Žaklina by knygos.lt

ŽA KL IN A DAWN TRIPP

KENEDŽIO ŽMONA

PIRMOJI PONIA

MOTINA. STILIAUS IKONA

ROMANAS

Iš anglų kalbos ve rtė

Inga Če pu li en ė

VILNIUS 2025

Dawn TRIPP

JACKIE

Random House, an imprint of Penguin Random House, New York, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-874-6

Autorės žodis

„Žaklina“ yra romanas, grožinės literatūros kūrinys, įkvėptas Žaklinos Kenedi Onasis gyvenimo. Tai pasakojimas apie moterį, kuri atliko galybę skirtingų vaidmenų, bet giliai širdyje buvo labai uždara ir pasižymėjo subtiliu bei įspūdingu intelektu. Tai istorija apie meilę, sudėtingą santuoką ir dėl nesuvokiamo žiaurumo skilusią tapatybę. Jackie buvo mylimoji, motina ir žmona, ištisus dešimtmečius dorojosi su viešumo keliamais iššūkiais, mokėsi pažaboti ją supusią galią, gyventi savo gyvenimą ir atsi-

skleisti: tapti įstabia, neįtikimai kūrybinga moterimi, menininke, kurios kūrybos terpė buvo šlovė.

Rašytojas E. L. Doctorowas yra pasakęs: „Istorikas papasakos, kas nutiko. Rašytojas atskleis, kokius tai kėlė jausmus.“ Knygoje „Žaklina“ ir troškau patyrinėti šią skirtį – kas vyko ir ką ji galėjo jausti; kas jai nutiko, kaip jos gyvenimą matė pasaulis ir ką galbūt išgyveno ji pati.

Jackie istorija susidomėjau pamačiusi vieną nuotrauką. Nelabai žinomą, bet mane ji pribloškė. Toji nespalvota Jackie ir Jacko fotografija daryta 1957 metais oro uoste. Ji atsukusi objektyvui nugarą, sijonas išpūstas vėjo, ant kaklo – trigubas perlų vėrinys. Stovi su Jacku tarpduryje. Jis palinkęs prie jos, gal nori ką pasakyti, o gal pabučiuoti atsisveikindamas. Ta nuotrauka ir

joje pagautas du žmones siejantis intymumas mane pakerėjo. Jie akivaizdžiai nenutuokė, kad yra fotografuojami. Akimirka asmeniška, tarp jųdviejų tvyro ne tik vos juntama įtampa, vėsa, o gal tramdomas ilgesys, kažkas pasakyta arba neištarta, bet ir pažeidžiamumas, švelnumas. Tai iki skausmo gražus atsisveikinimo momentas. Galbūt Jackas leidosi į politinę kampaniją.

Jackie tuo metu jau laukėsi Caroline. Žvelgiau į tą nuotrauką ir

ji kaitino mane tarytum ugnis. Per kelias kitas dienas pripyliau apie ją keletą skirtingų pastraipų, tiek Jacko, tiek ir Jacqueline akimis. „Žaklinoje“ jiedu abu po keleto metų ją prisimena ir abiem ji regisi svarbi dėl visai kitų priežasčių.

Tai kas gi buvo toji Jackie? Kas buvo Jackas ir Jackie drauge prieš tapdami mitu? Tik du jauni, mažai žinomi žmonės, neseniai susituokę ir kupini naujų džiaugsmų bei dyglių, pridygusių užsimezgus sudėtingam meilės romanui. Kokie jie buvo? Kaip žmonės? Kas buvo ji?

Atsispausdinau tą nuotrauką: jų kūnai šešėlyje, veidai arti vienas kito, virš jų – akinamai baltas dangus. Tas švelnaus intymumo pažeidžiamumas ir tapo šios romano širdimi. Ištisus metus rinkau informaciją, kol pasijutau pasirengusi rašyti. Iš pradžių jų istorija regėjosi perdėm gili, per vieša. Juk apie juos jau tiek prirašyta. Bet kuo giliau nėriau, tuo aiškiau suvokiau, jog mūsų supratimas apie Jackie nėra visapusis. Ją pažinojusi Doris Kearns Goodwin sykį yra pasakiusi: „Kultūriškai tarp jos ir to dešimtmečio, kuriame gyveno, kažkas nutiko...“ Man šis sakinys yra esmių esmė. Nudžiugau galėdama parašyti romaną, kuris dar labiau išplėstų Goodwin teiginį. Perskaičiau daugybę knygų apie Jackie, Jacką, Bobby’į Kennedy’į ir kitas istorines asmenybes, minimas šiame romane. Knygų, kurios man itin pravertė, sąrašą rasite šaltinių skyriuje pačioje pabaigoje. Be to, skaičiau galybę straipsnių, žurnalų,

laikraščių ir laiškų. Tūnojau JFK bibliotekoje. Keliavau ten, kur keliavo Jackie. Skaičiau jos mėgtus eilėraščius. Taip pat ir Caroline bei Johno užrašus apie motinos aistrą knygoms ir literatūrai.

