymų. Jis turįs įstoti į Giljano būrį ir pelnyti jo vyrų pasitikėjimą. Būryje jis bus tol, kol sulauks dono Kročės nurodymų dėl tolesnių veiksmų. Tuo tarpu jis privaląs siųsti žinias apie tikrąjį Giljano pajėgumą ir Pasatempo bei Teranovos lojalumą. Pišiotos atsidavimas nekėlė jokių abejonių, tad Andolinis turėjo sužinoti silpnąsias šio jaunuolio puses. Jeigu pasitaikytų proga, Fra Diavalo turėjo nužudyti Giljaną.

Andolinis nesibijojo garsiojo Giljano. Be to, Andolinis, kaip itin retas italas, buvo rudaplaukis ir todėl manė, kad doros įstatymai jam negalioja. Kaip lošikas tariasi su savo sistema niekad nepralaimėsiąs, taip Andolinis tarėsi esąs toks gudrus, kad niekas niekad jo nepergudraus.

Jis išsirinko du jaunus picciotti - naujokus, besimokančius samdomo žudiko amato, kol kas nepriimtus į

„draugus“, bet besitikinčius sulaukti šios garbės. Jie trys su kuprinėmis ant pečių ir luparomis rankose leidosi į tas kalnų vietas, kuriose dažnai pasirodydavo Giljanas, ir, aišku, juos užtiko Aspano vadovaujamas patrulis.

Aspanas išklausė Stefano Andolinio pasakojimą bejausmiu veidu. Andolinis pasiguodė, girdi, karabinieriai ir saugumo policija jo iešką, nes jis nužudęs socialistų agitatorių Korleonėje. Tai buvo tiesa. Andolinis nutylėjo, kad saugumo policija ir karabinieriai neturėjo jokių įrodymų, jog tai jo darbas, ir ieškojo jo tik norėdami apklausti - ne įtariai ir priekabiai, o geranoriškai, nes juos spaudė donas Kročė. Andolinis dar pasakė Aspanui, kad dviejų su juo keliaujančių picciotti taip pat ieško policija kaip prisidėjusių prie tos žmogžudystės. Tai irgi buvo tiesa. Tačiau visa tai pasakodamas Andolinis juto be perstojo augantį nerimą.

Pišiota klausėsi jo, tarsi būtų sutikęs seną pažįstamą ar žmogų, apie kurį buvo daug girdėjęs.

Andolinis paaiškino atėjęs į kalnus su viltimi įstoti į Giljano būrį, o paskui metė savo kozirį: jį palaikąs net Giljano tėvas. Jis, Stefanas Andolinis, esąs didžiojo dono Vito Korleonės iš Amerikos pusbrolis. Pišiota linktelėjo galvą. Tikroji dono Vito Korleonės pavardė - Andolinis, - toliau klojo Stefanas, - jis gimė Korleonės miestelyje. Kai jo tėvą užmušė, o jį patį, visai dar vaiką, ėmė medžioti, jis pabėgo į Ameriką ir ten tapo garsiuoju Krikštatėviu. Kai donas Vitas grįžo į Siciliją atkeršyti tėvo žudikams, jis nusisamdęs ir jį, Stefaną Andolinį. Paskui jis nukakęs į Ameriką atsiimti atlyginimo. Ten jis sutikęs Giljano tėvą, kuris mūrijo donui naująjį namą Long Ailende, ir juodu susidraugavę. Prieš leisdamasis į kalnus, jis užsukęs į Monteleprę ir Salvatorė Giljanas vyresnysis jį palaiminęs.

Besiklausant Aspano veidas pasidarė mąslus. Šis žmogus rudais plaukais ir žudiko veidu nekėlė jam pasitikėjimo. Nepatiko jam ir abiejų Andolinį lydinčių picciotti išvaizda.

– Nusivesiu jus pas Giljaną, - tarė Aspanas, - bet kol jis baigs su jumis kalbėtis, laikykite luparas ant pečių.

Be mano leidimo jų nenusiimkite.

Stefanas Andolinis iki ausų išsišiepė ir kuo lipšniausiai tarė: – Aš tave pažinau, Aspanai. Aš tavim pasitikiu. Nuimk man nuo pečių luparą, o tavo vyrai gali paimti šautuvus iš mano picciotti. Neabejoju: kai pasikalbėsime su Giljanu, jis grąžins mums ginklus.

– Mes ne nešuliniai asilai, kad nešiotume jūsų ginklus - patys tąsykitės, - atrėžė Aspanas ir nusivedė juos kalnais į Giljano stovyklą prie uolos, nuo kurios buvo matyti Monteleprė.

Daugiau kaip penkiasdešimt vyrų palei uolą valė šautuvus, taisėsi įrangą; Giljanas atsisėdęs prie stalo dairėsi pro žiūronus.

Aspanas pasikalbėjo su Turiu ir tik tada paliepė atvesti naujokus. Viską papasakojęs vadui jis tarė: – Turi, jis man atrodo mažumą apipelijęs, - „pelėsis“ siciliečių kalboje reiškė šnipą.

– Ir tau atrodo, kad jau esi jį matęs? - paklausė Turis.

– Aš apie jį girdėjęs, - atsakė Aspanas. - Man atrodo, tarsi aš jį pažinočiau, bet rudaplaukių retai pasitaiko turėčiau prisiminti, jei išties jį pažįstu.

– Tu būsi girdėjęs apie jį iš Veneros, - ramiai tarė Turis. - Ji vadino jį „žudiku“ - nežinojo, kad jo pavardė Andolinis. Jinai ir man apie jį pasakojo. Jis įstojo į jos vyro būrį, o po mėnesio Kandelerija pateko į pasalą ir buvo karabinierių užmuštas. Venera irgi juo nepasitikėjo; sako, jis buvęs be galo klastingas.

– Nepasitikėkite tuo rudaplaukiu, - priėjęs įspėjo Silvestras. - Esu matęs, kaip jis atėjęs į karabinierių štabą Palerme akis į akį kalbasi su viršininku.

– Nueikite į Monteleprę ir atveskite čia mano tėvą, - paliepė Turis. - O kol kas tegul vyrai juos saugo.

Aspanas pasiuntė Teranovą atvesti vyresnįjį Giljaną, o pats nuėjo prie trijų atvykėlių, sėdinčių ant žemės.

Pasilenkęs jis paėmė Stefano Andolinio luparą; būrio vyrai apspito trijulę nelyginant vilkai pargriuvusią stirną.

– Neprieštarausi, jei palengvinsiu tau šio ginklo priežiūros naštą? - išsišiepęs paklausė Aspanas.

Stefanas Andolinis akimirką atrodė išsigandęs, jo veidą iškreipė grimasa, bet tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Pišiota numetė luparą vienam vyrui. Mažumą palaukęs ir įsitikinęs, kad jo vyrai pasirengę, jis pasilenkė paimti luparų iš Andolinio parankinių. Vienas jų, ne tiek iš piktumo, kiek iš baimės, nustūmė Aspaną į šalį ir uždėjo delną ant savo šautuvo. Akimirksniu Aspano rankoje sužvilgo peilis - judesys buvo toks nepastebimas, kaip gyvatės, išlašančios liežuvį. Aspanas metėsi į priekį, ir peilis perrėžė Andolinio palydovui gerklę. Vaiskų kalnų orą nudažė rausva kraujo čiurkšlė, ir picciotto susmuko ant šono. Aspanas jį apsižergė ir vienu greitu judesiu pribaigė, o paskui spyriais nurideno lavoną į lomą.

Per tą laiką Giljano vyrai pašokę ant kojų nukreipė savo šautuvus į Andolinį ir jo parankinį. Andolinis sėdėdamas ant žemės iškėlė rankas ir maldaujamai apsidairė, bet antrasis picciotto puolė prie savo luparos ir norėjo iš jos iššauti; Pasatempas išsišiepęs iš malonumo ištuštino visą pistoleto apkabą jam į galvą. Nuo kalnų atsimušė šūvių aidas. Visi sustingo, tik išbalęs Andolinis tirtėjo iš baimės, matydamas į save nukreiptą Pasatempo pistoletą.

– Sunaikinkite lavonus, - nuo uolos atbrailos pasigirdo ramus Turio balsas, - o žudiką pririškite prie medžio, kol ateis mano tėvas.

Suvynioti į bambukinius tinklus lavonai buvo numesti į tarpeklį, o iš paskos pagal seną prietarą buvo nuridenti akmenys, kad nepasklistų dvokas. Šią užduotį įvykdė Pasatempas, kuris palaidodavo apiplėštas aukas. Turis nuolatos tramdė savo pasidygėjimą Pasatempu - kad ir kaip stengdamasis, jis negalėjo įsivaizduoti to žvėries riteriu.

Jau sutemus, bemaž septynioms valandoms praėjus, Turio tėvas pagaliau buvo atvestas į stovyklą. Stefaną Andolinį vyrai atrišo nuo medžio ir atlydėjo į žibaliniais žibintais apšviestą olą. Pamatęs, kaip graudžiai atrodo Andolinis, Turio tėvas supyko: – Šis žmogus - mano draugas, - tarė jis sūnui. - Mudu drauge dirbome Krikštatėviui Amerikoje. Aš pasakiau jam, kad gali atėjęs stoti į jūsų būrį ir kad su juo bus gerai elgiamasi. Atsiprašau, - paspaudęs ranką Andoliniui pasakė jis. - Mano sūnus bus kažką blogai supratęs ar prisiklausęs apie tave kažkokių paskalų.

Sunerimęs vyresnysis Giljanas nutilo: senas jo draugas buvo toks persigandęs, kad vos laikėsi ant kojų.

Andolinis neabejojo, kad jį užmuš. Tai, kas įvyko, tebuvo farsas. Jam ėmė skaudėti sprandą, įsitempusį belaukiant, kada į jį susmigs kulkos. Jis ko neapsiverkė šitaip beprotiškai surizikavęs ir neįvertinęs Giljano. Jį pritrenkė toks greitas susidorojimas su dviem parankiniais.

– Turi, ar dažnai tavęs ko nors prašau? - pajutęs, kad draugui gresia mirtinas pavojus, prabilo vyresnysis Giljanas. - Jeigu turi ką prieš šj žmogų - dovanok jam ir paleisk jį. Amerikoje jis gerai su manim elgėsi, atsiuntė tau dovaną krikštynoms. Aš juo pasitikiu ir didžiai vertinu jo draugystę.

– Dabar, kai patvirtinai jo asmenybę, su juo bus elgiamasi kaip su garbingu svečiu, - pažadėjo Turis. - Jeigu jis nori tapti mano būrio nariu - mielai jį priimsime.

Tėvui davė arklį parjoti į Monteleprę, kad galėtų permiegoti naktį savo lovoje. Jam išvykus, Turis prie keturių akių kreipėsi į Stefaną Andolinį: – Žinau apie tave ir Kandeleriją. Tu buvai Kročės šnipas, kai įstojai į Kandelerijos būrį. Po mėnesio jį nužudė. Jo našlė tave prisimena. Iš to, ką ji man papasakojo, aš be jokio vargo supratau, kas nutiko. Mes, siciliečiai, lengvai sprendžiame išdavysčių galvosūkius. Nusikaltėlių gaujos nyksta. Valdžia pasidarė nuostabiai gudri. Aš sėdžiu ant savo kalno ir kiaurą dieną mąstau. Mąstau apie Palermo valdžią - lig šiol ji niekad nebuvo tokia gudri. Paskui sužinau, kad Romos teisingumo ministras ir donas Kročė eina išvien. O mudu su tavim žinome, kad ko jau ko, bet gudrumo donui Kročei nestinga. Išeina, kad ne kas kitas kaip jis Romos užsakymu naikina banditus. Taigi aš ir mąstau: netrukus ateis eilė dono Kročės šnipams aplankyti ir mane. Aš vis laukiu ir suku galvą, kodėl donas taip ilgai delsia. Nors tai nėra labai kuklu, bet žinau esąs geidžiamiausias laimikis. O šiandien pamatau jus tris pro savo žiūronus ir pagalvoju: Ėhė, dar vienas samdomas žudikas! Malonu bus jį išvysti. Vis tiek aš turiu tave nudėti. Nenoriu liūdinti tėvo, tad tavo lavonas dings be pėdsakų.

Iš to įsiūčio Stefanas Andolinis net pamiršo savo baimę.

– Tu apgausi savo tėvą?! - suriko jis. - Tai koks tu sicilietis, koks tu sūnus? - jis nusispjovė ant žemės. - Tai užmušk mane ir garmėk tiesiai į pragarą!

Pišiota, Teranova ir Pasatempas taip pat buvo apstulbinti, jau nebe pirmą kartą. Giljanas, kuris buvo nepaprastai garbingas, kuris didžiavosi tuo, kad visuomet tesi savo žodį, kuris visuomet reikalaudavo teisingumo visiems, staiga pasielgė, jų akimis žiūrint, niekšiškai. Jie neprieštaravo, kad jis nužudytų Andolinį - jiems buvo nė motais, jei jis užmuštų šimtą ar visą tūkstantį andolinių. Tačiau jiems atrodė nedovanotina, kad jis laužo tėvui duotą žodį ir jį apgauna. Kapralas Silvestras, ko gera, vienintelis supratęs Giljaną, tarė: – Jis negali statyti į pavojų mūsų visų gyvybių tik todėl, kad jo tėvas minkštos širdies.

– Susitaikyk su Dievu, - ramiai paliepė Andoliniui Turis ir galvos mostu pasišaukė Pasatempą. - Gauni tam penkias minutes.

Rudi Andolinio plaukai pasišiaušė.

– Prieš nužudydamas mane pasikalbėk su abatu Manfredžiu, - karštligiškai tarė jis.

Turis didžiai nustebęs į jį pažvelgė.

– Kadaise tu sakei abatui esąs skolingas jam paslaugą, - berte bėrė žodžius rudis. - Sakei, kad jis gali prašyti tavęs, ko tik panorės.

Turis puikiai prisiminė savo pažadą. Kaip apie jį sužinojo šis vyras?

– Eime pas jį - jis paprašys, kad paliktum mane gyvą, - nesiliovė maldavęs Andolinis.

– Turi, praeis dar viena diena, kol pasiuntinys nusigaus iki vienuolyno ir parneš iš jo atsakymą, - su panieka balse tarė Aspanas. - Nejaugi abatas tau svarbiau negu tavo tikras tėvas?

Turis dar sykį apstulbino taręs: – Suriškite jam rankas, o kojas supančiokite taip, kad galėtų eiti, bet ne bėgti. Duokit man dešimties vyrų apsaugą. Aš pats nusivesiu jį į vienuolyną, ir jeigu abatas neprašys, kad palikčiau jį gyvą, galės atlikti paskutinę savo išpažintį. Aš jį nudėsiu, o lavoną duosiu palaidoti vienuoliams.

*** Giljanas su savo būriu atvyko prie vienuolyno vartų švintant, kai vienuoliai ėjo dirbti į laukus. Turis šypsodamas juos stebėjo. Nejaugi dveji metai tepraėjo nuo tada, kai jis traukdavo į laukus su šiais dvasininkais, vilkėdamas rudu apsiaustu, su suglamžyta juoda amerikietiška skrybėle ant galvos? Jis prisiminė, koks juokingas pats sau tuomet atrodydavo. Kas tada būtų galėjęs pagalvoti, kad jis pasidarys toks nuožmus? Jį suėmė tų senų taikių darbo laukuose dienų ilgesys.

Pats abatas ėjo prie vartų jų pasitikti. Belaisviui žengtelėjus į priekį, aukštoji juodai apsitaisiusi žmogysta stabtelėjo, o paskui džiaugsmingai išskėtė rankas. Stefanas Andolinis pripuolęs apkabino senuką, pabučiavo į vieną žandą, į kitą ir tarė: – Tėve, šie žmonės ketina mane nužudyti, tu vienintelis gali mane išgelbėti.

Abatas linktelėjo galvą ir apkabino priėjusį Turį. Šis iškart viską suprato. Andolinis ištarė žodį „tėve“ ne kaip tikintysis, besikreipiąs į savo kunigą, o kaip sūnus, kalbąs su savo gimdytoju.

– Aš prašau šio vyro gyvybės - tegul tai būna paslauga man, - tarė abatas.

Turis atrišo Andoliniui rankas ir kojas.

– Jis jūsų, - pasakė Turis.

Andolinis vos laikėsi ant kojų, nusilpęs nuo tos staiga apleidusios jį baimės. Menkutis abatas jį prilaikė.

– Eime į mano valgomąjį, - kreipėsi jis į Turį. - Pavalgydinsiu tavo vyrus, o mes trys galėsime aptarti, ką reikia daryti.

Jis atsigręžė į Andolinį ir tarė: – Brangusis sūnau, pavojus tau dar nepraėjo. - Ką pamanys donas Kročė visa tai sužinojęs? Mes turime visi pasitarti, kaip tave išgelbėti nuo pražūties. *** Trys vyrai patogiai atsisėdo nedidelėje abato svetainėje. Abato svečiams vienuoliai atnešė duonos ir sūrio.

Abatas liūdnai šypsodamas atsigręžė į Turį.

– Viena iš daugelio mano nuodėmių. Jaunas būdamas paleidau jį į pasaulį. Niekas nežino, kokios pagundos Sicilijoje tyko kunigo. Aš joms neatsispyriau. Skandalas buvo užglaistytas, o jo motina ištekėjo už Andolinio. Suplojęs nemenką sumą sugebėjau padaryti karjerą. Tačiau niekas negali nuspėti, kokių išdaigų iškrės dangus. Mano sūnus užaugęs tapo žudiku, ir aš turiu nešti šį kryžių, nors ir pats esu padaręs daugybę nuodėmių, už kurias privalėsiu atsakyti.

Abatas atsisuko į Andolinį ir jau kitokiu balsu tarė: – Įdėmiai manęs klausyk, sūnau. Jau antrą kartą aš išgelbėjau tau gyvybę. Privalai suprasti, kad nuo šiol pirmiausia turi būti ištikimas Giljanui. Pas doną grįžti tu negali. Jis pagalvos: kodėl Turis pasigailėjo tavęs, o anuos du nudėjo? Jis įtars, kad juos išdavei, ir tau bus galas. Privalai viską prisipažinti donui ir prašyti, kad leistų tau pasilikti Giljano būryje. Pasakyk, kad teiksi jam žinias ir būsi tarpininkas tarp „draugų“ ir Giljano būrio. Aš pats nukaksiu pas doną Kročę ir išaiškinsiu šio sprendimo pranašumus. Dar pasakysiu jam, kad būsi ištikimas Giljanui, bet tai jam nepakenks. Jis manys, kad išduosi šį žmogų, kuris dovanojo tau gyvybę.

Bet žinok: jei sulaužysi ištikimybę Giljanui, aš prakeiksiu tave amžinai smilkti pragare. Tu nusineši į karstą tėvo prakeikimą. - Abatas vėl kreipėsi į Turį. - Tad dabar prašau tave antros paslaugos, brangusis Turi Giljanai. Priimk mano sūnų į savo būrį. Jis kausis už tave, vykdys visus tavo paliepimus ir prisiekiu: bus tau ištikimas.

Turis įtemptai svarstė. Jis neabejojo ilgainiui pelnysiąs Andolinio prisirišimą, matė, koks atsidavęs savo tėvui abatui šis vyras. Taigi tikimybė, kad Andolinis jį išduos, buvo menka, be to, nuo to buvo galima apsidrausti. Stefanas Andolinis galėtų būti vertingas žmogus kovinėse būrio operacijose ir netgi vertingesnis kaip žinių apie dono Kročės imperiją šaltinis.

– O ką tu pasakysi donui Kročei? - paklausė Turis.

– Aš pats pakalbėsiu su donų, - mažumą pamąstęs tarė abatas. - Aš turiu jam įtakos. O paskui pasižiūrėsime.

Tad ar priimsi mano sūnų į savo būrį?

– Taip, duodu jums žodį, - atsakė Turis. - Bet jeigu jis mane išduos, nespėsite pasimelsti, kai jis jau smilks pragare. *** Stefanas Andolinis gyveno pasaulyje, kuriame žmonės menkai pasitiki vieni kitais; gal todėl jo veidas virto žmogžudžio kauke. Jis žinojo, kad nuo šiol panėšės į akrobatą, nuolatos svyruojanti ant mirties lyno.

Nepavojingo pasirinkimo nebuvo. Jį guodė tik tai, kad gailestingumas, kuris dvelkė nuo Giljano, jį išgelbėjo. Bet iliuzijų jis neturėjo. Turis Giljanas buvo vienintelis žmogus, kurio jis bijojo.

Nuo tos dienos Stefanas Andolinis tapo Giljano būrio nariu; ateityje jis taip išgarsėjo savo žiaurumu ir pamaldumu, kad Brolio Velnio pravardė skambėjo visoje Sicilijoje. Jo pamaldumas pasireiškė tuo, kad kiekvieną sekmadienj jis eidavo į mišias, dažniausiai į Vilabos miestelį, kurio bažnyčioje kunigavo tėvas Benjaminas. Klausykloje sėdinčiam kunigui jis atskleisdavo paslaptis apie Giljano būrį, kad jas perduotų Donui Kročei, bet tik tas, kurias liepdavo pasakoti Turis.

3 Krusifiksas (it.)

III KNYGA Maiklas Korleonė 1950 m.

16 skyrius Apsukęs Trapanio miestą, fiatas pasuko pajūriu vedančiu keliu. Maiklas Korleonė ir Stefanas Andolinis privažiavo prie vienos iš didžiausių vilų su trim prisišliejusiais pastatais. Vilą juosė siena, tik iš jūros pusės joje buvo tarpas; vartus saugojo du sargybiniai, o kiek atokiau Maiklas išvydo apkūnų vyrą, apsirengusį drabužiais, nesiderinančiais prie šio gamtovaizdžio: nertiniu trumpomis rankovėmis ir atviru kaklu, sportiniu švarku ir laisvomis kelnėmis. Juodviem belaukiant, kada atsidarys vartai, Maiklas išvydo, kaip šypsena pasklinda plačiu vyriškio veidu, ir apstulbęs atpažino Piterį Klemencą.

Amerikoje Klemenca buvo pagrindinis Maiklo tėvo pagalbininkas. Ką jis čia veikia? - dingtelėjo Maiklui.

Paskutinį kartą Maiklas matė Piterį tą lemtingąjį vakarą, kai šis paslėpė pistoletą, kuriuo jis nužudė policijos kapitoną ir „Turką“ Solocą. Maiklas prisiminė, kaip apgailestavo ir nuliūdo Klemenca prieš daugiau nei dvejus metus, kai jis pasišovė įvykdyti mirties bausmę. Dabar storulis nuoširdžiai nudžiugo išvydęs Maiklą ir, išvilkęs jį iš mažyčio fiato, ko nesutraiškė, apglėbęs kaip meškinas.

– Kaip malonu tave matyti, Maiklai! Seniai norėjau tau pasakyti, kaip tavim didžiuojuosi. Puikiai padirbėjai! Dabar visos tavo bėdos baigėsi. Po savaitės grįši pas saviškius, tau bus ištaisytos prašmatnios vaišės.

Visi tavęs laukia, Maiklai, - Klemenca laikė apglėbęs jį stambiomis rankomis, su meile žvelgė jam į veidą ir mintyse vertino. Maiklas nebebuvo jaunasis karo didvyris. Per Sicilijoje praleistus metus vaikinas išaugo į vyrą; jo veidas nebeišduodavo jausmų - buvo išdidus ir neperprantamas, kaip tikro siciliečio. Klemenca suprato: Maiklas jau gali užimti prideramą vietą Korleonių šeimoje.

Maiklas džiaugėsi matydamas drimbą Klemencą, jo platų, stambių bruožų veidą. Maiklas pasiteiravo, kas naujo šeimoje, ir sužinojo, kad tėvas po pasikėsinimo atsigavo, bet jo sveikata prasta.

– Nėr nė vieno žmogaus, kuriam išeitų į naudą, kai jį prikemša kulkų, nors ir kaip gerai paskui išgydytų, liūdnai palingavęs galvą atsakė Klemenca. - Bet priešai ne pirmąsyk šovė į tavo tėvą. Jis tvirtas kaip jautis, išsikapstys. Sonio mirtis - štai kas pribloškė jį ir tavo motiną. Kaip žiauriai jie nužudė jį, Maiklai - draskė į gabalus iš kulkosvaidžių. Nereikėjo to daryti - jie iš pykčio šitaip. Bet mes kuriame keršto planus - tėvas papasakos, kai parsirasi namo. Visi neapsakomai džiaugiasi, kad tu grįžti.

Stefanas Andolinis linktelėjo Klemencai - juodu aiškiai jau buvo pažįstami. Stefanas paspaudė Maiklui ranką ir paaiškino turįs važiuoti: Monteleprėje jo laukia reikalai.

– Kad ir ką išgirstum, atmink: aš visuomet likau ištikimas Turiui Giljanui, o jis manim pasitikėjo iki pat galo. Jeigu kas jį ir išduos, tai tik ne aš, - Andolinis net mikčiojo - tokie nuoširdūs buvojo žodžiai. - Tavęs aš irgi neišduosiu.

Maiklas juo patikėjo.

– Gal užeisi - atsipūsi, šio to užvalgysi ir išgersi? - pasiūlė jis.

Andolinis papurtė galvą, atsisėdo į fiatą ir išvažiavo pro vartus, kurie išsyk užsidarė.

Klemenca veja nusivedė Maiklą į pagrindinį pastatą. Ginkluoti vyrai saugojo ne vien vilos sieną, bet ir paplūdimį, kuriame tolimų Afrikos krantų link driekėsi nedidelė prieplauka; prie jos sūpavosi didelis grakštus kateris su Italijos vėliava ant stiebo.

Viloje Maiklas išvydo dvi juodai apsitaisiusias senutes su juodomis skaromis ant galvų; nuo saulės jų oda buvo patamsėjusi. Klemenca paprašė jų atnešti į Maiklo miegamąjį kraitelę vaisių.

Miegamojo terasa atsivėrė į žydrą Viduržemio jūrą, kurią rytmečio saulės spinduliai, rodės, rėžia perpus.

Horizonte lyg kokie kamuoliukai ant bangų šokavo žvejų laivai su ryškiai mėlynomis ir raudonomis burėmis. Terasoje stovėjo stora, tamsiai ruda staltiese uždengtas stalas su pilnu kavinuku ir raudonojo vyno ąsočiu.

– Atrodai pavargęs, - tarė Klemenca, kai juodu atsisėdo prie stalo. - Mažumą numik, o paskui aš tau viską smulkiai išklosiu.

– Būtų neprošal numigti, - sutiko Maiklas, - bet pirma pasakyk, kaip motina?

– Gyva ir sveika, - atsakė Klemenca. - Laukia tavęs grįžtant. Nevalia jos apvilti - po to, kas nutiko Soniui, ji nebeištvertų.

– Tėvas galutinai pasveiko? - paklausė Maiklas.

– O taip, - nemaloniai nusijuokęs atsakė Klemenca. - Penkios Šeimos netruks tuo įsitikinti. Tėvas tik laukia, kada grįši namo, Maiklai. Jis deda į tave daug vilčių, tad mes negalime jo nuliūdinti. Taigi per daug nesuk sau galvos dėl Giljano - jeigu jis pasirodys, pasiimsime kartu. O jeigu ir toliau išsipisinės - paliksime čia.

– Taip įsakė tėvas? - pasiteiravo Maiklas.

– Kasdien į Tunisą atskrenda pasiuntinys, ir aš nuplaukiu su juo pasimatyti, - atsakė Klemenca. - Vakar jis man perdavė šitokį nurodymą. Iš pradžių buvo numatyta, kad donas Kročė mums padės - bent jau taip išvykstant iš Amerikos man sakė tavo tėvas. Bet žinai, kas įvyko vakar Palerme po to, kai išvažiavai? Kažkas bandė nuknekcinti Kročę. Jie perlipo per sieną ir nudėjo keturis jo sargybinius, bet Kročė paspruko. Kas, velniai griebtų, čia dedasi?

– Dievuliau! - negalėjo patikėti Maiklas. Jis prisiminė, kokią sargybą aplink viešbutį buvo išstatęs donas Kročė. - Man regis, tai buvo mūsų draugas Giljanas. Tikiuosi, judu su tėvu žinote, ką darote. Aš toks pavargęs, kad nieko nesusigaudau.

Klemenca atsistojo ir patapšnojo jam per petį.

– Mažumą nusnausk, Maiklai. Kai atsibusi, supažindinsiu su savo broliu. Didis vyras, visai kaip tavo tėvas toks pat sumanus, toks pat kietas; šioje šalies dalyje - jis šeimininkas, net Kročė čia bejėgis.

Maiklas nusirengė ir atsigulė. Bemaž pusantros paros nebuvo sudėjęs bluosto, bet mintys be perstojo sukosi, neleisdamos kūnui pailsėti. Nors uždarė masyvias langines, juto kepinant rytmečio saulę. Oras buvo persisunkęs gėlių ir citrinmedžių kvapu. Maiklas mintyse perkratė kelių pastarųjų dienų įvykius. Kodėl Pišiota ir Andolinis gali rodytis kur panorėję? Kodėl dabar, tokiu netinkamu metu, Giljanas bus nutaręs,

kad donas Kročė - jo priešas? Siciliečiai tokių klaidų nedaro. Gal Turiui įgriso? Šiaip ar taip, jis juk išgyveno septynerius metus kalnuose, slapstydamasis nuo policijos. Tikriausiai jis išsiilgęs geresnio gyvenimo, kuris būtų neįmanomas čia, o Amerikoje - kita kalba. Turis neabejotinai turi tokių planų, antraip neišsiųstų nėščios sužadėtinės į Ameriką pirma savęs. Staiga Maiklui dingtelėjo mintis, kuri atskleidė visą šią paslaptį.

Giljanas pasiryžęs stoti į dar vieną, paskutinį mūšį; jis nebijo mirti čia, savo gimtojoje žemėje. Artėja atomazga kažkokių painių užmačių ir intrigų, apie kurias jis, Maiklas, nieko nenutuokia, ir todėl privalo sergėtis. Jis, Maiklas Korleonė, juk nenori mirti Sicilijoje; į tas jų paslaptis jam nėra ko veltis. *** Atsibudęs savo didžiuliame miegamajame, Maiklas atidarė langines; už ryto saulės nužerto balto akmens balkono iki horizonto it sodriai mėlynas kilimas driekėsi Viduržemio jūra. Vanduo buvo išraižytas avietinių žvejų laivelių burių dryžių. Kurj laiką Maiklas stebėjo tolyje pranykstančius laivelius tiesiog apkerėtas jūros grožio ir šiauriau, ties Erike, pakrantėje stūksančių uolų didybės.

Kambarys buvo prigrūstas masyvių kaimiškų baldų. Ant stalo stovėjo žydras emaliuotas dubuo ir vandens ąsotis, ant kėdės atlošo buvo užmestas šiurkštus rudas rankšluostis. Ant sienų kabojo paveikslai: šventieji ir mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Maiklas nusiprausė ir išėjo iš kambario. Laiptų apačioje jo jau laukė Piteris Klemenca.

– Va, dabar geriau atrodai, Maiklai, - pagyrė Klemenca. - Gerai užkandus tau grįš jėgos, o tuomet galėsime pakalbėti apie reikalus.

Jis nusivedė Maiklą į virtuvę, kurioje stovėjo ilgas medinis stalas. Jiedviem atsisėdus, nežinia iš kur išdygo juodai apsirengusi senė; ne mažiau stebuklingu būdu jos rankose atsirado medinė lėkštė su kiaušiniais ir dešra, kurią ji padėjo ant stalo. Ištraukusi iš krosnies didžiulį apskritą kepalą duonos su parudusia pluta, ji pranyko kambaryje už virtuvės, nieko neatsakiusi į Maiklo padėką.

Tuo metu į virtuvę įėjo vyras. Vyresnis už Piterį, bet toks į jį panašus, kad Maiklas išsyk suvokė, jog tai jo brolis, donas Domenikas Klemenca. Apsirengęs jis buvo visai kitaip: juodo aksomo kelnėmis, sukištomis į tvirtus ilgaaulius batus, baltais šilkiniais marškiniais rauktomis rankovėmis ir ilga juoda liemene, ant galvos buvo užsidėjęs kepurę trumpu snapeliu.

Numetęs į kampą rimbą, kurį laikė dešinėje rankoje, donas Domenikas Klemenca draugiškai apkabino atsistojusį pasisveikinti Maiklą.

Visi susėdo prie stalo. Oria, valdinga laikysena donas Domenikas priminė Maiklui tėvą. Be to, jis irgi buvo toks pat senamadiškai mandagus. Buvo aiškiai matyti, kad Piteris Klemenca su pagarbia baime žiūri į vyresnįjį brolį, o šis rodo jam atlaidžią meilę - girdi, tesi vėjavaikis mažasis brolis. Maiklą tai stebino ir podraug juokino, mat Piteris Klemenca Amerikoje buvo patikimiausias ir labiausiai baimę keliantis caporegime - būrio vadas.

– Maiklai, man didelis malonumas ir garbė, kad tavo tėvas, donas Korleonė, pavedė tave globoti, - rimtu balsu, bet su linksmais žiburiukais akyse tarė donas Domenikas. - Pasakyk man, nes netveriu smalsumu: ar išties šis netikėlis mano broliukas tiek daug pasiekė Amerikoje, kaip jis pats tvirtina? Nejaugi tas jaunėlis broliukas, kuriam aš niekad nepatikėdavau nė kiaulės paskersti, tikrai iškilo taip aukštai? Nejaugi donas Korleonė tikrai padarė jį savo dešiniąja ranka? Jis teigia turįs savo žinioje daugiau nei šimtą vyrų. Negaliu

tuo patikėti, - tačiau tai kalbėdamas donas Domenikas meiliai tapšnojo jaunesniajam broliui per petį.

– Visa tai tiesa, - atsakė Maiklas. - Tėvas visuomet sako, kad jeigu ne jūsų brolis, jis dabar prekiautų alyvuogių aliejumi.

Visi nusijuokė.

– O aš didžiąją gyvenimo dalį būčiau praleidęs kalėjime, jei ne tavo tėvas. Jis išmokė mąstyti, užuot vien pyškinus pistoletu.

– Aš tesu neturtingas ūkininkas, - atsiduso donas Domenikas. - Tiesa, kaimynai ateina pas mane patarimo, o čia, Trapanyje, esu laikomas įtakingu žmogumi. Mane vadina „Neištikimuoju“, nes nešoku pagal dono Kročės dūdą. Gal tai nelabai išmintinga, Krikštatėvis, rasi, sugebėtų geriau sutarti su donų Kroče, bet man niekaip neišeina. Gal aš ir „neištikimas“, tačiau tik tiems, kurie neturi garbės. Donas Kročė už pinigus teikia žinias valdžiai, o mano manymu, tai infamita4, kad ir kokie įmantrūs būtų šitokio elgesio motyvai. Senosios tradicijos - geriausios, Maiklai - įsitikinsi tuo, pabuvęs čia dar keletą dienų.

– Neabejoju, - mandagiai atsakė Maiklas. - Ačiū už paramą, kurią man dabar teikiate.

– Manęs laukia darbai, - tarė Domenikas. - Jeigu ko prireiks - duok man žinią.

Pasiėmęs rimbą, vyresnysis Klemenca išėjo pro duris.

– Maiklai, - prašneko Piteris, - tavo tėvas sutiko padėti Turiui Giljanui išvykti iš šios šalies iš pagarbos ir draugiškumo Turio tėvui, bet visų svarbiausia - tavo saugumas. Tavo tėvas tebeturi čia priešų. Turis per savaitę privalo su tavim susisiekti, bet jeigu nepasirodys, turi vienas grįžti į Jungtines Valstijas. Taip man įsakyta. Afrikoje laukia specialus lėktuvas, mes galime išvykti, kada tik reikės. Duok žodį, kad manęs klausysi.

– Pišiota sakė labai greitai atvešiąs Giljaną, - atsakė Maiklas.

Klemenca švilptelėto.

– Tu matei Pišiotą? Velniai griebtų, policija jo ieško ne mažiau nei Giljano. Kaip jie ištrūko iš kalnų?

Maiklas gūžtelėjo pečiais.

– Jis turėjo specialų leidimą raudonais apvadais su teisingumo ministro parašu. Tai man irgi kelia nerimą.

Klemenca papurtė galvą.

– Pitai, ar tu pažįsti tą vyruką, kuris mane čia atvežė, Andolinį?

– Aha, - atsakė Piteris. - Jis dirbo mums Niujorke, patvarkė porą žmonių, bet Turio tėvas buvo ne mafijozas, puikus mūrininkas. Juodu abu kvailai pasielgė sugrįžę. Bet siciliečiai bemaž visi tokie - negali pamiršti savo sušiktų lūšnelių Sicilijoje. Šįkart aš atsivežiau du vyrus, gelbėdamas juos iš bėdos. Jie nebuvo Sicilijoje dvidešimt metų. Vaikščioju su jais po laukus prie Erikės - gražus miestelis, Maiklai, - aplink ganosi avys, mes geriame vyną ir visiems, aišku, prireikė nusunkti bulves. Taigi baigus šlapintis abu tie vyrukai pašoka į viršų kokius tris metrus ir kad sušuks: „Tegyvuoja Sicilija!“ Ką tu pasakysi - siciliečiai tokie, tik karstas juos ištaisys.

– Na, o Andolinis? - pertarė jį Maiklas.

– Jis tavo tėvo pusbrolis, - gūžtelėjęs pečiais atsakė Klemenca. - Pastaruosius penkerius metus jis buvo vienas iš artimiausių Turio pagalbininkų, nors prieš tai ėjo išvien su donų Kroče. Visko gali būti... Jis

pavojingas.

– Andolinis atveš čia Giljano sužadėtinę, - tarė Maiklas. - Ji nėščia. Mes turime išvežti ją į Ameriką. Ji persiųs slaptažodį Giljanui, kad kelias saugus, o tuomet pas mus atvyks jis pats. Aš pažadėjau tai padaryti, tu neprieštarauji?

Klemenca švilptelėjo.

– Pirmąsyk girdžiu, kad Giljanas turi merginą. Aišku, mes galime tai padaryti.

Juodu išėjo į didžiulį sodą. Maiklas išvydo sargybinius prie vartų, o paplūdimiu vaikštinėjo ne mažiau kaip šeši ginkluoti vyrai. Prie trumpos prieplaukos sūpavosi didelis motorlaivis. Sode būrelis vyrų laukė audiencijos pas Piterį Klemencą. Jų buvo gal dvidešimt, visi - tipiški siciliečiai dulkinais drabužiais, su fetrinėmis skrybėlėmis, nelyginant kokios vargingesnės dono Domeniko kopijos.

Sodo kampe po citrinmedžiu stovėjo ovalus medinis stalas su kaimiškomis kėdėmis. Kai Klemenca su Maiklu atsisėdo, Pitas sušuko į būrelio pusę, ir vyrai vienas po kito priėję atsisėdo šalia. Klemenca klausinėjo, kaip jie gyvena: ar vedę? ar turi vaikų? kaip ilgai dirba donui Domenikui? kokių giminių turi Trapanyje? ar niekad negalvoję vykti į Ameriką praturtėti? Į paskutinį klausimą bemaž visi atsakė teigiamai.

Juodai apsirengusi senė atnešė didžiulį ąsotį vyno, kuriame plaukiojo šviežios citrinos, ir padėklą su daugybe stiklų. Kiekvieną klausinėjamą vyrą Klemenca pavaišindavo vynu ir cigarete. Baigęs su visais šnekėtis, kai visas pulkelis išėjo iš sodo, Klemenca paklausė Maiklo: – Ar kuris nors tau užkliuvo?

– Man jie visi atrodė vienodi, - gūžtelėjęs atsakė Maiklas. - Visi nori į Ameriką.

– Ten, Amerikoje, mums reikia šviežio kraujo, - paaiškino Klemenca. - Mes netekome daugybės vyrų ir galime dar kur kas daugiau prarasti. Maždaug kas penkeri metai aš čia parvažiuoju ir pasiimu į Ameriką kokius dvylika vyrų. Pats juos apmokau. Iš pradžių duodu smulkių užduočių - rinkti „mokesčius“, ką nors prilupti ar saugoti - sužinau, ar lojalūs. Kai jaučiu, kad pribrendo laikas, pasitaikius progai duodu jiems galimybę nuknekcinti žmogų. Bet čia būnu labai atsargus. Pasiekę tokį lygį, jie žino, kad iki gyvenimo pabaigos gyvens gerai, jei tik liks ištikimi Šeimai. Visi čia žino, kad verbuoju vyrus Korleonių „šeimai“ ir visi šios provincijos vyrai nori su manim pasimatyti, bet juos atrenka mano brolis - be jo pritarimo nė vienas čia neateina.

Maiklas nužvelgė gražųjį sodą - gausybę ryškiaspalvių gėlių, kvapius citrinmedžius, dievų statulas, atkastas senovinių pastatų griuvėsiuose, naujesnes šventųjų skulptūras, vilą juosiančią rožinę sieną. Žavinga aplinka dvylikai žudymo apaštalų apklausti, - dingtelėjo jam mintis. *** Pavakare prie vilos vartų pasirodė mažasis fiatas; sargybiniams davus ženklą, jis įriedėjo į vilos teritoriją.

Automobilį vairavo Andolinis, o šalia sėdėjo mergina ilgais juodais it anglis plaukais ir ovaliu, nepaprastai subtilių bruožų veidu - tokią tapytojai vaizduoja madoną. Kai ji išlipo iš automobilio, Maiklas pamatė, kad ji nėščia; vilkėjo įprasta sicilietėms kuklia laisva suknute, bet ne juoda, o baltos ir rožinės spalvos, šlykščiai gėlėta. Tačiau mergina buvo tokia graži, kad suknutė įspūdžio visai negadino.

Maiklas nustebo, pamatęs iš galinės sėdynės išlipant nediduką Hektorą Adonį. Profesorius ir supažindino merginą su Maiklu. Jos vardas buvo Justina ir jos nevaržė jauniems žmonėms būdingas drovumas. Nors jai

tebuvo septyniolika, jos veide buvo justi vyresnės moters tvirtybė, tarsi jau būtų patyrusi didelių negandų.

Klausydama, kaip Adonis pristato Maiklą, mergina įdėmiai jį stebėjo stengdamasi aptikti jo veide kokių išdavystės ženklų. Paskui linktelėjo galvą.

Viena iš senių nusivedė Justiną į jos kambarį, o Andolinis ištraukė iš automobilio bagažą - nedidelį lagaminą. Maiklas pats nunešė jį į namus.

Tą vakarą visi vakarieniavo kartu, išskyrus Andolinį, išvažiavusį fiatu. Hektoras Adonis pasiliko.

Vakarieniaudami jie kūrė planus Justinai išvežti į Ameriką. Donas Domenikas pasakė, kad laivas į Tunisą parengtas; jis visuomet bus pasiruošęs išplaukti, nes jie nežino, kada pasirodys Giljanas, bet vos tik jis čia atsiras, jie iškart turės leistis į kelią.

– Nežinia, kokie nedori bičiuliai gali atsivyti, - šyptelėjęs tarė donas Domenikas.

Piteris Klemenca sakė palydėsiąs Justiną iki Turio, pasirūpinsiąs, kad ji būtų įsodinta į specialų lėktuvą su dokumentais, kurie jai leis be jokio vargo įvažiuoti į JAV, o paskui grįšiąs į vilą. Atvykusi į Ameriką, Justina atsiusianti slaptažodį, ir prasidės paskutinė Giljano gelbėjimo operacija.

Justina per vakarienę bemaž nekalbėjo. Donas Domenikas jos paklausė, ar ji atlaikytų kelionę dar šią naktį - juk bemaž visą dieną praleido kelyje.

Klausydamas jos atsakymo, Maiklas suprato, kokia patraukli ji turėjo atrodyti Giljanui. Kaip ir pačių stipriausių Sicilijos moterų, jos juodos akys žaižaruote žaižaravo, smakras buvo ryžtingas, lūpos rūsčios, o kalbėjo ji taip pat valdingai: – Keliauti lengviau negu dirbti ir mažiau pavojinga negu slapstytis. Esu miegojusi kalnuose ir laukuose tarp avių, tai kodėl negalėčiau pernakvoti laive ar lėktuve? Taip šalta tikrai nebūtų, - ji šnekėjo su jauniems žmonėms būdingu pasididžiavimu, bet ranka, kelianti vyno taurę, drebėjo. - Man tik neramu, ar Turis sugebės pabėgti. Kodėl jis negalėjo vykti drauge su manim?

– Justina, - švelniai tarė Adonis, - jis nenorėjo kelti pavojaus būdamas šalia. Jam keliauti sunkiau - reikia imtis daugiau atsargumo priemonių.

– Justina, prieš pat aušrą laivas nuplukdys tave į Afriką, - aiškino Piteris. - Gal verčiau mažumą pailsėk.

– Ne, aš nesu pavargusi, be to, tokia susijaudinusi, kad neužmigsiu, - atsakė mergina. - Ar negalėčiau išgerti dar vienos taurės vyno?

Donas Domenikas pripylė jai sklidiną taurę.

– Išgerk - tai į sveikatą tavo kūdikiui, o tau pačiai vėliau padės užmigti. Ar Turis nieko mums neperdavė?

Justina liūdnai nusišypsojo.

– Aš jo nemačiau jau keli mėnesiai. Jis pasitiki vien Aspanu Pišiota. Jis nemano, kad jį išduosiu, bet, jo akimis žiūrint, aš esu jo silpnoji vieta, kuria pasinaudoję jie gali įvilioti jį į pinkles. Mat jis prisiskaitęs tų romanų, kuriuose moters meilė pražudo herojų. Turio manymu, jo meilė man - baisiausia jo silpnybė, o savo planų jis, aišku, niekados man nepasakoja.

Maiklui magėjo sužinoti daugiau apie Giljaną, nes jis pats ar Sonis galėjo tapti tokiu žmogumi kaip jis, jei tėvas būtų pasilikęs Sicilijoje.

– Kaip susipažinai su Turiu? - paklausė jis Justinos.

– Aš jį įsimylėjau, kai man buvo vienuolika, - nusijuokusi atsakė ji. - Tai buvo beveik prieš septynerius metus; Turis visai neseniai buvo paskelbtas už įstatymo ribų, bet mūsų miestelyje jau buvo garsenybė. Mudu su jaunesniuoju broliuku dirbome laukuose kartu su tėčiu, ir šis davė man pluoštą lirų parnešti namo mamai. Mudu su broliuku buvome kvaileliai ir taip džiaugėmės, turėdami tokią krūvą pinigų, kad nešėmės juos neslėpdami. Du karabinieriai, pamatę mus einant keliu, atėmė pinigus ir juokėsi iš mūsų ašarų. Mes nežinojome, ką daryti - bijojome eiti namo, bijojome grįžti pas tėvą. Tuomet iš brūzgynų išėjo tas jaunuolis.

Jis panėšėjo į amerikiečių kareivius, kuriuos buvome matę karo metais. Nors nešėsi po pažastimi kulkosvaidį, jo rudos akys buvo neapsakomai švelnios. Jis buvo labai gražus. „Vaikai, ko jūs verkiate tokią nuostabią dieną? - paklausė jis. - O tu, panele, neverk, nes daraisi negraži ir niekas tokios nenorės vesti“. Jis šaipėsi - kažkodėl į mus žiūrint jį ėmė juokas. Mes papasakojome, kas nutiko; jis vėl nusijuokė ir įspėjo, kad turime visuomet saugotis karabinierių. Mums, pypliams, tai būsianti gera pamoka. Paskui davė mano broliui didžiulį pluoštą banknotų parnešti namo mamai, o man - raštelį tėčiui. Dar ir dabar atsimenu jį žodis į žodį: „Nebarkite savo gražių vaikučių - senatvėje juodu bus jums džiaugsmas ir paguoda. Duodu jiems kur kas daugiau pinigų, negu jūs praradote. Žinokite: nuo šios dienos jus ir jūsų vaikus globoja GILJANAS“. Ta pavardė man pasirodė tiesiog nuostabi, be to, jis parašė ją didžiosiomis raidėmis. Daugel mėnesių svajonėse mačiau tas raides - Giljanas. Na, o pamilau jį matydama, kokį pasitenkinimą jam sukelia jo paties kilnus poelgis. Jis nuoširdžiai džiaugiasi padėdamas kitam. Toks buvo anksčiau, toks yra dabar. Visados matau tą pasitenkinimą, tarsi duodamas jis išloštų daugiau negu imdamas. Todėl siciliečiai jį ir myli.

– Mylėjo iki Portela dela Džinestros, - ramiai tarė Hektoras Adonis.

– Ir tebemyli, - nudelbusi akis išdrožė Justina.

– O kaip jūs susitikote paskui? - pasmalsavo Maiklas.

– Mano vyresnysis brolis buvo Turio draugas, - aiškino mergina. - O mano tėvas, ko gera, buvo jo gaujos narys - nežinau. Tik mano šeima ir Turio vadai žino, kad mudu susituokėme. Turis prisaikdino visus tylėti, nes bijo, kad valdžia mane suims. Ši naujiena visus apstulbino. Įkišusi ranką užantin, Justina išsitraukė nedidelę piniginę, o iš jos - ant kieto kreminio popieriaus surašytą dokumentą su dideliu spaudu ir padavė jį Maiklui, bet jį paėmė ir perskaitė Hektoras Adonis.

– Rytoj būsi Amerikoje, - pasakė merginai profesorius. - Ar galiu pranešti Turio tėvams šią gerą žinią?

Justina išraudo.

– Jie visuomet manė, kad laukiuosi nebūdama ištekėjusi, - tarė ji, - ir todėl buvo prastos nuomonės apie mane. Taip, galite jiems pasakyti.

– Ar esi kada mačiusi ar skaičiusi testamentą, kurį paslėpė Turis? - paklausė Maiklas.

– Ne, - papurčiusi galvą atsakė Justina. - Turis niekad man apie jį nepasakojo.

Dono Domeniko veidas surūstėjo, bet podraug jam buvo smalsu. Bus girdėjęs apie testamentą, pamanė Maiklas, bet jį smerkia. Kiek žmonių apie jį žino? Eiliniai siciliečiai tikrai ne, tik Romos vyriausybės nariai, donas Kročė, Turio artimieji ir patikimi jo gaujos vyrai.

– Donai Domenikai, - kreipėsi į jį Adonis, - prašyčiau leisti pas jus paviešėti, kol iš Amerikos ateis žinia, jog Justina sėkmingai ten nusigavo. Tuomet aš pasirūpinsiu, kad ji pasiektų Turį. Tikriausiai aš teužsibūsiu vieną naktį ilgiau.

– Jūs suteiksite man garbę, brangusis profesoriau, - įtaigiai, be jokių užuolankų pareiškė donas Domenikas.

- Pabūkite kiek norite. Na, o dabar laikas mums visiems miegoti. Mūsų jaunoji sinjora turi mažumą numigti prieš ilgą kelionę, o aš per senas sėdėti iki išnaktų. Avanti5.

Jis mostelėjo ranka it koks didelis paukštis, genantis mylimus jauniklius. Pats paėmęs Adonį už parankės nusivedė jį į vieną iš miegamųjų šūkčiodamas paliepimus tarnaitėms pasirūpinti kitais svečiais.

Kai Maiklas kitą rytą atsibudo, Justina jau buvo išvykusi. *** Hektoras Adonis praleido viloje dvi naktis, kol atėjo laiškas iš Justinos, kad ji sėkmingai nusigavo į Ameriką. Laiško tekste buvo slaptažodis, patenkinęs Adonį, ir tą rytą, kai jis turėjo išvažiuoti, paprašė Maiklo pasikalbėti prie keturių akių.

