II dalis
Apie ką medituoti? Meditacijos objektas yra protas. Kol kas jis kartu ir sutrikęs, ir susijaudinęs, ir maištingas, ir kupinas bega lės nulemtų bei nesąmoningų elgesio modelių. Medi tacijos tikslas – ne uždaryti ar padaryti nejautrų protą, bet išlaisvinti, nuskaidrinti ir suteikti pusiausvyros. Pagal budizmą, protas yra ne atskiras objektas, bet dinamiškas išgyvenimų srautas, sąmonės akimir kų seka. Šie išgyvenimai dažnai lydimi sumaišties ir kančios, tačiau galime patirti juos ir apimti visa aprė piančios aiškumo bei vidinės laisvės būsenos. Mes visi puikiai žinome, kad, kaip primena šiuo laikinis tibetiečių mokytojas Džigmė Khjencė Rin počė, „mums nereikia lavinti proto, kad išmoktume nusiminti ar pavydėti. Mums nereikia nei pykčio katalizatoriaus, nei pavydo stiprintuvo.“¹² Priešingai, lavinti protą labai svarbu tada, kai norime sutelkti ir 29
stiprinti dėmesį, ugdyti emocinę pusiausvyrą, vidinę ramybę, išmintį ir atsidavimą kitų labui. Mes turime vidinį gebėjimą ugdyti šias savybes, bet tai neatsitiks savaime, vien panorėjus. Reikia mokytis, o mokyma sis, kaip jau sakiau, visada reikalauja atkaklumo ir už sidegimo. Juk neišmoksime slidinėti, treniruodamiesi vieną ar dvi minutes per mėnesį.
Dėmesio ir sąmoningumo ugdymas Galilėjus atrado Saturno žiedus tik tada, kai sukū rė pakankamai ryškų ir galingą teleskopą ir pritvirti no jį prie stabilios atramos. Šis atradimas būtų buvęs neįmanomas, jei nebūtų buvę tinkamo instrumento ar būtų drebėjusi jį laikanti ranka. Panašiai, jei norime pastebėti menkiausius savo proto veiklos ypatumus ir daryti jiems poveikį, turime nepriekaištingai išmokti žvelgti į savo vidų. Tam reikia labai išlavinti savo dė mesį, kad gebėtume išlaikyti jį pastovų ir gryną. Tada galėsime stebėti, kaip protas veikia ir suvokia pasaulį, ir pajėgsime suprasti, kaip asocijuodamosi dauginasi mintys. Galėsime vis giliau tyrinėti protą, kol pagaliau išmoksime pastebėti pačią pamatinę savo sąmonės būseną – nepriekaištingai vaiskią ir budrią, neišnyks tančią net ir tuomet, kai nekyla jokių minčių. 30
Kas nėra meditacija Kartais praktikuojantys meditaciją kaltinami tuo, kad per daug susitelkė į save, prasmego egocent riškoje savistaboje ir prarado ryšį su kitais. Tačiau negalima pavadinti savanaudžiu proceso, kurio tiks las – išrauti įkyrias mintis apie save ir ugdyti altru izmą. Tai būtų tas pat, kas kaltinti žmogų, siekiantį tapti gydytoju, kad gaišta laiką medicinos studijoms, užuot pradėjęs dirbti. Sklando daug mitų apie meditaciją. Turiu iškart pasakyti, kad meditacija – tai ne pastangos ištuštinti protą, neįsileidžiant minčių (bet kuriuo atveju tai ne įmanoma), ir ne begaliniai apmąstymai, analizuojant praeitį ar stengiantis numatyti ateitį, ir ne tiesiog atsi palaidavimas, kai vidiniai prieštaravimai laikinai nu slopinami neapibrėžtoje, beformėje sąmonės būseno je, – juk gana beprasmiška ilsėtis vidinėje painiavoje. Meditacijai iš tikrųjų būdingas tam tikras atsipa laidavimas, bet jis susijęs su palengvėjimu, išsivada vus iš vilčių ir baimių, iš ego prisirišimų ir užgaidų, be perstojo kurstančių mūsų vidinius konfliktus.
