B. Brett Finlay, mokslų daktaras Marie-Claire Arrieta, mokslų daktarė
VALGYK N UO ŽE M Ė S! ne
Kaip mikrobai padeda mūsų vaikams augti sveikiems
Iš anglų kalbos vertė Vita Daugėlienė
Vilnius, 2018
Mūsų vaikams: Džesikai, Liamui, Marisolei ir Emiliano, kad įkvėpė mus prabilti apie tai, jog vaikų gyvenime trūksta purvo.
Turinys
Įžanga 11
Pirma dalis Mes labiau mikrobai nei žmonės
15
1: Vaikai – mikrobų magnetai Mikrobai: mušti visus! Mikrobų kerštas Vaikai yra vaikai Mikrobai, kuriuos reikia gelbėti
17 17 19 23 26
2: Atrastas organas – žmogaus mikrobioma Nematomas gyvenimas Svarbiausia neužsikrėsti Mikrobai – evoliucijos partneriai Mikroorganizmai – tai mes Imuninių ląstelių mokykla Maitinkime mikrobus, kad jie maitintų mus
29 29 30 31 34 37 39
ANTRA DALIS Auginame vaikus ir jų mikrobus
43
3: Nėštumas: valgyk už du? Pabandyk valgyti už trilijonus 45 Nėščiųjų mikrobiota: dar viena priežastis tinkamai maitintis 45 Makšties mikrobiota 48
6
(ne)valgyk nuo žemės!
Stresas, kūdikis ir mikrobai Infekcijos ir antibiotikai: ar įmanoma jų išvengti? Protingai elkimės su antibiotikais Kaip „užspausti“ B grupės streptokokus Ar bakterijos veikia mus dar gimdoje? Ką daryti ir ko nedaryti
49 51 54 55 57 58
4: Gimimas: sveikas atvykęs į mikrobų pasaulį! Tobulas planas Cezario pjūvių epidemija Purvinas gimdymas – geras gimdymas Sėti viltį ateičiai Antibiotikai gimdant Neišnešioti kūdikiai Ką daryti ir ko nedaryti
60 60 62 66 68 70 73 74
5: Motinos pienas – skystas auksas Gimusieji per anksti Maitinti trilijonus Žindyti ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti Jei krūtimi maitinti neišeina Maitinimas krūtimi po cezario pjūvio Ką daryti ir ko nedaryti
77 77 79 82 85 87 89
6: Kietas maistas – daugiau mikrobų Kitokiam maistui virškinti reikia kitokių mikrobų Įvairovė yra gėris Kas, kiek ir kada? Pavojingas maistas Ką daryti ir ko nedaryti
93 93 94 97 99 103
7: Kaip antibiotikai bombarduoja mikrobiotą 107 Antibiotikų paradoksas 107 Stebuklingi dvidešimtojo amžiaus vaistai 108 Priešintis beprasmiška 111 „Mamyte, man skauda ausytę!“ 112 Tie stebuklingi vaistai ne tokie jau ir stebuklingi 115 Probiotikai su antibiotikais – alogizmas? 118 Ką daryti ir ko nedaryti 119
turinys
7
8: Naminiai gyvūnėliai – geriausi mikrobų draugai Meilė nuo pirmo lyžtelėjimo Iš laukinės gamtos – į mūsų krėslus Seilės į kairę, seilės į dešinę Ką daryti ir ko nedaryti
122 122 123 126 128
9: Gyvensena – mikrobų trūkumo sutrikimas Alkstantys gamtos Kai pernelyg švaru Klausimai ir atsakymai apie švarą
130 130 132 134
Trečia dalis Abipusė žala
147
10: Nutukimas – pasaulis sunkėja Kūno svoris ir mikrobioma Storos pelės Apie peles ir žmones Mikrobiotos dieta Antibiotikai ir vaikų svoris Nevisavertė mityba ir išsekimas Nervinė anoreksija Ką daryti ir ko nedaryti
149 149 151 152 154 155 157 158 160
11: Cukrinis diabetas: smaližiai mikrobai Plintanti liga Saldus nėštumas Pirštų adatėlės ir insulino pompos Vakarietiška dieta – per saldus gyvenimas Ką daryti ir ko nedaryti
163 163 164 165 167 170
12: Žarnyno ligos – gaisras viduriuose! 172 Žarnynas – devynių metrų ilgio vamzdis, kuris gali būti kiauras 172 Kai mažylis rėkia nesavu balsu 174 Glitimo žiaumojimas: mikrobai ir celiakija 178 Dirgliosios žarnos sindromas 181 Uždegimo sukeliamos žarnyno ligos 183 Ką daryti ir ko nedaryti 185
8
(ne)valgyk nuo žemės!