Maiklas tas dvi dienas netvėrė savo kailyje - nekantravo grįžti į Ameriką. Iš Piterio pasakojimo išgirdus, kaip žuvo Sonis, jį apėmė bloga nuojauta dėl Turio Giljano. Maiklui tie du vyrai mintyse persipynė. Jie panėšėjo išvaizda, abu buvo galiūnai. Maiklą intrigavo, kad Giljanas šitaip išgarsėjo, nors tebuvo jo paties amžiaus; nerimą jam kėlė mintis, kad galop jie susitiks akis į akį. Maiklas svarstė, kam tėvas galėtų panaudoti Giljaną Amerikoje, nes neabejojo tėvą turint tokį tikslą - antraip užduotis parvežti Turį atrodė beprasmiška.

Maiklas nuėjo su Adoniu į paplūdimį. „Vossia“ - „Jūsų šviesybe“ - pasisveikino su jais sargybiniai.

Neatrodė, kad bent vienas šaipytųsi iš mažylio elegantiškai apsirengusio profesoriaus. Per tą laiką kateris grįžo; dabar iš arčiau Maiklas pamatė, kad jis dydžio bemaž sulig nedideliu burlaiviu. Vyrai jo denyje buvo ginkluoti luparomis ir kulkosvaidžiais.

Liepos saulė kaitino negailestingai, o jūra buvo tokia žydra ir rami, kad spinduliai atsimušė nuo jos lyg nuo metalo. Maiklas ir Adonis atsisėdo ant kėdžių prieplaukoje.

– Prieš išvykdamas šį rytą, - tyliai tarė profesorius, - turiu duoti tau paskutinį nurodymą. Giljanui tu gali nepaprastai padėti.

– Stengsiuosi iš visos širdies.

– Turi tučtuojau išsiųsti Giljano testamentą į Ameriką savo tėvui, - paaiškino Adonis. - Jis žinos, kaip jį panaudoti. Jis pasirūpins, kad donas Kročė ir Romos valdžia sužinotų, jog testamentas patikimai saugomas Amerikoje - tuomet jie neišdrįs kenkti Giljanui, leis netrukdomam išvykti iš šalies.

– Testamentas pas jus? - paklausė Maiklas.

Neūžauga suktai nusišypsojo ir nusijuokęs tarė: – Pas tave.

– Kažkas bus jus suklaidinęs, - apstulbęs tarė Maiklas. - Niekas man jo nedavė.

– Ne, davė, - nenusileido profesorius, draugiškai uždedamas delną Maiklui ant rankos; Maiklas pastebėjo, kad jo pirštai smulkučiai nelyginant vaiko. - Marija Lombardo, Turio motina davė jį tau. Tik mudu su ja žinome, kur jis - net Pišiota nežino.

– Jisai juodojoje madonoje, - pamatęs, kad Maiklas ničnieko nesusigaudo, paaiškino Adonis. - Tą madoną išties saugo jau kažkelinta Giljanų karta, ji vertinga, ir visi tai žino. Bet Turis gavo dovanų tuščiavidurę tos statulėlės kopiją. Testamentas surašytas ant labai plono popieriaus, o kiekvienas jo lapas - su Turio parašu. Aš

padėjau Turiui jį surašyti per keletą pastarųjų metų. Statulėlėje dar yra keletas kaltę įrodančių dokumentų.

Turis visuomet žinojo, kas jį gali ištikti, ir norėjo būti tam pasirengęs. Nors dar labai jaunas, jis nepaprastai sumanus strategas.

– O jo motina - puiki aktorė, - nusijuokė Maiklas.

– Kaip ir visi siciliečiai. Mes niekuo nepasitikime, prieš visus apsimetinėjame. Turio tėvas tikrai vertas pasitikėjimo, bet jis gali išplepėti. Pišiota - artimiausias Turio draugas nuo vaikystės, Stefanas Andolinis išgelbėjo Turiui gyvybę mūšyje su karabinieriais, bet žmonės laikui bėgant keičiasi ar neišlaiko kankinami, tad geriausia jiems nežinoti.

– Bet jumis jis pasitikėjo, - priminė Maiklas.

– Man jis labai palankus, - paprastai paaiškino profesorius. - Bet jūs matote, koks gudrus kartais būna Giljanas? Testamentą jis patiki tik man, o savo gyvybę - tik Pišiotai. Jis žus tik tokiu atveju, jei mes abu jį išduosime.

17 skyrius Maiklas Korleonė ir Hektoras Adonis grįžę prie vilos atsisėdo po citrinmedžiu, kur jau sėdėjo Piteris Klemenca. Maiklui knietėjo perskaityti Giljano testamentą, bet profesorius pasakė, jog Andolinis turi parvežti jį į Monteleprę, tad Maiklas laukė Andolinio - gal atveš jam kokią žinią.

Praėjo valanda. Adonis sunerimusiu veidu dirstelėjo į laikrodį.

– Turbūt jo automobilis sugedo, - tarė Maiklas. - Tas fiatas baigia kojas pakratyti.

Profesorius papurtė galvą.

– Stefanas Andolinis širdyje galvažudys, bet punktualumu jam niekas neprilygsta. Be to, jis patikimas.

Bijau, kad kažkas bus nutikę - jis jau visą valandą vėluoja. O aš turiu būti Monteleprėje prieš sutemstant, kol neprasidėjo komendanto valanda.

– Mano brolis duos jums automobilį su vairuotoju, - pasiūlė Piteris Klemenca.

– Ne, - mažumą pasvarstęs atsakė profesorius, - aš palauksiu. Man reikia jį pamatyti.

– Ar jūs neprieštaraujate, jeigu mes perskaitysime Giljano testamentą be jūsų? - paklausė Maiklas. - Kaip atidaryti statulėlę?

– Žinoma, paskaitykite jį, - pritarė Adonis. - O atidaroma ji be jokių gudrybių. Ji išdrožta iš vientiso medžio, o galva buvo pritvirtinta po to, kai Turis sukišo popierius vidun. Paprasčiausiai nukirskite galvą.

Jeigu kils neaiškumų skaitant, mielai jums padėsiu - tik atsiųskite pas mane kurį tarną.

Maiklas su Piteriu nuėjo į Maiklo miegamąjį. Statulėlė vis dar buvo Maiklo švarko kišenėje - jis buvo visai apie ją pamiršęs. Kai Maiklas ją ištraukė, abu vyrai ilgai apžiūrinėjo tą juodąją mergelę Mariją. Jos bruožai buvo afrikietiški, bet išraiška visai kaip tų baltų madonų, kurios puošė bemaž visų vargingų siciliečių namus.

Maiklas pavartė ją rankose - sunki, nepamanytum, kad tuščiavidurė.

Piteris priėjo prie durų ir šūktelėjęs tarnaitę paliepė atnešti kirvuką mėsai. Šioji netrukus pasirodė nešina kirvuku ir, apsidairiusi po kambarį, padavė įrankį Klemencai. Jis uždarė duris nuo smalsių jos akių.

Maiklas paguldė juodąją madoną ant masyvaus tualetinio staliuko, viena ranka suėmė už statulėlės pagrindo, kuriame buvo išpjautas apvalainas įdubimas, antra sugniaužė statulėlės viršugalvį. Klemenca atsargiai prikišo kirvuką prie madonos kaklo, iškėlė raumeningą ranką ir vienu greitu galingu smūgiu nukirto galvą, kuri nusirito į kitą kambario galą. Iš kiauro kaklo išlindo popieriai, surišti minkštos pilkos odos juostele.

Klemenca pataikė tiesiai į sujungimo vietą - kirvukas nieku gyvu nebūtų perkirtęs kieto alyvmedžio.

Padėjęs kirvuką ant stalelio, jis ištraukė popierius iš begalvės statulėlės. Atrišęs odinę juostelę, jis išskleidė popierius ant stalo. Tai buvo pluoštas gal penkiolikos plonyčio popieriaus lapų, prirašytų glausta rašysena.

Kiekvieno juodu rašalu išmarginto puslapio apačioje kėpsojo karališkai nerūpestingas parašas. Čia buvo ir dokumentų su oficialiais vyriausybiniais spaudais, laiškų ant vyriausybinių blankų ir notarų patvirtintų raštų.

Taip ilgai išgulėję susukti popieriai raitėsi, tad Maiklas prispaudė juos prie stalo dviem statulėlės gabalais ir kirvuku, paskui iškilmingai pripylė dvi taures vyno iš ąsočio, stovėjusio ant naktinio stalelio, ir vieną padavė Klemencai. Išgėrę vyno, jie ėmė skaityti testamentą.

Baigė bemaž per dvi valandas.

Maiklas negalėjo atsistebėti, kad Turis Giljanas, tas jaunasis idealistas, liko gyvas po tiek išdavysčių. Maiklas neblogai nutuokė apie gyvenimą, tad suprato, kad siekdamas užsibrėžto tikslo Giljanas kartais būdavo priverstas neišsiduoti esąs gudrus ir galingas. Maiklas pajuto jam neapsakomą artumą ir troškimą padėti pabėgti.

Ne tiek Giljano dienoraštis, aprašantis pastaruosius septynerius jo gyvenimo metus, kiek prie jo pridėti dokumentai tikrai galėjo nuversti krikdemų vyriausybę Romoje. Maiklas stebėjosi, kad šie įtakingi vyrai galėjo taip kvailai elgtis: kardinolo pasirašytas raštelis, teisingumo ministro laiškas, kuriame jis klausė dono Kročės, kaip būtų galima išvaikyti demonstraciją prie Džinestros - nors juose viskas buvo išdėstyta užuolankomis, po vėlesnių įvykių jie tapo nenuginčijamais įkalčiais. Kiekvienas dokumentas atskirai buvo gan nekaltas, bet kartu jie tapo įkalčiais, įspūdingumu prilygstančiais Egipto piramidėms.

Tarp dokumentų buvo princo Olorto laiškas, kupinas įmantrių komplimentų Giljanui ir patikinantis jį, jog visi aukštus postus krikščionių demokratų vyriausybėje Romoje užimą vyrai princui pažadėjo padarysią visa ką galį, kad Giljanas būtų atleistas nuo bausmės su sąlyga, jei jis vykdys jų prašymus. Tame laiške princas Olortas teigė šiuo klausimu visiškai sutariąs su Romos teisingumo ministru. Čia buvo ir planai operacijų, kuriuos parengė aukšti karabinierių pareigūnai Giljanui sučiupti - jų kopijos buvo perduotos Turiui mainais už suteiktas paslaugas.

– Nenuostabu, kad jie nenori sugauti Giljano, - tarė Maiklas. - Su šiais popierėliais jis gali juos visus susprogdinti.

– Tuoj pat vežu juos į Tunisą, - atsakė Klemenca. - Rytoj vakare jie jau gulės tavo tėvo seife.

Paėmęs begalvę madoną, jis sugrūdo popierius atgal į statulėlę ir įsikišo ją į kišenę.

– Eime, - tarė jis Maiklui. - Jeigu dabar išvyksiu, iki rytojaus ryto spėsiu sugrįžti.

Prieš jiems išeinant iš vilos, Klemenca grąžino kirvuką senei virtuvėje, kuri įtariai jį apžiūrėjo, tarsi tikėdamasi išvysti kraujo pėdsakų. Pasukę paplūdimio link, jie nustebo, pamatę tebelaukiant Hektorą Adonį - Stefanas Andolinis dar nepasirodė. Neūžauga atleido kaklaraištį, nusivilko švarką; balti jo marškiniai buvo patamsėję nuo prakaito, nors jis sėdėjo citrinmedžio paunksnėje. Profesorius buvo kauštelėjęs - didelis vyno

ąsotis ant stalo stovėjo tuščias.

Adonis užkalbino Maiklą ir Piterį nevilties kupinu balsu: – Prasideda paskutinės išdavystės. Andolinis vėluoja tris valandas. Turiu nusigauti į Monteleprę ir Palermą - privalau perduoti žinią Turiui.

– Profesoriau, - žvaliai, bet kiek stačiokiškai prabilo Klemenca, - gal jo mašina sugedo, o gal jį užlaikė kokie neatidėliotini reikalai - galai žino, kas galėjo atsitikti. Jis žino, kad čia joks pavojus jums negresia ir galite palaukti. Jeigu jis šiandien nepasirodys, praleisite su mumis dar vieną naktį.

– Viskas blogai baigsis, viskas tikrai blogai baigsis, - be perstojo murmėjo profesorius, o paskui paprašė automobilio. Klemenca paliepė dviem vyrams paimti kurią Alfa Romeo ir nuvežti Adonį į Palermą, prisakęs žūtbūt grįžti į vilą prieš sutemstant.

Jie padėjo profesoriui įlipti į automobilį, stengdamiesi nuraminti: nė parai nepraėjus testamentas būsiąs Amerikoje, ir Giljanui pavojus nebegrės. Automobiliui išriedėjus pro vartus, Maiklas palydėjo Klemencą į paplūdimį ir žiūrėjo, kaip šis išplaukia į Afriką.

– Grįšiu rytą, - sušuko nuo nuplaukiančio katerio denio Piteris.

Kas bus, jeigu Giljanas sumanys pasirodyti šiąnakt? - dingtelėjo Maiklui.

Paskui jis pavakarieniavo, aptarnaujamas dviejų senučių. Po vakarienės jis vaikštinėjo paplūdimiu, kol sargybiniai paliepė grįžti. Po kelių minučių turėjo sutemti, tad aksominė Viduržemio jūra buvo kaip niekad sodriai mėlyna; jis užuodė anapus horizonto dunksantį Afrikos žemyną, laukinių gėlių ir žvėrių kvapus. Čia, palei vandenį, nedūzgė vabzdžiai - tiems padarams reikėjo vešlios augalijos, dulsvų, vėjo neužpučiamų įkaitusio oro erdvių. Tvyrojo tyla, tarsi išsijungus kokio mechanizmo varikliui. Maiklas stovėjo paplūdimyje, jausdamas Sicilijos nakties ramybę ir grožį, ir jam pasidarė gaila visų, drąsiai keliaujančių tamsoje - Giljano, besibastančio po savo kalnus, Pišiotos, kuris skverbėsi pro priešų linijas, prisidengęs menkučiu specialaus leidimo raudonais apvadais skydu, profesoriaus Adonio ir Stefano Andolinio, beieškančių vienas kito dulkėtuose salos keliuose, Piterio Klemencos, plaukiančio tamsiai mėlyna jūra į Tunisą; beje, kur išvyko donas Domenikas Klemenca, kad nepasirodė vakarienės? Visi jie - Sicilijos nakties šešėliai, o kai vėl susirinks draugėn, scena bus parengta dramai būti ar nebūti Turiui Giljanui.

4 Gėda (it.).

5 Pirmyn (it.)

IV KNYGA Donas Kročė 1947 m.

18 skyrius Savojos karalius Umbertas II buvo kuklus malonaus būdo žmogus, nepaprastai mylimas liaudies; jis net pritarė referendumui, ar Italija turi išlikti monarchija - jis nenorįs toliau būti karaliumi, jei liaudis jo nepageidaujanti. Šiuo atžvilgiu jis panėšėjo į savo pirmtakus. Savojos karaliai niekad nebuvo pasipūtę valdovai, jų valstybė visuomet būdavo ne monarchinė, o tikrai demokratiška, valdoma parlamento.

Politikos žinovai neabejojo, kad referendumas baigsis monarchijos pergale.

Buvo tikimasi, kad esamą santvarką parems absoliuti dauguma siciliečių. Tuo metu dvi galingiausios jėgos šalyje buvo Turis Giljanas, kurio būrys viešpatavo salos šiaurvakariuose, ir donas Kročė Malas, su „draugų draugais“ valdęs kitą Sicilijos dalį. Giljanas nesikišo į jokios partijos rinkiminę kampaniją; donas Kročė ir mafija iš paskutiniųjų stengėsi, kad krikdemai būtų išrinkti iš naujo ir kad išliktų monarchija.

Visų nuostabai, Italijos rinkėjai nušlavė monarchiją, šalis tapo respublika. O komunistai ir socialistai gavo tiek daug balsų, kad krikščionių demokratų vyriausybė susverdėjo ir ko nežlugo. Nebūtų nieko nuostabaus, jei per kitus rinkimus į valdžią Romoje ateitų bedieviai socialistai. Krikdemai ėmė kaupti visas jėgas, kad tuos rinkimus laimėtų.

Labiausiai nustebino siciliečiai, išrinkę į parlamentą nemažai socialistų ir komunistų. Sicilijoje profsąjungos vis dar buvo laikomos velnio išmone, tad daugelis pramonininkų ir žemvaldžių jas ignoravo. Kas nutiko?

Donas Kročė įsiuto. Jo žmonės padarė, kas buvo liepta - prigąsdino visus kaimiečius, bet, matyt, gąsdinimas vis dėlto nuėjo perniek. Katalikų kunigai pamoksluose pliekė komunistus, o vienuolės dalijo labdarą - krepšius su spagečiais ir alyvuogių aliejumi - tik tiems, kurie pasižadėdavo balsuoti už krikdemus.

Sicilijos Bažnyčios hierarchai buvo apstulbinti: maisto buvo išdalyta už milijonus lirų, bet suktas Sicilijos valstietis sušlamštė dovanotą duoną ir nusispjovė ant krikščionių demokratų partijos.

Teisingumo ministras Frankas Treca irgi pyko ant savo tėvynainių - klastūnai, gudrauja netgi tuomet, kai jiems tai ne į naudą, išdidūs, nors kišenėse vėjai švilpia. Jie įvarė jį į neviltį. Kaip jie galėjo balsuoti už socialistus ir komunistus, kurie ilgainiui sutraukys jų šeimyninius saitus, išvys jų krikščioniškąjį Dievą iš visų didingų Italijos bažnyčių?! Tik vienas žmogus jam galėjo atsakyti į šį klausimą ir išgelbėti ateinančius rinkimus, kurie nulems busimąjį politinį Italijos gyvenimą. Ministras liepė iškviesti doną Kročę Malą. *** Sicilijos valstiečiai, balsavę už kairiąsias partijas ir mylimo karaliaus nušalinimą, būtų apstulbę, sužinoję apie šių aukštų veikėjų pyktį. Jie būtų labai nustebę, kad galingos šalys - JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija -

sunerimo, jog Italija betampanti Rusijos sąjungininke, mat dažnas jų kaip gyvas nebuvo girdėjęs apie jokią Rusiją.

Reikalas tas, kad Sicilijos varguomenė, pirmąsyk per dvidešimt metų gavusi dovanų demokratiškus rinkimus, paprasčiausiai balsavo už tuos kandidatus ir partijas, kurie pažadėjo sudarysią galimybę įsigyti nuosavus sklypelius už minimalią sumą. Jie būtų pasibaisėję, jei būtų sužinoję, kad atidavę balsus kairiosioms partijoms, jie pasisakė prieš šeimą, mergelę Mariją ir Katalikų bažnyčią, kurios šventųjų paveikslai, apšviesti raudonų žvakučių, puošdavo kiekvienų Sicilijos namų virtuvę ir miegamąjį; būtų pasibaisėję, jog balsavo už tai, kad bažnyčios būtų paverstos muziejais, o mylimas popiežius būtų išguitas iš Italijos.

Ne. Siciliečiai balsavo ne už kokią partiją, bet už tai, kad jie ir jų šeimos gautų žemės lopinėlį. Jie negalėjo įsivaizduoti didesnės laimės negu dirbti nuosavą žemę, sau ir savo vaikams pasilikti tai, ką pelnė kruvinu prakaitu. Jų įsivaizdavimu, rojus buvo keli arai javų, daržas, įrengtas kalnų terasose, nedidutis vynuogynas, citrinmedis ir alyvmedis. *** Teisingumo ministras Frankas Treca savo kilme buvo sicilietis ir aršus antifašistas; Musolinio laikais jis buvo uždarytas į kalėjimą, bet paskui pabėgo į Angliją. Tai buvo aukštas, aristokratiškos išvaizdos vyras; nors jo plaukai tebebuvo juodi it derva, vešli barzdelė buvo išmarginta žilų sruogų. Treca buvo tikras didvyris, bet podraug - tikrų tikriausias biurokratas ir politikierius - įspūdingas derinys.

Ministro kabinetas Romoje buvo didžiulis, apstatytas masyviais senoviniais baldais; ant sienų kabojo prezidento Ruzvelto ir Vinstono Čerčilio portretai. Langai su vitražais atsivėrė į nedidelį balkoną. Ministras įpylė vyno savo garbingajam svečiui, donui Kročei Malui.

Juodu atsisėdę gurkšnodami vyną aptarinėjo politinę padėtį Sicilijoje ir artėjančius vietinius rinkimus.

Ministras Treca išsakė savo nuogąstavimus: jeigu siciliečiai ir toliau balsuos už kairiuosius, krikščionys demokratai gali prarasti įtaką vyriausybei, o Katalikų bažnyčia - oficialios valstybinės religijos statusą.

Donas Kročė nieko neatsakinėjo. Jis be perstojo valgė, mintyse pripažindamas, kad maistas Romoje daug gardesnis nei gimtojoje Sicilijoje. Palenkęs masyvią imperatorišką galvą prie pat lėkštės su trumais uždarytais spagečiais, donas nepavargdamas ritmingai žiaumojo didžiuliais žandikauliais, tik retkarčiais nusišluostydamas siauručius ūselius servetėle. Valdinga, į snapą panaši nosis atidžiai sekė kiekvieną naują tarnų atneštą patiekalą tarsi mėgindama užuosti, ar neužnuodytas, akys lakstė po gausiai nukrautą stalą.

Ministras vis aiškino svarbius valstybės reikalus, o donas nesyk nepravėrė burnos.

Desertui buvo atnešta didžiulė medinė lėkštė su vaisiais ir įvairių rūšių sūriais. Tik geriant kavą, laikydamas rankoje pūstą konjako stiklą, donas nusiteikė kalbėti. Pamatęs jį muistantis ant kėdės, per mažos jo mėsingam pasturgaliui, ministras išsyk nusivedė jį į minkštasuoliais apstatytą svetainę. Tarnui atnešus kavą ir konjaką, ministras jį atleido ir pats įpylė donui kavos, pasiūlė cigarą, kurio šis atsisakė, ir pasirengė klausytis dono išminties, neabejodamas, kad jo patarimai pravers.

Donas Kročė įdėmiai nužvelgė ministrą. Aristokratiškas profilis, šiurkštūs, masyvūs bruožai, valdinga laikysena nepadarė jam įspūdžio. Donas šnairai žiūrėjo ir į Trecos barzdelę - jam šis atributas atrodė maivymasis. Toks žmogus galėjo daryti įspūdį Romoje, bet Sicilijoje - nieku gyvu. Vis dėlto kaip tik šis žmogus galėjo sustiprinti Sicilijos mafijos galią. Kadaise mafija padarė klaidą, šaipydamasi iš Romos - todėl ir atėjo į valdžią Musolinis su fašistais. Donas Kročė neapgaudinėjo savęs: kairuoliška vyriausybė galėtų griebtis

rimtų reformų, nušluoti pogrindinę valdžią - „draugų draugus“. Tik krikdemų vyriausybė galėjo išsaugoti padėtį, kuriai esant donas buvo nepažeidžiamas. Taigi jis sutiko atvykti į Romą, jausdamas pasitenkinimą žiniuonio, apspisto pulko maldaujančių išgydyti isterijos kamuojamų luošių. Donas Kročė žinojo galįs juos išgydyti.

– Galiu padaryti taip, kad per ateinančius rinkimus Sicilija atitektų mums, - tarė jis ministrui Trecai. - Bet mums reikalingi ginkluoti vyrai, tad turite man pažadėti, kad nesiimsite veiksmų prieš Turį Giljaną.

– Tai vienintelis pažadas, kurio negaliu duoti, - atsakė teisingumo ministras.

– Tai vienintelis pažadas, kurį privalote duoti, - atšovė donas Kročė.

– Koks žmogus tas Giljanas? - glostydamas barzdikę nenoriai paklausė ministras. - Jis pernelyg jaunas, kad būtų toks žiaurus, nors ir sicilietis.

– Oi, ne, jis švelnus vaikinas, - nepaisydamas kandžios ministro šypsenos paprieštaravo donas Kročė, nutylėdamas, kad nesyk nėra matęs Giljano.

– Neįtikėtina, - purtydamas galvą atsakė Treca. - Žmogaus, užmušusio šitiek karabinierių, negalima pavadinti švelniu vaikinu.

Tai buvo tiesa. Donas Kročė pamanė, kad Giljanas pernelyg įsisiautėjo per pastaruosius dvylika mėnesių.

Nuo tada, kai įvykdė mirties bausmę „kunigui“ Dodanai, Turis pradėjo negailestingą susidorojimą su visais priešais, tiek mafija, tiek Romos valdžia. Jis ėmė siuntinėti laiškus į laikraščius, apsiskelbdamas Vakarų Sicilijos valdovu - Roma tesižinanti. Be to, jis išsiuntinėjo laiškus, draudžiančius Monteleprės, Korleonės ir Monrealės miestelių karabinieriams po vidurnakčio patruliuoti gatvėse, aiškindamas, esą jo vyrai turį aplankyti draugus ir šeimas, tad jis nenorįs, kad jie būtų išvilkti iš lovų ir suimti ar nušauti išeinant iš namų.

Jis pats irgi nenorįs paguldyti galvos, kai įsigeis aplankyti savo šeimą Monteleprėje. Laikraščiai skelbdavo šiuos laiškus su pašaipiais komentarais. Salvatorė Giljanas uždraudė cassetta? Šis banditas draudžia policijai įstatymų numatytą patruliavimą Sicilijos miestuose - koks įžūlumas! Tiesiog neregėtas akiplėšiškumas! Gal tas jaunuolis tariasi esąs Italijos karalius?! Karikatūrose buvo vaizduojami karabinieriai, bailiai susigūžę Monteleprės gatvelėje, ir į miestelio aikštę didingai įžengiantis milžinas Giljanas.

Monteleprės viršila, aišku, turėjo vienintelę išeitį. Kas vakarą jis pasiųsdavo patrulius į gatves. Kas vakarą jo įgula, sustiprinta iki šimto vyrų, kovinėje parengtyje saugodavo miesto prieigas iš kalnų pusės, kad Giljanas nesurengtų antpuolio. Bet vieną kartą, kai jis pasiuntė savo karabinierius į kalnus, Giljanas su penkiais savo vadais - Pišiota, Teranova, Pasatempu, Silvestru ir Andoliniu, kurių kiekvienas vadovavo penkiasdešimties vyrų būriui, surengė pasalą. Giljanas nesigailėjo priešų; šeši karabinieriai buvo nukauti, kiti spruko nuo pragariškos kulkosvaidžių ir šautuvų ugnies.

Roma ėmė žvanginti ginklais, bet kaip tik toji beprotiška Giljano drąsa galėjo jiems visiems praversti - jei tik donui Kročei pavyks įtikinti tą tešlagalvį teisingumo ministrą.

– Patikėkite manim, - pasakė Trecai donas Kročė, - Giljanas gali mums pasitarnauti. Aš prikalbinsiu jį paskelbti karą socialistams ir komunistams Sicilijoje. Jis puldinės jų partijų būstines, persekios organizatorius. Jis vykdys mano nurodytas karines operacijas, na, o aš ir mano draugai, aišku, patyliukais padarysime visa, ką reikia.

Neatrodė, kad šis pasiūlymas būtų šokiravęs teisingumo ministrą.

– Giljanas jau dabar yra visos tautos gėda, - arogantiškai pareiškė jis, - negana to, jis daro mums gėdą kitų

šalių akyse. Ant mano stalo guli kariuomenės štabo viršininko planas įvesti į Siciliją kariuomenę jam nuslopinti. Už jo galvą paskirta dešimties milijonų lirų premija. Tūkstančio karabinierių pastiprinimas jau parengtas permesti į Siciliją. O jūs prašote mane jį užstoti?! Brangusis donai Kroče, tikėjausi, kad padėsite mums jį sučiupti, kaip padėjote susemti kitus banditus. Giljanas užtraukė Italijai gėdą. Visi mano, kad jį reikia sunaikinti.

Siurbtelėjęs kavos, donas Kročė pirštais nusišluostė ūsus. Šitoks Romos valdininkų veidmainiavimas jį mažumą erzino.

– Turis Giljanas kur kas vertingesnis mums gyvas, kalnuose, kur atlieka tuos savo žygdarbius, - lėtai purtydamas galvą aiškino jis. - Sicilijos liaudis jį garbina, meldžiasi, kad jo neištiktų kokia nelaimė. Mano saloje nerasite nė vieno žmogaus, kuris jį išduotų. Be to, jis kur kas gudresnis už visus anuos banditus. Aš pasiunčiau šnipų į jo būrį, bet jo asmenybė tokia patraukli, kad abejoju, ar jie liks man lojalūs. Štai apie kokį žmogų jūs kalbate - jis kiekvieną priverčia save pamilti. Jeigu jūs pasiųsite tūkstantį karabinierių su savo armija, ir jie neįstengs jo sučiupti - o taip jau yra buvę - kas tuomet? Štai ką aš jums pasakysiu: jeigu Giljanas nuspręs per ateinančius rinkimus padėti kairiosioms partijoms, jūs prarasite Siciliją, o todėl, kaip jūs tikriausiai suprantate, jūsų partija praras Italiją, - donas Kročė padarė ilgą pauzę ir įbedė akis į ministrą. - Jūs turite susitarti su Giljanu.

– O kaip būtų galima tai padaryti? - paklausė teisingumo ministras su mandagia viršesniojo šypsena, kuri suerzino doną Kročę: šitaip šypsodavosi romiečiai, o Treca buvo gimęs Sicilijoje. - Iš patikimų šaltinių žinau, kad Giljanas ne itin jus myli.

Donas Kročė gūžtelėjo pečiais.

– Jeigu pastaruosius trejus metus jam nebūtų užtekę proto pamiršti nuoskaudas, jis nebūtų likęs gyvas. Be to, aš palaikau su juo ryšį. Daktaras Hektoras Adonis - mano žmogus; jis - Giljano krikštatėvis ir patikimiausias draugas. Jis tarpininkaus man susitaikant su Giljanu. Bet turiu gauti iš jūsų būtinų garantijų kokiu konkrečiu pavidalu.

– Gal pageidautumėte laiško su parašu, kuriame prisipažinčiau mylįs banditą, kurį stengiuosi sučiupti? nusišaipė ministras.

Didžiausias dono privalumas buvo tas, kad jis niekad nekreipdavo dėmesio į įžeidžiantį toną ar pagarbos stoką, nors tuos dalykus įsidėmėdavo.

– Ne, - atsakė jis paprastai; jo veidas dabar buvo lyg kaukė - niekaip nebūtum atspėjęs, ką jis galvoja. - Jūs tik duokite kariuomenės štabo viršininko parengtą operacijos planą Giljanui sučiupti. Taip pat kopiją savo įsakymo pasiųsti į salą tūkstančio karabinierių pastiprinimą. Aš parodysiu tuos dokumentus Giljanui ir pažadėsiu, kad nevykdysite šitų įsakymų, jeigu jis padės mums atvesti į protą Sicilijos rinkėjus. Jūsų reputacijai tai nepakenks: jūs visados galėsite teigti, esą dokumentų kopijos buvo pavogtos. Be to, pažadėsiu Giljanui, kad krikdemų pergalės ateinančiuose rinkimuose atveju jis bus atleistas nuo bausmės.

– Oi, ne, - paprieštaravo Treca. - Amestija - ne mano galioje.

– Bet pažadą duoti galite, - tarė donas Kročė. - Jeigu pavyks jį tesėti - puiku. Jeigu išaiškės, kad tai neįmanoma - aš pats pranešiu jam šią blogą naujieną.

Ministras suprato, kur šuo pakastas. Kaip donas ir siekė, jis suprato, jog ilgainiui donas Kročė privalės atsisakyti Giljano, nes Sicilijoje jiems abiem per ankšta. Ir dar: kad donas Kročė imsis visos atsakomybės -

pačiam Trecai nereikės rūpintis šios problemos sprendimu. Pažadų, aišku, galima duoti. Jam tereikia atiduoti donui Kročei dviejų karinių operacijų planų kopijas.

Ministras svarstė, ką atsakyti.

– Jeigu amnestija jam apskritai įmanoma, - panarinęs masyvią galvą tyliai tarė donas, - primygtinai jos prašyčiau.

Ministras ėmė vaikštinėti po kambarį, svarstydamas visus keblumus, kurie gali kilti. Donas Kročė tarsi jo visai nematė - net galvos nesukiojo.

– Pažadėkite jam amnestiją mano vardu, bet privalote žinoti, kad ją gauti bus sunku - gali kilti pernelyg didelis triukšmas. Jeigu žurnalistai suuostų, kad mudu su jumis susitikome, jie man gyvam kailį nudirtų.

Man tektų atsistatydinti ir, grįžus į savo ūkį Sicilijoje, kapstytis po mėšlą ir kirpti avis. Ar jums išties būtinai reikia tų planų ir mano įsakymo kopijų?

– Be jų nieko neįmanoma padaryti, - atsakė donas Kročė savo galingu, įtaigiu it kokio pasaulinio garso dainininko tenoru. - Giljanas turi gauti įrodymų, jog mudu esame draugai, ir kokį išankstinį atpildą už savo paslaugas. Abiejų šių tikslų pasieksime, kai parodysiu jam tuos planus ir pažadėsiu, kad jie nebus vykdomi.

Jis galės veikti taip pat laisvai kaip anksčiau, jam nereikės kautis su ištisa armija ir papildomomis policijos pajėgomis. Gavęs planų kopijas, aš įrodysiu palaikąs ryšius su jumis, o kai įsakymai nebus vykdomi, Giljanas pamatys, kad turiu įtakos Romoje.

Ministras pripylė donui dar vieną puodelį kavos ir tarė: – Sutinku. Mudu draugai, tad tikiu, kad išsaugosite paslaptį - tai svarbiausia. Bet man neramu dėl jūsų. Kai Giljanas įvykdys mūsų užduotį, bet nebus atleistas nuo bausmės, jis neabejotinai suvers kaltę jums.

Donas linktelėjo, bet nieko neatsakė, tik gurkštelėjo kavos, įdėmiai jį nužvelgęs ministras tarė: – Judu abu negalite išsitekti tokioje mažytėje saloje.

– Aš pasislinksiu, - nusišypsojęs atsakė donas. - Laiko tam - į valias.

– Gerai, gerai, - pritarė ministras. - Ir atminkite štai ką: jeigu aš galėsiu pažadėti savo partijai pergalę Sicilijoje per ateinančius rinkimus ir jeigu paskiau sugebėsiu išspręsti Giljano problemą vyriausybei garbingu būdu, galiu nepaprastai iškilti. Bet kad ir kokias aukštas pareigas eisiu, aš niekados jūsų nepamiršiu, mano brangusis drauge. Jūs visados jausite mano prielankumą.

Donas pasimuistė savo mėsingu pasturgaliu ant kėdės, svarstydamas, ar išties vertėtų padaryti šį vištgalvį sicilietį Italijos premjeru. Na, bet netgi tas jo bukumas būtų privalumas „draugų draugams“, o jeigu išduotų, būtų nesunku jį sunaikinti.

– Ačiū jums už draugystę, - nuoširdžiu balsu tarė donas Kročė, o jis garsėjo mokėjimu įsiteikti. - Kuo galėdamas jums padėsiu. Sutarėme. Rytoj po pietų išvažiuoju į Palermą; būsiu dėkingas, jei rytą pristatysite man į viešbutį planų kopijas ir kitus dokumentus. Kalbant apie Giljaną - jeigu jums nepavyks gauti jam amnestijos po to, kai įvykdys mūsų užduotį, aš pasirūpinsiu, kad jis pranyktų - galbūt į Ameriką ar dar kur nors, kur nebegalės pridaryti jums bėdos.

Vyrai išsiskyrė - sicilietis Treca, pasirinkęs visuomenės gynėjo kelią, ir donas Kročė, kurio akimis žiūrint Italijos santvarka ir įstatymai buvo velnio žabangos jam pavergti. Mat donas Kročė tikėjo laisve, kuri priklausė jam asmeniškai, už kurią jis niekam nebuvo skolingas, nes iškovojo ją tik pagarba, kurios

nusipelnė savo tėvynainių akyse. Gaila, - dingtelėjo donui Kročei, - kad lemtis supriešino jį su Turiu Giljanu. Šis vyras jam buvo prie širdies, to negalėjai pasakyti apie tą niekingą veidmainį ministrą. *** Grįžęs į Palermą, donas Kročė išsikvietė Hektorą Adonį ir papasakojo jam apie pokalbį su Treca ir pasiektą susitarimą. Paskui donas parodė vyriausybės karo su Giljanu planus. Kaip donas ir tikėjosi, neūžauga nepaprastai nusiminė.

– Ministras man pažadėjo, kad šitie planai bus atmesti ir niekad nebus įgyvendinti, - tarė donas Kročė. Bet jūsų sūnėnas privalo elgtis tvirtai, ryžtingai ir per daug nesirūpinti vargšais. Jis turi galvoti, kaip išsaugoti kailį. Jis turi suprasti, kad sąjunga su teisingumo ministru ir Romos valdžia - proga, kurios negalima praleisti. Trecos žinioje visi karabinieriai, visa policija, visi teisėjai. Galbūt kada nors jis taps Italijos premjeru, tuomet Turis Giljanas galės grįžti prie šeimos židinio ir, ko gera, netgi padaryti politinę karjerą, nes siciliečiai jį myli. Bet kol kas jis turi kai ką pamiršti, už kai ką atleisti. Tikiuosi, kad jį palenksite.

– Bet kaip jis gali tikėti Romos pažadais? - tarė profesorius. - Turis visuomet kovojo už vargšus, jis niekad neis prieš juos.

– Jis juk tikrai ne komunistas! - atrėžė donas. - Susitarkite dėl mano pasimatymo su juo. Aš jį įtikinsiu.

Mudu esame galingiausi Sicilijos žmonės. Kodėl mes negalėtume eiti išvien? Jis jau yra atsisakęs, bet laikai keičiasi. Dabar tai būtų išsigelbėjimas ir jam, ir mums. Komunistai su tokiu pat pasitenkinimu sutraiškys jį ir mus: toks didvyris kaip Giljanas ar toks niekšas kaip aš - neleistina prabanga komunistinei valstybei. Aš atvyksiu su juo pasimatyti, kada tik jis panorės. Dar pasakykite jam, kad aš garantuoju, jog Romos pažadai bus tesėti. Jeigu krikdemai laimės ateinančius rinkimus, už jo amnestiją būsiu atsakingas aš. Prisiekiu savo gyvybe ir garbe.

Hektoras Adonis suprato: donas Kročė rizikuoja užsitraukti Giljano pyktį, jei teisingumo ministro pažadai bus sulaužyti.

– Ar galiu pasiimti šiuos planus ir parodyti Giljanui? - paklausė jis.

Donas Kročė susimąstė. Jis žinojo niekad nebeatgausiąs šių planų, o atiduodamas juos Giljanui, įduoda jam į rankas galingą ginklą ateičiai.

– Mano brangusis profesoriau, - nusišypsojęs tarė jis, - žinoma, galite juos pasiimti. *** Laukdamas Hektoro Adonio, Turis svarstė, kaip pasielgti. Jis suprato, kad po kairiųjų partijų pergalių, artėjant naujiems rinkimams, donas Kročė kreipsis į jį pagalbos.

Per bemaž ketverius metus Turis išdalijo šimtus milijonų lirų ir gausybę maisto šios Sicilijos dalies vargšams, bet rimčiau padėti jiems tegalėjo įgydamas kokios nors politinės galios.

Jam sukėlė nerimą perskaitytos ekonominės ir politinės knygos, kurias jam atnešė Adonis. Istorijos eiga rodė, kad visose šalyse, išskyrus Ameriką, varguomenė siejo savo viltis su kairiosiomis partijomis, bet jis negalėjo prie jų šlietis. Jam buvo nepakenčiama jų propaganda, nukreipta prieš Bažnyčią, jų šaipymasis iš šeimyninių ryšių, susiklosčiusių dar viduramžiais. Be to, jis žinojo, kad socialistų vyriausybė uoliau varys jį iš kalnų negu krikdemai.

Sutemo; Giljanas žiūrėjo į laužus, kuriuos jo vyrai užkūrė kalno šlaituose. Žvelgdamas nuo uolos į Monteleprę, jis retkarčiais išgirsdavo nuotrupas muzikos, leidžiamos per garsiakalbius miestelio aikštėje.

Miestelio žiburiai sudarė bemaž tobulą apskritimą. Jam dingtelėjo mintis sulaukus Adonio ir aptarus su juo reikalus palydėti krikštatėvį į Monteleprę ir aplankyti tėvus bei Venerą. Jokios baimės jis nejautė. Per trejus metus jis ėmė visiškai kontroliuoti provinciją. Miestelio karabinierių būrys buvo visiškai neutralizuotas, be to, jis pasiims tiek vyrų, kad galės išguldyti visus policininkus, jeigu šie išdrįs pasirodyti prie tėvų namų.

Ginkluoti jo šalininkai dabar gyveno net Belos gatvėje.

Pasirodžiusį Adonį Turis nusivedė į didelę amerikietiškais kariškais žibintais apšviestą olą, kurioje stovėjo stalas su kėdėmis. Apkabinęs jį profesorius padavė maišelį knygų, kurį Turis su dėkingumu paėmė, ir pilną dokumentų portfelį.

– Manding, tau bus įdomu. Nieko nelaukęs perskaityk.

Turis išskleidė popierius ant stalo: ministro Trecos pasirašytas įsakymas pasiųsti iš Italijos į Siciliją dar tūkstantį karabinierių kovai su Giljano gauja; kariuomenės štabo viršininko operacijų planai. Turis susidomėjęs juos peržiūrėjo. Neišsigando: teks pasitraukti giliau į kalnus, ir tiek, bet gerai, kad jį iš anksto įspėjo.

– Kas jums juos davė? - paklausė jis profesoriaus.

– Donas Kročė. Gavo juos iš paties ministro.

Neatrodė, kad ši naujiena būtų Turį labai nustebinusi - jis netgi vos pastebimai šypsojosi.

– Aš turėčiau išsigąsti? - paklausė Turis. - Kalnai bekraščiai. Jų atsiųsti vyrai pasklis - tiek juos ir tematysi, o aš ir toliau sau švilpausiu, sėdėdamas po medžiu.

– Donas Kročė nori su tavimi pasimatyti. Jis atvyks kur tik tu panorėsi. Šie planai - geros valios ženklas. Jis nori pateikti tau pasiūlymą.

– O jūs, krikštatėvi, ar patariate man susitikti su donų Kroče? - įdėmiai stebėdamas profesorių paklausė Turis.

– Taip, - paprastai atsakė Adonis.

– Tuomet pasimatysime jūsų namuose Monteleprėje. Jūs įsitikinęs, kad donas Kročė taip surizikuos?

– Kodėl gi ne? - santūriai atsakė profesorius. - Duosiu jam žodį, kad pavojus jam negrės. Duosi žodį ir tu, o tavim tikiu kaip nieku kitu.

– Kaip ir aš jumis, - suėmęs profesoriaus ranką atsakė Turis. - Ačiū už šiuos planus ir knygas, kurias man atnešėte. Ar šįvakar prieš išvykdamas padėsite vieną kurią skaityti?

– Be abejo.

Iki vėlumos oriu profesorišku balsu Adonis aiškino Turiui sunkesnes atsineštų knygų vietas. Turis įdėmiai klausėsi, klausinėjo. Iš šalies jie atrodė kaip mokytojas su mokiniu - prieš daugel metų tokie ir buvo.

Tą vakarą Hektoras Adonis pasiūlė Turiui rašyti testamentą. Šiame dokumente būtų fiksuojama visa, kas nutiks būriui, smulkiai aprašomi visi slapti Turio susitarimai su donų Kroče ir ministru Treca. Jis galėtų tapti puikiu skydu.

Giljanas išsyk užsidegė. Net jeigu testamentas neturėtų jokios galios, net jeigu jis pradingtų - Turį masino

mintis, kad galbūt po šimto metų jį aptiks koks kitas maištininkas - kaip juodu su Aspanu Hanibalo dramblio kaulus.

19 skyrius Istorinis susitikimas įvyko po dviejų dienų. Per tą trumpą laikotarpį Monteleprės miestelis ko nesprogo nuo gandų, kad didysis donas Kročė Malas nusižeminęs atvyksta pasimatyti su jų, montelepriečių, šlovinguoju didvyriu - Turiu Giljanu. Nežinia, kaip toji paslaptis iškilo aikštėn - gal žmonės suuodė, pamatę itin kruopščias Giljano atsargumo priemones, kurių šis ėmėsi prieš susitikimą. Jo patruliai užėmė pozicijas, pasirengę atkirsti Palermo kelią; bemaž penkiasdešimt jo vyrų apsistojo nakčiai pas gimines Monteleprėje.

Pasatempas su savo vyrais buvo pasiųstas apsupti Belmapo kareivines ir sukaustyti karabinierių veiksmus, jei jie išdrįstų išsiųsti patrulį. Teranovos vyrai kontroliavo kelius iš Kastelamarės ir Trapanio. Kapralas Kanjas Silvestras su penkiais geriausiais snaiperiais, ginkluotais šautuvais ir sunkiuoju kulkosvaidžiu, įsitaisė ant stogo, - pasislėpė už bambukinių rėmų, ant kurių dauguma montelepriečių džiovindavo pastai pomidorus.

Donas Kročė atvažiavo apyaušriu didele Alfa Romeo atviru stogu, kuri sustojo priešais Hektoro Adonio namus. Jis atvyko su savo broliu kunigu Benjaminu ir dviem ginkluotais asmens sargybiniais, kurie liko automobilyje kartu su vairuotoju. Profesorius laukė prie durų apsitaisęs net elegantiškiau nei paprastai: pilku Londone pasisiūdintu kostiumu, akinamai baltais marškiniais ir kaklaraiščiu su raudonais ir juodais dryžiais. Šiuo atžvilgiu jis buvo visiška priešingybė dono, mat šis buvo apsirengęs dar nerūpestingiau nei paprastai; lyg didžiulis žąsinas jis krypavo užsitempęs ant milžiniško pilvo kelnes, apsivilkęs atsegtus ties kaklu marškinius be apykaklės ir sunkų juodą švarką, kuris nesuėjo priekyje ir buvo matyti kelnes prilaikančios paprastos baltos poros pirštų pločio petnešos. Avėjo jis šlepetėmis.

Kunigas Benjaminas vilkėjo sutana, ant galvos, kaip visuomet, buvo užsidėjęs juodą dulkėtą skrybėlę, panašią į prikaistuvį. Prieš įeidamas į vidų, kunigas palaimindamas peržegnojo namą ir suniurnėjo deramus žodžius.

Hektoro Adonio namas buvo geriausias Monteleprėje, ir jis tuo didžiavosi. Jis buvo apstatytas prancūziškais baldais, o paveikslai buvo ne itin garsių to meto Italijos dailininkų, bet kruopščiai parinkti. Indai buvo vokiški, tarnaitė - pagyvenusi italė - prieš karą buvo mokyta Anglijoje. Trys vyrai susėdę svetainėje ėmė laukti Giljano, ir tarnaitė atnešė jiems kavos.

Donas Kročė jautėsi visiškai saugus, nes žinojo, kad Giljanas neužtrauks gėdos savo krikštatėviui sulaužydamas žodį. Laukimas donui buvo malonus: netrukus jis pats galės įsitikinti, ar išties ši kylanti žvaigždė tokia didi. Vis dėlto net jį mažumą nustebino, kaip tyliai įsmuko į namus Giljanas. Donas negirdėjo žingsnių akmenimis grįstoje gatvėje, atidaromų ar uždaromų durų girgžtelėjimo, tik netikėtai valgomojo tarpduryje išvydo stovintį Giljaną. Jo grožis apstulbino doną Kročę.

Nuo gyvenimo kalnuose Giljano pečiai praplatėjo, veidas sulyso, nors liko apvalainas, smakras pasmailėjo.

Turio akys buvo lyg statulos - geltonai rudos, su keistais sidabro apvadais, kurie, rodės, laikė jas akiduobėse.

Drabužiai irgi prisidėjo prie gero įspūdžio: moleskino kelnės buvo glaudžiai prigludusios, balti marškiniai šviežiai išskalbti ir išlyginti. Po rudu aksominiu medžiotojo švarku buvo pasikišęs lengvą kulkosvaidį, kurį visuomet nešiojosi. O svarbiausia jis atrodė neįtikėtinai jaunas, visai dar vaikas, nors jam buvo dvidešimt

ketveri.

Nejaugi šitoks vaikas galėjo mesti iššūkį Romai, pergudrauti „draugų draugus“, įgyti galvažudžio Andolinio atsidavimą, pažaboti žvėrį Pasatempą, užkariauti ketvirtį Sicilijos ir pelnyti visų salos gyventojų meilę?

Donas Kročė žinojo, kad Giljanas neįtikėtinai narsus, bet Sicilijoje buvo apstu narsuolių, kurie, tapę išdavysčių aukomis, anksti iškeliavo į kapus.

Kai donui Kročei buvo bekylančios dvejonės, Turis Giljanas savo poelgiu užliejo dono širdį džiaugsmu ir įtikino jį, kad gerai daro imdamas šį berniuką į sąjungininkus. Įėjęs į kambarį, Salvatorė prisiartino prie dono Kročės ir tarė: „Bado tua marto“ - bučiuoju tau ranką. Tai buvo tradicinis Sicilijos valstiečių pasisveikinimas su aukštesnę padėtį užimančiu žmogumi - kunigu, žemvaldžiu ar didiku. Be to, Giljanas linksmai šypsojosi. Donas Kročė puikiai žinojo, kodėl jaunuolis šitaip pasakė - ne pataikaudamas donui ir netgi ne iš pagarbos jo amžiui, o todėl, kad donas atsidavė į Giljano rankas, ir Giljanas rodė jam pagarbą už šį pasitikėjimą.

Donas Kročė iš lėto atsistojo - nuo pastangų apdribę jo skruostai net patamsėjo - ir apkabino Giljaną. Jis norėjo parodyti, kad šis kilnus jaunuolis kelia jam šiltų jausmų. Apkabinęs Turį donas pamatė, kad Adonio veidas išdidžiai švyti - jo krikštasūnis pasielgė kaip džentelmenas. Įėjęs pro valgomojo duris, Aspanas stebėjo šią sceną su šypsenėle niūriame veide. Jis irgi buvo nepaprastai gražus, bet visai kitaip negu Turis. Džiova išsekino jo kūną, veidas taip sulyso, kad kaulai, rodės, iššoks laukan, pradraskę alyvų spalvos odą. Aspanas buvo rūpestingai glotniai susišukavęs juodus plaukus, o trumpai kirpti rusvi Turio plaukai panėšėjo į šalmą.

Turis tikėjosi šitaip pasveikindamas išmušti doną iš vėžių, bet pats buvo nustebintas, nes donas kuo geriausiai suprato jo ketinimus ir pasisveikino su juo maloniai, šiltai. Apžiūrėdamas masyvią dono Kročės figūrą, Turis dar labiau sunerimo. Šis žmogus buvo pavojingas - ne tik savo reputacija, bet ir galia, kuria nuo jo dvelkte dvelkė. Kambarys, rodės, buvo sklidinas energijos, kurią spinduliavo šis visai nejuokingas žmogus kalnas; balsas, sklindąs iš tos liūtiškos galvos, kerėjo lyg choro dainavimas. O kai donas imdavo įtikinėti, jis sužavėdavo nuoširdumo, valdingumo ir lipšnumo deriniu, kuris atrodė keistas tokiam storžieviškam žmogui.

– Daug metų tave stebėjau ir seniai laukiau šios dienos. Dabar, kai ji atėjo, matau, kad pateisini visus lūkesčius.

– Malonu tai girdėti, - atsakė Giljanas. Jis gerai pasvėrė, ką sakys toliau, nes žinojo, ko iš jo tikimasi. Visuomet vyliausi, kad mes tapsime draugais.

