Ka gali mokytojas by knygos.lt

Šioje knygoje dalijamės savo 10 metų patirtimi, sukaupta lankant Lietuvos mokyklas. Norime atkreipti dėmesį, kad pasaulis neišvengiamai keičiasi, – ir mums visiems laikas keistis. Šiandien jau nebegalime tikėtis besąlygiškos pagarbos sau, nes mokytojo kvalifikaciją patvirtinantis diplomas, kaip ir kiti diplomai, nebėra savaiminė vertybė. Didžiausios šiandienos vertybės yra dėmesys, pagarba vienas kitam, gebėjimas bendrauti ir emocinis raštingumas. Knygoje analizuojame, kaip viso to galima išmokyti ir išmokti mokykloje, kaip reikėtų vertinti itin sudėtingas mokyklos gyvenimo situacijas. Kai kurios į šią knygą sugulusios mokytojų, mokinių, jų tėvų istorijos – itin skaudžios, sukėlusios emocijų audrą mokyklose. „Ką gali mokytojas“ nėra akademinė knyga. Joje – tik pačios svarbiausios kasdienės mintys, kuriomis norime pasidalyti su visais, kam rūpi mūsų vaikų ateitis. Ši knyga skirta Mokytojui, kuris ne tik moko kitus, bet ir pats siekia tobulėti. Mokytojui, kuris galbūt jau rado arba tebeieško atsakymų į klausimus: ar aš geras mokytojas, kiek aš galiu (turiu) prisiimti atsakomybės ir kur yra mano, kaip atsakingo asmens, galimybių ribos?

Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką gali mokytojas

DAIVA ŠUKYTĖ – tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorė. Autorė daug važinėja po Lietuvos mokyklas, dalyvauja susitikimuose su mokytojais, tėvais ir kitais mokyklų bendruomenės nariais. Veda nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimo klasėje bei mokykloje seminarus. Knygos „Dėmesio: paauglystė“ bendraautorė.

Linas Slušnys Daiva Šukytė

LINAS SLUŠNYS – vaikų ir paauglių psichiatras, vadybos ir ekonomikos magistras, VšĮ „LIONS QUEST Lietuva“ direktorius. Nuo 2005 m. – tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorius. Veda šios programos diegimo seminarus mokykloms, dėsto kursus medikams apie stresą ir jo valdymą, krizių įveikimą, savižudybių prevenciją. Knygų „Būk vyras. Berniukų knyga“ ir „Dėmesio: paauglystė“ vienas iš bendraautorių.

Ką gali mokytojas

Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką gali mokytojas

V ILNIU S

201 6

UDK 371.1(474.5) Sl-55

TURINYS Įvadas..........................................................................................................................7 SOCIALINIS IR EMOCINIS MOKYKLOS RAŠTINGUMAS – RAKTAS Į SĖKMĘ Didžiuojamės mokykla, į kurią vaikai nenori eiti?............................................. 11 Prestižinė mokykla, labai neprestižinis mokinys...............................................16 Mokykla prasideda nuo išmintingo vadovo...................................................... 20 Socialinis ir emocinis ugdymas mokykloje....................................................... 26 Pradėkime galvoti iš naujo................................................................................... 46 MOKYTOJO TAPATYBĖ. MOKYTOJAS – KLASĖS LYDERIS Ar mokytojui būtinas pašaukimas...................................................................... 53 Sėkmei reikia geros pradžios.................................................................................61 Mokytojo savianalizė............................................................................................ 63 Būti čia ir dabar.......................................................................................................71 Neužtenka girdėti skambėjimą, reikia žinoti, kur ir kas skambina.................75 Kur prasideda klaidos. Mažylis, neturintis ribų................................................. 82 „Tu visuomet prisidirbi.“ Siunčiame dovanų į pirmą klasę............................. 85 „Nebenoriu, kad jūs būtumėte mano vaiko mokytoja...“, arba Juokas ne visada yra juokas................................................................................. 89 Didžiosios asmeninio tobulėjimo kliūtys .......................................................... 92 MOKYTOJAS, TAUSOJANTIS SAVO IR MOKINIŲ PSICHIKOS SVEIKATĄ Mokykla – psichikos sveikatos šaltinis............................................................. 109 Klasės taisyklės – saugios mokymosi aplinkos pamatas ..............................114 Dvi skirtingos kalbos............................................................................................119

Žmogus „užprogramuotas“ jausti. Pamoka prasideda nuo šypsenos........ 122 Daugialypis intelektas. Kuo jis mums gali būti naudingas klasėje.............. 125 Mokymas, pagrįstas smegenų veiklos funkcijomis........................................ 135 Kaip parduoti mokiniui pamoką........................................................................ 140 Refleksija ne tik mokymuisi, bet ir pamokai .................................................. 145 Klasės klimato kūrimas ...................................................................................... 149 Vėzdas, vardu Balas ............................................................................................ 152 Mokymosi motyvacija ........................................................................................157 MOKYTOJAS – MOKYKLOS BENDRUOMENĖS NARYS Profesionalizmas stumia emocinį intelektą iš klasių .................................... 163 Kur ir kas atsako už vaiko saugumą. Mokyklos klimato kūrimas ............... 168 Ar laukiate tėvų mokykloje?...............................................................................173 KRITINES SITUACIJAS GALIME SĖKMINGAI ĮVEIKTI Patyčios – socialinio ir emocinio intelekto stokos pasekmė.........................181 Mokykla ir savižudybės ...................................................................................... 195 Turime pastebėti ir padėti. Smurtas ir seksualinė prievarta.........................211 Keiksmažodžius galime išguiti...........................................................................226 „Pašalinti – daugiau nekentėsime!“ Mokinių konfliktai................................229 Krizės valdymas viešumoje................................................................................ 232 Priedai............................................................................................................ 239 Literatūra....................................................................................................... 260

