Nešvari švaros istorija by knygos.lt

KATHERINE

ASHENBURG NEŠVARI ŠVAROS

ISTORIJA

Nuo senovės graikų iki mūsų dienų

KATHERINE

ASHENBURG NEŠVARI ŠVAROS ISTORIJA

Nuo senovės graikų iki mūsų dienų

Iš anglų kalbos vertė

Jolita Parvickienė

VILNIUS 2025

Katherine ASHENBURG

THE DIRT ON CLEAN

An Unsanitized History

Vintage Canada, Toronto, 2008

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

By arrangement with Transatlantic Literary Agency Inc.

ISBN 978-609-466-873-9

„BET ARGI JIE NEDVOKĖ ?“

Šiuolaikiniam šiaurės amerikiečiui esi „švarus“, jei maudaisi po dušu ir purškiesi dezodorantu kiekvieną mielą dieną be išimties. XVII a. prancūzų aristokratas manė, kad tam tereikia kasdien keisti drobinius baltinius ir pamirkyti pirštus vandenyje, bet viso kūno vandeniu ar muilu niekada neprausė. I a. po Kr. romėnai dvi ar daugiau valandų taškydavosi, mirkdavo įvairios temperatūros vandenyje arba mėgaudavosi garais, metaline grandykle gremždavo nuo kūno prakaitą ir aliejus, galiausiai vėl tepdavo jį aliejais ir visa tai darydavo kasdien –draugijoje ir be muilo.

Kad ir ką užuodžiame ar regime, švarą kiekvienas suprantame savaip. Ir kiekviena kultūra pati ją apsibrėžia, pasirinkdama, jos nuomone, deramą ribą tarp visiško apsileidimo ir perdėto pedantiškumo. Tiek šių laikų šiaurės amerikietis, tiek XVII a. prancūzas, tiek ir romėnas buvo įsitikinę, kad švara –svarbus kultūringumo požymis ir būtent tai, kaip švarinasi jie, yra karališkas būdas tinkamai prisižiūrėti kūną.

Vadinasi, higiena visada buvo paranki lazda pliekti kitus žmones, kurie, regis, nuolat jos laikosi netinkamai. Tie kiti

dažniausiai būna murzinesni. Senovės egiptiečiai manė, kad dulkėmis aplipusiu kūnu sėdėti stovinčiame vandenyje, kaip tą daro graikai, – nepadoru. XIX a. pabaigoje amerikiečiai piktinosi europiečių nevalyvumu; naciai propagavo mintį, esą žydai nešvarūs. Bent jau nuo Viduramžių europiečiai keliautojai linksmindavosi įvardydami nevalyviausias žemyno šalis – laurai paprastai atitekdavo Prancūzijai arba Ispanijai.

Kartais tas kitas būdavo ir įtartinai švarus – taip ištisus šimtmečius europiečius stulbindavo musulmonai, kurie šveisdavosi kūnus ir prausdavosi genitalijas. Musulmonai atsilygindavo nuomone, kad europiečiai – visiški apskretėliai. Dauguma šiuolaikinių žmonių numano, kad iki XX a. būdavo ne itin švarinamasi, ir, kol rašiau šią knygą, manęs dažnai su vos slepiamu pasibjaurėjimu klausinėdavo: „Bet argi jie nedvokė?“ Anot šv. Bernardo, jeigu smirdi visi, vadinasi, niekas nedvokia. Mūsų protėviai plaukiojo vieni kitų kūnų kvapų jūroje ir buvo pripratę prie kasdienio sudususio prakaito kvapo. Tai buvo jų pasaulio dalis, visai kaip ir gaminamo maisto, rožių, šiukšlių, pušynų ir mėšlo kvapai. Prieš dvidešimt metų lėktuvuose, restoranuose, viešbučių kambariuose ir daugelyje kitų viešųjų vidaus erdvių būdavo tiršta tabako dūmų. Dabar tose erdvėse neberūkoma, o mes pasipiktinam įėję į patalpą, kurioje kas nors dūmija. Nosis prisitaiko ir mokosi.

Skaitytojas šiaurės amerikietis, įpratęs prie muilo ir dezodorantų reklamų, veikiausiai dabar ims protestuoti: „Bet kūno kvapai kitokie nei dūmų. Kūno kvapai savaime bjaurūs.“ Mano pačios patirtis sako, kad tai netiesa. Pirmus septynerius savo gyvenimo metus nesuskaičiuojamas valandas leisdavau su kilusia iš Vokietijos savo močiute iš mamos pusės. Ročesteryje, Niujorko valstijoje, ji gyveno toje pačio -

