Geltonas Feniksas Almantas Dulkys
Nuo nerimo, depresijos ir perdegimo iki laimės, atjautos ir pilnatvės
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Knygos viršelyje panaudota Vilma Filma Photography nuotrauka. Kitos nuotraukos – iš asmeninio Almanto Dulkio archyvo.
Leidėjai atsiprašo nuotraukų autorių, kurių tapatybės nepavyko nustatyti.
© Almantas Dulkys, 2025
© „Tyto alba“, 2025
ISBN 978-609-466-869-2
Nuodėguliai ir anglys
Pripumpuotas raminamųjų, be aiškių gyvybės ženklų gulėjau pilkoje nervų skyriaus palatoje. Negailestingai draskomas minčių – kodėl tinkamai nepailsėjau, dėl kiekvieno
šūdniekio stresavau, kodėl tą suknistą darbą vertinau labiau už sveikatą?
Tiesą sakant, tuo metu nieko kito galvoti nepajėgiau, atrajojau tas pačias mintis, vaikiau jas iš vieno smegenų pusrutulio į kitą ir vėl atgalios. Nemačiau prasmės gyventi ir buvau praradęs pavojingiausią dalyką gyvenime – viltį. Viltį, kad kada nors vėl galėsiu gyventi nejausdamas dūšią draskančios kančios. Ir kad atrasiu jėgų dėl savo klinikinio perdegimo nekaltinti kitų, už savo jausenas prisiimsiu atsakomybę ir kursiu sau kitokį gyvenimą. Sau ir tūkstančiams kitų.
Tokių nuodėgulių čia buvo dar pora – jauna advokatė ir plikas barzdočius, dirbęs skerdykloje. Ir nors visų gyvenimai buvo labai skirtingi, mintys ėdė panašios – patys kalti, kad slidžiomis trinkelėmis išsiklojom sau kelią į pragarą.
Psichiatrijos ligoninėje buvo nusistovėjusios nerašytos taisyklės. Net ten, kur būdavom drauge, mažai bendrau-
davom. Matyt, vidiniai demonai rėkdavo taip garsiai, kad nepajėgėm klausytis žmonių.
Po geros savaitės, kai jau pajėgiau lėtai vaikščioti koja už kojos, sunkiai krypavau bendro dušo link. Skersvėjo glostomame koridoriuje sukinėjosi kelios besielės būtybės tuščiomis akimis ir išbalusiomis lūpomis. Kas piliulės laukė, kad viską vėl trumpam užmirštų, kas tyrimams eilutėje rikiavosi. Tačiau vienas naujas veidas, kurį puošė čia retai sutinkama šypsena, atrodė kažkur matytas. Labas, Almantai, lankai kažką?
Iš kur jis žino mano vardą? Kodėl jo veidas man pažįstamas?
– Laba diena, – išlemenau. – Ne, aš sergu, čia gydausi, o jūs?
Sulig šiuo klausimu, matyt, susijungė smegenyse kažkokie nupiepę neuronai, ir supratau, kad čia gi Vytas, mano buvęs kolega! Iš to paties „Digital“ skyriaus, kuriame prieš sudegdamas dirbau ir aš.
– Pala, Vytai? O ką tu čia veiki?
– Ai, ilga istorija. Turiu didžiulių problemų. Kaip manai, gal į vieną palatą mus paguldytų? Papasakočiau, – per prievartą išspaudęs šypsnį klustelėjo buvęs kolega.
Po valandėlės mudu su Vytu spoksojom kits į kitą iš savo lovų vienoje palatoje, psichiatrijos ligoninėje – vietoje, kuri apipinta įvairiausiais mitais ir nebūtomis istorijomis. Visos jos negrįžtamai duš į šipulius šioje laimingoje mano istorijoje be pabaigos (nes dar esu gyvas ir ketinu toks likti). Palatos durys – su rankenomis, sienos visai ne baltos, o malonios smėlio spalvos ir tikrai ne minkštos. Pastarąjį faktą patikrinau praktiškai, kai vieną dieną,
apsvaigęs nuo raminamųjų vaistų, netyčia susvirduliavau, galantiškai plojausi veidu į tą gelsvą sieną ir plūstelėjusiu iš nosies turiniu it koks Picasso paspalvinau naujais rausvais potėpiais.
