Klastingos bangos by knygos.lt

Istorinis romanas

Iš anglų kalbos vertė ALMANTĖ RIMAVIČIENĖ

Vilnius, 2025

Versta iš: Philippa Gregory Dark Tides

Atria Books, a Division of Simon & Schuster, Inc, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-538-0

Rykių prieplauka, Sadarkas, Londonas, vasarvidžio naktis

Mielas Nedai, mano brangiausiasis broli, noriu pranešti, kad gavau laišką iš Robo žmonos Venecijos. Blogos naujienos. Naujienos pačios blogiausios. Ji pranešė, kad Robas paskendo mirė paskendo. Robo žmona našlė informavo, kad su kūdikiu atvyks į Angliją. Rašau tau, nes negaliu patikėti nes suprantu, kad tu iškart norėtum sužinoti naujienas. Bet net nenutuokiu, ką dar parašyti.

Nedai, juk supranti, kad iškart pajusčiau, jei mano sūnus būtų miręs.

Žinau, kad taip nėra.

Prisiekiu savo gyvybe, kad jis dar gyvas.

Kai tik ji atvažiuos ir daugiau ką papasakos, iškart tau parašysiu. Sakysi Manau, sakysi, kad save apgaudinėju, kad negaliu susitaikyti su naujienomis ir įsivaizduoju, kad klysta visi kiti, bet ne aš.

Nežinau. Negaliu žinoti. Bet manau, kad žinau.

Atleisk, kad rašau tokį blogą liūdną laišką. Aš žinau, kad jis negali būti miręs. Būčiau pajutusi, neįmanoma, kad jis galėtų būti nuskendęs.

Kaip galėjo nutikti, kad aš išnirau iš gilių vandenų, o po dvidešimt vienų metų tie vandenys jį pasiglemžė?

Tavo mylinti sesuo Alinora. Žinoma, meldžiuosi, kad tau viskas būtų gerai. Parašyk man.

VASARVIDŽIO NAKTIS, LONDONAS, 1670 METAI

Apšiuręs sandėlis buvo netinkamame upės krante, pietiniame, kur prigrūsta tiek daug pastatų, o mažyčiai laiveliai, tikėdamiesi bent menko pelno, iškraudavo atplukdytą varganą krovinį. Į Londoną plūstantys turtai aplenkdavo šią vietą, juos gabendavo tolyn prieš srovę iki dar nebaigto muitinės pastato, kurio gelsvo akmens sienos stūkso šalia greitai srūvančių vandenų, lyg norėdamos apmokestinti kiekvieną drumsto ir purvino vandens lašą. Baržų tempiami didžiuliai laivai praplaukdavo pro mažytes prieplaukas, lyg ten būtų ne krantinės, o tik sudužusio laivo karkasas, mediena, akmenys ir palikti puvėkai. Net vanduo dukart per dieną nuo jų pabėgdavo, palikdamas dvokiantį purvą ir iš vandens it senus griaučius kyšančias žolėmis apaugusių tiltelių atramas.

Šis sandėlis, kaip ir visi kiti, besigūžiantys palei tamsų kanalą lyg kokios nerūpestingai sustatytos knygos, ilgesingai žvelgė į plaukiantį pro šalį naująjį karalių ir jo turtus, į kadaise Oliveriui Kromveliui priklausiusį laivą, įplaukusį į šalį, kuri anksčiau buvo laisva. Šie vargani pirkliai, pragyvenimui užsidirbdavę iš upėje vykstančios prekybos, jau buvo labai daug girdėję apie naująjį karalių ir jo prašmatnius Vaitholo rūmus, bet iš jo sugrįžimo neturėjo jokios naudos. Matė jį tik kartą plaukiant pro šalį, laivo priekis ir galas buvo išpuošti plevėsuojančiais karališkais vimpelais, bet daugiau jis nepasirodė: nei čia, pietinėje upės pusėje, nei rytinėje miesto dalyje. Čia žmonės nesiverždavo atvykti, kaip tik skubėdavo kuo greičiau dingti, nė karto nebuvo užsukusi jokia prašmatni karieta ar nuostabus žirgas. Sugrįžęs karalius liko vakarinėje miesto dalyje, aplink jį nuolat sukiojosi palankių progų ieškantys aristokratai

ir tituluotos kekšės, visi troško įvairiausių malonumų ir lyg prisiekę lošėjai vis dar tikėjo savo sėkme, juk ne vienas iš jų taip susikrovė turtus.

