Gyvenimas su vaikais

Aurima Dilienė

Nereikia vaikų auklėti, reikia su jais gyventi

2022

Pirma DALIS turinys Įvadas IKIMOKYKLINIS AMŽIUS I skyrius. Pirmieji metai (0 –12 mėnesių)....................................................................... 11 II skyrius. Antrieji metai (12–24 mėnesiai).................................................................... 37 III skyrius. Tretieji metai (24–36 mėnesiai).................................................................... 55 IV skyrius. Ketvirtieji metai (3–4 metai)......................................................................... 77 V skyrius. Penktieji metai (4–5 metai)........................................................................... 99 VI skyrius. Šeštieji metai (5–6 metai)............................................................................. 111

ANKSTYVASIS MOKYKLINIS AMŽIUS. PRADINUKAS VII skyrius. Septintieji metai. Paruošiamukas (6–7 metai)............................................. 125 VIII skyrius. Aštuntieji metai. Pirmokas (7–8 metai)...................................................... 141 IX skyrius. Devintieji metai. Antrokas (8–9 metai)......................................................... 161 X skyrius. Dešimtieji metai. Trečiokas (9–10 metai)...................................................... 175 XI skyrius. Vienuoliktieji metai. Ketvirtokas (10–11 metų)............................................ 189

VERTA ŽINOTI 1 skyrius. Kaip pasirinkti auklę?..................................................................................... 204 2 skyrius. Baimės vaikų amžiuje.................................................................................... 209 3 skyrius. Penkios vaikų meilės kalbos. Kaip jas atpažinti?............................................ 216 4 skyrius. Vaikų lytiškumo ugdymas.............................................................................. 221 5 skyrius. Brolių ir seserų santykiai................................................................................ 231 6 skyrius. Ypatingi vaikai (autizmas, Aspergerio sindromas, disleksija)......................... 241 7 skyrius. Vaikai ir technologijos.................................................................................... 262 8 skyrius. Vaikų pyktis. Kaip reaguoti?........................................................................... 268 9 skyrius. Vaikų tikai...................................................................................................... 273 10 skyrius. Žaidimo vaidmuo vaiko gyvenime............................................................... 276 11 skyrius. Vaikai ir priklausomybės.............................................................................. 289 12 skyrius. Ko iš tikrųjų reikia vaikams?........................................................................ 296 13 skyrius. Kiek kainuoja meilė vaikui? Ir šiek tiek apie pinigus.................................... 302

aNTRA DALIS PAAUGLYSTĖ XII skyrius. Dvyliktieji metai (11–12 metų).................................................................... 313 XIII skyrius. Tryliktieji metai (12–13 metų).................................................................... 321 XIV skyrius. Keturioliktieji metai (13–14 metų)............................................................. 327 XV skyrius. Penkioliktieji metai (14–15 metų)............................................................... 335 XVI skyrius. Šešioliktieji metai (15–16 metų)................................................................. 343 XVII skyrius. Septynioliktieji metai (16–17 metų).......................................................... 351 XVIII skyrius. Aštuonioliktieji metai (17–18 metų)......................................................... 359

VERTA ŽINOTI 1 skyrius. Kodėl paauglys nieko nenori?........................................................................ 368 2 skyrius. Kodėl paauglys protestuoja?......................................................................... 377 3 skyrius. Asmenybės raida........................................................................................... 394 4 skyrius. Lytinis gyvenimas be kaltės........................................................................... 401 5 skyrius. Skyrybos. Kaip išgyventi?............................................................................... 408

JAUNAS SUAUGUSYSIS XIX skyrius. Devynioliktieji metai................................................................................... 419 XX skyrius. Dvidešimtieji metai...................................................................................... 429 XXI skyrius. Dvidešimt pirmieji metai............................................................................ 439 XXII skyrius. Dvidešimt antrieji metai............................................................................ 451 XXIII skyrius. Dvidešimt tretieji metai............................................................................ 459 XXIV skyrius. Dvidešimt ketvirtieji metai....................................................................... 469 XXV skyrius. Dvidešimt penktieji metai......................................................................... 479 XXVI skyrius. Dvidešimt šeštieji metai........................................................................... 489 XXVII skyrius. Dvidešimt septintieji metai..................................................................... 499 XXVIII skyrius. Dvidešimt aštuntieji metai..................................................................... 507

VERTA ŽINOTI 1 skyrius. Santykių vystymosi dėsniai............................................................................ 512 2 skyrius. Hierarchiniai santykiai................................................................................... 519 3 skyrius. Savarankiškumas ir atsakomybė.................................................................... 524 4 skyrius. Intymumas. Lyčių skirtumai........................................................................... 530 5 skyrius. Šeima. Kas ji yra ir kas – ne?.......................................................................... 541 6 skyrius. Motinystės (tėvystės) instinktas.................................................................... 552 7 skyrius. Būti tėvais – iššūkis ar malonumas?.............................................................. 558 Baigiamasis žodis........................................................................................................... 565

Mūsų mažoji neropotoja jau beveik savarankiškai vaikštinėjo, na, vis dar pasilaikydama arba įsikibusi. Iš tiesų, viską, ką pasiekdavo, mesdavo žemyn – tai buvo pats smagiausias jos žaidimas.

Buvo vasara, todėl mudvi arba visi trise daugiausia laiko leisdavome gamtoje. Čia ypač įdomu tyrinėti medžius, žolę, gėles ir visą aplinką. Smėlio dėžė buvo mėgstamiausia Gretos žaidimų vieta: kai jau reikėdavo keliauti namo, be ašarų neapsieidavo.