Tačiau didžiausi marazmai pasakojami apie psichiatrijos centruose dirbančius gydytojus. Neretai jų temperamentas piešiamas kaip kalėjimo prižiūrėtojų, šie prišeriantys vargšus pacientus vaistų, kad tik patiems psichiatrams ramiau būtų. Suprask, beliktų slaugytojoms tik seiles nelaimėliams valyti ir paklodes praskalbti, o psichiatrai tuo metu sau ramiai galėtų žaisti minigolfą. Neturiu absoliučiai jokio intereso kaip nors perdėtai gražbyliauti apie ten dirbantį personalą, tačiau drąsiai galiu tvirtinti, kad tie žmonės nuoširdžiai daro viską, kad pacientas kuo greičiau grįžtų į normalų gyvenimą. Raktažodis šiame sakinyje yra „nuoširdžiai“. Tai jaučiama visur: jie geba klausytis, domisi savijautos pokyčiais, akimirksniu reaguoja, jei nutinka kas nenumatyto, ir nuolatos, nuolatos nepailstamai ieško paties geriausio sprendimo. Kad tik vargšeliui kuo greičiau sumažintų jaučiamą kančią.
Netrukus perskaitysi visiškai kitokią istoriją, ir ji rodo, kad per nepriklausomybės metus Lietuvos medicinoje įvyko tektoninis lūžis. Per tą laiką gimė ir tie absurdiški mitai apie gydytojus–monstrus. Nes pirmas rimtesnis mano nuotykis su gydytoja buvo daug panašesnis į nuotykį su giltine.
„Plaučiai, mama, guldysim“
Savaime suprantama, šios istorijos aš neprisimenu – buvau vos kelių mėnesių, tad ją man pasakoja mama. Vaikystėje augusi atokiame vienkiemyje ir pasaulėžiūrą lipdėsi stebėdama savo mamą, išskirtinės ramybės, jautrumo ir išminties žmogų – mano močiutę. Ši, mokslo gavusi vos keturias klases, savaitgaliais mindžikuodavo prie savo senos sodybėlės, laukdama tolumoje pasirodančios paštininkės, atnešdavusios keletą pilkų puslapių laisvosios spaudos. Tuomet nuo naudojimo sudilusius maldaknygių puslapius pakeisdavo švino dažais kvepiantis laikraštis, skelbdavęs tolimo pasaulio žinias.
Jaukumą medžiu dvelkiančioje trobelėje nuolatos kurdavo ir tyliai kalbėdavęs Lietuvos radijas, o prieš vakaro poterius – juodai balta šviesa dieną palydėdavo televizijos transliuojama Panorama. Į sapnų karalystę kviesdavo užgesintos žvakės kvapas. Močiutė, išgyvenusi Antrojo pasaulinio karo tamsą, ryte rijo demokratinio pasaulio šviesą ir ja turtino mano mamos išmintį. Todėl sovietus, nomenklatūrą ir socializmą mano mama nuo mažų dienų matė kaip laimės priešingybę.
Mažoje kaimo bendruomenėje močiutė, atrodo, turėjo didelę įtaką. Jos idėjomis ir skelbta Dievo valia negalėjai nepatikėti matydamas, kaip meistriškai tvarkosi garbaus amžiaus vieniša moteris – senelis anapilin iškeliavo būdamas gana jaunas, aš jo visiškai nepamenu. Močiutė turėjo kuklų ūkį, bet stalą visada nuklodavo jo dovanojamais stebuklais – šiltu pienu, namine duona, palėpėje džiovinta dešra. Ir prie visų šių gėrybių atsiradimo visuomet prisidėdavo mažos rankutės – mano mamos. Vienoda pagarba kunigui ir kaimo pijokėliui, atjauta kairėn nuėjusiai jaunuolei ar mirties pašauktai kaimynei. Štai tokių nuostabių vertybių supama augo svarbiausia mano gyvenime moteris – mama.
