Lamuslenis 2016 03 08 by Lamų slėnis

2016 / pavasaris

â&#x201A;Ź 3.99

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Šis popierinis numeris, kurį ką tik atsivertėte, – tai gaivaus vėjo dvelktelėjimas mūsų penkerius metus trunkančioje kelionėje. Trumpam iššokus iš elektro-

ninės erdvės, norisi rašyti apie tuos, kurie kuria šiandieninį pasaulį. Ne apie X, Y ar Z kartą. Nes klijuoti etiketes – neįdomu. Viena karta norisi vadinti tuos, kurie mąsto panašiai, nepriklausomai nuo amžiaus, veiklos, namų adreso ar skaičiaus banko sąskaitoje. Norisi kalbėti apie tuos jaunus žmones (be jokių api-

brėžimų, kas yra „jaunas“), kurie pamažu supranta, kad mažiau yra tikrai daugiau. Apie tuos, kuriuos traukia tikri dalykai, tikri nuotykiai ir tikri išgyvenimai. Apie tuos, kurie moka savo visą gyvenimą sutalpinti į nedidelę kuprinę. Apie tuos, kuriems rūpi „kodėl“. Apie tuos, kurie nenustoja stebėtis ir rizikuoti. Apie tuos, kuriems ir vėl norisi susitikti gyvai, užuot prapliurpus dar vieną valandą virtualiai. Apie tuos, kurie nebeskuba mokytis, dirbti ir auginti vaikų. Jie tai daro neskubėdami ir leisdami sau kartais iškrypti iš „teisingo“ kelio.

Kartais tie jauni žmonės jaučiasi pasimetę. Dažnai jų galvos sproginėja nuo informacijos pertekliaus. Retkarčiais jiems atrodo, kad daugybė atvirų durų iš

tiesų yra uždaros. Jiems norisi įminti Visatos paslaptį, susapnuoti milijono vertą idėją, suprasti, kaip veikia mūsų jausmai. Jie – tie, kurie į mūsų gyvenimus įsiveržia kaip pavasario vėjas. Apsuka tau galvą, pripildo ją gaivių minčių, primena, kaip svarbu visada išlaikyti bent kruopelytę idealizmo, o tada siaučia tolyn. Nes kam užsibūti vienoje vietoje, kai pasaulis toks didelis…

Smagaus skaitymo! Vyriausioji redaktorė

Algė Ramanauskienė

Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Jurgita Kunigiškytė

Reklamos projektų vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Karolina Aleksandravičiūtė

Portalo www.lamuslenis.lt redaktorė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Monika Repčytė

Žurnalistė

Kristina Abromavičiūtė

Žurnalistė

Inga Norke

Žurnalistė

Vaida Ribinskaitė

Kūrybininkė

Guoda Jucevičiūtė

Fotografė

Neringa Greičiūtė

Fotografė

Nadia Gric

Fotografė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi Tiražas - 5000 egz. Spausdinta: UAB Standartų spaustuvė UAB Zubizu projects, Vaidilutės g. 79, Vilnius © 2016

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako. VIRŠELIS. Rūta Kyguolytė ir Edgaras Pranskevičius, stiliaus biuro „The Rude“ įkūrėjai. Nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

2016 m. pavasaris

SALDUS PABUDIMAS

Tikriems dalykams reikia laiko – juos atrasti, suprasti, prisijaukinti. Bet kai tai įvyksta, triukšmas staiga nutyla ir visa aplink pražysta pačiomis gražiausiomis spalvomis. Kad tas stebuklas įvyktų, prireikė saldžių burtų ir sodrios, pavasariu kvepiančios žalumos. Apie tai, kaip tikrumą atrasti paprastuose dalykuose, paklausėme kepyklos „Tie kepėjai“ sielos Lauros Donėlės ir gėlių studijos „Soirée“ įkūrėjos Gintarės Jagelavičienės.

MAŽIAU DAIKTŲ

Rodos, čia yra tiek, kiek reikia. Palmės lapas ant palangės stiklinėje vazoje. Paveikslas ant pieno baltumo sienos. Tobulos raukšlės minkšto lino staltiesėje. Ką tik iš orkaitės ištraukta apkepusi kriaušė grietinėlės patale. Ir Justė Marcelionienė. Viena iš „OVO Things“ įkūrėjų, moteris baltais marškiniais, tądien surinkusi nuo žemės visas spalvotas savo dviejų sūnų kaladėles ir atvėrusi mums tobulų namų Užupyje duris.

DIZAINERĖ BE MITŲ

Nuo 2000-ųjų, kai prancūzų kilmės dizainerė Inga Sempé pradėjo dirbti savarankiškai, jos darbai įvertinti ne vienu dizaino pasaulyje reikšmingu apdovanojimu. Per tuos šešiolika metų – kai dar praktiką Villa Medici akademijoje Romoje atliekanti moteris žengė pirmuosius kūrybinius žingsnius ir šiandien – pasikeitė labai daug – visuomenės poreikiai, požiūris į dizainą, jo suvokimas, tačiau nepakito prancūzės gyvenimo ir darbo filosofija. ,,Paprastus, tačiau ne banalius“ daiktus kurianti moteris nenori brėžti ribos tarp darbo ir asmeninės erdvės – kūryba yra tarsi natūrali jos būsena.

2016 m. pavasaris

AUSTĖ IŠ „INSTAGRAM“

Austė Skrupskytė – Ig kartos atstovė. Kalbu ne apie niekam nežinomą cheminį elementą, bet apie tuos, kurių gyvenime nėra vietos atsitiktiniams kadrams – kasdienybės akimirkas jie dėlioja kruopščiai ir motyvuotai, o sukėlę jas į socialinį tinklą „Instagram“ laukia savojo šanso būti pastebėti. „Jos net namai instagramiški!“ – sulaukiu fotografės žinutės, kai į mano pašto dėžutę skrieja nuotraukos iš Berlyno. O mano galvoje sukasi mintis, kad ir Austės istorija – instagramiškai romantiška.

SKANUS JULIJOS GYVENIMAS

118

Pirmadienį ji slidinėja Gudauryje, trečiadienį fotografuojasi Madride, penktadienį grįžta namo į Londoną. Modelio Julijos Steponavičiūtės gyvenimo nuobodžiu anaiptol nepavadinsi. Ji dirba su garsiausiais mados fotografais, jos nuotraukos puošia „Vogue Italia“, „Harper‘s Bazaar“, „Interview“, „W Magazine“, o darbų sąraše puikuojasi tokių mados grandų kaip „Giorgio Armani“ ar „Calvin Klein“ vardai. Prieš keletą mėnesių Julija ėmė rašyti maisto tinklaraštį „kitchenJulie“, o mums atskleidė, kad mieliausi jai – sužadėtinio fotografo Roko Darulio paruošta kava ar juodąja arbata kvepiantys rytai.

BARZDOTŲ DŽENTELMENŲ PASLAPTYS

Tą penktadienio popietę nedrąsūs pavasariniai vėjai mus nupūtė ten, kur slepiamos vyriškos paslaptys – pas barzdaskučius. Akį iškart traukia ant palangės gulintis viduramžius menantis barzdaskučių simbolis – dryžuotas kuolas (angl. – „Barber‘s pole“), nosį maloniai kutena apynių kvapas, skleidžiamas skutimosi muilo „Bocmanas be ūsų“, o barzdaskučių salono „Herr Katt“ bendraįkūrėjas Aleksas Pletniovas kviečia prisėsti ir pasikalbėti apie tai, kokie madingi vėjai įsisuko į vyriškas barzdas ir šukuosenas.

AUGYKLA „GROW“ Caroline Wetterling, Švedija

STALINIS SVIESTUVAS „METALLIC LAMP“ Jonas Wagell, Švedija

www.carolinewetterling.com

www.jwda.se

naujienos

SUŽALIAVO

DIZAINO OBJEKTAS „GREENHOUSE“ „Atelier 2+“, Tailandas www.ateliertwoplus.com

PAGALVĖ „KNOT“ Ragnheiður Ösp Sigurðardóttir, Islandija www.umemi.com

DEKORATYVI PAGALVĖ „Iittala x Issey Miyake“, Suomija, Japonija www.iittala.com

RĖMELIAI „Moebe“, Danija www.moebe.dk

PLAKATAS „FEATHERS“ Kristina Krogh, Danija www.kkrogh.dk

Pirmoji lietuviška dermatologinės kosmetikos linija „BIOK Dermatology“ padeda atkurti sveiką fiziologinę odos struktūrą naudojant 100% natūralias aktyviąsias sudedamąsias dalis. Produktų linija su probiotiku BIOTILYS® sukurta jautriai, išsausėjusiai odai. BIOTILYS® išgaunamas iš probiotikų, dar vadinamų gerosiomis bakterijomis Lactobacillus Pentosus. Pagrindinė šios sudedamosios dalies ypatybė – gebėjimas atkurti apsauginį odos barjerą ir drėgmės pusiausvyrą. Tyrimais įrodyta, kad BIOTILYS® efektas yra ilgalaikis, tad reguliariai naudojant kosmetikos priemones su šia sudedamąja dalimi galima tikėtis itin gerų rezultatų prižiūrint jautrią, sausėti linkusią odą. Dermatologinės kosmetikos liniją sudaro veido, kūno ir galvos odos priežiūros priemonės.

naujiena INOVACIJA JAUTRIAI IR SAUSAI ODAI

www.biokdermatology.lt Naujoji inovatyvi dantų pasta „Ecodenta“ su hialurono rūgštimi ir mėtų aliejumi – tai visiška naujiena Lietuvoje. Itin gaivi drėkinamoji dantų pasta, kurios sudėtyje yra net 97% ekologiškų ir natūralių komponentų, skirta padėti spręsti diskomfortą sukeliančią burnos priežiūros problemą – burnos gleivinės išsausėjimą. Ši dantų pasta, sukurta ekspertų, skirta sveikai burnos gleivinei palaikyti. Tyrimais įrodyta, kad dėl pažangios veikliosios medžiagos hialurono rūgšties veikimo burnos ertmė yra efektyviai drėkinama bei labiau apsaugoma nuo įvairių sudirgimų. Dantų pasta šalina apnašas ir suteikia ilgalaikį ypatingos gaivos pojūtį. Natūralios kilmės kalcio kompleksas Kalident stiprina dantų emalį ir užpildo jo mikroįtrūkius. Patvirtinta odontologų bei nepriklausomos tyrimų laboratorijos specialistų. www.ecodenta.lt

naujiena PAŽANGI IR GAIVIAI KVEPIANTI NAUJOVĖ

naujiena BALTESNI DANTYS TIK PER DVI SAVAITES

Įrodyta, kad naudojamas du kartus per dieną burnos skalavimo skystis „Listerine® Advanced White“ pašalina kietas apnašas ir neleidžia joms susiformuoti. „Listerine® Advanced White“ pasižymi unikalia daugiafunkce formule: • veiksmingi eteriniai aliejai įsiskverbia ir sumažina apnašų bakterijas bei taip nuvalo danties paviršių; • neabrazyvine balinimo technologija pašalinamos ant danties esančios apnašos; • apsauginis sluoksnis neleidžia ant danties paviršiaus susiformuoti naujoms apnašoms; • fluoridas remineralizuoja ir sustiprina jūsų dantis. Naudokite ryte ir vakare po dantų valymo šepetėliu ir džiaukitės spindinčia šypsena.

SALDUS PABUDIMAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Tie kepėjai“

Tikriems dalykams reikia laiko – juos atrasti, suprasti, prisijaukinti. Bet kai tai įvyksta, triukšmas staiga nutyla ir visa aplink pražysta pačiomis gražiausiomis spalvomis. Kad tas stebuklas įvyktų, prireikė saldžių burtų ir sodrios, pavasariu kvepiančios žalumos. Apie tai, kaip tikrumą atrasti paprastuose dalykuose, paklausėme kepyklos „Tie kepėjai“ sielos LAUROS DONĖLĖS ir gėlių studijos „Soirée“ įkūrėjos GINTARĖS JAGELAVIČIENĖS.

- Kokį jūs pieštumėte šį pavasarį? Kuo jis kvepėtų ir kokiomis spalvomis pražystų? Laura: Pavasarį desertai lengvėja ir gaivėja, todėl sukūrėme keksiukus ir tortą su vyšniomis ir pistacijų kremu, primenančiu mano labai mėgstamus pistacijų ledus. Zefyrus paskaninome rožių vandeniu, morengus – bergamotėmis, panna cotta – tonka pupelėmis. Visa tai – gaivos ir šviežumo pojūčiams sužadinti. Gintarė: Pavasaris – atgimimo metas, po pilkų ir tamsių dienų mes labai laukiame žiedų. Tai gali būti medžių pumpurai, kurie neskuba skleistis, asiūkliai miške, pirmosios žolės. - Kokiomis gudrybėmis į savo namus prisikviečiate pavasarį? Gintarė: Gana paprastai – hiacintai, narcizai – juk jie simbolizuoja pabudimą – svogūnai, kurie pražysta kaip kiaušinis per Velykas, ir, žinoma, „kačiukai“, kaip be jų... Laura: Pavasarį labiausiai būnu pasiilgusi žydinčių gėlių, tad 14

jau rudenį į pievą po langais prisodinu pavasario pranašų – tulpių, krokų, snieguolių, žydrių, net žibučių iš miško prisodinau. Taip pat pavasarį būtinai daiginu sėklas (saulėgrąžas, pipirnes, lęšius), o sudygusius ūglius naudoju visur, kur įmanoma – salotoms, sriuboms, sumuštiniams gardinti ir, be abejo, desertams dekoruoti. - Kaip gi „Tų kepėjų“ kepiniai atrado „Soirée“ gėles? Laura: Labai natūraliai – iš noro padaryti kuo gražesnius desertus ir patiekti juos taip, kad būtų sukurta daili visuma. Kadangi gamindami desertus visada siekiame subtilumo ir tikrumo tiek skonyje, tiek deserto išvaizdoje, dekorui naudojame gyvus, natūralius augalus, juos deriname su vaisiais, uogomis. Būtent tai, kas auga ir noksta gamtoje, soduose ir atspindi sezoniškumą – atsižvelgdami į metų laiką, sukuriame tokius desertus ir stilizuotus stalus, kokie tuo metu labiausiai dera prie aplinkos.

- Tikrumo paieškos, subtilus požiūris į grožį – kokie dar bendri bruožai sieja du jūsų verslus? Laura: Kuo daugiau bendrauju su Gintare iš „Soirée“, tuo daugiau panašumo tarp mūsų veiklų matau. Svarbu yra tai, kad ir „Tie kepėjai“, ir „Soirée“ gimė iš didelės aistros konkrečiai veiklai. Kadangi daug dirbame per šventes, labai svarbu ir mums pačioms švęsti gyvenimą ir džiaugtis savo darbais. Mūsų požiūris į šventes ir į kasdieną, regis, taip pat labai panašus – pasirenkant tik tikrus, natūralius dalykus, juos subtiliai ir profesionaliai suderinant, kruopščiai ieškant smulkiausių detalių individualiems sprendimams. Gintarė: Labai svarbu tai, kad esame nenuilstančios ieškotojos ko nors naujo ar keisto, bet natūralaus. Mes mylime savo gėles ir augalus, gyvename su jais, džiaugiamės, kai gauname itin retų augalų ar padarome gražią puokštę. Nekantriai laukiame lauko gėlių, jos tokios subtilios – puokštė iš viksvų ir varnalėšų – nuostabu, o jei dar pridedi šiek tiek kitokią „gėlę“, pavyzdžiui, artišoką, tai nustebina, bet mums patinka stebinti. Labai mylime paprastus augalus – samanas, kerpes, žoles... Tai neįtikėtinai gyvybingi ir kartu paprasti augalai, juos galima užmigdyti metams ir prisiminus vėl atgaivinti. Kiekvienas augalas turi savo istoriją, kilmę, ypatingas augimo sąlygas, mitus. Visa tai mes papasakojame savo pirkėjams ir pridedame aprašymą, susuktą į ritinėlį, perrištą kaspinu. Uoliems laistytojams neparduodame

augalo, kuris nemėgsta daug vandens, nes žinom, kad vis tiek galiausiai augalas bus perlaistytas. Būna, kad žmogui augalas suserga, tuomet mes priimame jį į „sanatoriją“ ar pakeičiame kitu. Labai smagu, kai klientai pasitiki mumis, todėl dažnai važiuojame pas juos į namus tam, kad padėtume surasti jiems mielus namų draugus, kurie papildytų, pagyvintų jų interjero erdvę. Mums svarbu suderinti ne tik augalą su vazonu, tačiau ir rasti dermę tarp augalų ir supančios erdvės, kad jaustųsi vientisumas. - Apie ką pasakoja šis jūsų bendras projektas? Gintarė: Pavasaris... Labai jautrus metų laikas, kai visa atgimsta ir kiekvienas žiedas džiugina, net kiekviena žolė ar samana. Norėjome parodyti, kaip galima papuošti savo šventę derinant saldumynus ir gėles, ir koks išeina rezultatas, kai bendradarbiaujama. Laura: O man kuriant šį desertų stalą labiausiai norėjosi padiskutuoti apie tai, kas yra šventė. Kas užtikrina, kad šventė būtų tikra ir nuoširdi? Man svarbiausia yra nuotaika, o jos nesuklastosi ir nesukursi pasirūpinęs netikrais, sintetiniais dalykais – dirbtinėmis gėlėmis, blizgučiais ir sintetiniu tortu. Žmones į šventę juk kviečiame tik pačius brangiausius, neužtektų tik pasistatyti jų nuotraukų ar netikrų manekenų. Kadangi triukšmo šiais laikais labai daug, kad detalės neužgožtų svarbiausių šventės dalyvių, t. y. žmonių, puošmenas labai svarbu pasirinkti harmoningai derančias ir tik tiek, kiek jų reikia. 19

MAŽIAU DAIKTŲ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Rodos, čia yra tiek, kiek reikia. Palmės lapas ant palangės stiklinėje vazoje. Paveikslas ant pieno baltumo sienos. Tobulos raukšlės minkšto lino staltiesėje. Ką tik iš orkaitės ištraukta apkepusi kriaušė grietinėlės patale. Ir JUSTĖ MARCELIONIENĖ. Viena iš „OVO Things“ įkūrėjų, moteris baltais marškiniais, tądien surinkusi nuo žemės visas spalvotas savo dviejų sūnų kaladėles ir atvėrusi mums tobulų namų Užupyje duris.

Akimirkos šituos namuos nelekia šuoliais. Jos lyg sustingsta šilauogių indelyje. Įkvepia ramunėlių arbatos, ilgai žvelgia pro langus į bažnyčių kupolus ir raudonus Užupio stogus. Paskui lėtai apsisuka, nusileidžia ant kvepiančių vaško žvakių, įsirausia į kašmyro šaliką ant sofos. Lyg būtų ne 2016-ieji, o 1900-ieji, kai Užupyje iškilo Justės dabar naujam gyvenimui prikeltas namas. Žmonės tada neskubėjo. Daiktų turėjo tiek, kiek reikia. Ir tarnavo jie ilgą gyvenimą. Gal kad buvo tikri? – Juste, žvalgausi ir manęs neapleidžia jausmas, kad tavo namuose visko yra tik tiek, kiek reikia. – Sąmoningai nekaupiu daiktų. Man nepatinka perkrauta spinta, laikau joje drabužius, kuriuos tikrai nešioju. Nuolat valau namus, po truputį į juos atkeliauja geri, kokybiški daiktai, kurių ilgam užtenka. – Ateina laikas, kai daug nebeegzistuoja? – Ateina laikas, kai daugiau pradedi galvoti apie gyvenimą. Pradžioje tuo rūpinasi tėvai, paskui gyveni kaip išeina, galiausiai 20

pradedi planuoti. Apsisprendi, ką mėgsti – ekstravaganciją, ryškias spalvas ar visiškai paprastus daiktus. – Pasakojai apie tai, kaip jaunėlis sūnus Vilius žaliu pieštuku svetainės sienoje išbraižė figūras. „Kad būtų gražiau“, – nusprendė. Manai, kad stiliaus pajautimą galima suformuoti? – Man atrodo, kad stiliaus pojūtį paveldėjau iš tėvų. Tėtis jį tikrai turėjo, mama sako, kad ji - ne, bet, neabejoju, iš jos išmokau minimalizmo. Ji visada žino, ko tikrai reikia ir nepakenčia nereikalingo išlaidavimo. Tėtis tiksliukas, urbanistas, mėgo meistrauti. Gyvenome Karoliniškėse, daugelio mano draugų namuose baldai būdavo tokie pat arba labai panašūs, o pas mus – tėčio gaminti. Vaikystėje lankiau dailės būrelį, polinkį į estetinius dalykus turėjau, tačiau kai reikėjo apsispręsti, ką rinktis baigus mokyklą, pasirinkau filosofiją. Pamaniau, jog geras humanitarinis išsilavinimas tikrai pravers. Filosofijos studijos, žinoma, nebuvo perspektyvus reikalas, esu dėkinga tėvams, kad manęs nespaudė, – visi tuo metu stojo į vadybą, teisę arba ekonomiką.