Įvadas

Mokytojams skirta daug gražių žodžių. Jie jų nusipelnė – turime raštingą visuomenę, daug išsilavinusio jaunimo. Paradoksalu, bet lygiai taip pat galime rasti ir pagiežingų, piktų pasisakymų. Nieko keista, nes mokytojų yra daug, o mokinių – dar daugiau. Kiekvienas vaikas, mokydamasis mokykloje, susiduria ir bendrauja vidutiniškai su 10–20 mokytojų, jie jo gyvenime palieka vienokį ar kitokį pėdsaką. Vienus mokytojus mes puikiai prisimename ir net su kitais dalijamės jų mintimis, kitus pamirštame. Mokytojų sukeltos emocijos nuspalvina mūsų gyvenimą visomis vaivorykštės spalvomis. Taip jau yra, kad mokytojui patikėta ne tik mūsų pačių, bet ir valstybės ateitis. Galbūt paklausite: „O kur šeimos atsakomybė?“ Neneigiame šeimos atsakomybės, bet vaikai mokykloje su mokytojais praleidžia daugiau laiko nei su tėvais ar kitais šeimos nariais, ypač vyresnėse klasėse. Mokytojas ne tik moko, bet ir lydi savo mokinius neformalioje veikloje, jis – svarbi asmenybė vaiko pažiūrų, vertybinių nuostatų formavimo procese, ir jeigu to nesugeba tinkamai padaryti šeima, nes neturi specialiųjų žinių, atsakomybę už šiuos svarbius ugdymo aspektus turi prisiimti mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai, nes jie yra tam pasiruošę, išsilavinę, sukaupę žinių ir patirties. Deja, ne visada mokytojams pavyksta pasiekti pageidaujamų rezultatų, kartais pritrūkstama pedagoginės išminties. Mintis rašyti knygą mokytojui seniai kirbėjo galvoje. Dešimties metų patirtis dirbant su šalies mokytojais, kartu praleistas laikas kai kuriuos mitus griovė, kai kuriuos patvirtino. Šiuolaikinis

pasaulis išties yra kitoks nei prieš dvidešimt metų. Jis tapo greitesnis, atviresnis, visapusiškesnis... Tačiau vienas dalykas yra amžinas ir nesikeičiantis – tarpusavio santykių negali pakeisti jokios technologijos. Kai susimąstome apie savo gyvenimo kelyje sutiktus mokytojus, pirmiausia prisimename tuos, kurie buvo ne tik profesionalūs mokomojo dalyko žinovai, bet ir gebėjo bendrauti, buvo rūpestingi, pagarbūs, kūrybingi, mokėjo juoktis, taikliai, neįžeisdami pasakyti pastabą, mokė ir skatino eiti į priekį, tobulėti. Teoriškai visi suprantame, kam skirta mokykla, kokia yra mokytojo paskirtis, už ką atsakingi tėvai, atvedantys vaikus į mokyklą, kaip mokykloje turėtų elgtis mokiniai. Tačiau, kaip sako mokytojai, tikrasis mokyklos gyvenimas yra kitoks. Dėl šiuolaikinės mokyklos skundžiasi visi: mokiniai – kad mokytojai blogi, krūviai dideli, kad neįdomu mokytis; tėvai – kad mokykla galėtų padaryti daugiau, kad vaikai tinkamai neįvertinami, kad mokyklos aplinka nesaugi, o tarpusavio santykiai blogi; mokytojai skundžiasi, kad mokiniai nemotyvuoti, negerbia mokytojų, kad atlyginimai maži, mokyklų administracijos darbuotojai – kad tėvai nerūpestingi, o finansavimas – nepakankamas. Skundų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Jaučiamės taip, lyg visi suktumės uždarame rate, ir neaišku, kas pirmas turėtų iš jo išeiti. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog švietimas yra kertinis valstybės sėkmės akmuo, ir šioje situacijoje mokykla – išmintingiausia institucija, sukaupusi žinių ir patirties, kaip užauginti ateities pilietį. Maža smulkmena – reikia išeiti iš vienų kitiems metamų kaltinimų rato, tikėti ir pasitikėti savimi, suvokti, kad niekas savaime nesigaus ir kad reikės daug pastangų. Kartą viename seminare, vykusiame nedideliame Lietuvos miestelyje, mokytojai prašneko, kad nieko neįmanoma pasiekti ir pakeisti, nes „pažiūrėkite, iš kokių šeimų ateina vaikai“. Nėra atsakymo ir neverta leistis į ilgas diskusijas, verčiau susimąstykime ir paklauskime savęs, ką galėjome padaryti geriau, ką aš galėčiau daryti geriau, kad

padėtis keistųsi. Tai tik akivaizdus patvirtinimas, kad ratas sukasi. Todėl ir nusprendėme rašyti šią knygą, nes tikime, kad iš šio rato išeiti galima. Nesakome, kad tik mokytojas atsakingas už tai, koks užauga žmogus, atsakingų yra daug: šeima, kaimynai, draugai – visi tie, kurie bendrauja su vaikais, visi suaugusieji. Jie visi yra svarbūs, nes mokomasi iš mus supančios aplinkos, iš pavyzdžių, o vaikai, atsižvelgdami į vertybines savo nuostatas, gali jais sekti arba nesekti. Taigi tampa svarbu, kokį pavyzdį jiems rodysime ir kokiomis vertybėmis vadovausimės. Ši knyga apie tai, ką vaikui gali duoti mokytojas ir mokykla. Nuo pat pirmos dienos, kai vaikas peržengia mokyklos slenkstį, mokykla tampa antraisiais jo namais, o mokytojas neretai vaiko gyvenime gali suvaidinti lemiamą vaidmenį – ne tik todėl, kad gal vaikas mokytoją mato dažniau nei tėvus, o mokytojas su juo bendrauja daugiau nei tėvai, bet ir todėl, kad jis yra profesionalas, gebantis ne tik perteikti žinias, bet ir tapti svarbiu asmeniu vaiko gyvenime, būti sektinu motyvuoto, rūpestingo žmogaus pavyzdžiu. Ši knyga skirta Mokytojui. Žodžiui „mokytojas“ suteikiame filosofinę prasmę, nes mokytojas ne tik moko, bet ir ugdo, yra šalia, jis įdėmiai išklauso ir geba išgirsti tai, kas sakoma. Mokytojui, kuris ne tik moko kitus, bet ir pats siekia tobulėti. Mokytojui, kuris galbūt jau rado arba tebeieško atsakymų į klausimus: „Ar aš geras mokytojas, kokios yra mano galimybės, kiek aš galiu (turiu) prisiimti atsakomybės ir kur yra mano, kaip atsakingo asmens, galimybių ribos?“

MES SVAJOJAM, KAD LIETUVOJE RASTŲSI KUO DAUGIAU MOKYKLŲ, Į KURIAS VAIKAI NORĖTŲ EITI, O NE KUO GREIČIAU IŠ JŲ IŠEITI, KAD JIE, BENDRAUDAMI SU BENDRAAMŽIAIS IR SUAUGUSIAISIAIS, PATIRTŲ MOKYMOSI DŽIAUGSMĄ IR NESIJAUSTŲ KAIP TIE, KURIEMS MOKYMASIS – NELAIMĖ.