Vienuoliktas–dvyliktas mėnuo Šiame amžiuje nieko labai naujo nevyksta. Kūdikis tiesiog toliau tobulina savo įgūdžius judėti ir jau vis geriau ir geriau valdo kūną.

Toliau treniruojasi naudotis rankytėmis, žaisti, čiauškėti, pažinti aplinką ir supantį pasaulį.

Tyrinėja, iš ko sudaryti daiktai (tiria varpelio šerdį, išvynioja iš popieriaus žaislą). Naudojasi priemonėmis tikslui pasiekti: kad paimtų ant sofos esantį žaislą, traukia jos užtiesalą. Nuo bokšto ašies numauna ir užmauna žiedus.

Daiktus suvokia kaip atskirus – tam tikrą žaidimo dalį. Atsimena, kur paskutinį kartą matė žaislą, jo ieško, net jei nemato. Atsimena prieš valandą buvusius įvykius.

Savus, pažįstamus žmones jau labai gerai atskiria nuo naujų, pirmą kartą matomų – jų privengia. Kai kurie vaikai bijo labiau, kiti kiek drąsesni. Tačiau šis svetimų vengimas yra natūralus dvipolio prisirišimo požymis, todėl nereikia atsiprašinėti, kad vaikas nenori būti nešiojamas jūsų draugės ar labai retai matomų senelių.

Kalba vystosi skirtingu tempu, bet jau sąmoningai gali pasakyti ar pašaukti „mama“, „tete“, „baba“ ir atsisveikinti kartodamas „ate“. Kartoja įvairius gyvūnų balsus: „au au“, „me“ ir prietaisų ar krentančių daiktų skleidžiamus garsus: „di di“, „bum“, „bam“ ir pan.

Jeigu kas nors nepatinka ar nenori valgyti, gali pasakyti „ne“. Žino žodžio „ne“ reikšmę. Protestuoja, kai nutraukiamas žaidimas.

Parodo, kas patinka, o kas ne.

Save atskiria nuo kitų žmonių, daiktų. Vieni žmonės jam patinka labiau nei kiti. Paprašytas paduoda žaislą. Atsiranda verkimas iš pykčio. Iš mamos veido išraiškos supranta jos emocijas (susinervinusi, pikta, laiminga ir pan.).

26

Mūsų pirmagimė savarankiškai žengė pirmuosius žingsnelius visai prieš pat pirmąjį savo gimtadienį. Iki to laiko vis mėgindavo, griūdavo, kurį laiką nemėgino, eidavo tik prilaikoma už rankos, o po to vėl mėgindavo, griūdavo ir vėl laikydavosi. Žmogaus elgesio tyrinėtojai yra apytiksliai suskaičiavę, kad vaikas, mokydamasis vaikščioti, nukrenta ir atsistoja maždaug 2000 kartų. Mums, suaugusiesiems, labai reikėtų pasimokyti tokio atkaklumo, nes juk ir patys kadaise buvome kūdikiai ir mokėmės vaikščioti tol, kol išmokome. O vėliau, ištikus pirmai nesėkmei, jau metame viską ir einame ieškoti lengvesnio kelio.

Sulaukęs 1 metų vaikas: yy Ropoja. yy Eina pristatomuoju žingsniu. Eina laikydamasis už baldų. yy Atlieka veiksmus su dviem daiktais. Įdeda žaislą į dėžutę arba padaužo du žaislus vieną į kitą. yy Mėgdžioja veiksmus, garsus. Pakartoja suaugusiojo atliekamus veiksmus arba sakomus skiemenis. yy Reaguoja į savo vardą. Pašauktas vardu suklūsta, atsisuka. yy Sako „mama“, „tete“. yy Gali paimti rankomis maistą (pavyzdžiui, sausainį), įsidėti į burną ir valgyti.

NAUDINGA ŽINOTI Depresija po gimdymo Statistiškai vienai iš aštuonių moterų po gimdymo pasireiškia depresijos požymių. Tai, mano nuomone, gana daug. Nėštumas ir gimdymas yra fiziologiniai reiškiniai, tačiau turi savo rizikos faktorius sveikatai ir net gyvybei.

Kadaise esu girdėjusi iš močiutės tokį posakį: „Moteris po gimdymo – viena koja grabe.“ Gal tai reiškė senovėje buvusius infekcijų ar kitų gimdymo 27

komplikacijų atvejus, kurie šiuo metu, esant gerai medicininei priežiūrai, jau prarado tą kritinę reikšmę (nors… pasitaiko visko), tačiau šiuo periodu moters organizmas vis tiek išlieka itin jautrus ir pažeidžiamas, nes, nėštumo metu atlikęs itin sudėtingą kūdikio išnešiojimo darbą, po gimdymo turi vėl persitvarkyti ir grįžti į ankstesnę būseną. Pirmiausia tai – hormonų pusiausvyros atstatymas. Žinome, kad mūsų organizmas yra vientisas, visos sistemos (širdies ir kraujagyslių, virškinimo, kaulų ir sąnarių, endokrininė, nervų ir lytinė) glaudžiai tarpusavyje susijusios ir bendradarbiauja, kad užtikrintų sklandų organizmo funkcionavimą. Taigi, esant endokrininės sistemos disbalansui, gali išsibalansuoti ir kitos sistemos. Kai kurioms moterims po gimdymo taip ir nutinka. Be jokios abejonės, išoriniai ir vidiniai moterį veikiantys ir jai įtaką darantys veiksniai prie to prisideda. Šios depresijos kilmė kiekvienai moteriai gali būti skirtinga. Čia galima kalbėti apie individualų atsparumą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Juk vienas žmogus labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis ilgą laiką išlieka sveikas tiek psichiškai, tiek fiziškai, o kitas palūžta gana greitai. Taip ir čia matome, kad ne kiekviena suserga pogimdymine depresija, bet statistika nieko gero nežada, šie susirgimai dažnėja ir į tai būtina atkreipti dėmesį, siekiant laiku suteikti reikiamą pagalbą.

