Daktare, galiu užeiti? by knygos.lt

JUSTĖ laTAUSKIENĖ

Da KTARE, GAlIU UŽEITI?

Istorijos iš gydytojo kabineto

VILNIUS 2025

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-867-8

KAS JŪSŲ lAUKIA?

Būtų mandagu, kad pacientui įžengus į kabinetą, gydytojas prisistatytų.

Taigi, esu Justė Latauskienė, šios knygos autorė. Dirbu šeimos gydytoja, darbas man patinka, patinka pacientai, neplanuoju emigruoti, skiepijuosi ir balsuoju. Jeigu jau supratote, kad atsivertėte ne tą knygą, gal jums vertėtų užeiti į kitą kabinetą. Gyvenimas trumpas, tad nešvaistykite jo. Žmonės dažnai klausia, kaip sugalvojau tapti gydytoja.

Tiesiog atsidaviau gyvenimo sumanymams. Man pasisekė gimti šalyje, kurioje vertinamas mokslas, menas, kultūra, kurioje visi iki vieno gauna išsilavinimą, jei tik tam labai nesipriešina. Dar viena priežastis, paskatinusi studijuoti mediciną, – nereikėjo laikyti matematikos egzamino. Dar nelabai supratau, bet jau tada priėmiau vieną pirmųjų medicininių sprendimų gyvenime – įvertinau išteklius bei galimybes ir pasirinkau labiausiai sveikatą tausojantį kelią tikslo link. Gyvenime galima padaryti bet ką, bet negalima visko.

Taigi po mokyklinių metų, kaip dabar madinga sakyti, laukinių 90-ųjų, jau naujajame kultūriniame tūkstantmetyje patekau į studijų pasaulį. Vieni daug dirbo ir stengėsi,

kad atsidurtų šiame pasaulyje, o kiti atsidūrė jame tik todėl, kad persidirbo ir persistengė. Kaip palengvėjo išsivadavus iš mokyklinės sistemos, gyvenimą vaizdavusios kaip sunkų ir keblų, kuriam reikia ruoštis. Medicinos studentams gyvenimas yra tiesiog gyvenimas, ko nesupranti – gali iškalti. Bet net ir tie studentai, kuriems čia buvo viskas neaišku, kurie atėjo tik todėl, kad vertė tėvai, buvo geranoriški, kantrūs ir mylėjo žmones. Juk sunku išjudinti žmogų veikti, jei jis neturi bent menkiausios motyvacijos siekti tikslo.

Baigęs medicinos studijas tampi gydytoju. Pavyko.

Tik aš sugalvojau specializuotis. Skirtingų sričių gydytojų skirtingas ir gyvenimo būdas – gyvenimas daro įtaką darbui, o darbas formuoja gyvenimą. Specializacijos pasirinkimas priklauso ne tik nuo norų, bet ir nuo gebėjimų, pajėgumo ir netgi tavo sveikatos*. Kiti gydytojai dažnai juokauja, kad šeimukais** tampa tie, kurie nenori dirbti naktimis. Man, tam dieniniam šeimukui, tenka nustatyti nedarbingumą visokiems apsimiegojusiems naktinukams, tad drąsiai sakau, kad naktiniam darbui reikia geležinės sveikatos. Nesvarbu, ar esi chirurgas, ar prekių sandėlio darbuotojas. Šeimos medicina – ir labai sena, ir labai nauja medicinos šaka. Ji prisidengia tai vienu, tai kitu pavadinimu. Terapeutas, bendrosios praktikos gydytojas, namų daktaras. Tai, kad gydytojas turi kitokį, ne šeimos gydytojo, diplomą, dar nereiškia, kad jis negali dirbti ar netampa savo pacientų partizaniniu šeimos gydytoju. Jei pasivadina šeimos gydy-

* Nguyen M., Meeks L. M., Sheets Z. C. et al., Outcomes of the Main Residency Match for Applicants With Disability. Prieiga internete: https://jamanetwork.com/journals/jama/fullarticle/2817753.

