Mada ir Dizainas | 2024-04/05

2024 BALANDIS - GEGUŽĖ (136)

IR DIZAINAS

MADA

„Alice in Summerland“

„August Blues“

Nuotraukų serija su „Sospiro“ šedevru „Vibrato“ Nuotraukos ir meninis sprendimas: Elizaveta Litovka

Nuotraukų serija su „Sospiro“ aromatu „Maraschino“ . Nuotraukos ir sprendimas: Elizaveta Litovka.

cremedelacremehauteparfumerie

cremedelacremehauteparfumerie

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Rūta Floral

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Emilija Ieva Andrašūnaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako. © 2024

2024 BALANDIS - GEGUŽĖ | MADA IR DIZAINAS

Redakcijos laiškas

Menas, dizainas ir mada man visuomet buvo paslaptingas ir intriguojantis pasaulis. Pasaulis, pilnas emocijų, prisiminimų ir įkūnytų idėjų. Visada tikėjau, kad daiktai turi pasakoti istorijas. Kad tik taip jie tampa kažkuo daugiau nei dar vienu drabužiu, kabančiu spintoje, ar dar viena interjero detale, puošiančia namų lentynas. Tik turėdami idėją jie traukia ir intriguoja. Turi prasmę ir gylį. Šiame numeryje kalbamės su mados kūrėjomis, savo kūryba įrodžiusiomis, kad lietuviška folkloro estetika įdomi pasauliui. Neriame į vienos ryškiausių šių dienų produktų dizaino kūrėjos įkvėpimus. Kartu su mados dizainere ir tyrėja keliame klausimus apie mados aktyvizmo reikšmę ir bandome suprasti, ką simbolizuoja mūsų drabužių pasirinkimai? Apžvelgiame, kokias interjero dizaino tendencijas padiktavo Milane vykusi dizaino paroda, vaizdais ir žodžiais nusikeliame į ryškiausius maisto muziejus, kalbamės su itin savitą estetiką ir kūrybos temą turinčia fotografe iš Ukrainos ir vaizdais keliaujame į vešlias švediškas pievas, kur dar kartą įsitikiname: geras dizainas pažadina pojūčius.

Smagaus skaitymo!

Vyr. redaktorė Karolina Kulda

NAUJIENOS

NATŪRALUMAS

■ STALIUKAI „APRIL“

■ KRĖSLAS „CHISEL“

■ DUBUO „TRIPTYCH“

■

■

TABURETĖ „PODO“ FERM LIVING

HAY

NIKARI

PASTATOMAS ŠVIESTUVAS „AKARI“ VITRA

AUDO

■

■ VALGOMOJO STALAS „FARMHOUSE“ FRAMA

■ TABURETĖ „AML“ FRAMA

■ LENTYNA „TRIPLE“ FERM LIVING

DUBUO „ROND“ AUDO

NAUJIENOS

INOVATYVŪS SPRENDIMAI

Prancūzų kosmetikos kompanija „Biologique Recherche“ jau ne vienai moteriai tapo kokybės ir inovatyvumo sinonimu. Naujasis žymiųjų prancūzų sukurtas serumas „Sérums Teinté“ – tai veido odos spalvą suvienodinanti priežiūros priemonė. Veikliosios medžiagos, apsaugančios odą nuo šviesos ir užterštumo, padeda odos paviršiuje sukurti ypatingą apsauginį barjerą, ginantį odą nuo miesto užterštumo, saulės šviesos ir neigiamų aplinkos veiksnių. Naudojant šį serumą veido oda tampa tolygesnė, ryškesnė ir skaistesnė.

„Biologique Recherche“ produktų galite įsigyti „Biologique Recherche“ ambasadoje Vilniuje arba partnerių parduotuvėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Palangoje.

KELIAUTI TVARIAU

Kelionių patirtis kuria jūsų pasirinkimai: miestas, įstabus vaizdas pro viešbučio langus, kambario komfortas, pusryčiai lovoje. Keliauti tvariau ir sumažinti žalą aplinkai gali kiekvienas – tereikia atsisakyti kasdienio kambarių tvarkymo ir rankšluosčių keitimo. Viešbutis „Radisson Kaunas“ ragina keliauti atsakingai ir savo klientams siūlo „Green Housekeeping“, „Towel Reuse“ ir „100 % Carbon Neutral Meetings & Events“ programas. Tvarios kelionės gali tapti naująja turizmo tendencija!

„YOUNG FASHION“

MADOS RENGINYJE – NAUJI VĖJAI

IR INOVACIJOS

Gegužės 3 dieną vykusiame „Young Fashion“ mados entuziastų susibūrime jaunieji dizaineriai turėjo galimybę pristatyti savo unikalias mados kolekcijas, kurios atkreipė dėmesį į tvarios mados ateitį. Į renginį susirinkę svečiai buvo nustebinti kūrybiškais organizatorių sprendimais, įtraukiančiomis meninėmis instaliacijomis ir parodomis. Lankytojai taip pat turėjo galimybę įsigyti lietuviškų kūrėjų gaminių ir, žinoma, pažinti talentingų lietuvių ir užsienio dizainerių kūrybą.

ISTORIJOS APIE VANDENĮ

Prekybos centrų lentynos nusidažė mėlynai – „Lamų slėnio“ komanda pristatė naująjį teminį popierinį albumą „Vanduo“. Šiame numeryje rasite visko: jūrų, marių ir ežerų, mokslininkų, kūrėjų, sodininkų, mąstytojų, sportininkų. Istorijų iš tolimų pasaulio kampų ir jautrių pasakojimų apie vandenis, užliejančius mūsų vidų. Gerkite jo istorijas godžiais gurkšniais!

Popierinis „Vandens“ numeris prekyboje iki spalio.

Jos gyvenimo dizainas

Prieš jūsų akis – produktų dizainerės, Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentės Barboros AdamonytėsKeidūnės įkvėpimų dešimtukas, kuriame nugulė ne tik dizaino knygos, parodų lankymas ir bendravimas su jaunaisiais kūrėjais, bet ir žalumos, laikas sodyboje bei Kuršių nerijos marių toliai.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Portretas: Gabrielė Kutkevičiūtė

ŠEIMYNA . Nuo mažens stiprų ryšį ir palaikymą gavusi viliuosi, jog tai atsinešu ir į savąją šeimą.

KURŠIŲ NERIJA. Niekur kitur, regis, taip stipriai nejaučiu gamtos. Kaip ir pojūčio, kad nuo visų savo bėdų ir reikalų sausumoje esu nutolusi per marias.

ESKIZAVIMAS Turiu drebančias rankas, tad guodžiuosi, jog šį kompleksą pritaikau eskizavimui – unikalaus virpesio linijoms. Naują etapą ar sezoną visuomet pažymi nauja užrašinė, greitomis ir kreivomis linijomis pasižymint objektų idėjas.

VANDUO, KAVA, VYNAS

ŽALUMA. Ypač laukiama po ilgojo šaltojo sezono, paverčianti mane tikra žalumos turiste – telefonas užtvindytas lapų nuotraukų. Žalia spalva per regą teigiamai veikia ir kepenų veiklą – tai dar viena dingstis gamtoje pabūti daugiau.

TĖVŲ SODYBA. Vienkiemis vidury laukų ir miškų, auksinėmis tėčio rankomis pastatyti nameliai, vynuogių ir vaismedžių sodai, mamos braškių lysvės, visada karštas maistas ir sesės energija karstytis į medžius, šaudyti lanku ir ganyti katę.

DIZAINŲ KŪRIMAS. Kadangi kuriu tiek asmeninius objektus, tiek projektus klientams, gaminių spektras būna gana platus. Taip kaskart galiu pasigilinti į naują sritį iš kitos perspektyvos, sužinoti apie medžiagų ir gamybos niuansus, iš užsakymų įsikvėpti asmeninei kūrybai ir atvirkščiai.

KULTŪROS ŠALTINIAI. Spausdinti periodiniai leidiniai, parodos ir pristatymai, energizuojantys pokalbiams su seniai matytais žmonėmis. Internetas su akimirksniu pasiekiama įvairių kūrėjų ir dizaino studijų veikla.

KNYGA. Bruno Munari „Design as Art“ – profilaktiškai perverčiama ir pieštuku pribraukoma. Skirtinguose kūrybos ir gyvenimo etapuose surezonuojanti skirtingais skyriais.

DĖSTYMAS . Įkvepiantis pulso palaikymas bendraujant su jaunais kūrėjais, vis labiau pavydint jų gaivališkų studijų metų.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Tom Goddard, Pijus Vėberis

Lietuviškas folkloras tarptautinėje madoje

„Kartais įdomiausios kūrybinės partnerystės prasideda dar vaikystės kieme“, – taip pristatomas labiausiai intriguojantis šio pavasario lietuviškos mados bendras projektas tarp batų prekės ženklo „JiiJ“ įkūrėjos dizainerės Ievos Juškaitės ir jaunosios kartos menininkės

Kristės Stankevičiūtės, mados pasaulyje plačiai žinomos „Feed Your Fashion Animal“ vardu. Akcentuodamos meilę madai, lietuviškumui, vintažui bei folkloro elementams, kūrėjos pristato bendrą avalynės kolekciją, kurios pagrindą sudaro penkiolika unikalaus dizaino veganinės odos batelių porų.

– Ar tiesa, kad jūsų kūrybinė partnerystė su Kriste užsimezgė dar... vaikystės kieme? Kada supratote, kad judvi jungia meilė madai, kūrybai?

– Užaugome tame pačiame name ir aukšte. Su Kriste ir jos šeima susipažinome, kai buvau dešimties metų. Prisimenu, kol aš dar buvau vaikas, o Kristė – paauglė, daugiausiai draugavau su jos jaunesniąja sese. Kai užaugau ir pasirinkau mados kelią, būdama septyniolikos išvykau savanoriauti į Londono mados savaitę. Tada sužinojau, kad ten studijuoja ir Kristė. Taip mūsų draugystė ir pradėjo plėtotis, tik jau nebe kaip kaimynių, o kaip dviejų bendraminčių kūrėjų ir mados mylėtojų. Nuo vaikščiojimo kartu į Londono mados savaitės renginius iki kelionių aplink Europą – su Kriste visada dalijomės

labai panašiu požiūriu ir mados skoniu. – Ieva, tu ir dabar daugiausiai laiko praleidi užsienyje, savo gyvenimą daliji tarp Prancūzijos ir JAV. Kaip ten atsidūrei? – Apie abi šias šalis svajojau ne kartą –dėl to ir pasirinkau būti ten. Tiek Paryžius, tiek Niujorkas yra svarbios mados sostinės. Tikiu, kad jei nori kurti ir plėtoti mados prekės ženklą, svarbu būti ten, kur gyvena mados žmonės, kur tavo kūriniams yra reali paklausa ir kur egzistuoja beribės galimybės įgyvendinti visas idėjas. Abu miestai mane labai įkvepia – Paryžiaus ir Niujorko mados laukas, čia gyvenantys žmonės. Įkvėpimą susirenku tiesiog stebėdama žmones.

„JiiJ“ įkūriau 2021-aisiais. Pirmiausia, pasižiūrėjusi į save ir savo didelės pėdos problemą, o vėliau – pastebėjusi, jog nei Londone,

nei Paryžiuje, nuėjus į garsiuosius „Selfridges“ ar „Galeries Lafayette“ prekybos centrus, nėra nė vienos moteriškos 44 dydžio batų poros. Kadangi mados nišą atradau net ir tokiuose miestuose, kuriuose, rodos, jau yra beveik viskas, įkūriau „JiiJ“ – kažkur tarp Londono, Paryžiaus ir Niujorko.

– Tai kokie jie... tie tobuli batai?!

– Man tai plokščiapadžiai, o Kristei – ant kulno. Bet svarbiausia – patogūs. Klasikinio stiliaus, bet modernūs, tinkantys prie skirtingų įvaizdžių ir gyvenimo momentų. A shoe with a twist!

– O kaip jums gimė idėja sukurti bendrą kolekciją?

– Idėją sukurti batų kolekciją su nėriniais nešiojausi jau kurį laiką. Pradėjusi ieškoti, kas ją suprastų ir kam ji patiktų taip pat kaip

man, kas dalintųsi panašia kilme ir kultūra, prisiminiau savo draugę Kristę. Jau praėjusių metų lapkritį kartu ėmėme ieškoti antikvarinių nėriniuotų juostelių, senų lietuviškų medžiagų ir žaisti su jų aplikacija ant batų. Kuo daugiau bendro kūrybinio darbo įdėjome, tuo aiškiau supratome, kad mudvi sieja pagarba lietuviško folkloro motyvams, simboliams, kultūrai ir autentiškai vintažinei madai. Nemanau, kad šiai kolekcijai ir idėjai būčiau radusi geresnę partnerę nei Kristė – ne tik jos mados, bet ir meno darbai smarkiai persipynę su šiomis temomis.

– Kartu sukūrėte penkiolika skirtingų

batų modelių – kaip apibūdinate šią kolekciją? Kas jums pačioms joje svarbiausia? – „JiiJ x Feed Your Fashion Animal“ antikvariniais nėriniais puoštų „Mary Jane“ stiliaus batelių kolekcija gimė labai natūraliai. Kiekvienas skirtingas batų modelis XX a. pradžios nėriniais dekoruotas mano pačios rankomis. Kolekcijoje yra penkiolika skirtingų modelių ir kiekvienas turi po dvi poras skirtingų dydžių. Taigi iš viso siūlome tris dešimtis batų porų, skirtų 35–46 dydį nešiojantiems žmonėms.