Donas Kročė pritariamai linktelėjo ir ėmė aiškinti, kokio susitarimo jis pasiekęs su ministru Treca. Jeigu Giljanas padėsiąs „apšviesti“ Sicilijos liaudį, kad ši deramai balsuotų per ateinančius rinkimus, jį kaip nors pavyks atleisti nuo bausmės. Turis galėsiąs grįžti į savo šeimą, vėl bus paprastas pilietis ir jam nebereikės banditauti. Patvirtindamas šį susitarimą, ministras Treca davė donui susidorojimo su Giljanu planą. Donas Kročė iškėlė ranką, pabrėždamas svarbą to, ką dabar pasakys: – Jeigu sutiksi, ministras vetuos šiuos planus. Į Siciliją nebus pasiųsti kariškiai ar tūkstančio karabinierių pastiprinimas.

Donas matė, kad Turis įdėmiai klausosi, bet neatrodė, kad visa tai jį stebintų.

– Nerasi Sicilijoje žmogaus, - toliau dėstė donas Kročė, - kuris nežinotų, kaip tu rūpiniesi vargšais. Nebūtų

nieko nuostabaus, jeigu remtum kairiąsias partijas, bet žinau, kad tu tiki Dievą - šiaip ar taip, esi sicilietis. O kas nežino, koks tu pasišventęs savo motinai?! Ar tikrai nori, kad komunistai valdytų Italiją? Kas tuomet ištiktų Bažnyčią? Kas ištiktų šeimą? Jauni italai ir siciliečiai, kovęsi kare, užsikrėtė svetimomis idėjomis, politinėmis doktrinomis, kurioms ne vieta Sicilijoje. Siciliečiai patys sugebės pataisyti savo gyvenimą. Ir ar tikrai nori nepaprastai galingos valdžios, kuri nepakęstų maištingų piliečių? Kairiųjų vyriausybė, be jokios abejonės, surengtų didelį vajų prieš mus abu - juk argi mudu nesame tikrieji Sicilijos valdovai? Jeigu kairiosios partijos laimės ateinančius rinkimus, gali išaušti diena, kai Sicilijos kaimuose rusai spręs, kas gali eiti į bažnyčią. Mūsų vaikai bus verčiami lankyti mokyklas, kur jiems bus kalama į galvą, esą valstybė svarbiau už kiekvienam šventus motiną ir tėvą. Ar galime tai leisti? Ne. Dabar kiekvienam tikram siciliečiui atėjo laikas apginti savo šeimą ir garbę nuo valdžios.

Netikėtai į jų pokalbį įsikišo Pišiota, kuris vis dar stovėjo atsišliejęs į sieną.

– Gal rusai mus amnestuos? - nusišaipė jis.

Doną nusmelkė ledinis pyktis tam įžūliam ūsuotam puošeivai, bet neišsiduodamas, ką jaučia, įdėmiai nužiūrėjo tą žmogeliuką. Kodėl jis atkreipė dėmesį į save kaip tik šią akimirką? Kodėl jis norėjo, kad donas jį pastebėtų? Donui Kročei dingtelėjo mintis, ar nebūtų galima to žmogaus kaip nors panaudoti. Savo neklystančia nuojauta donas užuodė, kad šis patikimiausias Giljano vadas papuvęs iš vidaus - gal dėl to kalta buvo džiova, o gal jo ciniškas būdas. Pišiota niekuo iki galo nepasitikėjo, taigi niekas ir juo negalėjo iki galo pasitikėti. Tik visa tai apmąstęs donas Kročė prabilo atsakydamas: – Kada kokia užsienio šalis yra padėjusi Sicilijai? Kada koks užsienietis tinkamai elgėsi su siciliečiu?

Vienintelė mūsų viltis - tokie jauni vyrai kaip tu, - pastaruosius žodžius donas skyrė Pišiotai. - Sumanūs, drąsūs, išdidūs. Jau tūkstantį metų tokie vyrai dedasi prie „draugų draugų“, kad galėtų kautis su pavergėjais ir siekti teisingumo, už kurį dabar kovoja Turis Giljanas. Šiuo metu mes turime eiti išvien, kad drauge išsaugotume Siciliją.

Valdingas dono balsas, rodės, nedaro Turiui jokio įspūdžio.

– Bet mes juk visuomet kovėmės su Roma ir tais, kuriuos ji atsiųsdavo mus valdyti, - atsakė jis atžariai. - Jie visuomet buvo mūsų priešai. O dabar jūs prašote jiems padėti, jais pasikliauti?

– Būna laikai, kai dera eiti išvien su priešu, - rimtai aiškino donas Kročė. - Mažiausiai pavojinga mums Italijos valdžia - krikščionių demokratų. Taigi mums naudinga, kad jie ir toliau valdytų šalį - nieko nėr paprasčiau, - mažumą patylėjęs, donas dėstė toliau: - Kairuoliai niekuomet neatleis jūsų nuo bausmės, gali tuo neabejoti. Jie - baisūs veidmainiai; jiems stinga atlaidumo, jie nesupranta siciliečio būdo. Vargšai, žinoma, gaus žemės, bet ar jie pajėgs pasinaudoti tuo, ką joje užaugins? Ar gali įsivaizduoti mūsų tautiečius, dirbančius kooperatyve? Dievuliau brangus - jie gi vieni kitus išskers, susivaidiję, kokia suknele per mūsų religines procesijas privalo vilkėti mergelė Marija - balta ar raudona!

Donas visa tai išsakė su pašaipiu sąmoju žmogaus, norinčio, kad jo klausytojai suprastų jį perdedant, bet podraug suvoktų, kad jo žodžiuose nemaža dalis tiesos.

Giljanas klausėsi šypsodamas lūpų kampučiais. Jis žinojo: vieną gražią dieną gali tekti doną Kročę nudėti, bet šis žmogus kėlė tokią pagarbą savo esybe, savo asmens jėga, kad nuo tos minties jį krėtė šiurpas, tarsi vien nuo tokios minties jis būtų prasikaltęs savo tėvui, tauriems šeimos saitams. Turis privalėjo apsispręsti, ir tai turėjo būti svarbiausias sprendimas nuo tada, kai stojo į nusikaltėlio kelią.

– Aš sutinku su jumis, - tyliai tarė Turis, - kad komunistai neina už siciliečius. - Jis nuščiuvo, jausdamas, kad dabar - tinkamas momentas palenkti doną Kročę. - Bet jeigu atliksiu šį nešvarų darbelį už Romą, turiu pažadėti savo vyrams kokį atpildą. Kuo Roma gali mums atsilyginti?

Donas Kročė išgėrė kavą iki paskutinio lašo. Hektoras Adonis pašokęs norėjo vėl pripildyti jam puodelį, bet donas rankos mostu paliepė jam nesivarginti.

– Mes ir taip nemenkai jums padedame, - tarė donas Kročė. - Andolinis teikia jums žinias apie karabinierių judėjimą, kad jūs visuomet galėtumėte jų pasisaugoti. Jie nesiima kokių nepaprastų priemonių, kad išstumtų jus iš kalnų. Bet aš žinau, kad to negana. Leisk padaryti tau paslaugą, kuri suteiks pasitenkinimą man ir nudžiugins tavo tėvus. Prie šio stalo, tavo krikštatėvio ir tavo ištikimo draugo Aspano Pišiotos akivaizdoje, aš pasakysiu tau štai ką: aš kalnus nuversiu, kad tu ir, žinoma, tavo vyrai, būtumėte amnestuoti.

Giljanas jau apsisprendė, bet norėjo gauti kuo daugiau garantijų.

– Sutinku bemaž su viskuo, ką jūs sakote, - tarė jis. - Aš myliu Siciliją ir jos žmones; nors verčiuosi plėšikavimu, tikiu teisingumu. Aš pasiryžęs padaryti bemaž viską, kad grįžčiau į namus, pas savo tėvus. Bet kaip jūs priversite Romą tesėti man duotus pažadus? Štai kur šuo pakastas. Paslauga, kurios iš manęs prašote - pavojinga. Man turi būti už ją atlyginta.

Kurį laiką pamąstęs, donas prašneko iš lėto, gerai apgalvodamas žodžius: – Gerai darai, būdamas toks atsargus. Bet tu turi planus, kuriuos profesorių Adonį prašiau tau parodyti.

Pasilik juos kaip ryšių su ministru Treca įrodymą. Aš pabandysiu gauti tau kitus dokumentus, kuriuos galėtum panaudoti, pavyzdžiui, paskelbti viename iš garsiųjų savo laiškų laikraščiams - tuomet Roma turės tavęs bijoti. Pagaliau aš asmeniškai garantuoju tau amnestiją, jeigu įvykdysi duotą užduotį ir krikščionys demokratai laimės rinkimus. Ministras Treca nepaprastai mane gerbia ir niekados nesulaužys man duoto pažado.

Hektoras Adonis atrodė džiugiai susijaudinęs. Jis jau vaizdavosi, kokia laiminga bus Marija Lombardo, kai jos sūnui nebereikės slapstytis ir jis grįš namo. Jis suprato, kad Turis šitaip elgiasi aplinkybių spiriamas, bet pamanė, jog ši Giljano ir dono Kročės sąjunga, nukreipta prieš komunistus, gali tapti pirmąja grandimi grandinės, kuri suriš tuodu vyrus tikra draugyste.

Net Aspanui padarė įspūdį tai, kad didysis donas Kročė garantuoja amnestiją. Bet dono aiškinime Turis pastebėjo esminę spragą. Ką gali žinoti, gal donas visa tai sukūrė? Gal tie planai pavogti? Gal ministras jau uždėjo ant jų savo veto? Turiui reikėjo pasimatyti su pačiu Treca.

– Jūs išsklaidėte mano dvejones, - tarė Giljanas. - Jūsų asmeninė garantija rodo jūsų kilniadvasiškumą; dabar supratau, kodėl siciliečiai vadina jus „geruoju žmogumi“. Bet Roma liūdnai garsėja savo klastingumu, o politikai - mes žinome, ko jie verti. Aš norėčiau, kad toks žmogus, kuriuo pasitikiu, iš paties Trecos lūpų išgirstų pažadą ir gautų iš jo dokumentą su kokiomis garantijomis.

Doną tai pritrenkė. Per visą šį pašnekesį jis jautė kažkokį artumą Turiui Giljanui, mąstė, kaip viskas klostytųsi, jei šis jaunuolis būtų jo sūnus. Ak, kaip juodu drauge galėtų valdyti Siciliją! O kaip maloniai jis pasakė: „Bučiuoju tau ranką“! Donas buvo sužavėtas, o tai jam atsitikdavo labai retai. Bet dabar jis suvokė, jog Giljanas netiki jo pažadais, ir tas šiltas jausmas išblėso. Donas juto, kad tos keistai primerktos akys, įsmigusios į jį, laukia naujų įrodymų, naujų patikinimų - dono Kročės Malo garantijų negana.

Stojo ilga tyla: donas svarstė, ką reikėtų pasakyti, kiti laukė. Profesorius stengėsi paslėpti, kaip jį nuvylė Turio užsispyrimas ir kaip baugina galima dono reakcija. Išblyškusiame, putliame kunigo Benjamino veide buvo įžeisto buldogo mina.

Galop donas prabilo, nuramindamas juos visus. Jis išmąstė, ką galvoja Turis ir ko jam reikės.

– Aš suinteresuotas, kad tu su manim sutiktum, - kreipėsi jis į Giljaną, - ir todėl, ko gera, pernelyg įsijaučiau į savo argumentus. Bet leisk padėti tau apsispręsti. Pirmiausia pasakysiu, kad ministras Treca niekuomet neduos tau jokio dokumento - tai pernelyg pavojinga. Bet jis pasikalbės su tavim ir pakartos man duotus pažadus. Aš galiu gauti princo Olorto ir kitų įtakingų, mūsų reikalui atsidavusių didikų laiškus. Dar geriau: turiu draugą, kuris gali tave įtikinti labiau - Katalikų bažnyčia padės tau gauti amnestiją. Palermo kardinolas man tai pažadėjo. Po to, kai išklausysi ministrą Trecą, aš parengsiu audienciją pas kardinolą. Jis irgi duos pažadą tiesiogiai tau. O tuomet turėsi visos Italijos teisingumo ministro pažadą, šventąjį žodį Katalikų bažnyčios kardinolo, kuris vieną gražią dieną gali tapti mūsų popiežiumi, ir mano paties pažadą.

Neįmanoma apibūdinti, kaip donas ištarė paskutiniuosius tris žodžius. Jo balsas nuolankiai pritilo, tarsi jam būtų net nedrąsu paminėti savo vardą šalia anų kitų, o į tuos žodžius įdėjo tiek jėgos, kad negalėjo likti jokių abejonių jo pažado svarba.

– Į Romą aš negaliu vykti, - nusijuokęs tarė Turis.

– Tuomet pasiųsk žmogų, kuriuo visiškai pasitiki. Aš pats nuvesiu jį pas ministrą Trecą, o paskui - pas kardinolą. Šventosios Bažnyčios vadovo žodžiu tu juk tikrai gali patikėti, ar ne?

Turis įdėmiai stebėjo doną Kročę, ir jo smegenys siuntė pavojaus signalus. Ko donas taip stengiasi jam padėti? Jis juk tikrai žino, kad jis, Giljanas, negali vykti į Romą - niekados šitaip nesurizikuos, net gavęs tūkstančio kardinolų ir ministrų žodį. Tai ką donas tikisi jį paskirsiant savo emisaru?

– Niekuo aš nepasitikiu labiau nei savo pavaduotoju, - pasakė jis donui. - Nuvežkite Aspaną Pišiotą į Romą ir Palermą. Jam patinka dideli miestai, o kardinolas, išklausęs jo išpažintį, ko gera, duos išrišimą net jam.

Donas Kročė atsilošė ir galvos mostu paragino Hektorą Adonį pripilti jam kavos. Šiuo senu savo triuku jis maskuodavo pasitenkinimą ir triumfą. Girdi, svarstomas klausimas jam toks neįdomus, jog jį nustelbia jo fiziniai poreikiai. Tačiau Giljanas, kuris ėmęs plėšikauti tapo tokiu puikiu partizanu, išmoko intuityviai atspėti žmonių poelgių motyvus ir jų minčių eigą, tad iškart užuodė dono pasitenkinimą. Donas Kročė pasiekė labai svarbų tikslą. Turis nieku gyvu nebūtų atspėjęs, kad labiausiai donas norėjo pabūti prie keturių akių su Aspanu Pišiota. *** Po dviejų dienų Aspanas palydėjo doną Kročę į Palermą ir Romą. Donas Kročė elgėsi su juo, lyg jis būtų karališkosios šeimos narys. Aspanas veidu išties nepaprastai panėšėjo į kunigaikštį Cezarį Bordžą: aštrūs bruožai, siauručiai ūseliai, gelsva lyg azijiečio oda, žiaurios, įžūlios, kerinčios gyvumu akys, su begėdišku įtarumu žvelgiančios į visą pasaulį.

Atvykę į Palermą, juodu apsistojo „Umberto“ viešbutyje, priklausančiame donui Kročei; Aspanui čia buvo rodoma visokeriopa pagarba. Jį nuvežė nusipirkti naujų drabužių susitikimui Romoje su teisingumo ministru. Donas Kročė vedėsi jį vakarieniauti į prašmatniausius restoranus. Paskui juodu priėmė Palermo kardinolas.

Nuostabu, bet per šią audienciją Aspanas, katalikiška dvasia išauklėtas jaunuolis iš mažyčio Sicilijos miestelio, nejuto pagarbios baimės nei erdvioms kardinolo rūmų menėms, nei oraus nuolankumo, kurį visi rodė hierarchui. Kai donas Kročė bučiavo kardinolui žiedą, Aspanas tik išdidžiai į jį spoksojo.

Kardinolas, aukštas vyras, buvo užsidėjęs ant galvos raudoną kepuraitę, vilkėjo purpurine mantija. Jo raupų išvagotas veidas buvo šiurkščių bruožų. Kad ir ką prišnekėjo Turiui donas Kročė, kardinolas niekad nebūtų tapęs popiežiumi, nes nebūtų gavęs nė vieno balso. Užtat, kaip ir derėjo siciliečiui, jis buvo nepralenkiamas intrigų meistras.

Po įprastinių mandagumo frazių kardinolas pasiteiravo apie Pišiotos dvasios sveikatą, priminė jam, kad, nepaisant visų čia, žemėje, padarytų nuodėmių, žmogus gali tikėtis amžino atleidimo, jei elgsis kaip dera krikščioniui. Šitaip patikinęs Aspaną, kad už dvasinius nusižengimus bus atleistas nuo bausmės, kardinolas priėjo prie reikalo esmės. Jis pareiškė Pišiotai, kad čia, Sicilijoje, Šventajai Bažnyčiai gresiąs mirtinas pavojus. Ką gali žinoti, kas nutiks, jei komunistai laimės rinkimus? Didingosios bažnyčios bus sudegintos, išdraskytos, paverstos staklių gamyklomis. Mergelės Marijos, visų šventųjų statulos, kryžiai bus sumesti į Viduržemio jūrą. Kunigai bus išžudyti, vienuolės išprievartautos.

Paskutiniuosius žodžius išgirdęs Aspanas šyptelėjo: kokiam siciliečiui, net pavirtusiam už pasiutusį šunį aršesniu komunistu, galėtų ateiti į galvą mintis išprievartauti vienuolę? Kardinolas pastebėjo tą jo šypseną.

Jeigu Giljanas padėsiąs užgniaužti prieš ateinančius rinkimus komunistų propagandą, pareiškė jis, jis, kardinolas, Velykų sekmadienį pats pasakys pamokslą, kuriame išaukštins Giljano nuopelnus ir paprašys Romos valdžios, kad jo būtų pasigailėta. Donas Kročė galįs perduoti tai ministrui, kai pasimatys su juo Romoje.

Kardinolas parodė, kad pokalbis baigtas, ir peržegnojo Aspaną. Prieš išeidamas Aspanas paprašė kardinolo parašyti raštelį, kad galėtų įrodyti Giljanui, jog pokalbis išties įvyko. Kardinolas įvykdė jo prašymą. Šis idiotiškas Šventosios Bažnyčios hierarcho poelgis apstulbino doną, bet jis nieko nepasakė. *** Susitikimas Romoje Pišiotai buvo labiau prie širdies. Ministras Treca nepretendavo į kardinolo dvasingumą. Šiaip ar taip, jis buvo teisingumo ministras, o tas Pišiota - tik bandito pasiuntinys. Jis paaiškino Pišiotai, kad jeigu krikščionys demokratai pralaimės rinkimus, komunistai visomis išgalėmis stengsis iššluoti iš Sicilijos visus likusius banditus. Tiesa, karabinieriai vis dar rengia operacijas prieš Giljaną, bet kitos išeities nėra. Reikia sudaryti vaizdą, antraip radikalų laikraščiai pakels tokį vėją, kad neatsilaikysi.

– Jūsų šviesybė nori man pasakyti, - pertarė jį Aspanas, - kad jūsų partija niekuomet negalės paskelbti amnestijos Giljanui?

– Tai bus sunku, - atsakė ministras, - bet vis dėlto įmanoma. Su sąlyga, kad Giljanas padės mums laimėti rinkimus, o paskui kurį laiką pasėdės ramiai - nieko negrobs, neapiplėšinės. Su sąlyga, kad jo vardas taip neskambės. Galbūt jis net galėtų kuriam laikui išvykti į Ameriką, o kai grįš, visi jau bus pamiršę. Jeigu mes laimėsime, galiu garantuoti viena: mes nesiimsime rimtų žygių jam sučiupti. O jeigu pageidaus išvykti į Ameriką, jam nekliudysime ir neraginsime Amerikos valdžios jo deportuoti, - patylėjęs jis pridūrė: - Aš pats padarysiu visa, kas mano galioje, kad įtikinčiau Italijos prezidentą dovanoti jam bausmę.

– Bet jeigu mes tapsime pavyzdingais piliečiais, - su įprasta šypsenėle lūpose tarė Aspanas, - kaip mes tuomet pramisime - Giljanas, jo vyrai ir jų šeimos? Gal valdžia kaip nors galėtų mums mokėti? Šiaip ar taip, mes už ją atliekame nešvarius darbelius.

Donas Kročė, kuris lyg koks miegantis roplys užsimerkęs klausėsi jų pokalbio, bemat prabilo, kol piktai neatrėžė teisingumo ministras, netveriantis įsiūčiu, kad šis banditas išdrįso paprašyti vyriausybės pinigų.

– Jis tik pašmaikštavo, į ūsų ekscelencija. Šis jaunas vaikinas pirmąsyk išvyko iš Sicilijos, o ten nepaiso pas mus priimtų griežtų elgesio kanonų. Paramos Giljanui klausimas jums neturi rūpėti: aš pats susitarsiu su juo, - donas Kročė žvilgsniu įspėjo Pišiotą patylėti.

Staiga ministro veidą nušvietė šypsena.

– Ką gi, džiaugiuosi matydamas, kad Sicilijos jaunimas nepasikeitė, - tarė jis Aspanui. - Kadaise aš irgi toks buvau. Mes nebijome prašyti to, kas mums priklauso. Ko gera, tu norėtum ko nors konkretesnio už pažadus, - įkišęs ranką į stalčių, jis ištraukė kortelę raudonais apvadais ir pametėjęs ją Pišiotai tarė: - Tai specialus leidimas su mano parašu. Su juo gali važinėti po visą Italiją ar Siciliją, ir policija tavęs nesulaikys. Jis - aukso vertės.

Aspanas dėkodamas linktelėjo galvą ir įsikišo jį į vidinę švarko kišenę. Važiuojant į Romą jis matė doną Kročę naudojantis šitokiu leidimu; jis žinojo gavęs vertingą daiktą. Tačiau tuomet jam dingtelėjo mintis: „O kas, jeigu jį sučiups su tuo leidimu?“ Kils triukšmas, sukrėsiantis visą šalį. Artimiausias Giljano pagalbininkas - su teisingumo ministro išduotu leidimu?! Kaip čia yra? Jo mintys karštligiškai sukosi, ieškodamos atsakymo į šį galvosūkį, bet veltui.

Padovanodamas tokį vertingą dokumentą, ministras parodė pasitikėjimo ir geros valios ženklą. Pišiota patyrė didžiulį malonumą, per visą kelionę jausdamas neapsakomą dono Kročės svetingumą. Bet visa tai jo neįtikino. Išeidamas jis paprašė Trecos parašyti Giljanui raštelį, kuriame šis patvirtintų, kad juodu pasimatė.

Ministras atsisakė. *** Aspanui grįžus į kalnus, Turis jį iškamantinėjo, privertė viską prisiminti, papasakoti žodis į žodį. Kai Aspanas parodė leidimą raudonais apvadais ir pasakė nesusigaudąs, kodėl jis buvo jam duotas - juk ministras jį pasirašydamas nepaprastai rizikavo - Turis patapšnojo jam per petį ir tarė: – Tu - tikras brolis. Tu kur kas įtaresnis už mane, bet per savo ištikimybę taip apakai, kad nebematai to, kas akivaizdu. Tikriausiai donas Kročė liepė jam duoti tą leidimą. Jie tikisi, kad tu nukaksi į Romą pasisiūlysi tapti jų informatoriumi.

– Tai kekšės ožys! - netverdamas pykčiu tarė Aspanas. - Aš pasinaudosiu šiuo leidimu ir grįžęs perrėšiu jam gerklę.

– Ne, - paprieštaravo Turis. - Pasilaikyk šį leidimą - jis mums pravers. Dar štai kas. Gal čia ir panašu į Trecos parašą, bet pasirašyta ne jo. Tai klastotė. Jie gali teigti, kad leidimas negaliojantis, jeigu tai jiems bus naudinga. Kita vertus, jeigu jiems tai bus naudinga, jie gali tvirtinti, esą jis galiojantis ir parodyti dokumentus, kad leidimą išdavęs Treca. O jeigu jie teigs, jog leidimas suklastotas, jiems tereikės sunaikinti išdavimo dokumentus.

Pišiota suvokė, jog pusbrolis teisus. Juo toliau, juo labiau jis stebėjosi, kad toks atviras ir doras Turis sugeba

perprasti painias priešų užmačias. Jis suprato, kad romantiškos Turio sielos gelmėje tūno paranojiškas įžvalgumas.

– Tai kaip mes galime tikėti, kad jie tesės mums duotus pažadus? - paklausė Aspanas. - Kodėl mes turėtume jiems padėti? Mes neužsiimame politika.

Turis apmąstė jo žodžius. Aspanas visuomet buvo ciniškas ir dar gobšokas. Keletą kartų jie susikivirčijo dėl prisiplėšto grobio: Aspanas reikalavo būrio vyrams didesnės dalies.

– Mes neturime kitos išeities, - tarė Turis. - Jeigu į valdžią ateis komunistai, jie niekad nedovanos man bausmės. Šiuo metu krikdemai, ministras Treca, Palermo kardinolas ir, aišku, donas Kročė turi būti mūsų draugai ir ginklo broliai. Mes privalome neutralizuoti komunistus - tai svarbiausia. Mes susitiksime su donų Kroče ir aptarsime šį klausimą, - Turis nutilo ir patapšnojo Aspanui per petį. - Gerai padarei paimdamas iš kardinolo raštelį. O leidimas irgi pravers.

– Mes atliksime už juos nešvarius darbelius, - neatlyžo Aspanas, - o paskui slampinėsime jiems iš paskos lyg elgetos, kaulydami amnestijos. Aš netikiu nė vienu jų - jie kalba su mumis tarsi mes būtume kokios kvailos mergaičiukės, kurioms galima prižadėti aukso kalnus už tai, kad su jais permiegos. Mano galva, mums reikia kautis už save ir pasilikti pinigus, kuriuos užsidirbame, užuot daliję juos vargšams. Mes galėtume pralobti ir gyventi kaip karaliai Amerikoje ar Brazilijoje. Tai būtų mums išeitis ir nebereikėtų dėti vilčių į tuos šulus.

Turis nusprendė tiesiai iškloti, ką mano: – Aspanai, mes turime sieti savo viltis su krikdemais ir donų Kroče. Jeigu mes laimėsime ir sulauksime amnestijos, siciliečiai mus išrinks savo lyderiais. Tuomet mes laimėsime viską, - Turis padarė nedidelę pauzę ir nusišypsojo Aspanui. - Jeigu jie mus apgaus, nei tu, nei aš nenualpsime iš nuostabos. O ką mes būsime praradę? Šiaip ar taip, mes privalome kovoti prieš komunistus - jie didesni mūsų priešai nei fašistai. Taigi jų dainelė sudainuota. Dabar įdėmiai mane išklausyk. Mudu panašiai mąstome. Lemiamas mūšis įvyks po to, kai įveiksime komunistus ir aš gausiu pakelti ginklą prieš „draugų draugus“ ir doną Kročę.

– Mes darome klaidą, - gūžtelėjęs pečiais atsakė Aspanas.

Turis nusišypsojo, bet tuomet jis įtemptai mąstė. Jis žinojo, kad Aspanui patinka plėšiko gyvenimas - jis atitiko jo būdą; nors buvo sumanus ir gudrus, jam stigo vaizduotės. Jeigu jis būtų sugebėjęs pažvelgti į ateitį, jis būtų pamatęs, kokia lemtis neišvengiamai laukia, jeigu jie liks už įstatymo ribų. *** Vėliau tą vakarą sėdėdamas ant uolos krašto, Aspanas pabandė užsirūkyti cigaretę, bet pajutęs veriantį skausmą krūtinėje užgesino ją ir įsikišo nuorūką į kišenę. Jis žinojo, kad džiova progresuoja, bet jis taip pat žinojo, jog keletą savaičių pailsėjęs kalnuose pasijus geriau. Jam kėlė nerimą tai, ko nepapasakojo Turiui.

Per visą kelionę pas ministrą Trecą ir kardinolą jį nuolatos lydėjo donas Kročė. Juodu kartu vakarieniavo kiekvieną vakarą; donas šnekėjo apie Sicilijos ateitį, apie ateinančius neramius laikus. Aspanas ne išsyk suvokė, kad donas prie jo gerinasi, stengiasi pelnyti jo prielankumą „draugų draugams“ ir labai subtiliai mėgina įtikinti, kad jo, kaip ir Sicilijos, ateitis gali būti šviesesnė einant išvien su donų, o ne su Giljanu.

Aspanas niekuo neišsidavė supratęs, kurlink suka donas, bet sudvejojo jo ketinimų dora. Lig tol jis dar niekad nebijojo jokio žmogaus, gal tik Turio Giljano. Tačiau donas Kročė, visą gyvenimą stengęsis pelnyti „pagarbą“, kuri yra didžiųjų mafijos vadeivų skiriamasis ženklas, varė Aspanui baimę. Dabar jis suvokė bijąs,

kad donas juos pergudraus ir išduos ir kad vieną gražią dieną jų lavonai tysos dulkėse.

20 skyrius 1948 metų balandj įvykę rinkimai į Sicilijos parlamentą krikščionių demokratų partijai Romoje baigėsi katastrofa. „Liaudies blokas“ - kairiųjų partijų, komunistų ir socialistų koalicija, surinko 600 tūkstančių balsų, o krikdemai - tik 330 tūkstančių. Dar pusę milijono balsų gavo monarchistai ir kitos dvi nedidelės partijos. Romą apėmė panika. Reikėjo imtis kažkokių ryžtingų priemonių prieš nacionalinius rinkimus, antraip Sicilijos, labiausiai atsilikusios šalies regiono, įtaka gali būti lemtinga, ir visa Italija virs socialistine šalimi.

Pastaraisiais mėnesiais Giljanas vykdė susitarimą su Romos valdžia. Jis nuplėšdavo visus krikdemams oponuojančių partijų plakatus, puldinėjo kairuoliškų organizacijų būstines, išvaikė jų sambūrius Korleonėje, Monteleprėje, Kastelamarėje, Partinike, Pjani dei Greči ir San Džiuzepė Jato miesteliuose bei Monrealės mieste. Jo vyrai iškabino ten plakatus, kurie didelėmis juodomis raidėmis skelbė: MIRTIS KOMUNISTAMS! Jie taip pat sudegino keletą darbininkų socialistų kuopelių patalpų. Tačiau Turis ėmė veikti per vėlai ir nebegalėjo padaryti įtakos vietinių rinkimų eigai, o kraštutinių teroristinių priemonių žmonių žudymo - jis nenorėjo griebtis. Donas Kročė, ministras Treca, Palermo kardinolas ir Turis Giljanas be perstojo siuntinėjo vieni kitiems pranešimus; Turiui buvo priekaištaujama, jis buvo raginamas veikti energingiau, kad būtų laimėti rinkimai. Visą šią korespondenciją Turis saugojo kartu su savo testamentu.

Reikėjo ryžtingo smūgio; jo planą sukūrė sumanusis donas Kročė. Per Stefaną Andolinį jis perdavė šį planą Giljanui.

Du kairiausiai nusiteikę ir apskritai maištingiausi Sicilijos miesteliai buvo Pjani dei Greči ir San Džiuzepė Jatas. Daugelį metų, net valdant Musoliniui, jie švęsdavo Gegužės pirmąją, laikydami ją revoliucijos diena.

Gegužės pirmoji sutapo ir su šventosios Rozalijos atlaidais, tad tų miestelių gyventojai apsimesdavo švenčią juos, o fašistinė valdžia religinių švenčių nedraudė. Tačiau dabar miestelėnai švęsdavo Gegužės pirmąją drąsiai: su raudonomis vėliavomis traukdavo į demonstraciją, rėždavo liepsningas kalbas. Už savaitės turėjo įvykti lig šiol dar neregėto masto Gegužės pirmosios demonstracija. Kaip įprasta, abu miesteliai turėjo švęsti kartu; iš visos Sicilijos turėjo atvykti ištisos šeimos pasidžiaugti rinkimuose ką tik iškovota pergale.

Pagrindinę kalbą turėjo sakyti Lo Kauzis, garsus ugningas oratorius, išrinktas senatoriumi nuo komunistų. Šitaip oficialiai kairieji ketino atšvęsti ką tik iškovotą stulbinančią pergalę.

Pagal dono Kročės sumanymą, Giljano būrio vadai turėjo užpulti ir išsklaidyti šventės dalyvius. Jie turėjo išblaškyti minią šaudydami iš kulkosvaidžių virš galvų. Tai būsiąs pirmas bauginimo vajaus žingsnis - tėviškas pamokymas, švelnus įspėjimas. Senatorius komunistas Lo Kauzis supras, kad išrinkimas į parlamentą dar nesuteikia jam teisės šeimininkauti Sicilijoje ir nepadaro jo asmens neliečiamu. Turis pritarė šiam sumanymui ir paliepė savo vadams - Pišiotai, Teranovai, Pasatempui, Silvestrui ir Stefanui Andoliniui pasirengti jį įgyvendinti.

Pastaruosius trejus metus šventė vykdavo lygumoje, nusidriekusioje dviejų kalnų - Picutos ir Kurnėtos kaimynystėje, tarp Pjani dei Greči ir San Džiuzepė Jato miestelių. Pašėlusiai vingiuotais keliais užlipę bemaž į pačias kalnų viršūnes, miestelių gyventojai susiliedavo į vieną procesiją ten, kur susiėjo keliai, o paskui

siaura perėja patekdavo į lygumą, kur išsisklaidę linksmindavosi. Toji perėja vadinosi Portela dela Džinestra. *** Pjani dei Greči ir San Džiuzepė Jato miesteliai buvo vargani, namai juose - senutėliai, o žemdirbystė prieštvaninė. Jų gyventojai laikėsi senovinio garbės supratimo; pavyzdžiui, moterys galėdavo sėdėti priešais savo namus tik pasisukusios šonu, - kad nesugadintų reputacijos. Užtat tuose dviejuose miesteliuose gyveno patys maištingiausi žmonės visoje Sicilijoje.

Miesteliai buvo nepaprastai seni, tad didžiuma namų buvo pastatyti iš akmenų; kai kurie neturėjo langų, vien geležies plokštėmis uždengtas nedideles angas. Dažna šeima laikė gyvulius ten, kur pati gyveno.

Miestelių kepyklose prie krosnių spiesdavosi ožkos ir ėriukai; netyčia nukritęs ką tik iškeptas duonos kepalas neišvengiamai pataikydavo į mėšlo krūvą.

Miestelių gyventojai samdydavosi juodadarbiais turtingiems žemvaldžiams už dolerį per dieną, o kartais net už mažiau, tad nesugebėdavo išmaitinti savo šeimų. Taigi kai vienuolės ir kunigai - „juodieji varnai“ atvykdavo su makaronų ir drabužių ryšuliais, varguoliai prisiekdavo, kas iš jų buvo reikalaujama - balsuosią už krikščionis demokratus.

Tačiau per vietinius rinkimus 1948 m. balandį didžioji jų dalis išdavikiškai balsavo už komunistų ir socialistų partijas. Tai įsiutino doną Kročę, maniusį, kad vietiniai mafijos vadai kontroliuoja tuos miestelius, bet balsu pareiškusį, esą jį nuliūdinusi Katalikų bažnyčiai parodyta nepagarba. Kaip pamaldūs siciliečiai galėjo šitaip apgauti Kristaus sužadėtines, kurios krikščioniško gailestingumo vedamos dėjo duoną į burnas jų vaikams?!

Niršo ir Palermo kardinolas. Jis specialiai atvyko į abu miestelius laikyti mišių ir įspėjo parapijiečius nebalsuoti už komunistus. Jis palaimino ir net pakrikštijo jų vaikus, bet vis tiek jie nusigręžė nuo savo Bažnyčios. Išsikvietęs abiejų miestelių kunigus į Palermą, jis ragino juos dėti daugiau pastangų prieš nacionalinius rinkimus - ne vien todėl, kad to reikalauja Bažnyčios politiniai interesai, bet ir tam, kad išgelbėtų nuo pragaro paklydėlius.

Ministras Treca nelabai nustebo. Jis buvo sicilietis ir žinojo savo krašto istoriją. Išdidūs abiejų miestelių gyventojai visados aršiai kariavo su Sicilijos turtuoliais ir Romos tironais. Jie pirmieji prisidėjo prie Garibaldžio, o prieš tai kovėsi su salą užgrobusiais prancūzais ir maurais. Pjani dei Greči gyventojai buvo palikuonys graikų, pabėgusių į Siciliją nuo turkų okupacijos. Jie išsaugojo graikiškus papročius, gimtąją kalbą, o per graikiškas šventes apsirengdavo tautinius drabužius. Bet podraug miestelis buvo ir mafijos citadelė; ne kas kitas kaip mafija visados ir kurstydavo jo gyventojus maištauti. Taigi dono Kročės veiklos rezultatai, jo nesugebėjimas atvesti miestelių gyventojų į protą nuvylė ministrą Trecą. Kita vertus, jis žinojo, kad balsavimo tuose miesteliuose ir aplinkiniuose kaimuose rezultatus nulėmė vienas žmogus - socialistų agitatorius Silvijas Fera.

Tarnaudamas Italijos armijoje, Silvijas Fera per Antrąjį pasaulinį karą gavo daugybę apdovanojimų. Šis kareivis, pasižymėjęs per mūšius Afrikoje, pateko į amerikiečių nelaisvę. Būdamas karo belaisvių stovykloje Jungtinėse Valstijose, jis lankė užsiėmimus, kuriuose belaisviams buvo aiškinami demokratijos principai. Jis gan skeptiškai į juos žiūrėjo, kol jam buvo leista dirbti kaimyniniame miestelyje kepėjo parankiniu. Jį apstulbino, kokie laisvi amerikiečiai, kaip lengvai jie gali savo triūsu ilgam laikui užsitikrinti gerovę, kaip aukštai gali iškilti žemutinių sluoksnių atstovai. Sicilijoje darbščiausias valstietis tegalėjo tikėtis išmaitinti savo

vaikus ir parūpinti jiems pastogę - ateičiai jis negalėjo atidėti nė skatiko.

Grąžintas į gimtąją Siciliją, Silvijas Fera ėmė karštai propaguoti amerikietišką gyvenseną. Netrukus jis pamatė, kad krikščionių demokratų partija - turtuolių įrankis, tad įstojo į Palermo darbininkų socialistų būrelį. Jis troško žinių, godžiai skaitė knygas. Netrukus jis ryte prarijo visus Markso ir Engelso veikalus ir įstojo į socialistų partiją. Jam buvo patikėta užduotis suburti partinę kuopelę San Džiuzepė Jato miestelyje.

Per ketverius metus jam vienam pavyko padaryti tai, ko nesugebėjo agitatoriai iš Italijos šiaurės. Jis suteikė sicilietišką atspalvį raudonosios revoliucijos ir socializmo doktrinoms. Jis įtikino siciliečius, kad nubalsavę už socialistų partiją jie gaus žemės. Jis aiškino, kad reikia suskaldyti ir išdalyti didikų žemes, nes jos dirvonuoja.

O juk tose žemėse galėtų augti kviečiai jų vaikams. Jis įtikino juos, kad valdant socialistams būtų padarytas galas korupcijai Sicilijoje. Tuomet niekas nebepapirkinėtų valdžios pareigūnų, stengdamasis įgyti jų palankumą, niekam nebereikėtų nešti kunigui poros kiaušinių, kad šis perskaitytų laišką iš Amerikos, kaimo laiškininkui nebereikėtų duoti liros, kad jis pristatytų paštą, vyrams netektų samdytis už grašius ir triūsti hercogų bei baronų laukuose. Atlyginimai nebebūtų elgetiški, o valdžios pareigūnai tarnautų liaudžiai - kaip Amerikoje. Cituodamas marksizmo klasikus, Silvijas Fera įrodinėjo, esą katalikiškoji Bažnyčia remianti supuvusią kapitalistinę santvarką, bet pats niekad nepasakė blogo žodžio apie mergelę Mariją, kurį nors šventąjį ar tikėjimą Jėzumi. Velykų rytą jis pasveikindavo kaimynus tradiciniu „Kristus prisikėlė“, sekmadieniais eidavo klausytis mišių. Žmoną ir vaikus jis griežtai vertė laikytis sicilietiškų papročių, nes brangino senąsias vertybes: visišką sūnaus pasišventimą motinai, jo pagarbą tėvui, pareigos net tolimiausiems giminaičiams jausmą.

Kai San Džiuzepė Jato mafijos žmonės Silviją įspėjo, kad jis perlenkia lazdą, jis tik nusišypsojo ir užsiminė, esą ateityje mielai pasinaudosiąs jų draugyste, nors širdies gilumoje žinojo, kad paskutinis ir didžiausias mūšis bus su mafija. Kai donas Kročė pasiuntė emisarus susitarti su Silvijų, šis nesileido su jais į kalbas. Jis nepaprastai išgarsėjo kare parodyta narsa, miestelio gyventojai jį be galo gerbė, buvo matyti, kad su „draugų draugais“ jis elgsis apdairiai, tad donas Kročė nutarė palaukti, juolab kad neabejojo, jog rinkimai, šiaip ar taip, jau laimėti.

Nuostabiausia Silvijo Feros būdo savybė buvo jo užuojauta artimui - apie retą Sicilijos valstietį galėjai tai pasakyti. Apsirgus kaimynui jis atnešdavo valgio jo šeimai, apkuopdavo namus negaluojančioms vienišoms našlėms, pakeldavo nuotaiką vos suduriantiems galą su galu nelaimėliams, su baime žvelgiantiems į ateitį. Jis skelbė, kad socialistų partijai atėjus į valdžią išauš vilties era. Jo politinėms kalboms buvo būdinga pietietiška retorika, tokia miela siciliečio ausiai. Jis neaiškino ekonominių Markso teorijų, užtat ugningai grasino kerštu tiems, kurie šimtmečiais engė valstiečius. „Kaip mums gardi duona, - kalbėjo Fera, - taip turtuoliams gardus skurdžių kraujas“.

Ne kas kitas, o tik Silvijas Fera organizavo juodadarbių kooperatyvą, ir šie nebedalyvavo varžytynėse, kur darbą gaudavo tie, kurie sutikdavo dirbti už mažiausią atlyginimą. Jis nustatė minimalų dienos užmokestį, tad žemvaldžiai derliaus nuėmimo metu buvo priversti jį mokėti, arba jiems telikdavo žiūrėti, kaip pūva jų alyvuogės, vynuogės ir javai. Taigi Silvijas Fera buvo pasmerktas.

Jį išgelbėjo Turio Giljano globa. Tai buvo viena priežasčių, dėl kurių donas Kročė nusprendė palūkėti.

Silvijas Fera gimė Monteleprėje. Dar jaunystėje visi pamatė jo taurų būdą. Turis neapsakomai juo žavėjosi, bet artimai jie nesusidraugavo dėl amžiaus skirtumo (Turis buvo ketveriais metais jaunesnis) ir todėl, kad Silvijas išėjo į karą. Silvijas grįžo kaip didvyris, gavęs ne vieną apdovanojimą. Susipažinęs su mergina iš San

Džiuzepė Jato, ją vedė ir persikėlė ten gyventi. Kai Fera ėmė daryti politinę karjerą, Turis davė suprasti esąs jo draugas, nors jų pažiūros nesutapo. Tad pradėjęs Sicilijos rinkėjų „auklėjimo“ vajų, Giljanas įsakė neliesti San Džiuzepė Jato miestelio ir Silvijo Feros.

Fera apie tai išgirdo ir jam užteko proto nusiųsti Giljanui padėkos laišką, kuriame siūlėsi padėti, kada tik šiam prireiks. Laišką Silvijas pasiuntė per tėvus, kurie tebegyveno Monteleprėje su kitais vaikais. Justina, penkiolikmetė jų duktė, ir nunešė laišką Turio motinai. Turis kaip kartas tuo metu lankėsi namuose ir pats paėmė laišką. Sicilijoje penkiolikmetė - dažniausiai jau visiškai subrendusi moteris, ir Justina pamilo Turį Giljaną - ir kas čia nuostabaus? Ji buvo taip apkerėta jo galingo sudėjimo, grakščių it katės judesių, kad bemaž įžūliai spoksojo į jį, negalėdama atitraukti akių.

Turis su tėvais ir Venera gėrė kavą; jie pasiūlė puodelį ir merginai, bet ši atsisakė. Tik Venera pastebėjo, kokia ji graži ir kad taip susižavėjo Turiu. Turis nesuprato, kad čia ta pati mergaičiukė, kurią jis kadaise apsiašarojusią sutiko kelyje ir davė pinigų.

– Perduok broliui mano padėką už pasiūlymą, - tarėjai Turis, - ir pasakyk, kad nesijaudintų dėl savo tėvų aš juos visuomet globosiu.

Justina spruko iš kambario ir parlėkė namo. Nuo to laiko svajonėse ji matydavo vienintelį vyrą - Turį Giljaną, ir didžiavosi, kad jis toks geras jos broliui.

Sutikęs išvaikyti demonstraciją Portela dela Džinestroje, Turis perdavė Silvijui Ferai draugišką įspėjimą nedalyvauti Gegužės pirmosios šventėje. Turis patikino, kad nė vienas San Džiuzepė Jato gyventojas nenukentės, bet jeigu Silvijas nenutrauks savo veiklos socialistų partijoje, jam gali kilti pavojus, nuo kurio Turis negalėsiąs jo apsaugoti. Jis, Giljanas, pats niekad nedarysiąs jam nieko bloga, bet „draugų draugai“ pasiryžę sutriuškinti socialistų partiją Sicilijoje, ir su Fera, be abejo, taip pat bus susidorota.

Gavęs šį įspėjimą, Silvijas pamanė, kad čia eilinis dono Kročės inspiruotas bandymas jį įbauginti. Jam tai buvo nė motais. Socialistų partija ryžtingai žengė į pergalę, tad jis nieku gyvu nenorėjo praleisti vienos iš didžiausių jos švenčių. *** 1948 m. gegužės pirmąją Pjano dei Greči ir San Džiuzepė Jato miestelių gyventojai anksti pakirdę leidosi į ilgą kelią kalnų takais į lygumą už Portela dela Džinestros perėjos. Priekyje žengė orkestrai iš Palermo, specialiai nusamdyti šiai šventei. San Džiuzepė Jato kolonos priešakyje žengė Silvijas Fera su žmona ir dviem vaikais prie šonų; jis išdidžiai nešė didžiulę raudoną vėliavą. Raudonomis plunksnomis apkaišyti arkliai, apdengti kutuotomis margaspalvėmis gūniomis, tempė ryškiai išdažytus vežimus, prikrautus prikaistuvių, didelių medinių dėžių su spagečiais, milžiniškų medinių dubenių salotoms. Vienas vežimas buvo prikrautas vien vyno ąsočių. Kitas gabeno duonkepes krosnis, tešlą ir tarp ledo luitų sudėtas sūrių galvas ir dešras.

Vaikai šoko, spardė sviedinius kolonų pakraščiuose; raiti vyrai bandė savo žirgus prieš lenktynes, kurios turėjo tapti įdomiausia popietinių varžybų rungtimi.

Tuo metu, kai Silvijas Fera atvedė savo miestelio gyventojus prie siauros Portela dela Džinestros perėjos, iš kitos pusės pasirodė minia iš Pjani dei Greči su aukštai iškeltomis raudonomis ir socialistų partijos vėliavomis. Abi kolonos persimaišė; džiugiai sveikindamiesi kaimyninių miestelių gyventojai ėjo tolyn,

pasakodami vieni kitiems naujausias paskalas ir spėliodami, ką duos pergalė rinkimuose, kokie pavojai laukia ateityje. Nors sklido gandai, esą šią Gegužės pirmąją gali būti nemalonumų, jie visiškai nesibaimino: Romą jie niekino, mafijos prisibijojo, bet ne tiek, kad prieš ją žemintųsi, abiem prieš paskutiniuosius rinkimus metė iššūkį, bet nieko nenutiko.

Iki vidurdienio lygumoje išsibarstė per tris tūkstančius žmonių. Užkūrusios kilnojamas krosnis, moterys užkaitė vandenį makaronams, vaikai laidė aitvarus, virš kurių sklandė nedidučiai raudoni sicilietiški sakalai.

Lo Kauzis, senatorius nuo komunistų partijos, peržiūrėjo apmatus kalbos, kurią šiandien sakys. Silvijo Feros vadovaujama grupelė vyrų statė medinę pakylą, ant kurios jis pats stovės kartu su kitais iškiliausiais dviejų miestelių piliečiais. Jo pagalbininkai patarinėjo jam kuo trumpiau pristatyti senatorių - vaikai baigią išalkti.

Tą akimirką iš kalnų pasigirdo negarsus poškėjimas. Vaikai bus atsinešę petardų, - pamanė Silvijas Fera ir atsigręžė pasižiūrėti. *** Tą patį rytą, gerokai anksčiau, dar nespėjus pakilti dulsvai Sicilijos saulei, du būriai po dvylika vyrų leidosi iš Giljano stovyklos kalnuose virš Monteleprės Portela dela Džinestros perėjos link. Vienam būriui vadovavo Pasatempas, kitam - Teranova. Abu padaliniai turėjo po sunkųjį kulkosvaidį. Pasatempas nusivedė savo vyrus aukštai į Kurnėtos kalno šlaitus ir pats prižiūrėjo, kad kulkosvaidis būtų gerai pastatytas.

Keturiems vyrams buvo įsakyta iš jo šaudyti, kiti išsisklaidė ant šlaito, pasirengę šautuvais ir luparomis apsaugoti kulkosvaidininkus nuo antpuolio.

Teranova su savo vyrais įsitaisė Picutos kalno šlaituose, iš kitos Portela dela Džinestros pusės. Iš čia kaip ant delno buvo matyti sausringa lyguma ir žemiau dunksą miesteliai. Šio posto vyrai kulkosvaidžio ir šautuvų ugnimi turėjo pasitikti karabinierius, jei šie išdrįstų iškišti nosis iš kareivinių.

Nuo abiejų kalnų šlaitų Giljano būrio vyrai žiūrėjo, kaip Pjani dei Greči ir San Džiuzepė Jato miestelio gyventojai iš lėto kopia į plokščią it stalas tarpukalnę. Kai kurių vyrų giminės ėjo minioje, bet sąžinė jų negraužė. Mat Turio nurodymai buvo aiškūs: šaudyti iš kulkosvaidžių virš galvų, kol žmonės išsisklaidys ir parbėgs namo. Niekas neturėjo nukentėti. *** Turis ketino pats vykti į šią operaciją ir jai vadovauti, bet savaitė prieš Gegužės pirmąją silpni Aspano plaučiai galiausiai ėmė kraujuoti. Jam bėgant kalno šlaitu į būrio stovyklavietę, kraujas plūstelėjo iš burnos, ir pargriuvęs ant žemės jis ėmė ristis nuokalnėn. Iš paskos kopęs Turis pamanė, kad čia dar viena pusbrolio išdaiga, bet koja sustabdęs besiritantį kūną pamatė, kad Aspano marškinių priekis aptaškytas krauju. Iš pradžių Turiui dingtelėjo, kad Aspaną pašovė snaiperis, ir nusistebėjo neišgirdęs šūvio. Paėmęs pusbrolį ant rankų Turis užkopė su juo į kalną. Aspanas neprarado sąmonės. „Paguldyk mane, paguldyk mane“, - be perstojo šnibždėjo jis, ir Turis suprato, jog čia ne kulka. Balsas bylojo, kad kūną palaužė liga, o ne išdraskė švinas.

Aspanas buvo paguldytas ant neštuvų, ir Turis su dešimčia vyrų nunešė jį daktarui, gyvenančiam Monrealėje. Būrio vyrai dažnai kreipdavosi į jį, kai reikėdavo gydyti šautines žaizdas, žinodami, kad jam galima patikėti paslaptį. Tačiau daktaras pranešė donui Kročei apie Aspano ligą, kaip pranešdavo ir apie kitus susitikimus su Giljanu. Mat jis tikėjosi būsiąs paskirtas Palermo ligoninės vyriausiuoju gydytoju ir

žinojo, kad be dono Kročės palaiminimo apie tai nėra ko nė svajoti.