Po gimdymo dėl moteriškų hormonų pusiausvyros sutrikimų ir staigaus jų lygio pasikeitimo moterims fiziologiškai yra būdingi nuotaikų svyravimai, jautrumas, perdėtas verksmingumas, savęs gailėjimasis, šiek tiek neadekvati reakcija į aplinką, na, pavyzdžiui į pakeltą balsą, kritiką, bet kokias pastabas arba į graudžius vaizdus. Moteris gali verkti dėl visiškos smulkmenos, kuri anksčiau, iki gimdymo, jai nesukeldavo tokių ryškių ir stiprių emocijų. Tai trunka lygiai tiek, kiek reikia susibalansuoti hormonams, vidutiniškai mėnesį ar du. Atkreiptinas dėmesys ir į tiek fiziologinius, tiek psichologinius žindymo sunkumus, kurie taip pat sukelia audringas emocijas.

Moters asmenybė čia vaidina didžiausią vaidmenį: pasitikėjimas savimi ir kitais, sugebėjimas priimti esamą situaciją, nesėkmių ir klaidų nesureikšminimas, savęs neteisimas – tai savybės, kurios neleidžia patekti į pogimdyminės depresijos būseną.

Noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų būsenos ir ligos gali labai daug pasakyti apie vidinius poreikius, kuriuos, deja, bet tokiu būdu tesugebame patenkinti. Tai nėra kritika ar pasmerkimas visų, kurie serga ar kuriuos ištinka psichikos sutrikimai, tai greičiau kvietimas domėtis savimi, rūpintis savo poreikiais, ieškoti nedestruktyvių būdų juos patenkinti. Žinoma, pirmiausia svarbu pažinti savo poreikius ir jau tuomet mokytis juos tenkinti, tačiau nelaukiant, kol susirgsime.

28

Apie medicininį gydymą ir pogimdyminės depresijos simptomus galima rasti daug medžiagos internete ar psichologo (psichiatro) kabinete, todėl jų nevardysiu. Svarbiausia – nebijoti kreiptis ir ieškoti pagalbos.

Kūdikio refleksai Kūdikis turi daug įgimtų refleksų. Štai jie: Mirkčiojimo – šviesos blyksnis ar vėjo dvelktelėjimas verčia kūdikį mirkčioti.

Ieškojimo – jei paliesime kūdikio veidelį, jis pasisuks į tą pusę, prasižios ir ieškos, ką pačiulpti. Čiulpimo – kai tik kas nors prisiliečia prie kūdikio burnytės, jis tuoj pat prasižioja ir bando čiulpti.

Rijimo – viską, kas patenka į burnytę, jis ryja. Ką tik gimęs kūdikis mokosi suderinti šį refleksą su kvėpavimu. Mažylis springsta ir kosti, kol jam pasiseka. Sunkumų derinant kyla dėl to, kad mums būdingas refleksas įkvėpti, kai sumažėja deguonies. Žingsniavimo – jei laikome kūdikį vertikaliai taip, kad kojytėmis jis liestų kietą paviršių, jis žingsniuoja aukštai keldamas kojas. Pavargęs kūdikis nustoja eiti.

Išgąsčio – išgąsdintas kūdikis išskečia rankas, pirštus, kojas ir išlenkia nugarą. Paskui susiriečia, užimdamas gynybinę padėtį, sugniauždamas rankų ir kojų pirštus, susidėdamas rankas ant kūno ir suriesdamas kelius it embrionas.

Griebimo – kūdikis automatiškai sugniaužia pirštus, palietus jo delniuką.

Tai vienas pirmųjų refleksų, kuriuos tikrina gydytojas – jis paduoda kūdikiui savo pirštus ir jį pakelia. Šio reflekso kūdikiai netenka maždaug apie septintą mėnesį. Šliaužimo (atsispyrimo) – jei paguldysime kūdikį ant pilvo ir tvirtai laikysime prie pėdų sulenktas jo kojytes, kūdikis bandys atsispirti išsitiesdamas.

Nardymo – jei staiga ant kūdikio veido užtykšta vandens, jo širdis ima lėčiau plakti. Jei vaikas panyra į vandenį, jis nustoja kvėpuoti ir gali plaukti po vandeniu.

Kai kurie refleksai išlieka visą gyvenimą, kiti augant išnyksta.

29

Pasaulio pažinimas per jutimus Vos gimę kūdikiai ima pažinti aplinkinį pasaulį penkiais jutimais. Kūdikiams nereikia išmokti matyti, girdėti, oda justi prisilietimą, nereikia mokytis net užuosti ar jausti skonį. Jiems tik reikia pradėti kaupti patirtį apie supantį pasaulį.

