Tarp kitu jo walton

Vilnius, 2014

Versta iš: Among others by Jo Walton Vertė: Ieva Albertavičienė Redagavo: Lina Navickaitė Skaitmeninę versiją parengė: Emilija Ferevičiūtė Supynes į medį kėlė: Vidmantas Nuolaida Išleido: manoknyga.lt, 2014 Copyright © 2010 by Jo Walton All rights reserved

Tai grožinės literatūros veikalas. Visi veikėjai, organizacijos ir įvykiai, aprašyti šiame romane, yra autorės vaizduotės vaisiai arba panaudoti fiktyviai.

Skirta viso pasaulio bibliotekoms ir bibliotekininkams, kurie diena iš dienos skolina žmonėms knygas.

Er' perrehnne.

– Ursula K. Le Gvin, „The Lathe of Heaven“ Kokį patarimą duotum sau pačiai, tik jaunesnei, ir kokio amžiaus?

Bet kokio amžiaus nuo 10-ies iki 25-erių: Viskas pagerės. Iš tikrųjų. Pasaulyje tikrai yra žmonių, kuriems tu patiksi ir kurie patiks tau.

– Farah Mendelsohn, „LiveJournal“, 2008 m. gegužės 23 d.

Ketvirtadienis, 1975 metų gegužės 1 d. „Phurnacite“ fabrikas Aberkumbojuje išnaikino visus medžius dviejų mylių spinduliu.

Išmatavome tai mylių skaitikliu. Fabrikas atrodė lyg atsivėrusios pragaro gelmės, juodos su šmėkšančiais liepsnų kaminais, atsispindinčiais tamsiame tvenkinyje, pražudžiusiame visus paukščius bei gyvulius, mėginusius iš jo atsigerti. Kvapą išvis sunku apibūdinti. Važiuodami pro šalį, mes visada iki pat galo užsukdavome automobilio langus ir stengdavomės sulaikyti kvėpavimą, bet senelis sakydavo, kad niekas negali išbūti taip ilgai nekvėpavęs, ir jis buvo teisus. Toje smarvėje buvo sieros, o tai, kaip visi žinojo, pragaro chemikalas, ir kitų, dar blogesnių kvapų: įkaitusių metalų be pavadinimo bei supuvusių kiaušinių dvoko.

Mes su seserimi vadinome tą vietovę Mordoru ir niekada anksčiau ten nesilankėme vienos. Mums buvo dešimt metų. Nors jau didelės, vos išlipusios iš autobuso ir pažvelgusios į tą pusę, susiėmėme už rankų.

Pamažu temo ir, mums artėjant prie fabriko, jis atrodė dar juodesnis ir baisesnis nei anksčiau. Švytėjo šeši kaminai; iš keturių virto kenksmingi dūmai.

– Be abejonės, tai Priešo išradimas, – sumurmėjau aš.

Mora nenorėjo žaisti.

– Tikrai manai, kad pavyks?

– Elfai tuo nė kiek neabejojo, – atsakiau kaip įmanydama tvirčiau.

– Žinau, bet kartais abejoju, ar jie gerai pažįsta mūsų realų pasaulį.

– Jų pasaulis irgi tikras, – tvirtinau aš. – Tik šiek tiek kitaip. Kitu kampu.

– Taip. – Ji vis dar buvo įsmeigusi akis į fabriką, kuris mums artėjant darėsi vis didesnis ir klaikesnis. – Bet vis tiek nežinau, kiek jie supranta apie kasdienio pasaulio „kampą“. O visa tai akivaizdžiai priklauso šiam pasauliui. Medžiai negyvi. Kelių mylių atstumu čia nėra nė vieno elfo.

– Todėl ir esame čia, – tariau.

Mes priėjome prie vielinės tvoros – trijų padrikų vielų, kurių tik viršutinė buvo spygliuota.

Lentelėje ant jos parašyta: „Pašaliniams įeiti draudžiama. Saugokitės sarginių šunų.“ Vartai buvo toli, visai kitoje pusėje, ir jų iš čia nesimatė.

– Ar čia yra šunų? – paklausė ji. Mora bijojo šunų, ir jie tai jautė. Draugiški šuneliai, kurie žaisdavo su manimi, ją pamatę būtinai pašiaušdavo sprando gaurus. Mama sakydavo, kad žmonės galėtų naudoti šį metodą mums atskirti. Gal ir būtų pavykę, bet, kaip jai būdinga, ši minti buvo siaubingai piktavališka bei šiek tiek pamišėliškai nepraktiška.

– Ne, – atsakiau.

– Iš kur žinai?

– Jei dabar sugrįžtume, viską sugadintume. Juk tiek daug stengėmės ir taip toli nuėjome. Be to, tai žygdarbis, ir mes negalime visko mesti vien todėl, kad bijai šunų. Nežinau, ką mums pasakytų elfai.

Pagalvok, kiek visokių sunkumų į tokį žygį išsiruošę žmonės turi įveikti. – Žinojau, kad tai nepadės.

Kalbėdama prisimerkusi žiūrėjau į tirštėjančias sutemas. Ji tvirčiau suspaudė mano delną. – Be to, šunys yra gyvūnai. Net ir dresuoti šunys pamėgintų atsigerti vandens ir nustiptų. Jei čia iš tikrųjų būtų šunų, šalia to tvenkinio matytume bent keletą jų lavonų, o aš nematau nė vieno. Jie meluoja.

Paeiliui laikydamos pakeltą vielą, mes persiropštėme pro tvorą. Ramus tvenkinio paviršius atrodė it senas nenublizgintas alavinis indas, kuriame kaminų liepsnos atsispindėjo kaip neištikimi, dvejojantys ir besiblaškantys dryželiai. Žėrėjo šviesos, ten dirbo vakarinės pamainos darbininkai. Čia nebuvo jokios augmenijos, net nudžiūvusių medžių. Po kojomis girgždėjo žarijos; šlakas ir

nuodegos kėsinosi išsukti mums kulkšnis. Be mūsų, regis, nebuvo jokios kitos gyvasties. Kitoje pusėje ant kalvos it žvaigždės spindintys namų langai atrodė absurdiškai tolimi ir nepasiekiami. Ten gyveno viena mūsų klasės draugė. Kartą buvome pas ją vakarėlyje ir net viduje jutome tą kvapą. Jos tėtis dirbo fabrike. Įdomu, ar jis dabar dirba?

Balos pakrašty stabtelėjome. Ji buvo visiškai rami, ne taip, kaip natūralus vandens telkinys, kuriame vis kas nors suvirpėdavo. Iš kišenės išžvejojau stebuklingą gėlelę.

– Turi savo?

– Ji truputį susitrynė, – atsakė ji, išsitraukdama savąją. Pažvelgiau į gėles. Manoji taip pat buvo šiek tiek aptraiškyta. Dar niekada tai, ką darėme, neatrodė taip vaikiška ir kvaila, kaip tada, kai stovėjome vidury nuniokotos žemės prie negyvo vandens klano, rankose laikydamos sutraiškytus progailius, kurie, pasak elfų, turėjo sunaikinti gamyklą.

Nesugalvojau nieko tinkamo, ką būtų galima pasakyti.

– Na, un, dai, tri! – tariau, ir su skaičiumi „trys“ mes numetėme gėles tolyn į švininį klaną, kuriame jos, nesukėlusios nė vienos bangelės, pranyko. Visiškai nieko nenutiko. Tada tolumoje sulojo šuo, Mora apsigręžė ir nubėgo, o aš nukūriau paskui ją.

– Nieko nenutiko, – pasakė ji, kai grįžome į kelią tą patį atstumą įveikusios per ketvirtį laiko, kurio mums prireikė nueiti iki fabriko.

– O ko tikėjaisi? – paklausiau.

– Kad „Phurnacite“ sugrius ir taps šventa vieta, – atsakė ji dalykišku tonu. – Na, arba tai, arba entai1.

Visai nepagalvojau apie entus ir ėmiau nepaprastai gailėtis, kad jie čia neišdygo.

– Maniau, kad gėlės ištirps, į šalis nuvilnys bangelės ir viskas sutrupės iki griuvėsių. O tada, mums stebint, čia sugužės ir viską užgoš medžiai ir gebenės, bala pavirs tikru vandeniu, atskridę paukščiai jį gers, elfai susirinks, padėkos mums ir čia įkurs savo rūmus.

– Bet nieko panašaus neįvyko, – atsidususi pasakė ji. – Rytoj turėsime jiems pasakyti, kad mums nepavyko. Eime. Lauksime autobuso ar eisime pėsčiomis?

Ir vis dėlto pavyko. Kitą dieną Aberdero laikraštyje „Lyderis“ pasirodė straipsnis su antrašte: „Phurnacite“ fabrikas uždaromas: prarasta tūkstančiai darbo vietų.“

1Vaikštantys medžiai Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“.

Šią istorijos dalį pasakoju pirmiausia, nes ji trumpa, glausta ir suprantama, o visa kita nėra taip paprasta.

Laikykite tai memuarais. Manykite, jog tai tokie prisiminimai, kurie vėliau, visų siaubui, diskredituojami, nes juos rašęs žmogus melavo ir pasirodė esąs kito gymio, lyties, klasės bei tikėjimo, nei privertė visus manyti. Mano problema priešinga. Aš nuolat turiu stengtis neatrodyti labai normali. Pramanai – puiku! Jie leidžia atrinkti ir supaprastinti. Nesitikėkite gražios bei lengvos istorijos, tačiau pasakojama ir apie elfus, taigi galite tai laikyti pasaka. Šiaip ar taip, jūs ja nepatikėsite.

Labai asmeniška.

Tai NE žodynėlis!

Et haec, olim, meminisse iuvabit!

– Vergilijus, „Eneida“

Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 5 d.

– Ir kaip tau bus puiku, – kalbėjo jos, – gyventi kaime. Ypač atvykus iš tokios, na, sakykim, pramoninės paskirties vietovės. Mokykla vidury laukų, bus karvių, žolės ir daug gryno oro.

Jos nori manimi atsikratyti. Todėl ir siunčia į internatinę mokyklą, šitaip galės ir toliau apsimetinėti, jog aš apskritai niekada neegzistavau. Jos nežiūrėjo tiesiai į mane, vis kažkur pro šalį ar šnairomis. Aš buvau tokia giminaitė, kokios jos nenorėtų turėti, tačiau paprasčiausiai nebūta kito pasirinkimo. Jis gal ir žiūrėjo į mane, nežinau. Aš pati negalėjau žiūrėti tiesiai į jį. Vis žvilgčiojau skersomis, mėgindama gerai apžiūrėti – jo barzdą, plaukų spalvą. O jis ar žiūrėjo į mane? Negalėčiau pasakyti.

Jos buvo trys, vyresnės jo seserys. Buvau mačiusi jų nuotrauką, tik daug jaunesnių, jų veidai atrodė visiškai vienodi. Visos vilkėjo pamergių drabužiais, o tetulė Tegė šalia jų atrodė įdegusi it šokoladas. Mano mama taip pat buvo toje nuotraukoje – su baisia rausva vestuvine suknele. Rausva, nes buvo gruodis, o mes gimėme kitą birželį, ir jai dėl to turėjo būti šiek tiek gėda. Bet jo nuotraukoje nebuvo. Ji nuplėšė jį. Nuplėšė, iškirpo, sudegino iš visų vestuvinių nuotraukų po to, kai jis pabėgo.

Aš nesu mačiusi nė vienos jo nuotraukos. L. M. Montgomeri knygoje „Džeinė iš Žibintų kalvos“ mergaitė, kurios tėvai buvo išsiskyrę, atpažino tėvo nuotrauką laikraštyje net pati to nežinodama. Tai perskaičiusios, mes apžiūrėjome keletą nuotraukų, bet nieko panašaus nenutiko. Atvirai kalbant, nedaug apie jį galvodavome.

Net ir stovėdama jo namuose aš beveik negalėjau patikėti, kad jis tikras, jis ir trys jo valdingos įseserės, liepusios kreiptis „Teta“. „Ne tetule, – sakė jos. – Tetulė – per daug kasdieniškas žodis.“ Todėl ir vadinau jas tetomis. Jų vardai yra Antėja, Dorotė ir Frederika – žinau tai, kaip žinau ir daugelį kitų dalykų, nors kai kurie iš jų nėra tiesa. Negaliu tikėti viskuo, ką pasakojo mama, nebent tai būtų patikrinta. Vis dėlto kai kurių dalykų knygose nepatikrinsi. Šiaip ar taip, visai nesvarbu, jog žinau jų vardus, nes visai negaliu jų atskirti. Todėl ir vadinu ne teta tokiu ir tokiu vardu, o tiesiog Teta. Jos vadina mane Morvena, labai oficialiai.

– Arlingherstas yra viena geriausių šalyje mergaičių mokyklų, – pareiškė viena jų.

– Mes visos joje mokėmės, – pridūrė kita.

– Smagiai ten leidome laiką, – užbaigė trečia. Regis, tai vienas iš jų įpročių – papildyti viena kitos šnekas.

Aš tiesiog stovėjau ten, priešais šaltą židinį, žiūrėdama iš po kirpčiukų ir remdamasi į savo lazdelę. Tai buvo dar vienas dalykas, kurio jos nenorėjo matyti. Kai pirmą kartą išlipau iš automobilio, vienos jų veide pamačiau gailestį. Nekenčiu to. Būčiau norėjusi atsisėsti, bet nedrįsau to sakyti. Dabar stovėti galiu daug geriau. Nesvarbu, ką sako daktarai, aš pasveiksiu. Kartais taip noriu bėgti, kad visą kūną pradeda skaudėti nuo šio troškimo, ir skauda daug labiau nei koją.

Norėdama prasiblaškyti nusisukau ir pažvelgiau į židinį. Jis buvo marmurinis, labai puošnus, matėsi varinių beržo šakelių kompozicija. Visur buvo labai švaru, bet ne itin patogu.

– Taigi nupirksime tau uniformą dabar pat, šiandien, Šrousberyje, o rytoj nuvešime tave ten, – pareiškė jos.

Rytoj. Jos iš tikrųjų laukia nesulaukia, kada atsikratys manęs, bjaurios mano valų tarmės, šlubavimo ir – svarbiausia – nepatogaus mano egzistavimo. Aš taip pat nenoriu čia būti. Bėda ta, kad daugiau neturiu kur būti. Jie neleidžia gyventi vienam, kol nesueina šešiolika metų; sužinojau tai Namuose. Be to, jis yra mano tėvas, net jei anksčiau niekada nebuvau jo mačiusi. Tam tikra prasme šios moterys iš tikrųjų yra mano tetos. Todėl jaučiuosi dar vienišesnė ir toliau nuo namų nei bet kada

anksčiau. Ilgiuosi tikrosios savo šeimos, taip mane apvylusios.

Likusią dienos dalį apsipirkinėjome su visomis trimis tetomis, bet be jo. Nežinau, džiaugiausi dėl to ar liūdėjau. Arlinghersto uniformą reikėjo pirkti specialioje parduotuvėje, panašiai kaip pradinės mokyklos uniformą. Mes labai didžiavomės, kai išlaikėme baigiamąjį pradinės mokyklos egzaminą.

Jie sakė, kad esame Slėnio grietinėlė. Dabar nieko nebeliko, ir jos verčia mane važiuoti į tą snobišką internatinę mokyklą su keistais reikalavimais. Viena teta turėjo visą sąrašą reikalingų daiktų, ir mes viską nusipirkome. Jos leido pinigus nė kiek nedvejodamos. Dėl manęs vienos jų tiek daug dar niekada nebuvo išleista. Gaila, kad viskas taip siaubinga. Dauguma šių daiktų yra specialūs žaidimų rinkiniai. Aš nesakiau, kad artimiausiu metu jų nenaudosiu, o gal ir niekada. Neleidžiu sau taip galvoti. Visą vaikystę mes bėgiojome. Laimėdavome varžybas. Dažniausiai per mokyklos varžybas lenktyniaudavome viena su kita, palikusios visus kitus toli už nugarų. Senelis kalbėdavo apie olimpines žaidynes: iš tikrųjų tik svajodavo, bet vis tiek apie tai užsimindavo. „Olimpiadoje dar niekada nebėgo dvynės“, – sakydavo jis.

Kilo šiokių tokių problemų su batais. Aš leidau joms pirkti žolės riedulio, bėgimo batelius, sportinius batus guminiais padais sporto salei, nes galbūt galėsiu juos nešioti, o gal ir ne. Tačiau kai priėjome prie kasdienių, su uniforma dėvimų batų, turėjau jas sustabdyti.

– Aš turiu specialų batą, – pasakiau nežiūrėdama į jas. – Su specialiu padeliu. Tokius gamina ortopedijos centruose. Negaliu jų paprasčiausiai nusipirkti.

Pardavėja patvirtino, kad čia tokių nenusipirksi. Ji parodė mokyklinį batą. Jis buvo bjaurus ir nelabai kuo skyrėsi nuo gremėzdiškų manųjų.

– Negalėtum vaikščioti su tokiais? – paklausė viena iš tetų.

Paėmiau mokyklinį batą ir apžiūrėjau.

– Ne, – atsakiau, apvertusi padu į viršų. – Pažiūrėkit, čia kulnas. – To negalėjai užginčyti, mokykla tikriausiai manė, kad batus su tokiais kulnais norės nešioti visos save gerbiančios paauglės.

Pradėjusios kudakuoti apie batus, mane ir specialų mano bato padelį, jos tikrai nenorėjo visiškai manęs pažeminti Turėjau sau tai priminti stovėdama ten suakmenėjusi, su vos matoma skaudžia šypsenėle veide. Tetos norėjo paklausti, kas negerai mano kojai, bet aš mečiau įžūlų žvilgsnį, ir jos nedrįso. Pastebėjusi tai, šiek tiek pralinksmėjau. Jos nusprendė batų nepirkti ir pasakė, kad mokykla turės tai suprasti.

– Taip, juk jie nėra kokie nors raudoni ir prašmatnūs, – pasakiau.

Tai buvo klaida, nes jos visos įbedė akis į mano batus. O jie skirti luošiams. Galėjau rinktis iš vieno neįgaliesiems skirtų moteriškų batų modelio, rudos arba juodos spalvos. Išsirinkau juodus.

Mano lazdelė medinė. Anksčiau ji priklausė seneliui; jis vis dar gyvas ir yra ligoninėje, stengiasi pasveikti. Jei jis pasveiks, galbūt galėsiu grįžti namo. Atsižvelgus į viską, nelabai tikėtina, bet tai vienintelė man likusi viltis. Aš turiu medinį raktų žiedą, prikabintą prie megztinio užtrauktuko. Tai medžio griežinėlis su žieve iš Pembrukšyro. Jau seniai jį turiu. Paliečiau jį ir pamačiau, jog jos žiūri į mane. Žinojau, ką jos matė: juokingą, mažą, dygią, luošą paauglę su gabalėliu aptrinto medžio. Tačiau tikėjosi matyti du švytinčius, savimi pasitikinčius vaikus. Aš žinau, kas nutiko, o jos – ne, ir niekada to nesuprastų.

– Jūs tikros anglės, – tariau.

Jos nusišypsojo. Ten, iš kur aš kilusi, „saes“ yra įžeidimas, bjaurus peštynių žodis, blogiausias, kokiu tik galima ką nors pavadinti. Jis reiškia „anglas“. Dabar aš ir esu Anglijoje.

Mes pietavome prie stalo, kuris nebūtų per mažas net šešiolikai žmonių. Man buvo nerangiai paruošta penkta vieta. Viskas suderinta, padėkliukai, servetėlės ir lėkštės. Visiškai kitaip nei namuose. Maistas, kaip ir tikėjausi, buvo klaikus – kieta mėsa, pavandenijusios bulvės ir kažkokios

žalios ieties pavidalo ir žolės skonio daržovės. Visą gyvenimą žmonės man pasakojo, kad anglų maistas bjaurus, ir jie iš tikrųjų buvo teisūs. Jos pasakojo apie internatines mokyklas, kuriose mokėsi.

Viską apie jas žinau. Ne veltui skaičiau apie „Greyfriars“ ir „Malory Towers“ 1, be to, perskaičiau visus Andželos Brezl2 raštus.

Po pietų jis pakvietė mane užeiti į darbo kambarį. Tetos neatrodė labai patenkintos, bet nieko nesakė. Nustebau pamačiusi jo darbo kambarį, nes ten buvo daugybė knygų. Sprendžiant pagal visą likusią namo dalį, tikėjausi čia pamatyti švarius senus oda aptrauktus Dikenso, Trolopo ir Hardžio (močiutei patiko Hardis) knygų rinkinius, tačiau lentynos buvo kimšte prikimštos knygų minkštais viršeliais, didžioji dalis jų buvo mokslinė fantastika. Pirmą kartą iš tikrųjų atsipalaidavau šiame name, būdama šalia jo, nes jei čia tiek knygų, galbūt viskas nėra taip jau blogai.

Kambaryje buvo ir daugiau daiktų – kėdės, židinys, gėrimų padėklas, patefonas, – bet aš nekreipiau dėmesio į tai, tik greitai, kiek tik leido mano nerangumas, priėjau prie lentynos su moksline fantastika. Čia buvo krūva Polo Andersono knygų, kurių dar nebuvau skaičiusi. Virš A raidės buvo įkištos Anės Makefri3 „Drakono klajonės“, o tai, regis, buvo „Veiro paieškos“ tęsinys, kurį skaičiau antologijoje. Žemiau radau neskaitytą Džono Brunerio4 knygą. Dar geriau – dvi, ne, tris neskaitytas jo knygas. Pajutau, kaip svaigsta galva.

Vasarą praleidau beveik be knygų, tik su tomis keliomis, kurias pasiėmiau bėgdama nuo mamos, – tris „Žiedų valdovo“ tomus minkštais viršeliais, žinoma, Ursulos Le Gvin „Dvylika ketvirčių vėjo“5 antrą tomą, kurį visada laikysiu visų laikų geriausia vienos rašytojos trumpų apsakymų kolekcija, ir Džono Boido „Paskutinį erdvėlaivį iš Žemės“6, kurį jau buvau įpusėjusi ir kuris nevisiškai pateisino mano lūkesčius, kad imčiau dar kartą skaityti. Buvau skaičiusi, nors ir nepasiėmiau su savimi, Juditos Ker „Kai Hitleris pavogė rožinį triušiuką“7 ir kiekvieną kartą, pažvelgusi į Boidą, nenorom palygindavau save su Ana, pasiėmusia su savimi naują žaislą vietoj mylimo rožinio triušiuko, kai jie bėgo nuo Trečiojo Reicho.

– Ar galiu... – prasižiojau.

– Gali skolintis kokių tik nori knygų, tik saugok jas ir po to sugrąžink, – atsakė jis. Čiupau Andersono, Makefri ir Brunerio knygas. – Ką pasiėmei? – paklausė jis. Atsigręžusi parodžiau jam.

Mes abu žiūrėjome į knygas, ne vienas į kitą.

– Ar skaitei pirmą jos knygą? – pasidomėjo jis, tapšnodamas Makefri viršelį.

– Buvau pasiėmusi iš bibliotekos, – atsakiau. Buvau perskaičiusi visą Aberdero bibliotekos mokslinės ir maginės fantastikos kolekciją nuo Andersono „Jaunesniojo leitenanto Flandrio“ 8 iki Rodžerio Zelaznio „Šviesos ir tamsos padarų“9 – keista knyga, apie kurią dar nesu susidariusi aiškios nuomonės.

– Ar skaitei ką nors iš Delanio? – Jis įsipylė sau viskio ir siurbtelėjo. Kvapas buvo keistas, bjaurus.

Papurčiau galvą. Jis padavė man „Ace Double“10 – viena jo dalis buvo Samuelio R. Delanio „Imperijos žvaigždė“11. Apverčiau knygą, norėdama sužinoti, kas kitoje pusėje, bet jis nekantriai purkštelėjo, ir aš akimirką iš tikrųjų į jį pažiūrėjau.

– Kita dalis – grynas šlamštas, – paniekinamai drėbė jis, neįtikėtinai stipriai užgesindamas cigaretę. – O Kurtą Vonegutą?

Buvau perskaičiusi visus iki šiol parašytus Kurto Voneguto Jaunesniojo darbus. Kai kurias skaičiau stovėdama „Lears“ knygų parduotuvėje Kardife. „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri,

arba Perlai kiaulėms“ buvo labai keista, tačiau „Katės lopšys“ yra viena geriausių mano skaitytų knygų.

– O taip, – tariau.

– Kurias iš jo knygų skaitei?

– Visas, – pasitikėdama savimi atsakiau.

– Ir „Katės lopšį“?

– „Čempionų pusryčius“, „Sveiki atvykę į beždžionyną“... – pradėjau berti pavadinimus. Jis šypsojosi. Atrodė patenkintas. Skaitymas man buvo paguoda ir beveik žalingas įprotis, tačiau niekas iki šiol tuo nesidžiaugė.

– O „Titano sirenas“? – paklausė jis man pritrūkus kvapo.

Papurčiau galvą.

– Tokios dar negirdėjau.

Padėjęs gėrimą jis pasilenkė, beveik nežiūrėdamas į lentynas ištraukė knygą ir pridėjo prie mano krūvos.

– O Zeną Henderson?

– „Piligrimystė“12, – atsakiau vienu iškvėpimu. Šioje knygoje, regis, surašytos mano mintys. Man ji be galo patinka. Niekas kitas, ką pažinojau, nebuvo jos skaitęs. Knygą perskaičiau ne pasiėmusi iš bibliotekos, ją turėjo mano mama, amerikietišką leidimą su viršelyje pramušta skyle. Nemanau, kad ją yra išleidę britai. Henderson nebuvo bibliotekos kataloguose. Aš pirmą kartą supratau, kad jei jis yra mano tėvas, o taip juk ir yra, tada seniai, labai seniai jis ją pažinojo. Ir vedė ją. Jis turėjo „Piligrimystės“ tęsinį ir du rinkinius. Paėmiau viską nelabai juo pasitikėdama. Viena ranka vos galėjau išlaikyti visas knygas. Susidėjau jas į krepšį, kaip visada kabantį man ant peties.

– Manau, dabar eisiu į lovą ir paskaitysiu, – sumurmėjau.

Jis šyptelėjo. Šypsena buvo graži, ne tokia kaip mūsų. Man visą gyvenimą kartojo, kad aš į jį panaši, bet nematau jokių to įrodymų. Jei jis Lozorius Longas, o mes – Laza ir Lora13, turėčiau jį kažkaip atpažinti. Mes niekada nebuvome panašios į ką nors iš mūsų šeimos, tačiau kitų panašumų su juo, išskyrus akis ir plaukų spalvą, taip pat nepastebiu. Bet tai nesvarbu. Aš turiu knygų, naujų knygų – viską galėsiu ištverti, jei tik turėsiu knygų.

1„Greyfriars“ – pramanyta anglų valstybinė mokykla, apie kurią Čarlzas Hamiltonas parašė daugybę istorijų. „Malory Towers“ – pramanyta internatinė mokykla Kornvalyje, apie kurią rašė britų vaikiškų knygų autorė Enida Blyton ( čia ir kitur – vert. past.).

2Angela Brazil – viena pirmųjų britų autorių, rašiusi „šiuolaikinių mokinių istorijas“ apie internatines mokyklas.

3Anne McCaffrey – pirmoji mokslinės fantastikos rašytoja (1926-2011), laimėjusi „Hugo“ ir „Nebulos“ apdovanojimus.

4John Brunner – britų mokslinės fantastikos rašytojas (1934-1995), už savo kūrybą pelnęs ne vieną apdovanojimą.

5The Wind‘s Twelve Quarters“ – Ursulos Le Gvin septyniolikos apsakymų rinkinys.

6John Boyd „The Last Starship from Earth“ – mokslinės fantastikos kūrinys, lyginamas su Dž. Orvelo „1984“.

7Judith Kerr „When Hitler Stole Pink Rabbit“ – vaikams skirtas romanas, nagrinėjantis nacistinį rėžimą Vokietijoje.

8„Ensign Flandry“ – klasikinė rašytojo, laimėjusio 7 „Hugo“ premijas, mokslinės fantastikos istorija.

9Roger Zelazny „Creatures of Light and Darkness“ – mokslinės fantastikos kūrinys, nagrinėjantis dieviškų galinčių turinčių būtybių egzistavimą keliuose pasauliuose.

10„Ace Books“ – mokslinės ir maginės fantastikos leidykla, leidusi dviejų romanų vienoje knygoje rinkinius „Ace Double“.

11Samuel R. Delany „Empire Star“ – 1966 m. mokslinės fantastikos apsakymas apie skirtingą to paties įvykio supratimą kelių individų akimis.

12Zenna Henderson „Pilgrimage“ – 1961 m. išleista knyga, laikoma vienu reikšmingiausių mokslinės fantastikos kūrinių.

13Lozorius Longas yra Roberto A. Heinleino knygos veikėjas. Lapis Lazuli ir Lorelei Ly – identiškos dvynės, klonuotos iš Lozoriaus Longo.

Ketvirtadienis, 1979 metų rugsėjo 6 d. Į mokyklą mane vežė tėvas. Ant galinės sėdynės gulėjo dailus lagaminas, kurio anksčiau nebuvau mačiusi ir kuriame, kaip patikino viena iš tetų, gulėjo gražiai išlyginta uniforma. Čia taip pat buvo ir odinė kuprinė, kurioje, kaip ji sakė, buvo visi reikmenys mokyklai. Nė vienas iš jų nebuvo bent kiek apsitrynęs, todėl manau, kad jie naujutėlaičiai. Tikriausiai kainavo krūvą pinigų. Mano pačios krepšyje buvo tie patys daiktai, su kuriais pabėgau iš namų, ir dar pasiskolintos knygos. Aš jį stipriai laikiau rankose, neleidau paimti iš manęs ir padėti prie likusio bagažo. Linktelėjau joms, nes liežuvis atrodė kaip prišalęs prie gomurio. Keista, bet prie šitų žmonių negalėčiau nei pravirkti, nei parodyti kitų stiprių jausmų. Tai ne mano šeima. Jos visai nepanašios į mūsiškius. Tai nuskambėjo kaip pirmosios eilėraščio eilutės, ir man ėmė knietėti kuo greičiau jas užsirašyti į užrašų knygelę.

Nerangiai įlipau į automobilį. Skaudėjo. Viduje bent jau buvo vietos ištiesti kojai. Priekinės sėdynės daug geresnės už galines, tą pastebėjau jau anksčiau. Šiaip ne taip sugebėjau pasakyti joms „Ačiū“ ir „Sudie“. Tetos iš eilės pabučiavo mane į skruostą.

Vairuodamas tėvas nežiūrėjo į mane, o tai reiškė, kad aš galėjau šnairomis dirsčioti į jį. Jis daug rūkė, vieną cigaretę prisidegdamas nuo kitos nuorūkos, visai kaip ji. Atsidariau langą, kad įkvėpčiau gryno oro. Vis dar nemanau, kad jis nors kiek į mus panašus. Ir ne tik dėl barzdos. Ėmiau galvoti, ką apie jį būtų pasakiusi Mora, bet greitai nuvijau šią mintį šalin. Po kurio laiko, pūsdamas dūmą, jis tarstelėjo: – Užrašiau tave kaip Markovą.

Tai jo pavardė. Danielius Markova. Visada tai žinojau. Tokia pavardė įrašyta mano gimimo liudijime. Jis buvo vedęs mano mamą. Tokia buvo ir jos pavardė. Bet aš taip niekada nesivadinau.

Mūsų giminės pavardė yra Felpsai, tokia pavarde lankiau mokyklą. Felps kažką reiškia, bent jau Aberdere, tai reiškia mano senelius, mano šeimą. Ponia Markova reiškia tą pamišėlę, mano motiną.

Arlingherste tai nereikš nieko.

– Morvena Markova – truputėlį sudėtinga ištarti, – pasakiau po gan ilgos pauzės.

Jis nusijuokė.

– Tą patį sakiau, kai gimei. Morvena ir Morgana.

– Ji sakė, kad tai tu išrinkai vardus, – sumurmėjau, pro atvirą langą žiūrėdama į pro šalį lekiantį lygių apsodintų laukų marginį. Kai kur matėsi tik ražiena, kitur žemė jau buvo suarta.

– Taip ir buvo, – atsiliepė jis. – Ji turėjo daugybę sąrašų ir privertė iš jų išsirinkti. Visi vardai buvo ilgi ir labai jau velsietiški. Sakiau, kad juos bus sunku ištarti, o ji atsakė, kad žmonės juos greitai sutrumpins. Taip ir buvo?

– Taip, – tariau, vis dar žiūrėdama pro langą. – Mo, Mora. Arba Mori. – Kai tapsiu garsia poete, vadinsiuosi Mori Felps. Ir dabar knygose užsirašau šį vardą. Ekslibrisas „Mori Felps“. Ką Mori Felps turi bendra su Morvena Markova ir kas gi jai nutiks naujoje mokykloje? „Kažkada iš to pasijuoksiu“, – pasakiau sau. Juoksiuosi kartu su tokiais protingais, išsilavinusiais žmonėmis, kokių dabar net negaliu deramai įsivaizduoti.

– O tavo sesę jie vadindavo Moge?

Iki šiol jis manęs nieko neklausė apie ją. Papurčiau galvą, bet paskui supratau, kad jis vairuoja ir nežiūri į mane.

– Ne, – ištariau. – Mo arba Mora. Mus abi taip vadindavo.

– Bet kaip jie jus atskirdavo? – Jis ir toliau nežiūrėjo į mane, prisidegė kitą cigaretę.

– Neatskirdavo, – šyptelėjau sau.

– Tu neprieštarauji mokykloje vadintis Markova?

– Man nesvarbu. Šiaip ar taip, tu už ją moki, – atsakiau.

Jis pasuko galvą ir akimirką žiūrėjo į mane, po to vėl nusuko akis į kelią.

– Už ją moka mano seserys, – pareiškė jis. – Aš visai neturiu pinigų, nebent tik tiek, kiek jos man duoda. Ar žinai, kokia mūsų šeimos situacija?

O ką čia žinoti? Aš nieko apie jį nežinojau, išskyrus faktą, kad jis anglas (dėl to žaidimų aikštelėje amžinai tekdavo su visais peštis), ir tai, kad jis vedė mano mamą būdamas devyniolikos, o po dviejų metų pabėgo, kai ji ligoninėje gimdė kitą vaikelį, mirusį nuo šoko.

– Ne, – burbtelėjau.

– Mano mama ištekėjo už vyro, vardu Čarlzas Bartelbis. Jis buvo gan pasiturintis. Jie susilaukė trijų dukterų. Tada prasidėjo karas. 1940 metais jis išvyko kariauti į Prancūziją, buvo paimtas į nelaisvę ir uždarytas į karo belaisvių stovyklą. Mama paliko mano tris seseris močiutei Bartelbi Senajame dvare, name, iš kurio ką tik išvažiavome. Norėdama padėti kariaujantiesiems, ji pradėjo dirbti Karališkųjų oro pajėgų valgykloje. Ten sutiko ir pamilo lenkų vyresnįjį leitenantą, vardu Samuelis Markova. Jis buvo žydas. Aš gimiau 1944 metų kovą. Tų pačių metų rugsėjį Bartelbis buvo išlaisvintas ir sugrįžo į Angliją, kur abu su mama išsiskyrė. Ji ištekėjo už mano tėvo, kuris buvo ką tik sužinojęs, jog Lenkijoje išžudyta visa jo šeima.

Jis taip pat turėjo žmoną ir vaikų? Nė kiek tuo neabejojau. Lenkų žydas! Aš turiu lenkų kraujo. Ir žydų kraujo? Apie judaizmą žinau tik iš „Himno Leibovičiui“ 1 ir „Vidinės mirties“ 2. Na, ir šiek tiek iš Biblijos.

– Mano mama turėjo truputėlį savų pinigų, bet nedaug. Po karo tėvas paliko Karališkųjų oro pajėgų tarnybą ir pradėjo dirbti Aironbridžo fabrike. Bartelbis pinigus ir namą paliko mano seserims.

Mama žuvo avarijoje, kai man buvo trylika. Mano seserys, tada jau suaugusios, atvyko į laidotuves.

Antėja pasisiūlė sumokėti už mano mokslus ir tėvas sutiko. Nuo tada jos mane remia. Kaip žinai, vedžiau dar studijuodamas universitete.

– Kas nutiko Bartelbiui? – paklausiau. Jis turėjo būti ne senesnis už mano senelį.

– Jis nusišovė, kai dukroms suėjo dvidešimt vieneri, – atsakė jis tonu, leidžiančiu suprasti, jog pokalbis šia tema baigtas.

– Kuo tu... užsiimi? – pasidomėjau.

– Jos disponuoja pinigais, o aš valdau dvarą. – Jis išmetė cigaretės nuorūką į jau pilnutėlę peleninę. – Jos moka man atlyginimą ir aš gyvenu name. Labai primena karalienės Viktorijos laikus.

– Gyveni ten nuo tada, kai pabėgai?

– Taip.

– Bet jos sakėsi nežinančios, kur tu. Mano senelis atvažiavo čionai, sukorė tokį kelią, kad su jomis pasikalbėtų, – aš pasipiktinau.

– Jos melavo. – Jis nežiūrėjo į mane. – Labai pyksti, kad pabėgau?

– Aš taip pat nuo jos pabėgau, – tariau. Nors tai ir neatsakė į klausimą, bet atrodė pakankama.

– Žinojau, kad jumis pasirūpins jūsų seneliai, – pasakė jis.

– Jie ir rūpinosi, – tarstelėjau. – Neprivalėjai dėl to nerimauti.

– Ak! Tik tada supratau, kad vien mano buvimas automobilyje jam buvo didžiulis priekaištas, ir pasijutau kalta. Pirma, esu tik aš viena, nors jis paliko dvi. Antra, aš luoša. Ir trečia – apskritai čia esu. Aš pabėgau, turėjau prašyti jo pagalbos, – blogiausia, kad pagalbos turėjau prašyti per socialinę tarnybą. Be abejonės, jam neteko daug stengtis dėl mūsų. Tiesą sakant, mano buvimas čia, šią

akimirką, aiškiai įrodė jam, koks netikęs tėvas buvo. Bet tai tiesa. Nepaisant mano motinos, pabėgti ir palikti mažus vaikus nėra labai priimtinas dalykas. Iš tiesų, teoriškai, palikti kūdikius su ja buvo ypatingai ir nepaprastai neatsakingas poelgis. Bet ir aš pati nuo jos pabėgau.

– Geriau nė negalėjau užaugti, – pareiškiau. Mano seneliai. Slėniai. Namai. – Tikrai. Jie mus labai mylėjo. Geresnės vaikystės nė negalėčiau įsivaizduoti.

– Nusivešiu tave supažindinti su savo tėvu, galbūt per vidurio semestro atostogas. – Jis įjungė posūkį ir mes pasukome tarp dviejų mirštančių guobų į žvyro keliuką, ėmusį girgždėti po automobilio ratais. Tai buvo Arlingherstas. Atvykome.

Pirmas įvykis mokykloje buvo kova dėl chemijos. Tai didelis, įspūdingas Viktorijos laikų pastatas, stovintis jam priklausančiame žemės sklype. Tačiau jis kvepėjo tikra mokykla – kreida, virtais kopūstais, dezinfekcinėmis priemonėmis ir prakaitu. Mokyklos direktorė buvo mandagiai oficiali. Ji neleido mano tėvui rūkyti ir jis šiek tiek sutriko. Kėdės buvo pernelyg žemos, aš sunkiai pakilau iš savosios. Bet viskas būtų buvę nesvarbu, jei ne tvarkaraštis, kurį ji man įteikė. Pirma, kiekvieną dieną trys valandos skiriamos žaidimams. Antra, menai ir religinis lavinimas – privalomi.

Trečia, galėjau rinktis arba chemiją, arba prancūzų bei lotynų kalbas, arba biologiją. Visi kiti pasirinkimai buvo labai paprasti, pavyzdžiui, fizika arba ekonomika, istorija arba muzika.

Robertas Hainlainas romane „Imk kosmonauto kostiumą ir keliauk“3 sako, kad vieninteliai dalykai, kurių verta mokytis, yra istorija, kalbos ir gamtos mokslai. Tiesą sakant, jis prideda ir matematiką, bet sąžiningai sakau – mano smegenyse kažkodėl nėra matematinės dalies. Visą matematiką gavo Mora. Jei jau tai paminėjau, dar pasakysiu, kad mes buvome labai panašios: arba suprasdavome akimirksniu, arba galėjai mėginti grąžtu įgręžti mums į galvas, vis tiek nieko nesuprasdavome.

– Kaip tu gali perprasti Būlio algebrą, jei vis dar nesupranti dalybos algoritmo sąvokos? – kartą manęs paklausė vilties netekusi matematikos mokytoja.

Veno diagramos man yra lengvos, o dalyba vis dar kelia sunkumų. Tačiau daugiausia problemų kelia žmonės, be jokios priežasties darantys nesuvokiamus dalykus. Buvau linkusi nukrypti nuo aritmetikos svarstydama, kodėl žmonėms turi rūpėti, kokiu metu prasilenkė traukiniai (šnipai), kodėl jie tampa tokie smulkmeniški, mėgindami prie stalo susodinti svečius (neseniai išsiskyrusią porą), arba – tai man nesuvokiama ir iki šiol – kodėl bando prileisti vandens į vonią be kištuko.

Istorija, kalbos ir gamtos mokslai man nekelia jokių sunkumų. Jei gamtos moksluose prireikia matematikos, tai visiškai suprantama, be to, leidžiama naudotis skaičiuotuvu.

– Noriu mokytis ir lotynų kalbos, ir biologijos, taip pat prancūzų kalbos ir chemijos, – pasakiau, pakėlusi akis nuo tvarkaraščio. – Bet man nereikia menų ir religinio lavinimo, taigi galima nesunkiai pakeisti laikus.

Direktorė dėl to pakėlė vėją, nes tvarkaraščiai čia akivaizdžiai kažkokie šventi. Jos kalbų pernelyg nesiklausiau.

– Šioje mokykloje mokosi daugiau nei penki šimtai mergaičių, nejaugi siūlai sukelti joms visoms nepatogumų tam, kad pritaikyčiau pamokų tvarkaraštį tau?

Mano tėvas, neabejotinai taip pat skaitęs Hainlainą, mane palaikė. Bet kuriuo atveju, Hainlainu pasitikiu labiau negu mokyklos direktore. Galiausiai pasiekėme kompromisą: atsisakysiu biologijos, jei gausiu likusius tris dalykus, kuriuos galėčiau lankyti su kitomis klasėmis. Taigi chemijos turėsiu mokytis su kita klase, bet nė kiek dėl to nesijaudinu. Tai man atrodė šiokia tokia pergalė, todėl sutikau būti nuvesta į būsimą savo bendrabutį ir supažindinta su jo valdytoja bei „naujomis draugėmis“.

Atsisveikindamas tėvas pabučiavo mane į skruostą. Mačiau, kaip jis išėjo pro priekines duris ir tą pačią akimirką, vos atsidūręs atvirame ore, prisidegė cigaretę.

1Walter M. Miller „A Canticle for Leibowitz“ – klasikinė mokslinės fantastikos istorija, pasakojanti apie bandymus atkurti civilizaciją po branduolinio karo.

2Robert Silverberg „Dying Inside“ – romanas, išsiskiriantis gausybe aliuzijų į kitų autorių darbus ir veikalus.

3Robert Heinlein „Have Spacesuit, Will Travel“ – paaugliams skirtas mokslinės fantastikos kūrinys.

Penktadienis, 1979 metų rugsėjo 7 d.

Pasirodo, jos tik juokavo dėl kaimiškos vietovės.

Na, iš dalies tai buvo tiesa. Arlingherstas stovi vienišas savo sporto aikštynuose, apsuptas dirbamosios žemės. Dvidešimties mylių spinduliu nėra nė colio laisvos, niekieno nenaudojamos žemės. Čia ganosi karvės, kvaili, bjaurūs padarai, juodai baltos kaip žaislinės, o ne žalos kaip tikros karvės, kokių buvau mačiusi atostogų metu. (Sveikos, žalosios karvutės! Su jomis nepasikalbėsi.) Jos malasi po laukus, kol ateina metas būti pamelžtoms. Tada viena eile linguoja į sodybos kiemą.

Supratau tai šią popietę – kad šios karvės kvailos, – kai jie leido man pasivaikščioti po apylinkes.

Lėtabūdės. Žinojau šį žodį ir anksčiau, bet iki šiol nesuvokiau, kokia taikli tiesioginė jo prasmė.

Aš kilusi iš Velso slėnių. Jie ne šiaip sau vadinami slėniais. Tai siauri, statūs, ledynų išgraužti kloniai, kurių dugne ne tiek ir daug lygios, plokščios žemės. Tokių slėnių Velse apstu. Daugelyje jų stovi bažnyčia bei keli ūkiai, visame slėnyje gyvena galbūt tūkstantis žmonių. Tiek juose gali išgyventi ir prasimaitinti. Mūsų Kanono slėnyje, kaip ir gretimuose, buvo daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Jie visi gyvena Viktorijos laikų stiliaus namuose su terasomis, pakibusiuose lyg vynuogės kalvų šlaituose, sulipusiuose eilėmis vienas prie kito taip arti, jog vos užtenka vietos skalbiniams padžiauti. Ir namai, ir žmonės susigrūdę kaip didmiestyje, dar blogiau nei didmiestyje, tik kad tai ne didmiestis. Tačiau toliau nuo šių namų eilių viešpatauja laukinė gamta. Net ir būdamas tarp namų, galėdavai pakelti akis į kalnus. „Pakeliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba“1, – tai psalmė, man visada atrodžiusi teisinga ir akivaizdi. Kalnai buvo gražūs: žali, su medžiais ir avimis. Jie visada ten buvo. Tai buvo laukinė gamta, nes bet kas, bet kuriuo metu galėdavo ten laisvai vaikščioti. Jie niekam nepriklausė, ne taip, kaip lygūs, tvoromis apjuosti dirbami laukai aplink mokyklą. Kalnai buvo visų bendra žemė. Ir pačiuose slėniuose buvo upių, girių bei griuvėsių, nes kai geležies apdirbimo fabrikas nustojo veikęs, pramoninės teritorijos buvo apleistos. Tarp griuvėsių suvešėjo augalai, pamažu sugrįžo laukinė gamta, o su ja – ir elfai. Tai, kas manėm, kad nutiks „Phurnacite“ gamyklai, iš tikrųjų ir nutiko.

Tiesiog tai užtruko šiek tiek ilgiau nei įsivaizdavome.

Vaikystę praleidome žaisdamos tarp griuvėsių, kartais vienos, kartais su kitais vaikais arba elfais.

Mes ilgai nesupratome, kieno tai griuvėsiai. Prie tetulės Florės namų stovėjo senas geležies apdirbimo fabrikas, kuriame dažnai lankydavomės. Būdavo ir kitų vaikų, su kuriais kartais žaisdavome slėpynes ar gaudynes. Aš nelabai supratau, kas buvo tas geležies apdirbimo fabrikas.

Nors jei kas nors būtų paklausęs, būčiau atsakiusi, kad ten kažkada kažkas apdirbdavo geležį, bet manęs to neklausė. Tai buvo tiesiog vieta. Rudenį čia žydėdavo siauralapės ožkarožės. Keista, bet mes žinojome jų pavadinimą.

Dauguma miškuose trūnijančių griuvėsių, kuriuose žaisdavome, neturėjo pavadinimų ir galėjo būti bet kas. Mes vadinome juos raganos trobele, milžino pilimi, elfų rūmais. Apsimesdavome, jog tai paskutinė Hitlerio tvirtovė arba Angbando 2 sienos, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik yrančios buvusios pramonės liekanos. Jų nepastatė elfai. Jie čionai atsikėlė kartu su augalija po to, kai pastatus apleido žmonės. Elfai nieko nemokėjo statyti – bent jau nieko tikro. Jie nieko negalėjo padaryti. Todėl jiems ir reikėjo mūsų. Mes to nežinojome. Nežinojome daugybės dalykų ir net nepagalvodavome apie tai jų paklausti. Manau, prieš pasirodant žmonėms elfai gyveno medžiuose ir neturėjo namų. Galbūt ūkininkai palikdavo jiems pieno. Ir anksčiau jų nebuvo tiek daug. Žmonės, tikriau, jų protėviai, į slėnius atvyko Pramonės revoliucijos pradžioje. Po kalnais buvo geležies ir anglies, tais laikais Slėnio miestai klestėjo ir gyventojų skaičius juose augo. Jei kada nors

svarstėte, kodėl valai neemigravo į Naująjį pasaulį taip, kaip darė airiai ir škotai, tai ne todėl, kad jiems nereikėjo palikti savo ūkių ir išvykti. Jie paprasčiausiai turėjo kitų, savų vietų, kur galėjo persikelti. Na, jie bent jau manė, kad tai jų vietos. Čionai atvyko ir anglai. Valų kalba pamažu pradėjo nykti. Tai buvo pirmoji mano močiutės kalba, antroji mano mamos kalba, o aš vos galiu išlementi ja kelis žodžius. Močiutės šeima kilusi iš vakarų Velso, Karmardenšyro. Ten vis dar yra mūsų giminių – Merė iš kaimo ir jos šeima.

Mano protėviai, kaip ir visi kiti, atvyko po to, kai buvo rasta geležies bei akmens anglies. Žmonės pradėjo statyti lydyklas, geležinkelius, kuriais galėtų išvežti iškasenas, namus darbininkams, dar daugiau lydyklų, dar daugiau kasyklų ir namų, kol slėniai tapo tankiai apgyvendintais žemės rėžiais.

Kalnai visada stūksojo tarp jų, ir elfams tikriausiai teko spiestis juose. O paskui geležies atsargos išseko arba kitur ją pagaminti tapo pigiau ir, nors čia vis dar buvo išgaunama akmens anglies, vietovė pavirto tik pasigailėtina šimtą metų besitęsusio ekonominio pakilimo liekana. Geležies apdirbimo fabrikai buvo apleisti. Šachtos uždarytos. Kai kurie žmonės išsikėlė, bet dauguma liko. Slėniai jau buvo tapę jų namais. Kai gimėme mes, bedarbystė buvo įsisenėjęs reiškinys, į slėnius sugrįžo elfai ir užėmė niekam nereikalingus griuvėsius.

Mes augome laisvai žaisdamos juose ir nieko nenutuokėme apie jų istoriją. Tai buvo nuostabi vieta vaikams. Apleista, aptekusi augalija ir niekam neįdomi. Vos tik išsprūsdavome iš namų, patekdavome į šią laukinę karalystę. Visada galėdavome nuvykti į tikrą kaimišką vietovę kalvų viršuje, kur buvo daug akmenų, medžių ir avių – nemalonių, nuo anglies dulkių papilkėjusiais kailiais.

(Nesuprantu, kodėl žmonės jaučia sentimentų avims. Mes šaukdavome „Mėtų padažas!“3, kad jos išsilakstytų. Tai išgirdusi, tetulė Tegė visada krūptelėdavo ir drausdavo mums šūkauti, bet mes vis tiek taip darydavome. Jos nusileisdavo į slėnį, išvartydavo šiukšlių dėžes ir ištrypdavo daržus. Dėl jų visada turėdavome laikyti uždarytus vartelius.) O pačioje slėnio apačioje visur driekėsi medžių bei griuvėsių siūlės. Jų buvo visur, skersai miestą, po juo ir šalia. Bet tai nebuvo vienintelis mums pažįstamas kraštovaizdis. Per atostogas važiuodavome į Pembrukšyrą, į tikrus kalnus – Brekon Bikonsą ir į Kardifą – didmiestį su didelėmis parduotuvėmis. Slėniai buvo mūsų namai, tai buvo įprastas, kasdienis peizažas, ir mes niekada juo neabejojome.

Elfai niekada nesakė, kad jie pastatė griuvėsius. Kažin, ar mes klausėme, bei jei būtume paklaususios, jie būtų tik nusijuokę, kaip juokdavosi beveik iš visų mūsų klausimų. Jie tiesiog kartais ten nepaaiškinamai būdavo, o kartais nebūdavo. Kartais kalbėdavosi su mumis, o kartais bėgdavo nuo mūsų. Kaip ir su kitais pažįstamais vaikais, mes arba žaisdavome su jais, arba ne. Iš tikrųjų mums nieko daugiau nereikėjo, tik vienai kitos ir mūsų vaizduotės.

Mano vaikystės vietos buvo sujungtos stebuklingais takais, kuriais nevaikščiodavo suaugusieji.

Jie turėjo kelius, o mes turėjome šiuos takus. Jie buvo kitokie, papildomi, skirti ėjimui pėsčiomis, platesni už takelius, bet per siauri automobiliams, kartais vingiuojantys lygiagrečiai su tikrais keliais, kartais atsirandantys iš niekur ir pradingstantys į niekur, nuo elfų griuvėsių iki Mino labirinto. Mes davėme jiems vardus, tačiau žinojome, kad iš tikrųjų jie buvo vadinami „tagonėlių“ keliais. Niekada nemėginau taisyklingai ištarti šio žodžio ir niekada negalvojau apie tikrąją jo reikšmę: vagonėlių kelias. Velso gyventojai keičia priebalses. Tiesą sakant, tai vyksta visose kalbose, tik dažniausiai užtrunka net kelis šimtmečius, o valai keičia priebalses tiesiog kalbėdami. Taip vagonėlis pavirsta „tagonėliu“. Anksčiau čia bėgiais važinėdavo vagonėliai, pakrauti geležies rūdos ar anglių. Taigi apleisti, lapais apibirę takai, kuriais dabar naudojasi tik vaikai ir elfai, anksčiau buvo siaurukai.

Tai nereiškia, kad mes visai nežinojome gimtųjų vietų istorijos. Net žiūrint tik į realų pasaulį, mes žinojome daug daugiau nei didžioji dalis kitų žmonių. Mokykloje mokėmės apie urvinius žmones, normanus ir Tiudorus. Žinojome apie graikus ir romėnus. Girdėjome daug asmeninių istorijų apie

Antrąjį pasaulinį karą. Mes netgi žinojome ganėtinai daug mūsų šeimos istorijos. Tik visa tai kažkaip netiko prie kraštovaizdžio, išugdžiusio mus, augant paveikusio sąmonę ir visa kita. Manėme, jog gyvename burtų krašte, nors iš tiesų gyvenome mokslinės fantastikos valdose. Nieko nenutuokdamos, pasisavindamos elfų turtus, mes žaidėme su tuo, ką mums paliko elfai bei milžinai. Vagonėlių takus vadinau „Žiedų valdovo“ vietovardžiais, nors turėjau susiprasti, jog jie iš „Lėliukių“4.

Neįtikėtina, bet kuo dalykai didesni, tuo sunkiau juos pastebėti.

1„Šventasis Raštas“, 121 psalmė, 1 eilutė, vertė A. Rubšys, Lietuvos Biblijos draugija: Vilnius, 2007.

2J. R. R.Tolkieno „Hurino vaikuose“ minima Morgoto, Tamsiojo Valdovo, Angbando tvirtovė.

3„Mint Sauce“ – išgalvotas žurnalo „Mountain Biking UK“ komiksų veikėjas – po kalnus dviračiu važinėjanti avis.

4John Wyndham „The Chrysalids“ – mokslinės fantastikos kūrinys, pasakojantis apie žmonijos gyvenimą tolimoje ateityje.

Antradienis, 1979 metų rugsėjo 18 d.

Mokykloje klaiku, kaip ir maniau. Viena, ką žinojau iš mokyklinių istorijų, – internatinėse mokyklose svarbiausia sportiniai žaidimai. Dėl savo būklės negaliu juose dalyvauti. Be to, visos kitos mergaitės yra tos pačios kilmės. Beveik visos jos anglės iš netolimų apylinkių, taigi to paties krašto, kaip ir mokykla, produktai. Jos šiek tiek skiriasi viena nuo kitos dydžiu ir formomis, bet beveik visų balsai vienodi. Mano tarmė, slėniuose skambėjusi šiek tiek snobiškai ir visiems liudijusi apie mano kilmę, čia priklijavo svetimšalės barbarės etiketę. Negana to, kad esu luoša barbarė, atėjau į klasę, kurioje visos mokinės buvo jau dvejus metus pažįstamos, su ryškiai susiformavusiais priešiškais ir susivienijusiais rateliais, apie kuriuos nieko nenutuokiau.

Laimei, visa tai greitai išsiaiškinau. Nesu kvaila. Pirmą kartą atėjau į mokyklą, kurioje niekas nepažinojo manęs ir mano šeimos, be to, pirmą kartą mokykloje buvau viena iš anksčiau buvusių dviejų. Vis dėlto, ką tik praleidusi tris mėnesius vaikų prieglaudoje, nemaniau, kad čia galėtų būti blogiau. Iš tarmės atpažinau ir kitas barbares: vieną airę (Diedrą, visų vadinamą Nuoboda) ir vieną žydaitę (Šeronę, vadinamą Kūtvėla). Pabandysiu su jomis susidraugauti.

Piktai dėbteliu į kitas mergaites, kai jos bando mane erzinti, ieško priekabių ar mėgina elgtis globėjiškai, ir patenkinta pastebiu, kad niūrus šnairavimas, kaip visada, veikia gerai. Mane dažnai apšaukia įvairiausiais vardais: Tafe 1, Vagimi, Komuniūga ir kitomis labiau pateisinamomis pravardėmis, tokiomis kaip Luoše ir Padlaiže. Komuniūga vadina, nes galvoja, jog mano pavardė rusiška. Apsirikau manydama, jog tai joms nieko nereikš. Jos mane žnaibo ir kumščiuoja, kai galvoja, kad niekas nemato, bet tikro smurto nepatiriu. Po prieglaudos tai niekis, visiškas niekis. Aš turiu lazdą ir moku piktai dėbsoti, be to, netrukus, kai tik užgesinamos šviesos, pradedu pasakoti istorijas apie vaiduoklius. Tegul jos manęs bijo, gal tada paliks ramybėje. Tegul manęs nekenčia, bet kad tik bijotų. Tai pakankamai gera strategija internatinei mokyklai, ji tiko ir Tiberijui. Pasakiau tai Šeronei, o ji pasižiūrėjo į mane tarsi būčiau ateivė iš kitos planetos. Ką? Tikrai? Niekada čia neapsiprasiu.

Greitai tapau klasės pirmūne visuose dalykuose, išskyrus matematiką. Labai greitai. Netgi greičiau nei tikėjausi. Gal šios mergaitės ne tokios protingos, kaip mano klasiokės iš pradinės mokyklos? Ten viena ar kelios netgi konkuravo su mumis, bet čia, regis, nė viena man neprilygs. Aš iškilusi aukštai virš jų. Keista, mano populiarumas dėl pažymių šiek tiek pakyla, bet tuo pačiu ir dar labiau smunka. Joms nerūpi pamokos, nekenčia manęs, nes jas aplenkiau, tačiau už gerus pažymius gauni daugiau bendrabučio taškų, o tai joms labai svarbu. Liūdna, bet internatinė mokykla iš tikrųjų yra tokia, kokią aprašė Enida Blaiton2, o jeigu kuo ir skiriasi, tai tik dar blogesniais dalykais.

Chemijos pamokoje su kita klase daug geriau. Mokytojas – vienintelis vyras mokykloje, ir mergaitės, atrodo, daug labiau domisi mokomuoju dalyku. Tai pats geriausias visos mokymo programos dalykas, ir aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad dėl jo kovojau. Man nesvarbu, kad praleidžiu dailės pamokas, tai rūpėtų tik tetulei Tegei. Aš jai dar nė karto neparašiau. Norėjau, bet nedrįsau. Ji nepasakytų mamai, kur esu – iš jos to mažiausiai tikėčiausi, – bet vis tiek nenoriu rizikuoti.

O vakar radau biblioteką. Gavau leidimą leisti laiką joje tuo metu, kai turėčiau būti sporto aikštelėje. Luošumas netikėtai man pradeda atrodyti kaip privalumas. Biblioteka nėra fantastiška, bet geriau negu nieko, todėl nesiskundžiu. Jau perskaičiau visas tėvo paskolintas knygas. (Jis buvo teisus apie kitą knygos su „Imperijos žvaigžde“ dalį, tačiau „Imperijos žvaigždė“ – vienas puikiausių kada nors mano perskaitytų dalykų.) Čia lentynose yra „Bulius iš jūros“3 ir dar viena iki šiol negirdėta šios rašytojos knyga, pavadinimu „Vežėjas“ 4, bei trys mokslinės fantastikos knygos suaugusiems, kurias

parašė K. S. Luisas. Biblioteka apmušta medžio plokštėmis, kėdės aptrauktos sena, sutrūkinėjusia oda. Kol kas atrodo, kad joje niekas nesilanko, išskyrus mane ir bibliotekininkę, panelę Kerol, su kuria elgiuosi labai mandagiai.

Dabar ir vėl galiu rašyti dienoraštį. Šioje vietoje visiškai neįmanoma pabūti vienai, žmonės visą laiką klausinėja, ką darai. Atsakymas „Rašau eilėraštį“ arba „Rašau dienoraštį“ iš karto taptų mirties nuosprendžiu. Po kelių pirmų dienų nustojau mėginti rašyti, nors ir labai norėjosi. Jos jau ir taip laiko mane keista. Miegu bendrabučio kambaryje su kitomis vienuolika mergaičių. Net vonios kambaryje nebūnu viena – tualeto ir dušo kabinose nėra durų, ir, žinoma, jos mano, kad išvietės humoras yra aukščiausia sąmojingumo išraiška.

Pro bibliotekos langą matau mirštančios guobos šakas. Čia visos guobos pamažu džiūna, tai vadinamoji olandiška guobų liga. Aš dėl to nekalta ir niekaip negaliu joms pagelbėti. Bet vis galvoju, kad galbūt galėčiau, jei elfai pasakytų, ką daryti. Tai viską smarkiai pakeistų. Mirštančios guobos kelia liūdesį. Paklausiau bibliotekininkės ir ji davė man seną „Naujojo mokslininko“ žurnalo egzempliorių, kuriame daugiau pasiskaičiau apie šią ligą. Tai grybelinė liga, atkeliavusi iš Amerikos su rąstų kroviniu. Dabar esu dar labiau įsitikinusi, jog medžius galima kažkaip išgydyti. Visos guobos iš tikrųjų yra viena guoba, jos yra klonai, todėl ir pasiduoda ligai. Populiacija neturi natūralaus atsparumo, nes nėra skirtingų atmainų. Dvyniai taip pat yra klonai. Jei pasižiūrėtum į guobą, niekada nepamanytum, jog ji yra kitų guobų dalis. Tiesiog matytum guobą. Tas pats ir dabar, kai žmonės žiūri į mane: jie mato žmogų, o ne pusę dvynių komplekto.

1Taffy – britų žargonu vadinami žmonės iš Velso, gyvenantys netoli Tafo upės.

2Enid Blyton – populiari Anglijos rašytoja (1897-1968), dar žinoma kaip Mary Pollock.

3Mary Renault „The Bull from the Sea“ – autorės knygos „The King Must Die“ tęsinys.

4„The Charioteer“ – vienas pirmųjų romanų, kurio dominuojanti tema – homoseksualų kultūra.

Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 19 d.

Po namų darbų iki vakarienės mes turime laisvą pusvalandį. Vakar nelijo, todėl temstant išėjau laukan. Nuėjau iki teritorijos pakraščio, mokyklos žemių pabaigos. Toliau plyti laukai su juodai baltomis karvėmis. Jos abejingai dėbsojo į mane. Čia dar yra griovys ir netvarkingai išaugę medžiai.

Jei šiose apylinkėse yra elfų, tai panašiausia vieta, kur galėčiau jų rasti. Lauke buvo vėsu ir drėgna.

Dangus pamažu prarado spalvą be jokios pastebimos vakaro žaros.

Sunku tyčia aptikti elfus, net jei ir žinai, kur jie galėtų būti. Visada maniau, kad jie kaip grybai – randi, kai visai negalvoji. Bet jei imi ieškoti, tada labai sunku juos pastebėti. Neatsinešiau savo raktų žiedo, vilkėjau naujais drabužiais, todėl neturėjau senų ryšių, kuriais būčiau galėjusi pasinaudoti. Bet mano lazdelė sena ir medinė, gal ir pavyks. Pradėjau galvoti apie guobas ir tai, kaip galėčiau joms padėti. Mėginau nuraminti savo mintis.

Užsimerkusi parimau ant lazdelės. Stengiausi nekreipti dėmesio į skausmą ir tuščią vietą, kur turėjo būti Mora. Skausmą sunku užmiršti, nustumti į šalį, bet žinojau, kad jis gali juos nubaidyti.

Prisiminiau, kaip jie išsilakstė ir nušokčiojo šalin kaip išgąsdintos avys, kai kartą įsipjoviau ranką už Kameloto. Paprastai kojos skausmas būna dvejopas – tarsi aštrus trūktelėjimas ir lėtas brūžinimas.

Jei stoviu ramiai, išlaikydama pusiausvyrą, brūžinimas sumąžta iki gėlimo, o trūkčiojimo išvis nejaučiu, nebent pabandau perkelti svorį ant sužeistos kojos. Taigi pamėginau taip padaryti ir skausmas sumažėjo. Galvojau, ką mes darytume, jei norėtume juos prisišaukti. Atvėriau savo protą.

Nieko neįvyko.

– Labas vakaras? – nedrąsiai ištariau valų kalba.

Bet gal elfai Anglijoje kalba angliškai? O gal čia apskritai nėra elfų? Šiame gamtos kampelyje vietos jiems nedaug. Atsimerkiau. Karvės jau nuklydusios šalin. Tikriausiai atėjo melžimo metas.

Mokyklos griovio pusėje augo krūmas ir nedidelis sunykęs šermukšnis su lazdynu. Nieko per daug nesitikėdama, kairiąja ranka paliečiau lygią lazdyno žievę.

Tarp šakų tupėjo elfas. Jis atrodė labai baikštus. Visada stebėdavausi, kokie elfai panašūs į augalus. Žmonės ir gyvūnai turi vieną standartinį šabloną: dvi rankos, dvi kojos, viena galva, štai tau ir žmogus. Arba keturios kojos, vilna – avis. Tačiau augalai ir elfai kitokie. Nors ir būna ženklų, išduodančių, kas jie, bet medis, pavyzdžiui, gali turėti bet kokį skaičių šakų ir augti bet kur. Nors ir turi tam tikrą struktūrą, tačiau viena guoba niekada nebus tokia pati, kaip kita, arba gali atrodyti visiškai kitaip, nes išaugo kitomis sąlygomis. Elfai būna arba labai gražūs, arba labai bjaurūs. Jie visi turi akis ir dauguma jų – tam tikrą atpažįstamą galvą. Kai kurių galūnės maždaug panašios į žmonių, kiti panašesni į gyvūnus, o dar kiti nepanašūs į nieką. Šis būtent toks ir buvo – ilgas, išstypęs, oda kaip gruoblėtos žievės. Jei nematytum jo akių, įstatytų kažkur apačioje, palaikytum kokiu nors vijokliu, apsigaubusiu voratinkliu. Kaip ąžuolai turi giles ir į delnus panašius lapus, o lazdynai turi riešutus bei mažus, raitytus lapus, taip dauguma elfų yra gumbuoti, pilki, žali arba rudi, ir paprastai turi plaukuotų vietų. Šis buvo pilkas, labai gumbuotas ir neabejotinai priklausė bjauriųjų tipui.

Elfams vardai per daug nerūpi. Namuose pažinotiems elfams mes davėme vardus, kuriais šaukiami kartais atsiliepdavo, o kartais ne. Jiems jie, regis, atrodė juokingi. Vietovėms taip pat neduoda pavadinimų. Net elfais savęs nevadina, tai mes juos taip vadindavome. Ir daiktavardžių jie vartoja ne per daugiausiai, geriau pagalvojus, ta jų kalba... Šiaip ar taip, šitas elfas man buvo visiškai svetimas, kaip ir aš jam, be to, nežinojau jokių vardų ar slaptažodžių, kuriuos būčiau galėjusi ištarti.

Jis žiūrėjo į mane taip, tarsi bet kurią akimirką galėtų kur nors nustraksėti arba vėl susilieti su medžiu.

Dar vienas abejotinas dalykas su elfais – tai jų lytis, nors kartais ji visiškai aiški, nes pamatai ilgus

vijoklinius plaukus, prismaigstytus žiedų, arba varpą, didumo sulig jais pačiais, ar kažką panašaus. Šis neturėjo jokių panašių požymių, todėl laikiau jį „tai“.

– Draugas, – ištariau, mano manymu, saugų žodį.

Ir staiga iš visiškos tylos jis sprogo į garsus ir judesius.

– Eik! Pavojus! Rado!

Elfai kalba ne taip, kaip žmonės. Nesvarbu, kiek gali trokšti, kad jie būtų panašūs į Galadrielę, niekada tokie nebus. Šitas pasakė tris žodžius ir akimirksniu pranyko, man nespėjus prisistatyti ir paklausti, ar galėčiau kaip nors padėti guoboms. Pasijutau tarsi būčiau sumirksėjusi, bet juk nemirksėjau. Visada taip atrodo, kai jie greitai pranyksta, – tarsi išgaruoja tarp dviejų tavo širdies dūžių, tarytum jų niekada čia ir nebuvo.

Pavojus? Rado? Nieko nesupratau. Jokių pavojų nemačiau, todėl, suskambus vakarienės varpui, pasukau atgal į mokyklą. Buvau viena paskutinių eilėje, bet maistas nėra toks gardus, kad norėtum valgyti, net jei jis ir karštas. Pavojus manęs nesurado, ir aš jo nesuradau, bent jau ne šį vakarą.

Gėriau bespalvę kakavą tikėdamasi, kad elfui nieko nenutiko. Džiaugiuosi, kad jis čia, net jei jis ir nelabai kalbus. Tai tarsi dalelė namų.

Ketvirtadienis, 1979 metų rugsėjo 20 d. Šįryt supratau, ką reiškė elfo žodžiai „Pavojus“ ir „Rado“. Iš pašto atėjo laiškas nuo mano mamos.

Nežinau, kaip man aptikus elfą mama sužinojo, kur esu. Pasaulyje niekas nevyksta logiškai. Elfai nebūtų jai pasakę, bet žmonės galėjo, tačiau kodėl būtent dabar? Manau, ji manęs ieškojo. Buvau kitame krašte, su naujais daiktais ir drabužiais, todėl turėjo būti sunku mane rasti. Čia turiu tik lazdelę ir keletą asmeninių daiktų, o kiti pas ją likę mano daiktai dabar jau turėjo pamažu išdilti. Tačiau atvėrusi savo mintis, kai norėjau prisišaukti elfą, aš patraukiau ir jos dėmesį. Galbūt tai privertė ką nors duoti jai mano adresą, o gal ji pati jį sužinojo. Nesvarbu. Magiją visada galima paneigti atsitiktinumų seka. Iš tikrųjų viskas vyksta ne taip, kaip rašoma knygose. Tai magija sukuria tuos atsitiktinumus. Štai kaip viskas yra. Tarytum spragtelėjai pirštais, ir tavo rankoje atsirado rožė, bet tai įvyko todėl, kad kažkas iš lėktuvo išmetė gėlę, kuri kaip tik tinkamu metu nukrito tau į delną. Iš tiesų buvo ir žmogus, ir lėktuvas, ir rožė, bet tai nereiškia, kad nebuvo jokios magijos. Štai kur aš visada klydau. Norėjau, kad viskas vyktų stebuklingai, taip, kaip parašyta knygose. Bet jei tai nors kiek panašu į knygas, tai nebent į „Dangaus stakles“1. Mes manėme, kad „Phurnacite“ gamykla sutrupės į griuvėsius mums prieš akis, kai iš tiesų sprendimas uždaryti ją jau prieš kelias savaites buvo priimtas Londone, nors jie nebūtų jo uždarę, jei nebūtume įmetusios į balą gėlių. Būtų sunkiau tai suprasti, jei viskas vyktų kaip knygose. Ir dar lengviau magiją paneigti. Jei esi nusiteikęs skeptiškai, gali atmesti viską, nes visada galima rasti protingą paaiškinimą. Magija vyksta per realius dalykus tikrame pasaulyje ir ją visada galima paneigti.

Panašiai yra ir su mamos laišku. Jis spygliuotas, bet jei kam nors parodyčiau, jų niekas nepastebėtų. Ji siūlosi atsiųsti man Moros nuotraukų, jeigu jai atrašysiu. Sako, kad pasiilgo manęs, bet dabar tėvo eilė manimi pasirūpinti. Ji taip sudėliojo visą situaciją, kad norisi ją pasmaugti. Ant voko jos nepakartojama rašysena gražiai užrašytas adresas ir mano vardas: Morvena Markova.

Vadinasi, ji jau žino, kokiu vardu čia vadinuosi.

Aš bijau. Bet labai norėčiau tų nuotraukų, be to, beveik neabejoju, kad čia ji manęs nepasieks.

1Ursula Le Gvin „The Lathe of Heaven“ – mokslinės fantastikos kūrinys, kurio veikėjai mintimis geba keisti realybę.

Šeštadienis, 1979 metų rugsėjo 22 d. Šiandien lyja.

Nuvažiavau į miestą, greičiau miestelį, Osvestrį, ir nupirkau Šeronei šampūną. Šeštadienį ji negali leisti pinigų, nes yra žydė. Radau biblioteką, bet ji užsidaro vidurdienį. Kam reikalinga biblioteka, kuri šeštadieniais užsidaro vidurdienį? Garbės žodis, tai taip angliška! Knygyno čia nėra, bet radau „Smiths“, kurioje buvo šiek tiek knygų, tik bestseleriai, bet geriau negu nieko.

Sugrįžusi likusią laisvos popietės dalį praleidau mūsų bibliotekoje ir likau sukrėsta „Vežėjo“.

Anksčiau man nebuvo dingtelėję, jog vyrai, įsimylėdavę vienas kitą Reno knygose apie Senovės Graikiją, buvo homoseksualai, bet dabar supratau, kad taip ir yra. Skaičiau ją slapta, lyg bijodama, kad kas nors atims knygą, jei sužinos, apie ką skaitau. Stebiuosi, kad ji yra mokyklos bibliotekoje. Ir spėju, ar tik nebūsiu pirmoji ją perskaičiusi nuo 1959 metų, kai knyga buvo nupirkta.

Sekmadienis, 1979 metų rugsėjo 23 d.

Sekmadienio popietėmis turime rašyti laiškus namo. Aš rašiau savo tėvui, Danieliui, ganėtinai ilgus laiškus apie knygas, trumpai pasiteiraudama apie jo ir tetų sveikatą. Jis atrašė man panašiu stiliumi ir atsiuntė knygą, kurios man tikrai nereikėjo. Tai buvo trijų tomų „Žiedų valdovo“ leidimas kietais viršeliais. Knygas minkštais viršeliais aš buvau gavusi dovanų nuo tetulės Tegės. Jis taip pat atsiuntė „Drakono klajones“, kurioje buvo „Veiro paieška“ ir iš karto po to sekę įvykiai, Le Gvin „Iliuzijų miestą“1 bei Lario Niveno „Žirgo skrydį“2. Ji nebloga, bet ne tokia gera kaip „Žiedinis pasaulis“ arba „Žemės dovana“3. Šiandien sukurpiau laišką mamai. Parašiau, kad laikausi gerai, pamokos patinka. Surašiau pažymius, papasakojau, kokią vietą užimu klasėje, kaip mūsų kambario komandai sekasi žolės riedulys ir vartinis tenisas. Tai buvo pavyzdinis laiškas, tiesą sakant, nukopijuotas nuo mano draugės airės Diedros tėvams rašyto laiško. Mainais leidau Diedrai, kurios niekada nevadinu Nuoboda, nusirašyti lotynų kalbos vertimą. Ji iš tiesų labai miela – nelabai protinga, visada vartoja netinkamus žodžius, bet labai gera. Manyčiau, būtų leidusi nusirašyti laišką ir be jokio atlygio.

1The City of Illusions“ – 1967 m. mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie Žemę po Apokalipsės.

2Larry Niven „The Flight of the Horse“ – fantastinių istorijų apie keliones laiku rinkinys.

3„A Gift from Earth“ – 1968 m. pirmąkart publikuotas mokslinės fantastikos romanas.

Antradienis, 1979 metų rugsėjo 25 d.

Mano laiškas davė rezultatų. Kaip ir žadėjo, su kitu paštu ji atsiuntė nuotrauką. Joje mes abi paplūdimyje statome smėlio pilį. Mora, atsukusi nugarą į fotoaparatą, plekšnoja smėlį. Aš žiūrėjau į objektyvą arba į senelį, kuris laiko fotoaparatą, bet dabar matyti tik mano siluetas, nes buvau kruopščiai išdeginta.

Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 26 d.

Mokykla, kaip ir visada. Klasės pirmūnė visuose dalykuose, išskyrus matematiką, kaip visada.

Nuėjau prie griovio paieškoti elfų, bet nieko neradau. Guobos vis dar miršta. Skaičiau „Toli nuo tylinčios planetos“1 – ne tokia gera kaip Narnijos knygos. Dar vienas klaikus laiškas. Skauda pilvą.

1Autorius – K. S. Luisas, viena iš trilogijos „Kosminė trilogija“ dalių.

Šeštadienis, 1979 metų rugsėjo 29 d.

Dėl magijos niekada negali būti tikras. Niekad iki galo neaišku, ar iš tikrųjų kažką padarei, ar tiesiog žaidei. Bet kuriuo atveju, apskritai neturėčiau nieko daryti, nes tai patrauktų jos dėmesį, o man jau ir taip visko per daug.

Vasarą, kai nelydavo, mes su Mora išeidavome į lauką pažaisti. Žaisdavome riterius, iš paskutiniųjų mėginančius išgelbėti Kamelotą. Apsimesdavome, kad išsiruošėme į žygį. Ilgai kalbėdavomės su elfais, nors ir žinojome, kad pačios kalbame už juos. Lengvai galėčiau ištrinti elfus iš šių prisiminimų, nors Moros, žinoma, ne, todėl ir negaliu apie juos kalbėti. Visai negaliu pasakoti apie savo vaikystę, nes negaliu pasakyti „aš“, kai turiu omenyje „mes“. O jei pasakyčiau „mes“, pokalbis nukryptų apie tai, kad turiu mirusią seserį, o ne apie tai, apie ką noriu kalbėtis. Supratau tai vasarą. Todėl apie tai visai nešneku.

Mes eidavome pasivaikščioti vienu iš „tagonėlių“ takų kalbėdamos, dainuodamos ir žaisdamos.

Kai prieidavome kuriuos nors griuvėsius, imdavome sėlinti, tarsi taip būtume galėję netikėtai juos užklupti. Vienas jų, kurį vadindavome Glorfindeliu, vis dirsčiodavo iš už griuvėsių norėdamas pirmas mus pričiupti, o tada mes su jais šauniai žaisdavome gaudynes. Kartais jie prašydavo mūsų ką nors padaryti. Jie labai daug žino, bet mažai ką gali padaryti patys, tik ne realiame pasaulyje. „Žiedų valdove“ sakoma, kad elfų sumažėjo ir dabar jie gyvena slaptai. Nežinau, ar Tolkienas pažinojo elfus. Anksčiau maniau, kad pažinojo, ir jie papasakojo jam savo istorijas, kurias jis užrašė, o tai reiškia, kad viskas yra tiesa. Elfai nelabai gali meluoti. Kad ir kaip ten būtų, jie nekalba elfiška Tolkieno kalba. Kalba valų kalbà. Ir jie nėra tokie panašūs į žmones, kaip jis vaizdavo. Elfai niekada nepasakojo mums istorijų, tikrų nutikimų. Tiesiog manydavo, kad mes viską žinome, kad esame visa ko dalis, kaip ir jie.

Iki pat pabaigos pažintis su jais mums atnešė daug gera. Nors nemanau, kad jie suprato. Ne, vis dėlto suprato. Jiems viskas buvo aišku. Tai mes nieko nesupratome.

Norėčiau, kad magija būtų dramatiškesnė.

Sekmadienis, 1979 metų rugsėjo 30 d. Šiandien parašiau tetulei Tegei.

Mano šeima didelė, įvairialypė bei visiškai normali visais atžvilgiais. Tik deja – taip nėra. Jei norėčiau kam nors, nieko nežinančiam, papasakoti apie savo šeimą, mano sumanymas iš anksto žlugtų.

Mano močiutė neturėjo nei brolių, nei seserų, bet ją užaugino jos tetulė Silė, nes motina mirė. Iš tiesų viskas yra dar sudėtingiau. Norėdama, kad suprastumėt, turėčiau pradėti pasakoti nuo dar ankstesnės mūsų giminės kartos. Kedvolederis ir Marijona „Mam“ Terisai iš vakarų Velso, kuriame paliko didelę šeimos dalį, persikėlė į Aberderą. Čia jis dirbo kasykloje, o ji savo namuose vadovavo pradinei mokyklėlei. Jie turėjo penkis vaikus: Silviją, Siuzaną, Sarą, Sulemitę ir Sidnį. Gaila vargšės Sulemitės, bet jie nieko negalėjo pakeisti, kad jau sykį pradėjo duoti vieną prie kito derančius vardus ir susilaukė tiek daug dukterų.

Silvija neištekėjo, todėl užaugino visų kitų vaikus.

Siuzana ištekėjo už vyro, kuris buvo Blogos reputacijos žmogus. Jis buvo angliakasys. Mušdavo ją, todėl Siuzana, pasiėmusi abi dukreles, nuo jo pabėgo. Tais laikais negarbe buvo laikomas pabėgimas, o ne mušimas, taigi ji paliko dukras Gvendoleną ir Olveną tetulei Silei ir išvažiavo į Londoną, kur įsidarbino tarnaite. Tetulė Gvenė užaugo labai negraži ir ištekėjo už dėdės Tedo, su kuriuo susilaukė dviejų dukterų ir penkių anūkų, kurie, pasak jos, buvo tokie tobuli, kad galėjai jų tik nekęsti. Tetulė Olvena tapo slauge ir nuo 1930 metų gyveno su kita slauge, tetule Etele. Jos atrodė kaip susituokusi pora, visi jas tokia pora ir laikė.

Sara ištekėjo už dvasininko, vardu Augustas Tomas. Taip ji palypėjo vienu socialiniu laipteliu aukščiau. Jie susipažino, kai jis dirbo vikaru mūsų vietinėje bažnyčioje Sent Faganse, bet susituokė, kai jis gavo gyvenamąją vietą Gaueryje, netoli Svonsio. Išsivežė Sarą tenai, kur ji pagimdė sūnų, kurį taip pat pavadino Augustu, bet visi jį vadino Gasu. Tėvas atidavė jį auginti tetulei Silei, kai vargšelė Sara mirė. Dėdė Gasas tapo karo didvyriu, jis vedė anglę slaugę Esterą, kuriai mes nė vienas nepatikome. Jis buvo mėgstamiausias mano senelės pusbrolis, tačiau ji matydavosi su juo ne taip dažnai, kaip būtų norėjusi.

Sulemitė ištekėjo už Metjuso Evanso, kuris taip pat buvo angliakasys. Ji buvo mano močiutės mama ir prieš ištekėdama taip pat dirbo mokytoja, kaip ir jos mama. Tiesą sakant, ištekėjusiai moteriai buvo draudžiama mokytojauti, tačiau savo namuose buvo leidžiama įsteigti privačią pradinę mokyklėlę. Ji susilaukė vaikelio, kuris mirė, tada susilaukė mano močiutės Rebekos, o po to numirė pati.

Sidnis turėjo audinių parduotuvę kaime. Vėliau tapo meru. Jis vedė moterį, vardu Florensė, kuri mirė gimdydama tetulę Flosę. Pati tetulė Flosė turėjo tris vaikus, o paskui jos vyras mirė nuo Juodosios mirties, kuria užsikrėtė nuo žiurkės. Savo vaikus kaip naują kartą, kurią reikia užauginti, atidavusi tetulei Silei, tetulė Flosė vėl pradėjo mokytojauti. Taigi mano pusbrolis Pipas, gimęs 1958 metais ir vyresnis už mane vos šešeriais metais, buvo paskutinis iš Silvijos vaikų, o pirmoji, tetulė Gvenė, gimusi 1898 metais, tada jau buvo sulaukusi šešiasdešimties.

Galite pamanyti, jog mūsų giminėje buvo daug mirčių, ir būsite visiškai teisūs. Tačiau tai buvo karalienės Viktorijos laikai, kai dar nebuvo antibiotikų ir nelabai nusimanyta apie sanitarines sąlygas, bet to, tada dar tik atsirado mikrobinė ligų teorija. Vis dėlto manau, kad visa šeima buvo gan liguista, nes pakanka tik pažvelgti į Felpsų giminę, kad pamatytum skirtumą. Papasakosiu apie juos kitą kartą.

Tetulė Florė, mano senelio sesuo, dėl to kaltino visus mokslus, kuriuos išėjo Terisai. Nesuprantu, kaip tai galėjo juos numarinti, – o tetulė Silė, gavusi tokį pat išsimokslinimą, kaip ir kiti, pragyveno

iki devyniasdešimties. Aš ją prisimenu.

Dabar, kai tai užrašiau, viskas atrodo daug sudėtingiau, nei yra iš tikrųjų. Galbūt turėčiau nupiešti schemą. Bet tai nesvarbu. Nebūtina prisiminti visų šių žmonių. Aš tik noriu pasakyti, kad kai priklausai tokiai didelei šeimai, kai visus pažįsti ir žinai visų jų istorijas, net ir nutikusias dar prieš tau gimstant, ir kai visi pažįsta tave bei žino visą tavo istoriją, niekada nebūsi tik Mora, bet „Luko ir Bekės Mora“ arba „Luko Felpso anūkė“. Ir, žinoma, kai tau prireikia artimo žmogaus, visada toks atsiranda. Tai gali būti ne tėvai ir net ne seneliai, bet jei katastrofiškai prireikia žmogaus, kuris tave užaugintų, kas nors būtinai pasirodys taip, kaip anksčiau pasirodydavo tetulė Silė. Bet ji mirė anksčiau už mano močiutę, ir kai man prireikė žmogaus, kažkaip tas šeimos tinklas, į kurį tikėjausi atsimušti, panašiai kaip šokinėjant ant batuto, pradingo ir, užuot atšokusi aukštyn, aš smarkiai trenkiausi į žemę. Jie niekada nepripažino, kad su mano mama kažkas negerai, bet būtų turėję tai padaryti, jei norėtų man pagelbėti. Kai norint pabėgti nuo motinos man teko pasinaudoti socialine tarnyba, jie niekuo negalėjo padėti, nes socialinės tarnybos darbuotojams tetulė, kurią pažinojai visą savo gyvenimą, nieko nereiškia, palyginus su tėvu, kurio niekada nebuvai mačiusi.

Jis taip pat turi šeimą.

Antradienis, 1979 metų spalio 2 d.

Tarp kitko, Džeimso Tiptri Jaunesniojo „Šilti pasauliai ir kitaip“ 1 niekuo nenusileidžia antrajam „Dvylikos ketvirčių vėjo“ tomui. Sakyčiau, Le Gvin vis dar pirmauja, bet jau ne tokiu ryškiu skirtumu. Kitos dvi šiandien tėvo atsiųstos knygos yra Zelaznio. Jų dar nepradėjau skaityti. „Šviesos ir tamsos padarai“ buvo baisiai keista.

1„Warm Worlds and Otherwise“ – trumpų James Tiptree Jr. (Alice Sheldon pseudonimas) istorijų rinkinys.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 4 d. „Devyni Ambero princai“ ir „Avalono ginklai“ yra nuostabūs! Paskutines dvi dienas nieko daugiau neveikiau, tik skaičiau jas. Šešėlio, kaip ir kortų, idėja – nepaprasta, tačiau geriausia čia Korvino kalba. Reikės perskaityti daugiau Zelaznio knygų. Šiandien atėjo laiškas nuo tetulės Tegės, kuriai, regis, labai palengvėjo sužinojus, jog man viskas gerai. Ji atsiuntė man vieno svaro banknotą, įdėtą į laiško vidurį. Daugybė šeimos naujienų. Pusbrolis Arvelas gavo darbą „Britanijos geležinkelių“ kompanijoje Notingeme. Tetulė Olvena įtraukta į kataraktos operacijos laukiančiųjų eilę. Pusseserė Silvija turės dar vieną kūdikį, nors Geilei dar nėra nė dviejų! Dėdė Rodris veda. Ji nieko neparašė apie mano mamą. Ir nesitikėjau. Aš taip pat apie ją neprasitariau. Nepasakiau, kad vietoj dailės pamokų pasirinkau chemiją. Ji moko dailės, todėl to nesuprastų. Trys mano mėgstamiausi dalykai yra chemija, fizika ir lotynų kalba, nors pačius geriausius įvertinimus, kaip visada, gaunu iš nuobodžios senos anglų kalbos. Mes skaitome „Mūsų bendrą draugą“1, kurį slapta vadinu „Mūsų bendru priešu“. Galima būtų perrašyti visą knygą tokiu pavadinimu, kad visi sužinotų, kas tas Rodžeris Raiderhudas iš tikrųjų.

1„Our Mutual Friend“ – paskutinis publikuotas Čarlzo Dikenso romanas.

Penktadienis, 1979 metų spalio 5 d.

Mano senelio tėvas buvo prancūzas. Jis kilęs iš Reno Bretanėje, o jo mama buvo indė iš Indijos.

Jo oda buvo labai tamsi, mano senelio bei jo seserų taip pat tamsoka – visi tamsiaplaukiai ir tamsiaakiai, o oda vasarą įdega daug tamsiau nei kitų europiečių. Mano mama tokia pati. Seneliui nepatikdavo, kad mūsų oda saulėje pernelyg nudegdavo. Aleksandras Renas pakeitė savo pavardę į Felpso, kai vedė mano prosenelę Anabelę Felps, nes kitaip ji nesutiko tekėti. Jis dirbo kasyklose. Ji buvo viena iš aštuonių vaikų, pati susilaukė septynių, iš kurių penki sulaukė pilnametystės. Ji sulaukė devyniasdešimt trejų metų amžiaus ir visą gyvenimą buvo tironė. Mirė metais anksčiau nei gimiau, bet aš užaugau klausydamasi pasakojimų apie ją.

Kadangi Aleksandras buvo prancūzas, namuose visi kalbėjo angliškai, skirtingai nuo mano močiutės šeimos, kurioje visi savo noru kalbėjo valų kalba. Visi penki išgyvenę jų vaikai sukūrė šeimas ir susilaukė vaikų.

Vyriausias berniukas Aleksandras vedė Didžiojo karo išvakarėse ir, palikęs nėščią jaunamartę, išėjo į apkasus. Jis taip ir nesugrįžo, jie gavo telegramą, kurioje buvo pranešta, jog jis dingo be žinios mūšio metu. Jaunoji žmona, tetulė Besė, persikėlė gyventi pas uošvius, pagimdė kūdikį, mano dėdę Džoną, ir kartu su tetule Flore atliko nemokamos mano prosenelės tarnaitės vaidmenį. Tada, po daugelio metų, 1941-aisiais, iš autobuso Aberdere išlipo jauna moteris su dviem mažais rimtų akių berniukais, mano dėdėmis Malkolmu ir Dankanu. Atvykusi į mano prosenelės namus, ji prisistatė jos sūnaus Aleksandro našle. Pasirodo, jis visai nežuvo, liko kariuomenėje ir išvyko į Indiją, kur, apsiėjęs be skyrybų su teta Bese formalumų, vėl susituokė.

Antroji jo žmona Lilijana buvo anglė. Ji užaugo Indijoje ir turėjo šiek tiek pinigų. Buvo pratusi gyventi karštame klimate ir turėti tarnų. Uošviai priėmė ir ją (kai kuriems žmonėms, atsižvelgus į aplinkybes, tai atrodė labai pagirtina), tačiau jai buvo be galo sunku gyventi kartu su jais. Po kurio laiko ji pasikalbėjo su teta Bese, gaudavusia nedidelę našlės pensiją, ir abi nusprendė, jog galėtų kartu įsigyti mažą namelį. Kai gimiau aš, paskalos jau buvo aprimusios. Žinojau, kad jos abi vieno vyro našlės, bet ką gi galėjai pasakyti? Galų gale, jis jau miręs. Abi našlės labai gerai sutarė. Jos praleido karą megzdamos kojines kareiviams, tada po karo priekiniame savo namelio kambaryje atidarė vilnos parduotuvę, kurioje pardavinėjo vilną ir pačių megztus gaminius. Parduotuvėlė atsiduodavo keistu gyvulių kvapu, kurį jos stengdavosi nustelbti pristačiusios vazų su džiovintų levandų žiedais iš tetulės Florės darželio. Tai buvo mano pirmą kartą matyti aromatiniai žiedlapių mišiniai.