** Šeimukas – mielas šeimos gydytojo įvardijimas.

toju, dar nereiškia, kad jis tik toks ir yra, juo labiau jei daro viską, ką gali bet kuris kitas gydytojas. Receptus, nedarbingumo pažymas ir siuntimus štampuoti gali visi!

Šeimos medicinos jūra banguoja kartu su visuomenės vizija, kas yra šeima ir kaip ji formuoja visuomenę. Okupaciniai ir represiniai režimai nenori šeimos gydytojų. Jiems patogiau bendri gydytojai, kurių darbo objektas – su geografine vietove, amžiaus grupe, darbo kolektyvu ar ekonomine padėtimi susietas žmogus. O visuomenės, pasiklydusios beribio liberalumo, laisvės be atsakomybės ir kaltės platybėse, nebežino, kur paciento, o kur gydytojo ribos bei tikslai. Tuomet sveikata prilygsta darbui, gyvenamai vietai ar santykiams, kuriuos ne tik galima, bet ir būtina profilaktiškai pakeisti. Patogiausias tada asmeninis gydytojas, kurio vertę pacientas matuoja pagal tai, ar gydytojui jis svarbiausias. Visais atvejais šeimos gydytojams būdinga tai, kad jie lydi žmogų per visą jo ligos ir sveikatos istoriją. O daugybė kitų specialistų apsiriboja konkrečiomis organų sistemomis, fiziologinėmis situacijomis ir biologiniais konfliktais.

Tiesa, vėliau specializavausi dar sykį – pasukau į kognityvinę elgesio psichoterapiją. Kas žino, gal vėliau dar ką nors sugalvosiu!

Labai norėčiau, kad skaitydami šią knygą kuo daugiau gydytojų specialistų suprastų, jog jų darbo rezultatai žmogų lydi labai ilgai. Galbūt tada jie aiškiau suvoktų, kad jų darbas nėra beprasmis ir rečiau perdegtų. Dar norėčiau, kad jie negalvotų, jog jei žmogus nesiskundžia, tai ir bėdos nėra.

Kolegoms, šeimos gydytojams, linkiu parašyti savo knygas. Atsodinsime tuos medžius, nepergyvenkite.

Na, o ne gydytojams, kurie skaitys šią knygą, tikiuosi, bus smagu, gal ji padės geriau pasirinkti (ar nesirinkti) vieną ar kitą gydytoją. Atrasti savo.

Nė viena iš šioje knygoje pasakojamų pacientų istorijų nėra tikra. Visos jos – lydinys kelių panašių atvejų, kurie įsiminė, nes pasikartojo ne vienam pacientui. Arba derinys tariamų įvykių, kurie galėjo nutikti kitomis aplinkybėmis ir kita tvarka. Bet kokie sutapimai su realiais įvykiais atsitiktiniai. Visas istorijas išbandžiau pasakodama draugams gydytojams prie kavos puodelio ar siuvinėdama kryželiu. Jei nugirdau ir man panašiai nutiko, ta istorija pateko į šią knygą. Kai kurių sričių gydytojai pasakoja jiems nutikusias istorijas, kad išsiventiliuotų. Dalis galvoja, kad vis tiek to paciento daugiau gyvenime nebesutiks ir šis nelieps pasiaiškinti. O jei ir tenka pasiaiškinti, tai dažniau ne todėl, kad papasakojai, o kodėl nepapasakojai ir apie mane!

HIPOKRATAS

Gydytojams įprasta duoti Hipokrato priesaiką. Niekas tiksliai nežino, kas jis toks buvo. Atrodo, gyveno V–IV a. pr. Kr. Nebuvo kilmingas, bet tikriausiai kilęs iš pasiturinčios šeimos. Viena aišku, Hipokratas – demokratiškų laikų ir visuomenės vaikas. Kaip Sokratas įkvėpė įvairias senovės ir Vakarų filosofijos mokyklas, kaip Iktinas klojo pamatus architektūrai, kaip Aischilas įtvirtino dramos žanrą, taip Hipokratas susistemino tuometines medicinos žinias ir tapo medicinos tėvu.

