Vytautas Mačernis. Rudens Sonetai. 1-26 by Kristina Asinus

V y t a u t a s

M a č e r n i s

RUDENS SONETAI

Džiaugsm o dievišką saldybę Para ga uja

vie n

tik

t as,

Kas išmoksta momentą suprast.

Džiaugsm o dievišką saldybę Para ga uja

vie n

tik

t as,

Kas išmoksta momentą suprast.

V y t a u t a s

M a č e r n i s

V y t a u t a s M a k e t o K r i s t i n a

M a Ä? e rnis d iz a i n a s: A s i n u s

P PRIE LANGO PARIMUS NUBODO

Ži ū r ė t K ai Ir

Lig

a m ži n a i

d e b e sy s

ūkanos

Vis

r e n k a si

sodo

d e n gia.

įsis u n k u s

šir die s

k aip

dangų,

virš

drėgmė

pirš t ais

min t ys

p a n i u r u sį p aj u o d ę

tolu m as

kaulų

N u mirėlio O

pla u k o

p risilie čia .

nuodėmės

k n i b ž d a n čiais

s u n kio s s pie čiais .

Tokiom valandom išsiilgsti kitos sau tėvynės, Šalies, ten, kur Bachas linksmai geria vyną; R e gi

B o tič elio

Te n

“ P a v a s a rį”

sa ulė…

g ait ė s ,

s o d u o s e:

m e džiais

ži e d a i s

ž v il g s n i a i s

ly g

nuo

m eilė s

m er-

a p sik aiš ę il g a i s , p a k v aiš ę ,

Kaip ilgesio fėjos m u ms rodosi.

Jau

vėly vo

Dega

ugnys,

S kraid o

varnos

Rodos,

š v yl u oj a

Aš

bet

Per

s o p ulio

svarb u,

st a g a rai.

savin

d aržu s

N egalė d a m as Kartodams

u o g i e n o j a i ,-

nelinksm as,

didžio,

Š arn elė,

n ežinio s,

n u ra min ti,

n u blu kusią mintys

įsitraukęs, p ala u k e s ,

s u n kio s

savęs

ko kios

d ū m oj a miš k ai,

p li k i

r u gie n a s ,

Piln as

t ylū s ru svi

g alva s

paže m e.

n e r y š kią

K e li a

einu,

baruose p a l a u k ė j ,-

tirš t ai

m in tį

A p sibla u sę Ir

rudens sukurtos

tave

m i n t į: n u ka m u os.

1 9 4 3 .I X .1 4

DIENĄ PILKĄ IR ŠALTĄ – NEJAUKIĄ

PIRM훲 KART훲 SUTIKAU J훲 VIEN훲,

Grįžtančią per parką takeliu. S u žib ėj o nys

ly g

pro

d vi

ug-

bla k s tie n a s

Akys, klausiančios: kas tu?

Bet

n ei

vie n o

Išg y ve n o m S u sitik ę Už

ž v il g s n i a i

puiku mą

Iš sis k y r ė m , Savo O

Bet

ž o d žio

visą

nė

il g e s i o r e i k ėj o

nepratarę

vasarą vie n a s

kartu. kit ą

iš did žių

m a žia u siu ir tart

n e b e s u g rįž ti

ž e n klu

n e paro d ę

d e g a n čio s tik

k a n čio s;

vie n ą

šia n die n

barė

šird žių.

ž o dį…

a t g a li o s :

Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama. Aš

t u š čiai

jo s

Š a r n e l ė ,

g rįž t a n t

la u kiu

kas

die n a .

1 9 4 3 . I X . 2 0

JAU ILGESIO GĖLĖ

A u ksiniais Kaip Prieš

la pų

žydi,

vasaros

su die

atsisveikinim ą

m elsvu m a

Liū d n a

kaip

didį.

dangaus

švelni,

Dieviš k a sis

Nie kas,

N e r a d u s i oj K a i p

to n ais

p a s k u tinis

k a ž k o

š i r d y

a t m i n i m a s

Dabar

li e k a .

kie k vie n a s

N u r o d o

d aik t as

B e g a l i n į .

Kūrybos

metas

baig tas.

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai. Tik Ir

žydi vėjas

dvelkia

Š a r n e l ė , Š a r n e l ė ,

il g e s i o kve pia n čiu

gėlė. su die.

