Patys gražiausi sapnai apie kelią by knygos.lt

SAPNAI APIE KELIĄ

Sigitas Parulskis

VILNIUS 2025

Anne TYLER

CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projektą iš dalies finansuoja

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Dalis knygos tekstų buvo publikuoti šiuose leidiniuose ir tinklalapiuose: „Lietuvos rytas“, „Literatūra ir menas“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir „Neakivaizdinis Vilnius“. Dėkojame už galimybę šiuos tekstus panaudoti knygoje. Taip pat dėkojame Gediminui Pranckūnui už Sigito Parulskio fotografiją.

978-609-466-440-3

ISBN 978-609-466-864-7

Apie buvimą čia kaip vaizdinį

Vis neišeina iš galvos ši nuotrauka, vanduo, miškas, horizontas, debesys, geležinkelio bėgiai, brendantys į vandenį ir vandenyje pasibaigiantys, ir dar kažkoks šiknius žvejoja ant plausto... Akimirką dingteli, kad tai apibendrintas gyvenimo vaizdinys, juk buvo ir vandens, buvo daug įvairių skysčių... Pradžios knygos posakį „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pr 3, 19) jau galima persvarstyti. Iš esmės, tiksliau būtų sakyti „vanduo esi ir į vandenį sugrįši“. Mūsų organizmą sudaro labiau vanduo nei dulkės. Ir miško būta, gilios, neįžengiamos tankmės ir šviesių laukymių, ir mirtino vėjo košiamų proskynų; būta ir horizonto, ir jį temdžiusių debesų, ir bėgiai buvo, jaunystėje atrodo, kad begaliniai, paskui paaiškėja, kad jų pabaiga artėja greičiau, nei norėtųsi, ir dar tas šiknius ant plausto, vis meta meškerę į drumstą pasąmonę, tarsi norėdamas kažką įrodyti, vis traukia iš ten neatpažįstamai surūdijusias būties nuolaužas.

Aš esu niekas

Tai gražiausias sakinys, kokį sukūrė žmogus. Sokratas, pasakęs

„žinau, kad nieko nežinau“, pakartojo Odisėjo mintį, kurią šis išrėkė

Polifemui, norėjusiam sužinoti jam akį išdūrusio šunsnukio vardą: „Aš esu Niekas.“

Šv. Augustinas, sakydamas docta ignorantia, ko gero, galvojo

apie tą patį, tik jį už sprando nutvėręs laikė Dievas, o modernios filosofijos pradininkas René Descartes’as, sukūręs puikų atspirties tašką mąstymui „Mąstau, vadinasi, esu“, nedrįso eiti toliau ir pasakyti „mąstau, vadinasi, esu niekas“, todėl pasiklydo dualizmo pinklėse.

Gilles’is Deleuze’as jau mūsų laikais pasakė: „Palaima neturėti ką pasakyti“, o tai reiškia – palaima būti niekuo.

Civilizacijoje, kur žmonės taip susireikšminę, sunku išgyventi būnant niekuo, nes visa mūsų kultūra ir pasaulėjauta remiasi šūkiu „Aš esu daugiau, dar daugiau, dar, dar ir dar daugiau“, o tai reiškia begalinį nenutylantį tauškimą, alinantį triukšmą, skausmingą ir bergždžią viduriavimą žodžiais ar vaizdais.

P. S. Vis dėlto Odisėjas neatsispyrė puikybės pagundai ir pasprukęs

iš Polifemo urvo pasakė jam savo tikrąjį vardą, Polifemas pasiskundė tėčiui Poseidonui, ir dėl šios puikybės žuvo daug Odisėjo bendražygių, o jis pats patyrė daug vargo. Niekuo būti sunku.

