Iš anglų kalbos vertė EGLĖ MATIJOŠAITYTĖ PELDŽIENĖ
2025
Vilnius,
Trileris
PIRMAS
MILĖ
Prieš tris mėnesius
Po valandos šveitimo Ember Degro virtuvė spinduliuoja beveik nepriekaištinga švara.
Mano spėjimu, Ember beveik visą maistą užsisakinėja iš aplinkinių restoranų, tad tokios pastangos veikiausiai nebūtinos. Jei tektų lažintis, statyčiau už tai, kad ji nė nenutuokia, kaip įjungti prašmatniąją orkaitę. Ember turi gražią, didžiulę virtuvę, pilną prietaisų, kurių, esu kone tikra, nė karto nenaudojo. Ji turi greitpuodį, ryžių virimo puodą, karšto oro gruzdintuvę ir netgi maisto sausintuvą. Keistoka, kad žmogus, turintis aštuonis skirtingus odos drėkiklius vonioje, dar naudoja ir sausintuvą, na – ne man smerkti.
Gerai, truputį smerkiu.
Atidžiai nušveičiau visus nenaudojamus prietaisus, išvaliau šaldytuvą, sutvarkiau keletą tuzinų indų ir išploviau grindis taip, kad jose beveik matyti mano atspindys. Dabar beliko sutvarkyti skalbinius, ir Degro penthauzas bus nepriekaištingai švarus.
– Mile! – kvapą gaudančios Ember balsas atsklinda virtuvėn, o aš atgalia ranka nusibraukiu prakaito lašą nuo kaktos. – Mile, kur tu?
– Čia! – sušunku. Nors ir taip aišku, kur esu. Butas, kurį sudaro du gretimi butai, sujungti į vieną, didelis, bet ne perdėm. Jeigu manęs nėra svetainėje, aš beveik garantuotai esu virtuvėje.
Ember įplaukia virtuvėn – kaip visuomet atrodo nepriekaištingai elegantiška, pasipuošusi viena iš daugelio dizainerių kurtų suknelių. Šioji – zebro kailio raštų, itin gilia iškirpte ir švelniai riešus apgaubiančiomis rankovėmis. Prie suknelės prisiderinusi zebro kailio rašto batus, kaip visuomet atrodo išties, net iki skausmo, graži, ir aš niekaip negaliu apsispręsti, ar pasakyti jai komplimentą, ar išsiruošti į safarį jos sumedžioti.
– Štai kur tu! – balse girdėti kaltinimas, tarsi būčiau ne ten, kur turėčiau būti.
– Jau baigiu, – patikinu. – Tik sutvarkau skalbinius ir...
– Iš tikro, – pertraukia Ember. – Noriu, kad liktum.
Dilgteli širdį. Tvarkau Ember namus du kartus per savaitę, atlieku ir kitus darbus, taip pat prižiūriu jos devynių mėnesių dukrelę Olivę. Stengiuosi prisitaikyti, nes užmokestis tiesiog fantastiškas, bėda, kad Ember nesusipranta įspėti manęs iš anksto. Atrodo, vaiko priežiūros klausimas visada iškyla netikėtai. Man apie tai pranešama daugmaž prieš dvidešimt minučių.
– Manęs laukia pedikiūras, – pareiškia ji tokiu tonu, tarsi ruoštųsi į ligoninę, kur jos laukia širdies operacija. – Prižiūrėsi Olivę, kol manęs nebus.
Olivė yra miela, maža mergaitė. Mielai ją prižiūriu, dažniausiai. Esu pasiruošusi gaudyti kiekvieną galimybę, nes Ember daugiau nei dosniai moka už valandą, tai leidžia man turėti stogą virš galvos ir maitintis normaliai – ne iš šiukšlių konteinerio. Tačiau dabar pasilikti negaliu.
– Po valandos turiu būti paskaitoje.