1 9 4 3 . X . 2 1 9 4 3 .I X .2 0

P 5

PASIPUOŠĘ LAPAIS ĄŽUOLŲ, DRAUGAI,

P Š v ę s kit

ru d e nin ę

šventę.

Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai Reikia

J ei

jis

še šėliai

g y ve n ti.

ru d e nio p

d žia u g s m ai

A pie

s a ulę,

Te b ū nie

Tik

va s a rą

g ra žia u sio s

a kimir k o s

L aim ė s Jos

kaip

ilgėja

p ra ein a , ir

vėją

d ain o s .

s u t eikia

a m žin y b ę …

gėlės

vysta

veikiai.

Džia u g s m o

dievišką

Para ga uja

vie n

Kas

iš m o kst a

sald y b ę tik

momentą

tas, suprast.

. X

. 1

R RUDENS UŽKOPĘS KALNĄ

susim ąstęs

Varpų

garsai

p o

ta,

M a t u oja si Ta u

tylus.

mie g uist ai

K l a j o j a

Viršū n ė

s v e timi

P a g ri m z d u sia m

k u rio s

p asie kei,

vienatvės veiks m ai Nirva n o s

šveln ūs l a u k u s .

valando m. ir

sie kiai Tuštu m o n.

Bet tu žinai: šventa judėjimo ugnis, S u tir p d žiu s N a uj a m

ly tį

Pavasary

jau

dabar

seną, a t gis .

gyvena

Kaip seną turinį sprogdinantis želmuo. Ak, koks mieguistas, saulėtas ruduo…

Šarn elė,

1 9 4 3 . X .1 4

V VIDUNAKTĮ DAŽNAI

V A š

p a b u n d u ,

Kada

keis t ai,

Vis u o s

I r

t ylu ,

a š

Kas Bet

keis t ai

namuos

n e b e ži n a u ,

daros

man

kaskart

T o k i o m

Išs pręst Su

manim,

g y v y b ės

begale

s u n kia u n a k t i m

mirtie s

lyg tis

n ežin o m ų jų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

A t ėj ę s

iš

e rd vių

g ili ų j ų ,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu Didžiausia

paslaptis

Š a r n e l ė ,

visatos

slėpinių?

1 9 4 3 . X .1 7

MYLIMOSIOS AUKŠTUMOS LAPUOČIŲ MIŠKAS

A n tikinio Ir

v a k a r o

rudens

Man

s p alv ų

atrodo

ž a is m e

k aip

f o n e iš r y š k ę s ,

šventa

g iri a .

Ten viršūnių monotoniško ošimo apsvaigintos, G ra kš čio s Ir

s tir n o s

u p e li o ,

Vandeny

G roja O

poetai

kurs

aikšt ė s e ,

bedugnėn

k ri n t a ,

stebėdamas

Panas

Įsikla u s ę

šoka

–

a m žin ai n uošalu m o im a

n a uja s ir

miškų

save,

m elo dija s , draugai

p a m ė g d žio ti

jų

Ug nimi

jas.

ly ri n ė paverčia

d a i n e lė kra ują

n e re t ai svaigin a,

Kaip iš žemės sulčių spaustas saulės vynas.

Š a r n e l ė ,

1 9 4 3 . X .1 9

VISA TAI, KAS ŠIANDIENĄ TAVE

k a n kin a ,

N u sin e š Kaip

d ži u g i n a ,p rid e n g s

tavo

Il g e s i n g o s p r a eis

N e b eleis

L aikas

at g al

bėgdamas

R a u k š l ė m i s Išg y ve nim ai

A rd o

sielo s

vėl

bet, Tav o

sakyk, a

Š a rn elė,

p ri e

a m žin ai

metų

min t ys, k aln ai

s u g rą žin ti.

veid ą

išra š o

n a u j o m i s . lašas

tra pią sia s k u ria

dažnai

g e li a n č i o s

jos, jų

draikūs.

širdį

laik a s n e žinia

v o r a ti n klia i

A pipins

Bet

ly tis

n a uj a s , k u ri o s a p sis t o s?