Daktaras paguldė Pišiotą į Monrealės ligoninę tyrimams ir paprašė Turį pasilikus palaukti rezultatų.

– Grįšiu rytą, - atsakė gydytojui Turis. Paliepęs keturiems savo vyrams saugoti ligonį, su kitais jis pasislėpė savo būrio nario namuose.

Kitą dieną daktaras pasakė jam, kad Aspanui reikia streptomicino - šių vaistų galima gauti tik Jungtinėse Valstijose. Turis pagalvojęs nutarė paprašyti tėvo ir Stefano Andolinio parašyti donui Korleonei į Ameriką, kad atsiųstų vaistus. Jis taip ir pasakė daktarui, o paskui paklausė, ar galėtų Aspaną išleisti iš ligoninės.

Gydytojas sutiko, bet tik su sąlyga, kad keletą savaičių ligonis pagulės lovoje.

Taigi tuo metu, kai Portela dela Džinestroje buvo užpulti demonstrantai, Turis Monrealėje slaugė Aspaną. *** Kai Silvijas Fera išgirdęs petardas pasisuko, pirmiausia išvydo apstulbusį berniuką, iškėlusį ranką, virtusią klaikia kruvina bige; nebelaikomas aitvaras sklandė virš Kurnėtos kalno šlaitų. Silvijas pasibaisėjęs iškart suvokė, kad pokši ne petardos, o kulkosvaidžiai. Tuo pat metu jis išvydo didžiulį juodą žirgą kruvinais šonais, kuris be raitelio patrakęs blaškėsi minioje.

Silvijas pasileido į žmonių maišalynę ieškoti žmonos ir vaikų. *** Teranova nuo Picutos kalno šlaito stebėjo, kas vyksta, pro savo žiūronus. Iš pradžių jis pamanė, kad žmonės krinta ant žemės iš baimės, bet pamatęs, jog jie lieka tysoti pasliki, kaip gali tik negyvėliai, nustūmė kulkosvaidininką nuo ginklo. Tačiau šiam kulkosvaidžiui nutilus, tebetratėjo kitas Kurnėtos kalno šlaite.

Teranovai dingtelėjo, kad Pasatempas dar nepamatė, jog taikoma per daug žemai ir žūva žmonės. Po kelių minučių nutilo ir antras kulkosvaidis; Portela dela Džinestrą apgaubė klaiki tyla, bet netrukus abiejų kalnų viršūnes pasiekė gyvųjų aimanos, sužeistųjų ir mirštančiųjų klyksmai. Teranova rankos mostu paliepė vyrams susirinkti prie jo ir kai jie išardė kulkosvaidį, nusivedė kitu kalno šlaitu. Šitaip traukiantis Teranova svarstė, ar grįžti pas Giljaną ir pranešti apie įvykusią tragediją. Jis bijojo, kad Turis už nepaklusnumą gali mirtimi nubausti jį ir jo vyrus. Vis dėlto jis neabejojo, kad Giljanas deramai jį išklausys, o jis su savo vyrais prisieksią šaudę virš galvų. Teranova nutarė grįžti į stovyklą ir pateikti Giljanui raportą; jam rūpėjo, ar Pasatempas pasielgs taip pat. *** Kai Silvijas Fera rado saviškius, kulkosvaidžiai liovėsi šaudę. 2mona ir vaikai nenukentėjo, tad jie jau buvo besikelią, bet Silvijas vėl pargriovė juos ir privertė išgulėti dar penkiolika minučių. Pamatęs, kad į raitelį, jojantį į Pjani dei Greči kareivines pakviesti į pagalbą karabinierius, niekas nešaudo, jis suprato, kad antpuolis baigėsi, ir atsistojo.

Iš plokščios tarpukalnės, nusidriekusios už Portela dela Džinestros, žmonės plūdo atgal į savo miestelius, įsikūrusius kalnų papėdėse. Ant žemės liko užmuštieji ir sužeistieji. Prie jų palinkę raudojo artimieji.

Geltonos ir žalios bei raudonos vėliavos, kurias jie išdidžiai nešė rytą, mėtėsi dulkėse ryškios vidudienio saulės nužertos. Palikęs šeimą, Silvijas Fera nuėjo padėti sužeistiesiems. Sustabdęs keletą bėgančių vyrų, įkinkė į neštuvus. Pasibaisėjęs Silvijas pamatė, kad tarp užmuštųjų yra vaikų ir motinų. Ašaros suplūdo jam į

akis. Visi jo mokytojai, tikėję, kad politinėmis priemonėmis galima pakeisti sistemą, klydo. Niekai - rinkėjų valia niekuomet nepasieks Sicilijos. Teks žudyti, antraip jie savo teisių neapgins. *** Aspaną slaugančiam Turiui apie tai, kas nutiko, pranešė Hektoras Adonis. Nieko nelaukęs Turis grįžo į stovyklą kalnuose, patikėjęs sveikstančio pusbrolio globą kitiems, ir išsikvietė Pasatempą bei Teranovą.

– Prieš jums pasisakant, leiskite jus įspėti, - prašneko Turis. - Kaltininkas bus išaiškintas, kad ir kiek laiko tam prireiktų, bet juo ilgiau tai užtruks, juo rūstesnė bus bausmė. Jeigu tai tebuvo netyčinė klaida, prisipažinkite dabar, ir aš pažadu palikti jus gyvus.

Pasatempas ir Teranova dar nebuvo matę Turio tokio įtūžusio. Vado kamantinėjami, jie stovėjo įsitempę, nedrįsdami krustelėti. Jie prisiekinėjo, kad kulkosvaidžiai buvo nutaikyti žmonėms virš galvų; pamatę, jog kliudomi žmonės, jie nustojo šaudyti.

Paskui Turis apklausė vyrus iš Pasatempo ir Teranovos padalinių, pirmiausia kulkosvaidininkus. Iš jų atsakymų Turis susidarė įvykio vaizdą. Teranovos kulkosvaidis šaudė maždaug penkias minutes, Pasatempo apie dešimt. Kulkosvaidininkai dievažijosi šaudę žmonėms virš galvų, nė vienas neprisipažino galėjęs apsirikti ar nukreipti vamzdį žemiau.

Juos atleidęs, Giljanas sėdėjo vienas ir pirmąkart nuo tada, kai išėjo į kalnus, pajuto nepakeliamą gėdą. Jis galėjo pasigirti, kad per daugiau nei ketverius plėšikavimo metus nė karto nenuskriaudė vargšų. Dabar jis nebegalėjo tuo didžiuotis: šįsyk jis juos išžudė. Jis nebegalėjo vaizduotis esąs didvyris. Paskui ėmė svarstyti galimus variantus. Galimas daiktas, įvyko klaida: jo vyrai puikiai šaudė iš luparų, bet iš kulkosvaidžių - ne taip meistriškai. Ko gera, jie blogai apskaičiavo kampą šaudydami žemyn. Jis negalėjo patikėti, jog Teranova ar Pasatempas jį apgavo, nors buvo ir baisi tikimybė, kad vienas jų ar net abu papirkti įvykdė šias skerdynes.

Dar anksčiau, kai tik sužinojo, kas įvyko, Turiui dingtelėjo, kad, be Pasatempo ir Teranovos padalinių, išpuolyje dalyvavo dar ir trečias.

Jeigu kulkosvaidininkai tyčia būtų šaudę į žmones, aukų būtų buvę kur kas daugiau. Nebent, pamanė Turis, žudynių tikslas buvo apjuodinti Giljano vardą. O kas sumanė šį antpuolį prie Portela dela Džinestros?

Sutapimai buvo pernelyg akivaizdūs.

Turis suvokė žeminančią tiesą, nuo kurios negalėjo pasislėpti: donas Kročė jį pergudravo.

21 skyrius Skerdynės prie Portela dela Džinestros sukrėtė visą Italiją. Didžiausios laikraščių antraštės klykė apie nekaltai žuvusius vyrus, moteris ir vaikus. Buvo užmušta penkiolika, sužeista - per penkiasdešimt žmonių. Iš pradžių pasigirdo spėliojimų, kad žudynes įvykdė mafija; Silvijas Fera savo kalbose nurodė net kaltininką doną Kročę. Bet mafijos bosas buvo tam pasirengęs. Slapti „draugų“ nariai prieš teisėjus prisiekė matę Pasatempą ir Teranovą rengiant pasalą. Siciliečiai nesuprato, kodėl Giljanas neparašo vieno iš savo garsiųjų laiškų laikraščiams ir nepaneigia šio įžeidžiančio kaltinimo. ***

Dvi savaitės prieš visos Italijos rinkimus Silvijas Fera dviračiu keliavo iš San Džiuzepė Jato į Pjani dei Greči miestelį. Jis važiavo palei Jato upę, kalno papėde. Įvažiavęs į kelią, Silvijas aplenkė du vyriškius, kurie sušuko jam sustoti, bet jis nurūko tolyn. Atsigręžęs jis matė, kad vyrai kantriai pėdina jam pavymui, bet netrukus gerokai nuo jų atsiplėšė. Kai Silvijas įvažiavo į Pjani dei Greči, persekiotojų nebebuvo matyti.

Tris valandas Fera praleido socialistų klube su kitais partijos vadovais iš kaimyninių apylinkių. Pasitarimui pasibaigus, lauke tvyrojo prieblanda, tad jis nekantravo iki sutemstant grįžti į namus. Stumdamas dviratį, jis ėjo centrine miestelio aikšte, žvaliai sveikindamasis su pažįstamais. Staiga jį apsupo keturi vyrai. Pažinęs vieną jų - Monteleprės mafijos vadą - Silvijas pajuto palengvėjimą. Kintaną jis pažinojo nuo vaikystės, be to, mafija šiame Sicilijos kampelyje labai stengėsi nesuerzinti Giljano, nepažeisti jo taisyklių - neskriausti vargšų.

Taigi nusišypsojęs jis tarė Kintanai: – Nukakote toli nuo namų.

– Sveikas, bičiuli, - atsakė Kintana. - Mes mažumą tave palydėsime. Nekrėsk kvailysčių ir liksi sveikas. Mes tik norime su tavim pasikalbėti.

– Kalbėkitės su manim čia, - tarė Silvijas, pajutęs nusmelkiant baimę - tą pačią, kurią jusdavo kare per mūšius. Jis žinojo sugebėsiąs šią baimę įveikti ir susitvardė. Du vyrai priėjo jam iš šonų ir sugriebę už rankų nusivedė aikšte; dviratis mažumą pariedėjęs pargriuvo ant šono.

Fera matė, kad miestelio gyventojai, sėdį priešais savo namus, pastebėjo, kas darosi, ir neabejojo, kad ateis jam į pagalbą. Tačiau skerdynės prie Portela dela Džinestros, visoje saloje siaučiantis teroras palaužė jų dvasią, tad nė vienas protestuodamas nesušuko. Silvijas įsirėmė kulnais į grindinį ir atsisuko į klubo pusę.

Net iš čia jis matė tarpduryje stovinčius bendražygius. Nejaugi jie nemato, kad jam gresia pavojus? Tačiau nė vienas nepasijudino iš vietos.

– Padėkite! - sušuko Silvijas.

Nė vienas miestelio gyventojas nekrustelėjo, ir Silvijas nepaprastai dėl jų susigėdo.

– Nekvailiok! - šiurkščiai stumtelėjęs į priekį subarė jį Kintana. - Mes tik norime pasikalbėti. Eik su mumis, nekeldamas triukšmo. Nepridaryk bėdos savo draugams.

Jau bemaž sutemo, mėnulis jau buvo pakilęs. Silvijas pajuto, kaip jam į nugarą įremia pistoletą, ir suprato: jeigu jie nusiteikę jį užmušti, užmuš čia, aikštėje, kaip ir kiekvieną draugą, kuris ryšis jį gelbėti. Silvijas nuėjo su Kintana į miestelio pakraštį, svarstydamas, kad gal vis dėlto jie neketina jo žudyti - per daug liudytojų, o kai kurie jų tikrai bus pažinę Kintaną. Jeigu ims spyriotis, jie pasimetę gali imti į jį pyškinti. Geriau jau palaukti ir išgirsti, ką jie pasakys.

– Mes norime, kad liautumeis krėtęs tas komunistines nesąmones. Mes dovanojome tau, kai užsipuolei „draugų draugus“ už tai, kas įvyko prie Džinestros, bet tu neatsidėkojai mums už mūsų kantrybę, o ji baigia išsekti. Manai, kad elgiesi išmintingai? Jeigu nesiliausi, priversi mus palikti tavo vaikus be tėvo.

Miestelis jau liko už nugarų - jie kopė tarp uolų taku, vedančiu į Kurnėtos kalną. Silvijas nevilties apimtas atsigręžė, bet niekas nesekė jiems įkandin.

– Nejaugi jūs užmuštumėt vaikų tėvą dėl tokio menkniekio, kaip politika? - paklausė jis Kintanos.

– Ne vieną esu nužudęs už tai, kad apspjovė man batą, - šiurkščiai nusijuokęs atrėžė Kintana. Vyrai paleido Silvijo rankas, ir jis iškart suprato, koks likimas jo laukia. Apsigręžęs jis pasileido žemyn mėnesienos

nušviestu taku. *** Miestelio gyventojai išgirdo šūvius; vienas iš socialistų partijos vadovų nuėjo pas karabinierius. Kitą rytą Silvijo Feros lavonas buvo rastas tarpeklyje. Nė vienas miestelėnas policijos klausinėjamas neprisipažino, kas nutiko. Nė vienas nepaminėjo keturių vyrų, nė vienas nepasisakė pažinęs Gvidą Kintaną. Nors ir kokie maištingi, jie vis dėlto buvo siciliečiai ir nesiryžo sulaužyti omertos įstatymo. Tačiau kažkas papasakojo ką matęs vienam Giljano būrio vyrui. *** Daug veiksnių nulėmė krikščionių demokratų pergalę rinkimuose. Donas Kročė ir „draugų draugai“ gerai pasidarbavo. Žudynės prie Portela dela Džinestros sukrėtė visą Italiją, o siciliečius dar ir pribloškė. Katalikų bažnyčia, ėjusi į rinkimus po Kristaus vėliava, šįsyk dalijo gėrybes apdairiau. Paskutiniu smūgiu tapo Silvijos Feros nužudymas.

1948 m. rinkimuose krikščionys demokratai Sicilijoje pasiekė triuškinančią pergalę, kuri padėjo laimėti rinkimus visoje Italijoje. Niekas neabejojo, kad krikdemai dabar ilgai išbus valdžioje. Donas Kročė šeimininkaus Sicilijoje, katalikybė bus valstybinė religija, o ministras Treca - gal ne iškart, bet po kelerių metų - veikiausiai taps Italijos premjeru. *** Galop išaiškėjo, kad Pišiota buvo teisus: donas Kročė per Hektorą Adonį pranešė, kad krikščionių demokratų partija negali amnestuoti Giljano bei jo vyrų dėl skerdynių prie Portela dela Džinestros. Girdi, kiltų baisus triukšmas, vėl pasigirstų kaltinimų, kad jas inspiravo politikai. Laikraščiai paklaiktų iš pykčio, per visą Italiją nusiristų streikų banga. Aišku, ministro Trecos rankos dabar surištos, - teigė donas Kročė, Palermo kardinolas nebegali padėti žmogui, kuris kaltinamas nekaltų vaikų ir moterų žudynėmis, bet jis, donas Kročė, ir toliau stengsis gauti amnestiją. Vis dėlto jis patarė Giljanui verčiau išvažiuoti į Braziliją ar JAV - jis, donas Kročė, jam visokeriopai padėsiąs tai padaryti.

Giljano vyrai apstulbo, kad jis visai neėmė į galvą šios išdavystės - iš šalies atrodė, kad jam tai visai natūralus dalykas. Jis nusivedė savo vyrus giliau į kalnus ir paliepė vadams įsirengti stovyklas greta, kad galėtų akimirksniu visus sušaukti. Slinko dienos; rodės, jis vis giliau užsidaro savo pasaulėlyje. Praėjo ne viena savaitė, o vadai nekantriai vis laukė jo įsakymų.

Vieną rytą jis vienas, be sargybinių, nusibastė į kalnų gilumą. Grįžo jau sutemus.

– Aspanai, - tarė jis, stovėdamas laužų šviesoje, - sušauk vadus. *** Princo Olorto dvaro žemėse (o jos užėmė šimtą tūkstančių hektarų) augo visa, dėl ko tūkstantį metų Sicilija buvo laikoma Italijos aruodu: citrinos ir apelsinai, javai, bambukai, begalės pomidorų ir purpurinių it karaliaus mantija baklažanų, dydžio sulig žmogaus galva; iš jo alyvuogių buvo prispaudžiami upeliai aliejaus, iš vynuogių - jūros vyno. Dalis šių žemių buvo nuomojama valstiečiams už pusę derliaus, bet, kaip ir didžiuma kitų žemvaldžių, princas Olortas pirma dar nugriebdavo grietinėlę - mokesčius už naudojamą

techniką, sėklas ir krovinių pervežimą. Valstietis turėdavo džiaugtis, jei jam likdavo ketvirtis to, ką užsiaugindavo savo prakaitu. Vis dėlto jo padėtis buvo geresnė nei tų, kurie diena po dienos turėdavo samdytis žemvaldžiams už elgetišką atlyginimą.

Sicilijoje žemė buvo derli, deja, dalis didikų valdų dirvonavo ir ėjo perniek. Dar 1860 metais didysis Garibaldis pažadėjo valstiečiams, kad jie taps žemės savininkais, tačiau ir dabar šimtai tūkstančių akrų princo Olorto žemių pūdymavo. Šitaip elgėsi ir kiti didikai, kuriems žemė buvo tik pinigų atsarga - jie pardavinėdavo ją po sklypelį, kad galėtų susimokėti už savo krečiamas kvailystes.

Per paskutiniuosius rinkimus visos partijos, net ir krikščionys demokratai, žadėjo papildyti įstatymus dėl žemės valdymo ir priversti jų laikytis. Šie įstatymai skelbė, kad valstiečiai, sumokėję simbolinę sumą, gali pretenduoti į nedirbamas didžiųjų dvarų žemes.

Tačiau lig tol didikai žlugdė tuos įstatymus, nusisamdydavo mafijos vadus, kad šie įbaugintų žemės įsigeidusius valstiečius. Pakakdavo kokiam mafijos vadeivai tą dieną, kai buvo keliamos pretenzijos, apjoti dvaro ribas, ir niekas nesiryždavo reikalauti žemės. Drąsuolis, kuris vis dėlto neatsisakydavo pretenzijų, būdavo pasmerktas mirti, o kartu - ir visi jo šeimos vyrai. Šitokia tvarka laikėsi šimtą metų, ir kiekvienas sicilietis ją žinojo. Jeigu dvarą globojo koks mafijos vadas, niekas nereikšdavo pretenzijų į jo žemes. Kad ir šimtą įstatymų priimtų Roma, niekas jų nepaisė. Sykį donas Kročė prasitarė ministrui Trecai: „Kas mums iš tų jūsų įstatymų?!“ Tuoj po rinkimų atėjo diena, kai buvo galima reikšti pretenzijas į nedirbamas princo Olorto žemes.

Vyriausybė paskyrė išdalijimui visą šimtą tūkstančių akrų, puikiai žinodama, kad valstiečiai tos žemės negaus. Kairiųjų partijų lyderiai ragino žmones reikalauti žemės. Tą dieną bemaž penki tūkstančiai valstiečių, tarp kurių buvo ir Monteleprės gyventojų, susirinko priešais princo Olorto dvaro vartus. Valdžios pareigūnai, susėdę didžiulėje palapinėje, pasirengė registruoti jų reikalavimus.

Paklausęs dono Kročės patarimo, princas Olortas nusisamdę prievaizdais šešis mafijos vadus. Taigi tą vaiskų rytą šeši mafijozai jodinėjo palei princo Olorto dvarą juosiančią sieną, prakaituodami dulsvoje Sicilijos saulėje. Valstiečiai, susirinkę po alyvmedžiais, kurie augo dar negimus Kristui, stebėjo tuos šešis vyrus, visoje Sicilijoje išgarsėjusius savo žiaurumu. Žmonės laukė, tarsi tikėdamiesi kokio stebuklo, tokie išsigandę, kad nė vienas nedrįso žengti į priekį.

Tik to stebuklo iš įstatymo saugotojų jie galėjo nesitikėti: ministras Treca tiesiai įsakė viršilai neišleisti savo karabinierių iš kareivinių, tad visoje Palermo provincijoje tą dieną nebūtum pamatęs nė vieno uniformuoto policininko. *** Minia priešais princo Olorto dvaro sieną laukė. Šeši mafijos vadai bejausmiais veidais jodinėjo metodiškai lyg metronomai, - įsidėję šautuvus į dėklus, užsimetę luparas ant pečių, po švarkais už diržų užsikišę pistoletus. Miniai jie negrasino, netgi nekreipė į ją menkiausio dėmesio - jodinėjo pirmyn atgal, ir tiek.

Valstiečiai, tarsi tikėdamiesi, kad arkliai pavargs ir nuneš velniop tuos kerberus, ėmė traukti iš maišų maistą ir atkimšinėti vyno butelius. Minią sudarė bemaž tik vyrai ir vos viena kita moteris; tarp pastarųjų buvo Justina su tėvais. Žmonės susirinko čia parodyti savo paniekos Silvijo Feros žudikams. Vis dėlto nė vienas iš minios neišdrįso peržengti linijos, kuria risnojo arkliai, neišdrįso pareikalauti žemės, priklausančios pagal įstatymą.

Juos sulaikė ne tik baimė - raiteliai buvo „gerbtini žmonės“, tikrieji miestelių, kuriuose gyveno, teisėtvarkos sargai. „Draugų draugai“ sudarė savąją šešėlinę vyriausybę, kuri veikė geriau negu Romos. Kažkas pavogė iš valstiečių galvijus ar avis? Jeigu nuskriaustasis pasiskųsdavo karabinieriams, savo turto jis niekuomet neatgaudavo, bet jeigu jis kreipdavosi į tuos mafijos vadeivas ir sumokėdavo penktadalį prarastos sumos, gyvulius jam surasdavo ir jis dar gaudavo garantiją, kad iš jo daugiau nieko nepavogs. Jeigu koks karštakošis peštukas dėl vyno taurelės nužudydavo nekaltą darbininką, valdžia vargu ar jį teisdavo - liudytojai duodavo melagingus parodymus arba tylėdavo, laikydamiesi omertos įstatymo. Bet jeigu užmuštojo giminės kreipdavosi į kurį iš šešių „gerbtinų“ žmonių, už jį būdavo atkeršijama, triumfuodavo teisingumas.

Smulkūs vagišiai, besisukioją tarp varguolių, būdavo nubaudžiami mirtimi, vaidai būdavo garbingai užbaigiami, kivirčai dėl sklypų ribų išsprendžiami sutaupant išlaidas advokatams. Tie šeši vyrai buvo teisėjai, kurių sprendimų negalėjai apskųsti ar nepaisyti, o rūsčiųjų bausmių galėjai išvengti nebent išvykęs gyventi svetur. Šis šešetas turėjo tokią galią Sicilijoje, kad jam galėjo pavydėti net pats Italijos premjeras. Štai kodėl minia stovėjo atokiau nuo princo Olorto dvaro sienos.

Mafijos vadai nejodinėjo greta kits kito - susirinkusieji tai būtų palaikę silpnumo požymiu. Jie jodinėjo skyrium, lyg kokie karaliai, kiekvienas savaip šiurpus savo išore. Baisiausias jų buvo donas Sianas iš Bisakino.

Jam buvo per šešiasdešimt; jo veidas buvo toks pat plikas kaip oda obuolmušio palšio, ant kurio jojo. Apie jį ėmė sklisti legendos, kai dvidešimt šešerių metų būdamas nužudė mafijos vadą, savo pirmtaką. Šis nužudė dono Siano tėvą, kai jam pačiam tebuvo dvylika, tad jis keturiolika metų laukė, kada galės atkeršyti.

Tuomet vieną dieną jis iš medžio užšoko ant arklio, kuriuo jojo tėvo žudikas, sugriebė jį iš už nugaros ir privertė pasukti pagrindine miestelio gatve. Žmonių akivaizdoje Sianas supjaustė jį į gabalus: nurėžė nosį, lūpas, ausis ir lyties organus, o paskui su kruvinu lavonu rankose išdidžiai atjojo prie užmuštojo namų. Nuo to laiko jis valdė savo provinciją kruvina geležine ranka.

Ant juodžio, apkaišyto skaisčiai raudonomis plunksnomis, jodinėjo donas Arzana iš Pjani dei Greči. Jis buvo ramus, atsargus vyras, laikęsis nuomonės, kad kiekvienas iš besiginčijančių yra savaip teisus, ir todėl priešinęsis Silvijo Feros nužudymui dėl politinių motyvų. Tiesą sakant, jis prailgino Ferai gyvenimą keleriais metais. Feros nužudymas jį pribloškė, bet sutrukdyti jis nepajėgė, nes donas Kročė ir kiti mafijos vadeivos užsispyrė, girdi, laikas parodyti čionykščiams žmonėms, kas laukia tokių agitatorių kaip Fera. Valdė jis gailestingai ir geraširdiškai, tad iš šių šešių tironų buvo mažiausiai nekenčiamas. Bet dabar jis jodinėjo priešais susirinkusią minią rūsčiu veidu, nekamuojamas jokių dvejonių.

Trečiasis raitelis, donas Pidu iš Kaltanisetos, jodinėjo ant žirgo, kurio kamanos buvo papuoštos gėlių vainiku. Jis mėgo, kai jam pataikaudavo, buvo dabišius, nenorėjo su niekuo dalytis galia ir susidorodavo su jaunais ambicingais varžovais. Per vieną kaimo šventę vienas jaunas išsičiustijęs valstietis tiesiog pakerėjo visas vietines moteris: šokdamas jis žvangino varpeliais, kuriuos buvo pasikabinęs ant kulkšnių, vilkėjo Palerme pasisiūdintais žalio šilko marškiniais ir kelnėmis, o dainuodamas skambino Madride pagaminta gitara. Donas Pidu įsiuto, kad moterys iš proto eina dėl to kaimietiško Rudolfo Valentino, žavisi tuo sumoterėjusiu pamaiva, o ne juo, tikru vyru. Jaunuolis daugiau nebešoko: po tos lemtingosios dienos kulkų išvarpytas jo lavonas buvo aptiktas kelyje į jo ūkį.

Ketvirtasis mafijozas buvo donas Markucis iš Vilamuros miestelio. Jis garsėjo savo asketizmu, buvo įsirengęs savo namuose koplyčią, kaip tikrieji didikai. Tai buvo vienintelė jo keistenybė; šiaip donas Markucis gyveno labai kukliai, net vargingai, nes nieku gyvu nenorėjo pelnytis iš savo galios, nors toji galia

jam teikė neapsakomą pasitenkinimą. Jis nepailsdamas padėdavo savo tautiečiams, bet podraug nuoširdžiai laikėsi senųjų „draugų“ papročių. Jis tapo legendine asmenybe, kai įvykdė mirties nuosprendį mylimam sūnėnui už gėdingą poelgį - omertos įstatymo sulaužymą. Mat šis davė policijai parodymus prieš konkuruojančią mafijos organizaciją.

Penktasis raitelis buvo donas Bučila iš Partiniko, kuris kadaise, tą lemtingą dieną, kai Turis tapo nusikaltėliu, atvyko pas Hektorą Adonį užtarti savo sūnėno. Dabar, praėjus penkeriems metams, jis pasunkėjo bemaž dvidešimčia kilogramų. Nors per tą laiką nepaprastai pralobo, vis dar vilkėjo operetiškais valstiečio drabužiais. Jis buvo žiaurus, bet podraug geraširdis, nepakentė sukčiavimo ir todėl vagis bausdavo mirtimi be jokio sąžinės graužimo, visai kaip aštuonioliktojo šimtmečio Anglijos Aukščiausiojo teismo teisėjai, siųsdavę į kartuves vaikus kišenvagius.

Na, o paskutinis buvo Gvidas Kintana; nors buvo laikomas montelepriečiu, išgarsėjo ėmęs valdyti Korleonę, miestelį, virtusį kruvinų tarpusavio vaidų arena. Šitaip pasielgti jį privertė Giljanas, kuris pats globojo Monteleprę. Tačiau Korleonėje išsipildė Gvido Kintanos troškimai. Jis paprastai išsprendė keturis vaidus tarp šeimų - išžudė visus tuos, kurie priešinosi jo sprendimams. Jis nužudė Silviją Ferą ir kitus agitatorius. Kintana buvo bene vienintelis mafijos vadeiva, kurio žmonės labiau nekentė nei gerbė. Štai tie šeši vyrai savo reputacija ir neapsakoma baime, kurią visiems kėlė, neleido vargingiems Sicilijos valstiečiams paimti princo Olorto žemių. *** Du ginkluotų vyrų pilni džipai, adėkę Monteleprės-Palermo plentu, išsuko į keliuką, vedantį prie dvaro.

Visi keleiviai, išskyrus du - Turį Giljaną ir Aspaną Pišiotą - veidus buvo užsidengę vilnos kaukėmis, tik akys blizgėjo pro iškirptus plyšius. Tarp kaukėtųjų buvo kapralas Kanjas Silvestras, Pasatempas ir Teranova.

Andolinis, taip pat su kauke ant veido, pasiliko saugoti kelio iš Palermo. Kai džipai sustojo gal penkiolika metrų prieš raitus mafijozus, iš valstiečių minios prasibrovę išėjo daugiau kaukėtų vyrų. Jie užkandžiavo alyvmedžių giraitėje, o džipams pasirodžius iš savo krepšių su maistu išsitraukė ginklus ir kaukes. Išsidėstę ilgu pusapskritimiu, jie nutaikė savo šautuvus į raitelius. Iš viso užpuolikų buvo gal penkiasdešimt. Turis Giljanas iššoko iš džipo ir patikrinęs, ar visi vietose, ėmė stebėti raitelius, jodinėjančius pirmyn atgal. Turis žinojo, kad mafijozai pastebėjo jį, o minia irgi jį pažino. Dulsva popiečio saulė raudonai nudažė žalią gamtovaizdį. Giljanas mintyse stebėjosi: tūkstančiai šitų tvirtų valstiečių buvo taip įbauginti, kad žiūrėjo, kaip šeši vyrai plėšia duoną jų vaikams iš burnų. Šalia Turio it nekantraujanti angis laukė Aspanas. Jis vienintelis atsisakė užsidėti kaukę - visi kiti baiminosi šešių mafijos vadų ir „draugų“ vendetos. Taigi pagrindinis vendetos smūgis klius Giljanui ir Pišiotai.

Juodu abu buvo susijuosę diržais su auksinėmis sagtimis, vaizduojančiomis liūtą ir erelį. Turis turėjo vienintelį ginklą - į dėklą įkištą pistoletą, ant piršto mūvėjo žiedą su smaragdu, kurį prieš kelerius metus atėmė iš hercogienės. Aspanas laikė rankose kulkosvaidį. Nuo džiovos ir jaudulio jo veidas buvo išblyškęs; jis irzo ant Turio, kam šis taip delsia. Bet Turis įdėmiai žvalgėsi, norėdamas įsitikinti, kad visi jo nurodymai įvykdyti. Jo vyrai sustojo pusapskritimiu, palikę mafijozams tarpą pasprukti, jeigu jie nutartų pasitraukti.

Sprukdami jie prarastų „pagarbą“, jų įtaka gerokai susilpnėtų, nes valstiečiai liautųsi jų bijoję. Bet Turis pamatė, kad donas Sianas, apgręžęs savo obuolmušį žirgą, vėl traukia palei sieną, o kiti vadeivos joja jam pavymui, neketindami sprukti.

*** Iš senovinės savo pilies bokšto princas Olortas stebėjo šį reginį pro teleskopą, kuriuo sekdavo žvaigždes. Jis aiškiai, iki smulkmenų matė Turio Giljano veidą - apvalainas akis, lygius skruostus, putlias, dabar kietai sučiauptas lūpas - ir suprato, kad jėga, kuri dvelkė nuo to veido - doros jėga. Apmaudu, pamanė princas, kad dora nėra gailestingesnė vertybė, nes tyra dora yra baisi, o Turio ji tikrai tokia. Princas susigėdo savo paties vaidmens; jis bus atsakingas už tai, kas dabar nutiks. Savo tėvynainius jis puikiai pažinojo. Tie šeši didūs vyrai, kuriuos jis nusisamdę, kausis už jį, nepabėgs. Jie įbaugino tą didžiulę minią, susirinkusią prie jo vartų, bet dabar prieš ją it koks keršto angelas stovėjo Giljanas. Princui pasirodė, kad saulė ėmė šviesti blausiau. *** Turis žengė prie tako, kuriuo jodinėjo tas šešetas. Visi jie buvo kresni vyrai, o savo žirgus varė lėtu, ritmingu žingsniu. Kartkartėmis jie atjodavo prie didžiulės avižų krūvos, supiltos palei gruoblėtų baltų akmenų sieną - tyčia, kad paėdę arkliai be perstojo tuštintųsi, palikdami šlykštų mėšlo pėdsaką - ir toliau sau iš lėto jodinėjo.

Turis atsistojo prie pat jų tako, Aspanas - žingsniu atokiau. Šeši raiteliai nežiūrėjo į juos, nesustojo; žvelgdamas į jų veidus, nebūtum supratęs, ką jie galvoja. Nevienas nemėgino nusiimti per petį persimestos luparos. Turis laukė. Vyrai prajojo pro jį dar tris kartus. Žengtelėjęs atgal, Turis tyliai tarė Aspanui: – Nulaipink juos nuo arklių ir atvesk pas mane.

Tai pasakęs, Turis perkirto taką ir atsišliejo prie baltos dvaro sienos. Dabar jis suvokė peržengęs lemtingąją ribą - tai, ką jis šiandien daro, nulems jo likimą. Bet jis nejautė jokių dvejonių, jokio nerimo, vien šaltą įniršį pasauliui. Turis žinojo, kad už to šešeto slypi milžiniška dono Kročės figūra, ir kad donas galop bus pagrindinis jo priešas. Kartu Turis pyko ant šios gausybės žmonių, kuriems padėti atėjo. Kodėl jie tokie nuolankūs, tokie bailūs? Jeigu galėtų juos apginkluoti, jo vadovaujami jie galėtų sukurti naują Siciliją. Bet tuomet jį nusmelkė gailestis tiems nuskurusiems, pusbadžiu gyvenantiems valstiečiams, ir jis iškėlė ranką, norėdamas juos padrąsinti. Minia ir toliau tylėjo. Jam dingtelėjo mintis apie Silviją Ferą, kuris tikriausiai būtų uždegęs tuos žmones.

Dabar vadovauti ėmėsi Aspanas. Jis vilkėjo kreminiu megztiniu su tamsiais siūlais išsiuvinėtais drakonais, stovinčiais ant užpakalinių kojų. Jis lyg kalavijo ašmenis pasuko glotnią juodą galvą, nurausvintą kaitrios saulės, į šešis nepajudinamus it obeliskai raitelius ir kurj laiką stebėjo mirtinu angies žvilgsniu. Dono Siano arklys padrėbė krūvą jam prie kojų.

Aspanas atsitraukė per žingsnį atgal, linktelėjo galvą Teranovai, Pasatempui ir Silvestrui; šie pribėgo prie pusapskritimiu sustojusių penkiasdešimties kaukėtų ginkluotų vyrų, tuomet tie išsklido plačiau, uždarydami pasitraukimui paliktą tarpą. Mafijozai ir toliau išdidžiai jodinėjo tartum nieko nepastebėję, nors, aišku, viską matė ir suprato. Pirmąjį mūšio etapą jie laimėjo. Dabar Turis turėjo nuspręsti, ar imtis paskutinės pavojingiausios - priemonės.

Aspanas užkirto kelią dono Siano arkliui ir įsakmiai iškėlė ranką tiesiai prieš tą pilką veidą, bet donas Sianas nesustojo. Arklys buvo besimetąs į šalį, bet raitelis smarkiai timptelėjo už vadelių. Aspanas būtų buvęs sutryptas, bet spėjo žengtelėti į šalį. Klaikiai išsišiepęs jis žemai nusilenkė jojančiam pro šalį donui, tuomet nusekė paskui raitelį ir arklį, nutaikė kulkosvaidį į pilką arklio pasturgalį ir paspaudė gaiduką.

Į orą, prisisodrinusį gėlių ir medžių kvapų, išlėkė glitūs viduriai, kraujo čiurkšlės ir tūkstančiai geltono mėšlo dulkelių. Kulkų kruša kliudė arkliui kojas, ir jis išsyk išgriuvo, prispausdamas raitelį. Keturi Giljano vyrai ištraukė doną Sianą iš po arklio ir surišo rankas už nugaros. Arklys dar buvo gyvas, tad Aspanas jo pasigailėjo ir priėjęs paleido seriją į galvą.

Minia suošė - išsigandusi, bet podraug nudžiugusi. Turis ir toliau stovėjo atsišliejęs sienos, neišsitraukdamas pistoleto iš dėklo. Susidėjęs rankas ant krūtinės, jis, rodės, irgi spėlioja, ką toliau darys Aspanas Pišiota.

Kiti penki mafijos vadai tęsė savo paradą. Išgirdę kulkosvaidžio šūvius, jų arkliai stojosi piestu, bet raiteliai greitai juos suvaldė ir jojo taip pat lėtai kaip lig tol. Aspanas vėl užtvėrė jiems kelią, vėl iškėlė ranką. Pirmasis raitelis, donas Bučila, sustojo; paskui jį joję irgi sustabdė savo arklius.

– Jūsų šeimoms šitų arklių dar prireiks, - sušuko jiems Aspanas. - Pažadu juos atiduoti. Dabar lipkite iš balnų ir atiduokite pagarbą Giljanui. - Minią pasiekė garsūs ir aiškūs jo žodžiai.

Stojo ilga tyla, paskui penketas nulipo nuo arklių. Jie išdidžiai stovėjo ir rūsčiais, įžūliais žvilgsniais dėbsojo į minią. Ilgas Giljano vyrų lankas iširo, nes dvi dešimtys jų su šautuvais rankose prisiartino prie mafijozų ir kruopščiai, bet visai nešiurkščiai, surišo jiems rankas už nugarų, o paskui visus šešis nusivedė prie Giljano.

Turis atsainiai nužvelgė šį šešetą. Kintana kartąjį pažemino ir netgi mėgino nužudyti, bet dabar jie apsikeitė vaidmenimis. Per tuos penkerius metus Kintanos veidas nepakito - išliko toks pat vilkiškas - bet dabar akys lakstė į šalis, išduodamos išgąstį, nors buvo nutaisęs įžūlią miną, kuria mafijozai prisidengdavo lyg kauke.

Donas Sianas spoksojo į Turį, ir pilkame jo veide buvo matyti panieka. Bučila atrodė mažumą nustebęs, kad dėl šio reikalo, iš tikrųjų visiškai su juo nesusijusio, kilo tiek pykčio. Kiti donai šaltai žvelgė Giljanui tiesiai į akis, kaip ir derėjo patiems garbingiausiems vyrams. Turis visus juos pažinojo iš kalbų; vaikystėje kai kurių jų bijojo, ypač dono Siano. Dabar Turis pažemino juos visos Sicilijos akivaizdoje, ir jie niekuomet to nedovanos; jie amžinai bus mirtini jo priešai. Jis žinojo, ką turi padaryti, bet jis taip pat žinojo, kad tie žmonės yra mylimi vyrai ir tėvai, kad vaikai jų raudos. Nerodydami nė menkiausios baimės, jie išdidžiai žvelgė į jį, aiškiai leisdami suprasti: tegul Giljanas padaro, ką turi padaryti, jeigu jam užtenka drąsos. Donas Sianas spjovė Turiui prie kojų.

Turis pažvelgė kiekvienam iš jų į veidą.

– Klaupkitės ir susitaikykite su Dievu, - paliepė jis. Nė vienas nepajudėjo.

Giljanas nusigręžė ir nuėjo nuo jų. Šeši mafijos vadeivos stovėjo priešais baltą akmenų sieną. Priėjęs prie savo vyrų, Turis atsisuko ir garsiai, aiškiai, kad išgirstų minia, pasakė: – Dievo ir Sicilijos vardu baudžiu jus mirtimi, - ir palietė Aspanui petį.

Donas Markucis buvo besiklaupiąs, bet Aspanas jau paspaudė gaiduką. Pasatempas, Teranova ir kapralas Silvestras, kurie tebebuvo su kaukėmis, irgi pradėjo šaudyti. Kulkosvaidžių pažertos kulkos priplojo vyrus surištomis rankomis prie sienos; gruoblėtus baltus akmenis aptaškė purpurinės kraujo čiurkšlės ir gumulai mėsos, išplėštos iš įsielektrinusių nuo metalo kūnų. Kulkų kruša taip juos blaškė, kad atrodė, tarsi jie šoktų, tampomi už virvučių.

Aukštame savo rūmų bokšte princas Olortas nusisuko nuo teleskopo, tad nepamatė, kas įvyko paskui.

Turis žengė į priekį ir priėjo prie sienos. Išsitraukęs iš dėklo pistoletą, jis iš lėto, oriai peršovė kiekvienam

susmukusiam mafijos vadeivai galvą.

Reginį stebėjusi minia kimiai suriaumojo, ir akimirksniu visi pasileido pro princo Olorto dvaro vartus.

Turis žiūrėjo į bėgančius žmones. Jis atkreipė dėmesį, kad nė vienas iš šitos gausybės prie jo nepriėjo.

22 skyrius 1949 m. Velykų rytas išaušo puikus. Visą salą dengė gėlių kilimas; ypač gausu jų buvo Palerme - balkonų loveliuose siautė tikra spalvų audra; gėlės raudonais, mėlynais ir baltais žiedais augo šaligatvių plyšiuose ir net senų bažnyčių trūkiuose. Palermo gatvėse knibždėjo žmonių - devintą valandą didžiojoje Palermo katedroje mišias aukos pats kardinolas. Atvykę į jas gretimų kaimų gyventojai, apsirengę juodais kostiumais, su žmonomis ir vaikais, visus sutiktus pasveikindavo, kaip buvo įpratę valstiečiai Velykų rytą: „Kristus prisikėlė“. Turis atsakydavo irgi įprastai: „Tebūnie pagarbintas jo vardas“.

Turis su savo vyrais naktį prasiskverbė į Palermą. Jie, kaip ir valstiečiai, vilkėjo niūriomis kaimietiškomis eilutėmis, bet švarkai buvo laisvi ir išsipūtę, nes po jais buvo pasikišę lengvuosius kulkosvaidžius. Turis neblogai pažinojo Palermo gatves - per šešerius gyvenimo kalnuose metus jis dažnai vogčia nusigaudavo į sostinę vadovauti pasiturinčio didiko pagrobimui ar pavakarieniauti prašmatniame restorane, kur po lėkšte palikdavo įžūlų raštelį.

Per šiuos apsilankymus Turiui niekad negrėsdavo pavojus: šalia jo visuomet būdavo kapralas Kanjas Silvestras, kiti du vyrai eidavo dvidešimt žingsnių pirma jų, keturi - kitoje gatvės pusėje, o dar du sekdavo atsilikę dvidešimčia žingsnių. Paskui pastaruosius ėjo dar du. Jeigu karabinieriai būtų sustabdę Turį, norėdami patikrinti jo dokumentus, šitie vyrai be jokių dvejonių būtų juos išpyškinę. Kai Turis įeidavo į restoraną, ten jau sėdėdavo visas būrys jo sargybinių. Šį rytą Turis atsivedė į miestą penkiasdešimt vyrų, tarp jų - Aspaną Pišiotą, kapralą Silvestrą ir Teranovą; Pasatempas ir Stefanas Andolinis liko stovykloje. Su Turiu ir Aspanu į katedrą įėjo keturiasdešimt būrio vyrų. Kiti dešimt, tarp kurių buvo kapralas Silvestras ir Teranova, pasiliko prie pabėgimui skirtų automobilių pastato kieme.

Mišias aukojo kardinolas; balti auksu siuvinėti apdarai, didžiulis krucifiksas, kabantis ant kaklo, ir melodingas balsas kėlė neliečiamos šventenybės įspūdį. Katedroje buvo gausu didžiulių Kristaus ir mergelės Marijos statulų. Turis suvilgė pirštus šventinto vandens inde, papuoštame reljefais, vaizduojančiais Kristaus kančias, atsiklaupė ir išvydo bekraštes skliautuotas lubas, virtines rožinių žvakučių, kurias tikintieji atsidėkodami vienam ar kitam šventajam buvo padėję prie statulų.

Turio vyrai išsisklaidė palei sienas netoli altoriaus. Klauptus užpildė tikintieji - juodai apsitaisę kaimiečiai ir miestiečiai puošniais ryškiaspalviais šventiniais drabužiais. Turis atsidūrė prie garsiosios skulptūros, vaizduojančios mergelę Mariją su apaštalais, ir kurį laiką negalėjo atitokti nuo jos grožio.

Kunigų ir patarnautojų giedojimas, tikinčiųjų minios niurnėjimas atsakant, altorių puošiančių egzotiškų augalų kvapai, karštas parapijiečių tikėjimas paveikė Turį. Paskutinį kartą mišių jis klausėsi Velykų rytą prieš penkerius metus, kai jį išdavė kirpėjas Frizela. Šį Velykų rytą jį apėmė netekties ir baimės pojūtis. Kiek kartų jis sakė pasmerktiems priešams: „Dievo ir Sicilijos vardu baudžiu jus mirtimi“, ir laukė, kol jie sukalbės maldas, kurias girdėjo dabar. Jis apgailestavo negalįs padaryti, kad jie prisikeltų, kaip prisikėlė Kristus,

ištraukti iš amžinos tamsos, į kurią nubloškė. Dabar, šį Velykų rytą, jam gali tekti nusiųsti kardinolą ten pat.

Kardinolas sulaužė pažadą, melavo, išdavė Turį ir tapo jo priešu. Kas, kad jis taip gražiai gieda šioje didžiulėje katedroje. Ar ne per daug įžūlu bus paliepti kardinolui susitaikyti su Dievu? Gal Dievas visuomet liks palankus kardinolui? Ar pakaks kardinolui nuolankumo prisipažinti išdavus Turį?

Mišios ėjo į pabaigą; tikintieji ėjo prie Dievo stalo šventos komunijos. Keli Turio vyrai irgi atsiklaupė prie sienos, laukdami komunijos. Išvakarėse jie atliko išpažintį abatui Manfredžiui jo vienuolyne ir gavo išrišimą - kol kas jie švarūs, nusidės tik po mišių.

Minia tikinčiųjų, laimingų, kad Kristus prisikėlė ir kad jie nusiplovė savo nuodėmes, išėjo iš katedros, užtvindė aikštę ir patraukė į prospektą. Kardinolas nuėjo už altoriaus ir patarnautojas uždėjo jam ant galvos arkivyskupo mitrą. Su ja kardinolas atrodė geru sprindžiu aukštesnis; mitros priekyje išraityti auksiniai ornamentai spindėjo virš šiurkštaus siciliečio veido, keldami veikiau galios negu šventumo įspūdį. Pulko kunigų lydimas, jis pagal tradiciją pasirengė pasimelsti prie kiekvienos iš keturių katedros koplyčių.

Pirmojoje koplyčioje buvo palaidotas karalius Rodžeris I, antrojoje - imperatorius Frydrichas II, trečiojoje ilsėjosi Henrikas IV, o ketvirtojoje - Konstancijos, Frydricho II žmonos, palaikai. Antkapiai buvo iš balto marmuro, papuošti gražiomis mozaikomis. Atokiau buvo dar viena sidabru puošta koplyčia, kurioje stovėjo bemaž pusę tonos sverianti šventos Rozalijos, Palermo globėjos, statula, kurią per jos atlaidus miesto gyventojai nešiodavo gatvėmis. Šioje koplyčioje ilsėjosi visų Palermo arkivyskupų palaikai, čia amžinam poilsiui atguls ir kardinolas. Pirmiausia kardinolas sustojo čia, bet kai atsiklaupė pasimelsti, Turis su savo vyrais apsupo jį ir visą jo palydą. Kiti Turio sargybiniai užtvėrė visus išėjimus iš koplyčios, kad niekas nepasišauktų pagalbos.

Kardinolas atsistojo prieš įsibrovėlius, bet išsyk išvydo Pišiotą. Tą veidą jis prisiminė, tačiau šįsyk jis buvo kitoks - veidas velnio, atėjusio jo sielos ir kūno, kurį smilkys pragare.

– Jūsų šventenybe, - kreipėsi Giljanas, - jūs esate mano belaisvis. Jeigu elgsitės kaip paliepsiu - nieko bloga jums nenutiks. Velykas praleisite kalnuose, svečiuose pas mane; pažadu, kad valgysite ne prasčiau negu savo rūmuose.

– Tu drįsti atsivesti ginkluotus žmones į šiuos Dievo namus?! - užsirūstino kardinolas.

Turis pratrūko juoktis - visa pagarbi baimė pranyko mėgaujantis mintimi apie tai, ką jis tuoj padarys.

– Aš drįstu dar daugiau, - atrėžė jis. - Aš drįstu kaltinti jus sulaužius savo šventą žodį. Jūs žadėjote amnestiją man ir mano vyrams, bet šio pažado netesėjote. Dabar jūs ir Bažnyčia gausite sumokėti.

– Aš nekelsiu kojos iš šios šventos vietos, - papurtęs galvą atsakė kardinolas. - Nužudyk mane, jei išdrįsi, ir užsitrauksi negarbę viso pasaulio akyse.

– Tuo aš jau dabar galiu didžiuotis, - tarė Turis. - Jeigu nevykdysite mano paliepimų, būsiu priverstas elgtis šiurkščiau. Aš išžudysiu šituos kunigus, o paskui jus surišiu ir užkimšiu gerklę. Jeigu be triukšmo su manim išeisite, niekas nenukentės, ir nė savaitei nepraėjus grįšite į savo katedrą.

Kardinolas persižegnojo ir pasuko prie koplyčios durų, kurių pusėn parodė Turis. Pro duris jie išėjo į katedros kiemą, kur Giljano vyrai jau buvo užgrobę kardinolo limuziną su vairuotoju. Didžiulis juodas automobilis buvo papuoštas velykiniais gėlių vainikais, abipus radiatoriaus grotelių plevėsavo bažnytinės gairelės. Giljano vyrai užgrobė ir kitų hierarchų automobilius. Turis įlaipino kardinolą į limuziną, o pats atsisėdo šalia. Automobilio gale įsitaisė dar du vyrai, o Aspanas atsisėdo prie vairuotojo. Automobilių virtinė

nuvažiavo vingiuotomis gatvelėmis pro karabinierių patrulius, kurie atiduodavo keleiviams pagarbą. Turio palieptas kardinolas laimindamas mojo jiems ranka. Išvažiavus iš miesto, kai aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios, kardinolui buvo įsakyta išlipti. Čia jų laukė kitas Turio padalinys su neštuvais kardinolui nešti.

Palikę automobilius ir vairuotojus, pagrobėjai gėlių jūra pranyko kalnuose.

Turis tesėjo žodį: Kamaratos kalnų gūdumoje kardinolas buvo valgydinamas taip pat gardžiai kaip savo rūmuose. Gerbdami ganytojo autoritetą, kaskart atnešę naują patiekalą plėšikai su pagarbia baime prašydavo kardinolo palaiminimo. *** Italijos laikraščiai tiesiog paklaiko iš to pasipiktinimo, o siciliečius apėmė dvejopas jausmas: pasibaisėjimas įvykdyta šventvagyste ir nedoras džiūgavimas, kad šitaip buvo apmulkinti karabinieriai. Bet abu šiuos jausmus užgožė neapsakomas pasididžiavimas Giljanu, tuo, kad sicilietis įveikė Romą. Giljanas dabar buvo „garbingiausias vyras“.