Bet šiame mažame namuke buvo laikomasi senųjų puritoniškų sunkaus darbo ir taupumo principų, kaip ir kituose prieplaukos rajono pastatuose, bent jau taip galvojo priešais namą stovintis žmogus, kuris spoksojo į langus lyg vildamasis kažką viduje įžiūrėti. Jo rudas kostiumas buvo tvarkingas, apykaklę ir rankogalius puošė šiems perteklinio puošnumo laikams nebūdingi kuklūs balti nėriniai. Už nugaros kantriai stovėjo žirgas, o jis pats žvelgė į blankų sandėlio fasadą – ant sienos įrengtą skriemulį bei plačiai atidarytas dvigubas duris – ir netrukus atsisuko į niūrius upės vandenis, stebėjo, kaip krovikai plokščiadugnėje baržoje vienas kitam mėto sunkius grūdų maišus ir palaikydami ritmą

monotoniškai dainuoja.

Prieplaukoje stovintis džentelmenas čia jautėsi svetimas, kaip ir per tas retas išvykas į karaliaus rūmus. Atrodė, kad jam šioje naujojoje

Anglijoje nebeliko vietos. Spindinčiuose šurmuliuojančiuose rūmuose buvo lyg nepageidaujamas priminimas apie sunkią praeitį, geriausiu atveju sulaukdavo paplekšnojimo per nugarą ir greitai pamirštamo pažado. Bet čia, Bermondsio krantinėje, irgi buvo pašalietis: turtingas dykinėtojas tarp darbo liaudies, tyliai besiklausantis nuolat cypiančio krano skriemulio, ridenamų statinių dundėjimo ir prakaitu permirkusių krovikų šūksnių. Rūmuose jam trukdydavo neapgalvotai per kraštus besiliejantis entuziazmas, o pats kitiems atrodė pernelyg pilkas ir nuobodus žmogus. Čia kliudė kitų darbui, atsidūrė ten, kur žmonės elgėsi ne kaip individai, o visi judėjo kaip vienas, sukosi kaip sraigteliai, lyg jau nebe dirbtų, o materializuotųsi į naują skausmingą įrenginį. Jam atrodė, kad pasaulis nebėra viena visuma, pasidalijo į dvarą ir kaimą, laimėtojus ir pralaimėtojus, protestantus ir eretikus, rojalistus ir puritonus, nesąžiningai palaimintus ir neteisingai pasmerktus.

Dabar jam atrodė, kad atsidūrė labai toli nuo tos menkos prabangos, kurią laikė savaime suprantama, – miegamajame padėtame porceliano ąsotyje turėti karšto vandens, naujai dienai suruoštų drabužių,

visus darbus atliekančių tarnų, – tik žinojo, kad norėdamas atitaisyti kadaise padarytą skriaudą, gerai moteriai suteikti laimės ir išgydyti savas žaizdas turės įsilieti į šių darbo žmonių gretas. Kaip ir karaliui, jam teks viską pradėti iš naujo.

Pririšo žirgą prie prikabinto ant stulpo specialaus žiedo, žengė artyn prieplaukos krašto ir pažvelgė žemyn į plokščiadugnę baržą, tvirtai pririštą prie šalia prieplaukos įrengtos rampos.

– Iš kur atplaukėt? – šūktelėjo žmogui, kurį palaikė kapitonu, nes šis stebėjo prekių iškrovimą ir didelėje knygoje žymėjosi maišų skaičių.

– Selsio salos, Sasekso, – atsakė jis tęsdamas žodžius taip gerai pažįstamu akcentu. – Sasekso kviečiai geriausi visoje Anglijoje. – Prisimerkęs žvilgtelėjo aukštyn. – Norit nusipirkti? O gal Sasekso alaus?

Sūdytos žuvies? Jos irgi turim.

– Atvykau čia ne tam, kad ko nors pirkčiau, – atsakė pašalietis, o išgirdus salos, kuri buvo ne tik jos namai, bet ir laikinai jo, pavadinimą krūtinėje daužėsi širdis.

– Nejau atvykote pasikviesti damos į rūmų salėje vykstantį pokylį? – pajuokavo kapitonas, o džentelmenui dėl tokio akiplėšiškumo nusisukus į sandėlį vienas iš krovikų garsiai nusikvatojo.