31
Meistriškumas, kuris mus išlaisvina Kaip pamatysime, medituodami nesistengiame minčių nei sustabdyti, nei išlaikyti, bet, neprarasdami budrumo, leidžiame joms savaime atsirasti ir išnyk ti, – šitaip jos neužvaldo mūsų proto. Be to, meditacija padeda tapti nepriklausomiems nuo įprasto galvojimo modelių. Dažniausiai ji prasideda nuo analizės, po jos eina kontempliacija, o tada – vidinis pasikeitimas. Būti laisvam reiškia būti savo paties šeimininku. Mes nedarome kas tik šauna į galvą, bet išsilaisviname iš suvaržymų ir liūdesio, kurie valdo ir temdo mūsų protą. Imame gyvenimą į savo rankas, o ne paliekame įpročių ir proto sumaišties valiai. Būti laisvam reiškia ne paleisti šturvalą, kad vėjas neštų mūsų laivą kur papuola, bet nusistatyti kryptį į pasirinktą tikslą, ku ris, esame tikri, bus pats geidžiamiausias ir mums, ir kitiems.
Tikrovės esmė Meditacija nėra būdas pabėgti nuo tikrovės, kaip kai kurie galvoja. Priešingai, jos tikslas – priversti mus pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, mūsų išgyvenimų sūkuryje, parodyti giliąsias mūsų kančių priežastis ir 32
išsklaidyti proto sumaištį. Šitaip išugdome tam tikrą supratimą, kylantį iš aiškesnio tikrovės matymo. Kad to pasiektume, medituojame, pavyzdžiui, visų reiški nių tarpusavio priklausomybę, laikinumą ir tikro bei nepriklausomo ego nebuvimą. Meditavimas šiomis temomis grįstas daugelio kartų praktikuotojų, paskyrusių gyvenimą savaimi nių, įprastinių minčių ir sąmonės prigimties stebė jimui, patirtimi. Jie mokė empirinių metodų, kaip išugdyti proto aiškumą, budrumą, vidinę laisvę, al truistinę meilę ir atjautą. Tačiau, norėdami išsivaduo ti iš kančių, negalime pasikliauti vien tik jų žodžiais. Turime patys atrasti, kiek vertingi šie išmintingų žmonių perduoti metodai, ir patys sau patvirtinti jų padarytas išvadas. Tai ne vien intelektualus procesas. Prireikia ilgai stebėti savo patirtį, kad iš naujo at rastume jų atsakymus ir giliai viduje jie taptų mūsų. Šis procesas reikalauja pasiryžimo, užsidegimo, at kaklumo ir, kaip sakė Šantideva, „džiaugsmo, kad darai tai, kas naudinga.“¹³ Taigi iš pradžių mes stebime ir stengiamės supras ti, kaip asocijuodamosi viena su kita dauginasi min tys, sukurdamos visą emocijų, džiaugsmo ir kančios, pasaulį. Tada prasiskverbiam pro minčių uždangą ir pažvelgiam į sąmonės esmę – pirmapradį gebėjimą pažinti, iš kurio kyla visos mintys.
33
Beždžioniško proto išlaisvinimas Kad įvykdytume šią užduotį, pirmiausia turime nuraminti savo įsiaudrinusį protą. Jis elgiasi tarsi su gauta beždžionė, kuri blaškydamasi vis tvirčiau įsipai nioja savo pančiuose. Iš mūsų minčių verpeto pirmiausia iškyla emoci jos, paskui – nuotaikos bei elgesys, ir galiausiai – cha rakterio ypatybės bei įpročiai. Tai, kas atsiranda sa vaime, nebūtinai atneša gerų rezultatų, kaip vargu ar duos gerą derlių pavėjui paleistos sėklos. Turime elgtis kaip geri ūkininkai, kurie prieš sėdami paruošia dirvą. Tai reiškia, kad svarbiausia – išsilaisvinti, įval dant savo protą. Jei suvoksime, kad meditacija gali padėti mums naujai patirti pasaulį kiekvieną gyvenimo akimirką, neatrodys per daug praleisti bent dvidešimt minučių per dieną, stengiantis geriau pažinti savo protą ir mo kantis atsiverti. Meditacijos vaisių galima apibūdinti kaip optimalią gyvenseną, kitaip tariant, tikrąją laimę. Ši tikra ir nesibaigianti laimė yra gilus suvokimas, kad mums pavyko išnaudoti visas savo išminties ir teigia mų savybių galimybes. Tokio pasitenkinimo siekis – tai nuotykis, į kurį verta leistis.
