Vilnius, 2025
Romanas
KATIA
1929 metų rugsėjis, Ukraina
– Na kaip, mergaitės, ar norite? – paklausė dėdė Markas.
Dėdė laikė rankose savo džiaugsmą ir pasididžiavimą – vienintelį fotoaparatą jų nedideliame Soniašnykų kaime. Nuo lęšių atsispindėjo saulės spinduliai, ir dėdė Markas išsitraukė nosinę, kad šiandien jau dvidešimtą kartą juos nublizgintų. Galvos mostu parodė į namą, kurio fone fotografavosi visi kiti, tačiau Katios žvilgsnis nukrypo į linguojančius saulėgrąžų žiedus už jo. Giedras ryškiai žydras dangus puikiai derėjo prie auksinių saulėgrąžų galvų – spalvų derinys buvo toks sodrus ir gražus, kad Katiai net širdį maudė.
– Tai kaip? – Dėdė įsikišo nosinę atgal į kišenę.
– Taip! Tačiau štai čia, prašom, – Katia sugriebė vyresnės sesers ranką. – Eikš, Alina. Mama nori, kad šiandien kartu nusifotografuotume.
Alina ištiesė ranką ir išlygino iš Katios kasos išsipešusias tamsias garbanas.
– Tik patvarkysiu tau plaukus.
– Esu tikra, kad jie ir taip visiškai tvarkingi. – Katia nusitempė Aliną per kiemą. Labai norėjo kuo greičiau, kol nepamiršusi, nusifotografuoti, kad mama ant jos nesupyktų, o geresnio fono nei saulėgrąžų laukas jos tikrai neras.
– Gerai, bet turėsi šypsotis, – pareiškė Alina. – Nenoriu, kad atrodytum surūgusi.
Katia susiraukė ir paleido Alinos ranką.
– Niekada nebūnu surūgusi.
Taisant Katiai marškinius Alinos lūpose šmėstelėjo šypsenėlė:
– Žinoma, kad nebūni.
– Susiglauskite, – liepė dėdė Markas atsukęs į jas fotoaparatą.
Alina įsikibo Katiai į ranką.
– Ateik čia. – Ji pakreipė galvą į Katią. – Kad ir kaip tave erzinu, niekur nuo manęs nepabėgsi. Seserys per amžius.
Išgirdus šią frazę, kurią motina primindavo joms kaskart, kai augdamos jos pykdavosi, Katios susierzinimas išgaravo. Turite sutarti.
Per amžius būsite seserys. Taip jos tarpusavyje juokaudavo tardamos šiuos žodžius kaskart, kai viena suerzindavo kitą, ir jie visada padėdavo sumažinti įtampą.
Spragtelėjęs fotoaparatą, dėdė Markas išsišiepė.
– Nuostabu!
Tolumoje pasigirdo pirmieji negarsūs akordeono ir smuiko garsai, reiškiantys, kad atvažiuoja jaunikis su savo būriu – tai sukėlė siautulingą protrūkį, būdingą paskutinei minutei. Moterys spiegė, aplink visur plevėsavo kaspinai, o ant visų plokščių paviršių, kur tik įmanoma, pasirodė lėkščių su valgiais. Katia pasitraukė nuo sesers. Paėmus krepšį su saulėgrąžomis, teko pasilenkti, kad išvengtų mosikuojančios tetos rankų. Pabėgusi toliau nuo sumaišties Katia kartu su Alina ir pussesere Saša užėmė savo vietą prie gardžiai kvepiančio, gėlėmis išpuošto stalo, kuris užstojo Sašos namų duris. Katia pastatė savo krepšį greta kitų ir sunėrė rankas, kad nustotų drebėti. Prisimerkusi stengėsi įžiūrėti žvyrkeliu jų link žingsniuojančius vyrus.
– Liaukis. – Kumštelėjo jai alkūne Alina. – Taip darydama surauki nosį, o nedera.
– Stengiuosi įžiūrėti.
Katia irgi bakstelėjo seseriai atgal ir nervingai timptelėjo gėlę, kuri buvo įpinta į storą tamsią jos kasą. Išvydus greta jaunikio einant
Pavlą, aukštą plačiapetį vaikiną, jos širdis ėmė plakti sparčiau. Katia pirštu nedrąsiai palietė skruostą toje vietoje, kur jis prieš savaitę ją pabučiavo. Tas vienas impulsyvus žingsnis viską tarp jų pakeitė. Katiai reikėjo su juo pasikalbėti, bet nelabai žinodama, ką pasakyti, anksčiau, bažnyčios ceremonijoje, jo vengė.