Šis bendradarbiavimas atvėrė galimybę su tarptautiniu mados pasauliu pasidalinti lietuviškomis vertybėmis ir kilme. Taip pat

suteikti antrą gyvenimą tam, kas daugybę metų buvo vertinama tik Lietuvoje. Ši kolekcija leidžia dalį mūsų kultūros, tradicijų ir estetikos dėvėti žmogui, gyvenančiam Niujorke ar Paryžiuje. Mudviem abiem svarbu prikelti mūsų istoriją – per medžiagas, vizualias kampanijas ir net lietuvišką liaudies muziką, ir taip viešai pasididžiuoti lietuviška kultūra, apie kurią pasaulyje dar žino nedaugelis.

– Ar kiekviena iš jūsų turite savo mylimiausią šios kolekcijos batų porą?

– Kristės favoritai yra 15, 16 ir 23, 24 batų modeliai, o man labiausiai patinka 5, 6 ir 25, 26.

– Ieva, kaip jau užsiminei, kolekcijoje gausu vintažo ir lietuviško folkloro elementų – kuo ir kodėl šios kryptys jums asmeniškai svarbios?

– Sakyčiau, kad mudvi abi grožį randame tiek pagoniškose vertybėse, tiek mitologijoje, tiek folklore – visos šios temos per amžius atsispindi ir lietuviškoje amatininkystėje. Abi vertiname lietuvišką amatą ir apie tai kalbame per savo vizualius kūrybinius darbus – ar tai Kristės tapyba, ar mano kurti objektai. Turbūt daugiausiai lietuviškumo yra 15, 16, 19, 20, 21 ir 22 batų porose – jų nėriniai primena tautines juostas, nėriniuotas staltieses ar užuolaidas, kuriomis anksčiau buvo puošiamos lietuviškų kaimų trobos.

– Žinau, kad ne tik batai, bet ir jų pakuotės buvo kuriamos iš ypatingų medžiagų!

– Tiesa, batų maišeliai buvo pasiūti iš senų audinių – austinių rankšluosčių, staltiesių ar lovatiesių, rastų Panevėžyje, privačiuose namuose. Tos medžiagos kadaise austos tų pačių lietuvių amatininkų, jau se-

nai nenaudotos, ieškančios antro gyvenimo. Džiaugiuosi, kad jos rado mus, o mes joms suradome antrą gyvenimą.

– Be viso to, ši kolekcija nėra tik dailūs bateliai, tiesa? Šalia jums norisi kelti ir platesnius klausimus?

– Toli gražu! Iš tiesų, šie bateliai nėra tik gražus apavas. Mėgstu galvoti, kad jie sprendžia kelias svarbias problemas. Pirmiausia, visa kolekcija ir viskas, ką gamina „JiiJ“, yra kuriama iš augalinės kilmės odos – šiuo atveju batai sukurti iš bambuko odos, kuri turi 40 proc. natūralaus bambuko pluošto. Kurdama „JiiJ“ pasirinkau sunkesnį kelią, tačiau man itin svarbu savo kūryba nekenkti gamtai. Pati esu vegetarė ir gyvūnų teisių aktyvistė. Prisiekiau sau, kad niekas, ką darau, negali būti iš gyvūninės kilmės odos, tačiau taip pat nenoriu naudoti tik dirbtinės sintetikos. Taip tenka ieškoti dar kitų kelių.

Abi su Kriste mylime vintažinę madą – bent pusė mūsų pačių garderobo yra iš vintažinių ir dėvėtų drabužių parduotuvių. Prikelti rūbą ar medžiagą antram gyveni-

mui yra vienas iš tvariausių dalykų, kurį gali padaryti kiekvienas. Abi esame šių idėjų aktyvistės, o mūsų kolekcija taip pat įprasmina šį judėjimą.

Dar labai svarbu, kad „JiiJ“ batai yra skirti visiems dydžiams nuo 35 iki 46 – „JiiJ“ batai nė vieno žmogaus nepalieka už nugaros. Šiandien man apskritai svarbu kelti klausimą apie tai, kokie stiliaus sprendimai laikomi priimtinais visuomenėje. Norisi laužyti nusistovėjusius stereotipus apie „vyrišką“ ir „moterišką“ madą ir pasiūlyti dizainą, kuris galėtų tikti visiems.

Šia kolekcija norime pasauliui papasakoti apie Lietuvą ir jos istoriją. Tai svarbi ir, atrodo, dar labai mažai mados industrijoje plėtojama tema. Tikiu, kad ji reikalinga užsienyje. Taip norisi parodyti, kad Lietuva garsi ne tik krepšiniu ar savo skaudžia okupacijos istorija. Norisi kalbėti, kokia esame unikali, seną istoriją turinti šalis, su sava kalba, kadaise sava pagoniška religija, savais amatais, menu ir niekur negirdėtomis lietuvių liaudies raudomis.

Tai kur toliau?

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Tai istorija apie vaikystės svajonę, prieš ketverius metus tapusią realybe. Vieno didžiausių pasaulyje vaikų žaidimų kūrėjų „TutoTOONS“ įkūrėjas Mantas Kavaliauskas , jo žmona, architektė Urtė Kavaliauskienė kartu su tuo metu vos dvejų sūnumi Benu ir laivu, pavadintu „Hiva Oa“, išplaukė į savo gyvenimo kelionę. Ketveri metai laive, daugiau nei aštuoniolika tūkstančių nuplauktų kilometrų, kirstas Atlantas, keliasdešimt aplankytų salų, banginių uodegos, delfinų ir rajų pulkai ir nevaržomas laisvės jausmas – neblogas nuotykis, tiesa? Ir nors šiandien Mantas ir Urtė jau sugrįžta namo, klausantis jų manęs niekaip nepaleidžia jausmas: didžiausia gyvenimo kelionė jų dar tik laukia.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME teminiame LAMŲ SLĖNIS. VANDUO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

PASIMATYMAI

TEMINIO „LAMŲ SLĖNIS. VANDUO“ PRISTATYMO AKIMIRKOS

Nuotraukos: Rūta Floral

Pro didžiulius Vilniaus senamiesčio langus krentanti pavasario šviesa, daug šypsenų, pokalbių ir apkabinimų, menas, dizainas ir istorijos – vieną gegužės rytą savo artimiausius bičiulius pakvietėme pasidžiaugti naujuoju teminiu „Lamų slėnis. Vanduo“ numeriu.

Susitikome ypatingoje erdvėje –vienoje seniausių ir ilgiausias tradicijas turinčių šalies meno galerijų „Vartai“. Išskirtinėje jų dizaino erdvėje „Vartai Showroom“ galėjome apžiūrėti gausybę Lietuvos ir užsienio dizainerių darbų, išgirsti galerijos įkūrėjos Nidos Rutkienės bei jos vadovės Tomos Monginės pasakojimą

apie galerijos istoriją ir aplankyti jaunosios kartos menininkės Donatos Minderytės personalinę parodą.

Erdvėse skambėjo Kotrynos ir Eglės iš „Radio Vilnius“ muzikos garsai, svečiai vaišinosi pirmaisiais pavasario žiedais puoštais „Desertų klubo“ skanėstais, ragavo „Sip Sap“ sulą ir „Kavos draugo“ kavą, o namo išsinešė „Žiedės“ dovanas.

Ačiū, kad buvote kartu. Džiaugiamės, kokią tikrą, žavią, įkvepiančią ir atvirą bendruomenę kuriame!

Naujojo numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: Rūta Floral

Apsirengti nuomonę

„Mada egzistuoja tiek, kiek mes rengiamės, o aktyvizmas – tiek, kiek turime savo nuomonę“, – sako mados dizainerė ir tyrėja Justina Semčenkaitė , nagrinėjanti mados aktyvizmą. Iš tiesų, mada šneka ne tik vizualiai, bet ir politiškai, socialiai ir, visų svarbiausia, – lengvai suprantamai ir efektyviai. Kai gyvename laikotarpyje, pilname protestų ir socialinių judėjimų, o skaitmeninėje erdvėje be paliovos kuriasi atskiras pasaulis, išreikšti savo poziciją vaizdais, tarp jų ir mada, skamba kaip tvirta ilgalaikės tendencijos prognozė.

– „Mados diskursas aktyvizmo kontekste XXI a.“ – taip vadinasi tavo Vilniaus dailės akademijos dizaino krypties doktorantūros tyrimas. Kai mada ir visuomenė veikia viena kitą pačiais įvairiausiais būdais, kodėl pasirinkai nagrinėti madą būtent iš aktyvizmo perspektyvos?

– Prieš stodama į doktorantūrą ieškojau temos ir galiausiai ją atradau labai liūdnomis aplinkybėmis, prasidėjus karui Ukrainoje. Karo pradžia kaip tik sutapo su mados savaite. Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje per porą dienų surinkome kelis milijonus eurų paramos Ukrainos gynybai. O ką tuo metu dėl karo padarė mados industrija? Absoliučiai nieko, išskyrus kelias smulkias iniciatyvas, tokias kaip pagerbimas tylos minute. Tiesa, mados namai „Balenciaga“ surengė kolekcijos pristatymą, skirtą karui

pažymėti, bet tik todėl, kad jų kūrybos vadovas, dizaineris Demna Gvasalia labai gerai žino, ką reiškia Rusijos okupacija. Karas mane stipriai sukrėtė, pajaučiau didelę atsakomybę už mados pasaulio, kuriam paskyriau visą savo profesinį gyvenimą, neveiksnumą. Net gėda apėmė, nes tai tokia didelė industrija, kurioje daug pinigų, viešumo ir galios, tačiau niekas nekalba apie karą, tik toliau, lyg niekur nieko, galvoja, kaip sukurti ir parduoti daugiau. Taip viena mintis vedė prie kitos, reflektavau savo buvusią kūrybą ir galvojau, kaip šiandienos kontekste galėčiau pasitelkti madą. Viskas galiausiai susiėjo į žodį „aktyvizmas“.

– Aktyvizmo užuomazgų tavo kūryboje buvo jau ir anksčiau, tiesa?

– Pirma mano mados dizaino kolekcija „Girl Power“ buvo apie lyčių stereotipus,

feminizmą. Kiti darbai palietė diskriminacijos dėl amžiaus, lyties, rasės temas. Iš tiesų, mano kūryba visada buvo susijusi su sociokultūriniais reiškiniais, bet suprasti ir įvardinti, kad visa tai yra mados aktyvizmas, prireikė laiko. Mados diskursas aktyvizmo kontekste nėra labai plačiai išnagrinėtas. Daugiausiai informacijos pateikta istoriškai, chronologiškai, bet tyrimų apie mados aktyvizmą yra mažai. Man, kaip akademikei, –per mažai, todėl jaučiu, kad verta skirti tam savo laiką ir energiją.

– Kodėl mada, kaip aktyvizmo priemonė, lyginant su kitomis meno rūšimis, iki šiol nebuvo plačiai nagrinėjama?

– Man atrodo, mada vis dar skinasi kelią būti lygiavertė menui. Dizaine dėl to jau beveik niekam nebekyla abejonių, tačiau, kalbant apie meno lauką, aš vis dar jaučiu,

Būtent pasitelkdamos rankdarbius moterys

galėdavo pasakyti, ką galvoja, už ką stovi ir kovoja, kai kitaip to padaryti neleisdavo aplinkybės.

Tai būdas kalbėti be žodžių, per amatą.

kad mada turi truputėlį už save pastovėti.

Iš tikrųjų, meno aktyvizmas jau yra plačiai išnagrinėtas, aprašytas, daug filmuotas ir fotografuotas. Tuo tarpu mada meno aktyvizme figūruoja mažai, mados ir aktyvizmo tyrimai labai dažnai apribojami tvarios mados ir aplinkosaugos temomis – man šį diskursą norisi praplatinti.

– Tyrime daug dėmesio skiri mezginiams ir nėriniams. Kuo tave patraukė ši technika?

– Man tai padeda būti dabartyje. Megzti pradėjau ieškodama ramybės ir būdo išbūti su sunkiomis mintimis prasidėjus karui. Tikriausiai visi gerai prisimename pirmuosius karo mėnesius ir kaip stipriai veikė mūsų kolektyvinė pasąmonė. Mėgstu galvoti, kad megsiu tol, kol karas pasibaigs ir Ukraina laimės.

Iš kitos pusės, rankdarbiai turi gana gilias tradicijas aktyvizmo kontekste. Tam yra ir atskira „craftivism“ , t. y. craft + activism (liet. rankdarbiai + aktyvizmas) sąvoka. Žvelgiant istoriškai, amatai visuomet buvo būdas išreikšti save, ypač – žvelgiant iš feministinio diskurso. Būtent pasitelkdamos rankdarbius moterys galėdavo pasakyti, ką galvoja, už ką stovi ir kovoja, kai kitaip to

padaryti neleisdavo aplinkybės. Tai būdas kalbėti be žodžių, per amatą.

– O ką galime vadinti mados aktyvizmu? Kaip jis reiškiasi?

– Mados aktyvizmas reiškiasi taip, kaip mes dėvime drabužius, kurie ką nors simbolizuoja mums ir aplinkai: kaip pasirenkame spalvas, siluetus, medžiagas, užrašus ant savo drabužių, ką renkamės vilkėti tam tikromis progomis. Keli mados aktyvizmo pavyzdžiai – apsirengti priešinga lytimi einant į šeimos gynimo maršą, dėvėti vaivorykštės simboliką LGBTQ+ eitynėse. Šiandieniniame kontekste spalvos, geltona ir mėlyna, bent jau lietuvio akiai, sukelia konotacijas su Ukraina, todėl lygiai taip pat gali būti vadinamos mados aktyvizmu.

– Ar galėtum pateikti pavyzdžių, kaip mados aktyvizmas keitė visuomenės požiūrį į tam tikrus drabužius?