Gimiau Saulės mieste saulėtą vidurvasarį. Ėjo pirmi mano gyvenimo mėnesiai, kai kutenamas vasariškos žolės gugavau ant šiltos žemės. Netrukus – visomis paletės spalvomis nusidažęs ruduo, dar po keleto mėnesių – žvarbi it pati ruzzija žiema. Tvirto imuniteto dar nesuformavusį mano organizmą pjaustė skersvėjai, keliami nuolat varstant bendrabučio kambario, kuriam tėvai buvo gavę paskyrą, duris. Prasidėję nekalti kosuliukai netruko progresuoti iki plaučių uždegimo. Pasakodama apie tą gyvenimo tarpsnį mama kartais stabteli. Stebiu įsitempiančias jos lūpas, tamsėjančias akis. Aš laukiu, pasiruošęs užrašinę su pieštuku, tad mama giliai įkvepia, susikaupia ir pasakoja: – Su tėčiu, kaip ir visi aukštųjų mokyklų absolventai Tarybų Sąjungoje, buvom gavę paskyrimus. Aš dirbau dideliame odų perdirbimo fabrike. Buvai visai mažulytis, žiemą tūlodavom tave dešimčia sluoksnių rūbelių, no-
sis tik kyšodavo. Blokiniuose bendrabučiuose buvo šalta, sienos drėgme aptrauktos, langai aprasoję. Turbūt koks skersvėjis perpūtė, ir pradėjai kosėti. Sesė jau buvo ūgtelėjusi, tai manęs tie tavo kosuliai negąsdino, visi gi turi iškosėti savo kiekį, kol susiformuoja imunitetas. Bet su tavim buvo kitaip, kosulys vis dažnėjo, gilėjo, todėl nuvežėm tave į Šiaulių polikliniką.
– Sunku apie tai pasakoti? – pasiteirauju neslėpdamas, kad pokalbis jautrus.
– Labiau sunku atsiminti – visgi laikas išblukina emocijas. Bet tuo metu, kai buvau jauna, tai buvo vienas įtempčiausių etapų. Žinai, neretas to meto daktaras laikė save antru po Dievo, tokie jie buvo arogantiški, išdidūs, Hipokrato priesaikos, atrodo, laikydavosi tik „patepti“. Ir ką –išrengė tave kabinete, nuogutį padėjo ant šalto metalinio stalo, už tavo galvelę didesniu stetoskopu paklausė plaučiukų ir trumpai išrėžė: „Plaučiai, mama, guldysim“.
Giltinė
baltu chalatu
Mano mama, atvira, geraširdė ir žydinti moteris, matyt, buvo visiška priešprieša pagyvenusiai poliklinikos skyriaus vedėjai, tad toji sumanė neleisti jai pasilikti su sergančiu kūdikiu, nors to meto taisyklės tam neprieštaravo. Nesunku suprasti, kad šiltos mamos akys gydo gal net geriau nei vaistai. Šiuolaikinis mokslas tai lengvai paaiškina, įvardydamas vieną iš svarbiausių smegenyse esančių neuromediatorių – oksitociną. Šis gausiai gaminasi, kai susiformuoja artimas ryšys, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, ypač su motina. Oksitocinas diriguoja įvairiausių fiziologinių ir psichosocialinių procesų orkestrui. Tačiau maniškis orkestras susipakavo smuikelius velniop ir paliko šaltą aidinčią tuščią salę – buvau atskirtas nuo mamos, o jai uždrausta mane lankyti ligoninėje.