13: Astma ir alergijos – mikrobai padeda lengviau kvėpuoti Astmos našta Kaltųjų paieška Iš žarnyno į plaučius Ir alergijos, ir egzema? Ką daryti ir ko nedaryti
188 188 190 193 196 198
14: Ką jaučiame pilve – mikrobiota ir smegenys Galvojimas „iš apačios“ Mane privertė mikrobai! Mikrobai ir nuotaikos Stresas, depresija ir baimės Autizmo spektro sutrikimai Dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas Kad smegenims būtų geriau Ką daryti ir ko nedaryti
201 201 203 206 208 209 215 216 217
15: Skiepai padeda! Ne tokia jau ir pasakiška karalystė Tėvų galvos skausmas: ką daryti? Ar skiepai susiję su mikrobiota? Ką daryti ir ko nedaryti
220 220 222 226 229
16: Mikroorganizmai kaip vaistai Ateitis Supraskime mikrobiomą Jūsų mikrobiomos analizė Anapus genų – mikrobų metabolitai Antrosios kartos probiotikai Prebiotikai Atgal į ateitį: išmatų persodinimas Žarnyno kakučių mikrobų atkūrimas Krištolinio rutulio laikai Asmeninės dietos Ką daryti ir ko nedaryti
232 232 234 237 238 239 241 241 244 244 246 247
Padėka 251 Apie pažangą: kapstymasis po purvą
255
Ką dar galima pasiskaityti
259
Įžanga
Savo vaikams norime visa ko geriausio. Bėda ta, kad nėra tobulo vadovėlio ar vieno geriausio būdo, kaip juos auginti. Skaitome knygas ir straipsnius, tariamės su draugais, bandome prisiminti (ar pamiršti!), kaip mus augino tėvai. Abu turime vaikų, tad juos augindami murkdėmės ir kapstėmės kaip ir visi kiti. Esame mokslininkai, daug metų dirbame su mikrobais, tad neišvengiamai svarstėme, kaipgi tie visur esantys mikrobai veikia mūsų augančių vaikų vystymąsi. Pirmiausia tyrinėjome mikrobus ligų sukėlėjus, bijojome jų kaip ir visi kiti. Tačiau neseniai atsigręžėme į kitus organizme gyvenančius mikrobus – savo mikrobiotą. Kuo toliau studijuojame žmogaus mikrobiotą, tuo aiškiau darosi, jog svarbiausias sąlytis su mikrobais vyksta vaikystėje. Šiuolaikinė gyvensena pavertė vaikystę švariausia per visą žmonijos istoriją. Už tai susimokame savo mikrobiota – ir viso gyvenimo sveikata. Mintis parašyti šią knygą kilo suvokus, kad mūsų ir krūvos kitų laboratorijų atlikti tyrimai rodo, jog mikrobai tikrai veikia vaikų sveikatą. Šokiravo tai, kaip anksti ta įtaka prasideda – svarbiausios yra pirmosios šimtas gyvenimo dienų. Žinojome, kad mikrobai svarbūs sveikatai, tačiau nė nenutuokėme, kaip anksti tai pasireiškia.
10
(ne)valgyk nuo žemės!
Imtis šios knygos paskatino ir kitkas. Claire’ė (Klerė) turi mažų vaikų, tad visi jos draugai – jauni tėvai – labai domisi mikrobais ir jų poveikiu vaikams. Vos kitiems tėvams papasakojame apie savo darbą, pasipila klausimai: Ar buteliukus reikia sterilizuoti kiekvieną kartą? Kokį muilą naudoti? Supratome, kad mikrobų tema kyla daugybė klausimų... Ir yra marios neteisingos informacijos. Brettas (Bretas) yra vedęs vaikų užkrečiamųjų ligų specialistę Džeinę, kuri nuolat skaito straipsnius bei tyrimus apie mikrobų poveikį vaikams. Iš to supratome: sritis nauja, o šaltinių, kuriuos norėdami daugiau sužinoti galėtų pasiskaityti tėvai, nėra nė vieno. Jau nekalbame apie tai, kad moksliniai straipsniai paprastai būna sausi, koncentruoti, prifarširuoti terminų, ir, tiesą sakant, baisiai nuobodūs. Tačiau naujoji tyrimų sritis turi daug ką pasakyti mažus vaikus auginantiems tėvams, kurie vargu ar tokios informacijos ieškotų nykiuose moksliniuose straipsniuose ar spaudos neretai klaidingai interpretuojamuose tyrimuose. Yra marios geriausių pasaulio mokslininkų paruoštos informacijos, kuria augindami savo vaikus vadovavomės kasdien; supratome turį ją surinkti ir sudėti į vieną knygą, prieinamą visiems tėvams. Knyga prasideda paaiškinimu apie mikrobus, tada žiūrime, kaip mikrobiota kinta nėščiosios kūne bei kaip toliau veikia jos vaiko (vaikų) sveikatą. Tada mikrobiotiniu požiūriu aptariame gimdymą, žindymą, kietą maistą bei pirmuosius vaiko gyvenimo metus. Knygos viduryje aptariame kai kuriuos gyvensenos bei antibiotikų vartojimo klausimus (Ar galiu auginti naminį gyvūnėlį? Ką daryti, jei žindukas nukrito ant žemės?) Paskutiniuose knygos skyriuose kalbame apie tam tikras ligas, kurios visuomenėje randasi kaip grybai po lietaus, ir jas galimai veikiančius mikrobus. Tai nutukimas, astma, diabetas, žarnyno ligos, psichikos ir elgesio sutrikimai (pvz., autizmas) bei visa krūva kitų ligų – vos prieš penketą metų nė nenutuokėme, kad dėl jų galėtų būti kalti mikrobai. Skaitytojui gali kilti noras praleisti sau neaktualius skyrius. Tačiau kiekviename skyriuje gausu informacijos