– Matau Kolią, – pareiškė Alina nutraukdama Katios apmąstymus. Kiek tik siekė Katios atmintis, Alina buvo įsimylėjusi vyresnį
Pavlo brolį Mykolą, arba, kaip visi jį vadino, Kolią. Sesers laimei, atrodo, jausmas buvo abipusis.
Linksmai muzikai skambant vis garsiau, iš namo pasipylė ir prie stalo susėdo tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės ir draugai. Nuotaka, Sašos sesuo Olha, liko viduje laukdama, kol jaunikis jos šeimai sumokės išpirką.
Po kelių minučių, nešdamas pintinę ir degtinės butelį, į kiemą išdidžiai įžengė Borislavas. Jis priėjo apsuptas artimiausių draugų ir šeimos narių, kurie nešėsi dar daugiau tokių gėrybių, o Saša šūktelėjo:
– Ko čia atėjai?
Borislavas plačiai nusišypsojo:
– Pasiimti savo gražiosios nuotakos Olhos!
– O ką atnešei, kad parodytum, kaip vertini Olhą? – paklausė Alina. Borislavas padėjo ant stalo pintinę su saldumynais ir pinigais: išvydus skanius šokoladinius saldainius Katiai pradėjo tekėti seilės. Jų kaime niekas tokių nebuvo matęs – tikriausiai Borislavui dėl jų teko sukarti nemažą atstumą.
– Tai manai, kad mūsų puikioji Olha tik tiek teverta? – paklausė Katia, kaip buvo liepta, labai stengdamasi nesutikti įdėmaus Pavlo žvilgsnio.
– Žinoma, ne! – Jis pamojo rankomis ir priėjo du jo pabroliai nešini pintinėmis su duonos kepalais. – Olha neįkainojama, o tas dovanas aš atnešiau, kad parodyčiau, kaip ją vertinu.
Jam iš dešinės stovintis Pavlas žemai nusilenkė ir padėjo Borislavo dovanas ant stalo. Metęs žvilgsnį į Katią trumpai šyptelėjo ir pamerkė jai akį, tad užduodama kitą klausimą mergina šiek tiek sutriko.
– Papasakok mums apie Olhos grožį, Borislavai.
– O, tai lengva. Jos akys spindi kaip giedriausias dangus vasaros dieną. Ilgi auksiniai plaukai banguoja kaip kviečiai saulėje. Šypsena nutvieskia kambarį ir parklupdo vyrus.
Katia kone nusijuokė pagalvojusi, kad Pavlas gali tarti tokius meilės žodžius jai, bet ją sustabdė deginantis ir aštrus, įdėmiai jos veidą tyrinėjantis jo žvilgsnis ir ji nuleido akis.
Toliau ėmėsi klausinėti Saša. Vėliau, kad subalansuotų derybinę pusiausvyrą ir užtikrintų, jog Borislavas „nesumokės“ per daug už Olhos ranką, Borislavo kompanija išgyrė jaunikį. Visa tai, žinoma, buvo juokai ir žaidimai. Olhą buvo galima išpirkti už tiek, kiek Borislavas galėjo atnešti į jos namus ir jos pareikalauti. Laikytis šios senos tradicijos buvo tiesiog smagi vestuvių šventės dalis ir, dalyvaudama šioje pramogoje, minia juokėsi ir šūkaliojo sveikinimus.
Kai pagaliau Borislavui buvo leista įeiti į namus, prasidėjo puota. Jau netrukus lauke pastatyti stalai buvo nukrauti gardžiais patiekalais: čia buvo mėsos, bulvių ir virtinių su vyšniomis, balandėlių, bulvių, kumpio gabalų, duonos kepalų, sūrio, vaisių ir, žinoma, įmantriai papuoštas vestuvinis pyragas – karvojus. Žmonės susėdo prie stalų plepėdami, o iš butelių, kuriuos Borislavas buvo padovanojęs anksčiau, ėmė lietis gėrimai. Greta šokiams paliktos atviros vietos pradėjo groti muzikantai.
Katia pastebėjo, kad mama ir tato kalbasi su mamos pussesere Lena ir jos vyru Ruslanu. Jie kalbėjosi pusbalsiu, o jų veiduose buvo matyti susirūpinimas.
