Pasaulio istorija. Visa tai, ką reikia žinoti by knygos.lt

Wolfgang Seidel (Volfgangas Zaidelis; g. 1953 m.) – vokieèiø teisës istorijos ir teisës filosofijos specialistas, vertëjas, daugelio populiariø moksliniø knygø autorius.

Kas sieja Egiptà su chemija? Ið kur kilo Romos vardas? Kas iðrado monetas? Kada ákurta pirmoji akademija? Kas dëjosi Rusijoje ir Afrikoje, kai Europoje Liuteris pradëjo reformacijà? Ar Kinija jau turëjo imperatoriø, kai Cezaris ir Augustas valdë Romos imperijà? Kas Prahoje iðlëkë pro langà, kada istorijos arenoje pasirodë jaunaturkiai ir ið kur atsirado Talibanas? Wolfgangas Seidelis atsako á ðiuos ir daugybæ panaðiø klausimø. Aptardamas maþdaug 650 istorijos, politikos, kultûrologijos ir ekonomikos sàvokø bei vardø, autorius iðdësto pasaulio istorijà. Turiningai ir vaizdingai pasakodamas, jis veda skaitytojà per skirtingas epochas, gretina regionus bei laikotarpius ir atskleidþia dar negirdëtus tarpusavio ryðius. Skaitydami keliaujame per tûkstantmeèius ir po visus pasaulio istorijos uþkampius, nuo Europos ligi Kinijos, nuo Amerikos ligi islamo pasaulio. Ir nuostabiausia tai, kad kai jis ið pavieniø ávykiø dëlioja vaizdingà temø mozaikà, mes ûmai pamatome sàsajas, apie kurias anksèiau net nenutuokëme. W. Seidelio pateikta pasaulio istorija – ne paskirø faktø rinkinys, o iðsamus ir logiðkas paveikslas, kuriame visi vardai ir ávykiai glaudþiai susijæ. Knygoje aptarta daugybë dalykø, kuriuos reikia þinoti kiekvienam iðsilavinusiam þmogui, norinèiam paþinti praeitá ir suprasti dabartá.

UDK 930.9 Se38

ISBN 978-9986-16-852-2

Wolfgang SEIDEL WANN TRANKEN DIE TÜRKEN IHREN KAFFEE VOR WIEN? Weltgeschichte – alles, was man wissen muss Eichborn Verlag, Frankfurt am Main, 2010

Originally published in Germany under the title „Wann tranken die Türken ihren Kaffee vor Wien?“ by Eichborn Verlag Eichborn AG, Frankfurt am Main, 2010 Valdemaras Kvietkauskas, vertimas į lietuvių kalbą, 2011 Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2011 „Tyto alba“, 2011

Turinys Pratarmė . ........................................................................................................................................ 9

VISKAS PRASIDĖJO NUO AKMENS (apie 2,7 mln.–2600 m. pr. Kr.) LEDYNMETIS IR AKMENS AMŽIUS ........................................................................................... 12 AKMENS AMŽIAUS ŽMONĖS IR JŲ MENAS . .......................................................................... 15 NEOLITO REVOLIUCIJA – NAUJASIS AKMENS AMŽIUS ..................................................... 19 KERAMIKA IR MEGALITAI ........................................................................................................... 22 ENEOLITO KERAMIKOS KULTŪROS ......................................................................................... 25 BRONZOS AMŽIAUS KULTŪROS SENOVĖS RYTUOSE . ....................................................... 28 EGIPTAS – ANKSTYVOJI KARALYSTĖ ....................................................................................... 32 AZIJOS IR AMERIKOS KERAMIKOS KULTŪROS . ................................................................... 35

METALAS KEIČIA PASAULĮ (apie 2600–1200 m. pr. Kr.) BRONZOS AMŽIUS EGĖJO REGIONE ......................................................................................... 38 KETURIOS BRONZOS AMŽIAUS IMPERIJOS ............................................................................ 40 PIRMIEJI GRAIKAI IR JŲ DIEVAI ................................................................................................. 49 EGIPTAS – VIDURINĖ IR NAUJOJI VALSTYBĖ ......................................................................... 52 BRONZOS AMŽIUS ŠIAURĖJE ...................................................................................................... 58 KINIJA IR INDIJA ............................................................................................................................. 61

ISTORIJOS PRADŽIA (apie 1200–500 m. pr. Kr.) ANTIKOS PASAULIS ....................................................................................................................... 66 ISTORIJA PAGAL BIBLIJĄ .............................................................................................................. 70 PASKUTINĖS BABILONIJOS KARALYSTĖS ............................................................................... 75 KINIJA ................................................................................................................................................. 77 CENTRINĖ AMERIKA ..................................................................................................................... 78 ŠIAURĖS KRAŠTAI ANTIKOS LAIKAIS ...................................................................................... 79 ANTIKOS KULTŪROS PRADŽIA . ................................................................................................ 82

ROMOS IŠKILIMAS .......................................................................................................................... 87 ŽYDAI BABILONIJOS TREMTYJE ................................................................................................. 89

ANTIKOS ISTORIJA (maždaug nuo 500 m. pr. Kr. iki 300 m. po Kr.) NAUJOVIŠKAS MĄSTYMAS . ........................................................................................................ 94 IZRAELIS PO BABILONIJOS TREMTIES . .................................................................................. 100 KAIP ATĖNAI TAPO DEMOKRATINE VALSTYBE ................................................................ 102 GRAIKAI IR PERSAI . ..................................................................................................................... 104 KLASIKINĖ GRAIKIJA .................................................................................................................. 106 SENOVĖS ROMA............................................................................................................................. 109 HELENIZMAS.................................................................................................................................. 114 KINIJOS IR INDIJOS VALDOVAI................................................................................................. 118 KAIP AUGO ROMOS GALYBĖ..................................................................................................... 120 ŽYDAI GRAIKŲ VALDŽIOJE . ..................................................................................................... 122 KINIJA HANŲ DINASTIJOS LAIKAIS ....................................................................................... 124 AMERIKA.......................................................................................................................................... 126 ROMOS RESPUBLIKOS PABAIGA . ............................................................................................ 127 ŽYDAI ROMĖNŲ VALDŽIOJE .................................................................................................... 133 NAUJOSIOS KULTŪROS AFRIKOJE IR AMERIKOJE.............................................................. 136 ROMA IMPERATORIŲ LAIKAIS . ............................................................................................... 137 PIRMIEJI KRIKŠČIONYS................................................................................................................ 140 KINIJOS IMPERIJA ......................................................................................................................... 143 ROMOS SAULĖLYDIS . .................................................................................................................. 146 KONSTANTINO ATSIVERTIMAS ............................................................................................... 148 INDIJA . ............................................................................................................................................. 152 AMERIKA ......................................................................................................................................... 153