– Ir niekuomet nesigailėjai, pasirinkusi filosofiją? – Universitetas suformavo minčių formulavimo, koncentruoto jų dėstymo įpročius, išmokau išsikelti ir aiškiai sudėlioti uždavinius, o tai juk praverčia bet kuriame darbe. Dar studijų metais viešųjų ryšių specialistas Aurelijus Katkevičius pasikvietė į agentūrą „Viešųjų ryšių partneriai“. Buvau šiek tiek daugiau nei kiti pasimokiusi anglų kalbos, jiems reikėjo vertėjos. Nė nepastebėjau, kaip darbas keitėsi, tapau strategijų planuotoja. Tuo metu viešųjų ryšių agentūros tik kūrėsi, visiškai nauja sritis, atradinėjome dviratį, darbas įdomus, žmonės visi jauni, užsidegę, darbo valandų neskaičiuoja. Su Mykolu Katkumi kalnus buvo galima nuversti, darbas tuomet buvo viskas. Dabar suprantu – iš tiesų tai buvo tik vienas mano gyvenimo etapas. – Ir jis baigėsi..? – Kai gimė sūnūs. Paauginusi pirmąjį, Jurgį, grįžau į darbą agentūroje. Atrodė, taip reikia, kito kelio tiesiog nėra. Po Viliaus gimimo likau namie ilgiau. Auginau berniukus, rūpinausi namais, kol vieną dieną įvyko netikėti susitikimai, lėmę naują mano gyvenimo etapą. Su buvusia bendradarbe Guoda Giedraite kartu auginome vaikus. Kadangi juos skyrė vos savaitė, turėdavome apie ką kalbėtis. Guoda mane supažindino su drabužių dizainere Vida Simanavičiūte. Pažintis netikėtai išaugo į draugystę, nors nei aš, nei Vida nesame iš tų, kurios labai arti prisileidžia žmones ir draugauja su visais iš eilės. Susitikusios daug kalbėdavome apie tai, kad atėjo laikas pradėti kažką visiškai nauja. Vida mus su Guoda drąsindavo: imam ir darom. Būti drąsia jai buvo paprasčiau – Vida visą gyvenimą dirbo sau. – O jūs abi turėjote puikius darbus. Tu – bene geriausioje Lietuvos viešųjų ryšių agentūroje, Guoda – didelėje tarptautinėje kosmetikos kompanijoje. Buvo baisu viską mesti? – Gal todėl taip ilgai tempėme, nedrįsome. Kontoroje gauni užduotis, tavęs nekankina svarstymai – ar tikrai to, ką sugalvojome, Lietuvai reikia? Žvakių yra, marškinių prisiūta, šalikų primegzta. Kodėl žmonės turėtų pirkti mūsų daiktus? Tačiau iš kitos pusės labai norėjosi imtis kažko labiau apčiuopiamo. Reklamos, viešųjų ryšių srityje dirbantiems labai būdinga svajoti apie darymą kažko, ką galima pačiupinėti. – Todėl prieš daugiau nei dvejus metus visos trys susitikote kavinėje prie Filharmonijos, tvarkingai surašėte verslo strategiją 26

ir sugalvojote neįtikėtinai sunkų pavadinimą „OVO Things“? – Paradoksas – mūsų verslas gimė iš noro turėti mažiau daiktų. Apsisprendėme, kad daiktai bus pagaminti iš kokybiškų ir todėl brangių medžiagų. Lietuvoje, pamanėme, nebūsime niekam įdomios, todėl sugalvojome anglišką pavadinimą, sukūrėme interneto puslapį anglų kalba. Pačios negalėjome patikėti pirmiausia dėmesio sulaukusios iš lietuvių, taigi, angliškas pavadinimas dabar kliūna. Gal galėtume tiesiog trumpinti – „OVO“? – Ar sėkmė įrodo, kad lietuviams irgi reikia kokybiškų daiktų? – Matyt, reikia. Dabar daug kas pradeda panašų verslą, galima paskęsti daiktuose, kuriuos kuria lietuviai. Kodėl žmonės turėtų domėtis mumis? Kuriame paprastus, neįmantrius daiktus, tokius, kuriuos galima būtų naudoti ilgai, kurie išlaikytų ne vieną sezoną. Šiais laikais taip niekas nedaro... – Ir kainuoja tai – labai brangiai. Esate gavusios pastabų, kad „OVO“ kainos kandžiojasi? – Į akis mums to niekas nesako. Dizainerių visuomenei prisistatėme mugėje „Made in Japan“. Buvome pasirengusios aiškintis, tačiau niekas neklausė. Pastebėjome nustebusių žvilgsnių, nedaug kas pirko, bet tikrai nemoralizavo. Nuo pat pradžių sakėme, kad gaminsime daiktus, kurie atitiks mūsų supratimą – paprastus, gerus, ilgai laikančius. Iš prastų medžiagų tokių nepagaminsi. Esu girdėjusi: senas, vintažinis kašmyro megztukas yra geresnės kokybės už naują. Šiais laikais kokybiško kašmyro pagaminama ribotas kiekis. Aukcionuose, kuriuose jis pardavinėjamas, gali dalyvauti ne bet kas. Užtat negaminame daiktų, nes juos gerai perka, gaminame tiek, kiek galime gauti kokybiškos medžiagos. Norime, kad kartą nusipirkęs tokį šaliką žmogus galėtų nešioti visą gyvenimą. Ir mūsų balti marškiniai. Žinoma, kad yra pigesnių, tačiau juos siuvame iš audinio, kuris iki šiol gaminamas 1920 metais Neapolyje įsteigtame fabrike. Ir žvakes darome iš natūralaus bičių vaško. – Žvakės lyg ir nelabai dera prie kašmyro šalikų ir prabangių marškinių? – Bet jos atitinka mūsų koncepciją – geras, paprastas, klasikinis daiktas. Ne iš parafino išlietas torčiukas, kankorėžis ar angelas, o paprasta kvepiančio vaško žvakutė, kurią galima smeigti į tortą, statyti ant vakarienės stalo. Smagu prikelti naujam gyvenimui tai, kas buvo sugalvota anksčiau.

– Užupyje kartais dingsta elektra. Žvakės praverčia? – Mėgstu jas užsidegti, tačiau reikia ypatingos nuotaikos. Kai kūrėme žvakes, daug apie jas sužinojau: parafinas yra paskutinė naftos perdirbimo grandinės dalis. Degindami jį savo namuose, iš tiesų deginame tepalus. Natūralaus vaško žvakę deginti kasdien – per didelė prabanga. Užtat ją, kaip ir anuomet, degame ypatingomis progomis. Mūsų didžioji žvakė dega tris valandas. Bet argi ne tiek įprastai trunka vakarienė? – Juste, ar vakarienei visada stalą dengi staltiese? – Nebūtinai. Gaminu daug, nes noriu, kad mano šeima valgytų gerą maistą. Tačiau tikrasis smagumas – iškepti pyragą ar pagaminti desertą. – Ar domėjotės, kas interneto parduotuvėje perka jūsų daiktus? – Kaip ir tikėjomės – per trisdešimtį perkopusios moterys, kurios vertina gerus daiktus ir turi jiems pinigų. Dar perka vyrai, kurie nieko neklausia – mato nuotrauką, perka, gauna. Viskas jiems aišku. – Tavo vyrui – irgi viskas aišku? Ar jis palaikė idėją pradėti savo verslą? – Labai palaikė ir padėjo, ypač, kai kūrėme interneto parduotuvę. Jo ramybė lyg saugo mane, iš jo mokausi daryti, kas man patinka, nesirūpinant, ką kiti apie tai pagalvos ar pasakys. Mudu susipažinome 2000-aisiais. Antanas kuria programavimo produktus, kartais savo malonumui sukuria vieną kitą žaidimą (Antanas sukūrė kompiuterinį žaidimą „The Howler“ pagal Andriaus Tapino knygą Vilko valanda). – Neabejoju, kad jo estetikos suvokimas tavajam – labai artimas... – Pasitikiu jo skoniu, nors ir pasiginčijame – ar čia pilka, ar čia ruda spalva. Man pilkos atspalvių daug, o jam – arba pilka, arba 36

kita spalva. Tačiau galime kalbėtis apie spalvas ir tai yra smagu. – Ar dirbi namuose, ar turite biurą? – Tris ar keturis kartus per savaitę susitinkame su Guoda, turime nedidelį biurą čia pat, Užupyje. Jame pačios pakuojame klientams daiktus ir viena kitą stabdome, kai pernelyg įsismarkaujame. Nė vienai iš mūsų nesinori streso, lėkimo nesidairant aplink, nervų ir darbo, kuris nebeteikia malonumo. – Kaip pasidalijote darbais? – Darome tai, kas kuriai geriau išeina. Guoda administruoja ir organizuoja, aš jai padedu, taip pat kartu rūpinamės komunikacijos reikalais, interneto puslapiu, tekstais, vizualizacija. Vidai palikome rūbų konstravimą ir stilizavimą, nors dėl kūrybos tariamės visos trys. – Sako, iš trijų blogai dalijasi? – Dviem – dar blogiau. Pažįstamos dažnai sako: kaip jums gerai, kad esate trise, viena kitą motyvuojate, tariatės. Iš tiesų, trečiasis balsas daug lemia. – Dabar reikia tik melstis, kad jūsų draugystė išlaikytų verslo išmėginimus... – Tikrai, esama daugybės pavyzdžių, kai verslas išardo santykius. Galvoju, gal ir gerai, kad nesame geriausios draugės, kad susitikome, jog dirbtume kartu, mus vienija bendros mintys, bendros patirtys, tačiau mes nešvenčiame šeimos švenčių, nesame pernelyg artimos. – Ar būna, kad susitinkate visos trys su savo siūtais baltais marškiniais? – Aš marškinius nešioju rečiau, velkuosi juos, kai noriu pasipuošti. Bet žiemą su šalikais visos trys vaikščiojome, o kartą Užupio kavinėje dar ir klientę juo kaklą apsisukusią sutikome.

pažintys / Ig karta

AUSTĖ IŠ „INSTAGRAM“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Neringa Greičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Berlyno

AUSTĖ SKRUPSKYTĖ – Ig kartos atstovė. Kalbu ne apie niekam nežinomą cheminį elementą, bet apie tuos, kurių gyvenime nėra vietos atsitiktiniams kadrams – kasdienybės akimirkas jie dėlioja kruopščiai ir motyvuotai, o sukėlę jas į socialinį tinklą „Instagram“ laukia savojo šanso būti pastebėti. „Jos net namai instagramiški!“ – sulaukiu fotografės žinutės, kai į mano pašto dėžutę skrieja nuotraukos iš Berlyno. O mano galvoje sukasi mintis, kad ir Austės istorija – instagramiškai romantiška.

Baigusi reklamos studijas Londone, pradėjusi karjerą sparčiai augančiame startuolyje „Hype App“, kartą ji darbo reikalais atsidūrė Berlyne ir pajutusi sunkiai žodžiais paaiškinamą trauką nusprendė... likti šiame mieste. Ir štai prieš pusmetį Austė pradėjo kurti savo gyvenimą nuo nulio – įsiliejo į Berlyno instagramerių bendruomenę, įsidarbino vienoje dizaino bendrovėje, kuria įvaizdį prekės ženklams, fotografuoja, ruošiasi vėl atnaujinti primirštą gyvenimo būdo tinklaraštį „Ars Bene Vivendi“. Ar jau matote šią istoriją sudėliotą į „Instagram“ kvadratėlius?! Pabėgti iš Londono Austė svarstė jau kurį laiką. Jautėsi pavargusi nuo sausakimšo didmiesčio spūsčių, nuolatinio lėkimo ir persidirbimo. Beje, užbėgdama už akių, pasakysiu, kad Austei – tik 22-eji, bet jos patirties bagažas iki šiol stebina vokiečius. Jiems sunku suprasti, kaip būdama tokia jauna ji aplikuoja į tokias rimtas darbo pozicijas. Kaip vos spėjusi baigti mokslus jau turi tiek profesinės patirties. O Austei norisi patirti kuo daugiau. Sprendimas kraustytis į Berlyną buvo spontaniškiausias jos gyvenime. „Tuo metu Londone dirbau startuolyje „Hype App“, vasaros pradžioje su darbais keliavau į Barseloną ir Berlyną. Atvykusi čia tą pačią dieną sužinojau savo studijų baigiamąjį pažymį ir man prasidėjo tikra vasara. Berlyne patyriau tiek gerų emocijų, 46

susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Atsimenu, pirmąjį vakarą sėdėjau viena ir galvojau, kad dar niekada niekur taip gerai nesijaučiau. Žinojau, kad turiu būti čia“, – entuziastingai pasakoja Austė. Negana to, netrukus į jos pašto dėžutę atskriejo bičiulio laiškas, jis pasakojo, kad kraustosi iš Berlyno ir juokais paklausė, ar ji nenorėtų perimti jo kambario... „Kai visa nutinka taip netikėtai, tiesiog negali nepasinaudoti...“ – juokiasi Austė. Ir štai ji – Berlyne, mieste, kuriame, pasak jos, daug mažiau kaukių, nei Londone. „Čia kiekvienas gali būti savimi. Vienas gali būti didžiulės kompanijos vadovas, kitas dirbti bare, bet visi jie lygūs. Niekas čia nieko nesmerkia, nejauti spaudimo, kad privalai būti geriausias, kaip Londone, kur geriausias privalai būti visose srityse: gerai atrodyti, turėti gerą darbą, gyventi geroje vietoje – ten tvyro nuolatinė konkurencija. O Berlynas kitoks. Tai tiesiog žmonių miestas.“ Austė puikiai žino, ką reiškia viską pradėti nuo nulio. Atvykusi į naują miestą čia ji neturėjo nei darbo, nei draugų, tik tą vieną kambarį. Tačiau žmonės aplink šią charizmatišką merginą ėmė burtis greitai. O netrukus atsirado ir darbas baldais prekiaujančioje dizaino kompanijoje, kur Austė atsakinga už socialinių tinklų komunikaciją.

O štai šiandien, kai susitinkame su ja virtualaus pokalbio, Austė pasakoja ką tik grįžusi iš įdomaus susitikimo bendradarbystės centre „Betahaus“. Viena laikrodžiais prekiaujanti Korėjos bendrovė Austę atrado per „Instagram“ ir pasiūlė kurti jų produkcijos įvaizdį. Ir tai toli gražu ne pirmas panašus pasiūlymas bendradarbiauti. „Taip nutinka gana dažnai, nors mano „Instagram“ sekėjų būrys nėra toks didelis – vos 2 tūkst. Gal tai tiesiog tinkami žmonės, savotiška bendruomenė, kurios dėka man pavyksta rasti reikiamų kontaktų. Gal paslaptis vis dėlto yra ne dideli, bet stiprūs skaičiai, – svarsto Austė. – Aš tiesiog darau tai, kas man patinka, o jei tai patinka ir kitiems – dar geriau.“ Austei tenka stebėti, kaip populiarumo siekia ir patys garsiausi Berlyno instagrameriai – ji priklauso šio miesto Ig bendruomenei, beje, ji – pati didžiausia Europoje. Per instagramerių susitikimus žmonės vaikšto po miestą, galerijas, renginius, rengia parodas patys, ir, žinoma, daug fotografuoja. Tarp garsesnių šio judėjimo atstovų – Michaelis Schulzas (@berlinstagram), turintis apie pusę milijono sekėjų, bei Thomas Kakareko (@thomas_k), kurį šis socialinis tinklas paskatino įkurti sparčiai augančią socialinių medijų agentūrą „Visumate“. Pasak Austės, instagramerių bendruomenei priklausantys žmonės sunkiai ir atkakliai dirba, kad pelnytų ir išlaikytų populiarumą. Kartais jų atkaklumas net kiek stebina ir peržengia padorumo ribas. Mat kuo aktyviau dalyvauji „Instagram“ bendruomenės gyvenime, tuo didesnė tikimybė, kad tave pastebės, o tai reikštų dešimtis tūkstančių naujų sekėjų. „Vienas vaikinas buvo toks aktyvus, taip susitelkęs į tikslą, kad jo elgesys atrodė net šiek tiek gąsdinantis, agresyvokas. Jis taip siekė būti pastebėtas, kad nuolat žvilgčiodavo į savo telefoną, siaubingai išgyvendavo, jei jo nuotraukos patikdavo mažiau nei 1 tūkst. gerbėjų. Jis nuolat keliaudavo į instagramerių susitikimus įvairiuose Europos miestuose – Kopenhagoje, Vienoje, Berlyne. Tiesa, galiausiai šis vaikinas pasiekė savo, dabar jis turi apie 50 tūkst. sekėjų“, – juokiasi Austė. Nors pripažįsta, kad gyvenimas socialiniuose tinkluose yra neatsiejama jos pačios kasdienybės dalis, vis dėlto Austei svarbu jausti malonumą ir virtualioje erdvėje nepamesti savęs. Tiesa „iškrovos“ dienų jai kol kas neprireikia. „Gal būna dienų, kai ne tiek daug apie tai galvoju. Nors sakau, kad nesu apsėsta šios manijos, daugelis mano kitaip… – prisipažįsta mergina. – Bet tai – tiesiog mano dienos dalis. Nežiūriu į tai kaip į darbą ar įsipareigojimą. Kaip tik neseniai per BBC klausiau prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu. Ji sakė, kad nesijaučia prezidente, tiesiog tokia gimė, tokia yra. Panašiai ir man su socialiniais tinklais. Aš visą laiką juose buvau ir man tai nėra jokia prievarta, tai mano gyvenimo dalis.“ 50