Sapnuoju, kad Witoldas Gombrowiczius gelbėja mano gyvenimą

„Pasinerk į sapno sferą...“ – taip Witoldas Gombrowiczius pradeda pasakojimą apie savo rašymo techniką... Taip ir darau: neriu į sapno sferą, kas kartą rašydamas (ko gero, ir skaitydamas) neriu į sapną, nes sapnas seniausia, archetipinė žmogaus kūrybos forma, pradžia buvo ne Egiptas, ne šumerai, žydai ar graikai, ne žodis, ir ne Dievas, tik sapnas. Ir štai tame sapne skamba frazė tarsi iš muilo operos: „Witoldas Gombrowiczius išgelbėjo mano gyvenimą...“ Žinoma, tai paistalai. Abejoju, ar galima išgelbėti gyvenimą. Gyvybę išgelbėti – galbūt, ypač jei esi ugniagesys ar policininkas, gydytojas ar taksistas, kuris greitai nuveža tablečių prisirijusį idiotą į ligoninę ir pan. Bet išgelbėti gyvenimą – čia jau prasideda literatūra. O literatūra, sako Gombrowiczius, nesprendžia problemų, ji problemas kelia.

Nemanau, kad buvau pasiekęs tokią ribą, tai yra kad būčiau rimtai norėjęs nusižudyti. Kaip ir daugelis iš purvo ir seilių nulipdytų krikščionių su katalikiška smarve, esu bailys ir veidmainis. Bet buvo toks laikotarpis mano gyvenime, kai Gombrowiczius... na, jis nebuvo tas taksistas, kuris nuvežė mane į ligoninę, bet jo tekstai, jo mąstymo erdvė padėjo kur kas labiau nei psichoterapeutai, Biblija ir net pornografija.

Buvo pati dvidešimto amžiaus pabaiga, visa Rytų Europa kankinosi dėl tapatybės, kuri išsigimė nuolat prievartaujama komunistų, iškrypusių žmogaus ir istorijos inžinierių, o kaip tik tuo metu išsiskyriau, šeima pakriko, pasikeitė mano statusas, taigi jau ne tautinė, o asmeninė tapatybė taip pat pasviro kaip Pizos bokštas. Kaip du Pizos bokštai. Krausčiausi iš proto, kentėjau, nors iš tiesų nelabai supratau, dėl ko kenčiu. Žinoma, didžiausias skausmas buvo vaikai. Atėmiau iš savo vaikų tėvą. Buvau tėvas, bet ir nebuvau. Tai buvo nauja, tai buvo bjaurus šizofreniškas jausmas, kad esu tas ir ne tas tuo pačiu metu. Kai važiuodavau pasiimti vaikų, kad pabūčiau su jais, jaučiausi, tarsi atvežčiau savo vaikams tėvą parodyti, tarsi būčiau kažkoks pašalinis asmuo, kuris atveža vaikams narve tupintį jų tėvą. Tokia savijauta varo iš proto, asmenybės skilimas, kažkoks sumautas, iškreiptas „Doriano Grėjaus portretas“. Nežinau, ar tai panašu į Gombrowicziaus, pavyzdžiui, „Ferdydurkėje“ kuriamą pasaulį, kur pokštas tampa rimtu dalyku, neatsakingumas – atsakingumu, nesubrendimas – brandumu... Nelengva pasakoti apie tą laikotarpį,

apskritai nelengva pasakoti apie savo gyvenimą, nes iš tiesų pasakoju sapną, kurį sapnavau, ne, kurį tebesapnuoju, o kai žmogus pasakoja sapną, jis visuomet prasimano, alogišką, punktyrinę sapno struktūrą ramsto logiškomis jungtimis ir išvadomis, kurios nerangios, dirbtinės. Šiaip ar taip, tame sapne, kurį čia pasakoju, rimti dalykai kėlė nesulaikomą juoką, o apgailėtini ir neverti dėmesio staiga pasidarė reikšmingi, nes juose buvo kur kas daugiau neatrastos prasmės nei tuose, kurie jau visuotinai pripažinti kaip prasmingi. Ir, ko gero, tai gana arti Gombrowicziaus. Staiga mano sapnas keičia kryptį, atlieka digresiją kito teksto link, išnyra vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas, ir tas filosofas sako, kad mūsų garbinamas ir mylimas „aš“ yra programavimo rezultatas. Savižina, anot filosofo, turi dvi pakopas: tai naivus suvokimas ir refleksija. Naivaus suvokimo pakopoje sąmonė savo formavimą, dresavimą –mūsų „aš“ suformuojamas per emocines, moralines, praktines, politines dresūras – suvokia kaip savą. Apie jausmus, nuomones, pojūčius sakome, kad tai mūsų, kad taip mes manome, taip jaučiame. O štai refleksijos pakopoje sąmonė pradeda suvokti, kad toks yra programavimas, kad esu taip suformuotas, išauklėtas, toks tapau, kitaip tariant, tas mielas, pažįstamas ir mylimas „aš“ yra sudarytas iš to, kas aš esu, bet ir kas aš nesu. Prisimenate, ką neseniai sakiau – esu tas, kuris yra tėvas, ir tas, kuris tą tėvą atveža parodyti vaikams, ir tas, kuris visą šią mizansceną stebi ir kikena į kumštį, tai kuris yra tikrasis „aš“?