Prieš keletą metų savo sūnums skaičiau eilėraščių rinkinį, kurio įžangoje Caroline pasakoja apie iš mamos paveldėtą meilę poezijai bei kalbai ir kaip tai pastūmėjo ją įkvėpti tokią pat meilę savo pačios vaikams, „ne tik dėl jos teikiamo malonumo, bet ir dėl to, kad idėjos bei galimybė jas išreikšti yra pati svarbiausia mūsų galia“. Tie žodžiai man įstrigo. Jie kalbėjo ne tik apie Jackie, bet ir apie esminį jos įsitikinimą, kurį ji perdavė ir savo vaikams.

Žvelgdama į nuotraukas, net ir tas, ikoniškąsias – vienoje dar nesusituokę Jackie ir Jackas jachtoje; kitoje ji laiko glėbyje dar visai mažutę Caroline, o ši dantimis įsikandusi mamos perlus; Jackie balta siaura suknele kažką kužda Jackui Baltųjų rūmų koridoriuje; Jackie su Bobby’iu praėjus keleriems metams po Jacko nužudymo; Jackie viena mina dviratį Akvinoje – ėmiau svarstyti ne tiek apie tuos vaizdus, kiek apie tai, kas galėjo nutikti prieš pat fotografuojant arba tuoj po. Pradėjau ieškoti fotografijų, kuriose ji būtų įamžinta nepozuojanti: radau vieną, kurioje ji įbridusi į jūrą supa Caroline; dar vieną, kurioje atsukusi objektyvui nugarą klūpi prie Johno ir stebi, kaip iš pievos sraigtasparniu kyla Jackas. Tuose atviruose kadruose slypi jaudinantis, laisvas paprastumas. Apie ką ji galėjo galvoti, ką jautė? Juk buvo tokia įvairialypė – vienokia dėjosi, kitokia ją laikė aplinkiniai. Jackie, Jacks, Jacqueline, panelė Bouvier, ponia Kennedy, ponia Onassis, Jackie O.

Tačiau drauge jutau, kad kone viskam, ką skaičiau ar ką išsiaiškinau, atrodė stinga žmogiškumo matmens, vadinasi, ir savotiškos magijos. Mane vis labiau traukė akivaizdžios Jackie prieštaros: instinktyvi stiprybė, šaltas, ramus sąmojis; pažeidžiamumas, empatija bei šiluma; vienatvės ir jos dovanojamos laisvės troškimas; tvirta valia, atkaklumas, aistra literatūrai,

nuotykiams, menui, architektūrai bei istorijai; intelekto mastas ir aprėptys; trapumas, baimė ir reakcija į sielvartą. Tamprus jos santykis su galia.

Gana anksti supratau, kad meilė vaikams ir motinystė darė esminę įtaką jos būdui, kaip ir ryžtas apgalvotai bei tikslingai kurti palyginti normalų gyvenimą Caroline bei Johnui ir ugdyti jų smalsumą bei atsakomybę prieš platųjį pasaulį. Tai atspindėjo ne tik jos žodžiai apie vaikus, bet ir jų pačių kalbos bei rūpestis jai senstant. Mane sužavėjo jos troškimas tyrinėti, stebėti ir mokytis; įsitikinimas, kad menas ir literatūra yra socialinių pokyčių jėgos. Suvokiau, kad norėdama rašyti apie Jackie privalau sugerti istorinius šaltinius bei tikrus pasakojimus, o tada pamiršti –viską – ir vėl nerti į pasakojimą, pasistengti įkūnyti drąsią, jauną moterį, kuri įsimylėjo, sukūrė šeimą ir ištvėrė nesuvokiamą smurtą bei gniuždančią netektį. Moterį, kuri pakyla iš tamsos griuvėsių kurti savo palikimo, kad vėl gyventų, mylėtų, dirbtų ir augtų, tikslingai ir grakščiai – rizikuodama, klysdama, dažnai net ir viešai. Būtent tai mane sujaudino – istorija, papasakota per žmogiškumo prizmę, kuo artimesnė emocinei bei psichologinei tiesai.

Mane labai sudomino vis prasiveržianti Jackie pagarbos stoka, bet iš tiesų to tikėjausi, kad ir kaip nenuspėjamai mainytųsi jos nuotaika. O štai jos aistra, nuoširdi šiluma ir unikalus jųdviejų su Jacku ryšys mane nustebino. Atidžiai įsižiūrėjusi į tas atviras Jackie ir Jacko nuotraukas – tiek į tą 1957 metų, tiek ir į kitas intymias fotografijas, kuriose jiedu nežino esą stebimi –pajutau, kokie jie susitapatinę, gal net susimokę. Toji pora puoselėjo kažką gilaus, gražaus ir tikro, jiedu neabejotinai suprato vienas kitą – su visomis savo stiprybėmis, ydomis, užsispyrimu ir žaismingumu. Jųdviejų meilė regėjosi tvirta ir nepakeičiama.