Mitologija paprasta: mokydamas po platanu, Hipokratas permąstė liaudiškus prietarus, gyduolių žinias ir iš paskirų minčių bei stebėjimų sukūrė sistemą. Vienas jo mokinių užrašė tos sistemos principus. Tai ir yra garsioji Hipokrato priesaika. Pats Hipokratas galėjo net nežinoti, kad tokia priesaika yra.

Jei skaitysite originalią Hipokrato priesaiką, turėkite omeny, kad joje minimi gydymo metodai nėra tapatūs šiuolaikiniams. Kaip ir tuometinės žmogaus teisės ir pareigos. Priesaika aiškiai pasako, kaip gauti naudos ir išvengti atsakomybės. Tegul operuoja barzdaskučiai ir odadirbiai, žolytes skiria žiniuonės, nėštumus nutraukia atitinkamose šventyklose. Originali priesaika taip pat skelbia, kad

jei ją sulaužysi, pats neteksi sveikatos. Nutrenks tave žaibai ir niekas tau nepadės pasveikti, nes kolegos bus nusisukę nuo tavęs.

Kartais susiduriu su žmonėmis, kurie Hipokratą tapatina su Kristumi. Piktinasi, kad gydytojai elgiasi nedorai, nesilaiko Hipokrato priesaikos ir, nors neskaitė jos, vardija, kuriuos punktus gydytojas sulaužė. Krikščioniškos medicinos vertybės kiek kitokios nei hipokratinės. Ar kada atkreipėte dėmesį, kad yra, tarkim, krikščioniški gimdymo namai ar krikščionių medicinos centras? Juk niekas neišskiria veganiškų ar LGBT+ draugiškų gimdymo namų. Ir tikrai ne todėl, kad išskyrę paskęstų piniguose ar būtų užmėtyti akmenimis (žiūrint kokia kaimynystė).

Kartais susiduriu su pacientais, kuriems nepasiseka ne todėl, kad jie pateko pas blogą gydytoją, bet todėl, kad nesutampa paciento ir gydytojo moralinės normos. Hipokratui blogis – pakenkti žmogui. Katalikui gydytojui blogis – nepadėti žmogui. Mano kolega, garbinantis kosminį energetinį kiaušinį, sakytų, kad blogis – sutrukdyti žmogui surasti savo gyvenimo kelią ir suprasti karminius principus bei siekius. Biurokratui iš pašaukimo blogis – neteisingai užpildyti dokumentai ir iki galo neįgyvendinta profilaktinė programa. Vienas gydytojas nepamatavo kraujospūdžio, nes nenorėjo išgąsdinti paciento, kitas – nenorėjo gaišti laiko, trečias nematavo, nes specializuotos odos grybelio gydymo klinikos blanke nebuvo eilutės, kurioje reikėtų įrašyti tuos spaudimo rodmenis. O pacientas taip tikėjosi, kad pamatuos… Tuberkuliozė. Niežai. Sifilis. Daug ligų kažkada buvo laikomos ne medicinos ir ne gydytojo, o moralės sargų rei-

kalu. Žmonės sirgo, nes neteisingai gyveno. XIX amžiuje mokslo pažanga atskleidė, kad ligas vis dėlto GALI sukelti cheminės medžiagos ir maži padarėliai, kuriems visai nesvarbu, ar tu su kažkuo permiegojai specialiai, iš žioplumo ar net ne savo valia. Nuo tada gonorėja nebėra bausmė už laisvą seksualinį gyvenimą. Aišku, jeigu tai darai atsakingai ir protingai. XX amžiuje atėjo eilė demistifikuoti reumatinius susirgimus, vėžį ir išsėtinę sklerozę. XXI amžiuje klausimas kilo ir dėl psichikos ligų.

Kiekvienas amžius vienas ligas pagimdo, o kitas išgydo.

Tarkim, kad perprastume infekcines ligas, reikėjo, jog jomis susirgtų pakankamai žmonių. Reikėjo, kad pakankamai žmonių bendrautų su kuo nori, ne tik su kuo leidžiama. Kitaip tariant, reikėjo, kad net bukiausias žmogus savo akimis pamatytų, jog serga visokie žmonės. Kitas pavyzdys – kad atsirastų suopratis apie vėžį, reikėjo išrasti instrumentus, kuriais būtų įmanoma pamatyti ląstelę ir stebėti jos elgesį.