III dalis
Kaip medituoti? Meditacija yra ne teorija, o praktika – juk restora no valgiaraštis mūsų nepasotins, jei nieko nevalgysi me. Tačiau pamokymai medituoti, aprašyti praeities išminčių darbuose, gali suteikti neįkainojamą pagal bą. Šie darbai – tarsi lobių kasyklos, kuriose galima rasti mokymų, išsamiai apibūdinančių meditacijos tikslus bei metodus ir nurodančių geriausius būdus, kaip praktikuoti bei išvengti mūsų tykančių spąstų. Pabandysime apžvelgti kai kuriuos iš šių mokymų. Pradėsime nuo įžanginių paaiškinimų ir bendrų pata rimų, o vėliau aptarsime keletą iš daugelio meditacijos metodų. Aiškinsime praktikas paprastai ir pamažu, kad būtų lengviau suprasti. Norintiems labiau į jas įsi gilinti, knygos gale pateiksime išsamesnių darbų bib liografines nuorodas. Tačiau neįmanoma pervertinti gyvo patyrusio mokytojo svarbos. Ši knyga neatstos 35
tokio mokytojo. Jos tikslas tėra remiantis autentiškais šaltiniais pateikti kai kuriuos esminius aiškinimus. Didžioji dalis toliau aprašytų pratimų, ypač tie, kurie susiję su sąmoningumu, vidine ramybe, gilia įž valga ir altruistine meile, būdingi visoms budistinėms mokykloms. Kitų, pavyzdžiui tų, kuriais dirbama su emocijomis, ištakos – Tibeto budizmas. Kadangi ši knyga skirta tiems skaitytojams, kurie nori medituoti nebūtinai tapdami budistais, čia nekalbėsime apie kai kuriuos budistinei praktikai labai svarbius dalykus, kaip antai prieglobsčio priėmimas. Tą galima rasti daugelyje įžvalgių tekstų, pavyzdžiui, Patrulo Rinpočės knygoje „Mano tobulo mokytojo žodžiai“ arba Kan gjuro Rinpočės (Longčeno Ješės Dordžės) parašytame „Vertingųjų savybių lobyno“ komentare. Svarbiausia prisiminti, kad mūsų protas gali mums būti geriausias draugas arba pikčiausias priešas. Taigi, išvaduodami jį iš sumaišties, egocentriškumo ir varginančių emocijų, padarysime pačią didžiausią paslaugą sau ir kitiems.