Austė įsitikinusi, kad šie metai bus „Instagram“ metai, tačiau šios programėlės laukia neigiami pokyčiai. „Manau, tai įvyks labai greitai, gal net po kelių mėnesių. Ir tai mane šiek tiek gąsdina. Siekiama, kad „Instagram“ vartotojai galėtų tiesiogiai pirkti daiktus šiame tinkle. Vadinasi, „Instagram“ neišvengiamai taps mažiau meniškas, – dėsto Austė. – Tačiau visi ženklai rodo, kad šiuo metu didžiausią dėmesį reikia skirti būtent šiam socialiniam tinklui. Gal todėl ir aš šiuo metu labiau susitelkusi čia nei į tinklaraštį „Twitter“ ar „Facebook“. Sunku nuspėti, kas bus po metų. Manau, populiariausi visada bus labai vizualūs, bet paprasti dalykai. Šiuo metu vis labiau populiarėja trumpi vaizdo klipai, judančios nuotraukos. Tad, manau, greitai turėtų atsirasti socialinių tinklų, kurių pagrindu taps 3D turinys.“ Austė turi savų nerašytų taisyklių. Pirma, ji siekia, kad jos nuotraukų srautas būtų vientisas, estetiškas, visa derėtų tarpusavyje. Nuotraukas ji kelia visada panašiu laiku – tai jau tapo įpročiu. Be to, pasak jos, galioja ir etiketo taisyklės – nepakanka tik kelti savo vaizdų, privalai komentuoti ir mėgti kitų žmonių nuotraukas. „Viena pagrindinių mano taisyklių – palaikyti ryšį su žmonėmis, susitikti su jais. Tarp mano draugų socialiniuose tinkluose yra labai įdomių asmenybių“, – sako Austė. Ig karta iš tiesų negyvena tik virtualiame pasaulyje. Virtualioji realybė – labai didelė šios kartos gyvenimo dalis, tačiau noras grįžti prie tikrų dalykų, kuriuos galima pajusti ir paliesti fiziškai, vis stiprėja. Austė pripažįsta, kad didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria jos kartos žmonės, – tai informacijos perteklius. „Kaip atsirinkti tai, kas tau tikrai svarbu, o kas – tik laiko švaistymas? Informacijos yra beprotiškai daug, – sako Austė. – Man padeda, kai bandau sustabdyti akimirką, kuria tikrai mėgaujuosi, ir nuoširdžiai pagalvoju apie tai, kas man suteikia daugiausiai laimės. Manau, visi mano kartos žmonės esame didesni ar mažesni maksimalistai – mums norisi visko. Čia, Vokietijoje, požiūris į jauną žmogų kitoks. Prieš pradėdamas studijuoti jis turi būtinai pakeliauti. O bestudijuodamas ir net baigęs studijas atlikti ne vieną praktiką, kad atrastų save. Lietuvoje vis dar svarbu kuo greičiau baigti mokyklą, įstoti į universitetą ir susirasti gerą darbą...“ Austės galvoje nuolat sukasi milijonai minčių. Ji galėtų pažerti ne vieną praktinį patarimą ieškantiems darbo, nes pati daug ką išbandė. „Aš niekada nebijau kontaktuoti pirma, jei tik ko nors labai noriu. Stengiuosi sulaukti tinkamo momento. Jei mane domina konkreti kompanija, prieš rašydama jai, pirmiausia pasidomiu, kas ten dirba. Bandau ne tiesiog nusiųsti CV, bet pirmiausia atlieku savotišką tyrimą. Juk už visų kompanijų yra žmonės. Kai žinai apie juos, daug lengviau atrasti bendrų interesų ir būti pastebėtam.“ Paklausta, kas per pastarąjį pusmetį, kai pradėjo naują gyvenimo etapą, ją nustebino labiausiai, Austė trumpam susimąsto ir netrukus pripažįsta, kad labiausiai ją stebina žmogiškieji santykiai bei tai, kaip šiame mieste lengva susipažinti: „Visi, kuriuos čia sutikau, ir yra vienas didelis nuotykis...“. Sek Austės nuotykius „Instagram“: @a_uste 52

ikvepimas / pasidaryk pats

PAVASARIS BALKONUOSE IR TERASOSE Renkantis augalus kompozicijoms būtina atsižvelgti, kokioje vietoje yra jūsų balkonas: vieni augalai gali vešėti saulėkaitoje, kiti gerai tarpsta vakarinėje ar net šiaurinėje pusėje. Tenka derinti augalus pagal laistymo poreikį, kompozicijose – stačius su svyrančiais. Paprastai pasirenkama dominuojanti augalų rūšis ir papildomi, padedantys užpildyti tarpus. Saulėtai pusei – juostuotąsias ir laiptuotąsias pelargonijas galima derinti su šlamučiais, dichondromis, lakišiais, lobelijomis, verbenomis. Pavėsingai pusei – gumbines ir svyrančiąsias begonijas, fuksijas, spriges galima papildyti šlamučiais, dichondromis, taškuonėmis (bakopomis), batatiniais sukučiais (ipomėjomis). Terasai - svyrančiąsias petunijas (surfinijas) galima sodinti pusiau pavėsingoje ir saulėtoje pusėje. Tik saulėkaitoje jas gali tekti laistyti net 2 kartus per dieną. Jei parinksite tarpusavyje derančias spalvas, puikiai atrodys ir vienarūšėmis gėlėmis apsodintas lovelis.

Kaip sodinti: Jei daigelius perkate kovo mėnesį, patariama pirmiausia juos pasodinti į 9 cm skersmens vazonėlį, kad paaugintų šaknis. Į lovelį perkelti daigus rekomenduojama balandžio viduryje. Pasirinktas lovelis pripildomas žemės mišinio, papildomas išbrinkintomis įgėrio granulėmis ir gerai sumaišomas. Jei lovelis yra be specialios vandens talpyklos, apačią reikia pripildyti molio granulių, kad šaknys nemirktų vandenyje. Į žemės mišinį įstrižai įsprauskite daigelius (atsižvelgiant į tai, kurią pusę norite papuošti) ir lengvai paspauskite. Vienam augalui reikia apie 15-20 cm lovelio ilgio, t.y. jei lovelis 80 cm ilgio, tai sodinkite 4-5 augalus. Paliekite šaknų augimo stimuliatoriumi. Įterpkite ilgo poveikio trąšų. Stebėkite augalus – jei šaknims nėra daug vietos, augalus reikia papildomai tręšti. Laistydami kiekvieną kartą pasidarykite skystųjų trąšų tirpalo – 3 kartus mažesnę normą, nei nurodyta ant pakuotės.

Jums reikės: • gėlių lovelio; • drenažinio grunto; • žemės balkoninėms gėlėms; • ilgo poveikio trąšų; • pirštinių, įrankių; • tvirtų augalų daigų. Visas priemones rasite parduotuvių tinkle "Žalia stotelė". Parduotuvių adresų ieškokite čia: http://zaliastotele.lt/parduotuves

MISIJA: SUBKULTŪRŲ RENESANSAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jie tvirtai tiki sava idėja ir visai nebijo suklysti. Įkvėpti subkultūrų istorijos RŪTA KYGUOLYTĖ ir EDGARAS PRANSKEVIČIUS, vintažinių drabužių stiliaus biuro „The Rude“ įkūrėjai, savo svajonę (ir verslą) nutupdė atgyjančiame Vilniaus stoties rajone. Pristatydami ne pavienius drabužius, o unikalius jų derinius, jiedu prisideda prie jaunos, veržlios ir draugiškos stoties bendruomenės kūrimo.

– Edgarai, Rūta, prašau prisistatyti! Rūta: Esu Rūta, man – 25-eri, esu baigusi kostiumo dizainą, o šiuo metu su Edgaru kuriame „The Rude“ – vintažinių drabužių interneto parduotuvę bei bendruomenę. Taip pat dirbu stiliste ir kartais kuriu drabužius. O iki to, ką veikiu dabar, ėjau labai ilgą kelią... Edgaras: Aš Edgaras, man – 28-eri. Esu baigęs socialinės pedagogikos su žurnalistikos specializacija studijas, jos nebuvo susijusios nei su drabužiais, nei su kita veikla, kuria šiuo metu užsiimu – barais. O barų versle dirbu jau dešimt metų. Su Rūta susipažinome būtent tada, kai abu dirbome baruose. Tuomet gimė svajonė užsiimti bendra veikla, taip prasidėjo „The Rude“ istorija. – Ar stovint prie baro ir kilo idėja įkurti „The Rude“? Rūta: Iš pradžių bare dirbau iš finansinių paskatų, o paskutinėje darbovietėje buvo tiesiog smagu 2-3 dienas per savaitę praleisti ten, kur atradau meilę skoniams, jų istorijai. Barų kultūra labai susijusi su mada ir apskritai gyvenimo būdu. „The Rude“ idėja užsimezgė maždaug prieš pusantrų metų, kai kartu su Ed58

garu važiavome po Lietuvos kaimus ir labai daug šnekėjome apie tai, kad mūsų paauglystės metais visuomenėje egzistavo daug ryškių subkultūrų. O šiais laikais jų paslaptingumas, atpažįstamas gyvenimo būdas tarsi išnykęs. Vakarėliai rengiami tam, kad būtų uždirbama pinigų, žmonės vartoja greitą madą, dauguma nežino, kas jie yra, ką veikia, ką valgo, kuo gyvena... Kalbėjome, jog pasiilgome tų aiškių krypčių. Edgaras: Mokykloje buvau įkūręs organizaciją, vedėme paskaitas apie subkultūras, tad šia tema su Rūta labai greitai radome bendrą kalbą. Rūta: Nusprendėme, kad reikia apie tai kalbėti ir prikelti net ir šių dienų hipsterius užvaldžiusius „Rude Boys“ ir „Rude Girls“. „Rude“ – tai iš Jamaikos kilusi subkultūra, į visuomenę atėjusi kartu su SKA muzika, o žinomiausias „Rude“ subkultūros veidas – Bobas Marley. Šią bangą pasirinkome būtent dėl to, kad ji yra labiausiai pritaikoma šiandieninei madai bei gyvenimo būdui. Pastebėjome, jog „Rude“ pavadinime atsispindi mūsų su Edgaru vardų pirmieji skiemenys, tad ir pavadinimas sutapo! (Juokiasi.)

Vintažinių drabužių parduotuvės „The Rude“ koncepciją sudaro visos subkultūros, paraleliai gyvavusios to laiko sūkuryje, todėl ir drabužius, kuriais prekiaujame, bandome modeliuoti ir skirstyti pagal jas. Kartais tas pats drabužis gali atitikti ne vieną grupuotę. Norime, kad žmogus, įsigijęs drabužį, išeitų su tam tikra užfiksuota energija, kad žinotų, ką ir kodėl jis dėvi. Man patinka pasakoti istorijas apie tai, kodėl džinsuose kabliukas užtrauktas ar kodėl marškiniuose yra papildoma, skersai įsiūta saga, kodėl daiktas priklauso vienai ar kitai subkultūrai. Kai pajuntu, jog žmogui tai įdomu, jaučiu, kad jis ką tik įsigijo ne tik marškinius, bet ir jų istoriją. Tuomet jis žino, jog mieste nesutiks dar 25 žmonių su ta pačia palaidine ar džemperiu, o drabužis bus ne tik daiktas, bet ir vertybė. Edgaras: Apskritai, subkultūros yra gana iššaukiantis dalykas, siekiant per kokią nors prizmę parodyti savo veidą. Manau, kad ir mūsų siūlomas drabužis yra toks – šiek tiek unikalesnis, kitoks. – Vis daugiau naujų verslų kuriasi stoties rajone. Kaip manote, kodėl stoties romantizmas taip traukia jaunus žmones? Rūta: Romantizmas – labai geras žodis! Šiomis dienomis kaip tik apie tai galvojau. Keista, nes mūsų atveju subkultūros yra gana „rėkiantis“ dalykas, bet žvelgiant plačiau, kurdami „The Rude“, mes esame romantikai, nes žvelgiame į praeitį ir šiek tiek norime ją sugrąžinti. Manau, jog Vilnius privalėjo plėstis. Pradėjus kurtis naujiems barams, ši vieta atsigavo, atsirado tam tikra bendruomenė. Tarp visų naujai įsikūrusių vietų jaučiamas didelis noras bendradar60

biauti ir palaikyti draugiškus santykius. Nežinau, galbūt čia kuriasi lietuviškasis Soho... Edgaras: Kaip mes vadiname – „Sto-ho“. Mes patys į Stoties rajoną įsiliejome prieš pusantrų metų, kai tuo metu vieninteliai čia gyvavę dalykai buvo kultūros baras „Kablys“ ir „Loftas“. Buvo niūru, labai nesaugu, o štai po keleto metų viskas akivaizdžiai pasikeitė į gerąją pusę: stoties veidas jau visiškai kitoks, o vienas didžiausių šios vietos privalumų yra bendruomeniškumas. Manau, nė vienas Vilniaus rajonas neturi tokio stipraus bendruomeniškumo jausmo. Rūta: Nebent Žvėrynas. Edgaras: Taip, tačiau jo bendruomeniškumas kiek kitoks... Rūta: Stoties rajone buriasi jauni žmonės. Barus „Keulė Rūkė“, „Bukowski “ ir kitus įkūrė mūsų amžiaus žmonės, mes juos gerai pažįstame ir visi kažką kuriame. Kartais kuriame klysdami, o kartais sukuriame labai gerų, išjudinančių dalykų. Stoties rajone labai gera kartu augti. Čia nėra jau sukurtų griežtų taisyklių, todėl parduotuvę gali kurti ketvirtame aukšte, kaip padarėme mes. Edgaras: Ieškodami vietos „The Rude“ biurui aplankėme labai daug vietų. Kad ir kaip blogai viskas atrodė – aptrupėjusios lubos, persiko spalvos sienos, sovietinės spintos – jau pirmą kartą čia užėję pajutome, kad viskas bus gerai. Rūta: Čia buvo jauku, pajutome gerą aurą. Kartais lieku šiame pastate iki vėlumos, ir nors būnu jame visiškai viena, vis tiek jaučiuosi jaukiai. Edgaras: Žinoma, vis dar žinai, kad išėjus tavęs tikrai paprašys 40 centų „kurui“, bet ir tai stoties rajone po truputį nyksta.

– Girdėjau apie rinkodaros ir pardavimų vadovėlius, skaitomus po naktinės pamainos ryte, iš vamzdžių gaminamas kabyklas... Labiau sunkus ar labiau lengvas tas kelias savo svajonės link? Edgaras: Manau, kad kelias savo svajonės link negali būti lengvas. Jei jis lengvas, vadinasi, prasta svajonė! (Šypsosi.) Mūsų kelias yra ganėtinai sunkus, tačiau atnešantis daug malonumo ir kasdienio džiaugsmo. Rūta: Jei viskas būtų lengva, nebūtų įdomu. Aišku, kartais būna labai sunku, bet džiaugiuosi, kad šalia yra Edgaras, kuris sako: „Ne, nepasiduodam!“. Tuomet, kai kartais jam nusvyra rankos, aš sakau: „Ne, nepasiduodam!“, o kai kartais abiem tos rankos nusvyra, mūsų augintinė Bo sako: „Ne, nepasiduodam!“ (Juokiasi.) Net kabyklų darymas patiems ar biuro sienų dažymas kyla tik iš didelio noro ir idėjos. Yra verslų, kuriems kažkas padeda ir jie išauga labai greitai, bet... Edgaras: Jie ne taip stipriai vertina tai, ką daro. Kai viską darai pats, net savo viduje jauti visai kitokius dalykus, po to sunku tai tiesiog mesti. Rūta: Taip! Įdėjus labai daug darbo, jėgų, širdies, sunku lengvai atsisakyti to, ką jau sukūrei. Edgaras: Žiūrint iš verslo perspektyvos, viską daryti patiems galbūt nėra logiška, bet labai daug dalykų darome patys, nes tikime mūsų idėja. Rūta: Vadovėlius taip pat skaitėme ir skaitome ne be reikalo: iš pradžių neįsivaizdavome, į ką klimpstame, neturėjome žinių apie internetinę prekybą. Edgaras: Iš pradžių tikėjome sėkme, galvojome, jog internetinė prekyba – tai labai paprasta – užtenka tiesiog sukurti parduotuvę. Rūta: Supratę, kad neužtenka tiesiog sukurti platformą ir laukti, jog užsižiebs krepšelio ženklas, reiškiantis, jog pirkėjas kažką įsigijo, įsitikinome, jog reikia pasakoti, važiuoti į susitikimus. Dabar sprendimus priimame prieš tai atlikę namų darbus, daug svarstome, rašome planus. Visa tai išmokome savo pastangomis. Bendravimo formą pasirinkome labai natūraliai: mūsų tonas – truputį aštrus ir laisvas. Taip pat labai smagu, kad yra žmonių, kurie mus palaiko ir taip pat stipriai mumis tiki. Ši savaitė – pirmoji, kai veikiame naujoje erdvėje, o jau sulaukėme daug bendraminčių, kurie ateina palaikyti, pasikalbėti ar išgerti arbatos. Manau, kad šis bendruomeniškumas yra naujos, mūsų kartos 64

dalykas. Tarkim, mūsų tėvų karta nėra tokia sociali, nes tiesiog buvo kitaip auginta. Pagalba vienas kitam yra išugdomas dalykas, kuriuo aš labai džiaugiuosi. To seniau labai trūko... – Lietuvoje gausu lietuviškų prekės ženklų, kurie kuria naujus drabužius. Kodėl pasirinkote vintažą? Rūta: Imtis vintažinių rūbų prekybos mus paskatino domėjimasis subkultūromis, galimybė unikalius vintažinius drabužius derinti su naujais, o trečioji paskata buvo tikėjimas savo idėja. Jei žiūrėtume iš drabužių dizaino pusės, manau, kad pusė lietuviškų mados prekės ženklų neturi jokio ženklo įvaizdžio. Galiu gana brutaliai pasakyti, jog kartais tai tiesiog džemperiai su atspaudu, jiems trūksta unikalumo ir idėjos. Mums pabodo žmonės, kurie atidaro naujas įstaigas (barus, butikus, parduotuves) tik norėdami užsidirbti. Nors ir žinai, kad galima padaryti paprasčiau, tačiau to kelio rinktis nesinori – tai tau būtų tiesiog per lengva. Kam gaminti dar vieną greitos mados produktą iš pigaus trikotažo ar perpardavinėti dar vieną suknelę iš Kinijos?.. Edgaras: Mes parduodame vienetinį drabužį, kuris, palyginti su vintažinių drabužių rinka pasaulyje, nėra labai brangus. Mes siūlome ne daiktą, o derinio naujumą. – Kas jums patiems yra stilius? Rūta: Šiek tiek juokingai skamba, bet stilius tikrai yra gyvenimo būdas. Jau penktoje klasėje aš norėjau tapti kostiumo dizainere, labai myliu grožį ir gerus dalykus. Man nereikia, kad jų būtų daug, jie gali būti labai skirtingi, pradedant nuo kelionių (galiu nepirkti kailinių, bet išvažiuoti į kelionę), nes tai sukurs daug daugiau gerų emocijų. Taigi, stilius yra ir kelionės, maistas, buvimas vakarėliuose, buvimas su tau artimais žmonėmis. Džiaugiuosi, jog mūsų draugai yra skirtingų sričių kūrėjai. Būnant kartu su jais, tas stilius toks ryškus, tirštas ir nenuobodus. Edgaras: Visiškai sutinku su Rūta. Stilius tikrai nėra vien drabužiai, tai gyvenimo būdo dalis. Rūta: Iš tiesų mudu su Edgaru esame truputį „skudurinės Onutės“, turbūt todėl ir labai gerai sutariame kaip pora. Kartais sunku parduoti vieną ar kitą drabužį, nes užsinori jo sau... Stengiamės šiam jausmui atsispirti, bet nemeluosiu, daug daiktų pasiliekame ir sau... Edgaras: Abu išties mėgstame drabužius, mums patinka apsipirkinėti, tačiau įkūrus „The Rude“, visa tai kiek sulėtėjo: pastebėjau, kad rinkdamas drabužius, pirma galvoju apie žmogų, kuris juos dėvės, o jau tik po to – apie save.