– Vienas elementariausių pavyzdžių yra džinsai. Kadaise tai buvo darbininkų drabužis, vėliau, kaip pasipriešinimas, tapo jaunimo aprangos dalimi. Galiausiai įgavo dar kelis skirtingus veidus ir šiandien yra ilgalaikė XXI a. mados tendencija. Panašiai buvo ir su odine striuke. Anksčiau odinės

striukės, baltų marškinėlių ir kerzų derinys taip pat buvo tapatinamas su darbininkų klase. 1953 m. filme „Laukinis“ pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Marlonas Brando vilkėjo šį derinį, kuris pabrėžė jo įkūnytą maištaujantį herojų. Tai irgi įsirašė į kolektyvinę mūsų pasąmonę. Ne be reikalo šiandien užsidėję odinę striukę jaučiamės „badass“ . (Juokiasi.)

– O kalbant apie šias dienas – kaip mados aktyvizmas atrodo dabar?

– Bendrai XXI a. mados aktyvizmas yra tapatus didžiausiems aktyvizmo judėjimams. Pavyzdžiui, PETA (Gyvūnų etikos teisinė asociacija, – red. past.) yra gerai žinoma dėl to, ką apsirengia protestuodami ir ką daro su drabužiais, kurie prieštarauja jų įsitikinimams. Tarkime, kailinius apipila dažais. Iš kitos pusės, galima kalbėti ir apie įprastą šiandienos vartotoją ir jo kasdienę aprangą. Dažniausiai pasitaikantis pavyzdys yra marškinėliai su užrašais, perteikiantys tam tikrą poziciją, nuomonę.

– Kaip mados aktyvizmas keitėsi atsiradus internetui ir socialiniams tinklams?

– Socialiniai tinklai mados aktyvizmui suveikė kaip tramplinas, nes tai yra pui-

Manau, aktyvizmo kontekste, mada, turėdama didelius finansinius resursus ir įtaką, elgiasi neatsakingai. Trūksta stuburo kalbėti iš tikrųjų svarbiomis temomis.

kus būdas plisti informacijai. Aktyvistiškas veiksmas gali būti labai garsus, bet ir labai subtilus. Tačiau, nufotografavus ir įkėlus į internetą, jis pradeda gyventi atskirą gyvenimą. Iš esmės tavęs nuotraukoje belieka labai mažai – tu tampi tarsi lenta, ant kurios buvo kas nors uždėta, užrašyta ir nufotografuota. O tai irgi yra labai įdomu, nes dviejuose pasauliuose – fiziniame ir skaitmeniniame – mados aktyvizmas veikia ir panašiai, ir skirtingai.

– Kokį matai spartėjančios mados skaitmenizacijos ir mados aktyvizmo sąryšį ateityje?

– Manau, kad tai bus viena iš mados aktyvizmo varomųjų jėgų. Jeigu niekas greitu metu neatjungs mums interneto, mes toliau juo sėkmingai naudosimės dar daugiau ir įvairiau. Be jokios abejonės, skaitmeniniame pasaulyje vartosime ir daugiau vaizdų, kuriuose neišvengiamai bus mados, mados aktyvizmo. Intuityviai matau tai kaip augančią tendenciją, nes politinis klimatas dabar yra labai nestabilus. Kai tiek daug visko vyksta, kyla poreikis išreikšti save ir savo poziciją. Mados aktyvizmui galime

priskirti net ir tuos, kurie drabužių nedėvi, t. y. nudistus, – jie irgi pasisako, nors ir kitaip. Manau, kad mados aktyvizmas gali tapti ilgalaike mados tendencija, bent jau labai norėčiau, jog taip būtų. – Koks yra Z kartos santykis su mados aktyvizmu?

– Z karta jau užaugo, užsidirba ir yra tokie mados vartotojai, kuriems neužtenka patogių, ryškių ir dekoratyviai įdomių drabužių. Jie ieško konceptų, personažų, būdų, kaip save išreikšti. Šiandien tarp mados tendencijų matome „cottagecore“, „art school core“ ir daugybę kitų, prie kurių dedame žodį „core“ (liet. šerdis, esmė). Manau, kad mados aktyvizmas šiuo atveju Z kartai yra labai parankus, visai kaip ir pati Z karta, kaip mados vartotojai, yra parankūs mados aktyvizmui. Net ir komercine prasme, mano galva, jie būtų linkę investuoti daugiau į drabužį, išreiškiantį tam tikrą jiems artimą pasisakymą, nei maniškiai tūkstantmečio kartos ar vyresni.

– Kam šiandien mados industrijoje, tavo nuomone, yra skiriama per daug dėmesio ir kam – per mažai?

– Ko tikrai yra per daug – tai greitos mados, nesąmoningo vartojimo ir neatsakingumo. Manau, aktyvizmo kontekste, mada, turėdama didelius finansinius resursus ir įtaką, elgiasi neatsakingai. Trūksta stuburo kalbėti iš tikrųjų svarbiomis temomis. Drabužius dėvime visi ir tai yra puiki priemonė kalbėti visiems suprantama ir pakankamai efektyvia mados kalba.

– Pabaigai, pasidalinki, ką ir kodėl šiandien apsirengei.

– Apsirengiau savo nertą margą megztinį ir sijoną, parsivežtą iš Japonijos, kuris irgi yra margas, bet ne per daug, kad derėtų prie megztinio. Apsirengiau patogiai, bet ne taip patogiai kaip namie. (Šypsosi.) Gali pasirodyti, kad esu linkusi kasdien eksperimentuoti su drabužiais, bet mados aktyvizmas yra mano darbas, mane dominanti tema. Paprastomis dienomis man patinka jaustis komfortiškai ir patogiai. Nors būna ir dienų, kai apsirengiu tam tikru personažu, kuris padeda įkūnyti ką nors, kuo pačiai tą dieną būti pritrūksta jėgų.

SPALVINGAS „COCCINELLE“ PAVASARIS

Nuo 1978-ųjų, kai buvo įkurtas Italijoje, saulėtose Parmos lygumose, iki pat šiandienos mados aksesuarų ženklas „Coccinelle“ yra laikomas itališkų mados standartų, nepriekaištingos elegancijos ir aukščiausio meistriškumo simboliu. Jau beveik penkis dešimtmečius „Coccinelle“ kuria apgalvoto dizaino rankines ir aksesuarus kokybę ir patogumą vertinančioms moterims. Pagarba dešimtmečius puoselėjamam meistrų darbui ir patirčiai čia derinama su moderniu stiliumi ir koja kojon su mados pasauliu žengiančiais rankinių siluetais. Nelieka abejonių: „Coccinelle“ moteris ne tik spinduliuoja natūralų džiaugsmą, pasižymi unikaliu skoniu, bet ir supranta kokybės bei meistriškumo vertę šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje.

PAVASARIO ŠVIESA

2024-ųjų pavasario–vasaros „Coccinelle“ kolekcija žaismingai pavadinta „Kaleidoscope“ vardu. Šis spalvingas ir kiek paslaptingas kaleidoskopo simbolis tapo esmine visą kolekciją vienijančia idėja. Tai tarsi sapną primenanti istorija apie jausmus, kuriuos sukelia švelni aušros ir saulėlydžio šviesa. Šviesa, panardinanti į neįprastą būseną ir keičianti tikrovės formą į kažką nežemiško ir romantiško.

Naujoji kolekcija mados mylėtojus apdovanoja itin plačia skirtingų formų, tekstūrų ir spalvų palete – tai tarytum asmeninio stiliaus, laisvės ir džiaugsmo šventė.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: „Coccinelle“ archyvas

Nuo ryškių akį traukiančių spalvų iki švelnių pastelinių tonų. Nuo klasikinės natūralios itališkos odos, puikiai atliepiančios modernios užsiėmusios moters poreikius, iki ypatingu raštu pintos šiaudinės tekstūros, idealiai užbaigiančios atostogų įvaizdį. Nuo visiška klasika tapusių iki šiuo metu mados tendencijų viršūnėse besipuikuojančių modelių. „Kaleidoscope“ – tai įvairiapusė, gyvybinga ir itin plačiai pritaikoma kolekcija, žaviai išpildanti savo pavadinimą. Pagrindinė šios kolekcijos žvaigždė –linijos „Dew“ rankinės, idealiai atspindinčios ir įkūnijančios prekės ženklo sielą, moteriškumą ir eleganciją. Šiai struktūriškos formos rankinei subtilumo ir grakštumo suteikia dailiai užapvalinti kampai ir akcentinis užsegimas – nors ir naujas, tačiau kuriantis aliuziją į ikoniškąjį „Plectrum“ užsegimą, jau tapusį prekės ženklo simboliu ir pagrindiniu elementu. Dviejų skirtingų dydžių „Dew“ linijos rankinės gali būti nešiojamos kasdien, tačiau taip pat lengvai derinamos su puošnesniais ir formalesniais drabužių deriniais. Naujausias šios kolekcijos kūrinys – išskirtine forma pasižyminti rankinė „Snuggie“. Tai itin lengva minkštų formų rankinė, idealiai prisitaikanti prie kūno ir neabejotinai užkariausianti visų patogumą dievinančių moterų širdis. Rankinės forma nepalieka abejingų – joje taip pat užkoduota legendinės prekės ženklo sagties forma, tik šįkart interpretuota naujai – asimetriškas rankinės siluetas šiam aksesuarui suteikia dar daugiau išskirtinumo. Tai universalus modelis,

kurį galima nešioti tiek persimetus per kūną, tiek užsikabinus ant peties.

Prekės ženklas nepamiršta ir tų, kuriems už viską svarbiausias patogumas. Būtent dėl šios priežasties buvo sukurta ir naujoji „The Smart to Go“ linija, kurioje – daugybė tiek moterims, tiek vyrams skirtų didelės talpos gaminių: patogių kuprinių, talpių „tote“ stiliaus ar per kūną permetamų rankinių.

Šalia naujų modelių, „Coccinelle“ nepameta ir tęstinumo idėjos. Legendinės „Magie“ ir „Beat“ rankinės, simbolizuojančios prekės ženklo nuoseklumą, naujojoje kolekcijoje taip pat surado savo vietą. Bėgant metams šie modeliai ne tik įveikė laiko ir sparčiai besikeičiančių mados tendencijų išbandymą, bet ir tapo prekės ženklo išskirtinumą ir savitą estetiką įrodančiu simboliu.

ILGAI LAUKTA NAUJIENA

Pagaliau talentingieji italai pristato ir savo avalynės liniją – nuo šiol stilingosios „Coccinelle“ moterys galės savo įvaizdį išpildyti iki pat pirštų galiukų! Pavasario–vasaros kolekciją papildė atidžiai sukurti batų modeliai: kasdieniam nešiojimui skirti itin patogūs sandalai aukšta ir žema pakulne, smailianosės balerinos, itin patogūs minkštutės odos uždaro ir atviro tipo loaferiai, puošnūs ir išskirtine sagtimi dekoruoti aukštakulniai ypatingoms progoms ir, žinoma, elegancijos neprarandantys sportiniai bateliai. Nedidelė, bet atliepianti visus poreikius „Coccinelle“ batų kolekcija gali būti dėvima bet kuria gyvenimo proga.

DIZAINO PAŽINTIS

KUR SUSIJUNGIA MENAS IR MADA

Šiemet „Coccinelle“ metai negaili naujovių. Pirmą kartą per visą prekės ženklo istoriją „Coccinelle“ dalyvavo Milano dizaino savaitėje, kurios metu kartu su meno kūrėjais „The Cracking Art“ pristatė spalvomis ir nuotaika trykštantį projektą – naująją rankinę „Rabbit“. Vaizduoja-

mojo meno kūrėjai „The Cracking Art“, meno pasaulyje puikiai žinomi savo ryškiomis didelio mastelio gyvūnų instaliacijomis, kartu su didelę patirtį turinčiais rankinių kūrėjais sukūrė ne tik mielą zuikio formos rankinę. Tai – tikrų tikriausias meno kūrinys, švenčiantis spalvomis trykštantį kūrybiškumą ir atspindintis atsakingą dviejų talentingų kūrėjų dialogą. Zuikis – tai naujos

pradžios simbolis, šįkart žymintis prekės ženklo „Coccinelle“ debiutą meno pasaulyje ir sujungiantis du artimus, nors dažnai – gana stipriai nutolusius meno ir mados laukus.

„Coccinelle” parduotuves rasite PLC Panorama, Vilniuje ir PPC Akropolis, Kaune. Coccinelle | Soulz.lt

Platus požiūris į pasaulį gimsta iš alkio. Kaip ir motyvacija ar beribės ambicijos. „Į priekį mus veda smalsumas“, – sako „Surfshark“ viešųjų ryšių vadovė, mados, technologijų ir metavisatos vandenyse nardanti Lina bei produktų dizaineris, technologijų startuolių kūrėjas, ultramaratonininkas Ignas Survilos. Kad veiklų nepasirodytų per maža, jiedu pradėjo dar vieną, šįkart – bendrą šeimos rankinių projektą „THE JOY OF |“. Prie kurio, beje, mielai prisideda ir jų trimetė dukra Uma!

Kurti pasaulį pagal save

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Lina, Ignai, žvelgiant į tokią gausybę skirtingų projektų, atrodo, jūsų veiklų užtektų dar keliems žmonėms! Ignai, esi ne vieno sėkmingo projekto autorius, tavo sukurti produktai net septyniolika kartų laimėjo skirtingus dizaino apdovanojimus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, pritraukė ir daugybę investicijų. Papasakok apie kelis pačius svarbiausius, naujausius ir tau pačiam artimiausius!

Ignas: Dažnai ir patys juokiamės ir klausiame savęs, ar nevertėtų geriau susifokusuoti į vieną konkretų amatą ir šlifuoti jį iki tobulybės? Žiūriu į žmones, gebančius vienu metu veikti vieną dalyką, ir be galo jais žaviuosi. Bet mums natūraliai taip tiesiog nepavyksta. (Juokiasi.) Man patinka įvairiapusiškai žiūrėti į mus supantį pasaulį ir nesustojant kurti, kad ir kas tai būtų – technologijų startuoliai, mobiliosios programėlės, apčiuopiami produktai ar kitos paslaugos.