36
mot yvacija
Kaip ir imantis bet kurios kitos veiklos, pradedant medituoti labai svarbu neabejoti savo motyvacija, nes būtent ji, altruistinė ar savanaudė, didelė ar ribota, su teiks kelionei, į kurią leidžiamės, teigiamą ar neigiamą kryptį ir nulems jos baigtį. Mes visi norėtume išvengti kančių ir būti laimingi ir visi turime teisę išpildyti šį norą. Tačiau dažniau siai mūsų veiksmai neatitinka siekių. Ieškome laimės ten, kur jos nėra, ir nesusimąstydami skubame tiesiai į kančią. Budistiniai mokymai skatina ne atsisakyti to, kas iš tiesų gera gyvenime, bet pašalinti kančios priežastis, prie kurių dažnai esame pripratę kaip prie narkotikų. Kančias sukelia proto maišatis, aptemdanti aiškumą ir nuovoką. Vienintelis būdas jos išvengti – išmokti aiškiai matyti tikrovę ir pakeisti savo protą. Tai padės mums pašalinti pirmines kančios priežas tis – proto nuodus, t. y. nežinojimą, pyktį, godulį, iš puikimą ir pavydą, kuriuos sukelia savanaudis ir ap gaulingas prisirišimas prie ego. Budizme kalbama apie keletą kančios rūšių. Aki vaizdžiąją kančią galime pastebėti visur. Slaptoji kan čia, susijusi su nepastovumu ir pokyčiais, gali glūdė ti po išorinės laimės skraiste. Dar gilesnė ir sunkiau pastebima kančia, kurią sukelia esminis nežinojimas, 37
nepaliks mūsų tol, kol neištrūksime iš apgaulės ir sa vanaudiškumo gniaužtų. Daugiau nei prieš 2500 m. pasiekęs nušvitimą po bodhi medžiu, pirmąjį savo mokymą Buda paskelbė elnių draustinyje netoli Varanasio. Čia jis mokė „Ke turių tauriųjų tiesų“. Pirmoji tiesa – apie kančią, kurią turime atpažinti, antroji – apie kančios priežastį, neži nojimą, kurį sukelia geismas, neapykanta, išpuikimas, pavydas ir daugelis kitų minčių, nuodijančių mūsų ir kitų žmonių gyvenimą. Trečioji tiesa skelbia, kad šiuos proto nuodus galima sunaikinti ir šitaip išsiva duoti iš kančios. Ketvirtoji tiesa kalba apie kelią, ku ris šią galimybę paverčia tikrove. Kelias yra procesas, kai pasitelkiami visi įmanomi būdai pašalinti esmines kančios priežastis. Tačiau neužtenka vien išsivaduoti iš savo kančių. Kiekvienas iš mūsų esame tik vienas žmogus, bet dar egzistuoja begalybė kitų būtybių ir kiekviena jų lygiai taip pat trokšta išvengti kančių. Negana to, visos bū tybės tarpusavyje susijusios, tad mes esame neatski riami nuo visų kitų. Taigi galutinis meditacijos tiks las – tapti pajėgiam išlaisvinti visas būtybes iš kančių ir prisidėti prie jų gerovės. Skyrelyje „Meditacija“ glaustai ir praktiškai apibū dinamos įvairios meditacijos rūšys. Atidžiai perskaitę aiškinimus, pasistenkite pritaikyti medituodami, kad jie įeitų į jūsų patirtį ir atmintį. 38
„Įkvėpimo šaltinyje“ cituojami didžių mokytojų mokymai ir nurodymai, paaiškinantys, praturtinantys ir pagilinantys meditacijos pratimų aprašymus.
Meditacija Mąstykime apie tai, kokie esame dabar. Ar pastebime savyje elgesio modelių ir įprastinių reakcijų, kuriuos norėtume tobulinti ar keisti? Pažvelkime į pačią savo gilumą. Ar pavyksta pajusti ten gebėjimą keistis? Pasistenkime iš tikrųjų patikėti, kad galime pasikeisti, tik reikia pastangų, pasiryžimo ir išminties. Pasižadėkime keistis ne vien savo labui, bet – ir ypač – tam, kad kada nors taptume pajėgūs išsklaidyti kitų kančias ir padėti jiems pasiekti ilgalaikę laimę. Leiskime šiam pasiryžimui augti ir įsišaknyti mūsų esybės gelmėje.
Įkvėpimo šaltinis Ką rodo mūsų elgesys – proto ribotumą ar atvirumą? Ar matome visą padėtį, ar tik atskiras detales? Ar ma tome vien tai, kas čia pat, ar žvelgiame tolyn? Ar mūsų motyvacija tikrai grįsta atjauta?.. Ar mūsų atjauta ne apsiriboja šeima, draugais ir žmonėmis, su kuriais ta patinamės? Turime be perstojo apie tai mąstyti. XIV Dalai Lama¹⁴ 39
Jei dar negimė, lai gimsta manyje Neįkainojama mintis apie nušvitimą. O gimusi lai niekad neišnyksta, Bet auga nuolatos. Bodhisatvos įžadas¹⁵
40