įžanga
11
apie tam tikras sveikatos bėdas sukeliančius procesus. Manome, kad itin įdomus turėtų pasirodyti 14 skyrius, kuriame tyrinėjamas žarnyno ir smegenų ryšys, kaip mikrobai gali paveikti smegenis ir sukelti psichikos sutrikimų. Knygą baigiame diskusija apie skiepus ir ateities įžvalgomis, ko artimiausiu metu galima tikėtis iš naujų gydymo būdų bei medicininių intervencijų. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiame rekomendacijų, ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti. Tai nėra patarimai, kaip gydyti vieną ar kitą negalavimą, – remdamiesi turimais moksliniais faktais tepatariame, kaip elgtis. Rašydami šią knygą sužinojome vieną dalyką, kuo viliamės galėsią įtikinti ir savo skaitytojus, – vaikams mikrobai yra be galo svarbūs. Net ir būdami šios srities mokslininkai apstulbome sužinoję, kokie šie mažučiai mikroorganizmai reikšmingi, kad mažylis galėtų normaliai vystytis. Be abejonės, pateiktieji ir dar daugybė būsimų tyrimų labai pakeis mūsų nuostatas, kaip auginti vaikus. – B. Brett Finlay ir Marie-Claire Arrieta
Pirma d a l i s
Mes labiau mikrobai nei ĹžmonÄ—s
1: Vaikai – mikrobų magnetai
Mikrobai: mušti visus! Mikrobai – mažiausia Žemės gyvybės forma. Tai bakterijos, virusai, pirmuonys bei kiti mikroorganizmai, kuriuos galima įžiūrėti tik pro mikroskopą. Mikrobai yra ir seniausia bei labiausiai prisitaikiusi planetos gyvybės forma, gyvavusi daugybę metų prieš atsirandant augalams ir gyvūnams (augalai ir gyvūnai taip pat išsivystė iš bakterijų). Nors ir nematomi plika akimi, jie yra svarbi gyvybės Žemėje dalis, kuri yra stulbinamai didelė – 5 × 1030 (5 su 30 nulių!). Palyginkime: visatoje „tėra“ 7 × 1021 žvaigždžių. Visi kartu mikrobai sveria daugiau, nei visi planetos augalai ir gyvūnai drauge sudėjus. Jie gyvuoja pačiomis rūsčiausiomis ir nepalankiausiomis sąlygomis nuo sausųjų Antarktidos slėnių iki verdančių hidroterminių angų jūros dugne, išgyvena net ir radioaktyviose atliekose. Mikrobai dengia kiekvieną Žemės gyvybės formą, sudėtingai, tačiau darniai su ja sugyvendami, todėl bijoti mikrobų yra viena iš paikiausių fobijų. Jei negyvenate steriliame balione, kuriame nėra ryšio su išoriniu pasauliu (tai tegali būti laikinas sprendimas, žr. „Vaikas balione“, 15 psl.), mikrobų neišvengsite – gyvename
16
(ne)valgyk nuo žemės!
jų sėte nusėtame pasaulyje. Kiekvienai žmogaus organizmo ląstelei tenka dešimt mumyse gyvenančių bakterijų ląstelių; kiekvienam ląstelės genui tenka šimtas penkiasdešimt bakterijų genų, tad nori ar nenori kyla klausimas: jos gyvena mumyse ar atvirkščiai? Motinos gimda kūdikiui yra kone sterili aplinka, tačiau vos gimusį jį užplūsta aibės daugiausia motinos organizmo mikrobų, – puiki pirmoji gimtadienio dovana! Per pirmąsias sekundes kūdikį aplimpa jo liečiamų paviršių mikrobai. Natūraliai gimę kūdikiai susiduria su makšties ir išangės mikrobais, gimę atlikus cezario pjūvio operaciją gauna mikrobų nuo motinos odos. Atitinkamai namuose pagimdyti kūdikiai susiduria su kitokiais mikrobais nei gimę ligoninėse, o skirtinguose namuose (ir ligoninėse) veisiasi ir skirtingi mikrobai. Kodėl tai svarbu? Dar visai neseniai niekas nė nenutuokė, kad tai apskritai turi reikšmės. Juk galvodami apie kūdikius ir mikrobus, pastaruosius telaikėme galima grėsme, tegalvojome, kaip jų atsikratyti, ir suprantama, kodėl. Per pastarąjį šimtmetį dėl medicinos pasiekimų labai sumažėjo žmoniją kamavusių infekcijų, jomis persergama lengviau. Buvo atrasti antibiotikai, antivirusiniai vaistai, skiepai, imtasi chloruoti vandenį, pasterizuoti, sterilizuoti, gaminti maistą be patogeninių organizmų, žmonės ėmė dažniau plautis rankas. Praeitą šimtmetį ieškojome būdų, kaip atsikratyti mikrobų; teigėme, kad „geras mikrobas – negyvas mikrobas“. Tokia strategija puikiai pasiteisino: nūnai išsivysčiusiose šalyse žmonės laba retai miršta nuo mikrobinių infekcijų, o štai vos prieš šimtmetį per dvejus metus pasaulyje nuo H1N1 viruso, arba ispaniškojo gripo, išmirė septyniasdešimt penki milijonai žmonių. Su infekcijomis kovojame labai sėkmingai: vos aptikus pavojingą Escherichia coli (kitaip E. coli) jautienos siuntoje ar monocitogeninių listerijų špinatuose, prekės masiškai surenkamos iš prekybos tinklų, uždraudžiamas eksportas, viską lydi isteriški žiniasklaidos pranešimai. Mikrobų bijome kaip ugnies. Ir teisingai – kai kurie jų iš tiesų labai pavojingi.