Visada kovojanti už teisybę, mama netruko susidraugauti su jauna sesele, dirbančia tame skyriuje, kuriame buvau gydomas. Ta maloni moteris slapta leisdavo mamai įsliūkinti į palatą ir glėbyje sušildyti stipriai sergantį kūdikį. Kol dramos karalienė – skyriaus vedėja – pamatė šį baisų nusikaltimą. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Po
kelių dienų mama sulaukė maloniosios seselės skambučio. Nerimastingu balsu moteris pranešė, kad man liautasi leisti pagrindinius vaistus ir palikti tik simptomus malšinantys. Mama išgirdo bet kuriai pasaulio gimdytojai kojas pakertantį sakinį: „Jei nieko nedarysit, numirs tas jūsų vaikiukas.“
Po šio sakinio mama nutyla, tarsi paskęsta atsiminimuose. Paliečiu jai ranką, bet tyliu. Regis, šią jautrią akimirką jai tenka išgyventi dar kartą, tačiau jau su išminties kraičiu. Mama pasižiūri man į akis ir tęsia: – Žinok, neįsivaizduoju, kas būtų buvę be tos seselės, atrodo, prie kiekvieno blogo žmogaus, visuomet atsiranda ir tas gerasis. Neturėjau daugiau į ką kreiptis, tai tada telefonu iškart jos paklausiau, ką man daryti? Skirtingai nei daktarė, seselė, atrodo, mylėjo žmones ir nežiūrėjo į juos kaip į rublių maišelius. Ji pažadėjo slapta leisti pagrindinius vaistus tol, kol galės, bet ilgam nieko pažadėti negalėjo. Bėda ta, kad nutraukus ir vėl pradėjus leisti vaistus, jokio poveikio nebebuvo. Tu pradėjai gesti akyse.
Tuo metu Vilniuje gyveno mano teta Nijolė. Išmintinga, išsilavinusi dama, turėjusi ir didelę įtaką to meto Lietuvos medicinoje, mat aprūpindavo šalies ligonines reikalinga medicinine įranga iš viso pasaulio. Jos dėka to meto sovietinės ligoninės galėjo džiaugtis modernia vakarietiška įranga, o Nijolės užrašuose buvo gausu didžiausių šalies ligoninių vyriausiųjų gydytojų kontaktinių duomenų.
Jei paprasti daktarai, kaip minėjau, laikė save antrais po Dievo, tai vyriausieji gydytojai iš tiesų priimdavo svarbiausius sprendimus, lėmusius žmonių likimus.
Teta Nijolė – mano tėčio giminė. Sužinojęs apie tra-
gišką situaciją, tėtis greitai susirado Nijolės numerį ir surinkęs jį nesitraukė nuo telefono, norėdamas žinoti viską, ką mama su ja šnekėsis. Įtampa buvo sunkiai pakeliama, daugiau tėvai neturėjo į ką kreiptis pagalbos. Pokalbis su Nijole buvo trumpas ir konkretus. Prieš padėdama ragelį Nijolė pažadėjo padaryti viską, kas jos valioje, ir liepė laukti skambučio.
Ilgai laukti nereikėjo. Ponios skyriaus vedėjos balsas skambėjo taip, tarsi liežuvį būtų ant priekalo paploninusi. Ji pranešė, kad aš perkeltas į reanimaciją, kad man skiriamas analogų neturintis specialus gydymas ir brangios inhaliacijų procedūros. Ir, aišku, šilkiniu balsu patikino: „Išgelbėsim jūsų vaikelį, mama, tikrai viskas bus gerai.“ Žvygteliu, kai šitai pasakodama mama komiškai pamėgdžioja ponios skyriaus vedėjos balsą ir šiaulietišką tarmę.
Mano sveikata taisėsi ne dienomis, o valandomis. Po keleto savaičių atėjusi jau legaliai aplankyti savo kūdikio mama pamatė mane aprengtą turbūt gražiausiais turėtais valdiškais šliaužtinukais ir išgirdo kuo glotniausiai nuzulintą vedėjos sakinį: „Tik pažiūrėkit, koks gražus mažylis.“ – Mam, o tu atsimeni jos pavardę? Nori, kad paviešinčiau? – pasiteirauju.