Kartais gydytojai juokauja, kad Hipokratas gydė tik plepalais, smilkalais ir muzika, tad jei nori hipokratinės medicinos, eik pas psichoterapeutą. Bet šiuolaikinis infektologas gydymą pradeda ne nuo aibės kraujo tyrimų, o nuo anamnezės, istorijos apie jūsų gyvenimą ir ligą. Kokį kebabą valgėte ir kuriame sode kokius sodinukus sodinote. Traumatologas irgi dažniausiai nestveria tiesiai už kyšančio kaulo, bet paklausia, ar čia pats pacientas taip susilaužė koją, ar kas sulaužė.

O nuo ko gydymą pradeda šeimos gydytojas? Sykį vienuose psichoterapeutų mokymuose gydytojas iš Prancūzijos paklausė, kaip Lietuvoje dirbame su baudžiavos pa-

likta trauma. Atsakiau, kad nedirbame. Gyvenime manęs niekas darbe neklausė apie baudžiavą. Žinoma, pasitaiko

žmonių, kurie savo gyvenimą lygina su baudžiava, koncentracijos stovykla ar aiškina, kad gyvena blogiau nei blogai. Tiesa, jei besiskundžiantis žmogus turi kantrybės ką nors dėl to nuveikti, labai dažnai pakeičia savo teiginius.

Tas gydytojas į mane pažiūrėjo keistai, kai pasakiau, kad

Lietuvoje neturime jokių neišspręstų baudžiavos klausimų. O ar naujos traumos neatėjo dėl tų pirmųjų – paklausė jis manęs. Suprask, kas kaltas dėl vėlesnių istorinių įvykių. Beliko mesti Uno žaidimo kortą ir paklausti, ar baudžiava neatėjo po marų, badų ir karų? O šie ar neatėjo po mažojo ledynmečio? Dalijuosi šia istorija, nes noriu parodyti, kaip netikėtai galima pradėti paieškas, kodėl ir kas kuo serga.

Žmogus gali galvoti, kad jo liga, jos eiga ir ateities prognozės labai priklauso nuo jo paties. Galbūt tos ligos nė nebūtų, jei būtų gimęs kitoje vietoje ir kitais laikais. Galbūt ir jo nebūtų. Tarkim, sėdi žmogus ir liūdi, kad serga nutukimu. Svarsto, kad dėl to kalta valios stoka, bet, jei pažvelgsime iš visuomenės sveikatos perspektyvos, sureguliavus fruktozės kiekį maiste, gydymas būtų kur kas efektyvesnis. Kita vertus, jeigu tas žmogus nori būti valingesnis nei aplinkiniai, jis turi eiti pas psichoterapeutą ir dirbti su savo nuostata, kad čia valios, o ne kalorijų klausimas. Jeigu visiems aplinkui padeda dietologas ir sporto treneris, o jam vienam ne, tai kas pasakys, ką reikėtų daryti? Ar į situaciją pažvelgti iš šalies, idant pamatytum bendrą paveikslą? Ar, priešingai, įsiskverbti į vidų ir narstyti po ląstelę ir molekulę, kad pamatytum tą vieną neteisingai besisukantį

sraigtelį? Kol kas, atrodo, niekas nedraudžia to daryti šeimos gydytojams.

Taigi, darbą pradedame numatydami atitinkamus klausimus. Kartais, klausiame lyg kokie infektologai, o kartais –kaip traumatologai.

AŠ TIK PAKlAUSTI

Draugai siūlė taip pavadinti knygą ir pradėti ją šia fraze. O aš pradėsiu kiek kitaip – kur jūs buvote anksčiau? Ne, ne kodėl tik dabar skaitote šią knygą. Tokios frazės niekas nenorėtų išgirsti gydytojo kabinete. Ne tik todėl, kad būtų praradę sveikatai brangų laiką, bet ir todėl, kad nesinori ir toliau to laiko gaišti.

Iš tiesų, daktare, kurgi aš galėjau būti?