– O kur surandate drabužius, kuriais prekiausite? Rūta: Tai šiek tiek asmeninė paslaptis... Edgaras: Bet daugiausia prekių atkeliauja iš užsienio. Rūta: O atranka yra tiesiog vidinis pojūtis, kuris nėra aprašytas jokiuose vadovėliuose. Čia tas pats, kaip kurdamas kolekciją žinai, jog viena suknelė jai tiks, kita – ne, paklausus „kodėl?“, atsakymas bus tiesiog „todėl“, „taip jaučiu“. Edgaras: Tai pat daug skaitome apie skirtingas subkultūras, galvojame, kaip vieną ar kitą stilių atitinkantį drabužį pritaikyti šiam laikotarpiui. Kad kiekviena detalė nebūtų tiesiog bazinis drabužis. Rūta: Šiuo metu turime per tris šimtus prekių, ir aš kiekvieną iš jų prisimenu. Labai tikiu, jog „The Rude“ išaugs į kažką didelio, todėl kartais svarstau, ar nebus sunku kiekvieno turimo daikto kruopščiai išanalizuoto, išmatuoto neturėti galvoje. – Kokia jūsų nuomonė apie greitai vartojamą madą? Ar konsumerizmo mažinimas – vienas iš jūsų tikslų? Rūta: Greitoji mada yra atsikartojantis veiksnys: įvyko ekonominė krizė, paskatinusi mus daugiau vartoti, suaktyvinusi greitąją madą, greitąjį maistą, todėl ji nepriklauso nuo manęs ir Edgaro, bet, būdami sąmoningi, galime pradėti nuo savęs – tą dabar ir darome su „The Rude“. Edgaras: Kuriame bendruomenę, stengiamės bet ko ir bet kiek nepirkti, nenaudojame to, kas reikalautų papildomų išteklių, naudojame tai, kas jau buvo sukurta. Rūta: Žinoma, mes patys perkame ir naujus drabužius, tačiau

juos deriname ir kuriame seno-naujo balansą. Greitai vartojamą madą vertiname neigiamai, kartais labai blogai jautiesi žiūrėdamas socialinius vaizdo klipus apie tai, kaip penkerių metų mergaitės fabrike siuva marškinius... – Ar sunku būti sąmoningam ir socialiai atsakingam mados versle? Edgaras: Labai sunku. Mados versle privalo būti bent 50 proc. idėjos, jei nori būti socialiai atsakingas. Jei norėsi tik uždirbti, rūpintis socialiniais klausimais nepavyks. Rūta: Tai yra vienas iš tų tikrai sunkių dalykų. Aš manau, kad didelėms gamykloms būti socialiai atsakingoms yra šiek tiek lengviau. Kai esi mažmeninės prekybos atstovas, o ne gamintojas, būti socialiai atsakingam ir dar paaiškinti kitiems, jog toks esi, yra išties sunku. Tai kiekvieno žmogaus atsakomybė. – Kaip apibūdintumėte Vilniaus stilių bei gatvės madą? Apie kokią Vilniaus madą svajojate? Rūta: Vilniuje yra tikrai daug gražiai apsirengusių žmonių, tačiau daug jų nežino, nei ką dėvi, nei kas jie tokie. Šiek tiek pasigendu savitos, kūrybiškos savęs išraiškos. Norėtųsi, kad madoje atsirastų daugiau asmenybių. Edgaras: Dauguma žmonių vadovaujasi tendencijomis, o mums norėtųsi daugiau savų detalių. Juk nereikia būti labai madingam, turėti tik geriausių prekės ženklų drabužių – kartais užtenka turėti savo stilių. Todėl mes pirmiausia parduodame ne drabužį, o idėją, kada bei kaip jį dėvėti, kad jis būtų išskirtinis dėvint būtent tau.

stilius / be usu

BARZDOTŲ DŽENTELMENŲ PASLAPTYS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Tą penktadienio popietę nedrąsūs pavasariniai vėjai mus nupūtė ten, kur slepiamos vyriškos paslaptys – pas barzdaskučius. Akį iškart traukia ant palangės gulintis viduramžius menantis barzdaskučių simbolis – dryžuotas kuolas (angl. – „Barber‘s pole“), nosį maloniai kutena apynių kvapas, skleidžiamas skutimosi muilo „Bocmanas be ūsų“, o barzdaskučių salono „Herr Katt“ bendraįkūrėjas ALEKSAS PLETNIOVAS kviečia prisėsti ir pasikalbėti apie tai, kokie madingi vėjai įsisuko į vyriškas barzdas ir šukuosenas.

– Aleksai, šiuo metu barzdos tokios populiarios... – Tiesa, dabar tai vienas svarbiausių vyro atributų, tačiau mada to nepavadinčiau. Vyrai barzdas augino daug amžių, jos visada buvo madingos, manau, tai niekada nepasikeis. Aš neįsivaizduoju savęs be barzdos. Net neprisimenu, kaip be jos atrodau! – Ką barzda suteikia vyrui? – Pasitikėjimą savimi ir gerą išvaizdą. Nesakau, kad barzdų neturintys vyrai prastai atrodo ar nepasitiki savimi, tačiau man barzda – vienas svarbiausių vyriškumo simbolių. Ši mada atsirado prieš milijonus metų, kilo iš primityvios gamtos, tačiau vis dar gyvuoja. – Ar egzistuoja barzdų tendencijos? Kokios barzdos dabar madingiausios? 68

– Svarbiau kalbėti ne apie barzdų madas, o apie tam tikras barzdų formas. Kiekvienai veido formai ir kiekvienam žmogui tinka vis kitokia barzda, todėl svarbiausia ne viena ar kita tendencija, o tai, ar barzdos forma parinkta tinkamai. Barzda vyrui – kaip šukuosena moteriai. Madingos ir trumpos, ir ilgesnės barzdos. Vieni mėgsta trikampes, kiti – stačiakampio formos barzdas, tretiems patinka maža barzdelė. Jeigu norite prailginti veidą – patarčiau suformuoti trikampio formos barzdą, jei reikia veidą praplatinti – suformuokite griežtą, bet plačią barzdą. Nėra nemadingų, yra tik netinkamos formos barzdos. Pas mus užsukę vyrai dažnai ir patys nujaučia, ko nori, kas jiems tinka. Barzda – tai instrumentas, suteikiantis galimybę dirbti su veidu, pakeisti jo formą.

– O kokios vyriškų šukuosenų mados? – Panašiai kaip su barzdomis – egzistuoja klasikiniai kirpimai, kurių istorija siekia XIX-XX a. Pavyzdžiui, dabar labai madingos vyriškos šukuosenos, kilusios iš JAV jūrų laivyno. Šios šukuosenos klasikinės, kelių dešimtmečių senumo. Jos visada bus madingos, visada populiarios dėl labai paprastos priežasties – tai klasika. Žinoma, vieni mėgsta ilgesnius, kiti trumpesnius plaukus, tačiau bendrų tendencijų negalėčiau išskirti. Manau, tai priklauso nuo aplinkos, miesto, kuriame gyveni. San Fransiske vyrai mėgsta vienokius, o Sibire – kitokius dalykus. Barzdaskučių salonai šiandien yra madingi dėl klasikinio stiliaus suvokimo, čia naudojamų klasikinių įrankių, kirpimo technikų. Be abejo, vyrus puošia ne tik išpuoselėta barzda, plaukai ar drabužiai. Pasitikėjimas savimi – tai pagrindinis dalykas, leidžiantis vyrui atrodyti puikiai. – Na, o kuo stebina vyriškos kosmetikos gamintojai? – Pastaruoju metu vyriška kosmetika, barzdos ir plaukų priežiūros priemonės tapo labai populiarios. Daug nuostabių kvapų, kruopščiai išpuoselėtų pakuočių, šepetėlių, buteliukų. Pasirinkimas labai didelis. Neslėpsiu, man tai kelia šiokią tokią nuostabą. Sunku patikėti, kad yra tiek daug vyrams skirtų produktų, turinčių skirtingų kvapų, poveikį. Dar sunkiau patikėti, kad vyrai tam negali atsispirti! Daug vyrų naudoja šias priemones ir vis labiau rūpinasi savo išvaizda. Populiariausi produktai, skirti barzdai skusti ir formuoti – skutimosi muilai, geliai. Naudojant juos barzdos ima kvepėti, tampa švelnios, po skutimosi oda būna ne tokia jautri. Beje, vyrams rūpi ne tik produktas, tačiau ir jo kvapas, pakuotė. Todėl ir produktai kuriami naudojant skirtingus ingredientus,

kvepiantys mediena, žolelėmis, net apyniais – kaip alus. – Štai iš kur tas apynių kvapas! Kuo dar, be nuostabaus kvapo, ypatingas skutimosi muilas „Bocmanas be ūsų“? – Skutimosi muilas – tai viena iš priemonių, padedančių išlaikyti gražią barzdą. Išbandėme šį naują muilą ir jis mus maloniai nustebino. Naudodamas šį muilą barzdaskutys Petras ką tik profesionaliai sutvarkė vieno kliento barzdą. Šis produktas puikiai atlieka savo darbą – o tai ir yra viskas, ko mums reikia. Be to, kaip pastebėjote, jis nuostabiai kvepia. Ši muilo savybė patinka ne tik man, bet ir klientams. Jis tikrai labai kvepia! Ko gi vyrams daugiau reikia? – Aleksai, o kokį stilingą patarimą duotumėt vyrams? – Jei auginate barzdą – darykite viską, kad ji atrodytų gerai. Manau, graži barzda vyrą puošia bet kuriuo metų laiku. Tad mano patarimas labai paprastas – bent vieną kartą gyvenime pamėginkite užsiauginti barzdą. Galbūt jums patiks? Sankt Peterburge gyvena du geri mano draugai. Žmona savo vyro vis prašydavo, kad šis nusiskustų barzdą dėl paprastos priežasties – be barzdos jo tiesiog niekada nebuvo mačiusi. Po ilgų įkalbinėjimų jis pagaliau sutiko. Ar žinote, kokia buvo moters reakcija? Ji paprašė vyro ją vėl užsiauginti... Man labai patinka, kad vyrai nebijo būti gražūs. Manau, tai pasaulio, kuriame mes gyvename, atspindys. Juk pagaliau žmonės gali gyventi sau. Jiems nereikia nuo ryto iki vakaro dirbti purvinose gamyklose ar kasyklose, jie gali rūpintis savimi, gardžiai kvepėti, gerai atrodyti. Juk visa tai – labai paprasti, tačiau kartu ir labai svarbūs dalykai.

KOMENTARAS Andrius Bagdzevičius „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių iniciatorius

Idėja sukurti muilą „Bocmanas be ūsų“ kilo spontaniškai, kaip ir visos idėjos mūsų „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėse. Susijungė daug minčių ir išėjo dar vienas eksperimentas. Jų visų pradžia buvo apyniai, jie labai skaniai kvepia aluje, tad norėjosi tą skanų kvapą perkelti ir kitur. Žinau, kad kosmetikoje naudojamos alaus mielės, todėl ir apynių panaudojimas atrodė įdomus, neįprastas. Galiausiai, kai jau galvojome apie konkretų produktą, pasirinkimą padiktavo alaus pavadinimas - „Bocmano ūsai“. Skutimosi muilas „Bocmanas be ūsų“ mums ypatingas tuo, kad jame yra dalis mūsų išvirto alaus. Apyniai, kuriuos gausiais kiekiais naudojome gamindami alų, buvo distiliuojami, kad jų kvapiosios medžiagos vėliau susijungtų su muilo aromatais. Aš pats esu apyniuoto alaus mėgėjas ir man atrodo, kad nuėjus pas barzdaskučius turėtų būti smagu jausti apynius ne tik alaus taurėje.

KŪRYBA ATSIVERIA UŽ KOMFORTO ZONOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Neringa Greičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Berlyno

Kad atrastų save ir savo kelią, grafikos dizainerei LAURAI KLIMAITEI prireikė kelių skirtingų šalių, kardinaliai priešingų dizaino mokyklų, sotaus, ramaus gyvenimo periodo ir po jo užklupusio nesaugumo jausmo. Ir tik tada, kai atsidūrė visiškai svetimame mieste – Berlyne, kur neturėjo nei pažinčių, nei darbo, kur kankino nežinomybė ir prireikė daugybės pastangų susikurti savo naują pasaulį, Laura sako pradėjusi iš tikrųjų GYVENTI. Šiandien ji dėsto tipografiką būsimiesiems iliustratoriams ir fotografams, rengia kūrybines dirbtuves „Artistic Workshop Series“, o norą blaškytis pakeitė ramybė, kuria dalijasi su širdies draugu italu Francesco.

- Laura, ko gero, užaugus tokioje šeimoje tavo kelias kitaip ir negalėjo pasisukti? Juk tavo tėtis, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas ir vyresnioji sesuo Indrė – grafikos dizaineriai, mama Audronė – grafikė. Kažin ar galėjai pasukti, pavyzdžiui, į ekonomiką! - Galėjau! Būdama 18-os aš apskritai nelabai supratau, kas vyksta pasaulyje, gal tiesiog vėliau subrendau. Šeimoje jaučiausi šiek tiek užgožta, nes tėtis ir sesuo visada šnekėdavosi apie dizainą, o aš tarsi neturėjau, ko pasakyti, kuo nustebinti. Kartą mama paklausė, kas man būtų įdomiau: nupaišyti lempą ar ją sukurti? Man pasirodė įdomu ir tai, ir tai. Ir nors sakiau, kad dizainere niekada nebūsiu, vis dėlto įstojau į dizaino specialybę. O pradėjusi mokytis greitai supratau, kad mano sritis yra grafinis dizainas – pamačiau antrakursių plakatų parodą ir viduje kažkas sukirbėjo. Trečiame kurse pagal mainų programą išvažia76

vau į Norvegiją, Bergeno nacionalinę meno akademiją. Ten prasidėjo atradimai. Norėjau išvažiuoti, atsiriboti nuo šeimos, kad suvokčiau, ką galiu pati. Nepatiko man ir tas nuolat akademijoje primetamas požiūris, kad štai – Klimo dukra. Lyg ir smagu, bet augančiai asmenybei tai – savotiškas trukdis. Norvegijoje man labai trūko kritinio požiūrio į darbą, analizės. Svajonės išsipildymą radau Olandijoje, kai lankiau ten gyvenusią seserį. Užsukus į kelias dizaino mokyklas man krito į akį vienos jų aplinka. Ten kabėjo plakatai – viskas juodai balta, žaidžiama prasme. Ir studentai ne apsikrovę žirklėmis, popieriumi, kaip buvau įpratusi, bet nuolat susėdę kažką mąsto. Taip įstojau į ArtEZ meno institutą Arnheme. Ten dėstė tikros dizaino žvaigždės, žmonės, kurie formuoja Olandijos dizaino istoriją. Arnhemas – nedidelis miestas, gyventi ten buvo gana nuobodu, tad galėjau susikoncentruoti į kūrybą.

- Olandiško dizaino mokykla iki šiol inspiruoja tavo darbus? - Absoliučiai. Man tai – nemirtinga mokykla. Joje mokoma, kaip reikia mąstyti. Dabar tą patį bandau perteikti studentams Berlyne ir jie stebisi: kodėl mums iki šiol niekas to nesakė? Mano metodas aiškina, kaip turint minimalias priemones pasiekti gerą rezultatą. Nereikia nieko, kas neteikia prasmės. Tai racionalus, ne iliustratyvus mąstymas – aš to niekada nemokėjau. Man patinka gilintis į turinį. - Dabartinis pasaulis labai vizualus ir jauniems žmonėms tai ypač svarbu. Jie ieško gražių etikečių, gražaus drabužių, daiktų dizaino. Atskleisk, kaip esant tokiai daugybei triukšmo atkreipti jauno žmogaus dėmesį? - Turinys yra svarbiausia. Štai, pavyzdžiui, knyga „Elementorius“, kurią apipavidalinome kartu su seserimi Indre ir kuri pelnė diplomą gražiausių 2015 m. knygų rinkimuose. Kurdamos jos dizainą mąstėme, kaip užkabinti šiuolaikinį žmogų. Ir manau, kad sudominti gali drąsa, tikromis vertybėmis, turiniu, jo gilumu bei drąsiu dizainu. Dėstydama studentams, o daugumai jų apie dvidešimt, matau, kad jie vertina tavo tvirtumą, nuomonės turėjimą, jiems svarbu, kad nukreiptum juos tinkama linkme, kad parodytum, kodėl tai gerai, o tai – blogai. Jaunam žmogui nurodyti kryptį labai svarbu. Tuomet vizualumas tampa antraplaniu dalyku. Stuburas žmogui svarbiausia, kad jis nebūtų uždengtas vien gražiais paveikslėliais, vaizdais ir spalvomis. Olandijos mokykloje nuolat analizuodavome ekonomikos, politikos, interneto kultūros reiškinius. Visa buvo grįsta analize ir kritiniu mąstymu: privalai analizuoti ir turėti savo poziciją. Tai mane ir išmokė nepasiklysti. O juk iki kokių 25-erių buvau gana pasiklydęs jaunas žmogus. Ta griežta mokykla išmokė pasitikėti savimi. - O kaip atsidūrei Berlyne? - Sesuo įkalbėjo. Ji irgi iš Olandijos persikėlė į Berlyną, su ja dabar dalijamės studija. Baigusi mokslus Olandijoje jaučiausi labai pavargusi. Mokantis nebūdavo net laisvų savaitgalių, ten visą laiką turėjai dirbti. Per dvejus metus sukūriau 63 projektus. Man prireikė poros metų atsigauti nuo to krūvio. Iš pradžių norėjau grįžti į Lietuvą, bet Indrė pasiūlė atvažiuoti į Berlyną, nes atsilaisvino nedidelis butukas puikioje vietoje. Sesuo sakė, kad jei grįšiu į Lietuvą, jau niekada iš ten ir neišvažiuosiu, ten bus per daug gera ir komfortabilu. Ir nors visi mano klientai, visi draugai liko Lietuvoje, ji įkalbėjo mane pabandyti dar kartą. Galiausiai – juk visada gali grįžti, galvojau. Ir pamažu įsitvirtinau Berlyne. - O netrukus jau dėstei Berlyno studentams? - Berlynas – labai neturtingas miestas, čia labai trūksta darbo. Bet gyventi čia pigu ir gera. Berlyne turtingų žmonių nėra daug, visi – panašaus lygio, daug žmonių susiję su kūryba, menu arba atvykę čia radikaliai keisti gyvenimo, todėl visi tokie draugiški. Pradžioje atvykus man buvo labai sunku išsilaikyti finansiškai, niekaip negalėjau rasti darbo, nes neužtenka būti geru dizaineriu, reikia ir kontaktų. Čia pilna jaunų ir talentingų! Todėl galiausiai nusprendžiau pradėti ką nors savo, jaučiausi įgijusi pakankamai patirties, man norėjosi dėstyti tipografiką ir galiausiai kartu su kuratore Ana Sanfrutos pradėjome rengti kūrybines dirbtuves „Artistic Workshop Series“. Jose dominuoja pačios įvairiausios temos – nuo mados dizaino iki „pasidaryk pats“ idėjų ar tipografikos. Kartą į dirbtuves užsukusi mergina taip susižavėjo mano paskaita apie tipografiką, kad pradėjo svarstyti, kaip mane prisivilio78

ti į privatų meno ir dizaino universitetą, kuriame ji pati studijavo. Ji perdavė mano kontaktus mokyklos vadovybei, rodė mano darbus, bet jokio atsako nesulaukiau. Paskui pati parašiau ten dėstančiam profesoriui, jis atsakė, kad naujų darbuotojų jie neieško. Vis dėlto spalį sulaukiau skambučio. Pamenu, buvo penktadienis ir profesorius sako: trečiadienį prasideda naujas semestras, gausi dvi grupes, gal nori dėstyti? Man buvo šokas. Dvi grupės po dvidešimt žmonių – iliustratoriai ir fotografai, o juk aš neturėjau net programos... Vis dėlto pavyko pasiruošti. O dabar laukia naujas semestras. Vėl turėsiu grupę studentų. Kai išeini iš komforto zonos, tada atsiveria tikroji kūryba. Dirbant su turtingais, mokiais klientais tiesiog gerai sau gyveni. Gresia pavojus, kad po truputį gali dingti visos kūrybinės idėjos. Kai praradau keletą tokių klientų, kilo panika, nes nebeturėjau pinigų. Antra vertus, būtent tada pradėjau iš tikrųjų gyventi. - O koks dabar periodas tavo gyvenime? - Dabar gyvenu savo svajonėje. Tai labai ramus, kitoks laikas. Anksčiau daug blaškiausi, o dabar jau renkuosi, formuoju savo žmonių ratą, man norisi kokybės, nebesinori gyventi kaip anksčiau, kai pinigų užtenka tik pamatiniams poreikiams. Dabar norisi aplink save kurti kažką daugiau, burti žmones. Norisi duoti. Man įdomu bendrauti su jaunais žmonėmis. Be to, kai atsigavau po sunkių mokslų, man vėl pasidarė įdomus dizainas. Galiausiai norėčiau Lietuvoje surengti kūrybines dirbtuves „Artistic Workshop Series“. - Kokiais savo klientais labiausiai džiaugiesi? - Visais Lietuvos užsakovais, su kuriais teko dirbti ir dirbu šiuo metu. Žinoma, beveik visi jie yra iš kultūrinių, edukacinių projektų srities. Tikras malonumas dirbti su tokiais užsakovais, nes dažniausiai jie turi gerą estetinį skonį, yra išprusę ir supratingi. Jų reikalavimai kokybei ir kūrybingam požiūriui į projekto vystymą sutampa su manuoju. Kartais atrodo, kad Lietuvos klientų geras skonis ir supratimas perauga dizainerių ambicijas. Gal penkerius metus dirbau su Oskaro Koršunovo teatru. Viskas prasidėjo, kai Oskaras pasiūlė mano tėčiui sukurti teatro vizualinį stilių. Tėtis paklausė, gal norėčiau kokį variantą sukurti ir aš. Taip jis sukūrė vieną, aš kitą. Ir matau, kad mano variantas labai geras... - Bet nedrąsu tėčiui pasakyti? - Drąsu! Mes viename katile ir visiškai atvirai šnekame apie darbą, sakome – čia gerai, o čia š… Atsimenu, nuėjome į susitikimą su O. Koršunovu, aš rodau į savo darbą ir sakau – čia tikrai geras, imkit šitą! Bet jis toks rizikingas pasirodė, apverstomis raidėmis. O tėtis tokį saugų padarė, gražų. Bet aš taip įkalbinėjau, kad galiausiai buvo pasirinktas mano stilius. Taip pradėjau dirbti su teatru. O šiaip dauguma klientų atsiranda per rekomendacijas. Niekada nesu pati jų ieškojusi. - Nori pasakyti, kad pažintys šiuolaikiniame pasaulyje yra viskas, kad ir koks talentingas bebūtum? - Nepakanka būti talentingam. Privalai būti ir atsakingas, pavyzdžiui, laiku atsakinėti į laiškus. Bet juk tai taip paprasta! Aš turiu labai stiprų atsakomybės jausmą ir to paties reikalauju iš kitų. Tad manau, jog turėti pažinčių yra gerai, bet negalima nuvilti žmonių. Kas iš to, jei visus pažinosi, bet dirbsi neprofesionaliai ir neatsakingai? Be to, turi būti malonus, mokėti bendrauti. Kartais kitam tiesiog nepatinki, o gal esi per daug nedrąsus, susigūžęs ir kontaktas neužsimezga.