SOCIALINIS IR EMOCINIS MOKYKLOS RAŠTINGUMAS – RAKTAS Į SĖKMĘ

Didžiuojamės mokykla, į kurią vaikai nenori eiti?

Dairydamiesi po įvairius mokyklų dokumentus, mes rasime tiesiog tobulų mokyklų aprašymų, sužinosime, kad mokyklose siekiama formuoti mokinių vertybines nuostatas, asmeninius, socialinius, komunikavimo, darbo ir veiklos gebėjimus. Mokyklos stengiasi vaikus įtraukti į veiklą, pavyzdžiui, padėti vienišiems, seniems žmonėms, mokiniai kartu su suaugusiaisiais organizuoja renginius savo bendruomenės nariams, tvarko aplinką, rūpinasi savo klasės draugais ir t. t. Skaitant tokius dokumentus, susidaro įspūdis, kad viskas yra puiku, kad mokyklos – tiesiog tobulos. Tačiau užtenka pakalbinti kelis mokinius ir nuotaika sugenda. Niekšai. Jie ima dejuoti, kad jiems visiškai neįdomu mokykloje ir vienintelis laikas, kai jie jaučiasi gerai, – tai atostogos. Ne vienas mokinys, vos tik prasidėjus mokslo metams, ima skaičiuoti, kiek dienų liko iki atostogų, o kai kyla gripo epidemija, nenusimena, nes tikisi, kad gal pasiseks pailsėti nuo mokyklos. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vaikas, jeigu mano, kad geriau sirgti, nei lankyti mokyklą!

Kai klausiame vaikų, kas mokykloje juos labiausiai nuvylė, neretai išgirstame atsakymą, kad dauguma pamokų yra nuobodžios ir nieko jiems neduoda. Aišku, pasitaiko, kad nenoras eiti į mokyklą susijęs su poreikiu kiek ilgiau pamiegoti. Kad taip nenutiktų, pasirūpinti turėtų ne mokytojai, o tėvai. Tačiau neretai vaikai nenori eiti į mokyklą dėl, jų manymu, netinkamo mokytojų elgesio ar nesugebėjimo pastebėti jiems kylančių problemų.

PRO RAKTO SKYLUTĘ Vienas iš vaikų, Gvidas, atvirai dėstė savo samprotavimus – pareiškė, kad nėra reikalo eiti į mokyklą, jei per chemijos pamokas nieko negali išmokti, o mokytoja kalba nesąmones. Nesąmonės, jo nuomone, yra tai, kad mokytoja per pamoką dažnai kalba ne apie chemiją, o apie mokinius ir jų gebėjimus, kai nemažai pamokos laiko skiria mokiniams „vertinti“. Tai vyksta įvairiais būdais. Kartais visus vaikus mokytoja išvadina neišmanėliais, nesuprantančiais, kokia yra chemijos svarba jų gyvenime. Taip mokytoja reaguoja į mokinio pastabą, kad jis nenori mokytis chemijos, nes jos jam niekada gyvenime neprireiks. Po kurio laiko mokytoja pasako, kad jie – tokie beviltiški, kad ji net nežino, kodėl turi juos mokyti ir be reikalo švaistyti savo laiką. Galiausiai mesteli visai klasei savarankišką darbą. Žinoma, daugybė mokinių susimauna, o mokytoja triumfuoja: „Juk sakiau, kad esate nevykėliai!“ Gvidas, supykęs dėl to, kad mokytoja prieš visą klasę pareikalavo sau besąlygiškos pagarbos, pareikšdama, kad jis turi būti dėkingas, jog ji apskritai jį moko, nes jis nėra vertas jos dėmesio, išsakė mokytojai visą seriją „palinkėjimų“ ir išėjo iš klasės. Per pertrauką mokytoja jam pareiškė, kad savo vaiku turi rūpintis tėvai, ir pareikalavo, kad šis keliautų pas specialistus ieškoti pagalbos.

Atėjęs pas psichologę, berniukas bendravo normaliai, elgėsi kultūringai ir nebuvo jokių požymių, jog turi kokių nors didelių su elgesiu susijusių problemų. Sėdėdamas psichologės kabinete, Gvidas tik išsakė daugybę mokykloje patirtų nuoskaudų. Jautėsi įskaudintas. Sakė, kad mokytoja jo nekenčia todėl, kad jis nesupranta chemijos taip gerai kaip jo bendraklasiai. Įdomu, kad „kiti klasiokai“, kurie gerai moka chemiją, tėra penki jo klasės draugai. Šiuos mokinius mokytoja nuolatos aukština ir nurodo kitiems kaip pavyzdį, o tiems, kuriems nesiseka, dažnai išsako priekaištus. Vaikas buvo įsitikinęs, kad neturi jokių galimybių gauti geresnį balą, nors ir lankosi pas korepetitorių.