NAUJOS IMPERIJOS – NAUJI LAIKAI (apie 300–650 m.) BAŽNYČIA IR BAŽNYČIOS TĖVAI ............................................................................................ 156 EURAZIJOS MASTO ĮVYKIS – HUNŲ ĮSIVERŽIMAS ............................................................. 159 JAUNOSIOS GERMANŲ VALSTYBĖS ....................................................................................... 164 RYTŲ ROMOS IMPERIJA VIRSTA BIZANTIJA ........................................................................ 167 VIENUOLYNAI IR BAŽNYČIA . .................................................................................................. 170 SUJŲ DINASTIJA VĖL SUVIENIJA KINIJĄ................................................................................ 172 NAUJAS PRANAŠAS...................................................................................................................... 173 KINIJA................................................................................................................................................ 178 AMERIKA ......................................................................................................................................... 179

LUOMAI IR IMPERIJOS (apie 650–1300 m.) MEROVINGAI IR KAROLINGAI . ............................................................................................... 182 RELIGIJA IR VALSTYBĖ AZIJOJE . .............................................................................................. 189 ISLAMO AUKSO AMŽIUS ............................................................................................................ 191 NAUJOVĖS ŠIAURĖJE IR RYTUOSE . ......................................................................................... 195 AZIJA IR AMERIKA ....................................................................................................................... 199 NAUJI IMPERATORIAI IR KARALIAI EUROPOJE ................................................................. 201 BIZANTIJA MAKEDONŲ DINASTIJOS LAIKAIS . .................................................................. 206 TURKAI ATEINA ............................................................................................................................ 208 POPIEŽIUS IR IMPERATORIUS . ................................................................................................. 210 VIENUOLIAI IR RITERIAI ............................................................................................................ 215 KOVA DĖL VALDŽIOS EUROPOJE BRANDŽIAISIAIS VIDURAMŽIAIS – ŠTAUFENAI, VELFAI, PLANTAGENETAI . .............................................................................. 221 BAŽNYČIA IR ATSKALŪNAI . .................................................................................................... 225 UŽ EUROPOS .................................................................................................................................. 228 PREKYBA IR PERMAINOS............................................................................................................ 232 MONGOLAI KINIJOJE IR EUROPOJE......................................................................................... 238 AFRIKA – DIDŽIOJI ZIMBABVĖ ................................................................................................. 243

PASAULIS PERVERSMŲ LAIKAIS (apie 1300–1650 m.) NAUJOJI IR SENOJI EUROPA....................................................................................................... 246 ANGLIJA IR PRANCŪZIJA . ......................................................................................................... 250 MARO METAI ................................................................................................................................. 253 MINGŲ VALDOMA KINIJA . ....................................................................................................... 258 ACTEKAI IR INKAI ........................................................................................................................ 260 ŠIMTAMETIS KARAS .................................................................................................................... 262 TURKAI EUROPOJE ....................................................................................................................... 265 RENESANSAS ITALIJOJE . ........................................................................................................... 270 JŪRŲ KELIAUTOJAI IR ATRADĖJAI . ........................................................................................ 274 NAUJIEJI RYTŲ VALDOVAI ........................................................................................................ 280 PASKUTINIAI RITERIAI ............................................................................................................... 284 RUSŲ ŽEMIŲ SUVIENIJIMAS . .................................................................................................... 287 AMERIKOS IR AZIJOS KONKISTADORAI ............................................................................... 289 REFORMACIJA VOKIETIJOJE ...................................................................................................... 295 REFORMACIJA EUROPOJE .......................................................................................................... 300 RYTŲ IMPERATORIAI . ................................................................................................................. 307 OLANDAI, ANGLAI IR JŲ KOLONIJOS .................................................................................... 310 TRISDEŠIMTIES METŲ KARAS ................................................................................................... 315

PO RELIGINIŲ KARŲ, PRIEŠ REVOLIUCIJĄ: ABSOLIUTIZMAS EUROPOJE (apie 1650–1800 m.) EUROPOS MONARCHAI IR PARLAMENTAI ......................................................................... 320 PASKUTINĖS INDIJOS IR KINIJOS VALDOVŲ DINASTIJOS . ............................................. 325 EUROPOS DIDŽIOSIOS VALSTYBĖS BAROKO EPOCHOJE . ............................................... 327 AMERIKA TAMPA NEPRIKLAUSOMA .................................................................................... 335

REVOLIUCIJA IR BURŽUAZIJOS VALDŽIA (apie 1800–1900 m.) ŠVIEČIAMOJO AMŽIAUS FILOSOFIJA...................................................................................... 340 PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA . ................................................................................................... 343 REFORMOS IR RESTAURACIJA .................................................................................................. 348 GALAS VERGIJAI............................................................................................................................ 353 PRAMONINIS PERVERSMAS....................................................................................................... 356 PROFESINĖS SĄJUNGOS IR SOCIALIZMAS............................................................................. 358 NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄJŪDŽIAI . .......................................................................................... 361 NAUJOS DIDŽIOSIOS VALSTYBĖS............................................................................................. 364 AUKSAS IR DEIMANTAI .............................................................................................................. 369 VOKIETIJA IR PRANCŪZIJA ....................................................................................................... 373 „AMŽIAUS PABAIGA“................................................................................................................... 377

NAUJAUSIEJI LAIKAI (XX ir XXI a.) RUSIJOS REVOLIUCIJOS . ............................................................................................................. 384 PIRMASIS PASAULINIS KARAS IR JO PADARINIAI . ........................................................... 387 PASAULINĖ KRIZĖ ........................................................................................................................ 393 ANTRASIS PASAULINIS KARAS . .............................................................................................. 399 ANTROJO PASAULINIO KARO PADARINIAI......................................................................... 406 NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄJŪDŽIAI . .......................................................................................... 411 TREČIASIS PASAULIS IR PARIBIO ŠALYS ............................................................................... 416 EUROPA VIENIJASI........................................................................................................................ 422 POSŪKIS Į NAUJĄ KURSĄ ........................................................................................................... 425 DABARTIES KOVŲ ARENOS . ..................................................................................................... 431 VIENTISAS PASAULINIS ŪKIS.................................................................................................... 436 ISTORIJOS PABAIGA?.................................................................................................................... 440