je gatvėje vos už kelių namų nuo mūsiškių ir mumis, savo anūkais, dažnai pasirūpindavo. Buvo smagi, darbšti moteris, nuolat ką nors gamindavo valgyti, tvarkydavosi, siūdavo, nerdavo arba megzdavo. Pora kvapų man ją iki šiol primena. Vienas – šiltas mielių ir drobės aromatų derinys, taip kvepėdavo duona, kurią ji vyniodavo į drobinius rankšluosčius ir padėdavo kilti ant valgomojo kambario radiatorių. O kitą skleisdavo ji pati. Vaikystėje man ir į galvą nešovė jį įvardyti ar pasmalsauti, kas tai, jis tiesiog buvo mano močiutės dalis. Aš ją mylėjau, tai kvapas manęs ir netrikdė. Kai ištekėjau, medaus mėnesiui mudu su vyru išvykome į Vokietiją ir apsistojome nakvynę ir pusryčius siūlančiame iščiustytų Bavarijos miestelių viešbutuke. Ten netikėtai plūstelėjo prisiminimai apie močiutę. Darbštuolės bavarės, kurios tvarkydavo mūsų kambarius ir ruošdavo pusryčius, ne tik elgėsi kaip mano močiutė; jos netgi kvepėjo kaip ji. Tada, jau subrendusi, užaugusi gana švarioje Šiaurės Amerikoje, aš jau žinojau, kas tai yra – slopus, gailus įsisenėjusio prakaito tvaikas, – ir pirmą kartą sąmoningai susiejau įprastą močiutės kvapą su jo priežastimi. Ji įnirtingai švarindavo namus, bet ne savo kūną ar bent jau ne taip dažnai. (Tokio būta europietiško įpročio, apie kurį perskaičiau vėliau, ir keliautojai iš kitų Europos šalių netgi XVI ir XVII a. stebėdavosi, kokie švarūs šveicarų, vokiečių ir olandų namai ir net gatvės, bet užsimindavo, kad žmonėms toji švara nebūdinga.)

Sužinojau, kad močiutės kvapas pagal XX a. Šiaurės Amerikos standartus nėra „geras“. Man tada atrodė, kad jis buvo neutralus arba neblogas. Esama genčių, kurių nuomone, menstruacinis kraujas kvepia maloniai, nes simbolizuoja vaisingumą; esama ir tokių, kurios mano, kad šlykščiai, nes krau-

jas ar išskyros joms yra tabu; o trečios jam apskritai abejingos. Kai prabylama apie nuostatas savo ar kitų žmonių kūnų atžvilgiu, daug priklauso nuo mūsų, kaip grupės, nuomonės.

Šiuolaikiniams vakariečiams mūsiškis švaros apibrėžimas atrodo neišvengiamas, visuotinis ir amžinas. Tačiau taip anaiptol nėra, nes tai sudėtinga ir nuolat kintanti kultūrinė samprata. Močiutė laikėsi savo senosios tėvynės švaros sampratos iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kai mirė. Jos dukra, mano mama, iš Vokietijos išvyko 1925 m. būdama šešerių. Augo Ročesteryje, įstojo į koledžą ir tapo slaugytoja. Taigi, tapusi amerikiete budriomis imigrantės akimis stebėjo, kaip priėmusioji šalis ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais griežtino švaros standartus.

Ji prisiminė skustuvų gamintojų pradėtą reklamos kampaniją, skiepijusią naują idėją, kad plaukuotos moterų kojos ir pažastys – blogai, o pažastų plaukai netgi skatina blogus kvapus. Prisiminė, kada pirmą kartą išgirdo apie naujovišką gaminį, vadinamą dezodorantu, ir kada suprato, kad produktas, vadinamas šampūnu, veiksmingesnis, nei jos mamos verdamas muilas plaukams trinkti. Ji niekada nesikvepindavo, nes, kaip mėgdavo sakyti, „kvepalais naudojasi europiečiai, užuot prausęsi muilu“. (Tarsi jos praktiškoji motina niekada nebūtų nė palietusi kvepalų.) Pati ji dažnai prausdavosi muilu ir tepdavosi anuomet neišvaizdžiai įpakuotu dezodorantu nuo „prakaitavimo“ „Mitchum“.

Mano kartos standartai pasiekė dar absurdiškesnes aukštumas. Mintis, kad kūnas bet kurią akimirką yra pasirengęs mane išduoti, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje persunkė visus žurnalų Seventeen ir Mademoiselle priedus, į kuriuos įnikdavau. Dailutės mergaitės

tuose puslapiuose būdavo nuolat sutrikusios, kad vis dar vienišos ar vis nepavyksta nueiti į antrąjį pasimatymą – ir vien todėl, kad jų burnos, plaukų, pažastų ar – o tai baisiausia – intymių vietelių kvapas nesąs „gaivus“. Tęstiniai piešinukų ciklai, reklamuojantys „Kotex“ įklotus, įspėjo mane apie įspūdingai siaubingą mėnesinių kraujo kvapą, kuris neabejotinai gali pasklisti po visą vidurinę mokyklą.

Atgrasiausias prastos ir pusėtinos higienos nenuslopinamų kvapų aspektas tas, kad, kaip nuolat esame įspėjami, galime juos skleisti patys to nė nenumanydami! Niekaip negalime būti visiškai tikri, kad esame pakankamai švarūs. Man moteriško grožio įsikūnijimas buvo modelis, pozavusi „Kotex“ brošiūros apie mėnesines You’re a Young Lady Now („Tu dabar jauna dama“) viršeliui. Toji grynuolė – mėlynakė šviesiaplaukė – pažo šukuosena ir įliemenuota suknele akivaizdžiai niekada neturėjo jokio nereikalingo plaukelio ant kūno ir amžinai kvepėjo vaikiška pudra. Žinojau, kad niekada nebūsiu tokia nepriekaištinga blondinė, bet kone visas mano pasaulis tikino, kad privalau mėginti.