Visi spėliojo, ko Giljanas nori mainais už kardinolą. Atsakymas buvo paprastas: milžiniškos išpirkos. Šventoji Bažnyčia, kuri vis dėlto privalėjo rūpintis sielomis, nenusileido iki didikų bei turtingų pirklių lygio ir smulkmeniškai nesiderėjo. Ji iškart sumokėjo šimto milijonų lirų išpirką. Tačiau Turis turėjo dar ir kitą tikslą.

– Aš esu valstietis, neišmanantis dangiškų dalykų, - tarė jis kardinolui, - bet savo žodžio dar nesyk nesulaužiau. O jūs, Katalikų bažnyčios kardinolas, nepaisant visų jūsų dvasiškų apdarų, kryžių su Jėzumi, melavote man lyg koks pagonis mauras. Vien jūsų dvasiškas postas neišgelbės jums gyvybės.

Kardinolas pajuto, kaip jam ima linkti pakinkliai.

– Bet jums pasisekė, - nuramino Turis. - Aš iš jūsų turėsiu ir kitos naudos, - ir davė kardinolui perskaityti savo testamentą.

Kardinolui, kuris lig šiol bijojo tik Dievo bausmės ir kuris suprato liksiąs gyvas, dabar rūpėjo ne tiek Giljano priekaištai, kiek dokumentai, pridėti prie testamento. Pamatęs savo laiškelį Pišiotai, jis įsiutęs persižegnojo.

– Brangusis kardinole, - tarė Turis, - grįžęs papasakokite apie šį dokumentą Bažnyčiai ir ministrui Trecai.

Jūs matėte įrodymų, jog aš galiu nuversti krikščionių demokratų vyriausybę. Mano mirtis jums būtų didžiausia nelaimė. Testamentas bus saugioje jums neprieinamoje vietoje. Jeigu kas nors suabejos mano žodžiais, patarkite jiems paklausti dono Kročės, kaip aš elgiuosi su savo priešais. *** Praėjus savaitei po kardinolo pagrobimo, Venera paliko Turį.

Trejus metus jis tuneliu atšliauždavo į jos namus. Gulėdamas jos lovoje, jis mėgavosi jos tvirtu kūnu. Jos namuose jam buvo šilta, jis turėjo stogą virš galvos. Venera niekad nesiskųsdavo, jai tereikėdavo, kad jam būtų malonu.

Bet tą vakarą viskas klostėsi kitaip. Pasiglamonėjus ji pasakė Turiui išvykstanti pas Florencijoje gyvenančius giminaičius.

– Mano širdis per silpna, - paaiškino ji. - Aš nepakelsiu minties apie tau gręsiantį pavojų. Sapne matau,

kaip tave nušauna mano akyse. Karabinieriai nužudė mano vyrą priešais jo namus, lyg jis būtų koks gyvulys.

Jie šaudė tol, kol jo lavonas pavirto kruvinų skudurų gniužulu. Aš sapnuoju, kad ir tave tai ištinka.

Pasiklausyk, - prisitraukusi jo galvą prie krūtinės paliepė ji, - pasiklausyk, kaip plaka mano širdis.

Turis įsiklausė, ir išgirdus neritmingai besidaužančią širdį, jį apėmė gailestis ir meilė. Venera raudojo; oda po stambia jos krūtimi buvo sūri nuo prakaito, išmušusio iš ją draskančios baimės. Turis paglostė jos tankius plaukus.

– Lig šiol tu niekad nebijodavai, - tarė jis. - Niekas juk nepasikeitė.

Venera ryžtingai papurtė galvą.

– Turi, tu pasidarei pernelyg neatsargus. Tu įsigijai priešų, galingų priešų. Tavo draugai baiminasi dėl tavęs, tavo motina blykšta kaskart, kai kas nors pabeldžia į duris. Vieną kartą tu vis tiek įkliūsi.

– Bet aš juk nepasikeičiau, - nenorėjo sutikti Turis.

– Ne, Turi, pasikeitei, - vėl apsipylė ašaromis Venera. - Dabar tu toks greitas žudyti. Aš nesakau, kad esi žiaurus - tiesiog mirtis tau nė motais.

Turis atsiduso. Pamačius, kokia ji išsigandusi, jį apėmė ne visai suprantamas graudulys.

– Tuomet keliauk, - tarė jis. - Aš duosiu tau pinigų, kad pakaktų išgyventi Florencijoje. Vieną gražią dieną visa tai baigsis. Niekas nebebus žudomas. Aš turiu savų planų. Amžinai neplėšikausiu. Motina galės ramiai miegoti naktimis, ir mes visi vėl būsime drauge.

Turis matė, kad Venera juo netiki.

Rytą prieš jam išeinant jie vėl pasimylėjo - netverdami aistra, jie paskutinį kartą nerte pasinėrė vienas į kitą.

23 skyrius Pagaliau Turiui Giljanui pavyko tai, ko nepajėgė joks valstybės veikėjas ar politikas - jis suvienijo visas politines Italijos jėgas vienam tikslui, Giljano ir jo gaujos sunaikinimui.

1949 m. liepą ministras Treca pranešė spaudai, jog sudaroma speciali penkių tūkstančių karabinierių armija, kuri bus vadinama „Specialiosiomis pajėgomis kovai su banditizmu“; pats Giljanas visai nebuvo minimas. Žurnalistai netrukus išsiaiškino šią drovią klastą valdžios, nepanorusios išsiduoti, kad pagrindinis taikinys - Giljanas. Laikraščiai pritardami džiūgavo ir sveikino krikščionių demokratų partiją už tokį ryžtingą žingsnį. Šalies spauda taip pat negalėjo atsistebėti, kaip genialiai kuria tas specialiąsias pajėgas ministras Treca. Į jas bus šaukiami viengungiai - kad nebūtų našlių ir kad jų šeimoms niekas negrasintų. Jų sudėtyje bus diversijų ir oro desanto būriai, ginkluoti šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir net lėktuvais. Koks niekingas banditas atsilaikys prieš šitokią galybę?! O vadovaus pajėgoms pulkininkas Ugas Luką, vienas labiausiai pasižymėjusių Antrajame pasauliniame kare didvyrių, kovęsis su legendiniu vokiečių generolu Romeliu. Laikraščiai vadino pulkininką „itališka dykumų lape“; jis puikiai išmanė apie partizaninį karą, tad niekas neabejojo, kad savo strategija ir taktika jis tiesiog priblokš naivųjį Sicilijos kaimietuką Turį Giljaną.

Nedidutėse žinutėse laikraščiai probėgšmais užsimindavo, kad visos Sicilijos Saugumo policijos viršininku

paskirtas Frederikas Velardis. Apie inspektorių Velardį buvo žinoma tik tiek, kad pats ministras Treca parinko jį pulkininko Lukos pavaduotoju. *** Vos prieš mėnesį buvo įvykęs lemtingas dono Kročės, ministro Trecos ir Palermo kardinolo pasitarimas.

Kardinolas papasakojo apie Giljano testamentą ir prie jo pridėtus pražūtingus dokumentus.

Ministras Treca išsigando: testamentą reikia sunaikinti prieš tai, kai specialiosios pajėgos įvykdys savo užduotį. Jis būtų mielai atšaukęs įsakus dėl šių pajėgų, kurios jau buvo kuriamos, bet jo vyriausybę smarkiai spaudė kairiosios partijos, visa gerkle šaukiančios, kad valdžia užsistojanti Giljaną.

Donui Kročei testamentas tebuvo dar vienas keblumas, bet savo nusistatymo jis nepakeitė. Jis jau buvo nusprendęs susidoroti su Giljanu - po to, kai buvo nužudyti šeši jo vadai, jam neliko kitos išeities. Bet Giljanas negalėjo žūti nuo „draugų“ ar jo, dono Kročės, rankos - Giljanas dabar buvo toks didvyris, kad jį nužudę net „draugai“ neturėtų ramybės, nes juos užgriūtų visos Sicilijos neapykanta.

Vis dėlto donas suprato turįs taikytis prie Trecos interesų: šiaip ar taip, šį žmogų jis norėjo padaryti Italijos premjeru.

– Štai kaip mes turime veikti, - pasakė ministrui donas Kročė. - Jūs, aišku, kitos išeities neturite - privalote persekioti Giljaną. Bet pasistenkite jo nenudėti, kol nesunaikinsiu testamento, o aš garantuoju galįs tai padaryti.

Niūriai linktelėjęs, ministras paspaudė komutatoriaus mygtuką ir įsakmiai tarė: – Atsiųskite pas mane inspektorių.

Netrukus į kambarį įėjo liesas, aukštas, gražiai apsirengęs vyras aristokrato veidu ir šaltomis žydromis akimis.

– Inspektorius Frederikas Velardis, - pristatė ministras. - Tuoj pranešiu apie jo paskyrimą visos Sicilijos Saugumo policijos viršininku. Jis derins savo veiksmus su vadu pajėgų, kurias siunčiu į Siciliją, - pristatęs doną Kročę, Treca paaiškino Velardžiui testamento problemą ir kokią grėsmę jis kelia krikščionių demokratų vyriausybei.

– Brangusis inspektoriau, - tarė ministras, - prašau jus laikyti doną Kročę mano asmeniniu atstovu Sicilijoje. Jūs teiksite jam visą informaciją, kurios jam reikės, kaip kad teiktumėte ją man - aišku?

Inspektorius negreit suvirškino šį pageidavimą, bet paskui viską suprato: jis privalės pranešti donui Kročei visus specialiųjų pajėgų operacijų prieš Giljaną planus. Donas Kročė, savo ruožtu, perduos šią informaciją Giljanui, idant šis galėtų pasprukti nuo persekiotojų, kol donas nuspręs atėjus metui su juo susidoroti.

– Aš turiu pateikinėti donui Kročei visą informaciją? - paklausė inspektorius Velardis. - Pulkininkas Luką ne kvailys, - jis tuoj suuos, kad informacija nuteka, ir, ko gera, liausis kvietęs mane į pasitarimus.

– Jeigu mums susidarys kokių keblumų, - tarė ministras, - liepkite jam kreiptis į mane. Tikroji jūsų užduotis - gauti testamentą; kol to nepadarysite, Giljanas turi būti gyvas ir laisvas.

Inspektorius pažvelgė savo šaltomis žydromis akimis į doną Kročę ir tarė: – Džiaugsiuosi galėdamas jums pasitarnauti. Bet aš turiu suprasti vieną dalyką: ką man daryti, jeigu Giljanas bus sučiuptas gyvas mums nespėjus sunaikinti testamento?

Donas nebuvo vyriausybės pareigūnas, tad galėjo kalbėti atvirai.

– Tai būtų nepataisoma nelaimė, - išdrožė jis be užuolankų. *** Laikraščiai negalėjo atsidžiaugti, kad Specialiųjų pajėgų kovai su banditizmu vadu pasirinktas pulkininkas Ugas Luką. Jie smulkmeniškai aprašinėjo jo karinę biografiją, apdovanojimus už drąsą, gyrė jo kaip taktiko genialumą, ramų ir kuklų būdą, ir už tai, kad niekad nesusitaikydavo su pralaimėjimu. Laikraščiai lygino jį su buldogiuku - aršumu jis, girdi, prilygs siciliečiams.

Pirmučiausiai pulkininkas Luką perskaitė visus žvalgybos dokumentus, susijusius su Turiu Giljanu.

Ministras Treca aptiko jį kabinete, apsivertusį pranešimų aplankais ir senais laikraščiais. Ministro paklaustas, kada su savo pajėgomis vyksiąs į Siciliją, pulkininkas lipšniai atsakė sudarinėjąs štabą - Giljanas, girdi, vis tiek tebebusiąs Sicilijoje, nors ir kaip ilgai jis užtruktų.

Savaitę studijavęs pranešimus, pulkininkas Luką priėjo prie tam tikrų išvadų. Jis suprato, kad Giljanas nepralenkiamas partizaninio karo meistras, veikiantis be galo savitai. Jį supo tik dvidešimt žmonių, tarp jų visi vadai - pavaduotojas Aspanas Pišiota, asmens sargybinis Kanjas Silvestras ir Stefanas Andolinis žvalgybos vadovas ir podraug ryšininkas su donų Kroče bei mafijos organizacijomis. Teranova ir Pasatempas turėjo savo būrius; jiems buvo leista veikti savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo bendrų veiksmų. Teranova Giljano nurodymu grobdavo žmones, o Pasatempas apiplėšinėdavo traukinius ir bankus.

Pulkininkas išsiaiškino, kad visame Giljano būryje - ne daugiau kaip trys šimtai vyrų. Tad kaip jis išsilaikė šešerius metus, rūpėjo Lukai, kaip jis sugebėjo įveikti visos provincijos karabinierius ir bemaž visiškai kontroliuoti visą šiaurvakarinę Sicilijos dalį? Kaip jis su savo vyrais išsisukdavo nuo vyriausybės dalinių, kurie vis griozde po kalnus? Atsakymas tegalėjo būti vienas: prireikus Giljanas pasitelkdavo į pagalbą dar ir Sicilijos valstiečių, o kai karabinieriai imdavo naršyti po kalnus, šitie banditų talkininkai pasprukdavo į miestelius ir kaimus, kur vėl gyvendavo kaip paprasti žemdirbiai. Be to, pulkininkas nusprendė, kad dažnas monteleprietis tikriausiai slapčia priklauso Giljano būriui. Bet labiausiai pulkininką trikdė Giljano populiarumas: tikimybė, kad jį kas išduotų, buvo labai menka, o jeigu Giljanas atvirai paragintų sukelti revoliuciją, be abejonės, tūkstančiai susiburtų po jo vėliava.

Dar vienas dalykas glumino pulkininką: atrodė, tarsi Giljanas turėtų apsiaustą, darantį jį nematomą. Jis staiga pasirodydavo, o paskui išgaruodavo it kamparas. Juo daugiau pulkininkas Luką skaitė apie Giljaną, juo didesnį įspūdį šis jam darė. Paskui pulkininkas šį bei tą aptiko ir suprato galįs iškart imtis veiksmų - iš pažiūros daug pasiekti jis negalėjo, bet ilgainiui šios pastangos galėjo atsipirkti.

Giljanas dažnai rašydavo šitaip: „Turiu pagrindą manyti, jog nesame priešai, tad, tikiuosi, išspausdinsite šį mano laišką“, o paskui išdėstydavo savo požiūrį į paskutinius savo gaujos plėšikiškus aktus. Ta pirmoji frazė pulkininkui skambėjo lyg grasinimas ar spaudimas, o pats laiškas buvo ne kas kita, kaip priešo propaganda.

Giljanas aiškindavo, kodėl jis kažką pagrobęs ar apiplėšęs, ir kad pinigus jis išdalijęs vargingiems siciliečiams.

Stojęs į mūšį su karabinieriais ir kelis jų nukovęs, Turis visuomet atsiųsdavo laišką, kuriame paaiškindavo, kad kare aukos neišvengiamos, ir tiesiai paragindavo karabinierius neiti prieš jį. Po susidorojimo su šešiais mafijos vadais jis irgi parašė laišką ir paaiškino, kad tik šitokiu būdu valstiečiai galėjo pasiimti žemę, kuri jiems priklausė pagal įstatymus ir etikos normas.

Pulkininkas Luką didžiai nustebo, kad valdžia leido spausdinti šiuos laiškus. Jis pasižymėjo, kad reikės prašyti ministrą paskelbti Sicilijoje karo padėtį - tuomet Giljanas bus atskirtas nuo liaudies.

Be to, pulkininkas ieškojo žinių, ar Giljanas turi moterį, bet nieko neaptiko. Iš pranešimų jis sužinojo, kad Turio gaujos nariai lankosi Palermo viešnamiuose ir kad Pišiota - mergišius, bet susidarė įspūdis, jog pats Giljanas pastaruosius šešerius metus gyvena skaisčiai. Pulkininkas Luką buvo italas, tad negalėjo tuo patikėti; Giljanas veikiausiai turi moterį Monteleprėje, o ją suradus, pusė darbo būtų padaryta.

Pulkininką taip pat sudomino abipusis Giljano ir motinos prisirišimas. Turis mylėjo abu tėvus, bet motiną tiesiog dievino. Luką gerai tai įsidėmėjo: juk jeigu Giljanas išties neturi meilužės, jauku į spąstus įvilioti galima būtų panaudoti motiną.

Baigęs visus pasirengimus, pulkininkas Luką sudarė štabą. Svarbiausias - adjutanto ir asmens sargybinio pareigas jis patikėjo kapitonui Antonijui Perencei. Kapitonas buvo apkūnus, bemaž storas, malonių bruožų ir ne mažiau malonaus būdo vyras, bet pulkininkas žinojo, kad jis nepaprastai narsus. Ką gali žinoti - gal ta kapitono narsa kada nors išgelbės pulkininkui gyvybę.

Tik 1949 m. rugsėjį pulkininkas Luką atvyko į Siciliją su dviem tūkstančiais vyrų. Jis tikėjosi, kad tiek ir pakaks, mat nenorėjo suteikti Giljanui per daug didelę garbę, mesdamas prieš jį penkiatūkstantinę armiją. Šiaip ar taip, Giljanas tebuvo banditėlis, su kuriuo jau seniai buvo galima susidoroti.

Pirmiausia pulkininkas uždraudė laikraščiams spausdinti Giljano laiškus, paskui suėmė jo tėvus, apkaltinęs bendradarbiavimu su nusikaltėliu - savo sunumi. Po to pulkininkas areštavo ir ištardė du šimtus vyrų iš Monteleprės, apkaltinęs, kad jie slapta priklauso Giljano gaujai. Visi suimtieji buvo nugabenti į Palermo kalėjimus, kur juos akylai saugojo pulkininko Lukos vyrai. Visų šių priemonių buvo imtasi remiantis tebegaliojančiais fašistinio Musolinio režimo įstatymais.

Apieškojus Giljanų namus, buvo aptikti slaptieji tuneliai. Venera buvo suimta Florencijoje, bet išsyk paleista, kai pareiškė nieko apie juos nežinojusi. Ne todėl, kad ja būtų patikėję - inspektorius Velardis norėjo palikti ją laisvėje, jei kartais Giljanas pas ją apsilankytų.

Italijos spauda nešykštėjo pagyrų pulkininkui Lukai - girdi, štai pagaliau atsirado „rimtas“ vyras. Ministras Treca nepaprastai džiaugėsi savo pasirinkimu, ypač kai gavo šiltą sveikinimo laišką iš premjero. Tik donui Kročei pulkininko laimėjimai nepadarė nė menkiausio įspūdžio. *** Pirmąjį mėnesį Turis nagrinėjo Lukos veiksmus, karabinierių armijos išsidėstymą. Pulkininkas sužavėjo jį savo nuovokumu, kai uždraudė laikraščiams spausdinti jo laiškus ir šitaip nutraukė pagrindinį jo ryšį su Sicilijos liaudimi. Bet kai Luką ėmė suiminėti visus paeiliui Monteleprės vyrus - tiek kaltus, tiek niekuo dėtus - Turio susižavėjimas virto neapykanta. O kai buvo areštuoti tėvai, Turį apėmė šaltas įsiūtis ir troškimas nudėti pulkininką.

Dvi dienas Turis sėdėjo savo oloje Kamaratos kalnuose, kurdamas planus ir peržvelgdamas ką žinojo apie pulkininko Lukos vadovaujamą dviejų tūkstančių karabinierių armiją. Ne mažiau kaip pusė jos buvo dislokuota Palerme ir aplink jį - laukė, kada jis pamėgins išvaduoti savo tėvus. Kitas tūkstantis buvo sutelktas palei Monteleprės, Pjani dei Greči, San Džiuzepė Jato, Partiniko ir Korleonės miestelius; dažnas jų gyventojas slapta rėmė Giljano būrį ir susirėmus su karabinieriais būtų atėjęs į pagalbą.

Štabo būstinę pulkininkas Luką įsirengė Palerme. Čia jis buvo nepažeidžiamas, tad reikėjo jį kaip nors išvilioti.

Savo įniršį Turis nukreipė į taktinių planų kūrimą. Jie buvo aiškūs lyg aritmetikos veiksmai, paprasti kaip vaikų žaidimai. Bemaž visuomet jie pasiteisindavo, o nesėkmei ištikus jis visada galėdavo pasislėpti kalnuose.

Bet jis žinojo, kad šįsyk viskas priklausys nuo to, ar tiksliai iki pat menkiausios smulkmenos bus įvykdyti jo nurodymai.

Išsikvietęs Aspaną į savo olą, Turis atskleidė jam savo planus. Paskiau kitiems vadams - Pasatempui, Teranovai, kapralui Silvestrui ir Stefanui Andoliniui - jis papasakojo tik tai, kas buvo žinotina vykdant konkrečią užduotį. *** Visi Vakarų Sicilijos karabinieriai atsiimdavo atlyginimus iš savo būstinės Palerme. Kartą per mėnesį gerai saugomas sunkvežimis išvežiodavo algas visoms miestelio įguloms ir provincijų štabams. Atlyginimai buvo mokami grynais, banknotai ir monetos sudedami į vokus kiekvienam kareiviui atskirai, paskui vokai būdavo sukraunami į medines dėžes, šios - užrakinamos sunkvežimyje, kuris anksčiau gabendavo amerikiečių armijos ginkluotę.

Sunkvežimio vairuotojas būdavo ginkluotas pistoletu, šalia jo sėdįs kasininkas - šautuvu. Kai šis milijonais lirų prikimštas sunkvežimis išvažiuodavo iš Palermo, prieš jį išvykdavo trys kulkosvaidžiais ginkluoti džipai, kiekviename sėdėdavo keturi vyrai, ir šarvuotis su dvidešimčia policininkų, apsiginklavusių lengvaisiais kulkosvaidžiais bei šautuvais. Paskui sunkvežimį su pinigais važiuodavo du atviri šarvuoti automobiliai, po šešis vyrus kiekviename. Visose mašinose buvo radijo siųstuvai, tad iš jų buvo galima iškviesti pastiprinimus iš Palermo ar artimiausių karabinierių kareivinių. Niekas nebijojo, kad banditai užpuls tokią stiprią vilkstinę - toks poelgis būtų savižudiškas.

Atlyginimus vežanti vilkstinė išvyko iš Palermo ankstų rytą ir pirmą kartą sustojo Tomazo Natalės miestelyje, o iš jo kalnų keliais patraukė į Monteleprę. Kasininkas ir jo apsaugos vyrai žinojo, jog kelias ilgas, tad, paliepę vairuotojams važiuoti greitai, valgė dešrą su duona ir iš butelių gėrė vyną. Jie šmaikštavo, juokėsi; priekyje važiuojančių džipų vairuotojai padėjo savo ginklus ant grindų. Kai vilkstinė įvažiavo į paskutinę įkalnę prieš Monteleprę, staiga išaiškėjo, kad visą kelią užtvindžiusi avių banda. Priešakiniai automobiliai įvažiavo į bandos vidurį, sargybiniai ėmė šaukti ant prastomis drapanomis apsirengusių piemenų. Karabinieriams magėjo greičiau pasiekti vėsias kareivines, užkąsti ko nors karšto, nusirengus padrybsoti lovose ar palošti kortomis - buvo vidurdienio pertraukos metas. Joks pavojus negalėjo grėsti; vos už kelių kilometrų dunksojo Monteleprė, o joje buvo pulkininko Luko įgula - penki šimtai vyrų. Pažvelgę atgal, priekyje važiavę sargybiniai pamatė, jog sunkvežimis su pinigais važiuoja į bekraštę avių bandą, bet nepastebėjo, kad ten jis įstrigo - kelias jam buvo užtvertas. Piemenys taip uoliai valė kelią, kad, rodės, negirdi plyšojančių šarvuočių signalų, sargybinių riksmų, juokų ir keiksmų. Kol kas niekas nieko neįtarė.

Bet staiga sunkvežimį su pinigais apspito šeši piemenys. Du iš jų, išsitraukę iš po švarkų šautuvus, išvilko vairuotoją ir kasininką laukan ir abu nuginklavo, kiti keturi išmetė iš sunkvežimio dėžes su atlyginimais. Šiai grupei vadovavo Pasatempas. Šiurkštus jo veidas, galingas kūno sudėjimas baugino sargybinius ne mažiau nei šautuvai.

Tą pat akimirką aplinkinių kalnų šlaitai atgijo - jais pasipylė banditai su šautuvais ir kulkosvaidžiais. Jie

peršovė padangas paskui sunkvežimį su pinigais važiavusiems šarvuotiems automobiliams, ir priešais pirmąjį jų išdygo Pišiota.

– Pamažu išlipkite palikę ginklus, ir šįvakar Palerme valgysite spagečius. Nevaidinkite didvyrių - mes atimame ne jūsų pinigus.

Toli atitrūkę trys žvalgų džipai ir šarvuotis su dvidešimčia karabinierių nusileido nuokalne ir buvo beįvažiuoją į Monteleprę, kai operacijai vadovaujantis karininkas susigriebė, kad iš paskos niekas nevažiuoja, o avių banda kelyje, atitvėrusi juos nuo vilkstinės, netgi pagausėjo. Per siųstuvą jis paliepė vienam džipui grįžti atgal, tada rankos mostu įsakė kitiems automobiliams sustoti kelkraštyje ir laukti. Žvalgų džipas apsisukęs vėl įropojo į kalną, nuo kurio ką tik nusileido. Pusiaukelėje jį pasitiko kulkosvaidžių ir šautuvų salvės. Kulkos varpyte išvarpė keturis automobilyje sėdėjusius vyrus; nebevairuojamas džipas stabtelėjo, paskui iš lėto ėmė riedėti atgal vilkstinės link.

Karabinierių vadas iššokęs iš žvalgybinio džipo paliepė šarvuotyje sėdintiems kariams iššokus užimti pozicijas. Kiti du džipai nurūko lyg išgąsdinti zuikiai į savo urvus. Tačiau šie karabinieriai buvo kuo puikiausiai neutralizuoti; jie negalėjo išvaduoti sunkvežimio su pinigais, nes šis buvo kitoje kalno pusėje, negalėjo net šaudyti į Giljano vyrus, kurie kimšosi vokus su atlyginimais į švarkus. Užpuolikai buvo užsiėmę pozicijas aukščiau jų ir šaudė taip intensyviai, kad būtų kaipmat išguldę karabinierius, jei šie būtų nusprendę pulti. Apsaugos padaliniui neliko kitos išeities, kaip iš priedangos atsišaudyti. *** Monteleprės viršila laukė kasininko. Mėnesiui baigiantis, jam visuomet pristigdavo pinigų. Dabar, kaip ir jo vyrai, jis jau vaizdavosi, kaip vakare Palerme nueis į gerą restoraną pavalgyti žavingų moterų ir draugų kompanijoje. Išgirdęs šaudant, jis suglumo. Negali būti, kad Giljanas būtų išdrįsęs vidur dienos užpulti jo patrulius, juolab kai miestelio apylinkėse sutelktas penkių šimtų kareivių papildymas.

Tuo metu viršila išgirdo galingą sprogimą prie Belampo kareivinių vartų - kieme stovėjęs šarvuotis išlėkė į orą ir pavirto oranžiniu deglu. Paskui viršilos ausį pasiekė sunkiųjų kulkosvaidžių tratėjimas, sklindąs nuo kelio, vedančio į Kastelvetraną ir pajūrio miestą Trapanį; jį lydėjo nepertraukiamas šautuvų pyškėjimas už miesto dunksančių kalnų papėdėje. Viršila išvydo, kad patruliai, budėję miestelyje, džipais ir pėsti parskuodžia į kareivines gelbėdami savo kailį, ir ne išsyk suprato, jog Turis Giljanas metė visas savo pajėgas prieš pustūkstantinę pulkininko įgulą. *** Nuo aukštos uolos, stūksančios virš Monteleprės, Turis pro žiūronus stebėjo, kaip jo vyrai apiplėšia atlyginimus gabenančią vilkstinę. Pasukęs žiūronus devyniasdešimties laipsnių kampu, jis matė mūšį miestelio gatvėse, Belampo kareivinių užpuolimą ir kautynes su karabinierių patruliais į pajūrį vedančiuose keliuose. Visi jo vadai veikė nepriekaištingai. Pasatempas su savo vyrais apiplėšinėjo sunkvežimį su pinigais, Pišiota sukaustė jį lydinčių karabinierių veiksmus, Teranova su savo naujokais papildytu būriu puolė Belampo kareivines ir karabinierių patrulius. Paties Turio vyrai kontroliavo kalnų papėdes, o Stefanas Andolinis, tikras Brolis Velnias, rengė staigmeną. ***

Savo štabo būstinėje Palerme pulkininkas Luką išklausė žinią apie pagrobtus atlyginimus, kaip pasirodė jo pavaldiniams - nepaprastai ramiai, - bet viduje jis visas virė pykčiu tam gudriajam Giljanui ir spėliojo, iš kur šis gavo žinių apie karabinierių įgulos išdėstymą. Apiplėšiant sunkvežimį su pinigais žuvo keturi policininkai, dar dešimt buvo nukauti, kai susirėmė su kitomis Giljano pajėgomis.

Pulkininkas Luką telefonu klausėsi pranešimų apie nuostolius, kai pro duris įlėkė kapitonas Parencė.

Nukarę jo žandai tirtėjo iš susijaudinimo: jis ką tik gavo pranešimą, kad keli banditai sužeisti, o vienas nukautasis paliktas mūšio lauke. Iš dokumentų, rastų pas žuvusį, išaiškėjo, kad tai ne kas kitas, kaip Turis Giljanas - tai patvirtinę ir du montelepriečiai.

Pulkininkas Luką pajuto, kaip krūtinę užlieja triumfo banga, nustelbianti bet kokį atsargumą ir sveiką protą. Juk karų istorijoje gausybė didžių pergalių ir puikių taktinių manevrų nuėjo perniek dėl menkučių asmeninių atsitiktinumų, o štai dabar lemties nukreipta negalvojanti kulka stebuklingu būdu surado efemerišką garsiojo bandito šmėklą. Bet tuomet pulkininkui grįžo atsargumas. Ši sėkmė atrodė pernelyg didelė - ar tik čia nesama spąstų? Jeigu taip, jis drąsiai žengs į juos ir sutriuškins tą, kuris juos paspendė.

Pulkininkas Luką pasirengė: suformavo motorizuotą koloną, kuriai nebus baisus joks antpuolis. Kolonos priekyje važiavo šarvuočiai, iš paskos - neperšaunamas automobilis su pulkininku Luką ir inspektoriumi Velardžiu; pastarasis aiškino norįs padėti atpažįstant nukautąjį, bet iš tikrųjų jam rūpėjo, ar lavono drabužiuose nėra testamento. Paskui Lukos automobilį šarvuočiais važiavo kareiviai, pasirengę kiekvieną akimirką stoti į mūšį. Pirma kolonos į kelią leidosi dvidešimt ginkluotų desantininkų prikimštų žvalgybinių džipų. Monteleprės įgulai buvo įsakyta išstačius aplinkiniuose kalnuose sekyklas saugoti miesto prieigas.

Gausūs gerai ginkluotų pėstininkų patruliai saugojo visą kelią.

Mažiau nei per valandą pulkininkas Luką su savo motorizuota kolona nusigavo į Monteleprę. Niekas jų neužpuolė - šitoks įspūdingas jėgos demonstravimas išgąsdino banditus. Bet Monteleprėje pulkininko laukė nusivylimas.

Inspektorius Velardis pareiškė, kad lavonas, dabar gulįs greitosios pagalbos mašinoje Belampo kareivinėse ne Giljano. Kulka, mirtinai sužeidusi šį žmogų, subjaurojo jo veidą, bet ne tiek, kad inspektorius galėtų apsirikti. Keli miestelio gyventojai, atvesti atpažinti lavono, irgi pareiškė, kad tai ne Giljanas. Vis dėlto tai buvo spąstai - Giljanas tikriausiai vylėsi, kad pulkininkas atlėks pasižiūrėti nukautojo pasiėmęs tik menką palydą ir bus galima surengti jam pasalą. Pulkininkas Luką liepė imtis visų atsargumo priemonių, bet pats nekantravo grįžti į Palermą ir į savo štabo būstinę, nes norėjo pats pranešti valdžiai Romoje, kas tądien nutiko, taip pat pasirūpinti, kad niekas neperduotų melagingo pranešimo apie Giljano mirtį. Įsitikinęs, kad visos jo kolonos dalys užėmė savo vietas ir kad pasala negresia, pasiuntęs greitą žvalgybinį džipą priekyje, pats sėdo į šarvuotį kartu su inspektoriumi Velardžiu.

Pulkininko skubėjimas juodu abu išgelbėjo. Kolonai artinantis prie Palermo, jos vidurį, kur važiavo Lukos šarvuotis, sudrebino galingas sprogimas. Šarvuotis, išlėkęs daugiau nei tris metrus į orą, trinktelėjo žemyn; kalno šlaitus nusėjo liepsnojančios jo nuolaužos. Du su jais važiavę karininkai buvo sudraskyti į gabalus; iš trisdešimties kareivių, važiavusių šarvuočiu jiems iš paskos, aštuoni žuvo, penkiolika buvo sužeisti.

Paskambinęs telefonu ir pranešęs ministrui šias prastas naujienas, pulkininkas Luką dar paprašė, kad trys tūkstančiai žemyne laukiančių jo vyrų tuoj pat būtų permesti į Siciliją. ***

Donas Kročė žinojo, kad šie puldinėjimai nesiliaus tol, kol Giljano tėvai bus laikomi nelaisvėje, tad organizavo jų paleidimą.

Bet papildymų įvedimui jis nepajėgė sukliudyti, tad dabar Monteleprėje ir jos apylinkėse buvo sutelkta du tūkstančiai kareivių, o dar trys tūkstančiai šniukštinėjo po kalnus. Pulkininkas Luką, pasinaudojęs krikščionių demokratų vyriausybės Romoje suteiktais ypatingais įgaliojimais, liepė suimti ir ištardyti septynis šimtus Monteleprės ir Palermo provincijos gyventojų. Jis paskelbė komendanto valandą nuo saulėlydžio iki aušros. Gyventojai tuo metu buvo priversti sėdėti namuose, o keliaujantieji be specialių leidimų buvo sodinami į kalėjimą. Po šio valdžios įsakymo visoje provincijoje įsiviešpatavo siaubas.

Donas Kročė mažumą sunerimęs stebėjo, kaip Giljano padėtis darosi vis keblesnė.

24 skyrius Prieš pasirodant generolo Lukos armijai, kuomet Turis galėdavo užsukti į Monteleprę kada panorėjęs, jis dažnai matydavo Feros dukterį Justiną. Kartais ji ateidavo į Giljanų namus su kokia užduotimi ar pasiimti pinigų, kuriuos Turis duodavo jos tėvams. Turis pastebėjo, kad ji išaugo į gražią merginą tik tada, kai vieną dieną sutiko ją Palermo gatvėje einant su tėvais. Jie buvo išsirengę į sostinę puošnių drabužių religinei šventei - jų Monteleprės miestelyje nebūtų galėję nusipirkti. Turis su savo būrio vyrais buvo atvykę į Palermą nusipirkti maisto.

Turis nebuvo matęs Justinos kokį pusmetį; per tą laiką ji paūgėjo ir palieknėjo. Kaip sicilietė ji buvo aukšta; ilgos jos kojos netvirtai stovėjo ant ką tik pirktų aukštakulnių batelių. Justinai tebuvo šešiolika, bet jos veidas ir figūra spėjo pražysti subtropinėje Sicilijoje, tad fiziškai jau buvo subrendusi moteris. Juodi it derva plaukai, viršugalvyje susegti trejomis šukomis su akutėmis, atidengė auksinį, ilgą it moterų egiptietiškose vazose kaklą. Jos akys buvo didžiulės, klausiančios, o kad ji dar jauna, išdavė tik goslios lūpos.

Justina vilkėjo balta suknute su raudonu kaspinu.

Mergina buvo tokia žavi, kad Turis ilgai negalėjo atitraukti akių. Jis sėdėjo kavinės terasoje, apsuptas savo sargybinių, įsitaisiusių prie gretimų stalelių, kai Justina praėjo kartu su tėvais. Jie pamatė Turį. Justinos tėvas nutaisė akmeninį veidą ir neišsidavė jį pažįstąs, motina paskubomis nusuko žvilgsnį į šalį. Tik Justina, eidama pro šalį, į jį pažvelgė. Laikydamasi sicilietiškų papročių, ji nepasisveikino, bet žiūrėjo Turiui tiesiai į akis, ir jis pastebėjo, kad jos lūpos trūkčioja jai stengiantis susitvardyti nenusišypsojus. Jai pasirodžius saulės nutvieksta gatvė nušvito dar skaisčiau nuo to anksti pražystančio juslaus sicilietiško grožio. Nusikaltėliu tapęs Turis meile nepasitikėjo. Jam tai buvo nuolankumo aktas, lemtingos išdavystės sėkla, tačiau tą akimirką jis pajuto tai, ko lig tol nebuvo patyręs - begalinį norą atsiklaupti prieš kitą žmogų ir prisiekti jam vergauti. Jis nesuvokė, kad tai meilė.

Mėnesiui praėjus, Turis pastebėjo, kad jam iš galvos neišeina tas prisiminimas - Justina, stovinti saulės užlietoje Palermo gatvėje. Jis pamanė, jog tai tik geismas, jog jam stinga tų aistringų naktų su Venera, bet ir paskui sugavo save svajojant ne vien apie glamones su Justina, bet kaip juodu kartu klajos po kalnus, kaip rodys jai savo olas, siauras, gėlėmis nuklotas tarpukalnes, kaip virš laužo virs jai valgyti. Tėvų namuose tebegulėjo jo gitara, ir Turis svajojo jai paskambinti. Jis parodys jai eilėraščius, kuriuos parašė pastaraisiais metais - kai kuriuos buvo išspausdinę Sicilijos laikraščiai. Jam net dingtelėjo mintis slapčia nusigauti į

Monteleprę ir apsilankyti Justinos namuose, nepaisant dviejų tūkstančių pulkininko Lukos specialiųjų pajėgų kareivių. Bet tuomet jis atsitokėjo ir suprato, kad su juo darosi kažkas negera.

Visa tai - kvailystės. Jis tegali pasirinkti vieną iš dviejų galimybių - žūti nuo karabinierių rankos, ar rasti prieglobstį Amerikoje, bet jeigu jis nepaliaus svajojęs apie tą merginą, Ameriką jis matys kaip savo ausis.

Reikia mesti ją iš galvos. Jeigu jis suvilios Justiną ar pagrobs iš namų, jos tėvas pasidarys mirtinu priešu, o jų Turis jau turi į valias. Kartą jis įsakė išplakti Aspaną už tai, kad šis suvedžiojo skaisčią merginą, o per kalnuose praleistus metus nubaudė mirtimi tris savo vyrus už išžaginimą. Į Justiną jis žiūrėjo kitaip - jis norėjo padaryti ją laimingą, priversti jį mylėti ir juo žavėtis, laikyti tuo, kuo kadaise pats save laikė. Jis norėjo, kad jos akys būtų kupinos meilės ir pasitikėjimo.

Tačiau šias galimybes analizavo tik Giljanas taktikas. Širdies gilumoje jis jau apsisprendė, kaip elgsis: jis ves merginą. Paslapčia. Apie tai nežinos niekas, tik jos šeima ir, aišku, Aspanas Pišiota bei keletas patikimų būrio vyrų. Kaskart, kai nebus rizikinga, Justina su palydovais ateis į kalnus, kad jie galėtų kartu praleisti dieną ar dvi. Turio Giljano žmonos padėtis jai būtų pavojinga, bet jis galėtų išsiųsti ją į Ameriką, kur ji lauktų, kol jis pasprukęs pasirodys. Turiui nedavė ramybės tik vienas dalykas - kaip į jį žiūri Justina? *** Čezeras Fera pastaruosius penkerius metus slapta priklausė Giljano būriui; operacijose jis nedalyvaudavo, tik rinkdavo žinias. Juodu su žmona pažinojo Turio tėvus, kurie gyveno kaimynystėje - vos už dešimties namų toje pačioje Belos gatvėje. Čezeras buvo labiau apsišvietęs negu dauguma montelepriečių ir nusivylęs žemdirbyste. Taigi kuomet iš mažosios Justinos atėmė pinigus, o Turis juos su kaupu grąžino ir parsiuntė dukrelę namo su rašteliu, kad jis globojąs jų šeimą, Čezeras Fera užėjo pas Mariją Lombardo ir pasisiūlė padėti. Jis rinko žinias Palerme ir Monteleprėje apie karabinierių patrulių judėjimą, apie keliones turtingų pirklių, kuriuos Giljano būrys buvo numatęs pagrobti, apie policijos šnipus. Čezeras gaudavo dalį pagrobtųjų mokamos išpirkos, tad atidarė Monteleprėje nedidelę taverną, kuri padėjo slaptai jo veiklai.

Kai sūnus Silvijas grįžo iš karo būdamas socialistų agitatoriumi, Čezeras paliepė jam nešdintis iš namų. Ne todėl, kad smerkė sūnaus įsitikinimus - Silvijas šeimai galėjo prišaukti nelaimę. Čezeras neturėjo iliuzijų dėl demokratijos ar Romos valdžios. Jis priminė Turiui Giljanui jo pažadą globoti Ferų šeimą, ir šis visomis išgalėmis saugojo Silviją. Kai Silvijas žuvo, Turis pažadėjo, kad už jo mirtį bus atkeršyta. Čezeras Fera niekad nekaltino Turio. Jis žinojo, kad žudynės prie Džinestros nepaprastai sukrėtė ir prislėgė Turį, jis vis dar kankinosi jas prisimindamas. Tai jis sužinojo iš žmonos, kuri ištisas valandas klausydavosi Marijos Lombardo pasakojimų apie sūnų ir kokie laimingi jie visi buvo iki tos baisios dienos prieš daugel metų, kai jos sūnų sužeidė karabinierius ir jis prieš savo valią buvo priverstas už tai jį nušauti. Na, o visos mirtys paskui buvusios būtinos - žudyti jį pastūmėjęs žmonių nedorumas. Marija Lombardo atleido sūnui už kiekvieną nužudytą žmogų, kiekvieną nusikaltimą, bet kai imdavo kalbėti apie skerdynes prie Portela dela Džinestros, jos balsas visuomet virpėdavo. Kulkosvaidžių ugnies sudraskyti maži vaikai, užmuštos bejėgės moterys - koks siaubas! Kaip žmonės gali manyti, kad jos sūnus padarė šitokį dalyką?! Jis juk vargšų užtarėjas, Sicilijos gynėjas. Argi jis neišdalijo didžiausių turtų, kad padėtų visiems neturintiems duonos ir pastogės tėvynainiams? Jos Turis niekad nebūtų įsakęs šitaip pralieti nekaltų žmonių kraują - jis tai prisiekęs prieš juodosios madonos statulėlę, ir juodu verkę vienas kitą apsikabinę.

Taigi Čezeras ne vienerius metus aiškinosi, kas iš tikrųjų įvyko prie Portela dela Džinestros. Gal Pasatempo

kulkosvaidininkai netyčia apsiriko taikydamiesi? Gal Pasatempas, garsėjęs kaip kraujotroška, išžudė tuos žmones ir patyrė malonumą? O gal visas šis atsitikimas buvo specialiai surežisuotas siekiant pakenkti Giljanui? Ką žinai - gal prie Džinestros buvo dar ir trečias būrys vyrų, kurie šaudė iš savo kulkosvaidžių vyrų, nepavaldžių Giljanui, bet, ko gera, pasiųstų „draugų“ ar net kokio Saugumo policijos skyriaus? Iš savojo įtariamųjų sąrašo Čezeras neišbraukė nė vieno, tik Turį Giljaną: jeigu Giljanas kaltas, tuomet visas pasaulis, kuriame jis gyvena, subyrėtų į šipulius. Turį jis mylėjo lyg savo sūnų, jo akyse jis iš vaiko virto vyru, ir nesyk jis nematė Turio niekingai ar nedorai elgiantis. Čezeras Fera buvo akylas ir ausylas. Jis pavaišindavo taurele kitus slaptus būrio narius, kurių nesukišo į kalėjimą pulkininkas Luką. Jis nuklausydavo nuotrupas pašnekesių tarp „draugų“, kurie gyveno miestelyje ir retkarčiais užsukdavo į jo taverną išgerti vyno ir palošti kortomis. Vieną vakarą jis išgirdo juos šaipantis, kaip pas doną Kročę apsilankęs „Žvėris“ ir „Velnias“, o donas pavertęs šiuos baisūnus švelnučiais angeliukais. Fera apmąstė ką išgirdęs, ir neklystanti sicilietiška uoslė pakišo jam atsakymą: pas doną lankėsi Pasatempas ir Stefanas Andolinis (Pasatempą dažnai vadindavo „žvėrimi“, o Andolinį banditai pažinojo kaip „Brolį Velnią“). Kodėl jie vogčiomis kalbėjosi su donų Kroče jo namuose Vilaboje, toli nuo gaujos stovyklos kalnuose? Čezeras pasiuntė sūnų į Giljanų namus prašyti skubaus pasimatymo su Turiu, ir po dviejų dienų jam buvo liepta pasirodyti kalnuose. Kai Čezeras papasakojo, ką sužinojęs, jaunuolis liko visiškai abejingas, tik prisaikdino jį tylėti. Fera nieko daugiau nesužinojo. Dabar, trims mėnesiams praėjus, Giljanas dar kartą jį išsikvietė, tad Čezeras tikėjosi išgirsti, kuo baigėsi ši istorija.

Giljanas su savo būriu laikėsi giliai kalnuose, nepasiekiami Lukos armijos. Čezeras keliavo naktį; sutartoje vietoje pasitikęs Aspanas Pišiota nusivedė jį į stovyklą. Atėjo jie tik paryčiais; jų laukė karšti pusryčiai.

Prašmatnios vaišės buvo išdėliotos ant sulankstomo staltiese uždengto stalo, įrankiai buvo sidabriniai. Turis vilkėjo baltais šilkiniais marškiniais ir gelsvai rudomis moleskino kelnėmis, kurias buvo susikišęs į išblizgintus rudus batus; ką tik išplautus plaukus buvo tvarkingai susišukavęs. Dar niekad jis neatrodė toks gražus.

Turis atleido Aspaną ir atsisėdo prie stalo su Fera. Gaujos vadas atrodė mažumą sutrikęs.

– Noriu padėkoti jums už informaciją, kurią man perdavėte, - oficialiai tarė jis. - Ji buvo tikslinama, ir dabar žinau, kad ji pasitvirtino. Tai labai svarbu. Bet aš išsikviečiau jus tam, kad pasikalbėčiau su jumis apie kitką. Žinau, jog tai jus nustebins, bet, tikiuosi, neįžeis.

– Manęs tu niekados neįžeistum, - mandagiai atsakė nustebęs Čezeras. - Pernelyg daug esu tau skolingas.

Turis tai išgirdęs nusišypsojo nuoširdžia atvira šypsena - Fera prisiminė, kad jis šitaip šypsodavosi, kai buvo vaikas.

– Įdėmiai mane išklausykite, - paprašė Turis. - Pokalbis su jumis - mano pirmasis žingsnis. Jeigu jūs nepritarsite, aš nieko daugiau nesiimsiu. Nežiūrėkite į mane kaip į gaujos vadą, kalbuosi su jumis kaip su Justinos tėvu. Jūs žinote, kad ji graži, prie jūsų namų durų tikriausiai šlaistosi daugybė miestelio jaunuolių, bet žinau, kad jūs rūpestingai saugojote jos dorą. Turiu prisipažinti: pirmą kartą gyvenime patyriau tokį jausmą. Aš noriu vesti jūsų dukrą. Jeigu pasakysite „ne“, neištarsiu apie tai daugiau nė žodžio. Jūs liksite mano draugas, o jūsų dukrą aš itin atidžiai globosiu, kaip ir lig šiol. Jeigu atsakysite „taip“, tuomet paklausiu jūsų dukros, ar jai patinka tokia perspektyva. Jeigu jos atsakymas bus neigiamas, tuo viskas pasibaigs. Čezerą Ferą ši jaunuolio kalba taip apstulbino, kad jis teišmikčiojo: „Leisk man pagalvoti, leisk man pagalvoti“, o paskui ilgai tylėjo. Kai prabilo, jo balse buvo didžiausia pagarba.

– Nieko nenorėčiau į vyrus savo dukrai labiau nei tavęs, ir, žinau, amžinatilsį mano sūnus Silvijas man pritartų, - Fera vėl ėmė mikčioti. - Man tik neramu dėl dukters saugumo. Jeigu Justina už tavęs ištekėtų, pulkininkas Luką menkiausia dingstimi ją suimtų. „Draugų draugai“ dabar tavo priešai ir galėtų padaryti jai ką bloga. Tu pats turi bėgti į Ameriką, antraip mirsi čia, kalnuose. Aš nenoriu, kad ji liktų našlė, būdama tokia jauna - prašom dovanoti už tokį atvirumą. Be to, vedybos smarkiai apsunkintų tavo gyvenimą, ir man tai kelia didžiausią nerimą. Laimingas jaunavedys prasčiau pastebi pinkles, nesisaugo priešų. Vedybos gali tapti tavo žūties priežastimi - šneku taip atvirai tik iš meilės ir pagarbos tau. Jas būtų galima atidėti geresniems laikams, kuomet ir tu aiškiau vaizduosiesi savo ateitį ir galėsi sumaniau ją planuoti.

Baigęs kalbėti, Čezeras Fera atsargiai stebėjo pašnekovą - ar nebus jam neįtikęs, bet pamatė, kad savo žodžiais jį tik nuliūdino ir apvylė. Suvokęs, jog jaunuolis įsimylėjęs, iš to netikėtumo daug negalvodamas Čezeras išklojo: – Nesakau tau „ne“, Turi.

Turis atsiduso.

– Aš visa tai apgalvojau. Mano sumanymas štai koks. Mudu su jūsų dukra susituoksime slapta. Mus sutuoks abatas Manfredis čia, kalnuose - kur nors kitur man būtų per daug pavojinga. Bet galėčiau sutvarkyti viską taip, kad judu su žmona atlydėtumėte dukrą, ir sutuoktuvės įvyktų jums matant. Ji pabūtų pas mane tris dienas, o paskui parsiųsčiau ją atgal į namus. Jeigu jūsų duktė liks našlė, ji turės tiek pinigų, kad galės pradėti gyvenimą iš naujo. Tad jums nėra ko baimintis dėl jos ateities. Aš myliu Justiną, todėl visaip ja rūpinsiuos ir saugosiu, ją kol ji bus gyva. Jeigu nutiktų blogiausia, aš pasirūpinsiu jos ateitimi. Vis dėlto tekėti už tokio kaip aš - rizikinga, tad būdamas išmintingas tėvas jūs turite visišką teisę neleisti jai šitaip rizikuoti. Čezeras Fera be galo susigraudino, išgirdęs tokius paprastus ir atvirus jaunuolio žodžius, kupinus ilgesingos vilties. Bet labiausiai jam patiko, kad Turis paminėjo svarbiausius dalykus. Jis apsidraudė nuo gyvenimo negandų, pasirūpino dukros gerove ateityje. Fera pakilo nuo stalo ir apkabino Giljaną.

– Laiminu tave, - tarė jis. - Aš pasikalbėsiu su Justina.

Prieš išeidamas Fera pasakė džiaugiąsis, kad jo pateikta informacija pravertė, ir apstulbo pamatęs, kaip persimainė Turio veidas: akys, rodės, išsiplėtė, gražusis veidas sukietėjo į baltą marmurą.

– Aš pasikviesiu Stefaną Andolinį ir Pasatempą į vestuves, - atsakė Turis. - Ten ir galėsime sutvarkyti šį reikalą.