Pratarmė Romos imperija nuo Augusto iki Marko Aurelijaus laikų davė Viduržemio pajūrio šalims ilgą taiką, leido suklestėti ūkiui ir kultūrai. O kokia dinastija tuo metu valdė Kiniją? Ir kas tada ten dėjosi? Ar jau buvo Didžioji kinų siena ir Šilko kelias? Visi žino, kad kryžininkai kovojo su sultonu Saladinu. O kaip atrodė arabų ir islamo pasaulis anapus kryžininkų valstybių? Kas iš tiesų yra sultonas? O kalifas? Kada majai pradėjo statytis šventyklas ir iš kur atėjo actekai? Kas įvyko Rusijoje tuo metu, kai Liuteris sukurstė refor maciją; kaip ir kada Anglijos kolonijinė imperija apžiojo Indiją? Šiandien gyvename globaliame pasaulyje, netgi globaliame kaime, bet vargu ar prisimename bent vieną Kinijos imperatorių. Tačiau viskas tam pa vaizdinga ir velniškai įdomu, jei, žvelgdami į savo pačių istoriją, į Vo kietijos ir Europos istoriją, sužinome, kas tuomet darėsi pasaulyje. Taip pažvelgti į praeitį bandys padėti ši knyga. Žinoma, visų pasaulio istorijos įvykių nesudėsi į kelis šimtus puslapių ir neįsprausi tarp dviejų knygos viršelių. Esama daugiatomių veikalų, skirtų vien Cezario, Bismarcko, Ri chelieu biografijoms. Yra 120 puslapių traktatų apie Kinijos istoriją (tru kusią daugiau nei 5000 metų) ir 1000 puslapių monografijų apie Pirmąjį pasaulinį karą (kuris baigėsi po ketverių metų). Kitados istorijos knygos buvo daugiau ar mažiau „metraščiai“, įvykių chronologijos. Šioje knygoje anaiptol neketinu atsisakyti datų, kurių taip bijo moksleiviai. Istorija yra, taip sakant, iš prigimties chronologiška. Bet skaičiai – tai tik abstrakcijos, tiktai karkasas. Aš linkęs atsparos tašku pa sirinkti tam tikrą sąvoką. Kokie konkretūs istorijos įvykiai siejami su žo džiais „Kanosa“, „kontrreformacija“ arba „Mogolų imperija“? Kada Tibete atsirado dalailamos? Tokiais terminais įvardijamos temos, kurias pravartu apžvelgti. Ir jei tik tam tikroje laiko ašyje pasirodo kas įdomaus kur nors kitur pasaulyje, pasikeičia ir veiksmo vieta. O kadangi knygoje viskas ap rašoma papuslapiui, tai kartais tenka ir šiek tiek už akių užbėgti, ir grįžti mažumėlę į praeitį. 9

Šiaip ar taip, tokiu būdu įmanoma plačiau pažvelgti į pasaulio istoriją. Ir pastebėti globalius sąryšius, kurie anksčiau nekrito į akis. Juk Čingis chanas su savo mongolų kariuomene ne tik drumstė ramybę lenkams ir rusams – jo žygių reikšmė kur kas didesnė. O priežastys, dėl kurių šiandien Iranas yra fundamentalistinė religinė šiitų valstybė, nors ir labai senos (jų šaknys glūdi Persijos istorijoje), bet visai konkrečios. Net ir nau jausia pasaulinė finansų rinkos krizė nenukrito iš dangaus. Man jau metas kuo nuoširdžiausiai padėkoti šio rašinio kritikėms po nioms Ilsei Koch ir Barbarai Werner van Benthem, kurios negailėdamos laiko vertingomis pastabomis padėjo man suvaldyti begalę medžiagos. Ačiū ir Eichborno leidyklai, kuri buvo man labai palanki, kai rengiau šią knygą. 2010 m. balandis

VISKAS PRASIDĖJO NUO AKMENS

(apie 2,7 mln.–2600 m. pr. Kr.)

LEDYNMETIS IR AKMENS AMŽIUS Kai danų istorikas Christianas Jürgensenas Thomsenas (1788–1865) stojo vadovauti Šiaurės muziejui, esančiam Kopenhagoje, ir ėmėsi pertvarkyti rinkinius, jam krito į akį, kad akmeniniai radiniai yra seniausi, bronziniai – vėlesni, o geležiniai – naujausi. Thomsenas ir padalijo ankstyvąją žmonijos (ypač Europos) istoriją į akmens amžių, bronzos amžių ir geležies amžių. Ledynmetis Mintį, kad Alpių ledynai kitados galėjo būti užėmę kur kas didesnį plotą, pirmieji pareiškė Šveicarijos gamtininkai. Badeno privat docentas Karlas Friedrichas Schimperis (1803–1867) išplėtojo tą mintį ir apie 1835 m. Miunchene, skaitydamas paskaitas apie „Pasaulinę vasarą ir pasaulinę žiemą“, išdėstė klimato kaitos teoriją; tais laikais tai buvo be galo drąsi idėja. Šveicarijos Juroje Schimperis tyrinėjo eratinius radinius, tai yra uo lienų nuolaužas, akivaizdžiai gulinčias ne ten, kur susidarė, ir jų vilkimo pėdsakus. 1837 m. jis sukūrė odę (!) „Apie ledynmetį“. Tai tarsi žodžio „ledynmetis“ gimimo liudijimas. Schimperis nuosekliai neaprašė savo at radimų, todėl buvo gerokai primirštas. Jo kolega šveicaras Louis Agassiz geriau nei kiti suprato Schimperio idėjas ir sėkmingiau jas propagavo. 2,7 mln. m. pr. Kr.

Pleistocenas Kodėl kilo tie apledėjimai, suformavę kraštovaizdį, neaišku iki šiol. Tik tvirtai žinoma, kad jie prasidėjo maždaug prieš 2,7 mi lijono metų, o paskui kas keliasdešimt arba kelis šimtus tūkstančių metų klimatas smarkiai keitėsi. Tad nėra pagrindo kalbėti apie vieną ledynmetį ankstyvaisiais Žemės istorijos laikais, nes tarp ledynmečių vis įsiterpdavo ilgi šilto klimato laikotarpiai. Tas Žemės istorijos laikotarpis vadinamas pleis tocenu. Paskutinėje jo fazėje, maždaug nuo 100 000 iki 10 000 m. pr. Kr., klimato kaita buvo ypač didelė. Prieš 20 000 metų ledyno pakraštys siekė 50 km į pietus nuo Berlyno. Po 5000 metų ledai jau nebedengė „Berlyno“, o dar po 4–5 tūkstantmečių ledynas pasitraukė ir nuo Baltijos pakrantės. 12

Senasis akmens amžius Senasis akmens amžius prasidėjo 2,5 mln. m. maždaug prieš 2,5 milijono metų, kai ankstyvieji hominidai, tokie kaip pr. Kr. Homo habilis ir Homo ergaster, Afrikoje ėmė gamintis pirmus akmeni nius įnagius, ir tęsėsi tol, kol medžiotojai ir rinkėjai naujajame akmens amžiuje, prieš 10 000–12 000 metų, tapo sėslūs. Taigi sėsli gyvensena ne tokia jau ir sena. Būdingiausi to meto hominidų įrankiai – akmeniniai pleištai. Įgudusi archeologo akis dažnai tik iš to ir sprendžia, kad čia būta žmonių. Kaulų randama daug rečiau. Neandertaliečiai Žmogus, kurio liekanos rastos Neanderio 500 000– slėnyje („slėnis“ vokiškai Tal), prie Diuseldorfo, gyveno maždaug 42 000 30 000 m. m. pr. Kr. Jo kaulų 1856 m. aptiko Elberfeldo mokytojas Carlas Fuhltrot pr. Kr. tas ir kaipmat suprato, kad tai pirmykštis žmogus, bet mokslo pasaulis to išsyk nepripažino. Vadinamajame viduriniame pleistocene neandertaliečiai buvo paskli dę milžiniškame plote nuo Pietų Rusijos, Rytų Anatolijos ir Artimųjų Rytų iki pat Portugalijos. Tačiau toje didžiulėje teritorijoje vienu metu gyveno, ko gero, ne daugiau kaip 10 000 neandertaliečių. Ir, žinoma, tik pietinėse Europos platumose – įpiečiau 50 platumos laipsnio (maždaug sulig Frankfurtu, Kijevu). Juk toliau į šiaurę viską dengė ledynas. Taigi Neanderio slėnio radinys – apskritai vienas iš šiauriausių. Seniausiems radiniams apie 125 000 metų, bet manoma, kad šio tipo žmogus atsirado kur kas anksčiau – gal net prieš 500 000 metų. Nean dertaliečiai jau mokėjo sukurti ugnį, gaminosi ietis bei pleištus ir dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kad geriau išnaudotų gamtos išteklius. Šiuo metu jau žinoma šimtai neandertaliečių stovyklaviečių po atviru dangumi. Buvo manoma, kad jie, kaip ir vėliau atsiradę kromanjoniečiai, gyveno urvuose, bet tik todėl, kad ten daug geriau išsilaikė senoviniai radiniai. Vidurinį akmens amžių archeologai skirsto į kelias epochas, o visų jų pavadinimus sieja su radinių vietomis Prancūzijos pietvakariuose. Se niausia yra Mustjė epocha (apie 120 000–40 000 m. pr. Kr.). Ji sutampa su paskutiniu ledynmečiu – Viurmo*. Galimas daiktas, kad toje epochoje tūkstančius metų vieni šalia kitų gyveno ir neandertaliečiai, ir kromanjo * Lietuvoje tada buvo Nemuno ledynmetis (čia ir toliau pateikiamos pastabos – vertėjo). 13