Rega Tik gimęs kūdikis neblogai mato, nors jo akies obuolys ir tinklainė dar nėra visiškai susiformavę. Iš pat pradžių kūdikis yra trumparegis ir geriausiai sutelkia žvilgsnį į nuo jo per 20 cm nutolusius objektus. Jis gali sulaikyti žvilgsnį ties dominančiu daiktu, t. y. koordinuoti akių judesius. Nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų naujagimis pastebi veidus, atidžiai juos tyrinėja. Artimų žmonių veidai jam yra svarbiausi. Jam patinka žiūrėti į ryškias spalvas ir raštus. Kūdikis gali mėgdžioti veido išraiškas – šypsotis arba susiraukti. Bręstant tinklainei kūdikis pradeda skirti spalvas. Manoma, kad didžiausias spalvinio matymo šuolis vyksta per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius. Žinoma, tai nereiškia, kad jo spalvinis regėjimas šiuo metu jau yra visiškai išsivystęs. Visi pakitimai esti daugiau anatominio-fiziologinio pobūdžio. Dar turi susiformuoti spalvos suvokimas. Tai vyksta gana sparčiai. Jau keturių mėnesių kūdikis gali suvokti spalvą panašiai kaip ir suaugęs žmogus.

Klausa Dar negimęs vaikutis jau reaguoja į garsus, taigi manoma, kad jis girdi.

Nėštumo metu jis nuolat girdi motinos širdies plakimą ir balsą. Manoma, kad tai jį ramina.

Netrukus po gimimo kūdikis ima pažinti motinos balsą. Įrodyta, kad verkiantį kūdikį nuramina motinos balsas ir motinos širdies plakimas. Taip pat jį daug greičiau paguodžia tylus motinos šnabždesys nei svetimų žmonių balsai. Kūdikis girdi tuos pačius garsus, kaip ir paaugę vaikai, jį traukia balsai, ypač aukšti moteriški tonai. Artimų žmonių balsai jam yra svarbiausi. Išgirdęs netikėtą garsą mažylis krūpteli, dažniausiai pravirksta, kai girdi verkiant kitus naujagimius.

Iki 6 gyvenimo mėnesio kūdikio klausos sistema yra glaudžiai susijusi su regos sistema. Smegenų žievės atsakas į garsinę stimuliaciją yra tokio pat stiprumo ir klausos, ir regos zonose. Nuo 6 iki 36 mėnesių šis reiškinys silpnėja, o po trejų gyvenimo metų visiškai išnyksta.

30

Įrodyta, kad nuo gimimo kurtiems vaikams smegenų žievės aktyvumas klausos zonose atsiranda jiems siunčiant regimąsias paskatas. Tai galima paaiškinti: nuo gimimo neskatinamos klausos zonos yra „užimamos“ kitų jutimų (šiuo atveju – regos).

Skonis ir uoslė Nustatyta, kad net neišnešioti, 6–7 nėštumo mėnesį gimę vaikai jaučia skonį. Kūdikio skonis nuo pat pradžios yra puikiai išlavėjęs, todėl mažylis gali skirti, kas saldu, sūru, rūgštu ir kartu. Kūdikiams patinka saldumas, tai rodo prisitaikymą prie salsvoko motinos pieno skonio.

Gebėjimas užuosti kūdikiui būdingas nuo pirmos dienos. Uoslė padeda vaikui suvokti mamos, tėčio ar kitų svarbių asmenų savybes ir juos atpažinti.

Kūdikis gali skirti malonius ir nemalonius kvapus. Mamos kvapą naujagimis gali atpažinti nuo penktos ar šeštos gyvenimo dienos. Jis aiškiai parodo, kad šis kvapas jam yra mielesnis nei kiti kvapai. Naujagimis nusuka galvą nuo stiprių, nemalonių kvapų.

Lytėjimas Nuo pat pirmos dienos oda suteikia kūdikiui svarbios informacijos apie aplinką. Fizinis prisilietimas gali nuraminti, pažadinti ar sudominti kūdikį.

Prisilietimą mažylis suvokia kaip skatinantį arba raminantį. Vaiko reakcija priklauso ir nuo to, kokia kūno dalis paliečiama. Glostymas aplink burną sukelia ieškojimo ir žindymo refleksą. Paspaudus delną, kūdikis pasuka galvą į tą pusę, iš kurios buvo spausta. Be to, jis prasižioja. Glostant lūpų kampučius vaikas sugniaužia tos pačios kūno pusės ranką ir kumštelį kelia prie burnos.

Taip reaguoti jis įprato jau prieš gimdamas. Šie refleksai jam padeda nusiraminti, pačiam save stimuliuoti arba kontroliuoti savo judesius.

Kodėl kūdikiai verkia Kūdikio verksmas – vienintelė priemonė, kuria jis gali bendrauti. Taip vaikas praneša, kas jam darosi. Verksmas – sveiko vaiko kalba.

Galima išmokti skirti verkimo „atspalvius“: ar kūdikis prašo pagalbos, ar kviečia pabendrauti, ar sako, kad yra pervargęs. Kūdikis duoda signalą dėl labai „žemiškų“ priežasčių: jam per karšta arba per šalta, šlapia, jaučiasi alkanas, pervargęs ar vienišas. Visus šiuos nepatogumus mes stengiamės 31

pašalinti. Paprastai naujagimis per dieną verkia 2,5 valandos. Daugiausia kūdikis verkia iki dviejų mėnesių amžiaus.