Mano senelis turėjo tris seseris, kurios visos ištekėjo ir susilaukė vaikų. Viena jų, tetulė Modė, užsitraukė gėdą ištekėjusi už kataliko ir išvykusi gyventi į Angliją, kur susilaukė vienuolikos vaikų – paskutinis iš jų buvo mongolas. Po to ji dar įsivaikino keturis vaikus, iš kurių du buvo afrikiečiai.

Man tai neatrodė sukrečiantis dalykas, jei tik ji įstengė jais visais pasirūpinti, o ji iš tikrųjų visus mylėjo ir labai rūpinosi. Ji buvo mylimiausia mano senelio sesuo, bet jie negalėjo apsieiti be barnių.

Tetulė Modė buvo labai panaši į savo mamą. Nežinau, kodėl visus taip šokiruodavo faktas, jog ji katalikė, ypač kai vienas iš šeimos narių turėjo dvi žmonas (bet mirusiam Aleksandrui visi tai atleido), o tetulė Olvena buvo lesbietė (žmonės apie tai garsiai nekalbėjo, bet tylomis buvo susitaikę su šia mintimi).

Tetulė Bronvena turėjo tris sūnus ir dukterį, jos vyras dirbo kasykloje. Tetulė Florė gyveno visai netoli mūsų ir mes ją nuolat matydavome – mūsų močiutė prašydavo jos mus prižiūrėti. Jos vyras, taip pat angliakasys, žuvo kare. Ji turėjo du mažus berniukus: mano dėdę Klemą, kuris pateko į kalėjimą

už klastojimą, ir dėdę Semą, kuris, regis, niekada negrįždavo namo. Kartą savo namuose ji pamatė velnią ir, su maldaknyge užvijusi jį viršun, užrakino sandėliuke. Po to ji paprašė mano senelio užmūryti duris į sandėliuką, kad velnias negalėtų iš jo ištrūkti. Daug vėliau, kai ji mirė, senelis atmūrijo duris ir mes, vedini smalsumo, susigrūdome vidun, kur radome spausdinimo mašiną. Jis išmetė ją, bet mes spėjome pasičiupti tuščių skambinimo kortelių bei kelias švinines raides.

Mano senelis Lukas buvo jauniausias iš vaikų. Jis vedė senelę Bekę ir jie susilaukė dviejų dukterų: Elizabetos ir Teganos. Mano mama Liza ištekėjo už mano tėvo ir susilaukė mūsų. Tetulė Tegė taip ir neištekėjo, nes turėjo padėti auginti mus. Daugeliu atžvilgių ji buvo mums panašesnė į vyresnę sesę nei į tetą.

Labai jos pasiilgstu. Taip pat ir senelio.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 6 d. Šiandien graži diena, pati geriausia nuo pat mano atvykimo.

Kol neužsidarė biblioteka, nuvažiavau į miestą ir pamėginau užsiregistruoti. Bet jie neleido. Aš puikiai tvardžiausi, neverkiau ir nekėliau balso. Jie pasakė, kad reikia tėvų parašo ir gyvenamosios vietos įrodymo. Pasakiau, kad mokausi Arlingherste, tarsi jie būtų nematę mano uniformos. Lauke privalome dėvėti tamsiai mėlynos spalvos klostėtą sarafaną, tokios pat spalvos trumpą švarkelį, mokyklinį lietpaltį (jei lyja, bet čia visada lyja, išskyrus šiandieną, kai šviečia saulė) ir mokyklinę kepuraitę. Žiemą nešiosime beretes. Vasarai turime plokščias šiaudines skrybėles. Kepuraitė man tarsi atgailautojo bausmė – kiekvieną kartą pajudėjus, ji kėsinasi nukristi nuo galvos.

Bibliotekininkas, gan jaunas vyras, pasakė, kad jei mokausi Arlingherste, turėčiau naudotis mokyklos biblioteka. Atsakiau, kad ir naudojuosi, tačiau joje nerandu visko, ko noriu. Tada jis į mane iš tikrųjų pasižiūrėjo, pasitaisė akinius ant nosies ir akimirką maniau, kad jau laimėjau, bet ne.

– Šioje anketoje reikia tėvų parašo ir laiško iš jūsų bibliotekininkės, kuriame ji parašytų, kad tau reikia naudotis šia biblioteka, – pareiškė jis.

Jam už nugaros tiesėsi ilgos lentynos su knygomis, o jis net neleido jų apžiūrėti.

Vis dėlto aš radau knygyną ir lopinėlį laukinės gamtos. Apsipirkti Osvestryje galima iš esmės dvejose gatvėse ir turguje, kurio viduryje smygso turgaus aikštę ženklinantis kryžius. Biblioteka – tipiškas Viktorijos laikų pastatas, įsikūręs visai netoli aikštės. Praėjusį kartą tik tiek ir mačiau: autobuso stotelę kalvos papėdėje ir biblioteką kalvos viršuje. Tačiau yra vienas kelias, vedantis žemyn ir sukantis į kairę. Pamaniau, jog jis eina ratu iki autobuso stotelės, tačiau eidama juo patekau į gyvenamųjų namų rajoną. Jau norėjau grįžti atgal, kai dar už vieno posūkio pastebėjau tvenkinį su antimis ir gulbėmis. Jį supo medžiai, o kitoje kelio pusėje pūpsojo išsirikiavusios parduotuvėlės, tarp kurių buvo ir knygynas.

Nusipirkau Samuelio Delanio „Tritoną“. Nežinau, ar tokią knygą turi mano tėvas, ir man nesvarbu. Ji kainavo aštuoniasdešimt penkis pensus. Pardavėja buvo labai maloni. Nors pati neskaito mokslinės fantastikos kūrinių, bet turi gerą jų pasirinkimą. Žinoma, ne tokį gerą, kaip „Lears“ knygyne Kardife, bet vis tiek neblogą. Paprašysiu tėvo kišenpinigių, kad galėčiau nusipirkti knygų. Taip pat paprašysiu, kad pasirašytų bibliotekos anketoje. Beveik neabejoju, kad jis neprieštaraus. Bet nežinau, ar panelė Kerol sutiks parašyti laišką.

Greta knygyno yra sendaikčių krautuvėlė su trimis lentynomis naudotų knygų, jos visos senos ir aptriušusios. Už dešimt pensų nusipirkau Dodės Smit „Aš užgrobiau pilį“1. Man patiko jos knygos apie dalmatinus, ypač „Žvaigždžių šviesa loja“2 arba „Žvangantys skudurai“, kaip vadindavo Mora.

Nežinojau, kad ji rašė istorinius romanus. Pasilaikysiu šią knygą dienai, kai būsiu nusiteikusi skaityti apie karus ir apgultis.

Man dar buvo likę penki pensai, bet už juos nieko negalėjau nusipirkti. Trečia krautuvėlė eilėje buvo kepyklėlė su kavine. Užėjau vidun, nes Šeronė prašė nupirkti bandelių. Štai kaip viskas daroma.

Nusiperki bandelių pats arba paprašai, kad jų nupirktų kas nors kitas. Tada atiduodi maišelį su bandelėmis ir nurodymais virtuvės darbuotojoms, kurios sekmadienį po priešpiečių perduoda jas įvardintoms gavėjoms. Privalai pirkti mažiausiai dvi bandeles, negali nusipirkti tik sau. Populiarios mergaitės kiekvieną savaitę gauna krūvas įvairiausių bandelių. Aš paprastai negaunu nė vienos.

Diedra neturi pinigų, o Šeronė žydė. Bet ji šią savaitę perka bandelių, nes yra labai miela. Turiu omenyje, tai ypatingai miela iš jos pusės, nes ji pati net negali jų valgyti. Žydai privalo valgyti savo ypatingą maistą. Šeronės maistas atrodo daug geresnis už mūsų mokyklos maistą. Ji gauna jį su

padėklu. Įdomu, ar ir man tokį atsiųstų, jei pasakyčiau, kad aš žydė? O jeigu mano žydiško kraujo negana ir nuo to maisto mirčiau arba susirgčiau? Reikėtų aptarti tai su Šerone. Šiaip ar taip, ji norėjo, kad nupirkčiau bandelių sau, Diedrai ir Karenai, kitai jos draugei. Taigi nupirkau. Jos kainavo po dešimt pensų arba keturios už trisdešimt penkis. Nupirkau keturias, pridėjusi ir savo penkis pensus.

Jos buvo su medumi, dar šiltos, ką tik ištrauktos iš krosnies. Nuėjau prie tvenkinio ir vieną suvalgiau.

Ji buvo nuostabi.

Prie tvenkinio yra suolelis, aplink jį auga žolė, virš vandens pasvirę gluosniai. Lapeliai jau geltonuoja. Visada maniau, kad jiems labai tinka gluosnių svyruoklių pavadinimas, bet yra dar ir blindžių – gluosninių augalų šeimos medžių šiurpoku pavadinimu. Gluosniams patinka vanduo, o alksniai jo nekenčia. Prie Krogino pelkės yra kelias, vadinamas Heol y Gvern3, arba Alksnių kelias, nes žmonės jį apsodino alksniais, kad susiformuotų sausas takas. Manoma, kad tai padarė neolito amžiaus žmonės. Neabejotinai jis buvo dar prieš romėnus. Buvau apstulbusi, kai perskaičiau slėnių istoriją. Kai grįšiu, nežinau, ar sugebėsiu kaip anksčiau laikyti viską savaime suprantamu dalyku.

Atsisėdusi ant suoliuko prie gluosnių, valgiau medaus bandelę ir skaičiau „Tritoną“. Pasaulyje vyksta daugybė siaubingų dalykų – tas tiesa, bet taip pat jame yra ir nuostabių knygų. Užaugusi norėčiau parašyti ką nors tokio, ką kažkas skaitytų atsisėdęs ant suoliuko nelabai šiltą dieną, ir skaitydamas užmirštų, kur esantis ir kuri dabar valanda, kad taip įsitrauktų į knygą, jog pamirštų viską aplink. Norėčiau mokėti rašyti kaip Delanis, Hainlainas arba Le Gvin.

Vos suspėjau į autobusą, vežantį atgal į mokyklą. Pamačiau jį kalvos apačioje ir norėjau bėgti.

Prisiminiau, kaip jautiesi galvotrūkčiais lėkdamas, ir norėjau padaryti tą patį: palinkti į priekį ir pasileisti šuoliais. Žengiau vieną žingsnį, bet kai perkėliau visą svorį ant kojos, pajutau baisų lyg adatos dūrį skausmą. Laimei, autobuso vairuotojas pamatė mane, atpažino uniformą ir palaukė. Jame buvo daug kitų mergaičių iš mokyklos, beveik visos iš kitų klasių. Jos visos žino ar bent jau mano, kad žino, jog vaikštau su lazdele, nes mano mama bado adatomis vudu lėlę. Atsisėdau viena, bet prie manęs priėjo Džilė Skofild iš chemijos pamokos ir prisėdo greta.

– Ką veikei, kad vos nepavėlavai? – pasidomėjo ji.

– Skaičiau, – atsakiau. – Visai pamiršau laiką.

– Nesusitikai su jokiais berniukais?

– Ne! – Nesistebėk – šitaip darė pusė mergaičių šiame autobuse. Didesnė pusė. Tik pažvelk į jas.

Pasižiūrėjau. Daugelio iš jų sarafanų sijonai susiglamžę, o lūpos įtartinai raudonos.

– Kaip bjauru, – tarstelėjau.

Džilė nusijuokė.

– Noriu tapti mokslininke, – prisipažino ji.

– Mokslininke?

– Taip. Tikra mokslininke. Neseniai skaičiau apie Lavuazjė4. Žinai jį?

– Jis atrado deguonį, – tariau. – Kartu su Pristliu5.

– Taip. Jis buvo prancūzas. Aristokratas, markizas. Prancūzijos revoliucijos metu jam nukirto galvą. Jis sakė, kad mirksės net ir po to, kai galva bus atskirta nuo kūno, tol, kol turės sąmonę. Jis sumirksėjo septyniolika kartų. Štai koks turi būti mokslininkas, – pareiškė Džilė.

Ji keista, bet man patinka.

1Dodie Smith „I Capture the Castle“ – pirmasis autorės romanas, 2003 m. BBC atliktos apklausos metu įvardintas kaip 82-a visų laikų skaitytojų mėgstamiausia knyga.

2„The Starlight Barking“ – vaikams skirtas romanas, „Šimto vieno dalmantino“ tęsinys.

3Valų kalba gwern – vieta, kur auga alksniai, pelkė; heol – kelias, gatvė.

4Antoine-Laurent de Lavoisier – prancūzų mokslininkas (1743-1794), vadinamas šiuolaikinės chemijos tėvu.

5Joseph Priestley – anglų chemikas ir filosofas (1733-1804), vienas iš dujų cheminių tyrimų pradininkų.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 7 d.

Pabaigiau „Tritoną“. Nuostabi knyga. Bet kuo daugiau apie ją galvoju, tuo mažiau suprantu, kodėl Bronas pamelavo Odrei.

Per šiandienos laiškų rašymo valandėlę išsiunčiau sėkmės palinkėjimą pusbroliui Arvelui Pariui ir sveikinimo atviruką dėdei Rodriui.

Kodėl Bronas pamelavo Odrei?

Pirmadienis, 1979 metų spalio 8 d.

Tiesą sakant, močiutė su seneliu niekada neužsiminė apie seksą. Jie turėjo tai daryti, antraip nebūtų susilaukę tetulės Tegės ir mano mamos, bet abejoju, ar jie tai darė daugiau nei du kartus.

Mokykloje ir bažnyčioje tam tikru būdu kalbama apie seksą. O Viduržemėje visai nėra sekso ir beveik nėra meilės. Visada maniau, kad taip, pasauliui daug geriau be jo. Arvena yra tik duoklė padorumui. Arba tik indas būsimiems pusiau elfams – Didiesiems Gondoro ir Arnoro karaliams.

Prizas. Geriau Aragornas būtų vedęs Eovyną 1 – kuri pati buvo didvyrė – ir leidęs Numenoro gyventojams išnykti. (Pagaliau, tik pažvelkit į mus dabar!) Taigi seksas yra būtinas blogis tam, kad atsirastų vaikai. Tai normalu.

O kai prisimenu tas mergaites autobuse, mano mamą su jos vaikinais ir kitas mergaites, naktį slapta lipančias į viena kitos lovas, ir ech, ach y fi2.

Tačiau, antra vertus, aš taip pat turiu jausmus. Ir „Tritonas“, ir Hainlainas, ir „Vežėjas“ paskatino mane galvoti, jog seksas yra neutralus, tik visuomenė paverčia tai blogio įsikūnijimu. Kalbant apie lyties pakeitimą „Tritone“, turėtų būti tam tikras seksualumo spektras, kur dauguma žmonių yra kažkur per vidurį ir juos traukia vyrai bei moterys, o kai kurie – pakraščiuose: aš viename gale, o Ralfas ir Lora kitame. Mokslinėje fantastikoje man labiausiai patinka tai, kad ji priverčia tave mąstyti, pamatyti viską visiškai kitu kampu.

Nuo šiol apie seksą galvosiu teigiamai.

1Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ veikėjai.

2Ach y fi – valų kalba išreiškiamas pasibjaurėjimas.

Trečiadienis, 1979 metų spalio 10 d.

Jei mokykla iš tikrųjų ypatingai stengiasi atskirti mus nuo magijos, jiems kuo puikiausiai sekasi. Įdomu, ar tai ir buvo kažkieno pradinis sumanymas. Neabejoju, jog dabar niekas apie tai nežino, tačiau Arlingherstas taip veikia jau daugiau nei šimtą metų.

Mes neruošiame valgio, esame visiškai atskirtos nuo maisto, kurį valgome, o jis neįtikėtinai klaikus. Pavyzdžiui, vakar vakarienei gavome mėsos gabaliukų tešloje, beskonės bulvių košės ir pervirtų kopūstų. Pudingas šešiems žmonėms buvo sustingdytas kremas su puse graikinio riešuto viduryje. Jis vadinamas „Havajiečių džiaugsmu“. Kartą per savaitę gauname kitą panašų pudingą, pavadintą „Havajiečių staigmena“, o tai yra tas pats sustingdytas kremas su puse cukruotos vyšnios viduryje. Man nepatinka cukruotos vyšnios ir graikiniai riešutai, todėl, kai jis patiekiamas, akimirkai tampu truputėlį populiari, nes neįsitraukiu į kivirčą, kam jie atiteks. Kremo taip pat nemėgstu, bet kartais būnu tokia alkana, jog imu ir suvalgau. Blogesnio arba labiau nuo gamtos atskirto maisto gauti būtų neįmanoma. Jei suvalgai obuolį, susijungi su obelimi. Jei gauni kremo su puse cukruotos vyšnios, neturi ryšio su niekuo.

Dar kalbant apie valgymą, mes neturime nei savo lėkščių, nei peilių, šakučių ar puodelių. Viskas, kuo naudojamės, yra bendra, įrankiai išdalijami atsitiktinai. Nieko neįmanoma įkvėpti, pripildyti savo meile ir atgaivinti. Čia niekas neturi sąmonės – nei kėdė, nei puodelis. Niekas prie nieko neprisiriša.

Namuose esu susidūrusi su daiktais, kurie žinojo, bent jau miglotai, kam priklauso. Senelio kėdė, lygiai kaip ir jis pats, negalėjo pakęsti, jei ant jos atsisėsdavo kas nors kitas. Močiutės marškiniai ir megztiniai taip prisitaikydavo prie jos, jog nesimatydavo, kad ji neturi krūties. Mamos batai teigiamai virpėdavo nuo savo sąmoningumo. Žaislai patys mūsų ieškodavo. Virtuvėje buvo bulvių skutiklis, kuriuo močiutė negalėjo naudotis. Tai buvo gan įprastas įrankis ruda rankenėle, bet ji iš karto įsipjaudavo pirštą, o po to jis dar labiau trokšdavo jos kraujo. Naršydama po virtuvės stalčius jausdavau, koks jis susimąstęs. Kai ji mirė, jis išdilo. Dar buvo kavos šaukšteliai, retai naudojami, mažyčiai, vestuvių dovana. Jie buvo iš sidabro ir gerai žinojo, jog yra geresni už visus kitus.

O šie daiktai nieko nedaro. Kavos šaukšteliai nemaišo kavos, jei jų nelaikai rankoje. Jie nesiginčija su cukraus žnyplėmis, kurie iš jų labiau mylimi. (Visada jausdavome, kad bet kurią akimirką jie gali susikivirčyti.) Manyčiau, daiktai labiausiai veikia psichologiškai. Jie patvirtina praeitį, viską sujungia tarsi gobeleno siūlai. Bet čia gobeleno nėra, mes žvangame kiekvienas atskirai.

Dar vienas laiškas. Neatplėšiau jo. Bet pastebėjau akimirksniu. Jis net pulsuoja svarbumu. Tai pragaištingas svarbumas, bet vis tiek labai reikšmingas. Aplink jį viskas atrodo lyg nuščiuvę.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 11 d.

Panelė Kerol nedvejodama sutiko parašyti bibliotekai laišką.

– Mačiau, kad esi priversta skaityti Arturą Rensomą1, – pasakė ji.

Tiesą sakant, man patinka Arturas Rensomas. Nepasakyčiau, kad skaičiau jį priverstinai. Žinoma, jo istorijas buvau skaičiusi ir anksčiau, bet man jos vis tiek patinka. Vaikiškos knygelės – Rensomo, Stritfeild2 – kažkuo puikios: čia nėra sekso ir viskas baigiasi laimingai. Jos nelabai sudėtingos, žinai, ką gauni, bet tai gražios pamokomos istorijos apie vaikus, neatsakingai besielgiančius valtyse ar besimokančius baleto. Jie patiria nedidelių pergalių ar nelaimių, bet pabaigoje viskas išsisprendžia.

Tai pakelia nuotaiką, ypač po vakar skaityto Čechovo. Aš taip džiaugiuosi, kad nesu rusė.

Vis dėlto pamažu artėju prie bibliotekos kortelės, todėl tik nusišypsojau. Jei tik jis atsiųs pasirašytą anketą, galėčiau ją gauti jau šį savaitgalį. Neturėčiau sakyti „jis“, bet nežinau, kaip jį vadinti. Kaip vadinti tėvą, su kuriuo ką tik susipažinai? „Tėtis“ būtų tiesiog absurdiška. Tačiau vadinti Danieliumi – tikru jo vardu – taip pat keista.

1Arthur Ransome – anglų rašytojas ir žurnalistas, labiausiai žinomas dėl savo knygų apie vaikų atostogų nuotykius.

2Mary Noel Streatfeild – vaikiškų knygų autorė; ne vienas jos kūrinys adaptuotas kaip filmas ar TV serialas.

Penktadienis, 1979 metų spalio 12 d.

Laiškas nuo tėvo atėjo iš pat ryto, su dešimčia svarų (!) ir pasirašyta anketa. Jis rašė, kad pinigai skirti knygoms, bet aš už juos nusipirksiu ir bandelių.

Kalbėjausi su Šerone apie žydišką maistą. Ji sakė, kad jiems Dievas pasakė, ką valgyti, o ko ne.

Jis ypatingas, bet nepakenktų ir niekam kitam. Sakė, kad padėklai, kuriuos gauna, yra geri. Ji gauna daug keptos jautienos ir žuvies, viskas gerai pagaminta, bet visada atšalę, nes jos maisto negalima netgi šildyti kartu su mūsų maistu. Sakė, kad duona puiki, bet visada šiek tiek sužiedėjusi, nes atkeliauja net iš Mančesterio. Regis, būti žyde yra gan sudėtinga ir man labai nepatiktų, jei negalėčiau šeštadieniais leisti pinigų, ypač kai tai vienintelė diena, kuomet esame išleidžiamos iš mokyklos. Bet mintis tapti žyde galbūt ir verta dėmesio.

Sunkiai prikalbinau ją apie tai su manimi kalbėtis. Ją dažnai erzina dėl kilmės, be to, ji tuo naudojasi, kad atgrasytų kitus nuo savęs, todėl visai protingai nenori, kad kiti žmonės daugiau apie tai žinotų. Turėjau papasakoti jai, kad mano tėvo tėvas yra žydas. Ji sako, kad dėl to aš netampu žyde, nes negaliu iš dalies ja būti, be to, šią kilmę gauni tik iš motinos. Ji sako, kad norint tapti žyde, reikėtų atsiversti į jų religiją.

Atsimenu, kaip į bažnyčią atvykęs misionierius pasakojo mums apie atsivertimą iš pagonybės. Jis sakė, kad kai kurie apsimesdavo atsivertę, kad nemokamai gautų maisto, o paskui, jei tik iškildavo kokių nors sunkumų, vėl grįždavo prie senų pagoniškų dievų. Jis vadino juos „ryžių krikščionimis“.

Tikriausiai ir aš galėčiau būti „ryžių žyde“.

Kita vertus, senelis tikrai pasiustų, jei apie tai sužinotų. Mano mama neabejotinai tai praneštų tikėdamasi, kad jį ištiks dar vienas insultas.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 13 d.

Per paskutinę savaitę oras visiškai pasikeitė. Praeitas šeštadienis buvo švelnus ir saulėtas, tarytum ruduo nenoriai dairytųsi per petį atgal į vasarą. Šiandien drėgna ir vėjuota, lyg ruduo nekantriai dumtų į žiemą. Žemė slidi nuo šlapių lapių. Osvestris atrodė dar mažiau žavus nei anksčiau. Dabar, kai apie tai užsiminė Džilė, pastebėjau, kad mergaitės autobuse kikendamos viena kitai perduoda uždraustąjį lūpdažį. Jos primena man Siuzaną iš „Paskutinio mūšio“1. Panirau į fantazijas apie tai, kaip susitinku su K. S. Luisu, nors ir žinau, kad jis jau miręs. Pernelyg gėda smulkiai atpasakoti.

Apsiginklavusi laišku ir pasirašyta anketa, pasukau į biblioteką. Čia mane pasitiko draugiška, linksma moteris, kuri, beveik neabejoju, būtų priėmusi mane ir be jų. Ji tik vos žvilgtelėjo į atsineštus popierius. Dabar turiu nedidelį aštuonių kortelių rinkinį, kuris man leis pasiimti aštuonias knygas bet kuriuo metu arba, tiksliau, bet kurį šeštadienį, jei tik spėsiu atvažiuoti iki vidurdienio. Ji taip pat pasakė, kad jeigu man reikės kokios nors knygos, kurios jie neturi, tarpbibliotekiniai mainai vaikams iki šešiolikos metų yra nemokami. Vadinasi, galėčiau užsisakyti ką tik noriu, ir jie man gautų tą knygą.

Tereikia žinoti autorių ir knygos pavadinimą. Pradėjau nuo visų Merės Reno knygų, išvardintų „Vežėjuje“, kurių dar nebuvau skaičiusi. Sudarysiu sąrašą knygų, paminėtų kitų knygų pradžioje, ir atsivešiu jį kitą savaitę. Ji sakė, kad jie gali gauti viską, kas tik yra išleista Britanijoje, net ir tokių, kurios daugiau nebeleidžiamos. Sakė, kad atsiųs man pranešimą, bet atsakiau, kad geriau už sutaupytus pašto ženklelius jie nupirktų knygų, o aš atvažiuosiu kiekvieną savaitę ir paimsiu tai, ką jie turės.

Tarpbibliotekiniai mainai yra pasaulio stebuklas ir civilizacijos triumfas.

Bibliotekos iš tikrųjų yra nuostabios. Jos daug geresnės už knygynus. Knygynai pelnosi iš knygų pardavimo, o bibliotekos tiesiog tyliai iš širdies gerumo skolina knygas.

Paskui praleidau palaimingą valandą tarp knygų lentynų, panašių į mokyklos bibliotekos lentynas tuo, kad jose yra tik keletas lobių, bet ne daugiau. Mokslinės fantastikos skyriuje pridėta visokių kitokių knygų, todėl paieškos procesas dar ilgesnis. Su sunkiomis aštuoniomis knygomis krepšyje ant peties, lietui čaižant veidą, norėjau iš karto sugrįžti į mokyklą ir skaityti savo patogioje bibliotekoje.

Tačiau taip pat norėjau patikrinti ir knygyną, nes aštuonios knygos gal ir atrodo daug (ir sveria nemažai!), bet man jų tikriausiai neužteks visai savaitei. Paprastai skaitau anksti ryte, jei prabundu prieš skambutį, per tris valandas privalomų sportinių žaidimų, nuobodžių pamokų metu, per namų darbus, kai jau būnu juos paruošusi, per laisvą pusvalandį po namų darbų ir pusvalandį lovoje prieš užgesinant šviesas. Taigi dažniausiai per dieną perskaitau kelias knygas.

Lėtai nužingsniavau kalva žemyn į knygyną. Vėjas plakė gluosnio šakas virš vandens. Dauguma geltonų lapų buvo nukritę ir plūduriavo vandens paviršiuje. Gulbių nesimatė. Bet pastebėjau, kad už tvenkinio yra daugiau medžių.

Nusipirkau keletą dalykų. Norėčiau žinoti, kaip ilgai man turėtų užtekti šių dešimties svarų.

Dauguma knygų kainuoja po septyniasdešimt penkis pensus, storesnės – daugiau. Bėgdama namuose palikau labai daug knygų. Galėčiau vėl jas nusipirkti, bet taip pat noriu ir naujų. Man labai patinka skaityti senas knygas iš naujo. Nusipirkau naują Tiptri rinkinį. Jame yra Le Gvin parašyta įžanga.

Vadinasi, ir jai jis patinka! Puiku, kai man patinkantys autoriai mėgsta vienas kitą. Galbūt jie draugai, kaip Tolkienas ir Luisas. Knygynas turi naują visų Inklingų2 biografiją, parašytą Hamfrio Karpenterio, kuris taip pat parašė ir Tolkieno biografiją. Knyga kietais viršeliais. Užsisakysiu ją bibliotekoje.

Po knygyno patikrinau sendaikčių krautuvėlės lentynas ir taip pat šį bei tą nusipirkau. Dabar turėjau tiek daug knygų, kad vos begalėjau paeiti, o koją klaikiai skaudėjo. Taip visada būna, kai lyja.

Neprašiau, kad mano gerą koją pakeistų į girgždantį, surūdijusį vėjarodį, bet tikriausiai niekas to neprašo. Būčiau paaukojusi dar daugiau. Buvau pasirengusi mirti, o Mora iš tikrųjų mirė. Turėčiau apie tai galvoti kaip apie karo žaizdą, seną kareivio randą. Frodas prarado pirštą ir visas galimybes patirti laimę. Tolkienas žinojo, kas nutinka po visko, po mūšių ir kovų. Tai yra tarsi „Grafystės išvalymas“3, bandymas išsiaiškinti, kaip gyventi tokiu metu, kokio apskritai neturėjo būti, po šlovingo paskutinio mūšio. Aš išgelbėjau pasaulį, arba manau, kad išgelbėjau, ir tik pažiūrėkite – pasaulis vis dar egzistuoja su savo saulėlydžiais ir tarpbibliotekiniais mainais. Ir jam aš daugiau nerūpiu, kaip Grafystei nerūpėjo Frodas. Bet man tai nesvarbu. Mano mama nėra tamsioji karalienė, kurią visi myli ir jos bijo. Ji gyva, o taip, bet įkliuvusi į savo pačios pagiežos tinklus kaip voras, įsipainiojęs į savo verpalus. Aš nuo jos pabėgau. O ir Moros ji daugiau negali nuskriausti.

Kepyklėlėje atsisėdau už staliuko prie lango, žaisdama su arbatos puodeliu suvalgiau Kornvalio pyragėlį su mėsos ir daržovių įdaru bei medaus bandelę. Nemėgstu arbatos, bet kava dar blogesnė – kvepia gerai, bet skonis bjaurus. Tiesą sakant, geriu tik vandenį, nors jei esu labai ištroškusi, galiu atsigerti ir limonado. Bet labiausiai man patinka vanduo. Arbatinukas – sunkiai suprantamas dalykas, niekas negali pasakyti, arbatą jau baigiau gerti ar dar išvis nepradėjau, taigi jis suteikia dingstį sėdėti, skaityti ir pailsėti.

Aš taip ir dariau, po to nupirkau keturias bandeles išsinešti, šį kartą už savo pinigus. Vieną Diedrai, vieną Šeronei, kurios ji, aišku, negalės valgyti, todėl ir ją suvalgysiu aš, ir vieną Džilei.

Praėjusią savaitę gavau bandelę nuo Šeronės, dabar ji gaus nuo manęs. Tai labiau simbolis nei tikras maistas, nors, Dievulėliau, tos bandelės tikrai nuostabios. Nepirksiu bandelės Karenai, nes ji mane pravardžiuoja Šlube, o tai pats bjauriausias vardas iš visų. Komuniūga – beveik švelnus, Tafė – neišvengiamas, tačiau Luošė ir ypač Šlubė reiškia atvirą priešiškumą.

Tada kepyklėlės pardavėjos paklausiau apie tvenkinį.

– Ar tai parkas?

– Parkas, mieloji? Ne, tai dvaro žemių pakraštys.

– Bet prie tvenkinio yra suolelis, visai kaip parke.

– Jį ten pastatė savivaldybė, kad žmonės galėtų pasėdėti. Jis prie kelio, kuris priklauso miestui, taigi gal ir galima jį vadinti parku, bet ne tikru, su gėlėmis. O tai, ką matai už jo, tuos medžius ir visa kita, tai priklauso dvarui. Manyčiau, netrukus čia atsiras ir vaikščioti draudžiantis ženklas, nes ten yra fazanų. Girdime, kaip jie ten pokši, ypač rugpjūtį.

Vadinasi, tai dvaro žemės su dvaro valdytojais, jėgeriais ir kitais dalykais, bet paliktos pusiau laukinės fazanams veistis. Galiu lažintis, jog ten daugybė elfų.

1C. S. Lewis „The Last Battle“ – paskutinė „Narnijos kronikų“ serijos knyga.

2„Inklings“ buvo Oksfordo universitete gyvavusi neoficiali literatų diskusijų grupelė, veikusi beveik du dešimtmečius nuo 1930 m. Jiems priklausė ir J. R. Tolkienas su K. S. Luisu.

3„Žiedų valdovo“ III dalies „Karaliaus sugrįžimas“ šeštosios knygos 8 skyrius.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 14 d. Šiandien po priešpiečių gavau pylos ir tvarkos pažeidimo balą, savo pirmąjį. Pasirodo, negalima siųsti bandelių mergaitėms ne iš savo bendrabučio arba klasės, nebent tai tavo giminaitė. O Džilė, nors mes kartu lankome chemijos pamokas, yra ne iš mano kambario ir ne mano klasiokė, vadinasi, negaliu su ja draugauti, todėl bandelės jai siuntimas atrodė labai įtartinas, gal net lesbietiškas poelgis. Puiku. Man tai nekelia problemų. Nors ir nesu tokia, neabejotinai pritariu Hainlainui ir Delaniui.

Net ir Diedra su Šerone mano, jog neturėjau duoti bandelės Džilei. Diedra bandė mane pateisinti sakydama, jog aš to nesupratau, nes atvykau čionai visai neseniai, o gal visa ta chemija ištirpino mano smegenis.

Niekada nepriprasiu prie šios vietos.

Pirmadienis, 1979 metų spalio 15 d.

Ir vėl neatrašiau. Bet ji toliau man rašo ir siunčia tokias nuotraukas. Kas savaitę gaunu po vieną ar du laiškus. Taip noriu pamatyti Morą, kad vėl ir vėl atplėšiu juos ir niekaip negaliu prisiversti neskaityti. Saugau juos, kad perskaityčiau bibliotekoje, nes nenoriu, kad kas nors pamatytų mane skaitančią. Bet šiandien Loreina Pargeter persišaldė ir atėjusi į biblioteką pamatė mane, žiūrinčią į vieną iš sukarpytų nuotraukų. Loreina yra stambių kaulų šviesiaplaukė kvailė, klasės žolės riedulio komandos kapitonė ir pirmojo bendrabučio kambario regbio saugė. Ji mane taip pat visaip pravardžiuoja ir žnaibo, bet neleido kitoms pakišti man kojos, kai ėjau iš dušo, todėl nesu labai priešiškai prieš ją nusiteikusi. Šiandien jos nosis labai raudona ir ji atrodo be galo nusiminusi, kad negali būti savo mėgstamoje sporto žaidimų aikštelėje. Girdėjau, kaip ji klausė mokytojos, ar negalėtų šiltai apsirengusi stebėti varžybų.

– Kas čia, Morvena? – paklausė ji.

Nenorėjau parodyti, kad man tai rūpi, todėl, užuot paslėpusi, stumtelėjau nuotrauką per stalą jos link. Ji paėmė ir pasižiūrėjo. Tai buvo mudviejų nuotrauka, kurioje mes atsiimame apdovanojimus mokyklos kalbų dieną, tik joje aš, kaip visada, buvau išdeginta.

– Mano mama ragana, – atsainiai pasakiau aš.

Loreina aiktelėjo ir numetė nuotrauką.

– Ar tai vudu? – sušnibždėjo ji.

Aš ir pati apie tai galvojau. Nežinau, kaip tai veikia. Ką reiškia, kai ką nors išdegini iš nuotraukos? Kas gali nutikti? Kokios gali būti tokio veiksmo pasekmės? Norėjau paliesti savo medinį amuletą, bet jo čia neturiu, negaliu nešioti prie uniformos. Kišenėje laikau akmenėlį, todėl sugniaužiau delne jį. Nežinau, ar tai padeda, tačiau bent jau ramina. Paliečiau medinį bibliotekos stalą, nugludintą laiko ir šimtų rankų.

– Panašiai, – tyliai atsakiau. – Ji mane išdegina iš nuotraukų, bet man, regis, nieko blogo nenutinka.

– Bet juk tu esi čia, – garsiai paprieštaravo Loreina, ir panelė Kerol dirstelėjo į mus.

Loreina, aišku, nieko nežino apie Morą. Nepaminėjau jos, nes, pirma, tai asmeniška, antra, negaliu pakęsti užuojautos ir, trečia, dar labiau nepakęsčiau pašaipų šia tema. Jei žmonės pradėtų mane erzinti dėl Moros, visiškai prarasčiau kantrybę.

– Tikrai? – tarstelėjau ir atsiėmiau nuotrauką. – Šitos dar nemačiau. Paprastai ji išdegina mane.

Bet aš apsaugota. Būtų tiesiog siaubinga, jei ji pradėtų persekioti mano drauges.

Loreina vėl aiktelėjo ir nuėjusi šalin atsisėdo kitame bibliotekos gale apsimetusi, kad skaito „Vėjo nublokšti“. Likusią dienos dalį pozicija „Tegul jie manęs bijo, kad tik paklustų“ veikė dar geriau nei paprastai, tačiau Diedra su Šerone taip pat laikėsi nuo manęs atokiau. Vadinasi, būsiu visai vieniša.

Antradienis, 1979 metų spalio 16 d. Žinote, klasių sistema yra kaip magija. Negali jos parodyti, ji išgaruoja, išsisklaido, jei tik pabandai ištirti, bet ji tikra ir veikia žmonių elgesį, leidžia nutikti įvairiems dalykams. Šeronė tikriausiai turi daugiausia pinigų iš visos mūsų klasės. Mes mokomės žemesniojoje 5c klasėje, tokioje nereikšmingoje, jog supykstu vien apie tai pagalvojusi. Jie pradeda skaičiuoti nuo „aukštesniosios trečios“. Teoriškai egzistuoja ir pradinė mokykla, prasidedanti nuo pirmos klasės, kurioje mokosi septynmečiai. Bet iš tiesų taip nėra, o aš darau tokią išvadą tik todėl, kad egzistuoja šie absurdiški skaičiai. Kai mokiniai pasiekia šeštą klasę, žemesniąją ir aukštesniąją, jie atsiduria tokioje pačioje švietimo sistemoje kaip visas pasaulis, kuomet mokomasi nuo pirmos klasės iki ketvirtos pradinėje ir nuo pirmos iki šeštos vidurinėje mokykloje. Pastebėsite, kad Arlingherstas yra kaip paprasta vidurinė mokykla su klasėmis nuo pirmos iki šeštos. Tiesiog tas kvailas skaičiavimas!

Aš mokausi žemesniojoje 5c klasėje. Taip pat yra a ir b klasės, bet jos nėra skirstomos pagal mokinių pažangumą – labai džiaugiuosi, nes antraip tai būtų nesąžininga. Tačiau tiesa ta, kad jos vis dėlto suskirstytos pagal pažangumą, nes Džilė mokosi a klasėje, o tos klasės mokinės neabejotinai daug protingesnės už mus. Pagal pažymius aš taip pat turėčiau būti a klasėje, tačiau į kitas klases perkeliama tik semestro pabaigoje. Panelė Kerolė, bibliotekininkė, sakė man, jog per Kalėdas būčiau buvusi perkelta į a klasę, bet kadangi man netiko pamokų tvarkaraštis, turėsiu iki kito rugsėjo likti su bukagalvėmis. Ji tai papasakojo man tarytum norėdama pamokyti, jog geriausia vyresnybei nedraskyti akių, bet aš vis tiek džiaugiuosi, kad kovojau dėl chemijos. Gaila tik, kad nusileidau dėl biologijos.

Bendrabučių tvarka kitokia nei klasių. Klasėse viskas veikia horizontaliai, o bendrabučiuose vertikaliai. Mergaitės iš visų trijų a, b ir c klasių gyvena keturiuose skirtinguose kambariuose. Jie varžosi tarpusavyje dėl taurių – tikrų sidabrinių taurių, laikomų salėje. Visi kambariai pavadinti Viktorijos laikų poetų vardais. Aš gyvenu Skoto kambaryje. Kiti pavadinti Kitso, Tenisono bei Vordsvorto vardais. Čia nėra nei Šelio, nei Bairono. Manyčiau todėl, kad jų reputacijos šiek tiek suterštos. Močiutei patiko visi šie poetai, išskyrus (kaip ironiška!) Skotą. Nuo klasių sistemos priklauso mūsų pamokos, o nuo bendrabučių – visa kita, ypač sportiniai žaidimai, taip pat ir taškai, kuriuos gauni arba prarandi už gerą ar blogą elgesį. Mes privalome labai rūpintis savo bendrabučiais ir santykine jų reputacija, prižiūrėti kitas savo bendrabučio mergaites, net jei jos mokosi kitoje klasėje. Nereikia nė sakyti, jog man tai nė velnio nerūpi. Tai tikrų tikriausias „grandfalionas“ 1, ir aš liksiu amžinai dėkinga Vonegutui už šį posakį.

Taigi norėjau pakalbėti apie visuomenės klases. Žemesniojoje 5c klasėje, kurios mergaites pažįstu geriausiai, Šeronės šeima turi daugiausiai pinigų. Ji dažniau už kitas mergaites vyksta atostogauti į užsienį, jos tėvas yra chirurgas, jie turi didžiulį namą ir didelį automobilį. Tačiau pagal klasės standartus ji užima žemesnę vietą, nes yra žydė ir tuo skiriasi nuo kitų. Dėl tokių ir panašių nesuvokiamų klasės kriterijų visa tai panašu į magiją. Ji neturi ponio, nors jos šeima tikrai galėtų jį įsigyti. Jie turi baseiną, bet neturi ponio, nes jos tėvų prioritetai yra kitokie. Per Kalėdas ji važiuoja slidinėti į Norvegiją, nes tėvai atsisako važiuoti į Vokietiją arba Šveicariją.

Džulijos tėvai nėra labai pasiturintys. Ji nešioja senas savo sesers uniformas. Jie važinėja senu automobiliu. Tačiau jos sesuo yra mokyklos seniūnė, o mama ėjo už tvarką atsakingos vyresniosios mokinės pareigas, be to, laimėjo teniso taurę Vordsvorto bendrabučiui, kuriame dabar gyvena ir Džulija. Jie paskyrė Džuliją į Vordsvorto bendrabutį, nes jame gyveno jos mama, tetos ir sesė. Sporto žaidimų kambaryje kabo sena juodai balta jos mamos su taure rankoje nuotrauka. Po ja parašyta: „Garbės narė Monika Ventvort“, nes Džulijos tėvas yra vikontas. Nors Džulija nėra tarp tų

pagerbtųjų, jos padėtis klasėje yra daug aukštesnė už kitų vien dėl motinos. Žinoma, ne tik – tai visas garbės, laimėtos taurės ir klasės tradicijų derinys. Džulija nėra labai protinga, bet jai gerai sekasi varžybose, o čia tai svarbiausia.

Aukštesniojoje ketvirtoje klasėje yra tokia apkūnoka, nuolat kikenanti mergaitė, vadinama ledi Sara. Jos tėvas yra grafas. Manyčiau, Džulija turėtų visada pritarti Saros nuomonei, bet nesu tuo įsitikinusi. Klasėse svarbu ne vien snobizmas, bet ir daugybė kitų dalykų. Vis dėlto visoms tai beprotiškai rūpi. Vienas pirmų klausimų, kurį mergaitės man uždavė, buvo: „Kokį automobilį vairuoja tavo tėvas?“ Atsakymas „Juodą“ nelabai tiko. Jos negalėjo patikėti, kad aš nežinau.

Nesakiau, kad mačiau jį vos kelis kartus, ir šiaip automobiliai man nelabai rūpi. Pasirodo, tai bentlis – parašiau ir paklausiau, – pakankamai priimtina mašina. Bet kodėl visiems tai rūpi? Jie nori visus tiksliai suskirstyti. Aišku, jos greitai suprato, kad aš nieko verta: nei ponio, nei titulo, ir dar iš Velso.

Gavau taškų už namą, kuriame gyvena mano tėvas, – joms rūpi mūsų tėvai. Kai kurių mergaičių tėvai išsiskyrę, pavyzdžiui, vargšelės Diedros. Bet net jeigu jos gyvena su mamomis, visoms labiau rūpi tėvai.

Socialinės klasės yra visiškai nesuvokiamos ir jų poveikio neįmanoma ištirti moksliškai. Jos neturėtų būti realios, tačiau visa kur prasismelkia ir yra labai galingos. Matote, visai kaip magija.

1Kurto Voneguto „Katės lopšyje“ minima tariama bendrija, neturinti nieko bendra su šiltais, artimais tarpusavio santykiais.

Trečiadienis, 1979 metų spalio 17 d.

Kai užaugsiu ir tapsiu įžymi, niekada neprisipažinsiu, jog mokiausi Arlingherste. Apsimesiu, kad tokio net nesu girdėjusi. Kai žmonės klaus, kur mokiausi, nuleisiu tai negirdomis.

Kur nors yra ir daugiau tokių žmonių kaip aš. Kažkur yra karasas1. Žinau, kad yra, turi būti.

1Karasas – grupė žmonių, susijusių dvasiniais ryšiais. Kurto Voneguto romane „Katės lopšys“ naudojamas išgalvotas terminas.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 18 d.

Mokykloje kiekvienas gali tapti komunistu. Šiandien perskaičiau „Komunistų manifestą“ – jis labai trumpas. Tai tarsi gyventum Anareso planetoje1. Kada nors pradėsiu mąstyti kaip jie.

1Viena iš Le Gvin išgalvotos visatos planetų.

Penktadienis, 1979 metų spalio 19 d.

Aš mylėjau Morą, bet pakankamai neįvertinau. Iš tikrųjų nesupratau, kaip nuostabu visada turėti su kuo pasikalbėti ir kad tas žmogus visada suprastų, apie ką tu kalbi, visada turėti, su kuo žaisti, ir kad jis suprastų, ką nori žaisti.

Dar viena savaitė iki semestro vidurio atostogų.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 20 d.

Palaiminti tarpbibliotekiniai mainai! Jie man surado „Meilės pažadus“ ir „Paskutinį vyną“1!

Sugrąžinau aštuonias praėjusios savaitės knygas. Taip pat gavau kitas penkias žinomų autorių knygas bei „Magą“2. Šio autoriaus anksčiau nebuvau girdėjusi, bet juk knyga apie burtininką!

Užsisakiau dvidešimt aštuonias knygas iš titulinių puslapių sąrašų. Bibliotekininkas, vyras, atrodė šiek tiek nustebęs, bet nieko nesakė.

Pliaupė kaip iš kibiro, nuo medžių nukritę beveik visi lapai. Vėl nuėjau į kepyklėlės kavinę, nes čia nesilanko kitos mergaitės iš mokyklos, tačiau jų pilna visose kitose miesto kavinėse. Po to nuėjau prie tvenkinio pasižiūrėti į vandenį, ir viena gulbė man sušnypštė. Nors batai smigo į dumblą tvenkinio pakraštyje, vis tiek nuėjau po medžiais ieškoti elfų. Jų čia buvo vienas ar du, bet vos įžiūrimi ir nelinkę šnekėtis. Gaila, nes, išskyrus laišką nuo tėvo, šią savaitę neteko su niekuo pabendrauti.

1„Purposes of Love“, „The Last of Wine“ – anglų rašytojos Mary Renault (1905-1983) knygos.

2Vienas žymiausių anglų rašytojo ir eseisto Džono Faulzo (John Fowles, 1926-2005) romanų.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 21 d.

Džeimsas Tiptri Jaunesnysis yra moteris! Tai bent.

Niekada nebūčiau atspėjusi. Jergutėliau, Robertas Silverbergas visiškai apsikvailino. Bet spėju, jam tai visai nerūpi. (Jei aš būčiau parašiusi „Vidinę mirtį“, daugiau niekada nesijaudinčiau, kad apsikvailinau. Galbūt tai pati liūdniausia knyga pasaulyje (ir tikrai gali lygiuotis su Hardžiu ir Aischilu), bet ji tiesiog nuostabi.) Tiptri istorijos taip pat puikios, nors nė viena neprilygs „Merginai, valdomai nuotoliniu pulteliu“1. Suprantu, kodėl ji taip pasielgė: kad įgytų pripažinimą bei pagarbą, bet Le Gvin nepasivadino vyrišku slapyvardžiu ir vis tiek buvo visų gerbiama. Ji laimėjo „Hugo“ premiją. Manyčiau, Tiptri iš dalies rinkosi lengvesnį kelią. Bet kai prisimeni, kaip jos veikėjai mėgsta klaidingus paaiškinimus bei persirenginėjimus, apsimetinėjimus kitais žmonėmis, supranti, kad ir jai tikriausiai tai patiko. Matyt, visi rašytojai naudojasi veikėjais kaip kaukėmis, o ji kaip dar vieną maskuotės sluoksnį naudojo vyrišką vardą. Geriau pagalvojus, jei aš būčiau parašiusi: „Meilė yra planas, planas yra mirtis“2, tikriausiai nenorėčiau, kad žmonės žinotų, kur gyvenu. Šiandien buvau vienintelė, negavusi bandelės, bet dėl to nenusimenu. Net Diedra gavo bandelę nuo Karenos. Diedra žiūri į mane keistai sumišusi, o tai blogiau už viską. Dabar daug geriau suprantu Tiberijaus priklausomybę nuo Sejano. Taip pat suprantu, kodėl jis tapo toks keistas. Būti paliktai vienai – o aš ir esu visiškai viena – nėra taip malonu, kaip tikėjausi. Ar taip žmonės ir tampa blogi?

Nenoriu būti blogu žmogumi.

Parašiau tetulei Tegei apsimetinėdama, kad esu linksma. Parašiau ir tėvui, tikėdamasi įkalbėti jį nuvežti mane pas ją ir galbūt pas senelį į ligoninę. Dabar jie vieninteliai man likę artimi žmonės. Jis tikriausiai nenorėtų su jais susitikti, bet galėtų palaukti automobilyje. Būtų išties smagu pamatyti ką nors iš tų, kuriems patinku. Dar penkios dienos iki atostogų, o tada savaitei galėsiu dingti iš čia.

1„The Girl Who Was Plugged In“ – James Tiptree Jr. mokslinės fantastikos romanas, 1974 m. pelnęs „Hugo“ apdovanojimą.

2„Love Is the Plan the Plan Is Death“ – apsakymas, kuriame nėra veikėjų-žmonių, istorijos pasakotojas – gigantiškas vorą primenantis padaras.

Pirmadienis, 1979 metų spalio 22 d. Šiandien per chemijos pamoką prie manęs priėjo Džilė ir atsisėdo šalia. Ji pasielgė labai drąsiai, turint omenyje, kaip visos su manimi elgiasi.

– Tai nemanai, kad esu vudu raupsuotoji? – atvirai paklausiau pamokai pasibaigus.

– Aš mokslininkė, – atsakė ji. – Tokiais dalykais netikiu. Žinau, kad atsiuntusi man bandelę prisidarei bėdų.

Buvo priešpiečių metas, todėl mes kartu nuėjome į valgyklą. Man nerūpi, ką žmonės galvoja. Ji sako, kad neskaito grožinės literatūros, bet paskolins man Azimovo mokslinių esė knygą „Kairioji elektrono ranka“1. Ji turi tris brolius, vyresnius. Vyriausiasis iš jų dirba Oksforde. Jie visi mokslininkai. Man ji patinka. Ji rami. „Magas“ – labai keista knyga. Dar nežinau, ar man patinka, bet negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu skaityti, ir visą laiką apie ją galvoju. Ne apie magiją, bet atmosfera panaši. Ją skaityti labai keista, nes pagrindinis veikėjas visą laiką vaikšto mylių mylias po čiobreliais kvepiančią salą, kaip darydavome ir mes. Mums nieko nereikšdavo „tagonėlių“ takais nueiti ne vieną mylią iki Luidkoido arba Kumdaro. Paprastai autobusu nuvažiuodavome iki Penderino, o paskui vaikščiodavome kalnų šlaitais. Man patikdavo iš ten atsiveriantys vaizdai. Gulėdavome žolėje ir dairydavomės vieversių, surinkdavome avių numestos vilnos kuokštelius, iššukuodavome juos ir atiduodavome elfams.

1„The Left Hand of the Electron“ – JAV rašytojo fantasto Aizeko Azimovo (Isaac Asimov, 1920-1992) septyniolikos esė rinkinys.

Antradienis, 1979 metų spalio 23 d. Šiandien labai skauda koją. Būna dienų, kai galiu palyginti lengvai vaikščioti, bet būna ir kitokių dienų. Tikriausiai galėčiau pasakyti, kad kartais laiptais lipti būna sunku, o kartais tiesiog neįmanoma. Šiandien akivaizdi kančių diena. Po galais, gavau dar vieną laišką. Reikėtų juos deginti.

Jie tokie blogi, kad net švyti pykčiu. Matau tai akies krašteliu, nors galbūt tai tik skausmo sukelti vaizdiniai. Penktadienį prasidės atostogos. Tėvas pasiims mane šeštą. Jis nesakė, kur važiuosime, bet bent jau kuo toliau nuo čia. Negaliu pasiimti laiškų, bet negaliu jų čia ir palikti.

Nelabai suprantu „Mago“ pabaigos. Ji dar dviprasmiškesnė nei „Tritono“. Kas gi gali rašyti dvi paskutines eilutes lotyniškai – kalba, kurios beveik niekas nesupranta? Tai bibliotekos knyga, bet puslapyje neryškiai pieštuku užrašiau vertimą: „Rytoj bus meilė nemylimiems, o mylimajam – meilės dar daugiau.“ Taigi Elison jį mylės, kad ir kiek jos meilė verta. Anksčiau jos nepakako. Jis iš tikrųjų pradėjo jos geisti tik tada, kai pamanė, jog ši mirusi.

Paskutinėje knygos dalyje, sugrįžęs į Londoną, Nikolas vėl užsinori grįžti į paslaptį, kad ir kas tai bebūtų. O aš būtent to nenoriu. Nereikėjo mėginti pasikalbėti su tuo elfu. Tegul kas nors kitas rūpinasi sergančiomis guobomis. Tai ne mano bėda. Jau baigiau su pasaulio gelbėjimu, nors ir nesitikėjau, kad kas nors už tai padėkos. Mane vargina tas kvailas erzinantis skausmas, ir aš pernelyg gerai suprantu Nikolą, nes kas gi nenorėtų sugrįžti? Tačiau nenoriu būti tokia apgailėtina kaip jis.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 25 d. Šiandien nelijo, pirmą kartą po ilgo laiko, ir koją ne taip skaudėjo, todėl per laisvą pusvalandį po pamokų ruošimo išėjau laukan. Nuėjau iki sporto aikštelės pakraščio prie griovio, kur anksčiau mačiau elfą, ir sudeginau visus laiškus. Jau buvo sutemę, jie iš karto skaisčiai užsiliepsnojo vos nuo vieno degtuko. Čia tikriausiai dėl fotografijų popieriaus, nes dalį ji jau buvo išdeginusi, todėl jis pats ilgėjosi ugnies. „Dažnai blogis sunaikina pats save“, – taip sakė Gendalfas1 . Dažnai, bet ne visada.

Negali kliautis, bet taip iš tikrųjų kartais nutinka.

Kai tik laiškai pradėjo pleškėti, iš karto pasijutau daug geriau. Pasirodę keli elfai ėmė šokti aplink ugnį, kaip visada daro. Mes vadindavome juos salamandromis arba ugniniais. Jie nuostabių spalvų, blykstelėję mėlynai, tampa oranžiniais. Dauguma jų elgėsi tarytum nematytų manęs arba aš nematyčiau jų, bet viena vis skersakiavo į mane. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, užžiebė geltonas dėmeles ant guobų žievės. Taip supratau, kad ji žino, ko anksčiau klausiau.

– Ką galėčiau padaryti? – paklausiau nepaisydama to, ką vakar sakiau apie Nikolą. Apgailėtina!

Kai prabilau, jie visi pranyko, bet po akimirksnio sugrįžo. Jie kitokie nei mūsų elfai. Galbūt todėl, kad neturi griuvėsių, kuriuose galėtų gyventi. Elfams, regis, labiausiai patinka vietos, kurias vėl būna užkariavusi laukinė gamta. Neseniai per istorijos pamoką mokėmės apie tai, kaip visuomeninės žemės buvo išdalintos savininkams. Visoje šalyje anksčiau būdavo bendrų visuomeninių žemių, kur valstiečiai ganydavo savo gyvulius, rinkdavo šakas ir gervuoges. Tos žemės nepriklausė niekam, todėl buvo visų. Spėju, kad jose gyveno daugybė elfų. Tada žmonėms buvo pasiūlyta jas aptverti ir paversti tvarkingais ūkiais. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip teks susispausti, kai nebeliks bendrų žemių. Tai suprato tik tada, kai jų nebeliko. Kaimiškoms vietovėms būtinai reikia laukinės gamtos rėžių, be jų stipriai kenčiama. Šis gamtovaizdis iš dalies yra dar negyvesnis už miestą. Griovys ir medžiai čia yra tik todėl, kad stovi mokykla, o medžiai prie knygyno auga dvaro žemių pakraštyje.

Elfai visai su manimi nekalbėjo, neištarė nė žodžio, kaip tas vienas medyje. Tačiau geltonoji vis atsargiai žvilgčiojo į mane, todėl ir žinau, kad ji suprato. Bent jau kažką suprato. Nors ir nelabai žinau, ką. Tokie jau tie elfai. Net ir tie, kuriuos gerai pažinojome, davėme jiems vardus, kurie su mumis nuolat kalbėdavosi, kartais būdavo tokie pat keisti.

Tada jie visi pranyko, popieriai pavirto pelenais – jie sudegė labai greitai, – o mane sugavo Rūta Kembel ir skyrė dešimt baudos taškų už laužo sukūrimą. Dešimt! Su trimis pagyrimo taškais galima nubraukti tiktai vieną baudos tašką, o tai, mano nuomone, labai neteisinga. Tačiau per visą šį semestrą aš uždirbau keturiasdešimt pagyrimo taškų už gerus pažymius. Dabar turiu vienuolika baudos taškų, taigi galima išbraukti trisdešimt tris pagyrimo taškus. Tai kvaila sistema ir man ji nerūpi, bet argi tai iš tikrųjų teisinga?!

Keisčiausia, kad Rūta nusiminė labiau už mane. Ji yra vyresnioji mokinė iš Skoto bendrabučio, taigi skirdama man dešimt baudos taškų, ji nuskriaudė savo pačios bendrabutį, o jai tai daug svarbiau nei man. Jei turi dešimt baudos taškų, kitą šeštadienį tau neleidžiama nuvažiuoti į miestą, bet šią savaitę prasideda atostogos, taigi nesiskaito. Man ir taip nieko nenutiktų, nes turiu daug pagyrimo taškų, bet kitą kartą reikės būti budresnei, kad vėl nesučiuptų.

Be to, vis tiek nebūčiau sudeginusi mokyklos. Tai buvo mažytis lauželis, visiškai suvaldomas, o tokius lauželius aš kūrenu jau daugybę metų. Žinojau, ką darau. Šiaip ar taip, atstumas iki kurio nors pastato buvo pernelyg didelis, žemė pažliugusi nuo lietaus, o griovys pilnas vandens. Aplink mėtėsi daugybė drėgnų lapų, kuriais būčiau galėjusi užžerti ugnį, jei būtų kilęs nors menkiausias pavojus, bet to nebuvo. Sutikau su baudos taškais, nes nenorėjau, kad visas šis reikalas pasiektų mokytojus. Tegul

geriau jie nieko apie tai nežino. Rūta konfiskavo ir mano degtukus.

Kaip gera, kad laiškai pagaliau sunaikinti. Be jų jaučiuosi daug lengvesnė.

1Burtininkas iš Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“.

Penktadienis, 1979 metų spalio 26 d.

Visą dieną mokykloje buvo juntamas tramdomas džiugesys. Visos norėjo iš čia ištrūkti. Kalbėjo apie būsimos savaitės planus, gyrėsi. Šeronė išvyko šįryt – jai ir sekasi, – nes žydai negali keliauti penktadienio vakarais ir šeštadieniais. O kas nutiktų, jei keliautų? Tarsi turėtum visą krūvą prakeiksmų.

Kelias mergaites pasiėmė iš karto po popietinių pamokų. Kitos žiūrėjo pro bibliotekos langus norėdamos sužinoti, kokiais automobiliais jos važinėja ir ką vilki jų mamos – dažniausiai mamos.

Diedrą paėmė vyresnioji sesuo su baltu „Mini“. Kažin, ar ji išgyvens tokią gėdą. Atrodo, mamos turi vilkėti neperšlampamą lietpaltį su šilkine skarele. Lietpaltis yra pasiturinčiųjų klasės ženklas.

Niekas neklausė, ką nešioja mano mama, nes niekas su manimi nekalba. Taip dar geriau. Ji velkasi kas trečią drabužį iš savo spintos ir keičia juos tam tikra keista, niekam nežinoma tvarka.

Nežinau, ar ji taip daro dėl magijos, ar todėl, kad yra išprotėjusi. Sunku atskirti. Kartais ji atrodo visiška beprotė, o kartais būna visai normali. Tie normalumo laikotarpiai dažniausiai pasireiškia, kada labiausiai reikia, – pavyzdžiui, paskutinį kartą, kai ją mačiau teisme, ji atrodė rami, santūri ir padori. Seniai seniai, kai dar vadovavo vaikų darželiui-mokyklėlei, ji visada atrodė ganėtai protinga – kaip mokytoja, – bet tada dar buvo gyva močiutė, kuri ją prižiūrėjo. Tačiau esu mačiusi, kaip ji eina apsipirkti su vestuvine suknele ir žieminiu paltu liepos mėnesį, o sausį vaikščioja pusnuogė. Jos plaukai ilgi, juodi ir net sušukuoti atrodo kaip gyvačių lizdas. Jei ji apsirengtų lietpaltį, užsirištų šilkinę skarelę, atrodytų tarsi persirengusi, kad niekas neatpažintų, lyg ant aukojimo altoriaus būtų užmetusi kokią nors drobę.

Tėvas atvyko kartu su daugybe kitų tėvų ir niekas nepratarė jokių pastabų apie jį. Atrodė kaip visada. Regis, vėl pradėjau dirsčioti į jį šnairomis. Nežinau, kodėl taip darau, juk visą šitą laiką susirašinėjome kaip normalūs žmonės. Jis parsivežė mane į Senąjį dvarą.

– Pernakvosime namie, o rytoj nuvešiu tave susitikti su mano tėvu, – pasakė jis. Priekiniai automobilio žibintai toli į priekį apšvietė kelią. Mačiau į šalis straksinčius zuikius ir akimirkai nušvintančius plikų šakų ornamentus prieš jiems vėl panyrant į tamsą. – Nakvosime viešbutyje. Esi ankščiau apsistojusi viešbutyje?

– Kiekvieną vasarą, – atsakiau. – Važiuodavome į Pembrukšyrą ir dvi savaites ten gyvendavome viešbutyje. Kasmet tame pačiame.

Prisiminusi tai pajutau, kaip nuo kylančios raudos suvirpėjo balsas. Būdavo taip smagu. Senelis vežiodavo mus į skirtingus paplūdimius, pilis ir prie stovinčių akmenų – menhyrų. Močiutė pasakodavo istorijas. Ji buvo mokytoja, kaip ir visa mūsų giminė, bet aš nusprendžiau netapti mokytoja. Jai patikdavo atostogos, kai nereikėdavo ruošti maisto, kai abi su tetule Tege galėdavo atsipalaiduoti ir kartu pasijuokti. Kartais važiuodavo ir mano mama, ji sėdėdavo kavinėse, rūkydavo ir valgydavo keistą maistą. Tais metais, kai ji nevažiuodavo, būdavo geriau. Bet Pembrukšyre galėdavai jos daug lengviau išvengti, ji ir pati kažkaip atrodydavo mažesnė. Mes su Mora susigalvodavome įvairių žaidimų. Viešbutyje būdavo ir kitų vaikų, kuriuos įtraukdavome į juos ir taip pralinksmindavome visus tėvus.

– Maistas būdavo geras? – paklausė tėvas.

– Nuostabus, – tariau. – Valgydavome tokių ypatingų dalykų kaip melionai ir skumbrės. – Tokių skanėstų niekada negaudavome namie.

– Na, maistas bus skanus ir ten, kur važiuosime, – pareiškė jis. – O kaip tau mokyklos maistas?

– Pasibaisėtinas, – atsakiau prajuokindama jį. – Ar galėčiau kaip nors atsidurti ir pietų Velse?

– Galiu tave ten nuvežti, kaip ir prašei. Bet jei norėtum pati nuvažiuoti traukiniu kelioms dienoms, neprieštaraučiau.

Aš abejojau: traukinyje būčiau užspeista į kampą, nes ten yra ji, o jei ji mane pultų fiziškai, nežinočiau, ką daryti. Bet tikriausiai ji nesiartintų prie manęs. Bijotų, kad nepadaryčiau ko nors stebuklingo.

Kai atvykome į Senąjį dvarą, visos tetos sėdėjo piešimo kambaryje. Tai ne toks kambarys, kuriame tapoma ant molbertų, greičiau tai atsitraukimo kambarys, kur žmonės nueina, kai nori tyliai pasikalbėti. Bet jos beveik nesikalba. Pabučiavau jas, tada trumpam sustojau prie Danieliaus knygų lentynų ir nuėjau į lovą su „Amžinybės pabaiga“1.

1Aizeko Azimovo knyga apie Amžinybę, organizaciją, kontroliuojančią visą pasaulio Istoriją, visą Realybę.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 27 d.

Nė nenumaniau, jog Londonas toks didelis. Atrodė, jis be pabaigos. Tarytum prisėlina prie tavęs ir, nespėjus susivokti, jis jau visur aplink. Iš pradžių dar yra ir atokesnių vietovių su tarpais tarp namų, bet paskui pastatų vis daugiau ir daugiau.

Mano tėvo tėvas vardu Semas. Jo tarsena juokinga. Įdomu, ar ir jį vadina Komuniūga? Jis gyvena Londono Mailendo rajone ir nešioja šlikę, bet daugiau niekuo nepanašus į žydą. Jo plaukai – o jie vis dar tankūs, nors jis jau senas – visai balti. Jis dėvi išsiuvinėtą liemenę, labai gražią, bet jau nudėvėtą.

Ir jis siaubingai senas.

Visą kelią mašinoje mes su tėvu kalbėjomės apie knygas. Jis visai neužsiminė apie Semą, tik kai pasakė, kad važiuojame pas jį. Aš labiau mąsčiau apie viešbutį bei Londoną, todėl beveik nustebau, kai pagaliau atvykome. Mano tėvas patūtavo kažkokią melodiją, atsidarė durys ir pro jas išėjo Semas.

Tėvas supažindino mus ant šaligatvio ir jis apkabino mane, o paskui ir tėvą. Iš pradžių šiek tiek sutrikau, nes jis visai nepanašus į mano pažįstamus žmones, net į senelį nė trupučio nepanašus. Su savo tėvu ir jo seserimis aš nesunkiai išlaikau šiokį tokį atstumą, net ir galvoju apie juos kaip apie truputėlį svetimus žmones, tikriausiai todėl, kad jie anglai. Bet Semas ne anglas, visai ne, ir jis, regis, akimirksniu priėmė mane kaip savą, o su likusiais visą laiką jaučiuosi it per klaikų bandomąjį laikotarpį.

Semas pakvietė mus vidun, namo savininkei pristatė mane kaip savo anūkę. Ji pasakė, kad mes panašūs.

– Morvena atsigimė į mūsų giminę, – pasakė jis, tarytum seniai mane pažinotų. – Pažiūrėk į jos gymį. Ji panaši į mano sesę Rivką, zichrona livracha.

Nieko nesupratau, ir jis išvertė: „Amžiną jai atilsį.“ Man tai patinka. Tai puikus būdas nenutraukiant pokalbio pasakyti, jog kažkas miręs. Paklausiau jo, kaip tai sakoma paraidžiui ir kokios tai kalbos žodžiai. Hebrajų. „Žydai visada meldžiasi hebrajų kalba“, – pasakė Semas. Galbūt kada nors ir aš galėsiu taip paprastai pasakyti: „Mano sesuo Mora, zichrona livracha.“ Tada jis nusivedė mus į savo mažą kambarėlį. Tikriausiai keista gyventi kažkieno kito name. Žinau, kad jis neturi pinigų. Suprasčiau tai net nežinodama. Kambaryje stovi lova, viena kėdė, kriauklė ir visur prikrauta knygų. Net ant virtuvės stalo kiurkso šūsnis knygų, taip pat kažkoks elektrinis samovaras ir stiklinės. Dar yra katė, didelė, stora rusvai balta katė, vardu Pirmininkė Mao, o gal Pirmininkė Miau. Ji buvo užėmusi pusę lovos, bet kai aš prisėdau ant krašto, ji atėjo ir atsigulė man ant kelių. Semas pasakė – jis liepė jį vadinti Semu, – jog tai reiškia, kad aš jai patinku, o jai nedaug kas patinka. Aš ją atsargiai paglosčiau, ir ji manęs neapdraskė, kaip daro tetulės Tegės Persimonė. Ji susirangė ir užmigo.

Semas išvirė arbatos, sau ir man. Mano tėvas gėrė viskį. (Jis labai daug geria. Dabar jis nusileido gerti į viešbučio barą. Ir rūko daug. Vis dėlto būtų negražu sakyti, jog jis turi daug ydų, ypač po to, kai padėjo man ištrūkti ir moka už mokslus. Juk iš tikrųjų nė nenorėjo manęs.) Arbatos gavau stiklinėje su metaliniu laikikliu. Gėriau ją be pieno ir cukraus, todėl buvo tokia gera. Jos skonis labai malonus.

Nustebau, nes paprastai visai nemėgstu arbatos, ir gėriau ją tik iš mandagumo. Jis įpylė vandens iš samovaro, kuriame vanduo, pasak jo, visad tinkamos temperatūros.

Po kurio laiko ėmiau apžiūrinėti knygas ir ant vienos krūvos viršaus pamačiau „Komunistų manifestą“. Tikriausiai išleidau kokį nors garsą, nes abu sužiuro į mane.

– Tiesiog pastebėjau „Komunistų manifestą“, – paaiškinau.

Semas nusijuokė.

– Man jį paskolino geras draugas daktaras Šechteris.

– Neseniai ir aš jį perskaičiau.

Jis vėl nusijuokė.

– Tai miela svajonė, bet ji niekada netaps realybe. Pažiūrėk, kas dabar vyksta Rusijoje arba Lenkijoje. Marksas – kaip Platonas, jo svajonės neišsipildys tol, kol žmonės bus tokie, kokie yra. To niekaip nesupranta daktaras Šechteris.

– Skaičiau ir apie Platoną, – pasakiau, nes jis, kaip ir Sokratas, minimas „Paskutiniame vyne“.

– Skaitei apie Platoną? – nustebėjo Semas. – O paties Platono darbų neskaitei?

Papurčiau galvą.

– Turėtum paskaityti, bet privalai visą laiką su juo ginčytis, – tarė jis. – Kažkur turėjau anglišką jo knygą.

Jis pradėjo kartu su tėvu stumdyti knygų krūvas. Aš taip pat būčiau jiems padėjusi, bet nenorėjau judinti sterblėje miegančios Pirmininkės Miau. Semas turėjo Platoną graikų, lenkų ir vokiečių kalbomis, ir jam murmant tarp knygų rietuvių supratau, kad jis moka skaityti visomis šiomis kalbomis, taip pat ir hebrajiškai, ir, nors jo anglų kalba buvo šiek tiek juokinga bei su gan stipriu akcentu, jis gyveno mažame nuomojamame kambarėlyje, visgi buvo išsilavinęs žmogus. Matydama, kaip tėvas padeda jam peržiūrėti knygas, suvokiau, jog jie prisirišę vienas prie kito, nors atvirai to nerodo.

– Na štai, – tarė Semas. – „Simpoziumas“ angliškai – puiki knyga pradžiai.

Tai buvo plona juoda knygelė iš „Penguin Classics“ rinkinio.

– Jei man patiks, užsisakysiu bibliotekoje daugiau, – pasakiau.

– Taip ir padaryk. Nebūk kaip Danielius, kuris visą laiką skaito pramanytas istorijas ir nieko tikro. Aš darau priešingai. Pasakoms neturiu laiko.

– Mokykloje turiu tokią pat draugę, – tariau. – Ji savo malonumui skaito mokslines esė.

Paaiškėjo, jog Semas skaitęs kai kuriuos Azimovo mokslinius straipsnius, be to, turi jo parašytą knygą apie Bibliją!

– Tai žydų ateisto knyga apie Bibliją, taigi, žinoma, aš ją turiu.

Sutemus mano tėvas subruzdo ir užsispyrė būtinai nusivesti mus kur nors pavalgyti. Nuėjome į netoliese esančią vietelę, kur valgėme mažų blynelių su rūkyta lašiša ir tepamu sūreliu. Buvo nepaprastai skanu, galbūt skaniausias dalykas, kokį tik esu valgiusi. Po to valgėme virtinukų su sūrio ir bulvių įdaru, ir tai būtų buvęs skaniausias per daugybę mėnesių mano valgytas patiekalas, jei prieš tai nebūtume ragavę tos puikios sūdytos lašišos. Po jų valgėme dar kitokių blynų su uogiene viduje. Čia visi pažinojo Semą ir vis prieidavo pasisveikinti bei susipažinti su mumis. Iš pradžių jaučiausi šiek tiek sutrikusi, bet vėliau pripratau, nes Semas elgėsi taip, lyg tai būtų įprasta. Supratau, kad jis gyveno tarp šių žmonių lyg šeimoje, tai buvo artima bendruomenė.

Man patinka Semas. Buvo liūdna su juo atsisveikinti. Daviau jam savo mokyklos adresą ir užsirašiau jo. Norėjau pasikalbėti su juo apie žydus, apie tai, ką sakė Šeronė, ir apie mano svarstymus tapti žyde, kaip dėl ryžių pagonys atsiversdavo į krikščionybę, bet nenorėjau, kad girdėtų tėvas. Prie jo jaučiuosi nelabai jaukiai. Su Semu viskas daug paprasčiau. Pirma, neprivalau jam jaustis dėkinga, o antra – jis neprivalo jaustis kaltas dėl manęs.

Nuvažiavome į viešbutį. Jis toli gražu neprilygo viešbučiui, kuriame apsistodavome Pembrukšyre.

Visai beveidis. Mes dalijamės vienu kambariu, o to aš nesitikėjau, bet kadangi jis iš karto nusileido į barą apačioje, kambarys liko man vienai. Šiąnakt laikrodžiai bus pasukti atgal, galėsiu viena valanda ilgiau pamiegoti! „Simpoziumas“ puikus. Panašu į „Paskutinį vyną“, nors, žinoma, ankstyvesnis, kai Alkibiadas dar buvo jaunas. Tikriausiai tais laikais gyventi buvo nuostabu.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 28 d.

Sėdžiu traukinyje, didžiuliame tarpmiestiniame traukinyje, važiuojančiame iš Londono į Kardifą.

Jis beatodairiškai dunda per kaimus ir miestus, rieda savo neišvengiamais bėgiais. Sėdžiu vagono kamputyje ir niekas nekreipia į mane dėmesio. Čia yra ir kavinė, kur galima nusipirkti klaikių sumuštinių, siaubingų putojančių gėrimų bei kavos. Aš nusipirkau „Kit Kat“, valgau jį labai lėtai.

Lyja, todėl laukai atrodo švaresni, o miestai – dar purvinesni.

Gera vėl būti su savo drabužiais. Vakar taip pat juos vilkėjau, bet pernelyg to nepastebėjau.

Tačiau sėdėdama čia, viena, žvelgdama pro langą, tikrai gerai jaučiuosi su džinsais ir Tolkieno marškinėliais vietoj bjaurios uniformos.

Juokinga, visa tai rašau veidrodiniu būdu, kad niekas neperskaitytų, bet tai, ką dabar pasakosiu, noriu užrašyti dvigubu veidrodiniu raštu, apverstomis raidėmis ir atbulai, dėl visa ko. Mano užrašų knygelė užrakinama. Man pasisekė, kad kairiąja ranka moku rašyti veidrodiniu būdu. Kadangi rašau daug, jau galiu rašyti beveik taip pat greitai, kaip ir dešine ranka.

Taigi.

Praėjusį vakarą, baigusi rašyti, truputį paskaičiau (Niveno „Ptavs pasaulį“1) ir išjungiau šviesą.

Užmigau, bet vėliau jis, mano tėvas – tikrai turėčiau vadinti jį Danieliumi, nes toks jo vardas ir taip jį vadina Semas, – taigi Danielius sugrįžo, uždegė šviesą ir prikėlė mane. Jis buvo girtas. Verkė. Bandė įlipti į mano lovą ir pabučiuoti, o aš jį nustūmiau. Žinau, jog sakiau, kad seksą vertinsiu pozityviai, bet...

Viena vertus, malonu žinoti, jog kažkas manęs nori. Ir prisilietimai malonūs. Kaip ir seksas, na, mokykloje visai nėra privatumo, taigi, bet vakar naktį turėjau progą. (Kiek tai užtrunka? Masturbacija – penkias, daugiausia dešimt minučių. Knygose niekada nerašo, kiek tai trunka. Bronas su Spygle2 darė tai valandų valandas, bet tai buvo parodomasis seksas.) Iš „Laiko meilei užtenka“3, kurioje tai labai detaliai aprašoma, žinau, kad kraujomaiša nėra prigimtinai bloga, – juk aš su juo net nesijaučiu kaip su giminaičiu. Va, su seneliu negaliu savęs įsivaizduoti, fu, bjauru!

Bet su Danieliumi – nors tarp mūsų yra giminystės ryšys, mes iš tikrųjų esame visai svetimi. O tai reiškia, kad man reikėtų kontraceptikų. Man tik penkiolika! Be to, tai neteisėta, manyčiau, o dėl to tikrai neverta sėsti į kalėjimą. Bet jis, regis, norėjo manęs, o kas dar manęs luošos norės? Nenoriu būti ištvirkusi, bet, matyt, tokia esu. Šiaip ar taip, aš pasakiau ne, net gerai nepasvarsčiusi, nes jis buvo girtas ir apgailėtinas. Atstūmiau jį ir Danielius nuėjo miegoti ant kitos lovos. Jis garsiai knarkė, o aš gulėjau ir galvojau apie Hainlainą ir tą Sterdženo apsakymą „Pavojingose vizijose“ – „Jei visi vyrai būtų broliai, ar leistum vienam iš jų vesti savo seserį?“4 Puikus pavadinimas. Šįryt jis elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Mes ir vėl nežiūrėjome vienas į kitą, viešbučio bufete valgėme atvėsusią kiaušinienę su tąsiu kumpiu. Jis davė man pinigų traukinio bilietui ir dar dešimt svarų knygoms. Net jei už juos nusipirkčiau truputį maisto ir autobuso bilietą, vis tiek užtektų pinigų mažiausiai dešimčiai knygų. Jo požiūris į pinigus labai keistas: kartais elgiasi taip, tarsi visai jų neturėtų, o paskui dosniai juos dalina. Kitą šeštadienį reikės grįžti į Šrousberį, nes sekmadienio vakarą jau turiu būti mokykloje. Bet tai bus tik už savaitės, už visos ilgos savaitės. Tetulė Tegė šiandien pasitiks mane Kardifo stotyje. Paskambinau jai iš Pedingtono. O dabar esu tarpe, tarp visko, tarp pasaulių, valgau „Kit Kat“ ir rašau. Man patinka traukiniai.

1Larry Niven „The World of Ptavvs“ – pirmasis publikuotas autoriaus mokslinės fantastikos romanas.

2S. Delanio romano „Triton“ veikėjai.

3R. Heinlein „Time Enough For Love“ – mokslinės fantastikos kūrinys, nominuotas „Hugo“ ir „Nebulos“ apdovanojimams.

4Theodore Sturgeon „If All Men Were Brothers, Would You Let One Marry Your Sister“ pirmą kartą pasirodė antologijoje „Dangerous Visions“.

Pirmadienis, 1979 metų spalio 29 d.

Atostogos čia visai kitu metu nei Arlingherste – visi atostogavo praėjusią savaitę. Kaip visada.

Tetulė Tegė mokykloje, visi mano draugai irgi mokykloje. Atvykau čionai vakar vakare, suvalgiau vieną iš tetulės Tegės sūrio pyragų ir iš karto užmigau. Šiandien nuvažiavusi į Kardifą nusipirkau knygų. „Lears“ knygyne būna amerikietiškų knygų. „Skyrius ir eilutė“ – taip pat geras knygynas, bet jie knygų iš užsienio neįsiveža. Mieste dar yra nemažai skaitytų knygų krautuvėlių. Viena yra Pilies pasaže, kita Heise ir dar kita prie kazino, kurios gale galima rasti pornografijos. Tikriausiai čia aš vienintelė, perkanti knygas iš priekinės parduotuvės dalies. Jie visada dėbčioja į mane, tarsi norėčiau nueiti į galą ir nusipirkti jų kvailos pornografijos. O gal jie nenori parduoti knygų iš priekio, nes po to turės jų gauti daugiau? Už dešimt pensų nusipirkau „Geriausias Galaktikoje“ IV-ą tomą, kuriame yra ir Zelaznio apsakymas.

Tada vakare kilome slėniu aukštyn aplankyti senelio. Jis jau išleistas iš ligoninės ir dabar yra slaugos namuose, pavadinimu „Fedw Hir“1. Beveik visi kiti čia yra pakvaišėliai. Vienas vyras sėdi ir visą laiką krutina lūpas: „Bluba, bluba, bluba“, kitas vis protarpiais šūkauja. Tai pati baisiausia ir liūdniausia mano matyta vieta, visi tie seni vyrai įdubusiais žandikauliais ir vangiomis akimis, kiurksantys su pižamomis ant lovų, tarsi sėdėtų mirties laukiamajame. Senelis atrodo geriausiai iš jų.

Viena jo pusė paralyžuota, bet kita – stipri kaip visada, ir jis gali kalbėti. Proto jis taip pat nepraradęs, nors oda ir negražios spalvos. Jo plaukai, kiek prisimenu, visada buvo žili, tačiau dabar jie baltutėliai, o vienas kuokštas atrodo sutraukto pieno spalvos.

Nors senelis ir gali kalbėti, bet nelabai turėjo ką pasakyti. Jis tikisi, kad greitai grįš namo, bet tetulė Tegė taip nemano, nors norėtų bent per Kalėdas parsivežti jį vienai dienai. Ji pakvietė ir mane, bet atsakiau, kad atvažiuočiau tik tokiu atveju, jei nereikėtų susitikti su mama. Nežinau, ar pavyks.

Senelis labai apsidžiaugė mane pamatęs, norėjo viską apie mane sužinoti, ką veikiu, o tai buvo gan keblu. Jis neleisdavo minėti Danieliaus vardo, niekada, uždraudė apie jį kalbėti dar tada, kai jis paliko mamą. Todėl nieko negaliu apie jį pasakoti. Bet papasakojau apie mokyklą, aišku, neminėdama, kaip ten siaubinga ir kad manęs visi nekenčia. Pasakiau savo pažymius, papasakojau apie biblioteką. Jis klausė, ar mano koja sveiksta, atsakiau, kad taip.

Tai netiesa. Bet dabar suprantu, jog tai visai nesvarbu. Žinoma, man skauda, bet vaikščioti galiu.

Galiu judėti. O jis užstrigęs čia, nors, pasak tetulės Tegės, jam paskirta fizinė terapija.

Mums išeinant dažnai čia besilankanti tetulė Tegė palinkėjo labos nakties ir keliems kitiems pažįstamiems vyrams, iš kurių kai kurie nieko neatsakė arba atsakė keistai staugdami bei mikčiodami.

Vis galvoju apie Semą, maždaug to paties amžiaus kaip šie vyrai, ir jo šiltą jaukų kambarį su knygų krūvomis bei elektriniu samovaru. Jis buvo asmenybė, o šie žmonės – šiukšlės, iš tiesų, tik žmonijos atliekos.

– Reikia išvežti iš čia senelį, – pasakiau.

– Taip, bet viskas ne taip paprasta. Jis nesugeba pats savimi pasirūpinti. Galėčiau jį lankyti savaitgaliais, bet jam reikia slaugės. O tai labai brangu. Daktarai tikisi, kad galbūt pavasarį jam pagerės.

– Galėčiau su juo gyventi ir padėti, – tariau, ir akimirką šie žodžiai pakibo ore it maža vilties žvaigždutė.

– Tau reikia lankyti mokyklą. Be to, vis tiek negalėtum padėti jam vaikščioti. Jis turi visu svoriu atsiremti į kitą žmogų.

Ji teisi. Po juo sulinkčiau, mano koja neatlaikytų ir mes abu atsidurtume ant žemės.

Reikėtų jam rašyti. Galėčiau rašyti gražius, linksmus laiškus. Jį aplankiusi tetulė Tegė juos perskaitytų garsiai, taip abu turėtų apie ką pasikalbėti. Reikia jį iš čia išvežti. Čia neįtikėtinai niūru.

O aš maniau, kad mokykloje blogai.

1Fedw (valų k.) – beržai, Hir – viršūnės.

Antradienis, 1979 metų spalio 30 d. Šiandien važiavau slėniu raudonai baltu autobusu. Įdomu. Jis visą laiką važiuoja senuoju keliu, siauromis gatvelėmis tarp sujungtų namų eilių, pro Pontepridą. Visą kelią mačiau siaubingus akmens anglies sąvartynus, krūvas šlakų ir bjaurius susispaudusius namukus, o virš jų – kalnus. Atvažiavusi į Aberderą išlipau ir nuėjau ledynų išgraužtu slėniu iki griuvėsių, kuriuos vadinome Osgiliatu.

Nežinojau, kas iš tikrųjų anksčiau čia buvo. Beveik visi medžiai buvo numetę lapus, daugybė jų šlapių voliojosi ant žemės. Nelijo, ir tai gerai, nes kol priėjau tą vietą, jau labai norėjau atsisėsti.

Nemaniau, kad bus taip toli. Tiksliau sakant, prisiminiau, jog nuo autobusų stotelės iki jų buvo pusė mylios, dabar man tai – ilgas kelias.

Specialiai elfų neieškojau. Tiesiog norėjau aplankyti šią vietą. Bet jų čia buvo. Glorfindelis buvo. Jie laukė manęs.

Norėčiau atpasakoti mūsų pokalbį taip, lyg būtų kalbėję Tolkieno elfai. „Ilgėjomės tavęs ir ilgai laukėme, kol pasirodysi, Mori, ilgai bergždžiai ieškojome tavęs tarp medžių ir rūmų. Iš tolimo krašto mus pasiekė žinia, jog tu vis dar vaikštai šiame pasaulyje, atskilusi nuo dvynės sesers, todėl laukėme su viltimi, kol šiandien vėjo dvelksmas pranešė, jog ateini. Esi laukiama tarp mūsų, nes mums labai tavęs reikia.“ Bet viskas buvo ne taip. Kartais mes su Mora žaisdavome, jog kalbamės su elfais. Štai taip aš persakydavau jų žodžius. Tai turėjo pasakyti Glorfindelis, tik dauguma prasmės buvo perteikta ne žodžiais, kalbėjo jis valų kalba ir visai ne taip.

Glorfindelis gražus. Jis panašus į jauną vyrą, devyniolikos ar dvidešimties metų, tamsių plaukų ir pilkų akių. Jis vilki lapų apsiaustą, besisukantį aplink, nors iš tiesų tai ne apsiaustas. Jis negali jo nusivilkti.

Elfai labai išmintingi. Tikriau sakant, jie daug žino. Daug patyrė. Ir daug geriau už kitus supranta, kaip veikia magija. Štai kodėl būtų tikra nelaimė, jei juos užvaldytų mano mama. Ji pasinaudotų jų žiniomis, kad pati taptų galinga. Jie negalėtų atsisakyti padėti jai to pasiekti. Nežinau, kaip viskas vyktų realiame pasaulyje. Nemanau, kad ji iš tikrųjų tapo tamsiąja karaliene, ne visai taip. Tačiau, nors ji negali vėl bandyti to paties, bando kai ką kita. Turėjau susiprasti.

Glorfindelis nori, kad rytoj nueičiau pro Itilieną iki Mino labirinto, kur, pasak jo, pasirodys mirusieji. Rytoj Helovinas. Jis sako, jog turiu paimti ąžuolo lapų ir iš jų padaryti duris, pro kurias jie galėtų išeiti. Tada ji negalės jų sučiupti. Nors elfai žino daug, jie mažai ką gali padaryti, nelabai gali bendrauti su pasauliu ir paveikti jį. Todėl jie turi prašyti kitų žmonių pagalbos, tai yra, manęs. Pasak Glorfindelio, jis padarė viską, ką galėjo, kad šią savaitę prisišauktų mane čionai. Jis nežinojo, kur esu, kol nepasikalbėjau su elfu, ir negalėjo su manimi susisiekti, kol nesudeginau laiškų. Bet paskui jis taip viską sutvarkė, kad atvykčiau pas jį. (Tai jis pakeitė mokyklos tvarkaraštį? Visus mokyklos tvarkaraščius? Tai jis suorganizavo, kad Danielius leistų man čionai atvažiuoti? Ir privertė mane užsinorėti atvažiuoti į šį slėnį šiandien? Kartais nekenčiu magijos.)

Jis sakė, kad bus nesunku, ne taip, kaip praėjusį kartą. Jokios rizikos. Sunkiausia tai, kad turėsiu ten būti sutemus. Maniau, kad tikrai nepavyks, bet paskui pamelavau tetulei Tegei, kad noriu išgerti arbatos su Moira iš pradinės mokyklos. Ji pasakė, jog paims mane septintą valandą ir nusiveš į „Fedw Hir“ vėl susitikti su vargšu seneliu.

Skaitau Marion Zimer Bradlei „Užkerėtą kalaviją“1. Kol kas įdomu.

1Marion Zimmer Bradley „The Spell Sword“ – pirmoji trologijos „Darkover“ dalis.

Trečiadienis, 1979 metų spalio 31 d.

Vos pavyko, bet visai ne taip, kaip tikėjausi.

Pirmiausia, kelias buvo laaabai ilgas. Man einant, šalia nesimatė nė vieno elfo. Jie negali pakęsti skausmo, nesuprantu, kodėl, tačiau žinojau tai nuo pat pradžių, vos tik sužinojau apie juos. Juos šalin nubaido net ir nudrėkstas kelis ar kryptelėjusi kulkšnis. Skausmas, kas žingsnį sklindantis nuo mano kojos, buvo toks stip-rus, kad tikriausiai nuvijo juos per kelias mylias. Gerai, kad išsiruošiau anksti, todėl atėjusi palaukiau, kol skausmas nuslūgo.

Karaliaus Mino labirintas yra aukštai kalne, Greige. Tai vieni aukščiausiai esančių griuvėsių. Čia buvo labai senas geležies apdirbimo fabrikas, vienas pirmųjų, ir geležies rūdos kasykla, negili, vos prakasta ir beveik visa užversta. Tai, kas iš jos liko, labai panašu į labirintą. Turi atsargiai juo brautis ir, nors sienų aukštis tik iki pečių, vis tiek atrodo, kad klaidžioji labirinte. Ta vieta, kur anksčiau buvo įėjimas į kasyklą, yra pačiame labirinto viduryje. Jis šiek tiek susmukęs, pažemėjęs ir į jį veda šioks toks takelis. Atsisėdau ten pailsėti ant sienos, atrėmusi į ją savo lazdelę. Truputį krapnojo, todėl negalėjau skaityti, nors ir buvau pasiėmusi knygą. Tai buvo Delanio „Babelis 17“, skaičiau ją autobuse. Atsinešiau ąžuolo lapų, kurių prisirinkau eidama miškingu Itilienu. Glorfindelis nesakė, kiek jų reikės, todėl prisikimšau į krepšį, kiek telpa. Ąžuolai visą žiemą laikosi įsikibę savo lapų, panašiai kaip Lotlorieno Auksinio miško medžiai, todėl nesunkiai jų radau.

Vilkėjau mokyklinį paltą, nes kito neturiu. Bėgdama iš namų nepasiėmiau saviškio. Ant šio prisiūta Arlinghersto emblema, rožė su devizu Dum spiro spero, kuris, tiesą sakant, man patinka – „Kol kvėpuosiu, tol tikėsiu“. Girdėjau pokštą apie tai, kaip mokykla nusprendė pasirinkti devizą „Girdžiu, matau, mokausi“, kurį kartais verčia: „Audio, video, disko“. Kurį laiką apie tai mąsčiau.