Vaikai – mikrobų magnetai
17
Manome, kad jei maiste yra mikrobų (su labai retomis išimtimis, pvz., jogurte ar aluje), tai jis nevartotinas. Žodis „antimikrobinis“ tapo rinkodaros privalumu. Vartojant jį reklamuojami muilai, odos losjonai, valymo priemonės, konservuotas maistas, plastikai, net audiniai. Tiesa yra ta, kad ligas sukelia gal tik šimtas mikrobų rūšių; didžioji dauguma iš mumyse gyvenančių tūkstančių mikrobų ne tik nekelia rūpesčių, bet ir, regis, yra labai naudingi. Iš pirmo žvilgsnio žmonijos kova su mikrobais kaip ir kiti medicinos pasiekimai iš tiesų atsipirko. 1915 metais vidutinė gyvenimo trukmė Jungtinėse Valstijose buvo penkiasdešimt dveji metai – apie trisdešimt metų trumpesnė nei šiandien. Nežinia, gerai ar blogai, tačiau dabar mūsų planetoje gyvena beveik keturis kartus daugiau žmonių nei prieš šimtmetį – tai didžiausias augimas per visą žmonijos istoriją. Evoliucine prasme laimėjome aukso puodą. Tik kokia kaina?
Mikrobų kerštas Išradus antibiotikus, skiepus ir išmokus sterilizuoti labai sumažėjo užkrečiamųjų ligų. Tačiau išsivysčiusiose šalyse žmonės pradėjo masiškai sirgti lėtinėmis neužkrečiamosiomis ligomis, radosi kitų sutrikimų. Apie jas nuolat kalbama per žinias, nes tos ligos labai paplitusios industrializuotose visuomenėse, kur randasi dėl žmogaus imuninės sistemos pokyčių. Tai cukrinis diabetas, alergijos, astma, uždegimo sukeltos žarnyno, autoimuninės ligos, autizmas, tam tikri vėžio tipai, net nutukimas. Kas dešimt metų sergančiųjų tomis ligomis padaugėja dvigubai, jos pasireiškia vis jaunesniems žmonėms, neretai ir vaikystėje. Tos ligos tampa naujųjų laikų epidemija, šiuolaikinės visuomenės buboniniu maru. (Jų daug rečiau pasitaiko besivystančiose šalyse, kur didžiausia bėda tebėra užkrečiamosios ligos ir didelis kūdikių mirtingumas.) Dauguma pažįstame žmonių, sergančių bent viena iš
18
(ne)valgyk nuo žemės!