Pastaruoju metu bene giliausias ir įdomiausias projektas, prie kurio daug dirbau ir kuriam skyriau daug laiko, buvo „Tyler Heal-

th“. Tai su biosensoriumi sujungta mobilioji programėlė, dvidešimt keturias valandas per parą sekanti vartotojo cukraus lygį kraujyje ir kitus biologinius žymenis. Ji padeda geriau suprasti mitybos, sporto ir miego įpročius ir pateikia patarimus, ką ir kaip geriausiai reikėtų daryti, kad jaustumės žvaliau ir turėtume daugiau energijos.

Kitas be galo įdomus projektas, nors ir visiška priešingybė „Tyler Health“, yra „Tuby.app“ – dar viena mano kuriama mobilioji programėlė, pasitelkus papildytąją realybę (angl. augmented reality, AR) leidžianti vartotojams sporto pratimus atlikti žaismingai ir įdomiai. Šis projektas, nors ir nėra toks rimtas kaip „Tyler Health“, jau spėjo užkariauti vartotojų širdis – šiandien turime daugiau nei kelis šimtus tūkstančių vartotojų visame pasaulyje.

Ir trečiasis, dar visai kito profilio ir man, tikriausiai, pats artimiausias ir žemiškiausias projektas – kartu su Lina kuriamos rankinės „THE JOY OF |“. Galbūt todėl, kad nevadinu jo darbu, o labiau užklasine veikla ar mūsų šeimos hobiu.

Nuo labai seniai giliai viduje jaučiu norą puoselėti lietuvišką dizainą.

Nešti ir rodyti jį pasauliui. Ne amatus, o dizainą. Tokį, kuris stebintų, šokiruotų, bet būtų apgalvotas, logiškas ir teisingas.

– Lina, tavo darbų sąraše taip pat puikuojasi ne vienas su mada ir technologijomis susijęs projektas, o nuo spalio pradžios tapai ir vienos ryškiausių Lietuvos įmonių – „Surfshark“ – viešųjų ryšių vadove. Ką, žvelgdama atgal, įvardintum ryškiausiais savo profesinio kelio taškais?

Lina: Ko gero, ryškiausias mano karjeros posūkis įvyko tuomet, kai nusprendžiau kuriam laikui atsitraukusi nuo mados, kurioje daug metų dirbau ir kitaip aktyviai veikiau, nerti į technologijų pasaulį. Ilgą laiką dirbau tik su mados projektais, kuriuos vėliau pakeitė Web3, kibernetinio saugumo projektai. Prisimenu, kaip tiesiai iš mados redaktorės kėdės ėjau mokytis programuoti. Nepaisant tokio, iš pažiūros kai kuriems, tikiu, gana keisto vingio, mano pagrindinė misija liko nepakitusi – visuose projektuose man atitenka žmogaus, kuris pasakoja skirtingas istorijas ir bendrauja su kitais, vaidmuo. Šiandien derinu kibernetinį saugumą, metavisatą ir madą!

– Atrodo, kad kūrybinių minčių judviem niekada nepritrūks. Ar galėtumėte pasidalinti – kas gyvenime jums pasufleruoja idėjų? Apskritai, iš kur turite tokį platų požiūrį į pasaulį ir gebate įžvelgti tiek galimybių augti?

Lina: Mane į priekį visada veda smalsumas! Dažnai idėjos gimsta nuoširdžiai domintis viena konkrečia tema ir nardant po skirtingus informacinius srautus. Daug minčių aplanko ir stengiantis pažinti kitas kultūras ar skirtingus amatus.

Ignas: Kartais knyga, kartais kinas, kartais spektaklis. Atsitiktinai sutiktas ilgai nematytas kolega. Kartais – kaip tik senas geras bičiulis. Kartais žinios, o kartais tai įvyksta tiesiog savaime – verdant ryto kavą šauna mintis ir tas rytas, nors toks pat, staiga tampa ypatingas. Platus požiūris atsiranda iš alkio. Ambicija iš alkio. Motyvacija iš alkio. Mūsų regionas tuo ir žavi, nes dauguma yra išalkę. Kai esi alkanas, gimsta patys kūrybiškiausi ir įdomiausi dalykai. Visuomet – tik iš alkio!

– Kas judu varo į priekį – noras tobulėti, kurti tvaresnį ateities pasaulį, o gal išbandyti savo pačių jėgas?

Lina: Nenoras nusistovėti vienoje vietoje ir nuolatinis egzistencinių klausimų šnarėjimas galvoje. Mane motyvuoja noras išsiplėšti iš standartinio gyvenimo ribų – juk viskas nebūtinai turi būti visada

taip rimta ir sunku. Nors ir esu ganėtinai sėsli, tačiau vis stengiuosi, padedama Igno, išsijudinti ir patirti daugiau naujų dalykų. Jis mane išmokė, jog nėra nieko neįmanoma ir pasaulį gali susikurti tokį, kokio tau tik norisi.

Ignas: Tikiu kūrimu. Niekada netikėjau griovimu. Kuriant viskas paprasta, konkretu, pagal paprastą formulę: indėlis = rezultatas. Jeigu rezultatas nepavyksta – kuri iš naujo. Taip tobulėji. Tobulėja viskas aplink. Taip gimsta išradimai, taip atsiranda inovacijos, taip susiformuoja bendruomenės ir identitetas.

Nuo labai seniai giliai viduje jaučiu norą puoselėti lietuvišką dizainą. Nešti ir rodyti jį pasauliui. Ne amatus, o dizainą. Tokį, kuris stebintų, šokiruotų, bet būtų apgalvotas, logiškas ir teisingas.

– Ar taip tarp visų judviejų veiklų ir projektų įsipynė dar vienas, šįkart bendras abiejų kūrinys – rankinės „THE JOY OF |“? Rodos, jis natūraliai jungia visas jūsų veiklas: produkto dizainą, madą, prekės ženklo vystymą?

Lina: Visada manėme, kad kaip duetas turime labai daug potencialo, tačiau niekada taip ir nesiėmėme veiksmų... Kol Ignas nežengė pirmojo žingsnio!

Ignas: Prieš daugiau nei penkerius metus vaikščiodami Barselonos gatvėmis kartu su Lina nedrąsiai pradėjome diskutuoti apie rankines. Jų formas, istoriją, kontekstą, patinkančius ir nepatinkančius prekės ženklus. Nors nuomonės ir skyrėsi, bet su vienu sutikome – taip, rankinių rinka didelė, tačiau ji baisiai nuobodi. Kalbėti kalbėjome, bet taip nieko ir nedarėme. Atsirasdavo vis naujų projektų, nebuvo laiko, trūko dėmesio, kol praėjus penkeriems metams nuo tos diskusijos atėjo vienas Linos gimtadienis. Žinojau, jog dovanų Lina nori rankinės, tačiau viskas, ką radau vidutiniame kainos segmente, buvo niūru, vienoda, neįdomu. Todėl sugalvojau: sukursiu ir pagaminsiu rankinę pats! Patyliukais, kad Lina nematytų, piešiau eskizus, gaminau popierinius prototipus, kol radau formų santykį, kuris džiugino. Tuomet susibraižiau brėžinį trimate braižymo programa ir pradėjau ieškoti medžiagų ir gamintojų, kas man tą Linos dovaną galėtų pagaminti. Radęs gamintojus pagaminau pačią pirmąją ir tikrai šleivą kreivą, bet kupiną meilės rankinę ir padovanojau ją Linai gimtadienio proga.

Man labai patiko visas procesas. Pagaliau, po ilgo laiko vėl prisiliečiau prie medžio, prie odos, prototipavimo ir eskizavimo. Neilgai trukus nusprendėme, kad geresnio laiko nei dabar nebus – tiesiog turime pradėti kurti. Savo tempu, be kompromisų, taip, kaip žinome, kaip suprantame ir kaip mokame. Tuomet ir gimė mūsų šeimos dizaino ženklas, jungiantis industrinį dizainą bei šiuolaikinę madą, – „THE JOY OF |“. Mums tai laiko praleidimas kartu, savirealizacija, meilė ir dėmesys detalėms, kartu ir šioks toks atsitraukimas nuo nestojančio technologijų pasaulio. Šiandien į rinką esame išleidę pirmąjį rankinės modelį iš dešimties ateityje planuojamų modelių kolekcijos. – O kaip judu įsivaizduojate „THE JOY OF |“ ateitį?

Lina: Aš šį projektą įsivaizduoju kaip trampliną į tą begalinį norą keliauti, pažinti naujas kultūras ir pasakoti istorijas. Noriu, kad jis taptų dideliu eksperimentu, jungiančiu mūsų nuolatos besikeičiančias patirtis, kurias patirsime visi trys kartu.

Ignas: Kai tik pradėjome kurti šį ženklą, susitarėme kelias taisykles ir pasirašėme Manifestą. Tam, kad nepaklystume procese. Jis

mums padeda nepamiršti, dėl ko visa tai darome. Be galo džiugu kurti, kai žinai, jog esi nepriklausomas nuo jokios galios pozicijos ar savo įsitikinimų. Kai gali tai daryti laisvai, lyg be jokio spaudimo laike. Be kompromisų, be pataikavimo, be griežtų terminų.

Mūsų dešimties punktų Manifestas skambėjo taip:

It’s not a business; it's our family's legacy.

Don't take a compromise.

Take inspiration; do not copy. Do not try fitting into the crowd. Always stay together.

Take care of yourself, and live a healthy life. Always help those surrounding you. The digital world is great, but always stop to touch the real thing. Focus. Consistency is key.

There is no losing, only learning.

Taip pat sukūrėme sąrašą žmonių, kuriems norime kurti savo produktus. Tai šiek tiek juokinga, nes sąrašas susideda iš tokių žmonių kaip Pharrellis Williamsas ar Peggy Gou. (Juokiasi.) Bet būtent taip ir įsivaizduojame „THE JOY OF |“ ateitį – drąsią, ryškią, be sienų ir paplitusią po įvairiausius pasaulio kampelius. Tikime, jog taip ir bus. – Na, gerai, o kaip tuomet atrodo jūsų kasdienybė, kai mintys neklaidžioja po darbus ir projektus? Čia, jūsų naujuose namuose pačiame Užupio centre? Kaip su šeima mėgstate leisti laiką?

Lina: Laikas yra brangiausias dalykas, ypač šiame gyvenimo etape, kai abu esame visa galva pasinėrę į darbus. Ko gero, dažniausiai pas mus namuose sutiktum mūsų besisvečiuojančius draugus ir krūvą vaikų. Mėgstame gaminti, bendrauti, pažinti ir kurti. Ramių akimirkų tikrai mažiau nei aktyvių! O ilgesniam laikui skubame planuoti savo keliones ir kitas išvykas. Šią žiemą, pavyzdžiui, lankėmės Azijoje.

Ignas: Laisvomis dienomis tikrai mėgstame vakarienės kviesti bičiulius, pažinti naujus įdomius žmones, išgirsti jų istorijas ir nuomones. Pačiais įvairiausiais klausimais! Atrodo, po tokių vakarų vėl

įsikrauni naujų idėjų ir minčių judėti toliau.

– Lina, papasakok apie savo korėjietiškas šaknis – ar iš noro geriau pažinti šią kultūrą prasidėjo ir dar viena tavo veikla – korėjiečių kalbos mokymasis?

Lina: Vienas mano senelių yra korėjietis, užaugęs tremtyje Vidurio Azijoje. Pradėjau mokytis šios kalbos norėdama geriau suprasti savo šaknis. Susidomėjau jomis gimus Umai, nes mano kilmę visada gaubė daug neišsakytų, nuslėptų istorijų. Šiek tiek pramokusi korėjiečių kalbą net geriau supratau savo pavardės Li kilmę – ją paaiškina Hangulis (Korėjoje naudojama rašto sistema). Individualių pamokų metu pažinau ne tik kalbą, bet ir kultūrą, maistą, papročius.

– Lina, žinau, kad tavo kasdienybę gana aktyviai papildo ir metavisatos atradimai bei joje verdantis pasaulis!

Lina: Tikrai taip, kompiuteris – svarbi mano gyvenimo dalis jau nuo mokyklos laikų. Įvairūs žaidimai, mIRC kanalai ir forumai mokykloje buvo mano kasdienybė. Praėjusiais metais pradėjome kurti

Mes abu suvokiame, jog tokios energijos, fokuso ir jėgų, kokias turime

šiandien, po gero dešimtmečio tikriausiai jau nebeturėsime, todėl norisi maksimaliai atiduoti dabar, ypač kai tai teikia malonumą.

startuolį, siūlantį įsigyti bei parduoti virtualius drabužius NFT pavidalu. Na, kaip „Vinted“, tik virtualiame pasaulyje. Taip pat darbavausi ir su metavisatoje veikiančiu žaidimu – jaučiausi tapusi tikrai globalaus, kad ir netikro, pasaulio dalimi. Ten susipažinau su begale įvairių, talentingų, unikalių žmonių.

– Ignai, dar viena didelė tavo aistra yra bėgimas, ir ne šiaip koks – maratonų ir ultramaratonų ilgio distancijos. Ką bėgimas suteikia tau kaip žmogui, asmenybei?

Ignas: Didžiulė mūsų gyvenimo dalis yra darbas, jo, atrodo, yra visur ir visada. Stengiamės atsitraukti, namuose nesinaudoti telefonais, bet dirbant su keliais žemynais šių susitarimų laikytis sekasi sunkiai. Kita vertus, čia kaip pažiūrėsi! Mes abu suvokiame, jog tokios energijos, fokuso ir jėgų, kokias turime šiandien, po gero dešimtmečio tikriausiai jau nebeturėsime, todėl norisi maksimaliai atiduoti dabar, ypač kai tai teikia malonumą.