– Aišku, atsimenu. Bet... o kokiam tikslui? Gyvenimo pabaigoje už paikystes patys sau tampam griežčiausiais teisėjais. Aš jai nuoširdžiai linkiu tik taikos su savimi, –būdinga išmintimi istoriją užbaigia mama.
Gilyn
į verdančią smalą
Pirmos dienos psichiatrinėje nieko teigiamo nežadėjo. Visiškai atidaviau savo likimą daktarams į rankas. Tarsi nustojau priešintis, ir it sraunioje upėje leidausi srovės nešamas į nežinią. Tikriausiai mano būklę įvertino kaip sudėtingą, nes kaip koks ponas gavau atskirą palatą visai šalia stebėjimo posto, kuriame dvidešimt keturias valandas per parą budi slaugytoja. Šiandien jau suprantu, kad vien žinojimas, jog šalia visuomet yra profesionalų, savaime ramino ir guodė. Juk ir psichologai tvirtina, kad psichoterapijoje didžiausias gijimo veiksnys – žmogiškasis ryšys. Keista mintis – mes, žmonės, galime vieni kitiems būti tiek mirtinas nuodas, tiek gydantis vaistas. Pirmos sumišusios psichikos ir nepakeliamos vidinės agonijos dienos šliaužė lėtai. Rodėsi, laikas labiau stovi, nei teka. Negalėjau veikti absoliučiai nieko, tik gulėti ir stengtis iškęsti besiveriančią ir į gabalus plėšančią juodą vidinę tuštumą. Visiškai nepajėgiau sutelkti dėmesio, todėl nei skaityti, nei žiūrėti televizoriaus, nei bendrauti nebesugebėjau. Aiškiai skyriau alkį ir apetitą, nes pirmąjį jaučiau nuolatos, bet įsimesti į skrandį negalėjau ničnie-
ko. Net vandenį gėriau žiaukčiodamas, mėgindamas bent kiek pateisinti slaugytojos lūkesčius, kad nereikėtų statyti lašelinės skysčių pusiausvyrai atkurti. Deja, nepavyko.
Jei tik esama kokios nesuprantamo ir niekuo nepagrįsto nerimo skalės, maniškė rodyklė visuomet nusistovėdavo ties raudona, maksimalia, tos skalės verte – panika. Tomis dienomis visą laiką nuolatos stovėjau prie panikos priepuolio bedugnės. Mane gydantis daktaras leido slaugytojai šerti mane visokiais diazepamais, raminamųjų kokteiliais su antipsichotikais, kad bent kiek nutildytų į pragarą kviečiančius vidinius riksmus. Nes pagrindinių vaistų –antidepresantų – klaikiai šlykšti vartojimo pradžia. Visų pirma esi daužomas visų įmanomų šalutinių poveikių, o naudingas poveikis jungiasi iš lėto ir tik po maždaug dešimties dienų. Todėl jautiesi ne tik it pragare, pradėjus gydytis vaistais net ima atrodyti, kad tame supistame pragare į ugnį kažkas suvertė sausų ąžuolinių malkų.
Silpau. Net nusimyžti nebegalėjau nueiti savarankiškai, o tai trupino paskutinius mano ego likučius. Tad padariau logišką išvadą: jei nustosiu gerti – nebereikės eiti ir į tūliką. Prasidėjo dehidratacija. Kai pelnytai gavau velnių iš daktaro, kad (ne)geriu vandens, jau buvau susivokęs, kad gerti privalau, – nebepajėgiau pakelti vandens buteliuko, stovinčio ant spintelės greta lovos. Psichika ėmė gesti.
Kažkada tose miglose atmerkęs akis pamačiau į abiejų rankų venas susmeigtas lašelinių adatas. Kaip vėliau supratau, viena varvėjo fiziologinis skystis, kita pagal poreikį buvo leidžiami raminamieji. Jaučiausi kaip koks pakibęs kompas, ištisas paras kentėjęs tarp sąmoningo būdravimo ir košmariškų sapnų. Tik sapnuoti košmarai buvo
inversiniai – juose atgydavo viena vaikystėje daryta nuotrauka: šiltą pavasario dieną tarsi sulėtintam kine lakstau po pienėmis žydinčią pievą, esu laimingas, be menkiausio rūpestėlio. Laisvas ir lengvas.