Vyrams reklama aiškino, kad nenusiprausus muilu ir nepasipurškus dezodorantu nedera vykti į biurą, o moterys būdavo graužiamos, kad niekas nenorės su jomis mylėtis, jeigu jų kūnas nebus nepriekaištingai švarus. Štai kodėl antrasis klausimas, kurį rašydama šią knygą išgirsdavau dažniausiai – ir beveik vien iš moterų, – be abejonės, būdavo retorinis: „Tai kaip tada jie mylisi vieni su kitais?“ Iš tikrųjų nėra duomenų, kurie rodytų mažėjant gimstamumą vien dėl to, kad žmonės sueičiai per prastai kvepia. Ir nors šiuolaikiniams žmonėms ganėtinai sunku su tuo susitaikyti – bent jau viešai, – lyčių santykiai ir bekvapė švara nėra nei pastovūs, nei nuspėjami. Seno -

vės egiptiečiai galėdavo kalnus nuversti, kad tik būtų švarūs, bet abi lytys kvepindavo genitalijas kvepalais, sukurtais būtent taip, kad paryškintų ir sustiprintų natūralų jų kvapą. Daug seniausių civilizacijų, beje, pripažino, kad tinkamomis aplinkybėmis gaižus, nemalonus kūno kvapas gali būti galingas afrodiziakas. Savo laikais Napoleonas ir Josephine buvo itin išrankūs ir kasdien ilgai maudydavosi karštoje vonioje. Bet grįždamas iš karinės kampanijos Napoleonas jai rašė: „Grįšiu

Paryžių rytoj vakare. Nesimaudyk.“

Pradėjusi aiškintis švaros istoriją, vieną dieną per pietus ėmiau pasakoti apie abejopų krypčių kraštutinumus, kurių buvau aptikusi. Viena iš klausytojų, žurnalistė, apstulbo. „O aš maniau, kad visi elgiasi kaip aš, – pasakė, – maudosi po dušu kasdien, nei rečiau, nei tankiau.“ Šitokia jos nuomonė net ir apie tokius pačius kaip ji, išsilavinusius šiaurės amerikiečius, nėra teisinga, tik tiek, kad dauguma žmonių nelinkę pripažinti nukrypstantys nuo normos. Ilgainiui žmonės pasivedėdavo mane į šalį ir prisipažindavo: vieni nesinaudodavo dezodorantu, tik prausdavosi su muilu ir vandeniu; kiti po dušu ar vonioje maudydavosi ne kasdien. Du rašytojai, kiekvienas atskirai, pasisakė turintys prietarų dėl maudynių: baigiantis ilgalaikiam projektui liaudavosi trinkę galvas ir nesinaudodavo šampūnu, kol projektas pasibaigdavo. Viena moteris pasiguodė, kad sutuoktinis jau kokius dvidešimt metų bent tris kartus per dieną ilgai maudosi po dušu: ji džiaugtųsi, ilgesingai prisipažino, užuodusi jo „tikrąjį“ kvapą, be jokių kvepiančių muilų.

Šis tas panašaus nutiko ir rašant knygą apie gedėjimo papročius. Daugelis tradicinių papročių yra pasenę ir laikomi primityviais ar sentimentaliais – arba tiek vienokiais, tiek kitokiais, – juolab pasaulyje, kuris suinteresuotas kuo greičiau „judėti pirmyn“. Tačiau kol darbavausi prie tos savo knygos, žmonės man asmeniškai nuolat pasisakydavo besilaikantys gedulo, nes jiems tai nepaprastai svarbu, nors XXI a. tai atrodo ne visai derama: pavyzdžiui, vilki senus tėvo apatinius baltinius arba ilgai šnekučiuojasi su mirusia žmona. Todėl dabar, kai žmonės man prisipažindavo apie savus švarinimosi kraštutinumus – dažniausiai, kad anaiptol nėra itin skrupulingi, – net pralinksmėjau. Ar šiuolaikiniame pasaulyje nesilaikyti švaros politikos standartų lygiai taip pat keista, kaip laikytis senų gedėjimo papročių? Tai, kad žmonės pasipasakodavo man apie tokius nukrypimus vogčia, rodo, kaip griežtai buvome auklėjami: jei surizikuosime kvepėti kaip žmogus, nusižengsime, todėl tikslas – kvepėti kaip egzotiškas vaisius (mangas, papaja, pasiflora) arba pyragas (vanilinis, kokosinis, imbierinis). Standartas, apie kurį skaitome žurnaluose ar matome per televiziją, yra sterilus ir sintetinis, „tarsi būtume ne žemės gyventojai“, anot mano bičiulio, tačiau jam nuvainikuoti reikia drąsos.