Vis dėlto šio krūvio kaina yra labai didelė ir per daug perspaudus galima tikrai lengvai sudegti. Todėl man bėgimas yra viena tų meditacijos formų, kuri mane sustato į vėžes, kuri disciplinuoja ir neleidžia paklysti. Bėgime tu nieko neapgausi. Kiek įdėjai – tokį rezultatą ir gausi.

– Pusiau juokais, pusiau rimtai norisi paklausti – kokių dar įprastam žmogui neįprastų hobių turite?!

Lina: Nežinau, man atrodo, jie visi pakankamai standartiški! (Juokiasi.)

Ignas: Galiu tik už Liną atsakyti, kad jeigu būname bet kokioje užsienio šalyje, jos mylimiausia veikla – sėsti į tą dviaukštį turistinį autobusą ir dvi tris valandas važinėjant aplink miestą klausytis gido istorijų. Ir taip, aš dažniausiai turiu važiuoti kartu... (Juokiasi.)

– O kokių turite guilty pleasures?

Lina: Vienas manųjų – nebylūs vaizdo įrašai (angl. silent videos). Mėgaujuosi juos kurdama savo instagrame ir jutubo kanale. Taip pat mėgstu žiūrėti kitus tokius vaizdo įrašus, kuriuose žmonės gamina

arba tvarkosi namus tyloje. Gaunu nemažai žinučių, kad žmonės žiūri mano įrašus, kai jaučia stresą ir nori nusiraminti. Juos kurdama aš taip pat randu balansą tarp skubėjimo ir lėtumo.

Ignas: Paplūdimys, saulė, Lina, +35 ir gera knyga. Kartočiau ir kartočiau! – Ignas minėjo, kad nėra nieko įdomiau nei turininga diskusija. Negaliu nepritarti! Apie ką judu dažniausiai diskutuojate susėdę prie vakarienės stalo? Ar yra temų, kur judviejų nuomonės kardinaliai išsiskiria?

Lina: Žinoma, yra! Manau, jog kartais nesutarti yra gerai, nes juk nė vienas nežinome absoliučios tiesos, nebent tai būtų koks matematikos uždavinys. Nesutarimai gimdo diskusijas, o šios padeda suprasti save, kitą ir formuoti unikalų požiūrį.

Ignas: Išties, dėl geros diskusijos galiu drąsiai neiti miegoti ir gadinti savo miego režimą. (Juokiasi.) Dažnai diskutuojame ir bandome suprasti, kodėl tam tikros „tiesos“, su kuriomis užaugome, atrodo visiškai nelogiškos? Kodėl automatiškai paklūstam suformuotoms taisyklėms ir status quo? Kodėl mokytis reikia dvylika metų, o ne trisdešimt?

Mūsų nuomonės išsiskiria vaikų auginimo temose. Lina yra kantri, nuolanki, įsiklausanti, o aš – nekantrus, aštrus ir griežtas. Todėl kartais vienas kito nesuprantame, bet stengiamės palaikyti vienas kito pozicijas. Suprantame, jog mūsų abiejų bruožai ir ugdymo metodikos daro teigiamą įtaką mūsų dukrytės charakterio formavimui. Be to, taip tobulėjame ir mes patys.

– Lina, Ignai, o ko judu mokotės vienas iš kito?

Lina: Iš Igno mokausi pozityvumo ir optimistiško požiūrio į pasaulį. Jis yra energingiausias ir labiausiai ta energija besidalinantis mano pažįstamas žmogus! Didžiausia pamoka man – jog nieko nėra neįmanoma.

Ignas: Iš Linos mokausi gelžbetoninės kantrybės, ramybės ir fokuso net ekstremaliausiose gyvenimo situacijose.

Ne paslaptis, kad žurnalą su savo vaikais skaito net 90% tėvelių!

PAVASARIO PLIŪPSNIS VIENOJE STIKLINĖJE

Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Žmonės, ypač mūsų kraštuose, nuo seno vertino beržų sulą – tai gamtos dovana ir gyvybė, ankstyvą pavasarį gaunama iš medžio šaknyse sukauptų natūralių turtų. Šio gamtos vandens rinkimas nepakitęs per amžius – sveiko beržo kamiene, maždaug 1 metro aukštyje, išgręžiama skylutė, pro kurią vamzdeliu lašelis po lašelio išteka sula. Beržų sula turtinga vitaminų (kalio, kalcio, fosforo, mangano, magnio, geležies, cinko, vario ir kt.) ir mineralų kompleksu. Tai natūralus, turtingas gamtos vanduo.

Lietuviška ekologiška beržų sula „Sip Sap“ renkama tada, kai būna pati naudingiausia – vos nutirpus sniegui, ekologiškuose, sertifikuotuose beržynuose.

„Sip Sap“ ekologiška beržų sula – ne pagaminta, o surinkta iš gamtos, – kuria emociją kartu su gamtos darna ir gyvybe jums.

Pasinerkite į „Sip Sap“ skonių kelionę, kurioje mus pasitinka na-

tūrali it gamta, tiesiai iš beržo ištekėjusi sula. Jos natūralumą papildo mėtos gaiva, primenanti ritmingą gamtos dvelksmą. Kas toliau? Ogi stipruolė citrina, kuri praturtina beržų sulą savo sultimis ir suteikia jai lengvos citrinos rūgštelės. Su rūgštele neatsilieka ir spanguolė, kuri pirmuoju smuiku diriguoja ne tik skoniui, bet ir išraiškingai spanguolių spalvai. O ką jau sakyti apie imbiero ir laimo invaziją sulos tėkmėje – tai tobulas derinys skonių pojūčiams, kuris tendencingai užsiėmęs pirmąsias vietas vyrų skonių receptoriuose. Sula su alijošiaus gabaliukais – švelnumo ir subtilaus skonio balansas. Alijošiaus gabaliukai praturtiną sulą ir suteikia jai išskirtinio dėmesio. Sulos skonių gamą vainikuoja sula su spanguolėmis, imbieru, medumi ir propoliu.

„Sip Sap“ – tai ritmingas, spalvotas, natūralus ir skanus GYVENIMAS. Ragaukime ir mėgaukimės pavasario energija ištisus metus!

8 MUZIEJAI, KURIE SUŽADINS JŪSŲ... APETITĄ

Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė

Instagram: @agne_kalinkaite

Nors gali atrodyti, kad tik šiais, #foodporn laikais, mes pradėjome matyti maistą per estetinį filtrą, iš tiesų šių dviejų plotmių sąjunga – sena kaip pasaulis. Nuo renesanso iki poparto – maisto tema buvo svarbi ir tokių grandų kaip Caravaggio, Paulio Cezanne’o ar žymiųjų Andy Warholo bei Salvadoro Dalí kūryboje.

Tačiau šiandien ši galinga maisto bei meno santuoka tik stiprėja: šiandien maistas yra socialinis reiškinys, kuriuo menininkai gali kalbėti apie jiems aktualias problemas – nuo ekologinių katastrofų iki gyvūnų gerovės.

Nuo lyčių lygybės iki tapatybės. Maistas tampa puikia komunikacijos terpe,

įvaizdžio manifestacija.

Visa tai lemia, kad maistą norime ne tik valgyti, bet ir juo gerėtis. Domėtis. Suprasti jo gamybos užkulisius ir istoriją. Reflektuoti su juo susijusius socialinius klausimus. Pažinti skirtingas kultūras. Šiems poreikiams atliepti per pastaruosius dešimtmečius duris atvėrė daugybė meno muziejų ir galerijų, kurių ekspozicijose maisto tema patenka ant aukščiausio pjedestalo.

Todėl kviečiu šią vasarą maisto temai surasti daugiau vietos savo kelionių maršrutuose. Ta proga parengiau jums 8 maisto muziejų sąrašą, kurie, tikiu, praturtins kiekvienas gurmaniškas atostogas.

1.GATVĖS MAISTO MUZIEJUS „WONDER FOOD MUSEUM“ (DŽORDŽTAUNAS, MALAIZIJA)

Sąrašą pradedu nuo vietos tolimojoje Malaizijoje, kur man pačiai gimė mintis į kiekvieną savo kelionės maršrutą įtraukti ir gurmanišką muziejų. Viskas prasidėjo, kai

Džordžtaunas patraukė mano dėmesį savo turtinga maisto kultūra – gatvės maistas

čia tituluojamas vienu geriausių pasaulyje (!). Čia vienoje vietoje telpa malajų, indų, tajų ir kinų virtuvės, kurių ryškios spalvos sudėlioja beprotiškai turtingą Džordžtauno skoninį paveikslą. Būtent dėl to šiame mieste duris atvėrė „Wonder Food Museum“. Tai muziejus, kuris užsimojo iškelti gatvės maisto kultūrą iš sutriušusių skersgatvių tiesiai į kultūrines aukštumas. Todėl ekspozicijoje gatvės maistui suteikiamas

Nuotraukos: @wonderfoodmuseum

didelis dėmesys: čia ne tik sužinosite, kaip pagaminti garsųjį majų ryžių patiekalą nasi lemak, nusifotografuosite prie gigantiško kario dubens, bet ir suprasite, kuo skiriasi vietiniai gatvės maisto pardavėjai (angl. hawker stalls). Nors kai kur akis bado tik instagramui sukurtos ekspozicijos, tai atperka kilnus muziejaus tikslas – išsaugoti gatvės maisto kultūrą, kuri vakarietiškų tinklinių restoranų laikais ima trauktis.

2.BJAURAUS

MAISTO MUZIEJUS „DISGUSTING FOOD MUSEUM“ (MALMĖ, ŠVEDIJA)

Ar esate girdėję apie žymiąją švedišką pūdytą silkę surströmming? O gal baisiai dvokiantį vaisių durianą? Šie ir daugybė kitų eksponatų puikuojasi unikalios koncepcijos šlykščiausio maisto muziejuje, įsikūrusiame Malmės mieste, Švedijoje.

Turbūt jau raukiate antakį – juk straipsnio pavadinimas žadėjo apetito žadinimą!

Tačiau kas jums atrodo „šlykštu“, kitose pasaulio kultūrose – didžiausias delikatesas. Net ir mano minėtas durianas yra tikras vai-

sių karalius, itin vertinamas daugelyje Pietryčių Azijos valstybių. Bet štai nugulė į šio muziejaus lentynas kaip vienas šlykščiausio maisto eksponatų dėl savo, švelniai tariant, specifinio kvapo.

Toks muziejaus tikslas – kelti diskusiją: tai, kas atrodo nevalgoma mums, gali būti didžiausiu delikatesu kitose kultūrose. Šiais laikais, kai apie maisto švaistymą kalbame vis garsiau, toks muziejus tikrai atveria „tinkamo“ maisto supratimo ribas.

Nuotraukos: @disgustingfoodmuseum

3.VYNO MUZIEJUS „LA CITÉ DU VIN“ (BORDO, PRANCŪZIJA)

Gerai, užteks bjaurybių, metas grįžti prie rimtų reikalų. Rimtas muziejus rimtiems vyno gerbėjams, įsikūręs rimtame Prancūzijos mieste – Bordo.

Tenka pripažinti, kad vyno muziejų pasaulyje tikrai yra ne vienas, tačiau šis nusipelno atsidurti jūsų lankytinų vietų sąraše, net jeigu nesate dideli vyno gerbėjai.

Nuo gardžių degustacijų iki paties pastato architektūrinio koncepto – kiekvienas

ras, kur paganyti akis ir skonio receptorius. Juolab kad muziejuje būsite ne tik stebėtojais, gurkšnojančiais vyną. Čia gausu interaktyvių ir audiovizualinių eksponatų, leisiančių dar giliau panirti į vyno subtilybes ir vingrybes. Atskiro paminėjimo vertas pats muziejaus pastatas, kuris jau savaime yra meno kūrinys, nes sukurtas taip, kad įkūnytų vyno gamybos formas ir jo tėkmę. Muziejaus architektūra simbolizuoja vyno srautus ar netgi sukibimą su vynmedžio šaknimis, o stiklo bokštas primena vyno taurės formą.

Nuotraukos: @laciteduvin

Nuotraukos: @mofad

4.MAISTO IR GĖRIMŲ MUZIEJUS MOFAD („MUSEUM OF FOOD AND DRINK“) (NIUJORKAS, JAV)

Kaip mūsų skonio receptoriai susiję su rega? Kas vyksta mūsų smegenyse, kai ragaujame maistą? Šie ir daugybė kitų klausimų – MOFAD muziejaus arkliukas. Tai muziejus, kuris praplečia maisto temos suvokimo ribas. Ir tai daroma ne tik nuobodžiais tekstais ar aprašymais – juk tai maisto muziejus, o maistas sužadina visas jusles! Todėl čia gausu eksponatų, kuriuos galite paragauti, liesti ir užuosti. Temų profilis – be galo platus ir daugiakultūris: pavyzdžiui, muziejuje buvo eksponuojamos

parodos, susijusios su afroamerikiečių įtaka Amerikos maisto kultūrai („African/American: Making the Nation’s Table“), taip pat istorijos apie skirtingus indiškų karių restoranų savininkus Niujorke („Knights of the Raj NYC“) ar ekspozicija apie maisto svarbą šventėse („Feasts and Festivals“).

Ši vieta turi užmojį tapti geriausiu pasaulyje maisto muziejumi ir edukaciniu centru, įkvepiančiu įvairaus amžiaus ir išsilavinimo smalsių valgytojų kartas. Skamba ambicingai ir domina aplankyti.