1 9 4 3 .X .2 1 u j o m i s .

lašo

O AMŽINASIS NUODĖMIŲ ŠALTINI

Poetų

įk vė pim ui

P ri s ili e t i m a i s G aivin ki

T v ir t a i

ra n ka

S u t eik Ir

Jį

nešk

tolyn,

paun ks m ę

supk

Virš

alsavim u

sielo s

le n g v ais

m eilė s

kvapiu

Įtempus džiaugsmo dieviško bures, N e r ū p e s tin g ų

Kol

mano

v ala n d ų

vargas

Užsimiršim o

uoste,

in karą prie

k eliu ,

iš m es krantų,

Kur tęsias sodai vaisių uždraustų.

Š arn elė,

19 4 3 .X .2 3

m a rių

g r o ži lū p ų

t y r a s!

p u r p u rinių

d e g a n čiu o siu s

š v elnią j a mano

a p k a bin u s ,

m ie g ui

b a n g a vim ais švie s ų

tyrus.

sapno

g aivią k rū tin ė s laivą.

M MERGAITĖ, MYLIMO GLĖBY APSVAIGUS

P o e t a s ,

la u r ų

V al d o v a s , Ir

p e r g ale

šeimininkas

V i s i ,

kraštus

P a virs t a

jų

p ra ein a u ž m ir š t a s ,

At v e d u sį

a t v e r t ą

d a n g ų , i š s ili ej ę s

aliej ų

b ra n g ų .

did žia

k e n t ėji m u s sostan

Š a r n e l ė ,

t a m s ų

š e š ėly, į

n u š vie čia

Sla p t u s

a p o g ė j ų ,

ilg ą

staiga

d žia u g s m a s

ž aiz d ų

Liki m o štai

u ž b aig ę s , puotos

l a i m ė s

Ž m o g u s

Bet

k o v a s

m o m e n t u i

per

v ai n i k u o t a s ,

iš kil m in g o s

p a s i e k ę

I š v y s t a Ir

la p ais

tamsą

žaibas

g y v e ni m o ir

k elią

k aln ų

k elią

la u ki m e ,

š vie s a vi n g ų ,

didin g ų.

1 9 4 3 . X . 2 5

s k e li a

SAVO SIELĄ, ALKANĄ KAIP ŽVĖRĮ M aitin u

g e ria u siais

M o k sl u

S p alv o m is

m e n u; ir

že m ės tegu

t o n ais

v aisiais: ji

g ė ris

įk v ė p t aisiais .

L ei d ži u

j ai

iš t vir k t

U ž sivil k u s Bet

aš

To s

panteros,

Kūno

n e g a li u

narve

A m žin y b ė s Il g i s

Kur M eilė s

šoky

Tr y pia n t

Š a r n e l ė ,

nie k u o

p a s o tin t la u kin ė s .

n e r vin g ai

k aip

g r o bio

nužertųjų

n e m ir ti n g a s u k tis

žie d u s

a t g ail o ti, ašutin ę,

alk a n o s ,

s a ulė s

g ulė t ų

a š t rią

aikš čių ,

lais v a ,

die vais

anemonų

v aik š t o , g eis d a m a .

kartu,

g elt o n ų .

1 9 4 3 . X . 2 7

M MES NEŽINOME KAM, BET GYVENTI Kurt Nes

j u o k tis

t ai,

Vie n ąsy k

Mes Per

ką

p a s a uly

mes

–

esam

p r a siv e r žia

n e ži n o m

k o d ė l,

še šia s

Te n k a

mums.

G a li m

š v ę s ti

iš k e n t ę ,

d žia u g s m u .

bet

d a r b u o ti s

įte m pim o Ir

p u ik u;

tada

šventes

die n as v ainik u o ti

p ra b a n gia s .

M e s

n ežin o m e

Bet

vien

P o

g i l i ų

P u r p u r i n i a i I r

a š a r ų

b ū d u: švelniai

a b e j o n ė s

a u kšt a s

k u o glosto

t i e s o s

p r o

Š vie čia

k aip,

ieška ntį

n a k t ų

s p i n d u li a i , t y r u s

l a š u s

ra m y b ė s

d a n g u s .

. 1

V VĖLŲ RUDENĮ, KAI ĮDIENOJUS SAULĖ

Šalto

aukso

Ro d o si,

dangus

Panašus

Nie k u r

spin d uliais

šio

S k r o d ži a

n u barsto,

miršt a n čio

p asa ulio

s tiklinį

karstą.

m ėly n ą

n e s u st oję s

erdves

ž vilg s nis

Tu š t u m o s

ilg e sin g a s

b e ri b į

okeaną.