Kas gali būti kasdieniškiau ir veikiausiai banaliau nei pasiimti muilą, atsisukti vandenį ir nusiprausti? Vienu požiūriu ir, galima sakyti, iš esmės žmogaus švara yra paviršinė, nes apima tik išorę. Bet drauge ji yra giliausių žmogui suvokiamų jausmų ir impulsų atgarsis ir mūsų sąsaja su jais. Kone bet kuriai religijai

vanduo ir apsivalymas yra reikšmingi simboliai – malonės, atlaidumo, atsinaujinimo. Viso pasaulio maldininkai prieš maldą apsiplauna – arba tiesiogiai kaip musulmonai, arba labiau metaforiškai kaip katalikai, pamirkantys pirštus pašventinto vandens induose bažnyčių prieangiuose.

Archetipinė nešvaros ir kaltės bei švaros ir nekaltumo sąsaja įdiegta net kalboje ir galbūt net žmogaus psichikoje. Nešvankiai kalbančius vadiname nepraustaburniais, o nešvarius pinigus plauname. Jei per dalykinį susitikimą ar vakarėlyje pernelyg priartėjame prie ko nors moraliai nemalonaus, sakome „jaučiuosi išsipurvinęs“. Poncijus Pilotas pasmerkęs Jėzų myriop nusimazgojo rankas, o ledi Makbet, įkalbėjusi vyrą nužudyti Dunkaną, neįtikinamai ramina: „Truputį vandens – ir pėdsakų nebėr.“*

Maudynės ir panardinimai taip pat savaime artimai susiję su pérėjimo ritualais, su apeigomis, kurios žymi perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą – taip bevardis kūdikis tampa įvardytuoju bendruomenės nariu, viengungis – sutuoktiniu, o iš gyvenimo išeinama į nebūtį. Panirti po vandeniu ir išnirti – tai visuotinis būdas nusiplauti „tai, kas sena, ir priimti tai, kas nauja“. (Mano draugai rašytojai, kurie užbaigę projektą galiausiai išsitrenka galvą, taip parodo, kad perėjimas baigtas.) Nuo pat senovės Graikijos laikų iki šių dienų Afrikoje nuotakoms, o dažnai ir jaunikiams surengiamos iškilmingos priešvestuvinės maudynės; Renesanso laikais jaunos vokietės kaip šio papročio atminimo dovaną būsimiems sutuoktiniams siūdavo „maudynių marškinius“. Pirties riteriai taip buvo vadinami, nes prieš oficialią investitūrą atlieka apeigi-

* Cituojama iš: William Shakespeare, „Makbetas“, iš anglų kalbos vertė A. Churginas, 2 veiksmas, 2 scena, Vilnius : Obuolys, 2020, p. 81. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

nes maudynes, visai taip įvilktuvių išvakarėse turi padaryti ir į daugelį religinių ordinų stojantys vyrai ir moterys.

Bene plačiausiai paplitusi perėjimo apeiga – mirusiojo mazgojimas, šis veiksmas neturi jokios praktinės paskirties, tik gilią simbolinę prasmę. Žydų mirusiojo paskutinis apiplovimas – tai ori ceremonija, kurią atlieka laidojimo draugija, jos metu kūnas laikomas stačias, o ant jo išliejamos dvidešimt keturios kvortos vandens. Kitos etninės grupės – japonai, airiai, Javos salos gyventojai – mirusiajam nuprausti kviečiasi šeimos narius ir artimus kaimynus. Visi supranta – pagerbdami velionį, į paskutinę kelionę amžino poilsio vieton turi išlydėti jį švarų. Šių apeigų galia nė kiek nesumenko: vienoje iš labiausiai jaudinančių televizijos serialo „Šešios pėdos po žeme“ dalių motina ir sūnus iš lėto ir kruopščiai mazgoja Natanielio Fišerio kūną šeimos laidojimų namuose XXI a. Los Andžele.

Perėjimo apeigos ir religijos – ne vienintelės sritys, kur apsiplovimas peržengia vonios kambario ribas. Vakarų medicinos repertuare iki XIX a. pabaigos reikšmingas vaidmuo teko gydomosioms vonioms, o Rytų Europoje jos ir iki šiol labai svarbios. Apžvalgininkai tam tikros kultūros švarą dažnai sieja su technologiniais jos pajėgumais. Santechnika ir kiti inžineriniai laimėjimai iš tiesų lėmė, kad šiuolaikinis švaros standartas būtų įmanomas, bet technologijas paprastai skatina poreikis, o ne technologijos poreikį: Romos pirtys garsėjo sudėtingomis šildymo ir vandentiekio sistemomis, bet paskui ištisus šimtmečius niekam neberūpėjo šiais išradimais pasinaudoti, nes maudynės nebebuvo prioritetas.

Klimatas, religija ir privatumo bei individualumo nuostatos irgi turi įtakos mūsų švarinimosi būdui. Šiais laikais Vaka-

ruose mažai kam reikia daugiau nuošalumo, nei nuogam kūnui prausti. O senovės romėnams maudynės buvo tokia pati proga pabendrauti kaip ir šių laikų japonams, turkams bei suomiams. Kultūrose, kur grupės solidarumas stipresnis už individualumą, nuogumas nėra toks problemiškas, o nušveisti bekvapiai kūnai ne tokie ir geistini. Kintant visoms šioms vertybėms, kinta ir „švaros“ apibrėžimas.