– Viskas prasidėjo, kai jie praėjusį mėnesį atvažiavo į mano brolio kaimą. Jie suformavo brigadas, įkūrė vadavietę, suėmė kai kuriuos kaimo gyventojus ir juos ištrėmė, – tyliai kalbėdamas Ruslanas
pasilenkė arčiau visų. – Žinoma, pirmiausia buvo išsiųsti tie, kurių
namai geriausi.
Katiai ant liežuvio galiuko sukosi klausimai, bet paklausti ji neišdrįso. Vos jai prabilus tėvai iškart pakeistų pokalbio temą į tą, kurią manytų esant tinkamesnę jos ausims.
– Kur ištrėmė? – Tato atkimšo vyno butelį.
– Girdėjau, siunčia į Sibirą. – Tato pradėjus pilstyti vyną į stiklines, prie būrelio priėjo Pavlo tėvas Josypas.
Vyresnysis Pavlo pusbrolis Fediras irgi prabilo, bet jau tylesniu balsu:
– Aš irgi girdėjau. Mano dėdė sakė, kad jie privertė visą kaimą susirašyti į kolūkį.
– Visa tai atrodo persūdyta. – Mama atmestinai pamojo rankomis. – Jie negali neatsiklausę paimti mūsų gyvulių ir žemės.
Ruslanas ištiesė savo stiklinę.
– Mano brolio kaimas yra arčiau miesto ir gerokai didesnis už mūsiškį. Galbūt iki čia jie neateis.
– Esame gana arti miesto. Tikrai manai, kad sovietams svarbu, koks tai kaimas? Priklausome Kyjivo apskričiai, – pareiškė dėdė Markas.
Katia pagalvojo, kiek valandų dėdė Markas praleido kelionėje pėsčiomis ir važiuodamas traukiniais į tą gražų miestą ant Dnipro upės nusipirkti fotoaparato. Nors oficialiai jie priklauso Kyjivo regionui, pats miestas yra kone už šimto penkiasdešimties kilometrų.
– Tai nesvarbu. Jie ateis bet kur, kur tik norės. Ukraina derlinga ir turtinga, o Stalinas mano, kad turėtume tapti Sovietų Sąjungos maitintojais, – pareiškė tato. Jis pateliūskavo skystį savo puodelyje, bet neišgėrė. – Kad to pasiektų, nori, kad atsisakytume savo žemės ir įstotume į kolūkius. Tai jau ne vieną mėnesį vyksta visos Ukrainos kaimuose, ir čia jie gali atvažiuoti bet kada.
– Tačiau Stalinas sakė, kad norint, jog kolektyvizacija būtų sėkminga, ji turi būti savanoriška, – nenusileido dėdė Markas.
– Girdėjau, jis vėl pakeitė savo poziciją. Tai mane nervina, – tato gurkštelėjo vyno.
Dėdė Markas pastatė savo stiklinę ant stalo:
– Vis dėlto manau, kad priverstinai mūsų nekolektyvizuos. Patys turėsime apsispręsti.
Tato lūpas iškreipė pasibjaurėjimas:
– Kada mes galėjome apsispręsti, kai kalba sukasi apie Maskvą, Marko?
Iš Katios lūpų išsiveržė tylus aiktelėjimas ir tato pakėlė į ją akis.
– Šiandien gana kalbų. Šiandien Olhos ir Borislavo šventė. – Katios tėvas paėmė ją už rankos ir išvedė iš minios.
– Tato, apie ką jūs kalbėjotės?
– Tušti plepalai, dėl to tau nereikėtų nerimauti. – Tėvo balsas virptelėjo taip nežymiai, kad Katia nebuvo tikra, ar iš tiesų jį ir išgirdo. –Tai tik kalbos.
– Ką veiki? – Alina čiupo Katią už pečių ir užkrečiamai kvatodamasi apsuko. – Liaukis klausiusi senių tauškalų. Metas šokti!
Kai Alinai kas šaudavo galvą, niekas nebegalėdavo jos atkalbėti, todėl Katia nurijo nerimą ir leidosi nutempiama per minią. Grįžtelėjusi vogčiomis dirstelėjo į tėvą, kuris susiraukė ir atmetęs galvą išmaukė savo gėrimą.
– Tavo antakiai suraukti, – Alina bedė pirštu Katiai į tarpuakį. – Katia, atsipalaiduok. Nerimauti galėsime rytoj. O šiandien linksminkimės!
Ji čiupo vaisiais pasaldintos giros – fermentuoto gėrimo iš ruginės duonos, siurbtelėjo ir padavė stiklinę Katiai.