niečiai. Šiaip jau pastarieji priskiriami Orinjako epochai (40 000–30 000 m. pr. Kr.). Visai neseniai DNR analizės metodu įrodyta, kad 110 000–50 000 m. pr. Kr. neandertaliečiai ir Homo sapiens kartu gyveno Artimuosiuose Rytuose ir keisdavosi genais. Kitaip sakant, kai kurie lytiškai santykiavo vieni su kitais. Taigi ir kiekvienas iš mūsų yra šį tą paveldėjęs iš neander taliečių.

AKMENS AMŽIAUS ŽMONĖS IR JŲ MENAS Kro Manjonas yra archeologijos radinių vieta Prancūzijoje, Dordonės de partamente. Čia 1868 m. Vezero slėnyje, viename urve, archeologai ap tiko gyvenvietės liekanų ir penkių žmonių griaučius, priskiriamus maž daug 30 000 metų senumo hominidų tipui. Kromanjoniečiai Kromanjoniečiai laikomi ankstyvaisiais 40 000– Homo sapiens sapiens. Iš pradžių jie gyveno ledynmečio sąlygomis – ark 30 000 m. tiniame šaltyje, tundroje, kurioje beveik nebuvo medžių. Garsieji urvų pr. Kr. piešiniai rodo, kad jie tikėjo visokiais medžioklės burtais, taigi turėjo religijos užuomazgų. Buvo puikiai prisitaikę prie klimato ir pasižymėjo meniniais gabumais, mokėjo apdirbti akmenis, kaulus, mamutų iltis, ga mino drabužius ir papuošalus, virė valgį ant karštų akmenų ir konservavo maisto produktus. Spėjama, kad kromanjoniečiai išrado ir lanką su strė lėmis, ir žvėrių spąstus. SENIEJI AUSTRALIJOS GYVENTOJAI Tuo metu žmonės apsi Apie 40 000 gyveno ir Australijoje. Storoje ledynų dangoje buvo įšalę labai daug van m. pr. Kr. dens, užtat vandenynai gerokai nuslūgę; Australijos kontūrai atrodė visai kitaip, ji kartu su Naująja Gvinėja sudarė didesnį sausumos plotą – Sun dą. Šį būsimosios Australijos žemyną buvo kur kas lengviau pasiekti iš Indijos vandenyno salų nei dabar, nes sąsiauriai tarp jų buvo siauresni ir seklesni. Senieji Australijos gyventojai greit pasklido po visą žemyną ir išnaiki no kone visus tenykščius stambiuosius žvėris. Dar ir 1770 m., kai Aus traliją atrado Jamesas Cookas, tenykščiai žmonės tebebuvo medžiotojai ir rinkėjai.

35 000 m. pr. Kr.

Seniausi dailės kūriniai Švabijos Albe (Pietvakarių Vo kietija), Lonės slėnyje, yra toks Fogelherdo urvas; jame 2006 m. suras tas seniausias iki šiol žinomas žmonijos dailės kūrinys – 30 centimetrų aukščio statulėlė iš mamuto ilties, šiek tiek ornamentuota, vaizduojanti žmogų su liūto galva. Jai maždaug 35 000 metų. Ten pat Švabijos Albe, prie Blauboireno, Geisenklesterlio urve, prieš kokius 36–32 tūkstančius metų būta akmens amžiaus žmonių stovyklos. Geisenklesterlis pagarsėjo fleitomis iš paukščių kaulų – jos laikomos seniausiais pasaulio muzikos instrumentais. Gretimame Hole Felzo urve aptikta Veneros figūrėlė, da tuojama maždaug 35 000 m. pr. Kr. Visi Švabijos urvų dailės dirbiniai yra senesni už Pietų Prancūzijos urvų sienų tapybą.

Apie 33 000 m. pr. Kr.

Ledynmečio „Luvras“ 1994 m. Jeanas-Marie Chauvet sukėlė sensaciją, kai Pietų Prancūzijoje, Ardešo slėnyje, atrado nepaprastą urvą. Jis vadinamas Ledynmečio Luvru, arba Katedra, nes jame yra daugybė neįti kėtinai gerai išsilaikiusių ir nepaprastai tikroviškų paveikslų ant uolų, nu tapytų tarp 33 000–30 000 m. pr. Kr. Tame Šovė urve išlikę apie 300 sienų tapybos kūrinių, juose vaizduojama per 400 gyvūnų. Kiek jaunesnė yra uolų tapyba Koskero urve Viduržemio jūros pakrantėje netoli Marselio: ją 1991 m. nardydamas surado Henri Cosquer, mat mūsų laikais įėjimas į tą urvą yra žemiau jūros lygio. Ten pripiešta ir jūrų gyvūnų, ir paukščių.

Apie 25 000 m. pr. Kr.

Vilendorfo Venera Vilendorfo Venera ilgai garsėjo visame pasaulyje kaip seniausias paleolito dailės kūrinys. 11 cm aukščio klintinė statulėlė, vaizduojanti moterį plačiais klubais ir didelėmis krūtimis, buvo atrasta 1908 m. Vilendorfe (Žemutinė Austrija, prie Dunojaus). Manoma, kad jai kokie 25 000 metų. Paskui Europoje ir Sibire aptikta dar maždaug 200 panašių venerų, tiesa, ne taip gerai išsilaikiusių. Yra pagrindo manyti, kad ta figūrėlė buvo kulto objektas, ko gero, skirta vaisingumo ritualui. Vadinasi, didžiuliame plote gyvavo kažkas panašaus į bendrą pirmykštę religiją. Kas įvyko paskui? Veneros buvo skaptuojamos klimato šaltėjimo laikotar piu La Graveto kultūros plotuose, prieš paskutinio ledynmečio kulmina ciją. Iš tų laikų žinoma daugybė kapų, taip pat ir su įkapėmis – ginklais, papuošalais. Vėlesnių (Soliutrė kultūros) žmonių pėdsakų archeologai 16