Ko gero, atėjus Kristaus amžiui... anuomet buvo populiari sąvoka „Kristaus amžius“, kai žmogus sulaukia

maždaug trisdešimt trejų metų, jis laikomas susiformavusia asmenybe.

Kita vertus, gal tas Kristaus amžius buvo kaip tik ta riba, kai žmogus (vyras? nes moterys tai įveikia anksčiau, nes bręsta greičiau? ar moterims tai visai nebūdinga?) prieina lemtingą ribą, kai supranta esąs naivaus suvokimo spąstuose ir pradeda reflektuoti savąjį „aš“. Ir tuomet viskas subyra: šeima, statusas, visi susikurti vaizdiniai, kas aš esu, kuo mane laiko kiti... Arba nesupranta ir lieka naivaus savęs suvokimo stadijos, ir sėkmingai tampa aptukusiu, savimi patenkintu šeimos gyvūnu, nuolat kartoja „aš taip manau“, „mano nuomone, yra taip ir taip“, „šiomis aplinkybėmis turiu pasielgti taip ir taip“, „kaip tau ne gėda“ ir pan., žino, kas gerai ir kas blogai, kitaip tariant, turi teisingus idealus. (Kaip lengva turėti teisingus idealus, sako Gombrowiczius.) Ir, beje, negaliu pasakyti, kuris variantas geresnis. Jeigu žmogaus tikslas šioje žemėje siekti laimės ir malonumų, tai naivus savęs suvokimas yra kur kas palankesnis instrumentas nei iliuzijas traiškanti, mazochistinė refleksija.

Sapne, kurį čia pasakoju, staiga pasirodo Larso von Triero filmas „Idiotai“, kuriame siekiama atsikratyti buržuazinės kultūros primestų klišių ir įsivaizdavimų, kitaip tariant, bandoma išlaisvinti vidinį idiotą, – irgi vienas iš būdų atsikratyti dresūros, formavimo, auklėjimo padarinių. Ekstremalus, bet įspūdingas. Emocinė, intelektinė patirtis, kuri liko po šio filmo, – neprisimenu paties siužeto, tik įspūdį, tik besiveržiantį į laisvę mano paties vidinį idiotą, – tuo metu kažkaip siejosi su Gombrowicziumi,

galbūt per nebrandumą, per savo paties visiško nebrandumo suvokimą, galbūt.