Galėjau nežinoti, kad šis klausimas toks svarbus. Juk nesu gydytojas, negebu pastebėti ligos užuomazgos. Juk mano gyvenime yra daug skausmų bei vargų ir absoliuti jų dauguma išsisprendžia patys, dažniausiai be jūsų, gydytojau, pagalbos. Kaip galėjau žinoti, kad šis kartas bus kitoks. Net jei ir nujaučiau, gal ta nuojauta jau ne sykį mane apgavo, tad išmokau nepirkti loterijos bilietų ir neinvestuoti į bitkoinus.

Galėjau žinoti, bet tikėtis geriausio. Tada gydytojų nereikia. Galėjau žinoti ir tikėtis blogiausio. O tada gydytojų jau nebereikia. Bet, va, persigalvojau. Juk esu laisvas žmogus.

Galėjau nepatekti pas gydytoją, nes neturėjau pinigų ar galimybių patekti greičiau. O gal turėjau ir pinigų, ir gali-

mybių, bet jūs manęs nepriėmėte, nes vis rasdavote kokį pasiteisinimą, kodėl ne aš, kodėl kitas pacientas.

Norite, kad papasakočiau, kodėl tik dabar pirmą kartą atėjau pasitikrinti pagal profilaktinę sveikatos programą?

Pats paklausėte, tad dabar klausykitės!

Galbūt, kai buvau vienuolikos, mane pagrobė einantį iš mokyklos ir laikė prirakintą rūsyje prie radiatoriaus, tad 15 metų praleidau tamsoje prievartaujamas ir ligotas. Nežinau, kaip neišprotėjau. Ištrūkti padėjo tik atsitiktinumas –šalia statomo namo projektuotojas buvo toks kvailys, kad bestatant tą namą išgriuvo mano kalėjimo siena, tad aš, mažas, purvinas, kaulėtas ir opom apėjęs gniutulėlis išriedėjau į laisvę. Trūkus vamzdžiui vos neprigėriau nuotekose, bet mane ištraukė statybininkai, kurių kalbos po tiek metų izoliacijos nesupratau. Tad ar šito manęs klausiate?

Vieni gydytojai klausimą kur jūs buvote anksčiau užduoda labai labai retai. Sunku to klausti, nes šis klausimas tinkamas itin retai. Kiekvienas klausimas dažnai daugiau pasako apie klausiantįjį, nei atsakymas apie atsakantįjį. Vien todėl, kad kas nors tavęs paklausia, dar nereiškia, kad privalai atsakyti. Išimtis – tardymas.

Kai atėję pas gydytoją sulaukiame klausimų, kurių tikimės, tai gydytojas – labai klasiškas. Kai išgirstame klausimų, kurių nesitikime, – gydytojas originalus. Bet kai nuspėjamose situacijose iškyla netikėti dalykai ir klausimai pasitaiko ne į temą, tai gydytojas – genialus. Klausimai gali būti guodžiantys, įkvepiantys, nereikšmingi ar net žiaurūs ir pavojingi. Kaip chirurgas nepjauna, kad galėtų tik pasižiūrėti, taip terapeutas neklausinėja bet ko.

Kai kurie gydytojai labai mėgsta sudėlioti pacientus į me-

namas lentynėles. Kuo greičiau tą padaro, tuo ramiau gali dirbti, nes kai viską sudėlioji į skyrelius, turi aiškias darbo ir lūkesčių kryptis. Kuo ramiau jūs, kaip pacientas, priimate savo vietą lentynėlėje ir perprantate dėliojimo principus, tuo arčiau daugumos esate. Bet jeigu vieta lentynėlėje jums kelia nerimą, jeigu atrodo, kad ji žalinga ir pavojinga, esate arčiau mažumos. Liga ir skausmas išskiria ir atskiria. Kai kuriems žmonėms liga yra dvigubas smūgis – ne tik dėl to, kad ji daug ką pakeičia, bet ir dėl to, kad tavęs nesupranta kiti ir tu daug ką imi suprasti kitaip nei anksčiau.