Gali įsivaizduoti, koks jausmas apimdavo pačią pirmą akimirką, kai sapną nutraukdavo draskomos venos skausmas, keičiant lašelinę. Pamažu geso viltis išsikapanoti iš vis tirštėjančios smalos, siurbiančios į savo klampų juodį. Nuo vandens trūkumo ėmė mausti vidaus organus, darėsi sunku kalbėti, nuolat jaučiau deguonies trūkumą. Šaltkrėtis mainėsi su karščio bangomis. Iki konvulsijų pykino, nuo atrytos tulžies burnoje vėrėsi žaizdos, tino ryklė.
Svajojau apie vienintelį išsigelbėjimą – mirtį. Kuo smulkiausiai suplanavau, kokius žodžius sakysiu tėvams maldaudamas nutransportuoti į šalį, kurioje legali eutanazija. Galvoje perkračiau visus šūdžmogius, vienaip ar kitaip mane per gyvenimą nuskriaudusius. Ir niekaip negalėjau net jiems palinkėti tokios agonijos, kuri buvo apėmusi visą mano esybę. Mirtis buvo vienintelė mano viltis nuo jos pabėgti. Mintys apie ją ramino, taikė su likimu, nors likęs sąmoningumo lašas visa tai atspindėjo, kaip laumės gundymus, kaip apgavystę ir net klastą.
ŽMONĖMS, dirbantiems su žmonėmis
ŽMONĖMS, vadovaujantiems žmonėms ŽMONĖMS
Almantas Dulkys – bene skaitomiausias psichologijos temomis rašantis lietuvis socialiniame tinkle „LinkedIn“, jo įrašai per metus pasiekia daugiau kaip du šimtus tūkstančių žmonių, perskaitomi daugiau kaip du milijonus kartų. Šiuo metu visą profesinį dėmesį jis skiria visuomenės švietimui psichologijos, sociologijos ir neuromokslų temomis. Konferencijų „Laimės Forumas“, „Pauzė“ ir „logOFF“ įkūrėjas, vienintelio Lietuvoje vaikų emocinio atsparumo kurso „Laimės Pamoka“ autorius.
Knygos idėja gimė, kai patyręs perdegimą gydžiausi psichiatrijos ligoninėje, ten sutikau kolegą iš organizacijos, kurioje abu dirbome. Ir buvome sudeginti to paties vadovo. Prisiekiau sau – padarysiu viską, ką tik galiu, kad kuo mažiau žmonių patektų į tokias situacijas. Ši knyga – tai galimybė palįsti po mano oda, nerti į mano sąmonę ir išnerti išmintingesniam, priimti geresnius sprendimus, kad gyvenimas būtų laimingesnis. Mano paties kelias į laimę buvo velniškai duobėtas, kupinas veriančio skausmo, praradimų ir klaidų. Tikiu, kad vienose istorijose skaitytojas atpažins save, savo pasirinkimus, kitose atras išmintingesnius gyvenimo mįslių įminimus. Juk visuomet yra daugiau nei vienas pasirinkimas, o blogi pasirinkimai nebūtinai veda į pražūtį!
Autorius
Jautri ir autentiška autoriaus vidinės kelionės prisiminimų kronika atskleidžia ir psichoterapijos šviesą bei šešėlius. Ji liudija žmogaus drąsą žengti savęs pažinimo ir pokyčių link, kad ir kaip sunku būtų. Ši knyga yra puikus pavyzdys, kaip atkakliai siekiant tikslo ir priimant išmintingus sprendimus galima išsikapstyti iš itin sudėtingų psichikos būklių ir gyventi laimingesnį bei prasmingesnį gyvenimą.
Medicinos mokslų daktaras, gydytojas psichoterapeutas, Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos prezidentas Julius Neverauskas