Anuomet ėjau labiau tradiciniu streso kankinamų

žmonių keliu, grioviau viską, ką buvo įkišusi šeima, mokykla, mažo miestelio ar mažos tautos bendruomenė, tai yra nemandagiais kiekiais gėriau alkoholį, rūkiau tabaką ir žolę, kartais užsimesdamas ekstazio ir dar kažkokių piliulių, kurių net pavadinimo nežinojau, kol galiausiai vieną rytą pajutau, kad per mane kažkas ropoja. Po skyrybų gyvenau sovietinės statybos devynaukščiame pastate, kuriame tarsi stuburas per vidurį styrojo šiukšlių vamzdis. Savaime suprantama, tas vamzdis knibždėte knibždėjo visokių parazitų, ypač tarakonų. Taigi per mane ropojo tipiškas posovietinio namo posovietinis tarakonas, bet man buvo bjauru. Jis ropojo per mane, tarsi būčiau daiktas. Net ne lavonas, o šiaip baldas. Ir tada jau tikrai buvo baisu, nes supratau, kad esu nesubrendęs, kad nebežinau, kas esu, lyg ir tėvas, bet nebe tėvas, lyg ir poetas, bet jau nebe poetas, buvau išleidęs tris poezijos knygeles, bet nebenorėjau rašyti eilių, eilės man jau atrodė iškreipta ir netiksli, nepakankama santykio su pasauliu forma, žodžiu, viskas slydo iš rankų. Negaliu tiksliai pasakyti, ar tą rytą, kankinamas pagirių ir pasibjaurėjimo tarakonais ir savimi, griebiau kaip tik Gombrowicziaus „Dienoraščių“ pirmąjį tomą (manyčiau, mieliau būčiau stvėręs šalto alaus butelį), bet, ko gero, jį skaičiau apytikriai tuo metu. Sulaukęs maždaug trisdešimt trejų metų amžiaus. Atsidūręs pusiaukelėje, egzistencinio miško tankmėje, sutrikęs, išsigandęs, su tarakonu ant pašiurpusio pilvo.

Pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais, pastaruoju metu man patinka fotografija, vaizdas, kontrastas, pustoniai, šešėliai, pastaruoju metu man patinka viskas, kas nekalba, kas nenaudoja žodžių, kas tyli. O jeigu kalbu, tai kalbu su fotografais, nes kalbėtis su jais reiškia kalbėti apie šviesą.

Galbūt visa tai pandemijos padariniai, galbūt tai silpnapročio Putino sukeltas karas, galbūt užkniso idiotai, kurių pilnas feisbukas ir kitos žiniasklaidos priemonės, nors labiausiai mane slegia ir skaudina dalykas, apie kurį Gombrowiczius rašė prieš kokius septyniasdešimt metų – kai tarp manęs ir žmonių nebelieka meninės formos, tiesioginis sąlytis ima pernelyg varžyti. Ką ten varžyti – tai žudo. Iš esmės, dabar naikinamos ir neigiamos visos meninės formos, viskas verčiama tik socialinėmis ir politinėmis formomis, ir tai koktu... Žodžiai, visi žodžiai staiga atrodo tarsi įvilkti į švino kapsules, ir pro tą švino sluoksnį, pro tą bjaurų apvalkalą nebeprasimuša prasmės švytėjimas, aš nebegaliu pasiekti, prisiliesti žodžių, ir jie manęs nepasiekia, ir jie neprisiliečia, todėl ir griebiuosi tokios formos, apsimetu, kad tai ne tekstas, kurį rašau, sakau, kad tai sapnas, kad tai sapno būsena, kurioje įmanomi bet kokie paradoksai, net ir minėtos žodžių infliacijos akivaizdoje man vis dėlto lengva ir malonu skaityti Gombrowiczių, nes jis mano siaubingos ir vis dėlto vienintelės, paskutinės, neatšaukiamai dingusios ir dėl to brangios jaunystės prisiminimas. Kažkur savo „Dienoraščiuose“ jis yra sakęs, kad