Galbūt sakysite, kad tai tik vieno mokinio problema, nieko nepasakanti apie mokyklą. Deja, tai nėra vieno vaiko problema. Visiškai aišku, kad šios mokytojos emocinio intelekto lygis – žemas. Tai, jog ji yra chemijos mokytoja, rodo, kad jos pažintinis intelektas tikrai neblogas, o akademiniai pasiekimai geri. Didžiavimasis jais užgožia gebėjimą pastebėti mokinių gabumus ir suprasti, kad poveikis vienam mokiniui neabejotinai turės įtakos ir kitiems. Galima net neabejoti, kad mokiniai, kuriuos mokytoja liaupsina, iš tiesų labiau pasitiki savimi, jaučiasi saugesni ir jiems daug lengviau atlikti užduotis. Tačiau visiems kitiems mokiniams net vieno jų bendraklasio menkinimas didina stresą, jie nesijaučia saugūs. Dauguma mokinių nemoka nusakyti, kas su jais darosi, bet atsiranda suvokimas, kad kito panašaus incidento veikėju gali tapti ir jis pats, jeigu neras būdo, kaip įtikti mokytojai. Tokie mokiniai stengiasi išvengti nemalonių situacijų, į kurias papuola jų klasės draugas. Šiuo atveju vargu ar buvo galima tikėtis, kad tėvai įstengs pakeisti susiklosčiusią padėtį. Keli iš jų suorganizavo tėvų susirinkimą – norėjo pasikalbėti su chemijos mokytoja ir auklėtoja. Moky-

toja ėmė pasakoti, kad kai kurie vaikai rodo jai nepagarbą, nesimoko ir net drįsta akiplėšiškai kalbėti. Be to, vėl išvardijo vaikus, kuriais žavisi, ir pareiškė norinti, kad visi lygiuotųsi į tuos pažangius mokinius. Buvo tėvų, kurie papasakojo, jog jų vaikai skundžiasi mokytojos elgesiu ir kad dėl tokio jos elgesio jiems jau darosi sunku motyvuoti vaiką eiti į mokyklą. Kiti tėvai buvo patenkinti mokytoja ir jos taikomais metodais – traktavo tai kaip griežtumą ir aiškų tikslo siekimą. Niekas nesuprato, kad iš esmės kalbama apie skirtingus dalykus. Gaila, kad Lietuvos mokyklose mes netiriame kiekvieno vaiko intelekto koeficiento. Aprašytos situacijos atveju iš anksto galima daryti prielaidą, kad klasėje daugumos vaikų intelekto koeficientas panašus. Tuomet ir kiltų klausimas, kodėl taip skiriasi akademiniai jų pasiekimai. Ir čia viskas paprasta. Mokytoja moka bendrauti su tais vaikais, kuriems gerai sekasi panaudoti techninius įgūdžius, pavyzdžiui, skaičiuoti, spręsti chemijos uždavinius. Jai labai patinka mokiniai, atitinkantys tam tikrą jos susikurtą standartą. Kiti, anot mokytojos, „neverti jos pastangų“. O iš tikrųjų pačiai mokytojai trūksta analitinio mąstymo, ji nesugeba suvokti, kokių pasekmių gali sulaukti ir kad kuria nesaugią aplinką vaikams. Būtų menka problema, jeigu vaikai nesimokytų tiesiogiai iš suaugusiųjų. Mokiniai mokosi ne tik nepagarbos, bet ir diedovščinos (diedovščina – kitados sovietinėje armijoje įsigalėjusi „diedų valdžia“ – nestatutiniai santykiai), bet ir diskriminacijos, kurią įrodyti tikrai sunku. Galima daryti prielaidą, kad vaikai iš šios mokytojos tokių dalykų, kaip pagarba ir empatija, atidus klausymas ir atjauta, jau nebeišmoks. Kad ir kaip būtų, visuomet esama vilties, jog ateityje atsiras daugiau žmonių, kurie vertins kitus ne vien už tai, kad jie geba gerai skaičiuoti ar kad jų atmintis išlavinta.

Šioje situacijoje mokytojai trūko ir savimonės, ir gebėjimo bendrauti su vaikais. Vien selektyvus jos požiūris į vaikus jau yra didelė problema. Būtų galima kalbėti ir apie diskriminacinį elgesį, bet šį kartą tai paliksime nuošalyje. Truputėlį nukrypdami nuo aptariamos situacijos ir pasidairę po šiuolaikinį verslą, mes pastebime, kad dabartiniams vadovams yra keliami labai dideli bendravimo ir savimonės reikalavimai. Kai kurios verslo bendrovės net samdo personalo atrankos specialistus, kad šie įvertintų ne tik būsimo vadovo intelektinius gebėjimus, bet ir gebėjimą bendradarbiauti, jo iniciatyvumą ir empatiją. Taigi dabar pagalvokime, kokių savybių įgis vaikas mokytojos, apie kurią ką tik kalbėjome, pamokose. Nebent pasipainiotų koks „trenktas“ (kolegų požiūriu) mokytojas, mokantis įrodyti, kokia didelė yra emocinio intelekto svarba ir galia. Vargu ar mums reikia stebėtis, kad vaikai skaičiuoja iki atostogų likusias dienas ir pamokas. Užtenka vienos pamokos, vieno mokytojo ir mokykla vaikui gali tapti nepakeliama našta. Liūdniausia, kad daugeliu atvejų mokyklose kaltė suverčiama mokiniams ir, žinoma, tėvams. Retas mokytojas geba savikritiškai pažvelgti į save iš šalies. Ir jokia socialinė veikla ar gražios žodžių dėlionės popieriuje ar oficialiuose dokumentuose nekompensuos patirto nusivylimo. Šiandien mums labai svarbu, kad tai, kas gerai surašyta mokyklų dokumentuose, taptų mokytojų ir vaikų gyvenimo dalimi. Bendravimo ir savimonės įgūdžiai turi būti lavinami ne tik vykdant užklasinę, socialinę ir pilietinę veiklą, bet ir kiekvienoje pamokoje. Kol kas dažniau tai suvokiama kaip kažkas atskiro, niekaip nesusijusio su pamokų turiniu. Dėl tokio požiūrio vaikai sutrinka ir nebemato prasmės lankyti mokyklos.