Nepaisydama ją kamavusio nerimo, o gal kaip tik dėl jo, Katia pasekė sesers pavyzdžiu. Paėmusi stiklinę nurijo blogą nuojautą kartu su gėrimu, šis slinkdamas žemyn kuteno jai pilvą. Viską aplink užpildė muzikos garsai. Kojų trepsėjimas ir juokas pabrėžė ritmingą smuiko melodiją, kuri, sumišusi su akordeono, bandūros ir sopilkos fleitos garsais, sukūrė naktyje pulsuojantį ritmą.
Katios žvilgsnis nuklydo ten, kur pasileido šokti vyrai, ir įsmigo
į Pavlą. Energingi šokio judesiai išryškino jo raumeningą figūrą ir, grožintis juo, Katią staiga užliejo nuostabą kelianti ilgesio banga. Jis pastebėjo ją žiūrint ir nusišypsojo, o ji, emocijoms visiškai sumi
šus, nusuko žvilgsnį. Kas, jei dėl to bučinio ir juos užvaldžiusių jausmų jie bus praradę artimą draugystę, juos siejusią visus šešiolika jos gyvenimo metų? Pavlas buvo jos geriausias draugas.
Alina kumštelėjo seseriai alkūne ir sukikeno.
– Atrodai siaubingai kalta. Kas nors nutiko? Ar jis tau pagaliau pasisakė, ką jaučiąs?
Katia trūkčiojamai iškvėpė. Alina nežinojo, kad Pavlas ją pabučiavo. Tačiau staiga sesers žodžiai pasiekė jos smegenis ir atsisukusi Katia įsispoksojo į Aliną.
– Palauk, ką nori pasakyti? Ką jis man jaučia?
– Oi, nereikia! Visi apie judu žino, – atsisukusi per petį Alina nusijuokė ir nuskubėjo į Kolios glėbį.
– Ką žino?
Katios klausimas pakibo ore. Gal Alina tik spėlioja, o gal Pavlas su ja kalbėjosi... Kaltai apsižvalgiusi Katia išsiveržė iš tvankios minios.
Toliau nuo spūsties ėmė godžiai traukti saldų nakties orą.
Kaip ji iki to priėjo? Dar prieš metus būtų sprogusi iš juoko nuo minties, kad juodu su Pavlu galėtų būti kartu. Tačiau štai vėl prisimena tą praėjusios savaitės akimirką, kuri viską pakeitė.
Tuomet ji perbėgo per lauką į Pavlo ūkį paklausti, ar jie galėtų duoti kelis kiaušinius mamai, kuri kepė vestuvėms pyragą. Pavlo tėvai buvo
išėję į kaimą, o Kolia leido laiką Katios namuose su Alina, tad duris jai atidarė Pavlas. Jis buvo be marškinių ir rankšluosčiu šluostėsi plaukus.
Jį išvydusi, Katia užvertė akis.
– Ar negali prieš atidarydamas duris apsirengti?!
Ilgi ir lėti Pavlo judesiai, kaip savimi pasitikinčio katino, puikiai tiko prie jo įprasto atsipalaidavusio būdo, jis vyptelėjo.
– Prausiausi. Teko gaudyti pabėgusį paršelį, tas įvertė mane į purvą ir sudraskė marškinius.
Katia vos susilaikė neprunkštelėjusi.
– O, kaip gaila, kad nemačiau!
Pavlas prisimerkė ir numetė rankšluostį.
– Nė neabejoju. Gerai, ko atėjai?
Katia paslėpė šypseną.
– Oi, Pavlai, nebūk toks jautrus. Mamai reikia dviejų kiaušinių, o mes neturime.
– Teks pažiūrėti vištidėje. Šįryt visus suvalgiau.
– Gerai. Pažiūrėsiu pakeliui namo.
– Eisiu kartu. – Jis žengė žingsnį prie jos.
Katia per žingsnį atsitraukė.
– Nenori apsivilkti marškinių?
– Vėliau, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais.
Žvelgdama į jį Katia reikšmingai pakėlė vieną antakį, apsisuko ant kulno ir nužingsniavo vištidės link. Pavlas sulėtino žingsnį, kad galėtų eiti kartu su ja, bet toliau tylėjo.
Jiems įžengus į vidų, Katia pažvelgė į Pavlą:
– Kas negerai? – Ji įkišo ranką po višta perėjimo lizde. Išsigandęs paukštis sukudakavo ir Katia liepė jam nutilti.