išvardytų lėtinių ligų. Joms plintant, tyrėjai sutelkė jėgas nustatyti, kas jas sukelia. Kol kas žinoma tiek: nors dėl visų jų iš dalies kalta genetika, ligų protrūkio vien genetika nepaaiškinsi. Mūsų genai paprasčiausiai negalėjo taip smarkiai pasikeisti vos per dvi kartas – o štai aplinka paveikti galėjo. Prieš maždaug dvidešimt penkerius metus daug dėmesio sulaukė mokslinis straipsniukas, kurį parašė vienas Londono epidemiologas. Dr. Davidas Strachanas iškėlė mintį, kad žmonės vaikystėje per mažai susiduria su bakterijomis ir parazitais. Tikėtina, kad todėl sparčiai daugėja alergijų, nes tinkamai nesivysto žmogaus imuninė sistema. Ši mintis vėliau buvo pavadinta higienos hipoteze, o daugybė mokslininkų ėmėsi tirti, ar tuo nebūtų galima paaiškinti ir daugiau ligų, ne vien tik alergijas. Nūnai turime daugybę įrodymų, patvirtinančių, kad dr. Strachano prielaida iš esmės buvo teisinga (juos apžvelgsime kituose skyriuose). Vis dar lieka neaišku, būtent dėl ko per mažai susiduriame su mikrobais. Studijuodamas alergijas, dr. Strachanas priėjo išvadą, kad tai vyksta, nes „šeimos mažėja, švaros priemonės gerėja, o asmens švaros reikalavimai didėja“. Tai tiesa, tačiau esama ir daug kitokių šiuolaikinės gyvensenos pokyčių, per kuriuos su mikrobais sąveikaujame visiškai kitaip. Vienas iš jų – vartojame per daug antibiotikų – chemikalų, skirtų visoms bakterijoms iš eilės naikinti. Antibiotikų atradimas neabejotinai yra vienas iš didžiausių (jei ne didžiausias) XX amžiaus atradimų, šiuolaikinės medicinos lūžio riba. Iki tol 90 proc. bakteriniu meningitu susirgusių vaikų mirdavo; dabar, pradėjus laiku gydyti, dauguma jų visiškai pasveiksta. Anksčiau paprasčiausias ausies uždegimas galėjo išplisti į smegenis ir stipriai jas pažeisti ar net baigtis mirtimi; o apie šiuolaikines operacijas žmonės nė nesapnavo. Vis dėlto antibiotikus pradėjome vartoti pernelyg lengvabūdiškai. Vien nuo 2000 iki 2010 metų antibiotikų suvartojimas visame pasaulyje padidėjo 36 proc. Atrodo, kad šis reiškinys seka tokių šalių kaip Rusija, Brazilija, Indija
Vaikai – mikrobų magnetai
19
bei Kinija ekonominio augimo trajektorija. Skaičiai verčia susirūpinti jau vien dėl to, kad antibiotikų vartojimas išauga įsisiautėjus gripo virusui, nors antibiotikai virusų neveikia (jie skirti bakterijoms, o ne virusams naikinti). Be to, antibiotikai kaip augimo papildai plačiai vartojami gyvulininkystėje. Jei galvijai, kiaulės ar kiti gyvuliai mažomis dozėmis gauna antibiotikų, jie priauga gerokai daugiau svorio, atitinkamai padidėja ir gyvulio mėsos išeiga. Europoje tai draudžiama, tačiau vis dar legalu Šiaurės Amerikoje. Regis, su antibiotikais piktnaudžiaujančiais žmonėmis dedasi tas pats, kas ir su gyvuliais, – jie tunka. Neseniai 65 000 JAV vaikų tyrusi studija atskleidė, kad daugiau kaip 70 proc. vaikų antibiotikų gavo sulaukę vos dvejų metukų, o būdami penkerių vidutiniškai jau buvo suvartoję vienuolika antibiotikų kursų. Stulbinantis faktas – vaikų, kurie per pirmuosius dvejus gyvenimo metus gavo keturis ar daugiau antibiotikų kursų, rizika nutukti buvo 10 proc. didesnė. Atskiras Ligų kontrolės ir prevencijos centrų* tyrimas parodė, kad tose JAV valstijose, kur suvartojama daugiausia antibiotikų, daugiausia ir nutukusių žmonių. Nors tos studijos ir neįrodė, kad antibiotikai tiesiogiai kalti dėl nutukimo, nuolatinės sąsajos bei gyvulių stebėjimai paskatino mokslininkus patyrinėti problemą atidžiau. Gauti rezultatai apstulbino. Užteko tik perkelti nutukusios pelės žarnyno bakterijas steriliai („mikrobų neturinčiai“) pelei, ir šioji taip pat nutuko! Esame girdėję, kad tunkama dėl įvairių veiksnių: genetikos, riebios mitybos, angliavandenių dietų, nepakankamo fizinio aktyvumo ir t. t. Bet kad kaltos bakterijos... Nejaugi? Tuo netikėjo netgi didžiausi mikrobiologijos fanatikai, laikantys bakterijas savo pasaulio ašimi. Bandymus kartojo vienaip ir kitaip, tačiau rezultatai buvo įtikinantys: nuo gyvenimo * Angl. Centers for Disease Control and Prevention, CDC – pagrindinė JAV visuomenės sveikatos institucija. (Vert. past.)