lietuvių poetas (galbūt jis turėjo galvoje Adomą Mickevičių, ir tas lietuviams baisiai glosto širdį – Mickevičius –lietuvių poetas, fucking hell!) – taigi, anot Gombrowicziaus, lietuvių poetas suteikė lenkams formą, o Gombrowiczius lenkus iš tos formos išves. Tiesą sakant, net jeigu tas lietuvių poetas yra Homeras, koks skirtumas, svarbu –lietuvių poetas. Lietuvis net ir Džeku Skerdiku didžiuotųsi, bet kokiu šunsnukiu, jeigu tik jis gali pretenduoti į žvaigždės statusą. Dabar turėčiau cituoti Gombrowicziaus puikias mintis apie kovą su lenkiškumu, su tėvynės mitu ir pan., nes lietuviams ši problema dar aktualesnė, kone kiekvienas lietuvis, rašydamas apie tėvynę, ima įrodinėti, kokie mes europiečiai, stengiasi apsimesti esąs geresnis, žeminasi, aukštinasi, pozuoja, šaržuoja, pyksta, drasko žaizdas ir karūnuojasi, ir atrodo komiškai, be abejo, Gombrowicziui tremtis buvo ir prakeikimas, ir palaima – tik iš toli jis galėjo taip puikiai matyti savo tėvynę. O skaitydamas jo mintis apie Lenkiją ir lenkus matau Lietuvą ir lietuvius – tik keletą kartų sumažintus, kur kas labiau susmulkėjusius, nors kankinamus tų pačių kompleksų ir ydų. Turėčiau cituoti, bet necituosiu, nes tai juk sapnas, aš panirau į sapno sferą, o sapne niekas nieko necituoja, sapne visos citatos atrodo tarsi tavo paties mintys ir žodžiai, ir veiksmai, ir būsenos. Nežinau, ar Gombrowicziui pavyko lenkus išvesti iš formos (ar iš proto, ar tik išerzinti, o tai irgi gerai), bet jo dėka aš tą formą pradėjau kurti. Savo asmeninę formą, savo naująją tapatybę su tarakonu ant nuogo, pašiurpusio pilvo. Tuo metu, kai skaičiau jo „Dienoraščius“, lioviausi rašyti

eiles, supratau, kad poezija per toli, kad poetinė kalba nebesusikalba su mane supančia tikrove, kad reikia kitos kalbos, kitos formos, nežinau, ar tai iš tiesų Gombrowicziaus įtaka, betgi tai sumautas sapnas, ir tame sapne man atrodo, kad kaip tik jis mane pastūmėjo rašyti prozą. Gali būti, kad pradėjau rašyti intuityviai, eseistiką, pirmąjį savo romaną, rašiau pripažinęs sau, kad mano gyvenimas gėdingas ir bergždžias, tiksliau, kad tai, kas mano gyvenime gėdinga ir bergždžia, gali būti vertinga ir kūrybinga, o tik paskui kažkuriame iš „Dienoraščių“ tomų perskaičiau, kad ir kompleksai gali būti vertingi, ir ne dėl to, kad jais didžiuotumeisi, jie gali tapti kūrybine energija, statybine medžiaga, kultūros faktu, kad menas „tipiškumo, visuotinumo ir amžinumo pradus išreiškia per tai, kas konkretu, individualu, laikina“.

Taip nutinka gyvenime labai retai, galbūt vieną ar keletą kartų, kai atrodo, kad tavo vidinės trajektorijos – būsenos, nuojautos, vaizdinių užuomazgos, metaforų kontūrai – įgauna kūną kito žmogaus kūryboje. Tai nėra noras prilygti ar kilstelėti save Gombrowicziaus sąskaita, tai tik sapnas, dėl to galiu atvirai prisipažinti, kad iki šiol žaviuosi jo mąstymo ir vaizduotės galia. Tai gėdingas prisipažinimas, nes dabar madinga žavėtis tik savimi pačiu, dabar net jeigu kas nors kuo nors žavisi, tai tik dėl to, kad per tą susižavėjimą atkreiptų dėmesį į save ir dar labiau pabrėžtų, kaip puikiai moka žavėtis ir dėl to vertas dar didesnio susižavėjimo... ko gero, ką tik ir mėginau tą padaryti.

„Pasaulis – tai mūsų neįgyvendinamo prasmės, tei-

singumo, meilės poreikio absurdas ir košmaras“, – kaip gali nemylėti, nesižavėti tokiu mąstymu.

Pasinerk į sapno sferą – daug kartų šį rašymo technikos pavyzdį, surastą „Dienoraščiuose“, pasakojau studentams, ir kiekvieną kartą jausdavausi, lyg būčiau kažko nepasakęs, lyg kažkas būtų likę tarp eilučių, tarp puslapio ir teksto...