Vasaros linksmi dievai seniai jau dingo Jie

a p m ir ę

Bet

Hado

poetas,

R e gi

ciklo

G r a c ij o s

Mir š t a n čioj

s u stin g u siu

rit m ą ,

p a sla ptį

K a d ais

išs kaitęs,

š o kį

p a ti

a p s v aigin t ą

Įžiū rėti

gyvena.

s u lė ti n t ą jį

g a m t oj .

Į k v ė pi m o

š a l yj e

dievaitė

jį

iš m o k ė

st atišku

paveikslu

k u ria n tį

veikslų.

P PAŽINIMO TROŠKULĮ KENČIĄS

N e žin oji m o Grąžo

Š vie sią

n a k tį

Blizga…

A bejo nės

Pa sire n gę

Jos

a š t ri a i s

Jau

p a v a r g u sią

Ją

m ėn u o

N e tik ėji m a s Prašo Į

ka ulai

p ult ,

A pip u olę

Proto

Sacharos

–

ka žkie n o

a plin k ui

per

vis ą

šviečia,

bet

ta m sa

g r a u žia .

pavydų

Š a r n e l ė ,

t a u rę . die v ą

sielą

draskys n a k tį

širdį

iš k elt o s

nie k a d

–

mielą .

M eld žia si Jo

–

d a n ti m is

liū d n ą ir

b alti

išalkę

s u sitelkia .

d ej o n i ų

k a n kin s

ją

rankas.

šakalai

plė š y s

a tit olin t

tie s o s

vid u ry

verkdamas

ren kas, žm ogus, ra n ko s

n e n u d žiu s .

1 9 4 3 . X I . 1 2

AÅ ESU KARALIUS

Man

p a li n k s m i n t i

Nuogos

rū m uose

m erg aitė s

b ale t ą

šoka.

Man nuo vyno ir nuo muzikos veidai įkaitę, Mano

lū p o s

n e s ulaik o

juoko.

Tos auksinės liepsnos – šokančiųjų kūnai švelnūs S tiklo

g ri n d y s e

s u m ir g ę

bėga

Kaip šešėliai debesų pavasarį per kalnus Ir

Iš

vir š ū n e s

vis ų

Šokiui Ly g

a m ž i n oj o

m e rg aičių

pasibaigus, p a m in kla s ,

mano prieš

kaip

Susigė d us,

Š a r n e l ė ,

išrin k t oji, m ane

m arm ure

S p i n d u li u oj a n č i u

s nie g o .

laimingu kūdikis

sustoja

iš k alt a s ,

a kis

veid u nekaltas n uleid us.

I 9 4 3 . X I . 1 2

VAKARO SUTEMOS MĖLYNAI PILKOS

Kužda

–

Jos

kaip

Glo st o

D ega

greit ai

leng vųjų

d r a p e r ij ų

p avarg u sia s

u g nis

Kartais Ir

ateisia n ti

židiny.

sušvinta

degdama

P a s i v a i d e n a

m a n o

kaip

v e i d a i

š il k a s a kis.

B e svajoja n t

mintis a n g li s

n a k tis.

n era mi

ž aiž a r u oj a

p a m i r š t i ,

V Bet

pamažu

Mėlyn o

G ri m z t a

Te n ,

per

kur

Vėlei, Gim s

vis

g il y n

sapno

ta msybė

b ū tie s

die n ą

Š a r n e l ė ,

g il y n

š a li n

iš v a rg u s

d v a sia .

g aivi

prad menų

a t ein a n čia m

s v ajin g o n

r y t ui

v i e š p a t a uj a , pašvęsta,

iš

n a uj o .

I 9 4 3 . X I . 1 9

KAIP ALCHEMIKAS VIDURAMŽIŲ METU Nuo Ieškau Ir

p a s a ulio a m žin o s g y v y b ė s

užsidaręs jaunystės elik s y r o

s av yje, pasla p čių b ū t yj e .

K ai

g y ve nim o

s a ulėleid žio

ra u d o ni

Spinduliai kaip liūdnos mintys išsidraiko Vakaro danguj, – visų slapta svajonė: Kaip

atgal

grąžinti

bėgantįjį

laiką?