– Ne, – tarė Pavlas, bet jo balse buvo girdėti įtampa.
Netgi vaikystėje Pavlas nieko negalėdavo nuo jos nuslėpti, tad dėdamasi į kišenę du kiaušinius Katia akies krašteliu jį stebėjo, susidomėjusi keista jo nuotaika. Dar du padavė Pavlui, o jis juos padėjo perėti, ir atsisukęs įsmeigė į ją akis.
– Kas? Mano plaukuose likę šieno? – Katia persibraukė pirštais per savo nepaklusnią kasą. – Pirma padėjau tėvui jį suvežti.
– Tavo plaukai atrodo puikiai, – Pavlas kalbėjo žemu kimiu balsu.
Netikėtai Katios širdis šoktelėjo. Staiga liežuvis tarsi ištino burnoje ir pasidarė niekam tikęs.
– Ačiū už kiaušinius, – pagaliau išspaudė ir jau buvo pro Pavlą bežengianti link tako namo.
Didingo pasitraukimo planas žlugo, pėda įstrigo duobėje ir Katia suklupo. Pavlas staigiai pašoko ir pagavęs priglaudė prie savo nuogos krūtinės. Mergina pakėlė akis – Pavlo veidas buvo už kelių centimetrų nuo jos. Jis sustingo prispaudęs ją prie savęs. Mergina matė tankias, medaus spalvos blakstienas, kurios rėmino šviesiai rudas, lazdyno riešuto spalvos akis ir strazdanas, pabirusias ant nosies. Katia pirmą kartą iš tiesų išvydo Pavlą ir viskas aplinkui pranyko, viduje kažkas apsivertė. Vaikino kūno karštis degino jai rankas, ir dabar, puikiai suvokdama, kaip jie arti vienas kito, ji pasistengusi stumtelėjo jį nuo savęs. Sekundėlę Pavlas stipriau apkabino Katią per liemenį, tarsi nenorėdamas paleisti. Palinko į priekį ir prigludo lūpomis jai prie ausies. Nuo to švelnaus prisilietimo plaukeliai jai ant sprando pasišiaušė.
– Tau prireiks daugiau kiaušinių, – sušnabždėjo jis.
Pati to nesuvokdama, Katia buvo sulaikiusi kvapą ir staiga žiop
telėjo. Apie ką jis? Ir kokius žodžius ji tikėjosi išgirsti jį šnabždant?
Kai Katia šlaunimi pajuto iš kišenės prasiskverbiančią sudužusių kiaušinių drėgmę, Pavlas lūpomis prisilietė jai prie skruosto ir pabučiavo.
Jei vis dar nebūtų jos laikęs, vėl būtų pargriuvusi, nors niekada jam to nebūtų prisipažinusi.
Pavlas atsitraukė, jo veide švietė pasitikinti šypsena, tad ji padarė vienintelį dalyką, kuris šovė jai į galvą. Trenkė jam.
– Ko tu sieki, Pavlai?
Viduje buvo visiška sumaištis, bet paviršiuje virte virė pyktis. Kas jis manosi esąs, kad bučiuoja ją nepaprašęs leidimo?
Vis dar šypsodamasis vaikinas palietė ryškiai raudoną jos rankos paliktą žymę ant skruosto.
– Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau, Katia. Pagalvok apie tai. Susidėliok savo jausmus. Aš apsisprendžiau, ko noriu. Pranešk man, kai
pati žinosi, ko nori tu. – Vaikinas pasilenkė, paėmė dar du kiaušinius ir įdėjo jai į drebančius delnus.
Katia juos paėmė ir vis dar virpėdama nuo artumo su juo nubėgo namo.
Nuo tos dienos mintyse suko ir suko tą sceną. Ar Pavlas buvo tai suplanavęs? Ką turėjo omenyje sakydamas, kad apsisprendė, ko nori?
Ko ji iš tiesų nori dabar, kai sugriovė tokią puikią jų draugystę?
Kad ir kas jų laukia ateityje, pamiršti to bučinio neįmanoma.
– Katia! Niekur tavęs neradau.
Išgirdus gilų Pavlo balsą, jos rankų oda perbėgo šiurpuliukai. Vaikinas žingsniavo prie jos ir blausioje šviesoje buvo matyti jo veide šviečianti šypsena.
– Nežinojau, kad manęs ieškai. – Stengdamasi suvaldyti savo kūno reakciją į jį, Katia jautė tvinkčiojant ausyse. – Man reikėjo įkvėpti gryno oro, kad galėčiau pagalvoti.