Tik paskui Ferai dingtelėjo, kad šitaip elgtis keista, jei norima išsaugoti vedybas paslaptyje. *** Sicilijoje būdavo visai įprasta, kai mergina ištekėdavo už vyro, su kuriuo vienu du nepraleido nė akimirkos.

Netekėjusios merginos prie namų visuomet turėdavo sėdėti pasisukusios šonu ir nieku gyvu negalėjo atvirai spoksoti į gatvę, antraip jas išvadindavo ištvirkėlėmis. Praeinąs pro šalį jaunuolis negalėdavo užkalbinti merginos, nebent bažnyčioje, kur ją saugodavo mergelės Marijos statulos ir motina, varstanti šaltu žvilgsniu.

Jeigu jaunuolis beprotiškai pamildavo šitaip iš profilio pamatytą merginą, ar merginą, su kuria spėjo persimesti keliais pagarbiais žodžiais, jis privalėjo pranešti apie tai gražiai surašytu laišku ir išdėstyti savo ketinimus. Tai buvo svarbus dalykas; dažnai būdavo samdomas profesionalus rašytojas, nes netikęs laiško tonas galėdavo tapti ne vedybų, o laidotuvių priežastimi. Taigi Turio pasipiršimas per tėvą buvo visai ne

keistas dalykas, nors lig tol pačiai Justinai jis nesyk neparodė susidomėjimo ja. Čezeras Fera nė kiek neabejojo, koks bus Justinos atsakymas. Maža mergaitė būdama, baigdama maldą ji visuomet pridurdavo: „Ir apsaugok Turį Giljaną nuo karabinierių“; ji visuomet siūlydavosi nunešti žinutę jo motinai Marijai Lombardo. O kai žmonės sužinojo apie tunelį į Veneros namus, Justina padūko iš pykčio.

Tėvai pamanė, kad ji niršta dėl tos moters ir Turio tėvų suėmimo, bet paskui suvokė, jog iš pavydo.

Taigi Čezeras Fera numanė, ką atsakys dukra, ir visiškai tuo nesistebėjo. Jį tik pritrenkė, kaip ji sutiko šią žinią. Justina šelmiškai nusišypsojo tėvui, tarsi būtų planavusi suvilioti Giljaną, tarsi būtų žinojusi galinti užkariauti jo širdį. *** Giliai kalnuose stūksojo nedidelė bemaž sugriuvusi normandiška pilis, kurioje dvi dešimtis metų niekas negyveno. Turis nusprendė joje atšokti vestuves ir praleisti medaus mėnesį. Jis įsakė Aspanui išstatyti aplink pilį ginkluotų vyrų sargybą, kad jaunavedžių niekas netikėtai neužkluptų. Abatas Manfredis išvyko iš savo vienuolyno asilo traukiamu vežimu, o paskui Giljano vyrai kalnų takais neštuvais atgabeno jį į pilį. Abatas neapsakomai nudžiugo pamatęs senojoje pilyje nuošalią koplyčią. Visos vertingos statulos ir medžio raižiniai jau seniai buvo iš jos išvogti, bet koplyčia žavėjo nuogų akmenų sienomis ir akmeniniu altoriumi. Abatas nepritarė Giljano vedyboms, tad kuomet jie pasisveikindami apsikabino, juokais tarė: – Be reikalo nepaisai senos patarlės: „Tas, kuris žaidžia vienas, niekuomet nepralošia“.

– Bet aš turiu pagalvoti apie savo laimę, - nusijuokęs atsakė Turis, o paskui priminė abatui jo itin mėgstamą valstietišką posakį, kuriuo šis pateisindavo pinigų viliojimą iš žmonių: „Atmink: šventas Juozapas pirma pats nusiskuto, o tik paskui nuskuto apaštalus“.

Abatui tai pakėlė ūpą; atidaręs dėželę su dokumentais, jis padavė Turiui sutuoktuvių liudijimą - gražų dokumentą, aukso rašalu surašytą pagal viduramžiškus kaligrafijos kanonus.

– Santuoka bus užregistruota vienuolyne, - tarė abatas. Bet nebijok - niekas apie ją nesužinos.

Nuotaka su tėvais išvakarėse buvo atvežti asilais. Turio vyrai iššveitė kelis pilies kambarius, padarė iŠ bambukų ir čiužinių lovas - juose ir apsigyveno Ferų šeima. Turį graužė sąžinė, kad tėvų nėra vestuvėse, bet nuo jų nenuleido akių specialioji pulkininko Lukos armija.

Vieninteliai vestuvių svečiai buvo Aspanas Pišiota, Stefanas Andolinis, Pasatempas, kapralas Silvestras ir Teranova. Nusirengusi kelioninius drabužius, Justina apsivilko baltąją suknelę, su kuria taip įspūdingai atrodė Palerme. Ji šypsojosi Turiui, ir šis buvo pakerėtas jos šypsenos skaidrumo. Abatas greitai atliko sutuoktuvių ceremoniją, ir visi išėjo į pievelę priešais pilį, kurioje stovėjo stalas, nukrautas šalta mėsa, duona ir vyno ąsočiais. Paskubomis užvalgius, buvo pasiūlytas tostas už jaunuosius. Kelionė atgal abatui ir Justinos tėvams bus ilga ir pavojinga - į pilies apylinkes galėjo užklysti karabinierių patrulis, tad ginkluotiems Giljano sargybiniams tektų su jais susikauti. Abatas norėjo nieko nelaukęs leistis į kelią, bet Turis jį sulaikė.

– Noriu padėkoti jums už tai, ką man šiandien padarėte, - tarė jis. - Tuoj po savo vestuvių dienos aš noriu padaryti vieną gailestingą poelgį, bet man reikia jūsų pagalbos.

Kurį laiką juodu patyliukais kalbėjosi, o paskui abatas pritariamai linktelėjo.

Justina apkabino tėvus; motina raudodama maldaujamai žvelgė į jaunąjį. Justina sukuždėjo jai kažką į ausį, ir motina nusijuokė. Jos dar kartą apsikabino, o paskui tėvai sėdo ant asilų.

Vestuvių naktį jaunieji praleido didžiajame pilies miegamajame. Kambaryje nebuvo likę nė vieno baldo, tik Turio nurodymu asilu atgabentas didžiulis čiužinys su šilkinėmis paklodėmis ir žąsų pūkų pagalvėmis bei apklotais, pirktais prašmatniausioje Palermo krautuvėje. Ne mažesniame už miegamąjį vonios kambaryje stovėjo marmurinė vonia ir didžiulė kriauklė. Vandentiekio, aišku, nebuvo, tad Turis pats sunešiojo vandenį kibirais iš skaidraus upokšnio, čiurlenančio prie pat pilies. Vonios kambaryje Turis prikrovė tualetinių reikmenų ir kvepalų, kokių Justina kaip gyva nebuvo mačiusi.

Iš pradžių ji drovėjosi savo nuogumo, tad laikė delnus tarp kojų. Jos oda buvo auksinė. Justina buvo liekna, bet stambiomis subrendusios moters krūtimis. Kai Turis norėjo ją pabučiuoti, ji nežymiai nusuko galvą, ir jis pakštelėjo tik į patį lūpų kamputį. Turis neskubėjo, elgėsi ne kaip įgudęs meilužis, bet vadovaudamasis nuojauta, kuri jam taip padėjo partizaniniame kare. Justina pridengė stambias krūtis ilgais juodais plaukais, ir Turis ėmė juos glostyti, kalbėdamas apie tai, kaip tą lemtingąją dieną Palerme pamatė, kad jinai moteris. Kokia graži ji tada jam pasirodžiusi! Turis perskaitė jai keletą eilėraščių, kuriuos apie ją parašė, kai kalnuose vienas likęs prisimindavo jos grožį. Ji gulėjo užsitraukusi pūkinę antklodę ir pamažu rimo. Turis gulėjo virš antklodės, bet Justina vengė į jį žiūrėti.

Jinai papasakojo jam, kaip jį pamilo tą dieną, kai atnešė žinutę nuo brolio, ir kaip krimtosi, kai jis nepažino, kad ji - ta mergaičiukė, kuriai jis kadaise grąžino karabinierių atimtus pinigus. Justina prisipažino, jog nuo vienuolikos metų kas vakarą už jį melsdavosi ir kad nuo to laiko jį mylėjusi.

Klausydamasis jos žodžių Turis pasijuto neapsakomai laimingas: jinai jį myli, jinai mąstydavo ir svajodavo apie jį, kai jis vienas klajodavo po kalnus. Justina sučiupo šiltu, sausu delnu ranką, kuria jis vis glostė jai plaukus, ir jos nepaleido.

– Ar nustebai, kai paprašiau tėvo pasikalbėti su tavim apie vedybas? - paklausė Turis.

Ji nusišypsojo - suktai, triumfuodama.

– Po to, kai tu šitaip spoksojai į mane Palerme - nenustebau. Nuo tos dienos tavęs laukiau.

Jis pasilenkė pabučiuoti ją į sodrias, tamsiai raudonas lūpas, bet šj sykį ji nebenusuko veido. Turis nustebo, kokios saldžios jos lūpos, koks gardus iš burnos sklindąs kvapas ir kaip greitai jis pats įsiaudrino. Pirmąsyk gyvenime jis pajuto, kad jo kūnas tirpte ištirpsta ir nustoja jo klausęs. Jis ėmė tirtėti, tad Justina atsiklojo, ragindama atsigulti šalia, o paskui pasisuko ant šono, kad galėtų į j apkabinti ir aistra neštų juos drauge.

Nieko panašaus į jos kūno prisilietimą Turis dar nebuvo patyręs. Justina užsimerkė.

Turis bučiavo jai lūpas, užmerktas akis, paskui krūtis - jų oda buvo tokia gležna, kad pro ją prasimušęs karštis ko nenudegino jam lūpų. Jį pritrenkė jos kūno kvapas - gardus, neapkartintas gyvenimo negandų, dvelkiantis jaunyste. Turis perbraukė ranka jai per šlaunį, ir prisilietus prie tos šilkinės odos virpulys nuo pirštų galiukų atbėgo jam į slėpsnas ir viršugalvį, toks aštrus, kad ko nenudiegė, ir šis pojūtis taip jį nustebino, kad jis garsiai nusijuokė. Tuomet Justina be galo švelniai palietė jam tarpkojį, ir jis vos nenualpo.

Jis ėmė glamonėti merginą su nirtulinga, bet podraug švelnia aistra; iš pradžių ji atsakė į jo glamones vangokai, nedrąsiai, bet netrukus - taip pat aistringai. Visą naktį jie mylėjosi nepraverdami burnų, tik retkarčiais ką nors šūkteldami iš pasitenkinimo; brėkštant Justina išsekusi užmigo.

Kai ji prieš vidurdienį atsibudo, pamatė, kad didžioji marmurinė vonia pripildyta vėsaus vandens, o šalia kriauklės irgi stovi pilni kibirai. Turio niekur nesimatė, tad ją apėmė baimė, kad liko viena, bet tuoj įlipo į vonią ir išsimaudė, o baigusi nusišluostė didžiuliu šiurkščiu rankšluosčiu, pasišlakstė kvepalais iš vieno

flakonų, stovinčių prie kriauklės. Tuomet ji apsivilko kelioniniais drabužiais - tamsiai ruda suknute ir baltu užsagstomu megztuku, apsiavė patogius batelius.

Lauke, kaip visada Sicilijoje gegužį, kaitriai švietė saulė, bet orą vėsino vėjelis nuo kalnų. Prie stalo, ant kurio jau laukė Turio suruošti pusryčiai - skrudintos rupios duonos riekės, šaltas kumpis ir vaisiai - degė laužas. Iš metalinio lapais apvynioto bidonėlio jis buvo pripylęs į puodelius pieno.

Daugiau žmonių nebuvo matyti, tad tekina atbėgusi Turiui į glėbį, Justina karštai jį pabučiavo; padėkojusi, kad suruošė pusryčius, papriekaištavo, girdi, reikėjo ją pažadinti. Negirdėtas dalykas: sicilietis taiso žmonai pusryčius!

Valgė jie saulės atokaitoje. Juos, vienas kitu susižavėjusius įsimylėjėlius, supo apgriuvusios pilies sienos, virš jų dunksojo normandiškos pilies liekanos. Jie matė ryškiaspalvių akmenų mozaika papuoštą pilies bokšto smailę, o pro aptrupėjusius akmenis - koplyčios altorių.

Perlipę apgriuvusią sieną, juosiančią pilies teritoriją, jie vaikštinėjo po giraitę, kurioje augo alyvmedžiai ir laukiniai citrinmedžiai, braidžiojo pievomis, nusėtomis taip gausiai visoje Sicilijoje augančių gėlių - graikų poetų apdainuotų asfodelų, rausvų plukių, hiacintų, skaisčiai raudonų adonių, pasak legendos, nudažytų Veneros mylimojo Adonio krauju. Turis apkabino žmoną; jos plaukai ir kūnas persisunkė šių gėlių kvapais.

Pačioje alyvmedžių giraitės tankmėje Justina visai nesidrovėdama pargriovė jį ant ryškiaspalvių gėlių kilimo, ir juodu pasimylėjo. Geltonų ir juodų drugelių pulkas, pasisukiojęs jiems virš galvų, nusklendė į bekraštę dangaus žydrynę.

Trečią - paskutinę - savo dieną jie išgirdo toli kalnuose šaudant. Justina sunerimo, bet Turis ją nuramino.

Per tas tris kartu praleistas dienas jis stengėsi, kad niekas jos neišgąsdintų: savo ginklus paslėpė koplyčioje, tad visuomet vaikščiodavo beginklis; Turis niekuomet neišsiduodavo budriai viską stebįs, o savo vyrams buvo įsakęs nesirodyti. Vis dėlto netrukus po to, kai jie išgirdo šūvius, pasirodė Aspanas, persimetęs per petį keletą kruvinų zuikių. Nutėškęs juos Justinai prie kojų, paliepė: – Išvirk juos savo vyrui - tai jo mėgstamiausias patiekalas. Jeigu sugadinsi, turime dar dvidešimt.

Aspanas nusišypsojo, o kai ji ėmė dirti zuikiams kailį, jis mostelėjo galva Turiui. Vyrai priėjo prie apgriuvusios sienos ir atsisėdo.

– Na, Turi, - išsišiepęs paklausė Aspanas, - ar dėl jos mums vertėjo rizikuoti galvomis?

– Aš esu laimingas, - ramiai atsakė Turis. - O dabar papasakok man apie tuos dvidešimt zuikių, kuriuos jūs sumedžiojote.

– Vienas iš Lukos patrulių, bet rimtai ginkluotas. Sustabdėme pilies prieigose. Turėjo du šarvuočius. Vienas įvažiavo į mūsų minų lauką ir supleškėjo taip, kaip tavo jaunamartė supleškins tuos zuikius. Antrasis pašaudė į uolas ir spruko namo, į Monteleprę. Jie, aišku, rytą grįš ieškoti draugų, pasitelks dideles pajėgas. Siūlau šiąnakt iš čia išsidanginti.

– Justinos tėvas auštant atvyks jos pasiimti, - atsakė Turis. - Ar susitarei dėl mūsų nedidelio susirinkimo?

– Taip.

– Kai namo išvyks žmona, - Turis užsikirto, tardamas žodį „žmona“, ir Aspanas nusijuokė. Šyptelėjęs Turis kalbėjo toliau: - atvesk tuos vyrus į koplyčią, ir mes šį reikalą sutvarkysime, - mažumą patylėjęs Turis paklausė: - Ar nustebai, išgirdęs iš manęs tiesą apie Džinestrą?

– Ne. – Liksi vakarienės? - paklausė Turis.

– Paskutinį medaus mėnesio vakarą? - Aspanas papurtė galvą. - Žinai, ką byloja patarlė: „Saugokis jaunamartės vaišių“. - Ši sena patarlė iš tikrųjų įspėjo neimti į bendrininkus tų, su kuriais neseniai susidraugavai - jie gali išduoti, bet Pišiota šitaip dar sykį papriekaištavo Turiui, kam šis vedė.

– Visa tai ilgai tęstis nebegali, - nusišypsojęs atsakė jam Turis. - Mes turime pasirengti kitokiam gyvenimui.

Pasirūpink, kad apsauga rytoj išliktų, kol sutvarkysime visus savo reikalus.

Aspanas linktelėjo galvą. Metęs žvilgsnį į triūsiančią prie laužo Justiną, jis tarė: – Kokia graži mergina! Tik pamanykit: užaugo mums po pat nosimis, o mes jos visai nepastebėjome. Bet pasisaugok - jos tėvas sako, kad ji gali parodyti ragus. Neleisk jai kišti rankų prie tavo šautuvų.

Tai buvo vulgarus Sicilijos valstiečių pokštas, bet Turis nuleido jį negirdomis. Aspanas peršoko per sieną ir pranyko alyvmedžių giraitėje.

Justina papuošė stalą gėlėmis, kurias priskynusi pamerkė į seną pilyje rastą vazą. Ant stalo padėjo savo pagamintus valgius - zuikį su česnakais ir pomidorais, medinį dubenį su salotomis, užtaisytomis alyvuogių aliejumi ir raudonųjų vynuogių actu. Turiui ji pasirodė kiek susinervinusi ir nuliūdusi. Gal ją paveikė šūviai, o gal niūraveidis Aspanas Pišiota, kuris pasirodė jų rojaus sode apsikarstęs šautuvais.

Sėdėdami vienas prieš kitą, jie iš lėto valgė. Nebloga virėja, - pamanė Turis. Be to, ji tuoj pat paduodavo jam dar duonos, mėsos, pripildydavo stiklą vyno - motina gerai ją išmokė. Valgė ji neišrankiai - Turiui tai irgi patiko.

Pakėlusi akis ji pamatė, kad Turis ją stebi, ir nusišypsojusi paklausė: – Kaip patinka valgiai - ne prastesni negu tavo motinos?

– Gardesni, tik niekados jai to nesakyk.

– Ne prastesni negu Veneros? - neatitraukdama nuo jo katės žvilgsnio kamantinėjo jinai.

Turis dar nebuvo turėjęs romano su jauna mergina, tad šis klausimas jį užklupo netikėtai. Jis ėmė karštligiškai svarstyti ir suprato: tuoj pasipils klausimai apie glamones su Venera, o jų jis nenorėjo nei girdėti, nei į juos atsakinėti. Aną vyresnę moterį jis mylėjo mažiau negu šią merginą, bet Venerai jis tebejautė pagarbą ir prisimindavo ją su švelnumu. Toji moteris patyrė nelaimių ir kančių, kurios aplenkė šią gražuolę.

Turis šyptelėjo Justinai, kai ji atsistojo nukraustyti stalo, bet laukė jo atsakymo, ir nutaisęs rimtą miną, tarė: – Venera buvo puiki virėja - tave lyginti su ja būtų nesąžininga.

Pro galvą pralėkė lėkštė; Turis pratrūko kvatoti nudžiugęs, kad pirmąkart dalyvauja tokioje šeimyninėje scenoje ir kad pirmąsyk iš šios merginos veido pranyko maloni, nuolanki kaukė. Bet kai Justina apsiverkė, Turis priėjęs ją apkabino.

Jie stovėjo gaubiami tos sidabrinės prieblandos, kuri akimirksniu nusileidžia virš Sicilijos.

– Aš pajuokavau, - sušnabždėjo jis į rožinę ausytę, kyšančią iš po juodų it derva plaukų. - Visam pasaulyje niekas nemoka taip gardžiai virti kaip tu, - bet veidą jis priglaudė jai prie kaklo, kad nepamatytų jo šypsantis.

Paskutinę kartu praleistą naktį jie daugiau šnekučiavosi, negu glamonėjosi. Justinos paklaustas apie Venerą

jis atsakė, kad tai - praeitis, kurią reikia užmiršti. Justina paklausė, kaip juodu matysis ateityje. Turis paaiškino rengiąsis išsiųsti ją į Ameriką, kur vėliau ir pats atvyks. Bet tėvas jau buvo jai apie tai pasakojęs; jai magėjo sužinoti, kaip jie sugebės pasimatyti prieš jai išvykstant už vandenyno. Turis suprato: jai nė į galvą neateina, jog jam gali nepavykti pabėgti. Ji buvo per jauna, kad įsivaizduotų tragišką baigtį.

Vos pradėjus švisti pasirodė Justinos tėvas. Justina paskutinį kartą akimirką prigludo prie jo ir iškeliavo. *** Nuėjęs į apgriuvusios pilies koplyčią, Turis ėmė laukti Aspano, - jam buvo paliepęs atvesti vadus.

Belaukdamas jis pasikišo po švarku ginklus, kuriuos čia buvo paslėpęs.

Prieš pat vestuves kalbėdamas su abatu Manfredžiu, Turis papasakojo senukui, kad dvi dienos prieš demonstraciją prie Portela dela Džinestros Stefanas Andolinis ir Pasatempas susitikę su donų Kroče.

Patikinęs abatą, kad jo sūnui nieko bloga nedarysiąs, jis paprašė pasakyti tiesą - tai jam be galo svarbu. Abatas jam viską papasakojo. Kaip Turis ir spėjo, sūnus atliko jam išpažintį.

Donas Kročė paprašė Stefaną Andolinį atsivesti Pasatempą pas jį į Vilabą slaptam pasitarimui. Andoliniui buvo įsakyta laukti už durų, kol anuodu kalbėsis. Tai įvyko vos dvi dienos prieš žudynes. Po gegužės pirmosios tragedijos Stefanas prirėmė prie sienos Pasatempą, ir šis prisipažino, jog donas Kročė sumokėjęs jam apskritą sumelę už tai, kad šis nepaklausytų Giljano įsakymų ir šaudytų iš savo kulkosvaidžių į minią.

Pasatempas grasino, girdi, jei Andolinis prasitars apie tai Giljanui,jis prisieksiąs, kad Andolinis dalyvavo sudarant šį sandėrį su donų Kroče. Iš tos baimės Andolinis niekam apie tai nepasakojo, tik savo tėvui abatui Manfredžiui. Tėvas patarė laikyti liežuvį už dantų, nes savaitę po skerdynių sielvarto draskomas Turis taip niršo, kad tikrai būtų išsiuntęs Andolinį kartu su Pasatempu į aną pasaulį.

Turis dar kartą patikino abatą nepadarysiąs jo sūnui nieko bloga. Turis pamokė Aspaną, ką šis turės daryti, bet pasakė, kad šį reikalą sutvarkys tada, kai po medaus mėnesio Justina grįš į Monteleprę - jis nenorįs eiti prie altoriaus kruvinomis rankomis.

Dabar jis laukė apgriuvusios normandų pilies koplyčioje, kurios lubas atstojo žydras Viduržemio jūros kraštų dangus. Kai Aspanas atsivedė vadus, Turis stovėjo atsišliejęs altoriaus. Kapralas, kuriam Aspanas viską glaustai paaiškino, atsistojo taip, kad galėtų šaudyti į Pasatempą ir Andolinį, o pastaruosius du vyrus Aspanas atvedė prie Turio.

Nieko nenutuokiantis Teranova atsisėdo ant akmeninio klaupto. Jis buvo išvargęs, nes ištisą naktį vadovavo pilies teritorijos gynybai. Niekam kitam Turis nepasakė, kaip pasielgs su Pasatempu.

Turis žinojo, kad Pasatempas - nelyginant laukinis žvėris. Jis sugebėdavo pajusti permainą aplinkoje ir užuosti nuo kitų sklindantį pavojų. Taigi Turis stengėsi elgtis su Pasatempu kaip įprasta. Nuo Pasatempo Turis visada laikėsi atokiau negu nuo kitų. Tiesą sakant, jis paskyrė Pasatempui su savo būriu valdyti tolimas Trapanio apylinkes, nes dygėjosi šio žmogaus žiaurumu. Jis liepdavo Pasatempui vykdyti mirties bausmę policijos informatoriams, bauginti užsispyrusius „svečius“, kad šie sumokėtų išpirką.

Paprastai pagrobtiesiems užtekdavo išvysti Pasatempą, ir derybos sutrumpėdavo, bet jeigu to nepakakdavo, Pasatempas su tokiu pasimėgavimu papasakodavo, ką padarysiąs jiems ir jų artimiesiems, jei išpirka nebus sumokėta, kad „svečiai“ liaudavosi derėjęsi ir maldaudavo kuo greičiau paleisti.

Nukreipęs lengvąjį kulkosvaidį į Pasatempą, Turis pasakė:

– Prieš išsiskirdami turime atsiteisti skolas. Tu nepaklusai mano įsakymui; dono Kročės papirktas nužudei žmones prie Portela dela Džinestros.

Primerkęs akis Teranova žiūrėjo į Turį spėliodamas, ar jam pačiam negresia pavojus - gal Turis mėgina išsiaiškinti kaltininkus; ką žinai - gal ir jį tuo apkaltins. Teranova, ko gera, jau būtų pradėjęs kažkaip gintis, bet Aspanas tuo metu irgi nutaikė savo pistoletą į Pasatempą.

– 2inau, kad tu ir tavo būrys klausėte mano įsakymų, - pasakė Teranovai Giljanas. - Pasatempas jiems nepakluso ir taip elgdamasis sukėlė pavojų tavo gyvybei, nes jeigu nebūčiau sužinojęs tiesos, būčiau turėjęs jus abu nubausti mirtimi. Bet dabar turėsiu aiškintis su juo vienu.

Nė vienas Andolinio raumenėlis nesuvirpėjo. Kaip ir lig šiol, jis pasikliovė lemtimi. Jis neišdavė Giljano ir nė kiek neabejojo nenukentėsiąs, kaip tie tikintieji, kurie neįsivaizduoja, kad jų Dievas gali būti nedoras, ir visus savo nusikaltimus daro jo garbei.

Pasatempas viską suprato. Savo gyvulišku instinktu jis suuodė, kad mirtis neišvengiama. Niekas negalėjo jam padėti, nebent jis pats nuožmiai su jais susidorotų, bet į jį buvo nukreipti dviejų ginklų vamzdžiai.

Pasatempui neliko nieko kita, kaip vilkinti laiką, o paskui pulti į paskutinę žūtbūtinę ataką, tad tarė: – Pinigus ir raštelį man perdavė Andolinis - tegul jis dabar ir atsako.

Pasatempas vylėsi, kad Andoliniui ėmus gintis Giljano ir Pišiotos dėmesys bus atitrauktas, ir jam atsiras proga pereiti į puolimą.

– Andolinis prisipažino savo nuodėmes, - atšovė jam Turis, - be to, kulkosvaidininkams įsakinėjo ne jis.

Donas Kročė jį apgavo kaip ir mane.

– Bet aš užmušiau šimtą žmonių, o tu nesyk nepriekaištavai, - suglumęs teisinosi Pasatempas. - O Džinestros įvykiai buvo beveik prieš dvejus metus. Mudu drauge jau septyneri metai, ir per tą laiką aš tau nepaklusau tą vienintelį kartą. Donas Kročė man įteigė, kad tu labai nesisielosi dėl to, kas ten įvyks - girdi, tu toks minkštaširdis, kad pats nesiryžti tam žingsniui. Koks skirtumas - keliais numirėliais daugiau ar mažiau - kai mes šitiek išsiuntėme į aną pasaulį?! Tavęs aš niekados neišdaviau.

Tą akimirką Turis suvokė, kad nėra jokios vilties priversti šį žmogų suprasti, koks siaubingas buvo tas jo poelgis. Kita vertus, ko jam, Turiui, piktintis? Ar per tuos metus jo nurodymu nebuvo įvykdyti ne ką mažiau šiurpūs nusikaltimai? Mirties bausmė kirpėjui, nukryžiavimas žmogaus, apsimetusio kunigu, pagrobimai, karabinierių žudynės, negailestingas susidorojimas su šnipais... Jeigu Pasatempas - tikrų tikriausias žvėris - tai kas tuomet jis pats, tas Sicilijos gynėjas? Turiui buvo koktu nuo minties, kad jam reikės įvykdyti šią mirties bausmę.

– Duosiu tau laiko susitaikyti su Dievu. Klaupkis ir kalbėk poterius, - pasakė jis Pasatempui.

Kiti vyrai pasitraukė nuo pasmerktojo, Pasatempas apsimetė besiklaupiąs, bet staiga kresnas jo kūnas puolė į Giljano pusę. Turis žengtelėjo į priekį jį pasitikdamas ir paspaudė kulkosvaidžio gaiduką. Net kulkos nesugebėjo nublokšti Pasatempo atgal; griūdamas į priekį, jis užkliudė Turį. Šis žengtelėjo į šalį.

Tą pavakarę karabinierių patrulis kalnų kelyje aptiko Pasatempo lavoną. Ant jo buvo prismeigtas raštelis, kuris skelbė: ŠITAIP MIRŠTA KIEKVIENAS, IŠDAVĘS GILJANĄ.

V KNYGA Turis Giljanas ir Maiklas Korleonė 1950 m.

25 skyrius Maiklas staiga pakirdo iš kieto miego ir pasijuto tarsi išsikeberiojęs iš gilios duobės. Miegamasis skendėjo tamsoje - jis užsidarė langines, kad netrukdytų blyškiai gelsva mėnesiena. Nebuvo girdėti nė garso; klaikią tylą pertraukė tik pašėlusiai besidaužanti širdis. Maiklas juto, kad kambaryje yra dar kažkas.

Jis pasisuko lovoje ir jam pasirodė, kad netoliese ant grindų telkšo šiek tiek šviesesnė balutė. Ištiesęs ranką jis įžiebė naktinę lempą; balutė pasirodė besanti nukirsta juodosios madonos galva. Maiklas pamanė, kad ji nukrito nuo stalo, ir tas garsas jį pažadino. Lengviau atsidusęs jis šyptelėjo, bet tą akimirką išgirdo prie durų šiugždesį. Atsigręžęs į tą pusę tamsoje, iki kurios beveik neprasiskverbė blausi lempos šviesa, įžvelgė tamsų prakaulų Aspano Pišiotos veidą.

Aspanas sėdėjo ant grindų, atsirėmęs nugara į duris. Lūpose po ūsiukais švietė triumfo šypsenėlė - girdi, ko verti tavo sargybiniai ir visas šių namų saugumas.

Maiklas pažvelgė į laikrodį, kurį buvo pasidėjęs ant spintelės - trys valandos.

– Mėgsti pasirodyti keistu laiku - ko čia lauki? - paklausė jis ir išlipęs iš lovos paskubomis apsirengė, paskui pravėrė langines. Mėnesiena lyg vaiduoklis pasirodė kambaryje, pranyko, paskui vėl pasirodė.

– Kodėl manęs nepažadinai? - paklausė Maiklas.

Pišiota ne atsistojo, o tiesiog išsirangė kaip gyvatė, iškelianti galvą prieš įgeldama.

– Mėgstu stebėti miegančius žmones. Kartais sapnuodami jie išpasakoja paslaptis.

– Aš niekuomet neišpasakoju paslapčių, - atsakė Maiklas, - net sapnuodamas.

Jis išėjo į terasą ir pasiūlė Aspanui cigaretę. Abu užsirūkė. Maiklas girdėjo, kaip švogždžia Aspano krūtinė nuo tramdomo kosulio; mėnesienos nušviestas jo veidas išsišovusiais kaulais atrodė išbalęs lyg negyvėlio.

Kurį laiką jie tylėjo, paskui Aspanas paklausė: – Ar gavai testamentą?

– Taip.

Aspanas atsiduso.

– Turis niekuo pasaulyje nepasitiki taip kaip manim - jis patiki man net savo gyvybę. Aš vienintelis žinau, kur jis dabar. Bet savo testamento jis man nepatikėjo. Turi jį?

Maiklas ėmė dvejoti.

– Tu panašus į Turį, - nusijuokęs tarė Aspanas.

– Testamentas Amerikoje, - atsakė Maiklas. - Jis patikimose rankose - pas mano tėvą.

Maiklas nenorėjo, kad Aspanas žinotų, jog testamentas šiuo metu tik pakeliui į Tunisą - tiesiog jis nenorėjo, kad kas nors apskritai apie tai žinotų.

Maiklui rūpėjo paklausti dar vieną dalyką, bet jam buvo baugoka. Tik dėl vienos priežasties Pišiota galėjo apsilankyti šitaip paslapčia, tik dėl vienos priežasties galėjo rizikuoti susidurti su vilą saugančiais sargybiniais... - o gal jie jį praleido? Paaiškinimas tegalėjo būti vienas: pagaliau Giljanas nusprendė pasirodyti.

– Kada atvyksta Giljanas? - paklausė jis.

– Rytoj vakare. Bet ne čionai.

– Kodėl gi ne? - paklausė Maiklas. - Čia juk saugu.

Aspanas nusijuokė.

– Bet aš čia patekau, ar ne?

Maiklą suerzino ši tiesa. Jam vėl dingtelėjo mintis, ar tik nebus sargybiniai Pišiotą praleidę dono Domeniko įsakymu - o gal pats donas jį čia atsivedė.

– Tai turi spręsti Giljanas, - atrėžė jis.

– Ne, - nesutiko Aspanas. - Aš turiu nuspręsti už jį. Pažadėjai jo šeimai, kad jam negrės pavojus. Bet donas Kročė ir inspektorius Velardis žino, kad tu čia. Jų šnipų visur knibžda. Ką sumanei surengti Giljanui vestuves? gimtadienį? laidotuves? Kokius niekus čia mums paistai? Gal manai, kad visi mes, siciliečiai - asilai?

- jo balse buvo justi grasinimas.

– Nesiruošiu tau pasakoti pabėgimo plano, - atsakė Maiklas. - Elkis kaip tinkamas - gali pasitikėti manim, gali nepasitikėti. Pasakyk man, kur atveši Giljaną, ir aš ten atvyksiu. Nepasakysi, ir rytoj vakare aš švilpaudamas vaikštinėsiu Amerikoje, o judu tuo metu lakstysite gelbėdami savo kailį.

– Pasakei kaip tikras sicilietis, - nusijuokęs pagyrė Aspanas. - Metai šioje šalyje nenuėjo tau perniek, - jis atsiduso. - Negaliu patikėti, kad viskas pagaliau baigsis. Bemaž septyneri kautynių ir bėgimo, išdavysčių ir žudynių metai. Bet mudu su Turiu buvome Monteleprės karaliai, šlovės užteko mums abiem. Jis ėjo už vargšus, aš - už save. Iš pradžių juo netikėjau, bet antraisiais metais kalnuose jis parodė, ko vertas, man ir visam mūsų būriui. Nepamiršk: aš - jo dešinioji ranka, jo pusbrolis, žmogus, kuriuo jis labiausiai pasitiki. Aš nešioju jo duotą diržą su auksine sagtimi, jis irgi tokį nešioja. Bet aš suviliojau Partiniko valstiečio dukrą, ir ji nuo manęs pastojo. Jos tėvas atėjo pas Turį ir viską papasakojo. Žinai, ką padarė man Turis? Pririšo prie medžio ir išplakė rimbu. Tiesa, nematant tam valstiečiui ar mūsų vyrams - šitaip jis niekad nebūtų manęs pažeminęs. Ta istorija liko mudviejų paslaptis. Bet aš supratau: jei dar kartą nepaklusiu jo įsakymams, jis mane užmuš. Štai koks mūsų Turis.

Ranka, kuria jis kėlė cigaretę prie lūpų, virpėjo. Blėstančioje mėnesienoje jo ūseliai žvilgėjo lyg juodmedžio šipuliukai.

Kokia keista istorija, pamanė Maiklas. Kodėl jis man ją pasakoja?

Jie įėjo į miegamąjį, ir Maiklas uždarė langines. Pakėlęs nuo grindų nukirstą juodosios madonos galvą, Aspanas padavė ją Maiklui.

– Numečiau ją norėdamas tave pažadinti. Testamentas buvo viduje, ar ne?

– Taip.

Apsano veidas ištįso.

– Marija Lombardo man pamelavo. Paklausiau jos ar testamentas pas ją, jinai sakė, ne, o paskui davė jį tau man matant, - jis karčiai nusijuokė. - Buvau jai kaip sūnus, - mažumą patylėjęs jis pridūrė: - O ji man buvo nelyginant motina.

Pišiota paprašė dar vienos cigaretės. Ąsotyje ant spintelės dar buvo likę vyno. Maiklas pripylė abiem po stiklinę; Aspanas išgėrė ir padėkojo.

– O dabar pereikime prie mūsų reikalo, - tarė jis. - Perduosiu tau Giljaną prie Kastelvetrano miestelio.

Atvažiuok iš Trapanio pusės atviru automobiliu, kad galėčiau tave pažinti. Sustabdysiu tave ten, kur pats nutarsiu. Jeigu kils koks pavojus, užsidėk kepurę - tuomet mes nepasirodysime. Atvažiuok tik pradėjus švisti.

Manai, sugebėsi?

– Taip, - atsakė Maiklas. - Viskas sutvarkyta. Turiu pasakyti tau vieną dalyką: Stefanas Andolinis vakar, kaip buvo sutarta, neatvyko pas profesorių Adonį. Profesorius labai sunerimo.

Pirmąsyk Pišiota išsidavė nustebęs, bet tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: – Tas žmogeliukas amžinai atneša nelaimes. Dabar atsisveikinkime iki rytojaus.

Aspanas paspaudė Maiklui ranką.

– Vyk su mumis į Ameriką, - leptelėjo Maiklas.

Pišiota papurtė galvą.

– Pragyvenau Sicilijoje visą gyvenimą ir buvau čia laimingas. Tad jeigu turiu mirti, tai tik čia, Sicilijoje. Vis tiek ačiū. Šie žodžiai Maiklą keistai sujaudino. Nors Pišiotą jis menkai tepažinojo, nujautė, kad šio žmogaus niekaip neatplėštum nuo šios žemės, šių kalnų. Jis buvo pernelyg nuožmus, pernelyg troško kraujo; viskuo - gymiu, balsu - jis buvo sicilietis. Svetimu kraštu jis niekad nepasitikėtų.

– Išvesiu tave pro vartus, - pasisiūlė Maiklas.

– Ne, - paprieštaravo Pišiota. - Niekas neturi sužinoti apie šį mūsų trumputį pasimatymą. *** Pišiotai išėjus Maiklas iki aušros vartėsi lovoje, negalėdamas užmigti. Pagaliau jis susitiks su Giljanu akis į akį, jie kartu keliaus į Ameriką. Jam knietėjo, koks žmogus pasirodys esąs Giljanas. Toks, kaip pasakoja apie jį sklindančios legendos? Antžmogis, viešpataujantis saloje ir nulemiantis visos tautos likimą?

Maiklas išlipo iš lovos ir atidarė langines. Galop išbrėško, ir jis žiūrėjo, kaip kildama dangumi saulė patiesia aukso kelią jūroje; tuomet jis išvydo tuo plačiu šviesos rėžiu prieplaukos link skubantį motorlaivį. Išbėgęs iš vilos jis pasileido paplūdimiu pasitikti Piterio Klemencos.

Juodviem kartu pusryčiaujant, Maiklas papasakojo apie Pišiotos apsilankymą. Klemenca neatrodė nustebęs, kad Pišiota prasiskverbė į saugomą vilą.

Visą rytą jie planavo, kaip pasiimti Giljaną. Šnipai, ko gera, stebi, ar neprasidės viloje koks nepaprastas sujudimas; keli automobiliai tikrai patrauktųjų dėmesį. Be to, Maiklas veikiausiai įdėmiai sekamas. Tiesa,

inspektoriaus Velardžio vadovaujama Sicilijos saugumo policija nesileis, bet ką gali žinoti, kokios išdavystės ruošiamos?

Baigę kurti savo planus jie papietavo, o paskui Maiklas nuėjo į savo kambarį pogulio - norėjo gerai pailsėti prieš ilgą naktį. Piteris Klemenca turėjo pasirūpinti aibe smulkmenų, duoti nurodymus savo vyrams, parengti automobilius ir paaiškinti padėtį savo broliui donui Domenikui, kai šis parsiras namo.

Uždaręs miegamojo langines, Maiklas išsitiesė ant lovos. Visas kūnas buvo toks įsitempęs, kad jis negalėjo užmigti. Per ateinančią parą gali įvykti daugybė baisių dalykų; jį ėmė kamuoti bloga nuojauta. Bet paskui jis išvydo sapną: jis grįžta į savo namus Long Ailende, motina su tėvu pasitinka jį prie vartų, ir ilga jo tremtis baigiasi.

26 skyrius Septintaisiais banditavimo metais Turis Giljanas suprato turįs palikti savąją kalnų karalystę ir bėgti į Ameriką, kurioje buvo pradėtas ir apie kurią vaikystėje tėvai jam tiek visko pripasakojo. Į tą pasakišką kraštą, kuriame net su vargšais elgiamasi gerai, kuriame valdžia nepataikauja turtuoliams ir kuriame skatiko kišenėje neturį siciliečiai susikrovė turtus vien dorai triūsdami.

Vykdydamas duotus draugystės pažadus, donas Kročė susirišo su donų Korleone Amerikoje ir paprašė padėti išgelbėti Giljaną ir priglobti jį anapus vandenyno. Turis puikiai suprato, kad donas Kročė siekia ir savų tikslų, bet žinojo bemaž neturįs pasirinkimo - jo gauja prarado savo galią. Šiąnakt jis leisis į kelią susitikti su Aspanu Pišiota, o paskui atsiduos amerikiečio Maiklo Korleonės malonei.

Dabar jis paliks šiuos kalnus, kurie septynerius metus jį glaudė, atsisakys savo karalystės, galios, artimųjų ir visų bendražygių. Jo armija ištirpo, jo kalnus užplūdo karabinieriai, jo pagalbininką - Sicilijos liaudį smaugė specialiosios pulkininko Lukos pajėgos. Likęs jis pasiektų vieną kitą pergalę, bet galutinio pralaimėjimo neišvengtų. Taigi dabar jis neturėjo kitos išeities.

Persimetęs per petį luparą, pasiėmęs į rankas lengvąjį kulkosvaidį, Turis leidosi ilgon kelionėn į Palermą.

Vilkėjo baltais marškiniais be rankovių, o virš jų buvo apsirengęs odinį švarką didelėmis kišenėmis, į kurias buvo prisikrovęs apkabų su šoviniais. Jis neskubėjo. Laikrodis rodė devynias, bet nors jau baikščiai lindo mėnulis, dangus dar nebuvo visai sutemęs. Turis žengė be baimės, nors žinojo, kad gali susidurti su besibastančiais specialiųjų pajėgų kovai su banditizmu patruliais. Per tuos metus jis pasidarė beveik nematomas - jį pridengdavo visi šių apylinkių valstiečiai. Jeigu pasirodys patrulis, jie įspės, jei jam kils pavojus - apsaugos, paslėps savo namuose. Jeigu jį užpuls, piemenys ir ūkininkai vėl stos po vieniša jo vėliava. Giljanas buvo jų gynėjas, tad jie niekados jo neišduos. *** Po Turio vestuvių keletą mėnesių vyko aršūs susirėmimai tarp pulkininko Lukos specialiųjų pajėgų ir Giljano būrio grupuočių. Pulkininkas Luką spėjo susigriebti laurus už Pasatempo mirtį, didžiausios laikraščių antraštės skelbė, kad vieną baisiausių Giljano vadų įnirtingose grumtynėse nukovė didvyriškieji specialiųjų pajėgų kovai su banditizmu kariai. Pulkininkas Luką, aišku, nutylėjo raštelį, paliktą prie lavono, bet donas Kročė sužinojo apie jį iš inspektoriaus Velardžio ir suprato, kad Giljanas viską žino apie išdavystę,

įvykdytą prie Portela dela Džinestros.

Penkiatūkstantinė pulkininko armija smaugte smaugė Giljaną. Jis nebedrįso užsukti į Palermą nupirkti maisto būriui ar slapčia nusigauti į Monteleprę pas motiną ir Justiną. Nemažai jo vyrų žuvo išduoti, kiti bėgo į Alžyrą ir Tunisą, treti sulindo į slėptuves ir nebegalėjo dalyvauti gaujos veikloje. Aktyviai prieš jį dabar ėjo mafija; jos šnipai įduodavo Giljano vyrus karabinieriams.

Galop krito vienas iš vadų.

Teranovai nepasisekė, o jį pražudė jo gerumas. Jis nepasižymėjo Pasatempo žiaurumu, Pišiotos klasta, Brolio Velnio beširdiškumu; nebuvo jis ir toks asketas kaip Giljanas. Teranova buvo supratingas ir malonaus būdo, todėl Turis dažnai pasiųsdavo jį susidraugauti su pagrobtais dėl išpirkos ar dalyti pinigus vargšams. Ne kas kitas kaip Teranova su savo vyrais nakties gūdumoje kabindavo Palerme Giljano atsišaukimus.

Kruvinesnėse operacijose jis retai dalyvaudavo. Šiam žmogui reikėjo meilės ir šilumos. Prieš keletą metų Teranova įsitaisė Palerme meilužę, našlę su trim mažais vaikais. Ji nenutuokė, kad jis banditas, manė, jog yra Romos valdžios pareigūnas, atvykstantis atostogų į Siciliją. Ji buvo dėkinga už pinigus, kuriuos šis duodavo, ir dovanas, kurių atnešdavo vaikučiams, bet Teranova aiškiai leido jai suprasti niekados jos nevesiąs. Taigi moteris suteikė šilumą ir rūpestį, kurių jam reikėjo; jam apsilankius, ji privirdavo gardžiausių valgių, apskalbdavo ir glamonėdavosi su aistra, kylančia iš dėkingumo. Jų santykiai negalėjo amžinai likti paslaptimi „draugų draugams“, ir donas Kročė šią žinią įsidėmėjo, kad atėjus laikui pasinaudotų.

Justina kelis kartus aplankė Turį kalnuose, ir tose kelionėse ją saugojo Teranova. Jos grožis sužadino jam moters ilgesį ir jis nutarė paskutinį kartą aplankyti savo meilužę, nors suprato, kad tai neišmintinga. Jis norėjo duoti pinigų, kad jai ir jos vaikams užtektų daugeliui metų.

Taigi vieną vakarą jis vienas slapčia nusigavo į Palermą. Davęs našlei pinigų paaiškino, kad, galimas daiktas, negreit galės su ja pasimatyti. Moteris apsiašarojo, ėmė maldauti ir galop jis prisipažino, kas iš tikrųjų esąs.

Našlė apstulbo. Jis visados būdavo toks švelnus, toks geraširdis, o pasirodo, jis - vienas iš garsiųjų Giljano vadų. Tą vakarą juodu glamonėjosi taip aistringai, kad Teranova buvo devintame danguje, o paskui smagiai leido vakarą žaisdami kortomis su našlės vaikučiais. Teranova buvo išmokęs juos kortuoti, bet šįsyk pralošęs jis mokėjo vaikams tikrais pinigais, ir jie krykštavo iš džiaugsmo.

Kai mažyliai buvo suguldyti, Teranova iki aušros vėl mylėjosi su našle, o paskui susiruošė eiti. Tarpduryje jie paskutinį kartą apsikabino, ir Teranova nuskubėjo siaurute gatvele į centrinę miesto aikštę priešais katedrą. Kūną buvo apėmęs malonus sotus tingulys, mintys buvo giedros. Jis ėjo atsipalaidavęs, nė kiek nesisaugodamas.

Staiga rytmečio tylą sudraskė variklių riaumojimas, prie jo atrūko trys juodi automobiliai, iš visų pusių į aikštę pasipylė ginkluoti vyrai, kiti iššoko iš mašinų. Kažkuris sušuko jam pasiduoti, iškelti rankas.

Teranova paskutinį kartą pažvelgė į katedrą, į šoninėse nišose stovinčias šventųjų statulas, melsvus ir geltonus namų balkonus, saulę, kylančią nušviesti žydrą dangų; jis suprato matąs šias grožybes paskutinį kartą - septynerius metus lydėjusi Fortūna nuo jo nusigręžė, ir jam beliko vienintelis dalykas.

Galingu šuoliu - tarsi šoktų per pačią mirtį į kokį saugų pasaulėlį, jis metėsi į priekį, pargriuvęs ant šono išsitraukė pistoletą ir šovė. Vienas kareivis loštelėjęs susmuko ant kelių. Nespėjus Teranovai darsyk paspausti gaiduką, šimtas kulkų pervėrė jo kūną, draskydamos į gabalus, plėsdamos mėsą nuo kaulų. Vienu atžvilgiu

jam pasisekė: viskas įvyko taip žaibiškai, kad jis nespėjo susimąstyti, ar ne meilužė bus jį išdavusi. *** Teranovai žuvus Turis pasijuto pasmerktas. Jis jau anksčiau suprato, kad jo gaujos viešpatavimui atėjo galas.

Jie nebegalėjo sėkmingai kontratakuoti, nebegalėjo pasislėpti kalnuose. Vis dėlto Turis visada manė, kad su savo vadais paspruks, išvengs mirties. Dabar suprato, kad laiko likę labai mažai. Turis visuomet norėjo padaryti vieną dalyką, taigi jis išsikvietė kapralą Kanją Silvestrą.

– Mums galas, - tarė jis kapralui. - Kadaise man sakei turįs draugų Anglijoje, kurie tave priglobtų. Dabar atėjo metas tau pas juos vykti. Aš leidžiu.

Silvestras papurtė galvą.

– Aš visuomet galėsiu išvykti, kai tu saugiai nusigausi į Ameriką. Aš dar reikalingas tau. Juk žinai, kad niekuomet tavęs neišduosiu.

– Žinau. O tu žinai, kaip visada tave mylėjau. Bet tu niekuomet nebuvai tikras banditas - visados buvai kareivis ir policininkas. Tavo širdis visuomet pasakydavo, kas yra teisinga. Taigi, kai visa tai baigsis, galėsi pradėti gyvenimą iš naujo. Mums visiems tai būtų sunku. Mes amžinai liksime banditais.

– Niekuomet nelaikiau tavęs banditu, - paprieštaravo kapralas.

– Kaip ir aš pats. Bet ką aš dariau tuos septynerius metus? Maniau kovojąs už teisingumą. Stengiausi padėti vargšams. Tikėjausi išvaduoti Siciliją. Norėjau būti doras žmogus. Bet metas buvo ne tas, o ir veikti reikėjo kitaip. Dabar turime gelbėtis kaip įmanome. Taigi privalai vykti į Angliją. Būsiu laimingas, žinodamas, kad tau negresia pavojus. - Turis apkabino kapralą ir tęsė: - Tu buvai ištikimas draugas. Keliauk - aš tau įsakau. *** Temstant Turis išlindo iš savo olos ir patraukė į kapucinų vienuolyną prie pat Palermo, kur lauks Aspano žinutės. Vienas iš vienuolių, slaptas jo būrio narys, prižiūrėjo vienuolyno katakombas, kuriose buvo laikomi šimtai mumijų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kelių šimtų metų senumo papročiu turtuoliai ir didikai ant vienuolyno sienų iškabindavo drabužius, kuriais aprengti norėjo būti palaidoti. Po jų mirties lavonai būdavo atvežami į vienuolyną, ir ten tapdavo mumijomis. Pusę metų lavonai buvo laikomi nedideliame karštyje, paskui minkštos dalys buvo džiovinamos; per tą laiką oda susiraukšlėdavo, veidai persikreipdavo, ir juose sustingdavo šiurpą keliančios grimasos - vienos siaubo, kitos - pašaipos. Paskui lavonus aprengdavo jiems paliktais drabužiais ir paguldydavo į stiklinius karstus. Karstus pastatydavo į sienų nišas ar prikabindavo prie lubų. Kai kuriuos lavonus pasodindavo ant kėdžių, kitus stačius atremdavo į sieną. Dar kitus sukišdavo į stiklines dėžes, ir jie atrodydavo kaip išpuoštos lėlės.