Ši knyga – apie Vakarų švarą, todėl joje tik žvilgtelima į turtingas kitų kultūrų tradicijas – dažniausiai į tokias, kurios stulbindavo europiečių keliautojus, misionierius ar kolonizatorius. Iki XX a. europiečiai dažniausiai susivokdavo, kad indai, kinai ir japonai maudosi gerokai dažniau, nei Vakaruose jie įpratę. (Štai Japonijoje rūpestingai švarindavosi kiekvieno socialinio sluoksnio žmonės.) Savo ruožtu indai ir kiti azijiečiai manė, kad vakariečiai stebėtinai nevalyvi. Iš dalies todėl, kad tai priklauso nuo ekrininių prakaito liaukų – baltosios rasės žmonės jų turi daug, o azijiečiai – mažai arba visai neturi. (Dėl to net ir švarutėliai vakariečiai jiems gali dvokti.) Iš dalies todėl, kad krikščionybė, pabrėždama dvasią, skatino menkinti fizinę gyvenimo realybę ir jos nepaisyti, o krikščioniškasis mokymas, kitaip nei hinduizmas, budizmas ir islamas, ignoravo higieną. Iš dalies dar ir todėl, kad Vakarai ir Rytai skyrėsi, mat daugelyje Europos šalių maždaug nuo Viduramžių iki XVII ar XIX a. buvo padaryta ilga maudymosi pertrauka, tad ne vakariečius, kurie per tuos šimtmečius susidurdavo su europiečiais, ir priblokšdavo siaubinga jų higiena.

Tos pertraukos istorija yra šios knygos užuomazga. Dar gana neseniai miglotai įsivaizdavau, kad nunykus romėnų pirtims visi buvo daugiau ar mažiau murzini veikiausiai iki pat XIX amžiaus. Pasaulis, kurį įsivaizdavau, labai panėšėjo į ro-

mane „Kvepalai“ Patricko Süskindo aprašytą XVIII a. Paryžių, išskyrus tai, kad šis nesikeitė maždaug penkiolika šimtmečių, – tokį pribloškiantį pašvinkusios mėsos, surūgusio vyno, purvinų paklodžių, ekskrementų ir svarbiausia – apskretusio žmogaus kūno vaizdo ir tvaiko palimpsestą. O tada vieną dieną Toronte Karališkajame Ontarijo muziejuje stabtelėjau priešais paveikslą su pavaizduota XVIII a. minia. Paaiškinime apačioje perskaičiau: „Aristokratai šiame paveiksle tokie pat purvini kaip ir valstiečiai. Spustelėkite mygtuką ir sužinosite daugiau.“

Atrodė, kad tai patvirtino mano prielaidas apie švaros istoriją, bet aš norėjau sužinoti daugiau, todėl spustelėjau mygtuką. Paaiškėjo, kad pasakojimas gerokai sudėtingesnis, nei įsivaizdavau. Aristokratai buvo purvini, anot garso įrašo, mat taip susiraizgė XI a. prasidėjusių įvykių grandinė. Grįžę iš Rytų kryžininkai parsigabeno žinių apie turkiškas pirtis, ir paskui kelis šimtmečius Viduramžių žmonės mėgavosi karštu vandeniu, bendromis maudynėmis ir gausiomis seksualinių smagybių galimybėmis. Nors Bažnyčios nepritarimas ir sifilio grėsmė pirčių džiaugsmus ir temdė, jų duris daugelyje Europos vietų užtrenkė niokojantys XIV a. marai. Prancūzų istorikas Jules’is Michelet paskesnius metus pavadino „tūkstantmečiu be pirties“ – iš tikrųjų teisingiau būtų tarpsnį pavadinti keturiais šimtais metų be maudynių. Bent jau iki XVIII a. vidurio europiečiai, nuo menkiausio valstiečio iki didžiausio karaliaus, vandens vengė. Jie verčiau įtikino save, kad pasigėrėtinų savybių švarinti turi drobė, ir „švarindavosi“ keisdami baltinius.

Man toji švaros pertrauka Viduramžiais ir jos pabaiga buvo stulbinanti ir viliojanti naujiena. Išsamiai muziejaus garso įra-

še aptarta asmeninės žmogaus švaros istorija tuos nedaugelį šimtmečių turėjo savų pakilimų ir nuosmukių, apie kuriuos nė nenumaniau, ir juos lėmė ne vien muilas ar vanduo. Man parūpo daugiau sužinoti apie visas įtakas – socialines, intelektines, mokslines, politines ir technologines, – paveikusias būseną, kurią vadiname „švara“. Tie vingiai ir posūkiai vedė mane nuo Homero Graikijos iki Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo, nuo Hipokrato iki mikroorganizmų teorijos ir net per kelias revoliucijas – Prancūzijos, pramoninę ir seksualinę, nuošusią XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais. Švarai visur teko savas vaidmuo.

„Švaros“ evoliucija – tai ir kūno istorija: požiūris į švarą labai daug, kartais per daug, pasako apie intymiausią mūsų savastį. Benjaminas Franklinas sakė, kad jam norint pažinti krašto žmones tereikia apsilankyti kapinėse. Čia esama tiesos, bet aš kviesčiau į mažesnę ir iškalbingesnę erdvę. Parodykite man žmonių pirtis ir vonios kambarius, ir aš pasakysiu, ko jie trokšta, ko nepaiso, kai kada netgi bijo, ir atskleisiu geroką dalį to, kas jie yra.