– Vis dar galvoji? – Jis ištiesė ranką ir apsuko ant piršto išsprūdusią jos plaukų sruogą.
Katia sustingo nežinodama, ką daryti. Mintys susipynė ir iš lūpų ėmė plūsti nereikšmingų žodžių srautas.
– O, galvoju ne apie tai. Iš tiesų, daugiausia apie derlių. Galvoju, reikėtų...
Pavlas suėmė jos veidą dideliais šiurkščiais delnais ir priglaudęs nykščius prie burnos nutildė padriką jos sapaliojimą.
– O aš galvoju tik apie tave.
Jam prisispaudus lūpomis prie jos lūpų viskas aplink pradingo ir pasistiebusi, kad atsidurtų jo glėbyje, Katia jame ištirpo.
Kai Pavlas atsitraukė norėdamas pažvelgti jai į akis, mergina stovėjo nejudėdama ir pravira burna nustebusi spoksojo į jį. Praėjusią savaitę pabučiavęs į skruostą jis ją sutrikdė, tačiau šis bučinys reiškė, kad sprendimas jau priimtas. Ji tikrai negalėjo paneigti tarp jųdviejų gimusio jausmo.
– Ar tai viskas, ko reikia, Katia? Vienas bučinys – ir plepiausia mano pažįstama mergina lieka be žado? – Pavlas nusijuokė, o vėjas pašiaušė jo smėlio spalvos plaukus. – Galbūt man jau seniai reikėjo tai išmėginti. Gyvenimas būtų buvęs kur kas ramesnis.
Taip erzindamas jis užsidirbo stiprų stuktelėjimą į ranką ir trindamas skaudamą vietą tyliai sukikeno.
– Vieni dalykai keičiasi, kiti – ne. Ar trankysi mane kaskart, kai tave bučiuosiu?
– Galbūt, – ji gūžtelėjo pečiais ir patenkinta išsišiepė. – Dar nenusprendžiau. Ir tik todėl, kad leidau tau mane pabučiuoti, nereiškia, kad turi pamiršti, jog vis dar daug kuo tave pranokstu.
– Kaip galėčiau tai pamiršti? Tai dalis tavo žavesio.
Iki jų atsirito juoko banga – juokėsi būrelis lauke stovinčių vyrų, ir Katia pyktelėjo, kad jie sugadino tokią svarbią akimirką.
– Eime pasivaikščioti, pabėkime nuo minios, – pasiūlė ji.
– Pasivaikščioti po žvaigždėmis su gražia mergina? Nieko geriau negaliu sugalvoti. – Nusilenkęs Pavlas pasiūlė jai parankę ir ji įsikibo.
Naktis buvo rami, jie lėtai žingsniavo, ir tą valandą Katia buvo laimingiausia mergina pasaulyje.
KESĖ
2004 metų gegužė, Viskonsinas
Po dviejų dienų mažas namukas, kurį Kesė vadino namais pastaruosius pusantrų metų, buvo iškraustytas, išvalytas ir paruoštas užrakinti. Padėjo tai, kad visus papildomus daiktus: golfo lazdas, prašmatnų kinišką porcelianą ir vestuvines dovanas, kurių taip ir nepanaudojo, – prieš įsikeldami juodu su Henriu buvo sunešę į sandėliuką.
– Kes, paskambinau namo šeimininkui. Pasakiau, kad paliksime raktus ant virtuvės stalo, – pareiškė Ana, tempdama į savo automobilį paskutinius virtuvės rakandus.
– Tikrai? Ir jis neprieštaravo, kad va taip išvažiuoju?
– O ne, iš balso pasirodė labai malonus žmogus. Sakė viską suprantantis. Žinoma, jis negali tau grąžinti nuomos mokesčio už likusią mėnesio dalį, bet kai viską patikrins, persiųs užstatą.
– Ačiū, – Kesė įmetė dėžę į visureigio bagažinę ir uždarė dangtį.
– Duokš man raktus. Aš užrakinsiu. Pasirūpink, kad Berdė prisisegtų ir pasiruoštų. – Ana ištiesė ranką.
Kesė giliai įkvėpė, išspaudė šypseną ir pakluso, nes taip ir elgdavosi, kai viskam vadovauti imdavosi Ana. Vis tiek nebenorėjo grįžti į tą namą. Viduje neliko nieko, tik liūdesys.