20
(ne)valgyk nuo žemės!
pradžioje gautų ar negautų tam tikrų bakterijų priklauso individo svoris ateityje. O vienas tyrimas atskleidė dar daugiau: pasikeitus organizme gyvenančių bakterijų kolonijoms galima ne tik sustorėti ir nutukti – gali rastis ir kitokių lėtinių ligų. Anksčiau nė neįtarėme, kad dėl jų galėtų būti kalti mikrobai. Pavyzdžiui, astma ar alergijos. Matome, kad vis daugiau vaikų serga šiomis tarpusavyje susijusiomis ligomis. Vos prieš vieną kartą vaikai su astmos inhaliatoriais mokyklose buvo neįprastas dalykas. Nūnai astma kamuoja 13 proc. kanadiečių, 10 proc. JAV bei 21 proc. australų vaikų. Alergija žemės riešutams? Anksčiau ji pasitaikydavo retkarčiais, o pastaruoju metu tapo tokia dažna ir rimta bėda, kad kai kuriose mokyklose ir avialinijose žemės riešutai uždrausti. Kaip ir tiriant nutukimą, taip ir čia paaiškėjo, kad vaikystėje antibiotikų gavę vaikai dažniau serga astma ar alergijomis. Tuo labai susidomėjome savo laboratorijoje Britų Kolumbijos universitete. Nutarėme atlikti paprastą eksperimentą. Kaip ir žmonės, taip ir antibiotikų gavęs peliukas turėjo polinkį astmai, tačiau išsižiojome išvydę dar kai ką. Jei tų pačių antibiotikų duodavome jau atjunkytiems peliukams, kuriais motina nebesirūpindavo, jiems astma negrėsė. Pasirodo, gyvenimo pradžioje yra labai svarbus tarpsnis, kada gauti antibiotikai gali sukelti astmą. Mūsų bandymui atlikti pasirinktas geriamasis antibiotikas vankomicinas naikina tik žarnyno bakterijas, o į kraują, plaučius ar kitus organus nepatenka. Gauti rezultatai pakišo mintį, kad per antibiotikus pakitusios žarnyno bakterijos gali sukelti plaučių ligą astmą! Šis, kaip ir krūvos kitų laboratorijų bandymų, privedė prie tos pačios išvados: jei gyvenimo pradžioje žmogaus organizmo mikrobai pakinta, tai vėliau gali turėti liūdnų ir drastiškų pasekmių sveikatai. Atradome, kad šiuo itin reikšmingu ankstyvuoju gyvenimo periodu esame labai pažeidžiami. Atitinkamai labai svarbu nustatyti, kas aplinkoje kenkia vaiko organizmo mikrobų kolonijoms.
Vaikai – mikrobų magnetai
21
Vieną iš aplinkos veiksnių stebėjome lygindami kaimiečių ir miestiečių vaikus. Keletas tyrimų atskleidė, kad ūkiuose gyvenantys vaikai rečiau serga astma, net jei giminėje ir yra sirgusiųjų šia liga. Mokslininkai susidomėjo, kodėl taip yra. Ūkiuose augantys vaikai eina pas gyvulius, daugiau laiko praleidžia purviname (net ir mėšliname!) lauke. Visa tai aktyvina imuninę sistemą. Imuninė sistema sparčiausiai formuojasi ir vystosi pirmaisiais gyvenimo metais. Regis, astma, išsivystančia dėl hiperaktyvios imuninės sistemos veiklos, labiau linkę sirgti vaikai, mažiau susidūrę su tokiais imunostimuliatoriais. Be jų imuninė sistema neturi kaip tinkamai vystytis. Čiustydami vaikų aplinką trukdome jų imuninei sistemai bręsti taip, kaip ji tai darė milijonus metų – susidurdama su aibėmis mikrobų. Mūsų protėviai su mikrobais susidurdavo masiškai. Šie slypėjo aplinkoje, maiste, vandenyje, išmatose ir dar daug kur kitur. Palyginkime su šiuolaikiniu gyvenimu, kur plastikiniame maišelyje supakuota mėsa kepama steriliose „Styrofoam“ keptuvėse, vanduo valomas ir gerinamas tol, kol jame beveik nelieka mikrobų.
Vaikai yra vaikai Mūsų draugė Džulija persikėlė į mažutę kiaulių ir paukščių fermą, kai jos pirmagimis dar buvo ikimokyklinukas. Netrukus pamatė, kaip vaikystė ūkyje skiriasi nuo vaikystės mieste. Moteris niekada nebuvo namisėda, tad dar gyvendama mieste savo vyriausiajam sūnui Džedui leisdavo daug žaisti lauke. Jie eidavo į parkus ar žaidimų aikšteles, kur mama skatindavo Džedą išsiterlioti, žaisti smėlio dėžėse ir balose, net leisdavo kištis į burną stambesnius akmenukus ar lapus (saugaus dydžio daiktus). Tikėjosi, kad mylint gamtą bus lengviau priprasti prie gyvenimo kaime. Taip ir buvo. Tačiau moterį šokiravo tai, kas ūkyje dėjosi su vaikais. Gimus antrajam sūnui, ji kasryt tempdavosi jį ant
22
(ne)valgyk nuo žemės!