– O, – susiraukia Ember, paskui veidas vėl tampa abejingas. Kai buvau čia paskutinį kartą, ji pasakojo man skaičiusi straipsnį, kad
šypsenos ir suraukti antakiai yra pagrindinės raukšlių atsiradimo priežastys, tad ji visuomet stengiasi išlaikyti kuo neutralesnę išraišką.
– Gal gali ją praleisti? Ar paskaitos neįrašinėjamos? Arba pasiskolinti konspektą?
Taip nesielgiama. Be to, aš ir taip jau praleidau dvi paskaitas per pastarąsias keletą savaičių dėl Ember paskutinės minutės reikalavimų pabūti aukle. Stengiuosi gauti koledžo diplomą ir man reikia padoraus šio dalyko įvertinimo. Kad ir kaip būtų, man patinka visas kursas. Socialinė psichologija – smagi ir įdomi disciplina. Geras pažymys labai svarbus gaunant diplomą.
– Neprašyčiau, – sako Ember, – jei nebūtų svarbu. Na, jos svarbumo samprata šiek tiek skiriasi nuo manosios. Man svarbu baigti koledžą ir gauti socialinės darbuotojos diplomą. Abejoju, ar pedikiūras gali būti toks pat svarbus. Be to, dabar žiemos pabaiga. Kas matys tą jos pedikiūrą?
– Ember, – prabylu.
Lyg tyčia iš svetainės pasigirsta verkšlenimas. Nors formaliai šiuo metu Olivės neprižiūriu, kai tik čia būnu, užmetu akį. Tris kartus per savaitę Ember veda Olivę į žaidimų grupę susitikti su draugais, kitą laiką vis planuoja, kaip ją kam nors palikti. Skundėsi man, kad ponas Degro neleidžia pasamdyti auklės visai dienai, nes ji pati nedirba, tad stengiasi rasti būdų, kaip primesti vaiko priežiūrą kam nors kitam, dažniausiai man. Kai pradėjau tvarkytis, Olivė buvo palikta manieže svetainėje ir aš buvau ten tol, kol grindų siurblio ūžimas ją užmigdė.
– Mile, – pabrėžtinai kreipiasi Ember.
Atsidūstu ir padedu kempinę, regis, pastaruoju metu nepaleidžiu jos iš nagų. Nusiplaunu rankas kriauklėje ir nusišluostau į mėlynus džinsus.
– Ateinu, Olive! – sušunku.
Kai grįžtu į svetainę, Olivė prisitraukusi prie maniežo krašto verkia taip garsiai, net apskritas veidelis ryškiai išraudęs. Olivė –toks kūdikis, kurį galima pamatyti ant vaikų žurnalo viršelio.
Ji nuostabi ir angeliškai graži iki pat šviesių garbanų galiukų, jos po miegelio prisispaudusios prie kairio skruosto. Šią akimirką ji ne tokia jau ir angeliška, bet pamačiusi mane staigiai pakelia rankutes ir liaujasi raudojusi.
Iškeliu Olivę iš maniežo ir paimu į glėbį. Ji prispaudžia šlapią veidelį man prie peties ir aš jau nebesijaučiu taip blogai, kad tenka praleisti paskaitas. Nežinau, kas nutiko, bet stuktelėjus trisdešimčiai viduje kažkas tarsi persijungė ir ėmiau manyti, jog kūdikiai yra pačios nuostabiausios būtybės Visatoje. Mėgstu leisti laiką su Olive, nors ji ir nėra mano vaikas.
– Esu tau dėkinga, Mile, – Ember jau siaučiasi paltą ir griebia
Gucci rankinę nuo lentynos prie durų. – Patikėk, mano pėdos tikrai tau dėkoja.
Tai jau.
– Kada grįšite?
– Ilgai neužtruksiu, – patikina, nors abi suprantame, kad ji įžūliai meluoja. – Svarbiausia, žinau, mažoji princesė pasiilgs manęs.