PIRMAS

BENDROS MAUDYNĖS

Graikai ir romėnai

Odisėjas, jo žmona Penelopė ir jųdviejų sūnus Telemachas buvo akivaizdžiai labai švari šeima, o priežastys paaiškėtų vos paskaičius „Odisėją“. VIII a. pr. Kr. graikai turėjo apsiplauti prieš melsdamiesi ir prieš atnašaudami aukas dievams, o Penelopė dažnai meldžia sugrąžinti jos klajūną vyrą ir sūnų. Graikas maudydavosi ir prieš kelionę, o kai atvykdavo į svetimus ar į draugų namus, etiketas reikalavo, kad pirmiausia jam būtų pasiūlyta vandens nusimazgoti rankoms, o paskui – nusimaudyti. Toje knygoje nuolat atvykstama ir išvykstama, nes Odisėjas po Trojos karo dešimtį metų stengiasi grįžti namo į Itakę, o sūnus Telemachas ieško savo tėvo. Kelionės yra šio didingo pasakojimo apie nuotykius apmatai ir ataudai.

Kai Odisėjas apsilanko karaliaus Alkinojo rūmuose, šis paliepia savo žmonai karalienei Aretei svečiui paruošti maudyklę. Homeras visa tai sąmoningai apibūdina apgalvotais, papročiams skirtais žodžiais: „Aretė, mergas pašaukusi, liepė / Didįjį katilą imt ir tuoj ant ugnies pastatyti. / Žlugtinį tos trikojį kūrenamoj vietoj pastatė, / Pilną pripylė vandens ir, malkų atnešę, pakūrė. / Apsiautė katilo šonus liepsna ir vandenį šildė. [...] O ūkvedė, bemat paruošusi svečiui maudyklę, / Pakvietė jį vandenin.“

Tada tarnaitės išmaudo Odisėją galbūt varinėje ar gludinto akmens vonioje, o jam išlipus iš maudyklės švarų jo kūną

Maudynės Graikijoje V a. pr. Kr. Jauna moteris ruošiasi pilti vandenį į labrum, arba praustuvą.

įtrina aliejais. Citatoje minima maudyklę nepažįstamajam paruošusi vyriausioji tarnaitė, tačiau jei svečias būdavo itin garsus, toji garbė tekdavo vienai iš namų dukterų. Kai pas karalių Nestorą atkeliavo Telemachas, jį švariai išmaudė ir kūną alyvuogių aliejumi įtrynė jaunesnioji karaliaus dukra Polikastė. Ir Telemachas iš maudyklės „kaip dievas tikriausias išėjo“.

Homeras perkeičian-

čią maudynių galią pabrėžia išraiškingiau net už lyriškiausią reklamų kūrėją, liaupsinantį šiuolaikinės vonios stebuklus, – iš

„Ir niekada nenuliek beauštant tviskančio vyno, Dzeusui, rankų neplovęs, taip pat ir kitiems nemaruoliams.“

Hesiodas, „Darbai ir dienos“

dalies todėl, kad „Odisėja“ yra pasaka, bet iš dalies todėl, kad senovės Graikijos tyrus perėję keliauninkai, karštame vandenyje atsigavę, be abejonės, atrodydavo daug geriau. Po maudynių gražūs jaunuoliai virsdavo kone dievaičiais, maudomas namų ūkvedės Odisėjas tampa aukštesnis, petingesnis ir atgauna visą didybę. Švariomis garbanomis, vingriomis kaip žiedai hiacinto, jis irgi „iš maudyklės išėjo kaip dievas koks nemirtingas“.

SIBARIDĖS GARAS

Sibaritams, prabangą mėgusiems žmonėms, gyvenusiems Italijos pietryčiuose maždaug nuo 720 iki 510 m. pr. Kr., priskiriami valgomojo šaukšto, naktinio puodo ir garinės pirties išradimai.

Didžiausia maudynių sukelta permaina „Odisėjoje“ nutinka knygos pabaigoje. Dvidešimtį metų namuose nebuvęs Odisėjas senuką savo tėvą atranda purenantį sodą. Laerto drabužis suplyšęs ir seniai neskalbtas, o jis pats „sielvarto didžio prispaustas“, anot Homero, dėvi ožkenos ke-

purę – tai skurdaus kaimiečio ženklas. Prieš atskleisdamas, kas esąs, Odisėjas sako tėvui, kad šis atrodo kaip kur kas daugiau nusipelnęs žmogus, būtent „Švariai išsiprausus ir sočiai pavalgius, / Guoly vartytis minkštai“. Laertas paaiškina, kad pradingusį jo sūnų veikiausiai suėdė žuvys arba žvėrys sudraskė, ir „Skausmo šešėlis tuojau per senelio veidą nuskriejo. / Stvėrė rieškučiom pilnom jis pajuodusių dulkių nuo žemės, /

Bėrė jas sau ant žilosios galvos ir dūsavo sunkiai“. Tai įtaigus sielvarto vaizdinys, kurį kartoja daugelio kultūrų gedėtojai –tepasi veidą purvu arba, kaip Laertas, barsto galvą dulkėmis. Nesėkmė ir nešvara – natūralūs sėkmės ir švaros palydovai.