kupros į vištidę surinkti kiaušinių. Iš pradžių gyvulių bijojęs Džedas vaikėsi ir jodinėjo ant vištų, ragavo jų lesalus ir čiupinėjo šviežiai padėtus kiaušinius. Porą kartų motina net pagavo jį kramtant kažką nuo žemės. Visi, kam teko pabuvoti vištidėje, žino, kas ten mėtosi, tad motina buvo tikra, kad Džedas bent keletą kartų ragavo vištų išmatų. Žinia, pradžioje Džiulija baisėjosi, tačiau kai darbas veja darbą ir dar reikia prižiūrėti antrą vaiką, sunku nusaugoti, kad penkiametis neišsiliurlintų. Pamačius, kad paragavęs ūkio skonių Džedas nesusirgo, Džiulijai šiek tiek atlėgo. Dabar jau aštuonmetis Džedas rytais turi surinkti kiaušinius. Šviežiai padėti kiaušiniai dažnai būna purvini, o pirštinių jis nemūvi. Po darbo rankas nusiplauna, tačiau nuo jų kas nors šiaip ar taip patenka į burną. Džiulijos antrasis vaikas Džeikobas gimė ir augo ūkyje. Kaip ir vyresnėlis, taip ir tas kuo mieliausiai išsiterlindavo iki ausų. Kartą motina rado jį iki kelių įsibridusį į kiaulių srutų duobę. Kai vaikui buvo keturiolika mėnesių, jis, Džiulijai nespėjus pribėgti, susigrūdo į burną visą saują šviežio vištų mėšlo. Pradžioje Džiulija baiminosi, kad taip žaisdami vaikai neužsikrėstų kokia nors liga. Ilgainiui baimė dingo, nes vaikai augo sveikutėliai. Šiandien ji ant kupros tąsosi trečią vaikelį ir nė nemirkteli, išvydusi vyresniuosius purvinus iki ausų, kaip ir dera tikriems kaimiečiams. Vaikai kasdien grįžta namo molini, mėšlini, apkibę plunksnomis ir dar kažin kuo. Įėję į trobą visi stengiasi nusiauti batus, tačiau kartkartėmis nutinka, kad kas nors purvinais batais pražirglioja kilimu. Džiulija žiūri, kad prieš valgį sūnūs būtinai plautųsi rankas, retą dieną vaikų nemaudo (vandens spalva vonioje nuolat primena, kodėl šiuose namuose reikia maudytis kasdien). Net ir daug žaisdami lauke miestietukai retai kada išsipurvina taip, kaip Džulijos vaikai išsiterlioja kasdien. Šia prasme kaimo vaikas (ir jo mikrobai) labai skiriasi nuo miestiečio. Jokiu būdu nesiūlome leisti vaikams žaisti su gyvulių išmatomis, nes jie gali susirgti. Ūkiuose
Vaikai – mikrobų magnetai
23
iš esmės daug mikrobų, kurie padeda vystytis imuninei sistemai. Tai labai panašu į tą aplinką, kurioje gyvenome visi, ir kuri vos per kelias pastarąsias kartas taip stipriai pasikeitė. Dauguma vaikų kažkuo panašūs į Džedą ir Džeikobą: terlinasi ir džiūgauja išsipurvinę, mėgsta viską kišti į burną. Kodėl taip yra? Maži vaikai natūraliai elgiasi taip, kad gautų kuo daugiau mikrobų: žindomi kūdikiai liečiasi prie motinos odos, į burną kiša rankytes, kojytes ir viską, kas papuola po ranka. Pradėję šliaužioti ir vaikščioti, vaikai nuolat plaštakomis liečia grindis, o tada rankos atsiduria burnoje. Atrodo, tarsi jie tik ir laukia, kol tėvai sekundėlei nusisuks, kad kažkaip stebuklingai rastų ir į seilėtą burnytę susikištų patį purviniausią daiktą, kokį tik įstengia pasiekti. Kyla klausimas: ar vaikus instinktyviai traukia mikrobai? Vyresni vaikai mėgsta kapstytis žemėse, rinkti kirminus, voliotis ant žemės, gaudyti varles, gyvates ir pan. Gal jie natūraliai taip elgiasi todėl, kad organizme apsigyventų kuo daugiau mikrobų? Vaikai nori viską palaižyti. Kaip ir reikia tikėtis, jie dažniau už suaugusiuosius serga infekcinėmis ligomis. Jie siurbte siurbia mikrobų pasaulį, taip skatindami savo imuninę sistemą tinkamai į šiuos reaguoti. Pasigautą mikrobą ligų sukėlėją, dar kitaip vadinamą patogenu, aptinka imuninė sistema. Vaikas suserga, o imuninė sistema gerai įsimena kenkėją, kad kitą kartą su juo susidūrusi neleistų susargdinti organizmo. Aptikusi nekaltą mikrobą – tokių yra dauguma – imuninė sistema praleidžia jį per daugybę mokslui dar ne iki galo suprantamų mechanizmų ir nusprendžia ignoruoti arba toleruoti. Taigi, jei vaikai augdami tokių „treniruočių“ nepatirs, jų imuninė sistema iki galo nesubręs ir neišmoks tinkamai reaguoti į patogenus ar toleruoti nekenksmingų mikrobų. Galimos pasekmės – paaugus imuninė sistema gali perdėtai reaguoti į nekaltus mikrobus, keldama įvairių kūno organų uždegimus. Tai prisideda ir prie nūnai plintančių „išsivysčiusių šalių ligų“ (tokių kaip astma ar nutukimas).