- Kuri gražias knygas, o ką pati mėgsti skaityti? - Dabar skaitau profesinę literatūrą, nes to reikia dėstant studentams. Bet specialiai neperku dizaino knygų. Taip, yra daug gražių dalykų, bet juk visi talentingi ir daug dirba – čia viskas aišku. Neseniai atradau žurnalą „Reader“, kuriame rašoma apie tai, ką skaito žymūs žmonės. Labai įdomu skaityti, nors nesu knygų graužikė. Skaitymo procesas dažnai mane vargina. Dažnai vartau žurnalus Berlyno parduotuvėje „Do You Read Me“, tačiau ne dažnai perku, nes jų tiek daug! Kaip išsirinkti? Dėl to džiaugiuosi neseniai atradusi „Stack“. Tai žurnalų prenumeravimo sistema, kai kas mėnesį gauni žurnalą – siurprizą. Tai puikus būdas šiuolaikiniam žmogui, turinčiam tiek daug pasirinkimo ir negalinčiam apsispręsti. Dabar kas mėnesį laukiu – ir koks gi šį kartą žurnalas įkris į mano pašto dėžutę? Paradoksalu – juk galėčiau nueiti į parduotuvę ir išsirinkti ką tik noriu, bet to nedarau, laukiu, ką man atsiųsti sugalvos „Stack“. - O internete daug laiko praleidi? - Labai daug. Bet vėlgi – ten ieškau tik to, ko reikia darbui. Tiesą sakant, nuolat esu internete, bet vis tiek vadinu save popieriniu žmogumi. Man reikia atsispausdinti, paliesti. - Kaip manai, kodėl žmonėms taip svarbu liesti popierių? - Popieriaus kvapas man labai patinka. Kai paimi į rankas – tai tarsi kūnas, tampa tavo dalimi. Ir rašyti man labai smagu ant popieriaus. Manau, tai niekada neišnyks, nes tai veikia mūsų pojūčius. - Bet tavo pačios kūryba vyksta kompiuterio ekrane? - O čia visai kas kita. Dirbti kompiuteriu man smagu. Esu taip išgvildenusi savo stilių, kad viskas, ką bandau daryti kitaip, ne taip gerai atrodo. - Kur, tavo manymu, žengia žiniasklaida, kokia jos ateitis? - Manau, spauda šiandien tampa prabangos preke, įvaizdžio dalimi. Leidėjai renkasi kokybę, geresnį popierių. Tikiu, kad trumpos naujienos iš laikraščių pamažu išnyks, tačiau liks išliekamąją vertę turintis turinys. Spausdintinė medija turi tokių savybių, kokių ekranas niekada neturės. Bet taip pat knyga ar žurnalas niekada neturės tų privalumų, kuriais pasižymi internetas ar elektroninės knygos. Apskritai skaityti dabar madinga visur. - Kūrybiškumas – kaip jį sužadinti? 82

- Olandijoje, tame mažame miestelyje, kuriame mokiausi, buvo taip nyku, kad vienintelis būdas pradžiuginti save buvo kūryba. Berlyne, rodos, nuolat kur nors dalyvaudavau, lankydavau parodas, susitikdavau su žmonėmis, nieko nespėdavau... Po metų atsigręžiau atgal ir supratau, kad nieko doro per tą laiką nepadariau, nieko nesukūriau, tik gėriau viską iš aplinkos. Ir man vėl norėjosi užsidaryti. Tad išsikėlėme į ramesnį rajoną, nes galiausiai tiesiog atsibodo matyti, kaip žmonės atvažiuoja pagyventi trim mėnesiams, išsiurbia miestą ir vėl išvažiuoja. Kūrybai reikalinga ramybė. Taip pat aš negaliu gyventi tik skaitydama knygas, man būtina judėti, aš noriu sutikti įdomių žmonių, ne filmą pažiūrėti, bet pati patirti tą filmą. Noriu vakare atsigulusi į lovą galvoti apie tai, kokių nerealių žmonių šiandien sutikau ir kiek daug išmokau. Man reikia pažinti fiziškai. Tada ir gimsta idėjos, mintys. - O kaip kūrybą veikia šeimyninis gyvenimas? - Mano šeima darni, tad, atrodytų, ir aš turėčiau norėti sukurti šeimą, susilaukti vaikų, bet aš niekada to nenorėjau. Mano požiūris buvo toks šiek tiek iškreiptas, kad reikia būti vienam, nes jei esi su kitu žmogumi, vadinasi, esi silpnas, tau kažko trūksta, esi nesavarankiškas ir menkas. Prieš porą metų požiūris pasikeitė – susiradau draugą ir dabar mes kartu gyvename. Tas ryšys man labai įdomus, Francesco mane visiškai palaiko. Dabar, kai mano gyvenime prasidėjo brandesnis periodas, tie santykiai labai padeda. Jauti palaikymą ir nebesiblaškai, gali tiesiog kryptingai dirbti. Anksčiau man atrodė, kad norint daug dirbti, negali turėti rimtų santykių, nes jiems reikėtų pastangų – reikia žmogų suprasti, su juo pabūti. O juk aš dirbdavau per naktis... O dabar man smagu ir labai branginu savo žmogų, darbas eina šalia. Jis – fotografas, labai kūrybingas, jautrus žmogus, jo mąstymas žvitrus, jis pastebi mažiausias detales, todėl aš ir esu su juo ir mums kartu labai gera. Jis manęs klauso, jaučiuosi kaip karalienė. Nors italas, bet jis labai ramus. Visada į mane įsiklauso, ragina važiuoti, dalyvauti, kaip vyras ir kūrėjas jis neturi to didžiulio egoizmo, todėl manęs neužgožia. Tiesą sakant, jis visai neitališkas, net maistas jam visiškai nerūpi... - Tai gal jis visai ne italas?.. - Gal tikrai koks austras, juk nuo Faencos, kur užaugo, iki Austrijos – ne taip toli!.. (Kartu smagiai juokiamės.)

DIZAINERĖ BE MITŲ Tekstas: Monika Repčytė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Paryžiaus Nuotraukos: Nadia Gric ir asmeninio dizainerės albumo

Nuo 2000-ųjų, kai prancūzų kilmės dizainerė INGA SEMPÉ pradėjo dirbti savarankiškai, jos darbai įvertinti ne vienu dizaino pasaulyje reikšmingu apdovanojimu. Per tuos šešiolika metų – kai dar praktiką Villa Medici akademijoje Romoje atliekanti moteris žengė pirmuosius kūrybinius žingsnius ir šiandien – pasikeitė labai daug – visuomenės poreikiai, požiūris į dizainą, jo suvokimas, tačiau nepakito prancūzės gyvenimo ir darbo filosofija. ,,Paprastus, tačiau ne banalius“ daiktus kurianti moteris nenori brėžti ribos tarp darbo ir asmeninės erdvės – kūryba yra tarsi natūrali jos būsena.

Kai pirmą kartą dešimtajame Paryžiaus rajone atsiveria Ingos Sempé kūrybinės erdvės durys, sunku nuspręsti, ko joje yra daugiau – kūrybos ar buities elementų. Ant šiurkštaus paviršiaus stalo garuoja ką tik paruošta arbata, o čia pat guli atversti eskizų albumai, kurie atrodo tarsi ką tik būtų sklaidyti. Nuojauta kužda, kad čia pat gimsta dizainerės idėjos. Prie šio stalo Inga pakviečia prisėsti ir pasikalbėti. Pirmasis įspūdis – tai bet koks kūrybos desakralizavimas, veikiau priešingai – jos priartinimas prie realybės. Tai pabrėžia ne tik dizainerės žodžiai, bet ir minėtoji aplinka. Paklausta, ką jai reiškia kūrybingumo sąvoka, Inga susimąsto: ,,Kai kalbama apie kūrybingumą, omenyje dažnai turimi tarsi kažkokie magiški dalykai. Dėl to, mano nuomone, ,,kūrybingumas“ yra kvailokas žodis, ypač prancūzų kalboje. Jis vartojamas per dažnai ir netiksliai. Kartais gali atrodyti, jog visas pasaulis yra kūrybingas. Taip nėra, su tuo reikia dirbti.“ Tam, kaip atrodo moters darbo erdvė, labai didelę įtaką turėjo 84

tėvų modelis – Inga yra iliustratorių dukra. Nuo pat mažens mačiusi, ką reiškia gyventi ir dirbti toje pačioje aplinkoje, dizainerė pripažįsta, jog ilgą laiką nesuvokė, kas yra biuras. ,,Pamenu, kažkada vaikystėje buvau labai susižavėjusi vienu berniuku, kurio tėtis buvo direktorius“, – juokiasi Inga ir priduria, jog jai iki šiol tolimas pasaulis, kuriame svarbios direktoriaus, darbuotojų sąvokos. Kūrėjos estetiniam suvokimui taip pat įtakos turėjo tėvai. ,,Mano tėvai buvo labai dideli estetai. Jie priklausė ne dizaino, o meno pasauliui, kuriame egzistavo labai griežtos gero skonio taisyklės. Dažnai girdėdavau juos skundžiantis tokiais dalykais, kurie kitiems pasirodytų veikiausiai nesuprantami, o man jie yra labai svarbūs, pavyzdžiui, ,,ši kopija blogai atspausdinta“, ,,šis raudonas atspalvis nėra toks geras kaip anas, šis turėtų būti šviesesnis“. Inga priduria, jog nuolat matydavo tėvus piešiančius, tad tai natūraliai pažadino kūrybinius sugebėjimus – jai niekad nebuvo liepta nustoti piešti, ji nesulaukė patarimo užsiimti kuo nors kitu.

Šiuo metu daugiausia kurianti italų, šveicarų ir danų įmonėms, Inga neslepia didelio susižavėjimo italų kultūra, kurioje ji atranda daugiau galimybių save išreikšti nei prancūziškoje terpėje. ,,Jeanas Cocteau yra pasakęs, jog italai yra prancūzai, tik geros nuotaikos (juokiasi). Manau, kad tai yra tikra tiesa. Dievinu kurti italams, nes didžiosios dalies savo sumanymų, tinkamų jiems, negalėčiau realizuoti čia, Prancūzijoje. Man patinka, kad Italijoje dizaino sprendimai yra labiau orientuoti į kasdienybę, mąstant apie nuolatinius poreikius. Tuo metu Prancūzijoje labiau galvojama apie prabangą, vadinamąjį luxe sektorių.“ Dizainerės nuomone, tokia orientacija šiek tiek taikosi prie azijietiškos ir rusiškos rinkų poreikių, tačiau, jos žodžiais, gaila, jog dažnai maišoma tikroji prabanga ir ,,karikatūrinės jos versijos“. ,,Žinoma, luxe darbai gali atskleisti nepriekaištingus sugebėjimus dirbti su medžiaga, aukščiausią jos kokybės lygį, tačiau dažniausiai tai tėra itin klasikinę stilistiką apimantis estetinis kodas. Man tai yra nuobodu“, – prideda Inga ir, paklausta apie savuosius estetinius kodus, atskleidžia, jog, jos nuomone, svarbiausias dizainerio uždavinys – būti praktiškam. ,,Dizainerių prioritetas turėtų būti praktiškumas. Kitu atveju kuriami daiktai, kurie nefunkcionuoja ir kurie niekam nėra reikalingi. Daikto išvaizda, jo charakteristika turi apibrėžti, nurodyti, kaip ir kodėl jis bus naudojamas, kitu atveju jis atliks tik dekoratyvinę funkciją, o tai priklauso meno sričiai.“ Ši kūrybos filosofija puikiai atsispindi Ingos darbuose. Tarp jos naujausių – patobulintos anksčiau kurtų šviestuvų ,,Lampyre“ ir ,,Lampadaire“ interpretacijos, pasižyminčios išgrynintu dizainu. Rankose laikydama vieną savo naujausių kūrinių, Inga teigia, jog šviestuvai – objektai, kuriuos jai labiausiai patinka kurti. ,,Cappuccina“ modelis išsiskiria lengvumu ir, kaip teigia Inga, jo išskirtinumas tas, jog šviestuvą galima sukti skirtingomis kryptimis, pritvirtinti prie sienos ar bet kaip kitaip transformuoti. Be to, akį traukia žaismingas dizainas – dangiškas žydras gobtuvas su violetiniais taškeliais. Šį modelį Inga atneša parodyti kaip darbą, kuriuo ji labiausiai didžiuojasi. ,,Man labai patinka kurti šviestuvus. Visiškai priešingai su sofomis – tikrai nemažai jų esu piešusi, tačiau nekenčiu piešti sofų!“ – juokiasi pašnekovė. Be sofų ir šviestuvų, Inga nebijo kurti ir kitokio tipo objektų. Vienas pavyzdžių – italams kurta įrankių kolekcija ,,Collo-alto“. Ši kolekcija – moters noras sukurti linksmus ir kontrastingus įrankius, visą dėmesį sutelkiant į kontūrus. Kontrastų kalba būtent juose ir atsispindi – itin plonas ir ilgas kaklelis jungia netradiciškai išplatėjančias viršutinę ir apatinę dalis. Tarp kitų Ingos kūrinių galima rasti kilimų (,,Meteo“ kolekcija siekiama naujoviškai interpretuoti persišką kilimą), archyvinių dėžučių, lentynėlių, laikrodžių, kėdžių, lovų.

Viename iš ankstesnių savo interviu Inga yra išreiškusi norą, jog dizainas būtų suvokiamas kaip disciplina, o ne stilius. Paklausta, kaip per jos kūrybos metus kito dizaino supratimas, Inga susimąsto: ,,Kad ir keistai skambės, tačiau bent Prancūzijoje, kai buvau studentė, niekas nežinojo, kas yra dizainas. Niekas nesugebėdavo apibrėžti šios sąvokos. Dabar situacija yra šiek tiek geresnė, tačiau dizainas vis dar dažnai painiojamas su dekoru, architektūra ir kitais dalykais. Taip pat daug nesusipratimų, turint omenyje dizainą, atsiranda dėl to, kad žmonės pernelyg dažnai linkę skirstyti, kas yra dizainas, o kas ne, galvoje turėdami gerą ir blogą dizainą. Visi gaminami objektai priklauso dizaino sričiai, net jeigu jie yra baisūs.“ Inga pabrėžia, jog dizainas nėra „kokybės ar formos kriterijus, tai yra pats konkretaus objekto sukūrimas ir pagaminimas tam, kad būtų naudojamas“. Kokių pokyčių galima tikėtis artimiausiu metu? Apie savo lūkesčius Inga kalba nedrąsiai, tačiau nori, jog ypač Prancūzijoje įmonės suprastų, jog darbas su dizaineriais yra prioritetas. ,,Dažnai, ypač krizių metu, įmonės imasi strategijos, jog esant finansiniams sunkumams nėra pinigų dirbti su dizaineriais. Italijoje yra priešingai – suvokiama, kad pirmas dalykas, kurį reikia daryti norint įveikti krizę, tai kreiptis į dizainerį.“ Prieš atsisveikinant smalsu užduoti akivaizdų, paprastą, tačiau visgi intriguojantį klausimą – kodėl Inga kuria? Kurį laiką pagalvojusi, moteris atsako, jog jai svarbiausia yra sudominti save. ,,Jeigu man nuobodu, nieko negaliu daryti. Nuolatos privalau įrodyti pačiai sau, kad galiu kurti kažką įdomaus. Man svarbiausia yra kurti daiktus, kurie visų pirma patiktų man, o tai nėra lengva. Iš tikrųjų manau, kad kiekvienas dizaineris širdyje kuria sau, ne kitam. Net jeigu deklaruojama priešingai, kūrimas visų pirma yra procesas, kurio metu įrodai sau, jog gebi kurti.“ 92

탑enklo istorija / progreso menas

Automobilių entuziastai turi posakį: tu niekada nepamirši savo pirmojo „Quattro“. Ir antrojo, ir trečiojo... Kai kurie ženklai sugeba patys pranokti savo legendas, galiausiai jie tampa tokie žinomi, kad imame su jais tapatintis, paverčiame juos bendriniais žodžiais arba priimame kaip savaime suprantamą reiškinį. O įdomioji dalis – kaip tokie ženklai gimsta ir evoliucionuoja, nuslenka užmarštin. Ir jei dabar paklausčiau, kas yra „Quattro“, guldau galvą, bent vienas iš trijų atsakytų, jog tai – vienas legendinių „Audi“ modelių. O juk iš tiesų – tai perversmą automobilių pasaulyje sukėlusi pavaros koncepcija, kurią „Audi“ inžinieriai tobulina jau 35 metus.

Didžiąją sensaciją sukėlė 1980 m. Ženevos automobilių parodoje „Audi“ stende pristatytas sportinis kupė su įdiegta nuolatine keturių varančiųjų ratų sistema „Quattro“. Iki tol tokią pavarą turėjo tik sunkvežimiai ir visureigiai. O šį kartą technologiją buvo ketinama naudoti serijinėje keleivinių automobilių gamyboje. Tikrosios legendos ištakos siekia 1976-1977 m. Tą gūdžią žiemą grupelė „Audi“ inžinierių, vadovaujamų Jörgo Bensingerio, Suomijoje atliko bandomuosius važiavimus ant sniego. Čia ir gimė genealioji mintis apie keturis varomuosius ratus. Įsitikinęs, kad tai – unikali mintis, J. Bensingeris savo idėją pristatė tuometiniam „Audi“ techninės plėtros direktoriui Ferdinandui Piech. Šis, žinoma, buvo sužavėtas, tad netrukus prasidėjo testavimo programa. Viskas vyko neįtikėtinai greitai. 96

Pirmasis modelis su įdiegta „Quattro“ technologija – „Audi Coupe“, 100 km/h greitį pasiekdavo per 7,1 sekundės (o tais laikais tai buvo labai greitai!), bet ekspertus pirmiausia pribloškė ne tai – juos sužavėjo iki tol neregėtas šio automobilio manevringumas slidžiame kelyje. „Audi“ inžinieriams pavyko sukurti sistemą, kuri važiavimo galią paskirsto tarp priekinės ir galinės ašių, o tai, pasak gamintojų, reiškia maždaug 25 proc. geresnį sukibimą su keliu, efektyvią, saugią ir komfortišką kelionę. Nuo vizionieriškos idėjos pristatymo Ženevoje praėjus daugiau nei trim dešimtmečiams, „Quattro“ sistema jau įdiegta 7 mln. „Audi“ automobilių: nuo kompaktiškų automobilių iki sedanų ir superautomobilių – „Quattro“ tapo patikimo ir didžiulį malonumą teikiančio vairavimo sinonimu.