– Be abejo, – sumurmu.
Kol Ember kuičiasi rankinėje raktų, telefono ar kompaktinės pudros, Olivė dar labiau prie manęs prisispaudžia. Ji pakelia apvalų veiduką ir man plačiai nusišypso, parodydama visus keturis baltus dantukus.
– Ma-ma, – išskiemenuoja.
Ember sustingsta neištraukusi plaštakos iš rankinės. Laikas tarsi sustoja.
– Ką ji pasakė?
O, ne.
– Ji pasakė... Milė?
Olivė, nė nenutuokdama kokią košę užvirė, nusišypso man vėl ir dar garsiau suvapa:
– Mama!
Ember raudonio nepaslepia net makiažo sluoksnis.
– Ar ji ką tik pavadino tave mama?
–
Ne...
– Mama! – smagiai sušunka Olivė. O, Dieve, nustok, vaikuti.
Ember numeta rankinę ant kavos staliuko, veidą perkreipia pyktis, tikrai prisidėsiantis prie raukšlių atsiradimo.
– Ar tu aiškini Olivei, kad esi jos motina?
– Ne! – sušunku. – Sakau jai, kad esu Milė. Milė. Ji tiesiog susipainiojo, nes aš...
Ember išplečia akis.
– Nes tu su ja praleidi daugiausia laiko? Ar tai norėjai pasakyti?
– Ne! Žinoma, kad ne!
– Ar nori pasakyti, kad esu bloga motina? – Ember žengia prie manęs ir Olivė sunerimsta. – Manai, esi tikresnė motina mano mažylei nei aš?
– Ne! Nieku gyvu...
– Tai kodėl jai sakai esanti jos motina?
– Nesakau! – dosnus auklės atlyginimas eina velniop. – Prisiekiu.
Milė. Tai jai ir sakau. Skamba panašiai į mamą, ir tiek. Ta pati pirmoji raidė.
Ember giliai įkvepia stengdamasi nurimti. Tada žengia prie manęs.
– Atiduok mano vaiką.
– Prašom...
Tačiau Olivei tai nepatinka. Pamačiusi motiną ištiestomis rankomis, ji dar tvirčiau apsikabina man kaklą.
– Mama! – atsidūsta prisispaudusi.
– Olive, – sumurmu. – Nesu tavo mama. Štai tavo mama. –
Ji mane tuojau pat atleis iš darbo, jeigu manęs nepaleisi.
– Kaip neteisinga! – sušunka Ember. – Maitinau ją krūtimi ilgiau
nei savaitę! Ar tai jau nieko nebereiškia?
– Man labai gaila...
Ember galiausiai pagriebia Olivę man iš rankų, ši klykia ir priešinasi.
– Mama! – šaukia tiesdama į mane putlias rankutes.
– Ji tau ne motina! – Ember bara mažylę. – Aš esu tavo motina.
Nori pamatyti mano strijas? Ta moteris nėra tavo motina.
– Mama! – rypuoja Olivė.
– Milė, – pataisau ją. – Milė.
Koks dabar skirtumas. Jai nebūtina žinoti mano vardo. Nes daugiau nebeperžengsiu šių namų slenksčio. Aš taip pavargau.
ANTRAS
Net ir viduryje baltos dienos, eidama iš traukinio stotelės į savo vieno miegamojo butą pietiniame Bronkse, rankinę laikau tvirtai apglėbusi viena ranka, kitoje spaudžiu ašarinių dujų balionėlį kišenėje.
Atsargumo šiame rajone niekada nebūna per daug.
Šiandien jaučiuosi laiminga turėdama butuką viename pavojingiausių Niujorko rajonų. Jei artimiausiu metu nerasiu darbo, kuris kompensuotų prarastas pajamas – atleidusi Ember Degro man nedavė jokių rekomendacijų – manęs laukia kartoninė dėžė gatvėje prie aptriušusio pastato, kuriame dabar gyvenu.