daugiausia yra suradę Ispanijoje. Anuomet šaltis buvo toks baisus, o ledynai tiek išplitę, kad visi Homo sapiens spruko iš Europos – arba išmirė. Naujieji europiečiai nebedirbo naujų venerų, tačiau gana greitai išplito žemyne. Altamyra ir Lasko Vėlyviausi ir vis dar žinomiausi urvai su Apie 16 000 akmens amžiaus tapyba yra Altamyros urvas Šiaurės Ispanijoje ir Lasko m. pr. Kr. urvas Vezero slėnyje (Prancūzija, Dordonės departamentas). Altamyra buvo atrasta dar 1868 m., bet jos piešiniai – tik 1879-aisiais, kai aštuon metė žemės savininko dukrelė atsitiktinai pamatė „galvijų atvaizdus“ urvo lubose. Lasko urvas aptiktas 1940 m. Lasko ir Altamyros uolų piešiniai datuojami 17 000–15 000 m. pr. Kr. ir priskiriami Madleno kultūrai (nuo 22 000 m. pr. Kr.). Tais laikais klestėjo stambiųjų žvėrių medžioklė. Žvėrių atvaizdai (vietomis užtepti vieni ant kitų), manoma, atspindėjo maginę religiją: jais žyniai šamanai bandė užkerėti medžiojamus žvėris, tokius kaip elniai, šiauriniai elniai ir laukiniai arkliai. Madleniečiai medžiojo išmoningiau, naudojo, pavyz džiui, harpūnus, mėsą virė duobėse, gamino papuošalus, turėjo religines apeigas ir tikėjo pomirtinį gyvenimą. Yra pagrindo manyti, kad Lasko urvo gyventojai turėjo jau ir astronomijos žinių, mat tam tikri to urvo taškai žymi tuometinę žiemos saulėgrįžos vietą. Holocenas Jo pavadinimas reiškia naujausią epochą; Žemės isto Nuo 13 000 rijos chronologijoje jis eina po pleistoceno. Klimatas tiek atšilo, kad prieš m. pr. Kr. maždaug 7000 metų Europoje visai nebeliko ledo! Šiaurės pusrutulio gyventojai seniai buvo tapę sėslūs; Kinijos, Egipto ir Mesopotamijos upių slėniuose mezgėsi aukštųjų kultūrų pradmenys. Ledynų vėl atsirado tik po gero tūkstantmečio. Ir mes gyvename holocene. MEDŽIOTOJAI IR RINKĖJAI Ištirpus ledynams akmens am Apie 12 000– žius dar anaiptol nesibaigė. Liko tie patys žmonės, jie ir toliau ieškojo 10 000 m. prieglobsčio urvuose, prireikus gal pasistatydavo ir šiaudinę pastogę arba pr. Kr. palapinę iš žvėrių kailių (suklodavo juos ant karčių), panašią į indėnų tipį arba Sibiro ir Mongolijos klajoklių jurtą, ir taip gindavosi nuo darganos. Pamažu tobulėjo akmeniniai įrankiai, atsirado jau ir laivelių, rogių, molinių puodų, naminių gyvulių (šunų), laikino sėslumo ir žemdirbystės pradmenų. Tačiau metalų apdirbimo vis dar nebuvo nė kvapo. 17

Pirmieji Amerikos gyventojai Senovės Australijos gy ventojų giminaičiai arba kaimynai, gyvenantys Sibire, tikriausiai brovėsi vis toliau į šiaurės rytus. Didžiausią paskutinio ledynmečio atšalimą jie bus „peržiemoję“ Pietų Sibire ir dėl to sugaišę dar porą tūkstantmečių. Iš ten jie kur kas vėliau, vėlyvajame akmens amžiuje (apie 13 000–12 000 m. pr. Kr.), patraukė tolyn per ano meto sausumos sąsmauką Beringiją, kurios vietoj dabar tyvuliuoja jūra. Ko gero, tai įvyko per neilgą 2–3 tūks tantmečių pertrauką, kai Beringija buvo jau nusimetusi ledo šarvus, bet dar neužtvindyta, nes dar anaiptol ne visi ledai spėjo ištirpti ir vandenyno lygis buvo gana žemas. Taip bent aiškina tradicinė teorija. Bet naujakuriai galėjo keliauti ir jūrų pakrantėmis arba per Šiaurės Atlantą pagal ledyno kraštą. Kas įvyko paskui? Tiek Pietų, tiek Šiaurės Amerikoje akmens amžius pasibaigė ne išsyk visame žemyne kaip Europoje, o tik kai kuriuose re gionuose (Šiaurės Amerikos pietuose, Centrinėje Amerikoje), kur apie 1000 m. pr. Kr. gyvavo pirmosios sėslių žemdirbių ir keramikų kultūros, o kukurūzai buvo auginami jau ir anksčiau. Tuo metu senovės Egiptas buvo jau perkopęs klestėjimo viršūnę, Senoji Babilonija, Minojo, Mikėnų kultūros ir Hetitų karalystė – jau sužlugę, o indoeuropiečių žemdirbių bendruomenės į šiaurę nuo Alpių senokai tapusios sėslios.

NEOLITO REVOLIUCIJA – NAUJASIS AKMENS AMŽIUS Naujajame akmens amžiuje, nuo 11 500 m. pr. Kr., žmonės tapo sėslūs, kūrė nuolatines gyvenvietes ir bendruomenes, kuriose jau pradėjo ryškėti darbo pasidalijimas. Jokia kita žmonių „visuomeninio“ elgesio permaina nelaikoma tokia lemiama kaip tasai perėjimas nuo rinkimo ir medžioklės prie žemdirbystės ir gyvulininkystės. DERLINGASIS PUSMĖNULIS Savaime aišku, akmens amžiaus 11 000 m. pr. žmonės nelipo ant barikadų ir nešaukė unisonu: neolito revoliucija! Tą Kr. terminą tik 1936 m. pirmąsyk pavartojo Australijos mokslininkas Vere’as Gordonas Childe’as, sekdamas „pramoninės revoliucijos“ pavyzdžiu. Skir tingose šalyse neolito revoliucija vyko ne tuo pat metu. Anksčiausiai į pa žangos kelią stojo dabartiniai Artimieji Rytai, nusidriekę nuo Nilo slėnio per Jordaną aukštyn iki Eufrato ir Tigro ištakų, o paskui pagal tas dvi upes pasroviui ligi Persijos įlankos. Žemėlapyje to regiono kontūrai šiek tiek pri mena pusmėnulį. Anuomet (maždaug nuo 11 000 m. pr. Kr.) klimatas tuose kraštuose, net iki Sacharos, buvo labai palankus augalams, daug drėgnesnis nei dabar, bet jau ir pakankamai šiltas – visai kaip rojuje. Žmonės ten kūrėsi nuolatinėse gyvenvietėse, augino laukines žoles, veisė gyvulius ir pirmąsyk ėmė kaupti atsargas. Naujovė buvo ir molinės plytos, iš kurių galima statyti stačiakampius namus. Mat iki tol visi būstai būdavo apskriti. Žiedžiamasis ratas irgi išrastas toje ankstyvoje žmonijos kultūros fazėje. SENIAUSIEJI MIESTAI Šioje Derlingojo pusmėnulio srityje kūrėsi Maždaug ir seniausi pasaulio miestai, buvo statomos šventyklos. Naujausių kasinė nuo 9500 m. jimų duomenimis, tai vyko jau ir pačioje neolito revoliucijos pradžioje. pr. Kr. Gebekli Tepės šventykla (apie 9500 m. pr. Kr.) yra šešiais tūkstantme čiais senesnė už piramides; tą nuostabą keliantį akmeninį pastatą jau rado pirmieji Jericho naujakuriai. Jo reikšmė paaiškėjo tik 1994 m. Ta šventyk 19