Būnant taip toli nuo mokyklos, man šis šūkis patinka. Kai esu ten, jaučiu, jog turiu visko nekęsti, antraip pasiduosiu. O čia sėdint mokykla atrodė labai toli, nors ir dėvėjau jos paltą. Slėnių gamta tokia tikra ir esminė, kad visa kita atrodo kaip tolimas, nesvarbus dalykas.

Pagaliau blankiai suspindo saulė. Debesys lėkė dangumi neįsivaizduojamu greičiu, o aš žiūrėjau į slėnį beveik iš debesų aukščio. Čia medžių nedaug, tik du ištįsę šermukšniai, įsitvėrę įėjimo į kasyklą. Danguje ausdami raštus, pulkai paukščių suko ratus, tikriausiai mėgindami nuspręsti, į kurią pusę migruoti. Su saule pasirodė ir elfai, iš už sienų pradėję žvilgčioti į mane. Paskutinis pasirodė Glorfindelis.

Labai sunku užrašyti pokalbį su elfu. Arba sudėlioju tai tinkamais žodžiais, o tai reiškia, kad pati sugalvoju, ką jis sako, arba keliais žodeliais mėginu perteikti kažką, kas tik iš dalies išreiškiama žodžiais. O jei rašau taip, kaip rašiau vakar, vadinasi, meluoju. Sakau tai, ką noriu, kad jis pasakytų, nors iš tiesų jis ištarė tik kelis žodžius, o visa kita buvo išreikšta jausmais. Kaipgi tai užrašyti? Gal Delanis ir sugebėtų. Šiaip ar taip, mes kalbėjomės nedaug. Jis atsisėdo šalia ir aš jį beveik pajutau. Kai pajutau, kad jis greta, o tai yra daugiau nei neįprasta, mane užplūdo seksualiniai jausmai. Žinau, tiesiog neįsivaizduojama – su elfu. Visi elfai susirinko arčiau, aš pradėjau nerimauti, o Glorfindelis, kaip visada, atrodė nerealus, nors ir šalia manęs.

Tada prisiminiau istorijų, kai moterys turėjo intymių ryšių su elfais, tik, deja, visi tie nutikimai buvo susiję su nėštumu. Pažvelgiau į Glorfindelį, taip, jis dailus ir... neišvengiamai vyriškas... ir jis žiūrėjo į mane jausmingai, taip, aš to norėčiau, bet tik ne tokia kaina. Jokiu būdu! Net jei ir visi normalūs mano sutikti vyrai laiko mane bjauria. Be to, su Glorfindeliu tai iš dalies būtų kraujomaiša.

Net labai.

– Nepaliesta? – tarė jis ar kažką panašaus, niekada tiksliai nežinojau, ką tas žodis reiškia. Bet supratau, ką jis turi omenyje.

– Iki šiol atstūmiau visus, kurie tik bandė, – atsakiau daug pikčiau, nei norėjau, bet tai tiesa, nors su Danieliumi neprireikė daug stumdytis. – Žinai apie Karlą.

– Miręs, – piktdžiugiškai atsakė jis.

Karlas miręs. Jis buvo policininkas. Karlas išvyko į Šiaurės Airiją, nes ten mokėjo geresnį atlyginimą, ir buvo susprogdintas. Kitaip sakant, aš paklausiau Glorfindelio, kaip jo atsikratyti, pavogiau jo šukas ir nuskandinau Krogino pelkėje. Tai buvo tada, kai jis gyveno su mano mama ir, atėjęs į mano kambarį, per arti atsisėdo ir vis bandė mane paliesti. Aš jam stipriai įkandau, jis man trenkė, bet atsitraukė. Žinojau, kad dar ne pabaiga. Tada man buvo keturiolika. Bet šukų įmetimas į pelkę juk ne žmogžudystė. Maniau, kad viskas pavyko, kai jis išvažiavo.

Glorfindelis tiesiog žiūrėjo į mane, žinojau, jog jis mano draugas, tiek, kiek elfai gali draugauti su žmonėmis. Daugumai jų žmonės ar pasaulis visai nerūpi, o tie, kuriems rūpi, vis tiek nepanašūs į žmones. Nežinau, ką jam reiškė tarp mūsų ore plevenanti aistra. Jo vardas iš tikrųjų ne Glorfindelis, jis vardo išvis neturi. Nes jis ne žmogus. Aš tai puikiai suprantu.

Saulė pamažu leidosi už kalno, ant kurio mes sėdėjome, bet dar nebuvo tamsu; kitame slėnyje vis dar buvo diena. Bet tikriausiai visada yra kitas slėnis, po jo dar vienas, ir taip aplink pasaulį, kol prasideda nauja diena. Mūsų šešėliai ištįso. Atsistojęs Glorfindelis paliepė man labirinte išbarstyti lapus spirale iki pat dviejų šermukšnių. Taip ir padariau, paskui atsisėdau ir laukiau, kol ištirps šviesa. Nežinojau, ką nors pamatysiu ar tai bus vienas iš tų kartų, kai padarau kažką visiškai nesuprantamo ir nežinau, pavyko ar ne. Dangus tol geso, kol aplink nebeliko jokių spalvų, bet dar nebuvo aklinai tamsu. Pradėjau galvoti, kaip bus baisu grįžti.

Tada pasirodė jie, per sutemas atžingsniavo „tagonėlių“ keliu iš slėnio. Tikriausiai vaiduokliai, mirusiųjų procesija. Tai nebuvo išblyškę karaliai ir išbalusios mergelės, greičiau darbo išvarginti vyrai ir moterys – visai paprasti žmonės, tik kad mirę. Jų niekad nesupainiosi su gyvaisiais. Nors negalėjai matyti kiaurai, bet jie buvo visiškai bespalviai ir ne tokie vientisi kaip gyvieji. Vieną vyrą atpažinau. Jis sėdėjo „Fedw Hir“ netoli senelio ir leido kažkokius burbuliuojančius garsus. Dabar jis žingsniavo lengvai, net pasišokčiodamas. Veide spindėjo rimtis, dabar jis buvo orus ir ryžtingas.

Pasilenkęs jis paėmė nuo tako vieną ąžuolo lapą ir, eidamas tarp dviejų medžių, atkišo jį kaip bilietą į kiną. Nemačiau, kas jį paėmė. Beveik nieko neįžiūrėjau tamsoje.

Kai kurie sukiojosi aplink įėjimą, jie atėjo iš taip toli ir negalėjo įžengti vidun, nes mano mama buvo kažką padariusi. Tada pamatę, kaip senas žmogus padavė lapą, pradėjo patys rinkti lapus. Taip visi po vieną ėmė ir praėjo. Jie visi atrodė rimti ir išdidūs, nesikalbėjo tarpusavyje, tik vienas po kito žengė tarp dviejų medžių ir pranykdavo tamsoje. Nežinau, jie ėjo į žemę, po kalnu ar į kitą pasaulį, o gal leidosi žemyn į Acheroną. Tarp jų ėjo stambi moteris ir jaunas vyras su motociklininko šalmu, jie, regis, buvo kartu. Visi mirusieji matė vienas kitą, bet, atrodo, nepastebėjo nei manęs, nei elfų, susispietusių iš abiejų tako pusių ir žiūrinčių į juos. Jaunas vyriškis mostelėjo moteriai eiti pirmai, ji taip ir padarė, iškilmingai tarytum bažnyčioje.

Tada pamačiau Morą. To visiškai nesitikėjau. Ji nerūpestingai ėjo kartu su visais, su lapu rankoje, tarsi dalyvautų kažkokiame rimtame žaidime. Aš pašaukiau ją vardu, ji atsigręžė, pamatė mane ir nusišypsojo su tokiu džiaugsmu, kad man vos neplyšo širdis. Ištiesiau į ją rankas, ji taip pat, bet jos iš tikrųjų ten nebuvo, kaip elfo, dar blogiau nei elfo. Ji, regis, išsigando, apsidairiusi į šalis pamatė tako pakraščiuose išsirikiavusius elfus.

– Paleisk ją, – švelniai į ausį sušnibždėjo Glorfindelis. Net mano plaukai sujudėjo nuo jo kvėptelėjimo.

Aš jos nelaikiau, bet vis dėlto laikiau. Nors mūsų ištiestos rankos nesilietė, jutau ryšį. Jis švytėjo violetine spalva. Tai buvo vienintelis spalvotas dalykas. Paprastai šis ryšys nematomas, bet paskutinius metus jis tikriausiai sekiojo paskui mane kaip sudegintas tiltas. Dabar jis ir vėl buvo sveikas, aš vėl buvau visa, mes buvome kartu.

– Laikyk arba mirk, – sušnabždėjo jis į ausį, ir aš supratau, ką jis turėjo omenyje. Galėjau laikyti ją čia, bet tai būtų buvę blogai, ir aš juo pasitikėjau, nors nevisiškai tai supratau, arba galėjau kartu su ja išeiti pro tas duris į mirtį. Tai būtų savižudybė. Bet ir paleisti jos negalėjau. Taip blogai jaučiausi be jos, tokie bjaurūs metai buvo. Visada ketinau numirti, jei tik to prireiks.

– Pusiaukelėje, – pasakė Glorfindelis, bet jis turėjo omenyje ne tai, kad be jos aš pusiau mirusi ar kad ji buvo pusiaukelėje, jis tiesiog norėjo pasakyti, kad buvau perskaičiusi pusę knygos „Babelis 17“, o jeigu ir toliau ją laikysiu, tai nesužinosiu, kaip viskas baigsis.

Gali būti ir keistesnių priežasčių likti gyvam.

Yra knygos. Yra tetulė Tegė ir senelis. Yra Semas ir Džilė. Yra tarpbibliotekiniai mainai. Yra knygų, į kurias gali visiškai pasinerti. Yra ir tolima viltis apie karasą kada nors ateityje. Yra Glorfindelis, kuriam aš iš tikrųjų rūpiu tiek, kiek elfui gali kas nors rūpėti.

Aš paleidau ją. Nenoriai, bet paleidau. Ji buvo įsitvėrusi. Taip stipriai laikėsi, kad neužteko vien paleisti. Jei norėjau gyventi, privalėjau atstumti ją, nutraukti mus jungusį ryšį, nors ji verkė ir šaukė mane, laikydamasi iš visų jėgų. Tai buvo pats sunkiausias mano kada nors padarytas dalykas, dar blogiau nei tada, kai ji mirė. Blogiau nei tada, kai jie nutempė mane šalin nuo jos ir greitosios pagalbos automobilis ją išsivežė, kartu važiuoti leido besišypsančiai mamai, bet ne man. Blogiau nei tada, kai tetulė Tegė pasakė, jog ji mirė.

Mora visada buvo drąsesnė už mane, praktiškesnė, mielesnė, tiesiog daug geresnis žmogus. Ji buvo geresnioji mūsų pusė.

Bet dabar ji bijojo, buvo vieniša, apleista ir mirusi, o aš turėjau ją atstumti. Įsikirtusi į mane, ji pasikeitė, buvo kaip gebenė, visa apkibusi mane, jūros dumblis su lipniais ūseliais ir gleivėta.

Niekaip negalėjau jos nusikratyti. Dabar, kai norėjau ją atstumti, neįstengiau. Nors ji ir keitėsi, vis tiek žinojau, kad tai ta pati Mora. Jaučiau tai. Išsigandau. Nenorėjau jos sužeisti. Galiausiai visą svorį perkėliau ant kojos. Skausmas nutraukė mūsų ryšį panašiai, kaip jis nubaido elfus. Mano gyvas kūnas galėjo skleisti skausmą, ne tik surinkti ąžuolo lapus ir užnešti ant kalno.

Tada ji nuėjo, bent jau pabandė, bet sutemos virto aklina tamsa ir ji negalėjo praeiti pro duris, nes jų ten daugiau nebebuvo. Ji stovėjo prie medžių, vėl atgavusi savo pavidalą, atrodė labai jauna ir pasimetusi, aš vėl vos neištiesiau į ją rankų. O tada ji pradingo, akimirksniu, kaip pradingsta elfai.

Ilgai ėjau viena tamsoje. Su kiekvienu žingsniu bijojau sutikti mamą, atėjusią pasižiūrėti, kodėl nepavyko jų visų sugauti. Ji galėjo tai padaryti per Morą, dabar tai supratau, nes Mora buvo jos duktė, jos kraujas. Vis galvojau, kad negaliu bėgti, o ji gali. Mora dabar atrodė labai toli nuo manęs.

Pajutę skausmą, visi elfai išsilakstė. Net „Babelis 17“ mano krepšyje atrodė nutolęs nuo manęs.

Tačiau tetulė Tegė laukė automobilyje, senelis „Fedw Hir“ taip pat džiaugėsi mane pamatęs. Jam būtų plyšusi širdis, jei būčiau išėjusi. Lova, kurioje vyras leido burbuliuojančius garsus, buvo tuščia, jie jau buvo išnešę jo kūną. Jam pasisekė, kad šiąnakt pavyko išeiti. Lapkritį mirę žmonės turi laukti visus metus. Kaip Mora. Kas jai nutiko? Ar ji vėl turės laukti visus metus?

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 1 d.

Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo mažiau suprantu, kas įvyko. Nejaugi kiekviename slėnyje yra tokia anga? O kaip tie žmonės, kurie miršta lygiose vietovėse? Ar ji labai sena, senesnė už geležies apdirbimo fabriką, o gal fabrikas ją pravėrė prieš tai buvusiame lygiame šlaite? Ir kur jie išėjo? Tai iš tikrųjų buvo jie? O Mora? Kur ji dabar? Ar mano mama pagaliau ją pričiupo? Ar elfai jai padės?

O kaip tie šermukšniai? Niekada negirdėjau, kad šermukšnis yra mirties medis, – tai turėtų būti kukmedis, kapinių medis. Bet dar buvo ir ąžuolo lapai, sudžiūvę auksinio ąžuolo lapai. Vieną dar turiu savo krepšyje. Tai nereiškia, kad kažkas nepraėjo, Mora turėjo vieną, o kai išėjau, ant žemės dar šiugždėjo lapų, atnešiau jų daugiau nei reikėjo. Maniau, kad visus iškračiau, bet vienas užlindo už apatinio „Babelio 17“ viršelio. Kokia keista knyga! Nejaugi kalba iš tikrųjų lemia mūsų mintis? Taip, kaip dabar galvoju? Šiandien man, regis, kyla tik klausimai.

Buvau nusikamavusi, apie koją nė neverta kalbėti, todėl likau namuose ir visą dieną skaičiau.

Prieš tetulei Tegei grįžtant iš mokyk-los, paruošiau pietus – keptų grybų su svogūnais, sūriu ir grietine, bulvių su lupenomis ir sūriu bei žirneliais. Ji labai apsidžiaugė ir pasakė, kad vyrai tikriausiai gauna tokio maisto kiekvieną dieną, jei turi žmonas, ir kad jai reikia ne vyro, kuris to tikėtųsi, o žmonos, kuri ruoštų valgį. Man patinka ruošti tikrą maistą. Tai tarsi pagrindas po kojomis.

Aš juk nesinaudojau jokia magija, tai pranoksta magiją – paimi didelius plokščius grybus, bulves, ir paverti visa tai nepaprastai skaniu valgiu. Aš tik paruošiau pietus. Bet įdomu, kiek magijos slypi valgių gaminime kitam žmogui, nedaug apie tai žinau. Galbūt viskas yra burtai. Tetulės Tegės indai nemėgsta manęs lygiai taip pat, kaip ir jos Persimonė. Peiliai ir skustukai nesužeidė, tačiau mano rankose pavirto nerangiais. Jie žino, kad nesu tas žmogus, kuris turėtų jais naudotis.

Regis, Hainlainas yra parašęs fantastinį romaną „Šlovės kelias“. Būtų šaunu jį perskaityti! Įdomu, ar Danielius jį turi? Jei ne, visada yra palaiminti tarpbibliotekiniai mainai.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 2 d. Šiandien autobusu vėl nuvažiavau į Aberderą. Nei Moros, nei elfų nebuvo nė kvapo, nors nuolatos jutau, kad jie pradingdavo, jei tik imdavau jų ieškoti, ir vėl atsirasdavo ten, kur jų negalėjau matyti. Žinoma, tai žaidimas, bet žaisti aš nenorėjau. Norėjau sužinoti tiesą, nors ir žinojau, kad iš jų neįmanoma išpešti tiesių atsakymų, net kai jie ko nors nori, o šiuo metu jie aiškiai nieko nenorėjo.

Nuėjau į senelio namus. Vis dar turiu laukujų durų raktą, kuris dabar sustiręs kaip niekad ir sunku patekti vidun. Tetulė Tegė prižiūrėjo namus, nors jie vis tiek atrodė kažkokie dulkėti ir tvyrojo neįprastas kvapas. Tai labai mažas namukas, įsispraudęs tarp kitų dviejų. Kai čia gyveno tetulė Florė, jame nebuvo vonios kambario, vonia stovėjo virtuvėje, o tualetas, ty bach1, lauke. Taip buvo ir kai jame gyveno mano proseneliai. Kai čia sugrįžo senelis, jis įvedė vandentiekį ir sutvarkė santechniką.

Man visai patiko vonia virtuvėje, šalia anglies krosnies. Buvo nepaprastai jauku. Bet labai nemėgau eiti į tualetą lauke, ypač naktį Jis čionai atsikraustė po Moros mirties, bėgdamas nuo mano mamos. Visi nuo jos bėga. Oficialiai aš čia negyvenau. Formaliai gyvenau su ja. Kartais tikrai su ja pagyvendavau, kai ji reikalaudavo, bet daugiausia laiko praleisdavau čia, kol senelis buvo sveikas. Čia turėjau savo miegamąjį su lova iš mano namų ir mėlyną dėžę. Dauguma mano knygų ir drabužių buvo jos namuose, bet radau vilnonį Moros megztinį ir savo džinsinius šortus su liūtu bei „Destinies“ numerį. Tai amerikiečių mokslinės fantastikos žurnalas plonais viršeliais, juos pardavinėja „Lears“ ir man jie be galo patinka.

Pirmadienį ten nusipirkau naują balandžio-rugsėjo numerį. Skaitysiu jį traukinyje. Čia palikau keletą knygų. Žinau, kad negalėsiu jų pasiimti iki Kalėdų, bet susikaupė nemaža krūva, ir aš beveik neabejoju, kad artimiausiu metu nenorėsiu dar kartą jų skaityti. Mokykloje vietos nedaug. Šiaip ar taip, net jeigu jų ir pasiilgsiu, džiaugiuosi, jog jos bus čia. Jei senelis pasveiks tiek, kad galės palikti „Fedw Hir“ ir sugrįžti namo, tada grįšiu ir aš. Danieliui tai nerūpi, neabejoju, jog jis sutiktų. Jaučiuosi taip, tarsi negyvenčiau niekur, ir man tas jausmas nepatinka. Mintis, kad mano kambaryje ant palangės abėcėlės tvarka išrikiuotos aštuonios knygos, labai paguodžia. Be to, tai magiški saitai. Mano mama negali čia ateiti, o jei ir galėtų, juk tai tik knygos. Su knygomis neįmanoma kerėti, nebent tai ypatingi egzemplioriai. Net jei galėtų, ji ir taip turi visa kita. Ji turi per daug mano daiktų, bet aš niekaip negaliu jų atsiimti.

Jei ir vėl ją nugalėčiau, kaip manau, kad ir buvo, ar ji kerštautų man? Viskas buvo ne taip, kaip paskutinį kartą. Tai labai keista, tyli pabaiga, gaila, kad negaliu surasti Glorfindelio ir užduoti jam devynių milijonų klausimų.

Niekaip neįstengiau užrakinti laukujų durų. Užrakinusi jas iš vidaus, išėjau pro galines duris, o jų raktą įmečiau vidun pro plyšį duryse paštui. Pasakiau tai tetulei Tegei, nes kitą kartą čionai apsilankys būtent ji.

Po pietų sutikau iš mokyklos einančias Moirą, Lėją ir Nasriną. Jos klausinėjo apie Arlingherstą, bet nieko nepasakojau, tik kelis nereikšmingus dalykus. Lėja susirado vaikiną, Endriu, kuris buvo labai gabus matematikas, kai dar buvome maži ir mokėmės „Parko“ mokykloje. Tą joms ir pasakiau, o Moira pasakė, kad kai kas iš mūsų taip ir liko mažas. Ji pati stipriai išaugo. Įdomu, ar ir aš paaugsiu. Mano ūgis toks pat nuo tada, kai man suėjo dvylika. Tuo metu mes buvome aukščiausios klasėje, bet dabar beveik visi mane praaugo. Jos papasakojo man visas paskalas. Dorka, visada geriausiai mokėjusi prancūzų ir valų kalbas ir kurios tėvai išpažįsta kažkokią keistą religiją, lyg ir Septintos dienos adventistų, laukiasi. Sju išvyko, su tėvais persikėlė gyventi į Angliją. Jaučiausi labai normali, bet tuo pačiu ir keista, lyg visą laiką apsimetinėčiau.

Rytoj važiuoju į Šrousberį, kaip tik tada, kai joms nereikės eiti į mokyklą ir būtume galėję ką nors kartu nuveikti.

1Ty bach – mažas namelis (valų k.).

Šeštadienis, 1979 metų lapkričio 3 d.

Kru traukinys daug mažesnis už Londono traukinį. Jame yra koridorius ir mažos kupė, kuriose ant suolų vieni priešais kitus gali sėdėti aštuoni keleiviai. Viršuje yra lentyna bagažui ir juodai baltos įvairių vietovių nuotraukos, mano kupė – Niuton Abotas, apie kurį nieko nesu girdėjusi. Įdomu, kas tai? Atrodo gražiai. Didžiąją kelio dalį sėdėjau viena, tik Abergavenyje įlipo ir Hereforde išlipo vidutinio amžiaus moteris su dviem vaikais. Jie manęs per daug netrukdė. Aš tai žvalgiausi pro langą, tai skaičiau, pirmiausia „Destinies“, po to Spiderio Robinsono „Tarplaikinę Kalahano aludę“ 1, kurią taip pat nusipirkau „Lears“.

Traukinys važiuoja Velso pakraščiu. Ištrūkę iš Kardifo ir Niuporto, važiavome palei kalnus ir laukus. Saulė tai pasirodydavo, tai vėl pasislėpdavo nereguliariais rudeniškais šuorais, o keistoje rudens popietės šviesoje viskas atrodė blankių spalvų, lyg po vandeniu. Ant kalnų debesys palikdavo tamsių lopų, o saulės nušviestame lopinėlyje žolė net švytėdavo žalia spalva. Iš traukinio matėsi „Cukraus galva“. Tai išskirtinis kūgio pavidalo kalnas. Kartais mes važiuodavome į Abergavenį ir automobilyje dainuodavome: „Per kalvas į Abergavenį tikėdamiesi, kad oras bus puikus.“ Pamačius šio miestelio traukinių stotį ir už jos dunksančias kalvas, mane užliejo šiluma. Laiške užsiminsiu apie tai seneliui. Už Abergavenio traukinys kažkurioje vietoje kerta Anglijos sieną, nes Herefordas, kaip ir Ladlou, yra Anglijoje. Ladlou yra mažas miestelis. Iš traukinio jis labai panašus į Osvestrį, tik čia truputėlį šilčiau.

Paskutinė stotelė prieš Šrousberį yra Čerč Stretonas. Čia į kupė sulipo daug žmonių ir mano gražusis kampelis, kuriame buvo taip jauku, tapo perpildytas. Ir šiaip nuliūdau. Iki šiol sugebėjau mėgautis kelione negalvodama, kur važiuoju. Šrousberio stotyje Danielius manęs nelaukė. Tikėjausi jį pamatyti perone, bet jo nebuvo. Išėjusi pro užtvarą, sustojau automobilių aikštelėje. Pagalvojau apie autobusą, bet neturėjau nė menkiausio supratimo, kokiu reikėtų važiuoti ir iš kurios vietos jis išvažiuoja. Slėniuose aš žinau visų autobusų maršrutus ir kurie man tinka. Raudonai balti važiuoja į Kardifą, tamsiai raudoni yra vietiniai. Gerai, kai puikiai pažįsti „tagonėlių“ takus, žinai, kur jie vingiuoja, bet niekada anksčiau nepagalvojau, kaip gerai viską žinoti apie autobusus, kol neatsidūriau čia. Turėjau savo krepšį ir dar vieną krepšį su knygomis ir, nors tai buvo visas mano bagažas, jis vis tiek buvo gana sunkus.

Iš dešimties svarų man buvo likę du svarai ir dešimt pensų. (Nors dešimt atrodo nelabai daug, bet už juos nusipirkau nemažai knygų). Sugrįžau į stotį, kur „W. H. Smith“ parduotuvėje nusipirkau rausvą „Ordnance Survey“2 Šrousberio ir jo apylinkių karinį topografinį žemėlapį. (Visada maniau, kad tai „Ordinance“3, bet, pasirodo, ne. „Ordnance“. Koks keistas žodis ir jo reikšmė. Jie išmatavo visas žemes kariniam aprūpinimui, o dabar visiems pardavinėja žemėlapius. Na, aš nesiruošiau nieko užgrobti.) Sugrįžusi į automobilių aikštelę, atsisėdau ant suoliuko. Suradau Miklhamą, kur stovi Senasis dvaras, ir nusprendžiau, jog autobusas į Vulverhamptoną pravažiuos visai netoli jo, o tada pagaliau pasirodė Danielius. Pamačius į aikštelę įsukantį jo juodą bentlį, man palengvėjo.

Sulanksčiusi paslėpiau žemėlapį, bet jis pastebėjo jį.

– Nusipirkai žemėlapį? – paklausė jis.

– Man patinka žemėlapiai, – atsakiau susigėdusi, nors tai jis turėjo nesmagiai jaustis, kad pavėlavo. Įsėdau į automobilį. Jis išmetė nuorūką pro langą ir pradėjo važiuoti. Neturėtų taip daryti, net ir automobilių aikštelėje. Tai blogas įprotis. Nuo nuorūkos gali prasidėti gaisras. Visiškai nepritariau jo elgesiui.

Manau, nusipirksiu daug tokių topografinių žemėlapių. Jie sukomponuoti logiškais kvadratais.

Galėčiau surinkti visą jų rinkinį ir taip galiausiai turėčiau visą šalį. Tada visada rasčiau kelią ir žinočiau, kas kur yra. Nors man iš jų nebūtų jokios naudos, jei palikčiau namuose, o pati atsidurčiau kur nors kitur. Tiesiog turėsiu gerai pasiruošti ir prieš kur nors važiuodama įsidėti tos ir aplinkinių vietovių žemėlapius į krepšį. Šrousberyje tetos man pirko uniformą. Tai nėra didelis miestas, viskas jame, regis, pastatyta iš vienodų rausvos spalvos akmenų. Iš karto nuvažiavome į Senąjį dvarą, kur gėrėme arbatėlę su užkandžiais. Popietinės arbatėlės metu geriama arbata su pyragais, paplotėliais ir mažais sumuštinukais, tačiau šioji vėlyvesnė arbatėlė geriama su karštais bei sočiais patiekalais. Šį kartą tai buvo karštas makaronų, sūrio ir kumpio patiekalas, bet visi kiti valgiai buvo šalti. Buvo sumuštinių su tunu ir agurkais, kumpiu ir petražolėmis, sūriu ir marinuotais agurkėliais. Man jie labai patiko.

Paplotėliai buvo perdžiūvę ir sausi kaip Kalahario dykuma. Tepant sviestą, jie subyrėjo į trupinius.

Būdama ketverių jau mokėjau iškepti geresnių už šiuos. Žinoma, to nepasakiau, bet kitą kartą galbūt vienai iš tetų (vis dar jų neskiriu) pasakysiu, kad norėčiau pamėginti ką nors pati pagaminti. Manau, jos sutiks.

Jos kalbėjo tik apie mokyklą, tikėjosi, jog papasakosiu paskutines naujienas apie mokytojus ir apie tai, kaip sekasi atskiriems bendrabučiams. Jos visos gyveno Skoto bendrabutyje ir domisi juo daug labiau už mane. Jos jau suaugusios ir turi savo namus – beje, labai gražius namus. Bet nieko neveikia. Neskaito, nedirba, nieko negamina. Jos organizuoja sendaikčių išpardavimus bažnyčiai. Tą patį darydavo ir močiutė, bet ji dar ir visą laiką dirbo mokytoja. Jos prižiūri namus, bet trims tai neužima daug laiko. Moka mano tėvui, kad valdytų ūkį ir finansus, taigi net ir to joms daryti nereikia.

Jos pasiturinčios, ganėtinai turtingos, manyčiau, bet niekur nevaikšto ir nieko nedaro, tiesiog sėdi, valgo klaikius paplotėlius ir su tikru užsidegimu kalba apie tuos laikus, kai Skoto bendrabutis iškovojo taurę. Nežinau, kiek tiksliai joms metų, bet jos gimė prieš 1940 metus, taigi yra mažiausiai keturiasdešimties, o joms vis dar rūpi kvailas mokyklos bendrabutis! Jos neapsimetinėjo, kad man būtų įdomiau. Iš karto tai suprasčiau. Tarpusavyje jos dar daugiau apie tai kalbėjosi. Kodėl jos čia gyvena? Ir kodėl nė viena neištekėjo? Galbūt nekenčia vaikų. Aš joms iš tiesų atrodau kaip sunkus išbandymas, bet tai nieko nereiškia. Jei būtų panorėjusios, būtų galėjusios turėti puikių savų angliškų aukštuomenės vaikučių, kuriuos būtų išmokusios mandagaus elgesio.

Danielius turi „Šlovės kelią“ bei „Valdo ir Magiją, Inc.“, kurie abu, pasak jo, yra Hainlaino maginės fantastikos kūriniai. Jis taip pat paskolino man Polo Andersono „Sulaužytą kalaviją“ 4. Vis dar skaitau Kalahano istorijas, kurios yra nepaprastai mielos, ne tokios, kaip „Telempatas“ 5, bet man patinka.

Rytoj bažnyčia, tada priešpiečiai su tetomis ir vėl į mokyklą, po galais.

1Spider Robinson „Callahan‘s Crosstime Saloon“ – viena pirmųjų autoriaus novelių, turėjusi daugybę tęsinių.

2Karinis topografinis žemėlapis.

3Ordinance (angl. k.) – įsakas, dekretas, architektonika.

4„The Broken Sword“ – 1954 m. parašytas fantastinis romanas, kartais lyginamas su „Žiedų valdovu“.

5Spider Robinson „Telempath“ – trimis „Hugo“ ir „Nebulos“ premijomis apdovanoto autoriaus mokslinės fantastikos romanas.

Pirmadienis, 1979 metų lapkričio 5 d.

Prisimenu, kaip toli nuo labirinto atrodė mokykla, bet vos tik čia atsidūriau, ji taip mane įtraukė, kad, atrodo, nė nebuvau išvažiavusi.

Keista, kiek mažai galiu kitiems papasakoti apie savo atostogas. Jos truko tik savaitę, bet per ją įvyko tiek daug, kiek mokykloje turbūt įvyktų per metus. Tačiau kai šįryt per prancūzų kalbos pamoką manęs apie jas paklausė, tegalėjau atsakyti: „Je visite mon grandpere dans Londres et je visite mon autre grandpere dans Pays de Galles.“ Du apsilankymai pas senelius ir viskas, o ponia mokytoja pasakė, jog turėčiau sakyti en, ne dans. Panirau visa galva į mokyklą it į šiltą vonią. Nei jei ir galėčiau jiems papasakoti apie Heloviną, Glorfindelį bei mirusiuosius, vis tiek nepasakočiau. „Šlovės kelias“ mane nuvylė. Tiesiog negaliu jo pakęsti. Mečiau jį ir nusprendžiau geriau paskaityti Džilės duotą Azimovo mokslinių esė knygą, štai kaip man ji nepatinka. Labai mėgstu Hainlainą, bet jis aiškiai nesupranta magijos. Tai tiesiog kvaila. Jeigu kas nors pradėtų sakyti: „O, Skar...“, tai kitas tikrai nesuprastų to kaip „Oskaras“ 1, tai paprasčiausiai neįtikima. Knyga beveik tokia pat bloga, kaip ir jos viršelis, o tai jau kažką sako, nes panelė Kerol, sėdėjusi kitame salės gale prie savo stalo ir pamačiusi jį, net pakėlė antakius. Keista, kad „Tritono“, kuriame rašoma apie seksą ir sociologiją, viršelyje pavaizduotas sprogstantis erdvėlaivis, o „Šlovės kelio“, kuriame taip pat šen bei ten minimas seksas, nors tai visai kvaila nuotykių istorija, viršelis būtent toks.

Vyks kažkoks poezijos konkursas. Visi, regis, iš anksto nusprendė, kad jį laimėsiu aš.

Pasiilgstu kalnų. Anksčiau jų nepasiilgdavau, nebent tada, kai galvodavau, koks nuobodus šis lygumų peizažas. Bet dabar, kai pabuvojau namuose, kur jie mane supo iš visų pusių, pradėjau jų beprotiškai ilgėtis, labiau nei savo šeimos, labiau nei durų, kurių nėra mokyklos tualetuose. Čia ne vien lygumos, yra ir kalvelių, o giedrame ore tolumoje netgi galiu įžiūrėti šiaurės Velso kalnus. Bet kaip gera gyventi apsuptai kalnų!

1„Šlovės kelio“ herojus nori pasakyti „Oh, Scarface“ (randuotaveidis), bet moteris, pasivadinusi Žvaigžde, pamano, jog jo vardas – Oskaras.

Antradienis, 1979 metų lapkričio 6 d.

Vakar mokyklos teritorijoje šaudė fejerverkai ir degė laužas. Mačiau grupelę ugnies elfų. Niekas kitas jų nematė. Juos mato tik tie, kas jais tiki, todėl dažniausiai tai būna tik vaikai. Tačiau tokie kaip aš ir toliau juos mato. Būtų tiesiog beprotiška liautis jais tikėjus. Bet daug vaikų augdami užmiršta, nors anksčiau juos matydavo. Aš jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugusi. Turiu pasakyti, jog negaliu sulaukti, kol užaugsiu.

Mano pusbrolis Geraintas, ketveriais metais už mane vyresnis, matė elfus, kai žaidėme kalnų slėnyje. Tada jam buvo vienuolika ar dvylika, o mums septyneri ar aštuoneri. Mes pasakėme jam, kad užsimerktų, o kai atsimerks, pamatys juos. Taip ir buvo. Jis be galo nustebo. Negalėjo su jais pasikalbėti, nes mokėjo tik angliškai, bet mes išvertėme, ką sakė jis ir ką jie. Tikriausiai mums buvo aštuoneri, nes prisimenu, jog laisvai išverčiau jų žodžius į gryną Tolkieno kalbą, o „Žiedų valdovą“ mes perskaitėme tik aštuonerių. Tuo metu, kai buvome maždaug tokio amžiaus, visada ieškodavome su kuo pažaisti, geriausia su berniuku, nes knygose rašoma, jog su tokia grupele žmonių galima patekti į kitą pasaulį. Manėme, kad elfai pasiims mus į Narniją ar Elidorą. Geraintas atrodė tinkamas kandidatas. Jis pamatė elfus ir tiesiog neteko žado iš nuostabos. Jam patiko jie, o jis patiko jiems. Bet jis gyvena Berdžes Hilyje, prie Braitono, ir Aberdere leisdavo tik vasaras, o kitą vasarą jis jų nematė. Sakė, kad jau per didelis žaisti, o tai, kas tada įvyko, prisiminė tik kaip žaidimą, kurio metu mes apsimetėme elfais. Jis tenorėjo žaisti futbolą. Mes pabėgome, palikę jį nusiminusį sode su savo kvailu kamuoliu, bet jis neprasitarė tėvams, kad buvo paliktas vienas. Per vakarienę pasakė, kad puikiai praleido dieną. Vargšas Geraintas. Šįryt gavau laišką, kurio neatplėšiau, ir dar vieną nuo Semo. Jis klausė, ar man patiko Platonas ir ar radau daugiau jo knygų. Jis rašo taip, kaip kalba. Atrašysiu jam sekmadienį. Mokyklos bibliotekoje Platono darbų nėra. Paklausiau panelės Kerol, ir ji atsakė, jog šioje mokykloje nemokoma graikų kalbos, todėl nėra ir jo knygų. Gali kilti problemų ir su tarpbibliotekiniais mainais, nes nežinau išverstų visų jo knygų pavadinimų. Bet, žinoma, galiu užsisakyti išvardintas „Simpoziume“, taigi taip ir padarysiu. „Penguin“ yra geriausia leidykla vien todėl, kad išvardina kitų knygų pavadinimus, net jei jų ir neišleidžia. Šeštadienį turiu daug ką užsisakyti, nes knygoje „Aukštyn į praeitį“1 radau ilgą Roberto Silverbergo darbų sąrašą. Taip pat užsisakysiu „Už rytojaus kalnų“ 2. Silvija Engdal parašė tiesiog nepakartojamą knygą, pavadinimu „Žvaigždės palikimas“3, kurią išleido „Puffin“, taip pat priklausanti „Penguin“ leidyklai, ir aš ją perskaičiau. Joje pasakojama apie labai prietaringus žmones, kurie technologijas laiko magija, ir apie juos engiančius mokslininkus bei technikus, kurie visus, kurie mąsto kitaip, apšaukia eretikais. Iš tikrųjų jie yra naujakuriai kitoje planetoje, nors patys to nežino. Tai tiesiog nuostabu. Pasakojime yra pažadas, kad kai jie viską sužinos, kai viskas bus gerai, jie iškeliaus „Už rytojaus kalnų“ – toks yra šios knygos tęsinys, bet aš jo niekur nemačiau, nors jau seniai ieškau.

Poezijos konkursas vyks visos šalies mastu. Visos Arlinghersto mokinės turi parašyti po eilėraštį, tada jie išrinks po geriausią iš kiekvienos klasės ir išsiųs. Negaliu patikėti, jog visi mano, kad aš nugalėsiu. Gerai, iš tiesų gal ir nugalėsiu žemesniojoje 5c klasėje, gal net ir visose penktose klasėse, nes akademinis lygis čia nėra labai aukštas. Bet iš visų penkiolikmečių visoje šalyje? Neįmanoma.

Geriausia mokykloje laimės penkiasdešimt pagyrimo taškų savo bendrabučiui. Todėl dabar visos mergaitės kupinos entuziazmo. Šimto geriausiųjų visoje šalyje eilėraščiai bus išspausdinti knygoje, o pats geriausias iš visų laimės šimtą svarų ir spausdinimo mašinėlę. Labai jos norėčiau. Nors

spausdinti nemoku, bet į žurnalus reikia siųsti spausdintus kūrinius.

Per priešpiečius artyn pritykojo Diedra ir atsisėdo per vieną kėdę nuo manęs mėgindama atrodyti kasdieniškai, bet jai taip prastai sekėsi, jog visi tai pastebėjo. Ji atrodė persigandusi, vargšelė, bet nusiteikusi ryžtingai.

– Mano mama sakė, kad turėčiau tave užstoti, – sušnibždėjo ji.

– Tavo mama gera, – ramiai atsakiau.

– Ar padėsi man su eilėraščiu? – paklausė ji.

Vadinasi, pamokų ruošimo metu turėsiu padėti parašyti jai eilėraštį, o tai tikriausiai reiškia, jog turėsiu parašyti už ją. Neparašiau savojo, nors laiko dar yra – iki penktadienio.

1Robert Silverberg „Up the Line“ – 1969 m. mokslinės fantastikos romanas apie keliones laiku.

2Sylvia Engdahl „Beyond the Tomorrow Mountains“ – antroji trilogijos „Children of Star“ dalis, publikuojama ir kaip atskiras kūrinys.

3„Heritage of the Star“ – mokslinės fantastikos kūrinys, dar kitaip žinomas pavadinimu „This Star Shall Abide“.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 8 d.

Parašiau Diedrai eilėraštį ir esu visai juo patenkinta. Tačiau vakar, kai sėdėjau čia skaitydama „Valdo ir Magiją, Inc.“ (tai yra dvi skirtingos novelės), prie manęs priėjo panelė Kerol su krūva šiuolaikinės poezijos knygų ir pasakė mananti, jog norėsiu jas peržvelgti.

Poezija, regis, pasikeitė nuo Čestertono laikų. Ir kas galėjo žinoti? Aiškiai ne močiutė ir niekas mokyklose, kuriose mokiausi. Esu skaičiusi vieną Odeno1 eilėraščio posmelį, kurį citavo Delanis, o apie T. S. Eliotą ar Tedą Hjuzą 2 išvis nieko nebuvau girdėjusi. Taip apsvaigau nuo Elioto, kad net pavėlavau į lotynų kalbos pamoką ir gavau drausmės tašką. Atsikeršijau išversdama Horacijų kaip Eliotą, ir ji negalėjo prie nieko prikibti, nes vertimas buvo tikslus.

Parašiau eilėraštį konkursui. Nesu labai juo patenkinta. Buvau gerai įvaldžiusi Čestertono stilių, tačiau naujajam turėjau per mažai laiko. Jis apie branduolinį karą, olandišką guobų ligą ir kaip iš tikrųjų turėtume įsisavinti kosmosą, kol dar galime.

Atrodo, yra ilga T. S. Elioto poema, pavadinimu „Keturi kvartetai“, kurios mokykla neturi. Šeštadienį užsisakysiu ir ją. Pasak panelės Kerol, T. S. Eliotas dirbo banke, kai rašė „Bevaisę žemę“, nes iš poezijos negalėjo pragyventi. „O, tamsa, tamsa, tamsa... Jo akys perlais virtę... Į griuvėsius šias nuolaužas atremsiu.“3

1W. H. Auden – 1907-1973 m. gyvenęs anglų kilmės poetas, laikomas vienu geriausių XX-ojo amžiaus kūrėjų.

2Ted Hughes – anglų poetas ir vaikams skirtų knygų rašytojas (1930-1998), vadinamas vienu geriausių savo kartos autorių.

3„Pavasaris žiemos vidury“, „Bevaisė žemė“, vertė Tomas Venclova, Vilnius: Vaga, 1991.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 9 d.

Rudenį neatrodo labai baisu, kad guobos žūsta, nes visi medžiai tokie pat apmirę.

Dar vienas laiškas. Ir vėl turėsiu juos deginti. Beveik užsinorėjau sužinoti, ar ji ką nors pasakė apie tai, ką padariau. Norėčiau gauti bent patvirtinimą. Nors ir žinau, kad pavyko.

Atidaviau eilėraštį. Panelė Luis peržvelgė jį, bet nieko nesakė. Teisėja bus panelė Gilbert, šeštas klases mokanti anglų kalbos ir literatūros.

Tikiuosi, rytoj bibliotekoje manęs lauks naujos knygos, nes jau beveik baigiau visas, kurias turiu.

Dar kartą skaitau „Devynis Ambero princus“.

Vis sapnuoju Morą. Sapnuoju, kad ji skęsta, o aš jos negelbsčiu. Sapnuoju, kad stumteliu ją automobiliui po ratais, užuot patraukusi į save. Jis partrenkė mus abi. Kiekviename žingsnyje tai prisimenu, bet ne sapnuose. Sapnuoju, kad laidoju ją gyvą labirinto viduryje, kad ant jos metu žemes, o ji bando atsikelti, ir jos plaukai visi žemėti. Šiandien sukanka lygiai metai. Stengiuosi apie tai negalvoti, bet prisiminimai vis užklumpa iš pasalų.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 10 d.

Važiuodama autobusu į miestą su džiaugsmu laukiau apsilankymo bibliotekoje. Net šlapios pilkos gatvės atrodė gražiau. Purškė lietus, pažeme plaukė pilki debesys.

Bibliotekininkas, vyras, šiek tiek nustebo pamatęs, kiek knygų noriu užsisakyti, bet tik padavė šūsnį blankų ir liepė pačiai juos užpildyti. Manęs laukė daugybė knygų! Po to nuėjusi į knygyną nusipirkau „Keturis kvartetus“, Tedo Hjuzo „Varną“ 1 ir Anės Makefri „Drakono dainininkę“ 2. Dar nusipirkau degtukų dėžutę.

Nepirkau Stiveno Donaldsono „Lordo Faulo pražūties“3, kuris turėjo įžūlumo viršelyje save sulyginti su „Tolkienu pačiame jo jėgų žydėjime“. Užpakalinėje viršelio pusėje buvo „Washington Post“ citata. Nuo šiol šio laikraščio citatos man visada pasmerks knygas. Kaip jie drįsta? Ir kaip drįsta leidėjai? Negalima taip lyginti, nebent sakytum: „Palyginus su geriausiais Tolkieno darbais, tai šlamštas.“ Taip galima būtų pasakyti net ir apie labai geras knygas, tokias kaip „Žemjūrės burtininkas“. Manau, „Lordo Faulo pražūtis“ (siaubingas pavadinimas, skamba kaip Konano knyga) panašesnė į prasčiausią Tolkieno darbą, o tai būtų „Silmariljono“ pradžia.

Tolkieno „Žiedų valdovas“ yra tobula knyga. Čia visas pasaulis, visas pasinėrimo procesas, toji kelionė. Nemanau, kad viskas yra gryna tiesa, bet tuo ji dar nuostabesnė – ir kaip žmogus galėjo sukurti kažką panašaus! Ją perskaičius, viskas keičiasi. Prisimenu, kaip pabaigusi skaityti „Hobitą“ padaviau jį Morai, sakydama: „Perskaityk. Gana gera. Ar čia nėra kitų panašių knygų?“ Ir prisimenu, kaip jas radau – pavogiau iš mamos kambario. Kai durys buvo praviros, šviesa krito ant lentynų su R, S ir T raidėmis. Mes visada bijodavome žengti toliau vidun – o jeigu ji slepiasi tamsoje ir sučiups mus? Kartą ji taip padarė, kai Mora norėjo padėti atgal „Krištolinį urvą“4. Paprastai, kai paimdavome vieną iš jos knygų, truputį sujaukdavome lentyną, kad ji nepastebėtų. Bet „Žiedų valdovas“ viename tome buvo per storas ir mums nepavyko. Labai bijojau, kad ji pastebės. Net norėjau neimti jos. Bet ji arba nepastebėjo, arba jai nerūpėjo – manau, ji galėjo būti išvykusi su vienu iš savo draugužių.

Apie šią knygą nepasakiau, ko norėjau.

Skaitydama jaučiuosi, tarsi visur pati dalyvaučiau. Tai tarsi stebuklingo šaltinio dykumoje atradimas. Joje yra viskas. (Išskyrus geismą, kaip sakė Danielius. Bet juk yra Šliužburnis.)

Tai oazė sielai. Net ir dabar visada galiu pasitraukti į Viduržemę ir jaustis laiminga.

Kaip galima ką nors lyginti su šia knyga? Negaliu patikėti, kad Stivenas Donaldsonas galėjo būti toks išpuikęs.

1Ted Hughes „Crow“ – 1970 m. siaubo poema, dažnai vadinama autoriaus atsaku į savo žmonos, rašytojos Silvijos Plat (Sylvia Plath), savižudybę.

2„Dragonsinger“ – paaugliams skirtas mokslinės fantastikos kūrinys, „Dragonsong“ tęsinys.

3Stephen Donaldson „Lord Foul‘s Bane“ – pirmoji serijos „Chronicles of Thomas Covenant, Unbeliever“ knyga.

4Mary Stewart „The Crystal Cave“ – pirmoji iš penkių serijos apie Karaliaus Artūro laikus Didžiojoje Britanijoje knygų.

Sekmadienis, 1979 metų lapkričio 11 d.

Praėjusią naktį išlipau pro bendrabučio langą, padariau apskritimą ir jame sudeginau laiškus.

Niekas nematė. Apskritimą padariau iš aplink buvusių daiktų: lapų, šakelių ir akmenų, taip pat padėjau ąžuolo lapą, savo medžio gabalėlį ir kišeninį akmenėlį iš Amroto paplūdimio. Jutau, kad tai veikia, jaučiausi tarsi po skėčiu. Pirmiausia perskaičiau laiškus. Norėjau žinoti, ką ji parašė. Galėjau ir nesivarginti. Apie tai, ką padariau, ji pasakė tik: „Tu visada buvai panašiausia į mane“. Ką gi, sniego senis panašesnis į debesį nei į anglies luitą, bet jie vis tiek nėra panašūs. Sulanksčiau laiškus į pagodą primenančią bokšto pavidalo krūvą ir uždegiau. Nuotraukų nežiūrėjau, nors mačiau, kad jų buvo.

Pamaišiau pelenus, kad visai nieko neliktų. Tada paėmiau kišeninį akmenuką ir iškėliau prieš mėnulį (tiksliai nežinau, bet tikriausiai tai buvo priešpilnis), kad jis taptų man apsauga nuo blogų sapnų. Nežinia, ar pavyko. Vėl pasiėmiau ąžuolo lapą ir medžio gabalėlį. Įlipau atgal per langą ir atsiguliau. Visos miegojo. Mėnulis buvo apšvietęs Loreinos veidą. Ji atrodė neįprastai graži ir nutolusi, lyg mirusi, lyg būtų mirusi prieš daugybę šimtmečių ir dabar būtų marmurinė statula ant savo pačios kapo.

Vienintelė bėda ta, kad jei ji nuolat siuntinės man laiškus, aš vis turėsiu juos deginti. Tik, atsižvelgus į mokyklos baudos taškų sistemą, deginti juos vidury nakties yra daug saugiau nei tuo metu, kai aplink daug žmonių.

Diedra davė man bandelę – apipiltą glajumi bandelę iš „Finefare“, labai lipnią ir saldžią. Jos parduodamos po šešias, todėl ji išdalino jas ir kitoms mergaitėms, bet aš vis tiek apsidžiaugiau jos poelgiu. Gera nesijausti visiškai atstumta.

Parašiau Danieliui apie Kalahano aludę ir Stiveno Donaldsono puikybę. Semui parašiau apie Platoną, pasakiau, kad užsisakiau daugiau jo knygų. Taip pat papasakojau apie „Paskutinį vyną“, nes, nors jam ir nepatinka romanai, šitas vis dėlto galėtų patikti. Parašiau seneliui apie Abergavenį ir kaip pasiilgau kalnų, taip pat apie visus žaidimus su kamuoliu, kuriuos čia žaidžia, ir kaip norėčiau pažaisti ir aš, jei tik galėčiau bėgioti. Prisimenu, kaip bėgiodavau. Visas mano kūnas prisimena. Tai kinetinė atmintis, jei galima taip pavadinti. Truputį pamelavau sakydama, kad labai norėčiau sportuoti. Man patinka sėdėti bibliotekoje ir skaityti, be to, man atrodo kvaila, kad visoms kitoms mergaitės tie sportiniai žaidimai tokie svarbūs, nors iš tikrųjų tai visai nereikšminga. Man patiktų mėtyti kamuolį ir jį gaudyti, o ne jaudintis dėl rezultato.

Kodėl aš pirmiau skaitau antrą Anės Makefri knygą? „Drakono dainininkė“ yra tęsinys kitos knygos, pavadinimu „Drakono giesmė“. Vis tiek ją skaitau. Ji keistai lengva, palyginus su kitom dviem. Veiksmas vyksta Perne, bet tai ne apie patį Perną, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Norėčiau turėti ugninį driežą. Arba drakoną. Atlėkusi staigiai smigčiau žemyn su mėlynuoju drakonu, ir jis savo iškvėpimu sudegintų mokyklą!

Pirmadienis, 1979 metų lapkričio 12 d.

Diedros eilėraštis laimėjo mokyklos konkursą.

Nepaisant fakto, kad jį parašiau aš, man siaubingai gėda. Visi tikėjosi, kad laimėsiu aš. Aš ir pati to tikėjausi. Kuo netiko mano eilėraštis? Tikriausiai panelė Gilbert yra tradicijų šalininkė. Niekas nieko nesakė, ir aš pasveikinau Diedrą kartu su kitais, tačiau jaučiuosi viešai pažeminta. (Kita vertus, juk tai aš jį parašiau ir bent jau Diedra tai žino.)

Antradienis, 1979 metų lapkričio 13 d.

Po pamokų ruošimo prie manęs priėjo Diedra ir išsitempė į žaidimų aikštelę, kad galėtume pasikalbėti niekam negirdint. Beveik iš karto ji pradėjo verkti ir nerišliai vograuti, bet, kaip supratau, ji norėjo pasakyti, jog neturėjau atiduoti jai geriausio savo kūrinio. Na, aš ir neatidaviau. Bet ji manė kitaip, nes būtent jis laimėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai ji ką nors laimėjo. Nemanau, kad iki tol ji būtų gavusi nors vieną pagyrimo tašką, nebent už tai, kad įmušė įvartį. Pasakiau, kad ji to nusipelnė.

Per pusryčius ji sėdėjo šalia manęs ir kilniai man pasiūlė savo dešrelę, kurią priėmiau ne todėl, kad nenorėjau įžeisti, bet todėl, kad buvau alkana.

Vordsvortas be galo ja didžiuojasi. Sandra Mortimer, Vordsvorto bendrabučio kapitonė, raudonplaukė visąlaik paraudusiomis ir ašarotomis akimis, asmeniškai pasikalbėjo su Diedra, kuri vos nenumirė nuo suteiktos garbės.

Skaitau Brunerio „Pasibalnojęs smūginę bangą“1. Nors ir labai gera, bet „Stovėti Zanzibare“2 geresnė. Įdomu, kaip turėtum jaustis žinodamas, jog jau parašei šedevrą, ir kiti tavo darbai jam neprilygs?

1Brunner „The Shockwave Rider“ – 1975 m. mokslinės fantastikos kūrinys, garsus aprašymais apie tuomet neįprastus programišių įgūdžius.

2„Stand on Zanzibar“ – ne vieną apdovanojimą pelnęs 1968 m. rašytas mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie gyvenimą netolimoje ateityje, 2010 m.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 14 d.

Tai tikras ir išsamus pasakojimas, kaip šįryt mes su Diedra gavome po drausmės tašką.

Mes buvome duše, kuris yra ilga plytelių tranšėja su tuzinu dušo galvučių, menku vandens spaudimu ir ne visada šiltu vandeniu. Vonia man labiau patiktų. Karšto vandens, tai yra, ne ledinio vandens, būna tarp septintos ir aštuntos valandos ryto bei tokiu pat metu vakare. Sporto salėje taip pat yra dušai, nes po treniruočių nusiprausti privaloma, bet juose vanduo būna šaltas, todėl dažniausiai mergaitės tik trumpai šmurkšteli po jais, kad nusiplautų purvą. Rimtai prausiamasi rytais arba vakarais. Tada tikriausiai būna lesbiečių rojus, nes aplink strikinėja dešimtys nuogų mergaičių. Šįryt čia buvo apie penkiolika mergaičių, kovojančių dėl riboto vandens. Mes su Diedra gavome vieną dušo galvutę ir pasikliaudamos mano, kaip raupsuotosios, statusu, stengėmės ją išlaikyti tik sau.

Mačiau, kaip Šegė keletą kartų į mus dirstelėjo, tarsi gailėtųsi vengusi manęs. Kai žengiau toliau nuo vandens srovės, kad išsitrinkčiau šampūnu galvą, Diedra juokdamasi pasakė: – Tau dygsta krūtys.

– Visai ne! – atsakiau net nepažvelgusi žemyn.

Tada pasižiūrėjau ir pamačiau, kad taip ir yra. Jau seniai turėjau šiokius tokius gumbelius po speneliais. Tik tiek turi mano mama, todėl maniau, kad ir mano krūtys bus tokios, bet dabar jos buvo patinusios ir truputį atsikišusios. Daugelis 5c klasės mergaičių jau turėjo siūbuojančias krūtis. Dabar jau nebesvarbu, ar ant gaktos tau auga plaukeliai, o man jau auga, daug tamsesni už galvos plaukus, ir ar jau prasidėjusios mėnesinės, kurios jau beveik visoms prasidėjusios. Man jos prasidėjo prieš dvejus metus. Bijojau, kad joms prasidėjus negalėsiu matyti elfų, bet jokio skirtumo nebuvo, nesvarbu, ką K. S. Luisas manė apie lytinį brendimą.

– Tau reikia liemenėlės, – pasakė Diedra.

– Nereikia, – silpnai atkirtau. Stumtelėjau ją toliau nuo vandens srovės, kad išsiskalaučiau plaukus. Šampūnui tekant žemyn, pažvelgiau į savo prasikalusias krūtis. – Paklausyk, Di, nemanai, kad jos labai juokingos formos?

Ji pradėjo taip smarkiai juoktis, kad net pritrūko kvapo. Kitos mergaitės pradėjo dairytis norėdamos sužinoti, kas čia taip juokinga.

– Ne, iš tikrųjų, – ištariau tyliai, bet įsikarščiavusi. – Jos kriaušės formos. Kitų ne tokios. – Apsidairiau aplink į kitas mergaites, ir nė vienos iš jų krūtys nebuvo panašios į mano.

– Viskas joms gerai, – pasakė Diedra.

– Ei, Nuoboda, ko čia taip juokiesi? – šūktelėjo Loreina.

– Komuniūga pasakė gerą pokštą, – atsakė Diedra.

Kai kurios mergaitės, baigusios praustis, įsisuko į rankšluosčius ir pradėjo dainuoti „Džeiko Kuolelio“1 dainelę. Norėjau joms mesti piktą žvilgsnį, bet per tekantį vandenį nepavyko.

Mes su Diedra kartu stovėjome po tekančiu vandeniu.

– Jos visiškai normalios, – sušnibždėjo Diedra. – Tau keistai atrodo tik todėl, kad žiūri į jas iš viršaus. Jei pamatytum jas iš to paties aukščio, kaip matai kitų mergaičių, suprastum, kad jos tokios pat.

– Veidrodyje, – tariau.

– Turėtum sakyti „atspindžio stikle“, kaip sako Karena, – pataisė Diedra.

– Mėšlas, – pasakiau dar vieną žodį, kurį mokykla draudė vartoti.

Vienintelis veidrodis yra virš kriauklių eilės, kur valomės dantis ir šukuojamės. Tai ilga veidrodžio juosta, pritaisyta prie sienos, su pailga lempa virš jo.

– Eime, – pasakiau.

Sukikenusi Diedra pasičiupo rankšluostį, aš pasiėmiau savo ir apsigobiau juo lyg mantija. Muilą su šampūnu susidėjau į plastmasinį maišelį, nes kitaip juos kas nors pavogtų arba atidarytų šampūną ir išlietų jį į kanalizaciją. Taip man nutiko pačią pirmą savaitę su prausikliu, kurį netyčia palikau duše.

Nuėjome į tualetus, esančius šalia dušų. Čia nieko nebuvo – tai lengva suprasti, nes tualetų kabinos neturi durų. Pasidėjau maišelį su vonios reikmenimis ir apsivyniojau rankšluostį ant galvos kaip turbaną. Šio praktiško dalyko mane išmokė Šeronė. Net jei ir patemptum, jis neišsivyniotų. Šeronės plaukai ilgi ir nepaklusnūs, tačiau turbanas net ir tokiems neleidžia išsisklaidyti. Taigi mano rankšluostis buvo ant galvos, Diedros – ant pečių, bet šiaip mes buvome nuogos.

Iš karto pamatėme, kad iš veidrodžio jokios naudos. Jis atspindėjo tik veidus ir kaklus, bet nieko žemiau.

– O jeigu ant ko nors atsistotume? – pasiūlė Diedra, dairydamasi aplink.

– Čia nieko nėra, – pasakiau. – Nebent atsistotume ant tualeto sėdynių, bet tada būtume per aukštai.

– Pamėginkime, – tarė ji.

Nulenkėme žemyn dvi tualeto sėdynes ir užsilipome ant jų. Atsidūrėme per aukštai, todėl pabandėme pritūpti, beveik nuogos, rizikingai svyruodamos ir kikendamos, nes viskas iš tiesų buvo labai juokinga. Tada ir atėjo viena iš vyresniųjų mokinių pasižiūrėti, iš kur sklinda triukšmas.

1„Jake the Peg“ – juokinga daina apie trikojį vyrą.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 15 d.

Arba mano apsauga nuo sapnų neveikia, arba tai ne ji siunčia sapnus, jie tiesiog kyla iš mano pasąmonės.

Vakar naktį sapnavau, kad mama nusprendė mus išskirti. Ji ruošėsi apsigyventi Kolčesteryje, Esekse, ir pasiimti su savimi Morą, nes, pasak jos, Mora paklusnesnė, o aš nedariau, kas liepta, ir ginčijausi prašydama, kad liktume. Mes priešinomės ir grūmėmės, ji tempė Morą su savimi, o aš laikiausi įsitvėrusi jos ir verkiau. Tam tikra prasme, viskas buvo atvirkščiai nei labirinte. Aš buvau įsikabinusi į ją, o mama mėgino nutempti ją šalin ir Mora pradėjo keisti pavidalus, bet aš vis tiek laikiau ją. Negalėjau pakęsti net minties, kad būsime atskirtos, ruošiausi visiems skųstis, visai šeimai pasakyti, kad tai nepakeliama, ir jie negali to leisti. Jie tiek daug atleido mano mamai, nes nenori pripažinti fakto, jog ji išprotėjusi, galvojau aš, o Mora staugė ir laikėsi įsikibusi į mane. Tada prabudau. Akimirką jutau didžiulį palengvėjimą, kad tai tebuvo sapnas, o paskui prisiminiau, kad realybė dar blogesnė. Iš Kolčesterio žmonės gali sugrįžti. (Net neįsivaizduoju, kodėl Kolčesteris.)

Nežinau, ką reiškia būti mirusiai.

Skaitau Arturo Č. Klarko „Imperinę Žemę“ 1. Joje daugybė tokių mielų mokslinės fantastikos nesėkmių akimirkų. Tai ne „Vaikystės pabaiga“ ir ne „2001“, bet būtent tai, ko man šiandien reikia.

Pasirodo, yra keletas negirdėtų Klarko knygų, įtraukiau ir jas į šios savaitės sąrašą. Įdomu, ar kosmose bus elfų? Tai kažkodėl labiau tikėtina Klarko visatoje nei Hainlaino, nors Klarko technika taip pat atrodo stipri. Gal dėl to, kad jis britas? Užmirškime kosmosą, ar bent Amerikoje yra elfų? O jeigu taip, tai ar jie irgi kalba valų kalba, visame pasaulyje?

1Arthur C. Clarke „Imperial Earth“ – 1976 m. publikuotas romanas apie pagrindinio herojaus kelionę iš gimtosios Titano planetos į Žemę ir siekį sukurti ten savo kloną.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 16 d.

Laiškas šįryt. Neatplėšiau ir neatplėšiu.

Maldos metu Diedra tikėjimo išpažinimo pabaigoje vietoj „prisikėlimas“ pasakė „prisilėkimas“.

Prisiminusi tai himno metu, ėmiau galvoti apie kūno prisikėlimą, būsimą gyvenimą ir kaip tai susiję su tuo, ką mačiau per Heloviną. Viena vertus, kiek tikėtinas prisikėlimas, jei mirusieji eina slėniu ir nusileidžia į kalvą? Kita vertus, o kur religija? Kur Jėzus? Elfai ten buvo, bet nemačiau jokių šventųjų ar dar ko nors. Kalbėdavau mūsų tikėjimo išpažinimą niekada apie tai kaip reikiant nesusimąsčiusi.

Kalbant atvirai, nuo Moros mirties aš gan stipriai pykau ant Dievo: Jis, regis, nieko nedaro ir visai nepadeda. Bet tikriausiai tai panašu į magiją: nesupranti, ar kas nors vyksta ir kodėl, ką jau kalbėti apie paslaptingus kelius. Jei būčiau visagalė ir geranoriška, nebūčiau tokia nenusakoma.

Močiutė sakydavo, jog negali žinoti, kaip viskas susiklostys tavo paties labui. Kol ji buvo gyva, aš tuo tikėjau, bet po to, kai mirė ji ir Mora, jau nebežinau. Tai nereiškia, kad netikiu Dievą, tiesiog kažkodėl nesu linkusi atsiklaupti ir garbinti kažką, kas nori, jog galvočiau: „Be abejonės, pasaulyje viskas vyksta taip, kaip ir turi būti.“ Nes aš taip negalvoju. Manau, jog privalau kažkaip reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje, nes yra daugybė dalykų, akivaizdžiai reikalaujančių neatidėliotino mūsų dėmesio, pavyzdžiui, faktas, jog bet kurią akimirką rusai ir amerikiečiai gali susprogdinti mūsų pasaulį, olandiška guobų liga, badas Afrikoje, jau neminint mano mamos. Jei būčiau palikusi viską Dievo valiai, ji jau pernai būtų atsiriekusi dalį mūsų pasaulio. O jei Dievo planuose jai sustabdyti ir buvome mes, elfai, Moros mirtis, manęs sumaitojimas, tai, na, jei aš būčiau visagalė ir visa žinanti, būčiau sugalvojusi geresnį planą. Žaibo smūgis, pavyzdžiui, niekada neišeis iš mados.

Skaičiau „Sulaužytą kalaviją“ ir kartais manau, jog tokius kaip jų dievus garbinti būtų lengviau.

Jie labiau domisi žmonėmis. Kišasi į jų reikalus. Kaip elfai. (O kas yra elfai? Iš kur jie atsirado?)

Bet nenoriu, kad senelis patirtų dar vieną insultą, todėl ir toliau einu į bažnyčią, į mokyklos pamaldas, priimu Komuniją, nors nesuprantu, kaip viskas veikia. Kažkodėl neįsivaizduoju savęs, kalbančios apie tai su kunigu.

Elfais tikėti nereikia. Jie ir taip čia yra. Jie gali nekreipti į tave dėmesio, bet jie čia pat, ir tu gali su jais ginčytis. Jie daug žino apie magiją ir apie tai, kaip veikia pasaulis, ir jie mėgsta kištis į kitų reikalus. Galėčiau šiek tiek pakerėti. Galiu sugalvoti daugybę naudingų dalykų. Galėčiau sukurti naujų apsisaugojimo priemonių. Tikrai norėčiau karaso.

Šeštadienis, 1979 metų lapkričio 17 d.

Bibliotekoje manęs laukė septynios knygos. Įdomu, kas būtų, jei lauktų daugiau nei aštuonios? Šiandien bibliotekininkė leido man pačiai užpildyti tarpbibliotekinių mainų užsakymų blankus. Jei ir toliau per savaitę užsisakinėsiu po penkiasdešimt ar panašiai knygų, bet kurį šeštadienį gali atvykti daugiau nei aštuonios. Kas žino, ar man leistų nuvažiuoti į miestą bet kurį savaitės vakarą? Kai kurios mergaitės važinėja į muzikos pamokas. Gal ir man pradėti mokytis groti kokiu nors instrumentu, kad galėčiau nueiti ir į biblioteką, nors muzika man taip prastai sekasi, kad kažin, ar pavyktų? Įdomu, ar yra dar kokių nors popamokinių užsiėmimų, į kuriuos jie galėtų mane išleisti? Reikės paklausti panelės Kerol.

Nors visai neturėjau pinigų, vis tiek nuėjau į knygyną. Sužinojau, jog giraitė priešais jį vadinama Brakonieriaus giraite, ji pažymėta žemėlapyje. Nuėjau tenai sudeginti vakar gauto laiško. Paėjusi gilyn į miškelį, padariau ratą. Manęs niekas nematė, išskyrus kelis abejingus elfus. Laiško neperskaičiau ir net neatplėšiau jo. Kadangi jis buvo tik vienas, laužo nekūriau, tiesiog padegiau jo kamputį ir numečiau.

Buvo šalta, bet nelijo, pirmą kartą per ilgą laiką buvau lauke, kai nelijo. Norėjau atsisėsti ant suoliuko, kur skaičiau „Tritoną“, ir paskaityti „Gimęs su mirusiais“ 1, bet pūtė žvarbus vėjas. Man šaltis pernelyg netrukdo, bet nepatinka, jog dienos darosi vis trumpesnės. Pradėjo temti anksčiau nei atėjo laikas važiuoti atgal į mokyklą.

Apsidairiau po knygyną ir pamačiau keletą dalykų, kuriuos norėsiu nusipirkti, kai vėl turėsiu pinigų, o jei ne, užsisakysiu bibliotekoje. Radau Alano Garnerio knygą suaugusiems „Raudonasis poslinkis“2. Įdomu, apie ką ji? Jos viršelis labai keistas: su menhyru, stovinčiu akmeniu, ir šviesos spinduliu, o tai nieko nereiškia. Jei pasakyčiau Danieliui, kad noriu ją nusipirkti, jis tikriausiai atsiųstų man šiek tiek pinigų, nebent tie dešimt svarų man buvo skirti iki Kalėdų. Na, jei pasakysiu, kad noriu jos, o pinigų tikrai turėjo užtekti iki Kalėdų, jis galės taip ir pasakyti, ir aš ją užsisakysiu bibliotekoje.

Vėliau, kai jau buvo sutemę, bet aš dar nenorėjau grįžti ir neturėjau pinigų pasėdėti kavinėje apsimetus, jog geriu arbatą, apžiūrėjau kitas miestelio parduotuves. Užėjau į „Woolworths“, kur nukniaukiau buteliuką talko ir „Twix“. Vaikų prieglaudoje buvo mergaitė, vardu Kerė, kuri visą laiką ką nors nudžiaudavo, ji ir parodė man, kaip tai daryti. Tai gana paprasta, jei tik išlieki rami. Niekas nekreipia į mane dėmesio. Knygos neimčiau, nors iš „Woolworths“ gal ir imčiau, tik kad jie nepardavinėja knygų. O iš knygyno nevogčiau, nebent man žūtbūtinai jos reikėtų.

Nuėjusi į „C&A“, apžiūrėjau liemenėles. Nieko nesimatavau, jos brangesnės, nei maniau, ir dydžių sistema labai jau sudėtinga. Tetulė Tegė labiau apie tai nusimanytų. „Smiths“ parduotuvėje pamačiau Džilę, apžiūrinėjančią įrašus. Man muzika visai nerūpi, tiesą sakant, domėjimasis popmuzika man asocijuojasi su tuo, apie ką ji niekinamai pasakojo, – mėginimu atkreipti į save vaikinų dėmesį. Bet priėjau prie jos pasisveikinti. Ji apžiūrinėjo „Sex Pistols“ plokštelę „Anarchy in the U.K.“. Viršelis atrodė bjauriai, bet anarchizmu šiek tiek domiuosi nuo tada, kai perskaičiau „Prarastuosius“3. Manau, būtų daug geriau gyventi Anarese. Džilė pasakė, kad mums ten visai nepatiktų, nes mūsų tėvai neturėtų pinigų, todėl mes neturėtume jokių privilegijų. Atsakiau, kad visi turėtume vienodas privilegijas. Bet nepasakiau, kad mano šeima ne tokia turtinga, kaip visų kitų. Pasakiau, kodėl mes turėtume gauti geresnį išsilavinimą nei tie, kurie neišgali sumokėti už mokslus Arlingherste?

Džilė nusipirko plokštelę, nors negalės jos pasiklausyti iki pat Kalėdų, todėl nesuprantu, kam ją

pirko.

Grįždamos į mokyklą kalbėjomės apie Leonardą. Pasirodo, jis ne tik nutapė „Moną Lizą“, bet dar ir buvo mokslininkas, išradęs malūnsparnius, tyrinėjęs fosilijas ir viską užsirašinėjęs savo užrašų knygelėje. Džilė turi knygą apie mokslininkų gyvenimus, kurią pasisiūlė man paskolinti. Ji labai miela, bet man tokie dalykai nelabai įdomūs. Ji truputėlį – nežinau. Ji ne kvaila, o tai labai malonu, ji nebijo su manimi kalbėtis, bet atrodo kažkokia per daug susidomėjusi manimi, o tai šiek tiek atstumia.

Nujaučiu, kad ji kažko nori. „Twix“ pasidalinau su Diedra. Nesakiau, kad nugvelbiau jį.

1R. Silverberg „Born with the Dead“ – trijų autoriaus novelių rinkinys.

2„Red Shift“ – 1973 m. mokslinės fantastikos kūrinys apie tai, kaip skirtingu metu vykstantys įvykiai yra susiję tarpusavyje.

3Le Gvin „The Dispossessed“ – ne vieną apdovanojimą pelnęs 1974 m. mokslinės fantastikos kūrinys, nagrinėjantis kapitalizmo, anarchizmo ir kolektyvizmo temas.

Sekmadienis, 1979 metų lapkričio 18 d.

Parašiau seneliui. Kai vėl turėsiu pinigų, nupirksiu jam atviruką su palinkėjimu pasveikti.

Papasakojau apie savo pažymius (nuobodžiai pirmauju visuose dalykuose, išskyrus matematiką, kaip visada) ir apie orus. Danieliui daugiausia rašiau apie „Imperinę Žemę“ ir apie „Pasibalnojusį smūginę bangą“, bet užsiminiau ir apie Garnerį. Norėčiau, kad jis duotų man kišenpinigių, kaip gauna kitos mergaitės, tada visada žinočiau, kiek gaučiau. Taip pat parašiau tetulei Tegei apie liemenėlių problemą, labai atsargiai, neprašydama pinigų, tiesą sakant, atvirai sakydama, kad nesiųstų pinigų, nes tai būtų nesąžininga. Aš tik norėjau sužinoti apie tą dydžių sistemą. Yra skaičius ir raidė.

Tikriausiai galėčiau paklausti Diedros arba Džilės, bet nelabai noriu. Šiandien bandelių negavau.

Antradienis, 1979 metų lapkričio 20 d. Šįryt atėjo siuntinys nuo Danieliaus su Klifordo Saimeko „Miestu“1 ir Frenko Herberto „Kopa“2, iš kurių nė viena iškart nepasirodė žavi. Kaip gera, kad turiu daugybę knygų. Be to, vėl gavau dešimt svarų. Nežinau, ar kiekvieną kartą, kai užsiminsiu, jog noriu pirkti patikusią knygą, jis man atsiųs po dešimt svarų, bet labai to nesitikėčiau. Pasikalbėjau apie tai su Diedra, nors buvo sunku priversti ją atsiverti, nes pinigai ar kišenpinigiai yra viena iš tabu temų, kuriomis galima kalbėtis tik netiesiogiai.

Bet kai ji jau pradėjo kalbėti, tai niekaip negalėjo užsičiaupti.

– Kiekvieną kartą čia atvažiuodama aš gaunu po du svarus. Mama sako, kad man pinigų nereikia, nes viską gaunu, bet tai kvaila. Žinau, tu pastebėjai, kad visada skolinuosi tavo muilo. Jei tik nori, mažose maisto krautuvėlėse būna ir muilo, ir šampūno, net obuolių. O jei niekada neperki bandelių, visi tave laiko šykščia arba dar blogiau – žino, kad tu neturtinga ir pradeda su tavimi elgtis globėjiškai. Praėjusį semestrą Karena nupirko man bandelę ir pataikaujamu tonu pasakė: „Žinau, kad negalėsi atsilyginti man tuo pačiu, bet nesijaudink dėl to.“ Todėl ir nupirkau bandelių iškart po atostogų.

Pastebėjau tai, nes nupirko ir man.

– Tau tikrai nebūtina man pirkti bandelių, – tariau. – Nors, aišku, malonu jų gauti.

– Dauguma mergaičių kas savaitę gauna po svarą, kai kurios net po du. Nežinau, kas bus, jei svaro banknotus kada nors pakeis į monetas, nes pinigus atsiunčia su laiškais. Niekas nesako, kiek tiksliai gauna, nes kalbėti apie pinigus yra nemandagu.

Kalbėti apie pinigus nemandagu, bet kokį automobilį vairuoja tavo tėvas, kokį darbą dirba, kokiame name gyvena ir kokius kailinius nešioja mama – įprastos pokalbio temos. Aš net nežinojau, kad kailių būna visokių, nežinau, kurie iš jų laikomi gerais. Kai pirmą kartą manęs paklausė, atsakiau, kad lapės, net nepagalvojusi apie tai, bet, regis, pataikiau, nors Džosė paklausė, sidabrinės lapės ar rudosios. Iš to, kaip pateikė klausimą, iškart supratau, jog geresni yra sidabrinės, todėl nedvejodama taip ir atsakiau. Žinoma, mano mama apskritai neturi kailinių, o jei turėtų, tikriausiai būtų nukankinusi vargšą gyvūnėlį. Šiaip ar taip, manau, kad nedera nešioti gyvūnų kailių. Taip ir pasakiau jai.

Pareiškiau, kad niekada neturėsiu kailinių, nes neteisinga žudyti gyvūnus vien dėl jų kailio. Nesu vegetarė, dėl maisto, manau, galima žudyti gyvūnus, nes tai visai skirtingi dalykai. O jeigu jie padarytų mums tą patį? Negalime nudirti jų kailių vien norėdami jais pasipuikuoti.

Iki Kalėdų liko penkios savaitės, taigi jei padalinčiau dešimt svarų po du kiekvienai savaitei, viskas būtų puiku. Nors galėčiau už juos nusipirkti liemenėlę, nes dabar, kai pastebėjau, kad turiu krūtis, negaliu apie tai negalvoti, ir būtų malonu jas kaip nors pažaboti.

1Clifford Simak „City“ – 1952 m. mokslinės fantastikos kūrinys, susidedantis iš aštuonių viena su kita susijusių istorijų.

2Frank Herbert „Dune“ – 1965 m. parašytas kūrinys, labiausiai pasaulyje perkamas mokslinės fantastikos romanas.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 21 d.

Laiškas.

Neatplėšiau, bet vien prisilietus prie jo koją nutvilkė skausmas. Šiandien tikrai labai skauda. Šįryt sėdėdama bibliotekoje baigiau „Aukštyn į praeitį“, o kadangi nieko daugiau neturėjau, pagalvojau, jog reikėtų pasiimti ką nors iš lentynos. Panelė Kerol į lentynas dėliojo naujų knygų siuntą, daugiausia ne grožinės literatūros, o aš sėdėjau savo įprastame kampelyje, kur iš šonų mane supa plokščių apkalai, o priekyje stovi knygų lentyna. Kartais sėdžiu viena kėde toliau, nes iš ten galiu dairytis pro langą, bet šiandien nėra į ką žiūrėti: pilkas dangus, plikos šakos ir nesibaigiantis lietus.

Jau norėjau stotis ir eiti prie lentynų, kai priėjo panelė Kerol.

– Prisimenu, kad klausei apie Platoną, – tarė ji ir padėjo ant stalo visiškai naują „Everyman“ Platono „Valstybės“ leidimą. Ji taip pat lyg niekur nieko ant gretimo stalo paliko kitas dvi knygas: pačią įdomiausią Džozefinos Tei knygą „Laiko dukra“ 1 bei Nevilio Šato „Sena nelaisvė“2, kurią, aišku, jau buvau skaičiusi. Joje pasakojama apie Leifą Eriksoną3. „Valstybė“ visai kitokia nei „Simpoziumas“. Čia tik ilgos kalbos, ir vidury tų kalbų neįsiveržia joks girtuoklis pasikabinėti prie Sokrato. Bet vis tiek labai įdomu. Vis dėlto manau, kad nieko iš to neišeitų, kaip sakė ir Semas. Tam prieštarauja žmogaus prigimtis. Žmonės yra žmonės, todėl ir elgiasi atitinkamai. O jei Sokratas manė, kad dešimtmečiai vaikai bus kaip švarios lentelės, su kuriomis jis galėtų dirbti, jis tikriausiai seniai išaugo iš to amžiaus! Įleiskite mus su Mora į „Valstybę“ ir per penkias minutes viską apversime aukštyn kojom. Reikėtų pradėti nuo kūdikių kaip „Puikiame naujame pasaulyje“4, kurį, kaip dabar suprantu, įtakojo Platonas. Išeitų įdomus pasakojimas apie du žmones Platono „Valstybėje“, įsimylinčius vienas kitą ir sujaukiančius visus planus. Vien įsimylėjimas būtų iškrypimas. Tai reikštų tą patį, ką Ralfui ir Lauriui – homoseksualumas 5. Jei norėčiau utopijos, geriau jau rinkčiausi Tritoną ir Anaresą. Žinot, ką norėčiau paskaityti? Dialogą tarp Brono 6, Ševeko7 ir Sokrato. Sokratui taip pat patiktų. Galiu lažintis, jog jis norėjo, kad žmonės su juo ginčytųsi. Bent jau „Simpoziume“ galima suprasti, kad jam tai patinka.

Po pietų grįžusi ir vėl atsisėdusi į savo vietą pastebėjau, kad Šato ir Tei knygos vis dar ant stalo.

Paprastai ji mano daiktų neliečia, o jei paima, tai pasako, kur padėjo, arba pati paduoda. Bet šios knygos buvo jos. Nepaisant to, pradėjau skaityti Tei. Manau, ji buvo skirta man. Tikriausiai ji pastebėjo, kad šiandien man sunku vaikščioti, todėl ir padėjo knygas arčiau. Esu įsitikinusi, jog „Valstybę“ užsakė specialiai man. Manyčiau, aš vienintelis žmogus, iš tikrųjų biblioteką naudojantis tam tikslui, kuriam ji ir yra skirta, – ne, tai būtų nesąžininga, kai kurios šeštokės čia pasiima knygų savo rašiniams. Mačiau jas čia kelis kartus. Bet manau, kad panelė Kerol pastebėjo, jog čia visą laiką skaitau, ir pasistengė dėl manęs.

Reikėtų ir man padaryti jai ką nors gražaus. Mokinės kartais perka mokytojams bandelių. Ar panelę Kerol taip pat galima laikyti mokytoja? O gal geriau ką nors jai padovanosiu per Kalėdas.

1Josephine Tey „The Daughter of Time“ – 1951 m. detektyvinis romanas apie nusikaltimus Ričardo III valdomoje Anglijoje.

2Nevil Shute „An Old Captivity“ – 1940 m. publikuotas romanas apie jauną škotų pilotą, atliekantį misiją Grenlandijoje.

3Normanų keliautojas, pirmasis europietis, pasiekęs Amerikos žemyno krantus.

4Aldous Huxley – (1894-1963) anglų rašytojas, garsių antiutopijų „Beždžionė ir esmė“ bei „Puikus naujas pasaulis“ autorius.

5Iš Mary Renault „The Charioteer“.

6Bronas – pagrindinis veikėjas Delanio romane „Tritonas“.

7Ševekas – pagrindinis veikėjas Le Gvin romane „Prarastieji“.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 22 d.

Koją vis dar skauda. Galbūt vėl reikėtų apsilankyti pas daktarą? Seselė turi receptinių vaistų nuo skausmo, galėčiau jos paprašyti tabletės. Taip ir padaryčiau, bet reikia nusileisti dviem aukštais žemiau ir vėl užlipti vienu aukštu aukščiau.

Ir kas galėjo pamanyti, kad Ričardas III iš tikrųjų nenužudė princų Bokšte?

Atėjo laiškas nuo tetulės Tegės su daugybe naujienų. Dabar jau suprantu liemenėlių dydžių sistemą, bet kažin ar norėčiau, kad kas nors mane pamatuotų. Gal geriau pasimatuoti kelis tinkamesnius dydžius ir taip nuspręsti, kas tinka.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 23 d.

Galiausiai vakar nuėjau pas medicinos seserį, ji davė man nuskausminamųjų ir liepė apsilankyti pas daktarą. Užrašė pas jį į eilę, nors ir nematau prasmės, kodėl turėčiau eiti, bet nesiginčijau.

Paprašiau Džilės, kad už mane išmestų laišką į virtuvės šiukšlių konteinerį. Prispaustas visokių atliekų ir žemių, jis negalės skleisti savo galios, o netrukus jį ir visai išveš. Pirmiausia paprašiau Diedros, bet ji nedrįso jo paliesti. Tiesą sakant, ji pasielgė protingai.

Nieko keista, kad elfai bėga nuo skausmo. Jiems patinka linksmi dalykai, o tai labai nuobodu.

Rytoj privalau jaustis geriau, kad galėčiau nuvažiuoti į biblioteką.

Šeštadienis, 1979 metų lapkričio 24 d.

Bibliotekoje laukė tik trys knygos. Pasiėmiau jas, nupirkau seneliui atviruką su palinkėjimu pasveikti ir iš karto grįžau į mokyklą. „Raudonasis poslinkis“ ir liemenėlė gali palaukti iki kitos savaitės Kartais pradedu abejoti, ar tikrai esu žmogus.

Tai yra, žinau, kad esu. Neturėčiau galvoti, kad mano mama galėjo miegoti su elfais, – ne, ne taip reikia sakyti. „Miegoti su elfais“ reiškia mirtį. Kažin, ar ji santykiavo su elfais, nes jeigu būtų taip dariusi, būtinai būtų pasigyrusi. O ji niekada apie tai net neužsiminė. Ji nebūtų sakiusi, kad mes Danieliaus, ir privertusi ją vesti. Be to, mes šiek tiek panašios į Danielių, taip sakė Semas. O elfų vaikai dainose ir pasakojimuose visada yra didvyriai – nors, geriau pagalvojus, niekad negirdėjau, kas nutiko Tam Lino ir Džanetės 1 vaikui. Bet pažiūrėkit į Earendilą ir Elvingą2. Ne, ne tai norėjau pasakyti.

O norėjau pasakyti tai, jog kai žiūriu į kitus žmones, kitas mergaites mokykloje ir matau, kas joms patinka, kuo džiaugiasi ir ko trokšta, nesijaučiu priklausanti tai pačiai žmonijos rūšiai. Nors kartais man tai visai nerūpi. Iš tikrųjų man patinka labai nedaug žmonių. Kartais atrodo, kad tik dėl knygų verta gyventi, kaip per Heloviną, kai užsinorėjau likti gyva vien tam, kad pabaigčiau skaityti „Babelį 17“. Neabejoju, jog tai nenormalu. Man labiau rūpi knygų herojai nei tikri kasdien sutinkami žmonės.

Kartais Diedra mane taip suerzina, kad noriu būti jai žiauri, vadinti Nuoboda kaip ir visi kiti, apšaukti ją kvaile. Nesielgiu taip tik iš savanaudiškumo, nes ji beveik vienintelė, kuri su manimi kalbasi. O Džilė man kartais kelia šiurpą. Kas gi gali nenorėti padaryti įspūdžio drakonui? Kas gi nenorėtų būti Polu Atreidu3?

1Tam Linas yra legendinės škotų baladės herojus elfas, nuo kurio pastojo Džanetė.

2Earendilas – jūreivis J. R. R. Tolkieno „Silmariljone“. Elvinga – jo žmona.

3Franko Herberto veikėjas „Kopoje“.

Sekmadienis, 1979 metų lapkričio 25 d.

Parašiau tetulei Tegei ir padėkojau. Ji klausė, ar atvažiuosiu per Kalėdas, todėl parašiau Danieliui ir paklausiau jo. Manau, jis neprieštaraus, bus dar geriau, jei netrukdysiu jiems. Taip pat parašiau Semui apie „Valstybę“, daug ir smulkiai. Parašiau ir seneliui. Jo atvirutė graži: lovoje guli dramblys, o šalia straublio kyšo termometras.

Pasiilgstu senelio. Ne todėl, kad turiu jam daug ką papasakoti, kaip Semui, bet jis tiesiog yra esminė mano gyvenimo dalis. Jis visada buvo mano gyvenime. Senelis ir močiutė mus užaugino, nors ir neprivalėjo, jie galėjo tiesiog palikti mus mamai, nors tikrai nebūtų taip pasielgę.

Senelis mokė mus apie medžius, močiutė – poezijos. Jis pažinojo visus medžius ir laukines gėles, išmokė atskirti medžius pirmiausia pagal lapus, po to iš jų pumpurų bei žievės, kad galėtume atpažinti juos ir žiemą. Jis išmokė mus pinti žolę ir karšti vilną. Močiutei gamta tiek nerūpėjo, nors ji ir cituodavo: „Su saulės bučiniu malonei ir paukščių giesme džiaugsmui, sode žmogus yra arčiausiai Dievo širdies nei būdamas kur nors kitur.“ 1 Visgi labiausiai jai patiko žodžiai, o ne pats sodas. Ji išmokė mus ruošti maistą, vertė mintinai mokytis eilėraščius valų ir anglų kalbomis.

Iš dalies jie buvo juokinga pora. Jie nesutardavo dėl daugybės klausimų. Dažnai pykdavo vienas ant kito. Net ir jų pomėgiai buvo skirtingi. Jie susipažino mėgėjų teatre, tačiau jai patiko pjesės, o jam – buvimas ant scenos. Ir vis dėlto jie mylėjo vienas kitą. Ji mokėjo pasakyti „O, Lukai!“ ir meiliai, ir kartu irzliai.

Manau, ji jautėsi suvaržyta savo gyvenimo. Ji buvo mokytoja, mama ir močiutė. Manyčiau, močiutė norėjo, kad gyvenime būtų buvę daugiau poezijos. Ji labai skatino mane eiliuoti. Įdomu, ką ji pasakytų apie T. S. Eliotą?

1Iš anglų poetės Dorothy Frances Gurney (1858-1932) poemos „God‘s Garden“.

Pirmadienis, 1979 metų lapkričio 26 d.

Prabudau naktį – tai nebuvo blogas sapnas. Prabudau ir visai negalėjau pajudėti, gulėjau suparalyžiuota, o ji buvo kambaryje, stovėjo virš manęs, žinau, kad buvo. Norėjau riktelti ir ką nors prikelti, bet neįstengiau. Jutau, kaip ji priartėjo, pasilenkė prie mano veido. Neįstengiau nei judėti, nei kalbėti, niekaip negalėjau nuo jos apsiginti. Pradėjau mintyse kartoti Litaniją prieš baimę iš „Kopos“: „Baimė yra proto žudikė, baimė yra mažoji mirtis“. Tada ji dingo, ir aš vėl galėjau pajudėti. Išlipusi iš lovos, nuėjau atsigerti vandens, bet ranka taip drebėjo, kad pusę vandens išpyliau ant savęs.

Jei ji sugeba čionai prasibrauti, kitą kartą gali mane nužudyti.

Elfai čia su manimi nesikalba, o aš negaliu parašyti Glorfindeliui ar Titanijai ir paklausti, kaip ją sustabdyti. Net jei Danielius leis važiuoti namo per Kalėdas, tai bus tik už mėnesio, na, beveik už mėnesio.

Turiu du mažus akmenėlius, kuriuos buvau sudėjusi į ratą, kai paskutinį sykį deginau laiškus.

Padėjau juos ant palangių. Tikiuosi, jei ji vėl bandys ateiti, akmenys pakils kaip uolos ir užstos įėjimą, langus padarę tvirtus ir vientisus su sienomis. Iš tiesų tai turėtų būti ištisa akmenų eilė arba smėlio linija, ar kažkas panašaus. Visa bėda, kad kambaryje miega dar vienuolika mergaičių. Joms tai bus tik paprasti akmenėliai, ir jie neturėtų parūpti tiek, kad užsimanytų išmesti. Turėčiau juos patikrinti kas vakarą prieš eidama miegoti, ir anksčiau ar vėliau kas nors tai pastebėtų. Tikriausiai galėčiau pasakyti, kodėl taip darau, bet visi tie gąsdinimai jau ir taip per gerai veikia.

Pro spalvotą stiklą prasiveržti ji negalėjo, bet kokia iš to nauda?

Reikės prisirinkti kokių nors daiktų ir pamėginti rimtai apsisaugoti, net ir prieš tai nepasikalbėjus su elfais. Bijau, bet ne taip stipriai, kaip kad to, jog ji vėl pasirodys kambaryje, kai miegosiu, ir suparalyžiuos mane. Visai negalėjau pajudėti, nors labai stengiausi.

Antradienis, 1979 metų lapkričio 27 d.

Keista, kaip sunku sutelkus dėmesį skaityti laukiamajame. Viena vertus, nenoriu nieko kito, tik pasinerti į knygą ir pasislėpti joje. Antra vertus, privalau visą laiką klausytis, ar jie nepašauks mano vardo, taigi kiekvienas garsas mane blaško. Čia visi serga, o tai labai numuša ūpą. Lankstinukuose rašoma tik apie kontracepciją ir ligas. Sienos tulžies žalumo. Viename lapelyje rašo, jog reikia pasitikrinti akis. Gal ir man reikėtų.

Sąrašas visko, ką laukdama matau pro langą: 2 murziai.

1 vyras su aviganiu – gražus šuo, puikios būklės.

6 žmonės su dviračiais.

12 dručkių namų šeimininkių su 19 vaikų.

4 niekieno nelydimi mokyklinio amžiaus vaikai.

4 jaunos porelės.

1 kūdikis vežimėlyje, kurį stumia moteris rausvai ruda suknele.

1 apdriskęs senis su džinsais – ką jis sau galvoja? Džinsai skirti jaunimui.