Jackie sykį pavadino save „pašaliete“. Man labai patinka, kad ji kramtydavo nagus ir viską skaitydavo. Kad dievino tiek teologo Reinholdo Niebuhro knygas, tiek ir airių rašytojos Ednos O’Brien kūrinius. Įsiminė ištisus posmus iš Tennysono „Uliso“ ir ryte rydavo poezijos knygas, ieškodama citatų, kurias Jackas galėtų panaudoti savo kalbose. Dažnai tiesiai šviesiai sakydavo, kad savo autorystę mieliausiai ištrintų. Buvo knygų redaktorė, bet nemėgo, kad jos vardas būtų minimas padėkoje. Mane tai suintrigavo, be to, atsižvelgus į viską, kas apie ją jau rašyta, pavyko visiškai kitaip išvysti moterį ir sudėtingą jos santykį su galia –moterį, tapusią mitu, moterį, kuri tam tikrais gyvenimo etapais pati tą mitą ir kūrė. Svarsčiau apie tai, kaip Jackie meilė menui, literatūrai ir istorijoms galėjo pažadinti troškimą įlieti to meno bei mitų ir į savo gyvenimą. Romane siekiau, kad ji peržengtų ribą tarp savęs, kaip veikėjos, sąmoningos būtybės, ir savęs, kaip nuolat stebimo bei tyrinėjamo objekto. Norėjau pavaizduoti tą atskirties pojūtį, kurį gali sukelti šitoks susidvejinimas, parodyti moters pastangas suvienyti skirtingas savo tapatybės puses, sujungti savo siekiamybes bei savastį su tuo, kokią ją mato pasaulis. Ji neslėpė, kad pradėdama Baltųjų rūmų restauraciją iš esmės ketino atkurti vientisumą – grožį bei eleganciją, – kuris atspindėtų tautos praeities ir ateities idealus, o ne tikslią istorinę praeitį. Restauracijos procesas iš esmės labai man priminė ir tai, ko siekiau gilindamasi į jos istoriją. Romano dialogus ir vidinius apmąstymus įkvėpė įvairūs Jackie ištarti ar užrašyti žodžiai bei pokalbių fragmentai, kurių rasite viešuose archyvuose. Rašydama „Žakliną“ stengiausi įkūnyti jos dvasią įsivaizduodama balsą, mintis ir pašnekesius su šeima, draugais bei pažįstamais. Kadangi romanas istorinis, pritaikiau ir citatas, kurios jau buvo pasirodžiusios biografijose, interviu, kalbose, forumuose ar kituose šaltiniuose. Kai kur į dialogą ar

pasakojimą įpyniau ir tikslias Jackie ištartas frazes. Pasakojime kiek retesnės trumpos frazės iš kitų šaltinių. Vienas iš tokių pavyzdžių – dvi eilutės 29 puslapyje, adaptuotos iš Jackie straipsnio apie žurnalo Vogue „Prix de Paris“ konkursą; pokalbiai antroje ir trečioje dalyje paremti Normano Mailerio straipsniais apie Jacką bei Jackie; pašnekesiai ketvirtojoje – interviu, kuriuos ėmė Theodore’as White’as, Arthuras Schlesingeris, Williamas Manchesteris ir Warreno komisija; dialogas 319–320 puslapiuose bei dar kelios scenos trečioje bei ketvirtoje dalyje įkvėptos jaudinančių

Clinto Hillo memuarų Mrs. Kennedy and Me („Ponia Kennedy ir aš“). Tokie memuarai, kaip pono Hillo, atskleidžia rūpestį ir pagarbą, neatsiejamą nuo santykių su artimaisiais. Norėjau pasigilinti į scenas ir pasakojimus, kuriuos įamžino Jackie pažinoję žmonės, patys tiesiogiai patyrę sudėtingus jos širdies, sąmojo, pažeidžiamumo bei intelekto niuansus – kitaip tariant, jos, kaip žmogaus, savasties tikrumą – ir įsivaizduoti tas akimirkas jos akimis, ir kaip jas išgyventi galėjo ji. Tai tik keli pavyzdžiai iš išleistų negrožinių kūrinių, kuriais rėmiausi rašydama. Kiti darbai išvardyti „Šaltiniuose“ knygos gale. Mano panaudoti teiginiai, kurie, anot istorinių šaltinių, buvo pasakyti, ir nuorodos į tikrus incidentus bei įvykius niekaip nekeičia to, kad ši knyga yra grožinė.