ŽMOGŽUDYSTĖ VONIOJE

Aischilo „Agamemnone“

Agamemnono žmona Klitaimnestra dviem kirvio smūgiais nužudo vyrą vonioje.

Tą akimirką Odisėjas pasisako, kas esantis, ir parsiveda džiūgaujantį Laertą į rūmus. Apsileidęs senolis numaudomas, ir maudynės vėlgi padaro stebuklą: „Tuo tarpu Atėnė / Greit atsirado ir kūną sustiprino vyrų valdovui, / Davus atrodyti jam ir aukštesniam, ir daug petingesniam. / Kai iš maudyklės išėjo, sūnus mielasis nustebo, / Savąjį tėvą pamatęs kaip vieną dievų nemirtingų, / Kreipės iš karto į jį ir tarė žodžiais sparnuotais: / Aišku kaip dieną dabar, kad dievas koks amžinasis / Davė atrodyti tau aukštesniam ir žymiai gražesniam.“

Senovės graikai maudydavosi dėl tų pačių priežasčių kaip ir mes: kad jaustųsi maloniau ir atrodytų patraukliau. Maudydavosi, kad būtų sveiki, nes vienas iš gydymo būdų ribotame jų

arsenale – pagulėti vandenyje. Didis V a. pr. Kr. gydytojas Hipokratas buvo maudynių šalininkas, nes manė, kad apgalvotai derinant šiltą ir šaltą vonias galima atkurti sveiką svarbiausių organizmo humorų, arba pagrindinių skysčių, pusiausvyrą.

Be to, šiltos vonios atpalaiduoja kūną ir taip paruošia priimti maistingąsias medžiagas, todėl manyta, kad padeda nuo įvairių negalavimų, pradedant galvos skausmu ir baigiant šlapimo susilaikymu. Jei kamuodavo sąnarių skausmai, būdavo skiriamas šaltas dušas, o moteriškos ligos būdavo gydomos aromatizuotose garų pirtyse.

HIPOKRATAS APIE MAUDYNES

„Maudantis žmogui dera elgtis drausmingai ir santūriai, jis nieko neturi daryti pats – kiti turi pilti vandenį ir jį prausti.“

Kaip paaiškėja „Odisėjoje“, būtina įžanga prieš maldas ir atnašavimą būdavo apsiplovimas. Šventyklų prieangiuose paprastai būdavo vandens indas – ne todėl, kad bendraujant su dievais dera būti švaresniam, nei bendraujant su žmonėmis, tiesiog graikai tikėjo, kad bet kokie garbingi santykiai reikalauja tvarkos ir švaros.

Ir kaip bene visi kiti žmonės jie maudydavosi ir atlikdami pérėjimo ritualą. Pirmosios naujagimio ir motinos maudynės laikytos svarbiu įvykiu, tad kartais net vandens joms būdavo prinešama iš tinkamo šaltinio. Tiek graikų jaunamartės, tiek jaunikiai vestuvių išvakarėse ar rytą atlikdavo apeigines maudynes – nusiplaudavo viengungystę ir pasirengdavo priimti santuokinę tapatybę. O kai kas nors numirdavo, ne tik kūnas būdavo numazgojamas ir įtrinamas aliejais, turėdavo apsivalyti ir pagrindiniai velionio gedėtojai bei laidotuvininkai, tad jie maudydavosi po laidotuvių. Kontaktas su miru-

NEŠVARA IR GEDULAS

„Ne vienos našlės nesiprausia – nei teoriškai, nei praktiškai; nesimaudo visi gedėtojai. Man atrodė, kad sukaupę tokį sluoksnį purvo ibibijai vilki patį gedulingiausią apdarą.“

Mary Kingsley, Travels in West Africa , 1894 m.

siuoju ir sielvartu sutepdavo – visada simboliškai, bet kartais ir iš tikrųjų. Achilas šią sąsają pademonstruoja „Iliadoje“, sužinojęs, kad žuvo bičiulis Patroklas: „Stvėrė jis rankom abiem pajuodusių dulkių nuo žemės, / Bėrėsi jas ant galvos, susiteršė veidą malonų.“ Ir nesimaudė, kol Patroklui buvo surengtos deramos laidotuvės.

Graikijos krantų linija nepaprastai ilga, vasaros ten ilgos ir saulėtos, o žiemos švelnios, todėl veikiausiai jie maudydavosi jūroje nuo pat tų laikų, kai maždaug prieš keturis tūkstančius metų apsigyveno pietrytiniame Europos pusiasalyje. O

1400 m. pr. Kr. jie užkariavo Kretą, tuo metu pažangią civilizaciją, turėjusią vandentiekį, kanalizaciją ir (bent jau karališkuosiuose Knoso rūmuose) vonias. Kreta jų maudymosi įpročius, be abejonės, paveikė, įtakos turėjo ir kitos, mažiau žinomos, kultūros, su kuriomis jiems teko susidurti prekiaujant ar kolonizuojant žemes net Šiaurės Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