1 vyras, statantis motociklą.

Milijonai automobilių.

2 verslininkai.

1 taksi vairuotojas.

1 vyras su barzda ir jo žmona.

2 šviesiaplaukės moterys su derančiais žaliais paltais, praėjusios pro šalį dukart skirtingomis kryptimis. Gal seserys?

1 pora vidutinio amžiaus dvynių. (Nemėgstu žiūrėti į dvynius, nors ir žinau, kad tai kvaila.)

1 pasipūtęs vyras su smokingu. (Pietų metu?)

1 vyras rausvais marškiniais. (Rausvais!)

Skustagalvis su drakono pavidalo alaus kvorta. (Jis sustojo po langu ir aš gerai ją apžiūrėjau.)

1 verslininkė su kostiumėliu šviesiais ruoželiais ir lagaminėliu. (Ji atrodė labai išpuoselėta ir prisižiūrėjusi. Ar norėčiau ja būti? Ne. Bet labiausiai iš visų, kuriuos mačiau.)

6 lenktyniaujantys paaugliai, vilkintys sportiniais kostiumais.

8 žvirbliai.

12 balandžių.

1 vienišas juodai baltas šuo, tikriausiai terjeras, pakėlęs koją prie motociklo. Paskui vėl smagiai sau nubėgo viską uostinėdamas. Juo gal ir norėčiau būti.

Mane pastebėję žmonės: 1 vyras džinsiniais marškiniais, pamojavęs man.

Keista, kokie paprastai nepastabūs yra žmonės.

Kai pagaliau atėjo mano eilė, daktaras buvo labai šiurkštus. Jis neturėjo man laiko. Pasakė, kad rekomenduos mane Ortopedinei ligoninei ir nusiųs tenai mano rentgeno nuotraukas. Turėjau visą tą

laiką laukti tarp apsisnarglėjusių vaikų ir nukaršusių senolių, kad gaučiau dvi minutes jo dėmesio.

Praleidau fiziką, ir dėl ko?

Vis dėlto nusipirkau du obuolius ir naują šampūno buteliuką, grįždama pro biblioteką atidaviau tas tris knygas ir pasiėmiau kitas keturias, taigi manau, jog kelionė į miestą buvo sėkminga.

Laukdama autobuso atgal į mokyklą, galvojau apie magiją. Norėjau, kad kuo greičiau atvažiuotų autobusas, bet nežinojau, kada tiksliai jis turi pasirodyti. Jei pasinaudočiau magija ir įsivaizduočiau, kaip autobusas suka iš už kampo, tai nereikštų, jog jį materializavau iš nieko. Autobusas kažkur yra.

Sakykime, per valandą pravažiuoja du autobusai, ir jeigu noriu, kad jis pasirodytų šiuo metu, jis turėtų pradėti savo maršrutą ankstėliau tam tikru tiksliu metu, o žmonės įliptų bei išliptų iš jo bei nuvyktų ten, kur reikia, irgi tam tikru kitu metu. Tam, kad autobusas atsidurtų ten, kur noriu aš, turėčiau visa tai pakeisti, net ir laiką, kada žmonės keliasi, o gal net ir visą grafiką tuo metu, kai jis buvo sudarytas, kad žmonės ne vieną mėnesį sėstų į autobusą kitu laiku vien tam, kad šiandien man nereikėtų ilgai laukti. Galai žino, kaip tai paveiktų visą pasaulį, ir tik dėl autobuso. Neįsivaizduoju, kaip elfai išdrįsta ką nors tokio padaryti. Neaišku, ar kas nors išvis gali tiek daug žinoti.

Magija negali padaryti visko. Gloris negalėjo padėti močiutei, kai ji susirgo vėžiu, nors ir norėjo, ir mes prašėme, kad padėtų. Magija galėtų padėti sugrįžti laike, bet Moros ji neprikeltų. Prisimenu, kai tetulė Tegė pasakė, kad ji mirė, aš pagalvojau: „Ji žino, ir aš dabar žinau, ir kiti žmonės perduoda tai vieni kitiems, tai plečiasi kaip raibuliavimas tvenkinyje, ir dabar jau niekaip to nebepakeisi, nepakeisdamas viso kito.“ Tai ne tas pat, kaip iškristi iš medžio niekam, išskyrus elfus, to nepastebėjus.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 28 d.

Praėjusį vakarą į mūsų bendrabučio kambarį prasmuko Džilė. Ji atnešė man knygą apie mokslininkus. Mums sėdint ant lovos ir kalbantis, Džilė padėjo už manęs ranką, lyg kasdieniškai, bet mačiau, kaip atsargiai ji tai darė ir visą laiką žiūrėjo į mane. Aš pašokau ir pasakiau, kai jai jau reikia eiti, bet po to mane labai keistai nužvelgė Šeronė, tikriausiai ji matė. Ar aš ką nors padariau, kad paskatinčiau Džilę? Nejaugi priverčiau ją manyti, jog domiuosi ja šiek tiek kitaip? Labai nemaloni situacija, nes ji viena iš nedaugelio žmonių, kurie čia su manimi kalbasi. Reikėtų su ja pasišnekėti, bet tik ne bendrabutyje! Bet bijau pasakyti, jog noriu pasikalbėti asmeniškai, kad ji nepamanytų, jog esu palankiai nusiteikusi. Tada labai užsigautų sužinojusi, jog viskas yra ne taip.

Romane „Aš užgrobiau pilį“ – jis visai kitoks, nei tikėjausi, – pasakojama, kaip veikėja įsimyli vieną vyrą, o ją myli visai kitas vyras. Ji nusprendžia, kad jai galbūt tiks ir šis, tačiau supranta, jog jiems nepavyks, visa tai beprasmiška, bet ji nenori jo įskaudinti. Labai panašiai jaučiuosi su Džile.

Tikriausiai taip pat jausčiausi, jei mano draugas būtų ir vaikinas. Pasakysiu tai Džilei, kai tik pasitaikys proga. Galbūt šeštadienį arba rytoj po chemijos pamokos.

Vienas akmenėlis buvo numestas nuo palangės, aš jį vėl padėjau atgal. Tai tik laikina apsauga, bet kol kas veikia. Daugiau apsilankymų nebuvo.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 29 d.

Klaikūs sapnai. Tikrai reikia kažką daryti. Taip tęstis negali. Padarysiu tai šiąnakt, jei nelis.

Kodėl aš ne tokia, kaip visi? Žiūriu į Diedrą – jos gyvenimas visiškai ramus. O gal tik man taip atrodo? Per pertrauką ji priėjo prie manęs ir pasivedėjusi į šalį tarė: – Šegė sakė, kad matė, kaip prie tavęs lindo Džilė. – Ir ji pažvelgė į mane pasitikėjimo kupinomis akimis.

– Gal Šegė ir matė kažką, bet aš Džile nesidomiu ir ruošiuosi jai tai pasakyti, – atsakiau.

– Taip negalima, – tvirtai pareiškė Diedra.

– Nemanau, kad tai smerktina, jei abu žmonės to nori, bet aš nenoriu.

Diedra keistai į mane pažiūrėjo ir pasišalino, bet vėliau pasiūlė mėtinį saldainį norėdama parodyti, kad nepyksta. Reikės nupirkti jai bandelę.

Po chemijos pamokos pasikalbėti su Džile nepavyko. Galbūt ji manęs vengia. Gal mums visai nereikia apie tai kalbėtis?

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 30 d.

Atsikėliau nakties glūdumoj ir kerėjau. Guoba nusileidau žemyn į sporto aikštelę, susiradau praeitą kartą darytą apskritimą ir vėl jį sudėliojau. Pro debesis kartais šmėkščiojo mėnulis. Šį kartą laužo nekūriau.

Nenoriu rašyti, ką dariau. Esu šiek tiek prietaringa ir manau, kad nereikia apie tai pasakoti, jau ir taip per daug pasakiau. Gal reikėtų rašyti ne tik atbulai, bet ir apverstomis raidėmis lotyniškai? Dabar suprantu, kodėl žmonės nerašo tikrų magijos knygų. Tiesiog per daug sunku rasti tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką pats sukūrei. Net ir taip, net ir pačioje pabaigoje jaučiausi tarsi nežinočiau, ką darau, nes improvizavau kaip išprotėjusi. Viską dariau kitaip, nei buvo sakoma. Anksčiau beveik neabejodavau, jog pavyks. Mėnulis man visada buvo draugas. Bet dabar nesu tikra.

Anksčiau jie visada pasakydavo mums, ką daryti. Glorfindelis liepė įmesti gėles į vandenį, patarė nuskandinti šukas pelkėje. Stovėdama rate jaučiausi visiškai nepatyrusi, tarytum žaisčiau ir abejočiau, ar man pavyks. Magija yra labai keistas dalykas. Pro plikas šakas vis žiūrėjau į mėnulį debesyse laukdama, kol jis išlįs. Sukūriau dainą, tai man bent jau padėjo susikaupti ir tinkamai nusiteikti.

Naudojau tai, ką prisiminiau, tai, ką pati sugalvojau, ir tai, kas, rodėsi, tiks. Norėjau sukurti magišką apsaugą ir rasti karasą. Turėjau obuolį – tiksliau, du, kuriuos laikiau kartu kelias dienas, kad priprastų vienas prie kito, nes jie galėjo būti nuo skirtingų obelų. Tada vieną suvalgiau, kad taptų dalimi manęs, o kitą panaudojau magijai. Obuoliai turi ryšį su obelimis ir laukiniu augalų pasauliu, su Edenu ir Hesperidžių sodu, su Iduna1 ir Eride2. Kartą laikiau obuolį pradinės mokyklos suole, kol jis sunoko, pernoko, suminkštėjo, sukiužo, tapo saldžiai kvepiančiu sulčių maišeliu, ir tik tada, kai jis pradėjo pelyti iš išorės, išmečiau. Ten tai buvo stiprus ryšys. Senovės Persijoje ir, manau, dabar kai kuriose Indijos dalyse žmones laidoja „danguje“ – tai yra, paguldo mirusiuosius ant paaukštinimų, kur juos lesa paukščiai ir jie pūva visų akyse. Tikriausiai tai stiprūs kerai, bet turėtų būti baisu, jei tai tavo pažįstamas žmogus ir matai, kaip jis dūlėja. Kremavimas gal ir ne magiškas, bet bent jau švarus reikalas. Šiaip ar taip, truputėlį įsipjoviau pirštą ir panaudojau kraujo. Žinau, kad pavojinga, bet tai sustiprina kerus.

Medyje mačiau elfą, kalbėjusį man, kai tik čionai atvažiavau. Tarp šakų buvo ir daugiau akių, bet aš jų nepažinojau, o jie su manim nekalbėjo. Nežinau, kaip su jais susidraugauti ir priversti manimi pasitikėti. Jie kitokie nei mūsų elfai: laukiniai, atitolę nuo žmonių. Nors ir jaučiuosi it paliktas bagažas, net ir po Helovino, dar niekada iki šiol nesijaučiau esanti tik pusiau žmogus. Atrodė, tarsi man būtų buvusi nukirsta ranka ir dabar mėginčiau priprasti viską laikyti su viena. Vis dėlto niekada nemėginau jos pagydyti. Iki šiol nebuvau apie tai net pagalvojusi. Arba kojos. Įdomu, ar galėčiau?

Jaučiu, kad būtų pavojinga net bandyti. Pavojinga netgi tai, ką dariau dabar, – mėginau surasti karasą.

Gal ir nereikėjo naudoti daugiau nei apsaugos kerų, kurių man tikrai reikėjo. Naudoti magiją dalykams, kurių nori tik sau, yra nesaugu. Taip sakė Glorfindelis. Daugumos dalykų, kurių noriu, negalėsiu turėti dar daug metų, o gal ir niekada. Žinau tai. Bet karasas neturėtų būti neįmanoma, tiesa?

Arba per daug pavojingas bent pabandyti?

Aišku, neįmanoma sužinoti, ar pavyko. Su magija visada taip būna. Bet tai tik viena problema. O jų daugybė... Šiandien jaučiuosi išsekusi. Vos neužmigau per anglų literatūros pamoką skaitant Dikensą. Net ir kai viskas gerai, jis mane migdo. Nesiliauju žiovavusi. Bet galbūt šiąnakt miegosiu be sapnų.

Pamatysim.

1Iduna – skandinavų mitologijoje jaunystės ir nemirtingumo deivė, amžinos jaunystės obuolių saugotoja.

2Eridė – graikų mitologijoje nesantaikos ir ginčų deivė, metusį į dievų tarpą nesantaikos obuolį.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 1 d. Šiandien bibliotekoje mane sustabdė bibliotekininkas.

– Tu užsisakei „Už rytojaus kalnų“? – paklausė jis.

Linktelėjau.

– Anglijoje tokia knyga niekada nebuvo išleista, todėl gaila, bet negalėsime jos gauti.

– Ach, – nusivylusi tarstelėjau. – Vis tiek ačiū.

– Pastebėjau, kad daug naudojiesi tarpbibliotekiniais mainais, – tarė jis.

– Ji sakė, bibliotekininkė sakė, kad galima, – išmikčiojau aš. – Ji sakė, kad tai nemokama, nes man dar nėra šešiolikos.

– Viskas gerai, gali užsisakyti tiek knygų, kiek nori, mes jas visas tau gausim, – pareiškė jis.

Aš atsipalaidavau ir nusišypsojau jam.

– Tiesiog pastebėjau, kad dažniausiai užsisakai mokslinės fantastikos knygų, ir pagalvojau, jog galbūt norėtum prisijungti prie mūsų antradienio vakarų mokslinės fantastikos knygų klubo? „Karasas“, – pamaniau. Vis dėlto magija suveikė. Man į akis priplūdo ašarų ir kurį laiką negalėjau nieko ištarti, nes tiesiog springau jomis.

– Nežinau, ar man leistų atvažiuoti po pamokų, – šiurkščiai subumbėjau. – O kelintą valandą?

– Pradedame šeštą ir paprastai užtrunkame iki aštuonių. Jis vyksta čia, bibliotekoje. Kiek žinau, jei Arlinghersto mokinės nori lankyti užklasines pamokas ir kitokius užsiėmimus, joms reikia gauti tėvų ir mokytojo arba bibliotekininko parašą.

– Jie leido man lankytis šioje bibliotekoje, – tariau.

– Taip. – Jis nusišypsojo man. Jis šiek tiek plinka viršugalvyje, bet dar nėra senas ir jo šypsena miela.

– Ir tai būtų susiję su mokslu, – tęsiau.

– Neabejotinai, – pritarė jis. – Nežinau, ar spėsi gauti parašus iki šio antradienio, kai aptarinėsime Le Gvin, bet dar kitą antradienį kalbėsime apie Robertą Silverbergą, kuris, kaip pastebėjau, tau patinka.

Užsirašiau visą informaciją apie tai, susirinkau knygas ir nuėjusi sėdėjau kepyklėlėje tokia laiminga, kad net norėjosi dainuoti. Karasas arba jo pradžia! Ach, tikiuosi, galėsiu atvykti jau šį antradienį! Bibliotekoje neužsisakiau nė vienos Le Gvin knygos, nes visas jau buvau perskaičiusi ar bent jau taip manau. Apie ją galėčiau daug pasakyti. Karasas! Nuostabu! Tuoj uždainuosiu iš džiaugsmo.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 2 d.

Panelė Kerol pasirašė prašymą, kad galėčiau lankytis knygų klube! Ji sakė, jog turėsiu iš anksto paruošti namų darbus, bet tai ne bėda. Dar sakė, jog atsižvelgiant į mano įvertinimus, neturėtų kilti jokių sunkumų, bet būtų geriau, kad dėl knygų klubo pažymiai nesuprastėtų. Atsakiau, kad tikrai nesuprastės. Ji paklausė, ar man patiko Tei. Atsakiau, kad labai, ir tai tiesa.

Inklingų knygoje Karpenteris teigia, jog Luiso liūtas Aslanas simbolizuoja Jėzų. Iš dalies suprantu, bet tai vis tiek panašu į išdavystę. Panašu į alegoriją. Nenuostabu, kad Tolkienas supyko.

Aš taip pat pykčiau. Be to, jaučiuosi apgauta, nes visą šitą laiką to nesupratau. Kartais aš tokia kvaila, bet Aslanas visada buvo toks tikras liūtas. Nežinau, ką manyti apie Jėzų, bet žinau, ką galvoju apie liūtą.

Parašiau seneliui ir tetulei Tegei, papasakojau jiems apie knygų klubą. Taip pat parašiau Danieliui ir maldavau jo pasirašyti prašymą dėl knygų klubo. Beveik neabejoju, kad jis pasirašys.

Taip pat papasakojau apie Aslano ir Jėzaus sutapatinimą, nes noriu sužinoti, ką jis apie tai mano. Ir dar kartą paklausiau, ar per Kalėdas galėsiu važiuoti namo. Pažadėjau seneliui, kad pamėginsiu.

Galų gale pasikalbėjau su Džile. Lauke pliaupė kaip iš kibiro, todėl po pietų, užuot žaidusios sportinius žaidimus, mokinės šoko salėje. Po šokių ji nėjo iš karto persirengti, o trainiojosi aplink tuo metu, kai išėjau iš pamokų ruošimo kambario, kur rašiau laiškus. Ji tiesiai nieko nepasakė, bet aš pareiškiau: – Džile, nežinau, gal aš ką nors ne taip pasakiau, bet noriu, kad žinotum, jog tu man patinki kaip draugė, tačiau kitokie ryšiai manęs nedomina.

– Tu sakei, kad tau nepatinka berniukai, – tarė ji.

Tikrai sakiau, prisimenu.

– Bet tai nereiškia, kad man patinka mergaitės, – pasakiau. – Nemanau, kad tai blogai, tikriausiai daug žmonių domisi abiem pusėm, bet aš, regis, ne. Atleisk. Tikriausiai aš kitokia.

Kalbėjomės tarpduryje, kažkas atėjo ir prasibrovė pro mane iš nugaros, o Džilė tik mostelėjo ir nubėgo persirengti. Tikiuosi, viskas bus gerai. Viskas taip sudėtinga!

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 3 d.

Gavau laišką nuo Danieliaus su dar dešimčia svarų. Jis rašė, jog jie norėtų, kad Kalėdas sutikčiau su jais Senajame dvare, o po to galėčiau kelioms dienoms nuvažiuoti ir į pietų Velsą. Fe. Kam jiems manęs reikia? Kokia iš manęs nauda? Geriau jau padėčiau tetulei Tegei su seneliu, jeigu jis tikrai galės nors vienai dienai sugrįžti namo. Senajame dvare esu pastebėjusi tik tai, kad jos nori kuo greičiau manimi atsikratyti, nieko daugiau. Na, ką galvoti apie Danielių, aš nežinau. Esu dėkinga, kad jis paėmė mane iš vaikų prieglaudos, bet mokykloje ne geriau. Jis, regis, nori su manimi bendrauti, nors tiek metų nebendravo visai. Vis dėlto neabejoju, kad jam ir jo sesėms būtų daug geriau be manęs. Ką, po galais, jiems padovanoti? Juk negalėsiu tiesiog įteikti šokoladinių saldainių dėžutės, jei iš tikrųjų su jais sutiksiu Kalėdas. Ir kaip man reikės ištverti? Na, tiek to, bent jau po to galėsiu kelioms dienoms nuvykti į pietų Velsą.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 4 d. Žinoma, laiško nuo Danieliaus su pasirašytu prašymu negavau. Būtų buvę neteisinga to netgi tikėtis, nes paštas nebūtų spėjęs taip greitai pristatyti laiško ten ir atgal. Bet tai mano karasas, ir jis šį vakarą vyks be manęs. Be to, jie diskutuos apie „Prarastuosius“, todėl negaliu nesijausti nusivylusi.

Suprantu, kad susitikimai vykdavo kiekvieną antradienį visą tą laiką, kai buvau čia, bet aš to nežinojau, o dabar žinau. Tai yra, jei nebūtų pavykę kerai ir jis nebūtų manęs užkalbinęs. Kuo daugiau galvoju apie magiją, ką ji gali ir kokį poveikį daro, tuo labiau įsitikinu, jog nevalia su ja prasidėti.

Mokykloje kuo toliau, tuo sunkiau. Jau pripratau, kad mane visaip pravardžiuoja, bet kai kurios mergaitės man einant pro šalį pamėgo dainuoti „Džeiko Kuolelio“ dainelę arba tiesiog niūniuoti ją, jei netoliese yra mokytojų. Jos bando mane įsiutinti, todėl nekreipiu dėmesio, bet tai padaryti lengviau išoriškai nei viduje. Jos tą patį daro ir Diedrai dainuodamos „Berniuką Denį“1, o ji kartais iš nevilties net pravirksta. Blogiausia, kad Diedra labai stereotipiška. Ji airė ir tikrai ne proto bokštas. Karena davė jai atsikąsti džiovintų vaisių bei grūdų batonėlio, o ji pasakė, kad jo skonis kaip nekeptos Kalėdinės eglutės. Žinoma, ji turėjo omenyje Kalėdinį pyragą, bet dabar visos juokauja, kad airiai kepa Kalėdines eglutes. Nusijuokiau, kai tai išgirdau, nes iš tikrųjų buvo labai juokinga. Ji ir pati juokėsi. Iš mano pusės tai nebuvo negražu. Tačiau žiauru nuolat tai priminti, o būtent tai jos ir daro, nes mato, kaip ją skaudina. Būtinai privalau apsimesti, kad man nė motais ta kvaila dainelė apie Džeiką Kuolelį su trečia koja.

Vis dar negaliu atleisti Luisui už jo alegoriją. Dabar suprantu, kodėl Tolkienas prologe sakė, jog jam nepatiko. Negalima ko nors paimti ir paversti kažkuo kitu, kažkokiu simboliu. Nors gal ir galima, bet nereikia persistengti. Jei mėginu žiūrėti į tai kaip į evangelijų perpasakojimą, tai visiškai sumenkina Narniją. Dabar negalėsiu dar kartą skaityti jų, negalvodama apie tai. Tai tiesiog erzina!

Karpenteris sako, jog Luisas parašė keletą knygų apie pačią krikščionybę, tai yra, tiesiogiai. Gal reikėtų paskaityti jas. Turiu prisipažinti, kad jaučiuosi labai sutrikusi dėl religijos. O tikybos pamokos nė kiek nepadeda. Nuobodžiai nagrinėjame Pauliaus keliones, o aš dar po truputį papildomai skaitau Bibliją. Tarp tos visos nuobodybės joje yra ir keletas įdomių pasakojimų. Bet daugiausia tik istorija, teologijos ne tiek ir daug, o aš labai norėčiau sužinoti, ar Luisas ką nors kalba apie elfus, nes knygoje „Princas Kaspijanas“ minimos menadės2, kurios man šiek tiek primena elfus. Čia nieko nėra, tik jo „Kosminės trilogijos“ knygos, bet pažiūrėsiu, gal miesto bibliotekoje bus „Tiesiog krikščionybė“, o jei ne, tam ir yra tarpbibliotekiniai mainai.

Man rašant šiuos žodžius, priėjo panelė Kerol.

– Ar tavo tėtis pasirašė prašymą dėl knygų klubo? – paklausė ji.

– Dar ne, – atsakiau. – Neabejoju, kad pasirašys, bet per mažai laiko.

– Jei norėtum, galėčiau tave šiandien ten nuvežti. Jei pati ten būsiu, in loco parentis, viskas bus gerai. Tai tas pats, kas nusivesti mergaites į teatrą. Jau klausiau panelės Elis ir ji sutiko. – Ji nusišypsojo.

– O jūs norite ten važiuoti? – paklausiau. Kai žmonės man būna geri, niekaip nesugebu būti mandagesnė. Nenoriu pasirodyti storžievė, bet tai išsprūsta man iš burnos net nespėjus pagalvoti.

– Turėtų būti įdomu, – tarė ji.

– Ar jūs bent skaitote mokslinę fantastiką?

– Mėginu perskaityti po truputį visko, kas yra mūsų bibliotekoje, kad galėčiau rekomenduoti kitiems. Tikrai perskaičiau kelias fantastikos knygas. Tai nėra mano mėgstamiausias žanras, bet skaičiusi esu. Net perskaičiau kai ką Ursulos Le Gvin, pavyzdžiui, „Žemjūrės burtininką“.

– Patiko? – paklausiau.

– Man ji pasirodė nuostabi. – Panelė Kerol atsisėdo priešais mane kitoje medinio stalo pusėje ir klausiamai pasižiūrėjo. – Kaip tai suprasti? Nesitikėjau, kad mane tardysi tikrindama, ar tinku knygų klubui. Maniau, kad apsidžiaugsi.

– Aš ir džiaugiuosi, – tarstelėjau. – Ačiū. Labai norėčiau nuvažiuoti. Aš tiesiog nepratusi – tai yra, negaliu patikėti, kad dėl manęs norite paaukoti savo vakarą.

Ji visai jauna. Galbūt turi vaikiną arba galėtų tiesiog pasigaminti sau vakarienę, niekieno netrukdoma skaityti knygą. Iš tiesų tai negaliu įsivaizduoti jos gyvenimo už mokyklos ribų. Tačiau šį vakarą ji visko atsisakytų tam, kad nuvažiuotų su manimi į knygų klubą, nes aš to noriu. Kodėl ji taip elgiasi? Nežinojau, kad magija veikia taip plačiai. Tai netgi gąsdina.

– Man tai bus naujas, įdomus patyrimas, – tarė ji. – Norėčiau pamatyti, kaip jie tvarkosi miesto bibliotekoje. Ir man visada patinka pokalbiai apie knygas. Galbūt ir čia galėtume surengti knygų klubą. Kai kurios vyresnės mergaitės gal ir susidomėtų. Be to, – ji palinko į priekį ir pritildė balsą, nors bibliotekoje, kaip visada, buvome tik mudvi. – Mums visada sakoma, kad mokyklos bibliotekoje reikia žinoti savo lankytojų poreikius ir stengtis, kad jie būtų patenkinti. O tu neabejotinai esi pati geriausia lankytoja ir viena iš nedaugelio, kurios iš tikrųjų naudojasi biblioteka, taigi man labai svarbu, kad būtum patenkinta.

Aš nusijuokiau.

– Ačiū, – padėkojau. – Labai jums ačiū.

Vadinasi, šįvakar važiuoju į knygų klubą! Panelė Kerol paims mane iš karto po vakarienės.

1„Danny Boy“ – baladė, neoficialus airių himnas.

2Bakchantės, iki ekstazės garbinusios Dionisą šokio sūkuryje.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 5 d. Žinoma, jie akimirksniu nenusprendė, kad priklausau jų karasui, ir iš karto nepriėmė į savo šeimą.

Tikėtis to būtų buvę per daug. Bet vis tiek buvo nuostabu.

Taip bijojau, kad nepavėluotume, jog atvažiavome net per anksti. Kai atėjome, biblioteka kaip tik užsidarinėjo. Bibliotekininkas šiek tiek nustebo, pamatęs mane su panele Kerol.

– Ach, panele Markova, – tarė jis, ir tai buvo pirmas kartas, kai kas nors mane taip pavadino.

Anksčiau kartais į mane kreipdavosi kaip į panelę Felps, bet niekad kaip į Markovą. Kaip keistai tai nuskambėjo. – Vis dėlto atvažiavote.

– Tai panelė Kerol, ji mūsų mokyklos bibliotekininkė. O čia... hm... – užsikirtau.

– Gregas Manselis, bet vadinkite mane Gregu.

– Tada aš tiesiog Elison, – mano nuostabai pasakė panelė Kerol, ir jie paspaudė vienas kitam ranką. Aš tokia kvaila – niekad nepagalvojau, kad ji turi ir vardą. Maniau, kad Kerol ir yra vardas, o ne pavardė.

Supratau, jog turiu pasakyti savo vardą, jie abu žiūrėjo į mane laukdami, bet man liežuvis užstrigo gerklėje ir neįstengiau nė prasižioti. Savo vardo nepamiršau, tiesiog nežinojau, kokią jo formą pavartoti.

– Mori, – tarstelėjau po ilgokos pauzės. – Draugai mane vadina Mori.

Tada atėjo dar du žmonės, vidutinio amžiaus vyrai, vienas aukštas Brajanas, o kitas žemas, kresnas Keitas. Gregas ištraukė iš spynos raktą ir nusivedė mus į kambarį bibliotekos gale.

Biblioteka tikriausiai buvo pastatyta maždaug prieš šimtą metų. Ji karalienės Viktorijos laikų stiliaus, su akmeniniais langais plytinėse sienose. Kambarys, kur vyko susitikimas, anksčiau buvo skaitykla, kuri dabar iškelta į antrą aukštą ir vadinama informacijos sale, bet paprastai laikoma užrakinta. Sienos maždaug iki alkūnių apmuštos medinėmis plokštėmis, o virš jų tarp langų nudažytos kremine spalva. Vienoje pusėje langų buvo daug, bet nesimatė, kas lauke, nes jau buvo sutemę. Ant kitos ilgos sienos kabojo didžiulis tamsus Viktorijos laikų paveikslas, vaizduojantis bibliotekoje skaitančius žmones, sėdinčius prie mažų staliukų tarp knygų lentynų eilių. Šis kambarys visai kitoks: viduryje stovi didelis senas stalas su medinėmis kėdėmis aplink jį. Stačiakampio formos kambario galuose – po biustą. Vienas yra Dekarto, apie kurį nieko nežinau, bet jo nuostabus veidas, o kitas – Platono! Taip!

Atsisėdau prie stalo veidu į paveikslą ir nugara į langus, o panelė Kerol atsisėdo greta manęs.

Vyrai, visi pažįstami, stovėjo šnekučiuodamiesi. Atėjo dar keli vyriškiai, kai kurie jaunesni, bet vis tiek maždaug trisdešimties. Tada atėjo du berniukai su vietinės valstybinės mokyklos striukėmis.

Spėju, jog jiems šešiolika ar septyniolika. Jau buvau pradėjusi galvoti, kad daugiau moterų nebus, kai į kambarį įsiveržė stambi žilaplaukė moteris ir atsisėdo stalo gale. Ji atsinešė didelę krūvą Le Gvin knygų kietais viršeliais ir dalykiškai pasidėjo jas šalia savęs. Tai pamatę, kiti taip pat susėdo. Gaila, kad neatsinešiau savų, bet, aišku, aš nieko neturėjau, išskyrus savo seną brangų antrą „Dvylikos vėjo ketvirčių“ tomą. Visos knygos pas mamą, bet jas galima pakeisti naujomis.

Panelė Kerol šiek tiek sutrikusi žiūrėjo į tą knygų krūvą.

– Tu jas visas perskaitei? – tyliai paklausė manęs.

Atidžiai jas apžiūrėjau. Taip, buvau perskaičiusi visas, išskyrus vieną, pavadinimu „Garnio akis“1.

– Be vienos, visas, – atsakiau. – Bet esu skaičiusi vieną, kurios čia nėra, – „Žodis „pasaulis“ reiškia „mišką“2.

– O tu tikrai skaitai daug mokslinės fantastikos, – šnipštelėjo ji.

Tuo metu žilaplaukė moteris giliai įkvėpė, ruošdamasi prabilti, bet tą pačią akimirką atsidarė durys ir pro jas vidun vos neįkrito jaunas vaikinas. Tai buvo pats gražiausias vyras, kokį tik buvau mačiusi: ilgoki šviesūs plaukai, nepaprastai mėlynos akys, aistringai gilus žvilgsnis, nors to iš karto nepastebėjau, ir kažkoks judesių grakštumas, nors jis ir užkliuvo už savo paties kojos.

– Atsiprašau, kad vėluoju, Harieta, – tarė jis, apdovanodamas moterį akinama šypsena. – Prakiuro dviračio padanga. Žiaurus dievų pokštas, kad tokia žavinga būtybė turi važinėti dviračiu. Jis atsisėdo tiesiai priešais mane, taip arti, kad mačiau lietaus lašelius jo plaukuose. Jam tikriausiai aštuoniolika ar devyniolika. Įdomu, kodėl jis ne universitete? Jis kažkuo panašus į liūtą arba į jauną Aleksandrą Didįjį.

– Dar tik ruošiausi pradėti, taigi tu nepavėlavai, – šypsodamasi atsakė Harieta. (Harieta!

Gyvenime nebuvau sutikusi žmogaus tokiu vardu. Trumpam panirau į fantazijas, kad ji galėtų būti Harieta Vein 3, nes ji maždaug to paties amžiaus, tik kad į ją būtų reikėję kreiptis ne kaip į Harietą Vein, o kaip į ledi Piter, na, šiaip ar taip, ji tik pramanyta. Aš skiriu realybę nuo prasimanymų, tikrai.)

Durys vėl garsiai atsivėrė ir pro jas įėjo paauglė. Ji vilkėjo violetinės spalvos striukę, kuri atrodė klaikiai prie rausvų jos plaukų. Ji atsisėdo tarp dviejų berniukų su striukėmis, kurie, tik tada pastebėjau, buvo užėmę jai vietą. Tai pamačiusi, pajutau... ne visai pavydą, bet kažkokį skausmą viduje.

O tada Harieta pradėjo kalbėti apie Le Gvin. Ji kalbėjo penkiolika ar dvidešimt minučių. Po to pradėjome šnekėti visi. Aš kalbėjau daugiau nei reikėjo. Iš karto tai supratau, bet niekaip negalėjau sustoti. Nepertraukinėjau kitų, nes tai būtų buvę nedovanotina, tiesiog nutildavau, kad leisčiau ir kitiems pakalbėti. Panelė Kerol per visą tą laiką visai nieko nepasakė. Žavusis vaikinukas pasakė keletą puikių įžvalgų apie „Dangaus stakles“. Vienas iš vyrų, tikriausiai Keitas, tarė, kad tai panašu į Filipą K. Diką4 – mano nuomone, tai visiška nesąmonė, – ir žavusis vaikinas atsakė, kad nors ir yra šiokių tokių paviršutiniškų panašumų, Diko negalima lyginti su Le Gvin, nes jos veikėjai panašesni į tikrus žmones nei jo. Būtent taip būčiau pasakiusi ir aš. Pasirodo, pagal šią knygą yra netgi sukurtas filmas, kurio niekas nematė.

Jis taip pat kalbėjo, kad galbūt ji taip gerai aprašo mokslinius procesus „Prarastuosiuose“, nors pati ir nėra mokslininkė, nes supranta, jog kūrybiškumas yra panašus visose, net ir skirtingose srityse.

Jie su Brajanu sutarė, jog ji tiksliai aprašė mokslinį procesą, ir visi jiems pritarė, vadinasi, taip ir buvo. Nenorėjau klausinėti apie tai, aš ir taip per daug kalbėjau. Vis galvojau, ką pasakyti ir ko paklausti, bet prisimindavau, jog per daug kalbu ir reikėtų leisti pasireikšti kitiems, o tada prisimindavau, ką dar noriu pasakyti, ir pasakydavau tai. Tikiuosi, kad per mane visiems nebuvo siaubingai nuobodu. Žavusis vaikinas – kitą kartą turėsiu išsiaiškinti jo vardą! – visą laiką žiūrėjo į mane, kai kalbėjau. Tai šiek tiek trikdė.

Tačiau patį įdomiausią dalyką iš visų pasakė vienas vaikinukas su striuke. Aš pasakiau, jog Le Gvin pasauliai tokie realūs, nes jos žmonės tikroviški. Jis pritarė man ir pridūrė, jog žmonės tokie tikri, nes tokius juos būtų pagimdę tie pasauliai. Jei Gedas būtų užaugęs Anarese arba Ševekas Žemjūrėje, jie būtų buvę visai kitokie. Kilmė formuoja žmones (tai visada pastebime grožinėje literatūroje), bet mokslinėje fantastikoje tai retai pasitaiko. Gryna tiesa ir labai įdomu, tad aš vėl nesusiturėjusi įsikišau ir pasakiau, jog tai tinka „Dangaus staklėse“, bet kas nutinka žmonėms skirtinguose pasauliuose, ar pilkas žmogus pilkų žmonių pasaulyje iš prigimties skiriasi nuo rudo žmogaus iš įvairių rasių pasaulio?

Neprisimenu, kada dar taip gerai leidau laiką, ir jei tik nebūtų reikėję nerimauti, jog per daug kalbu, pasakyčiau, jog patyriau svaiginantį pasisekimą. Dažnai pastebiu vieną dalyką. Kai pirmą kartą ką nors pasakau, žmonės manęs tarsi neišgirsta, tarsi jie negalėtų patikėti, jog kalbu. O paskui jie iš tikrųjų pradeda klausytis nekreipdami dėmesio, jog kalba tik paauglė, ir pradeda tikėti, jog manęs verta klausytis. Su šiais žmonėmis man buvo daug leng-viau nei paprastai. Vos antrą kartą išsižiojau, jų veidų išraiškos iš atlaidžių pavirto dėmesingomis. Man tai patiko.

Po visko Keitas paklausė, kas eina į aludę. Žavusis vaikinas ėjo, Harieta su Gregu taip pat, nėjo tik paaugliai mokyklinėmis striukėmis ir aš, nes reikėjo grįžti į mokyklą. Visi su manimi atsisveikino, bet aš ir vėl staiga tapau nerangi, man sunkiai apsivertė liežuvis, kai norėjau pasakyti sudie ir jog tikiuosi susitikti kitą savaitę.

Panelė Kerol persimetė žodeliu su Gregu, tada susėdome į jos automobilį ir ji parvežė mane į mokyklą.

– Nedažnai tenka pasikalbėti su žmonėmis apie tau rūpimus dalykus, tiesa? – paklausė ji.

Aš žiūrėjau į tamsią naktį. Nuo apšviesto kelio miesto pakrašty iki mokyklos buvo visiškai tamsu, išskyrus tuomet, kai retkarčiais pravažiuodavome ūkininkų namus, todėl automobilio žibintų šviesos atrodė kaip neprašytos įsibrovėlės. Mačiau pelių, zuikių ir vieną kitą elfą, skutančius šalin, vos tik juos užliedavo šviesos spindulys.

– Ne, – atsakiau. – Man apskritai retai kada pasiseka pasikalbėti su kitais.

– Arlingherstas iš dalies yra labai gera mokykla, – pasakė ji.

– Tik ne tokiems kaip aš, – burbtelėjau.

– Paskutinis autobusas, važiuojantis pro mokyklą, išvyksta penkiolika minučių po aštuonių, – tarė ji. – Šį vakarą jie baigė prieš devynias. Paklausiau Grego, kaip bibliotekininkė bibliotekininko, ar jis galėtų vakarais pavežėti tave iki mokyklos, ir jis sutiko. Jei tik spėsi atsidurti lovoje prieš užgesinant šviesas, manyčiau, viskas bus gerai.

– Jis labai malonus. Ir apskritai smagu, kad jis mane čia pakvietė. Nemanot, kad per daug kalbėjau?

Panelė Kerol nusijuokusi pasuko automobilį tarp guobų į mokyklos keliuką.

– Gal truputėlį ir per daug. Bet jiems, regis, buvo labai įdomu tai, ką tu sakei. Taigi nesijaudinčiau dėl to.

Vis dėlto šiek tiek jaudinuosi.

1„The Eye of the Heron“ – 1978 m. mokslinės fantastikos romanas apie gyvenimą išgalvotoje Viktorijos planetoje.

2„The Word For World is Forest“ – 1976 m. publikuotas mokslinės fantastikos romanas, vienas iš rašytojos serijos „Hainish Cycle“ kūrinių.

3Hariet Vane – britų rašytojos Dorothy L. Sayers knygų veikėja.

4Philip K. Dick – amerikiečių rašytojas (1928-1982), savo kūriniuose nagrinėjęs sociologijos, politikos ir metafizikos temas.

Ketvirtadienis, 1979 metų gruodžio 6 d.

Dienos siaubingai trumpėja. Atrodo, jog visą laiką tamsu. Prašvinta tik po devintos, todėl rytais negaliu išeiti laukan. Buvau įpratusi prieš pusryčius išeiti trumpam, tiesiog įkvėpti gryno oro. Niekur toliau neidavau, tik už durų laukan ir vėl sugrįždavau į valgyklą pusryčių. Pusryčiams gauname kiek norime duonos su margarinu ir perkepusios, pavandenijusios angliškos plaktos kiaušinienės su konservuotais pomidorais, kurių aš nevalgau. Sekmadieniais ir retkarčiais kitomis dienomis gauname dešrelių, ir tai atrodo kaip ambrozija – dievų maistas. Pusryčių metų valgykloje nebūna budėtojų, todėl visi kalba labai garsiai, o tai reiškia, kad jei nori būti išgirsta, taip pat turi šaukti. Skamba kaip zoologijos sode, tik dar garsiau. Kartais, stovėdama lauke už drabužinių, girdžiu tą triukšmą aidint koridoriuje, tarsi kokiame aštuonioliktame amžiuje, kai žmonės rinkdavosi į beprotnamius pasiklausyti, kaip staugia bepročiai. Visiška suirutė.

Kai baigiasi pamokos, taip pat būna beveik sutemę. Visur uždegamos šviesos, o saulė jau palei žemę. Dangus dar nebūna visiškai tamsus, bet aišku, kad jau vakaras, o ne diena. Man patinka paėjus toliau nuo mokyklos atsisukti ir žiūrėti į šviesas, sutemose spindinčias oranžine šviesa. Kažkodėl tai primena, kaip vieną ypatingą dieną prieš Kalėdas ėjome iš mokyklos su močiute ir Mora, abi įsikibusios jai į rankas. Galbūt jos mokykloje atostogos prasidėjo diena anksčiau ir ji atėjo mūsų pasitikti. Mes vis dar buvome pradinukės, tikriausiai mums buvo šešeri. Prisimenu, kaip laikiau jos ranką ir žvelgiau atgal į šviesas sutemose.

Mane apima melancholija, kai prisimenu tokius dalykus, tačiau prisiminusi, kaip tada jaučiausi, pajuntu, kaip sugrįžta tolimas džiaugsmas ir saugumo jausmas. Prisiminimai yra tarsi didžiulė krūva kilimų. Aš juos laikau vienoje vietoje savo galvoje ir pernelyg nekreipiu į juos dėmesio, bet jei noriu, galiu sugrįžti ten, užlipti ant kurio nors kilimo ir prisiminti. Neatsiduriu ten iš tikrųjų, ne taip, kaip elfai, žinoma. Bet jei prisimenu, jog buvau liūd-na, supykusi ar nusivylusi, dalis šio jausmo sugrįžta. Tas pats ir su laime, džiaugsmu, nors tokie prisiminimai gali greitai išdilti, jei per dažnai apie juos galvosiu. Jei taip daryčiau, kai pasensiu, visi blogi prisiminimai liktų ryškūs, nes vis nustumdavau juos šalin, o visi geri būtų nublukę ir neaiškūs. Neprisiminčiau tos dienos su močiute, nes jau ir dabar prisimenu nelabai ryškiai. Tikriausiai prisiminsiu tik visas šias trumpas žiemos dienas mokykloje, kai išeidavau viena ir atsigręžusi žiūrėdavau į apšviestus langus.

Man jau bloga nuo tamsos. Žinau, kad metų pasikeitimas yra gyvenimo dalis. Man patinka skirtingi metų laikai ir sezoniniai vaisiai. Obuoliai beveik baigėsi, tikiuosi, jog ponios Luis krautuvėlėje jau yra ryškių oranžinių mandarinų, suvyniotų į žavius violetinius popierėlius. (O, kaip norėčiau užuosti mandariną! Gal ir pavyks šeštadienį.) Bet kuo toliau, tuo labiau šiuo metų laiku pradedu nekęsti tamsos. Per priešpiečius mums neleidžiama išeiti laukan, kai dar iš tikrųjų šviesu, net jei aplink pilka ir lyja lietus.

Netrukus dienos vėl pradės ilgėti. Ateis pavasaris. Bet atrodo, kad laukti teks ilgai.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 7 d.

Atėjo laiškas nuo tėvo su leidimu lankytis knygų klube. Pačiu laiku! Kitą savaitę jau galėsiu važiuoti pati.

Mąsčiau apie knygų klubą svarstydama, kas iš jų visų gali priklausyti mano karasui. Žavusis vaikinas? (Privalau sužinoti jo vardą!) Jis rimtai žiūrėjo į mane savo gražiomis akimis. Ir net jeigu klysta dėl kai kurių gan esminių dalykų, jis pasiruošęs išklausyti. Jaučiu nubėgant virpuliuką, kai prisimenu, kaip jis į mane žiūrėjo. O kaip tie trys su mokyklinėmis striukėmis, mano amžiaus?

(Privalau sužinoti ir jų vardus, nors tai ne toks degantis reikalas, kaip pirmasis.) Tikrai norėčiau artimiau su jais susipažinti, jie juk domisi knygomis. Kitą kartą pamėginsiu juos užkalbinti. Harieta?

Su ja nepajutau ypatingo ryšio, bet ji labai protinga. Brajanas? Keitas? Nežinau. O kiti, su kuriais taip pat tinkamai nesusipažinau? Dar per anksti sakyti. Gregas? Galbūt. Panelė Kerol? (Elison...)

Rašydama jos vardą, pakėliau akis. Ji krapštinėjosi prie savo stalo klijuodama korteles į knygas.

Nors ir sakė, jog stengiasi, kad jos bibliotekos lankytojai būtų patenkinti, vis tiek į knygų klubą mane nuvežė, nes taip suveikė magija. Žinau, kad taip buvo, ir man šiek tiek negera. Magija veikia ten, kur galima, tikriausiai aš jai truputėlį patikau ir ji mane pastebėjo. Užsakė man „Valstybę“. Magija gali suveikti ir anksčiau, nei tu pradedi kerėti. Ji gali iš anksto nulemti tam tikrus įvykius. Galbūt jei nebūčiau kerėjusi, ji nebūtų užsakiusi Platono. Nežinau, ar iš tikrųjų jai patinku, ar ją tik taip veikia magija. Jeigu iš tiesų jai nepatinku, kaip tada man ją mėgti? Argi tai gali ką nors reikšti?

Tą patį galima pasakyti ir apie visus kitus dalykus. Ar tai iš tikrųjų mano karasas, jeigu aš pasinaudojau magija, kad tokį rasčiau? Tai panašu į situaciją su autobusu, kai turi pakeisti tiek žmonių, dienų ir visų jų gyvenimų tvarką tik tam, kad autobusas atvažiuotų tada, kada nori. Bet priversti juos mane pamėgti, būti mano karasu – dar sudėtingiau.

Dar kaip reikiant į visa tai neįsigilinau. Apie karasą galvojau per daug abstrakčiai, nesusimąsčiau apie žmones, apie tai, kad jais manipuliuoju. Aš jų net nepažinojau, kai naudojau magiją.

Ar nuo to pradėjo ir ji? Mano mama, Liza?

Norėčiau apie tai pasikalbėti su Glorfindeliu arba kuo nors, kas mane suprastų. Nežinau, suprastų jis ar ne, bet supratingumo labiausiai galima tikėtis iš jo. Ir kodėl elfai čia tokie nedraugiški – tiksliau, abejingi? Jie jau turėtų būti prie manęs pripratę. Kai per Kalėdas grįšiu namo, būtinai susirasiu Glorfindelį ir pasikalbėsiu.

Ar naudoti magiją yra iš prigimties nedora? Ar tik tada, jei sieki naudos sau? Gal man nereikėtų mėginti nuo jos apsisaugoti? Bet taip likčiau visai pažeidžiama. O gal vis dėlto savo apsaugai galėjau naudotis magija, tik karasui – ne? Nors galbūt – taip visada būna su magija – viskas būtų susiklostę ir šiaip, o aš tik galvoju, kad tai magijos padariniai? Ne, tik pažiūrėkit, kada viskas įvyko. Tik dėl magijos atsirado karasas ir manau, kad net visas knygų klubas (vykęs jau daugybę mėnesių) iš anksto buvo sukurtas vien mano magijos dėka. Iki tol nieko apie jį nežinojau, nors bibliotekoje lankiausi kiekvieną savaitę. Galbūt netgi tie žmonės nebūtų egzistavę? Gal Harietos – vyriausios iš jų – tėvai net nebūtų jos susilaukę, galbūt visas jos gyvenimas, šešiasdešimt ar daugiau metų, buvo skirtas tik tam, kad susikurtų knygų klubas ir aš turėčiau karasą. Kad mes visi kartu sėdėtume ir diskutuotume apie „Dangaus stakles“, kuri yra puiki knyga šiai progai, ir visai nesvarbu, ar ji panaši į Diko kūrinius.

O varge, tikiuosi, ji visai nepanaši į Diko knygas. To negalėtų pakęsti net ir jis pats.

Nenoriu būti tokia kaip ji.

Daugiau nenaudosiu magijos, nebent tik jei reikės apsaugoti save arba kitus žmones, ar visą

pasaulį. Geriau būti tokiai kaip Džordžas Oras1, nei leisti jai laimėti. Nežinau, ką ji sumaniusi.

Daugiau tokių sapnų nebuvo, kaip ir nuodingų jos laiškų. Šiek tiek nerimauju, jog ji gali planuoti ką nors dar blogesnio.

Iš tikrųjų ji nori tapti tamsiąja karaliene. Nežinau, kaip jai tai būtų pavykę, bet ji nori būtent to. (Ji skaitė „Žiedų valdovą“, tik nežinau, ar skaitydama tapatinosi tik su blogiukais tikėdamasi, kad visi geri žmonės neatsispirs pagundoms, bet tikrai žinau, kad knygą ji perskaitė, nes kai pirmą kartą ją skaičiau, tai buvo jos knyga. Tai įrodo, kad tik perskaityti nepakanka. Juk, galų gale, net velnias gali cituoti Šventąjį raštą.) Ji trokšta, kad ją visi mylėtų ir būtų netekę vilties. Tai nėra sveikas, protingas tikslas, bet taip jau yra. O aš noriu ne to. Kokia prasmė? Man net negera pasidaro, kai pagalvoju, jog priverčiau panelę Kerol (kuri liovėsi dėliojusi knygas į lentynas ir nusišypsojo man pamačiusi, kad į ją žiūriu) pamėgti mane.

Kaip galima norėti marionečių pasaulio?

Mes teisingai padarėme, kad ją sustabdėme, tikrai vertėjo tai padaryti, vertėjo mirti, vertėjo gyventi palūžusiai toliau. Jei ji būtų pasiekusi savo, dabar mes visi ją visada mylėtume. Maniau, kad suprantu, kaip tai svarbu, bet, regis, ne iki galo.

Moralės požiūriu magija yra nepateisinama.

Jau ruošiausi pasakyti, jog gailiuosi, kad nesupratau to anksčiau, bet iš tikrųjų tai viską supratau. Žinojau, kas nutiko po to, kai įmečiau šukas į pelkę. Pagalvojau ir apie autobusą. Žinojau apie ją.

Turėjau susiprasti.

1George Orr – veikėjas iš „Dangaus staklių“.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 8 d. Šįryt bibliotekoje Grego nebuvo, laukė tik trys užsakytos knygos, ir tos ne pačios įdomiausios.

Truputėlį nusiminiau. Nuėjau į knygyną. Iš labai žemų debesų krito lediniai lietaus lašai, atrodė, kad pliaupia iš visų pusių. Skėtis tokiu atveju visai nepadeda, nors ir taip nelabai galėčiau juo naudotis, nes vienoje rankoje turiu lazdelę, o kitoje krepšį. Leidžiantis nuo kalvos žemyn knygyno ir tvenkinio link, vėjas pūtė tiesiai į veidą, vis mėgindamas nupūsti kepurę. Tokiu lietumi labai nepasimėgausi, tiesiog turi prisimerkti, nuleisti žemyn galvą ir kaip nors tai iškęsti.

Knygyne pamačiau rausvaplaukę mergaitę, apžiūrinėjančią vaikiškas knygas. Ji pamatė mane iš karto, vos tik įėjau, nes nuo vėjo durys garsiai užsitrenkė ir ji pakėlė akis. Ant peties turėjo didelį krepšį su molbertu, be to, rankoje gniaužė krūvą plastikinių parduotuvės maišelių.

– Labas, – žengusi prie manęs pasisveikino. – Mačiau tave knygų klube, bet neišgirdau tavo vardo.

– Aš taip pat, – atsakiau mėgindama šypsotis, atrodyti draugiška ir negalvoti, kaip magija bus paveikusi ją ir visą pasaulį, kad priverstų pamėgti mane.

Jutau į save įsmeigtą žvilgsnį ir ėmiau spėlioti, ką apie mane galvoja. Dabar su juodu paltu ji neatrodė taip klaikiai kaip tada, kai vilkėjo violetinę striukę. Nors plaukai vis tiek buvo rausvi ir išsidraikę, bet atrodė tik šiek tiek netvarkingai, o ne kaip sprogimas dažų fabrike.

– Aš Dženina, – prisistatė ji.

– Aš Mori.

– Gražus vardas. Kieno tai sutrumpinimas?

– Morvenos.

Dženina nusijuokė.

– Sunkoka ištarti, ar ne? Jis velsietiškas?

– Taip. Reiškia lūžtančią bangą. – Iš tiesų, pažodžiui jis reiškia baltą jūrą, bet balta jūra ir yra lūžtančios bangos putos.

Akimirką abi draugiškai stovėjome nežinodamos, ką dar pasakyti. Tada ji tarė: – Ieškau dovanų Kalėdoms. Liko tik dvi savaitės.

– O aš dar nieko nenupirkau! – Staiga prisiminiau. – Perki visiems knygų?

– Daugumai iš mano šeimos jos nepatiktų, – pasakė ji. – Bet pamaniau, kad nupirksiu „Žemjūrės“ knygas Dianai po to, kai tiek daug apie jas kalbėjome praėjusį vakarą.

– Tu dar jų neturi? – nustebau.

– Ne, perskaičiau pasiėmusi iš vaikų bibliotekos, – tarė ji. – Be to, namie įvedžiau tokią taisyklę, kad kiti negali liesti mano daiktų, todėl dabar nepradėsiu skolinti knygų, kai jau pagaliau įkaliau jiems tai į galvas.

– Galėčiau savo tėvui nupirkti knygą, – pasakiau. – Tikrai turiu jam ką nors nupirkti. Bet nežinau, ką jis jau turi.

– Kas jam patinka? – paklausė Dženina.

– O, fantastikos knygos, – atsakiau.

– Todėl ir tau jos pradėjo patikti?

– Ne. Su juo susipažinau tik visai neseniai, o jas skaitau jau visą amžinybę.

– Neseniai susipažinai... – pradėjo sakyti ji, bet staiga nutilusi nusuko akis. Perkėlė krepšius į kitą ranką, o kai vėl prabilo, balsas nuskambėjo apgaulingai kasdieniškai: – Ach, tai jie išsiskyrę?

– Taip, – tariau, nors iš tikrųjų skyrybų procesas vyksta tik dabar. Danielius pranyko nesukdamas

sau galvos dėl formalumų.

– Puiku, kad jam patinka mokslinė fantastika, – taktiškai pasakė Dženina.

– Taip, turime apie ką pasikalbėti. Labai keista susipažinti su savo tėvu, kuris tau visiškai svetimas. – Tai buvo pirmas kartas, kai su kuo nors apie tai kalbėjausi.

– Tikriausiai buvai labai maža.

– Dar kūdikis.

– Ir mano tėvai skiriasi, – labai tyliai pasakė ji, nusukusi akis į lentynas. – Siaubinga. Jie visą laiką pykosi, dabar tėtis gyvena pas močiutę, o mama verkia į sriubą.

– Gal jie dar susitaikys, – nesmagiai tarstelėjau.

– Aš irgi to tikiuosi. Tėtis sutiko pareiti namo Kalėdoms, ir tikiuosi, kad pabuvęs namuose, pamatęs mus visus, jis supras, kad myli mamą, o ne Doriną.

– Kas ta Dorina?

– Tai mergina, dirbanti prie benzino pompų jo automobilių remonto dirbtuvėse, – papasakojo Dženina. – Ji jo draugė. Jai tik dvidešimt dveji.

– Tikrai tikiuosi, kad jis nuspręs sugrįžti, – tariau. – Paklausyk, gal nori nueiti į gretimą kepyklėlę ir ten išgerti arbatos? Galėsim po to sugrįžti ir nusipirkti knygų.

– Gerai, – sutiko Dženina.

Atsisėdome prie lango, kur visada sėdžiu. Šeštadienio rytais čia niekada nieko nebūna, nesuprantu, kaip jie išsilaiko. Užsakiau arbatos ir medaus bandelių mums abiems, taip pat dvi bandeles parsivežti į mokyklą, vieną man, kitą Diedrai rytojui.

– Kaip sužinojai apie knygų klubą? – paklausiau.

– Pitas man apie jį papasakojo. Tai tas tamsiaplaukis vaikinukas, matei jį. Anksčiau jis lyg ir buvo mano vaikinas, bet mes kaip ir išsiskyrėme ir dabar esame tik draugai. – Ji įsipylė sau arbatos ir išmaišė cukrų.

– Tai dabar draugauji su kitu?

Dženina prunkštelėjo.

– Ką? Tu juokauji? Jis žemesnis už mane ir jam tik penkiolika. Jis dar tik ketvirtokas.

– O kiek tau metų? – paklausiau.

– Šešiolika. O tau?

– Man penkiolika, normalioje vidurinėje mokykloje irgi būčiau ketvirtokė, bet Arlingherste tai vadinama žemesniąja penkta klase. – Čiupinėjausi su arbata, maniškė buvo silpna, beveik tik karštas vanduo. Tokia man visai patinka.

– Maniau, tu vyresnė, – nusistebėjo ji. – Kaip penkiolikmetė, esi perskaičiusi tikrai daug knygų.

– Daugiau beveik nieko neveikiu, tik skaitau, – tariau. – Tai Pitas tave sudomino fantastika?

– Taip, nors man visada patiko tokie dalykai. Jis man skolindavo knygų, na, ir dabar skolina, ir atsivedė į knygų klubą. Mama sako, kad fantastika tik vaikams ir berniukams, bet ji visiškai neteisi.

Norėjau, kad ji perskaitytų „Kairiąją tamsos ranką“1, bet ji nelabai mėgsta skaityti, o jei jau skaito, tai tik gražius meilės romanus. Kaip tik vieną tokį radau. Jis vadinasi „Varteliai“ 2. Jai labai patiks. – Dženina atsiduso nuo šios minties.

– Kiek jūsų yra? – paklausiau.

– Dovanas turiu nupirkti šešiolikai žmonių, – greitai atsakė ji. – Trims sesėms, mamai, tėtei, keturiems seneliams, dviem tetom, vienam dėdei, keturiems pusbroliams, iš kurių vienas dar kūdikis.

Nupirkau jam meškiuką. O tu?

Truputį padvejojau.

– Šiais metais viskas kitaip. Seneliui, tetulei Tegei, kitai tetai, trims pusbroliams, savo tėvui ir jo

sesėms tikriausiai, nors nežinau, ką joms nupirkti.

– O mamai? – paklausė Džaneta.

– Jai nieko nepirksiu, – piktai pasakiau.

– Tikrai, štai kaip? – tarė ji, nors ir nesupratau, ką turėjo omenyje.

– Ach, dar yra Semas, – netikėtai prisiminiau ir jį. – Tik Semas žydas, todėl nežinau, ar jam per Kalėdas dovanoti dovanų.

– O kas tas Semas? – pasidomėjo ji, kimšdama bandelę.

– Mano tėvo tėvas.

– Vadinas, tavo senelis.

– Lyg ir taip.

– Vadinas, ir tu žydė?

– Ne. Atrodo, jei nori būti žyde, tavo mama turi būti žydė.

– Nemanau, kad žydai švenčia Kalėdas. Tikriausiai būtų geriau padovanoti jam ką nors gražaus jo gimtadienio proga, – patarė Dženina.

Linktelėjau.

– Turėčiau ką nors nupirkti ir panelei Kerol, nes ji man labai gera, nuvežė į knygų klubą, specialiai man užsako knygų.

– Tai su ja buvai atvažiavusi? Ji beveik nekalbėjo. Kas ji tokia?

– Ji mūsų mokyklos bibliotekininkė. Tikriausiai daugiau su manimi nevažinės, aš atvažiuosiu autobusu, o Gregas po to parveš namo.

Dženina kramtydama apgalvojo, ką pasakiau.

– Vadinasi, ir Gregui turi kažką nupirkti, – tarė ji. – Su juo bus nesunku. Jam patinka juodasis šokoladas. Gali nupirkti jam „Black Magic“ ar kažką panašaus.

– Taip, bibliotekininkui knyga gal ir nelabai tinka, – pasakiau.

– Tas pats, kas ledų pardavėjui padovanoti ledų, – nusijuokė ji. – Tikriausiai ir panelei Kerol turėtum nupirkti saldainių. Manyčiau, turi daug pinigų.

– Taip, šiuo metu, – atsakiau ir tik tada supratau, ką pasakiusi. – Aš nesu – žinau, kad lankau Arlingherstą, – bet tai nereiškia, kad esu turtinga. Atvirkščiai. Už mokslus moka mano tėvas, tiksliau, jo seserys. Jos turtingos ir pasipūtusios, taip man atrodo. O mano pačios šeima yra iš pietų Velso, jie visi mokytojai.

– Tai kodėl tetos atsiuntė tave į Arlingherstą?

– Man kažkaip neatrodo, kad mano tėvo giminaitės yra mano šeima, – pasakiau. – Keistai nuskambėjo, kai pavadinai jas mano tetomis arba Semą – seneliu. – Atsikandau bandelės ir pajutau, kaip ant liežuvio išsiliejo medus. – Manyčiau, jos moka už mokslus tam, kad atsikratytų manimi. Jos supranta, kad Danielius turi manimi pasirūpinti, o taip aš nesimaišysiu per dažnai joms po kojomis.

Bet jos nori, kad atvažiuočiau per Kalėdas, nesuprantu, kodėl. Galėčiau važiuoti pas tetulę Tegę, bet jos nesutinka.

– Niekad anksčiau nemaniau, kad internatinės mokyklos yra kaip sąvartynas, kur išvežamos atliekos, – pareiškė ji, nusilaižiusi nuo lūpų medų.

– Būtent taip ir yra, – pritariau. – Aš nekenčiu tos mokyklos, bet neturiu kito pasirinkimo.

– Galėsi išeiti iš jos kitais metais, kai sueis šešiolika, – pasakė ji. – Galėsi susirasti darbą.

– Galvojau apie tai. Bet aš noriu mokytis universitete, o jei nebaigčiau mokyklos, negalėčiau į jį įstoti.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Gali išsilaikyti baigiamuosius aukštesniojo lygio egzaminus mokydamasi vakariniame skyriuje

koledže. Taip daro Vimas.

– Kas tas Vimas? – paklausiau.

– Tai tas ilgaplaukis šunsnukis, kuris sėdėjo priešais tave antradienio vakarą. Jį išmetė iš mokyklos, mūsų mokyklos, Fitzelano. Dabar jis dirba ligoninėje ir mokosi koledže.

– Jis šunsnukis? – nusivylusi paklausiau. Jis buvo toks dailus, kad net nepagalvojau apie tokią galimybę.

Ji pritildė balsą, nors šalia mūsų nieko nebuvo.

– Taip. Mačiau, kaip į jį žiūrėjai, sutinku, kad jis labai patrauk-lus, tačiau yra užkietėjęs niekšas.

Jį išmetė iš mokyklos, nes nuo jo pastojo viena panelė, ir kalbama, kad ji buvo priversta pasidaryti abortą. Todėl ir nutraukiau ryšius su Pitu, nes jis vis tiek draugauja su Vimu, po viso to, ir jis sako, kad tai buvo Rūtos kaltė. Toks tos mergaitės vardas – Rūta Breket.

– Kokia ji?

– Gan graži. Ne tokia protinga kaip Vimas, nesidomi poezija nei knygomis ar panašiais dalykais.

Nelabai gerai ją pažįstu. Bet tikrai žinau, kad kai mergina pastoja, tai nebūna vien jos vienos kaltė.

– Gerai sakai, – pritariau. Net nepastebėjau, kada suvalgiau savo bandelę. – Manau, labai gražiai pasielgei, kad dėl to nutraukei santykius su Pitu.

– Mes vis dar draugai, – greitai pasakė ji. – Bet nenorėjau toliau būti jo mergina.

– Kiek Vimui metų? – paklausiau.

– Septyniolika. Jo gimtadienis kovą, tada jam sueis aštuoniolika. Geriau laikykis nuo jo atokiau.

– Taip ir darysiu. Nors jis, aišku, ir taip į mane nežiūrės, – pasakiau.

– Jis gali galvoti, jog tu nežinai. Nė viena tai žinanti panelė su juo nedraugauja. Be to, antradienį jis į tave žiūrėjo. Tu visai neblogai atrodai. O jei dar šiek tiek pasiaugintum plaukus ir pasidažytum blakstienas. Bet tik ne dėl Vimo!

Jau norėjau paerzinti ir ją, bet prisiminiau magiją ir ar tik nebūsiu netyčia viso to padariusi, kad atsirastų vietos ir man. Medaus bandelė skrandyje apsunko it geležis ir aš negalėjau leng-vai, paprastai kalbėti. Bet Dženina to nepastebėjo.

– Eime, padėsiu tau nupirkti dovanų, jei nori, – pasiūlė ji.

Mes sugrįžome į knygyną, po to pakilome kalva aukštyn į nedidelę krautuvėlę, kur nupirkau skirtingų spalvų indiško šilko šalikėlių Antėjai, Dorotei ir Frederikai, chalatą su drakonu tetulei Tegei, mažą žalvarinį drambliuką seneliui. Po to nuėjome į „BHS“ parduotuvę, kur Dženina padėjo man nusipirkti liemenėlę, – ji apie tai daug nusimanė. Man nepatiko kai kurios iš jų su siūlėmis ir nėriniais, bet radome paprastą sportinę liemenėlę be jokių pagražinimų. Juokinga, kad ji vadinama sportine. Dženina nepaklausė manęs, kodėl vaikštau su lazdele, neužsiminė apie tai nė žodeliu, tarsi viskas būtų normalu. Nežinau, ar ji taktiška, ar tai magija, ar ji paprasčiausiai nekreipė į tai dėmesio.

Turėjau paskubėti, kad suspėčiau į autobusą. Jame buvo ir Džilė, bet ji sėdėjo gale ir nei priėjo prie manęs, nei užkalbino.

Nepaisant magijos, kurios jau nebepakeisi, – ir dėl to labai nerimauju – Dženina man patinka.

Jaučiausi tarsi namuose apsipirkinėčiau su drauge, tik dar geriau, nes ji perskaičiusi daugybę knygų, kurias skaičiau ir aš. Ji taip pat norėtų padaryti įspūdį drakonui. Sakė, kad susitiksime knygų klube ir, jei norėsiu, galėsime susitikti ir kitą šeštadienį, kad užbaigtume pirkti likusias kalėdines dovanas.

Kaip gera retkarčiais praleisti popietę su normaliu žmogumi, ne kokiu nors idiotu. Grįžusi į bendrabutį, dėdama daiktus į savo užrakinamą spintelę, išgirdau chorą: „Nuoboda, Nuoboda, lepšė, lepšė...“. Po to pamačiau išbėgančią Diedrą, užsidengusią rankomis veidą. Žinoma, nusekiau jai iš paskos, nors ir negalėjau nelyginti jos su Dženina.

Kaip gaila, kad Vimas šunsnukis.

1Le Gvin „The Left Hand of Darkness“ – 1969 m. mokslinės fantastikos romanas, vienas iš pirmųjų kūrinių apie moterų vaidmenį visuomenėje.

2Mackenzie Ford „The Kissing Gates“ – romanas apie meilės trikampį tarp dviejų draugų, Anglijos ir Vokietijos kareivių, ir jų mylimos moters.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 9 d.

Jei bažnyčia... jei religija... Jėzus, Aslanas... bet nemanau, kad taip yra. Iš dalies tai tiesa, bet tik dalinai, ne tiesiogiai. Taip man niekas nepadės. Antraip būčiau galėjusi nueiti pas vikarą ir pasakyti jam: „Kunige Praisai, darykite ką nors su mano mama!“ Ir jis nebūtų atsakęs: „Ė... kaip? Ką sakei? Tu Maurina, ar ne? O gal tu ta kita? Kaip sekasi tavo močiutei?“ Jis būtų pasiėmęs savo lazdą, ne, jis neturi vyskupo lazdos, nes jis dar ne vyskupas, bet gal būtų pasičiupęs kokią nors bažnyčios seniūno lazdą ir nuėjęs varyti iš jos demonų. Vis dėlto sunku tai įsivaizduoti.

Man kilo kita, dar blogesnė mintis apie magiją. O jeigu viskas, ką aš darau, sakau, rašau, absoliučiai viskas, kas susiję su manimi (taip pat ir su Mora), buvo valdoma magijos, kurią vėliau, ateityje kas nors panaudos? Blogiausia būtų, jei tas kas nors būtų mano mama, nors nemanau, kad taip galėtų būti, nes mes padarėme daugybę dalykų tam, kad ją sustabdytume. Bet jeigu tai būtų kas nors iš ateities, kurioje ji būtų laimėjusi ir tapusi Tamsiąja karaliene Liza, ir jie kerėjo tam, kad priverstų mus pasipriešinti jai, kad pasaulis būtų geresnis? Ką gi, labai dėl to nepykstu, bet man nepatinka mintis, jog galiu būti valdoma kaip marionetė, kaip kad nenorėčiau šitaip valdyti ir kitų žmonių.

Parašiau seneliui ir tetulei Tegei ir pranešiau, kad negalėsiu pas juos atvykti per Kalėdas, bet atvažiuosiu po antros Kalėdų dienos, nes tik tada vėl važinės traukiniai. Parašiau ir Danieliui, papasakojau jam apie knygų klubą ir tai, ką visi kalbėjo.

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 10 d.

Egzaminai. Chemija šįryt ir anglų kalba bei literatūra po pietų. Bibliotekai laiko liko mažiau, rašau tai pamokų ruošimo metu. Kažkaip buvau lyg ir pamiršusi egzaminus, nors, tikriau sakant, žinojau apie juos ir ruošiausi, bet viskas atrodė kažkaip tolima. Tiek to. Chemijos formulę ar kokią nors sapalionę apie Dikensą galiu parašyti ir pusiau miegodama.

Antradienis, 1979 met킬 gruod탑io 11 d.

Egzaminai. Matematika ir pranc큰z킬 kalba.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 12 d.

Taigi praėjusį vakarą parodžiau leidimus, pasirašiau, jog važiuoju į knygų klubą, ir autobusu nuvykau į miestą. Buvo keista sutemus kažkur važiuoti vienai. Autobuse sėdėjo tik du kiti žmonės: apkūni moteris žaliu paltu ir senas vyriškis su berete. Paprastai, kai važiuoju, autobusas būna sausakimšas mokinių iš Arlinghersto. Jaučiausi pernelyg pastebima su savo uniforma ir kvaila kepure.

Atvykau truputėlį vėliau nei praėjusį kartą, bet diskusijos dar nebuvo prasidėjusios. Dženina pasirodė netrukus po manęs ir mes atsisėdome drauge. Prie mūsų taip pat prisijungė ir atėję vaikinai, Pitas su Hjugu.

Susirinko visi praėjusį antradienį buvę žmonės, išskyrus Vimą. Kažkodėl tikėjausi, kad pavėluos, bet jis nepasirodė visai.

Susirinkimą vedė Brajanas. Jis daugiausia norėjo kalbėtis apie tai, kiek neįtikėtinai daug knygų yra parašęs Silverbergas, – na, taip, tikrai. Bet pripažinkime – kai kurios iš jų labai nuobodžios. Nors skaityti vis tiek smagu, bet negalima rimtai lyginti „Teros posūnių“ 1 su „Vidine mirtimi“. Hjugas anksčiau nebuvo skaitęs nė vienos Silverbergo knygos, bet prieš šį susitikimą perskaitė „Aukštyn į praeitį“ bei „Kelionę į Kentauro Alfą“2.

– Jūs vis sakote: „Turėjote perskaityti šią, turėjote perskaityti aną“, bet perskaičiau tik tai, kas buvo bibliotekos lentynoje, – pasakė jis. – Ir iš to, ką joje radau, nemanau, kad varginsiuosi skaityti kitas.

O man patinka „Aukštyn į praeitį“. Jaučiu silpnybę kelionėms laiku. Viena pirmųjų mano perskaitytų mokslinės fantastikos knygų buvo apie keliones laiku – Polo Andersono „Laiko sargyba“.

(Galima kai ką pridurti ir apie abėcėlinę tvarką.) Bet vis tiek supratau, ką jis turėjo omenyje. Visi sutiko, jog Silverbergas labai įvairialypis. Žmonės aptarinėjo, kokios geriausios jo knygos, tada Keitas paminėjo „Vidinį pasaulį“ 3 ir mes ilgiausiai diskutavome apie gyventojų perteklių, apie „Stovėjimą Zanzibare“ bei „Padarykit vietos! Padarykit vietos!“4, ir ar per didelis žmonių skaičius iš tikrųjų yra problema bei kas labiau tikėtina: ar Brunerio požiūris, jog tai kažkas siaubingo, ar Silverbergo vizija, jog žmonija išmoks su tuo gyventi. Buvo fantastiška! Brajanui nepavyko sugrąžinti mūsų prie pagrindinės temos, kaip praėjusią savaitę padarė Harieta, o juokingiausia tai, jog pati Harieta dažniausiai ir nuklysdavo nuo temos.

Aš stengiausi nekalbėti labai daug, bet tikriausiai ir vėl nepavyko.

– Ar norėsime susitikti kitą savaitę? – paklausė Gregas. – Ar geriau atidėti susitikimą po Kalėdų?

– Turėtume susitikti, bet gal reikėtų pasirinkti kalėdinę temą? – pasiūlė Harieta.

– Mokslinė fantastika kalėdine tema? – nustebo Gregas. – Argi tokios yra?

– Yra „Kylanti tamsa“5, – tarė Hjugas. – Tai fantastikos knyga vaikams, bet joje kalbama apie Kalėdas.

– Gerai, gal norėsi vesti apie ją diskusiją? – paklausė Gregas.

Visi sužiuro į Hjugą ir tą akimirką aš supratau, jog visi žvelgė į jį rimtai, ne kaip į kokį penkiolikmetį. Jie ne tik leisdavo jam ateiti į susitikimus, bet ir patikėjo vedančiojo pareigas. Taip pat jie elgiasi ir su manimi, nežiūri į mane kaip į įžymią šokančią mešką, bet klausosi to, ką sakau.

– Nežinau, ar pakaks medžiagos diskusijai visam vakarui, – atsakė Hjugas. – Bet ta tema yra ir daugiau knygų.

– Jei anksti pritrūktume temų pokalbiui, visada galime patraukti į aludę, – tarė Harieta.

– Manau, gera mintis. Mes nekalbėjome apie fantastikos knygas vaikams nuo tada, kai išnagrinėjome „Narniją“, – pasakė Gregas.

– Manyčiau, jose taip pat minimas Kalėdų senelis, – įsiterpiau, ir visi sudejavo.

– Tai pats blogiausias dalykas tose knygose, – pasakė Keitas.

– Tolkienas negalėjo to pakęsti, – pridūrė kitas, žemas tamsiaplaukis vyras. – Jis sakė, jog tai nenuoseklu. Kalėdų senelis, Bakchas, internatinės mokyklos ir viskas sumaišyta lyg Kalėdiniame pudinge su razinomis ir cukatomis, o kartais galima net išsilaužti dantį į pusę šilingo.

Aš ėmiau juoktis kartu su visais, o paskui atėjo metas važiuoti namo.

Maniau, kad truputėlį drovėsiuosi būdama viena su Gregu, bet nebuvo nieko panašaus. Mes kalbėjomės apie „Vidinę mirtį“, kurios kaip reikiant neaptarėme susitikimo metu. Gregas sakė, jog įspūdinga, kaip Silverbergas sugeba paimti kokią nors idėją, kuri kitiems žmonėms atrodo kaip palaima, ir paversti ją prakeiksmu.

1Robert Silverberg „Stepsons of Terra“ – 1958 m. mokslinės fantastikos romanas apie keliones laiku.

2„Voyage to Alpha Centauri“ – pirmoji publikuota autoriaus knyga, dar žinoma pavadinimu „Revolt on Alpha C“.

3„The World Inside“ – 1971 m. publikuotas mokslinės fantastikos romanas apie gyvenimą Žemėje 2381 m.

4Harry Harrison „Make Room! Make Room!“ – 1966 m. romanas apie nevaldomą žmonių populiacijos augimą ir jo pasekmes.

5Harry Harrison „Make Room! Make Room!“ – 1966 m. romanas apie nevaldomą žmonių populiacijos augimą ir jo pasekmes.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 14 d.

Egzaminai, taip pat ir trečiadienį, ir vakar. Tik šiandien baigiau rašyti apie antradienio vakarą.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 15 d.

Susitikome su Dženina, kaip ir buvome sutarusios. Su ja buvo ir Hjugas. Iš pradžių jis šiek tiek drovėjosi. Be savo violetinės striukės jis daug panašesnis į žmogų. Gaila, kad aš negaliu šeštadieniais dėvėti savo drabužių. Arba visą laiką. Septynias dienas per savaitę nešiojant uniformą pradedi jaustis kaip kalėjime.

– Tikiuosi, tu neprieštarausi, kad eisiu su jumis, – pasakė Hjugas lyg iš knygos, tarytum būtų ilgai tai repetavęs.

Dženina, Hjugas, Pitas, Gregas ir visi kiti, lankantys knygų klubą, išskyrus Harietą, kalba vietine tarme. Šropšyro tarsena nėra labai graži, bet mielesnė už mokykloje paplitusį snobišką tarimą, kurio esu priversta visą laiką klausytis.

– Visai ne, – atsakiau. – Nors mes tik eisime apsipirkti.

Bibliotekoje manęs laukė šešios knygos, visos sunkios kietais viršeliais, ir tai buvo gan nepatogu, turint omenyje, kad daug vaikščiosime. Negalėjau jų palikti ir pasiimti vėliau, nes biblioteka užsidaro vidurdienį. Atsidususi susidėjau jas į krepšį, o tada Hjugas pasisiūlė jį panešti.

– Ne, – nemandagiai burbtelėjau, stipriai sugniaužusi krepšį rankoje. – Aš visada pati nešiojuosi savo krepšį, jis mano, be jo jaučiuosi nejaukiai, – paaiškinau.

Dženina skersomis pašnairavo į mane.

– O jeigu Hjugas paneštų tik tavo bibliotekos knygas parduotuvės maišelyje? – paklausė ji.

– Gerai, – tariau. – Tai yra, būtų labai malonu iš tavo pusės, Hjugai.

Hjugas išraudo. Jo plaukai smėlio spalvos ir jis strazdanotas, todėl labai matosi, kai nurausta.

Mes su Dženina apsimetėme, kad to nepastebėjome. Perdėjau knygas į Dženinos duotą pirkinių maišelį ir Hjugas nešiojosi jį tarytum jis svertų it pūkelis, o ne pusę tonos. Nusileidome kalva žemyn iki knygyno, beveik nesąmoningai, lyg mūsų kojos pačios būtų ten nunešusios. Taip jiems ir pasakiau.

– Knygotropai, – tarė Hjugas. – Kaip saulėgrąžos yra heliotropai, nes jos natūraliai sukasi kartu su saule. Taip mes net nesusimąstydami sukame knygyno link.

Knygyne nupirkau „Krislą Dievo aky“1 Danieliui. Nežinau, ar jis tokios neturi, bet ir pati noriu ją paskaityti. Norėjau nusipirkti „Kylančią tamsą“, kad galėčiau perskaityti iki antradienio, bet Dženina pasiūlė paskolinti man savo egzempliorių. Paskui nuėję į kepyklėlę valgėme bandelių, bet šį kartą nekalbėjome apie asmeninius dalykus, tikriausiai todėl, kad kartu buvo Hjugas. Kalbėjomės apie vaikiškų knygų skaitymą, nors jau nebesame vaikai, ir ką apie tai sakė Luisas su Tolkienu, ir kaip Hjugas susigėdo, paminėjęs vieną tokių knygų antradienio vakarą, ir jo nuostabą, kai Gregui tai pasirodė puiki mintis.

– Tu pirmą kartą vesi diskusiją? – paklausiau jo.

– Taip. Bet Pitas tai jau darė du kartus, Dženina kartą ir Vimas keletą kartų.

– Apie ką tu kalbėjai? – paklausiau Dženinos.

– Apie Perno knygas2. Ar žinojai, kad netrukus pasirodys trečioji knyga? Ji vadinsis „Baltasis drakonas“. Negaliu sulaukti, kada ji bus išleista.

– Tau jos patinka? – paklausiau Hjugo.

Jis pasijuto nejaukiai.

– Na taip, lyg ir, – atsakė. – Kai kurie dalykai man atrodė nemalonūs, ypač „Drakono klajonėse“.

Nors man patinka jų pasaulis ir drakonai.

– Tikriausiai tokios knygos labiau patinka mergaitėms, – tariau.

– Ne, Pitui jos labai patiko, – paprieštaravo Dženina. Ji maišė arbatą, nors maišyti jau nereikėjo.

– Turėtumėt susitaikyti, – pasakė Hjugas. – Kvaila išsiskirti vien dėl to, ką Vimas padarė, o gal ir ne.

– O, jis tikrai padarė, – atšovė Dženina.

– Mes visko nežinome, – paprieštaravo Hjugas. – Vimas atsisako apie tai kalbėti, taigi girdėjome tik Rūtos istorijos pusę, ir tai ne iš jos pačios, o iškraipytus žodžius to, ką ji tariamai papasakojo Andrėjai. Tai tik nuogirdos. Tu su Pitu...

Dženina atrodė labai supykusi, todėl įsikišau aš: – O apie kokias knygas kalbėjo Pitas? Tai yra, kai vedė diskusiją?

– Apie Flandrį3 ir Lario Niveno knygas, – atsakė Dženina.

– O Vimas kalbėjo apie Diką ir Delanį, – pridūrė Hjugas.

Delanį! Jie jau kalbėjo apie Delanį be manęs ir, žinoma, pokalbį vedė Vimas.

– Manau, geriau, kai aptariame vieną knygą arba tą pačią knygų seriją. Tada galima prieš susitikimą jas perskaityti, kad neatsidurtum tokioje padėtyje, kaip buvo su Hjugu praėjusią savaitę, – pareiškė Dženina.

Hjugas papurtė galvą.

– Iš dalies sutinku, taip daug paprasčiau ir kryptinga, bet įdomu ir aptarti visas to paties autoriaus knygas. Vieniems geriau taip, kitiems kitaip.

Diedrai nupirkau muilo, šampūno ir pūkuotos plaušinės rinkinį „Boots“ parduotuvėje. Jie visi buvo suderinti, raktažolės geltonumo spalvos ir perrišti kaspinėliu. Nežinau, ar ji man ką nors padovanos, bet jai labai prastai sekėsi per egzaminus, o tai naudingi dalykėliai. „Woolworths“ apžiūrėjau „Black Magic“ šokoladinius saldainius, bet Gregui su panele Kerol nusprendžiau nupirkti „Thortons Continental“ dėžučių. Jos atrodo daug gražiau. Nupirkau maišelį irisų Semui, jeigu netyčia jį pamatysiu. Jei ne, nesiųsiu jam, o atiduosiu seneliui kartu su drambliu.

Tada nuėjome į Dženinos namus. Tai buvo įprastas nedidelis namukas, kokiame ir galima tikėtis, jog gyvens kažkas, kieno tėvas turi automobilių remonto dirbtuves. Jis buvo šiuolaikiškas, išorinė apdaila – cemento skiedinys su žvirgždu, priekyje augo dekoratyvinė pievelė su nedideliu medeliu viduryje. Vienintelis neįprastas dalykas lauke buvo tik elfas, atsirėmęs į medelį. Jis buvo panašus į šunį, tik su sparnais. Beveik įžūliai pažvelgęs į mane, elfas pranyko. Kiti, regis, jo nepastebėjo.Viduje svetainė atrodė labai užgriozdinta ir pilna seserų, nors jų tik trys. Jos žaidė su Barbėmis ir buvo užėmusios visą sofą bei abi kėdes. Bufete ir ant židinio atbrailos buvo prikrauta daugybė puošmenų. Jos mama buvo virtuvėje, kuri taip pat buvo apkrauta daiktais ir labai netvarkinga.

– Veduosi Mori su Hjugu viršun į savo kambarį, gerai? – pasakė Dženina.

– Gerai, – atsakė mama net nepakėlusi akių nuo lyginimo lentos. Jos rausvi plaukai buvo ilgi ir tiesūs, ne tokie, kaip į visas puses išsidraikęs Dženinos krūmas. Sesių plaukai taip pat rausvos spalvos.

Užlipome viršun. Ant Dženinos durų kabo perspėjimas: „Privatu, atsitrauk, taip – tu!“ Ji atidarė ir palaikė jas mums, lyg norėdama parodyti, jog mums tai netaikoma. Jos kambarys buvo visiška priešingybė visam likusiam namui. Visų kitų kambarių sienos buvo išklijuotos ryškių spalvų tapetais; čia sienos buvo išdažytos šviesiai žalsva spalva. Nebuvo jokių papuošimų nei žaislų, tik lova su vienu nublukusiu beakiu žaisliniu šuniuku ir knygų lentyna, kurioje knygos buvo išrikiuotos griežta abėcėlės tvarka. Kambaryje stovėjo tik viena kėdė medine stačia atkalte, nudažyta tamsesne nei sienų žalia spalva. Tokios pat spalvos buvo ir grindjuostės. Ant lango kabojo panašios spalvos žaliuzės.

Ant labai mažo staliuko prie lovos rizikingai balansavo didžiulė juoda rašomoji mašinėlė.

– Pati viską padarei? – paklausiau.

– Žinoma, – tarė Dženina, atsisėdusi ant lovos. Hjugas pasiėmė kėdę, o aš kiek padvejojusi prisėdau šalia jos ant lovos. – Iš tiesų tai tėtė padėjo dažyti, bet viską sumaniau aš. Norėjau ko nors kitokio.

– Ir aš norėčiau turėti tokį kambarį, – pasakiau. Aš ir turiu, tik ne žalią. Bet labiausiai norėčiau tokio medinėmis plokštėmis apmušto darbo kambario kaip Danieliaus.

– Gerai, kai gali užsidaryti duris ir nieko neįsileisti vidun, – tarė Dženina.

– Tikrai, – pritariau.

– Tu miegi bendrabučio kambaryje? – paklausė ji.

– Taip, bet vidurnaktį mes nekeliame jokių puotų ar ko nors panašiai linksmo, kaip galbūt kur nors skaitei.

– Aš dalinuosi kambariu su broliu, – pasakė Hjugas.

– Ką jis veikia?

– Jis pamišęs dėl „Manchester United“. Taigi pusė jo kambario užversta futbolo daiktais, o mano – knygomis. – Hjugas lyg ir susigėdo tai sakydamas.

Pašokusi Dženina surado man „Kylančią tamsą“, ir jie su Hjugu pradėjo ginčytis, ar man vertėtų perskaityti visą jų seriją, o gal jos mane atbaidytų, nes pati pirmoji knyga yra šiek tiek vaikiška.

Hjugas nemanė, kad nuo šiandien iki antradienio vakaro sugebėčiau perskaityti penkias knygas.

– Perskaitysiu, – pasakiau. – Aš nieko daugiau ir neveikiu, tik ruošiu pamokas ir skaitau.

Arlingherste daugiausia dėmesio skiriama sportui, o aš, aišku, negaliu sportuoti. Todėl visą tą laiką praleidžiu bibliotekoje skaitydama. Paprastai kiekvieną dieną turiu ne vieną valandą laisvo laiko.

Nors šią savaitę neturėjau, nes buvo egzaminai, bet jie jau baigėsi, taigi viskas sugrįš į senas vėžes.

– Šiek tiek kvaila, kad tokiomis aplinkybėmis šeima tave atsiuntė į Arlingherstą, – tarė Hjugas.

– Taip, tikrai, – patvirtinau.

– O kas tavo kojai? – paklausė jis.

Paprastai negaliu pakęsti šio klausimo, bet kai jis taip paklausė – tiesiog išplaukė pokalbio vidury, – tarsi jam tai neypatingai rūpėtų, panašiai kaip Dženina paklausė, ar miegu bendrabutyje, aš nesusinervinau.

– Automobilio avarija, – atsakiau. – Klubas ir dubens kaulai buvo sumaitoti. Dabar jau nėra taip blogai. Neskauda visą laiką.

– Tu pasveiksi? – pasiteiravo Hjugas.

Turėjau atsakyti, kad ne, arba jog tikiuosi, kad man pagerės, bet iš akių visai netikėtai ištryško deginančios ašaros, ir aš prisidengiau veidą popierine nosinaite. Dženina ėmė bėgioti aplink ir pakeitė pokalbio temą, o po to atėjo laikas važiuoti namo.

Hjugas palydėjo mane iki autobuso stotelės, jis vis dar nešė mano knygas. Dar turėjau krepšius su pirkiniais ir Siuzanos Kuper knygas, kurias paskolino Dženina.

– Apie Vimą, – tarė jis, mums užsukus už kampo prie „KwikSave“.

Klausiamai pažvelgiau į jį. Man skaudėjo koją – Dženinos lova buvo per žema, kad galėčiau patogiai sėdėti, o kai bandžiau atsistoti, susitrenkiau ją.

– Mes nežinome, kas nutiko. Vimas niekada nieko nepaaiškino. Jis griežtai atsisakė apie tai kalbėti. Matau, kad žmonės jį smerkia, tai mažas miestelis. Reputacija yra keistas dalykas. Tai panašu, kaip duoti šuniui negražų vardą ir dėl to paskui jį pakarti. Žinai, kad jį išmetė iš mokyklos?

– Žinau, jis mokosi vakarinėje mokykloje. Dženina man pasakojo.

– Dženina. Dženina mano, kad feministiška yra visada tikėti moterimi. Bet aš manau, jog tai reiškia, kad su visais visada reikia stengtis elgtis vienodai. Aš nežinau, kas ten nutiko. Bet suprantu, jog nežinau. Ir tikrai žinau viena: Vimui dėl to kilo daugybė problemų. – Hjugas atrodė labai rimtas.

Jis žemesnis už mane ir truputėlį apkūnokas, be to, jo veidas visas strazdanotas, todėl jį nesunku palaikyti vaiku ar klounu, bet jis visai ne toks.

– Kodėl tau tai rūpi? – paklausiau. Mes jau buvome beveik prie stotelės, bet autobusas dar nesirodė. Aplink grumdėsi visa krūva Arlinghersto mergaičių. Hjugas atsisėdo ant tvorelės, aš irgi atsirėmiau į ją.

– Vimas išgelbėjo man gyvybę, – tyliai atsakė jis. – Na, bent jau sveiką protą. Jis sustabdė mane mušusių berniukų gaują, o po to nenuėjo sau, bet pasiliko ir pasikalbėjo su manimi. Paskolino man „Galaktikos pilietį“. Man tada buvo dvylika, o jam penkiolika, bet jis elgėsi su manimi kaip su normaliu žmogumi, o ne snargliuota nosine. Manau, jis nusipelno, kad kas nors juo tikėtų.

– Ir nesvarbu, ką padarė Rūtai?

– Ne, ne tai, bet bent jau kol sužinosime, ką jis iš tikrųjų padarė. – Hjugas gūžtelėjo pečiais ir vėl nuraudo. – Jei tai ką nors reiškia, manyčiau, jie tai darė abipusiu sutikimu. Jie abu nepasirūpino apsauga, Rūta pastojo ir supanikavo. Dėl to nereikėtų kurio nors vieno pasmerkti pragaro kančioms.

Nežinojau, ką sakyti. Mano tėvas buvo priverstas vesti mamą, nes ji pastojo, ir pažiūrėkit, kuo viskas baigėsi. Laimei, iš už kampo pasirodė autobusas ir išgelbėjo mane nuo atsakymų. Paėmiau iš Hjugo maišelį ir nuėjau į eilę.

– Susitiksime antradienį, – pasakiau lipdama į autobusą.

Džilė lipo priešais mane. Atsigręžusi ji apdovanojo mane paniekos kupinu žvilgsniu.

1Larry Niven ir Jerry Pournelle „The Mote in God‘s Eye“ – 1974 m. romanas apie pirmąjį žmonių ir ateivių susidūrimą.

2Anne McCaffrey knygų serija.

3Poulo Andersono veikėjas Dominykas Flandris.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 16 d.