Apie Jackie parašyta galybė nuostabių negrožinių knygų.

Mano nuomone, grožinė literatūra, paremta istoriniais dokumentais, padeda atskleisti kitokio pobūdžio tiesą, potyriu grįstą tiesą, leidžiančią užčiuopti pasakojimo emociją. Istoriniai pasakojimai taip pat yra interpretacija, priklausoma nuo to, kokie faktai parenkami ir kokie praleidžiami, kaip jie rikiuojami, kas pabrėžiama ir kur paliekama spragų ar kas praleista. Mokslas nėra statinis; jis nuolat vystosi, o istoriniai duomenys visada gali būti neišsamūs. Tiesa yra kaip kaleidoskopas, ji nuolat kinta pri-

klausomai nuo mūsų požiūrio ir į dienos šviesą iškylančių naujų

dokumentų bei įžvalgų. Moterys retai atsiduria istorinių naratyvų centre. Grožinė literatūra gali padėti prasiskverbti pro paviršių to, ką manomės žiną, ir pakeisti kolektyvinį mūsų supratimą apie žmogų, laikotarpį ar gyvenimą.

1963 metų lapkričio 22-oji

Jai praneš, kad širdis nebeplaka, kvėpavimas sustojo, kad pulso nebėra.

Koridoriuje, kur ji sėdi, ledinė vėsa – baltos sienų plytelės, juodas grindų linoleumas. Šalimais stovi Klintas, juodu skiria preciziškas, nebyliai sutartas atstumas. Aplinkiniai spiečiasi į neaiškius būrelius, balsai neramūs, pritilę, galvos panarintos, vieni išeina, kiti sugrįžta. Prasibrauna slaugytoja.

Trys su puse sekundės – tik tiek – truko atriekta akimirka tarp pirmojo šūvio, pralėkusio pro automobilį, ir antrojo, taiklaus.

Jei tik ji būtų žvelgusi į dešinę.

Jei tik būtų atpažinusi, kas yra tas pirmasis garsas.

Jei tik mintyse nebūtų aimanavusi dėl akis svilinančio karščio, nebūtų pykusi dėl to, kaip arti jų rankos ir neryškūs veidai, kai automobilis pasuka kelio vingyje, kaip jie braunasi artyn.

Jei tik nebūtų galvojusi, kaip trokšta vėl užsidėti akinius nuo saulės ir kodėl jis nuolat spyrėsi? Kad jie tave matytų, Džeke. Tegu jie tave mato. Buvo pernelyg į visa tai susitelkusi, vis suko galvą, kaip iš sekinančios kaitros smukti į vėsa alsuojantį tunelį priešakyje...

Hipnotizuojantis saulės žybsnis nuo apyrankės ant mojuoti pakeltos rankos.

Ir tos rožės, sudėtos ant sėdynės tarp jųdviejų, rožės, byrančios ant grindų, ji vis stumia jas, kad nekristų.

Vėliau ji niekaip nepajėgs išmesti tų rožių iš galvos – sumirkę žiedlapiai, jo kraujas, lūžę stiebai jai po keliais. Tądien rožes jai į glėbį kažkas įbruko triskart – ir vis geltonas – iki pat Dalaso. Tik Dalase rožės buvo raudonos.

Paskui ji kartos tai dar ne kartą. Kiekvieną sykį paprašyta papasakoti apie tas valandas; kartos net neprašyta. Kol kas dar nepradėjo. Bet kai pradės, papasakos, kaip iki baltumo įkaitusioje neapykantos šviesoje žaižaravo sutraiškytos tamsios šlapios rožės, kai ji šoko gaudyti lekiančios jo kaukolės kaulo atskalos.

Kartais – irgi vėliau – būdama su Bobiu ji balsu svarstys, kaip galėjo per tas kelias sekundes patirti šitiek daug, bet prisiminti tiek mažai.

Jį nužudė dėl to bilio. Neabejotinai.

Dėl to pilietinių teisių bilio, kurį jis taip siekė priimti.

Štai kodėl jį nužudė.

Tą ketvirtadienį, vos dieną prieš, išvykstant iš Baltųjų rūmų Džekas buvo atsipalaidavęs. Teigė, kad ir nugaros skausmai taip nurimę jau seniai nebuvo.

– Tai ką veiksim įstrigę Lindono rančoje? – pasiteiravo ji.

Kenetas tvarkė jai plaukus. Užėjęs į jos kambarį Džekas stovėjo už nugaros, kiek šone. Veidrodyje pagavęs jos žvilgsnį gūžtelėjo.

– Gal derėtų pajodinėti, – pasiūlė.

Prieš išeidamas dar padavė jai dokumentą.