Išsekęs, vienišas, apimtas skausmų ir nieko nenorintis pacientas kreipiasi į psichiatrą, šis jį padeda į depresijos lentynėlę: išgydysime depresiją, pavalgys, susiras draugų, nebebus vienišas. Jei pacientas kreipiasi į gastroenterologą, šis jį padeda į malabsorbcijos skyrelį: surasime, kas trukdo virškinimui, atkursime svorį, sureguliuosime žarnyno mikroflorą. Jai susitvarkius į kraują pateks mažiau šiukšlių, atkus smegenys ir pabus gyvenimo džiaugsmas. Jei kreipsitės į šeimos gydytoją, jis paklaus – gal pervargote, nebespėjate pasirūpinti savimi, neberandate laiko draugams, nuo visko atitolote, tad imkite nedarbingumą keturiems mėnesiams ir išsimiegokite pagaliau. Netikite? Pabandykite tiesiog suskaudus galvai kreiptis į skirtingus specialistus – kiekvienas turės savų minčių.

Praktikoje susidūriau, kad dauguma pacientų aš tik paklausti laimę bando visai ne todėl, kad stokoja elementaraus supratimo apie darbo organizavimą ar menkina kitus pacientus. Ne todėl, kad galvoja, jog jų klausimėlis tikrai toks paprastas ir bus atsakyta vos per kelias minutes, ar nepastebi, kad planinėms konsultacijomis skiriamos vos ke-

lios minutės. Ne. Aš tik paklausti yra puikus būdas užklupti gydytoją iš anksto nepasirengusį.

Kai pacientai pasakoja geriausias savo išgijimo istorijas, gydytojas tuose pasakojimuose nukrenta tarsi stebuklas. Toks pacientas neatlieka išsamių namų darbų ir nepasirenka gydytojo, labiausiai tinkančio jo atvejui. Toks pacientas nesuburia gydymo komandos. Ir jau tikrai laukdamas konsultacijos nepažymi miesto viešųjų darbų tvarkymo programėlėje, kad kelias iki ligoninės duobėtas, o jį su-

tvarko kaip tik tuo metu, kai ateina nuostabaus vizito pas gydytoją metas. Ne. Toks pacientas guli pliaže, kai prie jo prieina daktaras ir sako: „Jums reikia pasitikrinti šitą krūtį, ateikite pas mane antradienį.“ Pacientui atėjus, gydytojas suranda ten vėžį. Žmonės laukia stebuklų. Nori pasveikti, kaip ir susirgo, – netikėtai.

Klausimas kur jūs buvote anksčiau labai geras, kai padeda diagnozuoti ligą ir sudaryti gydymo planą. Kita vertus, jis gali skambėti kaip puolimas, kai jau pirmo susitikimo metu pacientui pasakoma, kad jis kažkoks nevykęs, netinkamai vertina dalykus ir apskritai trukdo dirbti atėjęs su savo problemomis. Tad frazė aš tik paklausti turbūt vienintelis būdas apsiginti nuo kaltinimo kur jūs buvote anksčiau, nes jei visuomet landžiojate klausinėti, tai negalite būti pavėlavęs. Juk niekas nedraudžia gydytojui jūsų nepriimti arba, dokumentavus tris tokius užlindimus, pateikti kaip įrodymą, kad nesilaikote vidaus tvarkos taisyklių, tad keliaukite gydytis kitur. Tose vidaus taisyklėse galima prirašyti ko tik nori.

Klausimas kur jūs buvote anksčiau turi ir dar piktesnių pusbrolių, kurie sukuria prielaidą, kad ir matėte, ir supratote, bet neva specialiai nieko nedarėte. Tarkim, motinos

galima paklausti, kaip ji nesugebėjo pamatyti, kad jos vaiko viena akytė kitokia. Kaip ji nesuvokė, kad jam smegenų auglys? Moters galima paklausti, ar ji nežino, kad moterims infarktas ne visada pasireiškia taip, kaip vyrams, ir kad tas rėmuo buvo visai ne rėmuo. Oi, pilna tokių klausimų – nors vežimu vežk, lopeta semk. Ta lopeta galima kabinti ir pačius gydytojus, ir medicinos darbuotojus, kurie nusistebės, kaip jūs nuo ryto iki vakaro knygų apie mediciną neskaitote, nesidomite ir apskritai ne daktaras esate.