Jei tik negalvoju, kad jie marionetės, labai smagiai su jais leidžiu laiką. Vakar apie tai visai negalvojau. Neprisiminiau to, ką padariau, visos tos magijos, ir elgiausi taip, tarsi jie abu visiškai natūraliai būtų iš mano karaso.

Bet šiandien, kai tai prisiminiau, jau negaliu galvoti kitaip.

Kai buvome mažos, tetulė Lilijana kartą nupirko mums kalbančią lėlę. Ji buvo vardu Rožytė, tokios lėlės tuo metu norėdavo visos mergaitės. Kai ją paguldydavai, jos akys užsimerkdavo ir atsimerkdavo, kai vėl pakeldavai. Veidas buvo nuobodžiai dailus, neasmeniškas, o balta suknelė buvo papuošta rožės žiedų marginiu. Rausvus jos batelius galėjai apauti ir vėl numauti, o auksinius plaukus iš tikrųjų galėjai šukuoti. Jos krūtinėje buvo virvutė, kurią patraukus ji prabildavo. Mokėjo pasakyti du dalykus: „Labas, mano vardas Rožytė“ ir „Pažaiskime mokyklą!“ Jei traukdavome virvutę lėtai, ji tai ištardavo žemu balsu, o jei labai greitai – cypdavo.

Bėda su Rožyte ir jos kalbėjimu buvo ta, kad kitos lėlės galėdavo apsimesti kalbančios, ir tai buvo daug geriau. Mūsų lėlės (dažniausiai turėjusios kokį nors trūkumą: tai vieną ranką, tai vieną koją, arba būdavo į žmones panašūs gyvūnai) patirdavo įspūdingų nuotykių, išgyvendavo po branduolinių sprogimų, gelbėdavo drakonus nuo piktų princesių. Išklerusi senoji Pipa su viena ranka ir susivėlusiais plaukais (Mora juos nukirpo, kai buvo persirengusi kareiviu) galėdavo atsistojusi atvirai nepaklusti ir prisiekti atkeršyti piktajam Visagaliui Šuniui (tas žaislinis šuo turėjo ūsus, kuriuos galėdavome susukti, todėl jam dažnai tekdavo blogiukų vaidmenys), o Rožytė negalėjo varžytis su kitom lėlėm, nes mokėjo pasakyti tik „Pažaiskime mokyklą!“ Nenoriu tokio karaso kaip Rožytė.

Tai yra, nenoriu karaso kaip Pipa, Šuo, Jaunėlis ir visi kiti žaislai, taigi tai nelabai geras palyginimas. (Savo žaislų aš nepasiilgstu, dabar nežaisčiau su jais. Man jau penkiolika. Bet vaikystės pasiilgstu.) Jaunėlis buvo plastikinis berniukas ant motociklo, vienas iš vos kelių mūsų vyriškos giminės žaislų. Jis gavo vardą pagal Vordo Moro apsakymą „Lotas“ 1. Maniau, kad labai drąsu ir amerikietiška suteikti jam tokį keistą vardą be balsių2. Tardavome jį „Džrr“. Kai sužinojau, ką jo vardas reiškia iš tikrųjų, jaučiausi visiškai pažeminta net keletą minučių.

Kai Hjugas užsiminė, jog Vimas vedė diskusiją apie Delanį, pati pirma mano mintis buvo tokia, jog galėčiau ir vėl panaudoti magiją, kad viso to dar nebūtų nutikę. Neužrašiau to vakar, nes man buvo gėda. Norėčiau pasitelkti magiją ir padaryti taip, kad jie dar nebūtų apie tai kalbėję ir aš galėčiau dalyvauti toje diskusijoje. Aišku, to nepadariau, iš tikrųjų nebūčiau dariusi, bet tokia mintis šmėkštelėjo. Jei taip pasielgčiau, paversčiau juos Rožytėmis. Be to, rizikuočiau tuo, kas nutiko Džordžui Orui, nes tai, kas įvyko iki šiol, galėjo būti mano burtų rezultatas arba ne. Negalėjau to gerai suprasti. Galbūt viskas vis tiek būtų įvykę. Jeigu aš neegzistuočiau arba būčiau mirusi kartu su Mora, jie vis tiek jau būtų diskutavę apie Delanį. Galbūt magija man tik padėjo pamatyti jau egzistuojančią žmonių grupelę ir surasti ją. Negaliu tiksliai pasakyti. Ir niekada negalėsiu. Toji ginčytina magija. Jei vis tiktai mano kerai pavyko, vadinasi, aš su jais iš tikrųjų elgiuosi kaip su Rožyte: traukau už virvutės, kad jie sakytų tai, ką noriu girdėti. Aišku, jeigu man pavyko. Bet manau, kad ne, nes, kaip sakė Gloris, per daug žmonių sukuria per didelį svorį ir tada neįmanoma pakeisti to, kas jau įvyko.

Bet tokia mintis buvo šmėstelėjusi.

Nenoriu būti bloga, tikrai nenoriu. Blogiausia, ką ji man galėtų padaryti, tai paversti panašia į save. Todėl ir pabėgau. Todėl geriau jau būti vaikų namuose arba čia.

Taigi aš iškilmingai prisiekiu atsižadėti magijos savo naudai, išskyrus siekiant apsisaugoti nuo skriaudos.

Morgana Reičelė Felps Markova, 1979 metų gruodžio 16 diena.

1Ward Moore „Lot“ – 1903-1978 m. gyvenusio amerikiečių autoriaus (tikrasis vardas – Joseph Ward Moore) apsakymas, pasižymintis gausybe aliuzijų į Bibliją.

2Jaunėlis angl. – Jr. (Junior).

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 17 d.

Nė nenumaniau, kad pasibaigus egzaminams ši savaitė bus paskirta pramogoms.

Per anglų kalbos pamoką su Diedra žaidėme žodžių loto. Laimėjau prieš ją 600 taškų, bet man nebuvo linksma. Būtų įdomu pažaisti su tokiu, kuris moka taisyklingai rašyti ir apskritai žino daug žodžių. Sudėliojau „torką“ – keltų vėrinį. Ji nedrąsiai pasakė, jog turėčiau rašyti „tortą“. Tada žaidėme gyvačių ir kopėčių žaidimą, kurį laimėjo ji.

Be šių žaidimų beveik visą dieną skaičiau, dažniausiai vidury tikro pragaro.

Skaitau „Pilkąjį karalių“1.

Pati geriausia vieta „Kylančioje tamsoje“ yra Kalėdų metas, kai Vilis pradeda kerėti bažnyčioje, o pastorius paklausia apie stebuklingus kryžius. Jie atsako, jog jie buvo prieš Kristų, o jis pasako: „Bet ne prieš Dievą.“ Magija aprašyta gan gerai, bet tradiciškai, kaip kova tarp Tamsos ir Šviesos.

Sužinai apie ją iš grimuaro, magijos vadovėlio, ir tada jau gali skraidyti, keliauti laiku bei daryti, ką nori. Nepanašu į tikrąją magiją, per daug paprasta. Vaikiškose knygose magija labai paprasta – viskas tik juoda arba balta, tik, žinoma, Tolkieno kūriniuose viskas daug sudėtingiau. Tas sakinys „Bet ne prieš Dievą“ privertė mane susimąstyti.

1Susan Cooper „The Grey King“ – ketvirtoji iš penkių rašytojos serijos „The Dark is Rising“ knygų.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 18 d.

1979 metų žiemos semestro egzaminų rezultatai Chemija: 96% – 2 vieta Anglų literatūra: 94% – 1 vieta Anglų kalba: 92% – 1 vieta Istorija: 91% – 1 vieta Fizika: 89% – 1 vieta Religinis ugdymas: 89% – 1 vieta Lotynų kalba: 82% – 1 vieta Prancūzų kalba: 79% – 2 vieta Matematika: 54% – 19 vieta Kūno kultūra: atleista Sportiniai žaidimai: atleista Šokiai: atleista Vidurkis: 85% – 3 vieta Mano smegenys tiesiog nesukurtos matematikai, visiškai ne. Bet bent jau išlaikiau egzaminą.

Bijojau, kad už kūno kultūrą, sportinius žaidimus bei šokius jie parašys man nulius ir įskaičiuos juos į vidurkį. Džilė aplenkė mane chemijoje. Gerai. O Klodina aplenkė prancūzų kalboje, nors tai visai nestebina, nes jos mama prancūzė. Jos tarimas puikus, nė viena iš mūsų nesugebame taip kalbėti. Jie turėtų leisti Klodinai mus mokyti prancūzų kalbos. Matematika nusodino mane labiau, nei tikėjausi, todėl Klodina ir Karena mane aplenkė. Bet apskritai pasirodžiau gerai.

Norėčiau šiuos rezultatus parodyti močiutei. Senelis apsidžiaugs. Manau, visi džiaugsis, bet tai ne tas pat. Šįryt gavau laišką nuo tetulės Tegės. Ji iš tikrųjų labai nusiminė, jog negrįšiu namo per Kalėdas.

Aš jau sakiau, kad tai ne mano kaltė. Norėčiau pas juos nuvažiuoti.

Pamačiusi savo įvertinimus, Diedra išbėgo iš kambario. Nujaučiu, kad jie klaikiai prasti. Šegė ketvirta. Ji teikėsi man pasakyti: „Sveikinu“, ir tai buvo pirmi per visą amžinybę jos man ištarti žodžiai.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 19 d.

Vakarykštis susitikimas buvo žavus. Susirinko visi. Hjugas labai gerai vedė diskusiją, vis mandagiai sugrąžindamas prie pagrindinės pokalbio temos, kai kiti nuklysdavo į lankas. Puikiai pasikalbėjome apie sezoninę knygų prigimtį ir konkrečią jų veiksmo vietą. Gregas lankėsi šiaurės Velse ir ėjo Kadfeno keliu 1. Jis sakė, kad Paukščio uola knygoje pavaizduota tiksliai. Visi sutarėme, kad „Sidabro ant medžio“2 pabaiga yra tikras išsisukinėjimas, ir mums tikrai nepatiktų, jei taip nutiktų mums. Keista, kuo žmonės jaunesni, tuo karščiau jie deklaruoja savo neapykantą. Harieta manė, jog vaikams reikėjo ištrinti prisiminimus, o mes su Hjugu būtume geriau sutikę mirti nei viską užmiršti.

Visų kitų nuomonės taip pat išsiskyrė, atsižvelgiant į jų amžių. Hjugas visai nieko. Ir man labai patiko mudviejų karštas sutarimas. Harieta, kuri tikrai galėtų būti suaugusia Harieta Vein (aš ją tokia ir laikau), liovėsi kartojusi: „Suprantu, kad pabaiga galėtų būti švelnesnė“ ir pritarė mūsų požiūriui, sakydama: „Suprantu, kokia tai būtų netektis.“ Baigėme anksti ir visi nuėjome į aludę.

– Nupirksiu tau apelsinų sulčių, – pasakė man Gregas.

Aš nutylėjau, kad negaliu pakęsti „Britvic orange“, ir padėkojau jam. Kas sako, kad esu neišauklėta?

Aludės pavadinimas „Baltasis elnias“, pasakiau, jog jis skamba labai „narniškai“. Per diskusiją mes šiek tiek kalbėjomės ir apie Narniją, palyginimui, todėl mano žodžiai nepasirodė kitiems kaip perkūnas iš giedro dangaus. Mes lyginome pabaigas. Keista, jog abiejų vaikiškų fantastikos knygų serijų pabaigos tokios problemiškos. Tai nėra neatskiriama šio žanro problema, nes pažiūrėkit į „Tolimiausią krantą“! Galbūt bėda ta, jog knygose vaizduojami vaikai iš mūsų pasaulio, o gal tai tik britų rašytojų problema – bet ne, juk yra ir Garneris. Nors tęsinių jis nerašo, bet bėdų su pabaigomis neturi! Tai man priminė, jog taip ir nesugrįžau nusipirkti „Raudonojo poslinkio“. „Baltasis elnias“ yra sena aludė su sijomis ir žalvariniais pakinktų papuošimais, sukabintais ant odinių diržų, bei didžiuliu ąžuoliniu prekystaliu su skirtingo alaus pompomis. Joje dvokia cigarečių dūmais, kaip ir visose aludėse, o tariamai baltas tinkas tarp sijų dėl tos pačios priežasties yra pageltonavęs. Gavau apelsinų sulčių, o Gregui padaviau šokoladinių saldainių dėžutę. Jis iš karto ją atidarė ir pasiūlė visiems. Aš paėmiau Vienos triufelį ir dėl to jaučiausi šiek tiek nesmagiai, nes tai buvo mano dovana jam. Bet triufelis buvo nuostabus.

Sėdėjau šalia Vimo. Garbės žodis, specialiai to neplanavau! Iš arti jis dar žavesnis. Ne tik dėl šviesių ilgokų plaukų ir ryškiai mėlynų akių – mane žavi visa jo laikysena. Hjugas man patinka labiau, bet jis kaip tvirtas medžio kamienas, o Vimas yra lyg naujos žydinčios šakelės, linguojančios vėjelyje, arba retas drugelis, nutūpęs šalia tavęs, o tu žiūri į jį, sulaikęs kvėpavimą ir bijodamas, kad nenuskristų šalin. Vaizdas panašiai atima žadą.

– Vadinasi, tau patinka Siuzana Kuper taip pat, kaip ir Le Gvin? – paklausė jis.

– Jos knygas perskaičiau tik šią savaitę, – tariau. – Pasiskolinau iš Dženinos ir ką tik jai grąžinau.

– Tu tikrai per šią savaitę perskaitei penkias knygas? – Nusistebėjo jis ir šiek tiek atmetė galvą, kad plaukai nekristų į akis. – Tikriausiai turi daugybę laisvo laiko.

– Turiu, – gan šaltai atsakiau.

– Atleisk, – susizgribo jis. – Nekenčiu, kai žmonės mano, jog daug skaito tie, kurie nieko daugiau neveikia, bet štai ir pats taip pasakiau.

Man tai patiko.

– O kas gali būti geriau?

Jis nusijuokė. Jo juokas labai gražus, natūralus. Kai jis nusijuokė, galėjau įsivaizduoti daranti visas tas kvailystes, kokias daro įsimylėjusios mergaitės: saugoti pieštuko galiuką ar gabalėlį plastilino kaip Harieta Smit „Emoje“, arba bučiuoti nuotrauką prieš einant miegoti, kaip Šegė bučiuoja Harisoną Fordą.

– O kaip filmai? – paklausė jis, ir akimirksniu visi ėmė aistringai diskutuoti apie „Žvaigždžių karus“.

Juos arba mėgsta, arba negali pakęsti. Viduriukas draudžiamas. Mano nuosaiki nuomonė, kad buvo įdomu iš tikrųjų pamatyti robotus ir erdvėlaivius, tačiau palyginus su knygomis, tai šiek tiek vaikiška, neatrodė kaip labai tinkamas požiūris.

Vėliau, kai žmonės nustojo kritikavę ar karštai juos gynę, vėl pasisukau į Vimą.

– Girdėjau, kad vedei diskusiją apie Delanį.

– Tau patinka Delanis? – pasidomėjo Vimas. – Tavo mėgstamų autorių spektras labai platus.

– Delanis man labai patinka, – atsakiau patenkinta, jog jis nepasakė, kad mano mėgstamų autorių spektras platus pagal mano amžių, kaip sako daugelis kitų. – Bet man šiek tiek neaiški „Tritono“ pabaiga.

– Kaip manai, ar „Tritonas“ yra tarsi atsakas į „Prarastuosius“? – paklausė jis, pertraukdamas mane.

Anksčiau nebuvau apie tai pagalvojusi, bet dabar supratau, kad tai gali būti tiesa.

– Nes „Prarastieji“ yra dviprasmiška utopija, o „Tritonas“ – dviprasmiška heterotopija? – tariau.

– Svarstau, gal jis pažvelgė į Anaresą ir paklausė, kodėl ši planeta turi būti tokia skurdi, kodėl čia turi vyrauti badas, kodėl seksualumas toks suvaržytas, kokių dar anarchijos formų gali būti?

– Kokia nepaprasta mintis, – nusistebėjau. – Ir kaip jis meistriškai pavaizdavo pasirinkimų sudėtingumą žmogaus, nepatenkinto ta sistema, akimis.

– Visada bus tokių neapsisprendusių žmonių netgi rojuje, – pasakė Vimas. – Bronas visada ieško to, ko iš esmės negali turėti.

– Kodėl Bronas... – pradėjau sakyti.

– Metas važiuoti, Mora, – tarė Gregas.

– Susitiksime po Kalėdų, – man atsistojus nedrąsiai pasakė Vimas.

Kitoje stalo pusėje Keitas su Huseinu vis dar ginčijosi apie princesę Lėją.

1S. Cooper knygoje „Pilkasis karalius“ aprašytas šventas kelias.

2„The Dark is Rising“ tęsinys „Silver on the Tree“.

Ketvirtadienis, 1979 metų gruodžio 20 d.

Negaliu patikėti, kad rytoj išvažiuosiu iš čia. Staiga tai pradėjo atrodyti taip greitai. Šįryt turėjome viską išsiimti iš savo užrakinamų spintelių. Nesitikėjau to. Prie savo krepšio, kuprinės ir lagamino, su kuriuo atvažiavau, dar turiu šešis pirkinių maišelius su knygomis ir dvejas kalėdines dovanas. Turėjau nueiti į skalbyklą, pirmą kartą. Mokykla samdo žmogų, kuris skalbia ir lygina mūsų kvailas uniformas. Paprastai jos atnešamos į kambarius ir padedamos lovų kojūgaliuose, niekad anksčiau nebuvau apie tai susimąsčiusi. Bet šiandien Diedra nerado visų savo marškinių, o mes privalome viską išsivežti. Ji paprašė, kad eičiau kartu, ir mes nuėjome į pastato gelmes, į patalpą su šešiomis dūsaujančiomis skalbimo mašinomis ir keturiais riaumojančiais džiovintuvais bei mergina, vos keleriais metais vyresne už mus, traukiančia drabužius iš vieno aparato ir metančia į kitą.

Būdama jos vietoje, neapkęsčiau mūsų. Čia buvo karšta net šiandien; neįsivaizduoju, kas darosi birželį.

Diedra Kalėdoms važiuoja į Limeriką. Iš tikrųjų yra tokia vieta, pavadinimu Limerikas! Žinoma, kai tik ji tai pasakė, aš nesusiturėjau ir išsižiojau: – Buvo viena jauna mergina iš... – bet nutilau, vos pamačiusi jos veidą.

Aš jau pasiruošusi keliauti, kai tik manęs atvažiuos Danielius. Negaliu sulaukti.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 21 d. Šiandien ryte vyko apdovanojimų teikimas. Aš gavau V. H. Odeno „Rinktinius eilėraščius“ 1 už anglų kalbą, Aizeko Azimovo „Mokslo vadovą“ 2 už chemiją ir už istoriją – Vinstono Čerčilio „Anglakalbių tautų istoriją“3. Kadangi visos, surinkusios daugiau nei devyniasdešimt taškų iš bet kurio dalyko, dovanų gavo knygų, ceremonija užtruko gan ilgai. Nujaučiu, jog knygas parinkti padėjo panelė Kerol, taigi Čerčilio knyga gal ir nebus tokia nuobodi, kaip atrodo. Tada buvo išdalinti prizai už sportinius laimėjimus, tai užtruko dar ilgiau. Ceremonijos metu man buvo leista sėdėti, tai puiku, bet kadangi visi kiti stovėjo, aš nieko nemačiau, nors ir nelabai troškau matyti. Salės šonuose išsirikiavę mokytojai galėjo mane pastebėti, jei tik atsigręžtų, todėl knygos skaityti nedrįsau. Žiūrėdama į kitų nugaras su visiškai vienodomis uniformomis, galėjau lyginti ūgius, drabužių raukšles ir kaip ant nugaros krenta mergaičių plaukai, bet tai ir buvo viskas. Stebėtina, kaip gali skirtis iš pirmo žvilgsnio visiškai vienodi dalykai – eilė uniformuotų nugarų. Skyriau eilėje stovinčioms mergaitėms taškus už laikyseną ir švarą, mintyse perstačiau jas pagal ūgį ir plaukų spalvą.

Skoto bendrabutis nedideliu taškų skirtumu laimėjo taurę prieš Vordsvortą. Turėčiau labai dėl to džiūgauti, bet, mano požiūriu, tai tas pats, kas skirstyti žmones pagal jų plaukų atspalvius.

Po to nuėjau į biblioteką ir įteikiau panelei Kerol šokoladinių saldainių dėžutę. Ji, regis, labai susijaudino, gavusi dovanų. Ji man padovanojo, kaip numanau, knygą, suvyniotą į dovanų popierių.

Susiradusi Diedrą, padovanojau jai dėžutę su muilu. Nesuvyniojau jos, nes nesugalvojau nusipirkti popieriaus, bet įdėjau į gražų maišelį iš parduotuvės, kur pirkau šalikėlius ir kitus dalykus.

Ji neatidarė jos, bet gražiai padėkojo. Man taip pat įteikė suvyniotą ploną dovanėlę. Tikriausiai tai irgi knyga. Įdomu, kas, po galais, tai galėtų būti? Turėsiu ją perskaityti ir pasakyti, kad man patiko, nesvarbu, kas tai bebūtų.

Tada beliko laukti automobilių. Kai kurias mergaites pasiims tik vakare, na ir nepasisekė joms, bet Danielius atvažiavo manęs pirmą valandą, ne pirmas, bet vis tiek labai anksti. Visi lakstė pirmyn atgal ir klykavo dar garsiau nei paprastai. Neabejoju, kad jis pamanė, jog čia tikras beprotnamis.

Danielius parsivežė mane į Senąjį dvarą kaip tik arbatėlės metui. Valgėme labai sausus pyragėlius su vaisių ir uogų įdaru, jie buvo beveik tokie pat prasti, kaip ir mokyklos maistas. Jo seserys apsidžiaugė, kad Skotas laimėjo taurę. Netgi atidarė šampano butelį, kad tai atšvęstų. Man jis pasirodė bjaurus, burbuliukai kilo į nosį. Buvau ragavusi jo anksčiau, per pusseserės Nikolos vestuves, bet ir tada nepatiko. Danielius pasiūlė maniškį sumaišyti su apelsinų sultimis, kad išeitų putojantis gėrimas, bet aš atsisakiau. Jei ir yra nors vienas dalykas, galintis šampaną padaryti dar bjauresniu, tai – apelsinų sultys. Nemeluoju, man patinka tik vanduo. Kodėl žmonėms nepatinka? Jis bėga iš čiaupo už dyką. Šiandien saulėgrįža, trumpiausia diena. Nuo rytojaus tamsa pradės po truputėlį trauktis. Nė kiek jos nesigailėsiu.

Kaip gera, kad yra durys, kurias galima uždaryti ir pasidžiaugti privatumu. Atsiguliau anksti.

Norėjau masturbuodamasi galvoti apie Vimą, nes tas žadą atimantis jausmas tikrai seksualus, bet jaučiausi tarsi kišdamasi į svetimus reikalus, be to, buvo sunku tai įsivaizduoti. Ir dar tas Rūtos reikalas – kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų – vis iškyla mintyse. Todėl geriau galvojau apie Lesą ir F‘larą4 bei Nikolą jūroje. Keista, kad „Tritone“ tiek daug sekso, bet jis visiškai neerotiškas. „Prarastuosiuose“ taip pat yra sekso – vis dar galvoju apie sąsajas tarp jų, – bet jis taip pat ne toks, kad atimtų žadą. Kažin, kodėl taip yra? Nejaugi Faulzas rašė apie Nikolą jūroje kitaip, nei Delanis

aprašė Brono ir Spyglės parodomąjį seksą? Manyčiau, taip, bet nesuprantu, kuo tai skiriasi.

1W. H. Auden „Selected Poems“ – rinktinių W. H. Odeno (1907-1973), garsaus anglų kilmės poeto, eilėraščių rinkinys.

2I. Asimov „Guide to Science“ – rinkinys, kuriame paprastai ir visiems suprantamai aptariami svarbiausi žmonijos išradimai.

3W. Churchill „A History of the English-Speaking Peoples“ – Britanijos bei jos kolonijų istorijos rinkinys.

4„Drakono skrydis“ veikėjai.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 22 d.

Tetos nusivežė mane apsipirkti į Šrousberį. Jos norėjo, kad nupirkčiau ką nors gražaus Danieliui.

Aš pasakiau, kad jau nupirkau jam „Krislą Dievo aky“, bet jos tik nusijuokė ir pasakė, kad jam tikrai patiks. Jos nupirko jam – mano vardu – anglies pilkumo švarką su daugybe kišenių. Regis, jis tokius nešioja, bet atvirai kalbant, aš niekada tokio daikto nepirkčiau, ir jis tai supras. Bent jau nusipirkau popieriaus dovanoms vynioti. Jos nusivedė mane priešpiečių į prabangią universalinę parduotuvę, pavadinimu „Owen Owens“. Maistas buvo perkeptas ir glitus.

Kai grįžome namo, kuo mandagiausiai pasisiūliau iškepti paplotėlių. Jos nesutiko, bet nesupratau, kodėl. Aš moku gaminti, moku jau seniai. Galiu pagaminti maisto daug skaniau už jas. Jos juk negali galvoti, kad man tai per žemas užsiėmimas, nes ir pačios ruošia maistą. Galbūt nenori įsileisti manęs į virtuvę, kad nepritepliočiau.

Danieliaus šiandien beveik nemačiau. Jis buvo kažkuo užsiėmęs. Pasiskolinau iš jo didelę krūvą knygų ir dabar skaitau. Norėčiau, kad čia būtų šviesiau.

Nemanau, kad aš tokia, kaip kiti. Tai yra, pačiam esminiam lygmeny. Ne tik todėl, kad esu tik dvynių puselė, matau elfus ir daug skaitau. Ne tik todėl, jog jaučiuosi lyg būčiau išorėje, kai visi kiti – viduje. Anksčiau ir aš buvau viduje. Man atrodo, kad stoviu nuošaly ir viską stebiu lyg iš šalies, ir tai nėra normalu. Taip elgiamasi kerėjimo metu. Bet kadangi daugiau nesiruošiu naudoti magijos, tai tarsi nereikalinga.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 23 d.

Bažnyčia. Kai atsikėliau, tetos apžiūrėjo mane lyg stovėčiau ant pakylos, ir viena jų pasiūlė apsirengti ką nors gražesnio. Buvau apsivilkusi tamsiai mėlyną sijoną ir šviesiai mėlynus marškinėlius, o ant viršaus užsimetusi mokyklinį paltą. Šalta nebuvo, nors ir lijo. Mano manymu, atrodžiau visai gerai. Bet nusileidau joms ir užlipusi viršun apsivilkau pilką megztinį. Be uniforminių drabužių daugiau nelabai ką ir turiu. Didžiąją dalį drabužių palikau namie, kai pabėgau.

Nepaisant apžiūros, bažnyčioje viskas praėjo gerai. Šv. Morkaus bažnyčia yra gražus senas akmeninis pastatas su gotiškomis arkomis ir kapu kryžiuočio, kuris tikriausiai yra vienas jų protėvių, bet nenuėjau pasižiūrėti iš arčiau. Pamaldos buvo angliškos, kaip ir tikėjausi, su visai padoriu advento pamokslu. Bažnyčioje jau buvo įrengta prakartėlė, visi giedojo kalėdines giesmes. Viskam pasibaigus vikaras maloniai su mumis pasišnekėjo, jos pristatė mane kaip Danieliaus dukrą.

Danieliaus kartu su mumis nebuvo. Įdomu, kodėl?

Tačiau priešpiečius valgėme visi: perkeptą rostbifą su persūdytomis bulvėmis ir morkomis.

Norėčiau, kad jos leistų gaminti man. Suprantu, kad jos iš karto nepatikėtų man ruošti sekmadienio pietų, bet bent jau galėjo leisti iškepti paplotėlių. Dar trys dienos. Čia taip pat blogai, kaip ir mokykloje. Dar blogiau, nes nėra knygų klubo nei bibliotekos, kurioje galėčiau pasislėpti.

Po priešpiečių išėjau pasivaikščioti nepaisydama lietaus ir skaudamos kojos, nors šiandien ne taip jau ir blogai – tik niurna, ne klykia. Čia panašiai kaip mokykloje – nėra tikros gamtos, tik ūkiai, laukai ir keliai, jokios laukinės augalijos, griuvėsių ir nė vieno elfo aplink. Nesuprantu, kaip galima norėti čia gyventi.

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 24 d. Kūčios Rusai užpuolė Afganistaną. Jaučiu siaubingą neišvengiamybę. Skaičiau tiek daug istorijų apie Trečiąjį pasaulinį karą, kad kartais atrodo, jog tai neišvengiama ateitis ir net neverta dėl nieko jaudintis, nes, šiaip ar taip, aš neužaugsiu.

Danielius parnešė į namus eglę ir mes ją papuošėme, apimti nervingo kalėdinio džiaugsmo. Visi papuošimai labai seni ir brangūs, daugiausia iš stiklo. Jie labai dailūs, tiesiog stebuklingi. Net bijojau juos paliesti. Lemputės, ir tos senovinės – Venecijos stiklo žibintai, kuriuose anksčiau įstatydavo žvakes, bet dabar perdaryti taip, kad tiktų elektros lemputės. Dvi lemputės buvo perdegusios, aš jas pakeičiau. Man trūksta mūsų kalėdinių papuošimų, kuriuos tikriausiai šiuo metu ant eglutės kabina tetulė Tegė. Turės tai padaryti viena, jei jie išleis senelį tik vienai dienai. Tikiuosi, jai pavyks ją pastatyti tiesiai. Kiek mums kildavo bėdų su tom eglutėm! Pernai teko ją pririšti prie spintelės durelių. Bet geriau negalvoti apie praėjusius metus, pačias blogiausias visų laikų Kalėdas. Gerai nors tiek, kad jei šiais metais Kalėdos bus blogos, jos vis tiek neprilygs praėjusioms.

Mūsų eglutės papuošimai taip pat seni, nors turime ir keletą naujų, pirktų mums gimus. Beveik visi žaisliukai plastmasiniai, tik viršuje pakabinama fėja yra iš porceliano. Ant Senojo dvaro eglutės fėjos nėra, keistai atrodo. Vietoj jos viršuje kabo Kalėdų senelis. Mūsiškiai žaisliukai nesuderinti, nors iš tiesų tokia maišalynė visai dera tarpusavyje. Mes turime daug blizgučių, ne plonyčių sidabrinių gijų, bet storų susuktų juostų. Tikiuosi, tetulei Tegei nebus per sunku viską padaryti vienai.

Tikiuosi, rytoj pas juos nepasirodys mano mama, kaip kokia piktoji fėja per krikštynas. Bent jau čia to tikrai nenutiks.

Suvyniojau visas savo dovanas ir padėjau po eglute. Mano popierius gražus – tamsiai raudonas su sidabrinėmis juostelėmis. Kai visi sudėjome dovanas, uždegėme žibintus, sprogo dar viena lemputė ir aš ją pakeičiau. Tada vėl juos uždegėme ir pasigrožėjome. Dovanas nuo Diedros ir panelės Kerol taip pat padėjau po eglute.

Kalėdos yra toks laikas, kai visi turi būti namuose. Jeigu jie turi namus, kurių, mano manymu, aš neturiu. Bet labai norėčiau būti kartu su seneliu ir tetule Tege, tai man artimiausi žmonės. Kai užaugsiu, per Kalėdas niekur nevažiuosiu. Kas norės, galės atvažiuoti pas mane, bet pati iš namų nevažiuosiu niekur.

Dabar apačioje jie klausosi kalėdinių giesmių, girdžiu tai ir per grindis. Ką aš čia veikiu?

Bet Afganistane dar blogiau – ten važinėja tankai.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 25 d., Kalėdos Pasirodo, pirmas dienoraščio įrašas nebus toks, koks maniau, tai yra – nuobodžių dovanų sąrašas.

Prabudau nuo giesmių garsų, vėl grojo plokštelė. Tai buvo katedros kalėdinių giesmių įrašas. Man jis visai patiko ir nevalingai apsidžiaugiau, kad išaušo Kalėdų rytas, net jei ir esu čia. Nusileidau žemyn, visi papusryčiavome: valgėme šaltų skrebučių su virtais kiaušiniais, kaip ir bet kurią kitą dieną. Nesuprantu, kodėl jos taip ruošia skrebučius. Jos pakepina duonos riekeles ir sudeda ant specialaus skrebučių padėklo, kur jie atšąla, sukietėja ir tampa bjaurūs. Pakepintas riekeles iš karto reikia aptepti sviestu.

Po pusryčių nuėjome į svetainę, kur atplėšėme dovanas. Jie laikosi griežto ritualo, kas pirmas atidaro ir kokias dovanas, visai kitaip, nei daro mano šeima. Mes iš eilės visi ratu atplėšdavome po vieną dovaną. O čia pirmiausia vienas žmogus atidaro visas savo dovanas, o po to kitas ir taip toliau.

Aš buvau paskutinė, nes esu jauniausia.

Jos buvo visai patenkintos šalikėliais, nors aš sumaišiau spalvas, ir dvi iš jų greitai apsikeitė jais, kai manė, kad nematau. Vis dar negaliu jų atskirti. (Ar ir mes su Mora buvome tokios panašios? Ar sulaukusios keturiasdešimties irgi būtume buvę tokios?) Viena kitai jos nupirko kvietimus apsilankyti pas kirpėją, pasidaryti manikiūrą ir dar kažką panašaus. Danielius padėkojo man už „Krislą Dievo aky“ ir švarką. Jos nupirko jam kažkokio ypatingo viskio ir dar daugiau drabužių.

Aš gavau visą krūvą dovanų, net nesitikėjau tiek. Diedra padovanojo man dar negirdėtą knygą, pavadinimu „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“, ir tai, be abejonės, yra mokslinės fantastikos knyga. Panelė Kerol sumaniai parinko man „Prarastuosius“, kuriuos ji žinojo, kad perskaičiau, bet savo egzemplioriaus neturėjau. Danielius padovanojo krūvą knygų ir užrakinamą užrašų knygelę – tokia visada pravers. Jo seserys dovanojo man drabužių, daugiausia tokių, kokių net mirusi neapsivilkčiau, dėžutę neapolietiškų saldainių, kuriuos tikrai suvalgysiu, ir nedidelę dėžutę, kurią vos palietusi supratau, jog ji turi daug magiškos galios. Iš pradžių nieko nepagalvojau; galų gale, jų eglutės papuošimai taip pat magiški, bet jos to, regis, nepastebėjo. Atsargiai atidariau dėžutę, viduje buvo trys poros auskarų. Net nepalietusi pajutau, jog jie kunkuliavo magija.

Pirma pora buvo paprastos sidabrinės kilpos, antra – taip pat kilpos, tik su mažyčiais deimantais, o trečia – kabantys perlai, įtaisyti sidabre.

– Šie perlai buvo mūsų motinos, – pasakė viena jų. – Norėjome, kad tu juos turėtum.

– Bet mano ausys nepradurtos, – atsakiau apsimetusi apgailestaujančia ir atkišau joms dėžutę.

– Tai ir bus tikroji dovana.

– Ketvirtadienį ryte nusivešime tave į miestą, kur tau pradurs ausis.

– Iš pradžių turėsi nešioti sidabrines kilpas, o paskui – kuriuos norėsi. – Ji nusišypsojo, jų visų šypsenos buvo vienodos. Su tokiom pat šypsenom ir neišraiškingais veidais jos atrodė kaip atgiję parduotuvių manekenai, tiesiantys į mane rankas. Kartais sapnuoju tokį košmarą.

– Aš nenoriu prasidurti ausų, – atsakiau kiek galėdama mandagiau ir tvirtai, bet žinau, kad vidury sakinio mano balsas suvirpėjo.

Anksčiai nebuvau apie tai pagalvojusi, bet dabar man iš karto pasidarė aišku, jog prasidūrusi ausis prarasiu gebėjimą kerėti. Tos skylės ir auskarai skylėse neleis man susisiekti su kitais. Žinojau tai lygiai taip pat, kaip ir žinojau viską apie magiją. Suvokiau tai ne protu, bet jutau visu kūnu, kurį ėmė beveik erotiškai dilgčioti. Numečiau dėžutę ir užsidengiau rankomis ausų spenelius.

– Visos paauglės dabar prasiduria ausis, – pasakė viena jų.

– Tokia mada, – pridūrė kita.

– Nebūk kvaila, visai neskaudės, – tarė trečia.

– Bet jūs tai neprasidūrėte, – pareiškiau, ir tai buvo tiesa, nė viena iš jų nebuvo prasidūrusi ausų, nes jos, aišku, žino tai, ką žinau ir aš, ir jos to nepadarė, nes pačios užsiima magija.

Jos raganos, turi būti raganos, ir iki šiol jos elgėsi labai gudriai, o aš buvau labai kvaila, nes to nepastebėjau. Turėjau įtarti, nes jos yra trise, turėjau suprasti, nes jos neleido man ruošti priešpiečių, ir, svarbiausia, turėjau susivokti vien dėl jų gyvenimo būdo: jos gyvena čia, nieko neveikia ir valdo Danielių. Visai to nepastebėjau, nes jos lėkštos, anglės ir šypsosi. Viskas prasprūdo man pro akis, nes maniau, kad joms iš tikrųjų rūpi tik tai, jog Skotas laimėjo taurę.

Tikriausiai jos pasibaisėjo, kai Danielius atsivežė mane į jų namus. Todėl ir išsiuntė mane į Arlingherstą – kuo toliau nuo magijos ir jų pačių. Tačiau viskas susiklostė ne taip gerai, kaip tikėjosi.

Matyt, jos sužinojo, kai griebiausi magijos dėl karaso, nors gal ir tiksliai neišsiaiškino, ko siekiau, bet pajuto, jog kerėjau. Dabar jos nori visiškai mane užvaldyti, tam ir skirti tie auskarai.

– Tuomet nebuvo tokios mados, – pasakė viena iš tetų.

– Bet dabar visos mergaitės taip daro...

– Tu labai gražiai atrodysi su mūsų mamos perlais. Taip mes norime parodyti, jog džiaugiamės tavo atėjimu į mūsų šeimą.

Aš beviltiškai pažvelgiau į Danielių, kuris atrodė suglumęs. Supratau, kad jis mano vienintelė viltis. Jos yra trise, jos suaugusios ir, reikia manyti, neturi jokių skrupulų dėl burtų, lygiai kaip ir ji.

Kad ir ką jos padarė tiems auskarams, padarė tai tyčia. Burtai juose tiesiogiai nukreipti į mane.

Laikydama dėžutę rankose, dabar tai aiškiai jaučiau. Jos kažkaip valdė ir Danielių, bet nenorėjo, kad jis žinotų, todėl darė tai jam už akių.

– Neleisk joms priversti mane prasidurti ausų, – paprašiau jo. Žinau, kad tai nuskambėjo isteriškai, bet aš iš tikrųjų labai išsigandau.

– Nesuprantu, kodėl Morvenai reikia tai daryti, jeigu ji nenori? – prabilo jis. – Juk ji gali dar palaukti ir prasidurti jas už metų ar dvejų.

– Mes jau susitarėme dėl jos.

– Kitaip ji negalės nešioti mamos auskarų.

– Norėjome taip priimti ją į šeimą.

Jos kalbėjo taip velniškai racionaliai ir blaiviai, kaip ir visi suaugusieji, žinau, kad atrodžiau vaikiška, neprotinga ir kuoktelėjusi.

– Prašau, – maldavau vis dar delnais užsidengusi ausis. – Tik ne mano ausis.

– Ji paklaikusi iš baimės, – pasakė Danielius. – Auskarai gali palaukti. Jai dar jų nereikia.

– Tu tik skatini ją kvailai elgtis.

– Jie atrodys labai gražiai, ypač dabar, kai šiek tiek ataugo plaukai.

– Skaudės tik kokią sekundę.

Danielius atrodė sutrikęs. Jis silpnas žmogus ir nepratęs prieštarauti seserims. Tikriausiai niekad nebuvo joms pasipriešinęs. Jos užvaldė jo gyvenimą, kai jis buvo jaunesnis, ir tikriausiai visą laiką kerais manipuliavo juo. Nors manyčiau, kad jos darė tai tyliai, netiesiogiai. Nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad nenorėjo, jog jis suprastų, jog yra tampomas kaip lėlė už virvučių. Gal norėjo, kad jis mylėtų jas. Juk nedaug kas myli raganas. Pažiūrėkit į mano mamą. Jos niekas nemyli. Jos turi viena kitą, bet argi to užtenka? Aš kūkčiojau visą laiką maldaujamai žiūrėdama į jį, nes tarp manęs ir jų stovi tik jis.

– Tikrai nėra ko skubėti, – pasakė Danielius.

– Ne, ne, – kartojau aš. Tada pasičiupau knygas ir nubėgau į viršų.

– Tipiškas paauglio susierzinimo priepuolis dėl nieko, – pareiškė viena jų.

– Turi būti su ja griežtesnis, Danieliau.

– Ji pernelyg įpratusi gauti tai, ko nori.

Durys neužsirakino, bet priešais jas pastačiau kėdę, kad niekas neįeitų vidun. Atėjusios jos kvietė mane nusileisti Kalėdų pietums, bet nėjau. Vis tiek viskas bus perkepta ir sausa. Nežinau, ką daryti.

Nejaugi ir vėl turėčiau bėgti? Praėjusį kartą pavyko, na, beveik pavyko. Nesuprantu, ko jos nori. Jos atrodo sveiko proto, bet ir ji taip atrodo, jei gerai nepažįsti. Jos nori mane valdyti. Nori neleisti man kerėti. Aš ir pati nenoriu su burtais turėti nieko bendra – tiesą sakant, netgi prisiekiau, kad daugiau nekerėsiu. Nebent kad užkirsčiau kelią blogiems dalykams. Todėl ir nenoriu prarasti gebėjimo sustabdyti blogį. Tai ir yra blogis. Suluošinimas. Maniau, kad mano koja suluošinta, bet, pasirodo, tai niekis. Jei įsiversiu tuos auskarus, daugiau negalėsiu matyti elfų. Nežinau, ar joms pavyktų mane užvaldyti, bet prasidūrusi ausis elfų tikrai nematyčiau. Jei iš tikrųjų visa mano karta prasiduria ausis, tai reiškia, kad visos mano kartos moterys negalės jų matyti. Tai neatrodo labai blogai, greičiau kaip imunizacija, ar ne? Vienas nedidelis dūris, ir pradingsta visa paslaptingoji pasaulio pusė. Bet tai nėra gerai, nes, kaip ir skiepai, jie veikia tik tada, kai pasiskiepija visi. Jos to nedarys ir niekas negalės jų sustabdyti. Šiaip ar taip, vis tiek dauguma žmonių elfų nemato, nes netiki jais. Tačiau juos matyti nėra blogai.

Elfai yra vienas puikiausių mano kada nors matytų dalykų.

Tikriausiai galėčiau išlipti pro langą, nors čia greta nėra patogiai augančio medžio kaip Arlingherste. Arba galėčiau išeiti pro galines duris naktį, kai jie miegos. Turiu žemėlapį. Bet dabar Kalėdos, todėl nevažiuoja traukiniai, nei šiandien, nei rytoj. Be to, beveik neturiu pinigų, viską išleidau dovanoms. Liko tik dvidešimt keturi pensai. Danielius tikriausiai man duotų pinigų, bet jis nenorės girdėti nieko blogo apie savo seseris, gali būti, jog jis tiesiogine prasme negali to girdėti. Be to, jis oficialiai yra mano tėvas ir globėjas. Kai praėjusį kartą pabėgau, jie mane uždarė į vaikų namus ir surado jį. Jeigu vėl pabėgčiau, kur galėčiau apsigyventi? Pas senelį negaliu, tikriausiai jis jau vėl slaugos namuose. Bet kuriuo atveju, jie neleistų man gyventi su juo ar su tetule Tege. Vis tiek galėčiau pamėginti, bet Danielius pirmiausia ir ieškotų manęs pas tetulę Tegę. Kiti giminaičiai jau anksčiau mane nuvylė, jie žinojo apie Lizą, bet vis tiek manė, kad man galima su ja gyventi. Šešiolika man sueis tik birželį, už pusės metų. Ir kurgi aš galėčiau pasidėti be socialinio draudimo numerio ir dar atrodydama jaunesnė, nei iš tiesų esu?

Turiu iškentėti šiandieną ir rytojų, o tada nuvažiuosiu į pietų Velsą ir pasikalbėsiu su tetule Tege ir Glorfindeliu, pažiūrėsiu, ką jie sakys. Jei jie nieko nedarys, kaip nors ištversiu mokykloje, bent jau šiuos metus. Kai sueina šešiolika, galima gyventi atskirai. Galiu pasielgti taip, kaip sakė Dženina: susirasti darbą ir išsilaikyti aukštesniojo lygio egzaminus vakariniame skyriuje kaip Vimas. Tikrai galiu.

Tikriausiai jos viską daro virtuvėje ir savo kambariuose, toje namo dalyje, kurios nesu mačiusi.

Turėsiu laikytis arčiau Danieliaus. Jis mano, kad elgiuosi neprotingai ir isteriškai, bet palaikys mane.

Nėra jau toks blogas. Manyčiau, aš jam visai patinku. Jie ten apačioje valgo ir geria. Nusileisiu pas juos ir pasakysiu, jog gailiuosi taip susijaudinusi, bet vien pagalvojus apie ausų pradūrimą mane apima klaiki baimė, todėl jei jos daugiau apie tai neužsimins, daugiau nepabėgsiu ir neužsibarikaduosiu savo kambaryje. Jei reikės, pažadėsiu, kad kai tik man sueis šešiolika, išeisiu ir daugiau nesimaišysiu joms po kojomis. Tai jos moka už mano mokslus, ne Danielius. Galėsiu pasakyti, kad atiduosiu joms pinigus, kai tik galėsiu.

Nesu tikra, ar jos žino, jog aš žinau, tai yra, žino, kad tai ne paprasta iracionali baimė. Prie Danieliaus jos apsimes, kad sutinka. Danielius yra jų silpnoji vieta. Na, jos vis tiek negalės nieko padaryti iki ketvirtadienio. Giliai įkvėpk. Lipu žemyn.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 26 d.

Antra vertus, iš kur man žinoti, kad jos man linki pikta? Kodėl taip spėju? Gal jos yra tokios, kokios ir atrodo, tik šiek tiek domisi magija ir žino apie mane tik akivaizdžiai matomus dalykus?

Galbūt jos tiesiog nori turėti mielą dukterėčią. (Miela dukterėčia iš Nicos suvalgė skanų Nicos sausainėlį ir glajumi apteptą bandelę1...) Žinau, kad prasidūrusi ausis neteksiu magiškų galių. Neabejoju, kad jos tai supranta, nes antraip nebūtų tokios nepalenkiamos, bet nežinau, ar jos supranta, kad ir aš žinau apie burtus. Dauguma žmonių to nežino. Jiems tai nebūtų joks praradimas. Vis dėlto dauguma berniukų neprasiduria ausų. Įdomu, ar vyrai gali kerėti? Manyčiau, gali, bet tokių dar nebuvau sutikusi. Galbūt jos galvoja apie tai panašiai, kaip aš mąsčiau apie skiepijimą: prasidūrusi ausis būsiu saugi, nes netikėsiu burtais.

Maniau, kad tais auskarais jos nori mane valdyti, bet galbūt jie tik padarytų mane panašesnę į kitus.

Jos jau turi prijaukintą, sutramdytą brolį. Galbūt nori tokios pat dukterėčios. Tokiu atveju jos sutiks, kad grįžčiau į mokyklą, ir nebandys vėl manęs prikalbinti iki kitų atostogų ar net Velykų. Jos juk nori, kad būčiau mokykloje. Mokykla apsaugota nuo magijos, tai iš karto pastebėjau, nors vis tiek daugiau nesirengiu kerėti.

Aš ir pati norėčiau grįžti į Arlingherstą, nors ten idiotizmas ir maistas klaikus, nėra jokio privatumo. Visgi ten yra mano karasas. Turiu knygų klubą, biblioteką – dvi bibliotekas. Su viskuo kitu galiu susitaikyti. Iki šiol man tai pavyko. Noriu išlaikyti bendrojo lavinimo baigimo egzaminus, taip pat ir aukštesniojo lygio vidurinės mokyklos baigimo egzaminus, jei tik įstengčiau. Noriu studijuoti universitete, kur pagaliau sutikčiau žmonių, su kuriais galėčiau normaliai pasikalbėti. Močiutė sakė, kad ten rasiu sau lygių, todėl verta dėl to pasistengti. Ji visada taip sakydavo, kai netekdavau noro mokytis matematikos, lotyniškų frazių mintinai ar dar ko nors. Net jeigu išlaikyčiau tik bendrojo lavinimo egzaminus, ką gi, vis tiek gaučiau kvalifikaciją. Visi, kas jos neturės, bus laikomi idiotais ir negaus normalių darbų, nebent tik skirtų kvailiams. Jei tapsiu poete, tai nebus svarbu, poetams nėra jokių kvalifikacijų, tačiau man reikės iš ko nors pragyventi ir geriau jau tai būtų malonus užsiėmimas.

Todėl mažų mažiausiai privalau pasiekti tą vidutinį lygį. Tam turiu arba grįžti į Arlingherstą, o tai reiškia, jog su tetomis reikia palaikyti tokius santykius, kad jos ir toliau mokėtų už mokslą, arba susirasti kokią nors kitą mokyklą.

Taigi štai kas įvyko vakar.

Nusileidusi žemyn atsiprašiau, kad pabėgau, – tiksliau, nuklibinkščiavau. Paaiškinau, jog esu dėkinga už jų parodytą gerumą, bet vien mintis, kad reikės pradurti ausis, mane nepaprastai sujaudina, – tikriausiai jos tą jau suprato. Jos daugiau nemėgino manęs įkalbinėti, dėžutė su auskarais buvo nunešta kitur nuo mano dovanų. Jos pasiūlė visa tai pamiršti ir atnešė man šaltos kalakutienos su įdaru, kuri nebuvo tokia jau bloga, nors ir per sausa. Tada žaidėme monopolį. Jį laimėjo viena iš tetų, bet aš pasistengiau, kad žaidimas būtų įtemptas.

Keisčiausia šiame žaidime tai, jog gali suprasti, kaip ilgai jie visi keturi jau žaidžia monopolį. Jie visi turi mėgstamiausias vietas, kurias iš karto ir pasičiupo. Jų daiktai, kai retkarčiais turėdavau pastumti juos arčiau savo lentos pusės, spindėjo dažno naudojimo ir prisirišimo kerais. Tik pagal tai aš pagaliau galėjau jas atskirti vieną nuo kitos. Jos visada rengiasi vienodai, bet šuo, lenktyninis automobilis ir cilindrai jas atpažįsta. Dar buvo keista tai, jog žaisdami sėdėjome kaip normali šeima, nors taip nėra, nes aš čia nepriklausau. Bet ir be manęs jie nėra normali šeima. Paprastai šeimose gyvena skirtingų kartų žmonės, o jie visi vienos kartos. Normaliose šeimose būna susituokusių žmonių. Danielius iš jų visų vienintelis buvo vedęs, ir tik pažiūrėkit, ką jis išsirinko! Paprastai

šeimose nebūna keturiasdešimtmečių vaikų, kurie dabar už viską atsakingi, nors taip ir neišaugo iš vaikų amžiaus. Kelis kartus bežaidžiant jie taip ginčijosi dėl menkniekių, jog pasijutau kaip vienintelis suaugęs žmogus prie stalo.

Po to valgėme kalėdinį pyragą, nors aš tik sutrupinau jį lėkštėje, nes buvo pernelyg magiškas, viską sujungęs savo kerais. Šiaip ar taip, man nepatinka vaisiniai pyragai, nebent tetulės Besės.

Paskui nuėjau su Danieliumi į jo darbo kambarį, kur kalbėjomės apie jo atsiųstas knygas, ypač apie „Kopą“. Arrakis yra nuostabus pasaulis. Junti, jog jis tikras, su daugybe skirtingų kultūrų. Čia kultūrų konflikto nėra, kaip paprastai vaizduojama mokslinėje fantastikoje, ir tai labai įdomu. Polo atvykimas į dykumą pas fremenus – tai žmogaus įsiliejimas į visiškai kitą kultūrą, o kur dar abiejų pusių paslaptys! Danielius gan gyvai kalbėjo apie tai ir, nors įsipylė taurę viskio, iš jos tik lengvai siurbčiojo. Žinoma, visą laiką rūkė. Jis paklausė manęs, ką skaitau, apie knygų klubą ir ką norėčiau pasiskolinti. Visą tą laiką aš susiturėjau nepasakiusi jam: „Ar žinai, kad tavo seserys raganos?“ Ir jis manęs nepaklausė: „Tai kodėl taip susinervinai dėl tų auskarų?“ Viso to nesakėme taip garsiai, kad beveik girdėjosi.

Tada užvedžiau kalbą apie Semą, labiausiai žmogišką iš jų visų. Manyčiau, jos negali daryti kvailysčių su Semu. Galbūt dėl jo religijos? Semas yra stabilumo garantas Danieliui, sveiko proto garantija. Kuo ilgiau su juo kalbėjau, tuo daugiau svarsčiau, kaip stipriai jos jį užvaldžiusios, apie ką jis negali galvoti, kas jį verčia griebtis butelio. Jos pajungusios brolį sau. Turi prijaukintą žmogų, valdantį jų turtą. Tada ir supratau, kad jos tiesiog nori turėti mielą dukterėčią. Jeigu jos nėra piktos raganos, siekiančios užvaldyti pasaulį, – jos nėra beprotės, ne tokios, kaip Liza – jei jos maždaug tokios, kokios ir atrodo, tai yra, trys moterys, tinkamai nesuaugusios, gyvenančios kartu ir naudojančios truputėlį magijos tam, kad jų gyvenimas būtų patogesnis, tai atrodo logiška.

– Ar pasimatysime su Semu? – pasiteiravau.

– Nebus laiko, jeigu pranešei savo tetai Tegei, kad atvažiuosi pas ją ketvirtadienį, – tarė jis.

– Galėtume padaryti taip pat, kaip praeitą kartą, – pasakiau. – Galim nuvažiuoti rytoj.

– Jos nenorės, kad išvažiuočiau antrą Kalėdų dieną, – atsakė jis ir aš supratau. Ir antrą Kalėdų dieną jos turi savų ritualų, kaip ir per Kalėdas. Jos yra jo seserys ir darbdavės, be to, valdo jį kerų pagalba – kaipgi galėčiau su jomis varžytis.

Dabar jau galiu tiesiai žiūrėti į Danielių. Man jo gaila. Jis toks mielas, koks tik geba būti, kiek tik jam leidžiama, ir jis nemato sienų, kurias jos pastatė aplink. Tiesą sakant, nesistebiu, kad jis vedė mano mamą. Tik kažkas kitas, turintis magiškų galių, galėjo padėti jam pasprukti nuo jų. Magija ir seksas, ir galbūt nėštumas, nes tai tik dar labiau sustiprino sąsajas, fu! Nenuostabu, kad nuotraukose jos atrodė tokios surūgusios. Vis dėlto netrukus jos jį susigrąžino.

Po to, kadangi švietė saulė ir spaudė šioks toks šaltukas, visi išėjome pasivaikščioti po dvaro žemes. Jos labai feodalinės. Niekad anksčiau nebuvau mačiusi tokių dalykų. Klasės, taip, visur jaučiamas susiskirstymas klasėmis, tik žmonės jau nenusiima kepurių. Valgėme priešpiečius nedidelėje senoje smuklėje, suręstoje kalvos šlaite, pavadintoje „Kalvio rankomis“. Maistas buvo puikus. Valgiau kepsnį su inkstų pyragu, kuriuos atnešė tame pačiame dubenyje su gruzdintomis bulvytėmis bei menkomis žiemos salotomis. Ir vis tiek tai buvo pats skaniausias maistas, kokio jau seniai nebuvau ragavusi. Ten buvo daug jų pažįstamų, kurie prieidavo pasisveikinti. Po to, kai grįžome namo, daugelis jų užsuko pas mus išgerti arbatos su vaisių ir uogų pyragėliais. Jos leido man išdalinti apvalius pyragėlius. Stengiausi kaip galėjau vaidinti mielą dukterėčią, pasakojau, kaip man patinka mokykla ir kad pagal pasiekimus esu trečia. Kelios moterys taip pat lankė Arlingherstą, bet tik viena iš jų paklausė apie taurę. Supratau, kad gerai, jog susipažinau su visais tais žmonėmis, nes tai buvo tetų draugai. Jeigu jų draugai jau pamatė mane, Danieliaus dukterį, dabar jau negalėsiu imti

ir pradingti nepridarydama joms gėdos ir nemalonumų.

Kai visi išsiskirstė, pasisiūliau suplauti indus, bet jos nesutiko. Jos tikrai ryžtingai nusiteikusios neįsileisti manęs į virtuvę. Danielius pasitraukė į savo darbo kambarį, o aš čionai – tariamai į lovą.

Rytoj važiuoju traukiniu į Kardifą. Tikiuosi, mane pasitiks tetulė Tegė. Ji neatsakė į mano laišką.

Jei ne, pati autobusu nuvažiuosiu į slėnį. Turiu raktą nuo senelio namų. Privalau pasikalbėti su Glorfindeliu, nors iš elfų gauti tiesų atsakymą nėra taip jau paprasta. Bet vis tiek privalau pamėginti.

1Greitakalbė. A nice niece from Nice ate a nice Nice biscuit and an iced bun. (angl.)

Ketvirtadienis, 1979 metų gruodžio 27 d.

Aš jau traukinyje, sėdžiu nedidelio vagono kamputyje, kol kas viena. Kraštovaizdis šarmotas, lyg apibarstytas cukraus pudra. Traukiniui lekiant tolyn, retkarčiais iš po debesų žvilgteli saulė. Posūkyje tolumoje pamatau pamažu artėjančius Velso kalnus. Man patinka traukinys. Sėdėdama čia prisimenu paskutinį kartą, kai juo važiavau, taip pat ir kai važiavau į Londoną. Jautiesi tarsi pakibęs ore, atsidūręs tarpinėje erdvėje, greitai judantis kažko link ir tuo pačiu tolstantis nuo kažko kito. Tame taip pat slypi magija, ne tokia, kad galėtum kerėti, bet ji tiesiog čia tvyro, viską nuspalvindama džiugiomis spalvomis ir keldama ūpą.

Aš neleidau joms padaryti skylių, iš kurių kabotų papuošalai, ir atimti iš manęs magijos galios.

Aš laisva, bent jau dabar, traukiniui lekiant pro Čerč Stretoną ir Kreiveno Armsą, palikus už savęs Šrousberį, ir dar ilgai dundėsime, kol pasieksime Kardifą. Apie tai truputį rašoma „Keturiuose kvartetuose“, reikės paieškoti, kai turėsiu knygą.

Jei ir yra kokia nors lengvesnė magijos forma, leidžianti priversti žmones daryti tai, ką tu nori, su daiktais, kurie patys nori tai daryti, aš tokios nežinau. Jos perka jam drabužius. Perka batus. Taures ir viskį. Joms priklauso namas ir visi baldai. Jis nori gerti viskį, to paties nori ir kėdė, ir jo stiklinė.

Todėl visiškai nesunku padaryti taip, kad jis prisigertų tiek, jog neįstengtų atsikelti ir nuvežti manęs į stotį. Keista, kad pati anksčiau apie tai nepagalvojau. Bet nežinau, ar būčiau galėjusi jį sustabdyti be magijos. Net jei jos ir paveikė jį burtais, aš vis tiek nebūčiau kerėjusi, nes žinau, jog tai blogai. Jeigu jis jas myli, jeigu jaučiasi dėkingas, jos padarys bet ką, kad tik taip ir liktų. Tikriausiai per tiek metų jos padarė daugybę mažyčių, nepastebimų dalykėlių, neturėjusių jam pakenkti, bet neleidžiančių pabėgti, įpainiojusių jį į magijos voratinklio gijas, kad jis pasiliktų su jomis. Danielius daro tai, ką nori jos, jis visiškai neturi savo valios. Tik labai stiprūs kerai galėtų jį išlaisvinti.

Vargšas Danielius. Vienintelė vieta, kur jis yra laisvas, tai pas Semą ir tarp savo knygų. Knygas sunku panaudoti magijai. Pirmiausia – kuo platesnio vartojimo daiktas ir kuo jis naujesnis, tuo sunkiau vieną jų individualiai paveikti magija. Masiniai produktai taip pat gali būti magiški, bet jų kerai išsisklaidę ir sunkiai suvaldomi. O su knygom dar sudėtingiau, knygos nėra svarbios, kaip daiktai, o magija dažniausiai paveikia daiktus. (Neturėjau kerėti dėl karaso, pati nesupratau nė pusės to, ką dariau, – kuo daugiau apie tai galvoju, tuo daugiau suvokiu. Nors iš tiesų negaliu dėl to gailėtis, nes turėti su kuo pasikalbėti yra daug vertingiau už rubinus, už viską brangiau. Vis dėlto, jei būčiau buvusi protingesnė, nebūčiau to dariusi. Arba jei nebūčiau buvusi tokioje beviltiškoje padėtyje.) Į stotį mane vežė Antėja. Žinau, kad Antėja, nes ji pati pasakė, nors, žinoma, galėjo ir pameluoti.

Tai visai nesunku dvyniams ar trynukams. Gerai tai žinau. (Įdomu, ar Danielius jas visada atskiria.

Reikės paklausti.) Manyčiau, kitos dvi pasiliko namie, kad prižiūrėtų jį.

– Danielių šįryt šiek tiek kamuoja pagirios, – pasakė viena jų šypsodamasi, ant pusryčių stalo dėdama bjaurius atšalusius skrebučius. – Todėl tave į stotį nuveš Antėja.

– Aš nesidursiu ausų, – pasakiau vėl užsidengusi ausis rankomis.

– Ne, mieloji. Galbūt kai būsi vyresnė, pakeisi savo nuomonę.

Automobilyje Antėja neužsiminė apie ausų dūrimą. Aš linksmai kalbėjau apie mokyklą, Arlingherstą, vyresniąsias mokines ir bendrabučius, visomis išgalėmis stengdamasi parodyti, jog savaime pavirtau miela dukterėčia ir tam nereikia jokio magiško įsikišimo. Buvo sunku, nes anksčiau taip nesielgiau, gal būtų buvę geriau pradėti tokia virsti po truputį, kad labiau jas įtikinčiau, užuot akimirksniu pavirtusi tokia kaip entuziastingoji Loreina Pargeter. Tetos Antėjos automobilis sidabrinės spalvos, vidutinio dydžio, nežinau jo markės, nors jei tikrai būčiau miela dukterėčia,

paklausčiau, kad galėčiau grįžusi į mokyklą palyginti su kitais. Jo vidus apmuštas oda ir jis daug naujesnis už Danieliaus. Keleivio sėdynės atvarte nuo saulės yra veidrodėlis. Šiuo automobiliu jau važiavau ir anksčiau, kai visos keliavome apsipirkti, bet visada sėdėdavau gale. Žinau, kad jos vairuoja ir sėdi priekinėje keleivio sėdynėje paeiliui. Tetos tikrai labai keistos. Jos galėtų daryti daugybę dalykų. Galėtų rūpintis, kaip išgydyti olandiška liga susirgusias guobas. Galėtų pamatyti pasaulio.

Atvažiavus į Šrousberį, užuot pasukusi į stotį, ji sustojo priešais juvelyrinę parduotuvę su iškaba ant lango: „Ausų pradūrimas“.

– Dar yra laiko iki traukinio, – pareiškė ji. – Atsivežiau kilputes.

– Aš spiegsiu, – perspėjau. – Neisiu ten, nebent būsiu jėga nutempta.

– Norėčiau, kad nesielgtum taip kvailai, – pasakė Antėja tuo suaugusiųjų „apgailestaujančiu, bet nepiktu“ tonu.

Nežinojau, ką sakyti. Nenutuokiau, kiek ji žino apie tai, kodėl aš taip priešinuosi. Man atrodo, jog geriausia būtų kuo mažiau išsiduoti. Jei prabilčiau apie magiją, ji ne tik sužinotų, bet dar ir galėtų pasakyti Danieliui, jog esu pamišusi.

– Aš jokiu būdu neleisiu pradurti savo ausų, – pareiškiau kaip įmanydama tvirčiau. Suspaudžiau glėbyje savo krepšį; tai man suteikia jėgų. – Nenoriu negražiai elgtis, nenoriu kelti nemalonių scenų nei gatvėje, nei parduotuvėje, bet taip ir darysiu, jei tik reikės, teta Antėja.

Kalbėdama uždėjau ranką ant svirties, atidarančios automobilio dureles, pasirengusi iššokti lauk.

Bagažinėje turėjau kitą krepšį su knygomis ir drabužiais, bet viskas, ko iš tikrųjų reikėjo, buvo krepšyje ant mano kelių. Būtų gaila prarasti kai kurias knygas, bet jeigu reikia, visada galima nusipirkti naujų. Hainlainas sako, jog reikia būti visada pasirengusiam palikti savo daiktus, aš ir esu tam pasiruošusi. Žinau, kad negaliu greitai bėgti, bet jeigu iššokčiau iš automobilio ir pradėčiau šlubčioti šaligatviu, ji turėtų mane vytis. O jeigu mus pamatytų kokie nors pažįstami, jai būtų gėda.

Nors buvo gan anksti, jau dabar lauke vaikštinėjo žmonių. Jei reikėtų muštis, šiuo metu ji buvo tik viena. O aš, nors ir skaudama koja, bet turėjau lazdelę.

Kurį laiką taip ir sėdėjome, tada ji padarė grimasą, pasuko raktelį ir pradėjo važiuoti. Stotyje nupirko bilietą į abi puses, pabučiavo mane į skruostą ir palinkėjo gerai praleisti laiką. Kartu su manimi į peroną nėjo. Ji atrodė – nežinau. Man regis, ji nepratusi, kad jai būtų prieštaraujama.

Magija nėra iš prigimties bloga. Tačiau žmonėms ji vis dėlto labai kenkia.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 28 d.

Kai traukinys atvyko į Kardifą, lauke lijo ir visas tolimas kalvas nudailinusios šalnos linksmumas ištirpo miesto darganoje. Tetulė Tegė nepasitiko manęs stotyje. Pamaniau, kad ji pyksta, jog neatvažiavau per Kalėdas, ir visai nenori manęs matyti. Išėjusi iš traukinių stoties, perėjau autobusų stotį iki stotelės, iš kurios važiuoja autobusas į slėnį. Tik tada prisiminiau, jog piniginėje teturiu dvidešimt keturis pensus, dvi monetas po dešimt ir dvi po du pensus – didelius kaip vežimo ratai, bet visiškai beverčius. Nesugalvojau, iš kur gauti daugiau pinigų. Turiu kelis svarus pašte, bet neturėjau su savimi knygelės. Yra keletas žmonių, iš kurių galėčiau pasiskolinti pinigų, bet šiuo metu jų nė vieno nebuvo lietaus merkiamoje Kardifo stotyje. Vėl pradėjo skaudėti tą kvailą koją. Laimei, dar nespėjus apsispręsti keliauti autostopu, kaip dariau tąkart, kai pabėgau iš namų, pastebėjau į automobilių stovėjimo aikštelę įsukančią nedidelę oranžinės spalvos tetulės Tegės mašinytę. Lėtai nušlubčiojau artyn, kol ji dar neįmetė pinigų į automatą. Ji labai apsidžiaugė mane pamačiusi ir visai nepriekaištavo. Manė, jog atvažiuosiu kitu, vėlesniu traukiniu. Tikriausiai suspėjau į ankstesnį, nes Antėja buvo pasilikusi laiko, kad man pradurtų ausis.

Tai antras kartas, kai bėgu ir išlipusi iš traukinio, niekieno nepasitikta, suvokiu, jog negaliu pati viena susidoroti su sunkumais. Privalau liautis šitaip elgtis. Turiu viską geriau susiplanuoti ir man reikia daugiau pinigų. Krepšyje reikia laikyti pinigų nenumatytiems atvejams. Kai tik jų gausiu, iš karto atsidėsiu penkis svarus. Gal dar ir šoninėje piniginės kišenėlėje turėčiau laikyti svarą, jei panaudočiau kitus arba reikėtų tik truputėlio. Taip pat galbūt man reikėtų pradėti taupyti pinigų pabėgimui, jeigu prireiktų. Būtų malonu taip susitvarkyti gyvenimą, kad man jų netrūktų, bet tenka pripažinti, kad taip dar nėra.

Tetulė Tegė gyvena mažame šiuolaikiškame butelyje nedideliame naujame gyvenamaisiais namais apstatytame rajone. Manyčiau, jis buvo pastatytas maždaug prieš dešimt metų. Tai nedidelė išlenkta parduotuvėlių eilė su nuostabia duonos bei bandelių krautuvėle ir gyvenamaisiais namais po šešis butus. Visi jie triaukščiai ir atskirti vieni nuo kitų pievelėmis. Jos butas vidurinysis. Tai nėra... noriu pasakyti, kad negalėčiau tokiame gyventi. Jis labai naujas, švarus ir madingas, tačiau be savitumo, visi kambariai stačiakampio formos, žemomis lubomis. Manau, tetulė Tegė išsirinko tai, ką tuo metu išgalėjo įsigyti, be to, tai saugi vieta vienišai moteriai. O galbūt ji norėjo, kad jos buveinė būtų visai kitokia nei namuose, su šiuolaikiškais baldais ir be magijos. Ji visada protingai, logiškai siejo magiją, elfus ir visa kita su mano mama, ketveriais metais vyresne už ją. Todėl tetulė Tegė nenori turėti su jais nieko bendra, kaip ir su pačia Liza. Ji gyvena viena su savo gražia ir neįtikėtinai išlepinta kate Persimone. Persimonė išeina pro langą, nušoka ant stoginės virš įėjimo į pastatą durų, o nuo ten nušoka ant žemės. Ji negali sugrįžti tokiu pat keliu, todėl užlipa laiptais ir ima kniaukti prie durų.

Butas man ir patinka, ir nepatinka. Žaviuosi jo švara, tvarka, minkštomis rudomis „Habitat“ sofomis ir mėlynai nudažytais stalais. Suprantu, kad šildymo grotelės yra labai efektyvios. Kai tik ji nusipirko šį butą, prieš pat močiutės mirtį, mums abiems didžiulį įspūdį padarė jo šiuolaikiškumas.

Bet iš tikrųjų man labiau patinka seni daiktai, šiokia tokia netvarka ir židiniai. Nujaučiu, kad tą patį galvoja ir tetulė Tegė, bet ji nieku gyvu to garsiai nepasakys. „Mano“ kambarys čia mažas, su lova ir knygų lentynomis, kuriose išrikiuotos tetulės Tegės knygos apie dailę. Ant sienos kabo pora nuostabių Hokusai paveikslų – jie aiškiai yra dalis istorijos.

Viename jų du japonai išsigandę kovoja su milžinišku aštuonkoju; kitame tie patys du vyrai juokdamiesi peiliais skinasi sau kelią pro milžinišką voratinklį. Nežinau jų vardų ir istorijų, bet

jaučiu stip-rias, įvairialypes asmenybes, ir man patinka gulėti žiūrint į juos ir įsivaizduoti kitus jų nuotykius. Mes su Mora pasakodavome viena kitai istorijas apie juos. Tetulė Tegė nusipirko paveikslus Bate kartu su rudos ir kreminės spalvų marokietiška antklode, kabančia ant sienos poilsio kambaryje.

Dabar guliu čia ir rašau, o už durų vis miaukia Persimonė, prašydamasi į mano kambarį. Jei neatidarau, ji miaukia ir miaukia. O jei atsistoju ir nukėblinusi (kiekvienas žingsnis kančia) prie durų atidarau, ji įeina, paniekinamai nužvelgia mane, tada apsigręžia ir vėl išeina. Ji yra raina katytė su balta pasmakre ir pilvu. Dar mato elfus – žinoma, ne čia, o Aberdere, kur jų gausu. Mačiau, kai ji juos pastebėjo ir apdovanojo tokiu pačiu paniekos kupinu žvilgsniu kaip mane, tuo pat metu budriai mus stebėdama, kad ko nors neprisigalvotume. Tetulė Tegė aliejiniais dažais nutapė ją, gulinčią priešais marokietišką antklodę, – spalvos nuostabiai dera tarpusavyje – ir ji atrodo pati mieliausia, švelniausia ir gražiausia pasaulyje katytė. Tikrovėje jai patinka būti glostomai maždaug trisdešimt sekundžių, po to atsigręžusi į tave ji apdrasko ranką. Nuo Persimonės turiu daugiau randų ir įdrėskimų nei nuo visų kitų kačių kartu sudėjus. Tetulės Tegės riešai taip pat dažnai būna apdraskyti. Nepaisant to, ji dievina ją ir kalbasi kaip su mažu vaiku. Ir dabar girdžiu, kaip ji švelniai ulba: – Kas pati geriausia? Kas geriausia katytė visame pasaulyje?

Ji tikrai galėtų siekti gražiausios titulo dėl savo kailio rašto ir aristokratiškų manierų, bet manau, geriausia katė turėtų elgtis gražiau.

Rytoj važiuosime aplankyti senelio. Dabar viskas kitaip nei per praėjusias mano atostogas, tetulei Tegei taip pat nereikia į mokyklą. Bus nelengva ištrūkti, kad galėčiau pasimatyti su elfais, tačiau per Naujuosius metus ji kelioms dienoms išvažiuos, tada gal ir pavyks. Tetulė Tegė dar nesena, jai tik trisdešimt šešeri. Ji turi vaikiną, slaptą mylimąjį. Tai labai tragiška istorija, truputėlį panaši į „Džeinę Eir“. Jis vedęs beprotę ir negali su ja išsiskirti, nes yra politikas, be to, jaučiasi jai įsipareigojęs, nes vedė, kai buvo jauna, graži ir spinduliuojanti. Po teisybei, tai jis buvo tetulės Tegės vaikystės meilė ir pabučiavo ją grįžtant iš jos dvidešimt pirmojo gimtadienio vakarėlio. Tada išvažiavo į universitetą, kur susipažino su beprote būsima žmona, nors tada ji dar nebuvo pamišusi.

Vėliau jis suprato, jog iš tiesų visą laiką mylėjo tik tetulę Tegę, tada jau buvo aišku, jog jo žmona išprotėjusi. Negaliu garantuoti, kad ši versija yra labai tiksli. Pavyzdžiui, jo žmonos tėvas buvo iš tų, kurie galėjo padėti jam atsisėsti į parlamentaro kėdę. Kažin, ar čia nesuveikė jo savanaudiškumas? Ir ar tikrai jis susigadintų karjerą, jeigu išsiskirtų ir dar kartą vestų? Juk susigadintų ją dar labiau, jei paaiškėtų, jog slapta susitikinėja su tetule Tege. Kad ir kaip ten būtų, ji sakosi esanti laiminga ir taip, jai patinka gyventi su Persimone ir retkarčiais kelioms dienoms susitikti su juo.

Turiu padėti ruošti vakarienę. Negalite įsivaizduoti, kaip malonu valyti grybus ir tarkuoti sūrį, kai taip ilgai negalėjau to daryti! Maistas, kurį pats paruošei ar bent jau padėjai paruošti, visada daug gardesnis. Tetulė Tegė gamina patį skaniausią pasaulyje žiedinių kopūstų su sūriu patiekalą.

Be to, labai smagu šiek tiek atsipalaiduoti ir leistis, kad manimi būtų pasirūpinta.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 29 d.

Liko vos kelios šių metų dienos. Gerai. Metai buvo bjaurūs. Galbūt 1980-ieji bus geresni. Nauji metai. Naujas dešimtmetis. Dešimtmetis, per kurį aš suaugsiu ir ko nors pasieksiu arba bent jau mėginsiu pasiekti. Įdomu, kas gero įvyks devintajame dešimtmetyje? Vis dar prisimenu 1970 metus.

Prisimenu, kaip išėjau į sodą galvodama apie šiuos metus. Man jie asocijavosi su plevėsuojančiomis geltonomis vėliavomis. Pasakiau tai Morai ir ji man pritarė, tada abi lakstėme po kiemą išskėstomis rankomis įsivaizduodamos, jog skrendame. 1980 metai atrodo apvalesni ir kažkodėl kaštoninės spalvos. Keista, bet žodžių skambesys taip pat turi spalvas. Niekas, išskyrus Morą, to nesuprato.

Seneliui patiko dramblys, o tetulė Tegė apsidžiaugė gavusi dovanų chalatą. Ji laukė, kol galės atplėšti dovaną „Fedw Hir“, čia mes aplink senelio lovą atšventėme mažytes Kalėdas. Jie padovanojo man didelį raudoną megztinį aukšta atverčiama apykakle, muilą ant virvutės ir dovanų čekį knygoms. Nepasakojau jiems apie ausų pradūrimą. Nebūtina be reikalo jų liūdinti. Jau buvo teisiškai nustatyta, jog jie neturi į mane jokių teisių, – faktas, kad jie mane užaugino, nieko nereiškia.

Bet kokia motina, kad ir kokia bloga, ir bet koks tėvas, nesvarbu, kad visiškai svetimas, – pagal teisinę sistemą tai tikroji šeima, o tetos ir seneliai yra visiškas nulis.

Senelis nekenčia slaugos namų, iš karto tai matyti, ir nori namo, bet neįsivaizduoju, kaip tai padaryti, ypač kai jis negali vaikščioti be kitų pagalbos. Tetulė Tegė kalbėjo apie žmones, kurie galėtų atėję padėti jam atsistoti ir vėl paguldyti į lovą. Nežinau, kiek tai kainuotų. Nenumanau, kaip reikėtų visa tai suorganizuoti. Bet čia tikrai klaiku. Jam, regis, paskirta kineziterapija, bet kažin, ar ji veiksminga. Daugelis kitų ligonių čia aiškiai tik laukia mirties. Jie atrodo visai netekę vilties. Iš pradžių ir senelis taip atrodė. Kai įėjome, jis gulėjo susmukęs lovoje, tikriausiai snaudė, ir atrodė toks graudžiai mažas, vos gyvas, visai ne kaip mano senelis.

Priminiau jam, kaip jis mokė mus žaisti tenisą, kaip važiavome į Brekon Bikonsą, kur žaidėme ant nelygios žemės, o po to ant lygaus paviršiaus žaisti pasidarė labai lengva. Prisimenu aukštai virš mūsų čiulbėjusius dirvinius vieversius, didžialapius šakius ir juokingas kuokštais augančias nendres, kurias vadinome bambukų ūgliais. (Ten tikrai buvo ne bambukai, visai į juos nepanašūs, bet mes turėjome žaislinę pandą ir apsimesdavome, jog ji ėda bambukus.) Senelis labai didžiavosi, kad mes greitai bėgiojame ir puikiai gaudome kamuolį. Aišku, jis visada norėjo anūko. Mes nenorėjome būti berniukais, bet berniukai gyvena daug linksmiau. Mums patiko mokytis žaisti tenisą.

Maniau, kad viskas veltui, visos tos treniruotės, nes Mora dabar mirusi, aš negaliu bėgioti, o senelis negali vaikščioti, jau nebe. Vis dėlto ne veltui, nes mes tai prisimename. Verta viską daryti ir treniruotis ne vardan kažkokios ateities. Aš niekada nelaimėsiu Vimbldono taurės ir nebėgsiu Olimpinėse žaidynėse („Vimbldone niekada nežaidė dvynės...“ – sakydavo jis.), bet ir taip nebūčiau to pasiekusi. Aš net ir šiaip, vardan malonumo, nežaisiu su draugais teniso, bet tai nereiškia, jog nevertėjo jo žaisti anksčiau. Gaila, kad dar daugiau visko nedariau, kai galėjau. Gaila, kad nebėgau visur, kai turėjau tokią galimybę, nebėgau į biblioteką, nebėgiojau slėniais, karomis, nebėgau laiptais aukštyn. Na, dažniausiai mes bėgiodavome laiptais. Galvojau apie tai sunkiai vilkdamasi laiptais aukštyn į tetulės Tegės butą. Žmonės, galintys bėgioti laiptais, taip ir turėtų daryti. Ir turėtų užbėgti jais pirmi, kad galėčiau užlipti paskui juos ir nesijausti kalta, jog užlaikau.

Mes užsukome aplankyti tetulės Olvenos, tada dėdės Gaso ir tetulės Flosės. Tetulė Flosė taip pat padovanojo man knygų čekį, o dėdė Gasas davė svaro banknotą. Neatleidau jam už tai, ką pasakė, bet pinigus paėmiau ir padėkojau. Įsikišau banknotą į galinę piniginės kišenėlę, tai bus pradžia santaupų, skirtų įvairiems netikėtumams. Tetulės Flosės namuose yra labai patogi kėdė su aukštu atlošu galvai.

Visos kitos kėdės man nelabai tinka. Nesuprantu, kodėl jas gamina tokias žemas. Bibliotekose kėdės būna labai gero aukščio.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 30 d.

Ačiū Dievui, koją skauda mažiau. Tiesą sakant, jaučiausi taip gerai, kad kai ėjau per autobusų stotį, kažkokia į svetimus reikalus nosį mėgstanti kištis žmogysta paklausė, kam man tokiame amžiuje lazdelė.

– Automobilio avarija, – atsakiau. Paprastai tai išgirdę žmonės užsičiaupia, bet tik ne ji.

– Turėtum vaikščioti be jos. Akivaizdu, jog tau jos nereikia.

Tiesiog nuėjau nekreipdama į ją dėmesio, tačiau viduje visa drebėjau. Kai vaikštau lygia žeme, gali atrodyti, jog man jos nereikia, bet kai stoviu ramiai, turiu į ją atsiremti, be to, man ji reikalinga lipant laiptais ar einant nelygiu paviršiumi. Aš niekada nežinau, ar po akimirkos jausiuosi taip, kaip dabar, ar taip, kaip vakar, kai visiškai negalėjau perkelti kūno svorio ant tos kojos.

– Matai, dabar eini tikrai greitai, tau jos visai nereikia, – šūktelėjo ji man pavymui.

Sustojusi atsigręžiau. Jutau, kaip dega skruostai. Autobusų stotis buvo pilna žmonių.

– Niekas šiaip sau neapsimetinėja luošiu! Niekas nesinaudotų lazdele, jeigu jos nereikėtų!

Turėtumėt gėdytis, kad pagalvojote, jog taip daryčiau. Jei galėčiau eiti be jos, tuoj pat sulaužyčiau ją perpus jums į nugarą ir pabėgčiau dainuodama. Neturite teisės taip su manimi ar su kuo nors kitu kalbėti. Kada spėjote tapti pasaulio karaliene? Kodėl įsivaizduojate, kad vaikščiočiau su lazdele, kurios man nereikia, – kad mane užjaustumėte? Man jūsų užuojautos nereikia. Man tik rūpi mano pačios reikalai ir jūs neturėtumėt kištis į svetimus!

Nieko gero nepasiekiau, tik sukėliau viešą sceną. Ji nuėjo šalin paraudusi, bet nemanau, kad suprato, ką pasakiau. Tikriausiai grįžusi namo pasakos, kad sutiko mergaitę, apsimetinėjančią luoše.

Nekenčiu tokių žmonių. Bet negaliu pakęsti ir tokių, kurie lieja tau netikrą užuojautą, klausinėja, kas tiksliai nutiko, ir tapšnoja per galvą. Aš esu žmogus. Noriu kalbėtis apie kitus dalykus, ne apie savo koją. Štai ką pasakysiu apie Osvestrį: anglų santūrumas man patinka daug labiau, nes ten man netenka tiek daug kalbėti apie savo koją. Žmonės, apie tai manęs ten paklausę, tai yra, norėję sužinoti, kam man ta lazdelė ir kas man nutiko, yra mano pažįstami, mokytojai, mergaitės mokykloje, tetų draugės, su kuriomis susitikome antrą Kalėdų dieną, ne kokie nors svetimi.

Praėjo visa amžinybė, kol apsiraminau. Vis dar buvau paraudonavusi ir įsiutusi, kai autobusas pasuko už labai siauro kampo prie tilto Pontepride. Jeigu jis neišsisuks, pamaniau, jei visi dabar mirsime, ta klaiki moteriškė bus paskutinis žmogus žemėje, su kuriuo kalbėjausi.

Per priešpiečius susitikau su Moira, tai ir buvo mano tariama priežastis atvažiuoti į Aberderą.

Moira sako, kad mano tarsena pasidarė šiek tiek snobiška, ir tai siaubinga. Ji nepasakė, kad panašesnė į anglų, nes ji mano draugė ir labai maloni mergaitė, bet ir nebuvo būtina to sakyti.

Tikriausiai toji mokykla visai persidavė man. Nenoriu kalbėti kaip kitos mergaitės Arlingherste!

Nežinau, ką daryti. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo keisčiau skamba mano balsas, nors anksčiau to nepastebėjau. Būna retorikos pamokos. Galbūt yra ir atvirkštinių pamokų? Aišku, aš nenoriu kalbėti kaip Eliza, bet tikrai netrokštu prasižiojusi prabilti kaip aukštesniosios klasės mulkė.

Moira taip pat neblogai pabaigė semestrą. Buvo stebėtinai sunku rasti temų pokalbiui.

Neprisimenu, apie ką anksčiau kalbėdavomės; tikriausiai apie nieką, tik paskalos, mokykla, dalykai, kuriuos darydavome kartu. Be jų daugiau nėra apie ką kalbėti. Lėja susipyko su Endriu, o Nasrina dabar su juo susitikinėja, jos tėvai, matyt, išsiskirs. Sausio antrą dieną, vakare, Lėja rengia vakarėlį, taigi pamatysiu jas visas.

Po priešpiečių išėjau iš Moiros namų ir pasukau Krogino pelkės link. Heol y Gwern yra vienintelis normalus kelias skersai jos, bet aš iš karto nusukau į šalį. Kroginas (iš tiesų rašoma

„Krogynas“) yra didžiulis: tai aukštumos pelkė, užimanti visą kalvos kraštą. Per ją bėga ir kiti takai, ne tokie seni kaip Alksnių kelias, bet vis tiek jau seniai išminti. Dabar netinkamas metas jais vaikščioti, žiema buvo labai drėgna, bet jei gerai žinai kelią, tai nepavojinga. O jei ir nežinai, tereikia eiti palei alksnius. Kartą mes su Mora pasiklydome Krogino pelkėje, kai dar buvome mažos, ir išėjome iš jos tik todėl, kad atpažinome alksnius. Šiaip ar taip, tai nėra liūnas, čia tiesiog purvina ir šlapia. Žmonės jos bijo labiau, nei derėtų. Kartą atėjau čia sutemus, netrukus po Moros mirties, tyčia norėdama pasiklysti, bet elfai man padėjo. Sakoma, kad švieselės virš pelkės, žaltvykslės, suklaidina žmones ir atvilioja į klampiausias liūno vietas, bet tąkart jie nuvedė mane tiesiai iki kelio prie pat Moiros namų. Užėjau pas ją visa permirkusi, ir Moiros mama liepė man palįsti po dušu, persirengti Moiros drabužiais ir grįžti namo. Bijojau, kad gausiu pylos, bet tuo metu Liza pykosi su seneliu ir jie nieko nepastebėjo.

Girdėjau įdomų pasakojimą, kaip statė tuos namus. Jie statė juos palei Alksnių kelią, nuo jų pradėjo tiesti mažas trumpas gatveles į pelkę su naujais namais, nes norėjo, kad žmonės gyventų geruose žemės sklypuose. Bet bėda ta, kad pelkė nenorėjo namų. Senelis, kuris dar prisimena, kada tai nutiko, pasakojo, kad jie išliejo namo pamatus ir viską taip paliko ketvirtadienį prieš Didįjį penktadienį. Vėl atėję tik antradienį, po antros Velykų dienos, pamatė, kad pamatai nugrimzdę. Bet aš girdėjau šiek tiek kitaip – kad jie pastatė visą namą, o kai susirinko po savaitgalio, iš pelkės kyšojo tik kaminai. Cha! Po to įvykio jie liovėsi čia statę namus ir pastatė naują kvartalą Penivone. Labai tuo džiaugiuosi. Man patinka ši pelkė su žemais, sunykusiais medžiais, aukšta žole, upeliūkščiais, netikėtai pražįstančiomis gėlėmis, nendrinėmis vištelėmis užsistovėjusiame vandenyje ir pempėmis, lėtai mojuojančiomis sparnais, kad nuvytų tave šalin nuo savo lizdų. Šiandien ieškojau elfų, o jie dažnai lankosi Krogine. Tačiau dabar nemačiau nė vieno, net kai išėjau iš pelkės prie upės ir nuėjau į Itilieną, vis tiek nė vieno neradau. Tolimuoju keliu – „tagonėlių“ taku – grįždama į miestą patikrinau Osgiliatą ir kitus elfų griuvėsius karoje. Ten yra sena lydykla ir keletas sugriuvusių namukų ar kažkas panašaus. Sunku įsivaizduoti, jog šiose vietose kažkada gyveno daugybė žmonių ir virte virė gyvenimas. Retkarčiais akies krašteliu pastebėdavau vieną ar kitą elfą, bet nė vienas nesustojo ir nesikalbėjo su manimi. Prisimenu, jog po Helovino negalėjau rasti Glorfindelio. Ir anksčiau būdavo, kad niekur jų neaptikdavome, kai jie nenorėdavo būti surasti. Tai jie visada mus susirasdavo. Mėginau jį šaukti, nors ir žinojau, kad tai beprasmiška. Jie nenaudoja vardų taip, kaip mes. Norėčiau, kad viskas būtų kaip Žemjūrėje, kur tikrasis vardas turi iškviečiančiųjų galių, bet čia taip nėra, vardai nieko nereiškia, tik daiktai. Man regis, žinau, kaip jį išsikviesti burtų pagalba, bet tada imčiausi jų ne apsisaugojimui nuo žalos, taigi iš tikrųjų nesvarsčiau tokios galimybės.

Pabandžiau atsisėsti, nors buvo šalta, ir palaukti, kol apmalš kojos skausmas. Galbūt juos atbaidė maudimas. Nors šiandien nelabai ir skaudėjo. Nemanau, kad tai dėl to. Ilgai sėdėti buvo nepatogu, pūtė vėjas ir šiek tiek lynojo. Eiti per miestą buvo liūdna, visų parduotuvių, kuriose anksčiau, kiek prisimenu, būdavo daug žmonių, langai dabar apkalti lentomis. Užsidaro ir „Rex“ kino teatras, netrukus Aberdere nebus kur žiūrėti filmų. Visur apšiurę skelbimai: „Parduodama“. Gatvėse mėtėsi šiukšlės, net ir Kalėdinė eglė priešais biblioteką atrodė visų apleista. Suspėjau į autobusą, važiuojantį į Kardifą, kaip tik vakarienei su tetule Tege.

Nežinau, ką reikės daryti, jeigu jų nerasiu. Man labai reikia su jais pasikalbėti.

Antradienis, 1980 metų sausio 1 d.

Laimingų Naujųjų metų.

Kaip gera šįryt prabusti senelio namuose, ir dar vienai.

Tetulė Tegė kažkur išvyko su Juo sutikti Naujųjų metų. Taip ji daro beveik kiekvienais metais.

Galėjau važiuoti ir aš, ji kvietė, bet nenorėjau. Tik trukdyčiau jiems. Vakar ryte nuvažiavome į Aberderą aplankyti senelio, paskui ji iš karto išvyko, o mane tuoj pat pasičiupo tetulė Flosė. Norėjau keliauti ieškoti elfų, bet teko vaidinti „Tris prancūziškas vištas“ tetulės Flosės naujametiniame vakarėlyje. Turėjau šiek tiek apsimesti, kad man linksma, dar gerokai iki dvyliktos nakties aš jau svajojau apie lovą, bet yra buvę ir blogesnių dienų. Dar susirinkau keturis su puse svaro ir šešias šokoladines monetas. Vidurnaktį išgėriau pusę taurės šampano. Jis buvo skanesnis už Danieliaus, nors galbūt prie tokių dalykų pripranti.

Atsikėlusi pasigaminsiu pusryčius ir vėl keliausiu ieškoti elfų. Šiandien nauji metai, gal man labiau pasiseks.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 2 d.