Pasiekus trečią mėnesį, sveikas vaikas ima verkti rečiau, o verkimo priežastį galima lengviau atspėti. Paimdami ant rankų verkiantį kūdikį, jo tikrai neišlepinsime. Kūdikiai, kuriuos dažniau nešiojame ir priglaudžiame, nesvarbu ar ramius, ar verkiančius, iš tiesų verkia mažiau. Tačiau kartais atrodo, jog kūdikis nusprendė verkti, kad ir ką darytume. Taip jis parodo, kad yra pavargęs arba nori išlieti susikaupusią energiją.

Vidurių diegliai Manoma, kad vidurių diegliai – tai smarkus pilvo skausmas, dėl kurio kūdikis ilgai verkia, dažniausiai pavakary. Nėra vieno paaiškinimo, kas sukelia vidurių dieglius. Viena iš priežasčių gali būti per stiprus žarnyno aktyvumas, nepašalintos dujos. Manoma, kad vidurių diegliai dažniau kankina itin aktyvius, jautrius kūdikius, neturinčius nuolatinio dienos ritmo. Diegliai sukelia verksmą, kuris intensyvumu skiriasi nuo paprasto verkimo, nes šis liaujasi, kai kūdikis pavalgo, kai jam pakeičiame sauskelnes ar priglaudžiame.

Diegliai prasideda sulaukus trijų savaičių, nuo jų kenčia 10–15 proc. naujagimių. Kūdikis gali smarkiai, ilgai, kartais ištisas valandas klykti: pritraukia kojas, paraudonuoja, spardosi, leidžia dujas, jį sunku nuraminti. Vėlai po pietų ar vakare tai dažniausiai sustiprėja. yy yy yy yy yy yy yy yy yy yy

Kūdikio patiriamą nepatogumą palengvinti galima tokiais būdais: nemaitinkime kūdikio, jeigu jis nealkanas. Kartais šią bėdą gali sukelti maitinimas; pabandykime nusiraminti ir atsipalaiduoti patys, nes savo įtampą galbūt perduodame kūdikiui; kaskart sau priminkime, kad diegliai nesukelia jokios fizinės žalos; venkime per smarkiai kūdikį stimuliuoti; švelniai pakelkime ir palaikykime, šnekėkime su juo tyliai, ramesnėje vietoje, pabandykime švelniai pasūpuoti supamojoje kėdėje; suvystykime kūdikį į antklodę, padėkime į lopšį ar sūpuokles; išneškime į lauką, kartais nusiraminti padeda aplinkos pakeitimas; įjunkime ramią muziką ar padainuokime; pavežiokime vežimėlyje – kūdikis veikiausiai užmigs; pašalinkime iš aplinkos erzinančius dirgiklius.

32

Nuovargis Kūdikis dėmesį išlaiko dar visai trumpai, vos kelias minutes. Tik tokį laiko tarpą jis su mumis bendrauja smagiai ir efektyviai. Dėmesio apimtis taip pat ribota – vaikas geriausiai sugeba priimti vieną, retai du stimuliavimo šaltinius. Bendraudami su kūdikiu suaugusieji turėtų prisiminti: vienu metu tik kalbiname arba tik žaidžiame, rodome. Pasirinkdami žaislus ir veiklą, turime atsižvelgti į šias kūdikio dėmesio ypatybes.

Siūlydami ryškius, daugiafunkcius žaislus ir įvairius besikeičiančius žaidimus, rizikuojame per greitai nuvarginti vaiką. Norėdami kuo geriau patenkinti vaiko bendravimo poreikį, turime išmokti atpažinti kūdikio nuovargio signalus.

Nuvargę kūdikiai dažnai nukreipia akutes į šalį, pasikeičia jų gugavimo intonacijos, judesiai tampa intensyvesni, stipresni, staigesni, o tai neretai išgąsdina ir juos pačius. Suaugusiųjų užduotis – laiku pastebėti nuovargio signalus ir sumažinti žaidimo intensyvumą arba leisti kūdikiui pabūti ramioje aplinkoje. Pernelyg smarkus stimuliavimas sukelia nuovargį, kuris išsilieja ašaromis.

Miegas: kiek miego reikia kūdikiui?

Nė vienai mamai ar tėčiui tikriausiai nėra gražesnio vaizdo už miegantį kūdikį. Vaikų miego poreikis yra skirtingas. Praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo, kūdikio miego ritmas tampa lengviau nuspėjamas. Iš pradžių tikėtina, kad kūdikis pažadins tėvus du tris kartus per naktį. Dauguma kūdikių vėliau pabunda vieną ar porą kartų per naktį. Gali pasitaikyti ir labai neramių naktų, kai kūdikis ilgai neužmigs ir atrodys, kad niekaip neįmanoma jo nuraminti.

Naujagimiai paprastai miega apie 3 valandas, paskui apie valandą būdrauja. Jie dažniausiai pabunda išalkę, o pasisotinę vėl užmiega. Daugelis naujagimių miega nuo 12 iki 20 valandų per parą.

Ką tik gimęs kūdikis iš pradžių neatskiria dienos nuo nakties, tad visas 24 valandas miega ir būdrauja panašiu ritmu. Po kelių dienų jis pradeda ilgiausiai miegoti naktį. Miego ritmas paprastai nusistovi maždaug apie trečią kūdikio gyvenimo mėnesį. Kai kurie kūdikiai prieš užmigdami truputį paverkia. Dėl šito nereikia nerimauti, kaip ir dėl kelių sukūkčiojimų miegant. Jeigu kūdikis yra nelaimingas, alkanas ar jam nepatogu, verksmas bus daug garsesnis. Kartais kūdikis verkia kaip tik dėl to, kad jis pavargęs ir nori miegoti.