24
(ne)valgyk nuo žemės!
Mikrobai, kuriuos reikia gelbėti Imuninės sistemos treniravimas – tik dalis mikrobų mūsų labui dirbamo darbo. Jie atsakingi už didžiosios maisto dalies virškinimą, įskaitant ląstelieną ir sudėtinius angliavandenius, už jų skaidymą į lengviau virškinamas formas. Jie aprūpina mus savo sintetinamais vitaminais B ir K, ko padaryti nesugeba mūsų medžiagų apykaitos sistema. Jei negautume mikrobų sintetinamo vitamino K, kraujas nekrešėtų. Gerosios bakterijos bei kiti naudingi mikrobai padeda kovoti su mikrobais ligų sukėlėjais. Mūsų laboratorijoje atlikti bandymai atskleidė, kad salmonelių – viduriavimą sukeliančių bakterijų – sukeltomis infekcijomis sergama daug sunkiau, jei antibiotikai pradedami gerti dar infekcijai neprasidėjus. Panašiai nutinka daug kam: po ilgo gydymo antibiotikais žmogui raižo pilvą, jis viduriuoja vandeniu. Mūsų mikrobai sąveikauja su organizmu ir yra labai naudingi, jei gauna kasdienę kalorijų porciją bei šiltą tamsią vietelę, kurioje nuolat girdomi ir maitinami gali ramiai tarpti. Tačiau šiuolaikinė gyvensena tą pusiausvyrą trikdo, ypač svarbioje gyvenimo pradžioje. Daugelyje išsivysčiusių šalių apie 30 proc. kūdikių gimsta atlikus cezario pjūvį, vartojama kur kas daugiau antibiotikų, o dauguma vaikų skiepijami ir neperserga rimtomis infekcinėmis ligomis. Anaiptol nesiūlome vengti išvardytų dalykų, tik norime, kad esami ir būsimi tėvai, seneliai bei globėjai suprastų, kokius potencialiai gyvybiškai svarbius sprendimus kasdien priimame augindami vaikus neišpasakytai iščiustytoje aplinkoje. Patys esame tėvai ir suprantame, kad dauguma mūsų stengiasi kaip išgalėdami, tad neketiname nurodinėti, kaip auginti vaikus. Tačiau kaip mikrobiologai vis geriau suprantame mikrobų svarbą besivystančiam organizmui. Stengdamiesi, kad vaikai augtų kuo sveikesni, kūdikių ir vaikų organizmų mikrobų kolonijas kaip tik pakeičiame taip, kad užaugę jie serga dar daugiau. Lazda turi du galus!
Vaikai – mikrobų magnetai
25
Šiuo klausimu mokslo bendruomenė dar tik pradeda susivokti, o žiniasklaidos straipsniuose pasirodo pirmieji (neretai dar ir neteisingai interpretuojami) plačiajai visuomenei skirti tyrimai. Be abejonės, svarbiausia yra išvengti sunkių ligų. Tik turėtume aiškiai skirti, kada būtina kištis į organizmą (pavyzdžiui, antibiotikais gydyti sunkią gyvybei pavojingą bakterinę infekciją), o kada geriau atsisakyti nereikalingos ir perdėtos higienos, kai lauke pažaidęs vaikas kaskart verčiamas dezinfekuojamosiomis priemonėmis plautis rankas. Ne visi vaikai auga ar turėtų būti auginami taip kaip Džedas ar Džeikobas, tačiau tikrai galime keisti savo perdėm dezinfekuotą pasaulį. Mes, kaip klasikiniai mikrobiologai, studijavome tik mikrobus ligų sukėlėjus ir tai, kaip juos naikinti. Dabar suprantame, kad daugybę metų ignoravome begales sveikatai naudingų mikrobų. Tyrimų laboratorijos keičia studijų kryptį, susimąstėme, kad metas tapti svetingesniems savo mikrobiniams svečiams.
Vaikas balione
D
avidas Vetteris gimė 1971 m. Hjustone, Teksaso valstijoje, su retu genetiniu sutrikimu – nefunkcionuojančia imunine sistema. Bet koks kontaktas su nesteriliu pasauliu jam reiškė mirtį. Dėl tos priežasties mažylis gimė atlikus cezario pjūvį ir iškart buvo įdėtas į sterilų balioną. Prieštaringai vertinamu medikų sprendimu jis gyveno ligoninėje balione, augusiame drauge su vaiku. Berniuką gydė daugybe antibiotikų kursų, kad apsaugotų nuo bakterinių infekcijų. Kadangi vaiko organizme nebuvo jokių bakterijų, jo mityba buvo ypatinga, papildyta gyvybiškai svarbiais vitaminais K ir B, kuriuos paprastai gamina žarnyno bakterijos. Davido istorija atskleidžia, kad neturint imuninės sistemos mikrobų pilname pasaulyje gyventi
įsigykite
knygą dabar