Vakar ryte labai norėjau susitikti elfus. Dėl įvairumo ėjau pro Bendruomenės Eiką. Iš tikrųjų tai Hekso bendruomeninės žemės, bet visi vadina Bendruomenės Eiku. Tai bendros žemės, jos niekam nepriklauso, panašiai kaip buvo iki žemės padalijimo aštuonioliktame amžiuje. Sunku įsivaizduoti Aberderą kaip žemės ūkio slėnį, kai čia beveik nieko nėra, tik Šv. Jono mokykla ir jį kertantis pagrindinis kelias nuo Brekono į Kardifą. Daugiau jokių gatvių, tik nesuardyti akmens anglies bei geležies požemiai. Kartą „Eisteddfod“ festivaliui1 turėjau išmokti šiuolaikinį eilėraštį valų kalba, kuriame buvo kalbama apie „Totalitariaeth glo“ – anglies despotą. Eidama paėmiau mažą anglies gabaliuką. Kasant juose dažnai randama fosilijų, senovinių lapų ir gėlių. Anglis natūrali, tai buvo natūralus dumblas, suspaustas uolų ir kalnų, iš kurio susiformavo degančios anglies siūlės. Jei jis būtų suspaustas dar labiau, iš jo atsirastų deimantų. Įdomu, ar deimantai dega ir ar mes juos degintume, jei jų būtų tiek pat, kiek anglies. Elfams tai tik augalai, laiko pakeisti į akmenis. Kartais pagalvoju, ar elfai prisimena Juros periodą, ar jie vaikščiojo tarp dinozaurų ir kaip tuo metu atrodė? Tada jie dar negalėjo būti panašūs į žmones. Ir negalėjo kalbėti valų kalba. Patryniau anglį tarp pirštų, ji šiek tiek patrupėjo. Žinau, kas yra anglis, bet kas yra elfai – tikrai ne.

Bendruomenės Eike yra tokia vieta, kurią vadindavome Miškingu įkloniu. Tai vienas iš seniausių mūsų pavadinimų, senesnis net už tuos, kuriems davėme „Žiedų valdovo“ vardus. Miškingame įklonyje anksčiau buvo karjeras arba paviršinė kasykla, čia žemė iš trijų pusių staigiai leidžiasi žemyn, taip sudarydama nedidelį amfiteatrą. Stačiuose šlaituose auga medžiai ir gervuogių krūmai.

Manau, pirmą kartą ten apsilankėme su seneliu, kai dar buvome mažos ir rinkome gervuoges.

Prisimenu, suvalgiau daugiau, nei įdėjau į pintinę, bet taip būdavo beveik kiekvienais metais.

Jautėmės gana drąsiai, kai pirmą kartą atėjome čionai vienos. Šiandien gervuogės miegojo žiemos miegu, o šermukšniai stypsojo be lapų. Kažkur aukštai danguje blyškiai švietė saulė. Kai įžengiau vidun, drąsi liepsnelė nutūpė netoli manęs ir pakreipė galvą. Liepsneles piešia ant Kalėdinių atvirukų ir kartais ant tortų, nes žiemą jos neišskrenda.

– Labas, – pasisveikinau su ja. – Smagu čia tave sutikti.

Liepsnelė nieko neatsakė. Aš ir nesitikėjau. Bet akimirksniu pajutau, kad čia kažkas buvo.

Pakėliau akis tikėdamasi pamatyti pranykstantį elfą, galbūt Glorfindelį, bet pamačiau Morą, stovinčią prie lapais nukloto kalvos šlaito. Ji atrodė – na, taip, ji buvo panaši į Morą, bet iš karto supratau, kad ji labai skiriasi nuo manęs. Per ankstesnes atostogas to nepastebėjau, bet dabar tai aiškiai mačiau. Aš paaugau, pasikeičiau, o ji ne. Aš turiu krūtis. Mano plaukai atrodo kitaip. Man penkiolika su puse, o jai tik keturiolika, tiek visada ir liks. Žengiau link jos, bet tada prisiminiau, kaip ji į mane įsikirtusi tempėsi prie įėjimo kalvoje, ir sustojau.

– Ach, Mora, – tariau.

Ji tylėjo. Negalėjo kalbėti, kaip ir liepsnelė. Juk ji mirusi, o mirusieji nekalba. Tiesą sakant, aš žinau, kaip prakalbinti mirusiuosius. Turi jiems duoti kraujo. Bet tai jau magija ir, bet kuriuo atveju, būtų siaubinga. Negalėčiau to padaryti.

Kalbėjau su ja, nors ji ir negalėjo man atsakyti. Papasakojau jai apie magiją, Danielių, jo seseris, apie tai, kaip pabėgau nuo Lizos, apie mokyklą, knygų klubą ir visa kita. Keista, bet kuo daugiau kalbėjau, tuo labiau ji tolo, nors ir nejudėjo, ir vis smarkiau skyrėsi nuo manęs. Anksčiau mūsų niekas negalėjo atskirti, nors mes visada buvome skirtingos. Kadangi ji mirusi, aš beveik pamiršau, nors gal nepamiršau, bet negalvodavau apie tai, kuo ji buvo kitokia nei aš, nes daugiau galvodavau apie mus

kartu. Jaučiausi tarsi perplėšta per pusę, bet iš tiesų viskas buvo ne taip – ji tiesiog nutolo nuo manęs.

Ji man niekada nepriklausė, mes visada skyrėmės viena nuo kitos, ji buvo atskira asmenybė, žinojau tai, kai ji buvo gyva, bet visa tai kažkaip išbluko, nes jos ilgai nebebuvo šalia ir ji negalėjo apginti savo teisių.

Jeigu ji būtų gyva, mes būtume skirtingi žmonės. Taip manau. Netikiu, kad būtume tokios kaip Danieliaus seserys ir likusios kartu visą gyvenimą. Tikriausiai visada būtume buvę draugės, bet gyventume atskirai ir turėtume skirtingų draugų. Būtume buvę tetos viena kitos vaikams. Dabar to jau nebus. Aš suaugsiu, o ji ne. Ji liks tokia pat visada, o aš keičiuosi, aš noriu keistis. Noriu gyventi.

Maniau, jog privalau gyventi dėl jos, nes ji pati negali, bet iš tikrųjų negaliu gyventi jos gyvenimo.

Nežinau, ką ir kaip ji darytų, ko norėtų, kaip ilgainiui pasikeistų. Arlingherstas pakeitė mane, knygų klubas taip pat, o ją galėjo pakeisti visai kitaip. Neįmanoma gyventi už kitą ir dėl kito.

Negalėjau jos nepaklausti: – Ar kitais metais galėsi nusileisti po kalva?

Ji gūžtelėjo. Akivaizdu, kad to nežinojo ir ji. Kas vyksta ten, po kalva? Kur eina mirusieji? Ką bendra su tuo turi Dievas? Apie rojų mums pasakojama kaip apie šeimos iškylą.

– Ar elfai tave prižiūri? – paklausiau.

Padvejojusi ji linktelėjo.

– Tai gerai! – Pasijutau šiek tiek geriau. Mirus gyventi slėnyje su elfais ne taip jau blogai, manyčiau. – Kodėl jie nesikalba su manimi?

Ji atrodė nustebusi ir vėl gūžtelėjo pečiais.

– Ar gali jiems papasakoti apie tetas ir ką jos nori man padaryti?

Ji ryžtingai linktelėjo.

– Ar gali paprašyti, kad jie su manimi pasikalbėtų? Aš labai jaudinuosi dėl to, kad ėmiausi burtų ir kaip jie viską paveikė.

– Ką padarei, tą padarei, – už manęs pasigirdo balsas.

Atsigręžusi pamačiau elfą. Tokio dar nebuvau sutikusi, jis buvo riešuto rudumo ir visas gumbuotas kaip gilės kepurėlė. Visa jo oda buvo susiraukšlėjusi, jis nebuvo panašus į žmogų – greičiau jau į seną kelmą. Mane apstulbino tai, jog jis prabilo angliškai ir pasakė tuos keistus žodžius.

Sunkiai suvokiamas dalykas.

– O kaip moralinės nuostatos? – paklausiau. – Viską pakeisti žmonėms nieko apie tai nežinant?

Gal tu ir gali numatyti savo veiksmų pasekmes, bet aš – ne.

– Ką padarei, tą padarei, – pakartojo jis.

Tada jis dingo, bet pasigirdo duslus trenksmas, o ten, kur jis stovėjo, atsirado pasiramsčiavimui skirta lazdelė, tokios pat spalvos kaip jis, drožinėta, su arklio galvos rankena.

Nerangiai pasilenkusi, paėmiau ją. Ji buvo tinkamo man ilgio, o rankena puikiai tiko mano delne.

Atsigręžiau į Morą, bet ir ji buvo dingusi. Pūtė vėjas, šiugždendamas nukritusius lapus, tačiau kitų būtybių nebebuvo justi.

Parsinešiau abi lazdeles į senelio namus, vieną savo ir kitą elfo. Senąją paliksiu čia, nes ji vis tiek buvo senelio, o sau pasiimsiu naują. Gali būti, kad saulei tekant ji išnyks arba pavirs medžio lapu ar dar kuo nors, bet gal ir ne. Ji turi tam tikro svorio, dėl to ir nepanašu, kad pradings. Kitiems pasakysiu, kad tai kalėdinė dovana. Gal taip iš tikrųjų ir yra. Man ji patinka.

Ką padariau, tą padariau.

Ar tai reiškia, jog visai nesvarbu, ar tai buvo burtai, ar ne, – viskas, ką darai, turi galios, turi pasekmių ir gali paveikti kitus žmones? Žinoma, gali būti ir taip, bet vis tiek manau, kad magijos pasekmės kitokios.

Šiandien vakare vakarėlis pas Lėją.

1Eisteddfod – literatūros, muzikos ir teatro festivalis Velse.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 3 d.

Vėl pas tetulę Tegę. Pagirios. Kaip norėčiau, kad vanduo Kardife nebūtų tokio bjauraus skonio.

Su savimi atsivežiau didelį butelį Aberdero vandens iš čiaupo, bet jau visą išgėriau. Šiandien nieko neveikėme, tik grįžome į Kardifą ir sėdinėjome, valgėme šokoladinio torto, glostėme Persimonę (tiek, kiek ji leido) ir skaitėme. Buvo puiku. Tetulė Tegė atrodo tokia pat išsekusi kaip ir aš.

Vakarykštis Lėjos vakarėlis buvo keistas. Gėrėme raudono vyno, vynuogių sulčių ir įvairių konservuotų vaisių punšo, į kurį vėliau dar įpylė degtinės. Skonis buvo bjaurus, manyčiau, dauguma mūsų gėrė jį užsikimšę nosis. Nežinau, kodėl kvaršinau sau dėl to galvą. Aš pasigėriau, buvo visai smagu jaustis atsipalaidavusiai, o ne susikrimtusiai kaip paprastai, bet iš tiesų tai pasidariau visai kvaila. Žmonės geria, nes nori turėti pasiteisinimą, kad kitą dieną nereikėtų atsakyti už savo veiksmus.

Tai siaubinga.

Nenoriu rašyti apie tai, kas ten nutiko. Šiaip ar taip, tai nesvarbu.

Kita vertus, tai išsamūs ir atviri prisiminimai ar tik krūva baimingų sapalionių?

Net ir prasidėjo viskas blogai. Nasrina vilkėjo tokiu pačiu kaip mano raudonu megztiniu, nors jai jis tiko labiau.

– Mes dvynės! – linksmai sučiulbėjo ji ir tik tada suprato, ką pasakiusi. Jos veidas ištįso kokią mylią.

Dar nepraėjo nė metai, tik apie devynis mėnesius, kai aš čia negyvenu. Per tą laiką visi paaugome, bet jie taip pat tarytum išmoko kažkokių naujų taisyklių, apie kurias nieko nebuvau girdėjusi. Galbūt todėl, kad buvau išvažiavusi, o gal todėl, kad pasikišusi po stalu skaičiau knygą, kai tuo tarpu kiti tai aptarinėjo. Lėja buvo pasidažiusi lūpas ir akių vokus, net ir Moira buvo pasidažiusi.

Ji pasisiūlė padažyti ir mane, aš sutikau, bet mūsų odos spalva skirtinga. Paprastai aš atrodau kaip normali baltaodė, tikriausiai tokia kaip Danielius, bet kai atsistoju šalia ko nors iš tikrųjų šviesaus gymio, galima pastebėti, jog mano oda ne rausvo kaip kitų, bet gelsvo atspalvio. Kai tik kuri nors iš mūsų įdegdavo saulėje, senelis sakydavo, jog mes atrodome keistai blyškios ir turėsime tuoktis su tamsiaodžiais, kad bent jau vaikai gimtų normalios spalvos. Ir jis buvo teisus – palyginus su juo ir su visa mūsų gimine, mes tikrai buvome labai šviesios. Tikriausiai jei nežinotumėte, net nepastebėtumėte, kad mano protėviai buvo artimesni Nasrinos gymiui nei Moiros. Todėl mano veidas su Moiros makiažu atrodė klaikiai ir aš viską nusivaliau.

Tada su Lėja visą amžinybę kalbėjomės apie Endriu, po to su Nasrina apie Endriu. Lėja buvo jau beveik jį pamiršusi ir domėjosi kitu, vyresniu vaikinu, vardu Garetas, turinčiu motociklą. Nasrina buvo pačiame kovų su tėvais dėl Endriu įkarštyje ir apie tai turėjau būti nedelsiant informuota. Mano nuomone, Endriu tikrai nevertas tokio visuotinio susidomėjimo. Bet niekas mano nuomonės neklausė, todėl keletą valandų ir aš turėjau dalyvauti tame sambrūzdyje. Kai Endriu pasirodė, nors Lėjos tėvai iškilmingai prisiekė Nasrinos tėvams, kad jo nebus, jis visą vakarą praleido droviai ją apsikabinęs.

Lėjos tėvai iki vienuoliktos vakaro su jos jaunesniąja sesute buvo išvažiavę į teatrą Kardife.

Ten buvo nemažai man nepažįstamų žmonių. Vienas vaikinukas pabandė mane apsikabinti ir aš jam leidau. Kodėl ne, pamaniau, nes jau buvau išgėrusi kelias taures to kvailo violetinio punšo su mažyčiais plūduriuojančiais vynuogių puselių, kriaušių ir persikų gabalėliais. Malonu, kai kas nors šiltas yra šalia. Jis buvo vienas iš Gareto draugų, tai tikriausiai šešiolikos ar septyniolikos metų. Jo vardas buvo Ouvenas ir, kiek spėju, jis gyvenime nėra perskaitęs nė vienos knygos ir domisi tik motociklais, merginomis bei muzika. Jam patinka „Clash“, apie kuriuos nebuvau nieko girdėjusi, ir

Elvis Kostelo. Lėjai tikriausiai taip pat patinka Elvis Kostelo, nes ji labai garsiai leido jo dainas.

Mano žinios apie muziką tikrai pasenusios, nes mokykloje mums neleidžiama nieko klausytis. Man patinka „Roko prieš rasizmą“ idėja, bet pati muzika neypatingai. Jis paklausė, kokia muzika man patinka, ir atsakiau, kad Bobo Dilano. Tai jį visiškai sutrikdė. Supratau, kad jis buvo apie jį girdėjęs, bet dainų nesiklausęs. Na, tiek to. Jį šiek tiek atgrasė mano lazdelė ir kuriam laikui buvo nuo manęs pasitraukęs, kai ją pamatė, – aš atsistojau nueiti į tualetą. Vėliau Moira patikino mane, jog jis neturi merginos ir atrodo visai mielas – toli gražu neprilygo Vimui, pamaniau, be to, Vimas dar turi ir smegenų. Šiaip ar taip, vėliau Ouvenas vėl priėjo prie manęs ir pradėjo glėbesčiuotis. Aš jo nestabdžiau.

Man tai patiko, žinoma, tik fiziškai. Tiesa ta, kad kitos bent jau apsimeta, kad yra įsimylėjusios savo vaikinus, kai su jais susitikinėja. Jie tarytum iš anksto repetuoja suaugusiųjų santykius. Jie laikinai tampa vienas kitam išskirtiniai ir žaidžia romantiką. Aš nežaidžiau ir nenoriu žaisti tokių nesąmonių.

Nuo Ouveno man visiškai neužėmė kvapo, man jis net nelabai patiko. Tačiau jis buvo šiltas, vyriškas, tvirtas ir susidomėjęs manimi. Man taip pat pasidarė smalsu ir ėmiau trokšti daugiau fizinio kontakto.

Todėl kai jis pasisiūlė parodyti man savo motociklą, išėjau kartu su juo laukan. Tai buvo tik mopedas su 50 cm3 varikliu, bet jis labai juo didžiavosi ir pripasakojo apie jį daug visokių dalykų. Abejoju, ar toks mopedas galėtų užkilti į kalną.

Galima pamanyti, jog nakties oras prablaivys mane, bet aš, regis, dar labiau apgirtau. Jis pradėjo mane bučiuoti ir man tai patiko. Atsakiau jam tuo pačiu, bet jis lyg ir sutriko. (Gal aš nemoku bučiuotis? Knygose apie tai nerašoma, bet dariau taip, kaip mačiau filmuose.) Jis buvo mane apsikabinęs, tada jo rankos pradėjo slydinėti aukštyn žemyn. Tada man jau tikrai užgniaužė kvapą ir aš susijaudinau.

Taigi sugrįžome vidun, nuėjome į nedidelį kambarėlį – Lėjos tėvo darbo kambarį. Ten stovėjo sofa, ant kurios susėdę mes pradėjome glėbesčiuotis. Buvo tamsu – koridoriuje degė šviesa, bet kambaryje jos neįjungėme.

Kodėl seksas atrodo toks privatus ir sunkiai aprašomas dalykas? Šioje knygelėje esu užrašiusi dalykų, dėl kurių mane galėtų sudeginti ant laužo, tačiau dėl jų aš visai nesijaudinu.

Taigi mes šiek tiek pasiglamonėjome, tada Ouvenas įkišo ranką man už kelnaičių. Man tai visai patiko, pamaniau, kad nereikia būti tokia savanaudei, turiu atsakyti tuo pačiu, todėl uždėjau ranką jam ant šlaunies, o paskui ant jo varpos. Aš puikiai žinau, kas yra varpa, anksčiau maudydavomės vonioje kartu su pusbroliais, kai dar buvome visai maži ir nebuvo tokių kvailų etiketo taisyklių. Taigi Ouveno penis buvo toks, kokio ir tikėjausi, be to, jis buvo susijaudinęs, bet kai tik aš jį paliečiau, per kelnes, jis patraukė rankas ir praktiškai atšoko nuo manęs.

– Tu šliundra! – sušvokštė jis stodamasis, užsidengęs jį rankomis, lyg bijotų, kad negriebčiau už jo.

Tada jis išbėgo iš kambario. Akimirką sėdėjau viena degančiais skruostais. Nieko nesupratau.

Dar ir dabar nesuprantu. Jis norėjo manęs. Aš taip maniau. Maniau, jog elgiuosi kaip normalus žmogus, bet akivaizdu, kad ne. Net ir dabar nesuprantu, kas nutiko.

Kai sugrįžau, Lėja pasakė, kad turėčiau saugotis Ouveno, nes jis mėgsta paklaidžioti rankomis.

Nejaugi turėjau jį sustabdyti? Ar jis tikėjosi, jog aš pasipriešinsiu, užuot skatinusi? Kokia nesąmonė!

Visa tai yra kvailystė ir nenoriu su ja turėti nieko bendra.

Noriu daugybės nesibaigiančių grotų, užtvarų kaip „Tritone“. Ar bent jau trijų tikrų grotų. Su tuo galėčiau susidoroti. O šitie dalykai man visiškai nesuprantami. Tikiuosi, daugiau jo niekada nesutiksiu.

Penktadienis, 1980 metų sausio 4 d. Šįryt nuvažiavau į Kardifą „Lears“ įsigyti knygų už dovanų čekius. Man patinka „Lears“. Tai didžiulis pastatas – dviejų aukštų, visa siena skirta mokslinei fantastikai, čia taip pat yra ir iš Amerikos atsiųstų knygų. Nusipirkau naują žurnalo „Destinies“ numerį, „Raudonąjį poslinkį“, „Einšteino sankirtą“1, „Keturis kvartetus“, Maiklo Konio „Žavesį“ (jis taip pat parašė „Sveika, vasara, sudie“2) ir stebuklų stebuklą – naują Rodžerio Zelaznio knygą iš „Ambero kronikų“ serijos!

Net garsiai cyptelėjau, kai ją pamačiau. „Vienaragio ženklas“! Viršelis klaikiai geltonas, bet palaiminkit amžiams leidyklą „Sphere“, kad ją išspausdino, ir „Lears“, kad ją įsigijo!

Geriau jau turėsiu „Vienaragio ženklą“ nei visus vaikinus slėniuose. Šią popietę važiavome į Bikonsą pasižiūrėti, ar užšalę kriok-liai. Užšalę nebuvo, nes žiema nešalta, nors kartais kitomis žiemomis jie užšąla bent porai dienų. Pakelės aikštelėje nebuvo ledų furgono, tetulė Tegė užsiminė apie tai tarytum iš tikrųjų būtų tikėjusis jį čia pamatyti. Man patinka kalnai. Patinka jų horizontas, net ir žiemą. Kai vėl nusileidome, pirmiausia link Mertero, paskui pro kalno iškyšą į Aberderą, kur tetulė Tegė dalyvavo žygyje, kai dar mokėsi mokykloje, pasijutome lyg patogiai įsitaisiusios po didžiule dygsniuota antklode.

Vaikštau su savo naująja lazdele. Senelis vienintelis tai pastebėjo, kai šįvakar grįždamos namo užsukome jo aplankyti. Jis pasakė, kad ji iš lazdyno. Pasakiau, kad nusipirkau ją turguje už per Kalėdas gautus pinigus. Jam labai patiko jos drožiniai ir jis patarė pritaisyti jai guminį antgalį, kurį taip pat galėčiau rasti turguje. Šiandien jis atrodė daug budresnis nei paprastai. Tetulė Tegė kaip niekas kitas stengiasi jį iš čia ištraukti.

1Samuel R. Delany „The Einstein Intersection“ – 1967 m. mokslinės fantastikos romanas, laimėjęs „Nebulos“ premiją.

2Britų rašytojo Michael Coney (1932-2005) mokslinės fantastikos romanai „Charisma“ ir „Hello Summer, Goodbye“.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 5 d.

Traukinyje vienu ypu perskaičiau „Vienaragio ženklą“, kad galėčiau palikti Danieliui, kai išvažiuosiu į mokyklą. Šiose knygose man labiausiai patinka Korvino kalbėsena, ji labai asmeniška, linksma, jis tai šaiposi iš kai kurių dalykų, tai staiga surimtėja. Man taip pat patinka kortos ir atspindžiai, keliavimas per juos. (Nuo šiol Kentukio keptą vištieną visada vadinsiu Kentukio kepta driežiena.) Man regis, su atspindžiu jis padarė ne viską, ką būtų galėjęs. Jei eidamas per jį gali pamatyti savo šešėlį, galėtum iš to dar daugiau ką padaryti.

Pabaigiau skaityti prie Lemsterio, po to dar kartą perskaičiau „Keturis kvartetus“ ir svaigau nuo jo žodžių. Galėčiau perrašinėti vieną šios knygos puslapį po kito. Kartais sunku suprasti, ką jis norėjo pasakyti, bet taip dar smagiau – gali dėlioti vaizdus tol, kol išeis darnus paveikslas. Čia yra pasakojimas, panašus į „Jaunąjį Lochinvarą“1, bet ne akivaizdžiai. Labai džiaugiuosi, kad turėsiu savo knygos egzempliorių. Galėsiu skaityti ją ir skaityti. Galėsiu skaityti važiuodama traukiniais, visą savo gyvenimą, kiekvieną kartą skaitydama prisiminsiu šiandieną ir viskas susilies į visumą. (Argi tai ne magija? Taip, tai yra tam tikra magija, bet labiau tiesiog knygos skaitymas.) Šropšyras – vien nuobodžios lygumos. Sausio dulksnoje jis atrodo tiesiog apgailėtinai. Dangus taip žemai, kad, atrodo, gali ištiesęs ranką jį pradurti. Vienu metu jaučiu ir uždarų patalpų, ir aukštumų baimę. Šįkart Danielius pasitiko mane be jokių problemų. Kai išėjau iš stoties, jis jau buvo atvažiavęs ir sėdėdamas bentlyje skaitė humoristinį žurnalą „Punch“. Atsiprašė, kad nenuvežė manęs į stotį po Kalėdinių švenčių. Nežinojau, ką atsakyti. Galėjau pasakyti, kad nieko tokio, bet man buvo kilę bėdų.

Koks skirtumas, jeigu jis jaučiasi kaltas po to, kai viskas jau įvyko?

– Neatsiprašinėk, tik kitą kartą taip nedaryk, – pasakiau.

Jis susiraukė.

Atsivežiau su savimi „Dvyliktosios nakties“ tortą. Aš jį iškepiau, o tetulė Tegė apliejo cukraus glajumi. Jame nebuvo jokios tiesioginės ir apgalvotos magijos, tik mintis apie tris karalius ir T. S. Elioto eilėraštis apie juos, bet vien faktas, kad jį pagaminome su tetulės šaukštais ir dubenėliais bei abiejų rankomis, padarė jį stebuklingai realiu. Manyčiau, seserys tai pastebėjo, nes ir jos iškepė tortą ir pasakė, kad galėčiau saviškį nusivežti į mokyklą ir po gabalėlį padalinti visoms savo draugėms.

Mokykloje jis tiesiog švytės magija. Nutylėjau tai. Šypsodamasi valgiau jų pjuvenų tortą ir iš visų jėgų stengiausi elgtis kaip miela dukterėčia. Pasakojau, kaip laukiu, kada sugrįšiu į mokyklą, ir kaip noriu sužinoti, ką draugės gavo dovanų per Kalėdas.

Man ten sėdint, geriant arbatą ir šypsantis taip, kad net paskaudo veidą, staiga dingtelėjo, jog jos nebandė manęs paveikti kerais. Žinoma, auskarai jau buvo mėginimas, bet jos mėgino pasinaudoti savo kaip suaugusiųjų autoritetu, fiziniu gebėjimu nuvežti mane automobiliu iki juvelyrinės parduotuvės ir taip toliau. Jos nebandė priversti manęs burtų pagalba ar padaryti taip, kad pati trokščiau prasidurti ausis. Įdomu, kiek jos žino apie magiją ir kaip to išmoko? Gal iš elfų? Teoriškai aš galėčiau išmokyti to, ką pati moku, žmogų, kuris gyvenime nėra matęs elfo.

Skaitydama „Keturis ketvirčius“ galvojau apie Juros periodo elfus, svarsčiau, ar elfai yra juslus mūsų pasaulio magiškų saitų pasireiškimas. Prisimenu, kaip Birmingeme, kai buvau pabėgusi, pamačiau gatvės kampe stovintį elfą. Lijo lietus, šaligatvis buvo šlapias ir žvilgus, o jis tiesiog nerūpestingai stovėjo sau. Priėjau prie jo, jis mane pamatė, linktelėjo ir pradingo. Pastebėjau, kad toje vietoje, kur jis stoviniavo, plyšyje tarp plytelių augo lopinėlis žolės.

1Iš Valterio Skoto „Marmiono“.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 6 d.

Buvau pamiršusi, koks mokykloje triukšmas. Man net spengia ausyse.

Vakar vakare lovoje skaičiau „Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką“. Norėjau greitai perskaityti, kad galėčiau padėkoti Diedrai, bet knyga pasirodė esanti labai juokinga ir šelmiškai protinga, taigi padėkosiu jai nuoširdžiai, nes pati net per milijoną metų nebūčiau tokios nusipirkusi, kadangi ji atrodo kaip grynos nesąmonės. Kažin, ar knygų klube ją kas nors skaitė?

O dabar mielos dukterėčios pastabos, ką kitos mergaitės gavo dovanų per Kalėdas, – kad turėčiau ką papasakoti: mergaitės iš labiausiai pasiturinčių šeimų gavo „Sony“ ausinukus „Walkman“. Jos, aišku, negalėjo atsivežti jų į mokyklą, nes čia draudžiama klausytis muzikos. Moira, Lėja ir Nasrina negalėjo tuo patikėti, jų nuomone, tai pats didžiausias internatinės mokyklos trūkumas. Jos praktiškai gyvena su radijais. „Walkman“ yra maži nešiojami kasetiniai grotuvai su ausinėmis, kuriuos galima prisisegti prie diržo, kad vaikštinėdamas galėtum klausytis muzikos. Pripažįstu, kad tai puikus dalykėlis, nors man tikriausiai patiktų kitokia muzika nei joms. Daugelis mergaičių dovanų gavo muzikos įrašų, net jei ir negavo ausinukų, jos visos kalbėjo apie kasetes ir juosteles. Loreina gavo riedlentę, jos broliai išmokė ja važinėti. Tikriausiai tai taip pat smagu, kaip ir slidinėti. Kitos populiarios dovanos buvo drabužiai, kvepalai, kosmetikos rinkinėliai su mažais veidrodėliais dangteliuose – jie taip pat draudžiami mokykloje, bet kai kurios vis tiek slapta juos atsivežė, – ir muilai ant virvučių, dėl to man mano muilas pradėjo patikti mažiau.

Diedrai patiko mano nauja lazdelė. Ji paklausė, ar ji airiška. Atsakiau, kad ne, – iš Velso, nes taip ir yra, o ji pasakė, kad lazdelė tikriausiai keltiška. Tiesiog pritariau jai. Ji apsidžiaugė, kad man patiko knyga, o aš džiaugiausi, kad tai tiesa. Jai patiko muilų rinkinukas ar bent jau taip sakė.

Atidaviau tortą į virtuvę ir paprašiau, kad išdalintų gabalėliais visoms mergaitėms iš žemesniosios 5c klasės. Tortas didelis, jei supjaustys plonais gabalėliais, turėtų užtekti visoms. Man nerūpi, jei kitos nevalgys. Tiesą sakant, kai po vakarienės jis buvo išdalintas, dauguma mergaičių jį suvalgė, nors kai kurios valgydamos atsargiai žvilgčiojo į mane. Mano mintys apie karalius, atgabenusius dovanų aukso, smilkalų ir miros bei perspėjimą apie Erodą joms nepakenks, nors ir negaliu to garsiai pasakyti. Šeronė savo gabalėlį atidavė Diedrai. Nežinau, ką žydai galvoja apie Jėzų. Gal jie laiko jį keistu vaiku, kurį aplankė karaliai su dovanomis, nes klaidingai palaikė Mesiju?

Ar jie visa tai laiko tik mitu? Negaliu to klausti Šeronės, bet galiu pasiteirauti Semo. Diedra rado pupelę Šeronės gabalėlyje ir be galo apsidžiaugė. Karaliaus pupelė1 ir poezijos konkursas, matyt, yra vieninteliai dalykai, kuriuos ji yra kada nors laimėjusi. Nežinau, ar Airijoje jie kepa „Dvyliktosios nakties“ tortus.

Jaučiu, kaip ši vieta įtraukia mane lyg liūnas.

Antradienį knygų klubas!

1„Dvyliktosios nakties“ torte būdavo paslepiama pupelė, tas, kas ją rasdavo, tapdavo žaidimo karaliumi.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 7 d. Šįryt išėjau laukan pasižiūrėti į mokyklą iš toliau ir įkvėpti gaivaus oro. Visur aplink knibždėjo elfai. Maniau, kad jie pradings vos pastebėję, kad aš juos matau, bet jie ir toliau buvo užsiėmę savo reikalais, beveik nekreipė į mane dėmesio, tik šiek tiek pasitraukdavo man iš kelio. Dauguma jų buvo bjauriai karpoti, bet tarp jų buvo ir keletas dailių elfių. Pamėginau kreiptis į juos valų kalba ir angliškai, bet jie nepaisė manęs. Įdomu, kas čia vyksta?

Atėjo laiškas iš ligoninės su kvietimu ketvirtadienio ryte apsilankyti pas daktarą Abdulą.

Parodžiau jį medicinos seselei ir panelei Elis. Važiuosiu, nors ir nematau prasmės. Pastarąsias kelias dienas koją skaudėjo daug mažiau. Ortopedinė ligoninė įsikūrusi Gobovene, vadinasi, vienu autobusu teks nuvažiuoti į miestą, o po to kitu – ten.

Panelė Kerol buvo labai maloni, pasiteiravo, kaip praėjo atostogos ir ar gavau dovanų knygų.

Pasiteiravau ir jos, ar gavo knygų, – taip, knygų ir dovanų kuponų knygoms, kaip ir aš. Ji tikrai nėra sena. Manyčiau, ji norėjo tapti bibliotekininke, nes jai patinka skaityti. Ir aš galėčiau dirbti bibliotekininke, bet tik tikroje bibliotekoje, nes mokyklos bibliotekose nyku, ypač čia.

Antradienis, 1980 metų sausio 8 d. Šįvakar knygų klubas! Šio semestro anglų kalbos ir literatūros pamokose nagrinėsime „Toli nuo išprotėjusios minios“ 1.

Skaičiau ją visą dieną. Hardis mėgsta daugiažodžiauti, nors ne tiek daug, kiek Dikensas. Joje yra siaubinga scena, kai parkritusi moteris, vardu Fanė Robin, gimdydama šliaužia prie tvoros.

Manyčiau, palyginti su šia scena, likusi knygos dalis yra per silpna. Laiminga pabaiga panaši į košmarą – Betšeba susituokia su Gabrieliumi Ouku ir „kai tik pakeliu akis, pamatau tave, kai tu pakeli akis, pamatai mane.“ Kelia žiovulį! Močiutei patiko Hardis, bet man ne. Mėginau jį pamėgti, bet jis pernelyg slegiantis ir tuo pat metu per daug banalus. Viskas vyksta sklandžiai, kartais netgi baisūs dalykai, ir viskas pernelyg gražiai pateikiama. Nekenčiu to. Jis galėtų daug ko pasimokyti iš Silverbergo ir Delanio.

Taip pat skaitysime „Audrą“ ir šiek tiek Kitso. Aš jau perskaičiusi abu. Gera naujiena apie „Audrą“ ta, kad pjesę pamatysime „Clwyd“ teatre Molde. Tai bus mokyklinė ekskursija. Tikriausiai visi kikens ir tai mane erzins, bet tikra pjesė teatre! Niekada nebuvau mačiusi „Audros“. Žiūrėjau tik „Romeo ir Džuljetą“ „Šermano“ teatre su tetule Tege ir „Vidurvasario nakties sapną“ su mokyk-la „Naujajame“ teatre. Nemanau, kad Moldo teatras bus toks pat didžiulis kaip Kardifo, bet kam tai rūpi? Įdomu, kaip jie suvaidins Kalibaną? Man jis visada atrodė panašus į pirmą čia sutiktą elfą, visą karpotą ir apraizgytą voratinkliais. Kažin kaip atrodys Arielė?

Per istorijos pamokas toliau mokysimės apie nuobodų devynioliktąjį amžių, fu, visokius įstatymus, Airiją ir sąjungas. Kodėl istorijos negalima pateikti įdomiau? Per prancūzų mokysimės tariamąją nuosaką. Sako, sunku, bet lotynų kalboje visai nesunku. Per lotynų pradedame pirmą Vergilijaus „Eneidos“ knygą. Kol kas man labai patinka. „Priešiška man giminė per Tirėnų vandenis plaukia, Troją Italijon veža ir jos penatus nugalėtus!“2 Nors man „Etruskų jūra“ skamba gražiau.

1Thomas Hardy „Far From the Madding Crowd“ – romanas, britų žurnalo „The Guardians“ įvardintas kaip viena iš dešimt visų laikų gražiausių meilės istorijų.

2Vergilijus „Eneida“, vertė A. Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1989.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 9 d.

Vakar buvo knygų klubo susirinkimas. Aš truputėlį pavėlavau, nes vėlavo autobusas, bet jie dar nebuvo pradėję, o Dženina pasaugojo man vietą priešais Platono biustą.

Puikus susitikimas, diskusijai vadovavo Markas – kresnas vidutinio amžiaus vyras su didžiuliais akiniais storais stiklais ir maža barzdele. Kalbėjome apie „Fondo“ trilogiją1. Įdomiausia buvo, kai visi pradėjome gilintis į psichoistoriją, ar ji apskritai įmanoma. Nemanau, kad įmanoma, vien dėl chaoso. Netikiu, kad įvyktų tokios mutacijos kaip Mulo arba, tiksliau, manau, kad paprastiems žmonėms nepavyktų neišklysti iš kelio. (Galbūt magijos pagalba ir pavyktų. Bet ne taip, kaip tariamai pavyko Hariui Seldonui. Nors garsiai to nepasakiau.) Tada Vimas palygino jas su „Dangaus staklėmis“ ir kai kuriomis Diko knygomis apie sumaniai paveiktą istoriją. Paklausiau, ar įmanoma parašyti pasakojimą apie tai, kaip slapta bendruomenė manipuliuoja istorija vardan paslaptingos pabaigos.

– Kas gyvuoja jau labai seniai? – paklausė Gregas.

– Katalikų bažnyčia? – pasiūlė Dženina.

Pitas prunkštelėjo.

– Jei taip, jiems ne itin gerai sekasi. Nors valdė pusę pasaulio, bet dabar tą valdžią prarado.

(Dženina vėl susitikinėja su Pitu. Po stalu jie laikosi susiėmę už rankų. Nežinau, ar ji atleido jam, kad palaikė Vimą, ar pritarė Hjugo požiūriui. Negalėjau paklausti net pabaigoje, kai visi šiaip sau plepėjo, nes netoliese sėdėjo ir Vimas.)

– Nebent tai būtų slapta vidinė politinė grupuotė, kurios tikslai būtų kitokie nei oficialiai skelbiami bažnyčios tikslai, – tariau.

– Tamplieriai? – iškėlė mintį Keitas.

– Slapta ateivių technologų tamplierių organizacija! – pridūrė Vimas.

Mes nuklydome toli nuo „Fondo“ knygų. Bet viskas gerai, taip ir turi vystytis diskusija. Kaip gera būti su žmonėmis, kurie skaito tas pačias knygas, kaip ir tu, ir panašiai mąsto. Mintis, jog slapta ateivių tamplierių organizacija manipuliuoja istorija vardan paslaptingos pabaigos – galbūt kad perkeltų žmones į mėnulį, kur jie turi įsirengę slaptus atsargų sandėlius ar kažką panašaus kaip „Titano sirenose“2, – yra tiesiog fantastiška.

Pabaigoje papasakojau visiems apie „Vienaragio ženklą“, nors negalėjau niekam jos paskolinti, nes dabar ją skaito Danielius. Paprašysiu, kad po to man ją atsiųstų. Beveik visi be galo nudžiugo, o du ar trys žmonės, neskaitę pirmų dviejų knygų, – jų laukia puiki dovanėlė – sužinojo apie jas. Tik Brajanui nepatinka Zelaznis. Gregas pasakė, jog užsakys ją bibliotekai, bet tik balandžio mėnesį, nes jau nebėra pinigų knygų pirkimui, todėl turi laukti naujų finansinių metų. Jei būčiau turtinga, daug aukočiau bibliotekoms.

– O kol kas galima ją gauti per tarpbibliotekinius mainus, – pasakė Gregas ir nusišypsojo man.

– Gerai, kad prisiminiau, – tariau. – Ką dar yra parašęs Zelaznis?

Tikriausiai daugybę knygų, bet jos jau nepardavinėjamos. Gregas pamėgins jas visas užsakyti man iš kitų bibliotekų. Jis vienas maloniausių mano sutiktų žmonių. Iš pradžių to nematyti, nes jis labai uždaro būdo, bet giliai viduje yra labai mielas.

Kitą savaitę Kordveineris Smitas3! Nuostabu.

Išeinant prie manęs priėjo Vimas.

– Ar nesakei, kad dar neskaitei „Sapnų valdovo“4? – paklausė jis.

– Taip, – tariau.

– Galiu tau ją paskolinti, jei nenori laukti, kol atsiųs. Jei nori, galiu palaukti tavęs čia su knyga šeštadienį.

Taigi šeštadienį pusę dvyliktos susitinku su Vimu bibliotekoje ir jis man ją paskolins.

Niekas, kas siūlosi paskolinti Zelaznio knygą, negali būti toks blogas, kaip man pasakojo.

1Aizeko Azimovo trilogija apie žmonijos ateitį ir tarpgalaktines kovas.

2Fantastinis Kurto Voneguto romanas, parašytas 1959 m.

3Cordwainer Smith – amerikiečių rašytojas Paul Myron Anthony Linebarger (1913-1966), savo mokslinės fantastikos darbus pasirašinėjęs tokiu slapyvardžiu.

4R. Zelazny „The Dream Master“ – autoriaus romanas, kilęs iš jo apsakymo „He Who Shapes“, laimėjusio „Nebulos“ premiją 1965 m.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 10 d.

Ligoninėje, lovoje, man atliekamas kojos tempimas, siaubingai skauda, atsiprašau už klaikią rašyseną. Jau geriau tai padėtų.

Penktadienis, 1980 metų sausio 11 d.

Jaučiuosi pagrobta. Atvažiavau vakar ryte į ligoninę apžiūrai. Daktaras Abdulas penkias minutes apžiūrinėjo mano rentgeno nuotraukas, dvi minutes baksnojo mano koją ir po to pasakė, kad man reikia savaitę pagulėti ligoninėje tempimui. Liepė savo padėjėjui nustatyti datą, pamatė, kad kaip tik dabar yra laisva lova, paskambino Danieliui, mokyklai ir, nespėjusi nė susivokti, atsidūriau ant tempimo grotelių. Labai sunku ką nors daryti. Vos įstengiu rašyti. Rašau paprastai, nes atbulai per sunku, net ir tiek treniravusis. Gerdama vis apsipilu vandeniu. Net skaityti sunku. Mano koja paguldyta ant to daikto, iškelta ant baltų metalinių strypų, pririšta, kad nejudėtų, ir ištempta taip klaikiai, kad kiekvieną sekundę velniškai skauda, o pati guliu tiesiai. Vos galiu pajudėti. Perskaičiau visas tris knygas, kurias turėjau krepšyje, vieną jau dukart. (Klemento „Ekspediciją „Trauka“.)

Reikėjo pasiimti daugiau, bet turėjau tik tris, nes žinojau, kiek reikia laukti ligoninėse, kol pateksi pas daktarą.

Skausmas, skausmas, dar daugiau skausmo ir „antelės“ pažeminimas. Turiu paspausti mygtuką, jei noriu atsigerti ar „antelės“, ir kartais sesutės labai ilgai neateina, bet jei paskaičiuoju ir paskambinu ankstėliau, jos pasirodo kaip tik laiku. Dar labiau mane žeidžia tai, jog palatos gale yra televizorius.

Jis neišvengiamas ir dar labiau nepakenčiamas nei paprastai, nes visada įjungtas ITV kanalas, vadinasi, nuolat transliuojamos reklamos. Svarstau, ar pragaras bus panašus į visa tai? Jau geriau sieros ežerai, ten bent jau galėčiau plaukioti.

Visi kiti ligoniai sulaukia lankytojų nuo antros iki trečios ir nuo šeštos iki septintos – lankymo valandomis. Jau antra diena matau, kaip jie užplūsta su gėlėmis, vynuogėmis ir keistomis veido išraiškomis. Žiūriu į juos priverstinai, tiek, kiek tokiu kampu galiu matyti. Aš nieko nelaukiu ir iš tikrųjų niekas manęs nelanko. Danielius galėtų atvažiuoti. Ne taip ir toli, be to, jis žino, kad čia esu.

Nors nemanau, kad jos išleistų.

Rytoj negalėsiu susitikti su Vimu. Jis pagalvos, jog nepasirodžiau, nes prisiklausiau apie jį visokių blogų dalykų.

Moteris palatos gale pradėjo rėkauti trumpais staccato šūktelėjimais. Jie uždengė ją širmomis, kad nematytume, ką jai darys. Čia tikrai daug blogiau nei tai, kaip daugelis vaizduoja pragarą.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 12 d.

Vis dar ant tempimo grotelių.

Vakar vakare, baigiantis lankymo valandoms, atvažiavo panelė Kerol su šūsnimi nedidelių knygelių plonais viršeliais. Jos iš mokyklos bibliotekos, todėl nėra ypatingai įdomios, bet šiuo metu atrodo kaip mana iš dangaus. Ji negalėjo ilgėliau pabūti. Jai niekas nepasakė, kur esu, tad nesulaukusi manęs nuėjo paklausti, kas man nutiko. Atvažiavo vos tik sužinojusi. Vos neapsiverkiau, kai ji tai papasakojo. Nė neįsivaizdavau, kaip gulint tokioje padėtyje sunku išsipūsti nosį. Ji pažadėjo pasakyti Gregui, kur esu, o jis galės pasakyti Vimui ir kitiems. Šiandien vakare ji vėl atvažiuos ir atveš daugiau knygų.

Brangus Dieve, jei tu ten esi ir tau rūpi žmonės, ir gali juos palaiminti, prašau, palaimink Elison Kerol pačiu geriausiu savo palaiminimu.

Ji atvežė man tris Pirso Antonio 1 knygas, pirmas dviejų skirtingų serijų knygas. Manyčiau, išrinko jas, nes jos yra abėcėlės pradžioje, o ji skubėjo. Nebuvau jų skaičiusi, nes, atvirai kalbant, man tai pasirodė šlamštas. Jau praėjo tas laikotarpis, kai galėdavau abėcėline tvarka skaityti visas bibliotekos knygas, nors ir džiaugiuosi, kad kažkada taip dariau. Man jos vis tiek patinka. Jau perskaičiau „Kaimyninį susibūrimą“ ir „Ponios surišimą“, tuoj pradėsiu maginės fantastikos knygą „Kerai chameleonui“2. Buvau teisi, jos tikrai šlamštas, bet bent jau galiu sutelkti į jas dėmesį ir tai nereikalauja visų mano smegenų darbo, nes pusė smegenų tik ir rykauja: „Oi, oi, oi!“ arba „Greičiau nuimkite koją nuo grotelių“. Praeitą naktį sapnavau keistus sapnus apie „šeimininkų“ visatą, persikėlimą į svetimus kūnus. Visų jų kojos buvo nesveikos; netgi kai buvau balerinos kūne, ji turėjo šokti su lazdele. Tikriausiai tai dėl skausmo, kurį jaučiu net miegodama. Vakare skaičiau tol, kol užmigau, o paskui jie mane prikėlė, kad duotų migdomųjų.

1Piers Anthony – populiarus mokslinės fantastikos rašytojas (g. 1934), kurio romanai nuolat atsiduria „The New York Times“ geriausiai perkamų knygų sąrašuose.

2„Vicinity Cluster“, „Chaining the Lady“, „A Spell for Chameleon“ – Pirso Antonio serijos „Xanth“ knygos.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 13 d.

Vakar vakare vėl atvažiavo panelė Kerol su dar daugiau knygų ir vynuogių keke. Šiandien po pietų apsilankė Gregas ir kartu atsivežė Dženiną su Pitu. Ir jie atvežė knygų. Mums aptarinėjant Pirsą Antonį, kuris patinka Pitui, o Gregas palygino su Čoseriu1 (!), pasirodė ir Danielius. Iš pradžių jo nepastebėjau, nes nesidairiau kaip pamišusi į duris ir neapžiūrinėjau kitų ligonių svečių, nes šįkart ir pati turėjau tris lankytojus. Jis tyliai prisigretino prie lovos ir atrodė šiek tiek susigėdęs. Mačiau, kad jis dvejojo, pabučiuoti mane ar ne, ir galiausiai nusprendė nepabučiuoti. Jis taip pat atvežė man knygų, didelį atviruką nuo savo sesių ir dar daugiau vynuogių, mažyčių, raudonų. Nežinau, kodėl žmonės neša vynuoges. Gal jos ypatingai padeda sveikti? Dženina man padavė „Mars“ batonėlį, kurį tikrai su džiaugsmu priėmiau, nors valgydama jį apsiterliojau. Maistas čia neįtikėtinai prastas.

Ir pradžių pokalbis nesirišo. Supažindinau Danielių su kitais ir buvo aišku, jog niekas nežino, ką sakyti. Gregas netgi pasakė, jog gal jiems geriau jau eiti. Tada, laimei, Danielius pasakė, kad atvežė „Vienaragio ženklą“, ir visi ėmė tartis, kas pirmas ją skaitys. Taip prasikalbėjome apie knygas iki lankymo valandų pabaigos, kai sučirškė seselės paspaustas skambutis ir visi turėjo išeiti.

Nepaklausiau Danieliaus, ar jis negalėtų palaukti ir vėl ateiti vakarinio lankymo metu, bet akivaizdu, kad jis nelaukė, nes daugiau jo nemačiau. Vis tiek jis gražiai pasielgė, nusprendęs sekmadienio popietę praleisti su manimi.

Gregas atnešė visas šią savaitę gautas tarpbibliotekinių mainų knygas, pats pasirašęs už mane. Jis pajuokavo, jog čia įprasta bibliotekos paslauga, bet tai buvo netiesa. Gaila, kad jos visos kietais viršeliais ir gulint tokiu kampu labai sunku skaityti. Knygą plonais viršeliais galiu laikyti viena ranka iškėlusi virš savęs šiek tiek šone, bet tik ne sunkią, kietais viršeliais. Turiu Merės Reno „Sugrįžimą į naktį“2 ir negaliu jos skaityti. Vis dėlto, net žiūrint į jos nugarėlę ant spintelės, pasidaro geriau.

Trečiadienį baigsis savaitė. Dar trys pragaro kančių dienos.

Kas keturias valandas prieina seselė ir pasiūlo tabletę nuo skausmo.

– Gerk tik tada, kai skauda, – sako ji.

Kaip galima nejausti skausmo šitaip pakabintam ant grotelių? Aš jas geriu, bet skausmas apmalšta tik truputėlį.

Miegu labai blogai, kamuoja keisti sapnai, dažnai prabundu nuo skausmo ir bruzdėjimų palatoje.

Migdomosios tabletės, kurias jie duoda, padeda tik užmigti, bet ne išmiegoti visą naktį.

1Geoffrey Chaucer – 1343-1400 m. gyvenęs poetas, filosofas, laikomas anglų literatūros tėvu.

2„Return to Night“ – meilės romanas apie moterį gydytoją ir jos jaunesnį meilužį. Knyga laimėjo „Metro-Goldwyn-Mayer“ premiją.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 14 d.

Praėjusią naktį, tiksliau, ankstyvą rytmetį, mane vėl užpuolė mama. Prabudau visai negalėdama pajudėti, žinojau, kad ji čia, pakibusi virš manęs. Palatoje niekada nebūna tamsu, medicinos seserų poste visada dega šviesa, koridoriuje spingso mažos lemputės, be to, kažkas kitame palatos gale buvo palikęs įjungtą skaitymo lempą. Buvo pakankamai šviesu, kad galėčiau ją įžiūrėti, bet nemačiau, tik labai aiškiai jutau jos buvimą. Man taip klaikiai skaudėjo, kad nesumojau, ką daryti. Mėginau prisiminti, kas man padėjo praeitą kartą. Tai, žinoma, buvo Litanija prieš baimę, todėl vėl ėmiau ją kartoti, ir ji padėjo. Nusiraminusi ir susitvardžiusi pajutau, kad galiu judėti, bent jau tiek, kiek visada, pakabinta ant tų grotelių, o ji buvo pranykusi.

Kaip ji sužinojo, kad aš čia ir esu pažeidžiama? Kodėl nesuveikė mano apsaugos kerai? Jie turėtų saugoti visur, nesvarbu, kur esu. Šįryt mačiausi su daktaru Abdulu, pirmą kartą nuo tada, kai jis mane prikabino prie šio prietaiso praėjusį ketvirtadienį. Jis pabaksnojo koją, priversdamas mane surikti iš skausmo, po galais, ir pasakė, kad viskas labai gerai. Ir perėjo prie kito paciento. Kažkodėl abejoju, ar viskas taip jau gerai. Man atrodo, kad viskas dar blogiau.

Nors gal nesvarbu, kad skauda, gal man tikrai gerėja. Daktaras juk jis. Norint bent pradėti mokytis medicinos, reikia gauti tris aukščiausius įvertinimus per aukštesniojo lygio egzaminus. (Ar Pakistane galima laikyti egzaminus aukštesniuoju lygiu? Tikriausiai taip, nes anksčiau jie priklausė britams; jie buvo dalis britų Indijos, kai mano senelio močiutė išvažiavo iš ten. Bet ar tada jau buvo aukštesnysis lygis? Nasrina turėtų žinoti, nes jos tėvas ten mokėsi.) Taigi, šiaip ar taip, daktaras Abdulas turėjo gauti tris aukščiausius įvertinimus lygiavertėje Pakistano mokymo sistemoje, jei norėjo pradėti medicinos studijas. Jis turėtų būti labai protingas, kruopštus ir nusimanantis. Juk dėl nieko tikrai nepririštų žmogaus prie tempimo prietaiso.

Kodėl neveikia Litanija prieš baimę?

Vakare per lankymo valandas atėjo panelė Kerol su knygomis. Dar daugiau Džozefinos Tei detektyvų, visai neblogų ir, ačiū Dievui, plonais viršeliais. Ji sako, kad pasigenda manęs bibliotekoje ir kad jie paminėjo mano vardą maldos metu.

Antradienis, 1980 metų sausio 15 d.

Vis dar ant grotelių, labai prastos nuotaikos.

Praleisiu knygų klubą, kadangi visi ten, o panelė Kerol apsilankė vakar, šiandien manęs niekas neaplankys.

Senelis su tetule Tege net nežino, kad aš čia, nes būtų bent jau atsiuntę atviruką. Tai iš kur žino mama? Čia nėra jokios magijos. Nėra elfų, nėra nieko – o aš maniau, kad mokykla išvalyta ir neutrali, bet ji – niekis, palyginus su šia pragaro palata.

Perskaičiau visas Tei knygas. „Bretas Fararas“ 1 yra ypatingai gera. Bet kas ta duobė Dotane? Ar tai iš biblinės Juozapo istorijos?

Dar viena diena ant grotelių. Pradedu svarstyti, ar sadistai galėtų gauti tris aukščiausius įvertinimus per egzaminus, nes jeigu daktaras Abdulas yra sadistas, tai jis dažniau čia lankytųsi ir piktdžiugautų, matydamas mano kančias. Akivaizdu, kad jam vis vien. Jis net nepažvelgė man į veidą, vos žvilgtelėjo į koją, jį domino tik rentgeno nuotraukos. Mėginu įtikinti save, kad man tai išeis į gera. Trys aukščiausi įvertinimai pradeda atrodyti kaip labai jau netvirtas pagrindas pasitikėjimui.

1„Brat Farrar“ – 1949 m. Džozefinos Tei detektyvinis romanas, ne kartą adaptuotas kaip TV serialas ir filmas.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 16 d.

Jie nepaleis manęs, kol neapžiūrės daktaras Abdulas, o jis pasirodys tik rytoj.

Popietinio lankymo metu atėjo Vimas. Jis atnešė man „Sapnų valdovą“ ir „Mirusiųjų salą“ 1.

Vilkėjo odiniu švarku ir atrodė labai suglumęs, dar labiau nei Danielius. Staiga man pasidarė gėda, kad guliu su tuo kvailu ligoninės chalatu, visu dėmėtu, nes vis apsidrebiu maistu (labai sunku gražiai valgyti būnant horizontalioje padėtyje), ir kad mano plaukai neplauti jau daugiau nei savaitę. Mane labai sujaudino faktas, jog jis sukorė tokį kelią, kad mane aplankytų, labiau nei tai, jog ir kiti mane lankė.

– Vakar vakare Gregas užsiminė, kad tu čia, – tarė jis. – Pamaniau, atvešiu tau šitas. Nors atrodo, tau jų nereikia. – Jis mostelėjo į knygų krūvą ant mano spintelės.

– Daugumą jų jau perskaičiau, – pasakiau.

Jis kilstelėjo antakius.

– Čia daugiau nėra ką veikti, – patikslinau.

– Atrodo bjauroka, – sutiko jis. – Kaip maistas?

– Siaubingas.

Jis nusijuokė.

– Mano mama čia dirba virėja.

– Neabejoju, kad namie maistas daug skanesnis, – tariau.

– Deja, ne, – atsakė jis. – Ji prasta. Bet ji ir pati sako, kad čia maistas pasibaisėtinas. Todėl ir paklausiau.

– Jis niekuo nesiskiria nuo maisto mokykloje.

– Maniau, kad Arlingherste jus turėtų gerai maitinti, bent jau sprendžiant pagal mokestį už mokslą, – nustebo jis.

– Ir aš taip maniau, bet jis iš tikrųjų klaikus. Konservuota kiauliena su saldžiu padažu.

– Atnešiau tau NASA astronautų ledų, – pasakė jis ir iš kišenės ištraukė pakelį.

Iškėliau jį taip, kad gerai matyčiau. Pakelis juodas su raketos paveikslėliu. Ant jo iš tikrųjų buvo užrašyta, kad tai astronautų ledai, tokius valgė per „Apollo“ skrydžius. Nustebusi pažvelgiau į Vimą.

– Visi kiti atnešė vynuogių. Iš kur jį gavai?

Jis atrodė susidrovėjęs, jei tik tai išvis įmanoma.

– Mano pusbrolis atvežė iš Floridos. Turėjome jų nemažai, čia paskutinis. Jie nėra labai skanūs, tiesiog įdomus sumanymas. Saugojau jį tinkamai progai.

Lioviausi varčiusi rankoje paketėlį ir pažvelgiau tiesiai į jį.

– Tavo pusbrolis buvo Amerikoje?

Jis nusišypsojo ir man vėl užėmė kvapą.

– Žinai, Amerika tikra, ji egzistuoja ne tik mokslinėje fantastikoje. Gregas ten buvo. Jis vyko į pasaulinį suvažiavimą Finikse. Ten susitiko su Harlanu Elisonu!

– Kas tas pasaulinis suvažiavimas?

– Pasaulinis fantastų suvažiavimas. Jis vyksta penkias dienas, per kurias suvažiavę žmonės kalbasi apie mokslinę fantastiką. Praėjusiais metais jis vyko Braitone, aš ten buvau. Buvo nuostabu.

Daugiau negu nuostabu. Net negali įsivaizduoti.

Pamaniau, kad galiu įsivaizduoti.

– Kaip knygų klubas, tik daug didesnis?

– Padaugintas geometriškai. Buvo Robertas Silverbergas. Aš su juo kalbėjausi! Ir Vonda

Makintair2!

Negalėjau patikėti, kad esu viename kambaryje su žmogumi, kuris kalbėjosi su Robertu Silverbergu.

– Kur jis vyks šiais metais?

– Bostone. Dažniausiai vyksta Amerikoje. Nežinia, kada jis vėl bus rengiamas Britanijoje. Bet vyksta ir anglų suvažiavimai. Per Velykas vyks Glazge. Į jį, aišku, nesuvažiuoja visi amerikiečių rašytojai. Ten renkasi ne tik rašytojai, bet ir visi fantastikos mėgėjai. Nepatikėtum, kokiuose pokalbiuose dalyvavau Braitone.

– Važiuosi į Glazgą?

– Jau taupau jam pinigų. Į Braitoną važiavau dviračiu, miegojau palapinėje, bet dabar, per Velykas, reikės pinigų bent lovai bendrame viešbučio kambaryje Glazge, ir būtų daug geriau ten nuvažiuoti traukiniu. – Jis kalbėjo energingai ir susijaudinęs.

– Viešbučio kambarys. Traukinio bilietas. Kiek kainuotų bilietas į tą suvažiavimą?

– Tai vadinama nario mokesčiu, – pataisė mane Vimas. – Aš jau sumokėjau. Kainuoja penkis svarus.

– Kažin, ar Danielius už visa tai sumokėtų? Kažin, ar leistų man ten važiuoti? Gal man pavyktų įkalbėti važiuoti ir jį? Jam patiktų.

– Kas tas Danielius? – paklausė Vimas, šiek tiek kėdėje atsitraukdamas nuo manęs. – Tavo vaikinas?

– Mano tėvas, – tariau. – Jis taip pat skaito fantastikos knygas. Sekmadienį jis susipažino su Gregu, Pitu ir Dženina, ir mes visą laiką kalbėjome apie knygas. Jam patiktų suvažiavime, nė kiek neabejoju. – Tačiau abejojau, ar seserys jam leistų važiuoti. Jos nenorėtų, kad jis išvažiuotų kažkur toli nuo jų. Jos tikriausiai neleis važiuoti ir man, ne, jei nori, kad būčiau miela dukterėčia. Turėsiu rasti būdą, kaip jas įtikinti.

– Tau labai pasisekė, – staiga netikėtai pasakė Vimas.

– Pasisekė? Kodėl? – Sumirksėjau iš nuostabos. Aš nepratusi galvoti, jog man sekasi, net kai mano koja nepririšta ant grotelių.

– Nes turi turtingą tėvą, kuriam patinka fantastika. Maniškis sako, kad tai vaikiška. Jis tam neprieštaravo, kai man buvo dvylika, bet apskritai mano, kad skaitymas yra mergaičių reikalas, o tokios vaikiškos knygos – išvis apgailėtina. Kai tik užklumpa mane skaitantį, iš karto pradeda rėkti.

Mano mama kartais skaito, kaip ji vadina, gražius meilės romanus – Katerinos Kukson3 ir panašius, bet tik tada, kai jo nėra namie. Ji visai manęs nesupranta. Mūsų namuose nėra knygų. Viską atiduočiau, kad tik turėčiau skaitančius tėvus.

– Su Danieliumi susipažinau tik šią vasarą, – pasakiau. – Mano tėvai išsiskyrę, galima sakyti, kad mane užaugino seneliai. Jie visai neturėjo pinigų, bet mėgo skaityti ir skatino skaityti mus. O Danielius visai nėra turtingas. Jo seserys turi pinigų ir duoda jam, bet laiko jį už pavadžio. Manyčiau, jos moka už mano mokslus Arlingherste tam, kad būčiau kuo toliau nuo jų. Nežinau, ar jos duotų jam užtektinai pinigų nuvykti į Glazgą, nes jos tikriausiai nenorės, kad jis ten važiuotų. Bet man gal ir leistų važiuoti.

– O kur tavo mama? – Tai buvo normalus klausimas, bet jis paklausė pernelyg nerūpestingai, lyg būtų iš anksto pasirengęs.

– Ji gyvena pietų Velse. Ji... – nutilau, nes nenorėjau sakyti nei kad ji ragana, nei kad išprotėjusi, nors tai tiesa. Nėra tokio žodžio, nusakančio abi šias būsenas, bet turėtų būti. – Ji nesveika.

– Mergaitėms mokykloje pasakei, kad ji ragana, – tarė Vimas, atmesdamas nuo veido savo plaukus.

– Iš kur žinai?

– Mano draugė dirba pas jus skalbykloje, ji man ir pasakė.

Man nudiegė širdį išgirdus naujieną, jog jis turi merginą. Jis dviem metais vyresnis už mane, jis negali manimi domėtis, suprantu tai, nesvarbu, kad atėjo manęs aplankyti ir, regis, skiria man daug dėmesio. Iš karto supratau, kad jo mergina – toji panelė, kurią mačiau praėjusio semestro pabaigoje, sunkiai kraunančią uniforminius marškinius į skalbimo mašiną. Iš dalies apsidžiaugiau, kad jis klausinėjo jos apie mane.

– „Tegul jie manęs nekenčia, svarbu, kad bijotų“, – pacitavau. – Tiberijus...

– Skaičiau „Aš, Klaudijus“, – tarė jis. – Pasakei joms, kad tavo mama ragana, jog mergaitės tavęs bijotų?

– Jos siaubingai kabinėjasi ir tyčiojasi iš kitų, – paaiškinau. – Jos visos viena kitą jau pažinojo, o aš atvykusi nepažinojau nieko, mano tarmė kitokia nei jų, todėl nusprendžiau, jog tai labai gera strategija. Ir visai neblogai veikia, tik jaučiuosi šiek tiek vieniša.

– Tai ji ne ragana? – Jis atrodė keistai nusivylęs.

– Na, tiesą sakant, taip. Ji išprotėjusi ragana. Piktoji ragana, kaip pasakose. – Nenorėjau apie ją kalbėtis, nenorėjau jam apie ją pasakoti. Šiaip ar taip, ją sunku apibūdinti.

Jis palinko į priekį ir pažvelgė man į akis. Jo akys labai mėlynos, beveik dangaus mėlynumo.

– Tu gali skaityti mintis?

– Ką? – apstulbau.

– Žinai, kaip „Vidinėje mirtyje“. – Jis liko, kur buvo, vos per kelis colius nuo manęs, įdėmiai stebeilydamasis į akis. Aš vis dar buvau be žado, neįsivaizduoju, kaip neuždusau, netgi turėdama omenyje, jog jis turi merginą.

– Ne! Nemanau, kad kas nors tai gali, – keistai cyptelėjau.

– Na, man tiesiog buvo smalsu, – pasakė jis nedrąsiai ir neužtikrintai, tarsi būtų gailėjęsis paklausęs. Vis tiek neatsitraukė. – Kai pirmą kartą tave pamačiau, pajutau, tarsi žiūrėtum kiaurai mane. O kai sužinojau, kad paskelbei, jog tavo mama ragana, pamaniau – na, žinai, ar tau kada neteko tiek daug skaityti fantastikos, kad pradėtum galvoti, jog jau nebežinai, kas įmanoma, o kas ne? Kai jau esi pasirengęs pripažinti hipotezes, kurios, pats supranti, yra paikos, bet... – Jis nutilo.

Kai pirmą kartą jį pamačiau, kiek prisimenu, galvojau tik apie tai, koks jis gražus. Jei jis palaikė tai kažkokiu slaptu ryšiu, labai klydo. Suskambo skambutis, pranešantis apie lankymo pabaigą.

– Ji ragana, – tyliai pasakiau, kai Vimas susiruošė stotis. – Magija taip pat egzistuoja.

Jis greitai palinko virš manęs.

– Įrodyk.

– Ji ne tokia, kaip rašoma knygose, – tyliai pasakiau, beveik sušnabždėjau, nors svečiams triukšmingai išeinant iš palatos ir taip niekas nebūtų nugirdęs.

– Vis tiek parodyk.

– Nėra ką rodyti. Be to, prisiekiau to nedaryti, nebent reikėtų užbėgti už akių blogiui. – Vimo veidas paniuro ir jis atsitiesė. – Bet vis tiek galėčiau ką nors tau parodyti, – greitai pasakiau beviltiškai trokšdama, kad jis patikėtų. – Nežinau, ar tu tai matysi. Turėsi palaukti, kol mane iš čia išleis.

– Tu manęs neapgaudinėji? – įtariai paklausė Vimas.

– Ne! Aišku, kad ne!

– Gerai, – šiurkščiai burbtelėjo jis. – Ačiū.

– Ačiū, kad aplankei ir atnešei knygų, – tariau.

Palydėjau akimis jį, išeinantį iš palatos, ir likusią dienos dalį praleidau valgydama astronautų

ledus (labai keisto skonio) ir užrašydama kiekvieną mūsų pokalbio žodį, kad neužmirščiau, nors rašyti buvo labai nepatogu.

Man nebūtina griebtis magijos. Jeigu jis ateis į Brakonierių giraitę, galbūt galėsiu jam parodyti elfą. Jis tiki, tikrai tiki, bent jau kažkuo. Bet būti girioje tarp elfų, kurių jis nematys, bus labai keblu, nes jis gali pagalvoti, kad aš išprotėjusi arba jam meluoju. Ir tas, ir tas būtų vienodai blogai.

Na, tiek to.

1R. Zelazny „Isle of the Dead“ – 1969 m. mokslinės fantastikos romanas apie paskutinį išlikusį XX a. žmogų, nukeliavusį į tolimą ateitį.

2Vonda McIntyre – 1948 m. gimusi amerikiečių mokslinės fantastikos rašytoja, viena iš „Žvaigždžių karų“ autorių.

3Catherine Cookson – anglų rašytoja (1906-1998), pardavusi daugiau nei 100 mln. knygų kopijų.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 17 d.

Taip blogai dar nesijaučiau net ir iškart po avarijos.

Jie vėl peršvietė koją. Daktaras Abdulas norėjo pasikalbėti su Danieliumi ir, regis, supyko, kad jo nėra, lyg būčiau jį laikiusi savo kišenėje. Galiausiai jie mane išleido pareikalavę, kad vaikščiočiau su metaliniu ramentu vietoj savo gražiosios elfų lazdelės. Vos įstengiau nueiti iki autobuso stotelės, po to iki kitos stotelės. Gerai, kad yra tvorų, ant kurių galima atsisėsti. Taip prastai iki šiol dar nebuvo. Manau, jie viską pablogino, amžiams sugadino, tai jis ir norėjo pasakyti Danieliui, bet ne man.

Aš vėl bibliotekoje. Panelė Kerol mano, jog turėčiau gulėti lovoje. Ji atnešė man ledinuką ir stiklinę vandens, nors bibliotekoje griežtai draudžiama valgyti.

Skauda, skauda, SKAUDA.

Penktadienis, 1980 metų sausio 18 d.

Aš lovoje. Gulėti su pagalvėmis ir be grotelių tiesiog nuostabu. Ramiai gulint skauda truputį mažiau. Man ir anksčiau nepatiko mokyklos maistas. Žinoma, vienas geras dalykas ligoninėje buvo lankytojai. O čia manęs nelanko niekas, išskyrus Diedrą ir panelę Kerol. Jie supyktų, jei ateitų Dženina arba Gregas, o jeigu pasirodytų Vimas, mane tikriausiai išmestų iš mokyklos, nors jis, žinoma, nepasirodys.

Bandau prisivyti apleistus mokslus, jau padariau viską, išskyrus matematiką. Man ji niekada nesisekė, kažkodėl negaliu tiesiai rašyti skaičių, kai skauda koją. Per geografiją mokomės apie ledynmetį. Jau anksčiau buvau apie tai skaičiusi, todėl dabar neturiu bėdų. Tiesą sakant, tai nuobodu, taip, ledynai, duburiai kalnuose arba karos, galinės morenos, U formos slėniai. Diedra nieko apie tai nežino ir prisipažino sapnuojanti apie juos košmarus. Buvau labai gera ir nepapasakojau jai istorijos apie Klarko „Užmirštą priešą“1.

Rytoj negalėsiu nuvažiuoti į miestą, bet vis tiek nebuvau su niekuo susitarusi susitikti. Panelė Kerol nuveš į biblioteką mano knygas ir atveš naujų, jei bus. Galbūt iki antradienio pasitaisysiu. Bent jau tiek, kiek buvau sveika iki tol.

Kaip norėčiau galėti pajudėti. Jaučiuosi įkalinta. Nekenčiu to. „Sugrįžimas į naktį“ yra perdėtai ir pernelyg atvirai froidiškas. Nors ir radau keletą gerų vietų.

1A. C. Clarke „The Forgotten Enemy“ – apsakymas apie Londono profesorių, likusį vieną savo mieste artinantis ledynmečiui.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 19 d.

Nustebau, kai mane aplankė Danielius. Jis iškišo galvą pro duris.

– Kaip manai, ką atsivežiau kartu? – paklausė jis.

Tikėjausi, kad Semą, bet teisingai atspėjau, kad jo seseris. Nustebau, kad atvažiavo tik viena iš jų.

– Sveika, teta Antėja, – pasisveikinau, ir ji krūptelėjo. Aišku, aš tik spėjau, bet spėjau remdamasi patirtimi. Paprastai, jei būna tik viena iš jų, tai būna Antėja, nes ji vyriausia.

– Tiesiog negalėjau atsispirti pagundai pamatyti senas vietas, – pareiškė ji.

– Stebiuosi, kad kitos sugebėjo atsispirti, – pasakiau taip maloniai, kaip pasakytų miela dukterėčia.

– Automobilyje nebūtų užtekę vietos, brangioji.

Danieliaus automobilis, kaip dauguma jų, kaip visi automobiliai pasaulyje, išskyrus galbūt tetulės Tegės mažytį oranžinį „Fiat 500“, turi keturias vietas. Net ir tetulės Tegės mašinytė, kurią vadiname „Gražuole šuoliuojančia mergina“ – gražuole, nes registracijos numeris prasideda raidėmis GRŽ, – yra keturvietė, nors tektų gerokai susigrūsti, ypač jei keleiviai būtų aukšto ūgio. Taigi tada ir supratau, kad jie atvažiavo pasiimti manęs.

– Kol pasveiksi, – pasakė Danielius.

Man atrodo, būtų buvę geriau, jei jis būtų atvažiavęs paprastą savaitės dieną ir pasikalbėjęs su daktaru Abdulu, bet jis, regis, kalbėjosi su juo telefonu – įdomu, kuris iš jų paskambino? Bet kuriuo atveju, mokykla mano, jog šiek tiek užtruks, kol aš vėl galėsiu lankyti pamokas, o namuose manimi pasirūpins geriau. Na, taip gal ir būtų žmonėms, kurie turi namus. Bėriau visus, kokius tik sugalvojau, argumentus, jog man būtų geriau pasilikti mokykloje, net ir keletą labai tiesmukų mielos dukterėčios motyvų, pavyzdžiui tai, jog nenoriu praleisti žolės riedulio varžybų prieš Šv. Felisitės komandą, bet nė vienas jų neįtikino.

Man padėjo įlipti į automobilį, nors tai labiau trukdė nei padėjo. Jei kada pamatysite žmogų su lazdele, tai ta lazdelė ir jo ranka iš tikrųjų atstoja koją. Griebti už jos, pakelti ją ar neprašytam padaryti ką nors panašaus yra tas pat, kas čiupti einančiam žmogui už kojos. Norėčiau, kad daugiau žmonių tai suprastų. Mane išvažiuojančią matė kelios mergaitės, apie tai žino ir medicinos sesuo, todėl tikiuosi, kad kas nors pasakys panelei Kerol, o ji sugalvos perduoti tai Gregui, kuris pasakytų ir kitiems. Kai sakau „kitiems“, turiu omenyje Dženiną ir visus kitus, taip pat ir Vimą. Bet turėčiau pripažinti, jog labiausiai turiu galvoje Vimą. Manyčiau, aš šiek tiek jį įsimylėjau. Ir kaip kvailė mokykloje palikau jo paskolintas Zelaznio knygas, todėl dabar negalėsiu jų perskaityti.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 20 d.

Pučia labai stiprus vėjas, atrodo, Senasis dvaras tuoj sugrius. Daužosi į langus, braunasi pro plyšius, švilpia kaminais. Gulėdama čia jaučiu, kaip visas namas girgžda lyg plaukiantis laivas.

Turiu visą krūvą knygų ir Danielius retkarčiais užeina paklausti, ar nenoriu daugiau. Turiu pagalvių ir nesu pririšta prie tempimo grotelių. Galiu nuklibinkščiuoti iki vonios. Dar turiu grafiną vandens, tikrą grafiną su tikru krištoliniu kamščiu. Jos atneša man valgyti, maistas ne prastesnis už mokyklos. (Jei patiekaluose ir yra magijos, tai ji ta pati Senojo dvaro magija, visada tvyranti šiame name, – tai viskas, ką juntu.) Turiu radiją, per kurį transliuoja žinias, muilo operą „Lankininkai“, sodininkystės laidą „Sodininko klausimų metas“ ir, mano nuostabai ir džiaugsmui, – „Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką“! Kaip radijo pjesė, ji nuostabi! Tikriausiai galėčiau perjungti radijo bangas nuo „Radijo 4“, kurį senelis vis dar vadina „Namų servisu“, į „Radiją 1“, kurią žmonės vadina „Lengvąja programa“. Vienintelis to privalumas būtų tetų suerzinimas, nes „Radijas 4“ galėtų turėti ir daugiau tokių netikėtų perliukų kaip ši pjesė, o „Radijas 1“ transliuotų tik popmuziką. Vis tiek didžiąją dalį laiko praleidžiu skaitydama.

Kaip ilgai turėsiu čia būti?

Nukėblinau laiptais žemyn vakarienės, kurią jos vadina pietumis, kai jie nebūna oficialiai patiekiami. Valgėme makaronų su tarkuotu sūriu, jie buvo pervirti ir beveik nevalgomi. Jos visos valgė tuščiai plepėdamos, linksėdamos ir šypsodamos. Aš vaidinau mielą dukterėčią. Tiesą sakant, labai norėčiau pasikalbėti su Danieliumi apie galimybę per Velykas nuvažiuoti į Glazgą, bet noriu tai padaryti, kai būsiu tikra, jog jos nenugirs.

Po vakarienės paklausiau, ar galėčiau paskambinti tetulei Tegei. Jos negalėjo pasakyti ne, nes šalia buvo Danielius, taigi aš jai paskambinau. Ji pakraupo išgirdusi apie ligoninę ir tai, kad ji nieko apie tai nežinojo. Nepatikėjo, kad man tikriausiai dar pablogėjo. Ji visada stengiasi būti optimistė ir įžvelgti tik gerus dalykus. Kartais tai labai miela, ir nėra kito tokio žmogaus pasaulyje, su kuriuo norėčiau kartu džiaugtis, bet šiuo metu jos optimizmas nė kiek nepadeda. Ji pasakė, jog papasakos seneliui, kodėl jam neparašiau, ir perduos nuo manęs linkėjimus. Tikiuosi, jis labai nenuliūs, bet taip ir bus, nes ji papasakos, jog man nuo to bus geriau ir netrukus aš jau galėsiu bėgioti. Norėčiau, kad tai būtų tiesa. Net kai kojos stipriai neskauda, vis tiek visą laiką jaučiu maudimą. Neabejoju, kad man blogiau.

Telefonas yra koridoriuje, ant staliuko su prijungtu minkštai pamuštu suoleliu. Kalbėdamasi su tetule Tege, sėdėjau ant to suolelio. Padėjusi ragelį susimąsčiau, kam dar galėčiau paskambinti, kol esu čia ir aplink nieko nėra. Bėda ta, kad nežinau numerių. Skambinti Gregui į biblioteką sekmadienio vakarą nėra prasmės. Nežinau nė vieno iš jų namų telefono numerio, net Dženinos. Prie telefono aparato guli telefonų knygelė, jų pačių pasidaryta, su draugų ir pažįstamų numeriais, ne „Geltonieji puslapiai“. Pradėjau vartyti jos puslapius, bet neradau nieko pažįstamo, tik ties M raide pamačiau Semo adresą ir telefono numerį. Jo buto šeimininkė atsiliepė iš karto, ji prisiminė mane.

– Mažoji anūkė, – tarė ji.

Aš nesu maža, ir keista apie Semą galvoti kaip apie savo senelį. Aš jau turiu senelį, jo vieta jau užimta. Nors Semas man taip pat patinka.

Po akimirkos jis priėjo prie telefono.

– Morvena? – tarė jis. – Ar kas nors nutiko?

– Tiesą sakant, ne, aš tiesiog esu Senajame dvare – sveikstu, prisiminiau tave ir užsinorėjau pasikalbėti.

– Po ko sveiksti? – paklausė jis, ir aš viską papasakojau, pasakiau ir tai, kad, mano manymu, man pasidarė dar blogiau.

– Galbūt, galbūt, – pritarė jis. – Bet kartais skausmas reiškia gijimą, nepagalvojai apie tai?

– Jie man nieko nesako, – pasakiau. – Daktaras Abdulas norėjo pasikalbėti su Danieliumi, man nenorėjo nieko sakyti. Net jei merdėčiau, jie man nieko nesakytų.

– Manau, Danielius pasakytų, – tarė Semas, nors ir neatrodė tuo įsitikinęs.

– Jeigu jam leistų pasakyti, – burbtelėjau.

Semas akimirką patylėjo.

– Galbūt aš atvažiuosiu tavęs aplankyti, – pagaliau prabilo jis. – Man kilo mintis. Leisk man pasikalbėti su Danieliumi.

Turėjau pakviesti Danielių ir viską paaiškinti, o jis nusiuntė mane atgal į lovą ir kurį laiką šnekėjosi su Semu. Po to atėjo pas mane ir pasakė, jog Semas rytoj atvažiuos traukiniu aplankyti manęs, jis pasitiks jį Šrousberyje.

Keista galvoti, kad Semas kur nors keliauja, ir dar keisčiau galvoti, jog jis bus čia, bet jis rytoj atvažiuoja! Danielius sako, kad jis jau senas ir retai kur nors važiuoja, man suteikta didžiulė garbė.

Visiškai su tuo sutinku.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 21 d.

Semas atvežė man mažytę puokštelę snieguolių iš jo namo šeimininkės galinio kiemelio.

– Ką tik pradėjusios žydėti, – pasakė jis.

Nepaisant ilgos kelionės traukiniu ir Danieliaus automobiliu – Danielius pasitiko jį Šrousberyje, – jos neįtikėtinai gerai išsilaikė ir dvelkė savo ypatingu nuostabiu kvapu. Morai labai patikdavo snieguolės, tai buvo mylimiausios jos gėlės. Mes pasodinome jų ant jos kapo, įdomu, ar jau sužydo?

Viena iš tetų pamerkė maniškes į nedidelę krištolinę vazelę, derančią prie grafino, pasistačiau ją ant staliuko prie lovos.

Semas taip pat atvežė daugiau Platono knygų – „Įstatymus“ ir „Faidrą“, kurios ir norėjau, nes tai vienintelė knyga, kurią skaitė „Vežėjuje“. Jos nenaujos, akivaizdu, kad seniai jas turi, bet tikriausiai visą amžinybę rausėsi, kol surado. Dar Semas atvežė nedidelę mėlyną „Pelican“ leidyklos knygelę plonais viršeliais, pavadinimu „Graikai“, kurią parašė H. D. F. Kitto. Iš jos, pasak Semo, sužinosiu apie to meto situaciją. Tai man bus kontekstas, kad suprasčiau ne tik Platono knygas, bet ir Merės Reno kūrinius. Tikiuosi, ji parašyta įdomiai. Dar nepradėjau skaityti Čerčilio istorijos, kurią gavau dovanų mokykloje.

Semas taip pat atvežė indelį taukės tepalo, labai keisto kvapo.

– Nežinau, ar padės, bet vis tiek atvežiau, – pasakė jis.

Patepiau juo koją, bet nieko nepadėjo, tik nemaloniai pakvipo, bet vis tiek buvo malonu, kad jis manimi rūpinasi.

Vis dėlto pagrindinė Semo mintis buvo ta, jog turėčiau išbandyti akupunktūrą. Semą supa tam tikra magija, ne ta tikroji, bet jis pats yra labai tvirtas žmogus. Kerams būtų labai sunku jį paveikti. Buvo įdomu pamatyti jį kartu su tetomis; jis buvo nepriekaištingai mandagus su jomis, tačiau elgėsi taip, lyg jos būtų jam visiškai nesvarbios. Ir jos nežino, kaip su juo elgtis. Jis neturi jokių plyšelių, pro kuriuos jos galėtų įsiskverbti. Jei tetos būtų pasiūliusios akupunktūrą, kurios metu žmonės badomi adatėlėmis, būčiau puolusi visomis jėgomis priešintis. Tačiau jos šiai minčiai visiškai nepritarė.

– Tai tik kvaili kinų prietarai, negali būti, kad jais tiki, – pareiškė viena.

– Morvena klaikiai bijo adatų, ji net nesutiko prasidurti ausų, – pridūrė kita.

– Ką gero tai gali duoti? – abejojo trečia.

Net ir tai nesutrikdė Semo.

– Manau, reikėtų pabandyti. Tai tikrai nepakenks. Tikiu, kad Morvena protinga mergaitė.

Jis jau buvo suradęs tokią vietą Šrousberyje ir užsirašęs adresą. Norėjo iš karto ten ir važiuoti, bet seserims pavyko įkalbėti Danielių, kad reikėtų pirmiau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo. Jis susitarė, kad mus priims rytoj ryte.

Popietę Semas praleido mano kambaryje, mes daug kalbėjomės. Jis senas žmogus ir pragyveno keistą gyvenimą – tik įsivaizduokit, kaip baisu sužinoti, jog visa tavo giminė išžudyta. Tai būtų tas pat, jei šią minutę visas Velsas nuskęstų jūroje ir aš likčiau viena iš visos šeimos. Na, Notingeme dar gyvena pusbrolis Arvelas, bet vis tiek būtume tik dviese iš daugybės giminaičių, su kuriais užaugau.

Būtent taip nutiko Semui. Kai po karo jis sugrįžo, nieko iš savų nerado, buvusiuose jų namuose gyveno svetimi žmonės, o kaimynai apsimetė, kad jo nepažįsta. Jis pamatė mamos duoninę ant kaimynės stalo, bet ji neatidavė jos.

– Jie tau nieko nereiškia, – pasakė Semas.

– Ne nieko.

– Jie tau svetimi. Net ir aš svetimas. Bet mano šeima buvo tavo pusbroliai ir pusseserės. Jie vis

kalba, skirtingos vyriausybės daugybę metų kalba apie kompensaciją. Bet kaip kas nors gali atlyginti už mano šeimą? Kaip jie gali sugrąžinti pusbrolius, kurių tu nepažinojai, ir pusbrolius, kurie taip niekad ir negimė, tuos, kurie dabar būtų tavo metų?

Supratau ir pajutau tai. Galėčiau apie tai parašyti eilėraštį. „Hitleri, grąžink mano pusbrolius!“ Manau, Semui truputį liūdna, kad nesu žydė, kad jo palikuonys nebus žydai. Bet jis to nesakė ir dėl nieko nepriekaištauja. Jis sakė, kad neliko Lenkijoje, nes visur juto mirusiuosius, lyg būtų galėjęs juos sutikti vos pasukęs už kampo. Suprantu jį. Vos neprasižiojau jam apie magiją, apie tai, ką padariau, kad turėčiau karasą, apie Morą, vaikštančią su elfais. Gal ir būčiau viską papasakojusi, jei būtume turėję daugiau laiko. Tačiau pasirodė Danielius ir pasakė, kad jie jau turi važiuoti į traukinių stotį, todėl tik atsisveikinau su juo.

Semas pabučiavo mane, uždėjo ranką ant galvos ir pasakė hebrajišką palaiminimą. Jis neklausė, ar gali taip daryti, bet aš neprieštaravau. Galiausiai jis pažvelgė į mane ir, nusišypsojęs sena raukšlėta šypsena, pasakė: – Viskas bus gerai.

Tie žodžiai neįtikėtinai ramino. Dar dabar juos girdžiu. „Viskas bus gerai“, lyg būtų tai žinojęs.

Užuodžiu snieguoles. Labai džiaugiuosi jo apsilankymu.

Antradienis, 1980 metų sausio 22 d.

Semas buvo teisus dėl akupunktūros.

Tai iš tiesų stebuklinga. Viskas. Jie vadina tai „či“, bet net neapsimetinėja, jog tai ne magija. Tuo užsiimantis vyras yra anglas, todėl šiek tiek nustebau po visų tetų gąsdinimų apie klastingus rytiečius.

Jis mokėsi Beri Sent Edmundse, kuris yra Fenlande, netoli Kembridžo. Jį mokė žmonės, patys mokęsi Honkonge. Ant sienos kabojo įrėminti diplomai, kaip pas tikrą daktarą. Ant lubų buvo akupunktūros taškų žmogaus kūne žemėlapis. Gerai jį apžiūrėjau, nes didumą laiko praleidau gulėdama ant nugaros ir nejudėdama su didžiulėmis, milžiniškomis adatomis, subestomis į mane.

Visiškai neskaudėjo. Nejauti, nors jos tikrai ilgos ir susmeigtos į tave. O nutiko taip, kad kai buvo įbesta paskutinė adata, skausmas išnyko, lyg kas nors būtų išjungęs mygtuką. O kad pati išmokčiau taip daryti! Iš pradžių vieną adatą kulkšnyje jis įsmeigė truputėlį ne ten, kur reikėjo, ir aš pajutau, ne tikrą skausmą, bet lyg kokį gnybtelėjimą. Nieko nesakiau, bet jis iš karto ją ištraukė ir įbedė kokiu milimetru į šoną, ir aš nieko nepajutau. Akivaizdu, kad tai kūno magija.

Net jeigu jis išjungė skausmą vos valandai, kol ten buvau, manau, vis tiek vertėjo sumokėti tuos trisdešimt svarų. Nors aš nebuvau stebuklingai išgydyta, tačiau užšlubavau laiptais aukštyn į jo kabinetą ir vėl nusileidau ne prasčiau nei prieš tempimo procedūrą. Jis nori, kad lankyčiausi pas jį šešias savaites po kartą. Sakė, kad šiandien padarė tik tai, kad man apmalštų skausmas, bet jei nuolat lankyčiausi, galbūt jis surastų, kur slypi bėda, ir padėtų man. Jam patiko mano lazdelė – vaikščioju su elfiška, ne metaline, nes ji man, regis, suteikia daugiau jėgų ir yra daug gražesnė.

– Nuvežk mane atgal į mokyklą, – pasakiau Danieliui mums einant į jo automobilį. Švietė blyški žiemos saulė ir rausvai auksiniai Šruosberio pastatai buvo užlieti jos spindulių. Jei būtume iš karto išvažiavę, būčiau grįžusi kaip tik laiku, kad nuvykčiau į knygų klubą.

– Tik po to, kai pamatysime, kaip jausiesi rytoj, – atsakė jis. – Bet gal dabar norėtum kinų maisto, nes, kaip matau, kinų medicina tau tinka?

Taigi nuėjome į kinų restoraną, pavadinimu „Raudonasis lotosas“, kuriame valgėme kiaulienos šonkauliukų su krevečių skrebučiais, vištienos su pakepintais ryžiais, kiniškų makaronų su jautiena austrių padaže. Viskas buvo labai skanu, puikiausias maistas, kokio jau seniai, o gal niekada, neragavau. Valgiau tol, kol išsigandau, kad sprogsiu. Valgant papasakojau Danieliui apie suvažiavimą Glazge, Olbanio mokslinės fantastikos mėgėjų susibūrimą, šių metų velykinį susitikimą ir apie tai, ką Vimas pasakojo apie Pasaulinį suvažiavimą Braitone, kaip jis ten susitiko su Robertu Silverbergu ir penkias dienas kalbėjosi su visais vien apie knygas. Danielius suabejojo, ar seserys jam leistų važiuoti, bet sutiko išleisti mane ir pasakė, kad už viską sumokės!

Iš dalies norėčiau išgelbėti Danielių nuo jo seserų. Jis man labai geras, suprantu, jog jo, kaip tėvo, tokia pareiga, bet kodėl jis privalo jausti tą pareigą? Norėčiau jį išgelbėti, bet nemanau, kad įstengčiau. Vien bandymas gali išprovokuoti karą su jomis, o jeigu jos manys, kad niekur nesikišu, galbūt paliks mane ramybėje. Bandydama išgelbėti Danielių, įsipainiočiau pati. Pirmiausia turiu pasirūpinti savimi. Jos tikrai neleis jo į Glazgą. Dar gerai, kad sutiko išleisti mane į akupunktūrą, pavalgyti kinų restorane, ko tikriausiai nebūtų leidusios, jei ne mielas senas Semas.

Kartu su sąskaita jie atnešė mums laimės sausainėlių. Manajame buvo parašyta: „Dar niekas neprarasta“, mane tai labai nudžiugino. Tai panašu į eilutę iš „Eneidos“: Et haec olim meminisse iuvabit – „Net ir tai kada nors prisiminsi su džiaugsmu“. Iš pradžių pagalvoji – kaip klaiku, – bet paskui supranti, jog tai tiesa, ir ne taip jau blogai. Danielius ką tik perskaitė savo: „Jums patinka kinų maistas“, ir to nepaneigsi. Būtų labai nemalonu gauti tokį raštelį: „Tu – prastas tėvas.“

Automobilyje, kai segiausi saugos diržą, Danielius rimtai pasižiūrėjo į mane.

– Tu, regis, vis dar jauti akupunktūros naudą.

– Taip, – atsakiau.

– Turėtum apsilankyti pas jį kartą per savaitę, kaip jis ir rekomendavo.

– Gerai. – Baigiau terliotis su saugos diržu. Danielius išmetė nuorūką pro langą.

– Bet aš negalėsiu kiekvieną savaitę paimti tavęs iš mokyklos, atvežti čionai ir vėl nuvežti atgal.

Galbūt tik kartais.

Iškart supratau, kad tai jos jam neleistų. Jis įjungė pavarą ir išsuko iš automobilių stovėjimo aikštelės, visą tą laiką nieko nesakiau, nes ir neturėjau ką pasakyti.

– Yra traukinys, – po kurio laiko prabilo jis.

– Traukinys? – Neabejoju, kad pakartojau tai skeptiškai. – Bet juk nėra traukinių stoties. Nebent autobusas.