Nesvarbu, kiek arklio galių turi automobilio variklis: ši galia prieš pasiekdama kelią pirmiausia perduodama ratams. Tad kam važiuoti dviem ratais, jei galima išnaudoti visus keturis – klausė „Audi“ inžinieriai. Ir jų mestas iššūkis visiems laikams pakeitė žmonių sampratą apie automobilio valdymą bei labai aukštai iškėlė gamybos standartų kartelę. „Quattro“ technologija sukėlė revoliuciją ne tik daugiaserijinėje automobilių gamyboje, bet taip pat kardinaliai pakeitė motosporto pasaulį. Su niekuo nesulyginama akceleracija sukėlė tikrą revoliuciją ir lėmė, kad kelis sezonus „Audi“ sportiniai automo-

biliai dominavo ant sniego, ledo, žvyro ir asfalto. O Michelle Mouton tapo pirmąja moterimi, laimėjusia Pasaulio autoralio taurę ir vos per plauką nelaimėjo pasaulio čempionato. Žinoma, ji vairavo „žvėrį“ su „Quattro“ sistema. „Audi“ automobiliai lenktynių trasoje buvo galingiausi kada nors matyti monstrai. Jų greitis buvo bauginantis. O žiūrovams tai, žinoma, patiko. 1982-1986 m. pasaulio čempionų vardus pelnė „Audi“ pilotai Hannu Mikkola ir Stigas Blomqvistas. 1986-aisiais „Audi“ pasitraukė iš „B grupės“ lenktynių. O tais pačiais metais buvo susukta legendinė reklama. Nors motosporto

nėra žiemos olimpinių žaidynių programoje, „Audi“ nusprendė dar kartą pasauliui pademonstruoti „Quattro“ galią automobiliui kylant šuoliams su slidėmis skirtu tramplinu. Eksperimentui buvo pasirinktas Suomijoje esantis „Pitkavouri“ tramplinas, jį atliko lenktynininkas Haraldas Demuth. Kvapą gniaužiantis vaizdas, kai „Audi 100 CS Quattro“ kyla beveik stačiu slidžiu tramplinu, iki šiol mėgstamas ne tik autosporto gerbėjų. Vėliau šis nuotykis buvo pakartotas 2005 m. „A6 4.2 Quattro“ reklamai. Minint 25-ąjį „Quattro“ gimtadienį „Audi“ inžinierius Uwe Bleckas net 11 kartų pasiekė tramplino viršūnę. Šlovinga „Audi quattro“ istorija nuo šio automobilio debiuto

„B grupės“ autoralyje iki įspūdingų pergalių pasakojama 1993 m. pasirodžiusiame filme „Quattro – victory of an idea“ (liet. – „Idėjos pergalė“). Nedaug automobilių, kurie savo ženklui reikštų tiek daug ir kuriems drąsiai galima klijuoti „revoliucionieriaus“ etiketę. Šiandien du iš trijų „Audi“ yra „Quattro“ modeliai. Revoliucinę technologiją inžinieriai tobulina iki šių dienų, štai kodėl keturių varomųjų ratų pasaulyje ji vis dar siejama su pačiais aukščiausiais standartais ir, žinoma, didžiuliu vairavimo malonumu. Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją

100

U탑siregistruokite bandomajam va탑iavimui www.audi.lt

101

mada

PRANCŪZIŠKO STILIAUS AMBASADORĖ DRABUŽIUS PLAUNA RANKOMIS Nuotraukos: H&M archyvo

Kūrybos vadovė, stiliaus ikona, tvarumo ambasadorė ir mama JULIA RESTOIN ROITFELD žymi ne tik todėl, kad yra buvusios prancūziškojo žurnalo „Vogue“ redaktorės Carine Roitfeld dukra. Niujorke gyvenanti paryžietė žavi išskirtiniu, tik jai būdingu prancūzišku stiliumi. Būtent dėl jo kompanija „H&M“ ir pasiūlė Julijai tapti kolekcijos „Conscious Exclusive“ ambasadore. J. Restoin Roitfeld – šiuolaikinio pasaulio moteris, puikiai suvokianti, kad kiekvienas mūsų veiksmas – pradedant tuo, kaip vartojame, ir baigiant tuo, kaip elgiamės su šiukšlėmis – turės globalią įtaką aplinkai, kurioje gyvename. Rodos, visa, ką daro ši moteris, būtų galima sudėti į du žodžius – rafinuotas paprastumas. Apie tai Julia ir pasakoja šiame išskirtiniame interviu.

- Julija, kaip tapote naujosios kolekcijos „Conscious Exclusive“ ambasadore ir ką apie tai manote? - Šiam vaidmeniui mane pasirinko, jaučiuosi pamaloninta ir didžiuojuosi tuo. Manau, pasinaudojant mada atkreipti žmonių dėmesį į tvarumo idėją – puiki mintis. Visi šiame pasaulyje turėtume gyventi atidžiau ir mada gali būti šio plano dalis. Tvarioji mada yra kūrybinga, išradinga ir atsakinga, tad kiekvienas gali ja mėgautis ir kartu saugoti planetą. - Kiek tvarumo idėja svarbi jūsų pačios gyvenime? - Tvarumas tampa vis svarbesnis ir ne tik mano vienos gyvenime. Svarbu ne tik mūsų požiūris į šiukšles ir perdirbimą: tvarumas – tai visa apimantis gyvenimo būdas, tai, kaip mes varto102

jame, elgiamės, o taip pat – ir rengiamės. - Ar tvarumas gali būti madingas? - Tikrai taip. Tvarumas – tai kūrybingas būdas kurti ir vartoti madą. Kuriant naujus drabužius iš senų, paverčiant perdirbtą stiklą siuviniais – tai nuostabu, kaip ir derinti sena su nauja bei atsakingai pirkti ir vartoti. - Esate kilusi iš šeimos, kurioje mada užima labai svarbią vietą. Kaip manote, stiliaus jausmas yra įgimtas ar jį galima išsiugdyti? - Manau, ir taip, ir taip. Didžiąja dalimi tai įgimta, bet taip pat nuolat ugdoma. Stilius – kaip ir visa kita gyvenime: mokomės ir iš kitų, ir iš savęs, savo klaidų. Iš tiesų tai niekada nesibaigiantis procesas.

103

- Kaip apibūdintumėte savo stilių? - Apibrėžti kieno nors stilių nėra lengva. Esu labai instinktyvi, sakyčiau, mano stilius yra minimalistinis ir klasikinis. Tikrai nesu tokia madinga, kaip mano mama, aš kur kas ramesnė. Niekada neieškau pernelyg iššaukiančių drabužių. Mėgstu dėvėti tai, kas man patinka ir su kuo jaučiuosi patogiai. - Kokia, jūsų nuomone, yra neblėstančio prancūziškos mados žavesio paslaptis? - Manau, kolekcija „Conscious Exclusive“ – tai fantastiška kelionė per istoriją, pateikta išskirtinai moderniai. Ji atspindi ekstravaganciją, išskirtinumą ir dėmesį detalėms – tai, dėl ko prancūziška mada pastaruosius kelis šimtmečius yra nemirtinga. Šiuolaikinė prancūziškoji mada turbūt kiek mažiau stebinanti, nei buvo anksčiau, bet mums visada rūpėjo smulkmenos, kurios ir kuria esminius skirtumus. - Jūsų gyvenimas labai intensyvus, be to, esate mama. Kaip sugebate visada būti tokia stilinga? - Būti stilinga nėra mano prioritetas. Tiesiog būnu savimi. Man patinka paprasti dalykai ir visada vilkiu tuos pačius drabužius. Žiemą man patinka juoda spalva, nes ji tobulai tinka didmiesčio aplinkai, o vasarą norisi jaustis kiek labiau bohemiškai. Štai kodėl man taip patinka kolekcija „Conscious Exclusive“: ji puikiai atspindi mano vasaros jausmą. - Be ko, kalbant apie stilių, negalėtumėte gyventi? - Poros juodų aukštakulnių, tobulai sukirptų džinsų ir mažos juodos suknelės – jie visur keliauja su manimi. - Ar jums patinka visiems prieinamo išskirtinumo idėja? - Visiškai taip: stilius ir mada neturėtų priklausyti nuo to, koks esi turtingas. Visa tai eina iš vidaus. Naujoji kolekcija iš tiesų prieinama daugeliui, bet man patinka, kad tai riboto leidimo kolekcija. Bent jau negresia pamatyti tais pačiais drabužiais vilkint visus savo draugus. - Kokie būtų jūsų patarimai, kalbant apie tvarumą? - Labai svarbus drabužių skalbimas: plovikliai labai teršia aplinką, o skalbimo mašinos sunaudoja galybę energijos. Aš pati bandau kiek įmanoma skalbti drabužius kriauklėje, rankomis, naktį, o tada kabinu juos džiūti, kad kitą rytą jau galėčiau jais vilkėti. Beje, vilna ir kiti švelnūs audiniai kur kas ilgiau išsilaiko, jei juos skalbi rankomis. Kitas svarbus patarimas – atiduoti nereikalingus drabužius perdirbti. Kam juos laikyti ir užimti vietą spintoje, juk juos perdirbus aktyvinamas dorybės ratas. Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją. 104

105

106

107

108

109

mada / sportiniu bateliu kultura

ĮSIPAREIGOJĘS SPORTINEI DVASIAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Juevičiūtė

Ledo ritulio komandos „Hockey Punks“ narį, vandenlenčių sporto gerbėją ir „Nike“ pardavimų vadovą Lietuvoje TOMĄ JACEVIČIŲ sportas lydi visur. Tomas prisipažįsta, kad jo namuose nerastume nė vienos klasikinio stiliaus batų poros, o kiekvieną pavasarį jis vis galvoja, kaip savo lentyną papuošti dar viena sportinių batelių pora. – Tomai, ką tau reiškia sportas? – Sportas mane lydi nuo vaikystės, jis mane daug ko išmokė. Žaidžiu ledo ritulį komandoje „Hockey Punks“ ir laukiu, kol pagaliau atšils oras ir galėsiu pradėti vandenlenčių sporto sezoną. Vandenlenčių sportu užsikrėčiau tik prieš metus, nežinau efektyvesnio būdo išsivalyti galvą po dienos darbų! – Sportiniai bateliai jau keletą sezonų neužleidžia dominuojančių pozicijų mados pasaulyje. Kokios yra šio sezono sportinių batelių tendencijos? – Šiais, kaip ir praėjusiais, metais ypač populiarūs retro stiliaus bėgimo bateliai – jie niekam kitam neužleidžia madingiausiųjų pozicijos. Sportinio stiliaus laisvalaikio bateliai yra įkvėpti bėgimo batelių dizaino ir kuriami iš medžiagų, kurios nors ir nėra tinkamos dideliam sportiniam krūviui, tačiau traukia akį, atitinka visus komforto standartus. Taip pat šiemet madingi retro stiliaus teniso batelių siluetai, kurių populiarumas pradėjo augti dar praėjusiais metais. Manau, šie metai sportinių batelių mylėtojams bus išskirtiniai! – Kokios spalvos ar jų deriniai šiemet madingiausi? Kokias spalvas pats mėgsti labiausiai? – Sportinius batelius dažniausiai renkuosi pagal jų siluetą, istoriją, kiek rečiau pagal spalvas. Vis dėlto praėjusiais metais visi pametė galvas dėl vienspalvių, dažniausiai visiškai juodų ar baltų modelių. Šis pamišimas gerąja prasme tęsis ir toliau. Taip pat šiemet madingi mėlyni, pastelinių atspalvių bateliai. Gamintojai neleidžia atsikvėpti ir naujo sezono metu pristato vis labiau akį traukiančius batelių siluetus. Taip pat šiemet populiarios pintos aukštos kokybės technologiškai pažangios medžiagos, išsiskiriančios skirtingais apdirbimo būdais. 110

– Kokie sportiniai bateliai tau pačiam yra patogiausi? – Sportinių batelių patogumas – tai daug diskusijų keliantis klausimas. Kiekvieno žmogaus pėda yra individuali. Nuo to ir priklauso, su kokiais sportiniais bateliais jausitės geriausiai. Man patogiausi – nuo 1982 m. kuriami „Nike Air Force 1“ žemo profilio bateliai, tačiau su šiuo pasirinkimu nėra sutikęs nė vienas mano pašnekovas. – Kada ir kur atsirado sportinių batelių mada? – Yra daug skirtingų nuomonių, tačiau aš manau, jog sportinių batelių kultūra apčiuopiamą formą įgavo maždaug 1980 m., kai rinką sudrebino technologijų ir dizaino prasme pažangūs batelių siluetai. Šiuo laikotarpiu įvairių sporto šakų populiarumas bei išplitusi hiphopo kultūra iš scenos ar sporto aikštelių padėjo perkelti sportinius batelius į gatves.

– O prie kokių drabužių derini sportinius batelius? – Mano drabužinėje dominuoja juoda spalva, tad dėl drabužių ir batelių derinimo daug sukti galvos nereikia. Sportinius batelius dažniausiai derinu su kepuraitėmis, marškinėliais. Taip pat stengiuosi drabužius ir sportinius batelius derinti pagal jų prekės ženklą – jei aviu „Nike“ retro bėgimo silueto batelius, nesirengiu „Jordan“ ar kitų krepšinio įkvėptų kolekcijų drabužiais. Prie sportinių batelių būtinai derinu kelnes, kojines. Nemanau, kad yra toks drabužis, prie kurio negalėčiau derinti sportinės avalynės – ją aviu tiek prie klasikinio kostiumo, tiek prie laisvalaikio aprangos. – Kaip manai, kokioms progoms sportiniai bateliai tinkami? – Nėra netinkamos progos – gali būti tik netinkamas sportinių batelių pasirinkimas. Savo batų lentynose neturiu nė vienų

klasikinio tipo batų, tačiau jų nepasigendu. Šiandien sportinių batelių pasiūla yra milžiniška, pradedant modeliais, baigiant spalvomis, todėl neabejoju, jog galima išsirinkti įvairioms progoms tinkamus sportinius batelius. – Ar sportinių batelių avėjimui galioja tam tikri apribojimai, pavyzdžiui, amžius? – Tokių apribojimų tikrai nėra! Kuo daugiau įvairaus amžiaus, socialinio statuso ar profesijų žmonės nešios sportinius batelius, tuo pasaulis bus spalvingesnis. – Tomai, ar po darbo tau nesinori įsispirti į kitokius batus? – Tikrai ne! Kasdieninis sportinių batelių aprangos kodas man – didelis privalumas. Tokių minčių niekada nekyla. Priešingai – vis mąstau apie tai, kaip savo lentyną papuošti dar viena sportinių batelių pora! 111

mada / sportiniu bateliu kultura

MENININKĖ SPORTO SALĖJE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Juevičiūtė

Mitas, kad menas ir sportas turi mažai ką bendra! JULIJA DAILIDĖNAITĖ, galerijos „Grafo“ vadovė, investavimo į meną konsultantė ir ekspertė, parodų kuratorė, tarptautinio projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorė, bėgiodama, jodinėdama žirgais ar leisdamasi nuo kalno snieglente ne tik atranda vidinę ramybę, bet ir spėja susiplanuoti būsimus darbus. Tad sportinius batelius ji mielai derina net su klasikiniu kostiumėliu.

- Julija, ar visą gyvenimą buvai tokia aistringa aktyvaus laisvalaikio gerbėja? - Aktyvus gyvenimo būdas lydi mane visą gyvenimą. Vaikystėje tėvai sugalvodavo įvairiausių žygių, pavyzdžiui, pajūriu iš Šventosios į Palangą ir atgal, marių pakrante iš Juodkrantės į Nidą, ir pan. Ir visai nesvarbu, kad tie žygiai dažniausiai būdavo todėl, kad ilgai neturėjome savo automobilio. Svarbiausia, kad iki šiol jaučiu vidinį poreikį eiti, atrasti, judėti ir pasiekti galutinę „stotelę“ – tikslą. Aktyviau gyventi pradėjau paauglystėje: bandžiau bėgioti (tačiau vis mesdavau tuos daugkartinius nepavykusius bandymus), daug vaikščiodavau, žaidžiau tenisą. - Kokios sporto šakos tau labiausiai patinka? - Ilgą laiką pasitenkindavau rytine mankšta, riedučiais ir dviračiu. Keldavausi anksčiau už namiškius ir išmindavau „pasitikti saulės“. Įveikdavau gana didelius atstumus, taip išgarindama nykias mintis ir pasikraudama naujai dienai. Prieš keletą metų išpildžiau vaikystės svajonę – pradėjau jodinėti. Ši sporto šaka mane atskleidžia labiausiai – sutramdyti gaivalą ir pajusti harmoniją su pačia savimi. Jojimas – mano meditacija. Visų pirma tai bendravimas su žirgu. Negali tiesiog ateiti, įsėsti į balną ir raginti. Tu turi pajusti ir atrasti kontaktą su žirgu. Kai atsiranda abipusis ryšys, tada gali atrasti tikrą jodinėjimo malonumą. Kai noriu pabėgti nuo visų, mano akys krypsta į žirgyną. Prieš metus supratau, kad vis dėlto galiu bėgti. Dabar rytais bėgioju ir tai man teikia didelį džiaugsmą. Tas jausmas, kai atsikeli anksčiausiai už visus, įšoki į bėgimo kelnes, sportinius batelius ir pasileidi tuščio švintančio Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, yra išties ypatingas. Ryto kvapas, pavasarėjant plyšaujantys paukščiai, kylanti saulė ir tas jaudinantis bundančio miesto vaizdas nuo Bar112

bakano kalno arba Subačiaus apžvalgos aikštelės yra tai, dėl ko dažnai pati sau pavydžiu. Jei kas prieš keletą metų būtų pasakęs, kad sportuosiu ir sporto klube, būčiau tiesiog nusijuokusi. Šiandien aš sportuoju ir sporto salėje. Neįsivaizdavau savęs, meno pasaulio žmogaus, treniruoklių salėje. Tačiau mano draugas Tadas Pocius, kuris yra puikus asmeninis treneris bei motyvatorius, man padėjo atrasti malonumą ir šioje, metalais žvangančioje sporto srityje. Beje, pradėjau wakeboardinti ir čiuožinėti snieglente. Dabar tuo degu stipriausiai. - Kaip sportas keičia tavo gyvenimą? - Sportas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Gana anksti pajutau, kad judėjimas ir mankšta man padeda atrasti vidinę ramybę ir numalšinti stresines situacijas. Sportas man padeda išsivalyti. Aktyviai sportuodama galiu ir visiškai atsijungti nuo dienos įtampų, ir sustrateguoti būsimos parodos, susitikimo ar renginio veiksmų planą. Tad sportas man – ne tik sveikas kūnas, bet ir energijos dozė darbingai dienai. Būtent todėl dažniausiai sportuoju rytais. - Ar tave dažnai galima pamatyti avint sportinius batelius? - Taip. Sportiniai bateliai yra mano mėgstama avalynė. Jų neturiu daug. Būna, kad įsimyliu vienus ir aviu juos iki „paskutiniosios“... Tiesą pasakius, niekada nesusimąstydavau apie juos kaip apie išskirtinę avalynę. Jie man yra tokie pat „batai“, kaip ir visa kita mano turima avalynė. - Tau tai – tik patogumas ar ir stiliaus, įvaizdžio dalis? - Man sportinė avalynė – kartu ir stilius, ir patogumas. Turiu kelis mėgstamus sporto aprangos ir avalynės gamintojus, kurių dizaino koncepcijomis išties žaviuosi. - Prie kokių drabužių derini sportinę avalynę? - Tai priklauso nuo nuotaikos. Vasarą vilkiu ir sijonus bei sukneles kartu su sportiniais bateliais. Kai vėsiau – džinsus, odines kelnes bei švarkus. Iš tiesų, jei dera spalvos ir audinių tekstūros – sportinius batelius galiu avėti ir prie klasikinio kostiumėlio. Derindama savo dienos aprangos „rinkinuką“, niekada negalvoju: o, vakar dalyvavau renginyje, tad rinkausi klasikinius drabužius, šiandien būsiu sportiška, o rytoj – hipiška. Tikrai ne – mano turimi drabužiai ir avalynė stipriai persipina tarpusavyje, nesu iš tų, kurios bijo keistų derinių. - Kokie sportiniai bateliai tau patinka labiausiai? - Patogūs ir gražūs! - Ar šį sezoną ketini papildyti savo batelių kolekciją? - Net ir be rimtesnių ketinimų turėsiu to imtis, mat tie – patogiausieji ir mylimiausieji – jau baigia nusibaigti... Tačiau neslėpsiu – mada man yra labai svarbi ir artima meno sritis. Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje meno istoriją ir teoriją, daugiausia laiko leisdavau su grafinio ir kostiumo dizaino specialybes studijuojančiais bičiuliais. Daug ko išmokau iš jų. Iki šiol domiuosi mados tendencijomis. Ne išimtis ir sporto mada. Man labai patinka didieji sporto aprangos ir inventoriaus gamintojai, kurie imasi bendradarbiauti su profesionaliais mados kūrėjais. Taip ir eiliniai sportiniai bateliai tampa meno kūriniu. Esu nusižiūrėjusi vienus nuostabius japonų dizainerio Yohji Yamamoto naujos kolekcijos sportinius batelius. Šis dizaineris išsiskiria intelektualiu ir filosofiniu požiūriu į kuriamus drabužius, avalynę bei aksesuarus. Tad jo sportiniai bateliai yra gana ekscentriški ir avangardiniai. Man tai labai patinka. Mėgstu detales. Ir nebūtinai kiekvienas turi jas pastebėti. Tačiau žinojimas, kad kuriant mano turimų „DC“ sportinių batelių padą įkvėpimo buvo semtasi iš deimanto briaunų formų, jų avėjimą padaro dar malonesnį.