Nuotraukos: @museidelcibo

5.PARMOS MUZIEJUS „MUSEI DEL CIBO“. (PARMA, ITALIJA)

Kalbant apie maisto muziejus nepaminėti Italijos būtų didžiausia nuodėmė. Ypač Parmos miesto, iš kurio kilę turbūt skaniausi ingredientai šioje žemėje. Būtent jiems sukurtas muziejus, o tiksliau – jų rinkinys, pavadintas „Musei del Cibo“. Po šiuo pavadinimu telpa istorijos apie geriausią itališką produkciją: parmigiano reggiano sūrį, gardžiausius pomidorus, makaronus, vyną, saliamį ir prosciutto kumpį. Daugelis šių ingredientų auginimo ar gamybos procesų – reglamentuoti ir iškalti akmenyje, nekintantys tūkstančius metų. Italai tuo be galo didžiuojasi, todėl bendras šių muziejų maršrutas patenkins net didžiausio gurmano apetitą. Neabejoju, kad, apkeliavus visas šias vietas, parduotuvių lentynose norėsis rinktis tik geografinės nuorodos ženkliuku pažymėtą parmigiano reggiano.

6.„ALIMENTARIUM“

MUZIEJUS (VEVĖ, ŠVEICARIJA)

Kaip undinėlė Kopenhagoje arba „Manneken Pis“ Briuselyje, taip ir šakutės skulptūra „La Fourchette“ Vevės mieste Šveicarijoje – miesto ikona, atsidurianti visuose maršrutuose ir giduose. Tačiau šveicariškoji bronzinė šakutė, „įbridusi“ į Ženevos ežero vandenis, tapo ne tik miestelio, bet ir maisto muziejaus „Alimentarium“ simboliu.

Skulptūra buvo sukurta ir „įtaisyta“ ežere 1995 metais, minint „Alimentarium“ muziejaus dešimtmetį. Taip, tai vienas seniausių muziejų šiame sąraše, įsikūręs

įspūdingame neoklasikiniame pastate. Čia demonstruojama viskas, kas susiję su maistu ir jo vartojimu: nuo to, kaip ruošiame ir konservuojame maistą, kaip formuojasi mūsų mitybos įpročiai, iki to, kaip į maistą žiūri skirtingos kultūros. Tačiau čia būsite ne tik pasyviais stebėtojais: kadangi eksperimentavimas yra neatsiejama maisto kultūros dalis, muziejus siūlo daugybę maisto gaminimo dirbtuvių kiekvienam –maisto mylėtojui, profesionaliam šefui ar mažajam kulinarui.

Nuotraukos: @alimentarium

Nuotraukos: @museumbrotundkunst

7.DUONOS KULTŪROS MUZIEJUS "MUSEUM OF BREAD CULTURE“. (ULMAS, VOKIETIJA)

Šį muziejų siūlau labai subjektyviai, nes pati esu neabejinga visiems įmanomiems su duona susijusiems reikalams. Mano giliu įsitikinimu, duonai turėtų būti skiriama kur kas daugiau dėmesio, bet, deja, šis muziejus Europoje – vienintelis.

Tačiau dėl to jį aplankyti – dar labiau verta. Nors nedidelis, bet sukaupęs įspūdingą šūsnį rimtų eksponatų ir siūlantis istorinę kelionę per duonos gamybos epochą. Čia sužinosite daugybę faktų apie visą duonos konceptą iš esmės: nuo grūdų auginimo ir duonos kepimo iki duonos vaidmens visuomenėje. Meniniai eksponatai puikiai iliustruoja duonos kultūrinę, socialinę ir religinę reikšmę. Muziejus

taip pat gali pasigirti šioje temoje specializuota biblioteka, kurioje – daugiau nei 6 tūkst. knygų.

Tiesa, kad ir kaip ironiškai skambėtų, muziejuje nerasite vieno – pačios duonos. Įkūrėjai įsitikinę, kad duona nėra eksponatas – ją reikia valgyti. Gera žinia ta, kad Ulmo mieste tikrai rasite begales skanios duonos, kuria vietiniai labai didžiuojasi. Tai dar viena priežastis čia nuvykti.

8.LEDŲ MUZIEJUS „MUSEUM OF ICE CREAM“. (JAV IR SINGAPŪRAS)

O pabaigai – desertas. Labai instagramiškai rožinis ir tobulai pritaikytas vasarai. Subalansuotas vaikams, bet puikiai tiks ir ledų mylėtojams suaugusiems. Kodėl? Labiausiai dėl to, kad ledai vizito šiame muziejuje metu yra neribojami. Visiškai. Ledų per daug nebūna, vien dėl to užsukti verta.

MOIC muziejus teigia, kad ledai yra universali jėga, kuri įgalina vaizduotę ir kiekvienam iš mūsų padeda atrasti savo vidinį vaiką. Todėl čia esančios ekspozicijos ir kambariai sužadina visas jusles ir leidžia persikelti į ne-

įtikėtinai ryškų pasakų ir ledų pasaulį. Nuo vienaragių iki sausainių karuselių ar spalvotų pabarstukų baseino – ledus čia patirsite tikrai plačiau, negu tiesiog juos ragaudami.

Kritikai raukia antakį, kad didelės meno ar edukacinės vertės čia nepamatysite. Tačiau išsinešite krūvą gerų emocijų ir dar daugiau ryškiaspalvių nuotraukų! Tad jeigu ieškote neįpareigojančio nuotykio, šio muziejaus padalinius rasite Niujorke, Ostine, Čikagoje ir Singapūre, o netrukus ir Majamyje bei Bostone.

Nuotraukos: @museumoficecream

DIZAINO PAŽINTIS

Keturi elementai

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Jonas Bjerre-Poulsen

Projektas: „Norm Architects“

Vieta: Restoranas „Äng“

Apsuptas vieno didžiausių Švedijos vynuogynų Ästad Vingård, restoranas „Äng“ pelnytai vadinamas visus pojūčius pažadinančia patirtimi. Žymiųjų danų architektų „Norm Architects“ sukurtas stiklinis šiltnamis pūpso vešliose švediškose pievose. Į vieną nedalomą kūrinį ir nepamirštamą patirtį čia susijungia keturi elementai: architektūra, menas, maistas ir gamta.

Patirtis prasideda dar nespėjus įžengti į restorano erdves: per žalias vėjyje linguojančias pievas vinguriuojantis takas veda link kontrastingo, bet drauge į švedišką gamtos paveikslą meistriškai įsiliejančio stiklinio namo – modernios šiltnamio interpretacijos. Griežti pastato kampai rėžia dangų, dar labiau pabrėždami natūralią gamtišką aplinką.

Restoranas, pavadintas jį supančių pievų vardu, atsigręžia į savitą ir mums be galo artimą švedišką gamtos peizažą. Suteikti progą kiekvienam svečiui sustoti, palikti mintis užnugaryje, pasimėgauti „Äng“ visatos ramybe ir skandinaviškos virtuvės unikalumu – tokiu tikslu ir buvo sukurta ši vieta.

Šalia stiklo namo plytintis prieskoninių žolelių sodas svečiams leidžia dar giliau pasinerti į vietos atmosferą. It kvapnus pranašas šis sodas kužda apie netrukus laukiančius ypatingus kulinarinius potyrius. Aplinkos ryšį byloja ir dar viena subtili detalė: masyvūs grindinio akmenys čia neapsiriboja lauko erdvėmis ir subtiliai persikelia į vidų.

Įžengus vidun pasitinka septynios medžio ir akmens skulptūros, sukurtos norvegų menininko Anderso Pfefferio Gjengedalio. Kuriant šias erdves įkvėpimo semtasi tiek iš nesugadintos šiaurietiškos gamtos, tiek iš japoniško dizaino jausmingumo bei meistrystės – erdvės spinduliuoja holistinę, visas žmogaus jusles atliepiančią atmosferą, kuri drąsiai peržengia gastronomines ribas.

Iš tiesų, aukštosios gastronomijos patirtis restorane „Äng“ neapsiriboja tik patiekalais. Ją papildo daugybė atidžiai apgalvotų elementų – nuo architektūros, dizaino ir šviesos sprendimų, iki skonio, kvapo ir garsų. Visi jie sudėlioti taip, kad pažadintų skirtingas jusles, o užsukusieji išsineštų prisiminimą ir dar niekur kitur nepatirtą jausmą.

Apgalvotai parinkti meno kūriniai ir skulptūros tapo nepamainoma šio interjero ir bendros restorano atmosferos dalimi. Danų dizainerės Saros Martinsen kūriniai papuošė restorano erdves, dar kartą subtiliai primindami natūralių medžiagų ir harmonijos su gamta šeimininkams svarbą.

Atėjus vakarui atmosfera ir spalvos pasikeičia. Restorano erdves apgaubia ryškios gyvybingos oranžinės tonai. Mainosi ne tik šviesa – vakarinės saulės spinduliuose dar kitaip atsiskleidžia ir interjero detalės: antrą kvėpavimą įgyja baldai, meno kūriniai, skulptūros. Vakaro šviesa suspindi stiklai, taurės, įrankiai. Po vakarienės, jau sutemus, patiekiami desertai. Sakoma, geriausia vakaro dalis. Taip, tai vieta, kurioje gimsta ilgai nepaleisiantys prisiminimai.

Išnėrusi iš vandens

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Lina Jushke

„Vandenys vandenyse. Tai, pasirodo, išnardžiau visus vandenynus, kiaurai varsčiau bangas, pasidaviau srovėm, versmėm pavirtusi tekėjau, skverbiaus į gylį, į tamsiausias gelmes, net kamuojama baisiausios jūros ligos, tam, kad vieną dieną iš gilumų parsiplukdyčiau tave“, – žinutę socialiniuose tinkluose praėjusį lapkritį paleido žurnalistė, fotografė, keliautoja ir NARA įkūrėja Berta Tilmantė . Vandenys prieš keturis mėnesius jai parplukdė dukrelę ir leido pajusti ramybės tėkmę.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME

teminiame LAMŲ SLĖNIS.

VANDUO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Įsiauti

į Lizos batus

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Elizaveta Litovka

Savo unikalų stilių ir atpažįstamumą visame pasaulyje ukrainiečių menininkė ir fotografė Elizaveta Litovka , pažįstama „Floweirdy“ vardu, sukūrė naujai pažvelgusi į, rodos, paprastą mūsų kasdienybės objektą – batus. Nuobodu? Toli gražu!

Batuose kūrėja atrado naują estetikos plotmę ir taip sukūrė šmaikščius, ryškius meno objektus, kuriuos vieną kartą pamatę, pažadu – nepamiršite niekada.

Tiesiog negalėjau nekurti. Skirtingais gyvenimo periodais tai pasireiškė skirtingais būdais, taip vienu metu beprotiškai pasinėriau

į fotografiją. Ji tiko mano asmenybei savo greičiu, o ypač – galimybe fiksuoti greitai besikeičiančias akimirkas.

– Liza, kaip ir kada atradai meniškąją savo pusę?

– Mano senelė kilusi iš Ukrainos. Prisimenu, kaip nuostabiai ji dainuodavo ukrainietiškas dainas, kaip mylėjo meną ir kokią nuostabią puokščių kolekciją buvo sukaupusi. Visą savo vaikystę žiūrėdavau į savo ukrainietiškos šeimos pusės nuotraukas, kurias buvau pasikabinusi ant savo kambario sienos, – buvau įkvėpta ir sužavėta jų stiliaus jausmo, žavėjausi jų drabužiais, buvo taip gera matyti jų veidus. Nemaža mano šeimos dalis gyvena Malyne – nedidukiame, bet labai gražiame miestelyje. Visada jaučiau stiprų ryšį su jais, taigi vos tik gavusi progą pati nuspręsti, kur noriu gyventi, persikėliau į Ukrainą. Ukrainoje gyvenu nuo 2015-ųjų. Mano nuostabi dukra taip pat gimė čia. Tai buvo geriausi aštuoneri mano gyvenimo metai, o Kyjivas tapo mylimiausiu miestu ir namais. Tai stebuklų pilnas miestas, savitas, pasižymintis nekonvenciniu, netaisyklingu grožiu. Tai vilties, stiprybės, laisvės miestas. Jis didelis mano kūrybos įkvėpimas, suteikęs man daug galimybių: patirti, pamatyti ir pajausti daugiau.

– Grožis – ar jis tave žavėjo nuo vaikystės?

– Tavo kūrybos procese kasdieniai ir visiems gerai pažįstami objektai kaip gėlės, daržovės, akmenys paverčiami savitais, kiek keistais, kartais – ir nepatogiais žiūrovo akiai objektais. Kaip tau gimė ši idėja?

– Būna, kad objektai, esantys arčiausiai mūsų, ar tie, kuriuos matome labai dažnai, tampa nematomi. Pagalvokite apie mūsų nosis! Tai kaip susižavėjimas – jis gali pranykti, jei nustoji stebėti ir stengtis, arba virsti meile, jei lieki įsitraukęs, dėmesingas ir jautrus, jei nenustoji matyti. Man buvo svarbu pasidalinti atsitiktinių objektų, kuriuos pamačiau naujai, grožiu. Kad suteikčiau jiems daugiau meilės ir dėmesio, juos padėjau naujoje aplinkoje, suteikiau jiems naujas funkcijas. Visa tai tam, kad jų grožis galėtų būti pamatytas naujai.

– Didžioji dalis tavo kūrinių susiję su batais ir pėdomis – kodėl?

– Esu visiškai pamišusi dėl batų! Jie yra ir įvaizdžio pagrindas, ir savotiška lokali transporto priemonė. Visiškai pritariu idėjai, kad, kaip sakydavo Foresto Gampo mama, gali labai daug pasakyti apie žmogų, pažiūrėjęs į jo batus. Crazy batai yra dar šaunesni! Avėdamas juos gali patekti į fikcinį fantazijų pasaulį.