33

Iki 6 mėnesių amžiaus miegoti kūdikį guldykime ant nugaros arba šono!

Tyrimai parodė, jog, palikdami kūdikį miegoti ant pilvo, rizikuojame dėl vadinamojo staigios kūdikių mirties sindromo. Taip pat svarbu nepalikti lovytėje nereikalingų daiktų (pagalvėlių, žaislų), o prieš miegą būtina išvėdinti kambarį.

Ką daryti, jei kūdikis neužmiega? Stebėkime, ką vaikas, norėdamas nusiraminti, daro pats. Dažniausiai tai bus kumštuko ar pirštuko čiulpimas, antklodėlės tempimas ant veidelio ir panašūs įpročiai. Atraskime mažylio nusiraminimo „strategiją“ ir naudokimės ja. Suformuokime miegojimo įprotį. Pavyzdžiui, prieš miegą atlikime kokius nors „ritualus“: išmaudykime, perrenkime, paskaitykime pasakėlę, padainuokime lopšinę. Svarbu, kad kūdikis būtų migdomas kasdien tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje – savo lovytėje.

Augdamas vaikas mokosi per asociacijas. Jei tą patį ritualą naudojame diena iš dienos, mažylis supras, jog jį ruošiame miegui, ir pasijus saugiai bei ramiai. Kiekvieną kartą pasakykime, kad atėjo metas miegoti. Jeigu tą kartosime nuo pat pirmųjų mėnesių, vaikui šie žodžiai asocijuosis su miegu. Galbūt iš pradžių kūdikis to nesupras, tačiau kai supras, klausys ir pats lauks, kol paguldysime jį į lovelę.

Marliukė – tranzitinis objektas Ne visi, bet dauguma vaikų turi poreikį nesiskirti su pamiltu daikčiuku.

Psichologai turi tam terminą – tranzitinis objektas. Tai mėgstamiausias žaislas, su kuriuo vaikas nesiskiria niekada, – visur jį nešiojasi, kartu su juo miega. Tai mamos pakaitalas, ryšys su juo atstoja ryšį su mama. Nors dažniausiai tranzitinių objektų reikia ankstyvojoje vaikystėje, yra žmonių, kurie su jais nesiskiria net paauglystėje ir jaunystėje! Gal iš to yra kilę talismanai?

Prieraišumas yra tam tikra žmogaus psichikos ypatybė, kuri svarbi asmenybei vystytis.

Egzistuoja saugus ir nesaugus prieraišumas, ir nuo to priklauso įvairūs emocijų bei elgesio sutrikimai. Tranzitinis objektas padeda susidaryti saugiam prieraišumui. Mama negali fiziškai visą parą būti su savo vaiku, todėl tranzitinis objektas labai padeda susikurti saugią būseną – tarsi mama visada būtų kartu. Tai būdinga vaikams, kurių vystymasis įprastas.

Tipiškiausi tranzitiniai objektai kūdikystėje – marliukės. Vaikų žaislų pramonėje net yra specialūs žaislai, „skudurinukai“, – balti, panašūs į marliukes, minkšti ir švelnūs. Vyresni vaikai „įsimyli“ kokį nors minkštą žaisliuką: meškiuką, šuniuką, katytę, kartais medžiaginę lėlę.

34

Poreikis turėti tranzitinį objektą nebūtinai rodo dėmesio ar meilės stoką.

Veikiau tai vaiko adaptacijos ypatumas, nes tikrai ne visi vaikai, neturintys pakankamai kontaktų su mama, „įsitaiso“ tranzitinį objektą.

Kadangi pati auginu septynis vaikus, jau galiu daryti statistiką. Tikrąjį tranzitinį objektą jau nuo kūdikystės turėjo tik mano vyriausioji dukra: mes ją taip ir vadindavome – Skudurine Onyte, nes užmigdavo tik su marliuke. Net kai jai buvo trylika, jos lovoje vis dar galėjai rasti minkštų žaisliukų... Kiti vaikai „miego brolius“, t. y. minkštus žaisliukus (vyresnysis sūnus turėjo varlytę, viduriniosios dukros kaskart, gavusios naują žaislą, pakeisdavo senąjį, priešpaskutinė labiausiai mėgo kačiukus, o mažasis – avytę Mė), į savo lovytes pasiguldydavo tik tada, kai šeimoje atsirasdavo naujas narys – gimdavo leliukas.

Štai tada jiems akivaizdžiai mamą atstodavo žaisliukas, bet įvykus adaptacijai ir vėl nepastebėdavau jokio ypatingo prisirišimo prie vieno žaislo.

Tranzitinis objektas ir įsivaizduojamasis, fantazijose susikurtas vaiko draugas nėra tas pat. Tranzitinis objektas yra ryšio su mama pakaitalas, jis būdingesnis jaunesniems vaikams. O nematomas draugas gali žmogų lydėti visą gyvenimą. Vaikystėje nematomas draugas yra tarsi raktas į Niekados šali – vaikas keliauja kartu su juo, kartu patiria galybę nuotykių. Paprastai tai būna įsivaizduojamas vaiko bendraamžis – berniukas ar mergaitė. Aišku, įsivaizduojamas draugas turi visas tas savybes, kurias norėtų turėti pats fantazuotojas, – jis yra drąsus, stiprus, gražus, mylimas...