la – tai tarsi ankstesnių akmens amžiaus epochų paminklas, kurį pavel dėjo neolitas. Čia stūkso kelių metrų aukščio stulpai, ištašyti iš vientiso klinties luito, o į juos remiasi gulsti akmens blokai; dalis tų stulpų susta tyti ratu. Kol kas atkasta 40 tokių stulpų, bet archeologai spėja, kad dar 150 slypi po Gebekli Tepės nuolaužų kalnu. Tokiai šventyklai pastatyti prireikė ir sumaniai organizuoti darbus, ir pristatyti marias maisto. Ligto liniai medžiotojai ir rinkėjai nebūtų įstengę to padaryti. Kitoje Anatolijos vietoje, netoli dervišų miesto Konijos, yra dar vienas, tik neseniai atrastas archeologinis objektas – Čatal Chiujukas, seniausia pasaulyje žinoma gyvenvietė. Maždaug nuo 7400 m. pr. Kr. ilgiau kaip tūkstantį metų joje gyveno iki 10 000 žmonių. Įdomu, kad tenai, nors nebuvo nei šventyklos, nei valdovo rūmų, aptikta sienų tapybos kūrinių su gyvūnų atvaizdais, aiškiai skirtų kulto reikmėms. Šių dienų žmones Čatal Chiujukas stebina kaip įspūdinga išimtis, nes paskui dar ne vieną tūkstantį metų niekur neatsirado jokios panašios miesto tipo gyvenvie tės. Miestų su mūro pastatais ir darbo pasidalijimui pritaikyta struktū ra, kuriuose tikrai ilgai be pertraukos buvo gyvenama, tik apie 5000 m. pr. Kr. ėmė rastis visai kitoje šalyje – Mesopotamijos pietuose. Neolito laikų Mesopotamijai būdingos telių tipo gyvenvietės, priskiriamos va dinamajai Obedo kultūrai, ant kurios pamatų tiesiogiai išaugo šumerų kultūra. 7000–4000 m. pr. Kr. telių tipo gyvenvietėse spietėsi tūkstančiai žmonių. Jie gyveno vienoduose namuose, sumūrytuose iš molinių plytų. Tokie pastatai nebuvo amžini, todėl per tuos tūkstantmečius ant namų griuvėsių ir iš jų buvo statomos vis naujos gyvenvietės, kol toje vietoje išaugdavo geroka kalva. Iš to ir kilo telių pavadinimas („kalva“ arabiškai tel), išlikęs, tarkim, Tel Avivo vietovardyje. Plačiai žinomas pavyzdys yra Tel Halafas Mesopotamijos šiaurėje: nagingi jo gyventojai žiedė įmantrius plonasienius keramikos dirbinius – lėkštes, dubenis – ir puošė juos nepa prastai meniškais raštais. Maždaug nuo 5300 m. pr. Kr. Telių kultūra, vadinama dar Obedo vardu, vyravo visame plote tarp Eufrato ir Tigro. Žymiausia jos vietovė buvo pajūrio miestas Eridu. Ne vien tik Babilonijos mitai teigia tą uostą prie Persijos įlankos buvus pirmuoju visų laikų pasaulio miestu. Tą tei ginį patvirtino kasinėjimai. Šumerų sostinėje Eridu buvo atrasta šventy kla, kurios pamatai siekė Obedo laikus; ji, ko gero, buvo skirta vandens ir išminties dievui Enkiui. Šumerų miestai visada buvo statomi aplink 20

šventyklą. Mūsų dienomis Eridu yra kasinėjimų vieta. Tačiau seniausias pasaulyje iki šiol gyvenamas miestas yra Jerichas. Jericho siena Nuolatiniai miestų gyventojai laikomi žmonijos 8000–7000 kultūrinio gyvenimo pradininkais. Seniausia žinoma nausėdija, kuri buvo m. pr. Kr. aptverta sienomis ir tebėra gyvenama visą laiką iki šiol, yra Jerichas, arba Jerichonas. Šiandien hebrajišku vardu j’richo („kvepianti vieta“) vadina mas miestas kur kas vėliau, antikos laikais, garsėjo palmėmis ir balzamin gų augalų sodiniais. Naujajame akmens amžiuje ten buvo erdvi vandens nestokojanti oazė. Jerichas klestėjo dar ir todėl, kad per jį ėjo svarbus kelias, jungiantis Nilo slėnį su Mesopotamija. Čia apie 8000 m. pr. Kr. buvo sukrautas seniausias pasaulyje akmeninis bokštas, apie 7000 m. su mūryta miesto siena, aprėpianti 24 000 m2 plotą. Pirmieji sėslūs neolito žmonės jau veisė naminius gyvulius – ožkas, avis, kiaules – ir pjovė žoles. Naudojosi akmeniniais įnagiais ir indais, keramikos dar neturėjo. Kas įvyko paskui? Biblijos legenda pasakoja, kad daug vėliau miesto siena sugriuvusi vien nuo trimitų gausmo. Tada izraelitai užėmę jebuziečių gyvenamą miestą. Tai galėję įvykti apie 1500 m. pr. Kr. Ar siena per ke lis tūkstantmečius taip sukiužo? Pirmąją archeologų radiniais patvirtintą sieną nuo biblinės Jericho sienos skiria 6000 metų istorijos, maždaug dukart tiek, kiek tą įvykį – nuo mūsų laikų.

KERAMIKA IR MEGALITAI Europos neolito kultūros yra surikiuotos ir datuotos pagal bendrus po žymius, remiantis ryškiausiais to meto archeologijos radiniais. Tai kera mikos dirbiniai, indai, žmonių pagaminti iš ypač patvarios medžiagos – degto molio. Visi kiti tų žmonių dirbiniai – mediniai būstai ir laiveliai, drabužių audiniai – buvo per daug trumpaamžiai. Akmeninių gyvena mųjų trobesių jie nestatė. Ir metalo (vario) apdirbimas dar tik pamažu plito ir iš pradžių neturėjo įtakos neolito visuomenės sanklodai, ne taip kaip vėliau bronza. Mokėjimas degti molinius indus, kad būtų patvarūs, ir mintis pritai kyti juos maistui laikyti atėjo iš Artimųjų Rytų maždaug 6500 m. pr. Kr. Jis plito labai sparčiai, taip pat ir palei Dunojų, į šiaurę nuo Alpių. Pra džioje ta keramika buvo labai paprasta, bet ir ji sparčiai keitėsi, darėsi vis dailesnė ir įvairesnė. Iš jos formų ir dekoro šių laikų specialistai apytik riai nustato, kada ir kokiame plote gyveno viena ar kita neolito žmonių bendruomenė. 5500 m. pr. Kr.