Jei surasčiau paslaptį, ateitų minios! Darbo dienos man ne šešios, bet septynios, Sumokėtų man daugiau, nei gydytojui moka,

Imtų

g a rbin ti

Bet

gyventų

Taip,

gyvybės

mane a m žin ai p a sla p tį

kaip

stabą

p a g a li a u !

visi

a p u o k ai…

kartą

suradau.

tada šį

A ATEIK, NAKTIE, IR MANO MYLIMA!

A t eik ,

p e čiu s

P a li k ę

a p s kleid u si

vie n u

Ž avin g o mis

tavos

savo

Ir,

skęsd a m as

tavo

g el m ėj

knygą

mistiniu

Klausyda m as

erdvių

g alė sim

ž aist .

pla kim ą

nera m ų tavų

ž v aig ž d ė t ų , n e žin o m o sio s

apsisvaiginęs,

simfoninės

lopšinės,

Užmigsiu lyg ant sužieduotinės krūtinės.

Ateik, Ateik

n a k tie, lengvu

b ū ki

žingsniu,

mano

m ylim a!

ritminga

eisena,

Slaptų vestuvių guolin džiaugsmą nešdama.

BŪKI

Š a r n e l ė ,

lė t ą ,

s u ri m u o siu

a kių

a t eitie s

grožiu

pla u k ais , tada,

šir die s

li ū d e s į

S k ait ysiu Ir,

t a m siais p a s a ulyj e

s v aj o n ė m is

Pasekdamas Aš

1 9 4 3 J X . 2 1

A AŠ,VAIDUOKLIS VIENIŠAS IR SENAS

G y v e n u

did žiulė s

Miško

dvasios

Kaip

tarnaitės

N a k timis ,

S u p a si A pie

lyg

kili m a is , k aip

min t y s a kių

–

Š a r n e l ė ,

antikinių.

p u š ų

virš ū n e s ,

dukros

ošia nčių

žydi

bit ė s ,

a u d r oj e

gegužės

palaid ū n ės, n e n u als ę .

n u ri m t

kaip

dūzgendamos

š il t u s

valsą,

kolonų

kurs

akys

žie d u o s ,

s a ulė t u s ,

gyvena

rū m ų

p r a š o k a

v a i d u o k li s ,

pla čio s

t a n k u m y n e . kartu

ru d e ninį

tos

vi d u r n a k či o

Vaikšt a u

Mano

liū d n ą

d va sio s,

Samanų

Mano

m ano

vėja s

Lig

manim

u ž g a u d a m a s

Groja Miš ko

girio s

u g nie s

s u l y t o s ,š v el n iai rytus.

1 9 4 3 . I I . 2 6

s alėj

n e g a li ,

žie d ai.

MANO SIELA Å IANDIEN SUNKIAI SERGA

M Degdama Aš Ką

Aš

vienatvės

ne m oku

sekiau

To kio s

jos

aš

jai

pasakas

akys

pabūgęs,

Kai

jai

taurę

Š a r n e l ė ,

trokštu,

p a miš u si

baugu.

kada

mane,

paprašė,

ž u d a n čių

p a s k u tinį d u o ki

n a uj ų ,

klausia,

jas

atsigert

išsiurb u s s u š u k o:

s k i a u t e li u s

ištro š k u s

P a d a via u Bet,

jog

gra žia u sia s,

p a ž velg t

vargo,

n e g a li u .

d a u g

n ežinia

net

N es u plėšy tų

s u prasti

m alo n u m ų

li ū d n o s ,

karščiu.

palengvint

k li e d i,

S u g alv oj a u O

liū d e sio

jai

nuodų, lašą,

s tip r e s nių!

I 9 4 3 . X I . 2 9

N NEŽINAU, KODĖL DIEVAI TAVE SUKŪRĖ To kį Ta u O

d i d e lį ,

vis ų

g y ve n ti

–

Ta v o

ū gis

Keturka m pė Ta v o Ir

n e n a t ū ralų

įeit

ž o d žių t o d ėl

namų

per

–

per

a n kšti

jų

le g e n d a rinio ir

visiš k ai.

že m o s

gig a n t o

g ra m o z diš k a

žmonės p a li e k a

nie k a d

d urys,

k a m b a riai.

–

g alv a .

n e s u pra n t a

vie niš ą

tave.

Nors

t u ri

Nors

N e t u ri

tu n o ri

žaidim ui

Š t ai

k o d ėl

Aš

li ki m ą

Kas

v i e n a t v ėj tavo

d i d ėj a

šir dį

e l ė

n u olat o s,

v aikiš k ą

ž ais t ,

m ylė t sau

prastą,

n e a p k ę s ti,

lygių

draugų.

gęsta

vis o s

puikiai tas

1 9

die n o s… su pra ntu:

tampa

vie n a s .