Prestižinė mokykla, labai neprestižinis mokinys

Visos mokyklos nori įgyti gerą vardą. Būdų, kaip tai padaryti, o jį įgijus – išsaugoti, yra ne vienas. Lygiai taip ir klasės siekia būti geros klasės. Deja, kartais, saugodami ar kurdami tokį statusą, mokytojai nejaučia, kad savo kalbomis ir netikėtais pareiškimais gali sukelti tikras pykčio ir agresijos audras, kurios vėliau kaip šleifas velkasi iš paskos ne vienus metus. PRO RAKTO SKYLUTĘ Namie jau kurį laiką reikalai judėjo prastai – tėvų konfliktai, skyrybos ir nuolatinė įtampa Danielių veikė nuo antros iki pat ketvirtos pradinės mokyklos klasės. Mamos, nors labai rūpestingos, itin besistengiančios prižiūrėti vaikus, savivertė buvo gana žema, todėl ji, nuolatos patirdama sutuoktinio žeminimą, ėmė nebepasitikėti savimi. Klasikinis atvejis: moteris, kuriai tiek giminaičiai, tiek vyras nuolat kala į galvą, kokia ji nevykėlė, galiausiai patiki, kad tikrai tokia ir yra. Tokioje aplinkoje augantis Danielius tapo uždaras, mažai bendravo su bendraklasiais, o mokytojai, nors mokslai judėjo į priekį, priskirdavo jį prie vidutiniokų. Baigiantis ketvirtiems mokymosi metams Danielius atliko standartizuotus testus, ir rezultatai buvo visai neblogi. Mama ir vaikas atėjo į mokyklą pasitarti su mokytoja, kur, jos manymu, būtų geriausia vaikui toliau mokytis. Mokytoja jau pačioje pokalbio pradžioje pareiškė, koks „sunkus“ buvo vaikas visus tuos ketverius metus ir kaip buvo sunku dirbti turint klasėje tokį vaiką. Paskui labai nusistebėjo, kad jo standartizuotų

testų rezultatai neblogi, mat tikrai to nesitikėjo „iš tokio klasės netikėlio, koks yra Danielius“. Mokytoja nė nesusimąstė, kodėl po šių žodžių mama ir vaikas netrukus išskubėjo iš klasės, mamai paaiškinus, kad ji labai skuba ir daugiau užtrukti nebegalinti. Atsidūrusi už mokyklos sienų, mama apsiašarojo. Taip, ji neišdrįso pravirkti matant mokytojai, susitvardė, bet jai nepavyko suvaldyti emocijų iš jos išėjus. Juk ji pati atėjo pasikalbėti su mokytoja, tikėjosi gauti patarimų dėl Danieliaus ateities, bet 10–15 minučių trukęs pokalbis, prasidėjęs nuo to, koks baisus jos vaikas, baigėsi tikru pažeminimu. Vaikas šioje situacijoje išmoko keletą „puikių“ pamokų. Pirma pamoka Visi mokytojai niekšai, iš jų nieko gero nereikia tikėtis. Antra pamoka Jeigu mama verkia ir jaučiasi įskaudinta, vadinasi, reikia išmokti apginti ją bet kokia kaina. Trečia pamoka Suaugusieji – tėtis, mama ir mokytoja – jo niekada neapgins, todėl metas pačiam imtis visų įmanomų priemonių, kad apsigintų. Pirmiausia Danielius pareiškė, kad daugiau į mokyklą neis ir tegul mama nė nesistengia jo įkalbinėti. Mamai pavyko įtikinti sūnų, kad tai nėra tinkamas sprendimas, ir susitarti, jog ji padarys viską, kad jis būtų perkeltas į vieną iš didmiestyje esančių prestižinių mokyklų. Prieš atvesdama vaiką į naują mokyklą, mama pati nuoširdžiai kreipėsi į jos mokytojus ir vadovus ir pasakė, kad jos vaikas turi elgesio problemų, kad jų turėjo ir mokydamasis pradinėje mokykloje. Vaiką į mokyklą priėmė, tačiau jokių išankstinių priemonių dėl galimai netinkamo jo elgesio nebuvo imtasi. Konfliktų ilgai laukti nereikėjo. Jau pirmas tris savaites Danielius konfliktavo su mokytoja – iš karto perėjo į gynybą, nes jau buvo išmokęs

pirmą ir trečią pamokas. Jis nepagarbiai elgėsi su mokytoja, išvadino ją nevykėle ir „durne“. Klasėje kilo šurmulys ir vaikai ėmė tramdyti Danielių – jį patį išvadino kvailiu. Tuomet vaikas neišlaikė ir puolė muštis. Nuo šios akimirkos jis tapo „sunkiu“ mokiniu. Šią situaciją mamai ir specialistams jis pats apibūdino taip: esą po pirmo konflikto, kad ir kas nutiktų klasėje, visuomet kaltas būna tik jis. Nepraėjus nė metams vaikas jau vengė eiti į mokyklą, o agresyvus jo elgesys įgavo beveik patologinę formą. Lyg to dar būtų negana, po vieno konflikto su bendraklasiais mokytoja garsiai, visai klasei girdint, pareiškė, kad mokiniai turi vengti Danieliaus, nes, anot jos, „iš jo negali nieko gero tikėtis, mat jis yra gulėjęs psichiatrijos ligoninėje“. Vėliau šiuos savo samprotavimus mokytoja pakartojo per tėvų susirinkimą.

Ši situacija – ne vienintelė, taip nutinka dažnoje mokykloje. Iš šios istorijos matome, kaip mokytojas neišmintingu ir emociškai nebrandžiu savo elgesiu gali pakenkti ne tik vaikui, bet ir kolegoms. Juk chemijos mokytoja, išsakiusi neigiamą nuomonę apie Danielių, vėliau, kai jis ėmė mokytis kitoje mokykloje, neatėjo papasakoti kolegoms, kad ji pati įsiutino vaiką ir kad jie gali turėti rimtų problemų ne tik dėl didelės nedarnos Danieliaus tėvų namuose, bet ir dėl netinkamų jos jam išsakytų žodžių. Taigi mokyklos, į kurią buvo perkeltas Danielius, mokytojai nieko nežinojo apie ankstesnį jo elgesį, vertino tik dabartinį, o kilus pirmam konfliktui jie, užuot visi kartu ėmę spręsti problemą, nutarė, kad ieškoti išeities – ne mokytojo, o administracijos ir kitų specialistų reikalas. Deja, šiam vaikui jau nebegalėjo padėti ir specialistai, nes juk mokytoja, pareiškusi, kad jis „yra gulėjęs psichiatrijos ligoninėje“, leido savo mokiniui suprasti, kad kreiptis į psichiatrus ir psichologus negalima, nes žmogaus, kuris ieško šių specialistų