Jei nebūčiau pradėjusi mokytis koledže, šiuo metu turėčiau susitaupiusi šiek tiek pinigų. Tačiau kvailai pasirinkau mėginti siekti daugiau.
Pėdindama per paskutinį kvartalą iki savo pastato, sportiniais bateliais brisdama per patižusį šaligatvio sniegą, jaučiu, jog kažkas mane seka. Žinoma, šioje miesto vietoje visuomet atidžiai žvalgausi. Kartais užplūsta stiprus jausmas, kad pritraukiu nereikalingą dėmesį.
Pavyzdžiui, dabar man ne tik pasišiaušia plaukeliai ant sprando, negana to, aiškiai girdžiu žingsnius už nugaros. Jie vis garsėja. Kad ir kas ten būtų – artėja.
Neatsisuku. Tvirčiau susisiaučiu kuklų juodą paltą ir paspartinu žingsnį, einu pro juodą mazdą įskilusiu dešiniu priekiniu žibintu, pro raudoną, vandenį į gatvę leidžiantį hidrantą ir pakylu penkias nelygaus cemento pakopas prie įėjimo į pastatą.
Raktus jau esu paruošusi. Čia nėra durininko, kaip prabangiame
Aukštutinio Vestsaido apartamentų pastate, kur gyvena Degro. Čia yra telefonspynė ir raktai durims atsirakinti. Kai pastato šeimininkė ponia Rendal išnuomojo man butą, griežtai prigrasė nieko neįleisti sau iš paskos. Tai lengviausias būdas būti apiplėštai ar išprievartautai.
Kišant raktą į spyną, kuri visuomet užstringa, žingsniai dar labiau priartėja. Po akimirkos užslenka šešėlis, negaliu jo ignoruoti.
Pakėlusi akis pamatau maždaug dvidešimt penkerių metų vyrą juodu lietpalčiu, jo tamsūs plaukai kiek sudrėkę. Lyg ir matytas – ypač randas virš kairio antakio.
– Gyvenu antrame aukšte, – taria išvydęs abejonę mano veide. – 2C.
– A, – numykiu vis dar dvejodama, ar leisti jį vidun.
Vyras išsitraukia iš kišenės raktų ryšulį ir papurto juos man prieš nosį. Vienas raktų turi tokias pat išpjovas kaip ir maniškis.
– 2C, – pakartoja. – Tiesiai po tavimi.
Galiausiai pasiduodu ir žengiu vidun, įleidžiu vyrą su randu virš kairio antakio į pastatą; norėdamas jis lengvai tiesiog įsispraustų vidun. Einu priekyje, lėtai lipu laiptais, pakopa po pakopos, mąstydama kaip, po velniais, sumokėsiu nuomą už ateinantį mėnesį.
Man reikia naujo darbo – dabar. Kurį laiką ne visą dieną dirbau barmene, bet kaip kvailė mečiau šį darbą, nes Olivės auklės pareigos buvo daug geriau apmokamos, be to, planams keičiantis paskutinę minutę, sunkoka numatyti kitus darbus. Tokiai kaip aš nėra lengva susirasti darbą. Tik ne su mano praeitimi.
– Puikus oras pastaruoju metu, – sako vyras su randu virš kairio antakio, sekdamas laiptais per žingsnį nuo manęs.
– Aha, – pritariu. Kalbėti apie orus dabar mažiausiai norisi.
– Girdėjau, kitą savaitę snigs, – priduria.
– Tikrai?
– Taip. Žada prisnigti 20 centimetrų. Paskutinis pasispardymas pavasariui ateinant.
Daugiau nebegaliu apsimetinėti, kad man įdomu. Užlipus į antrą aukštą, vyras man nusišypso.
– Geros dienos, – palinki.
– Geros, – sumurmu.