Gombrowiczius sako, kad reikia pradėti rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją, parašyti kokius dvidešimt puslapių, o paskui žiūrėti, gal atsirado kokia įdomi scena, metafora, įvaizdis, kažkas, kas patrauktų dėmesį, tai, kas sužadins tave.

Dabar vėl nedidelė digresija į praeitį, sapno logika nepermaldaujama, ji įžūliai nepaiso nuoseklumo, kiša kažkokį tekstą, matau, kad tai trumpa istorija, kurią parašiau kaip tik sekdamas „pagadintos rankos“ vaizdinį (panašiai kaip Gombrowiczius „Ferdydurkėje“ naudoja „kūno dalis“), ką gi, sapnui nepasipriešinsi – tebūnie istorija:

Du bičiuliai išeina iš sporto klubo, abu pavargę, bet atsipalaidavę, energingai šnekučiuojasi, juokiasi, paskui vienas pasitaiso smunkantį sportinį krepšį ant peties ir atliekant šį judesį pasigirsta garsus driokstelėjimas. Akimirką bičiuliai žiūri vienas į kitą, paskui pratrūksta kvatotis dar labiau, taip besijuokdami prieina automobilių stovėjimo aikštelę, tas, kuris driokstelėjo, atsisveikindamas tiesia ranką, bet ranka tarsi sustingsta pusiaukelėje, ir vėl abu bičiuliai žiūri vienas į kitą, keletas nejaukių akimirkų, tada draugas staiga subrūzta ieškoti telefono, žvilgteli į tamsų ekraną, sako, velniai griebtų, reikia lėkti, ir išlekia. Driokstelėjimo autorius stovi aikštelėje su pusiau ištiesta ranka ir žiūri į nuvažiuojantį bičiulio automobilį.

Taigi driokstelėjimas vieno iš bičiulių rankai sukūrė neigiamą įvaizdį, nors tai, atrodytų, nesusiję dalykai, visiškai atskiros sistemos, bet žmogaus sąmonė, pasitelkdama metonimijos ir metaforos įrankius, mėgsta jungti net sunkiai tarpusavyje susisiejančius dalykus, ypač jeigu galvosime apie žmogų kaip visumą, ką jau kalbėti apie populiarų ir nemalonų posakį „Esi tas, ką valgai“, todėl žmogaus, stypsančio automobilių stovėjimo aikštelėje, pusiau ištiestą ranką galime vadinti pagadinto oro ranka, kuri liudija neišsenkantį žmogaus kūrybingumą ir tai, kad regimai nesusiję dalykai dažniausiai būna susiję netgi labai neatšaukiamai.

Paskui vėl viską reikia perrašyti, sako Gombrowiczius, kad tie sudominę elementai taptų pagrindu. Rašyti reikia nepaisant tikrovės, tik tenkinant savo vaizduotės poreikius. Antrojo redagavimo metu vaizduotė jau pasuka tam tikra kryptimi (o ką daryti, jei nepasuka, galvoja jaunas rašytojas), tuomet kils naujų asociacijų, ir tada dar kartą viską perrašyk, sekdamas paskui tas asociacijas, ir taip, tarsi nepastebimai, atsiranda pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė, paskui visa ši visuma, remdamasi vidine savo logika, reikalauja papildymo, sujungia personažus, scenas, vaizdinius ir pan. Gombrowiczius perspėja, kad leisdamas kūriniui kurti save negali prarasti kontrolės, kad ir kur tave kūrinys nuvestų, turi išreikšti save ir save patenkinti. Gombrowiczius sako, kad tarp kūrinio ir kūrėjo vyksta kova, tokia kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių – nežinia, kur nuvažiuosi, bet turi kelionės tikslą pasiekti gyvas ir sveikas, ir netgi pasimėgauti pačiu važiavimu. Galiausiai kovoje tarp vidinės kūrinio logikos ir asmenybės atsiranda kažkas trečia, tai nėra nei grynoji

forma, nei nuoširdus pasisakymas, kažkas trečia, kas atsiranda tarp kūrėjo ir pasaulio.