113

Hermes

MIESTIETĖ BE AUKŠTAKULNIŲ

Nike parduotuvės → → →

Air Force 1 Ultra Flyknit

Air Max 1 Ultra Essential

Air Huarache Run Ultra JCRD

114

John Elliott

KAKLARAIŠTIS LIKO NAMIE

Ozo g. 25, Vilnius, PC Akropolis Karaliaus Mindaugo g. 49, Kaunas, PC Akropolis Taikos pr. 61, Klaipėda, PC Akropolis

Air Max 1 Ultra Essential

Roshe NM Flyknit

Air Huarache Run Premium

115

skaitiniai / mados kaprizai

GYVENTI MADOS SŪKURYJE Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Su mados stiliste, dizainere, dėstytoja, žurnaliste ir tinklaraštininke LAURA LATOUR susipažinome, kai mus skyrė daugiau nei aštuoni tūkstančiai kilometrų. Šiuo metu Japonijos Okinavos saloje gyvenančios Lauros gyvenimas visuomet sukosi apie madą, o šį pavasarį pasirodys jos pirmoji stiliaus knyga – „10 mados išrinktųjų: kaip suprasti mados kaprizus ir atrasti savo stilių“.

– Jūsų patirtis mados industrijoje – labai plati. Ar mada visada buvo jūsų gyvenime? – Mano mama ir močiutė laisvalaikiu visada siuvo (sovietmečiu tai buvo vienintelis būdas išsiskirti iš minios), todėl mados niekada nesuvokiau kaip tuštybės, „skudurų“ ar bandžiau ieškoti už ją svarbesnių dalykų – ji visada buvo šalia. Mama entuziastingai palaikė mano keisčiausius stiliaus eksperimentus, padėdavo išsipainioti iš mezginių, siuvinių keblumų ir spintos dilemų – net dabar, atvykusi į Lietuvą, su malonumu klausiu mamos – „Ką man rengtis?“ Ji – kiečiausia mano stilistė ir kritikė. Tad, baigus Kauno dailės gimnaziją, sukti galvą, kur stoti, nereikėjo – Vilniaus dailės akademija, kostiumo dizainas. Pirmųjų darbų buvo daug: pirmoji kolekcija VDA, pirmoji rimta fotosesija žurnale, pirmoji paskaita Kalifornijos dailės institute. Labiausiai įsimena ne projektas, o atgarsiai apie jį, įvertinimas. Visgi pats didžiausias – kai įvertino studentai: baigę kursą, atsisveikindami apsikabina ir pasako, kad buvo sunku, bet labai daug išmoko, kad jaučiasi kitokie. Arba per kitos paskaitos pietų pertrauką ateina klausti patarimo, kaip užbaigti eskizą ir neskuba grįžti. Nes būti dėstytoja yra iššūkis, o studentų įvertinimas yra pats didžiausias komplimentas ir motyvas stengtis. – O kitas žingsnelis – knyga. Apie ką ji? – „10 mados išrinktųjų: kaip suprasti mados kaprizus ir atrasti savo stilių“ yra knyga, kuri susideda iš dviejų dalių: 10 tendencijoms nepavaldžių mados stilių –„išrinktųjų“: iš kur jie atsirado, kaip atrodo, kaip atpažinti – jų istorija, prietarai, socialiniai aspektai. Antra knygos dalis – taisyklės: kurias galima ir reikia laužyti, o kurias geriau įsiminti, šiuolaikinės mados ikonos ir mados žodynas. Viskas susieta asmeninėmis istorijomis – iš mano darbo Kalifornijos dailės institute patirties, amerikietiško ir japoniško 116

stiliaus atradimų, kelionių, įkvepiančių žmonių ir tiesiog eilinės kasdienybės. Kasdieniškai, lengvai – apie rimtus, bet unikalius ir įsimenančius mados dalykus. Madą mėgstu ne mažiau nei maisto kultūrą (vos atvykusi į JAV turėjau laukinę idėją mesti šalin madas ir stoti į kulinariją. Tai buvo laikinas kaprizas, tačiau maisto ruošimas liko hobiu ir nuostabiu laisvalaikio leidimo būdu, ypač kai reikia galvą išvalyti nuo madų), tad kai kurios stiliaus istorijos tarsi susirado ir savo patiekalą – susijusį su ypatinga asmenybe ar įstrigusia, net absurdiška istorija. 300 puslapių, prikimštų mano vyro fotografijų ir mano pieštų iliustracijų. Tikiu, kad skaitytojai knyga patiks: išsklaidys mados ir tendencijų baimes, padės atpažinti, suprasti ir atrasti savo stilių. – Gal galite papasakoti apie turinį, struktūrą, tekstų atranką. Kokioms moterims ji skirta? – Rašydama galvojau apie tai, ką girdžiu iš mados vartotojų: kad mada yra labai triukšminga (visgi ir įdomesnė nei bet kada anksčiau), kad sezono tendencijų yra ne viena ir ne dvi, kad jos greitai praeina, daug painios informacijos visais kanalais... Tad labiausiai nervus ir piniginę tausojanti pozicija yra back to basics, šaknis, t. y. galvoti apie mados stilius: elegantišką, vyrišką, militaristinį, bohemišką, romantišką ir panašiai. Mados stiliai turi savo išskirtinius bruožus, o tendencijos apie juos sukasi ir interpretuoja. Žinant stilius, jų istoriją atsiranda pasitikėjimas savimi ir į visas tendencijas ir madą apskritai žiūrime paprasčiau, laisviau ir kūrybingiau. Siekiu, kad knyga sudomintų moteris, kurios nori daugiau sužinoti apie madą, ją įvertinti ir atsikratyti ribojančių stereotipų (kaip, pavyzdžiui, denimas – „angliakasių drabužis“. Angliakasiai ir Levis išgarsino jį, tačiau denimas Europoje buvo naudojamas 200 metais anksčiau iki Levis prasuko savo biznelį, o kūrybingų JAV dizainerių dėka Antrojo pasaulinio karo metu pateko ir į didžiąją madą).

117

– Šiuo metu gyvenate Japonijos Okinavos saloje, išvykusi iš Lietuvos penkerius metus Kalifornijos dailės institute San Diege dėstėte madą. Tikriausiai tai – nepamirštamos patirtys... – „The Art Institutes“, trumpinamas kaip „Ai“, yra tarptautinė aukštojo mokslo įstaiga, JAV ir Kanadoje jų yra apie 50. Aš pati negalėjau patikėti, kad į tą institutą patekau: mane pasamdė iškart po interviu. Po kelių dienų – pristatomoji paskaita sausakimšoje auditorijoje, po to gavau kelis mėnesius išplėtoti kurso paskaitų planą – nuo nulio ir imti darbuotis. Pradžioje dėsčiau tik stilių, palaipsniui paskaitų daugėjo: prisidėjo mados iliustracija pradedantiesiems ir pažengusiems, koncepcijos vystymas ir mados istorija. Kasmet kuruodavau studentų diplominių kolekcijų renginio (didelis, prabangioje lokacijoje rengiamas šou – pritraukti industrijos dėmesį) albumo stilių. Sėkmingiausi mano studentai rengė Daphne Guinness, dirba su Kanye West, Marchesa, BCBG Max Azria mados namuose, mados iliustratoriais. Didžiuojuosi jais. Pasitaiko, klausia: kaip tu be pedagoginio gali būti dėstytoja? Dailės institutai samdė aktyvius industrijoje tebedirbančius savo srities profesionalus, tad „pedagogų“ pagal profesiją pas mus nebuvo. Visi dėstytojai turėdavo baigti privalomą pedagoginių pagrindų kursą – interaktyvią 3 mėnesių online programą ir išlaikyti egzaminą. Niekada nenorėjau būti mokytoja, nes buvau sunki mokinė ir studentė – visai nesvajojau sutikti į save panašių (bet sutikau, oi nesaldu). Dėstymas daug išmokė – pagreitino svetimos kultūros suvokimą, nugludino aštrius kampus. Dailės institute svarbiausias dalykas buvo abipusė pagarba tarp dėstytojo ir studento, juolab kad tie studentai buvo nuo pomokyklinio jaunimo iki antrojo aukštojo siekiančių verslininkų su šeimomis. Dėstytojas privalėjo užmegzti kontaktą su kiekvienu studentu, skirti jam dėmesio. Jokių laisvų temų: paskaitų išklotinė su vadovėlių, priemonių sąrašu, kiekvienos paskaitos tema, užduotimis, namų darbais ir vertinimo kriterijų lentele kiekvienai užduočiai pristatoma per pirmąją paskaitą. Studentas aiškiai žino, ko iš jo tikimasi ir ką išmoks išėjęs kursą – jokių spėliojimų ar „tu man nepatinki, todėl sėskis, 2“. Visa paskaitų medžiaga, įvertinimai ir komentarai kiekvienam studentui asmeniškai yra prieinami internetinėje paskaitos platformoje. Į paskaitų išklotinę dėstytojas taip pat įtraukia ir taisykles, kurių studentai turės laikytis – nieko nesuvokiamo, viskas drausmės ir skaidrumo vardan. Paskaita trunka 4 valandas, tad jokių bimbinėjimų, tik produktyviai praleistas laikas. – O kaip skiriasi Okinavos, Kalifornijos ir Lietuvos mados kultūra, gatvės stilius? – Kalifornija turi daug stilių, bet galima juos atskirti pagal tris didmiesčius: San Fransiską, Los Andželą ir San Diegą. San Fransiskas, hipių lopšys, tebeprijaučia bohemiškam, meniškam stiliui, pirmauja ekologiško vartojimo ir tvarios mados (angl. sustainable fashion) kultūroje. Los Andželas, suprantama, paveiktas Holivudo, gatvės gaujų ir retro – man patinka iki ausų tatuiruotos pin-up gatvės madistės. San Diegas – atsipūtęs: banglentės, palmės, saulėlydžiai, nudrėksti šortai, smėlis paplūdimio šlepetėse ir mašinoje. Okinava yra egzotiška sala, kur vasarą taifūnai palmes prie žemės lenkia ir karščiui atlaikyti grūdintis reikia kaip ir šalčiui, tad tai paveikia ir madą: linas, ilgi plevėsuojantys, „vėją keliantys“ drabužiai padeda išgyventi tuos plius 40. Kas kita – pagrindiniame Japonijos žemyne. Be harajuku stiliaus, Japoniška gatvės mada – kaip ir visur kitur. Tačiau į Vakaruose aktualias mados tendencijas japonai nekreipia dėmesio, tad ir vakarietiškas vintažas čia – nepopuliarus. Užtat japoniškas gatvės stilius boro – vintažo 118

intravertiškas giminaitis, persismelkia visur. Jis yra artimas slow fashion idėjai: beveik demonstratyviai nutriušę, lopyti ar palikti irstančiomis siūlėmis drabužiai, nukleipti batai. Tai jokiu būdu nereiškia skurdo, o yra tarsi pareiškimas, kad „aš atsparus vartotojiškumui“. Boro atstovas – orus ir apskritai stilingas. Vis tik Japoniją, kaip ir visą Aziją, valdo kolektyvinė sąmonė, tad jei kokia detalė, stiliavimo būdas, tampa populiarūs, gali tikėtis juos išvysti net ne ant dešimčių dėvėtojų, bet miniomis – mėnesiais ir net metais. Lietuvoje yra didelis poreikis madai, tačiau kaustomas stereotipų bei dusinamas subtilumo-vulgarumo, archajiško moteriškumo-vyriškumo, kaip pagrindinių vertinimo kategorijų, monstrų. Trūksta kasdieniška, suprantama kalba mados istorijos informacijos ir pozityvumo mados atžvilgiu (vis dar „tuščia veikla“ arba „elito pramoga“, o lietuviški žodžiai „stileiva“, „puošeiva“, „dabita“ yra iš principo niekinamieji. Jų sąmoningai atsisakiau savo knygoje). Mada yra neatskiriama populiariosios kultūros dalis, ji priklauso visiems, ne elitui ir ne kažkokiam idealizuotam kūrėjui-menininkui. Šiuolaikinėje madoje gatvė (t. y. mados vartotojas) diktuoja tendencijas, o sėkmingiausi dizaineriai yra tie, kurie sugeba į jas greitai reaguoti. – Ką pati mėgstate dėvėti? Kaip apibūdintumėte savo stilių? Ar mėginsite į savo spintą prisijaukinti kokias nors šių metų tendencijas? – Tendencijų nekantriai laukiu, nes tai nauja, stimuliuoja, skatina kūrybingumą, tad jas jaukinuosi su dideliu entuziazmu. Smalsu matyti, kaip svarbūs socialiniai įvykiai atsispindi madoje (feminizmas, lyčių lygybė madoje pasireiškė asex tendencija, protestas prieš mados triukšmingumą – normcore, tvaraus išlikimo idėja – vintažo tendencijomis). Mano spintą užgrobė aštuntojo dešimtmečio maksimalistinis Alessandro Michele („Gucci“) ir Antrojo pasaulinio karo vintažinis stiliai, truputį vietos liko normcore – kasdienai arba kai reikia stilistiškai detoksikuotis, ir tokiam keistam gatviniam chanel-garcon stiliui. Nėra garderobo, kuris nepatinka ar nežinočiau, kaip jo dėvėti, tačiau visada, nepaisant tendencijų, vertinu tikrą denimą (be elastano, raw vadinamą), baltus nėrinius ir medvilnės gipiūrą, vyro megztinius ir įspūdingus batus. Mėgstu būti pastebima ir negaliu pakęsti visur prikaišiojamo subtilumo. Drabužiais pasakojame savo istoriją, o subtilumas nesako nieko. – Ar turite vieną taisyklę, kuri tiktų tiek stiliuje, tiek gyvenime? – Patinka Pikaso frazė: „Išmok taisykles kaip ekspertas, kad galėtum jas laužyti kaip menininkas“. – Šiuo metu ne tik keliaujate, rašote, fotografuojate, bet ir auginate sūnų. Kokią įtaką mamos specialybė turi jam, jo aprangai? Ką manote apie vaikų madą? – Vaikų stiliaus asortimentas parduotuvėse vis dar yra ribotas ir nespėja su šiuolaikinės mados tendencijomis: niūrių spalvų nuobodūs drabužiai berniukams, viskas rausva ir pūkuota mergaitėms arba animacinių filmukų reklama, ir realiai nėra iš ko rinktis. Kaip bebūtų, dabar man svarbiau, kad jis galėtų su savo drabužiais žaisti ir nebūtų gaila jiems suplyšus – nesu ta, kuri šaukia nuo suoliuko „tik neišsipurvink!“. Tad Aisčiui perku skalbiamus, naudojamus drabužius. Jokių voražmogių ir betmenų. Bet aš – estetė, todėl sugebu rasti ir tarp tų „skalbiamų“ gražių ir skoningų. Labai patinka vaikiškas vintažinis stilius, visgi pirmiau atsižvelgiu į sūnaus norus: jei jis prieštarauja mano sudėliotam retro šortų su dryžuota palaidine, juodom kojinaitėm iki kelių ir zomšiniais oksfordais deriniui, nesvarbu, kaip man tai patiktų, liks spintoje ir ieškosim to, ko nori mažasis.

119

Bon Appétit!

SKANUS JULIJOS GYVENIMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Rokas Darulis

Pirmadienį ji slidinėja Gudauryje, trečiadienį fotografuojasi Madride, penktadienį grįžta namo į Londoną. Modelio JULIJOS STEPONAVIČIŪTĖS gyvenimo nuobodžiu anaiptol nepavadinsi. Ji dirba su garsiausiais mados fotografais, jos nuotraukos puošia „Vogue Italia“, „Harper‘s Bazaar“, „Interview“, „W Magazine“, o darbų sąraše puikuojasi tokių mados grandų kaip „Giorgio Armani“ ar „Calvin Klein“ vardai. Prieš keletą mėnesių Julija ėmė rašyti maisto tinklaraštį „kitchenJulie“, o mums atskleidė, kad mieliausi jai – sužadėtinio fotografo Roko Darulio paruošta kava ar juodąja arbata kvepiantys rytai.

– Julija, kaip kilo idėja sukurti maisto tinklaraštį „kitchenJulie“? – Paskatino draugai ir artimieji, kartais juokais, o kartais rimtai pasijuokdami iš mano ir maisto santykių. Supratau, kad nieko neprarasiu, todėl verta pabandyti. Jei gerai pamenu, mano širdies draugas sugalvojo šią etiketę – kai sukdavausi virtuvėje, tapdavau „kitchenJulie“ (liet. – „virtuvės Julija“). Kokią žinutę neša „kitchenJulie“? Manau, ji sako: „Gamink, atsipalaiduok ir mėgaukis gyvenimu!“. Mes turime per mažai laiko, kad leistume sau valgyti prastą maistą. – Modelis rašo apie maistą. Daugelis sakytų, kad tai – netikėta. O kaip yra iš tiesų? – Gaila, tačiau klijuoti atgyvenusias etiketes mėgsta daugelis – tokią nuomonę turinčių žmonių apstu. Atvirai sakant, maža 120

dalelė manęs tuo džiaugiasi – juk netikėtumai pritraukia daugiau dėmesio. Jeigu skaitytojus mano maisto tinklaraštis domina ne tik receptais, bet ir žinia, jog receptus kuria profesionalus modelis, neturiu dėl ko liūdėti. Priešingai – džiaugiuosi, kad tai juos domina. Galbūt užsukę į mano tinklaraštį visai ne receptų ieškoti, jūs liksite įkvėpti ir pasinersite į gardžiausias kulinarines keliones. Mielieji, pirmyn laužyti stereotipų! – Kokie pagrindiniai tavo mitybos principai? – Svarbiausia – subalansuota mityba, pakankamai baltymų, riebalų ir angliavandenių. Stengiuosi vartoti daug produktų, kurie ne tik skanūs, bet ir naudingi mano organizmui. Tarkime, valyti balti ryžiai man labai skanūs, tačiau stengiuosi juos pakeisti pilnagrūdžiais ir taip gauti daugiau skaidulų. Man patinka maistas, kurio suvalgiusi jaučiuosi pilna energijos.