Vaikystės fantazijos paskatina vaiką svajonių šalį perkelti į realybę, kurti.

Tačiau tai gali būti ir būdas pabėgti: nuo besityčiojančių kiemo vaikų, šaltų santykių su mama, nesėkmių moksle.

Visiškai normalu, jei vaikas trokšta savo tranzitinį objektą visur neštis kartu, negali be jo išvažiuoti iš namų. Tai ne kenksminga, o naudinga vaiko psichikai, taigi būkime supratingi.

Vaikas tranko galvą į sieną Ritmingas galvos trankymas į sieną (ar kokį kitą kietą objektą) yra vienas tų vaikų įpročių, kurie verčia tėvus nerimauti. Iš dalies nerimas yra pagrįstas, nes tai gali būti autizmo požymis.

Tačiau, kad ir kaip keistai tai skambėtų, tai gali būti ir visiškai normalus sveiko kūdikio elgesys. Ritmingas galvos trankymas (o kartais sykiu ir kūno lingavimas pirmyn atgal) kai kuriems kūdikiams padeda atsipalaiduoti, nusiraminti ir užmigti: manoma, kad tuo jie savotiškai pakeičia supimą ar čiūčiavimą (štai kodėl vaikai taip mėgsta sūpynes!)

35

Galvą tranko apytiksliai kas penktas vaikas, dažniau tai daro berniukai. Šis įprotis atsiranda apie aštuntą–devintą mėnesį, o išnyksta savaime iki antro ar trečio gimtadienio. Jei jis trunka ilgiau, reikėtų pasitarti su specialistais.

Net jeigu galvą tranko vyresnis nei aštuoniolikos mėnesių kūdikis, pagrindas sunerimti ir įtarti autizmą yra tik tada, kai esama kitų neįprasto elgesio požymių: pavyzdžiui, rankų kratymas, įkyriai pasikartojantys veiksmai, meilumo stoka; taip pat jei 14 mėn. kūdikis nerodo į daiktus pirštu, neseka suaugusių žvilgsniu ir nežaidžia su įsivaizduojamais objektais.

Kita, dažnai pasitaikanti galvos trankymo priežastis – noras palengvinti skausmą, pavyzdžiui, sukeliamą dantukų dygimo ar ausų infekcijos. Jeigu mažylis tranko galvą tik persirgęs sloga, reikėtų būtinai patikrinti ausytes.

Galvą taip pat dažniau tranko tie vaikai, kuriems trūksta aplinkos dirgiklių (nematantys, negirdintys kūdikiai, taip pat tie, kurie jaučiasi vieniši), – taip jie kompensuoja dirgiklių stoką ir patys save stimuliuoja.

Tėvai baiminasi, kad trankydamas galvą vaikas gali susižeisti, tačiau vargu ar taip atsitiks, nes kūdikis ar mažas vaikas neturi pakankamai jėgos, kad susitrenktų išties stipriai. Be to, jį stabdo skausmo baimė.

Ar gali toks trankymas paveikti vaiko raidą? Vieno tyrimo rezultatai buvo gana netikėti: galvą trankančių mažylių judesių koordinacija vystėsi sparčiau ir jie anksčiau pradėjo vaikščioti. Taigi, galvos trankymas, kad ir kaip bauginamai atrodytų, nebūtinai yra žalingas vaikui.

36

II

antrieji METAI (nuo 12 iki 24 mėnesių)

Kuo ypatingi antrieji gyvenimo metai ir kuo jie svarbūs mažylio raidai? Šiame etape svarbu suprasti, kaip mažylis reaguoja į stresą, koks yra jo prieraišumo tipas. Kaip jis vėliau jausis darželyje, su seneliais ar aukle – be tėvų.

Vienus mažylius lengva nuraminti, nes jie tiki, kad tėvai greitai grįš ir padės jiems pasijusti saugiems.

Kiti vaikai, atskirti nuo tėvų, būna pikti ir nesileidžia nuraminami net ir tėvams sugrįžus. Galime spėti, kad šie vaikai jau turi patirties, jog, deja, ne visada galima tikėtis iš savo tėvų poreikių patenkinimo ir paguodos.

Yra ir trečia vaikų grupė: jie neparodo jokių jausmų, kai juos palieka tėvai darželyje. Iš šalies gali pasirodyti, kad tokie mažyliai yra labai savarankiški ir visiškai brandūs lankyti ugdymo įstaigą, tačiau nebūtinai. Mokslininkai, stebėdami tokius vaikus, išsiaiškino, kad šių vaikų širdies ritmas smarkiai patankėja, kai yra paliekami darželyje: tai rodo, kad jie nerimauja, kai tenka atsisveikinti su tėvais, tačiau išmoko tai nuslėpti.

Kuriai iš išvardytų vaikų grupių priklauso jūsų mažylis? Ar dvimečiui tinkamas laikas pradėti lankyti darželį, priklauso ir nuo to, kaip vaikas sugeba prisitaikyti prie naujos, nepažįstamos aplinkos. Ar jūsų vaikas turi teigiamos patirties, kad mama, trumpam išėjusi, tikrai greitai grįš?