– Jei nori suprasti mano gyvenimą, perskaityk.

– Prieš Teksasą?

– Ne, – atsakė jis. – Paprašiau Noištato pasidomėti raketų krize ir ataskaitoje nurodyti, kada reikalai ėmė šlyti.

Ji dirstelėjo į dokumentą. SKYBOLT IR NASSAU – Amerikos politikos formavimas ir Anglijos bei Amerikos santykiai. Kairiame viršutiniame ir apatiniame kampuose atspausdinta – Visiškai slaptai.

Jis stovėjo kambaryje tarsi ko laukdamas.

– Perskaitysiu, – pažadėjo ji.

Jis palietė savo švarko kišenę, pirštais patapšnojo tamsiai mėlyną audinį.

– Duosiu kopiją ir Makmilanui, – tarstelėjo. – Na, bent svarstau. Gal pasiimk ją su savimi, peržvelk ir pasakysi, ar verta.

– Žinoma, – sutiko ji.

Patenkintas jos atsakymu jis išėjo.

Jos galvoje sukosi ispaniškai parašyta kalba, kurią ji turės sakyti lotynoamerikiečiams Hjustone. Ataskaitą apie „Skybolt“ pasidėjo ant daiktų, kuriuos susikraus paskutinę akimirką.

Kadaise, prieš kelerius metus, išėjai iš vakarėlio su kita. Ji buvo šviesiaplaukė, vilkėjo sidabrinę suknelę, išlaki it jaunas mėnuo. Mudu jau buvom susituokę. Tądien tai nutiko pirmą kartą. Pamačiusi tave išeinant su ja pasijutau it nesava ir sumojusi, kad visi aplink gręžiasi į mane, stengiausi nutaisyti veidą žmonos, kuri žino, bet nekreipia dėmesio.

Ji sėdi Parklando ligoninės koridoriuje ant metalinės sulankstomos kėdės, rūko. Aplink šurmulys, žingsniai, balsai, klaikus ligoninės tvaikas, bet ji šalta ir rami.

Susimąsto, kur jos švarkas, tada susivokia jį vilkinti. Nudelbia akis į skreitą, į sijoną – ir pasigaili.

Pakėlusi galvą vėl stebi nepertraukiamą jų srautą. Įbeda žvilgsnį į sieną priešais.

– Ponia Kenedi, gal eikim į tualeto kambarį susitvarkyti?

– Atnešėm jums drabužių persirengti.

Vis nesiliauja kartoti.

Atvėrus pirmos traumatologinės operacinės durims visas koridorius nuščiūva. Ji atsigręžia į pasirodžiusį gydytoją, jo veidas išduoda tai, ką ji ir taip žino – kitaip ir negalėjo būti, kad ir kaip to trokštų. Ji atsistoja, tarsi viskas taip būtų nulemta. Tarsi toks būtų buvęs scenarijus: Džekas jį žinojo, o dabar metas savo vaidmenį atlikti ir jai.

Nužingsniuoja pro gydytoją, aplinkiniai spiečiasi užstoti kelio. Ji prasibrauna. Iš jos nieko nebeliko – tik moteris, it geležtė slystanti pro vyrų užtvarą, pro gydytoją, pro operacinės duris, prie gulinčio kūno, kuris priklauso jai, po paklode jis nuogas, ji glaudžia lūpas prie jo kojų, veidą prie žavaus jo veido. Jis ir dabar toks pat gražus. Nusimovusi žiedą užmauna jį ant mažiausio jo pirštelio. Žiedas stringa prie pirmojo krumplio, ji nusimena, bet taip ir palieka, o, kokia daili suskaldyta jo galva. Sužalotoji pusė nusukta šalin, akys atmerktos. Dar ne tuščios.

Mudu sutverti iš žvaigždžių, pamilau tave vos pamačiusi. Mylėjau net ir žinodama, kad ta meilė manyje kažką sudaužys.

Išvakarėse jų viešbučio apartamentus kažkas papuošė skolintais meno kūriniais. Šešiolika nuostabių darbų – Monė, Van Gogo, Prendergasto.

Prie telefono radęs bloknotą jis nupaišė jachtą vėjo išpūsta bure; atrodė, kad ji juda. Viršutiniame kampe – neaiškų pavidalą. – Čia paukštis? – pasiteiravo ji. – Aitvaras, o gal kampuotas debesis?

– Čia saulė, – atsakė jis.

– Ne, ne saulė, – nesutiko ji. – Kas čia?

– Niekaip neapsisprendžiu. Kažkas skrenda, – jis tįsojo ant lovos. – Ei, – pakvietė. – Eikš.