JUOSTINĖ KERAMIKA Juostomis, įspaustomis į dar nedegtą molį, keraminius indus puošė seniausi sėslūs europiečiai, gyvenę ankstyvajame neolite. Juostinės keramikos kultūra atsirado prieš 5000, gal net prieš 5500 metų pr. Kr. Balkanuose, apie Dunojaus žemupį. Vėliau ji plito Dunojaus aukštupio link, per Mainą iki Oderio ir Elbės aukštupio, o per Reiną – iki Paryžiaus baseino, bet jūros krantų nepasiekė. Juostinės kera mikos arealo gyventojus specialistai pagal indų puošybos detales skirsto į vietines grupes, bet apskritai toji kultūra nepaprastai vientisa. Svarbių juostinės keramikos likučių rasta Žemutinėje Bavarijoje, He sene arčiau Reino ir pačiame Reino krašte. To meto žmonės, žemdirbiai ir gyvulių augintojai, gyveno įtvirtintuose kaimuose, kuriuos sudarė ilgi namai. Didžioji šeimyna, įsikūrusi viename name, stengėsi viskuo apsi rūpinti pati, sudarė uždarą ūkinį vienetą ir išartą žemę pirmąsyk laikė 22

nuosavybe. Giminės autoritetas ir turtas priklausė nuo to, kiek darbingų žmonių ji galėjo sutelkti. Kiekvienas juostinės keramikos kaimas turėjo kapines; visi numirėliai buvo laidojami suriestomis kojomis, paguldyti ant kairiojo šono. Į kapą būdavo dedama įkapių – asmeninių daiktų, papuošalų, ginklų, valgio. Dėl nežinomų priežasčių juostinės keramikos kultūros žmonės dingo iš akiračio, tarsi būtų išmirę. GOZEKAS Gozeko žiedinis kapinynas Saksonijos-Anhalto žemėje 5000 m. (Vokietija), plynaukštėje aukščiau Zalės upės, buvo atsitiktinai atrastas pr. Kr. iš oro 1991 m. Manoma, kad Gozeką įrengė dar juostinės keramikos kul tūros žmonės, nusimanę apie žvaigždynus daug anksčiau, negu į Europą atėjo babiloniečių astronomijos žinios, kurios per antikos ir Biblijos tradi ciją padarė tokią įtaką mūsų kultūrai. Dveji „vartai“ nukreipti į saulėtekio ir saulėlydžio taškus žiemos saulėgrįžos dieną apie 4800 m. pr. Kr. Taigi šis žiedinis kapinynas 2000 metų senesnis už Stounhendžą, bet Gozeke nėra jokių akmeninių statinių – tik medinės aštriatvorės. PILTUVĖLINĖ KERAMIKA Seniausi neolito statiniai Viduržemio Nuo 4800 jūros vakarinės dalies pakrantėse ir Vakarų Europos pajūriuose priski m. pr. Kr. riami megalitinei kultūrai, tiksliau – megalitinėms kultūroms, nes jos anaiptol nevienodos. Jau 1867 m. buvo susitarta netašytus akmens luitus vadinti megalitais (graikiškai megas – „didelis“, lithos – „akmuo“). Me galitų kompleksus statė piltuvėlinės keramikos gamintojai. Piltuvėlinės keramikos kultūros gyvavo ilgai, maždaug nuo 4200 iki 2800 m. pr. Kr. Žmonės kūrėsi Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėse ir tolėliau nuo jų, pieti nėse Alpių pašlaitėse, o Rytų Europoje – prie Juodosios jūros. Piltuvėlinės keramikos atstovai irgi buvo žemdirbiai, telkėsi Šiaurės jūros ir Atlanto pakrantėse. Visame Vakarų ir Šiaurės Europos regione 3600–3200 m. pr. Kr. pridygo 30 000 megalitinių kapinynų – tikras ant plūdis, galingas kultūrinis impulsas. Iš 5000 kapinynų, manoma, buvusių Vokietijos teritorijoje, išliko apie 900. Tai kolektyviniai kapai, kai ku riuose laidota ilgą laiką. Artimieji guldydavo velionį ne suriestą, o ištiestą, ant nugaros. Būdingos piltuvėlio formos taurės, davusios pavadinimą vi sai kultūrai, naudotos, matyt, daugiausia įkapėms; gerti iš jų nebuvo labai patogu dėl smailėjančio dugno. 23

Nuo 4500 m. pr. Kr.

KARNAKAS IR STOUNHENDŽAS Yra tikrai žinoma vieta, ku rioje atsirado pirmieji megalitų kompleksai: tai Šiaurės vakarų Prancū zija – dabartinė Bretanė ir Normandija. Iš ten jų kultūra paplito aplink Šiaurės jūrą, visoje europinėje Atlanto pakrantėje ir vakarinėje Vidurže mio jūros dalyje, net Sicilijoje ir Tunise. Bretanė, kaip pirminis jos židi nys, matyt, buvo didelės teritorijos ritualinis ir politinis centras. Radiniai Vokietijoje, Vestfalijos rytuose ir Heseno šiaurėje, visai analogiški Nor mandijos kompleksams. Tų statinių paskirtis – vis dar mįslė. Bet aišku, kad tai būta kulto vie tų, nes daugiatoniai akmens luitai buvo keliami ir rikiuojami pagal tam tikras linijas ne iš dyko buvimo. Didžiausio menhyro masė – 350 tonų. Labai tikėtina, kad tie kompleksai bent iš dalies arba pradžioje buvo kaip nors susiję su protėvių kultu. Be to, visose megalitų vietose buvo dar ir laidojama. Seniausias (apie 4500 m. pr. Kr.) megalitų kompleksas yra Karnake. Akmenys jame išrikiuoti tiesiomis eilėmis. Stounhendže statybos pradė tos, kiek dabar žinoma, apie 3100 m. pr. Kr., vadinasi, dar prieš faraonų laikus. Mūsų dienomis dar įžiūrimi akmenų ratilai atsiradę tarp 2500 ir 2000 m., maždaug kartu su didžiosiomis piramidėmis. Hunų kapai, labai paplitę Šiaurės Vokietijoje ir Pietų Skandinavijoje, supilti keliais šimtme čiais vėliau, 3500–2800 m. pr. Kr.

3500–2500 m. pr. Kr.