Retas rūkantis nepastebi ant cigarečių pakelio pūvančios kojos paveiksliuko. Gali būti, kad žmogus tiesiog tikisi, kad jam taip nenutiks, arba jis jau tiek kartų buvo apgautas autoritetų, kurių prognozės visiškai neišsipildė. Jums žadėjo, kad jei gerai mokysitės, daug uždirbsite, bet taip nenutiko.

Tai kodėl tikėti gąsdinimais, kad, jei rūkysite susirgsite vėžiu? Kai kurie pacientai galvoja, kad gydytojai nuo jų slepia tiesą, kad egzistuoja sąmokslai ir susitarimai, vakcinos ir dantų implantai pilni mikročipų, o į vandenį pilami haliucinogenai, kad nematytume mus valdančių ateivių. O kas, jei jūsų problema tiesiog niekam nerūpi? Negi taip galėtų būti!?

Galbūt pacientas kreipėsi į gydytoją vėliau dėl nekokios ankstesnės patirties. Gal besikreipdamas anksčiau patirdavo daugiau žalos nei naudos. Tarkim, jeigu žmogus kreipiasi dėl dalykų, susijusių su genetika ar gyvenimo būdu. Gydytojas su tokiais klausimais susiduria galbūt tik kelis kartus per savaitę, o žmogus su tuo gyvena nuolat, tad iš tiesų gali pasakyti gydytojui, kaip ten viskas yra. Tuomet gydytojas džiūgauja, kad iš karto nepadėjo paciento į kurią nors lentynėlę, bet skyrė jam visą stalčių, iki galo nesuprasdamas, kas slypi to stalčiaus dugne.

Zuikis ir Zuikienė bei jų „atradimai“ gydytojo kabinete, nekantraujantis į Balį išskristi pacientas, ponia Tipiškaitė ir jos aukštas kraujospūdis... Šmaikščiai ir kiek ironiškai gydytoja pasakoja kasdienes istorijas, kurios atskleidžia ir gilesnius dalykus apie mus, praveriančius gydytojo kabineto duris. Paciento ir gydytojo santykiai, medicinos stereotipai ir tragikomiškos situacijos – šioje knygoje.

Kodėl gydytojas nepaima stebuklingos lazdelės ir neišsiaiškina, kas man yra? Jaučiu, kad kažkas negerai, bet kaip įvardyti, kad mane suprastų? Ir kodėl poliklinikoje visi tik geria kavą? Ar todėl prie gydytojų neįmanoma prisikasti?

Nuotaikingos, liūdnos, laimingai pasibaigusios ar absurdiškos istorijos apibendrina daugelio patirtis. Tad autorė tikisi, kad perskaitę knygą žmonės drąsiau užeis į gydytojo kabinetą, kad medikai ir pacientai geriau susikalbės: pacientai labiau supras ant perdegimo ribos balansuojančius gydytojus, o šie neskubės besiskundžiančiojo įsprausti į įsivaizduojamą diagnozių lentynėlę. Juk net vienas, atrodytų, menkas simptomas gali nuvesti netikėta kryptimi ir apsaugoti nuo nelaimės.

Tad „Daktare, galiu užeiti?“ kviečia atidžiau įsiklausyti, ką sako mūsų kūnas.

Dirbdama gydytoja dažnai susiduriu su lūkesčiu, kad medicina turi veikti kaip gyvenimo policija ar teismas. Už gerą ir dorą gyvenimą bus atlyginta sveikata, o už blogą gyvenimą ir nuodėmes, žinoma, atseikėta nesveikata. Skaitydami šią knygą suprasite, kad medicina nėra teismas.

Autorė

JUSTĖ LATAUSKIENĖ – šeimos gydytoja, dirbanti Karoliniškių poliklinikoje.

Socialiniuose tinkluose jos įrašus apie gydytojo kasdienybę bei medicinos atradimus skaito tūkstančiai. Geriau pažinti pacientus padeda ir psichoterapeutės darbo patirtis, Justės specializacija – kognityvinė ir elgesio terapija. Gydytoja labai mėgsta fantastinę literatūrą, tad šioje knygoje medicininės jos įžvalgos pinasi su literatūriniu pasakojimu.