Jam einant koridoriumi link savo buto, mąstau, ką jis pasakė, kai įleidau jį vidun. 2C. Tiesiai po tavimi.
Iš kur jis žino, kad gyvenu 3C?
Susiraukiu ir pasiskubinu lipti aukštyn į savo butą. Raktai paruošti rankoje, atsidūrusi viduje, iš karto užtrenkiu duris, užsirakinu ir dar pasuku užrakto rankenėlę. Gal ir per daug susirūpinau dėl jo pastabos, bet atsarga gėdos nedaro. Ypač, jei gyveni pietiniame Bronkse.
Pilvas gurgia, bet labiau už valgį man dabar reikia karšto dušo. Prieš nusirengdama ir šokdama į dušinę atidžiai užtraukiu užuolaidas. Iš patirties žinau, kad pasukti čiaupo svirtelę tarp verdančio ir ledinio vandens reikia ypač atsargiai. Čia gyvendama tapau temperatūros reguliavimo specialiste. Ir vis tiek vandens temperatūra gali staiga pasikeisti net dvidešimčia laipsnių, tad ilgai neužtrunku. Reikia nusiplauti purvą nuo kūno. Po dienos vaikštynių mieste oda visuomet pasidengia tamsių dulkių sluoksniu. Nė nesinori galvoti, kaip atrodo mano plaučiai.
Negaliu patikėti, kad praradau darbą. Buvau tokia reikalinga Ember, maniau galėsianti būti rami, kol Olivė pradės lankyti darželį,
o gal ir dar ilgiau. Jau beveik pasijutau patogiai, turėjau pastovų darbą ir stabilias pajamas.
Dabar tenka ieškotis naujos vietos. Galbūt net keleto darbų, kad pakeisčiau turėtąjį. Man nėra taip lengva kaip daugeliui. Negaliu taip paprastai įdėti skelbimą populiarioje auklių programėlėje, nes ten tikrinama praeitis. Kai tik tai atliekama, visi potencialūs darbai dingsta. Niekas nenori tokių darbuotojų kaip aš savo namuose.
Šiuo metu neturiu rekomendacijų. Dėl to, kad namų tvarkymo darbai, kurių imdavausi, nebuvo vien tik tvarkymas. Keletui šeimų teikiau švaros ir dar papildomas paslaugas. Daugiau taip nebedarau. Jau daug metų.
Na, nėra prasmės gyventi praeitimi. Tikrai ne tada, kai ateitis niūroka.
Užteks savęs gailėtis, Mile. Esi patekusi į sudėtingesnes situacijas ir išsisukai.
Vandens temperatūra duše staigiai krinta, tad aš nejučiomis sušunku. Pasiekiu čiaupą ir išjungiu vandenį. Maudžiausi geras dešimt minučių. Daugiau, nei tikėjausi.
Susisupu į kilpinį chalatą, šlepečių neieškau. Šlapiomis kojomis nužingsniuoju į virtuvę, kuri viso labo tėra svetainės dalis. Milžiniškuose Degro apartamentuose virtuvė, svetainė ir valgomasis yra atskiri kambariai. Tačiau šiame bute jie susilieja į vieną daugiafunkcę erdvę, mažesnę už bet kurį iš kambarių Degro apartamentuose. Ten netgi vonios patalpa didesnė už visą mano gyvenamąją erdvę.
Puodą su vandeniu pastatau ant viryklės. Nežinau, ką gaminsiu vakarienei, bet greičiausiai virsiu kokius nors makaronus: ramenus ar spagečius. Kol renkuosi duris ima drebinti smūgiai.
Delsiu, tvirčiau susirišu chalato diržą. Iš spintelės išsiimu dėžutę spagečių.
– Mile! – anapus durų balsas skamba dusliai. – Įsileisk, Mile!
Susigūžiu. O, ne.
Tada pasigirsta: – Žinau, kad esi namie!
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