Vaikai tampa „išmaniais“ pasaulio tyrinėtojais, nes vis geriau valdo savo kūną, kalbą, dalijasi mintimis, sprendžia tam tikras problemas, ima suprasti tikrąsias įvairių daiktų funkcijas, tad pradeda naudoti jas pagal paskirtį. Visgi, 37

tuo pat metu pažįsta ir kitą to tyrinėjamo pasaulio pusę – tenka užsigauti, nugriūti, vėl keltis, pasiguosti mamai ar tėčiui ir imtis veiklos.

Jokiu būdu nesugriaukime vaiko iniciatyvumo, motyvacijos veikti, nors pasekmės po veiklos būna įvairios ir ne visi tėveliai jas lengvai išgyvena.

12–24 mėnesių vaiko raida. Normalu ar ne?

Fizinė raida Per antruosius dvylika savo gyvenimo mėnesių vaikas padaro tam tikrą pažangą vystydamasis fiziškai, tačiau kiekvieno vaiko progresas gali būti pastebimai skirtingas. Iš esmės, per šį laikotarpį vaikas daug ko išmoksta ir tobulėja: yy gerina vaikščiojimo įgūdžius: nuo ropojimo, ėjimo pristatomuoju žingsneliu, vaikščiojimo savarankiškai iki bėgiojimo; dažniausiai sustoja nepargriūdamas; gerai ir noriai laipioja; yy atlieka veiksmus su dviem daiktais: įdeda žaislą į dėžutę, daužo daiktus vieną į kitą, pradeda dažniau naudotis viena ranka nei kita; yy išmoksta naudoti daiktus ir žaislus pagal paskirtį: važiuoja mašinėle, piešia pieštuku, šukuoja šukomis, mėgina versti knygutės puslapius; yy ima maistą rankomis ir mokosi valgyti su įrankiais, gerti iš puodelio; yy mėgdžioja veiksmus, šoka pagal muziką; yy mėto kamuoliukus, spiria kamuolį; yy pradeda jausti, kada nori tuštintis (apie antruosius metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką). Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, atkreipkime dėmesį ir pagirkime. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokio termino, iki kada vaikas turėtų tai išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais – kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę.

38

Emocinė raida Antraisiais metais vaikai dar labiau vysto gebėjimą parodyti jausmus. Šio amžiaus mažyliai yra mimikos meistrai. Lengvai susierzina, taip pat yra užsispyrę, nori, kad viskas būtų pagal juos. Atsiranda naujų baimių: šuns, griaustinio, įvairių stiprių garsų, vandens ir pan. Gali sapnuoti košmarus. Pradeda žaisti fantazavimo žaidimus.

Vos atšventęs pirmąjį gimtadienį, mažylis jau moka atpažinti suaugusiųjų elgesį, stebi ir žino, kas sukels mums džiaugsmą, todėl mėgina mus prajuokinti – ir jam tai pavyksta. Taip vaikas sugeba sukurti gerą nuotaiką sau ir kitiems. Jau 18 mėnesių mažylis, norėdamas parodyti savo švelnumą, meilę, ateina ir apsikabina mamą, tėtę, sesę ar broliuką, prisiglaudžia, glosto ar pabučiuoja. Taip paprašo ir dalijasi savo jausmais. Mojuoja pasisveikindamas ir atsisveikindamas.

Mažiau nerimauja dėl svetimų žmonių. Mėgsta būti laikomas ant rankų ir klausytis, kaip skaitoma.

Džiaugiasi suaugusiųjų dėmesiu, mėgsta jausti, kad suaugusieji yra netoliese. Labai smalsiai tyrinėja aplinką ir žmones, turi būti atidžiai prižiūrimas, kad nepapultų į nesaugias situacijas. Iš mūsų veido išraiškos, balso tono ar netgi kūno kalbos vaikai sugeba nuskaityti ir mūsų nuotaikas. Jeigu mato mus linksmus, būna pasiruošę linksmybėms ar meilumui. Jeigu mato piktą veidą ar surauktus antakius, atsitraukia, slepiasi, bėga pas kitą iš tėvų.

Jei vaikui kas nors nepatinka ar būna pavargęs, susierzinęs, jį gali ištikti pykčio priepuoliai. Pradžioje supykęs mažylis tiesiog įnirtingai mosuoja rankutėmis, susiraukia, tarsi urzgia ant mūsų. Tačiau netrukus, prisimokęs iš mūsų ar kitų aplinkinių, mažylis jau trinktels per stalą ar pakels balsą. Žinoma, nepamirškime ir kritimo ant grindų. Šių metų pabaigoje vaikas jau supranta, kad (ir kada) jis pyksta. Jis jau gali sąmoningai kąsti ir žnybti, mėtyti žaislus, griūti ant grindų, isteriškai rėkti arba... išdidžiai nueiti. Visa tai patvirtins pikta mimika, urzgimu, lakstymu ratais ir pan.

Taip vaikas pradeda suvokti pats save, iš mūsų reakcijų į jo elgesį ir pats mokosi reaguoti: pradeda formuoti savąjį „aš“.

Matydamas geranoriškumą, šilumą ir dėmesį, daro išvadą, kad jis pats yra geras, o kiti žmonės jį priima ir myli. Kitaip gali pasijusti nereikalingas, vienišas, nesaugus. Tokio amžiaus vaikas dar nesugeba paprašyti, kad mama ir tėtis daugiau laiko pabūtų su juo. Jam atrodo, kad taip turi būti, kad toks yra pasaulis ir jeigu su juo nebūna, tai to priežastis yra jis. Taip formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas (apie tai išsamiau skaitykite skyriaus pabaigoje esančiame skirsnelyje „Verta žinoti“).

39