– Gobovene yra traukinių stotis. Kai mano sesės mokėsi Arlingherste, jos važiuodavo ten, o paskui jas paimdavo mokyklos autobusas. Tais laikais visi važinėdavo traukiniais.

– Tikrai manai, kad ten vis dar yra traukinių stotis? – Bet Flanderso ir Svono dainoje „Lėtas traukinys“ ji nebuvo paminėta ilgame sąraše stočių, kurias uždarė Bičingas1, tai tikriausiai vis dar veikė.

– Tai kelias į šiaurės Velsą, Velšpulą, Barmutą ir Dolgelai, – pasakė jis.

Iš tų vietų buvau girdėjusi tik Dolgelai, kur, kai dar nebuvau gimusi, važiavo močiutė su seneliu, norėdami aplankyti seną pastorių, persikėlusį ten gyventi. Šiaurės Velsas atrodo kaip visai kita šalis.

Iš pietų Velso tenai netgi neįmanoma papulti, reikia pirmiau važiuoti į Angliją, o paskui į jį, bent jau tada, kai nori važiuoti traukiniais arba gerais keliais. Tikriausiai per kalnus taip pat vingiuoja keliukai. Niekada ten nesu buvusi, norėčiau pamatyti.

– Gerai, – sutikau. – Vadinasi, turėsiu važiuoti autobusu į miestą, tada kitu į Goboveną, o iš ten – traukiniu.

– Kartais ir aš galėsiu tave paimti, – pasakė Danielius, prisidegdamas kitą cigaretę. – Kada tau būtų geriausia?

Susimąsčiau. Jokiu būdu ne antradieniais, nes galiu nesuspėti laiku grįžti į knygų klubą.

– Ketvirtadieniais, – tariau. – Nes ketvirtadienį popiet turiu tik religijos pamoką ir dvi matematikos.

– Iš tavo pažymių matyti, kad būtent matematikos neturėtum praleisti, – šypsodamasis pasakė Danielius.

– Tiesą sakant, visai nesvarbu, ar dalyvauju tose pamokose, aš vis tiek nieko nesuprantu. Tiek, kiek jos suprantu, tik dėl fizikos ir chemijos. Dėl manęs matematiką galėtų mokyti ir kinų kalba – vis tiek nesuprasiu. Tikriausiai man trūksta tos smegenų dalies. O kai paprašau mokytojos paaiškinti dar kartą, vis tiek nepasidaro aiškiau.

– Gal tau reikėtų pasimokyti papildomai? – pasiūlė Danielius.

– Tai būtų tik pinigų išmetimas į balą. Man ji tiesiog nesuvokiama. Panašu į bandymą išmokyti arklį dainuoti.

– Ar žinai istoriją apie tai? – paklausė jis, atsigręždamas į mane ir atsitiktinai išpūsdamas į mane dūmus. Fu. – Tik neužmušk manęs, duok man metus, ir aš išmokysiu tavo arklį dainuoti. Daug kas gali nutikti per metus: gali mirti karalius, galiu mirti aš arba arklys gali išmokti dainuoti. – Trumpai atpasakojau aš. Tai istorija iš „Krislo Dievo aky“, manyčiau, jis tai turėjo omenyje.

– Tai pasakojimas apie atidėliojimą, – pareiškė Danielius, tarytum pats būtų pasaulinio lygio

delsimo specialistas.

– Tai istorija apie viltį, – pasakiau. – Mes nežinome, kas nutiko metų gale.

– Jei arklys būtų išmokęs dainuoti, būtume apie tai sužinoję.

– Galbūt tai legendos apie kentaurą pradžia. Arba jis galėjo išvykti į Narniją, kartu pasiėmęs ir žmogų. O gal jis tapo Kaligulos arklio Incitato, kurį tas paskyrė senatoriumi, protėviu. Galbūt atsirado visa dainuojančių arklių kaimenė, ir per Incitatą jie mėgino išsikovoti lygias teises, bet viskas pakrypo ne ta linkme.

Danielius keistai nužvelgė mane, gaila, kad nepatylėjau, geriau jau būčiau pasakiusi tai tiems, kas mane suprastų.

– Vadinasi, ketvirtadieniais, – tarė jis. – Kai grįšime namo, paskambinsiu jam ir susitarsiu.

Jei tai būtų pasakojimas apie atidėliojimą, pabaigoje būtų buvęs griežtas moralas apie tai, kaip tas žmogus mirė. Man labiau patinka įsivaizduoti, kaip jis išsigelbėjo.

Kai metai baigėsi, išlaužė jie duris arklidės Ir nušuoliavo – vyriškis ir arklys – abu kartu.

Anapus vakaro žaros, kanopoms kaukšint, Abu darniai ir ritmiškai judėjo duetu.

1Flandersas ir Svanas – britų komikų duetas parašė dainą „Slow Train“, kurioje apgailestavo, kad buvo uždaryta tiek daug traukinių linijų ir stočių. Richard Beeching tuo metu buvo „British Railways“ kompanijos pirmininkas.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 23 d. Šįryt nukrito kelios snaigės – per mažai, kad sušlaptų hobito pirštai, – ir tos pačios ištirpo dar prieš pusryčius.

Aš vėl mokykloje, kurioje dar triukšmingiau nei anksčiau, čia toks triukšmas, kad balsai net atsimuša aidu. „Sapnų valdovas“, pasirodo, yra Zelaznio apysakos „Tas, kuris suteikia pavidalą“ romano versija. Tai yra Brunerio „Telepato“ 1 variacija. Nežinau, kuri knyga parašyta anksčiau, bet aš pirmiau perskaičiau Brunerį. Jau pati darbo su sapnais mintis yra labai keista. „Sapnų valdovas“ yra gera knyga, bet labai trikdanti. Niekada neatspėtumėte, jog ją parašė tas pats žmogus, parašęs Ambero knygas, kurias labai malonu skaityti.

Visi su manimi elgiasi daug draugiškiau nei anksčiau. Šeronė pasakė: „Labas ir sveika sugrįžusi“, kai po priešpiečių nuėjau į anglų kalbos pamoką. Ryte nubudus Danielius reikalavo palaukti ir pasižiūrėti, kaip jausiuosi, todėl atvežė mane tik vėlyvą rytmetį. Aš vis dar tokia pati. Nuo šalčio mano koja girgžda kaip surūdijęs vėjarodis, bet man daug geriau, nei buvo iki akupunktūros, todėl beveik nekreipiu į tai dėmesio.

Neatleidau Šeronei už tai, kad atsuko man nugarą. Būsiu su ja mandagi ir maloni, tačiau nenustosiu vadinti jos Kūtvėla, kai ir visos kitos ją taip vadina. Diedrai, nesiliovusiai bendrauti su manimi, liksiu amžinai ištikima ir žodis „Nuoboda“ niekada neišsprūs iš mano burnos. Keista, nors šlubuoju labiau nei anksčiau, šiandien visos vadina mane Komuniūga. Galbūt pagulėjusi ligoninėje jų akyse įgijau kokios nors naujos pagarbos. Visa laimė, kad niekas nepuolė lieti man savo jausmų ir apsimetinėti draugėmis.

Labai džiaugiuosi vėl matydama panelę Kerol. Ji manęs netrukdo, kai čia skaitau arba rašau, bet niekada nepagaili kelių mielų žodelių, kai praeinu pro jos stalą. Jau esu pripratusi prie šios bibliotekos, medinių apkalų ir dailių knygų lentynų, bet vėl visa tai matydama iš naujo stebiuosi, kokia ji nuostabi. Kai užaugsiu ir kada nors turėsiu savo namus, juose taip pat bus toks kambarys. „Mirusiųjų sala“ labai keista. Man patinka pasaulių kūrimo idėja, ateiviai ir ateivių dievai bei visa struktūra. Tik truputį abejoju dėl faktinės istorijos.

1„Telephatist“ – 1964 m. mokslinės fantastikos romanas, Didžiojoje Britanijoje žinomas pavadinimu „The Whole Man”.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 24 d. Šį vakarą „Clwyd“ teatre Molde žiūrėsime „Audrą“. Niekas daugiau nerodo nė mažiausio susijaudinimo dėl to, todėl ir aš elgiuosi taip, lyg man visai nerūpėtų. Diedra sako, kad nemėgsta Šekspyro. Ji matė „Žiemos pasaką“ ir „Ričardą II“, ir abi jai labai nepatiko. Todėl nujaučiu, jog draugija bus siaubinga, nes bent jau „Ričardas II“ turėjo būti puikiai suvaidintas. „Prisėskime ant žemės ir pasekim Liūdnas sakmes apie karalių mirtį.“1 Naujai atsiradęs draugiškumas, regis, tęsiasi. Negi jos manė, kad anksčiau tik apsimetinėjau, kad mano koja nesveika? O gal nutiko dar kažkas? Elgiuosi šiek tiek atsainiai, lyg viskas būtų normalu, bet tuo pačiu ir šaltai, nes jei nors kiek išsiduočiau, jos greitai tuo pasinaudotų ir vėl imtų tyčiotis.

Skaitau „Žiedų valdovą“. Staiga užsinorėjau. Moku jį beveik mintinai, bet vis tiek galiu besąlygiškai į jį nugrimzti. Nežinau nė vienos kitos knygos, kurią skaitydamas pasijunti lyg išsiruošęs į kelionę. Kai padedu ją į šalį, kad tai užrašyčiau, jaučiuosi lyg laukdama kartu su Pipinu, kol pasigirs akmens pliumptelėjimo į šulinį aidas.

1Viljamas Šekspyras „Ričardas II“, vertė A. Danielius, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.

Penktadienis, 1980 metų sausio 25 d.

Pirma „Keliaujančios Šekspyro kompanijos“ „Audros“ pastatymo klaida buvo ta, kad Prospero vaidmenį jie patikėjo moteriai. Ji vaidino puikiai, bet pjesėje motina tiesiog netinka. Visas spektaklis – tai vyro priešprieša moteriai: Prosperas ir Sikoraksė, Kalibanas ir Arielė, Kalibanas ir Miranda, Ferdinandas ir Miranda. Nors, manyčiau, taip padarę jie Prosperos ir Antonijo susidūrimą pavertė vyro ir moters priešprieša. Vis dėlto, mano manymu, Prosperos ir Mirandos santykiai nevykę. Bent jau aš nepatikėjau motinos ir dukters ryšiu, Prosperai nepajutau nė lašo užuojautos. Prosperas man atrodė santūrus, nutolęs vyras, nemokantis terliotis su kūdikiu, bet tokia moteris atrodo labai nenatūraliai ir jos neįmanoma užjausti. Žinoma, nenoriu pasakyti, jog moterims dera rūpintis tik vaikų auginimu, tačiau – kaip viskas įdomiai išeina: vyro pastangos padaryti viską, kas tik įmanoma, vaidinant moteriai atrodo kaip visiškas nesirūpinimas dukra.

Nors Prosperas bet kuriuo atveju atrodo nepareigingas. Tikriausiai jis buvo pats prasčiausias pasaulyje Milano hercogas ir vėl bus toks pat. Žinoma, galėčiau pritarti tam, jog jis visą laiką praleidžia bibliotekoje skaitydamas knygas, užuot rūpinęsis svarbiais dalykais. Tačiau nėra visiškai jokių ženklų, jog jis elgsis kitaip, kai tik jie sugrįš. Tiesą sakant, bus dar blogiau, nes jis norės perskaityti viską, ką parašė jo mylimi autoriai tuo metu, kai jis buvo įstrigęs saloje. Antonijus tikriausiai buvo daug geresnis hercogas. Aišku, jis buvo susimokęs niekšas, bet jis stengtųsi, kad visi būtų patenkinti, nes jam tai paranku. Žmonės, matyt, pasibaisėjo sužinoję, jog Prosperas sugrįžo, nesvarbu, paskendęs knygose ar ne.

Apie tai aš, aišku, daug neužsiminsiu savo rašinyje apie pjesę. Ir jau visiškai neužsiminsiu apie tai, ką galvoju apie elfus, nes iš tikrųjų manau, jog jie buvo nuostabūs ir stebėtinai realūs.

Arielė nekalbėjo, savo eiles ji dainavo. Vilkėjo kažką balto, galbūt glaustinukę su skraistėmis, kurios plevėsavo jai vaikštant ar gestikuliuojant. Jos galva buvo nuskusta ir pridengta vualiu. Kai pabaigoje ji išsilaisvino, visos skraistės nukrito, mes pirmą kartą pamatėme jos veidą, o veido išraiška atrodė įtikinamai elfiška. Įdomu, ar aktorė pažįsta elfus? Dainuodama ji puikiai išreiškė keistą jų bendravimo pobūdį, Šekspyras puikiai padirbėjo, taip pat ir „Keliaujanti kompanija“. Šekspyras turėjo pažinoti elfus, ir tikriausiai neblogai. Jis padarė tą patį, ką darau ir aš: tiesiog išvertė tai, ką elfai norėjo pasakyti.

Na, o kas tas Kalibanas? Skaitydama galvojau apie jį kaip apie elfą, panašų į žuvį, gumbuotą ir keistą. Bet pamačiusi jį susimąsčiau. Jo motina, Sikoraksė, buvo ragana. Apie tėvą nieko nežinome.

Sikoraksė nė karto nepasirodė. Ar Prosperas buvo jo tėvas? Gal jis Mirandos įbrolis? Jis ten jau buvo, kai jie pasirodė, kaip pats sakosi, siūlydamas savo paslaugas, norėdamas tapti jų tarnu? Jis nori išprievartauti Mirandą („Ak, kad pavykę būtų! <···> Tai Kalibanų būčiau priveisęs saloje!“ 1), bet dėl to netampa žmogumi, kaip ir jo motina. Jis galėtų būti žmogumi arba pusiau žmogumi, jį galima kumštelėti ar primušti taip, kaip neįmanoma elfų. Vakar vakare buvo daug smūgių ir raitymųsi ant žemės. Manau, jog šis Kalibanas, suvaidintas aktoriaus Piterio Luiso (turiu programėlę), yra užstrigęs tarp pasaulių. Jis nežino, kur ir kam priklauso. Šekspyras turėjo pažinoti elfus. Žinau, tą patį sakiau ir apie Tolkieną, aš ir dabar manau, jog jis pažinojo juos. Tikiu, jog daug žmonių juos pažįsta.

Man be galo patinka Šekspyro kalba. Važiavau autobusu namo, vis dar nuo jos apsvaigusi, ir turėjau dukart klausti Diedros, ką ji sakė, nes iš karto nesuprasdavau. Nežinau, ką ji apie mane pagalvojo. Mes pasvarstėme, koks bus susituokusių Mirandos ir Ferdinando gyvenimas, kaip jai seksis gyventi Italijoje, pagaliau išplaukus iš salos. Ar tai jai vis dar atrodys kaip naujas drąsus

pasaulis? Diedra manė, jog taip, kol ji bus įsimylėjusi. Ar galite įsivaizduoti, kaip reikėtų susidurti su visu pasauliu, prieš tai pažinojus vos tris žmones, iš kurių du ne visai žmonės, o trečiasis, Prosperas, nutolęs nuo jos? Kaip jai reikės susidoroti su madomis, tarnais ir dvariškiais? Diedros manymu, Prosperas pasielgė nedovanotinai, kad neišmokė jos visų tų dalykų. Bet galbūt būtų buvę dar blogiau, jei būtų išmokęs ją kerų?

Prosperas sulaužo savo lazdą, nuskandina knygas, nes negali parsivežti burtų į namus. Jei būtų parsivežęs, ar nebūtų tapęs toks kaip Sarumanas? Ar žmogų sugadina valdžia? Ar taip nutinka visada?

Norėčiau pažinoti gerų žmonių, naudojančių magiją. Na, yra Glorfindelis, bet nežinau, ar elfai skaitosi. Jie kitokie. Kitas įdomus Prospero kontrastas yra Faustas.

Gavau laišką nuo Danieliaus, kuriame jis rašo, jog susitarė dėl akupunktūros seansų ketvirtadieniais ir už juos sumokėjo. Jis taip pat paprašė mokyklos vadovybės, kad mane išleistų, ir įdėjo dešimt svarų traukinio bilietams bei priešpiečiams. Gavusi grąžos, pusę jos atidėsiu į pabėgimo ar nenumatytų atvejų fondą.

1Šekspyras, Raštai IV, Komedijos, vertė A. Miškinis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 26 d.

Nuvažiavau į biblioteką, bet Grego nebuvo. Šį šeštadienį jis nedirba. Sugrąžinau didžiulę krūvą knygų ir pasiėmiau gautąsias. Gaila, kad nesusitariau su niekuo susitikti, bet juk nebuvau čia antradienį. Tikėjausi pamatyti Gregą ir paklausti jo, kokia antradienio susitikimo tema.

Nuėjau iki knygyno, kuriame nieko nebuvo. Knygų nepirkau. Nemaloniai purškė lietus. Sėdėdama kavinėje suvalgiau medaus bandelę ir skaičiau, kartais pakeldama galvą pasižiūrėti į lietų. Sakoma, kad toks oras labai patinka antims, tačiau antys tvenkinyje atrodė tokios pat nelaimingos, kaip ir kiti.

Vis dėlto antinų spalvos po truputį pradeda mainytis į pavasarines. Galbūt tai dėl pavasario lietaus.

Mirusiose pelkėse jie džiaugtųsi juo, pamaniau. Nupirkau porą bandelių sau ir Diedrai – dėl Šeronės nebūtina švaistyti pinigų, nors ji jau kalbasi su manimi.

Sendaikčių krautuvėlė buvo atidaryta, peržiūrėjau jų knygas. Neradau nieko įdomaus, išskyrus sulankstytą (manyčiau, storos drobės) Europos žemėlapį su didžiule Vokietija ir be Čekoslovakijos.

Tikriausiai jis nuo karo laikų arba nubraižytas prieš pat jį. Kažkas flomasteriu ant jo buvo nubrėžęs geltoną brūkšnį, bet šiaip jis labai geros būklės. Šalių spalvos pastelinės, ne tokios ryškios kaip dabartiniuose žemėlapiuose. Negalėjau atsispirti, nes jis kainavo vos penkis pensus. Nežinau, ką su juo veiksiu, bet žemėlapiai man labai patinka.

Lėtai vėl sugrįžau į miesto centrą, perėjau per „Smiths“ parduotuvę, kurioje paprastai tik sugaištu laiką, bet šiandien buvo verta, nes aptikau „Aizeko Azimovo mokslinės fantastikos žurnalą“! Įdomu, iš kur jis čia atsirado? Labai tikiuosi, kad jie nuolat jį užsakinės. Nusipirkau jį ir pakelį „Rolo“ šokoladinių saldainių, kuriais, jei galėčiau, mielai pasidalinčiau su Frodu arba Semu, bet negaliu.

Seneliui dar nupirkau atviruką su jūra ir smėlio pilimi, kuri man primena vasaros atostogas. Tikiuosi, primins ir jam.

Autobusų stotelėje stovėjo Džilė.

– Šiandien be vaikino? – paklausė ji.

Aš pažvelgiau jai tiesiai į akis.

– Nors tai, aišku, ne tavo reikalas, bet Hjugas man yra tik draugas, o ne vaikinas. Jis lanko knygų klubą.

– Ach. Atleisk, – tarė ji.

Nustebau, kad ji manimi patikėjo. Gerai, kad ji nematė manęs su Vimu, nes nebūčiau galėjusi to pasakyti su tokiu įsitikinimu kaip dabar, nors tai taip pat būtų gryna tiesa.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 27 d.

Norint tapti populiaria šioje mokykloje, reikia atsigulti į ligoninę ir iš jos sugrįžti. O gal reikia, kad kas nors pasakytų, jog tu drąsi, – žinau, jog Diedra taip apie mane kalbėjo. Galbūt niekas anksčiau netikėjo, kad mano koja nesveika? Arba ėmė manęs gailėtis? Tikiuosi, ne. Negalėčiau to pakęsti. Šiaip ar taip, šiandien gavau septynias bandeles, skaičiuojant ir maniškę medaus bandelę.

Dvi bandelės su glajumi, dvi Čelsio bandelės su razinomis, keksas su glajumi ir ekleras. Neįstengiau visų suvalgyti, todėl vieną Čelsio bandelę atidaviau Diedrai. Aš nieko nepadariau, kad taip nutiktų, ne tik kad jokios magijos – visai nieko. Labai keista. Paklausiau apie tai panelės Kerol, ir ji atsakė, jog tikriausiai todėl, kad buvau ligoninėje ir grįžau, nekeldama dėl to jokio šurmulio, buvau paminėta maldos metu ir visos mane atsiminė, kai pirko bandeles. Galbūt. Bet vis tiek labai keista.

Parašiau linksmą laišką Semui, papasakojau, kokia nuostabi buvusi jo mintis apie akupunktūrą.

Dar nepradėjau skaityti jo atvežtų knygų, todėl apie jas neužsiminiau. Taip pat parašiau Danieliui, daugiausia pasakojau apie „Audrą“, ir tetulei Tegei, kuriai papasakojau apie akupunktūrą ir pjesę.

Seneliui išsiunčiau atviruką.

Jau pasiekiau Pelenoro laukų mūšį, tai tikriausiai pats nuostabiausias kada nors parašytas dalykas.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 28 d.

Aujourd‘hui, rien.1 Taip savo dienoraštyje parašė Liudvikas XVI Bastilijos šturmo dieną.

Padėjau panelei Kerol suantspauduoti ir sudėti į lentynas naujas knygas. Jos visos atrodė klaikios – tai tokios knygos, kuriose rašoma apie problemų turinčius paauglius – narkotikai, smurtaujantys tėvai, vaikinai, reikalaujantys sekso, ar net gyvenimas Airijoje. Nekenčiu tokių knygų. Jos negailestingai slegiančios, nors ir žinau, jog visi jie galiausiai išspręs savo bėdas, subręs ir supras, kaip veikia pasaulis – tai tarsi kokie burtažodžiai. Kažkada perskaičiau pusę tonos Viktorijos laikų vaikiškų knygų, nes jos mėtėsi namuose: „Elzė Dinsmor“2, „Mažosios moterys“, „Erikas arba po truputį“3 ir „Ką padarė Keitė“4. Jas parašė skirtingi autoriai, bet visas sieja tie patys moralės principai. Lygiai taip pat ir visos šiuolaikinės paauglių problemų knygos turi tą patį moralą, nors jis ir nėra toks žavus ir aiškiai išsakytas kaip tose senose knygose. Jei norėčiau paskaityti, kaip įveikti bėdas, geriau rinkčiausi „Polianą“5 nei Džudę Blum6, nors kodėl reikia skaityti tokias knygas, kai pasaulyje tiek daug mokslinės fantastikos, niekaip nesuprantu. Net jei paimtume vaikiškas knygeles, apie brendimą ir etišką elgesį galima daug daugiau sužinoti iš „Kosmoso įkaitų“7 arba „Galaktikos piliečio“.

Pamokų ruošimo metu parašiau atsiliepiamąjį rašinį apie „Audrą“, taip pat beveik visą parašiau ir už Diedrą, jai tik reikės jį persirašyti. Kad jie atrodytų skirtingi, josios rašinyje daugiausia rašiau apie Mirandą, o savajame – apie Prosperą. Už tai ji sprendžia mano matematikos uždavinius.

Paprasčiausiai nesusidoroju su visomis tomis vienalaikėmis lygtimis, ypač po to, kai praleidau tiek pamokų, kuriose apie jas aiškino.

Baigiau „Žiedų valdovą“ su įprastu skausmu, kad knyga jau baigėsi ir daugiau nebebus.

1Šiandien, nieko. (pranc. k.)

2Martha Finley „Elsie Dinsmore“ – serija vaikiškų autorės knygų apie našlaitę mergaitę ir jos gyvenimą su seneliais.

3Frederic W. Farrar „Eric, or Little by Little“ – 1858 m. romanas apie berniuką ir jo išdaigas internatinėje mokykloje.

4Susan Coolidge „What Katy Did“ – 1872 m. rašyta istorija apie mergaitę Keitę, kuri sunkiai sužalojama ir dėl to išgyvenanti daugybę pokyčių.

5Eleanor H. Porter „Pollyanna“ – romanas apie vienuolikmetę našlaitę, savo džiaugsmu ir žaidimais gebančią keisti kitų gyvenimus.

6Judy Blume – amerikiečių rašytoja (g. 1938), pardavusi daugiau nei 80 mln. savo knygų, skirtų vaikams ir paaugliams.

7Nicholas Fisk „Space Hostages“ – mokslinės fantastikos romanas apie erdvėlaivyje įkalintus žmones ir jų bandymą išsigelbėti.

Antradienis, 1980 metų sausio 29 d. Šiandien vakare knygų klubas, bet nežinau temos.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 30 d.

Diskusijų tema buvo Tiptri! Labai džiaugiuosi, jog iš anksto žinojau, jog tai moteris, nes būčiau buvusi ištikta šoko, jei būčiau sužinojusi tik tada, kai visi pradėjo kalbėti apie Tiptri kaip apie „ją“.

Neperskaičiau visų jos knygų, tik du rinkinius. Matau, kad reikės ištaisyti šią klaidą. Vis dėlto tikrai turėjau apie ką pakalbėti, nes ilgiausiai diskutavome apie „Merginą, valdomą nuotoliniu pulteliu“, o tai tikrai nuostabi istorija, ir apie „Meilė yra planas, planas yra mirtis.“ Abi knygas aš gerai išmanau.

Susitikimui vadovavo Harieta, aišku, puiku, bet prisiminiau, jog ir kalbant apie Le Gvin vadovavo ji. Įdomu, kodėl? Tai yra, kodėl abu kartus ji vedė diskusijas apie rašytojas moteris ir nė vienos apie vyrus?

Keitui Tiptri labai nepatiko, jis mano, jog ji nusiteikusi prieš vyrus, taip galvojo net ir tada, kai dar manė, jog Tiptri – vyras. Jo manymu, „Hustone, Hustone“ yra siaubo istorija. Aš taip nemanau, nors suprantu, jog vyrai jos knygose gali jausti grėsmę.

Buvo Pito gimtadienis, todėl po susitikimo visi trumpam nuėjome į aludę. Brajanas uždavė juokingą klausimą, kurį buvo išgirdęs darbe.

– Su kuo labiau norėtum susitikti, su elfu ar su Plutono gyventoju?

Turėjau apie tai pagalvoti, nes klausimas iš tikrųjų yra apie praeitį ir ateitį arba maginę ir mokslinę fantastiką. Pažįstu daugybę elfų, nors jie netikri elfai. Ne tokie, kaip Tolkieno elfai. Aš pasakiau, kad Plutono gyventoją, galiausiai visi taip atsakė, išskyrus Vimą, kuris pasirinko elfą.

Kitą savaitę Vimas kalbės apie Zelaznį. Atidaviau dvi jo paskolintas knygas, o jis davė „Tarpdurius smėlyje“ ir „Kelio ženklus“1.

Jis paklausė, ar galėtume susitikti šeštadienį. Pasakiau, kad galėčiau ir kad jam galbūt pavyks pamatyti elfą. Vimas atrodo taip, tarytum norėtų manimi tikėti, bet šiek tiek abejoja.

– Kur? – paklausė jis.

– Galėsime pasidairyti po Brakonierių giraitę, todėl galim susitikti nedidelėje kavinukėje priešais.

– Tie miškai priklauso Harietai, – pasakė jis. – Ei, Harieta, ar nieko tokio, jei mes su Mori šeštadienį pasivaikščiosime po tavo giraitę?

Harieta nusigręžė nuo Huseino su Dženina, su kuriais diskutavo, ar tikrai Tiptri nekentė vyrų, ir nustebusi pakėlė antakius.

– Žinoma, galite, Viljamai, nors tokiu metų laiku ten bus dumblina. Žibutės su raktažolėmis, manyčiau, dar nežydi.

Nežinojau, kad Vimo vardas iš tikrųjų yra Viljamas, bet dabar supratau. Tik keista, kodėl jo nevadina Viliu arba Biliu?

Tuo tarpu Dženina apdovanojo tokiu pat žvilgsniu kaip ir Džilė, pamačiusi mane su Hjugu. Kodėl Vimas taip pasielgė, garsiai visiems pranešė? Galėjome susitikti tyliai, be niekieno žinios. Ir jeigu jis iš tikrųjų nori pamatyti elfą arba burtus, tai kodėl norėjo, kad visi tai sužinotų? Jie nepatikės juo, net jeigu jis ir papasakos visiems. Žmonės tiesiog pamano, jog tu meluoji arba esi išprotėjęs. Jis taip gali pagalvoti ir apie mane, jei nieko nepamatys. Jei ten apskritai bus elfų. Nesvarbu, ką jis sakys, burtų tikrai nenaudosiu. Bet kuriuo atveju, magiją visada galima paneigti, ir jis taip gali padaryti. O gal jis norėjo, kad visi sužinotų, jog kažkur su juo eisiu? Kodėl? Jei visi nepalankiai jį vertina, tai šitaip vertins ir mane? Na, Dženina man jau tikrai nepritaria.

Viskas taip sudėtinga. Aš noriu turėti daug draugų, ne tik vieną.

Kai ėjome prie automobilio, Gregas mane perspėjo dėl Vimo. Jis nepasakė nieko tiksliai kaip

Dženina su Hjugu. Tik pasakė, kad Vimas turėjo merginą, kuriai pridarė bėdų, todėl turėčiau jo pasisaugoti.

– Viskas ne taip, – paaiškinau. – Jis turi draugę ir manimi nesidomi. Mano koja nesveika, aš juokingai atrodau ir storėju, nes visai nesportuoju, bet visą laiką valgau, o Vimas, na, Vimas galėtų turėti bet kurią.

– Tavo šypsena miela, – pasakė Gregas. Būtent taip visi man sako. Tai tarsi užprogramuotas automatiškas atsakymas, jei tik kam nors pasakau, jog nesu graži, nes pati žinau, kad taip ir yra.

– Jis už mane daug vyresnis.

– Tik pusantrų metų, ne kokiais šešiasdešimt, – tarė Gregas. – Be to, aš nesu aklas. Sakyčiau, jis domisi tavimi, o tu – juo. Mačiau, kaip žiūrėjote vienas į kitą.

Negalėjau jam pasakyti, jog Vimas žiūrėjo į mane taip, nes manė, jog moku skaityti mintis kaip romane „Vidinė mirtis“ (ir iš kur jis tai ištraukė?), arba kad jis nori eiti su manimi į mišką tam, kad pamatytų elfą.

– Būsiu atsargi, – tiesiog pasakiau.

Tikriausiai turėtų būti siaubinga, jog apie Vimą visi viską žino ir perduoda tai kitiems, naujiems žmonėms. Būtent tai ir sakė Hjugas. Vakar Hjugo nebuvo, nežinau, kur jis. Jau seniai jo nemačiau.

1„Doorways in the Sand“, „Roadmarks“ – R. Zelaznio (1937-1995) mokslinės fantastikos romanai.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 31 d.

Kaip smagu per priešpiečius išeiti iš mokyklos į autobuso stotelę. Jaučiausi lyg sprukdama. Kojos labai neskaudėjo, todėl buvo dar maloniau, tarytum visus apgaudinėčiau. Pavažiavusi dviem autobusais ir traukiniu, atsidūriau Šrousberyje, visai paprasta. Traukinys vietinis, šiek tiek barškantis, niekuo nesiskyrė nuo autobuso. Dauguma žmonių jame važiavo iš šiaurės Velso ir kalbėjo savo tarme, o klausimų pabaigoje pridėdavo žodelius „taip, ne“, būtent taip, kaip juos pamėgdžioja pietų Velso gyventojai. „Gal atnešti puodelį arbatos iš restorano, taip/ne?“, „Artėjame prie Šrousberio, taip/ne?“ – patys ištrinkite netinkamą žodelį. Nesijuokiau, bet labai knietėjo. Sunku išlikti rimtam, kai kas nors elgiasi būtent taip, kaip parodijuojama.

Akupunktūros seansas praėjo gerai. Kol gulėjau ant stalo, adatos skausmą išjungė visiškai. Tai nuostabu, gera visai nejausti skausmo, jokio mažyčio maudimo, nieko. Jau seniai gyvenu su skausmu, net sunku prisiminti, kada buvo kitaip. Jis prasismelkia visur, panašiai kaip tame sapne su balerina ir lazdele.

Po akupunktūros nuėjau į kavinę – valgiau keptų bulvių su kiaušinių salotomis ir tuno su majonezu sumuštinį, taip pat šokoladinį batonėlį. Sėdėjau nedidelėje atskiroje kabinoje ir skaičiau knygą („Žavesys“1 – puiki knyga, nors ir keistoka), jaučiausi saugi, viena ir niekieno neatpažįstama. Nesu tiesiog „aš“, esu tik „žmogus minioje“ arba „mokinė, kavinėje skaitanti knygą“. Tai tarsi vienas iš vaidmenų, kai išeisiu, būsiu jau kitame vaidmenyje. Niekas manęs nepastebės. Aš esu nesvarbi gamtovaizdžio dalis. Jaučiuosi kaip niekad saugiai.

Eidama atgal į stotį, praėjau pro universalinę parduotuvę „Owen Owens“, į kurią anksčiau buvau atvažiavusi apsipirkti su tetomis. Čia yra visko, ne tik drabužių, prisiminiau, jog mačiau kanceliarinių prekių skyrių. Užsukau vidun pasižiūrėti, ar jie turi metalinių galiukų mano rašikliui. Kai su parkeriu rašau atbulai, smaigalys ilgainiui susigadina – tokią bėdą turi ir kairiarankiai, jiems tenka dažnai keisti metalinius parkerių galiukus. Aš rašau daug, beveik visada atbulomis, todėl vis sugadinu smaigalius. Jie turėjo jų, vieną nusipirkau, labai gerai, bet dar geriau tai, jog pamačiau, kad šioje parduotuvėje yra ir knygų skyrius.

Ir anksčiau žinojau, kad kai kuriose universalinėse parduotuvėse pardavinėjamos knygos. „Harrods“ tokį skyrių turi. Iš ten gavau savo tris gražiuosius „Žiedų valdovo“ tomus su papildymais.

Juos nupirko tetulė Tegė, kai lankėsi Londone. Tačiau „Howells“ ir „David Morgan“ Kardife tokių skyrių nėra – tikriausiai todėl, kad jie neįstengia konkuruoti su „Lears“, – ir man net nekilo mintis, jog „Owen Owens“ gali būti knygų. Užliejo džiaugsmas ir ekstazė. O geriausia tai, jog, savo begalinei nuostabai, radau naują Hainlaino knygą: „Žvėries skaičius“2, plonais viršeliais, išleistą 1980 metų sausį – visiškai nauja! Iš karto ją nusipirkau, net nereikėjo imti pinigų iš atsidėtų taupymui.

Labai knietėjo pradėti ją skaityti traukinyje, bet buvau labai gera ir ne tik kad pabaigiau „Žavesį“, bet ir pradėjau „Tarpdurius smėlyje“. Koks nuostabus jausmas turėti naują, storą Hainlaino knygą, kurios dar nė žodžio nesu perskaičiusi! Tarsi būtum nelauktai apdovanotas. Apima noras džiūgauti ir straksėti vien pagalvojus, kas guli mano krepšyje.

1Steven Barnes „Charisma“ – amerikiečių rašytojo, fantasto (g. 1952) detektyvinis romanas.

2„The Number of the Beast“ – mokslinės fantastikos romanas apie 4 žmonių – 2 vyrų ir 2 moterų – susidūrimą su ateiviais.

Penktadienis, 1980 metų vasario 1 d.

Po perkūnėliais.

Gavau griežtą perspėjimą iš panelės Takerli dėl sukčiavimo per matematiką. Abiejų su Diedra klaidos buvo vienodos. Ji liepė mums pasilikti po pamokos ir pasakė, jog šį kartą apie mus nepraneš ir neklaus, kuri nuo kurios nusirašėme, bet jeigu dar kartą mus nutvers, galime tikėtis būti išmestos iš mokyklos. Nė nenumaniau, jog tai šitaip rimta. Ruošiant pamokas visos mergaitės dažnai vienos nuo kitų nusirašinėja. Diedra daugybę kartų nusirašė nuo manęs lotynų, daug mokinių nusirašinėja nuo Klodinos prancūzų kalbos užduotis. Matyt, svarbiausia nebūti sučiuptai. Pažadėjau panelei Takerli, kad daugiau taip nedarysime, – Diedra ašarojo ir negalėjo kalbėti. Jei mane išmestų iš mokyklos, kiltų daug nemalonumų, bet jeigu išmestų Diedrą – jai tai būtų pasaulio pabaiga.

Gavau laišką nuo Danieliaus su dar penkiais svarais. Laiške papasakosiu, jog radau „Žvėries ženklą“. Pradžia gera.

Šeštadienis, 1980 metų vasario 2 d.

Beveik pradėjau gailėtis, kad bibliotekoje gavau tokią krūvą knygų, nors jų visų, žinoma, norėjau ir buvau užsisakiusi. Šį kartą dirbo Gregas, jis man jas ir užregistravo.

– Yra nauja Hainlaino knyga, – pranešiau jam.

– „Žvėries skaičius“, – linktelėjo Gregas. – Ji viena pirmųjų sąraše knygų, kurias užsakysiu bibliotekai balandį.

– Gaila, kad bibliotekos turi ribotą biudžetą, – tariau.

Jis prunkštelėjo ir paėmė knygas iš moters, stovėjusios už manęs. Vis dėlto aš teisi. Jie galėtų visus pinigus, skiriamus branduolinių ginklų gamybai – kad išžudytų visus rusus, – atiduoti bibliotekoms. Ką gero Britanijai duoda branduolinis ginklas kaip priešo atgrasinimo priemonė palyginus su gėriu, kurį skleidžia bibliotekos? Kažkas sumaišė prioritetus. Aš nesu komunistė, nesvarbu, kad mane taip vadina, bet manau, jog būtų naudinga pasižiūrėti, kokius biudžetus bibliotekoms skiria Sovietų Sąjunga.

Leidžiantis nuo kalvos, saulė švietė blankiai. Maniau, kad atėjau per anksti, bet Vimas jau buvo ten, sėdėjo prie staliuko šalia lango ir valgė arbatinį pyragaitį su kava. Jis visada atrodo atsipalaidavęs ir ramus it namuose, nesvarbu, kur bebūtų. Nežinau, kaip jam tai pavyksta. Jis vilkėjo mėlyną megztinį atlenkiama apykakle, vos vienu atspalviu tamsesnį už akis. Kaip visada, nesmagiai pasijutau, kad aš su mokykline uniforma. Jis atrodė kaip studentas, suaugęs žmogus, kokiu aš labai norėčiau būti, bet štai – stoviu su kvailu klostėtu sarafanu, dar kvailesne kepure ir atrodau kaip dvylikametė. Kaip visada, užsisakiau ir susimokėjau už arbatą su bandele. Prisipažįstu: norėjau užsisakyti ką nors įmantresnio, bet atsispyriau tokiai pagundai.

– Stebiuosi, kad atėjai, – pasakė Vimas, kai atsisėdau šalia.

Jo lūpos blizgėjo nuo sviestinio pyragaičio. Užsinorėjau jas nuvalyti. Jei jau rašau, ką norėčiau padaryti, tai pridėsiu ir tai, jog norėčiau paliesti jo megztinį, patikrinti, ar jis tikrai toks minkštas ir švelnus, kaip atrodo. Man nedažnai tenka užgniaužti tokius norus.

– Juk sakiau, kad ateisiu, – atsakiau.

– Maniau, kad Gregas tau apie mane papasakos.

– Tai štai kodėl visiems garsiai pranešei. Niekaip nesupratau, – išpyškinau nespėjusi pagalvoti, ar reikia tai sakyti.

– Jau viską žinojai? – paklausė jis. – Apie Rūtą ir visa kita?

– Dženina man seniai viską papasakojo ir Hjugas kalbėjo, tik jis bandė tave užjausti. – Padavėja padėjo ant stalo arbatą su bandele.

– Hjugas teisus, – tarė Vimas, nusivalydamas servetėle lūpas. – Dženina manęs nekenčia.

– Gregas taip pat pasakė, bendrais bruožais.

– Čia ir bėda su tokiais mažais miesteliais. Visi viską žino ar bent jau taip įsivaizduoja. Negaliu sulaukti, kada papustysiu padus iš čia. Niekad nesidairysiu atgal. – Jis pažvelgė pro langą ir nežiūrėdamas maišė kavą.

– Ir kada tai bus?

– Tik po to, kai išlaikysiu aukštesniojo lygio baigimo egzaminus. Kitų metų birželį. Tada gausiu stipendiją ir išvažiuosiu studijuoti į universitetą.

– Kokių dalykų mokaisi? – pasiteiravau. Norėjau valgyti bandelę, bet, kita vertus, nenorėjau kalbėti pilna burna. Kandau ją mažais kąsneliais.

– Fizikos, chemijos ir istorijos, – atsakė Vimas. – Nepatikėtum, koks buvo kilęs triukšmas.

Absurdiška mokytis tik tris dalykus ir mėginti atskirti tiksliuosius mokslus nuo menų.

– Aš priverčiau direktorę pakeisti pamokų tvarkaraštį, kad galėčiau mokytis chemijos ir prancūzų kalbos, – pasakiau. – Bendrojo lavinimo baigimo egzaminus laikysiu kitais metais. Per kiekvieną prancūzų kalbos pamoką, kuri dabar vyksta priešpiečių metu, mokytoja visada apkaltina mane ir atsiprašo kitų dėl to, kad visiems sudariau tiek nepatogumų.

Vimas linktelėjo.

– Tikriausiai kova buvo įspūdinga.

– Gaila, kad nepavyko išsikovoti ir biologijos. Danielius, mano tėvas, mane palaikė. Juk tai jis moka jiems pinigus.

– Mano tėvams į viską nusispjaut.

– Norėčiau, kad mūsų švietimo sistema būtų panaši į „Tarpdurių smėlyje“ sistemą, – tariau. – Beje, štai ji. – Ištraukiau ją iš po visų bibliotekos knygų ir padaviau jam. Jis palaikė akimirką rankoje ir tik tada įsikišo į palto kišenę. Prie mėlyno megztinio ji atrodė ryškiai violetinė. – Žinai, kad yra nauja Hainlaino knyga? „Žvėries ženklas“. Ir jis pasiskolino tos švietimo sistemos idėją, kai užsirašai ir mokaisi visų dalykų, o baigi, kai surenki užtektinai visų dalykų įskaitų, be to, jei nori, gali mokytis amžinai, tačiau jis niekur nepripažįsta Zelaznio įtakos.

Vimas nusijuokė.

– Taip jie iš tikrųjų ir daro Amerikoje.

– Tikrai? – Mano burna buvo pilna, bet nekreipiau dėmesio. Susigėdau, kad buvau tokia kvaila, ir nudžiugau, kad tai tiesa. – Jie iš tikrųjų taip mokosi? Aš noriu ten studijuoti universitete!

– Neįstengsi susimokėti. Na, tu gal ir įstengtum, bet aš – niekada. Už kiekvieną pusmetį reikia mokėti tūkstančius, ir taip kiekvieną semestrą. Reikia turėti daug pinigų. Tai ir yra neigiamas jų sistemos aspektas. Jei esi labai protingas, gali gauti stipendiją, bet kitu atveju tenka imti paskolas. O kas man tokią duotų?

– Bet kas, – pasakiau. – Jeigu tai tiesa, galbūt ir čia yra tokių universitetų, kuriuose galėtum mokytis nemokamai?

– Nemanau.

– Tik įsivaizduok, kaip būtų gera mokytis visko, ko tik nori, – tariau.

Akimirką taip ir sėdėjom galvodami apie tai.

– Kodėl skaitai Hainlainą? – paklausė Vimas. – Nemaniau, kad jis gali tau patikti. Jis tikras fašistas.

Aš užspringau.

– Fašistas? Hainlainas? Ką tu čia kalbi?

– Jo knygos autoritarinės. Na, vaikiškos knygos visai neblogos, bet pažiūrėk į „Erdvėlaivių karius“!

– O tu pažiūrėk į „Mėnulis yra žiaurus meilužis“1, – paprieštaravau jam. – Ji apie revoliuciją prieš vadovybę. Arba „Galaktikos pilietis“. Jis ne fašistas! Jis palaiko žmogaus orumo ir jo gebėjimo pasirūpinti pačiam savimi idėją, taip pat tokias senamadiškas sąvokas kaip ištikimybė ir pareiga, o tai jau tikrai ne fašizmas.

Vimas iškėlė ranką.

– Apsiramink, – tarė jis. – Nenorėjau užkliudyti širšių lizdo. Tiesiog nemaniau, jog tau jis patiks, nes tau patinka ir Delanis, Zelaznis bei Le Gvin.

– Man jie visi patinka, – atsakiau nuvildama jį. – Tai nėra kažkas išskirtinio, kiek žinau.

– Tu tikrai keista, – pasakė Vimas ir, padėjęs šaukštelį, įdėmiai į mane pasižiūrėjo. – Tau labiau rūpi Hainlainas nei tie reikalai su Rūta.

– Na, žinoma, man rūpi, – pareiškiau ir pasijutau klaikiai. – Tai yra, kad ir kas nutiko su Rūta, niekas nesako, jog tyčia kažką padarei, kad ją įskaudintum. Jūs abu buvote kvaili, bet ji dar kvailesnė, kiek suprantu. Iš dalies man tai rūpi, bet, jergutėliau, Vimai, universaliąja prasme Robertas A. Hainlainas yra daug svarbesnis, kad ir kaip į tai žiūrėtum.

– Tikriausiai taip, – atsakė jis ir nusijuokė. Mačiau, kad moteris už prekystalio smalsiai mus nužvelgė. – Niekad taip apie tai negalvojau.

Aš taip pat nusijuokiau. Moteris už prekystalio ir tai, ką ji galvojo, man visai nerūpėjo.

– Iš Kentauro Alfos atstumo, iš palikuonių požiūrio taško?

– Palikuonys galėjo būti, – surimtėjęs pasakė jis. – Jei Rūta iš tikrųjų būtų buvusi nėščia.

– Tu tikrai metei ją, nes pamanei, kad ji laukiasi? – paklausiau ir įsidėjau paskutinį bandelės kąsnį į burną.

– Ne! Mečiau ją, nes ji apsiskelbė visiems net nepasakiusi man, taigi visi tai sužinojo, o aš išgirdau paskutinis. Ji nuėjo į „Boots“ ir nusipirko nėštumo testą. Pasakė savo mamai. Ir visoms draugėms. Lygiai taip pat galėjo nusipirkti garsiakalbį ir pranešti apie tai turgaus aikštėje. Ir galiausiai paaiškėjo, kad ji visai nebuvo nėščia. Mečiau ją dėl to paties, ką pasakei ir tu, – nes ji buvo kvaila. Kvaila. Visiška idiotė. – Vimas papurtė galvą. – O tada visi pradėjo manęs vengti. Lyg būčiau nuodingas. Regis, visi mano, jog jeigu su ja miegojau, tai dabar turiu vesti ir amžiams prisirišti prie jos, nors net nebuvo jokio vaiko.

– Kodėl visiems taip nepasakei?

– Kam? Visam miestui? Dženinai? Na jau ne. Jie vis tiek manęs neklausytų. Visi mano, jog pažįsta mane kaip nuluptą. Bet taip nėra. – Jo veidas buvo akmeninis.

– Bet dabar juk turi merginą, – drąsindama pasakiau.

Jis užvertė akis aukštyn.

– Širlę? Tiesą sakant, mečiau ir ją. Ji taip pat idiotė, ne tokia kaip Rūta, bet panašiai. Ji dirba mokyklos skalbykloje ir patenkinta dirbs ten, kol ištekės. Kai pradėjo man čiulbėti apie vedybas, mečiau ją.

– Tau tikrai gerai sekasi mesti, – pareiškiau, nes nežinojau, ką daugiau sakyti.

– Viskas būtų kitaip su žmogumi, kuris nėra idiotas, – pasakė Vimas, atsargiai į mane žiūrėdamas.

Pamaniau, jog galbūt jis domisi manimi, bet juk negalėtų, tik ne Vimas, tik ne manimi, bet vien nuo tokios minties man užėmė kvapą.

– Eime, pažiūrėsime, ar rasiu tau kokį nors elfą, – tariau.

Jis susiraukė.

– Paklausyk, viskas gerai. Žinau, kad taip pasakei, nes... na, aš uždaviau tau keistą klausimą, o tau labai skaudėjo, kai gulėjai ant to daikto, ir...

– Ne, jie iš tikrųjų yra, – nutraukiau jį. – Nežinau, ar pamatysi, nes pirmiausia turi jais tikėti, o tu, mano manymu, beveik tiki. Tu neprasidūręs ausų, nėra nieko, kas trukdytų tau juos pamatyti. Tik pažadėk, kad nebūsi kandus ir nepradėsi manęs neapkęsti, jei nepamatysi jų.

– Nė nežinau, ką galvoti, – stodamasis pasakė Vimas. – Paklausyk, Mori, aš tau kažkiek patinku, tiesa?

– Taip, – atsargiai atsakiau vis dar sėdėdama. Jis stovėjo virš manęs, o aš nenorėjau prieš jį sunkiai pakilti ant kojų.

– Tu man taip pat patinki, – pasakė jis.

Akimirką pasijutau beprotiškai laiminga, bet tada prisiminiau karaso burtus. Aš sukčiavau. Pati viską padariau, kad taip nutiktų. Iš tikrųjų aš jam nepatinku, na, gal, bet jis pamėgo mane, nes jį privertė burtai. Žinoma, jis iš tiesų galvoja, kad aš jam patinku, bet dėl to viskas tik dar sudėtingiau.

– Eime, – pasakiau ir lėtai atsistojusi apsivilkau paltą.

Vimas užsidėjo netvarkingą rudą paltą, užsegamą pagaliukais vietoj sagų, ir išėjo laukan.

Nusekiau paskui jį ant šaligatvio.

Iš knygyno išėjo indė su vaiku sportiniame vežimėlyje. Ji buvo su skarele ir aš prisiminiau Nasriną. Įdomu, kaip jai sekasi? Palaukėme, kol ji praėjo pro mus, ir kirtę gatvę nuėjome prie tvenkinio, kur antinai vaikėsi vieni kitus.

– Nenori apie tai kalbėti? – paklausė Vimas.

– Nežinau, ką sakyti, – tarstelėjau. Nenorėjau jam pasakoti apie karaso burtus, nemaniau, kad pasielgiau etiškai, jei netyčia jį apkerėjau. Tai mane ir džiugino, ir gąsdino, jaučiausi lyg nesvarumo būsenos arba lyg kas nors būtų sumažinęs deguonies kiekį.

– Niekad nemaniau, kad tau gali pritrūkti žodžių, – pasakė jis.

– Labai mažai kas taip mano, – atsakiau.

Jis nusijuokė ir nusekė paskui mane į girią.

– O tu neišsigalvoji visų tų stebuklingų dalykų?

– O kodėl turėčiau? – Nesupratau jo. – Aš tiesiog prisiekiau sau, jog daugiau nekerėsiu, nebent reikėtų užkirsti kelią blogiui, nes labai sunku numatyti pasekmes. Šiaip ar taip, magiją sudėtinga demonstruoti, nes ją galima labai greitai paneigti. Gali pasakyti, jog tai ir šiaip būtų nutikę. O dėl... elfų, – nesakiau „fėjų“, nes tai būtų nuskambėję per daug vaikiškai, – juos ne visi gali pamatyti ir ne visada. Pirmiausia turi tikėti, kad jie egzistuoja.

– O tu negali kaip nors manęs užkerėti, kad juos pamatyčiau? Ar išmokyti mane jų vardų? Aš ne toks kvailas kaip Tomas Kovenantas2.

– Kerai – gal ir gera mintis, – tariau. Padaviau jam savo kišeninį akmenėlį, ir jis susimąstęs patrynė jį tarp pirštų. – Šitas turėtų padėti. – Tai nepadės jam pamatyti elfų, nes jis turėjo tik įprastų apsaugojamųjų galių ir ypatingą apsaugojamąją galią nuo mano mamos, bet jeigu jis manys, kad padės, gal taip ir bus. – Aš neskaičiau Kovenanto knygų. Mačiau jas, bet viršelyje jos buvo sulygintos su Tolkienu, todėl nenorėjau jų skaityti.

– Ne autoriaus kaltė, kad leidėjai parengė tokį viršelį, – pasakė Vimas. – Tomas Kovenantas yra raupsuotasis, abejingai vaikštantis po fantazijų pasaulį, į kurį papulti norėdami dauguma mūsų tikriausiai paaukotų savo dešinę ranką. O jis atsisako patikėti, jog tai tikra.

– Jei knyga parašyta iš tuo netikinčio prislėgto raupsuotojo požiūrio taško, džiaugiuosi, kad neskaičiau!

Vimas nusijuokė.

– Ten yra keletas puikių milžinų. Ir tai fantazijų pasaulis arba jis išprotėjęs, kaip pats ir galvoja.

Atsidūrėme giliai girioje. Buvo purvina, kaip kad Harieta ir sakė. Medžiuose pamačiau keletą elfų.

– Nežinau, ar pamatysi, bet tvirtai suspausk akmenėlį ir pažvelk tenai, – pasakiau rodydama smakru.

Vimas labai lėtai pasuko galvą. Elfas pradingo.

– Regis, mačiau kažką vieną mirksnį, – sušnibždėjo Vimas. – Aš jį išbaidžiau?

– Čia gyvenantys elfai labai baikštūs. Jie nesikalba su manimi. Pietų Velse, kur gyvenu, keletą jų pažįstu visai neblogai.

– Kur geriausia juos pastebėti? Jie gyvena medžiuose kaip Lorienas? – Jis dairėsi aplink kaip pašėlęs, bet nematė į jį spoksančių elfų.

– Jiems patinka kažkada žmonėms priklausiusios, bet dabar apleistos vietos. Griuvėsiai, užvaldyti augmenijos. Ar čia yra panašių vietų?

– Eik paskui mane, – pasakė Vimas, ir aš nusekiau kalva žemyn per purvyną ir senus lapus. Saulė buvo išlindusi iš už debesų, bet vis tiek buvo šalta ir drėgna, pūtė ledinis vėjas.

Priėjome akmeninę sieną, maždaug iki pečių, su apsivijusiomis gebenėmis. Eidami palei ją, pasiekėme sienos kampą, tarsi anksčiau čia buvo namas. Vidiniame kampe pro pūvančius lapus galvas kėlė snieguolės. Čia dar buvo didelė bala, kurią apėjome ratu, ir dvigubai mažesnė siena. Ant jos ir atsisėdome vienas šalia kito. Čia buvo ir elfas, tas pats, kurį mačiau ant Dženinos pievelės, panašus į šunį su voratinkliniais sparnais. Akimirką tyliai palaukiau. Vimas taip pat tylėjo. Pasirodė daugiau elfų – tai iš tikrųjų buvo tokia vieta, kokios jiems patinka. Viena elfė buvo liekna ir graži, kitas – gumbuotas ir drūtas.

– Sugniaužk akmenėlį ir pažiūrėk į gėles bei jų atspindį vandenyje, – tyliai paliepiau Vimui, nors ir nebuvo svarbu, kaip garsiai kalbu. – Dabar pažiūrėk į mane. – Kai jis pažvelgė, suėmiau delnais jo veidą. Norėjau jam suteikti pasitikėjimo. Jis labai norėjo tikėti ir pamatyti elfą. Jo oda buvo šilta ir truputėlį šiurkšti ten, kur reikėjo skusti. Palietusi jį, visai apsvaigau.

– Jis nori jus pamatyti, – pasakiau elfams valų kalba. – Jis nepadarys jums nieko blogo.

Jie neatsakė, bet ir nepradingo.

– Dabar pažvelk į kairę, – tariau Vimui patraukdama rankas.

Jis lėtai pasuko galvą ir pamatė ją, supratau, kad tikrai pamatė. Jis krūptelėjo. Ji akimirką smalsiai į jį žiūrėjo. Ėmiau svarstyti, ar ji apžavės jį kaip Tam Linas ir nusives ten, kur elfai pradingsta. Vimas ištiesė ranką jos link, bet ji pranyko, jie visi pranyko it staiga užgesusios šviesos.

– Tai buvo elfas? – paklausė jis.

– Taip, – atsakiau.

– Jei nebūtum pasakiusi, būčiau palaikęs jį vaiduokliu. – Jis atrodė sukrėstas. Panorau vėl jį paliesti.

– Jie nelabai panašūs į žmones, – tariau kiek per daug sušvelnindama apibūdinimą. – Dauguma jų gumbuoti.

– Kaip gnomai?

– Na, taip, panašiai. Esmė ta, kad skaitai viena, o realiai pamatai visai ką kita. Skaitant viskas atrodo daug paprasčiau ir suprantamiau, kaip, pavyzdžiui, gerųjų ir piktųjų elfų bei gnomų dvarai3, bet tikrovėje viskas kitaip. Aš visą savo gyvenimą juos matau, ir jie visi vienodi, nesvarbu, kaip atrodo ar kokie yra. Iš tiesų net nežinau, kokie jie. Jie kalba, na, bent jau tie, kuriuos pažįstu, bet jie sako keistus dalykus ir tik valų kalba. Dažniausiai. Per Kalėdas sutikau vieną, kuris kalbėjo angliškai.

Jis man davė šią lazdelę. – Aš pabaksnojau ja purviną žemę. – Jie nevadina savęs elfais ar kuo kitu.

Ir jie neturi vardų. Nedažnai vartoja daiktavardžius. – Kaip buvo gera su kuo nors apie tai kalbėtis! – Aš juos vadinu elfais, nes visada taip vadindavau, bet kas jie iš tikrųjų – nežinau.

– Vadinasi, nežinai, kas jie tokie?

– Ne. Viskas ne taip paprasta. Manau, kad žmonės pripasakojo apie juos daug istorijų. Kai kurios iš jų yra tiesa, kitos tiesiog sukurptos iš kitų pasakojimų, o kai kurios išvis supainiotos. Jie patys nieko apie save nepasakoja.

– Bet jeigu tu nežinai, tai jie gali būti vaiduokliai?

– Mirusieji yra kitokie, – pasakiau.

– Iš kur žinai? Matei ir juos? – Jis išpūtė akis.

Taigi papasakojau jam apie Heloviną, ąžuolo lapus ir mirusiuosius, nusileidusius po kalva.

Turėjau papasakoti jam ir apie Morą. Kai baigiau, buvau visai sustirusi nuo šalčio.

– Tai kaip ji mirė? – paklausė Vimas.

– Man šalta, – pasakiau. – Gal grįžkime į miestą ir išgerkime ko nors karšto?

– Vadinas, šiandien daugiau elfų, ar kas jie bebūtų, nepamatysiu?

Niekaip nesupratau, kodėl jis jų nemato.

– Atidžiai pažvelk į balą, – patariau.

Vimas vėl lėtai pasuko galvą ir pamatė, kaip manau, gumbuotą, į gnomą panašų bjaurų elfą, visai nepanašų į žmogų, nebent tik iš akių. Jis sumirksėjo.

– Matei jį? – paklausiau.

– Manau, taip, – atsakė jis. – Mačiau jo atvaizdą. Jeigu jis ten yra ir tu jį matai, tai kodėl nematau aš? Aš tikiu tavimi, tikrai. Mačiau tą kitą.

– Nežinau, – tariau. – Aš labai daug ko apie juos nežinau. Ir pati negaliu jų pamatyti, jeigu jie to nenori.

Elfas nemaloniai šypsojosi, lyg mus suprastų.

– Eime, – paraginau. – Tuoj sustirsiu į ragą.

Buvo sunku atsikelti nuo sienelės ir žengti kelis pirmus žingsnius. Taip sėdėti daug geriau nei stovėti, bet vis tiek nelabai patogu. Vimas pasisiūlė padėti, bet iš tikrųjų jis niekaip negali man padėti. Jis suėmė mano ranką, kitą ranką – kairiąją.

– Ar galiu bent jau paimti tavo krepšį? – paklausė jis.

– Jei turėtum savo krepšį, galėtum iš manęs paimti knygas, – atsakiau. – Bet savo krepšio neduosiu.

– Nori pasakyti, kad tavo krepšys užkerėtas?

Abu pažvelgėme į jį, išsipūtusį nuo bibliotekos knygų. Net ir norėdamas, nerastum jame jokios magijos.

– Tai tarsi dalis manęs, – vos girdimai atsakiau.

Jis neturėjo krepšio, bet vis tiek paėmė kelias knygas ir nešėsi jas po pažastimi.

– O dabar, – pareiškė Vimas, kai išėjome iš girios, – tikros kavos, ne tų „Nescafe“ pamazgų.

– Ką turi omenyje?

– „Marios“ kavinėje yra tikros filtruotos kavos. Galima užuosti, kaip ji malama ir kepinama.

– Kava kvepia puikiai. Tačiau jos skonis man nepatinka, – tariau.

– Todėl, kad niekad negėrei tikros kavos, – tvirtai pareiškė jis. – Palauk ir pamatysi. „Marios“ buvo viena iš ryškiai neoninėmis lempomis apšviestų kavinių, kur mokyklos mergaitės susitinka su vietiniais vaikinais. Daugybė jų sėdėjo prie stalų. Mes nuėjome į galą prie nedidelio laisvo staliuko. Vimas užsakė du puodelius kavos. Iš muzikos aparato sklido Kostelo daina „Oliver’s Army“, labai garsiai. Buvo klaiku, bet bent jau šilta. Jis padėjo mano bibliotekos knygas ant stalo ir aš susidėjau jas atgal į krepšį.

– Kaip ji mirė? – Sėdantis dar sykį paklausė jis.

– Netinkama vieta apie tai kalbėti, – atsakiau.

– Giria buvo netinkama vieta, čia – taip pat? – tarė Vimas. Jis suėmė mano delną ant stalo. Aš žioptelėjau. – Papasakok man.

– Automobilio avarijoje. Bet iš tikrųjų kalta mano mama, – pasakiau. – Ji bandė kažką padaryti, kažką, susijusio su galinga magija, kad įgautų galios ir užvaldytų pasaulį. Aš taip manau. Elfai tai žinojo ir jie pasakė mums, ką daryti, kad ją sustabdytume. Ji bandė sustabdyti mus ir naudojo dalykus, kurie nėra tikri, įvairius mus puolančius dalykus. Bet mes vis tiek privalėjome tęsti. Maniau, kad abi mirsime, bet būtų buvę verta mirti, kad ją sustabdytume. Taip sakė elfai, ir tam mes buvome pasiruošusios, abidvi. Dėjosi daugybė magiškų dalykų, matėme įvairiausias iliuzijas. Kai pamačiau šviesas, taip pat pamaniau, jog tai iliuzija, bet ten buvo tikras automobilis.

– O varge, kaip siaubingai turėjo jaustis vairuotojas, – tarstelėjo Vimas.

– Nežinau, ką jis matė ar ką pamanė, – pasakiau. – Buvau tokios būklės, kad negalėjau paklausti.

– Bet jūs sustabdėte ją? Savo mamą?

– Sustabdėme. Bet Mora žuvo.

Mane nutraukė padavėja, padėjusi ant stalo du raudonus puodelius juodos kavos. Viena buvo išsiliejusi ant lėkštelės ir apliejusi cukraus pakelį. Vimas sumokėjo man nespėjus pasisiūlyti.

– O kas buvo paskui? – paklausė jis.

Aš, aišku, negalėjau papasakoti jam apie tas siaubingas dienas po Moros mirties, apie nubrozdintą jos skruostą, tas dienas, kai ji buvo komoje, kaip mama atjungė gyvybės palaikymo aparatūrą, ir dar vėliau, kai pradėjau vadintis jos vardu ir niekas man to neuždraudė, nors neabejoju, jog tetulė Tegė suprato tai, tikriausiai ir senelis. Nors ir identiškos dvynės, vis tiek buvome skirtingi žmonės.

– Mano senelį ištiko insultas, – pasakiau tai, ką šiaip ne taip įstengiau ištarti. – Aš jį radau. Jie vadina tai elfo strėlės šūviu. Nežinau, ar tai ji pasistengė, kad taip nutiktų.

Paragavau kavos. Ji buvo klaiki, dar blogesnė už tirpią kavą, jeigu tik tai įmanoma. Tačiau supratau, jog galėčiau prie jos priprasti ir netgi pamėgti, jei tik labai pasistengčiau. Nors abejoju, ar verta dėti tiek pastangų. Galų gale, tai nėra kažkoks labai žmogui sveikas ir naudingas dalykas.

– Tai ką dėl jos darysi? – paklausė Vimas.

– Nemanau, kad turėčiau kažką daryti. Mes ją sustabdėme. Jos paskutinė galimybė buvo Helovinas.

– Ne, jeigu tavo sesė nenusileido po kalva, kaip privalėjo. Ne, jeigu ji vis dar kur nors yra. Ji vėl galėtų tuo pasinaudoti. Turi kažką padaryti, kad galutinai ją sustabdytum. Turi ją nužudyti.

– Nemanau, kad tai būtų gerai, – atsakiau. Kitos mergaitės iš mokyklos pamažu kilo nuo stalų, supratau, jog metas eiti į autobuso stotelę.

– Suprantu, kad ji tavo mama...

– Tai neturi nieko bendra. Niekas negalėtų neapkęsti jos daugiau, nei aš neapkenčiu. Bet vis tiek manau, kad žudyti negalima. Tiesiog taip jaučiu. Galėčiau apie tai pasikalbėti su elfais, bet jeigu tai tikrai padėtų, jie man jau seniai būtų pasakę tai padaryti. Tu galvoji apie šiuos dalykus ne taip, kaip reikia, lyg tai būtų kokia nors pasaka.

– Po perkūnais, tiesiog viskas labai keista, – tarė Vimas.

– Turiu eiti, antraip pavėluosiu į autobusą. – Atsistojau palikusi neišgertą kavą.

Jis nugurkė savąją.

– Kada vėl tave pamatysiu?

– Antradienį, kaip visada. Kalbėsimės apie Zelaznį. – Šyptelėjau. Laukiau to.

– Žinoma, bet kada susitiksime dviese?

– Kitą šeštadienį. – Užsimečiau paltą. – Tik tada ir įmanoma.

Mes pradėjome eiti.

– Tai kitu metu jie jūsų neišleidžia?

– Ne. Paprastai ne.

– Kaip kalėjime.

– Panašiai. – Mes patraukėme autobuso stotelės link. – Na, tai iki antradienio, – tariau, kai ją priėjome. Autobusas jau stovėjo, mergaitės lipo į jį. Ir tada – ne, tai reikia parašyti iš naujos eilutės.

Ir tada jis mane pabučiavo.

1„The Moon is a Harsh Mistress“ – 1966 m. mokslinės fantastikos romanas apie Mėnulio gyventojų pasipriešinimą

gyvenantiems Žemėje.

2Stephen R. Donaldson romanų „The Chronicles of Thomas Covenant“ veikėjas.

3Škotų folklore elfai skirstomi į dvi pagrindines grupes – Seelie Court ir Unseelie Court. Pirmojo elfai kreipiasi į žmones pagalbos, perspėja tuos, kurie atsitiktinai juos įžeidė, ir už gera atsilygina geru. Antriesiems priklauso į blogį linkę elfai. Jų net nebūtina kaip nors įžeisti, kad jie imtų keršyti ir užpuldinėti žmones.

Antradienis, 1980 metų vasario 5 d.

Tik šiandien baigiau aprašyti viską, kas įvyko šeštadienį.

Nesu įsitikinusi, kad man patinka „Žvėries ženklas“. Yra daugybė įdomių dalykų, bet jie išsimėtę po visą siužetą, taip pat ir po įvairias įvykių vietas. Niekada neskaičiau apie Ozą ar lensmenus1 ir nelabai suprantu, ką jie čia daro.

Nepaisant to, mokykloje kilęs visuotinis susijaudinimas, ir kitos mergaitės nesiliauja klausinėjusios manęs apie „mano vaikiną“ – kur jį sutikau, koks jis, ką veikia ir taip toliau, be galo.

Kai kurios iš jų, tuo metu buvusios kavinėje, žinojo jo reputaciją ir perspėjo mane – ką, septyniolikmetis vaikinas mylėjosi su savo mergina, koks siaubas! Keistas puritoniškumo ir gašlumo derinys. Mergaitės, draugaujančios su vietiniais vaikinais, sako, kad tai nerimta, kai kurios iš jų namuose turi tikrus vaikinus. Sakydamos „tikrus“ ar „rimtus“, jos turi omenyje tai, ką Džeinė Ostin pavadintų tinkama partija – vaikiną iš tos pačios visuomenės klasės, už kurio galėtų ištekėti. Tačiau jos trainiojasi su vietiniais berniukais, kurių dauguma visa tai žino. Tai bjauru, jos elgiasi niekšiškai, ir aš nenoriu su visu tuo sieti ir Vimo.

Didžiausias skirtumas tas, kad mes nesame skirtingų klasių. Abu esame iš tos klasės, kurioje tikimasi, jog studijuosime universitete. Nežinau, ką veikia jo tėvas, bet tai, kad jo mama dirba ligoninės valgykloje, o aš mokausi čia, neturi jokios reikšmės. Na, gal ir nėra visai nesvarbu, bet esmė ne ta. Šiaip ar taip, dar abejoju, ar Vimas yra mano vaikinas, o jeigu ir yra, tai man nerūpi, ar, pasak kitų mergaičių, mūsų santykiai „rimti“ ar ne. Man tik penkiolika. Nežinau, ar apskritai norėsiu kada nors ištekėti. Aš nei „kvailioju“ laukdama, nei ieškau „rimtos partijos“. Tai, ko iš tikrųjų noriu, yra daug sudėtingiau. Aš noriu turėti su kuo pasikalbėti apie knygas, noriu turėti tikrą draugą, ir kodėl gi mums nesimylėjus, jei abu to norėtume? (Ir naudotume apsisaugojimo priemones.) Aš neieškau meilės nuotykių. Lordo Piterio ir Harietos2 santykiai man atrodo kaip puikus santykių modelis. Įdomu, ar Vimas skaitė Sajers knygas?

Bet ir tai nėra labai svarbu, nes dar yra ir etikos klausimas dėl magijos. Tikriausiai turėčiau jam viską papasakoti, bet jis po to gali pradėti manęs neapkęsti, visi neapkęstų.

Paprašiau, kad medicinos sesuo užrašytų mane pas daktarą. Ji nepaklausė, dėl ko.

1Edwardo Elmerio Smitho knygų serija.

2Dorothy L. Sayers knygų veikėjai.

Trečiadienis, 1980 metų vasario 6 d.

Vakar kalbėjomės apie Zelaznį. Vimas jį laiko visų laikų geriausiu stiliaus meistru. Brajanas mano, jog stilius nėra toks svarbus, palyginus su jo idėjomis, o Zelaznio idėjos, jo manymu, yra niekuo neišsiskiriančios, išskyrus šešėlio sąvoką. Juokinga, kaip išsiskyrė žmonių nuomonės apie tai.

Manau, jei būtume balsavę, kas svarbiau – stilius ar idėjos, pasiskirstymas būtų visai kitoks nei keliant klausimą, ar Zelaznio idėjos geros. Mano manymu, jos labai geros, bet svarbūs abu dalykai, nors ir negalima pasakyti, jog Fondo knygos yra niekam tikusios, nes jos visai neturi stiliaus, arba, pavyzdžiui, Klarko. Kartais Zelaznio knygose ryškus tik stilius ir visai nėra esmės – niekaip negaliu pamiršti „Šviesos ir tamsos padarų“, kurie vos neatgrasė manęs nuo jo. Bet dažniausiai jis išlaiko pusiausvyrą.

Mes kalbėjomės apie Amberą ir kas gali nutikti, taip pat apie rašytojo žarstomą sąmojį bei taiklias pastabas Ambero kronikose, „Mirusiųjų saloje“ ir „Šiame nemirtingajame“ 1. Ginčijomės, ar tai mokslinė, ar maginė fantastika. Hjugas mano, jog Ambero knygos, kaip ir „Mirusiųjų sala“, yra maginė fantastika, nes, nepaisant ateivių ir visa kita, apie įsivaizduojamą pasaulį kalbama magiškais terminais.

– Tai tarsi rašytojo smerkimas už poetiškumą! – pareiškė Vimas.

– Jei sakai, kad tai fantazija, dar nereiškia, kad smerki, – įsiterpė Harieta.

Susitikimas buvo geras. Po jo Vimas paklausė Grego: – Ar turi naujausią „Ansible“2 numerį?

Yra toks žurnalas, fantastikos mėgėjų leidinukas, pavadinimu „Ansible“! Jame surašyta visa informacija, kas vyksta mokslinės fantastikos mėgėjų pasaulyje. Keista, ir aš jį būčiau pavadinusi būtent taip. Man jau patinka jo leidėjas, Deivas Langfordas, nors ir nesu jo mačiusi. Atsakikliai paminėti „Prarastuosiuose“, tai greitesnė už šviesą ryšio priemonė. Fantastika! Grego žurnale buvo visos smulkmenos apie velykinį Albakoną Glazge, aš viską nusirašiau, dabar tereikia gauti iš Danieliaus pinigų, kai su juo susitiksiu, galbūt per trumpąsias atostogas semestro vidury, kurios prasidės kitos savaitės pabaigoje, ir išsiųsti juos.

Einant iš bibliotekos, Vimas paėmė mane už rankos.

– Tikrai negalėsime susitikti iki šeštadienio? – paklausė jis. – Visą tą laiką būsi uždaryta mokykloje?

– Na, taip, išskyrus ketvirtadienio popietę, kai važiuosiu į Šrousberį akupunktūros seansui.

– Kelintą valandą? – paklausė Vimas.

– Pusę dviejų išvažiuosiu traukiniu, bet argi tau nereikia dirbti?

– Aš dirbu rytais, o po pietų einu į koledžą, – pasakė jis. – Taip atvažiavau pas tave į ligoninę, prisimeni? Galiu „nusiplauti“ tą popietę, niekam nerūpės. „Nusiplauti“ – tai tas pat, kas „dykinėti“, vadinasi, praleisti pamokas. Jie čia taip sako. Kai pirmą kartą išgirdau šį žodį, nesupratau, ką jis reiškia.

– Pradės rūpėti, kai ateis egzaminų metas, – pasakiau.

– Aš jų net nepastebėsiu, – pareiškė jis. – Susitiksime Goboveno traukinių stotyje, gerai?

Gregas, kaip visada, parvežė mane namo.

– Taigi buvau teisus, – pasakė jis.

Aš išraudau. Tikiuosi, tamsoje jis to nepastebėjo.

– Lyg ir, – prisipažinau.

– Ką gi, sėkmės.

– Greito skrydžio3, – atsakiau.

Gregas nusijuokė.

– Visada sakiau, kad Vimui reikia merginos, kuri galėtų kalbėti su juo Hainlaino žodžiais.

Jis tikrai taip sakė? O gal tik mano, kad sakė, nes aš dėl karaso panaudojau magiją? Gregas egzistavo ir prieš man tai padarant. Žinau tai, nes sutikau jį bibliotekoje. Bet jis nepratarė man nė žodžio, išskyrus tada, kai neleido užsiregistruoti pačią pirmą dieną ir kai priėmė mano tarpbibliotekinių mainų korteles. Bet ar visą laiką buvo knygų klubas, fantastinės literatūros mėgėjų būrelis, o gal atsirado tik po mano magijos, kad turėčiau karasą? Ar buvo žurnalas „Ansible“? Žinau, kad jie mano, jog buvo, jog suvažavimai vyksta jau nuo 1939 metų, žinoma, ir mokslinė fantastika egzistuoja jau seniai. Nieko neįmanoma įrodyti, jei tik magija prikiša nagus.

Turėsiu pasakyti Vimui. Kitaip pasielgti būtų neetiška.

1„This Immortal“ – 1965 m. publikuotas R. Zelaznio romanas apie gyvenimą Žemėje, kai po branduolinio karo joje liko tik 4 mln. gyventojų.

2Atsakiklis – Le Gvin sugalvotas terminas, vaizduojantis aparatą, kurio galima akimirksniu siųsti ir gauti žinutes iš kito tokio paties aparato, nesvarbu, kaip toli jis bebūtų.

3„Hot jets!“ – pasisveikinimas ar palinkėjimas R. Hainlaino „Double Star“.

Ketvirtadienis, 1980 metų vasario 7 d. Šią savaitę išėjau iš mokyklos dar labiau apimta jausmo, jog sprunku, nors lauke lynojo. Ta nesustabdoma drėgna dulksna, regis, prasiskverbė į kiekvieną plyšį. Jei čia turėčiau savų drabužių, prieš išeidama persirengčiau, bet neturiu, todėl negaliu. Arlingherstas nori, kad jo mokinės būtų visur atpažįstamos. Jeigu jie galėtų priversti mus dėvėti uniformas per atostogas, taip ir padarytų. Bent jau paltas yra geras, storas, o kepurė, nors ir klaiki, bet apsaugo nuo lietaus, dažniausiai.

Vimas laukė Goboveno stotyje. Tai ne visai stotis, labiau autobuso stotelės stoginė šalia bėgių su bilietų automatu ir keliais tuščiais pakabinamais gėlių krepšeliais. Jis sėdėjo po stogu, sulenkęs kojas ir atrėmęs pėdas į stiklą. Dviratis stovėjo šlapias, prirakintas grandine prie turėklų už stoginės. Šalia jo sėdėjo stora moteris su vaiku, pliktelėjęs vyras su lagaminėliu, visi vilkėjo lietpalčius. Vimas buvo su tuo pačiu paltu kaip anksčiau. Kiti žmonės šalia jo atrodė lyg juodai baltame kine, o jis vienintelis – spalvotas. Vimas manęs iš karto nepamatė, tik kai pliktelėjęs vyras pastebėjo mane ir norėjo atsistojęs užleisti savo vietą, jis nusišypsojo ir atsistojo pats. Juokinga, mes drovėjomės vienas kito. Tai buvo pirmas kartas nuo šeštadienio, kai susitikome vieni, nors vis tiek nebuvome visiškai vieni, tačiau kiti žmonės nesiskaitė. Nežinojau, kaip elgtis, o jeigu jis ir žinojo – o turėtų žinoti, nes turi daug daugiau patirties, – to neparodė.

Atvažiavo traukinys, vieni žmonės išlipo, mes įlipome. Tai buvo tik dviejų vagonų traukinys, vėl pilnas žmonių iš šiaurės Velso su monotoniškais balsais ir „taip / ne“ klausimais. Mums pavyko atsisėsti greta, nes viena miela moteris persėdo ir padarė mums vietos. Negalėjome apie nieką kalbėtis, nes priešais sėdėjo toji moteris ir jaunas neramus vyriškis su katinu krepšyje ant kelių.

Katinas vis kniaukė, o jis mėgino jį nuraminti. Tikriausiai baisu traukiniu vežti katiną pas veterinarijos gydytoją. O gal jis kraustėsi gyventi kitur. Jis neturėjo su savimi daug daiktų, tik katiną, bet gal visų tų daiktų ir nereikia. Galbūt, ir tai būtų blogiausia, jis turėjo atiduoti katiną ir dabar vežė jį į naujus namus. Jei taip, jis tikriausiai būtų verkęs, bet neverkė. Keisčiausia, jog Vimas to vyro su katinu net nepastebėjo. Kai kažką apie jį pasakiau, kai jau ėjome peronu Šrousberyje, jis nesuprato, ką turėjau omenyje.

Nemanau, kad Vimas dažnai važinėja į Šrousberį, nors jis ir netoli. Jis nežinojo, kas kur yra.

Nežinojo, kad „Owen Owens“ universalinėje parduotuvėje yra knygynas. Pirmiausia turėjau eiti į akupunktūrą, todėl palikau jį kavinėje – spindinčiame kavos bare, vien iš chromo ir stiklo, po to, kai jis atsisakė eiti į kavinę su kabinomis, kurioje lankiausi anksčiau, nes joje nebuvo tikros kavos. Iki praėjusio šeštadienio nė nežinojau, kad yra ir kitokių rūšių kavos, ne tik granuliuota „Nescafe“ (ar „Maxwell House“, bet tai tokia pati kava), kurią užsipili verdančiu vandeniu. Man rodos juokinga jaudintis dėl tokių dalykų.

Akupunktūra vėl pavyko puikiai. Gydytojas sako, jog tempimas tikriausiai man pakenkė (tai jo žodžiai) ir nebuvo labai protingai paskirtas. Aš pavartočiau daug stipresnių žodelių nei „neprotingai paskirtas“, bet man tai yra mano koja, o jam – tik viena iš daugelio kitų pacientų kojų. Visą laiką gulėdama ant stalo žiūrėjau į žemėlapį, mėgindama įsidėmėti įvairius taškus ir jų poveikį. Būtų naudinga tai žinoti. Galbūt padėtų vien tų taškų paspaudimas. Kai adatos tose vietose, jaučiu magiją, „či“, lengvai sklindančią kūnu su perėjimu lyg per kibirkštinį tarpą ten, kur anksčiau skaudėdavo.

Pabandysiu tai be adatų ir pažiūrėsiu, gal pavyks numalšinti skausmą. Paprasčiausia būtų jį kur nors perkelti, pavyzdžiui, į akmenį ar metalo gabalėlį, bet tada jį perimtų kas nors kitas, paėmęs tą daiktą į rankas. Akupunktūra tiesiog nutekina skausmą į pasaulį, kaip suprantu. Geras triukas, jei tik moki.

Po procedūros sugrįžau – greičiau laiptais žemyn nei prieš tai jais aukštyn! – ten, kur palikau

Vimą. Atsisėdau priešais jį. Kavos virimo aparatas iššovė kavos kvapo garus.

– Eime kur nors kitur, – pasakė Vimas. – Man jau bloga nuo šitos vietos.

Mums išėjus, jis pralinksmėjo. Laikė mane už rankos, ir tai buvo malonu, nors būtų buvę daug geriau, jei mano ranka būtų buvus laisva. Nuėjome į knygyną, kur neradome nieko gero, bet buvo smagu apžiūrinėti knygas ir rodyti jas vienas kitam. Jis daug išrankesnis už mane, jam patinka kai kurie autoriai, kurie man nepatinka, pavyzdžiui, Dikas. Jis niekina Niveną (!) ir jam nepatinka Paiperis. (Kaip kas nors gali negarbinti Henrio Bimo Paiperio1?) Jis niekad neskaitė Zenos Henderson ir knygyne, aišku, nebuvo nė vienos jos knygos. Pasiskolinsiu jas iš Danieliaus ir duosiu jam paskaityti.

Po to užsispyriau pavaišinti jį priešpiečiais, nors jau buvo popietė. Miriau iš bado. Susiradome vietą, kur pardavinėjo tešloje keptos žuvies su gruzdintomis bulvytėmis, ir susėdę valgėme su balta duona ir sviestu. Gėriau nerealiai klaikią arbatą, tokią stip-rią, kad ji buvo tamsiai oranžinės spalvos, o Vimas užsisakė saldų gazuotą gėrimą „Vimto“, kurio, pasak jo, nebuvo gėręs nuo aštuonerių metų amžiaus. Jis šypsojosi. Pirštais braukė per mano delną, ir tai buvo daug maloniau nei einant laikytis už rankų, be to, ir patogiau. Kūnu nuvilnijo šiurpuliukai. Žuvies ir bulvyčių užkandinė buvo apytuštė, todėl baigę valgyti užsisakėme dar vieną „Vimto“ ir limonadą – arbata buvo per daug bjauri, kad būčiau galėjusi apsimesti ją gerianti. Sėdėjome šiltai ir sausai, o mūsų paltai tyliai garavo ant kėdžių atlošų. Kalbėjomės apie Tolkieną. Jis lygino jį su Donaldsonu ir knyga, pavadinimu „Šanaros kalavijas“2, kurios nebuvau skaičiusi ir kuri atrodė kaip visiškai nusimėgdžiotas šlamštas. Tada pamažu kalba pakrypo prie elfų.

– Jie gali būti vaiduokliai, – pasakė Vimas.

– Mirusieji nekalba. Mora negalėjo kalbėti, kai ją mačiau. – Įstengiau ištarti jos vardą visiškai ramiai, net nesuvirpėjus balsui.

– Galbūt negali, jei dar neseniai mirę. Galvojau apie tai. Neseniai mirę jie negali kalbėti ir atrodo panašūs į save. Gali priversti juos kalbėti panaudojęs kraują, kaip Vergilijuje, kaip tu sakei, ar ne? Vėliau jie semiasi gyvybės iš kitų gyvų padarų, gyvūnų ar augalų, todėl pamažu panašėja į juos, jų žmogiškas pavidalas išnyksta ir jie pradeda kalbėti, pasisėmę tos gyvybės.

– Jų kalba tikrai nepanaši į žmonių, netgi į mirusiųjų, – tariau. – Tai, ką sakai, atrodo įmanoma, kokiam nors pasakojimui ar istorijai tai puikiai tiktų, bet kažkodėl jaučiu, kad taip nėra.

– Tai paaiškintų, kodėl jiems patinka griuvėsiai, – toliau kalbėjo Vimas. – Buvau dar kartą ten sugrįžęs, šeštadienį. Lyg ir mačiau juos akies krašteliu, laikydamas rankoje tavo akmenėlį. – Tai sakydamas, jis palietė kišenę. Man patiko mintis, jog jis nešiojasi tai, ką ilgai turėjau aš. Jis nieko daugiau nepadarys, tik apsaugos nuo mano mamos, – bet juk tai nėra blogai.

– Turėtum juos matyti, – pasakiau. – Jų apstu visur.

– Jie vaiduokliai, – tarė jis. – Tu tik manai, kad tai elfai.

– Nežinau, kas jie tokie, ir nežinau, ar tai apskritai svarbu.

– Negi nenori išsiaiškinti? – Spindinčiomis akimis paklausė Vimas. Štai fantastikos mėgėjo dvasia!

– Norėčiau, – atsakiau, nors iš tikrųjų taip nemaniau. Jie yra tas, kas yra, ir taškas.

– Kaip manai, prie ko jie prisirišę?

– Prie vietovių, – neabejodama atsakiau. – Jie nelabai mėgsta keliauti. Gloris – mano draugas – pasinaudojo magija, norėdamas mane pasikviesti į pietų Velsą per Heloviną, jis pats neatėjo čionai pasikalbėti su manimi.

– Na, tai panašu į vaiduoklius, liekančius ten, iš kur atėjo.

Papurčiau galvą.

– Ar išmokysi mane magijos? – staiga paklausė Vimas.

Nustėrau.

– Tikrai nemanau, kad tai gera mintis.

– Kodėl ne?

– Nes tai labai pavojinga. Jei nežinai, ką darai, – aš neturiu omenyje tavęs, kalbu apskritai apie visus, – sunku nepadaryti dalykų, kurie gali stipriai paveikti kitus įvykius ir žmones, net nežinai, ką. – Tai buvo puiki galimybė papasakoti jam apie karaso burtus, bet dabar, kai galėjau, nenorėjau to sakyti. – Gali nutikti kaip Džordžui Orui iš „Dangaus staklių“, tik su magija, ne sapnais.

– Ar esi ką nors panašaus padariusi? – paklausė jis.

Taigi turėjau jam papasakoti.

– Tau tai nepatiks. Bet jaučiausi labai vieniša, buvau atsidūrusi beviltiškoje padėtyje. Kerėjau tam, kad apsisaugočiau nuo mamos, nes ji man nuolat siųsdavo klaikius sapnus. Ir tai darydama taip pat pasistengiau, kad magija padėtų man rasti karasą.

Vimas nieko nesuprato.

– Kas tas karasas?

– Neskaitei Voneguto? Manau, jis tau patiktų. Pradėk nuo „Katės lopšio“. Šiaip ar taip, karasas yra grupė žmonių, nuoširdžiai, iš tikrųjų susijusių tarpusavyje. To priešingybė yra grandfalionas, grupė, susijusi netikrais ryšiais, panašiai kaip mokiniai mokykloje. Kerėjau tam, kad susirasčiau draugų.

Jis net atšoko, vos neapversdamas kėdės.

– Ir tu manai, kad tai suveikė?

– Kitą dieną Gregas pakvietė mane į knygų klubą. – Daugiau nieko nesakiau, laukiau, kol Vimas suvoks potekstę, susijusią su juo.

– Bet mes susitikinėjome jau daugybę mėnesių prieš tai. Tu tiesiog... radai mus.

– Ir aš taip tikiuosi, – tariau. – Bet iki tol apie jus nieko nežinojau. Nemačiau jokių ženklų apie knygų klubą ar fantastikos mėgėjus.

Pažvelgiau į Vimą. Tokių kaip jis reta, jis buvo dar retesnis nei vienaragis, dailus vaikinais languotais raudonais marškiniais, kuris skaitė, galvojo ir kalbėjo apie knygas. Kiek jo gyvenimo palietė mano magija, kad jis taptų toks, koks yra? Ar jis apskritai egzistavo iki tol? Arba koks jis buvo? Neįmanoma to sužinoti. Dabar jis čia, ir aš čia, tai viskas, ko reikia.

– Bet aš ten buvau, – pasakė Vimas. – Aš lankiau knygų klubą. Buvau Braitono fantastų suvažiavime praėjusią vasarą.

– Er‘ perrhenne, – tariau mėgindama kuo tiksliau ištarti.

Aš pripratusi, kad žmonės manęs bijo, nors man tai nelabai patinka. Manyčiau, net Tiberijui tai nelabai patiko. Tačiau po siaubingos akimirkos jo veidas sušvelnėjo.

– Tikriausiai tai tik padėjo tau mus rasti. Negalėjai viso to pakeisti, – pasakė Vimas ir paėmęs „Vimto“ skardinę ištuštino ją.

– Norėjau tau pasakyti, nes tai būtų etiška, – galbūt aš tau patinku vien dėl magijos, – pasakiau, kad jam viskas būtų aišku.

Vimas nusijuokė šiek tiek virpančiu balsu.

– Turėsiu apie tai pagalvoti, – tarstelėjo jis. Šlapiomis gatvėmis grįžome atgal į stotį, šįkart nesusikibę rankomis. Bet traukinyje, kuriame dabar buvo daug mažiau žmonių, sėdėjome kartu, mūsų šonai lietėsi, o po kurio laiko Vimas mane apsikabino.

– Tai daugybė žinių, kurias turėsiu perprasti, – tarė jis. – Bet aš visada norėjau pasaulio, kuriame

egzistuotų magija.

– Man labiau patiktų kelionės erdvėlaiviais, – pasakiau. – Arba jeigu jau turi būti magija, tai kad ji būtų ne tokia paini, su paprastomis taisyklėmis, kaip knygose.

– Pakalbėkime apie ką nors kasdieniško, – tarė Vimas. – Pavyzdžiui, kodėl tavo tokie trumpi plaukai? Man jie patinka, bet tai labai neįprasta.

– Taip, neįprasta, – atsakiau. – Anksčiau mes turėjome ilgas kasas. Mums jas pindavo močiutė, o kai ji mirė, pindavome viena kitai. Kai Mora mirė, negalėjau pati jų susipinti ir supykusi, apimta sielvarto dėl jos mirties, nusikirpau jas žirklėmis. Plaukai liko baisiai nelygūs, todėl mano draugė Moira pamėgino juos sulyginti, vis pakirpdama šonus, kol beveik nieko neliko. Nuo tada ir vaikštau trumpais. Jie tik visai neseniai ataugo vienodo ilgio. Anksčiau styrojo į visas puses.

– Vargšelė, – pratarė Vimas ir užjausdamas spustelėjo man pečius.

– O kodėl tavo plaukai ilgi? Na, kaip vyrui, turiu omeny.

– Man taip patinka, – tarė jis ir susidrovėjęs palietė juos. Medaus arba medaus bandelės spalvos plaukai.

Gobovene jis atsirakino dviratį.

– Pasimatysime šeštadienį, – tarė man.

– Kavinėje prie knygyno? – paklausiau.

– „Marios“, kur gausime padorios kavos, – atsakė Vimas.

Manyčiau, Vimui svarbu, kad visi jį matytų viešumoje su manimi. Tikriausiai tai dėl tos painiavos su Rūta ir dėl to, kad jis jaučiasi atstumtuoju.

Mes vėl pasibučiavome ir aš įlipau į autobusą. Pajutau jo bučinį iki pat kojų pirštų. Tai taip pat magiška, panašiai kaip „či“.

1Henry Beam Piper – 1904-1964 m. amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas.

2Terry Brooks „The Sword of Shannara“ – fantastinis romanas, kuriam parašyti, manoma, įkvėpimo suteikė J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“.

Penktadienis, 1980 metų vasario 8 d.