Jis buvo paskutinis aptriušusių trijų aukštų sandėlių eilėje, pastatytų iš lentų ir senų laivų rastų, pats geriausias iš visų šitų griuvenų. Dar toliau, kur savo purvinus vandenis į Temzę plukdė Nekingerio upė, stovėjo kartuvės su jau labai seniai pakartu nusikaltėliu ir tik apdriskę drabužiai vis dar laikė pabalusius jo kaulus. Piratu, kuris buvo nuteistas pakarti ir paliktas čia kaip įspėjimas. Džentelmenas sudrebėjo. Negalėjo įsivaizduoti, kad jo pažįstama moteris galėtų gyventi šioje vietoje ir nuolat girdėti grandinės girgždėjimą.

Vis dėlto žinojo, kad ji neturėjo kito pasirinkimo ir dirbdama prieplaukoje darė viską, ką tik galėjo. Akivaizdu, sandėlis buvo patobulintas ir atstatytas. Kažkas skyrė pinigų ir nemažai vargo, kol į upę žvelgiančioje namo pusėje pastatė mažą bokštelį, iš kurio galėjai matyti Temzę ir Nekingerį. Ji galėdavo išeiti pro stiklines duris ir stovėdama

mažyčiame balkone žvelgti į rytus, grožėtis į jūrą srūvančia upe, gal

žiūrėti į vakarus, aukštupyje esantį Londono Sitį, arba tiesiog dairytis po Šv. Išganytojo krantinę. Atidariusi langą galėtų klausytis kirų klykavimų, stebėti potvynius ir atoslūgius bei apačioje, prieplaukoje, iškraunamas prekes. Galbūt ši vieta jai primindavo namus, gal kai kuriomis naktimis ten sėdėdavo, kai virš upės kylantis rūkas nudažydavo dangų tokia pačia pilka kaip ir vandens spalva, o ji prisimindavo visai kitą gyvenimą ir besisukančio potvynių malūno rato dunksėjimą. Galbūt žvelgdavo į šiaurę, į kitą šėlstančios upės pusę, už siaurų smulkiųjų pirklių ir krautuvininkų gatvelių, už pelkių, kur ratus suko ir klykavo jūrų paukščiai. Galbūt ji įsivaizdavo platų dangų ir šiaurei būdingas kalvas, kur gyveno kadaise jos mylėtas vyras.

Džentelmenas priėjo prie sandėlio durų, nors čia akivaizdžiai dar buvo namai, biuras ir parduotuvė, botago galu kilstelėjo dramblio kaulo rankeną ir garsiai pabeldė. Laukdamas išgirdo medinėmis koridoriaus grindimis artėjančio žmogaus žingsnius ir netrukus atsidarius durims išvydo tarnaitę su dėmėta prijuoste, ji apstulbusi žvelgė į blizgantį prancūziško stiliaus kepurės kailį ir puikiai nušveistus batus.

– Norėčiau susitikti su... – Nors jau stovėjo prie pat durų, suvokė nežinantis, nei kokiu vardu ji čia prisistato, nei kas šio sandėlio savininkas. – Norėčiau susitikti su šių namų ponia.

– Kuria? – pasiteiravo ši valydamasi purviną ranką į storo audinio prijuostę. – Ponia Ryki ar ponia Stouni?

Išgirdęs jos vyro pavardę ir paminint dukrą net pamiršo kvėpuoti ir susimąstė, kad jei vien dėl jos vardo pasijuto toks sukrėstas, kaip jausis ją pamatęs?

– Ponia Ryki, – atgavo kalbos dovaną. – Tai ją norėčiau pamatyti. Ar ponia Ryki namuose?

Tarnaitė kiek plačiau pravėrė duris, bet vis dėlto jų neatidarė mandagiai kviesdama įeiti į vidų, lyg dar niekada nebūtų sulaukusi svečio.

– Jei dėl krovinio, turėtumėt eiti prie kiemo durų ir susitikti su ponia Stouni.

– Ne dėl to. Atvykau aplankyti ponios Ryki.

– Kodėl?

– Gal galėtumėt jai perduoti, kad atvyko senas draugas? – kantriai paprašė. Nedrįso pasakyti savo vardo. Šešių pensų moneta iš jo pirštinėtos rankos nukeliavo į sudiržusį merginos delną. – Prašau, pasistenkite, kad ji mane priimtų, – pakartojo. – Ir pakvieskite arklininką, kad nuvestų mano žirgą į arklides.

– Neturim arklininko, – atsakė jau spėjusi įsikišti monetą į prijuostės kišenę ir nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų. – Yra tik važnyčiotojas, o arklidės skirtos darbiniams arkliams, bet dar turim kiemą, kur krauname statines.

– Tuomet pasakykite važnyčiotojui nuvesti mano žirgą į kiemą, –paliepė.