I . 2

. X

VIDURAMŽIŲ ASKEZĖ PAMINTA PO KOJŲ Aš

a n t ž m o gis,

P a ž velkit e , Pasakiškai

diev ų

k o kia gražus

n e bija n tis

b aisia ir

jė g a

lieknas

Tit a n a s. p uls u oja

kū nas

m an o!

Aš

savo

Likim o

j ė g o m is

paverg ti

Jei

že mėj

m an

Aš

savo

ž vilg s niu

Jis

laisvas,

d a ng us kada

ir per

įtik ėj ę s , n u g alė t a s:

va n d e nys m aža

platieji,

liktų

vietos.

e g z alt u o t u ,

žmogų išdid us

n e n u m al d o m o s

lai m e

n e b ū siu

B us

H e r ojiš k ą jį

k o v oj e

įs a k miu

a t eit y

viršu m

kūrybos

re giu ,

pasaulio

stovi.

p a v e r g t oji

Gamta, kaip jo nemirštančios garbės šventovė, Jį

vie n ą

g arbin a ,

s u klu p u si

prie

kojų.

AÅ PRISIMENU

b u v ai Bet Ir

už

p aik a

t u r ėj a i tai

pa m o kslų

Mano

At n e šti Ir

p il n i

iš

mane

atgydavo t o li m o s

š i a u ri e t i š k oj o

Tų, pamėgus mano pasakas keistas, Pamilai mane ir per dienų dienas Sekdavai paskui, kai aš, pasilgęs šiaurės,

Kopdavau viršūnėn riogsančių kalvų Ir, dažnai stovėdamas prieš vėją šiaurų, Žvelgdavau, akiraty ieškodamas namų.

Šarnelė,

visi

ž ais d a v ai, lū p o s e

li n k s m ą

niekas

Išdykavim us

K ai

m e rg ait ė ,

gražų,

1 9 4 3 .X Il .6

tau

v eid ą , n eskaitė,

atleid o.

a p sik a bin u s , v ėl

m it ai, gim tin ė s

k o l o ri t o .

E EINU, BET NEŽINAU, Į KUR NUEISIU

g yven u,

bet

Ragaudamas Ir

vėl

Aš

jį

Bet K o d ėl

n e šd a m a s

kla u sia u

Atsakė

jie ,

man

p alaid ai

g y venim ą

šir dis

p a s a ulis

kaip

n ašt ą

k u nig ų

iš d ė s t ė

vis k ą

ir ir

p ra s m ė s:

kaip

šia n die n žm ogus,

vaisių

ant

p etie s.

f il o s o f ų

–

iš s a miai. ly giai

vis a

s o p a: t ai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu. Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju, Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani, Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.

Š a r n elė ,

1 9 4 3 .X II .7

A ATSILIEPDAMAS GEISMO RITMAN

J ū s ų

t r o š k u l į

M eilė

ju m s,

J ū s ų

laim ėj

M a n o

a š

ke n tėjim a s a š

jį

l ū p o s e

s v a i g u l i o

Ju ms

kaip

Tirps

K a i

p a s k ę s i t

V i s u

Ir, Vėlei

p a li k s i u sura d ęs t ę siu

Š a r n e l ė ,

raudoni.

s n a u d u l y

s i e l a v y n ą

skausmo

k a n čio s

r a m i , i š b a i g u s ,

b e mie g a n čią kit u r

–

brangiausio

s a l d ž i a m

s o p u l i o

Aš

s k o n į

la š eliai

i r

–

r a g a u s i t

g ėrim o

skleisis

k ū n u

M a n o

m a n

s u b ra n din siu .

l ū p o m

N e p a ž į s t a m o b u rn oj

n u r a m i n s i u :

Jus d a ig u s ,

žaidim u s.

1 9 4 3 . X I I . 8

V y t a u t a s

M a č e r n i s

Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų.

V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija

priklauso

bra n d žia u sia s

hu m anistinei

filosofinei

did žia u sia s

lietuvių

p o etinis

literatūros

cikla s

yra

tradicijai.

„M et ų“

sone-

tai. V.Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios te m -

atikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinim u.