Aujourd‘hui, rien. Šiandien per priešpiečius mergaitės uždavinėjo vienos kitoms mįsles, ir aš paklausiau, su kuo labiau norėtų susitikti – su elfu ar plutoniečiu. Diedra nežinojo, kas tas plutonietis.

– Ateivis iš Plutono planetos, – paaiškinau. – Kaip marsietis.

– Tada su elfu, – nusprendė ji. – O tu, Morvena, su kuo labiau norėtum būti?

Diedra, kaip visada, sumaišė „būti“ su „sutikti“, bet iš dalies tai dar sudėtingesnis klausimas. Su kuo norėtum susitikti – tai apima tavo pasaulėžiūrą, praeitį ir dabartį, fantazijas ir mokslinę fantastiką. O su kuo norėtum būti – vis galvoju apie Tiptri „Ir prabudau ir supratau, jog esu Šaltosios kalvos šlaite“1, apimančią abu aspektus.

Apsilankymas pas daktarą paskirtas pirmadieniui.

1„And I Awoke and Found Me on the Cold Hill‘s Side“ – 1972 m. publikuotas mokslinės fantastikos apsakymas apie žmonių bendravimą su ateiviais.

Šeštadienis, 1980 metų vasario 9 d.

Vimas, regis, visada visur ateina anksti, išskyrus patį pirmą kartą, kai prakiuro jo dviračio padanga ir jis pavėlavo į knygų klubą. Kai atėjau, jis jau laukė „Marios“ ir netgi buvo man užsakęs kavos.

Jis apžiūrėjo mano bibliotekos knygas pritariamai linksėdamas ir purtydamas galvą. Atėjo Merės Reno „Persijos berniukas“1, ir Vimas paklausė, kuo man patinka istorinė beletristika, o kai pasakiau, kad aš ją jau skaičiusi, jis paklausė, kodėl skaitau dar kartą. Kelios pažįstamos mergaitės taip pat buvo kavinėje su vietiniais vaikinukais, tarp jų ir Karena, kuri vis dirsčiojo vaipydamasi į mus.

– Gal galime eiti kur nors kitur? – Paprašiau, kai Vimas išgėrė savo kavą.

– Kur? – paklausė jis. – Nėra kur eiti. Nebent vėl norėtum eiti medžioti vaiduoklių?

– Aš nieko prieš, jei ir tu nori, – atsakiau.

Tuo metu prie mūsų priėjo Karena.

– Eime su manimi į tualetą, Komuniūga, – pasakė ji.

Tai išgirdęs, Vimas kilstelėjo antakius, bet aš tik džiaugiausi, kad ji nepavadino manęs Luoše ar Strakale prie jo.

– Ne dabar, – atkirtau.

– Ne, eime, – nusiviepusi pakartojo Karena. Ji suėmė mano ranką ir stipriai įžnybė. – Eime.

Geriau nueiti negu iškelti sceną. Karena nebuvo mano draugė, bet ji draugauja su Šerone ir Diedra. Atsidususi nuėjau su ja. Tualetas buvo išdažytas raudonai, ant sienos kabojo veidrodis su visa eile plikų lempučių virš jo. Karena apžiūrėjo jame savo makiažą, nors jis šeštadieniais buvo taip pat griežtai draudžiamas, kaip ir bet kurią kitą dieną. Ji buvo išsitepusi veidą storu dažų sluoksniu.

– Kreigas, mano vaikinas, sako, kad matė tavo draugą su kita mergina šokiuose vakar vakare. Su Širle, kuri dirba mūsų mokyk-los skalbykloje.

– Ačiū, – tariau. – Aš juk negaliu vaikščioti su juo į šokius, ar ne?

– Ir tau tai nerūpi? – Ji negalėjo tuo patikėti.

Rūpėjo, net labai, bet nesiruošiau jai to sakyti. Tik nusišypsojau ir pastūmusi duris sugrįžau prie stalo.

Vimas vis dar prie jo sėdėjo, nors aš jau buvau suabejojusi. Atsisėdusi suėmiau jį už rankos, nes žinojau, kad Karena žiūri.

– Eime, – tariau.

– Ką ji tau pasakė? – paklausė jis.

– Žinai geriau už mane, kad šiame mieste visi viską žino, – atsakiau. Atsistojusi apsivilkau paltą.

Jo veidas ištįso, mačiau, kad kažką mąsto.

– Mori, aš...

– Eime, – pakartojau. Nesiruošiau kalbėti apie tai kavinėje priešais viską suprantančią auditoriją.

– Ir kaip mums gali pavykti draugauti, jeigu galiu susitikti su tavimi tik knygų klube, šeštadienio popietėmis ir kelioms valandoms ketvirtadieniais, trainiojantis po Šrousberį? – Karingai pareiškė jis mums kylant kalva aukštyn pro „Smiths“ ir „BHS“ parduotuves. – Tu juk niekad negalėsi su manimi nueiti į vakarėlį.

– Suprantu, – atsakiau. – Aš nieko negaliu pakeisti. Galbūt mums tikrai nieko neišeis.

– Vadinasi, galėtum su manimi išsiskirti vien todėl, kad nuėjau su Širle pašokti? – Vimas klausiamai pažvelgė į mane.

– Labiau dėl to, kad nenoriu likti pažeminta. Noriu pasakyti, juk akivaizdu, kad net jei ir galėčiau dažniau ištrūkti iš mokyklos, negalėčiau eiti į šokius.

– Aš ne apie tai, – greitai išbėrė jis. – Man šokiai per daug nerūpi, bet tiesiog kad ką nors kartu nuveiktume.

– O tau Širlė taip pat nerūpi? Tiesiog ką nors veiki su ja? – kandžiai paklausiau.

– Arba aš galėčiau su tavimi išsiskirti, nes per retai galiu su tavimi matytis ir tai labai nepatogu, – pasakė jis keistu susimąsčiusiu tonu.

Mes priėjome gatvės kampą prie „Thortons“, kur būtume turėję pasukti, jei būtume ėję į knygyną ir Brakonierių giraitę. Sustojau. Jis taip pat sustojo.

– Ir kaip turėčiau suprasti tavo žodžius? – paklausiau netekusi kantrybės. Vaikinai tikrai labai keisti.

– Ar tu sutinki, kad galėtume dabar pat išsiskirti, prie šito kampo, ir daugiau nepasakyti vienas kitam nė vieno gražaus žodžio? – paklausė Vimas. Vėjas pūtė atgal jo plaukus, ir jis dar niekad neatrodė toks žavus.

– Taip! – atsakiau. Pernelyg gerai galėjau įsivaizduoti, kaip knygų klube kalbėsimės apie knygas ir niekada nežiūrėsime vienas kitam į akis.

– Tada viskas gerai. Jei galėtume dabar pat išsiskirti, vadinasi, kad ir kokius kerus užleidai, jie neprivertė mūsų draugauti, – pasakė Vimas.

– Ką? – Ir tada supratau. – A...

Jis šyptelėjo.

– Jeigu esame kartu ne dėl magijos poveikio, tada viskas gerai.

Jis pažiūrėjo į tai iš visiškai priešingo požiūrio taško nei mano.

– Tai ką, diskotekoje su Širle vykdei mokslinį eksperimentą?

Jis buvo toks maloningas, kad atrodė susigėdęs.

– Lyg ir taip. Negaliu pakęsti minties, jog esu verčiamas ką nors daryti. Nekenčiu „Tikros meilės“ ir „To vienintelio paieškos“ idėjos, ir, na, žinai, susisaistymo, vedybų, o mintis, kad burtai privertė mane...

– Vimai, aš pati prisipažinau, kad tu man patinki, – tariau. – Kai tu paklausei manęs. Aš nieko nekalbėjau ir nenoriu kalbėti apie likimą, tikrą meilę, vedybas, laimingą pabaigą ar panašias nesąmones. Aš visai to neieškau ir man to nereikia. Aš noriu turėti draugų, o ne tikrą suknistą meilę.

Aš apskritai nesiruošiu tekėti ar bent jau daugybę metų ne.

– Tai tikrai tu, – tarė jis ir vėl pradėjo eiti, o aš pasileidau paskui jį, šįkart kalva žemyn. – Tai ne burtai. Tu man patinki, labai. Pamaniau, jei galėtume išsiskirti ir tu su tuo sutiktum, vadinasi, tai ne magija ir viskas yra gerai.

– Tai tu iš tikrųjų nenori išsiskirti?

– Ne, jei ir tu nenori, – pasakė Vimas.

Apie magiją aš žinau kai ką, ko nežino jis, – ji labai paini ir gali lengvai priversti žmogų daryti tai, ką jis ir pats nori daryti. Tai ką nors įrodytų tik tuo atveju, jeigu būtume išsiskyrę iš tikrųjų, o ne sutarę, kad teoriškai galėtume išsiskirti. Bet... aš nenorėjau išsiskirti.

– Nenoriu, – tarstelėjau.

– Ką tu jai atsakei?

– Kam? – Panelei Hitler, kavinėje?

Prunkštelėjau.

– Jos vardas Karena. Pasakiau, kad akivaizdu, jog aš šokti negaliu, o tada šyptelėjau jai ir išėjau.

Nenorėjau suteikti jai malonumo. – Mes artėjome prie knygyno ir jis vėl sustojo.

– Tuomet šypsokis ir toliau. Su Širle aš daugiau nesimatysiu.

– Man nerūpi, tu su ja matysiesi ar ne, svarbu tik, kad žinočiau tai, – pasakiau. – Tikriausiai. – Teoriškai iš Hainlaino žinojau, kad taip turėtų būti, bet abejojau, ar pavyks praktiškai.

– Ji tikrai kvailė, – pareiškė Vimas, ir tai mane šiek tiek nuramino. Gera būti geidžiamai dėl tikrų dalykų.

Perėjome gatvę į Brakonierių giraitę ir nuėjome prie griuvėsių. Snieguolės buvo sunykusios. Po truputį iš žemės lindo lapeliai, bet daugiau nežydėjo jokios gėlės. Čia knibždėjo daugybė elfų, daugiausia gumbuotų, panašių į medžius, bet jie nekreipė į mus dėmesio. Vimas akies krašteliu lyg ir matė juos. Ilgokai sėdėjome ant sienelės ir stebėjome juos. Kai jau stojomės, jis netyčia prisilietė prie mano lazdelės ir aiktelėjo.

– Dabar aš juos tikrai matau, – pasakė Vimas. Jis vėl atsisėdo šalia manęs, pasidėjęs ant kelių lazdelę. – O, žmogau, – šūktelėjo jis, ne visai tiksliai juos apibūdindamas.

Praėjus nemažai laiko, nes jis ilgai žiūrėjo į elfus, pasakiau, kad jau metas eiti, ir ištiesiau ranką į lazdelę. Be jos Vimas vėl galėjo matyti juos vos akies krašteliu.

– Norėčiau žinoti, kas jie tokie iš tikrųjų, – pasakė jis mums grįžtant į miestą. – Ar galėčiau pasiimti šitą lazdelę? Turiu omeny, ar tu turi kokią nors kitą lazdelę?

– Turiu, bet ji metalinė ir labai bjauri, o ši man suteikia jėgų. Man ją davė elfai.

– Gal jie tau davė ją tam, kad aš galėčiau juos pamatyti? – pakišo mintį Vimas. – Tiek skirtingų spalvų ir formų! – Jis kalbėjo lyg girtas. Ten buvo tik elfai ir jie nieko įdomaus nedarė.

– Galbūt, – tariau. – Šiaip ar taip, man jos dabar reikia.

Mums einant per mišką, jis paėmė mane už rankos.

– Atsiprašau dėl tų šokių, – tarė jis. – Turiu galvoje ne Širlę, padariau tai tyčia, tai yra – šokau.

Visai nepagalvojau apie tai. Nenoriu, kad tu nesmagiai jaustumeisi dėl to, kad negali šokti.

– Viskas gerai, – pasakiau, nors taip nebuvo. Mano koja vėl sugrįžo į ankstesnę, iki tempimo, būklę. Būna gerų dienų ir būna blogų. Jie sakė, kad taip visada ir bus. Galbūt padės akupunktūra, gal ir pati galiu jos išmokti, bet greitu laiku aš tikrai nešoksiu.

Artėjo metas grįžti į mokyklą, todėl patraukėme per miestą link autobuso stotelės.

– Vadinas, antradienio vakaras, ketvirtadienio popietė ir kitas šeštadienis? Jei tik tiek gali pasiūlyti, aš sutinku, – pasakė Vimas.

– Kitą savaitgalį prasidės vidurio semestro atostogos, – tariau. – Jos truks visą kitą savaitę.

Taigi šeštadienio nebus.

– Tu išvažiuosi?

– Vieną naktį praleisiu Senajame dvare su Danieliumi, tada kelioms dienoms važiuosiu į Aberderą aplankyti tetulės Tegės ir senelio.

– Ir nužudysi savo motiną? – paklausė Vimas. – Ne, suprantu, bet aš galėčiau. Tai neprieštarautų jokiems senoviniams draudimams.

– Pagal senovinius draudimus, apie kuriuos girdėjau, net negalėčiau kartu valgyti su žmogumi, nužudžiusiu mano mamą, nesvarbu, ką apie ją galvočiau, – pasakiau, nors kalbėjau apie Merės Reno knygas, o ne kažkokius tikrus senovinius draudimus. Keista, kad šiais laikais niekas nemoko tokių dalykų. – Šiaip ar taip, nėra jokio reikalo.

– Galėčiau važiuoti su tavimi.

– Nebūk kvailas, kur tu nakvotum? – paklausiau. – Be to, tu turi dirbti. Susitiksime, kai sugrįšiu.

– Pasiilgsiu tavęs, – pasakė jis ir pabučiavo ilgu švelniu bučiniu.

Na, bent jau nenuobodu.

1„The Persian Boy“ – 1972 m. istorinis romanas apie persų berniuką, tapusį Aleksandro Didžiojo meilužiu.

Sekmadienis, 1980 metų vasario 10 d. Šįryt lauke buvo šalna. Kai prabudau ir pažvelgiau pro langą, viskas buvo padengta gurgždančia baltuma. Vis dėlto šerkšnas nutirpo dar prieš mums einant į bažnyčią.

Pamokslas buvo apie dėkojimą, apie tai, kad negalime tik paviršutiniškai išvardinti, už ką dėkojame, bet turime išsirinkti du ypatingus dalykus ir nuoširdžiai už juos padėkoti. Taigi mintyse, kai reikėjo melstis, aš padėkojau už Vimą ir tarpbibliotekinių mainų sistemą.

Parašiau tetulei Tegei ir pranešiau, kad atvažiuosiu kitą sekmadienį. Vakar ir visą praėjusią savaitę nenupirkau seneliui atviruko, nes per Vimą viską užmiršau. Atsivešiu vieną su savimi.

Atsirado nauja priežastis jaudintis dėl Vimo – o gal iš tikrųjų jis nori tik magijos, ne manęs?

Pirmadienis, 1980 metų vasario 11 d. „Persijos berniukas“ – puiki knyga. Galbūt pats geriausias rašytojos kūrinys. Paskatinta ne tiesiogiai šios knygos, bet bendrų minčių apie jos knygas, taip pat greitai perskaičiau „Faidrą“ ir pradėjau „Įstatymus“, bet tada sulėtinau tempą.

Panelei Kerol, regis, patinka, jog skaitau ne tik mokslinę fantastiką. Ji kalbėjosi su manimi apie senovės Graikiją, paminėjo, jog kartu su pasiruošimu aukštesniojo lygio egzaminams galėčiau pasimokyti ir graikų kalbos. Nežinau, ar aš čia mokysiuosi aukštesniojoje pakopoje, bet jeigu taip, tai būtų gera mintis. Nemanau, kad jie leistų man mokytis tą patį, ką mokosi Vimas, bei derinti tiksliuosius mokslus su menais. Be to, norėčiau studijuoti anglų, lotynų ir istoriją – tai labai įprastas, tradicinis derinys. Taip pat norėčiau tęsti fizikos arba chemijos mokslus, tačiau panelė Kerol pasakė, jog be matematikos tai būtų sunku padaryti. Galbūt man pavyktų šiaip ne taip žemiausiu teigiamu pažymiu išlaikyti matematikos egzaminą, bet tai viskas, ko galiu tikėtis.

Daktaro paklausiau, ar mūsų susitikimas konfidencialus. Jis atsakė, kad taip. Tada paprašiau jo recepto kontraceptiniams vaistams. Jis pasiteiravo, ar jau pradėjau lytinį gyvenimą, atsakiau, kad dar ne, bet ketinu. Jis pasižiūrėjo į mano gimimo datą, šiek tiek pasispyriojo, bet galiausiai išrašė receptą. Paaiškino, jog turėsiu juos gerti visą mėnesį ir tik po to jie pradės veikti, kad turiu pradėti gerti pirmą mėnesinių dieną. Jei praleisiu vieną tabletę, nieko tokio, bet ne daugiau, ir turėčiau gerti jas kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Nusipirkau jų pakeliui namo „Boots“ vaistinėje. Taip pat nusipirkau pakelį prezervatyvų (kad būčiau viskam pasiruošusi) ir šokoladinį batonėlį „Cadbury‘s Dairy Milk“, kurio labiau reikėjo tam, kad pridengčiau kitus pirkinius. Bet vis tiek jį suvalgiau.

Tabletes ir prezervatyvus laikysiu savo krepšyje, nes tai vienintelė saugi vieta.

Antradienis, 1980 metų vasario 12 d. Šiandien vos nepričiupo Diedros, nusirašiusios nuo manęs Vergilijų. Du veiksmažodžiai „progredior“ ir „proficiscor“ visą laiką būna neveikiamosios rūšies, abu prasideda „pro“, vienas reiškia „pažangą“, kitas – „žengimą į priekį“, „iškeliavimą“, ir aš juos visą laiką maišau. Ruošdama namų darbus taip pat sumaišiau, o Diedra nusirašė. Panelė Martin, labai akyla, griežtai mus nužvelgė, kai Diedra perskaitė tą dalį garsiai, tada pasikvietė ją į priekį ir liepė išnagrinėti kitą kūrinio dalį, kurios prieš tai nebuvo uždavusi. Ji išnagrinėjo ne taip ir blogai, todėl pamaniau, jog išsisukome. Bet tada mokytoja liepė man paaiškinti kitas eilutes, taip pat iki tol neskaitytas. Po pamokos, kai kitos dar skambant skambučiui nubėgo koridoriumi į fiziką, mokytoja sustabdė mus su Diedra ir paklausė: – Morvena, ar jūs su Diedra kartais nebendradarbiavote nagrinėdamos tą Vergilijaus ištrauką?

– Jai buvo kilę keletas klausimų, – pasakiau, nes tai iš dalies buvo tiesa ir skambėjo daug geriau nei prisipažinimas, jog ji viską nuo manęs nusirašė.

– Ji niekada nieko neišmoks, jei nesimokys pati, – pasakė panelė Martin. Tai nuskambėjo kaip aforizmas, galbūt toks ir yra lotynų kalboje, sudarytas iš trijų žodžių, o gal šešių ar septynių.

Atėjo laiškas nuo Danieliaus, kuriame jis rašo, jog paims mane penktadienį, o sekmadienį galėsiu važiuoti į Aberderą. Dar paminėjo, jog iki tol galiu sulaukti staigmenos. Įdomu, ką tai reiškia? Gal jis atskirai išsiuntė man knygų? Šiandien vakare knygų klubas, kalbėsime apie „Pavaną“1.

1Keith Roberts „Pavane” – 1968 m. istorinis-mokslinės fantastikos romanas apie Katalikų Bažnyčios dominavimą Europoje.

Trečiadienis, 1980 metų vasario 13 d.

Susitikimą vedė Huseinas, kalbėjomės ne tik apie „Pavaną“, bet ir nuostabią Brunerio knygą „Laikai be skaičiaus“1, Diko „Žmogų aukštoje pilyje“2 (kurios nesu skaičiusi) ir Vordo Moro „Švenčiant jubiliejų“3 bei apskritai apie alternatyvios istorijos idėją. Taip pat minėjome ir „Aukštyn į praeitį“, „Laiko sargybinius“4 ir Kristoferio Pristo „Sapną apie Veseksą“ 5 (reikės užsisakyti!), kuri, pasak Vimo, yra tiesiog nuostabi. Kilo klausimas, ar tai tikrai mokslinės fantastikos knygos, o taip ir yra, ir kuo skiriasi „alternatyvus laikas“ tarp „Lordo Kalvano iš kitados“6 ir tokios knygos kaip „Pavana“, kur veiksmas vyksta toje pačioje visatoje, bet įvykiai praeityje susiklosto kitaip.

Mes vis sugrįždavome prie „Pavanos“ stebėdamiesi, kad ji apima tokį didžiulį laiko tarpą. Todėl – dėl kitokios perspektyvos, – sako Gregas, ji ir priskiriama prie mokslinės fantastikos. Tada Brajanas užsiminė apie Lordo Darsio7 knygas (man patinka Rendalas Garetas!) ir paklausė, ar jos taip pat priklauso mokslinei fantastikai. Tai buvo apgaulė, nes jos akivaizdžiai yra maginė fantastika, nors panašesnės į mokslinę. Harietos manymu, jos priskirtinos prie tokių knygų kaip Dansanio8 „Klubo istorijos“ ar kitokių visai neįtikėtinų istorijų, nes yra labai keistos. Aš nesutikau su jos nuomone (tikriausiai kalbėjau per daug ir pernelyg karštai), nes jų panašumas į mokslinę fantastiką yra to keistumo priešingybė. Su magija jie elgiasi kaip su dar viena mokslo sritimi, ypač knygoje „Per daug burtininkų“9.

Dženina, regis, nesikalba su manimi, taip pat ir Pitas. Tai praeis, sako Vimas. Tikiuosi.

Hjugas atrodė šiek tiek sumišęs. Gregas galvoja – taip jis pasakė automobilyje, – Hjugas pamanė, kad mes su juo savaime tapsime pora, nes esame vienodo amžiaus. Dar niekad gyvenime negirdėjau tokios kvailystės, taip ir pasakiau, nes, nors Hjugas man ir patinka, man net nekilo mintis, jog galėtume būti pora. Gregas nusijuokęs pasakė, jog viskas kaip nors išsispręs, ir paklausė, ar skaičiau Makefri. Nežinau, ką tai turi bendra, bet likusią kelionės dalį kalbėjomės apie įspūdžio drakonams padarymą.

Rytoj Vimas vėl lauks manęs Gobovene. Jam, regis, atrodo, kad mes susitinkame retai, bet mano manymu – net per dažnai. Man reikia laiko, kad spėčiau viską apgalvoti – ir aprašyti! Manyčiau, jis nerašo dienoraščio.

Pavėluotai prisiminiau, jog rytoj Valentino diena. Tikriausiai jis neteiks tam jokio dėmesio, o jeigu? Net neįsivaizduoju. Panelė Kerol mano, jog jis gali nepraleisti tokios dienos, ir aš turėčiau ką nors pasiruošti, jeigu jis man ką nors padovanos. Bėda ta, kad aš nieko neturiu. Ji pasiūlė knygą – ką gi daugiau! – ir tai būtų puiki mintis, jei turėčiau laiko užsukti į knygyną. Galėčiau padaryti jam atviruką, tik kad niekam nepatiktų mano pačios padaryti atvirukai. Galėčiau parašyti jam eilėraštį arba, tiksliau, gražiai perrašyti vieną iš jau parašytų apie jį. Bet jeigu jam nepatiks? Aš su juo niekada nekalbėjau apie poeziją, nė nenumanau, ar jis mėgsta eiles. Jeigu jam patiktų Hainlainas, galėčiau padovanoti „Žvėries skaičių“, bet jis jo nemėgsta. Daugiau neturiu nė vienos naujos knygos, o visas kitas, kurias turiu čia, tikriausiai jis ir pats turi.

Vis dėlto, jei iš mokyklos išvažiuočiau anksčiau, turėčiau laiko užsukti į knygyną.

1John Brunner „Times Without Number“ – kelionių laiku romanas, iš pradžių pasirodęs kaip skirtingi apsakymai ir turėjęs kelias versijas.

2„The Man in the High Castle“ – 1962 m. mokslinės fantastikos romanas apie totalitarinį imperializmą. 1963 m. laimėjo

„Hugo“ premiją.

3Ward Moore „Bring the Jubilee“ – 1953 m. alternatyviosios istorijos romanas apie Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų karą.

4Marianne Curley „The Guardians of Time“ – trilogija apie keliones laiku ir pastangas apsaugoti praeitį, dabartį ir ateitį.

5Christopher Priest „A Dream of Wessex“ – 1977 m. mokslinės fantastikos romanas, JAV žinomas pavadinimu „The Perfect Lover“.

6H. Beam Piper „Lord Kalvan of Otherwhen“ – 1965 m. mokslinės fantastikos romanas apie Pensilvanijos valstijos policiją, atsitiktinai perkeltą į paralelinę visatą. Knyga yra „Kalvan“ serijos dalis.

7Randall Garrett (1927-1987) alternatyviosios istorijos „Lord Darcy“ serija.

8Lord Dunsany (1878-1957) – airių rašytojas ir dramaturgas, parašęs daugiau nei aštuoniasdešimt knygų.

9Randall Garrett „Too Many Magicians“ – alternatyviosios istorijos romanas, viena iš serijos „Lord Darcy“ knygų.

Ketvirtadienis, 1980 metų vasario 14 d.

Ką gi, tikrai nesmagi situacija.

Danieliaus „staigmena“ buvo pasirodymas čia, kad nuvežtų mane į Šrousberį. Nesuprantu, kodėl jis taip padarė, nes rytoj juk prasideda atostogos, bet, matyt, neturėčiau iš jo tikėtis protingų sprendimų. Jis sėdėjo automobilyje, labai patenkintas savimi, kaip katė, gavusi palaižyti grietinės. Jį pamačiusi, sustingau iš siaubo.

Vimas laukė manęs Goboveno stotyje. Neturėjau kaip pranešti jam, kas nutiko. Jei nesusitiksiu su juo, pasimatysime tik po atostogų. Jis pamanys, kad jį mečiau, ir dar per Valentino dieną.

Kitas pasirinkimas buvo pasakyti Danieliui apie Vimą. Galvojau apie tai sėsdamasi į automobilį.

Bėda ta, kad iki šiol nebuvau jam nieko apie jį pasakojusi, nes, kaip visada, laiškuose Danieliui rašydavau tik apie knygas. Padėtis atrodė siaubinga. Jokiu būdu negalėjau prašyti Danieliaus apsigręžti ir palikti mane vieną, nors ir labai norėjau.

– Pavyko ištrūkti, – pranešė Danielius. – Vėl galėsime nueiti į kinų restoraną.

– Puiku, bet... – pasakiau ir nutilau.

– Kas? – paklausė jis, užvedęs automobilį ir pasukęs keliuku tarp dviejų nudžiūvusių guobų, kurios dabar atrodo dar klaikiau, kai kiti medžiai jau rengiasi išleisti lapelius. – Pamaniau, kad apsidžiaugsi. – Jis atrodė nuliūdęs.

– Aš susitarusi susitikti su draugu Goboveno traukinių stotyje, – pasakiau. – Kaip manai, gal galėtume ten nuvažiuoti ir pasiimti jį drauge?

Danieliaus veidas liko neįskaitomas, po kurio laiko jis lėtai nusišypsojo.

– Žinoma, – pasakė ir iškart apsigręžė kelyje, kuris, laimei, buvo tuščias.

Dabar jau tikrai negalėjau pasakyti, jog dar noriu užsukti į knygyną.

– Tai tavo vaikinas ar tik šiaip draugas? – paklausė Danielius.

– Lyg ir vaikinas. Na, taip, tiesą sakant, vaikinas. – Iš gėdos man kliuvo liežuvis.

– Tai papasakok apie jį, – paprašė Danielius, nors ir atrodė suglumęs.

Nežinojau, ką sakyti.

– Jo vardas Vimas. Susipažinome knygų klube. Jam septyniolika. Mėgsta Delanį ir Zelaznį.

Mokosi koledže, ruošiasi anglų, istorijos ir chemijos aukštesniojo lygio egzaminams ir dirba ne visu etatu. Manau, ir aš taip darysiu kitais metais, jei prireiks.

– O kodėl gali prireikti? – nustebo Danielius.

– Birželį man sueis šešiolika, – tariau. – Tu neprivalėsi manęs išlaikyti. Galėčiau gyventi atskirai ir pati savimi pasirūpinti.

– Išlaikysiu tave tiek, kiek reikės, kad įgytum pilną išsilavinimą, – pareiškė Danielius, matyt, dar neskaitęs „Tarpdurių smėlyje“ ir „Žvėries skaičiaus“.

– Žinojai, kad yra nauja Hainlaino knyga? – staiga prisiminusi paklausiau.

– Minėjai sekmadienį, – atsakė jis. – Laukiu jos, net jei ir nebus jo pati geriausia.

Atvažiavome į Goboveno stotį. Ji buvo tuščia. Nors kartą pasirodžiau anksčiau už Vimą, nes jis tikisi, jog važiuosiu dviem autobusais, o aš atvykau automobiliu ir visai iš kitos pusės.

– Jis netrukus atvažiuos, visada atvažiuoja anksti, – pasakiau. Danielius tvarkingai pastatė automobilį aikštelėje.

– Ar seniai draugaujate? – pasidomėjo jis.

Paskaičiavau.

– Beveik dvi savaites.

Danielius buvo mandagus ir nė kiek nepriekaištavo man, kad nieko iki šiol jam nesakiau ar kad esu per jauna ir taip toliau.

– Na, štai, dar vienas vaidmuo, – ištarė jis šypsodamasis. – Jaučiuosi absurdiškai susijaudinęs.

– O kaip, manai, jaučiuosi aš? – paklausiau.

Jis nusijuokė, ir tuo metu į stoties kiemą nemindamas pedalų įskriejo Vimas su vėjyje besiplaikstančiais plaukais.

– Tai jis? – paklausė Danielius.

– Taip, – kažkodėl išdidžiai atsakiau.

Išlipau iš automobilio, į kurį Vimas nekreipė jokio dėmesio. Jis nėra labai pastabus. Danielius taip pat išlipo.

– Dviratį galėsime įdėti į bagažinę, – tarė jis.

– Palauk čia, kol jam paaiškinsiu, – paprašiau.

Nuėjau pas Vimą. Danielius atsirėmė į automobilį ir rūkydamas iš tolo stebėjo mus. Vimas pamatė mane, pamatė bentlį, tada Danielių; mačiau, kad suprato.

– Vimai, netikėtai atvažiavo mano tėvas. Jis nori nuvežti mane akupunktūros seansui. Nieko apie tai nežinojau. Gal nori važiuoti į Šrousberį kartu su mumis automobiliu?

Vimas labai nustebo.

– Automobiliu? Su tavo tėčiu?

– Jis neprieštarauja. Jei tik nori. Bet vieni nebūsime, todėl negalėsime kalbėtis apie magiją ir visa kita, nes Danielius nieko apie tai nežino.

– Padarysiu bet ką, kad tik gyvenimas būtų keistesnis, – pasakė Vimas, cituodamas Zafodą1. Tada jis mane pabučiavo, šiek tiek nedrąsiai, bet vis tiek narsiai, turint omenyje, kad netoliese stovėjo mano tėvas. Iš palto kišenės ištraukė paketą ir beveik įžūliai įteikė man. – Su Valentino diena.

Iš karto jį praplėšiau. Trys knygos! Teodoro Sterdženo „Svetimo prisilietimas“ 2 puikiu viršeliu su moters galva ir mėnuliu, Kristoferio Pristo „Išvirkščias pasaulis“ ir dar viena nematyta negirdėto autoriaus knyga – K. Dž. Čeri „Ivrelio vartai“3. Likau priblokšta.

– Ach, Vimai, kaip miela. Nė vienos iš jų neturiu. Neturėjau progos ką nors nupirkti, bet šitą padariau tau. – Iš kišenės išsitraukiau eilėraštį. Užrašiau jį ant gražaus mėlyno popieriaus, kurį man davė panelė Kerol, pačia gražiausia rašysena. (Jis prasideda: „Persivilkti per išdžiūvusią proto dykumų uolą.“) Jis perskaitė eilėraštį, o aš laukiau žiūrėdama į jį, aiškiai jausdama, jog už mūsų stovi Danielius.

Vimas išraudo ir įsikišo jį į kišenę. Taip ir nesužinojau, patiko jam ar ne.

Supažindinau jį su Danieliumi, jie paspaudė vienas kitam ranką lyg pora teisėjų. Situacija pagerėjo, kai jie dviese mėgino įkelti dviratį į bagažinę. Po to visi sulipome į automobilį ir pasukome Šrousberio link. Tik tada supratau, kad jiems teks dviese praleisti valandą, kol būsiu akupunktūros seanse. Argi gali būti kas nors kebliau už tai? Danieliui taip ir reikia už tai, kad nepranešė man iš anksto, bet vargšas Vimas to visai nenusipelnė.

Automobilyje kalbėjomės apie Zelaznį, tai mums visiems gili, neišsenkama tema, tada diskutavome apie „Imperijos žvaigždę“ – jog tai galėtų būti tiesiog paprastas nuotykis, nors iš tikrųjų taip nėra. Pajutau, jog jie pradėjo vienas kitam patikti, nors Vimas, aišku, sėdėjo gale ir jie negalėjo vienas į kitą žiūrėti. Šiek tiek per anksti atvažiavome į Šrousberį. Trumpam užsukome į knygyną, Vimas su Danieliumi susiginčijo dėl Hainlaino, panašiai kaip anksčiau mes su Vimu, nors šiek tiek plačiau. Aš palaikiau Danielių, jie abu tai žinojo, nors mėginau prikąsti liežuvį ir dairytis po lentynas. Vimui nematant nupirkau jam „Vienaragio ženklą“ bei „Katės lopšį“ ir įteikiau, kai išėjome

laukan.

Tada turėjau palikti juos vienus. Susitarėme, kad susitiksime klinikoje po procedūros. Dar niekad taip nenuogąstavau dėl akupunktūros, net patį pirmą kartą, kai bijojau adatų dūrių. Gulėdama ant stalo mėginau atsipalaiduoti, nežiūrėjau į diagramą ant lubų, negalvojau apie magiją. Akupunktūra, regis, nepadėjo man tiek, kiek kartais padėdavo, o galbūt jau atėjau jausdamasi geriau, todėl ir nepajutau ryškaus pagerėjimo kaip anksčiau.

Kai išėjau, jie jau laukė manęs, abu atsirėmę į sieną. Greta Vimo Danielius atrodė senas ir sulinkęs. Kai priėjau prie jų, jie kalbėjosi apie Vimo patyrimus Braitono fantastų suvažiavime bei jo viltis dėl Albakono Glazge.

– Norėčiau ir aš nuvažiuoti, – tarstelėjo Danielius.

– O kodėl negalite? – paklausė Vimas.

Danielius tik liūdnai gūžtelėjo pečiais.

Nuėjome į kinų restoraną, ten valgėme tą patį, ką ir praeitą kartą. Mudu su Vimu bandėme sugrabalioti lazdeles, daugiausia kalbėjomės apie Silverbergą, vis nukrypdami prie tų dalykų, apie kuriuos diskutavome antradienio vakarą, kai analizavome „Pavaną“. Danielius buvo perskaitęs viską, išskyrus „Sapną apie Veseksą“. Mačiau, kad jie vienas kitam paliko įspūdį, tai buvo malonu ir labai jau keista. Kai Danielius nuėjo į tualetą, Vimas suėmė mane už rankos.

– Man patinka tavo tėtis, – pasakė jis.

– Tai gerai, – atsakiau.

– Tau labai pasisekė, – jis pakartojo jau anksčiau sakytus žodžius.

– Taip, man tikrai visai neblogai sekasi, – tariau. Dauguma žmonių nelaikytų Danieliaus geru tėvu, bet juk yra ir daug blogesnių. Prisiminiau, kaip paskutinį kartą apie tai kalbėjomės su Vimu. – Žinai, tai nuostabu – jis pasakė, kad išlaikys mane, kol gausiu tinkamą išsilavinimą. Bet jis neskaitęs...

Vimas prapliupo juoktis, ir tuo metu sugrįžo Danielius, todėl turėjome jam viską papasakoti.

Laimei, ir jam tai pasirodė juokinga.

Vimo laimės sausainėlyje buvo parašyta: „Tu buvai apdovanotas“, Danieliaus: „Sėkmė aplanko drąsiuosius“, o manajame: „Dabar yra metas būti laimingai.“ Danielius parvežė mus atgal. Jis paklausė Vimo, kur geriausia jį išleisti, ir tas atsakė, jog bet kur, iš kur galima parvažiuoti dviračiu, todėl išleidome jį prie žiedinės sankryžos. Išlipau iš automobilio, kol jie traukė iš bagažinės dviratį, ir sukaupusi drąsą paprašiau Vimo telefono.

– Galėčiau tau paskambinti kitą savaitę, kai būsiu išvažiavusi, – pasakiau. – Be to, jis būtų man pravertęs šiandien.

– Ne, nebūtų, aš atvažiavau tiesiai iš darbo, – pasakė jis ir padiktavo numerį, Danielius jį taip pat užsirašė. Tada jis mainais įteikė Vimui savo kortelę – jis turi vizitinę kortelę! Mes su Vimu apsikabinome ir padoriai pasibučiavome. Danielius parvežė mane atgal į mokyklą kaip tik pamokų ruošimo metui.

1„Keliautojo kosmostopu vadovo po galaktiką“ veikėjas.

2Theodore Sturgeon „A Touch of Strange“ – „Hugo“ ir „Nebulos“ premijomis apdovanoto rašytojo devynių apsakymų rinkinys.

3Carolyn Janice Cherryh „Gate of Ivrel“ – viena iš „The Morgaine Cycle“ serijos knygų apie moterį-legendą iš praeities.

Penktadienis, 1980 metų vasario 15 d.

Pirma, kaip visada, buvo paimta Šeronė. Jei paklaustumėte mano nuomonės, pasakyčiau, jog žydai turi daug privalumų. Tačiau jie privalo laikytis daugybės taisyklių. Reikės paklausti Semo, kas nutinka, jei kokią nors sulaužai.

Danielius taip pat atvažiavo vienas iš pirmųjų.

– Man patiko tavo jaunuolis, – pranešė jis, kai įlipau į automobilį.

– Ir tu jam patikai, – pasakiau užsisegdama diržą.

– Pamaniau, galėtume pakviesti jį rytoj pas mus į Senąjį dvarą arbatėlės. Jei atvažiuotų į Šrousberį traukiniu, pasiimtume jį iš ten. Jūs galėtumėte pasivaikščioti ar dar ką nors, o po to visi išgertume arbatos.

Danielius kalbėjo taip nedrąsiai ir viltingai, jog negalėjau iš karto pasakyti ne. Be to, žinojau, kad ir Vimas to norėtų. Jis norėtų pamatyti Senąjį dvarą ir tetas, nes žino, jog jos naudoja magiją. Jis nebijos jų, nes nebijo nieko. Aš taip pat norėčiau jį pamatyti, labai, net ir ne visai idealiomis sąlygomis.

– Nuostabu, – atsakiau. – Bet ar klausei savo sesių?

– Pati Antėja tai pasiūlė.

– Maniau, joms nepatiks, kad susitikinėju su vietiniu vaikinu, – tariau.

– Na... – Danielius padvejojo. – Jos sakė, kad jų laikais taip niekas nesielgdavo, bet neabejoju, kad jos pakeis nuomonę, kai susipažins su Vimu ir pamatys, koks jis protingas ir kaip mandagiai, taisyklingai kalba.

Beje, „taisyklinga kalbėsena“ yra viduriniosios klasės ženklas. Supratau tai vos atvykusi į Arlingherstą. Kažkas kartą pasakė, kad britų visuomenės klasių sistema skirstoma pagal kalbėjimą.

Vimas kalba su Šropšyro akcentu, tačiau gramatiškai taisyklingai. Kaip išsilavinęs žmogus. Jis nėra pasipūtęs ir pretenzingas kaip mergaitės mokykloje, bet džiaugiuosi, kad Danieliui atrodo gerai išauklėtas. Kaip kvaila, kad kitiems rūpi tokie dalykai!

Visi kartu papietavome, atsakiau į daugybę klausimų apie mokyklą, Vimą, dar apie mokyklą. Visą laiką stengiausi būti miela dukterėčia. Viskas praėjo sklandžiai. Niekas neužsiminė apie ausų pradūrimą.

Po pietų paskambinau Vimui. Atsiliepė tikriausiai jo motina, bet greitai priėjo ir pats Vimas.

Apsidžiaugiau, kad jis namie. Juk galėjo išeiti į šokius su Širle.

– Ką veiksi rytoj? – paklausiau.

– Kodėl klausi?

– Danielius klausė, ar nenorėtum rytoj atvažiuoti pas mus išgerti arbatos? Galėtum atvažiuoti traukiniu į Šrousberį, o mes paimtume tave iš ten.

– Maniau, kad važiuosi į pietų Velsą? – Jo balsas skambėjo iš labai toli.

– Važiuosiu sekmadienį, – pasakiau. – Bet jei nenori atvažiuoti, tai viskas gerai. Tu nedirbi šeštadieniais, ar ne?

– Dirbu, bet tik rytais.

– Na, kaip tu nori. – Nesirengiau jo spausti.

– Ar mes galėsime pabūti vieni? – paklausė jis.

Valio!

– Danielius sakė, kad galėtume išeiti pasivaikščioti. Jie ilgam palieka mane vieną.

– Tai ką man apsirengti? Popiečio arbatėlei dvare?

Kaip miela, kad jis rūpinasi tokiais dalykais!

– Tą patį, ką paprastai vilki, – atsakiau. – Tai ne oficialūs pietūs su smokingais ir ilgomis suknelėmis.

– Seserys bus?

– Žinoma.

– Kaip smagu! – ironizavo Vimas.

– Na, tai pasimatysime rytoj. Atvažiuosi pirmos valandos traukiniu?

– Taip, susitiksim rytoj.

Kai jis padėjo ragelį, pasijutau vieniša, sušalusi ir kurį laiką be tikslo vaikštinėjau po kambarius.

Danielius gėrė darbo kambaryje, seserys svetainėje žiūrėjo televizorių. Dabar net blogiau, kad susitinkame rytoj, o ne po savaitės. Išbariau save už tokią mintį.

Šeštadienis, 1980 metų vasario 16 d. Švietė saulė, Vimas stotyje pasirodė su marškiniais ir kaklaraiščiu. Taip atrodė dar jaunesnis, beveik kaip mokyklinukas. Žinoma, nepasakiau to garsiai. Danielius paslaugiai nuvežė mus prie Aktono Bernelio pilies. Tai tik griuvėsiai, apsipylę šviesia pavasario žole ir gebenėmis.

– Čia nieko daugiau nėra, – pastebėjo Vimas, kai išlipome iš automobilio.

– Na, dar tik vasaris, ne kuprinėtojų sezonas, – tarė Danielius.

Vimas pakėlė antakius.

– Turistų, – paaiškino Danielius. – Vasarą jų čia atvažiuoja daugybė. Galite nuo čia pareiti pėsčiomis – tik vos daugiau nei mylia kelio. Arba, jei nenorėsite eiti, gali man paskambinti iš telefono būdelės, Morvena, gerai? – Prie pat pilies vartų stovėjo raudona telefono būdelė.

– Gerai, – niūriai sumurmėjau. Žinoma, jis turėjo omenyje, jeigu man skaudės koją. Neturėčiau būti dygi su žmonėmis, kurie stengiasi man padėti, iš tikrųjų. Tai nemandagu.

Išorinė siena buvo sugriuvusi, griovyje žėlė dilgėlės, bet vis tiek galėjai šiaip ne taip atskirti, kas kur yra, jei jau buvai matęs tikras pilis, tokias kaip Pembruko ar Kaerfilio, kur viskas pažymėta ir aprašyta. Čia, žinoma, buvo daugybė elfų, todėl ir prašiau, kad mus čia atvežtų.

Jau anksčiau pastebėjau, kad pilyse lankosi dviejų tipų žmonės. Vieni sako: „Čia statytume verdančio aliejaus kubilą, o čia – lankininką su dideliu lanku“, o kiti kalba: „Čia pastatytume minkštasuolį, o štai ten pakabintume paveikslus.“ Vimas, pasirodo, priklauso pirmiesiems, tai mane labai nudžiugino. Jis su klase lankėsi Konvio ir Bomariso pilyse, todėl nemažai apie jas žino. Mes atlikome labai sėkmingą apgultį (kelis kartus pasiglėbesčiavome, pasislėpę kertėse nuo vėjo) ir tik po to jis paklausė apie elfus.

– Jų čia daugybė, – pasakiau ir atsisėdusi vietelėje prie lango atidaviau Vimui lazdelę, kad ir jis galėtų juos matyti.

Pažvelgiau pro kryžiaus formos plyšį strėlėms, tačiau taip gražiai įrėmintas vaizdas buvo elektros stulpai su ištįsusiais laidais virš tvarkingų Šropšyro laukų ir raudona telefono būdele apačioje.

Vimas atsisėdo šalia ir su lazdele ant kelių kurį laiką stebėjo elfus. Jie per daug nekreipė į mus dėmesio. Kai buvome mažos, elfai dažniausiai žaisdavo su mumis slėpynių ir kartais gaudynių. Šie elfai, regis, taip pat sau vieni žaidė, bėgiojo po atskiras patalpas slėpdamiesi vieni nuo kitų, lakstė pro tarpdurius tarp apirusių sienų. Aš, aišku, ir be lazdelės juos mačiau, todėl sėdėjome ir kartu su Vimus garsiai svarstėme, ką jie daro. Tada viena iš jų, aukšta, neįtikėtinai aukšta elfė ilgais plaukais, apkaišiotais gulbės plunksnomis, atidūmė pro sugriuvusią sieną, pamatė mus ir sustojo. Linktelėjau jai. Ji susiraukė ir, priėjusi arčiau, sustojo priešais mus.

– Labas, – pasakiau ir valų kalba pridūriau: – Laba diena.

– Važiuok, – atsakė ji man angliškai. – Reikia. Ten... – Elfė mostelėjo.

– Į slėnius? – paklausiau. Kalbėdamasi su elfais, buvau įpratusi spėlioti. – Į Aberderą? Į anglies ir geležies slėnius?

Jutau, jog Vimas žiūri į mane.

– Kilusi, – tarė ji rodydama į mane.

– Ten, iš kur esu kilusi? – paklausiau. – Važiuosiu ten rytoj.

– Važiuok, – patvirtino ji. – Susijunk. – Tada ji pažvelgė į Vimą, nusišypsojo ir perbraukė ranka jam per skruostą. – Gražus.

Taip, jis gražus. Ji nukūrė tolyn pro duris. Pro skylę sienoje atžygiavusi visa eilė karpotų, pilkų gnomų nusekė paskui ją, net nedirstelėję į mus.

Vimas priblokštas žiūrėjo jai pavymui.

– Oho, – po kurio laiko ištarė jis.

– Dabar supranti, ką turėjau omenyje, kai sakiau, jog su jais sunku susišnekėti?

– Taip, neįmanoma, – tarė jis. – Tik nuotrupos, sunku suprasti, ar teisingai atspėjai jų mintį. – Vimas kalbėjo kiek išsiblaškęs, vis dar žiūrėdamas dingusiai elfei pavymui. – Ji tikrai labai graži.

– Ji turėjo omenyje, kad tu gražus, – patikslinau.

Vimas nusijuokė.

– Turbūt juokauji! Ne, tikrai? O varge! – Jis pažvelgė ten, kur ji išnyko.

– Tu ir esi gražus, – pasakiau.

– Mane kartais išberia spuogais, įsipjoviau skusdamasis. Ir aš su kvailu kaklaraiščiu. Ji...

– Ar skaitei apie Firielę „Tomo Bombadilo nuotykiuose“ 1? To eilėraščio pabaigą? Tą patį jauti ir tu dabar.

– Tolkienas iš tikrųjų žinojo, ką kalba, – pripažino Vimas.

– Manau, jis matė elfus, – tariau. – Jis juos matė ir vaizduotėje sukūrė tokius, kokių norėjo.

Manau, tai jo nykstantis likutis.

– Galbūt jis juos matė, kai dar buvo vaikas, ir prisiminė, – pasakė Vimas. – Norėčiau žinoti, kas jie tokie iš tikrųjų. Tu teisi, jie – ne vaiduokliai arba ne tik vaiduokliai. Bet taip pat ir ne ateiviai. Jie neatrodo labai tvirti. Kai ji mane palietė...

– Kartais jie gali būti labai realūs, – tariau prisiminusi nuo Glorfindelio sklidusią šilumą per Heloviną.

– Ką ji norėjo pasakyti? Važiuok, reikia, ten, susijunk, kilusi?

Maloniai nustebau, kad jis taip gerai įsiminė jos žodžius.

– Manau, ji norėjo pasakyti, kad važiuočiau į slėnius, nes dėl kažkokios priežasties jiems manęs reikia. Galbūt tu teisus dėl mano mamos, o gal tai susiję su kažkuo kitu. Šiaip ar taip, rytoj tenai važiuoju.

– Kartais negaliu patikėti. Tuo, ką pasakojai apie savo mamą, magiją ir visa kita. O tada pasirodo štai tokia elfė. – Vimas atsisuko į mane ir tvirtai apkabino abiem rankom. – Jei važiuoji gelbėti pasaulio, aš noriu važiuoti kartu.

– Skambinsiu tau kiekvieną dieną, – užtikrinau.

– Tau reikia manęs.

Nepaklausiau, ką gi tokio gero jis galėtų padaryti, nes tai būtų buvę negražu.

– Ir prieš tai susitvarkiau viena.

– Prieš tai tave sužalojo ir vos neužmušė, – priminė Vimas. – Tavo sesę užmušė.

– Dabar ji jau negali to padaryti, – nuraminau jį. – Net nemanau, kad ir tada ji norėjo mus nužudyti. O tai – tai nėra neįprasta. Na, šiek tiek neįprasta, kad ji kalbėjo angliškai ir dar čia, nes šiose vietovėse elfai paprastai su manimi nesišneka. Galbūt todėl, kad mes arčiau.

– Nėra neįprasta! – Vimas pažvelgė į mane, tarsi tai būtų pats keisčiausias jo kada nors girdėtas dalykas. – Arčiau ko?

– Velso.

– Tik santykinai arčiau. Nuo Osvestrio Velso siena vos už kelių mylių.

– Gerai. Bet jie nori, kad kažką padaryčiau, ir aš tai padarysiu arba ne ir tai pavyks arba ne, aš išgyvensiu arba ne, – išvardinau.

– Aš važiuosiu su tavimi.

– Aš nevykstu į Elfų šalį patirti nuotykių, – tariau. – Važiuoju į pietų Velsą, kur, tarp susitikimų su mano šiek tiek keistais giminaičiais, jie norės, kad padaryčiau kažką iš pažiūros visai

beprasmiško, kaip, pavyzdžiui, įmesti gėlę į tvenkinį arba šukas į pelkę. Tai tik po kurio laiko sukels kažkokį atgarsį.

– Šukas į pelkę? – pakartojo Vimas. – Ir kas nutiko po to?

– Tai privertė vieną žmogų išvykti ir mirti, – pasakiau kaltai nusukusi akis į šalį, gailėdamasi, kad išvis apie tai prasitariau.

– Tau visada teks daryti tokius dalykus? – nusistebėjo Vimas.

– Nežinau, – tariau. – Visada dariau. Bet dabar iš manęs mažiau naudos. Manau, vaikai tam labiau tinkami, nes lengviau atskiria gėrį nuo blogio.

– Galėčiau tau padėti, – pasisiūlė jis.

– Pažiūrėsiu. Jei matysiu, jog man gali prireikti pagalbos, pranešiu tau ir tuomet galėsi atskubėti.

Laimei, jį tai patenkino.

Nužingsniavome laukais į Senąjį dvarą. Danielius man buvo parodęs žemėlapyje takelį, kurį nesunkiai radome, tik vienoje vietoje ženklas buvo nuimtas. Aplink tik nuobodūs laukai ir pasėliai.

Tetos elgėsi su Vimu labai maloniai, tik šiek tiek pasibjaurėtinai globėjiškai. Jos paklausė, kuo užsiima jo tėvas. Nustebau sužinojusi, jog Vimo tėvas ūkininkas. Jis nepanašus į ūkininko sūnų. Jo motina ne visą darbo dieną dirba ligoninės valgykloje. Jis turi dvi jaunesnes sesutes, aštuonerių ir šešerių metų amžiaus, Ketriną ir Deizę. Nieko apie tai nebuvau girdėjusi, o jis žino viską apie keistąją mano šeimą. Taip ir maniau, jog per daug kalbu!

Maistas buvo klaikus, sunkus vaisinis pyragas, sausi paplotėliai, bespalvė arbata, nes ji „High Tea“ firmos, ir sauso kumpio riekelės. Duona buvo skani, Danielius parsivežė jos iš Šrousberio.

Jos nebandė jokiais kerais paveikti Vimo, būčiau tai pastebėjusi. Jis joms patiko ir sesės pritarė mūsų draugystei. Tai normalu, o jos būtent ir tikisi iš manęs normalaus, įprasto elgesio. Miela dukterėčia turi turėti vaikiną, net jei ir ne visai tokį kaip Vimas, bet Vimas tiks. Jos pasistengs mane pakęsti, jei tik užaugsiu, išvažiuosiu ir nesudrebinsiu, nepakeisiu jų pasaulėlio. Galų gale, jos nėra blogos, tik keistos, nes yra anglės.

Su Danieliumi nuvežėme Vimą atgal į stotį.

– Neužmiršk kasdien man skambinti, o jei manęs prireiks, aš kaipmat atvažiuosiu. Galiu ten atsidurti per tris su puse valandos, – pasakė jis.

Vimas labai mielas, tikrai. Vėl jį pamatysiu už šiek tiek daugiau nei savaitės.

1J. R. R. Tolkien „The Adventures of Tom Bombadil“ – rinktinės eilės iš vadinamosios Raudonosios Knygos, kurios pradžia laikoma Bilbo užrašyta istorija apie jo paties kelionę į Ereborą.

Sekmadienis, 1980 metų vasario 17 d.

Aš traukinyje. „Išvirkščias pasaulis“ labai savotiška knyga. Net nesu tikra, ar tai mokslinė fantastika. Pabaiga išvis nelogiška. Iš pradžių maniau, kad ji labai gera, bet dabar nesu tokia įsitikinusi.

Tetulė Tegė pasitiks mane Kardifo stotyje. Bet net jeigu ir ne, aš nesijaudinsiu. Turiu šešis svarus ir septyniasdešimt du pensus. Iš dalies pinigai reiškia laisvę, bet ne patys pinigai, o jų suteikiama laisvė rinktis. Manau, būtent tai Hainlainas ir turėjo omenyje.

Traukinys visą kelią slysta Velso pasieniu. Vieną dieną nuvažiuosiu į šiaurės Velsą ar net už Velso sienos, kuri, kaip sako Vimas, yra vos už kelių mylių nuo Osvestrio. Ji pažymėta mano žemėlapyje, dabar tikrai žinau. Norėčiau, kad geografijos pamokose mus mokytų apie žemėlapius, ne vien tik apie tuos ledynmečius. Nors jie man padeda geriau suprasti kraštovaizdį ar bent jau tas vietas, kur buvo ledynai. Kai kuriose pasaulio dalyse taip dažnai slinko ledynai, kad kalnai buvo sulyginti su žeme ir viskas panašu į lygų ežero dugną, išskyrus iš žemės styrančius kaiščius – buvusių ugnikalnių šerdis. Norėčiau pamatyti, nors džiaugiuosi, kad taip nenutiko pas mus. Man patinka kalnai.

Prašvilpus pro Abergavenį ir Velso sieną, staiga geležinkelio pylimuose sužydo raktažolės.

Reikės papasakoti seneliui. Kardife narcizai jau bus iškėlę galvas, dar gerokai prieš Šv. Dovydo dieną.

Dabar rašau tetulės Tegės bute prieš miegą.

Buvome nuvažiavusios aplankyti senelio. Mano siaubui, tenai jau buvo tetulė Flosė – tai dar nebūtų buvę blogai, bet kartu su ja buvo tetulė Gvenė, vienas mažiausiai man patinkančių žmonių pasaulyje. Jau ir taip blogai, kad palata pilna iškaršusių ir mirštančių senų žmonių, o čia dar ir ji.

Tetulė Gvenė neturi nei takto, nei geros širdies. Ji storžievė, erzinanti ir didžiuojasi tuo, kad visada sako, ką galvoja. Jai aštuoniasdešimt dveji, bet ji taip elgiasi ne todėl, kad yra sena ar nekantri.

Močiutė sakydavo, kad ji tokia buvo ir šešerių.

– Tai kodėl pabėgai nuo Lizos? – buvo pirmieji jos žodžiai man.

– Nes ji išprotėjusi ir su ja neįmanoma gyventi, – atsakiau. Reikia jai atsikirsti, kitaip ji visai sutrins tave į dulkes. – Ir ką sau manė giminė nusprendusi, jog galiu pas ją gyventi?

– Hmm. Ir kaip tau patinka gyventi su tuo nieko vertu tėvu?

– Retai jį matau, gyvenu ir mokausi internatinėje mokykloje, – pasakiau. Prisipažįstu, jog tiesiog norėjau išsisukti nuo atsakymo.

Mums, žinoma, iki šiol kažkaip pavyko nuslėpti nuo senelio, kad su visu tuo susijęs ir Danielius, bet dabar tai iškilo aikštėn. Mėgindama pereiti prie ramesnės temos, tetulė Tegė papasakojo apie planus pasiimti senelį į namus per vasaros atostogas, kai ir pati galės juo pasirūpinti, jei nepavyks surasti pagalbos iš šalies. Tetulė Gvenė iš karto pasiūlė jai mesti mokytojavimą, parduoti butą, sugrįžti į Aberderą ir nuolat prižiūrėti senelį. Na jau ne! Tik pagalvokit, kas būtų, kai jis numirtų!

Negaliu patikėti, kad yra tokių savanaudžių žmonių kaip tetulė Gvenė, kurie mano, jog kiti privalo šitaip pasiaukoti. Ji šneka tokius dalykus, o tu tik stovi ir žiopsai, nes negali patikėti, jog tai iš tikrųjų išskriejo jai iš burnos. Senelis paliepė jai nešnekėti nesąmonių, nors tiek gerai.

Vis dėlto tetulė Gvenė papasakojo vieną juokingą istoriją apie tai, kaip prarado vairuotojo pažymėjimą, ir norėčiau tai užrašyti. Neužmirškite, kad jai aštuoniasdešimt dveji. Ji važiavo iš Mančesterio, kur gyvena jos bjaurioji duktė, į Svonsį, kur gyvena ji pati. Ji važiavo pagrindiniu pietų Velso keliu, vadinamu Slėnių viršūnėmis. Tai greitkelis su dviem kelio juostom į vieną pusę, bet ne

autostrada, todėl leidžiamas greitis tik šešiasdešimt mylių per valandą. Ji spaudė iki devyniasdešimties. Ir ją sustabdė policininkas – jaunas išsišokėlis, kaip ji apibūdino.

– Ar žinote, kokiu greičiu važiavote, ponia? – paklausė jis.

– Devyniasdešimčia mylių per valandą, – atsakė ji tiksliai ir visai neapgailestaudama.

– Ar žinote, jog šiuo keliu galima važiuoti tik iki šešiasdešimties mylių per valandą? – pasiteiravo jis.

– Jaunuoli, – atšovė tetulė Gvenė, – šiuo keliu aš važinėjau devyniasdešimčia mylių per valandą greičiu dar tada, kai tu nebuvai gimęs.

– Vadinasi, pats laikas iš jūsų atimti vairuotojo pažymėjimą, – greitai it žaibas atsakė jis ir taip ir padarė.

Taigi dabar tetulė Gvenė turi važinėti traukiniais! Priešingai nei man, traukiniai jai nepatinka.

– Negaliu pakęsti traukinių. Man bjauri Kru stotis. Kaip nekenčiu ten perlipti į kitą traukinį.

Reikia toliausiai eiti iki 12 platformos, kad įsėstum į Kardifo traukinį, lipti laiptais aukštyn, o po to leistis žemyn! Ne, Lukai, tai paskutinis kartas, kai atvažiavau tavęs aplankyti. Daugiau iki pat mirties nevažiuosiu į pietų Velsą, o po to jau mano karstas galės persėsti į kitą traukinį Kru stotyje!

Tai išgirdusi prapliupau juoktis, ir, reikia pasakyti jos naudai, tetulė Gvenė nė kiek dėl to nesupyko.

Paskambinau Vimui, pasakiau, kad dar nieko nenuveikiau. Rytoj važiuosiu ieškoti Glorfindelio.

Prasitariau tetulei Tegei apie Vimą ir ji panoro viską apie jį sužinoti – ne tai, kuo dirba jo tėvas ar kokius dalykus jis mokosi, bet kokis jis yra. Pasakiau, kad jis žavus ir aš jam šiek tiek patinku. Ji nori su juo susipažinti. Pasakiau, kad jis norėjo atvažiuoti, ir ji iš karto ėmė svarstyti, kur jis būtų galėjęs miegoti. Tos jos naujoviškos rudos sofutės yra per trumpos svečiams paguldyti.

Pirmadienis, 1980 metų vasario 18 d.

Nuėjau į ledyno kažkada išgraužtą slėnį. Tetulei Tegei nemelavau, nors ir nepasakiau visos tiesos.

Paaiškinau, jog noriu viena pasivaikščioti po slėnį. Praėjau pro biblioteką. Čia niekad nieko nebūna, nežinau, kodėl. Palei „tagonėlių“ taką teka upė, čia labai gražu, ypač dabar, kai bukai skleidžia lapelius. Nėra gražesnės spalvos už pačią pirmą žalumą. Dangumi virš slėnio skuodė debesys, lyg skubėdami į susitikimą Brekone. Nuo protarpiais sušvintančios saulės viskas sužvilgėdavo žalia spalva.

Kai atėjau į Itilieną, čia jau buvo Glorfindelis, Mora ir elfas, davęs man lazdelę, taip pat daugybė kitų elfų, kurių nemažai gerai pažįstu. Šįkart nebandysiu atkartoti sunkiai suvokiamo pokalbio su jais.

Glorfindelis pasakė, jog turiu atverti vartus, kad Mora galėtų gyventi su jais, tapti viena iš jų, taip pat suteikti jiems galimybę daryti stebuklus, kuriuos jie moka.

– Tai jūs vaiduokliai? – paklausiau. Žinojau, kad Vimas norėtų sužinoti atsakymą, aš ir pati norėjau.

– Kai kurie, – atsakė jis.

– Kai kurie? Tai kas tada kiti?

– Būtybės, – tarė Glorfindelis.

Na, taip, aš tai žinojau. Jie yra būtybės. Jie egzistuoja. Jie yra čia, išmano magiją ir gyvena visai kitokį gyvenimą nei žmonės. Bet iš kur jie atsirado? Ar tie, kurie kalba, kadaise buvo žmonės? Žinoma, vartai turi būti atverti krauju. Yra dar kažkas, ko visai nesupratau. Paklausiau apie savo mamą, ir jis pasakė, jog ji negali mūsų nuskriausti ir niekada negalės nuskriausti po to, ką padarysiu.

Vadinasi, darysiu tai tam, kad užkirsčiau kelią blogiui. Tai ne ta pati vieta labirinte, ačiū Dievui, nes iki ten būtų tekę ilgai ir sunkiai eiti. Ji netoliese, sename „Phurnacite“ fabrike. Beveik visą kelią galėsiu nuvažiuoti autobusu. Naudoti kraują magijai visuomet pavojinga, bet Glorfindelis žino, ką daro. Jis visada žino. Keisčiausia, kad jis viską žino, bet jam vis tiek reikia mano pagalbos, nes pats negali judinti ar kilnoti daiktų.

Buvo nepaprasta matyti Morą tarp elfų, lyg ir ji pati jau būtų pusiau elfė. Jaučiausi labai keistai.

Ji atrodė tokia nutolusi nuo manęs. Ant jos dar neauga lapai ar kažkas panašaus, bet nenustebčiau, jei vėliau jų atsirastų. Šį vakarą paskambinau Vimui ir viską jam papasakojau.

– Ar tai pavojinga? – paklausė jis.

– Na, nebent pati per daug įsitraukčiau į magiją arba paskleisčiau ją plačiau, negu reikia.

– Kaip suprasti – per daug įsitrauktum? Nori pasakyti – mirtum? – Kitame linijos gale skambėjo jo susierzinęs balsas.

– Tikriausiai taip.

– Tikriausiai! Paklausyk, aš atvažiuoju.

– Visai nereikia, – tariau. – Viskas bus gerai. Jis žino, ką daro.

– Tu juo pasitiki labiau nei aš.

Pokalbiai telefonu labai netikroviški, jiems trūksta mimikos, mostų ir kitų dalykų. Nežinau, ar man pavyko jį įtikinti.

Kalbant apie mirtį, yra didelis skirtumas tarp žmonių, tikrai žinančių, jog gali bet kurią akimirką numirti, ir tarp tų, kurie nežino. Aš žinau, o Vimas ne. Tik toks skirtumas. Nenorėčiau, kad dar kas nors patirtų tokią akimirką, kokią patyriau aš, staiga supratusi, jog į mus artėjančios šviesos yra tikros. Jei žmonės to nesupranta, jie mano, jog yra pavojingų dalykų ir situacijų, kai gali žūti, tačiau

visa kita yra saugu. Vis dėlto tai netiesa. Mes jau buvome išvengusios tos pavojingos situacijos, kai galvojome, jog galime žūti, ir paprasčiausiai ėjome per gatvę. Dabar net abejoju, ar ji norėjo mus nužudyti. Gyvos mes buvome jai naudingesnės.

Privalau tai padaryti saulei leidžiantis. Pasak dienraščio „Western Mail“, saulė nusileis pusę šeštos vakaro.

Antradienis, 1980 metų vasario 19 d.

Po priešpiečių autobusu išvažiavau į slėnį. Tetulė Tegė turėjo nueiti į susirinkimą mokykloje, o paskui susitarėme susitikti „Fedw Hir“ septintą valandą vakaro. Išlipau iš autobuso Aberkumbojuje, prie „Phurnacite“ griuvėsių. Atvykau anksti. Gaila, kad nesusitariau ką nors nuveikti po pietų, pavyzdžiui, susitikti su Moira, Lėja ir Nasrina. Norėjau paskambinti joms, bet paskui prisiminiau vakarėlį Lėjos namuose, kai paskutinį kartą matėmės, ir kad mes jau nebesame tokios draugės kaip anksčiau, tiesiog pažįstamos. Jos norės sužinoti apie Vimą, o jeigu mėginsiu papasakoti apie jį jų žodžiais, tai pažemins, nupigins tikruosius mano jausmus.

Kelio gale ant surūdijusių geležinių vartų viršaus kabojo skelbimas. „Žemės utilizacijos projektas. Vidurio Glamorgano grafystės municipalitetas.“ Širdyje nudžiugau, nes tai man priminė Gondoro valdovų žygį. Šią vietą vadinome Mordoru, ir jis krito. Jau nematyti pragaro liepsnų. Kai kurie medžiai pamažu skleidžia lapelius. Elfų nesimatė. Man truputį skaudėjo koją, tikriausiai tai ir išbaidė juos.

Kaminai buvo atšalę, o visi langai išdaužyti. Penkių metų senumo griuvėsiai atrodė apgailėtinai, nors dar nesuirę tiek, kad būtų panašu į elfų tvirtovę. Kampe kabojo perspėjimas apie šunis. Šunys, jei tik jie kada nors čia lakstė, buvo pradingę kartu su visais darbininkais. Tamsus tvenkinys vis dar atrodė grėsmingai, nors pakraščiuose jau žėlė žolė. Apėjau fabriką ir atsidūriau kitoje pusėje, iš kur matėsi kalnai. Atsisėdau ant vienos iš nišų sienoje. Norėjau pailsėti, kad kojos skausmas apmalštų iki įprasto foninio maudimo, prie kurio elfai jau pratę. Skaičiau „Svetimo prisilietimą“ – nuostabi knyga, puikiai parašyta, nors ir šiek tiek savotiška. Tai apsakymų rinkinys. Džiaugiuosi, kad bent vienas Vimo dovanotas dalykas yra geras.

Pabaigusi ir, užuot pradėjusi skaityti „Ivrelio vartus“, pabandžiau numalšinti kojos skausmą taip, kaip tai daro akupunktūra. Iš tikrųjų tai ne burtai, nors ir padaro stebuklą. Tai ne pasaulį veikianti ir viską keičianti magija. Tai vyksta tik mano kūne. Ten sėdėdama galvojau, kad viskas yra magija.

Naudodamas daiktus, susijungi su jais, būdamas pasaulyje, sąveikauji su juo, saulė taip pat lieja savo stebuklingą galią ir žmonės, gyvūnai bei augalai auga jos spinduliuose, pasaulis sukasi ir viskas aplink yra stebuklinga. Elfai gyvena labiau magijos pasaulyje, o žmonės – realiame. Galbūt elfai, ne tie pasiklydę mirusieji, yra magijos sankaupa ir jos įsikūnijimas? O Dievas? Dievas yra viskame, juda per viską ir priverčia viską judėti. Štai kodėl prasidėjus su magija dažnai nuslystama į blogį, nes tai prieštarauja universaliam veikimo modeliui. Saulei ir debesims pakaitomis marginant kalvas, beveik mačiau šį modelį. Šiaip taip nustūmiau skausmą ten, kur jis negalėjo manęs pasiekti.

Pirmas pasirodė Glorfindelis, o po jo ir visi kiti. Dar niekad nemačiau tokio elfų parado, net ir praėjusiais metais, kai turėjome sustabdyti Lizą. Žiūrėdama į Glorfindelį po savo apmąstymų apie magiją ir visa kita nusprendžiau, jog turiu liautis jį taip vadinusi ir remtis perskaitytomis knygomis.

Tai ne jo vardas, nors vardai yra labai naudingos etiketės. Elfai susibūrė aplink mane, labai arti.

Niekas neliepė atsinešti ko nors ypatingo, aš ir neatsinešiau, bet buvau pasiruošusi.

Saulė pradėjo pamažu leistis už kalnų. Nieko nesakęs, Glorfindelis nusivedė mus atgal prie tvenkinio. Turėjau susiprasti, kad viskas vyks būtent čia. Sustojau prie jo. Prie manęs priėjo Mora. Ji atrodė labai jauna ir tolima. Vos įstengiau į ją pažvelgti. Jos veido išraiška panašėjo į elfų. Nors ir buvo kažkiek panaši į save, bet nutolusi nuo buvusio savo įvaizdžio į magijos pasaulį. Jau dabar buvo labiau elfė nei žmogus. Išsiėmiau savo kišeninį peiliuką, pasirengusi įsipjauti sau į nykštį, bet Glorfindelis – nežinau, kaip kitaip jį vadinti, – papurtė galvą.

– Susijungti, – tarė jis. – Pasveikti.

– Ką?

– Iširusios. – Jis mostelėjo į mane su Mora. – Kartu.

Elfas, davęs man lazdelę, išėjo į priekį.

– Padaryk, būkit kartu, – pasakė Glorfindelis. – Pasilik.

– Ne! – šūktelėjau. – Ne to aš noriu. Ir tu nenori. Pusiaukelėj, sakei per Heloviną. Galėjau jau tada taip pasielgti, jei būčiau norėjusi.

– Pasilik. Pasveikite. Susijunkite, – pakartojo Glorfindelis.

Senas elfas palietė mano lazdelę ir ji pavirto peiliu, aštriu mediniu peiliu. Jis pavaizdavo, jog turėčiau įsmeigti jį sau į širdį.

– Ne! – riktelėjau ir numečiau jį ant žemės.

– Gyvenimas, – tarė Glorfindelis. – Tarp kitų. Kartu.

– Ne! – Pradėjau trauktis tolyn nuo peilio, lėtai, nes tai, žinoma, buvo ir mano lazdelė, o be jos negalėjau greitai judėti. Mora pakėlė jį ir ištiesė man.

– Anapus mirties, – tarė senasis elfas. – Gyventi tarp kitų, tapti, susijungti. Kartu. Išgijusios.

Jėga, pasiekti, paveikti, amžinas saugumas, amžina galia, kartu.

– Ne, – pakartojau tyliau. – Paklausykit, aš nenoriu. Galbūt norėjau praėjusią žiemą, iš karto po avarijos, bet dabar ne. Mora tai žino. Ir Glorfindelis žino. Aš gyvenau toliau, nutiko daugybė dalykų.

Aš pasikeičiau. Gal jūs ir matote mane kaip iširusią puselę, gal mano mirtis jums atrodo kaip būdas viską užbaigti, sutvarkyti ir įgyti daugiau galios realiam pasauliui, bet aš galvoju kitaip. Tik ne dabar.

Aš jau daug padariau.

– Ką padarei, tą padarei, – pasakė senasis elfas, bet dabar tai nebuvo paguodos žodžiai. – Padėk.

Prisijunk. Daryk.

Mora iškėlė peilio ašmenis į mane. Aplink susispietė elfai, apčiuopiami, realūs elfai stūmė mane peilio link. Žinojau, jog peilis tikras. Ne vieną savaitę rėmiausi į jį. Buvau susijusi su juo magiškais ryšiais.

– Ne, nenoriu, – toliau kartojau. – Truputis kraujo ir magijos, kad padėčiau Morai ir jums, – taip, sutikau tai padaryti, bet tik ne mirti.

Ką pagalvotų Vimas? Dar blogiau – ką pagalvotų tetulė Tegė, nieko nežinanti apie elfus? Ji pamanytų, jog atėjau čionai, niekam nieko nesakiusi, ir nusižudžiau. O Danielius?

– Negaliu, – ištariau.

Pabandžiau atsitraukti, bet jie stūmė mane artyn peilio.

– Ne, – tvirtai pakartojau.

Jie visi buvo apsupę mane ratu, peilis grėsmingai artėjo, jis troško mano kraujo, mano gyvybės, gundė mane tapti elfe. Jei būčiau elfė, visą laiką matyčiau magijos pasaulį. Nebeliktų nei skausmo, nei ašarų. Suprasčiau magiją. Ir būčiau su Mora, būčiau Mora, būtume viename asmenyje, susijungusios. Bet mes niekada tokios nebuvome, o tada jau nieko negalėtume pakeisti. Žengiau žingsnį atatupsta ir kaip įmanydama ramiau prabilau: – Ne. Aš nenoriu būti elfe. Nenoriu susijungti. Noriu gyventi ir būti žmogumi. Noriu užaugti tikrame pasaulyje.

Mano ramybė padėjo panašiai, kaip padeda Litanija prieš baimę, nes magija semiasi jėgos iš baimės. Atsisakymas iš visos širdies taip pat padėjo, nes magija naudojosi ir tuo, jog mažytė dalelė manęs norėjo tapti elfe, visada to norėjo.

Priešais mane buvo Mora, peilis, o už jos – tvenkinys. Aplink mane būrėsi elfai. Ištiesiau ranką į peilį. Jis buvo iš medžio, o medienai patinka degti, degimas įrašytas medžio syvuose, o saulė gali įžiebti ugnį. Nors saulė jau leidosi, medis suliepsnojo, aš pati tapau liepsna. Iš pradžių liepsna buvo

mano pavidalo, paskui užsiliepsnojau galingai ir tapau milžinišku fakelu. Fabriko žemė pažinojo ugnį.

Anksčiau čia liepsnojo pragaro ugnis, čia akmens anglis iš kasyklų buvo perdirbama taip, kad neišskirtų dūmų ir netektų nuodingų medžiagų. Anglis norėjo degti, pažinojo ugnį geriau už medieną.

Elfai išsilakstė, visi, išskyrus Morą, kuri laikė degantį peilį ir per jį susijungė su manimi. Mes buvome du milžiniški vienodi liepsnų atspindžiai.

Aš neturėjau ąžuolo lapo, mes buvome toli nuo durų į mirtį, tačiau aš buvau ugnis ir ji buvo ugnis.

Aš ją mylėjau. Ji nebuvo manimi, bet ji buvo mano širdyje, visada ten bus.

– Tvirtai laikykis, Mora, – pasakiau ir, nors Mora buvo liepsna, ji nusišypsojo tikrąja savo šypsena, tokia, kokia šypsodavosi Kalėdų rytmetį, kai dar močiutė buvo gyva, ir mes prabudusios pamatydavome koridoriuje balionus, kurie reiškė, jog naktį buvo apsilankęs Kalėdų senelis ir mūsų kojinės bus prikimštos dovanų. Atvėriau erdvę tarp liepsnų, kur karaliavo mirtis, ir įsviedžiau ją tenai kartu su peiliu, vėl ją uždariau ir susmukau. Drėkinau ugnį tol, kol vėl atgavau savo pavidalą.

Aš vis dar degiau, bet žinojau, kaip sustabdyti liepsną, kaip sugrįžti į savo tikrąjį kūną. Lengva užmiršti ir susinaikinti šiame virsme. Paliečiau savo kūną, su juo sugrįžo ir skausmas. Nė kiek neapdegiau, bet koja smarkiai protestavo, kam rėmiausi į ją visu svoriu.

Elfai atsitraukė, bet vis dar būriavosi aplink mane. Glorfindelis atrodė nuliūdęs, o senasis elfas supykęs.

– Viso labo, – tariau ir žengiau kelis žingsnius atbula į kalnelį. Man kalbant saulė nusileido, dabar viskas skendėjo prieblandos šešėliuose. Elfai pamažu nyko. Lėtai apsisukau.

O ten, žinoma, sutemose ant kelio stovėjo ji. Tikriausiai tetulė Gvenė pasakė jai, kad parvažiavau, o ji, matyt, pajuto sujudimą tarp elfų ir atsekė paskui juos.

Ji visai nepasikeitė. Atrodė kaip ragana. Ilgi riebaluoti juodi plaukai, tamsi oda, kumpa nosis, ant skruosto apgamas. Ji labiausiai tinkanti raganos vaidmeniui; aišku, ir seserys yra raganos, nors jos nepriekaištingai šviesių plaukų ir aristokratiškų manierų. Ji vilkėjo mėgstamais drabužiais – tai yra tuo, ką rado spintoje išskaičiavusi iš trijų. Vis dėlto šįkart jai pavyko susirasti labiausiai magiškai įkrautas drapanas, o gal taip apsirengė apgalvotai. Tačiau drabužiai visiškai nederėjo vienas prie kito ir netiko šiam metų laikui – didžiulis iš lopų susiūtas megztinis ir ilgas plonas juodas sijonas.

– Mama, – vos girdimai sušnabždėjau. Siaubingai išsigandau, daug labiau nei bijojau elfų ir jų peilio. Visada jos bijojau.

– Tu visada buvai labai panaši į mane, – ramiai, kasdieniškai pasakė ji.

– Ne, – norėjau pasakyti, bet balsas užlūžo ir vėl pasigirdo tik tylus šnabždesys.

– Kartu mes galėtume daug padaryti. Galėčiau tave daug ko išmokyti.

Prisiminiau, kaip kartą mes ją kankinome, kai ji buvo pasiekusi savo beprotystės viršūnę. Mums tada buvo dešimt ar vienuolika metų. Ji nustūmė mane nuo priebučio laiptelių, nes buvo pasiuntusi nupirkti jai cigarečių, o aš grįžau tuščiomis rankomis, nes man jų niekas nepardavė. Man bėgo kraujas, Mora padėjo atsikelti ir mes pamatėme didelį juodą paukštį, lėtai plasnojantį nuo kapinių vartų, tikriausiai tai buvo varna, bet tuo metu vadindavome juos krankliais. Šiaip ar taip, valų kalba tai tas pats žodis. „Kartą vėlią naktį žvarbią“, – pradėjo deklamuoti Mora. Aš prisijungiau prie jos, o Liza, mano mama, sugrįžo į namą, po to užsidarė savo kambaryje, o mes vis garsiau ir garsiau deklamavome Po „Varną“.

Jau pažinojau pasaulio struktūrą. Pasiunčiau Morą ten, kur po mirties turi eiti žmonės. Buvau liepsna. Mano motina buvo apgailėtina ragana su skiautinių megztiniu, naudojusi tiek daug magijos savo gyvenimui pakeisti, kad joje nebeliko vientisumo ir doros, tik neapykantos spiralė, naikinanti pati save. Padedant elfams, mes jau buvome suvaržę jos galias.

– Neturiu ką tau pasakyti, – ištariau garsiai ir žengiau žingsnį į priekį.

Žengiau dar vieną žingsnį, suskaudo koją, bet nekreipiau dėmesio nei į skausmą, nei į ją.

Supratau, kad ji kerėjo, ir tie kerai buvo nukreipti prieš mane, tačiau apsauga, kurią susikūriau dar mokykloje, veikė. Burtai nekenksmingai susigėrė į žemę, pranyko panašiai kaip skausmas akupunktūros seanso metu. Žengiau dar žingsnį ir praėjau pro ją. Ji ištiesė rankas ir sugriebė mane. Rankos buvo it plėšraus paukščio nagai.

Atsigręžusi pažvelgiau. Jos akys atrodė išsigandusios, kaip visada. Giliai įkvėpiau.

– Palik mane ramybėje, – tariau ir nusipurčiau nuo jos gniaužtų.

Ji iškėlė ranką, norėdama man suduoti, ir tik tada supratau, kad ji žemesnė už mane. Pastūmiau ją.

Pargriuvo. Žengiau dar vieną žingsnį nuo jos, į kalvą. Bėgti negalėjau, vos bepaėjau, bet vis tik šlubčiojau aukštyn.

– Kaip tu drįsti? – iškošė ji parkritusi. Atrodė labai nustebusi.

Tada vėl pasitelkė magiją kaip ir tada, kai mirė Mora. Ji pasiuntė aplink mane besisukančius iliuzinius siaubingus pavidalus. Tada stengėmės nekreipti į juos dėmesio. Dabar čiupau juos ir prisitraukiau arčiau savęs. Negavę juos maitinančios baimės, pavidalai subliuško.

Išgirdau plėšimo garsą ir atsisukusi aiktelėjau iš siaubo. Ji buvo atsinešusi vienatomę „Žiedų valdovo“ knygą, kuri priklausė jai ir kurią aš pirmą kartą perskaičiau. Dabar ji išplėšė iš jos lapą.

Sviedė jį į mane, ir šis ore tarp mudviejų pavirto degančia strėle. Jau buvo pakankamai tamsu ir strėlė keistais šešėliais apšvietė viską aplink. Išsisukau nuo jos. Ji išplėšė dar vieną lapą. Negalėjau to ištverti. Žinau, kad knygos tėra žodžiai, be to, aš pati turiu du „Žiedų valdovo“ egzempliorius, bet vis tiek staiga apėmė noras sugrįžti ir atimti iš jos knygą. Mane pykdė ne strėlės, o knygos išniekinimas, net jei jos būtų mane užgavusios, nebūčiau kreipusi į tai dėmesio. Kaip ji gali naudoti prieš mane knygas? Bet akivaizdu, ji suprato, jog tai geriausias ginklas.

Ir aš galėjau padaryti tą patį. Prisitraukiau iliuzines pabaisas prie savęs ir pastūmiau jas atgal. Jos pasikeitė ir tapo drakonais, milžiniškais ateiviais vėžliais, žmonėmis su astronautų kostiumais, berniuku ir mergaite, apsiginklavusiais kardais. Jie stojo kaip užtvaras tarp mūsų, saugodami mane ir per sutemas verždamiesi į ją. Žinoma, ji, lygiai kaip aš, nekreipė dėmesio į iliuzijas.

Strėlės ir toliau lėkė į mane. Dabar jos nebedegė, todėl buvo sunkiau įžiūrėti. Matyt, ji vienu kartu išplėšė daugybę lapų ir kaip pašėlusi svaidė juos mane. Sustojau ir prisiminiau pasaulio struktūrą.

Jos iš popieriaus. Popierius iš medienos, iš jų lengva padaryti strėles, bet kuo gi jis labiausiai norėtų būti? Viena pralėkė taip arti, kad net pajutau vėjo gūsį ir nusijuokiau. Kažkada anksčiau Mora kai ką apie tai pasakė. Net nebuvo sunku. Strėlė, buvusi popieriaus lapu, pavirto medžiu. Kaip ir visos kitos, jau numestos ir susmigusios į žemę. Akimirką jie taip ir stūksojo, įleidę šaknis į žemę, iškėlę šakas į dangų, ąžuolas, uosis ir gudobelė, bukas, šermukšnis ir kėnis, dideli, gražūs, subrendę medžiai su lapais. Tada jie pradėjo leistis nuo kalvos žemyn, Birnamo giria, žygiuojanti į Dunsinaną1.

– Entai padės, – tariau, ir man iš akių tryško ašaros.

Jei tikrai myli knygas, jos tave taip pat mylės.

Tai nebuvo iliuzija. Tai buvo tikri medžiai. Medžiai iš popieriaus, norėjusio būti medžiu. Vos įžiūrėjau ją per juos. Ji kliedėjo ir kažką klykė. Vos tik išplėšdavo lapą, jis tuoj pat, o gal ir greičiau, tapdavo medžiu. Knyga, kurią ji laikė rankoje, pavirto milžiniška, plačiai pasklidusia gebenių ir gervuogių raizgalyne. Visa nusiaubta žemė, kur anksčiau stovėjo „Phurnacite“ fabrikas, pavirto mišku su griuvėsiais viduryje. Tarp medžių vaikštinėjo elfai. Žinoma, jie buvo čia. Virš tamsaus tvenkinio prasklendė pelėda.

– Kartais tai užtrunka šiek tiek ilgiau, nei tikiesi, – pasakiau.

Pakilau į kalvą, ėjau kuo toliau nuo fabriko. Ji vis dar klykė kažkur tarp medžių. Vis tiek ėjau, kaip įmanydama greičiau, tolyn. Dabar ji jau negalėjo manęs pasiekti. Žengiau dar du žingsnius ir išėjau į kelią. Čia galėjau eiti laikydamasi už tvoros strypų. Eiti buvo beveik taip pat gerai, kaip su lazdele.

Tereikėjo pasiekti autobuso stotelę. Mano senoji lazdelė buvo senelio namuose. Pagalvojau, kad esu panaši į Fanę Robin iš kvailos Hardžio istorijos, besivelkančią palei tvorą, ir pradėjau kikenti.

Pagaliau vis dar kikendama pasiekiau tvoros galą ir priėjau autobuso stotelę, o ten stovėjo jie.

Gerokai nustebau, pamačiusi Vimą, apstulbau, pastebėjusi Danielių (kaip jam pavyko ištrūkti?), ir visiškai netekau žado, išvydusi Semą. Visi trys atsirado lyg iš niekur, kaip Švenčiausioji Trejybė, nors iš tiesų viskas buvo daug paprasčiau. Vimas nusprendė atvažiuoti ir paskambino Danieliui, o tas paskambino Semui. Jie nematė, kaip buvau tapusi liepsna ar popieriaus lapus paverčiau medžiais, bent jau Danielius nematė. Galbūt Vimas ir matė ką nors akies krašteliu. Ką matė Semas, nežinau. Jis tik šypsojosi.

Man jų visai nereikėjo, bet apsidžiaugiau juos pamačiusi.

1Iš Šekspyro „Makbeto“.

Trečiadienis, 1980 metų vasario 20 d.

Automobiliu nuvažiavome paimti mano lazdelės, po to visi kartu nuvykome į „Fedw Hir“ aplankyti senelio. Jis dar negreit atleis Danieliui, bet taip jau yra. Tetulė Tegė paruošė visiems pietus, aš jai padėjau, o tada nusprendėme praleisti naktį senelio name, nes jos bute nėra vietos.

Seneliui patiko Vimas. Jis visada norėjo sūnaus. O Vimui labai patiko Semas. Taip keista, kad jie visi čia.

Ir aš čia, vis dar gyva, vis dar pasaulyje. Ir ketinu dar ilgai gyventi pasaulyje, na, kol numirsiu.

Per Velykas važiuosiu į Glazgą, pamatysiu, kas yra tas mokslinės fantastikos suvažiavimas. Kitą birželį laikysiu bendrojo lavinimo baigimo egzaminus ir juos išlaikysiu. Tada aukštesniuoju lygiu mokysiuosi pasirinktų dalykų. Įstosiu į universitetą. Gyvensiu, skaitysiu, turėsiu draugų, karasą, žmonių, su kuriais galėsiu kalbėtis. Užaugsiu, pasikeisiu, būsiu savimi. Kad ir kur gyvensiu, visada lankysiuosi bibliotekose. Galbūt vėliau užsiregistruosiu ir kitų planetų bibliotekose. Kalbėsiuosi su elfais, kai juos pamatysiu, ir kerėsiu, jei reikės užkirsti kelią blogiui, – nieko nepamiršiu. Tačiau nenaudosiu magijos apgaulei, kad pakeisčiau savo gyvenimą ar pasipriešinčiau pasaulio tvarkai. Įvyks daugybė dalykų, kokių net neįsivaizduoju. Aš pasikeisiu ir užaugsiu į ateitį, kuri neįtikėtinai skirsis nuo praeities. Gyvensiu. Būsiu savimi. Skaitysiu knygas. Niekada jų neapleisiu ir nesulaužysiu lazdos. Gyvendama daug ko išmoksiu. Galiausiai pasensiu ir mirsiu, ir per mirtį nukeliausiu į naują gyvenimą ar rojų, ar į kitokią nežinomybę, į kurią žmonės eina po mirties. Numirsiu ir sutrūnysiu, grąžinsiu savo ląsteles gyvenimui, kaip ir turi būti, nesvarbu, kokioje planetoje tuo metu būčiau.

Toks yra gyvenimas ir taip ketinu jį nugyventi. „Ivrelio vartai“, pasirodo, yra nuostabi knyga.

Padėka ir pastabos Norėčiau padėkoti tetai Jane, kuri iš karto pripažino, jog užaugusi tapsiu rašytoja, ir jos dukrai Sue, dabar Ashwel, įteikusiai man „Hobitą“ bei Le Gvin „Žemjūrės“ trilogiją. Taip pat esu dėkinga poniai Morris, valų kalbos mokytojai, kuri net trisdešimt metų rūpinosi manimi.

Rašant šią knygą, mane labai drąsino ir rėmė Mary Lace su Patricku Nielsenu Haydenu. Mano „LiveJournal“ susirašinėtojai retkarčiais suteikdavo vertingos informacijos, ypač Mike‘as Scottas, be kurio šios knygos nebūtų buvę. Kai kurie žmonės samdo visą dieną jiems dirbančius tyrimų asistentus, kurie nesugeba taip greitai dirbti ir tiek daug sužinoti, kiek žinojai tu. Labai tau ačiū, Mike‘ai.

Emmetas O‘Brienas, Sasha Waltonas bei Alexandra Whitebean nesiskųsdami pakentė mane, kai rašiau. Alteris Reissas nupirko man DO nešiojamąjį kompiuterį, kad galėčiau tęsti darbą, o Janeta M. Kegg rado jam akumuliatoriaus bateriją ir pati ją atvežė. Mano artimiausias kaimynas Renè Wallingas šiai knygai sugalvojo pavadinimą. Aš turiu daugybę puikių draugų. Iš tikrųjų.

Louise Mallory, Caroline-Isabelle Caron, Davidas Dyer-Bennettas, Farah Mendlesohn, Edwardas Jamesas, Mike‘as Scottas, Janeta Kegg, Davidas Goldfarbas, Rivka Wald, Sherwood Smith, Sylvia Rachel Hunter ir Beth Meacham perskaitė jau parašytą knygą ir davė naudingų patarimų. Liza Gorinsky bei visi darbštūs „Tor“ leidybos ir reklamos skyrių darbuotojai visada teikia daug dėmesio mano knygoms ir padeda joms patekti į žmonių rankas. Žmonės sako, kad rašyčiau apie tai, ką žinau, bet aš supratau, jog rašyti apie žinomus dalykus yra daug sunkiau nei viską išgalvoti. Daug lengviau ištyrinėti kokį nors istorinį laikotarpį nei savo paties gyvenimą, ir dar lengviau susidoroti su dalykais, prie kurių nesi prisirišęs emociškai bei gali į visa tai žiūrėti nešališkai ir objektyviai. Tai siaubingas patarimas! Todėl ir sužinosite, jog neegzistuoja tokios vietovės kaip Velso slėniai, po jais nėra akmens anglies ir ten nevažinėja jokie raudoni autobusai; niekada nebuvo 1979 metų, nebuvo tokio amžiaus kaip penkiolika metų ir tokios planetos kaip Žemė. Elfai vis dėlto egzistuoja.