Savo kūryboje idėjas dažnai įgyvendinu dekoruodama savo pėdas ar naujai interpretuodama batus. Galbūt dėl to, kad man patinka pėdos, o gal dėl to, kad jų labai nemėgstu ir atrodo būtina jas papuošti, – kol kas dar neišsiaiškinau. (Šypsosi.) O galbūt tai yra

– Nuo pat vaikystės mane žavėjo grožis, visada degiau aistra pasidalinti tuo, ką jaučiu ir ką matau. Dešimt metų lankiau muzikos mokyklą, tačiau tik jiems praėjus supratau, kad visgi matau daug geriau nei girdžiu. Visiškai laiminga paaugle tapau tik nuėjusi į meno mokyklą. Negaliu pasakyti, kad potraukis menui aplankė vieną konkrečią akimirką, nes tai visada buvo svarbi ir integrali mano kasdienybės ir suvokimo dalis. Nesakyčiau, kad tai buvo mano pasirinkimas. Tiesiog negalėjau nekurti. Skirtingais gyvenimo periodais tai pasireiškė skirtingais būdais, taip vienu metu beprotiškai pasinėriau į fotografiją. Ji tiko mano asmenybei savo greičiu, o ypač – galimybe fiksuoti greitai besikeičiančias akimirkas.

mano bandymas objektuose, kuriuos nuolat naudoju, pamatyti kitą grožio plotmę. Tarytum noras pasiskolinti jų grožį, susivienyti su jais. Be to, tai labai patogu: nereikia savo idėjomis kvaršinti kitiems galvų, užtenka tik savo kojų. (Šypsosi.) Jos visada šalia manęs ir niekada nepavargsta. Tai yra mano būdas kalbėti apie dalykus, kuriuos jaučiu ar kuriais žaviuosi.

– Man labai patinka tavo mintis, jog nėra nuobodžių ar neįkvepiančių daiktų. Ar tai reiškia, kad idėja, ne medžiagos ar įrankiai, mene yra svarbiausia?

– Tikrai tuo tikiu. Manau, kad menas gali būti kuriamas praktiškai iš bet ko. Prasmę sukuria idėja. Skirtingi įrankiai ar medžiagos tik padeda ją atrakinti. Visgi ir pats įrankis gali įkvėpti idėją. Kartu jie kaip geri draugai.

Jei reikėtų rinktis vieną objektą, su kuriuo kurti man smagiausia, rinkčiausi gėles. Gėlės yra tarsi absoliutaus grožio vienetas. Gėlės man gali būti net ir žmonės ar bet kurie kiti objektai. Funkcija ar pavadinimas nėra tokie svarbūs, esminis yra jausmas, kurį tam tikras objektas mumyse pažadina. Nesvarbu, ar tas objektas tau asmeniškai yra gėlė.

– Ar turi kūryboje labiau mėgstamų ar artimų temų?

– Jei savo kūryba kalbi apie jausmus, neįmanoma prisirišti prie tam tikrų temų. Viskas aplink mane keičiasi. Kaip ir aš pati.

– Papasakok, kaip vyksta kūrybinis procesas? Ar objektus kuri ir fotografuoji tuo pačiu metu? Ar planuoji, kaip jie atrodys, o gal viskas vyksta spontaniškai?

– Ar kada galvojai, kaip tavo kuriamas menas paveikia žiūrovą?

– Fotografija – tai šviesos paieškos. Norėčiau, kad žiūrovai, pažvelgę į mano nuotraukas, matytų šviesą, žavėtųsi, džiaugtųsi, šypsotųsi, pajaustų tai, ką kurdama jaučiau aš pati – meilės ir empatijos aktą. Mano galva, tai ir yra menas. Nuo tada, kai Ukrainoje prasidėjo plataus masto karas, viskas tapo labai liūdna, tamsu ir nyku. Jaučiu, kad ir man pačiai tapo gerokai sudėtingiau savyje atrasti šviesos. Tačiau stengiuosi ir stengsiuosi niekada nenustoti tikėti, kad šviesa laimės.

– Papasakok apie įdomiausius projektus su kitais kūrėjais ar prekės ženklais.

– Labai mėgstu dirbti su ukrainiečių mados prekės ženklu „KSENIASCHNAIDER“. Man be galo smagu dirbti ir su nišinių kvepalų butiku „Crème de la Crème“. Nepaprastai įdomu įkvėpimo ir idėjų ieškoti kvapuose. Sukurti meno objektą, kuris gebėtų atspindėti kvepalus, – lyg vieną jausmų kalbą išversti į kitą. Tarytum kvapų pasaulį perkelti į vaizdinių.

– Liza, ar tiki įkvėpimu?

– Manau, kad įkvėpimas yra atlygis už veiksmą, o ne kažkokia mistinė dovana iš dangaus. Taigi mane įkvepia darbas – galimybė kasdien daryti vis daugiau ir išlikti aktualiai.

– Pirmiausia mane labai stipriai sužavi tam tikras objektas arba ką nors taip stipriai pajuntu, kad ieškau būdų tą idėją įgyvendinti. Kuriu ir fotografuoju tuo pačiu metu, dažnai – ant savo pačios kojų. Nėra jokių taisyklių, konkrečios eigos ar kokių nors fiksuotų baigčių. Viskas visuomet įvyksta organiškai ir kaskart vis kitaip. Jeigu jaučiu, kad nuotrauka geba atspindėti, ką jaučiu, ją parodau ir kitiems.

Tekstas: Vilija Rušinskaitė

Nuotraukos: „Max Mara“, „Weekend Max Mara“ „Maje“, „Sportmax“, „Sandro“ archyvas

5 vasaros stiliaus kryptys gyvenantiems autentiškai

Šias kryptis rašau tokiems pat naujoms idėjoms ir kryptims atviriems „Lamų slėnio“ skaitytojams, kokius juos visada ir įsivaizduoju. Tikiuosi, sužadinsiu smalsumą paieškoti savęs naujomis akimis.

1. PAKYLĖTA KASDIENYBĖ.

Toje kasdienybėje atsiskleidžia ir savo šaknis įleidžia tikrasis, autentiškasis, nenugenėtas mūsų potencialas, tapatybė ir asmeninė kryptis. Kad ir ką gyvenime veiktume ir kiek būtume jau nuveikę, dažniausiai kiekvienas vis dar turime neįgyvendintų svajonių. Vasarą savo drabužiais siūlau išreikšti aspiracijas sekti paskui savo svajones. Kad

ir kokios jos būtų! Daugiau laisvės planuoti savo laiką, gyvenimo tempą ir būti labiau nepriklausomiems – tai, turbūt, yra universaliausia svajonė. Drabužyje toks laisvės siekis gali būti išreiškiamas giliau neriant į savo menišką prigimtį ir derinant itin eklektiškus, tik jums patiems suprantamus siluetus bei raštus. O gal tai pasireikš išsivalant nuo perteklinės informacijos, suvaržymų ir įgyvendinant itin plačius, laisvus, klajokliš-

kus derinius? Arba išsilaisvinant nuo biuro kultūros ir susigrąžinant savo temperamentingą, karštakraujišką prigimtį (flamenko šokis, karoliukais siuvinėtas susiaučiamas midi sijonas ir rožė plaukuose būtų gera pradžia). Kuo geriau pažinsite savo tikrąjį vidinį poreikį, tuo lengviau jį norėsite ir gebėsite perteikti rengdamiesi.

Nebijokite patyrinėti su laisvės poreikiu ateinančių naujų vėjų ir krypčių.

2. LYGIAPADŽIŲ AUTORITETAS.

Nuo kniedytų ar gauruotų klogsų, vyriškų vintažinio stiliaus mokasinų iki grakščių tinklinių balerinų – pagaliau balansas po kojomis nebėra diskusijų klausimas, o labiau – vienbalsis diktatas ir stabilumo triumfas.

Odė lengvam žingsniui ir ėjimui pėsčiomis! Angliškas posakis „Sustok pauostyti žiedų“ įgyja daug šansų tapti realybe. Sportiniai bateliai taip pat niekur nedingsta, tik jie tampa nebe tendencingu pasirinkimu, o nebeabejotinu kasdienių derinių kūrybos elementu, tinkančiu visiems gyvenimo atvejams.

3. PLAUKIANTYS, NESTRUKTŪRUOTI SILUETAI.

Tik nebūtinai taip smarkiai plaukiantys, kaip tik galite įsivaizduoti. Tiesiog šviežia ir kontrastuojanti kryptis daug sezonų vyravusiems itin struktūruotiems siluetams. Mažiau korsetų ir kostiumėlių, daugiau puošnių, lakių šilko ir organzos palaidinių, derinamų su tokio pat audinio, bet ne tokios pat spalvos perregimu tiesaus silueto sijonu. Mažiau kelnių ir šortų, daugiau sijonų. Plaukiantys sluoksniai, lengvi ir trapūs. Sudėti jų į vieną derinį galima daugiau nei du. Be baimės perkaisti. Organza ir šilkas bandys konkuruoti su dar ne visur savo reputaciją spėjusiu apginti linu. Būtų tikrai įdomu pamatyti, ką pavyktų sugalvoti panaudojant juos abu.

4. DIDELĖS RANKINĖS.

Kaip ir lygiapadžiai, didelės rankinės atspindi ir tendenciją, ir mados demokratiškėjimo etapą (žinau, keista tai rašyti 2024-aisiais, bet moterų objektyvizavimo kultas vis randa būdų sugrįžti po emancipacijos kauke ir nunulinti pasiektą progresą madoje). Nesupraskit manęs neteisingai – grožį ir efemeriškus, praktinės naudos neturinčius daiktus aš dievinu ir jų niekada visiškai neišsižadėsiu. Visgi man labai patinka galėti vienu metu ir pilna koja gyventi savo gyvenimą,

sutalpinti viską, ko man gali prireikti, vienoje rankinėje, o tai darant – atrodyti gerai, sau patikti ir savo estetinį poreikį patenkinti neišsižadant visų praktinių ir žmogiškų poreikių. Gera naujiena yra ta, kad maksi dydžio rankinės, tikėtina, liks nuolatinėje naujų kolekcijų rotacijoje, kaip ir pagrindiniai šiuolaikinio miesto žmogaus stiliaus pasirinkimai – plačios kelnės, didinto silueto švarkai bei paltai ir įvairiausio stiliaus sportiniai bateliai, lengvai radę sau vietą ir korporatyvinėje aplinkoje, ir mados savaičių kolekcijų pristatymuose.

5. ITIN ASMENIŠKAS AKCENTAS.

Nuo tik jums „prabilusio“ skrybėlės silueto, pavyzdžiui, Jackie Kennedy ar Kate Middleton dievinamo pillbox stiliaus, iki naujai atrasto ir beatodairiškai pamilto rašto, pavyzdžiui, 1969-aisiais Bernardo Nevillio sukurto „Bengal“. Jūsų stiliaus akcentu gali tapti jau anksčiau minėtosios didžiagabaritės ranki-

nės – jeigu įsimylėjote vieną konkrečią iki ausų, leiskit sau ją sunešioti iki labai intensyvaus susidėvėjimo lygio. Tegul ši rankinė tampa jūsų asmeninio stiliaus tapatybės kortele. Puoškitės auskarais arba sagėmis, padarytomis iš jūsų pačių plaukų, apsinerkite senus konversus, iš senų džinsų pasisiūkite paplūdimio krepšį – asmeniškumuose neteisingų būdų nėra. Tame ir visas grožis!

Įprastai aš pati savo derinių ir nuotaikos būsimam sezonui preciziškai neplanuoju. Jaučiu, kad mane tai pernelyg varžytų. Tokio planavimo ir dėliojimo man pakanka ir klienčių spintose. Be to, pati kartais nė nejausdama, vedama smalsumo nuolat keičiu ir save, ir savo fokusą – kiekviena vasara viena nuo kitos skiriasi. Visgi turiu savo būdus „pasimatuoti“

vyraujančią temperatūrą. Lengviausiai ją apibūdinčiau pagal du priešingus, bet vienas kitą puikiai savo nuotaika papildančius muzikos žanrus. Pirmasis – Raffaella Carrà ir jos iš kosmoso spindintis italo disco glamūras, trykštantis energijos fontanais. Iš jos skolinsiuosi vizualiai stiprius akcentus kūno kultūrai visomis to prasmėmis ir neapologetišką pasimėgavimą. Ir dar viską, kas žėri.

Kitoje skalės pusėje – tamsieji, ritmingieji, sireniški ir preciziškai kiekvieną savo kūrinį sintezatoriumi atliekantys „Pixel Grip“ iš minimal wave ir EBM stovyklos. Jie bus mano juodų ir moody derinių atspirties taškas. Esu etaloninis zodiakinis dvynys, todėl man įprasta ir pageidautina vienu metu derinti ir patirti du absoliučiai priešingus stilius.

Visada sau įkvėpimo randu ne pačioje madoje ar naujose pristatytose kolekcijose, o ten, kur jo ieško ir patys dizaineriai – tapyboje, literatūroje, muzikoje, spektakliuose ir kine. Tokiu būdu susirinktas įkvėpimas nuolat atsišviežina, pasipildo ir organiškai manifestuojasi drabužinėje vos pradėjus galvoti, ką gi čia rengtis.

Laukinių paplūdimių urbanistika

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Elena Krukonytė, Mantas Platūkis, Tomas Kurkinas, asmeninis archyvas

Modeliai: Miglė Palkevičiūtė, Agata Stupakova, Elena Ruikaitė, Giedra Virbickaitė

Pasakodama apie savo kūrybą, dizainerė

Liepa Aliukaitė kaipmat atsigręžia į laiką, praleistą gamtoje: atmintyje iškyla vaikystės pasivaikščiojimai gimtuosiuose miškuose bei kelionės į laukinius, civilizacijos nepaliestus Latvijos paplūdimius, kurie ir įkvėpė kurti drabužius, subtiliai priartinančius miesto žmogų prie Baltijos jūros gamtos.