pagalbos, reikėtų vengti. Teisybės dėlei turime pasakyti, kad Danielius niekada negulėjo psichiatrijos ligoninėje ir tik kartą su mama buvo nuėjęs pasikonsultuoti pas vaikų ir paauglių psichiatrę. Galbūt derėjo vaiką dar kartą perkelti į kitą mokyklą, nes šioje santykiai jau buvo sugadinti. Tačiau Danielius būtų gavęs dar vieną smūgį ir imtų manyti, kad suaugusieji pasidavė. Kartais vaikai perkėlimą į kitą mokyklą ima vertinti kaip asmeninę savo pergalę ir, atsidūrę joje, žengia tuos pačius žingsnius, kad patvirtintų, jog yra gerai išmokę visas iki šiol gautas pamokas. Turėtume pripažinti, kad mums trūksta kolegiškumo ir pagarbos ne tik sau patiems, bet ir tiems, kurie dirba šalia mūsų, tai yra už švietimo sistemos ribų. Mokytoja, kuri drįso pareikšti, kad reikia šalintis žmogaus, gulėjusio psichiatrijos ligoninėje, rodo šiuolaikinėje mokykloje nepriimtiną išankstinį nusistatymą ir mano, kad psichikos ligos yra baisesnės nei vėžys ar kurios kitos ligos. Išgirsti tokią žinią buvo pavojinga ne tik Danieliui, bet ir jo klasės draugams. Mokytoja, nesuvokdama, kokį poveikį padarys jos žodžiai, pareiškė, kad baisesnių specialistų, kaip psichiatrai, šioje žemėje nėra. Įdomu, ar tik ši mokytoja nebūtų pirmoji, kuri pultų kaltinti psichiatrus negebėjimu susitvarkyti su problemomis, jei mokykloje kas nors bandytų nusižudyti. O net jeigu vaikas ir būtų gulėjęs psichiatrijos ligoninėje, tai tik liudytų, kad jam tikrai buvo reikalinga profesionali gydytojų psichiatrų pagalba. Kaip ir tėvų, mokytojų, socialinių pedagogų ar kitų švietimo sistemos specialistų pagalba. Ši istorija mus pamoko, kaip reikia gebėti įsijausti į kito asmens emocinę būseną, kad tokių žodžių neištartume viešai. Toli gražu ne visi vaikai supranta netiesiogiai ar perkeltine prasme jiems sakomus žodžius. Negalime iš jų reikalauti įsijausti į kito asmens būseną labiau, nei patys gebame įsijausti. Sudėtingiausia, kad pora suaugusių asmenų dėl savo negebėjimo jausti kitų patiriamo dvasinio skausmo gali sugriauti komandinį darbą.

Iš tikrųjų mokytojai suvokia, kad dirba labai svarbų darbą, bet, pabandžius įrodyti, kad netinkamas jų elgesys tikrai gali padaryti žalos, kurią būtų galima prilyginti mediko padarytai klaidingos diagnozės ar netinkamai paskirto gydymo žalai, sulaukiame pasipriešinimo. O realybė tokia: mokytojai, darydami klaidas, nepalieka visiems matomų randų ir žaizdų, bet jų klaidos lemia tolesnę žmogaus sėkmę. Kai vaiko tėvai empatiški ir socialiai atsakingi, mokykla tokį vaiką vargu ar sugadins. Tragedija įvyksta tada, kai tėvai nesugeba įsijausti į savo vaiko emocinę būseną ir nėra socialiai atsakingi, o mokytojai nesąmoningai ima keršyti vaikams už tai, kad jų tėvai nemoka būti tėvais.

Mokykla prasideda nuo išmintingo vadovo

Mes visi nuo gimimo gebame ne tik valgyti ar kvėpuoti, bet ir jausti. Nejaučia tik tie žmonės, kurių smegenys pažeistos (vadinasi, esama biologinių veiksnių, kurie daro poveikį emociniam intelektui), ir asmenys, kurie niekada nebuvo mokomi atpažinti ir kontroliuoti savo emocijų. Tiksliau, tokie asmenys irgi jaučia, tik nemoka atpažinti savo emocijų. Kad ir kaip būtų gaila, bet būtent pojūčiams ir nuotaikoms mes esame labiausiai abejingi. Emocijos nėra vertinamos, už jas mokykloje papildomų balų niekas neprideda, tarsi jos nieko nesakytų apie mūsų gebėjimus. Šiandienos mokykloje didžiausia vertybė – pažintiniai gebėjimai, aukšti balai ir puikus mokymasis. Jeigu vaikas nesėdi šiame traukinyje, vadinasi, dėmesio jam bus

skiriama mažiau, o jo savivertė sumenks. Nuostabu, jei vaikas turi namus, kuriuose visada sulauks užuojautos, kuriuose bus įsiklausoma į jo poreikius, o akademiniai vaiko pasiekimai nebus vertinami kaip pagrindinė vertybė. O kaip jaustis vaikui, kurio namuose, kaip ir mokykloje, pagrindinė vertybė – gaunami balai? Lietuva jau keleri metai ieško būdų, kaip atsidurti tarp pasaulio lyderių. Tik, ieškodami savo kelio, sprendimus mes dažnai patikime tiems, kuriems emocinis intelektas yra kažkas sunkiai suvokiama ir nereikšminga. Pasaulyje jau net tokie mums žinomi gigantai kaip Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare Lietuva taip siekia tapti, jau pradėjo kalbėti ne vien apie ekonomiką, bet ir apie tai, ko reikia, kad mūsų ekonomika būtų efektyvi. Ir kalba šios organizacijos ne apie ką nors kita, o apie socialinį ir emocinį intelektą, jo skiepijamas vertybes. Klausiate, kodėl to reikia? Atsakydami į šį klausimą, pateiksime vienos mokyklos pavyzdį.