Turis atsigulė ant drėgnų katakombų akmenų, padėjo galvą ant karsto ir ėmė apžiūrinėti šiuos prieš šimtus metų mirusius siciliečius. Čia buvo karaliaus dvaro riteris klostuota žydro šilko uniforma, su šalmu ant galvos ir lazdelėje paslėpta špaga rankoje; dvariškis, pasidabinęs pagal prancūzišką madą - su baltu peruku ir aukštakulniais bateliais; kardinolas raudona mantija ir arkivyskupas su mitra ant galvos; dvaro gražuolės, kurių auksu siuvinėtos suknios panėšėjo į voratinklius, nelyginant muses smaugiančius susitraukusias mumijas; mergina su baltomis pirštinėmis ir baltais klostuotais naktiniais marškiniais, sukišta į stiklinę dėžę.

Dvi naktis, praleistas katakombose, Turis miegojo prastai. Nieko nuostabaus, pamanė jis. Čia ilsėjosi garsiausieji pastarųjų trijų ar keturių šimtmečių siciliečiai, tikėjęsi, kad šitaip jų nesugrauš kirmėlės. Ak, kokie išdidūs ir tuščiagarbiai tie turtuoliai, lemties numylėtiniai! Kur kas geriau mirti gatvėje, kaip mirė Veneros vyras.

Bet ne numirėliai neleido Turiui sudėti akių, o viena neišeinanti iš galvos mintis: kaip donas Kročė sugebėjo išsisukti nuo pasikėsinimo į jo gyvybę, įvykdyto prieš kelias dienas? Turis buvo puikiai suplanavęs šią operaciją; apie ją pradėjo mąstyti vos sužinojęs tiesą apie žudynes prie Portela dela Džinestros. Donas buvo labai rūpestingai saugomas, tad rasti spragą jo apsaugoje buvo nepaprastai sunku. Turis nusprendė, kad palankiausias metas pasikėsinimui - kai donas bus itin uoliai saugomame „Umberto“ viešbutyje Palerme, kur jis jausis visiškai saugus. Vienas iš viešbutyje dirbančių padavėjų šnipinėjo Giljano būriui. Jis papasakojo dono dienotvarkę, kaip išsidėstę sargybiniai. Turėdamas šitokią informaciją, Turis neabejojo, kad pasikėsinimas pavyks.

Jis paliepė trisdešimčiai vyrų ateiti į sutartą vietą Palerme. Turis žinojo, kad pas doną pietų ateis Maiklas Korleonė, tad palaukė iki pavakarės, kol jam buvo pranešta, jog amerikietis išėjo. Tuomet dvi dešimtys jo vyrų puolė viešbutį iš priekio, kad atitrauktų sargybinius iš sodo. Netrukus jis su dešimčia kitų vyrų padėjo sprogmenų prie sodą juosiančios sienos ir išsprogdino joje spragą. Turis pirmas pro ją įsiveržė; sode tebuvo likę penki sargybiniai. Turis nušovė vieną jų, kiti pabėgo. Turis įlėkė į dono apartamentus, bet nieko juose nerado; jam pasirodė keista, kad niekas jų nesaugo. Tuo tarpu gausesnis jo būrys prasiveržė pro dono sargybinius ir nusigavo iki jo; pakeliui vyrai apieškojo visus viešbučio kambarius ir koridorius, bet dono nerado. Storulis donas negalėjo greitai judėti, tad piršosi išvada, kad jis išvyko iš viešbučio netrukus po Maiklo. Pirmąsyk Turiui dingtelėjo mintis, kad donas Kročė buvo įspėtas apie pasikėsinimą.

Kaip gaila, pamanė Turis. Jis ne tik būtų susidorojęs su pavojingiausiu priešu, bet dar ir sudavęs be galo įspūdingą paskutinį smūgį. Kokias balades žmonės būtų apie jį dainavę, jei jis būtų aptikęs doną Kročę tame saulėtame sode! Nieko, progų dar bus - Amerikoje jis amžinai nepasiliks.

Trečią rytą kapucinas, visas susitraukę, kaip ir tos jo prižiūrimos mumijos, atnešė nuo Aspano žinutę. Jis rašė: „Karolio Didžiojo namuose“. Turis iškart suprato. Pepinas, vyriausiasis Kastelvetrano vežikas, kuris padėjo Turiui apiplėšti dono Kročės sunkvežimius ir nuo to laiko nuolatos slapčia talkindavo jo būriui, turėjo tris vežimus ir šešis asilus. Visi trys vežimai buvo išmarginti scenomis iš legendų apie didįjį frankų karalių, tad vaikystėje Turis su Aspanu vadindavo jo trobą Karolio Didžiojo namais. Dėl susitikimo laiko buvo susitarta iš anksto.

Tą naktį, paskutinę Sicilijoje, Turis patraukė į Kastelvetraną. Netoli Palermo jis susitiko piemenų, slapta talkinusių jo būriui, ir, liepęs apsiginkluoti, pasiėmė kaip palydą. Iki Kastelvetrano jie nusigavo taip lengvai, kad jam net šmėstelėjo įtarimas. Miestas atrodė visai nesaugomas. Turis atleido savo sargybinius, ir kai jie pranyko tamsoje, vėl leidosi į kelią. Praėjęs miestelį, galop atsidūrė prie akmeninės pirkelės, kurios kieme stovėjo trys vežimai, dabar išdažyti vaizdais iš jo paties gyvenimo. Čia gyveno Pepinas.

Dėdė Pepinas, rodės, nesistebi jį matydamas. Padėjęs teptuką, kuriuo dažė vežimo šoną, jis užrakino duris ir tarė: – Turime nemalonumų. Tu trauki karabinierius lyg nugaišęs mulas muses.

Turiui ėmė tankiau plakti širdis.

– Iš Lukos specialiųjų pajėgų? - paklausė.

– Taip. Jie pasislėpę, gatvėse nepatruliuoja. Aš pastebėjau keletą jų automobilių kelyje grįždamas po darbo.

Kiti vežikai man sakė matę ir daugiau mašinų. Mes manėme, kad jie rengia spąstus tavo būrio vyrams, bet mums nė į galvą neatėjo, jog jie laukia tavęs. Taip toli į pietus nuo savo kalnų tu juk niekad nesirodydavai.

Iš kur karabinieriai galėjo sužinoti apie šį sutartą susitikimą? - rūpėjo Turiui. Gal pasekė Aspaną? Gal prasitarė Maiklas Korleonė ar jo žmonės? O gal tarp jo žmonių esama šnipo? Šiaip ar taip, susitikti su Aspanu Kastelvetrane jis negali. Nieko baisaus: jeigu kuris jų nepasirodytų čia, yra atsarginė susitikimo vieta.

– Ačiū, kad įspėjote, - tarė Turis. - Pasistenkite pamatyti mieste Aspaną ir jį įspėkite. Kai nuvažiuosite į Monteleprę, aplankykite mano motiną ir pasakykite jai, kad sėkmingai nusigavau į Ameriką.

– Leisk seniui tave apkabinti, - paprašė dėdė Pepinas ir apglėbęs pabučiavo į skruostą. - Niekad netikėjau, kad tu galėtum padėti Sicilijai. Niekas to negali ir niekad negalėjo - net Garibaldis nepajėgė, nekalbant apie tą tauškalą Dučę. Jeigu nori, įkinkysiu mulus į vežimą ir nuvešiu kur tik tau reikia.

Turis buvo sutaręs pasimatyti su Aspanu vidurnaktį, dabar buvo tik dešimt - jis tyčia atvyko anksčiau, kad apsižvalgytų aplinkui, be to, žinojo, jog su Maiklu Korleone susitarta susitikti auštant. Iki atsarginės pasimatymo vietos nuo Kastelvetrano greitai eidamas nusigaus tik per dvi valandas. Vis dėlto saugiau buvo keliauti pėsčiam negu dėdės Pepino vežimu. Padėkojęs senukui, Turis pranyko tamsoje.

Atsarginė susitikimo vieta buvo garsūs graikų laikų griuvėsiai, vadinami Selino akropoliu. Griuvėsiai dunksojo dykvietėje į pietus nuo Kastelvetrano, prie Mazara dėl Valos, ir driekėsi iki pajūryje iškilusių uolų.

Selino miestą sugriovė žemės drebėjimas dar prieš gimstant Kristui, bet marmurinių akropolio kolonų ir architravų eilė tebestovėjo, tiksliau tariant, buvo atkasta ekskavatoriaus. Vis dar buvo matyti centrinės gatvės liekanos, tik užverstos abipus jos stovėjusių pastatų griuvėsių, stūksojo šventykla, kurios stogas su kaukolės pavidalo skylėmis, paremtas akmeninėmis, nuo laiko apirusiomis ir papilkėjusiomis kolonomis, buvo tankiai apžėlęs vijokliais. Pats akropolis, sustiprintas senovės graikų miestų centras, kaip paprastai buvo pastatytas aukščiausioje vietoje, tad nuo jo griuvėsių lyg ant delno buvo matyti nykios aplinkinės lygumos.

Visą dieną pūtė sirokas - baisus dykumų vėjas. Dabar, naktį, pačioje jūros pašonėje, jis atvarė į griuvėsius rūką. Pavargęs nuo ilgo kelio Turis užlipo ant pajūrio uolų, nuo kurių gerai buvo matyti viskas aplink.

Jam atsivėrė toks gražus reginys, kad jis iš pradžių net pamiršo apie gresiantį pavojų. Priešais jį riogsojo netvarkingai sugriuvusios viena ant kitos Apolono šventyklos kolonos. Mėnesienoje spindėjo kitų šventyklų griuvėsiai - be sienų, vien kolonos ir stogų nuolaužos, ir viena tvirtovės siena su kadaise aukštai įstatytu langu, pro kurį dabar švietė mėnuo. Žemiau akropolio, ten, kur kadaise buvo pats miestas, apsupta žemų griuvėsių, styrojo per tūkstančius metų nesugriuvusi vieniša kolona - garsioji „IIF ūso di la Vecchia“ - senės verpstė. Siciliečiai buvo taip pripratę prie graikiškų paminklų, išsibarsčiusių po visą salą, kad bemaž jų nepastebėdavo. Tik užsieniečiai jais žavėdavosi.

Užsieniečiai pakėlė ir tas dvylika herakliškai didingų kolonų, kurios dabar dunkso priešais Turį, bet už jų driekėsi vieni griuvėsiai. Tų kolonų papėdėje lyg kareiviai prieš savo vadą išsirikiavo akmeniniai laipteliai, kurie, rodės, dygsta iš žemės. Turis atsisėdo ant viršutinio laiptelio ir atsišliejo nugara į koloną. Iš po švarko išsitraukęs lengvąjį kulkosvaidį ir luparą, pasidėjo laipteliu žemiau. Tarp griuvėsių sruveno rūkas, bet jis žinojo išgirsiąs kiekvieną, kuris žvirgždu artinsis prie jo, ir pamatysiąs priešus gerokai anksčiau negu šie jį.

Turio kūnas suglebo iš nuovargio, tad jis džiaugėsi galįs pailsėti, atsišliejęs kolonos. Liepos nakties mėnuo,

rodės, prasklendė virš pilkšvų kolonų ir atsirėmė į uolas palei pat jūrą... O anapus jūros - Amerika. O ten Justina su dar negimusiu jų kūdikiu. Netrukus jis bus saugioje vietoje, ir paskutinieji septyneri banditavimo metai atrodys kaip sapnas. Jam dingtelėjo, kaip jis gyvens - ar jis kada nors galės būti laimingas palikęs Siciliją. Turis nusišypsojo. Vieną dieną jis grįš ir juos visus nustebins. Atsidusęs iš nuovargio, atsirišo batų raištelius, nusiavė, paskui nusimovė kojines; šaltų akmenų prisilietimas buvo malonus kojoms. Įsikišęs ranką į kišenę, išsitraukė dvi opuntijas. Saldžios, nakties atvėsintos sultys jį atgaivino. Padėjęs ranką ant šalia gulinčio kulkosvaidžio, jis ėmė laukti Aspano Pišiotos.

27 skyrius Maiklas, Piteris Klemenca ir donas Domenikas vakarieniavo anksti: kad spėtų švintant paimti Giljaną, jie turėjo pradėti operaciją temstant. Jie dar kartą peržvelgė planą, ir Domenikas jam pritarė, pridūręs vienintelę smulkmeną: Maiklas turi būti neginkluotas. Jeigu kas nenusisektų ir karabinieriai ar saugumo policija juos suimtų, Maiklui nebūtų galima pateikti jokių kaltinimų ir jis galėtų išvykti iš Sicilijos, kad ir kas nutiktų.

Jie išgėrė ąsotį vyno su citrinomis, ir atėjo metas leistis į kelią. Donas Domenikas atsisveikindamas pabučiavo brolį, paskui atsigręžė į Maiklą ir paskubomis jį apkabino.

– Perduok tėvui nuo manęs geriausius linkėjimus, - tarė jis. - Meldžiuosi, kad ateityje tau viskas klostytųsi sėkmingai. Jeigu kada nors prireiks mano paslaugų - duok man žinią.

Jie trise nuėjo į prieplauką. Maiklas su Piteriu Klemenca įlipo į motorlaivį, kuriame jau knibždėjo ginkluotų vyrų. Laivas nuplaukė, donas Domenikas nuo prieplaukos pamojo ranka linkėdamas gero kelio.

Maiklas ir Piteris nusileido į kajutę, ir Klemenca atsigulė ant gulto. Jis išvargo, nes dieną turėjo daug darbo, o jūroje jie išbus beveik iki aušros.

Savo planą jie pakeitė. Mazara dėl Valoje laukiantis lėktuvas, kuriuo jie ketino skristi į Afriką, tik atitrauks dėmesį - iš tikrųjų jie nusigaus į Afriką laivu. Už tai pasisakė Klemenca: mat jis su savo vyrais gali kontroliuoti kelią ir apginti laivą, bet tas nedidelis aerodromas - kas kita. Jo prieigų neįmanoma sužiūrėti, o ir pats lėktuviukas dar nepakilęs nuo žemės gali virsti mirtinais spąstais. Greitis esą ne taip svarbu, kaip apgauti priešus, o jūroje pasislėpti lengviau negu danguje. Be to, galima susitarus perlipti į kitą laivą - į kitą lėktuvą nepersėsi.

Visą dieną Klemenca siuntinėjo automobilius su savo vyrais, vienus - į sutartą pasimatymo vietą kelyje į Kastelvetraną, kitus - užtikrinti saugumą Mazara dėl Valos miestelyje. Klemenca kas valandą išsiųsdavo po automobilį nenorėdamas, kad aplink vilą knibždą šnipai pastebėtų neįprastą judėjimą pro vilos vartus. Kad dar labiau suglumintų šnipus, automobiliai pasukdavo į skirtingas puses. Tuo tarpu motorlaivis plaukė aplink pietvakarinį Sicilijos kyšulį - jis turėjo laukti tolumoje, o švintant atlėkti į Mazara dėl Valos uostą. Čia jų lauks vyrai su automobiliais. Iš čia jie ne daugiau kaip per pusvalandį pasieks Kastelvetraną, nors teks apsukti lanką į šiaurę, kad įvažiuotų į Trapanio kelią, kur lauks Pišiota.

Maiklas išsitiesė ant gulto. Klausydamasis Klemencos jis stebėjosi ir žavėjosi šiuo žmogumi, galinčiu užmigti tokiu atsakingu metu. Maiklas galvojo apie tai, kad už dvidešimt keturių valandų bus Tunise, o dar už dvylikos - namuose, pas saviškius. Po dvejų tremties metų jis vėl bus laisvas, jam bus atviri visi keliai;

nebereikės slapstytis nuo policijos, klausyti globėjų nurodymų. Jis galės elgtis kaip tinkamas. Tik reikia atsilaikyti pusantros paros. Jis ėmė vaizduotis, ką veiks pirmosiomis dienomis Amerikoje, ir nepajuto, kaip švelnus laivo sūpavimas jį užliūliavo. Maiklas užmigo, bet nieko nesusapnavo. *** Brolis Velnias miegojo kur kas kiečiau.

Tą rytą, kai turėjo pasiimti iš Trapanio profesorių Adonį, Stefanas Andolinis pirma nuvažiavo į Palermą.

Jis turėjo pasimatymą su Sicilijos slaptosios policijos viršininku inspektoriumi Velardžiu - per dažnus jų susitikimus inspektorius pranešdavo Andoliniui apie pulkininko Lukos tos dienos operacijų planus.

Andolinis paskui perduodavo šią informaciją Pišiotai, o šis Giljanui.

Rytas buvo gražus; pakelės laukus dengė gėlių kilimai. Į susitikimą dar buvo per anksti, tad Andolinis stabtelėjo prie koplytėlės, surūkė cigaretę, o paskui atsiklaupė priešais pakabinama spyna užrakintą dėžę su šventosios Rozalijos statulėle. Jo malda buvo paprasta ir praktiška: jis prašė šventosios apsaugoti jį nuo priešų. Ateinantį sekmadienį jis išpažins savo nuodėmes tėvui Benjaminui, priims komuniją. Kaitri saulė kepino viršugalvį; gėlių kvapas buvo toks stiprus, kad nustelbė nikotino skonį šnervėse ir gomuryje.

Andolinis pajuto žvėrišką alkį ir pažadėjo sau gerus pusryčius prašmatniame Palermo restorane po susitikimo su inspektoriumi Velardžiu. *** Sicilijos slaptosios policijos viršininkas inspektorius Frederikas Velardis pajuto triumfą dorybingo žmogaus, kuris ilgai laukė nė akimirką neprarasdamas tikėjimo Dievu, kuris galop padarys tvarką jo pasaulėlyje, ir pagaliau susilaukė atpildo. Beveik metus tiesioginiu slaptu ministro Trecos įsakymu jis padėjo Giljanui slapstytis nuo karabinierių ir jo paties motorizuotų būrių. Jis susitikinėjo su kraugeriu Stefanu Andoliniu, pramintu Broliu Velniu. Tiesą sakant, tuos metus inspektorius Velardis buvo dono Kročės Malo pavaldinys.

Velardis buvo kilęs iš Italijos šiaurės, kur žmonės šio to pasiekia savo išsilavinimu, pagarba visuomenės sutarčiai, tikėjimu įstatymais ir valdžia. Per ilgus tarnybos Sicilijoje metus Velardis ėmė niekinti ir baisiausiai nekęsti visų be išimties siciliečių. Turtuoliai visiškai nemylėjo savo artimo ir sudarę nusikalstamą suokalbį su mafija, engė valstiečius. Mafija, kuri dėjosi vargšų gynėja, nusisamdžiusi turtuoliams ujo tuos vargšus.

Valstiečiai buvo pernelyg pasipūtę - net žmogų nužudę visiems apsiskelbdavo, nors už tai jiems derėjo supūti kalėjime.

Bet dabar viskas bus kitaip. Pagaliau inspektoriui atrišo rankas ir jis galės pasiųsti prieš Giljaną savo motorizuotus būrius. Taigi žmonės vėl pamatys, koks skirtumas tarp jo slaptosios policijos ir tų klounų karabinierių.

Didžiai Velardžio nuostabai, pats ministras įsakė sulaikyti ir uždaryti į vienutes visus žmones, gavusius ministro pasirašytus leidimus su raudonais apvadais - tuos visagalius leidimus, kurie leisdavo praeiti pro kelių užtvaras, nešiotis ginklus, išvengti masinių areštų. Ministras paliepė atimti šiuos leidimus, svarbiausia - iš Aspano Pišiotos ir Stefano Andolinio.

Velardis ėmė rengtis darbui. Prieškambaryje laukė atėjęs gauti informacijos Andolinis; šiandien jį ištiks netikėtumas. Pakėlęs ragelį, inspektorius iškvietė kapitoną, keturis policijos seržantus ir įsakė būti budriems gali būti keblumų. Jis pats buvo įsikišęs į dėklą, kabantį ant diržo, pistoletą, nors šiaip kabinete ginklo

nesinešiodavo. Inspektorius paliepė atvesti iš prieškambario Stefaną Andolinį.

Andolinis buvo tvarkingai susišukavęs rudus plaukus. Vilkėjo juodu siaurais dryželiais kostiumu ir baltais marškiniais, ryšėjo tamsų kaklaraištį. Šiaip ar taip, lankantis pas slaptosios policijos viršininką, derėjo elgtis oficialiai ir pagarbiai. Ginklo jis neturėjo - iš patirties žinojo, kad visi, įeinantys į štabo būstinę, visuomet apieškomi. Andolinis stovėjo priešais rašomąjį Velardžio stalą, laukdamas įprasto leidimo atsisėsti. Jo nesulaukęs liko stovėti, bet mintyse suskambo pirmasis įspėjantis signalas.

– Prašom parodyti savo specialųjį leidimą, - tarė jam inspektorius.

Andolinis nekrustelėjo. Jis svarstė, ką gali reikšti šis keistas prašymas.

– Nepasiėmiau, - sumelavo jis. - šiaip ar taip, ėjau pas draugą, - pastarąjį žodį jis pabrėžė taip, kad visiems būtų aišku jį turint galvoje mafijozo sinonimą.

Velardį tai įsiutino. Apėjęs stalą, jis atsistojo tiesiai prieš Andolinį.

– Tu niekad nebuvai mano draugas. Aš dalijausi duonos kąsniu su tokia kiaule kaip tu tik todėl, kad man buvo įsakyta. Dabar įdėmiai mane išklausyk. Tu areštuotas. Sėdėsi kameroje, kol gausiu kitokių nurodymų, ir, žinok, požemiuose aš turiu cassetta. Bet jeigu išmintingai elgsies, rytoj rytą mes ramiai pasišnekučiuosime mano kabinete ir tavęs neplėšys skausmas.

Kitą rytą Velardžiui paskambino ministras Treca, o paskui, su išsamesniais nurodymais, donas Kročė.

Netrukus Andolinis buvo atvestas iš kameros į Velardžio kabinetą.

Visą naktį vienas išbuvęs kameroje, Andolinis mąstė apie šį keistą suėmimą ir suvokė, kad jam gresia mirtinas pavojus. Jam įėjus, žingsniuojantis po kabinetą Velardis, sužaibavo į jį žydromis akimis - aiškiai buvo blogos nuotaikos. Andolinis buvo šaltas kaip ledas. Jis pastebėjo viską - budrius keturis seržantus su kapitonu, pistoletą Velardžiui prie šlaunies. Andolinis žinojo, kad inspektorius visados jo nekentė, kaip ir jisai jo. Jeigu pavyktų prikalbinti Velardį atleisti sargybinius, gal bent jau pavyktų jį nudėti, kol jį patį pribaigs.

– Aš kalbėsiu, bet tik ne šitiems sbirri girdint, - sbirri buvo vulgarus įžeidžiantis slaptosios policijos darbuotojų epitetas.

Velardis įsakė seržantams išeiti, bet davė ženklą kapitonui pasilikti ir būti pasirengusiam šauti, o tuomet nukreipė visą dėmesį į Andolinį.

– Man reikia informacijos, kaip galėčiau sučiupti Giljaną, - tarė jis. - Kada paskutinį kartą mateisi su juo ir Pišiota?

Stefanas Andolinis nusijuokė, ir tą žmogžudžio veidą iškreipė pikta grimasa, rudais šeriais apžėlusi oda, rodės, suliepsnojo iš įsiūčio.

Nenuostabu, kad jį pravardžiuoja Broliu Velniu, pamanė Velardis. Bet tas išties baisus žmogus tikriausiai nenutuokia, kas jo laukia.

– Atsakinėk į mano klausimus, - ramiai pasakė Velardis, - antraip liepsiu kankinti tave cassetta.

– Ak tu šunsnuki, tu išdavike, - su panieka balse tarė Andolinis. - Mane globoja ministras Treca ir donas Kročė. Kai jie mane išvaduos, išpjausiu tau tą niekšišką širdį.

Pasilenkęs virš stalo, Velardis du kartus smogė Andoliniui per veidą - iš pradžių delnu, paskui krumpliais.

Andoliniui iš lūpų ištryško kraujas. Inspektorius pamatė, kad jo akys užsiliepsnojo įtūžiu; jis tyčia atsuko

nugarą ir atsisėdo prie stalo.

Tą akimirką Stefanas Andolinis, kuriam savisaugos instinktą nustelbė pyktis, ištraukė pistoletą Velardžiui iš dėklo ir buvo bešaunąs, bet policijos kapitonas jį aplenkė ir paleido į jį keturis šūvius. Andolinis trenkėsi į sieną ir susmuko ant grindų. Balti marškiniai nusidažė raudonai; visai gražiai derinasi prie plaukų, dingtelėjo Velardžiui. Pasilenkęs jis ištraukė pistoletą Andoliniui iš rankos. Tuo metu į kambarį subėgo kiti policininkai. Inspektorius padėkojo kapitonui už greitą reakciją, o paskui demonstratyviai sukišo į pistoletą kulkas, kurias buvo išėmęs prieš atvedant Andolinį - nenorėjo, kad kapitoną apimtų didybės manija, vaizduojantis, jog išgelbėjo gyvybę neatsargiam slaptosios policijos viršininkui. Paskui liepė apieškoti lavoną.

Kaip ir tikėjosi, krūvoje dokumentų, kuriuos privalėjo nešiotis kiekvienas sicilietis, buvo ir leidimas raudonais apvadais. Velardis paėmė jį ir padėjo į seifą. Pats atiduos jį ministrui Trecai, o jeigu pasiseks kartu su Pišiotos leidimu. *** Vienas iš vyrų atnešė Maiklui ir Klemencai po puodelį karštos kavos į denį, ir juodu išgėrė ją atsirėmę į turėklus. Tyliai burzgė variklis - motorlaivis pamažu artinosi prie kranto, ir juodu matė blausius žydrus šviesos taškučius prieplaukoje.

Klemenca ėmė vaikštinėti po denį, duodamas nurodymus ginkluotiems vyrams ir locmanui. Maiklas stebėjo žydrus žiburėlius - rodės, jie bėga prie jo. Laivas ėmė plaukti greičiau ir atrodė, kad kilvateryje putojantis vanduo sklaido nakties tamsą: danguje prasivėrė properša ir aušros prieblandoje Maiklas išvydo Mazara dėl Valos prieplauką, paplūdimius ir kavines - spalvingi skėčiai virš jų staliukų dabar visi buvo pilkšvai rausvi.

Prieplaukoje laukė trys automobiliai ir šeši vyrai. Klemenca nusivedė Maiklą prie pirmojo automobilio senutėlio limuzino atviru stogu, kuriame, be vairuotojo, niekas daugiau nesėdėjo. Klemenca atsisėdo ant priekinės sėdynės, Maiklas - ant užpakalinės.

– Jeigu mus sustabdys karabinierių patrulis, griūk ant grindų, - mokė Maiklą Klemenca. - Mes nesiterliosim - išpyškinsim visus ir spruksim.

Trys didžiuliai automobiliai važiavo per blausios ankstyvo rytmečio saulės apšviestą kraštą, bemaž nepasikeitusį nuo tada, kai gimė Kristus. Laukus laistė vanduo iš senovinių akvedukų ir vamzdynų. Jau buvo šilta; drėgnas oras buvo prisodrintas kvapų gėlių, jau pradėjusių leipti nuo sicilietiškos vasaros karščio.

Automobiliai važiavo pro Selinunto - senovės graikų miesto - griuvėsius, ir Maiklas vis išvysdavo yrančias marmurines kolonas šventyklų, kuriomis visą vakarinę Siciliją daugiau nei prieš du tūkstančius metų nusėjo į salą atsikėlę graikai. Kolonos vaiduokliškai šmėkščiojo gelsvoje ryto šviesoje; ant jų kylančios stogų nuolaužos žydro dangaus fone panėšėjo į juodą lietų. Nors granito uolų sienas juosė derli tamsi žemė, aplink nebuvo matyti nė vieno namo, nė vieno gyvulio ar žmogaus. Tokj kraštovaizdį tegalėjo sukurti milžiniško kalavijo kirtis.

Paskui automobiliai pasuko į šiaurę ir išvažiavo į Trapanio-Kastelvetrano plentą. Maiklas su Klemenca dabar pasidarė akylesni: šiame kelyje juos sustabdys Pišiota ir nusiveš pas Giljaną. Maiklą apėmė neapsakomas jaudulys. Trys automobiliai dabar važiavo lėčiau. Klemenca, pasiguldęs ant sėdynės sau iš kairės kulkosvaidį, neatitraukė nuo jo rankų, kad galėtų greitai iškišti jį virš durelių. Pakilusi į savo sostą saulė kepino geltonais spinduliais. Automobiliai palengva judėjo į priekį; čia pat turėjo būti Kastelvetrano

miestelis.

Klemenca paliepė vairuotojui važiuoti dar lėčiau, o pats su Maiklu dairėsi Pišiotos. įvažiavus įkalnėn, automobilis ėmė šliaužte šliaužti: čia prasidėjo Kastelvetrano pakraštys, iš čia Maiklas lyg ant delno matė apačioje nusidriekusią pagrindinę miestelio gatvę ir mašinų užkimštą kelią iš Palermo. Tai buvo kariški automobiliai, o miestelio gatvėse knibždėjo karabinierių juodomis uniformomis su baltais apvadais. Žmonių minia pagrindinėje gatvėje nesisklaidė, nors ir raginama gausybės kaukiančių sirenų. Virš miestelio ratu sukiojosi du lėktuviukai.

Vairuotojas nusikeikęs paspaudė stabdį ir sustojo šalikelėje.

– Važiuoti toliau? - paklausė jis Klemencos.

Maiklas pajuto šleikštulį.

– Kiek tavo žmonių laukia mūsų miestelyje? - paklausė jis Klemencos.

– Per mažai, - bambtelėjo Klemenca; jis atrodė vos ne išsigandęs. - Maiklai, reikia iš čia nešdintis. Reikia grįžti į laivą.

– Luktelėk, - tarė Maiklas, matydamas įkalnėn sunkiai riedantį asilu kinkytą vežimą, kuriame sėdėjo senukas, užsitraukęs ant akių šiaudinę skrybėlę. Visas vežimas - šonai, ratai ir ienos - buvo išdažytas vaizdeliais. Raukšlėtas važnyčiotojo veidas buvo be menkiausios išraiškos; senis vilkėjo plačiomis brezentinėmis kelnėmis ir juoda liemene, iš kurios kyšojo raumeningos lyg jaunuolio rankos. Kai vežimas susilygino su automobiliu, senukas paklausė: – Čia jūs, donai Klemenca?

– Dėde Pepinai, kas, po šimts pypkių, čia darosi? - su palengvėjimu balse paklausė Klemenca. - Kodėl mano vyrai neatėjo manęs įspėti?

Akmeniniame senuko veide nevirptelėjo nė raumenėlis.

– Galite grįžti į Ameriką, - tarė jis. - Jie užmušė Turį Giljaną. *** Maiklui ėmė keistai svaigti galva - rodės, saulė staiga pranyko. Jis prisiminė senus Turio tėvus, Amerikoje laukiančią Justiną, Aspaną Pišiotą, Stefaną Andolinį ir Hektorą Adonį - jiems visiems Turis buvo kelrodė žvaigždė. Nejaugi ji liovėsi jiems švietusi?!

– Tu tikrai žinai, kad tai jis?

Senis gūžtelėjo pečiais.

– Giljanas mėgo tokią gudrybę: palikdavo lavoną ar iškamšą ir, prisiviliojęs karabinierių, juos nukaudavo.

Bet štai praėjo dvi valandos, o nieko tokio nenutiko. Lavonas tebeguli kieme, kuriame jį užmušė. Jau privažiavo žurnalistų iš Palermo, visus fotografuoja, net mano asilą. Taigi galvokite ką norite.

– Turime užsukti ir pasižiūrėti, - įveikdamas šleikštulį išspaudė Maiklas. - Man reikia įsitikinti, kad jis negyvas.

– Mes nebegalime jam padėti, nesvarbu, ar jis gyvas, ar ne, - šiurkščiai tarė Klemenca. - Parvešiu tave namo.

– Ne, - tyliai paprieštaravo Maiklas. - Turime užsukti į Kastelvetraną. Gal mūsų laukia Pišiota. Ar Stefanas Andolinis. Kad pasakytų, ką mums daryti. Gal ten visai ne jis - netikiu, kad jis. Jis negalėjo mirti dabar, kai dar pusė žingsnio ir būtų pabėgęs. Dabar, kai jo testamentas Amerikoje, saugiose rankose.

Klemenca atsiduso matydamas kančią Maiklo veide. Gal išties užmuštas ne Giljanas; gal Pišiota jų laukia.

Gal persekiotojai lipa ant kulnų, ir šitaip maskuoja Giljano pabėgimą.

Saulė per tą laiką aukštai pakilo. Klemenca paliepė savo vyrams palikus automobilius sekti paskui jį, o pats su Maiklu pasuko tolyn gatve, kurioje knibždėjo žmonių. Jie būriavosi ties skersgatviu, kurio pradžioje pastatytą užkardą saugojo karabinieriai. Skersgatvis - eilė atokiai išsirikiavusių, kiemų atskirtų namų - buvo užkimštas kariškų automobilių. Klemenca ir Maiklas atsistojo minios gale ir stebėjo, kas vyksta, kartu su kitais. Karabinierių karininkas, atidžiai apžiūrėjęs asmens dokumentus, praleisdavo žurnalistus ir pareigūnus pro užkardą.

– Ar galime patekti į tą gatvelę? - paklausė Maiklas.

Klemenca pasiėmė jį už rankos ir išsivedė iš minios. Po valandos jie atsidūrė mažame nuošalios gatvelės namelyje. Namelis su kiemuku stovėjo gal už dvidešimties namų nuo tos vietos, kur būriavosi žmonės.

Palikęs Maiklą su keturiais vyrais, Klemenca su dviem kitais grįžo į miestelį. Valandai praėjus, Klemenca parėjo akivaizdžiai susikrimtęs.

– Padėtis atrodo nekokia, Maiklai, - tarė jis. - Iš Monteleprės veža Turio motiną atpažinti lavono. Atvyko pulkininkas Luką, specialiųjų pajėgų vadas. Skrenda žurnalistai iš viso pasaulio, net iš JAV. Šis miestelis virs beprotnamiu, turime iš čia dingti.

– Rytoj, - atsakė Maiklas. - Spruksime rytoj. Dabar pažiūrėkime, ar galime praeiti pro tą užkardą. Ką nors šiuo reikalu darei?

– Dar ne.

– Eime, pažiūrėsime, ką galime padaryti, - paragino Maiklas.

Nors Klemenca prieštaravo, jie išėjo į gatvę. Miestelis buvo priplūdęs karabinierių; Maiklas nusprendė, kad jų ne mažiau kaip tūkstantis. O fotografų susirinko šimtai. Gatvė buvo užkimšta furgonų ir automobilių, iki kiemo negalėjai prasibrauti. Juodu pamatė būrelį aukštų karininkų, einančių į restoraną; žmonės ėmė kuždėtis, girdi, pulkininkas Luką su savo štabo karininkais traukia šventinių pietų.

Maiklas spėjo mesti akį į pulkininką - žemą tvirtą liūdno veido vyrą; nuo karščio jis buvo nusiėmęs kepurę su galionais ir šluostėsi pliktelėjusią galvą balta nosine. Pulkas fotografų puolė spragsėti jį aparatais, žurnalistų minia apibėrė klausimais. Jis nieko neatsakė - rankos mostu nuvijęs į šalį pranyko restorane.

Gatvėse žmonių buvo net tiršta - Maiklas su Klemenca vos stūmėsi į priekį. Klemenca nutarė, kad reikia grįžti namo ir laukti žinių. Pavakare vienas iš jo vyrų pranešė, kad Marija Lombardo atpažino, jog nužudytasis - jos sūnus.

Jie vakarieniavo kavinėje po atviru dangum. Kavinės radijas plyšojo pranešimus apie Giljano mirtį. Pasak jų, policija apsupusi namą, kuriame įtarė slapstantis Giljaną. Kai jis išėjo, jam buvo įsakyta pasiduoti, bet jis iškart ėmęs šaudyti. Pulkininko Lukos štabo viršininkas kapitonas Perencė per radiją davė interviu būriui žurnalistų. Jis pasakojo, kaip Giljanas pradėjęs bėgti, o jis, kapitonas Perencė, nusivijęs jį ir kieme prispaudęs prie sienos. Giljanas priešinęsis kaip užspeistas liūtas, bet jis, Perencė, atsakomąja ugnimi jį nukovęs. Visi restorano svečiai klausėsi, nė vienas nevalgė; padavėjai net neapsimetinėjo aptarnaują klientus - taip pat

ištempė ausis.

– Visa tai atrodo įtartinai. Šįvakar išvažiuosime.

Bet tą akimirką gatvę aplink kavinę užtvindė slaptosios policijos darbuotojai. Prie šaligatvio sustojo valdiškas automobilis ir iš jo išlipo inspektorius Velardis. Priėjęs prie jų stalelio, jis uždėjo ranką Maiklui ant peties.

– Tu areštuotas, - jis įsmeigė šaltas žydras akis į Klemencą. - Pasiimsime ir tave - gal atneši mums sėkmę.

Nedidelis patarimas. Šitą kavinę apsupo šimtas mano vyrų. Nekelkite triukšmo, nes nukeliausite į pragarą pas Giljaną.

Prie šaligatvio sustojo policijos furgonas. Slaptosios policijos darbuotojai apspito Maiklą su Klemenca, ir apieškoję sugrūdo į furgoną. Keli kavinėje valgę laikraščių fotografai pašoko ir nutaikė savo aparatus, bet policininkai kaipmat nustūmė juos atgal. Inspektorius stebėjo šią sceną šypsodamas su niūriu pasitenkinimu. *** Kitą dieną Turio Giljano tėvas iš savo namo Monteleprėje balkono kreipėsi į gatvėje susirinkusius žmones.

Pagal seną sicilietišką tradiciją jis paskelbė vendetą sūnaus išdavikams, pirmiausia - tam, kuris užmušė Turį.

Tas žmogus, - pareiškė jis, ne kapitonas Perencė, ne karabinierius. Jis ištarė Aspano Pišiotos pavardę.

28 skyrius Pastaruosius dvylika mėnesių Aspanas Pišiota juto, kaip jį graužia juodas išdavystės kirminas.

Aspanas visuomet buvo ištikimas. Nuo vaikystės jis susitaikė su Turio viršenybe ir jam nepavydėjo. Turis visuomet teigdavo, kad Aspanas yra toks pat būrio vadas kaip jis pats, o ne pavaldinys kaip Pasatempas, Teranova, Andolinis ir kapralas Silvestras. Bet Turio asmenybė buvo tokia stipri, kad bendras vadovavimas tapo mitu - iš tikrųjų būriui vadovavo Giljanas. Aspanas susitaikė su tuo be jokių išlygų.

Turis narsa pranoko visus kitus. Kaip partizaninio karo taktikas jis buvo neprilygstamas, nuo Garibaldžio laikų niekas nemokėjo taip pelnyti siciliečių meilės kaip jis. Turis buvo idealistas ir romantikas, be to, pasižymėjo plėšrūno klasta, kuria taip žavisi jo tautiečiai. Vis dėlto jis turėjo ir trūkumų - Aspanas juos matė ir stengėsi ištaisyti.

Kai Turis užsispyrė išdalyti ne mažiau kaip pusę būrio grobio vargšams, Aspanas jam tarė: – Privalai pasirinkti - turtingas ar mylimas. Manai, siciliečiai sukils ir stos po tavo vėliava į karą su Roma?

Jie niekados to nepadarys. Imdami iš tavęs pinigus jie tave mylės; slėps tave, kai tau reikės kur prisiglausti, niekados tavęs neišduos. Bet jie - ne revoliucionieriai.

Aspanas siūlė Turiui nesiklausyti dono Kročės ir krikščionių demokratų pataikavimų, pasisakė prieš komunistų ir socialistų organizacijų triuškinimą Sicilijoje. Kai Turis vylėsi gauti amnestiją iš krikščionių demokratų, Aspanas jam aiškino: – Jie niekados nedovanos tau bausmės, o donas Kročė niekuomet neleis tau įgyti galios. Mes turime vienintelę išeitį: galime už pinigus nusipirkti normalų gyvenimą arba vieną gražią dieną mirti kaip miršta banditai. Tokio galo bent jau aš nebijau.

Tačiau Turis jo neklausė; tai galop sukėlė Aspano apmaudą, ir jį ėmė graužti tas nepastebimas išdavystės kirminas.

Turis visuomet būdavo optimistas naivuolis, Aspanas - aiškiaregys. Pasirodžius pulkininkui Lukai su jo specialiosiomis pajėgomis, Aspanas suprato, kad galas neišvengiamas. Jie gali pasiekti šimtą pergalių, bet vos vienintelis pralaimėjimas, ir jie žus. Kaip legendoje apie Karolį Didįjį susivaidijo Rolandas ir Oliveris, taip susikivirčijo ir Giljanas su Pišiota, bet didvyriškasis Giljanas užsispyrė ir nenusileido. Pišiota jautėsi kaip Oliveris, be perstojo maldavęs Rolandą papūsti savo ragą.

O kuomet Turis pamilo Justiną ir ją vedė, Aspanas suvokė, kad jųdviejų išties laukia skirtingi likimai. Turis pabėgs į Ameriką, gyvens su žmona ir vaikais. Jam, Aspanui, teks amžinai slapstytis. Jo gyvenimas nebus ilgas - jį pribaigs kulka arba džiova. Toks likimas jam skirtas. Amerikoje jis niekad negalės gyventi.

Didžiausią nerimą Aspanui kėlė tai, kad Turis, apgaubtas jaunos merginos meilės ir švelnumo, pasidarė nuožmesnis kaip banditas. Jeigu anksčiau jis imdavo karabinierius į nelaisvę, dabar nužudydavo. Jis įvykdė Pasatempui mirties nuosprendį per savo medaus mėnesį. Jis nepasigailėjo nė vieno, įtariamo šnipinėjimu.

Aspaną apėmė siaubas: jis gali užsitraukti nemalonę žmogaus, kurį visus tuos metus mylėjo ir gynė. Jam buvo neramu, nes jeigu Turis būtų sužinojęs apie kai kuriuos pastarojo mėtojo poelgius, jį irgi, ko gera, būtų nubaudęs mirtimi. *** Pastaruosius trejus metus donas Kročė įdėmiai stebėjo Giljano ir Pišiotos santykius - tie žmonės vieninteliai kėlė grėsmę jo sumanymui sukurti savo imperiją, vieninteliai kliudė jam valdyti Siciliją. Iš pradžių jis manė galėsiąs paversti Giljaną su jo būriu „draugų“ ginkluotosiomis pajėgomis. Jis nusiuntė profesorių Adonį atsargiai iškamantinėti Giljaną. Per profesorių perduotas pasiūlymas buvo aiškus: Turis Giljanas bus didysis karys, donas Kročė - didysis politikas. Bet Giljanui tektų nusilenkti jo valiai, o tai daryti jis atsisakė. Jis turįs savo siekių - padėti vargšams, išvaduoti Siciliją, numesti nuo jos Romos jungą. Donas Kročė niekaip negalėjo to suprasti.

Tačiau 1943-1947 metais Giljano žvaigždė vis kilo, o dono dar laukė užduotis suvienyti „draugus“, kurie dar nebuvo atsigavę po to, kai fašistinė Musolinio vyriausybė gerokai praretino jų gretas. Taigi donas sumenkino Giljano galią prikalbinęs jį eiti išvien su krikščionių demokratų partija, o pats tuo tarpu iš naujo kūrė mafijos imperiją ir laukė tinkamos progos. Pirmasis jo smūgis - skerdynės prie Portela dela Džinestros, suverčiant kaltę Giljanui - buvo šedevras, bet jo laurais jis negalėjo pasinaudoti. Šis smūgis sugriovė visas Giljano viltis susilaukti amnestijos iš Romos valdžios ar paramos siekiant valdžios Sicilijoje. Be to, šis smūgis nenuplaunamai sutepė didvyrio ir Sicilijos vargšų gynėjo Giljano mantiją. O kai Giljanas nužudė šešis mafijos vadus, donui Kročei neliko kitos išeities. „Draugų draugai“ turėjo stoti į žūtbūtines kautynes su Giljano gauja.

Tuomet donas Kročė ėmė įdėmiai stebėti Pišiotą. Aspanas buvo gudrus, bet, būdamas dar ir jaunas, iki galo nesuvokė, kokia baimė ir blogis slypi geriausių žmonių širdyse. Be to, Pišiota nebuvo abejingas materialinėms šio pasaulio gėrybėms ir pagundoms. Giljanas niekino pinigus, o Pišiota be galo mėgo jų teikiamus malonumus. Giljanas neturėjo nė skatiko kišenėje, nors savo nusikaltimais uždirbo per milijardą lirų. Savąją grobio dalį jis išdalydavo vargšams ir savo šeimai padėdamas jai verstis.

Užtat donas Kročė pastebėjo, kad Pišiota vilki geriausių Palermo siuvėjų pasiūtais kostiumais, lankosi pas

brangiausias prostitutes ir kad Pišiotų šeima gyvena kur kas geriau negu Giljanų. Be to, donas Kročė sužinojo, jog Pišiota laiko pinigus Palermo bankuose išgalvotomis pavardėmis ir kad ėmėsi kitų atsargumo priemonių, kurių galėjo imtis tik gyvas likti norintis žmogus. Antai jis įsigijo asmens liudijimus trimis skirtingomis pavardėmis, įsitaisė namą Trapanyje. Donas Kročė žinojo, kad Pišiota visa tai slepia nuo Giljano. Taigi susidomėjęs, su pasitenkinimu donas Kročė laukė Pišiotos apsilankymo, kurio paprašė pats Pišiota žinodamas, kad dono namai jam visada atviri. Donas Kročė, be to, ėmėsi apdairių atsargumo priemonių: apsisupo ginkluotais sargybiniais, įspėjo pulkininką Luką ir inspektorių Velardį būti pasirengusiems pasitarimui, jeigu viskas gerai klostysis. Jeigu ne - jeigu jis bus apsirikęs dėl Pišiotos ar jeigu čia triguba Giljano apgaulė donui nužudyti, tuomet Aspano Pišiotos laukia kapas. *** Aspanas leidosi nuginkluojamas prieš pasimatydamas su donų Kroče. Baimės nejautė: vos prieš keletą dienų jis padarė donui didžiulę paslaugą - įspėjo apie Giljano sumanymą pulti viešbutį.

Juodu vieni sėdo prie stalo, kurį dono tarnai nukrovė valgiais ir vynu. Donas Kročė, nuoširdus senamadiškas šeimininkas, pats rūpinosi, kad svečio lėkštė ir taurė visą laiką būtų pilnos.

– Baigėsi geri laikai, - pasiskundė donas Kročė. - Dabar mudu turime elgtis labai atsakingai. Atėjo laikas padaryti sprendimą, nuo kurio pareis tavo ir mano gyvenimas. Tikiuosi, tu pasirengęs mane išklausyti.

– Nežinau, kokios bėdos jus kamuoja, - atsakė Pišota, - bet žinau turįs būti labai apdairus, jei noriu išgelbėti savo kailį.

– Tu nenori išvažiuoti iš Sicilijos? - pasiteiravo donas. - Galėtum išvykti į Ameriką kartu su Giljanu. Tiesa, vynas ten prastas, alyvuogių aliejus - grynas vanduo, už sunkius nusikaltimus sodina į elektros kėdę - jų valdžia nėra tokia rafinuota kaip mūsiškė, tau tektų elgtis ramiau. Bet gyventi ten neblogai.

Aspanas nusijuokė.

– Ką aš veikčiau Amerikoje? Verčiau išmėginsiu laimę čia. Giljanui išvykus, manęs taip smarkiai neieškos, o kalnai bekraščiai.

– Kaip tavo plaučiai - vis dar neduoda ramybės? - pasiteiravo donas. - Vaistų dar gauni?

– Gaunu. Tai nesudaro sunkumų. Ko gera, mano plaučiai niekad negaus progos mane pribaigti, - Aspanas šyptelėjo donui Kročei.

– Pasikalbėkime kaip sicilietis su siciliečiu, - rimtu balsu pasakė donas. - Nieko nuostabaus, kad vaikystėje ir vėliau, jauni būdami, mes mylime savo draugus, esame jiems dosnūs, atleidžiame jiems trūkumus. Kiekviena diena atneša vis ką nauja, nekantraudami, be baimės laukiame rytojaus. Pats pasaulis neatrodo toks pavojingas - tai geri laikai. Bet kai pasidarome vyresni ir gauname užsidirbti sau duoną, draugystę darosi sunkiau išsaugoti. Mes visuomet turime būti budrūs. Vyresnieji mumis nebesirūpina, mes nebepasitenkiname vaikiškais malonumais. Mumyse ima vešėti išdidumas: norime tapti didūs, galingi ar turtingi, ar bent jau apsisaugoti nuo nelaimių. Aš žinau, kaip tu myli Turį Giljaną, bet dabar privalai savęs paklausti, kokia tos meilės kaina? Ar po tiek metų ji tebedega, - o gal ji dega tik tavo atsiminimuose? - jis laukė Pišiotos atsakymo, bet šis tik žiūrėjo į jį akmeniniu veidu, niekuo nesiskiriančiu nuo Kamaratos kalnų uolų, ir tokiu pat blyškiu - besiklausant dono, jis mirtinai išbalo.

– Aš negaliu leisti Giljanui likti gyvam ar pasprukti, - toliau aiškino donas Kročė. - Jeigu ir toliau būsi jam

ištikimas, tu taip pat pasidarysi mano priešu - žinok. Giljanui išvykus, tu neliksi gyvas Sicilijoje, jeigu aš tavęs neglobosiu.

– Turio testamentas - saugiose rankose, pas jo draugus Amerikoje, - atsakė Pišiota. - Jeigu jį nužudysite, testamentas bus paskelbtas, ir vyriausybė kris. Naujoji vyriausybė, ko gera, privers jus nueiti nuo arenos ir ūkininkauti čia, Vilaboje, ar dar blogiau.

Donas sukikeno, paskui pratrūko kvatoti.

– Ar skaitei tą garsųjį testamentą? - paniekinamai paklausė jis.

– Taip, - suglumintas dono reakcijos atsakė Aspanas.

– O aš ne. Bet aš nusprendžiau elgtis, tarsi jo visai nebūtų.

– Jūs prašote mane išduoti Giljaną, - tarė Pišiota. - Kodėl manote, kad tai įmanoma?

Donas Kročė nusišypsojo.

– Tu įspėjai mane apie tai, kad jis puls mano viešbutį. Ar tai nebuvo draugiškas poelgis?

– Padariau tai dėl Giljano, o ne dėl jūsų, - paaiškino Aspanas. - Turis prarado nuovoką - planuoja jus nužudyti. O aš žinau, kad jeigu jūs žūsite, nė vienas iš mūsų nebeturės vilties išsigelbėti. „Draugų draugai“ nenusiramins, kol neišsiųs mūsų į aną pasaulį, testamentas jiems nė motais. Jis jau kadai galėjo išvykti iš šalies, bet vis delsia, vildamasis atkeršyti ir jus nudėti. Dabar atėjau čia tam, kad su jumis susitarčiau. Šiomis dienomis Giljanas išvyks iš Sicilijos, jis atsisakys vendetos jums. Netrukdykite jam išvykti.

Donas Kročė atsitraukė nuo lėkštės ir atsilošęs siurbtelėjo iš taurės vyno.

– Tu samprotauji nelyginant vaikas, - tarė jis. - Šita istorija baigiasi. Giljanas pernelyg pavojingas, kad galėtų likti gyvas. Bet aš negaliu jo nužudyti. Turiu gyventi Sicilijoje, tad jeigu noriu nuveikti tai, ką užsibrėžęs, negaliu užmušti jos didžiausio didvyrio: per daug žmonių jį myli, per daug jo pasekėjų stengsis atkeršyti už jo mirtį. Reikia organizuoti jo nužudymą taip, kad jį nudėtų karabinieriai. O tu vienintelis gali įvilioti Giljaną į pinkles, - mažumą patylėjęs, donas įtaigiai tarė: - Atėjo tavo pasaulio galas. Gali likti jame ir žūti po jo griuvėsiais, gali iš jo pasitraukti ir gyventi kitame.