– Ne tik rašai tinklaraštį, tačiau ir pati kuri receptus. Kada gimsta gardžiausios idėjos? – Stengiuosi receptus kurti pati. Kartais pamatau gardaus patiekalo nuotrauką ir pati užsimanau pagaminti panašų, tačiau šiek tiek kitokį. Pamačiusi ką nors įkvepiančio sukuosi virtuvėje galvodama, kaip šį patiekalą gamintų „kitchenJulie“. Gardžiausios idėjos kyla, kai turiu daugiau laisvo laiko ir galiu atsipalaiduoti – tada visas savo mintis nukreipiu maisto kūrimo ir gamybos link. Dėl darbo daug keliauju, tačiau geriausiai jaučiuosi savo virtuvėje, namuose Vilniuje. – Esi ne tik sveiko maisto tinklaraštininkė, bet ir garsus modelis. Turbūt tortus tenka pamiršti... – Nesu aistringa tortų mėgėja. Visų želatina aptekusių ir itin sladžių tortų negaliu nė akyse matyti, tačiau kokybiški saldumynai ir desertai man labai patinka. Esu tikra smaližė, todėl bent retkarčiais turiu numarinti tą saldumynų ištroškusį kirminėlį, kartkartėmis atgyjantį manyje. Vis dėlto riboju save, nes žinau, kad cukrus ir saldūs kepiniai nėra sveiki. – O koks tavo firminis patiekalas? – Aštrus aitriųjų pipirų troškinys su jautiena Chili Con Carne ir trupininis obuolių pyragas. – Be kokių patiekalų, desertų neįsivaizduoji savo šventinio stalo? – Negalėčiau įsivaizduoti švenčių be šviežiai keptos duonos, gaivių salotų ir orkaitėje kepto pagrindinio patiekalo. Mano šeima per šventes visuomet paruošia užkandžių su rūkyta lašiša: šviesios duonos riekelė, truputėlis sviesto, rūkyta lašiša ir gabalėlis citrinos. Žinau, kad tai labai paprasta, bet šis užkandis visuomet laukiamas. Desertų taip pat būna, tačiau ypatingų tradicijų neturime. Kaskart jie gali būti nauji – man labai patinka išbandyti vis kitokius variantus. Nesvarbu koks, svarbiausia, kad desertas būtų! – Julija, tu daug keliauji. Kad ir šią savaitę... Vieną dieną tu slidinėji Gudauryje, Gruzijoje, kitą jau dirbi Madride, dar kitą – Londone. Kokios šalies virtuvę mėgsti labiausiai? – Kažkada svarsčiau, kokios šalies virtuvė man niekada neatsibostų. Supratau, jog tai būtų itališkas maistas. Italai puikiai ruošia jūros gėrybes, mėsą, paukštieną bei daržovių patiekalus. Taip pat jie turi vienus geriausių sūrių, konservų, skanių kepinių ir desertų. Ar tai gali atsibosti? – O kuo kvepia tavo rytai? – Dažniausiai jie kvepia Roko išvirta kava arba juodąja arbata. Kartais vaisiais, be lukšto virtais kiaušiniais, natūraliu jogurtu ir kepintomis sėklomis ar riešutais. – Tavo sužadėtinis Rokas dirba Londone, tu nuolat keliauji po visą pasaulį. Kaip pavyksta suderinti darbus ir santykius? – Rokas daugiausiai laiko praleidžia Londone, aš gyvenu tarp Vilniaus ir Londono. Didžiąją dalį laisvo laiko praleidžiu Londone dėl akivaizdžios priežasties – Roko. Suderinti darbus ir santykius mums nėra sudėtinga, visų pirma dėl to, kad abu dirbame mados industrijoje. Esame pripratę prie šios srities darbo specifikos, gerai vienas kitą suprantame. Mano grafikas ne visuomet būna pilnas darbų ir skrydžių: kartais pasitaiko visiškai ramus mėnuo, o kartais per savaitę, tokią kaip ši, tenka aplankyti kelias skirtingas šalis ar net žemynus. Kai esame drauge, kartu sportuojame, žiūrime filmus, ilsimės ir, žinoma, gaminame ir valgome.

– Nuostabaus grožio gaminti mėgstanti moteris. Juk tai – visų svajonė! Ar mėgsti pamaloninti savo sužadėtinį pusryčiais į lovą? – Pusryčiai lovoje manęs niekada ypatingai nežavėjo. Nemėgstu ant patalynės rasti trupinių ar maisto dėmių. Be to, maloniau jaučiuosi, kai valgau sėdėdama. Rokas dažniausiai pusryčių nevalgo, todėl atsikėlusi aš turiu laiko pasiruošti ir palepinti jį sočiais pietumis. – O kokios maisto ir valgymo mados vyrauja pasaulyje? – Populiariausia valgymo kultūros mada, plačiai pasklidusi po visą pasaulį – sveika mityba. Žinoma, žodis „sveika“ vienam reiškia viena, o kitam – visai ką kita. Kelios pagrindinės sveikos mitybos idėjos: atsisakyti pusgaminių; rinktis produktus, kurių sudėtyje nėra arba yra kuo mažiau kenksmingųjų medžiagų; vartoti daug daržovių ir vaisių; rinktis sveikus angliavandenius; mažinti riebalų ir nesveikų užkandžių kiekį; vartoti produktus, iš kurių galima gauti kuo daugiau organizmui naudingų medžiagų ir vitaminų. Sakyčiau, tai labai sveikintina mada! – Negaliu nepaklausti... Ar modeliams kyla dilema, ką apsirengti? Kaip ją išsprendi? – Žinoma! Nepažįstu nė vieno modelio, kuris lengva ranka užsimestų pirmą pasitaikiusį drabužį ir jaustųsi puikiai. Modelio profesija tiesiog neleidžia prastai atrodyti. Mes turime sudaryti gerą įspūdį klientams, tačiau nemažiau svarbu – gerai jaustis turime ir pačios. Visada maniau, kad pasitikėjimas savimi atveria daugybę durų. Savo aprangą renkuosi priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje bei su kokiais žmonėmis reikės praleisti dieną. Jei atvirai, nemanau, kad dilema, ką apsirengti, kada nors paliks mano kasdienybę. – Ką Julijai atneš šis pavasaris? – Malonių pasikeitimų, naujų iššūkių ir kūrybinių ieškojimų. 121

AZIJIETIŠKOS RYŽIŲ MAKARONŲ SALOTOS Reikės: 100 g ryžių makaronų; 250 g nevirtų krevečių; 100 g pievagrybių; 1 nedidelės saldžiosios paprikos; 1 vidutinio dydžio morkos; 1 romaninių salotų stiebo; 1/5 nedidelio raudonojo kopūsto; 1/4 svogūno;

saujos smulkiai pjaustytų šviežių mėtos lapelių; saujos smulkiai pjaustytų svogūnų laiškų; 1 1/2 v. š. kepintų sezamo sėklų; džiovinto aitriojo pipiro; kokosų aliejaus; šlakelio citrinos sulčių.

Padažui: 2 v. š. žemės riešutų sviesto; 1 1/2 a. š. skysto medaus; 3/4 a. š. raudonojo kario pastos;

1/2 citrinos sulčių; 1 1/2 a. š. lengvo sojų padažo (su sumažintu druskos kiekiu).

Procesas: Plonomis juostelėmis supjaustykite romanines salotas, papriką, svogūną, morką, kopūstą ir sudėkite į didelį dubenį. Suberkite smulkintus svogūno laiškus, smulkintas mėtas ir išmaišykite. Riekelėmis supjaustykite pievagrybius. Į keptuvę įpilkite kokosų aliejaus, įkaitinkite ir pakepinkite pievagrybius, kol paruduos. Atidėkite į šalį ir leiskite atvėsti. Į atskirą dubenį sudėkite ryžių makaronus, užpilkite verdančiu vandeniu ir leiskite pastovėti 3-4 minutes, kol suminkštės. Nupilkite vandenį, ma122

karonus nuplaukite po tekančiu šaltu vandeniu ir palikite nudžiūti. Makaronus sumaišykite su daržovėmis, grybais, šlakeliu citrinos sulčių ir žiupsniu druskos. Keptuvėje įkaitinkite truputį kokosų aliejaus ir lengvai pakepinkite krevetes. Mažame indelyje sumaišykite visus padažui skirtus ingredientus. Ant makaronų ir daržovių mišinio uždėkite keptas krevetes, užpilkite padažo, pabarstykite kepintomis sezamo sėklomis, mėtų lapeliais ir smulkiai pjaustytais džiovintais aitriaisiais pipirais.

123

124

PERSIKŲ IR MIGDOLŲ PYRAGAS Reikės:

Procesas:

140 g sviesto; 1/2 stiklinės cukraus; 4-5 vidutinio dydžio persikų; 1 1/4 stiklinės miltų; 3/4 stiklinės migdolų; 2 didelių kiaušinių; 1/4 stiklinės natūralaus jogurto arba kefyro; 1 a.š. kepimo miltelių; 3/4 a.š. druskos; pusės vanilės ankšties arba 1 a.š. vanilės ekstrakto; žiupsnelio maltų muskato riešutų; pusės citrinos sulčių.

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laispnių. Kepimo formą ištepkite sviestu ir apibarstykite maždaug 1 a. š. cukraus. Persikus supjaustykite plonomis skiltelėmis, atidėkite kelias skilteles papuošti. Migdolus sumalkite. Dubenyje sumaišykite miltus, maltus migdolus, druską. Kepimo miltelius sumaišykite su citrinos sultimis ir įmaišykite į miltų masę. Į dubenį sudėkite sviestą ir cukrų, gerai išsukite. Po vieną įmuškite kiaušinius, maišykite didesniu greičiu, kol masė taps puri. Į masę įdėkite vanilės sėklas, įmaišykite sausus ingredientus, jogurtą. Nepermaišykite. Į masę sudėkite persikų gabalėlius, gautą masę sukrėskite į kepimo formą. Išlyginkite paviršių, išdėliokite persikų skilteles ir užbarstykite šiek tiek cukraus. Kepkite apie 1 valandą. Atvėsinkite.

125

126

SLUOKSNIUOTOS TEŠLOS PYRAGAS SU VARŠKE, ŠPINATAIS IR PIEVAGRYBIAIS Reikės: 350 g sluoksniuotos tešlos; 600 g liesos varškės; 3 kiaušinių ir 1/2 kiaušinio pyragui aptepti; 200 g šviežių špinatų; 150 g pievagrybių;

1/2 svogūno; saujos anakardžių riešutų; saujos svogūnų laiškų arba vienos česnako skiltelės; žiupsnio druskos, pipirų; šlakelio aliejaus.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Smulkiai supjaustykite pievagrybius, svogūną, špinatus. Keptuvėje įkaitinkite šlakelį aliejaus ir pakepinkite svogūnus su pievagrybiais, kol suminkštės. Sudėkite špinatus ir dar kelias minutes pakepinkite. Įberkite druskos, pipirų. Palikite atvėsti. Varškę sumaišykite su kiaušiniais ir kepintomis daržovėmis, suberkite smulkintus anakardžių riešutus, svogūnų laiškus (arba česnako skiltelę), įberkite šiek tiek druskos, masę gerai išmaišykite. Iškočiokite sluoksniuotą

tešlą į šiek tiek didesnį nei kepimo indas stačiakampio formos lakštą. Aliejumi arba sviestu patepkite kepimo indą ir atsargiai į jį perkelkite tešlą. Į vidų supilkite varškės masę, tešlos kraštais uždenkite pyragą, palikdami nedidelę skylutę viršuje, skysčio pertekliui išgaruoti. Pyrago viršų subadykite šakute. Kepkite 30 minučių, tada pyrago viršų ištepkite kiaušinio plakiniu ir kepkite dar 15 minučių. Išėmę iš orkaitės palikite pravėsti. Patiekite su šviežių salotų lapeliais.

127

PROFITEROLĖS ARBA PRANCŪZIŠKI PLIKYTOS TEŠLOS PYRAGAIČIAI Reikės:

Traškiai Craquelin plutelei:

1 stiklinės vandens; 110 g nesūdyto sviesto; 1 stiklinės miltų; 4 didelių kiaušinių; 1/2 a.š. druskos; 1 a.š. cukraus.

45 g nesūdyto sviesto; 50 g šviesiai rudo smulkaus ir lipnaus cukraus; 50 g miltų.

Kremui: 3 kiaušinių trynių; 3 stiklinių pieno; 1/2 stiklinės cukraus;

1/3 stiklinės kukurūzų krakmolo; 1/4 a. š. druskos; 3/4 a. š. vanilinio cukraus.

Procesas: Pasiruoškite Craquelin tešlą. Dubenyje iki vientisos masės išsukite kambario temperatūros sviestą su cukrumi. Į gautą masę suberkite miltus ir gerai išmaišykite. Tešlą dėkite tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų ir plonai iškočiokite. Plonai iškočiotą tešlą įdėkite į šaldymo kamerą. Pasiruoškite plikytą tešlą. Vidutinio dydžio puode ant didelės ugnies įkaitinkite vandenį, sviestą, cukrų, druską. Užvirkite. Sumažinkite karštį iki vidutinio, supilkite miltus ir greitai maišykite. Kelias minutes nesustodami maišykite, kad miltai išgarintų dalį vandens. Masę perdėkite į dubenį ir po vieną mušdami kiaušinius gerai išplakite. Šaukšteliu ar konditeriniu maišeliu ant kepimo skardos išspauskite nedidelius plikytos tešlos rutuliukus. Iš šaldymo kameros išimkite 128

Craquelin tešlą ir kelias minutes palaukite, kol ji šiek tiek atšils. Iš tešlos išpjaukite plikytos tešlos rutuliukų dydžio apskritimus ir uždėkite ant pyragėlių viršaus. Kepkite 220 laispnių orkaitėje 10 minučių, sumažinkite karštį iki 180 laipsnių ir kepkite dar 30 minučių. Nenaudokite vėjelio, nedarinėkite orkaitės durų. Pasiruoškite kremą. Dubenyje išplakite kiaušinių trynius, po truputį supilkite pieną. Puode sumaišykite cukrų, vanilinį cukrų, kukurūzų krakmolą, druską. Po truputį, gerai maišydami, supilkite pieno ir kiaušinių trynių masę. Masę kaitinkite ant vidutinės ugnies, nuolat maišykite, kol sutirštės ir pradės virti. Pavirkite 1 minutę, nukelkite nuo ugnies ir leiskite visiškai atvėsti, permaišykite. Atvėsusius pyragaičius pripildykite kremu.

129

akimirku dievai

#creative

Dronai ir gyvenimas @karolis.jay

130

Miestai ir kava

@thetrottergirl

Vaikai ir menas @rockthatmuseumkid

131

Inga Norke

Nekonformistinio kultūros žurnalo „Pravda“ vykdomoji redaktorė (4 m.) Kito nepaperkamo kultūros žurnalo „370“ įkūrėja ir redaktorė (1 m.) Vilniaus kultūrinę sceną išjudinusio menų fabriko „Loftas“ komunikacijos vadovė (4 m.) Kūrybos konferencijos „What’s Next?“ bendraautorė (dabar) Laisvai samdoma komunikacijos specialistė (dabar)

nauji vejai

ATEITIES SCENARIJAI – PALA, ČIA KAS JUOS RAŠO?! Kažkas, kas laiku pamatė, kad vairuojančios mašinos iki minimumo sumažins avarijas ir nebeliks organų donorų, iš anksto ėmė planuoti, kuo juos pakeisti. Taip atsirado 3D spausdintuvais spausdinami organai. Jaučiu silpnybę ateičiai. Tačiau nemėgstu išpūstos fantastikos. Į šlamštinį fantastinį filmą manęs geriau nekviesti, o štai už nuorodą su logika pagrįstais ateities scenarijais galiu pasijausti skolinga. Pabandžius, sunku neužsikabinti. Tai yra labai patraukli tema. Taip gera norėti matyti toliau nei savaitgalio planas ir vasaros laukimas. Įdomu sužinoti, kaip gyvensiu po 10 metų, o dar įdomiau, kaip gyvens mano vaikas, ar jis mane supras, o aš jį? Juk aš buvau tokia keistuolė ir kalbėdavau į laidinį telefoną, vairavimo egzamine susimoviau supainiodama bėgius, o mėgstamą muziką įsirašinėjau į kasetę iš... radijo. Aš net bijau pagalvoti, kaip visa tai skambės dar po 20 metų. Dino ir zauras. Vis dėlto dabar tai skamba ne mažiau keistai nei mano vaikas, kuris spausdins jam patinkančius žaislus, pirmąja jo meile turbūt taps dirbtinio intelekto robotukas, o 18-ojo gimtadienio proga jis gaus automobilį, kuris, žinoma, yra valdomas balsu. Velniop bėgius. Man neseniai sukako 30, ir vaikas tik planuose. 18-lika jam geriausiu atveju sueitų 2034 m. OMG, kai pagalvoji. JJJ Seksas tik dėl malonumo, o vaikai pagal pasirinktus genus užauginami dirbtinėje gimdoje, 3D „mašinomis“ atspausti nauji dantys, virtualios mokyklos, vertingiausias laikas – kai nieko nedarai, arabų pavasaris, laboratorijose auginama mėsa – skamba lyg tai niekaip nebūtų susiję su mumis. Dar ir kaip! Mano seneliai net nemąstė, kad jiems būnant gyviems bus pardavinėjama kelionė į Mėnulį, nes kai jie gimė, net Armstrongas ten nebuvo nulėkęs. Ir netgi dabar diena toliau nei rytojus skamba labai abstrakčiai ir tolima nuo to, kas yra „normalu“. Kartais ateitis skamba netgi „likimiškai“. Tačiau tai yra netiesa. Žiauri netiesa. Veiksmas dabar sprendžia, kas bus rytoj. Šiandien išmestas 132

plastiko maišelis išnyks po 1000 metų. Darboholizmas ilgoje perspektyvoje pasireikš draugų deficitu. Kiurksojimas socialiniuose tinkluose – kompleksais. Ir taip toliau. Tačiau lygiai taip pat šiandien veiksmas gali formuoti „gerąją“ ateitį. Pavyzdžiui, įžvelgta problema ar rutinos trūkumas galbūt taps tavo būsimo verslo varikliu. O avokadas įdėtas į krepšį be maišelio pastarajam sutaupys 1000 metų. Jis bus tiesiog perdirbtas. Iš esmės mintis lydintis veiksmas, o veiksmą – atoveiksmis jau dabar formuoja, kaip viskas vyks toliau. Tu tą žinai. Tik aš primenu. Tam tikrus dalykus vieni kitiems turime priminti. Filmai apie meilę primena, kaip norisi mylėti. Geros dainos – kad seniai šokau. Papilkėjusi oda – kad reikia atostogų. Ir aš tik primenu – ateitis yra mūsų ir ji yra dabar. Ir tai dar ne viskas. JJJ Į ateitį siūlau žiūrėti drąsiai, bet atsakingai. Nauji vėjai kerta per aistras ir troškimus, o jie dažniausiai, kaip įprasta, ne visada būna skaisčiausi. Jei gali turėti greitą mašiną – turbūt ir turėsi. Jei gali keisti aifounus – ir keisi, nebent atsiliksi porą mėnesių. Jei gali užsisakyti maisto prekes į namus – tai... kažkodėl vis dar neužsisakai. Gali „susibėgti“ kavos virtualiai, bet ne. Ne visi nauji vėjai mums palankūs, įdomūs ir reikalingi. Ne visi ir džiugina. O kai kuriuos užtenka gudrumo kvestionuoti. Kaip sakė Terry Pratchetas – britas, fantazuotojas, rašytojas su gero humoro genu – žmogiškas kvailumas visais laikais nugalės dirbtinį intelektą. Jis per protingas ir per teisingas, kad išliktų. Ateitis yra mūsų. Mano ir tavo. Ir nors tai skamba kaip rinkiminės kampanijos šūkis – aš vis tiek nekeisiu tos esminės frazės – ateitis yra mūsų. Kokia ji bus, ar vis dėlto dronai neš prekes namo, ar motinystės atostogų moterys išeis po 40-ies (apie tai per visus galus – kitame numeryje), o gal sunaikinę viską – sukėlę technologinį ir dar baisesnį karą – už būvį po visko kovosime pagaliais (nes nieko kito tiesiog nebeliks) – tai priklauso nuo to, ką ir kaip darau šiandien. „Nepapūsi prieš vėją“ patarlė čia labai netinka. Tu esi vėjas.