PRO RAKTO SKYLUTĘ Mokykla iki pasikeičiant vadovei buvo eilinė mokykla – tokių Lietuvoje daug. Nomeda, tapusi mokyklos direktore, turėjo aiškią viziją. Ji norėjo, kad mokykla būtų stipri, kad joje vienodai gerai jaustųsi ir mokiniai, ir mokytojai, kad jie visi kartu pasiektų pačių geriausių rezultatų. Pirmas žingsnis, kurį ji žengė, – pradėjo mokytis pati, nes norėjo išsiaiškinti, kas yra socialinis ir emocinis ugdymas, kaip tai pritaikyti mokykloje. Nomeda, dar iki tapdama mokyklos direktore, jau buvo suvokusi, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, neužtenka pavienių akcijų, lankstinukų ar kelių visuomenei žinomų žmonių paskaitų mokykloje.

Kitas jos žingsnis buvo kurti darnius kolektyvo santykius. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad kolektyve vyrauja disharmonija. Mokytojai susiskaldę, kandūs vieni kitiems ir nedėmesingi. Ji pastebėjo, kad jie mokytojų kambaryje užsibūna labai trumpai, o tuos, kurie ten užsuka, lydi irzlus ir pašaipus bendravimo tonas. Kolektyve vyravo įtampa. Mokytojai buvo išvarginti streso ir santykių nedarnos. Dar daugiau, jie net nesuprato, kas jų kolektyve yra negerai, mokykloje tokia situacija buvo laikoma normalia. Kitaip tariant, niekas net nesusimąstė apie tai, kad mokykloje reikėtų ką nors keisti. Nomedai iš karto tapo aišku, kad tik nuo jos sprendimų priklauso, ar jai pavyks pakeisti esamą padėtį ir nukreipti kolektyvą įspūdingų tikslų link. Ji suprato, kad nenori taikstytis su esama padėtimi ir tapti dar viena šio kolektyvo auka. Direktorei pirmiausia krito į akis tai, kad, nepaisant mokytojų deklaruojamo „mes savo darbą atliekame puikiai“, esama kai kurių neatitikimų: kai kurie mokytojai ir mokiniai nuskambėjus skambučiui, kviečiančiam į pamoką, neretai dar vaikštinėdavo koridoriumi – neskubėjo į pamokas. Atsainus požiūris buvo toks akivaizdus, jog direktorė net ėmė manyti, kad jai niekada nepavyks pakeisti mokykloje nusistovėjusios „tvarkos“. Tuomet ji ėmėsi ryžtingų žingsnių. Buvo aišku, kad griežtais nurodymais ir grasinimais situacijos pakeisti jai nepavyks, todėl ji sukvietė mokytojus ir ramiai išsakė jiems savo lūkesčius ir norus. Nomeda nepabijojo pasidalyti savo pastebėjimais, pasakė, kas ją labiausiai trikdo, papasakojo, kas jai buvo netikėta atėjus dirbti į šią mokyklą. Direktorė, žinoma, suvokė, kad, siekdama trumpalaikių tikslų, duodama griežtus nurodymus ir įsakymus, galėtų įvesti tvarką ir, tikėtina, netrukus pasiektų geresnių rezultatų, juolab, ko gero, tokioms priemonėms niekas per daug nesipriešintų. Bet juk būtent toks ankstesnio vadovo vadovavimo stilius ir privedė prie chaotiškos tvarkos, kuri vyravo mokykloje, kai Nomeda atėjo dirbti į šį

kolektyvą. Tai – įprastas vadovavimo stilius, kai rezultato siekiama bet kuria kaina. Direktorė suprato, kad, griežtai siekiant rezultato, ilgainiui mokytojų sąmoningumas ims mažėti. Gerų rezultatų siekiantys mokytojai, nuolat išgyvendami stresą ir patirdami įtampą, po kurio laiko pervargs, o tai tikrai nepadės siekti geresnių rezultatų. Štai kodėl Nomeda nusprendė taikyti mokykloje socialinį ir emocinį vadybos modelį. Jai buvo svarbu, kad mokykla keistųsi, o jos siekiai sutaptų su viso kolektyvo siekiais. Nuojauta jai kuždėjo, kad, burdama kolektyvą, savotiškai jį „perprogramuodama“, taikydama kitokį darbo stilių, ji pasieks geresnių akademinių rezultatų. Jos tikslas buvo ne tik pasiekti, kad mokinių mokymosi rezultatai būtų geresni, bet ir stengtis, kad kolektyvo santykiai taptų atviresni: kad būtų atsikratyta apsimestinio mandagumo ir nuolatinės kaltųjų paieškos. Buvo akivaizdu, kad kolektyvas „perdegęs“, kad visi lyg susitarę tiek sau, tiek aplinkiniams meluoja, jog viskas yra gerai. Užduotis buvo labai sunki – nesitaikstyti su prasta situacija, nes buvo visiškai aišku, kad darbas mokykloje visus vargina, mokytojavimas jau tapęs rutina, o vaikai daugeliui mokytojų kelia susierzinimą. Beje, mokytojai tokį susierzinimą aiškino racionaliai. Jų manymu, tai lemia nuolat mažėjantis mokyklą lankančių mokinių skaičius, o tai dėsninga, nes mokinių mokyklose mažėja visoje Lietuvoje. Be to, ir jų mokykla įsikūrusi miesto pakraštyje, toli gražu ne prestižinėje vietoje, tad visi buvo įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau, sujungus kelias mokyklas, jie bus atleisti. Naujoji mokyklos direktorė pareiškė, kad vaikus dar galima susigrąžinti, o prestižą kuria ne mokyklos buvimo vieta, o tai, kas vyksta jos viduje ir kokie yra mokinių pasiekimai. Nomeda drįso išvardyti bėdas ir pareiškė, kad ji viena savo sumanymo įgyvendinti negalės, jeigu nesulauks kolegų pagalbos.