– Net paties Kristaus globojamas aš ilgai negyvensiu, jei žmonės sužinos, kad išdaviau Giljaną, - atsakė Aspanas.

– Tau tereikia pasakyti, kur dabar su juo susitiksi. Niekas daugiau nežinos. Aš viską sutarsiu su pulkininku Luką ir inspektoriumi Velardžiu. Visu kitkuo jie pasirūpins, - donas nuščiuvo, bet tuoj pat pridūrė: Giljanas pasikeitė. Jis nebėra tavo vaikystės dienų bičiulis ir geriausias tavo draugas. Dabar jis rūpinasi savim - tad tu irgi turi šitaip elgtis. *** Taigi liepos penktosios vakarą keliaudamas į Kastelvetraną Aspanas jau buvo įsipareigojęs donui Kročei. Jis pasakė, kur susitinka su Giljanu, žinodamas, kad donas praneš tai pulkininkui Lukai ir inspektoriui Velardžiui. Aspanas nepasakė, kad juodu susitarę susitikti dėdės Pepino namuose, jis tik nurodė Kastelvetrano miestelį ir įspėjo veikti atsargiai: Giljanas instinktyviai užuodžiąs spąstus.

Bet kai Aspanas pasirodė dėdės Pepino namuose, senukas pasisveikino su juo kaip niekad šaltai. Aspanui dingtelėjo mintis, kad senis, ko gera, jį įtaria. Tikriausiai pastebėjo neįprastą karabinierių judėjimą miestelyje

ir niekad neapgaunantis sicilietiškas įžvalgumas jam atvėrė akis.

Aspaną persmelkė nerimastingas skausmas, o paskui dar ir nepakeliama mintis: kas, jeigu Turio motina sužinos, kad sūnų išdavė jos numylėtinis Aspanas? Kas, jeigu vieną dieną atsistojusi priešais jį spjaus į veidą ir išvadins išdaviku ir žudiku? Kadaise juodu raudojo apsikabinę, ir Aspanas pabučiavęs ją pažadėjo saugoti jos sūnų - išeina, tai buvo Judo bučinys... Jam dingtelėjo mintis užmušti senį ir pačiam nusižudyti.

– Jeigu ieškai Turio, tai jis buvo pasirodęs, bet vėl pranyko, - tarė dėdė Pepinas, pasigailėjęs Aspano, nes šis visas perbalęs gaudė orą. - Gal nori taurelę anyžinės?

Aspanas papurtė galvą ir pasisuko eiti.

– Saugokis, miestelyje pilna karabinierių, - įspėjo senukas.

Aspaną apėmė siaubas. Koks jis kvailys - nesuprato, kad Turis užuos spąstus. O kas, jeigu Turis dabar suuodė, kas išdavikas?

Aspanas pasileido tekinas, apsuko Kastelvetraną, o paskui laukų takeliais patraukė į atsarginę susitikimo vietą - Selino akropolį vaiduokliu virtusiame senoviniame Selinunto mieste. *** Vasaros nakties mėnesienoje spindėjo senovės graikų miesto griuvėsiai. Sėdėdamas jų apsuptyje ant yrančių šventyklos laiptų, Turis svajojo apie Ameriką.

Jį apėmė nepakeliamas liūdesys. Sudužo senosios svajonės. Jis su tokia viltimi žvelgė į savo ir Sicilijos ateitį, nė kiek neabejojo savo nemirtingumu. O kiek žmonių jį mylėjo! Neseniai jis buvo jiems palaima, o dabar jam atrodė, kad virto rykšte. Pats nesuprasdamas kodėl, Turis pasijuto visų apleistas. Bet Aspanas vis dar išvien su juo; ateis diena, kai juodu vėl atgaivins tuos senus siekius ir svajones. Šiaip ar taip, jie viską pradėjo tebūdami dviese.

Mėnuo pasislėpė ir senovės miestą apgaubė tamsa; jo griuvėsiai dabar panėšėjo į griaučius, išpaišytus juodoje nakties drobėje. Iš tamsos pasigirdo smulkių akmenukų ir žemės girgždesys, tad Turis vėl smuko tarp marmurinių kolonų nepaleisdamas kulkosvaidžio iš rankų. Iš debesų didingai išplaukė mėnulis, ir Turis išvydo plačioje griuvėsių užverstoje gatvėje, einančioje nuo akropolio, stovintį Aspaną.

Aspanas dairydamasis į šalis iš lėto pasuko žvirgždėtu taku šnabždėdamas „Turi, Turi!“ Pasislėpęs už šventyklos kolonų Turis palaukė, kol Aspanas praėjo pro šalį, o tuomet žengtelėjo jam iš paskos.

– Aspanai, aš vėl laimėjau, - tarė jis visai kaip vaikystėje, kai juodu žaisdavo slėpynių, ir nustebo, kai pusbrolis persigandęs žaibiškai atsisuko.

Turis atsisėdo ant viršutinio laiptelio, pasidėjęs šalia kulkosvaidį.

– Eikš, prisėsk valandžiukei, - paragino jis. - Tu tikriausiai esi išvargęs, o mes, ko gera, nebeturėsime progos vienu du pasišnekėti.

– Galėsime pasikalbėti Mazara dėl Valoje, - atsakė Aspanas. - Ten bus saugiau.

– Mes turime marias laiko, o jeigu nepailsėsi, vėl imsi spjaudytis kraujais. Nagi sėsk šalia manęs.

Turis pamatė Aspaną nusiimant nuo peties automatą ir nusprendė, kad šis ketina pasidėti jį šalia. Atsistojęs jis ištiesė ranką, norėdamas padėti Aspanui užlipti laipteliais, bet staiga suvokė, kad draugas nutaiko vamzdį į jį. Pirmąsyk per septynerius metus netikėtai užkluptas jis sustingo.

Aspanui susijaukė protas iš tos baimės, kad jeigu jie ims šnekučiuotis, Turis kai ko jo paklaus. Kaip antai: „Aspanai, kas mūsų būryje Judas?

Aspanai, kas įspėjo doną Kročę? Aspanai, kas atvedė karabinierius į Kastelvetraną? Aspanai, ko susitikai donų Kroče?“ Bet labiausiai jis bijojo, kad Turis pasakys: „Aspanai, tu mano brolis“. Ta mintis jam buvo nepakeliama, ir jis paspaudė gaiduką.

Pasipylusios kulkos nuplėšė Turiui ranką, išdraskė visą kūną. Pasibaisėjęs savo poelgiu Aspanas laukė, kada jis nukris, bet Turis pamažu ėmė leistis laiptais, nors iš žaizdų kliokė kraujas. Antgamtiškos baimės apimtas Aspanas apsigręžė ir pasileido bėgti. Per petį jis matė, kad Turis ėmė jį vytis, bet netrukus pargriuvo.

Tačiau mirštantis Turis vaizdavosi tebebėgąs. Sukrėstos jo smegenys susijaukė ir jam atrodė, kad jis prieš septynerius metus bėga su Aspanu kalnais, svaigdamas nuo įstabių gėlių kvapo, bėga pro senovės romėnų statytus rezervuarus, iš kurių trykšta skaidrus vanduo, pro šventuosius, užrakintus koplytėlėse, ir kad sušunka kaip tą vakarą: „Aspanai, aš tikiu!“ - tikiu savo laiminga lemtimi, nuoširdžia savo draugo meile. Gailestingoji mirtis neleido jam sužinoti apie išdavystę ir paskutinį pralaimėjimą - jis mirė svajodamas. *** Aspanas bėgo kiek kojos įkerta. Perbėgęs laukus atsidūrė Kastelvetrano plente, tuomet, savo specialaus leidimo padedamas, susirišo su pulkininku Luką ir inspektorium Velardžiu. Jie ir paleido gandą, esą Giljanas įkliuvęs į spąstus ir kapitonas Perencė jį nukovęs. *** 1950 metų liepos penktosios rytą Marija Lombardo pakirdo anksti. Ją pažadino beldimas į duris; atidaryti nuėjo vyras. Grįžęs į miegamąjį, jis pasakė turįs išvykti - ko gera, grįšiąs tik vakare. Pažvelgusi pro langą, pamatė jį lipant į dėdės Pepino asilu kinkytą vežimą išmargintais šonais ir ratais. Gal atėjo žinių apie Turį kad pabėgo į Ameriką, ar kad jį ištiko kokia nelaimė. Ji pajuto nerimą, peraugantį į baimę - per šiuos septynerius metus šis jausmas jai pasidarė gerai pažįstamas. Ji negalėjo rasti sau vietos, tad apkuopusi namus ir nuvaliusi valgiui daržoves pravėrė duris ir pažvelgė į gatvę.

Belos gatvėje nebuvo nė vieno kaimyno, nežaidė vaikai. Nemažai vyrų sėdėjo kalėjime, įtarti bendradarbiavimu su Giljano būriu. Moterys bijojo išleisti vaikus į gatvę. Belos gatvės pradžioje ir gale stovėjo karabinierių būriai, po miestelį patruliavo pėsti kareiviai su šautuvais ant pečių; ant stogų irgi buvo įsitaisę kareiviai. Prie namų stovėjo kariški džipai. Iš Belampo kareivinių pusės Belos gatvę buvo pertvėręs šarvuotis. Monteleprę buvo okupavusi pulkininko Lukos armija - du tūkstančiai kareivių, virtusių miesto gyventojų priešais, nes prievartavo jų moteris, gąsdino vaikus, sumušdavo tuos, kurių nesukišo į kalėjimus.

Visi šie kareiviai čia buvo tam, kad nužudytų jos sūnų. Bet jis išskrido į Ameriką, jis laisvas, o kai ateis metas, jinai su savo vyru atvyks pas jį. Jie gyvens laisvi, nejausdami baimės.

Grįžusi į kambarį Marija susirado užsiėmimą - išėjo į balkoną kiemo pusėje ir ėmė žiūrėti į kalnus. Tuos pačius, iš kurių Turis pro žiūronus stebėdavo šį namą. Marija Lombardo visuomet jausdavo, kad jis netoliese, bet dabar šio jausmo nepatyrė. Išgirdusi garsiai beldžiant į duris, Marija Lombardo sustingo iš siaubo, paskui pamažu prie jų nuėjo. Atidariusi pirmiausia išvydo Hektorą Adonį - tokio dar nebuvo jo mačiusi. Jis buvo nesiskutęs, išsitaršiusiais plaukais, nepasirišęs kaklaraiščio. Iš po švarko kyšojo susiglamžę marškiniai, jų apykaklė buvo purvina. Bet pirmiausia į akis krito tai, kad iš jo veido buvo pranykusi įprasta

ori mina - jis buvo aptrauktas neviltingo sielvarto. Profesorius pakėlė į ją akis, ir pamačius jose ašaras, Marijai Lombardo išsiveržė prislopintas klyksmas.

– Nereikia, Marija - maldauju, - įėjęs vidun prašė profesorius. Jam įkandin įžengė visai jaunas karabinierių karininkas. Marija Lombardo pažvelgė į gatvę. Priešais jos namus stovėjo trys juodi automobiliai su vairuotojais, vilkinčiais karabinierių uniformomis. Abipus laukujų durų stovėjo po būrelį ginkluotų vyrų.

Rausvaskruostis jaunasis leitenantas nusiėmė kepurę ir pasikišo po pažasčia.

– Jūs - Marija Lombardo Giljano? - paklausė jis oficialiu tonu. Jis kalbėjo šiaurietiška - Toskanos apylinkių - tartimi.

Marija Lombardo neviltingai iššvokštė „taip“ - burna buvo perdžiūvusi.

– Prašom vykti su manim į Kastelvetraną, - tarė karininkas. - Automobilis jau laukia. Šis jūsų draugas mus palydės, jeigu neprieštarausite.

Marija Lombardo išpūtė akis.

– Ko? - paklausė ji tvirtesniu balsu. - Aš ten niekad nesu buvusi ir nieko nepažįstu.

– Mes norime, kad jūs atpažintumėte ten vieną žmogų, - leitenanto balsas buvo švelnesnis, dvejojantis. Mes manome, kad tai jūsų sūnus.

– Tai ne mano sūnus - į Kastelvetraną jis niekad nevažiuoja, - priešinosi Marija Lombardo. - Jis negyvas?

– Taip, - atsakė karininkas.

Marija Lombardo išleido ilgą aimaną ir sukniubo ant kelių.

– Mano sūnus niekad nevažiuoja į Kastelvetraną, - pakartojo ji. Profesorius Adonis priėjęs uždėjo jai delną ant peties.

– Turite važiuoti, - kalbino jis. - Gal čia eilinė jo klasta - jau yra taip daręs.

– Ne, nevažiuosiu - nieku gyvu nevažiuosiu.

– O jūsų vyras namie? - paklausė leitenantas. - Galime vietoj jūsų paimti jį.

Marija Lombardo prisiminė, kaip ankstų rytą dėdė Pepinas pasikvietė vyrą ir kaip ją apėmė bloga nuojauta pamačius tą išdažytą vežimą.

– Palaukite, - tarė ji; nuėjusi į miegamąjį, persirengė juoda suknele, apsigaubė galvą skara.

Leitenantas atidarė jai duris, ir ji išėjo į gatvę, kur knibždėjo ginkluotų sargybinių. Marija Lombardo pažvelgė į Belos gatvės gale atsiveriančią aikštę ir ryškioje liepos saulėje aiškiai išvydo savo sūnų ir Aspaną, vedančius kergti savo asilą tą dieną prieš pat prailgusius septynerius metus, kai jos sūnui buvo lemta tapti žmogžudžiu, o paskui slapstytis kalnuose. Senutė apsiverkė. Leitenantas paėmė ją už rankos ir padėjo įlipti į vieną iš laukiančių juodų automobilių. Hektoras Adonis atsisėdo šalia. Automobilis pajudėjo pro tylinčių karabinierių būrelius, ir Marija Lombardo įsikniaubė profesoriui Adoniui į petį - ne todėl, kad slėptų ašaras.

Dabar ji mirtinai bijojo to, ką pamatys kelionei pasibaigus. *** Turio Giljano lavonas išgulėjo kieme tris valandas. Atrodė, kad jis kniūbsčias miega nerangia poza pasukęs galvą į kairę, sulenkęs vieną koją. Tačiau balti jo marškiniai buvo bemaž visi nusidažę raudonai, prie

sumaitotos rankos gulėjo kulkosvaidis. Aplink jau sukiojosi laikraščių fotografai ir žurnalistai iš Palermo bei Romos. „Life“ žurnalo reporteris fotografavo kapitoną Perencę; po jo nuotrauka vėliau buvo parašyta, jog tai žmogus, nukovęs garsųjį Giljaną. Nuotraukoje kapitonas Perencė atrodė geraširdis, liūdnas ir mažumą sutrikęs. Kepurę ant galvos jis buvo taip užsivožęs, kad veikiau panėšėjo į lipšnų krautuvininką, o ne policijos karininką.

Tačiau viso pasaulio laikraščiuose mirgėjo ne jo, o Turio Giljano nuotraukos. Jis gulėjo kraujo klane; ant ištiestos rankos buvo matyti žiedas su smaragdu, kurį atėmė iš hercogienės; buvo susijuosęs diržu su auksine sagtimi, kurioje buvo išgraviruoti erelis ir liūtas.

Prieš atvykstant Marijai Lombardo lavonas buvo nugabentas į miesto lavoninę ir paguldytas ant didžiulės marmurinės plokštės. Lavoninė buvo kapinėse, o jų teritoriją juosė aukšti juodi kiparisai. Mariją Lombardo atvedė čia ir pasodino ant akmeninio suolo - reikėjo sulaukti, kol pulkininkas su kapitonu baigs švęsti pergalę netoliese esančiame „Selino“ viešbutyje. Pamačiusi pulką žurnalistų, minią smalsuolių ir gausybę juos tramdančių karabinierių, Marija Lombardo apsipylė ašaromis. Profesorius stengėsi ją nuraminti.

Galop senutę nusivedė į lavoninę. Aplink ovalią plokštę sustoję pareigūnai ėmė ją klausinėti. Pakėlusi akis Marija Lombardo išvydo Turio veidą.

Dar niekad jis neatrodė toks jaunas. Jis buvo toks, kaip vaikystėje, kai per visą dieną su Aspanu nusivarę pareidavo namo. Veide nebuvo jokių žaizdų, tik purvo rėžis ant kaktos likęs, kai gulėjo kieme. Tikrovė ją išblaivė ir nuramino, ji ėmė atsakinėti į klausimus.

– Taip, čia mano sūnus Turis, jį aš pagimdžiau prieš dvidešimt septynerius metus. Taip, aš jį atpažįstu.

Pareigūnai dar kažką jai sakė, kišo pasirašyti popierius, bet jinai jų negirdėjo ir nematė. Kaip ir minios, kuri iš visų pusių veržėsi prie jos, šūkalojančių žurnalistų ir fotografų, kurie stengėsi prasibrovę pro karabinierius ją nufotografuoti.

Marija Lombardo pabučiavo sūnų į kaktą, panašią į baltą marmurą pilkomis gyslelėmis, į mėlstančias lūpas, ranką, kurią kulkos pavertė beforme mase.

– Ak, mano kūne, mano kraujau, - kuždėjo ji iš sielvarto aptemusiu protu, - kokia baisi mirtis tave ištiko!

Tuomet senutė prarado sąmonę; kai gydytojas suleido jai vaistus ir ją atgaivino, ji užsispyrė pamatyti kiemą, kuriame buvo aptiktas jos sūnaus lavonas. Čia ji atsiklaupusi pabučiavo kraujo dėmes, likusias žemėje.

Kai Mariją Lombardo parvežė namo į Monteleprę, vyras jos jau laukė. Tuomet ji ir sužinojo, kad sūnų nužudė jos numylėtinis Aspanas.

29 skyrius Maiklas Korleonė ir Piteris Klemenca suimti išsyk buvo nugabenti į Palermo kalėjimą. Iš čia jie kvotai buvo atvesti į inspektoriaus Velardžio kabinetą.

Be inspektoriaus, kabinete buvo šeši gerai ginkluoti karabinierių karininkai. Šaltai, bet mandagiai pasisveikinęs su suimtaisiais, Velardis pirma kreipėsi Į Klemencą: – Jūs esate Amerikos pilietis. Jūsų pase įrašyta, kad atvykote čionai aplankyti brolio, dono Domenikos

Klemencos iš Trapanio. Girdėjau, kad tai labai padorus žmogus. Labai gerbiamas žmogus, - paskutinę, įprastą frazę jis ištarė neslėpdamas sarkazmo. - Mes sutinkame jus su šituo Maiklu Korleone, ginkluotą šaunamaisiais ginklais mieste, kur vos prieš kelias valandas buvo nužudytas Turis Giljanas. Gal pageidautumėte pasiaiškinti?

– Aš medžiojau, - atsakė Klemenca, - mes ieškojome zuikių ir lapių. Rytą sustoję Kastelvetrane kavos atsigerti, pamatėme tą sąmyšį, tad nuėjome pasižiūrėti, kas nutiko.

– Amerikoje jūs medžiojate zuikius kulkosvaidžiais? - paklausė inspektorius Velardis, o paskui kreipėsi | Maiklą Korleonę: - Mudu su jumis jau esame susitikę, abu žinome, ką čia veikiate. Jūsų storulis draugas irgi tai žino. Bet padėtis pasikėtė nuo tų žavingų pietų su donų Kroče prieš keletą dienų. Giljanas negyvas. Jūs esate nusikaltimo bendrininkas - ketinote padėti jam pabėgti. Valdžia nebereikalauja su tokiomis padugnėmis kaip jūs elgtis kaip su žmonėmis. Tuoj bus surašyti jūsų prisipažinimai - siūlau juos pasirašyti.

Tuo metu kabinete pasirodė karabinierių karininkas; priėjęs prie inspektoriaus Velardžio, pakuždėjo kažką į ausį.

– Tegul įeina, - tarstelėjo inspektorius. Įėjo donas Kročė, apsirengęs, kaip pasirodė Maiklui, nė kiek ne geriau nei per tuos garsiuosius pietus; tas lyg iš raudonmedžio išskaptuotas veidas buvo toks pat bejausmis kaip ir tuokart. Atkrypavęs prie Maiklo, donas jį apkabino. Paspaudęs Klemencai ranką, nesisėsdamas atsigręžė į inspektorių Velardį ir netardamas nė žodžio pažvelgė jam tiesiai į akis. Masyvi figūra skleidė žvėrišką jėgą, veidas ir akys spinduliavo neapsakomą galią.

– Tuodu žmonės - mano draugai, - tarė jis. - Kas jums leidžia nepagarbiai su jais elgtis?

Balsas buvo bejausmis, be kruopelės pykčio. Jis tarsi leido suprasti reikalaująs atsakyti faktais, be jokių išvedžiojimų, bet podraug žinąs, kad jokiais faktais negalima pateisinti jų suėmimo.

– Jie stos prieš teismą, - gūžtelėjęs pečiais atsakė inspektorius, - ir jis išspręs šį klausimą.

Donas Kročė atsisėdo į krėslą, stovintį priešais Velardžio rašomąjį stalą, ir nusibraukė nosine prakaitą nuo kaktos.

– Iš pagarbos mūsų draugystei paskambinkite ministrui Trecai ir paklauskite jo nuomonės šiuo klausimu, donas kalbėjo tyliai, rodės, vėl nė kiek negrasindamas. - Jūs padarysite man paslaugą.

Inspektorius papurtė galvą. Žydrų jo akių žvilgsnis šįsyk nebuvo ledinis - jis liepsnojo neapykanta.

– Mes niekados nebuvome draugai, - atrėžė jis. - Aš vykdžiau įsakymus, kurie dabar, kai Giljanas negyvas, man nebeprivalomi. Tuodu vyrai stos prieš teismą. Jeigu turėčiau tokią galią, jūs stovėtumėte kartu su jais.

Tuo metu suskambo telefonas ant inspektoriaus stalo, bet jis nekėlė ragelio - laukė dono Kročės atsakymo.

– Atsiliepkite, - tarė donas, - čia tikriausiai ministras Treca.

Velardis iš lėto pakėlė ragelį nenuleisdamas akių nuo dono Kročės.

Kelias minutes pasiklausęs tarė: „Taip, jūsų ekscelencija“, - ir padėjo ragelį. Susmukęs į kėdę, jis kreipėsi į Maiklą ir Klemencą: – Esate laisvi. Galite eiti.

Donas Kročė atsistojo ir išginė juodu iš kambario lyg viščiukus iš kiemo, o paskui atsigręžė į inspektorių:

– Pastaruosius metus rodžiau jums visokeriopą pagarbą, nors čia, mano Sicilijoje, esate svetimšalis. Vis dėlto, mano draugų ir savo kolegų akivaizdoje jūs nepagarbiai su manim pasielgėte. Bet aš nesu kerštingas.

Tikiuosi, netrukus mudu galėsime kartu pavakarieniauti ir atnaujinti savo draugystę ir geriau suprasti vienas kitą.

Po penkių dienų Frederikas Velardis vidurdienį buvo nušautas centrinįame Palermo bulvare. *** Po dviejų dienų Maiklas jau buvo namie. Jam buvo ištaisytas šeimyninis pobūvis; iš Las Vego atskrido brolis Fredas, atėjo sesuo Konė su savo vyru Karlu, Klemenca ir Tomas Heigenas su žmonomis.

Išglėbesčiavę Maiklą, jie pasakė už į j tostą ir pagyrė, girdi, labai gražiai atrodąs. Niekas nekalbėjo apie jo tremties metus, niekas, rodės, nepastebėjo, kad vienas jo skruostas gruoblėtas, niekas neužsiminė apie Sonio mirtį. Tai buvo šeimyninės sutiktuvės, tarsi jis būtų grįžęs po mokslų universitete ar iš ilgų atostogų. Maiklą pasodino tėvui iš dešinės. Galop pavojus jam nebegrėsė.

Kitą rytą jis atsibudo vėlai; pirmąsyk nuo tada, kai pabėgo iš Amerikos, miegas buvo ramus. Motina jau buvo suruošusi pusryčius; kai Maiklas atsisėdo prie stalo, jinai jį pabučiavo; lig tol vos vieną kartą - kai jis grįžo iš karo - ji buvo parodžiusi šį meilės ženklą.

Papusryčiavęs jis nuėjo į biblioteką, kur jau laukė tėvas. Maiklas nustebo neišvydęs čia Tomo Heigeno ir suprato, kad donas nori pasikalbėti su juo akis į akį.

Iškilmingai pripylęs dvi taures anyžinio likerio donas Korleonė padavė vieną Maiklui.

– Už mudu - biznio partnerius, - tarė donas.

Maiklas pakėlė savo taurelę.

– Ačiū. Man daug ko reikia išmokti.

– Taip, - pritarė donas. - Bet mudu laiko turime į valias, o aš tam ir esu, kad tave mokyčiau.

– O tau neatrodo, kad pirma mums reikėtų išsiaiškinti tą Giljano istoriją? - paklausė Maiklas.

Donas sudribo ant kėdės ir nusišluostė nuo lūpų likerį.

– Taip, - ištarė, - liūdna istorija. Tikėjausi, kad jis pabėgs. Jo tėvai buvo geri mano draugai.

– Niekad gerai nesupratau, kas, po velnių, ten dedasi, niekad nesusigaudžiau, kas už ką eina, - skundėsi Maiklas. - Tu liepei man pasitikėti donų Kroče, bet Giljanas jo nekentė. Maniau, kad testamentui pakliuvus tau į rankas, Giljanas bus išgelbėtas, bet jie vis tiek jį nužudė. O dabar, kai mes paskelbsime testamentą visuose laikraščiuose, jie perpjaus vieni kitiems gerkles.

Tėvas šaltai į jį dėbtelėjo.

– Tai Sicilija, - paaiškino tėvas. - Ten visada vienos išdavystės viduje bręsta kita.

– Donas Kročė ir vyriausybė tikriausiai papirko Pišiotą, - spėjo Maiklas.

– Be abejo, - pritarė donas.

– Kuriems galams? - vis dar nesusigaudė Maiklas. - Mes turime testamentą, įrodantį, kad vyriausybė ėjo išvien su Giljanu. Kai laikraščiai išspausdins mūsų pateiktą medžiagą, Italijos vyriausybė žlugs. Aš tiesiog nesuprantu viso to prasmės.

– Testamentas liks paslėptas, - šyptelėjęs atsakė donas. - Mes nepaskelbsime jo laikraščiuose.

Praėjo visa minutė, kol Maiklas suvokė tėvo žodžių prasmę, ir pirmą kartą nejuokais ant jo supyko.

– Vadinasi, visą laiką mes dirbome donui Kročei? - išbalęs piktinosi jis. - Vadinasi, užuot padėjęs Giljanui, aš jį išdaviau? Ir apgavau jo tėvus? O tu išdavei savo draugus ir pražudei jų sūnų? Mulkinai mane, padarei iš manęs Judą? Dievulėliau! Tėtuši, Giljanas buvo geras vyras, Sicilijos varguoliai jį laikė tikru didvyriu. Mes turime paskelbti jo testamentą.

Išklausęs sūnų iki galo, donas atsistojo nuo kėdės ir priėjęs uždėjo delnus jam ant pečių.

– Paklausyk manęs, - tarė. - Viskas buvo parengta Giljano pabėgimui. Aš nesudariau su donų jokio Giljano išdavystės sandėrio. Lėktuvas laukė, Klemencai ir jo vyrams buvo įsakyta visokeriopai tau padėti. Bet Giljanas paskelbė jam vendetą ir užtruko, tikėdamasis ją įvykdyti. Jis galėjo pasirodyti pas tave keliom dienom anksčiau, bet pasiliko, norėdamas paskutinį kartą pamėginti nužudyti doną Kročę. Tai jį ir pražudė.

Maiklas nuėjęs nuo tėvo atsisėdo į oda apmuštą krėslą.

– Tu ne šiaip sau nenori skelbti jo testamento, - tarė jis. - Tu sudarei sandėrį.

– Taip, - patvirtino tėvas. - Atmink: kai tave sužeidė mina, aš supratau, kad aš su savo draugais neįstengsiu visiškai garantuoti tavo saugumo Sicilijoje. Tau grėsė nauji pasikėsinimai. Privalėjau padaryti viską, kad tu grįžtum namo gyvas ir sveikas, todėl sudariau sandėrį su donų Kroče. Jis globojo tave, o aš už tai pažadėjau prikalbinti Giljaną neskelbti savo testamento, kai jis paspruks į Ameriką.

Maiklas buvo sukrėstas. Jis prisiminė pats sakęs Pišiotai, kad testamentas Amerikoje, saugiose rankose, ir jį apėmė šleikštulys - tą akimirką jis nusprendė Giljano likimą.

– Turime jį paskelbti dėl jo tėvų, - tarė jis. - Ir Justinos. Ji sveika?

– Taip, - atsakė donas. - Mano žmonės ja rūpinasi. Praeis keli mėnesiai, kol ji susitaikys su tuo, kas nutiko, - patylėjęs jis pridūrė: - Ji labai protinga mergina, jai čia gerai klosis.

– Nepaskelbdami testamento mes išduosime jo tėvus.

– Ne, - nesutiko donas. - Per tuos metus, kuriuos praleidau čia, Amerikoje, aš šio bei to išmokau. Reikia elgtis išmintingai, derėtis. Kokia nauda būtų paskelbus šį testamentą? Galimas daiktas, Italijos vyriausybė žlugtų, bet gal ir ne. Ministras Treca netektų savo posto, bet nejaugi manai, kad jis būtų nubaustas?

– Jis yra narys vyriausybės, kuri žudė savo tėvynainius! - niršo Maiklas.

– Tikrai? - gūžtelėjo pečiais donas. - Bet leisk man aiškinti toliau. Ar paskelbdami testamentą padėtume Giljano tėvams, jo draugams? Valdžia imtų juos persekioti, sukištų į kalėjimus, neduotų jiems ramybės.

Donas Kročė įtrauktų juos į savo juoduosius sąrašus, o tai kur kas blogiau. Tegul jie senatvėje pagyvena ramiai. Aš susitarsiu su valdžia ir donų Kroče, kad juos globotų. Taigi jiems išeis į naudą, kad testamentas saugomas pas mane.

– Be to, jis gali mums vieną gražią dieną praversti Sicilijoje, - nusišaipė Maiklas.

– Ką gali žinoti, - vos pastebimai šyptelėjęs atsakė tėvas.

– Nežinau, man tai atrodo negarbinga, - ilgai mąstęs tyliai tarė Maiklas. - Giljanas buvo tikras didvyris, jau dabar apie jį sklinda legendos. Mes turim išsaugoti gražų jo atminimą. Kad jis nenueitų į užmarštį kaip nugalėtas.

Pirmąsyk donas išsidavė suirzęs. Prisipylęs dar vieną taurelę likerio, vienu mauku ją išlenkė.

– Tu norėjai mokytis, - dūrė jis pirštu į sūnų, - tad dabar paklausyk manęs. Pirmučiausia žmogaus pareiga išlikti gyvam. Paskui eina tai, ką visi vadina garbe. Mielai prisiimu tą, kaip tu kad vadini, negarbę. Aš taip pasielgiau gelbėdamas tau gyvybę, kaip tu kadaise prisiėmei negarbę gelbėdamas gyvybę man. Jeigu donas Kročė nebūtų tavęs globojęs, tu jokiu būdu nebūtum gyvas išvykęs iš Sicilijos. Tiek to. Nori būti didvyris kaip Giljanas? Legendinė asmenybė? Ir negyvas?

Aš myliu jį, nes jis - artimų mano draugų sūnus - bet nepavydžiu jam šlovės. Tu gyvas, o jis miręs. Niekad nepamiršk to, ir gyvenk ne taip, kad būtum didvyris, o taip, kad liktum gyvas. Ilgainiui didvyriai ima atrodyti kvailokai.

– Giljanas neturėjo iš ko rinktis, - atsidusęs tarė Maiklas.

– Mums labiau pasisekė, - atsakė donas. *** Tai buvo pirmoji iš tėvo gauta pamoka, ir Maiklas išmoko ją geriausiai. Ji persmelkė visą jo ateitį, ją prisiminęs jis darydavo baisius sprendimus, kurie anksčiau nebūtų atėję į galvą. Ją gavęs jis kitaip ėmė suprasti garbę ir liovėsi garbinęs didvyriškumą. Toji pamoka padėjo jam išlikti gyvam, bet podraug padarė jį nelaimingą. Mat kitaip negu tėvas, Maiklas pavydėjo Giljanui.

30 skyrius Giljano mirtis palaužė siciliečių dvasią. Jis buvo jų gynėjas, skydas, saugojęs juos nuo turtuolių ir didikų, „draugų draugų“ ir krikščionių demokratų vyriausybės Romoje. Giljanui žuvus, donas Kročė Malas pakišo Sicilijos salą, pasak priežodžio, po savo alyvuogių presu ir spaudė didžiausius turtus tiek iš turtuolių, tiek iš vargšų. Kai valdžia mėgindavo statyti užtvankas, kad galėtų aprūpinti salos gyventojus pigiu vandeniu, dono Kročės žmonės susprogdindavo statybinius mechanizmus. Juk jo žinioje buvo visi Sicilijos šaltiniai, tad užtvankos, tiekiančios pigų vandenį, jam būtų pridariusios nuostolių. Kai kilo pokarinis statybų bumas, donas Kročė, gaunantis žinias iš valdžios struktūrų ir mokantis įtaigiai derėtis, pigiai įsigydavo geriausius sklypus, o paskui gerokai brangiau parduodavo. Jis pats ėmė globoti visus Sicilijos verslininkus. Taigi negalėjai parduoti Palermo turguje nė vieno artišoko nesumokėjęs kelių čentezimų donui Kročei; turčius negalėjo nupirkti brangakmenių žmonai ar lenktyninio žirgo sūnui neapdraudęs šių pirkinių pas doną Kročę. Be to, jis ryžtingai atėmė visas kvailas viltis iš valstiečių, pageidavusių, kaip leido idiotiški Italijos parlamento priimti įstatymai, reikalauti nedirbamų princo Olorto dvaro žemių. Spaudžiami dono Kročės iš vienos, didikų - iš kitos, o Romos valdžios - iš trečios pusės, siciliečiai puolė į neviltį.

Per dvejus metus nuo Giljano mirties pusė milijono siciliečių, daugiausia - jaunų vyrų, išvyko iš šalies.

Nusigavę į Angliją jie tapo sodininkais, ledų gamintojais, restoranų padavėjais. Vokietijoje dirbo sunkius fizinius darbus, Šveicarijoje - žiūrėjo švaros ir gamino laikrodžius su gegutėmis. Atvykę į Prancūziją, jie įsitaisydavo indų plovėjais ir valytojais drabužių parduotuvėse. Nusidanginę į Braziliją, kirsdavo miškuose proskynas. Kai kurie išvyko į šaltus Skandinavijos kraštus. Na, o saujelę laimingųjų Klemenca užverbavo tarnauti Korleonių šeimai Jungtinėse Valstijose. Jiems visi labiausiai pavydėjo. Taigi Sicilija tapo senių, mažų

vaikų ir ekonominės vendetos paliktų našlių šalimi. Kaimeliai nebetiekė darbininkų dvarams, tad turtuoliai irgi vargo. Klestėjo vien donas Kročė.

Gasparas Pišiota, pramintas Aspanu, už savo nusikaltimus, įvykdytus banditavimo metais, buvo nuteistas iki gyvos galvos kalėti Učiardonės kalėjime, bet visiems buvo aišku, kad bus amnestuotas. Jis tik baiminosi, kad kalėjime jį kas nužudys. Nesulaukdamas amnestijos jis perdavė donui Kročei laišką, kuriame prigrasino atskleisti visus gaujos turėtus ryšius su Treca ir papasakoti, kaip naujasis premjeras, susimokęs su donų Kroče, išžudė savo šalies piliečius prie Portela dela Džinestros, jeigu tučtuojau nebus amnestuotas.

Kitą rytą po to, kai ministras Treca tapo Italijos premjeru, Aspanas prabudo aštuntą valandą. Didelė jo kamera buvo nustatyta gėlėmis ir didžiuliais siuvinėtais vaizdeliais, kuriuos jis sukūrė stumdamas laiką.

Dabar, kai dažnai prisimindavo, kaip augo kartu su Turiu Giljanu, kaip juodu mylėjo vienas kitą, žvilgantis išsiuvinėtų raštų šilkas jį ramindavo.

Aspanas išsivirė kavos ir ją išgėrė. Jis bijojo, kad jį nunuodys, tad ir kava, ir cukrus buvo atnešti artimųjų.

Kalėjimo maisto jis pirma duodavo paragauti papūgai, kurią laikė narvelyje. Ant lentynos, greta siuvinėjimo adatų ir audeklo rietimų, stovėjo didelis alyvuogių aliejaus stiklainis. Aspanas tikėjosi, kad išgertas jis veiks kaip priešnuodis ar jį pravimdys. Kitokio pasikėsinimo nebijojo - jis buvo pernelyg rūpestingai saugomas.

Prie durų buvo leidžiama prieiti tik jo pageidaujamiems lankytojams, iš kameros jam nebuvo galima išeiti.

Jis kantriai palaukė, kol papūga paragaus ir suvirškins maistą, o paskui gardžiai sukirto pusryčius. *** Išėjęs iš savo buto Palerme, Hektoras Adonis įlipo į tramvajų, važiuojantį Učiardonės kalėjimo link. Nors buvo ankstus vasario rytas, saulė jau kepino, tad jis gailėjosi apsivilkęs eilutę ir pasirišęs kaklaraištį. Vis dėlto jautė privaląs oficialiai apsirengti šitokia proga. Ranka užčiuopė viršutinės švarko kišenės apačioje saugiai gulintį svarbų lapelį.

Važiuojant per miestą profesorių lydėjo Giljano vėlė. Jis prisiminė matęs, kaip vieną rytą išlėkė į orą pilnas karabinierių tramvajus - tai buvo vienas iš Turio keršto aktų už tai, kad į kalėjimą, į kurį dabar važiavo profesorius, buvo uždaryti jo tėvai. Adoniui dingtelėjo mintis, kaip tas švelnaus būdo berniukas, kurį jis mokė klasikinės literatūros, galėjo įvykdyti šitokį baisų aktą. Sienos namų, pro kuriuos jis dabar važiavo, buvo uždažytos, bet vaizduotėje jis teberegėjo raudonais dažais išvedžiotus užrašus „TEGYVUOJA GILJANAS“, kurie taip dažnai pasirodydavo. Ką gi, sūnėnas gyveno neilgai. Bet visą laiką profesoriui nedavė ramybės mintis, kad Turį nužudė jo draugas nuo vaikystės dienų. Štai kodėl jis taip nudžiugo gavęs nurodymą perduoti raštelį, gulintį jo švarko kišenėje. Raštelį su išsamiais nurodymais atsiuntė jam donas Kročė.

Tramvajus sustojo priešais ilgą plytinį Učiardonės kalėjimo pastatą. Nuo gatvės jį skyrė akmeninė siena, kurios viršumi ėjo spygliuota viela. Prie vartų stovėjo sargybiniai, sieną saugojo gerai ginkluoti policininkai.

Hektoras Adonis parodė visus reikalingus dokumentus ir buvo įleistas į kalėjimo teritoriją; jam priskirtas sargybinis parodė kelią į kalėjimo vaistinę. Čia jį pasitiko vaistininkas Kutas, kuris po baltutėliu chalatu irgi vilkėjo elegantiška eilute ir ryšėjo kaklaraištį, tarsi kažkokios telepatijos paveiktas taip pat būtų nutaręs šitokia proga pasidabinti. Kutas nuoširdžiai pasisveikino su Hektoru Adoniu, ir jie atsisėdę ėmė laukti.

– Ar Aspanas reguliariai geria vaistus? - paklausė profesorius, mat Pišiota vis dar turėjo nuo džiovos gerti streptomiciną.

– O taip, - atsakė vaistininkas. - Jis nepaprastai rūpinasi savo sveikata - net metė rūkyti. Stebėdamas kalinius, pastebėjau keistą dalyką. Laisvėje jie nežiūri savo sveikatos: be saiko rūko, persigeria, nuo koto nusivaro besiduodami su moterimis. Neišsimiega, nesimankština. O kai priversti iki gyvenimo pabaigos pratupėti kalėjime, ima mankštintis, kratosi tabako, laikosi dietos ir šiaip visur jaučia saiką.

– Gal todėl, kad jų galimybės ribotos, - spėjo profesorius Adonis.

– Oi ne, - nesutiko Kutas. - Učiardonės kalėjime gali gauti visa, ko nori. Sargybiniai - skurdžiai, kaliniai turtuoliai, tad nenuostabu, jog pinigai iš vienų rankų pereina į kitas. Čia gali atsiduoti visoms nuodėmėms.

Adonis apsidairė po vaistinę: vaistais nukrautos lentynos, didelės ąžuolinės spintos su tvarsčiais ir medicinos instrumentais, nes vaistinė buvo podraug ir traumatologinis kalėjimo punktas. Vieno didžiulio kambario nišoje netgi stovėjo dvi tvarkingai paklotos lovos.

– Ar nesunku gauti jam vaistus? - pasiteiravo profesorius.

– Ne, mes pateikiame specialią paraišką, - atsakė Kutas. - Šįryt daviau jam naują buteliuką. Labai rūpestingai ir sandariai įpakuotą - amerikiečiai visada šitaip eksportuoja. Be galo brangūs vaistai. Stebiuosi, kad valdžia šitaip rūpinasi jo gyvybe.

Vyrai vienas kitam nusišypsojo. *** Aspanas savo kameroje pasiėmė rūpestingai užsandarintą streptomicino buteliuką ir jį atkimšo. Prisipylė į šaukštą reikiamą dozę ir ją nurijo. Tą sekundę, kol protas dar veikė, nusistebėjo vaistų kartumu, bet tuoj pat kūnas išlinko, atsilošė, ir jis pargriuvo ant grindų. Aspanas sukliko, ir sargybinis tekinas atlėkė prie kameros durų. Įveikdamas nepakeliamą visą kūną draskantį skausmą ir perštėjimą burnoje, Aspanas mėgino stotis.

Besvirduliuodamas prie stiklainio su alyvuogių aliejumi, kūnas vėl išsirietė lanku.

– Mane nunuodijo! Padėk man! Nagi padėk man! - sušuko jis sargybiniui.

Prieš vėl pargriūdamas, Aspanas spėjo pajusti baisų įtūžį, kad donas galų gale jį vis tiek pergudravo. *** Pišiotą nešantys sargybiniai įlėkė į vaistinę šaukdami, kad kalinys nunuodytas. Kutas liepė jiems paguldyti Pišiotą į lovą nišoje ir apžiūrėjęs paskubomis sutaisė vimdomųjų ir supylė juos Pišiotai į burną. Sargybiniams atrodė, jog jis daro viską, kad išgelbėtų kalinį. Profesorius vienintelis žinojo, kad silpnas vimdomųjų vaistų tirpalas nepadės mirštančiajam. Adonis išsitraukė iš kišenės popieriaus lapelį ir, paslėpęs delne, priėjo prie lovos. Apsimesdamas padedąs vaistininkui, jis nemačiomis žvelgdamas į gražų Aspano veidą įkišo lapelį jam į užantį. Veidas atrodė kupinas sielvarto, bet Adonis žinojo, kad šitaip jį iškreipė baisus skausmas, kurio nepakeldamas jis net apsikandžiojo savo siaurus ūselius. Mintyse profesorius sukalbėjo maldą už jo sielą ir jį apėmė baisus liūdesys. Jis prisiminė, kaip šis vyras su jo krikštasūniu kadaise susikibę rankomis vaikštinėjo po Sicilijos kalnus, deklamuodami eiles apie Rolandą ir Karolį Didįjį. *** Raštelis, kurį mirštančiajam į marškinius nemačiomis įkišo profesorius Adonis, buvo aptiktas tik bemaž po šešių valandų, bet laikraščiai, pranešantys apie Pišiotos mirtį, suspėjo apskelbti visai Sicilijai, kad jame buvo

parašyta: TAIP MIRŠTA VISI, IŠDAVĘ GILJANĄ.

31 skyrius Bent šiek tiek pinigų turintis sicilietis nelaidoja mylimų žmonių žemėje. Tai reikštų visišką pralaimėjimą, be to, Sicilijos žemė ir taip jau yra begalės pažeminimų kaltininkė. Štai kodėl Sicilijos kapinėse gausu nedidelių mauzoliejų iš akmens ir marmuro - kvadratinių statinių, vadinamų cortgregaziorti. Įėjimą į juos užtveria metalinių virbų varteliai. Karstai guldomi aukštais; vieną aukštą užpildžius jis užbetonuojamas, šeimos nariams lieka kiti.

Netrukus po Pišiotos mirties vieną gražų sekmadienį profesorius nusprendė apsilankyti Monteleprės kapinėse. Čia jis turėjo susitikti su donų Kroče, kad kartu pasimelstų prie Turio Giljano kapo. Jiems reikėjo dar ir pasikalbėti apie reikalus, tad tinkamesnės vietos už šią nebūtum radęs - kur dar šitaip gali pajusti savo menkystę, užmiršti patirtas skriaudas ar atverti paslaptis?

Ir argi galėjai rasti tinkamesnę vietą pagirti bičiulį gerai atlikus darbą? Donas Kročė privalėjo nudėti Pišiotą: jo liežuvis buvo per ilgas, atmintis pernelyg gera. Šiai užduočiai vadovauti jis pasirinko Hektorą Adonį. Prie lavono paliktas raštelis buvo itin subtilus paties dono sumanymas. Jis patiko Adoniui, negana to, šitaip politinė žmogžudystė buvo užmaskuota romantiško teisingumo akto skraiste.

Stovėdamas priešais kapinių vartus Adonis žiūrėjo, kaip vairuotojas ir asmens sargybiniai iškelia doną Kročę iš automobilio. Per pastaruosius dvylika mėnesių donas Kročė neapsakomai išstorėjo - rodės, jo kūnas plečiasi sulig jo galia.

Abu vyrai žengė pro vartus. Pakėlęs akis lenktame vartų viršuje Adonis perskaitė iš metalinių virbų išraitytą priminimą mirties dvelksmo nejaučiantiems gedėtojams: MES BUVOME TOKIE KAIP JŪS - JŪS BŪSITE TOKIE KAIP MES. Adonis šyptelėjo iš šio sardoniško iššūkio. Turis niekad nebūtų šitaip beširdiškai pasakęs, o štai Aspanas tikrai sušuktų šiuos žodžius iš savo kapo.

Adonis nebejautė karčios neapykantos Aspanui, kuri neapleido jo po Turio mirties: jis atsikeršijo. Dabar jis prisiminė, kaip pusbroliai vaikystėje kartu žaisdavo, kaip kartu ėmė banditauti.

Jie atsidūrė negyvėlių miestelio iš akmens ir marmuro statinių gilumoje. Donas Kročė ėjo žvirgžduotu taku prilaikomas asmens sargybinių ir pats juos prilaikydamas; vairuotojas nešė didžiulę puokštę gėlių, kurią padėjo prie vartelių mauzoliejaus, kuriame ilsėjosi Giljano palaikai. Donas Kročė nerangiai patvarkė gėles ir įsistebeilijo į nedidelę Giljano nuotrauką, priklijuotą prie akmeninio įėjimo. Asmens sargybiniai lipte prilipo prie to drimbos, kad šis neišgriūtų.

Donas Kročė išsitiesė.

– Jis buvo šaunus vaikinas, - tarė jis. - Mes visi mylėjome Turį Giljaną. Bet argi mes galėjome su juo sugyventi? Jis norėjo pakeisti pasaulį, apversti jį aukštyn kojomis. Jis mylėjo savo tėvynainius, bet ar kas nors nužudė daugiau jų negu jis? Jis tikėjo Dievą, bet pagrobė kardinolą.

Profesorius įdėmiai apžiūrėjo nuotrauką. Ji buvo daryta, kai Turiui tebuvo septyniolika, - tokio amžiaus žmonės Viduržemio jūros kraštuose gražiausi. Jo veidas buvo mielas, į jį žvelgdamas negalėjai jo nepamilti;

niekad nebūtum patikėjęs, kad jo paliepimu tūkstantis žmonių nugarmėjo į pragarą.

Ak, Sicilija, Sicilija, pamanė profesorius, geriausius savo žmones tu pražudai, paverti dulkėmis. Tavo žemė pagimdo vaikus, gražesnius už angelus, ir paverčia demonais. Blogis tavo dirvoje veši ne prasčiau negu bambukai ir opuntijos... Vis dėlto kodėl donas atėjo čia padėti gėlių ant Giljano kapo?

– O, - atsiduso donas, - kad turėčiau tokį sūnų kaip Turis Giljanas! Kokią imperiją jam palikčiau valdyti!

Sunku įsivaizduoti, kokios šlovės jis pasiektų...

Adonis nusišypsojo. Donas Kročė, be abejo, didis žmogus, bet jis nesuvokia istorijos raidos. Jis juk turi tūkstantį sūnų, kurie perims jo valdžią, paveldės jo klastą, apiplėšinės Siciliją, papirkinės Romą. O jis, Hektoras Adonis, nusipelnęs Palermo universiteto istorijos ir literatūros profesorius - vienas iš jų.

Profesorius ir donas Kročė pasisuko eiti. Priešais kapines išsirikiavę ilga vora laukė vežimai, iki paskutinio lopinėlio išdažyti siužetais, vaizduojančiais Turio Giljano ir Aspano Pišiotos žygius - hercogienės apiplėšimą, įspūdingą jų susidorojimą su mafijos vadeivomis - ir kaip Aspanas nužudo Turį. Adonis tarėsi žinąs ateitį: donas Kročė, kad ir kokią galią turėtų, bus užmirštas, o Turis Giljanas dar ilgai liks gyvas. Legendos, sklindančios apie Giljaną, vis labiau plis, dalis žmonių netikės, kad jis mirė - manys, jog jis vis dar klajoja po Kamaratos kalnus ir vieną dieną vėl pasirodęs išvaduos Siciliją iš ją kaustančių grandinių, iš skurdo, kuriame ji nugrimzdusi. Tūkstančiuose akmenuotų, dulkinų kaimelių vaikai, kurie dar tik gims, melsis už Giljano sielą, už jo prisikėlimą.

O įžvalgusis Aspanas Pišiota... - kas galėtų pasakyti, kad jis nesiklausydavo Hektoro Adonio pasakojamų legendų apie Karolį Didįjį, Rolandą ir Oliverį? Jis juk irgi pasirinko savitą kelią! Jeigu Pišiota būtų likęs ištikimas Giljanui, jį būtų pamiršę - legendose figūruotų vien Turis. Tačiau įvykdydamas savo baisųjį nusikaltimą, jis amžiams atsistojo šalia savo numylėtinio Turio.

Aspanas bus palaidotas tose pat kapinėse. Juodu su Turiu amžinai žvelgs į pamiltus kalnus, tuos pačius kalnus, kurie priglaudė Hanibalo dramblio kaulus, kurie kadaise aidėjo nuo saracėnų beviltiškai apsupto Rolando rago garsų. Turis Giljanas ir Aspanas Pišiota mirė jauni, bet jie gyvens - jei ne amžinai, tai bent jau tikrai ilgiau negu donas Kročė ar jis pats, profesorius Hektoras Adonis.

Abu vyrai, vienas - toks milžinas, kitas - toks nykštukas, - išėjo iš kapinių drauge. Žali terasose įrengtų sodų kaspinai juosė aplinkinius kalnus, spindėjo didingos baltos uolos, apsižergęs saulės spindulį jų link sklendė raudonas sicilietiškas vanagėlis.