Pasaulis bešešėlis, laikas išsikraipęs. Nėra nei prieš, nei po, tik tas veriantis, žiaurus garsas, kai viskas sulėtėjo, tu atkraginai galvą, stvėreisi už gerklės, o veide sąmyšis. Aš prisimenu. Prisimenu, atrodė, kad tau suskaudo galvą.

– Ponia Kenedi, viceprezidentas Džonsonas vyksta į Vašingtoną ir norėtų, kad keliautumėte kartu.

Kalba Klintas, jos asmens sargybinis iš Slaptosios tarnybos. Ji ligoninės koridoriuje. Prie uždarų pirmos traumatologinės operacinės durų. Viduje gydytojų komanda kažką veikia. Minėjo jai, bet ji nebeprisimena, tad laukia, vėl įsitaisiusi ant metalinės

sulankstomos kėdės. Pakėlusi galvą išvysta kaip niekad jaunas, tyras ir tamsias Klinto akis.

– Pone Hilai, prašau paaiškinti viceprezidentui Džonsonui, kad be prezidento niekur nekeliausiu.

– Klausau, ponia Kenedi, – linkteli jis ir pasišalina.

Savaitės pradžioje, prieš išvykdama iš namų Virdžinijoje, ji dar sykį apėjo visus kambarius, patikrino, ar nieko nepamiršo. Rado laikraščio priedą Book Review, kur Džekas buvo pažymėjęs dominančias knygas. Sulankstytas laikraštis buvo nukritęs po sofa, kyšojo tik kamputis. Rado žaislinį Džono sraigtasparnį, pabirusias kreideles. Paklydusią kojinę.

Sykį Hajanis Porte, kai dar nebuvome susituokę, pro langą plūstelėjo šviesa, lauke vienas per kitą ritosi būrys vaikų baltais, žole nuteptais šortukais. Ieškojau tavęs. Perėjau svetainę. Jūs su tėvu ir Bobiu kalbėjotės kambaryje koridoriaus gale ir nežinojote, kad aš čia; išgirdusi tavo tėvą tariant mano vardą sustojau ir įsiklausiau, kaip visi trys aptarinėjate mano pranašumus: turto iliuziją, kilmę, grožį (malonų, bet neakinantį); ir trūkumus: kiek per pasipūtusi, perdėm prancūziška. Besiklausant šnekų apie save tarsi apie kokį naują žemės sklypą, kurį reikia įsigyti ir iš jo pasipelnyti, ėmė darytis negera. Dirstelėjau į duris, vedančias į priekinį kiemą bei įvažą, kur stovėjo mano automobilis.

O kaipgi tu.

Staiga pasirodė tavo tėvas, už jo – ir tu su Bobiu. Išvydęs mane tėvas stabtelėjo. Suprato, kad nugirdau.

Iš lauko įvežamas tuščias karstas. Bronzinis. Ant metalinio vežimėlio mažyčiais guminiais rateliais. Priešais išdygsta O’Donelas ir Pauersas. Ką čia darot? vos nepaklausia ji, bet staiga suvokia, kad jie stengiasi ją apsaugoti, užstoti vaizdą. Gydytojas ragina ją išeiti. – Nejau manot, kad išvydusi karstą nusiminsiu? – klausia ji. – Mačiau, kaip miršta mano vyras, jį nušovė mano glėbyje.

Esu permirkusi jo krauju. Nejau būna kas nors baisesnio?

Gydytojas gūžiasi savo baltame chalate. Regis, sutrikęs ar susigėdęs. Ji neturi jėgų domėtis ar rūpintis. Deivas Pauersas barasi su teismo medicinos ekspertu, tvirtinančiu, kad remiantis valstijos įstatymais skrodimą privaloma atlikti čia, Teksase. Jų balsai kyla, atšoka nuo linoleumo, jiedu ima šaukti koridoriuje. Pauersas aiškina, kad viceprezidentas ir Ledi Berd Džonson Lav Fildo oro uoste laukia ponios Kenedi, o ponia Kenedi laukia prezidento, taigi skrodimą galima atlikti Kapitolijuje ir visai nesvarbu, kas kvailuose Teksaso įstatymuose teigiama apie žmogžudystę ir jurisdikcijas.

Ji nebekreipia dėmesio. Galų gale iš pirmos traumatologinės operacinės išplaukia karstas su didelėmis rankenomis. Ji žino, kad jis viduje, tad jau metas eiti; jis išvyksta, tad ji keliaus kartu su juo. Karstas vėsus paliesti, ji žingsniuoja šalimais iki katafalko. Klintui paprašius sėsti į automobilį, važiuosiantį iš paskos, jai vėl tenka aiškinti: – Ne, pone Hilai. Važiuosiu su prezidentu.

Įlipa į katafalką drauge su Džeku, Klintas taip pat. Važiuoja kelius pritraukę prie krūtinių. Ten, kur Džekas, vietos daugiau.