Man šis principas suprantamas ir artimas, pirmiausia būsena, paskui vaizdiniai, scenos, veikėjai, tiesą sakant, nebūtinai tokia tvarka, gali būti veikėjas, scena, būsena, gali būti bet kaip, bet dar įdomiau, kad tai panašu į mano paties ir galbūt, teoriniu lygmeniu, į mūsų visų, į žmogaus gyvenimą šioje planetoje – mes nuolatos apimti sapno būsenos, nes sąmonė nepajėgia tiesiogiai suvokti tikrovės, tikrovę mes suvokiame per įvairiausias civilizacijos, kultūros sukurtas formas, o tai ir yra sapnas, tai nesibaigiantis kliedesys, „neįgyvendinamo prasmės, teisingumo, meilės poreikio absurdas ir košmaras“, kuriame kažkas išnyra, kažkas formuojasi, – scenos, vaizdiniai, veikėjai, paskui visa tai perrašinėjame, taisome, braukome, sakome, kad taip ir turi būti, taip ir norėjome, kad būtų, kad tai logiška, tvaru, prasminga, sekame neteisingais motyvais ir siužetinėmis linijomis, teisingais idealais, kurie tėra bezdalų burbulai su didingomis etiketėmis, paskui įsitveriame kokį nors veikėją, kurį manome esant patį svarbiausią (tarkime, meilė), paskui pasirodo, kad tas veikėjas yra kaip pasibaidę arkliai ir blaško mūsų brikelę, mėto į šalis, kol visai sudaužo, ir mes nepasiekiame kelionės tikslo, ką jau kalbėti apie važiavimo malonumą, paskui mes vėl klijuojame įvaizdžius, motyvus, scenas, mėginame perrašyti juodraštį ir apgaudinėjame save, kad dabar jau pavyks, dabar viskas bus iš tikro ir kaip turi būti, kol galiausiai matome kažką, kol galiausiai, gyvenimo pabaigoje, suprantame, kad neaišku, ar mes buvome mūsų

gyvenimo priežastis, ar mūsų gyvenimui mūsų reikėjo, kad save išreikštų, o gal tai buvo kažkas trečia, kažkas, kaip sako Gombrowiczius, kažkokia deformacija, gimusi

„tarp“ – visas mūsų gyvenimas tebuvo kažkas tarp, – tarp pasaulio ir asmenybės, kurios niekada nepažinome, nors manėme, kad ji gyvena mūsų viduje. Ir visa mūsų kūryba

tėra tik nuolatinis mėginimas pateisinti, pasiteisinti, mes net ir Dievą sukūrėme tik tam, kad galėtume pateisinti save, savo buvimą čia, savo buvimą žmonėmis, būtybėmis, kurios tuo pačiu metu gali ir kurti, ir naikinti, ir daro tai su vienoda aistra.

Čia aš nubudau ir nusprendžiau, kad jau užteks, nors

žinau, kad ne tik pradžioje, bet ir pabaigoje vėl bus sapnas.

Manau, čia tiktų Williamo Faulknerio mintis: žmogus išsinuomoja iš gyvenimo tik septyniasdešimt metų.

Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.

Rašau tekstus seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu iš tų laikų, kai knyga, tekstas, kūryba buvo laikomi vertingais dalykais, žmogaus dvasinės veiklos fenomenais.

Kaip yra dabar – nežinau. Juk gali būti, kad tai, kas man buvo vertinga, žmonės palaikys šiukšlėmis. Ir jie bus teisūs. Nes teisūs visuomet tie, kurie valgo, geria, dulkinasi, gadina orą ir nuotaiką, o ne tie, kurie dūla knygose ir blunka nuotraukose.

Kaip tik apie tai ir kalba ši knyga, būtent apie tai: kad yra kančia, kad yra jos priežastis ir kad radęs teisingą kelią gali tą kančią įveikti. Lieka vienintelė smulkmena – rasti kelią. O jeigu nerasi – tai bent susapnuosi.

Sigitas Parulskis

Patys gražiausi sapnai apie kelią