POLINĖS GYVENVIETĖS Dar tik skleidžiantis aukštosioms kul tūroms, kai šumerai pradėjo dantiraščiu kontroliuoti prekių kiekį san dėliuose, egiptiečiai tašė akmenyje hieroglifus ir braižė pirmuosius pi ramidžių planus, o senieji trojėnai plėtojo prekybą tarp Rytų ir Vakarų, piltuvėlinės keramikos žiedėjų amžininkai Alpių kraštuose statėsi namus ant polių. Visi jie gyveno tame pačiame tūkstantmetyje – 3500–2500 m. pr. Kr. Prie seniausių žinomų polinių gyvenviečių priskiriama Pfiuno grupė Šveicarijoje, Turgau kantone (3900–3500 m. pr. Kr.), ir Mondzės grupė (3600–3300 m. pr. Kr.) Zalckamergute (Austrija). Tais laikais Alpėse jau mokėta lydyti varį. Varinis kirvis, kurį nešiojosi Ecis (Ötzi), labai panašus į kai kuriuos Pfiuno radinius. Daug tų gyvenviečių ilgainiui buvo apleista, bet namų ant polių Europoje buvo iki pat geležies amžiaus.

ENEOLITO KERAMIKOS KULTŪROS Seniausios Europoje vario kasyklos buvo Balkanuose. Jų pradžia siekia maždaug 4500 m. pr. Kr. Manoma, kad jas eksploatavo vienos Balkanų juostinės keramikos kultūros (Vinčos) vadovai. Jų valdiniai gyveno di dokuose kaimuose ir intensyviai dirbo žemę, nes dirvos čia derlingos. Ilgainiui susidarė ryškiai diferencijuota socialinė struktūra, kurios viršū nėlė vis labiau lobo. Viename Bulgarijos kapinyne prie Varnos ežero tarp įkapių rasta ne tik itin dailių keramikos ir vario gaminių, bet aptikti ir pirmieji pasaulyje meniniai aukso dirbiniai – daugiausia papuošalai, ap sodai ir reljefinės žvėrių figūrėlės. O seniausias Vidurio Europoje surastas varinis kirvukas yra bene tūks tančiu metų jaunesnis (apie 3500 m. pr. Kr.); jis aptiktas kasinėjant prie Altheimo (Žemutinė Bavarija, netoli Landshuto). ECIS Nesunkiai lydomą ir apdirbamą varį Anatolijoje pradėta vartoti 3300 m. apie 8000 m., Vidurio Europoje – apie 4300 m. pr. Kr. Dar po gero tūks pr. Kr. tantmečio varinį kirvuką laikė rankose žinomiausias šiuo metu vėlyvojo neolito žmogus. Iš Ecio mumijos, aptiktos ledynuose, akivaizdžiai mato me, kaip atrodė mūsų regiono žmonės, gyvenę keramikos kultūrų kles tėjimo laikais. Žolėmis išklotas Ecio apavas, drabužiai, lengvi medžiotojo ginklai ir kuprinė užvis labiau primena mums indėno. Prieš mūsų akis – žmogus, gyvenęs neolito ir metalų amžiaus sandūroje. Taip atrodė pusiau sėslūs keramikos epochos Alpių srities gyventojai, įsikūrę čia dar prieš ateinant indoeuropiečiams, dirbantys žemę ir auginantys gyvulius. Jie jau šiek tiek naudojosi metalais, bet tai dar neturėjo didesnės įtakos tų neo lito žmonių gyvenimo sanklodai. VARPELINĖS KERAMIKOS KULTŪRA Varpelio pavidalo mo 2600 m. linės taurės – būdingos iškasenos, liudijančios gyvenus toje vietoje ne pr. Kr. visai aiškų žmonių tipą, kuris plito iš Pietų Ispanijos daugiausia jūrų pa 25

krantėmis iki Vidurio Europos; beje, jis galėjo atkeliauti ir iš Dunojaus baseino, o paskui pasklisti po visą Europą. Varpelinės keramikos kultū ros žmonės, kurių seniausi pėdsakai yra iš 2600 m. pr. Kr., jau mokėjo apdoroti varį. Ypatingas ir jų laidojimo būdas: vyrai ir moterys atskirai, visada suriestomis kojomis, veidu į rytus. 2800 m. pr. Kr.

VIRVELINĖS KERAMIKOS (LAIVINIŲ KOVOS KIRVIŲ) KULTŪRA Jai būdinga keramika, puošta virvelių raštu, įspaustu į dar nedegtą molį. Ši kultūra atsirado dar varpelinės kultūros keramikos lai kais. Mirusieji buvo laidojami suriestomis kojomis, bet visada veidu į pietus, moterys kairėje, vyrai dešinėje. Vyrams į kapą buvo dedama gin klų, laivinių kovos kirvių; pastarieji, pagal kuriuos ir pavadinta kultūra, nebuvo koviniai ginklai, jie tik liudijo mirusiojo statusą. Virvelinės keramikos kultūra iškilo gan staigiai (tarsi iš niekur) ir labai greit paplito. Sunku pasakyti, ar tai būta kultūrinės revoliucijos, ar inva zijos. Virvelinės keramikos randama nuo Centrinės Rusijos iki Šveicarijos ir Olandijos, taigi didžiuliame plote, kuriame laikytasi dar vienodesnių laidojimo papročių ir keramikos puošybos reikalavimų negu juostinės keramikos kultūroje. Tik vis dar ginčytina, ar virvelinės keramikos (lai vinių kovos kirvių) kultūros žmonės jau buvo pirmieji indoeuropiečiai – pirmosios gentys, iš kurių Europoje kilo germanai, keltai ir slavai. Virvelinės keramikos kultūra buvo paskutinė neolito kultūra Euro poje. Sėslūs to meto žemdirbiai jau turėjo ratą, kinkomuosius gyvulius ir mokėjo apdoroti varį. Vėlyvojoje virvelinės keramikos ir varpelinės keramikos kultūros fazėje, apie 2200 m. pr. Kr., europiečiai pažino ir bronzos apdirbimą. Kas įvyko paskui? Vos po tūkstančio metų, prieš pat prasidedant geležies amžiui, Europą pasiekė paskutinė naujovė – laidojimo laukų kultūra. Jos mirusieji buvo deginami ir laidojami urnose – tai svarbi permaina, apė musi didelę teritoriją. Baigiantis laidojimo laukų kultūrai, nuo 1200 m. pr. Kr., indoeuropiečių tautos ėmė brautis į Italiją ir, ko gero, niokoti Balka nus, Egėjo pakrantes ir Anatoliją (sugriovė Troją). Kiek vėliau suklestėjo keltų genčių Halštato kultūra.

3761 M. PR. KR. – ŽYDŲ KALENDORIAUS PRADŽIA Žydų patriarchas Hilelis II apie 360 m. po Kr. nustatė, kad pasaulis buvo sukurtas 3761 m. pr. Kr. Taip jis vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu pagrindė žydų kalendorių, kuris yra naudojamas ir dabar. Hilelis vado vavosi Senojo Testamento chronologija, pavyzdžiui, patriarchų gyveni mo metais. Tad mūsų Grigaliaus kalendoriaus 2009–2010 metai atitinka žydų kalendoriaus 5770 metus. Toji pasaulio sukūrimo data neturi nieko bendro su šiuolaikiniu archeologijos datavimu. Galima tik pasakyti, kad tie beveik 6000 metų apima žmonijos istoriją nuo akmens amžiaus pa baigos.

Wolfgang Seidel (Volfgangas Zaidelis; g. 1953 m.) – vokieèiø teisës istorijos ir teisës filosofijos specialistas, vertëjas, daugelio populiariø moksliniø knygø autorius.