Buvo suburta komanda, ji gavo užduotį išsiaiškinti skaudžiausias mokyklos kolektyvo bėdas. Buvo siekiama ne tik išsiaiškinti, bet ir nuspręsti, ką būtų įmanoma pakeisti. Iš pradžių į valingos ir ryžtingos direktorės pastangas daugelis kolektyvo narių žiūrėjo su tam tikru nepasitikėjimu ir jau įprasta ironija. Didelių trukdymų nebuvo, bet, kaip įprasta daugelyje mokyklų, mokytojai su nauja vadove elgėsi atsargiai – užėmė gynybines pozicijas. Neretai direktorė išsamų vaizdą galėdavo susidaryti tik išklausiusi kelis skirtingas nuomones turinčius asmenis. Paaiškėjo, kad mokytojai neįgudę atvirai dalytis su vadovu savo problemomis. Jie buvo atsargūs ir nepatiklūs. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie labai palaikė naująją direktorę ir tikėjo jos mokyklos vizija. Vieni kolektyvo nariai pyko dėl galimų pokyčių, kiti per daug viską iš anksto idealizavo. Nomedai pavyko suburti komandą (beje, jos susirinkimuose pati direktorė nedalyvaudavo) iš skirtingas nuomones turinčių kolektyvo narių, mokytojai turėjo daugiau galimybių atvirai pasikalbėti. Ji davė jai užduotį išsiaiškinti, kokios bėdos kamuoja mokyklą, o gautus rezultatus aptardavo ne uždaruose posėdžiuose, o drauge su kolektyvu, kad visi kartu ieškotų atsakymų. Šis procesas truko apie metus ir kolektyvas pagaliau suprato, kad direktorei iš tiesų rūpi ne tik formaliai įvardyti rezultatus, o pabandyti sukurti saugią ir gerais tarpusavio santykiais grindžiamą mokyklą. Paskui buvo pereita prie naujo etapo. Kai buvo pasiekta, kad pamokos mokykloje prasidėtų laiku, kai kiekvieno mokytojo indėlis siekiant gerų akademinių rezultatų buvo aiškiai matomas, kolektyvas nusprendė, kad reikia padėti vaikams, kuriems mokytis sekasi sunkiausiai. Dabar jau visiems buvo aišku, kad mokyklos rezultatus lemia ne pačių geriausių, o visų mokinių akademiniai pasiekimai. Todėl vaikų, kuriems mokytis sekėsi sunkiau, problemos būdavo aptariamos Vaiko gerovės komisijoje. Vaikai tuose aptarimuose nedalyvaudavo, mokytojai turėdavo tik jų

nuotraukas, kad žinotų, apie kurį vaiką kalbama, ir pasidalytų sukaupta informacija. Mokytojai suprato, kad viešas vaiko problemų svarstymas tik sukeltų didesnį stresą, bet pačiam vaikui jokio poveikio nepadarytų. Kiekvienas mokytojas įsipareigodavo padėti mokiniui ir net sutardavo, kaip tai daryti neišskiriant jo iš kitų vaikų, taigi neįžeidžiant jo jausmų, nesukeliant kaltės ar nevisavertiškumo jausmo. Po poros metų ėmė sklisti kalbos, kad ši mokykla pasikeitė, kad mokytis joje labai gera, kad vaikai jaučiasi saugūs, o tėvai labai patenkinti mokymosi ir ugdymo procesu. Trečiaisiais metais mokykla dar labiau sutvirtėjo, ją lankė daugiau vaikų nei iki tolei, taigi mokytojai įgijo daugiau pasitikėjimo savimi. Šią pagrindinę mokyklą panoro lankyti ne tik gretimų rajonų, bet ir tolesnių gyvenviečių vaikai. O šioje mokykloje mokęsi vaikai tapo geidžiamiausiais gimnazijų mokiniais.

Nomedos, kaip mokyklos vadovės, įgyta patirtis rodo, kad savo viziją galima įgyvendinti, jei elgiamasi tinkamai, jei atsižvelgiama į emocinę kolektyvo būseną, gebama išklausyti įvairias nuomones ir parodyti kelią. Direktorė jautriai įvertino kolektyvo būklę, nuoširdžiai ir atvirai su visais bendravo. Jai pavyko perduoti kolektyvui savo svajonę taip, kad galų gale tai tapo daugelio mokytojų svajone. Po trejų metų nuoseklaus darbo ši mokykla išties pasikeitė: sumažėjo tarp mokytojų tvyrojusi įtampa, tarpusavio santykiai tapo atviresni, išnyko nepasitikėjimas vadove. Pokyčiai paskatino ir vaikus siekti geresnių mokymosi rezultatų. O tėvai, paprašyti išvardyti, kas, jų manymu, šioje mokykloje yra kitaip nei kitose mokyklose, pirmiausia minėdavo ne akademinius pasiekimus, o gerą atmosferą ir pagarbą vaikui. Taigi, kalbėdami apie tai, kokios svarbios mokykloje yra emocijos, galime drąsiai teigti, kad ateiname į naują gyvenimo etapą,

kai turėsime mokytis emocinio raštingumo ne tik todėl, kad pasiektume gerų akademinių rezultatų, bet ir todėl, kad galėtume lyderiauti pasaulio ekonomikoje. Šiandien svarbu dėmesį sutelkti ne vien į išskirtinių gabumų vaikus. Siekdami kuo geresnių rezultatų, turime rūpintis visais vaikais, mums turi būti svarbūs kiekvieno vaiko pasiekimai. Lašas po lašo ir galime tikėtis, kad ateityje plukdysime sraunią it kalnų žinių upę.

Socialinis ir emocinis ugdymas mokykloje

Socialinis ir emocinis ugdymas literatūroje apibrėžiamas kaip seniausia ugdymo filosofija, skaičiuojanti jau 3 000 metų. Mokslininkai teigia, kad nuo tada, kai savo vaikams pradėjome diegti vertybines nuostatas, mes siekiame išugdyti socialiai ir emociškai išprususius žmones. Žemėje gyvena daug tautų, ne visos puoselėja draugiškus jausmus, ne visoms yra priimtinos europietiškos vertybės, bet daugelio tautų bendruomenės vadovaujasi žmogiškosiomis vertybėmis, tokiomis kaip: – būti supratingam savo ir kitų poreikiams, įsitikinimams ir jausmams; pagarba sau ir kitiems

geranoriškumas – būti rūpestingam ir atidžiam aplinkiniams; sveikas gyvenimo būdas – rūpintis savo kūnu ir vengti visko, kas

kenkia kūnui ar protui; atsakingumas – priimti tinkamus sprendimus, laikytis pažadų,

elgtis atsakingai;

Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką gali mokytojas

Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką gali mokytojas