Man nederėjo leisti tau čia važiuoti.

Karstas netelpa pro lėktuvo duris; jie jį pakreipia, mėgina įsprausti kampu. Ji stebi laiptų papėdėje. Jaučia nuo pakilimo

tako kylantį karštį. Ant pėdkelnių pridžiūvęs jo kraujas. Galėtų pasakyti jiems, kad tikrai nepavyks, nieku gyvu netilps. Karstą laikantys vyrai laiptų viršuje persimeta keliais žodžiais, bet apačioje jų negirdėti. Klintas grįžteli į ją. Ji atpažįsta įspėjamąjį žvilgsnį, ir po akimirkos jie nulaužia rankenas, klaikiai sudžeržgia nuo medienos atplėšiamas metalas. Vyrai įgrūda karstą pro duris. Užkopusi laiptais ji žengia jam pavymui.

Lėktuvas nekyla. Pasirodo, tenka laukti prisaikdinsiančios teisėjos. Prezidento kabinoje kažkas ant lovos padėjo jai suknelę, pėdkelnes, švarką. Prie drabužių – du mėlyni oro pajėgų rankšluosčiai. Veidrodyje pasirodo krauju suteptas jos veidas. Ji sudrėkina servetėlę, ima jį valyti. Ne. Klaida. Reikėjo palikti. Jo kraujas, jos veidas, šis tualeto veidrodis, kuris dar prieš kelias valandas buvo jų, dabar jau nebe. Kažkas tyliai pabarbena į duris. Užėjusi Ledi Berd siūlo pakviesti ką nors, kas padėtų jai susitvarkyti.

– O jeigu manęs ten nebūtų buvę? – klausia ji Ledi Berd.

Viena pirštinė – dešinioji – ryte dar balta, dabar pajuodo, visa blizga krauju. Kairiosios nėra. Kur ji padėjo kairiąją pirštinę?

– Perrenkim tave, – švelniai ragina Ledi Berd.

– Ne, – atsako ji. – Noriu, kad jie matytų, ką padarė Džekui. Vėliau ji neprisimins tą ištarusi.

– Ledi Berd, ar galėtum pakviesti poną Hilą ir poną O’Donelą? Turiu perduoti nurodymus savo motinai ir panelei Šo dėl vaikų.

Teisėja, vadovausianti prisaikdinimui, smulki kaip aguonos grūdas, ūgio neprideda nei ta ruda baltais taškais suknelė. Karštis lėktuve dusina, perpildytoje erdvėje žemomis lubomis kūnai ir kaitra atrodo suspausti ir sugauti – visko tiek daug, – o ant kili-

mo tebesklendžia erelis jų visų kojų primintais sparnais. Kažkas susivokia, kad nėra Biblijos.

– Spintelėje miegamajame, – sukužda ji O’Brajanui, stovinčiam šalimais. Jis išeina ieškoti. Užsiropštęs ant minkštasuolio fotografas nukreipia į juos objektyvą. Šviesa blyksteli akinių stikluose. Įsirėmęs į linkį, kur lėktuvo siena virsta lubomis, jis sukumpęs it trolis taikosi, kad visi tilptų į kadrą. Varikliai atgijo – ūžia, kurtina, o kažkas suima ją už alkūnės. Lindonas. Nori, kad stovėtų šalia jo. Visi susigrūdę kaip silkės statinėje. Nukiūtinusi ten, kur liepia, ji nudelbia žvilgsnį į rankas. Jos atrodo nevykusiai, tokios keistos ir nepažįstamos, ant bevardžio piršto –blyški tuštuma.

– Tau nebūtina ten eiti, – prieš dešimt minučių miegamajame ramino Kenis O’Donelas. Buvo įsitempęs, sukaustytas gedulo, įsiutęs dėl nesuvokiamybės, ką tik sutaršiusios pačią jo gyvenimo prasmę.

– Manau, esu savo šaliai skolinga bent jau tiek, – atsakė ji.

Dabar sėdi lėktuvo gale su Džeku ir airiais O’Brajanu, O’Donelu, Pauersu. Įgula pašalino krėslus, kad visi tilptų. Ji neatitraukia rankos nuo karsto. Kažkas kažkur valgo sriubą, nuo kvapo supykina.

Kaip man tai padaryti? Kaip tai įmanoma, ką? Kaip surikiuoti chaotišką mūsų gyvenimą ir visas akis badančias klaidas į nuoseklų pasakojimą, kurį galėsiu dėstyti vaikams apsimesdama, kad viskas visada buvo mūsų rankose?

Kažkas ima burbėti dėl Džonsono, kodėl jis turėjęs prisiekti Dalase? Nejau negalėjęs palaukti? Jis tvirtino klausęs Bobio ir sakė,

kad šis jam taip liepęs, bet Bobis nieku gyvu nebūtų taip pataręs.