Ji atidarė duris pakankamai plačiai, kad jį įleistų, bet paskui paliko atviras, kad prieplaukoje dirbę vyrai galėtų jį matyti, nejaukiai mindžiukuojantį koridoriuje, vienoje rankoje gniaužiantį kepurę, o kitoje botagą ir pirštines. Netardama nė žodžio tarnaitė praėjo pro šalį ir patraukė prie galinių durų, girdėjo, kaip ji kažkam šaukė atidaryti kiemo vartus, aiškino, kad prekių neatvežė, tik atjojo žmogus, kuris nenori palikti žirgo prieplaukoje. Labai susigėdęs jis apsidairė aplink, nužvelgė kiek aukščiau įrengtas medines duris su akmeniniais slenksčiais, kad nepasiektų potvynio vanduo, siaurus medinius laiptus, vienišą kėdę ir iš visos širdies troško, kad nebūtų čia atėjęs.

Manė, kad jo lankoma moteris bus neturtingesnė. Įsivaizdavo, kad pro langelį pardavinės įvairius vaistus, priiminės jūreivių žmonų ir kapitonų kekšių kūdikius. Tiek daug kartų galvodavo, kaip ji vargsta, lopo vaikelio drabužėlius, riboja sau maistą, kad jam ant stalo padėtų dubenį košės, ir griebiasi visko, kas pasitaiko, kad užsidirbtų pragyvenimui. Prisiminė ją tokią, kokią pažinojo: neturtingą, bet išdidžią moterį, taupiusią kiekvieną pensą, bet niekada neprašiusią išmaldos. Įsivaizdavo, kad pateks į prieplaukoje stovintį pensioną, ir vylėsi, kad ji dirba namų tvarkytoja, kad nebuvo priversta imtis ko blogesnio.

Kasmet jai parašydavo po laišką, linkėdavo sveikatos, prisipažindavo, kad vis dar apie ją galvoja, ir po antspaudu pridėdavo po auksinę monetą, bet ji nė karto neatsakė. Netgi nežinojo, ar išvis gavo laiškus. Anksčiau nė karto sau neleido eiti ieškoti to mažo prie upės stovinčio sandėlio, netgi praplaukti upe, kad pažiūrėtų į jo duris. Bijojo to, ką gali rasti. Bet būtent šiais metais, šį mėnesį ir šią dieną ėmė ir atjojo. Tarnaitė atitrepsėjo atgal koridoriumi ir užtrenkė namo duris, taip nutildydama iš lauko sklidusį triukšmą ir užkirsdama kelią smalsiems žvilgsniams, todėl jis pagaliau pasijuto įsileistas, o ne šiaip paliktas koridoriuje, kaip kokia prekė.

– Ar ji su manimi susitiks? Ar ponia Ryki ateis? – paklausė, kiek sumikčiojęs ties jos vardu.

Bet tarnaitei dar nespėjus atsakyti kiek tolėliau koridoriuje atsidarė durys ir pro jas išėjo ketvirtą dešimtį įpusėjusi moteris. Dėvėjo tamsią, gerbiamai pirklio žmonai priderančią suknelę, o ant jos buvo tvirtai per liemenį užsirišusi ploną darbinę prijuostę. Apykaklė kukli ir aukšta, paprasta ir balta, šiais ekstravagantiškais laikais visai nemadinga. Rusvai auksiniai plaukai sušukuoti atgal ir beveik visai paslėpti po balta kepuraite. Akių kampučiuose ryškėjo raukšlelės, kaip ir nuo rūpesčių ant kaktos atsiradusi ryški linija. Nenudelbė akių kaip puritonė, bet taip pat nekoketavo kaip kokia rūmų dama. Susidūrus su atvirai nedraugišku Elisės žvilgsniu jį ir vėl apėmė baimė.

– Jūs, – visai nenustebusi ištarė ji. – Po šitiek metų.

– Aš, – pritarė jis ir žemai nusilenkė. – Po dvidešimt vienų metų.

– Dabar netinkamas laikas, – tiesiai rėžė ji.

– Anksčiau negalėjau atvykti. Gal galėtume pasikalbėti?

Atsakydama ji tik nežymiai linktelėjo galva.

– Spėju, kad norėsite užeiti, – netaktiškai išrėžė ir nusivedė link gretimo kambario, mostelėdama ranka per aukštą slenkstį žengti į vidų. Pro mažą langelį matėsi tolimas upės krantas, beveik uždengtas daugybės stiebų ir pririštų burių, taip pat ir triukšminga palei namą besidriekianti prieplauka, kurioje krovikai vis dar krovė prekes ir rideno statines