V a. pr. Kr. prasidėjus Atėnų aukso amžiui graikų maudymosi įpročiai, kuriuos jie ėmė iš savų ir iš svetimų šaltinių, jau buvo susiformavę. Aukštesnės vidurinės klasės graikas, arba patricijus – pavadinkime jį Pitėju, – galėjo maudytis įvairiais būdais. Namuose greta virtuvės jis veikiausiai turėjo vonios kambarį, tiksliau pasakius, prausyklą. Pagrindinis įrenginys joje buvo praustuvas, vadintas labrum, panėšintis į didelę paukščių vonelę ant stovo, kurio aukštis maždaug galėjo siekti klubą. Parnešti vandens iš šeimos vandens talpyklos ar ar-

timiausio šulinio veikiausiai būtų pasiųstas tarnas, ir turbūt būtų jo pareiga pilti tą vandenį ant Pitėjo ar jo žmonos. Visai galimas daiktas, kad patalpoje buvo ir terakotinė sėdimoji vonia – gana didelė, kad mauduolis sėdėtų joje ištiesęs kojas, bet gulėti per trumpa. Vonia būdavo įtaisyta grindyse, o vanduo iš jos išleidžiamas į kanalą lauke. Pitėjas rytais greitai nu-

„Eureka!“ („Radau!“) – III a. pr. Kr. sušuko graikų mokslininkas Archimedas ir, nuogas iššokęs iš vonios, džiūgaudamas nukūrė Sirakūzų gatvėmis. Pastebėjęs, kad jam įlipus į vonią vandens lygis pakilo, jis atrado formulę, reikalingą apskaičiuoti karaliaus Hierono II karūnos tūrį.

siprausdavo stovėdamas, o prieš vakarienę mėgdavo maudytis ilgiau ir kruopščiau.

Namuose prausyklos neturintis vargingas žmogus, kad nusipraustų, tikriausiai kasdien semdavosi vandens iš artimiausio šulinio ir retkarčiais lankydavosi viešojoje pirtyje. Kai kurias iš tų pirčių išlaikydavo valdžia, kitas – privatūs verslininkai; jos būdavo arba nemokamos, arba visiškai nebrangios. Vanduo būdavo kaitinamas ant ugnies, kaip aprašoma

TURINYS

Pirmas. BENDROS MAUDYNĖS. Graikai ir romėnai 19

Antras. KRISTAUS NUMAZGOTI. 200–1000 m. ................................................ 51

Trečias. EROTINĖ INTERLIUDIJA. 1000–1550 m. 73

Ketvirtas. AISTRA ŠVARIAI DROBEI. 1550–1750 m. ....................................... 95

Penktas. VANDUO SUGRĮŽTA. 1750–1815 m. 123

Šeštas. VONIOS IR KAIP JOSE MAUDYTIS. Europa, 1815–1900 m. ......158

Septintas. VISA ŠLAPUTĖLĖ. Amerika, 1815–1900 m. 195

Aštuntas. MUILO OPERA. 1900–1950 m. 223

Devintas. NAMŲ ŠVENTOVĖ. Nuo 1950 m. iki dabarties ........................

Joy von Tiedemann nuotr.

KATHERINE ASHENBURG (Ketrina Ašenburg) –Kanados rašytoja, keliomis literatūros premijomis įvertinta dviejų romanų, keturių negrožinių knygų ir daugybės straipsnių autorė. Ji rašo įvairiomis – kelionių, gedėjimo papročių, architektūros ir istorijos – temomis. „Nešvari švaros istorija. Nuo senovės graikų iki mūsų dienų“ –pirmoji į lietuvių kalbą išversta autorės knyga.

Kas gali būti kasdieniškiau nei imti muilą, vandens ir nusiprausti?

Tačiau kiekvienas amžius ir kiekviena kultūra švarą vertino ir tebevertina savaip. I a. romėnas, kad būtų švarus, kasdien porą valandų mirkdavo viešojoje pirtyje ir dar gremždavo kūną grandykle. XVII a. prancūzų aristokratas visiškai šalinosi vandens manydamas, kad gana persirengti švarius drobinius baltinius, mat linas turįs švarinamųjų savybių. Mūsų pačių iškvepintas pasaulis, kur germofobai sveikinasi alkūnėmis, o dezinfekantų pardavimai siekia svaiginančias aukštumas, pasirodo besantis lygiai toks pat radikalus ir nesveikas kaip ir XVIII a. Kita vertus, švara arba nešvara glaudžiai susijusi tiek su dvasingumu, tiek su seksualumu, tiek su tokiais įvykiais kaip pandemijos, karai ir mikroorganizmų atradimas. K. Ashenburg ne tik aptaria keistus senovės gydytojų receptus ar garsenybių – valdovų, aristokratų, kino žvaigždžių – higienos įpročius, bet ir istorijos posūkius, atvedusius žmoniją į dabarties laikus, kuriuos laiko hedonistiniais ir pernelyg steriliais.

Pasiraitojusi rankoves, meistriškai derindama erudiciją ir smagias istorijas, autorė nuvilioja skaitytoją į kelionę per amžius, o kedendama žmonijos skalbinius paskatina ir šiurpti, ir juoktis, ir susimąstyti.

Vienintelis galimas priekaištas nuotaikingai Ashenburg knygai tas, kad toks gražus ir geras leidinys nėra tinkamas skaityti vonioje. –