Suvokę, kad ji juos stebi ir klausosi, jie nutyla. Deivo Pauerso kostiumas kruvinas. Ji įsižiūri į jį, tada ima pasakoti apie Abraomo Linkolno laidotuves ir tą knygą Baltųjų rūmų bibliotekoje, paprašo, kad kuris vienas iš jų pasirūpintų priminti Pem parašyti Dž. B. Vestui ją surasti, tada ja remdamiesi jie galėtų pradėti planuoti.

– Surengsim tokias pat laidotuves kaip Linkolno, – sako ji. –Su žirgu be raitelio, tik dar reikės perskaityti, ką tiksliai su tuo žirgu jie darė – kaip balnojo, kaip vedė. Darysim taip pat.

Skrisdami jie šnekučiuojasi apie Džeką. Geria viskį, iš mandagumo siurbčioja ir ji – jie primygtinai siūlė, tarsi dabar ji būtų viena jų. Jie našliai, o ji – jo liekana. Deivas Pauersas pasakoja apie paskutinį Džeko apsilankymą pas Džo Hajanis Porte. Kitą dieną po Bostone vykusio labdaros renginio, prieš tai dar aplankęs Harvardą ir Patriko kapą, jis nuvairavo į Keip Kodą. Dieną praleido namuose su tėvu. Anot Deivo, atsisveikindamas jį pabučiavo. Ji kone jaučia Džo skruostą prie savo lūpų, kone užuodžia sūraus vėjo gūsį. Dar gurkšteli viskio – tegu nudegina gerklę.

– Deivai, pažinojai Džeką visą gyvenimą, – prataria ji. – Ką dabar veiksi? Kas tau dabar bus?

Jo akys piktos, kupinos nevilties.

– Žinai ką, Džeke. Man nė motais.

Pranešama apie artėjančią audrą. Oras siaubingas, pasakė jai. Gali kilti tornadų. Visoje Misisipėje ir Arkanzase. Pilotas pamėgins pakilti virš jų.

– Tiek to, – tarsteli ji. – Ar kada pastebėjote, kaip greitai temsta, kai skrendi iš vakarų į rytus?

Pasaulis padalijo mano gyvenimą į tris dalis:

Gyvenimą su Džeku.

Gyvenimą su Onasiu.

Gyvenimą moters, kuri dirba, nes nori.

DOWN TRIPP (Don Trip) – amerikiečių rašytoja. Harvardo universitetą ji baigė Magna Cum Laude diplomu, išleido keturis prestižinėmis literatūros premijomis apdovanotus romanus. Jos kūrinius spausdina žinomi literatūros žurnalai Virginia Quarterly Review, The Believer, AGNI, Conjunctions ir kt. Tikrais faktais ir istoriniais dokumentais grįstas romanas „Žaklina“ – pirmasis į lietuvių kalbą išverstas rašytojos kūrinys.

Tai nuoširdus pasakojimas apie itin supratingą, gąsdinamai intelektualią moterį, kūrusią savo gyvenimą ir formavusią aplinką, kurioje pati gyveno. Jautri istorija apie meilę ir galią, apie šeimą ir tragediją, apie netektį ir stiprybę ją pakelti.

Su žavingu kongresmenu Džeku Žaklina susipažįsta būdama dvidešimt vienų. Ji puoselėja svajonę apie Paryžių, laimi darbą žurnale Vogue ir mano, kad Džekas – ne jos skonio nuotykis. Nes jis pernelyg amerikietiškas. Pernelyg išvaizdus. Pernelyg berniukiškas. Bet įsižiebia jausmai, išmėginimai ir gyvenimas Baltuosiuose rūmuose juos tik sutvirtina. O tada Dalasas... Trys su puse sekundės –tik tiek – tarp pirmojo šūvio, kuris praskriejo pro automobilį, ir antrojo, taiklaus, kuris sudaužė jos gyvenimą.

Autorė ekspresionistiniais potėpiais piešia įsimenantį trapios moters vidinio tvirtumo ir pažeidžiamumo, ramaus ryžto ir aistros gyventi, politikos užkulisių ir moters vaidmens juose paveikslą. Skaitytojui prieš akis atveriamas kerintis, bet skaudžiai sudėtingas ir įvairialypis Žaklinos, panelės Buvjė, Džekės, ponios Kenedi, ponios Onasis pasaulis.

Žaklina

ŽAKLINA

KENEDŽIO ŽMONA

PIRMOJI PONIA

MOTINA. STILIAUS IKONA

DAWN TRIPP

ŽA KL IN A DAWN TRIPP

KENEDŽIO ŽMONA

PIRMOJI PONIA

MOTINA. STILIAUS IKONA

ROMANAS