– Liepa, augai menininkų, keramikų šeimoje. Neretai jauni žmonės sulaukia daug spaudimo dėl profesijos – ar augdama kūrybingoje šeimoje sulaukei daugiau palaikymo ir laisvės rinktis būtent kūrybinį kelią?

– Kiek pamenu, išvis niekada nejaučiau jokio spaudimo kuo nors būti. Gyvenime tėvų suteikta absoliuti laisvė leido ieškoti savojo kūrybinio kelio, tačiau kartu, nejausdama spaudimo iš aplinkos, tą spaudimą kūriau pati sau. Tad nuolatos ir šokinėju tarp neįpareigojančios kūrybos ir minčių, kaip tą kūrybą galiausiai įdarbinti.

Palaikymą jaučiu ir dabar. Galiu sau leisti prabangą prisigalvoti sudėtingai įgyvendinamų projektų, nes visuomet tik vienas skambutis skiria nuo konsultacijos su broliais, kurie sprendimą žino dar net nepapasakojus idėjos. (Šypsosi.) Augdami visiškoje laisvėje, išsiugdėme savarankiškumą, kuris labai padeda į problemas pažvelgti kūrybiškai.

Mokydamasi dailės mokykloje prisiliečiau prie daugelio meno sričių, o nuolatos stebėdama artimųjų kūrybą bei meninius projektus ganėtinai lengvai išsianalizavau, kas man pačiai prie širdies. Jaučiau, kad esu linkusi į dizaino, tikslumo pusę, bet ir nemėgstu, kai mane varžo ir sustato į rėmus. Mados dizainas tuo ir užkabino: kiekvienas gali kurti vis kitą naratyvą, o būdų, kaip tai padaryti, yra begalė. Studijų metu stengiausi nagrinėti savo kaip kūrėjos identitetą ir estetinę raišką,

atspirties ieškojau savo šaknyse – nuo vaikystės puoselėjamame ryšyje su gamta.

– Kaip manai, kokios patirtys tavo kūrybinę tapatybę formavo labiausiai?

– Mano prisiminimuose kaip niekad ryški vaikystė, prabėgusi namų sode, kuriame mamos gėlynėlis užėmė daugiau kiemo ploto nei pieva. Tad veiklų tekdavo prisigalvoti už kiemo ribų, taip saugioji namų erdvė vaikystėje išsiplėtė į laukinės gamtos ir Neries pakrantes.

Augant pasivaikščiojimą gimtuosiuose miškuose pamažu papildė ir kiekvienos vasaros kelionė į apleistus, negyvenamus Latvijos pajūrius. Vienintelis prisiminimuose išlikęs apsilankymas Palangos kurorte (man buvo šešeri) greitai pasikeitė į žmogaus nepaliestą pajūrį. Manau, tas laisvas, laukinis gyvenimas ir suformavo mano pasaulėžiūrą, kuri dabar skleidžiasi kūryboje.

– Kaip dabar prisimeni tas keliones? Tas laukinis paplūdimys – apibūdink mums jį. – Kelionės į apleistus Latvijos pajūrius –kiekvienų metų tradicija, kurios labai tvirtai laikausi. Laukinėje gamtoje praleistas laikas atveria naują atradimų lauką, kuris išlaisvina ir suteikia naujo įkvėpimo gūsį. Atrodo, grįžti į vaikystę, jokių rūpesčių, atsakomybių... Tai tikriausiai vis ir traukia sugrįžti. Viskas, ką matai, yra jūra–smėlis–miškas, kaip negyvenamoje saloje. Kiekvienais metais iš naujo tyrinėji vietas, kuriose praleidai vaikystę, kuri ir puoselėji erdvę, kurioje malonu būti.

– Ar ten užgimė daug ritualų?

– Iš ten užgimė gebėjimas vertinti mažus, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus. Beveik dvidešimt metų lankant tas pačias laukines apylinkes, nori nenori susiformuoja tam tikri ritualai, kurie priartina prie primityvaus būvio. Kuri laukinę pastogę, gamini valgį ant laužo, renki stikliukus, akmenukus, keliauji palei jūrą ieškodamas išplauto medžio, kuris kuriamoje stovyklavietėje tarnauja kaip baldai, ir t. t. Ilgą laiką leisdamas anticivilizacijoje prisigalvoji visokių veiklų, kurių tikslas visuomet būna palikti laukinės gamtos buveinę gražesnę, nei radai.

– Kaip pati apibūdintum savo kuriamų drabužių estetiką? Kokios detalės (pa)sąmoningai koduoja gamtos jausmą tavo darbuose?

– Stengiuosi kurti širdžiai mielą drabužį, kuris miesto žmogų priartintų prie Baltijos gamtos. Kadangi man pačiai gera būti gamtos apsuptyje, tai atsispindi ir kūryboje. Drabužio konstrukcijose mėgstu naudoti organiškas, lenktas formas, švelnių, gamtiškų spalvų derinius bei medžiagiškumus. Būtent per detales tai ir atskleidžiu.

– Man patinka, kad tavo dizainas yra sodrus, vientisas ir atpažįstamas, vos pamačiusi diržus ir rankines su skardinių elementais pagalvoju – va, čia tikrai bus Liepos. Kaip atradai šį elementą ir ar buvo sunku jį prisijaukinti?

– Šį elementą atradau dar studijų metais, bet tuo metu konservų detales naudojau la-

biau kaip eksperimentą. Užtruko keletą metų atrasti šią detalę iš naujo ir rasti būdą, kaip ją integruoti į komercinį mados objektą. Manau, šie konservų dangtelių elementai puikiai atspindi tą, iš pirmo žvilgsnio, nereikšmingų detalių įprasminimą. Porą metų kolekcionavau detales, net nežinodama, kaip tiksliai jas panaudosiu. Tai buvo tik abstrakti idėja, pareikalavusi didelio artimųjų įsitraukimo, kad surinkčiau reikiamą kiekį detalių vienam gaminiui. Pamenu, maisto prekių parduotuvėje konservus rinkdavausi pagal dangtelio atidarymo dizainą. (Šypsosi.) Tikrai nesitikėjau, kad šis elementas leis taip išvystyti savo veiklą.

– Ar kiekvieną detalę siuvi pati?

– Kol kas turiu porą pagalbininkių, kurios padeda su rankinių ir diržų gamyba, bet visa kita gaminu pati. Kadangi drabužį konstruoju ir siuvu pati, rankų darbas – tikrai neatsiejama mano kasdienybės dalis. Manau, kad kiekvienam žmogui reikia to primityvaus darbo rankomis, jis išlaisvina ir leidžia įsižeminti.

– Dar man įdomu paklausti apie jūros temai skirtus marškinėlius su dažų atspaudais – kiek bandymų reikėjo atlikti, kad išgautum norimą efektą? Kaip pasirenki elementus, kuriuos nori įamžinti? Ten ir plastiko maišelis, ir butelis – tvirtai atliepiantys ekologinį klodą.

– „Seaside Imprinted“ marškinėliams gaminti naudoju šviesai jautrius dažus, kurie

Tvarumas lydi mane visą gyvenimą, jis labai natūraliai persipynęs su mano kasdienybe, tad automatiškai tampa ir svarbia kūrybos dalimi.

aktyvuojasi nuo UV spindulių. Šie dažai suteikia galimybę eksperimentuoti su apčiuopiamų daiktų šešėliais ir jų perregimumu, o drabužius marginant šiuo metodu kiekvienas grafinis elementas tampa unikalus ir neatkartojamas, taip sukuriant vienetinį, autentišką gaminį.

Ilgokai užtrukau, kol perpratau technologiją, o ir idėja kilo žiemą, kai saulės ir UV spindulių Lietuvoje nelabai rasi. Teko pasikankinti su specialiomis UV lempomis, susikurti savotišką laboratoriją.

Ant audinio perkeliamus objektus pasirinkau neatsitiktinai – naudoju Baltijos pajūryje surinktas šiukšles bei gamtos artefaktus (plastikiniai buteliai ir maišeliai, nuorūkos, kamšteliai, paukščių plunksnos, smilgos, žuvų kaulai ir pan.) Tai tiesiogiai susisieja su mano pagrindiniais nagrinėjamais autentiškais prisiminimais ir pajūrio ritualų radiniais, gamtos ir žmogaus paliekamu pėdsaku laike ir erdvėje bei jų bendryste. Tvarumas lydi mane visą gyvenimą, jis labai natūraliai persipynęs su mano kasdienybe, tad automatiškai tampa ir svarbia kūrybos dalimi. – Taip pat dėmesį kausto ir tavo kuriami papuošalai. Kaip apibūdintum juos, jų dizainą?

– Juvelyrikos kolekcija, kurta drauge su Kamile, vystančia juvelyrikos prekinį ženklą „Nitoonna“, tapo dar viena ode, skirta įprasminti kasdienybėje sutinkamiems radiniams, kuriems suteikėme naują vertę, įvilkdamos juos į sidabro pavidalą. Kolekcijoje sujungėme elementus, kurie sufleruoja apie mūsų klaidžiojimą tarp miesto ir laukinės gamtos.

Organiškas dizainas primena tiek gamtos, tiek urbanistinio gyvenimo motyvus. Pvz., žiedas „Foil Ring“ sukurtas į vaškinį žiedo modelį įspaudus pajūryje rastą medinuką, tačiau galutinis vaizdas primena sulamdytą foliją, kurios natūralioje gamtoje tikrai nerasi, nebent ją ten po savęs paliko žmogus.

– Ar teisingai supratau, kad kurdama stengiesi pasitelkti visišką laisvę, nekuri eskizų?

Ko tokios praktikos metu išmoksti?

– Visą gyvenimą teko daug ir nuolatos paišyti, tad kartais man tai asocijuojasi su pareiga, o ne malonumu. Dažniausiai eskizus kuriu mintyse. Žinoma, eskizų paišyti tenka, tačiau stengiuosi prie jų neprisirišti, nes paišydama pradedu daug mąstyti apie drabužio techninį išpildymą, taip nesąmoningai apribodama dizaino galimybes. Kadangi drabužius siuvu savo rankomis, galvoje susikurtą viziją neretai perteikiu tiesiai ant lekalo, konstravimo metu. Tai leidžia vienu metu spręsti tiek estetinę, tiek technologinę drabužio pusę. Taip pat mėgstu eksperimentuoti tiesiai medžiagoje, suteikdama sau laisvę klysti ir atrasti, o atradusi patinkantį elementą ieškoti būdų, kaip jį integruoti į nešiojamą mados objektą. – Kas tau apskritai svarbiausia kuriant ir kodėl?

– Manau, man svarbiausia nepamesti savęs. Sekdama savo patirtimis, prikeldama jas gyvenimui kūryboje visuomet palaikau autentiškumo gyvavimą, o savęs analizavimo ir realizavimo procesas man tampa žaidimu, kuris visuomet motyvuoja sukurti ką nors naujo.

– Žvelgiu į tavo darbus ir jaučiu juose daug ramybės, kartu ir melancholijos. Toks artimas ir labai gražus urbanistinis švelnumas. Pati šiame gyvenimo etape save priskirtum daugiau miesto ar gamtos žmogui? Kaip tas santykis kinta?

– Pastebiu, kad apie gamtą šneku daugiau, nei jos apsuptyje tiesiogiai būnu. (Šypsosi.) Tad tikriausiai protas – mieste, širdis – kažkur toli miškuose. Ne veltui kuriu tokia tematika, matyt, man pačiai to labai trūksta.

Pats santykis tikriausiai nekinta, visuomet ilgiuosi tos laisvės, kurią jutau gimtuosiuose miškuose.

KUO GYVENS DIZAINO PASAULIS?

8 TENDENCIJOS IŠ INTERJERO PARODOS „SALONE DEL MOBILE“

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Balandžio viduryje Italijoje, Milane, vyko didžiausia ir reikšmingiausia dizaino paroda „Salone del Mobile“. Skaičiuojama, kad per šešias dienas ši paroda pritraukia daugiau nei 370 tūkst. lankytojų iš viso pasaulio, o savo kūrybą joje pristato patys ryškiausi ir įtakingiausi Europos gamintojai. Nuo dizaino iki patirties – taip šiemet skambėjo parodos idėja. Šešios dienos, pilnos dizaino, technologijų, formų ir spalvų, pokalbių ir pažinčių, leido žvilgtelti, kaip ateityje atrodys mūsų gyvenamoji aplinka ir kas formuos jos identitetą. Prieš jus – aštuonios ryškiausiai parodoje atsiskleidusios interjero tendencijos.

ORANŽINĖ YRA NAUJA JUODA

Oranžinė spalva interjere? Tikrai taip! Šiųmetės interjero parodos stendai švytėjo pačiais įvairiausiais oranžinės ir koralinės spalvos tonais. Nuo itin intensyvių iki subtiliai prigesintų ir pilkintų – nors ilgą laiką ši spalva interjere buvo itin retai sutinkama, šiemet dizaino pasaulio

grandai tiesiog šaukte šaukė: šios spalvos mes jau nebijome! Nuo nedidelių interjero akcentų ar meno objektų iki masyvių koralinės spalvos baldų ar net ištisų šia spalva nuspalvotų erdvių. Šviesu, saulėta ir nuotaikinga, gal net reikalauja šiek tiek drąsos? „Zanotta“, „Cassina“, „Poltrona Frau“ ar „Magis“ – italų gamintojai šiai spalvai šiemet skyrė itin daug dėmesio.

ŽALIA ŽALIA, KUR DAIRAIS

Akivaizdu, kad interjero dizaino pasaulis vis dažniau atsigręžia į gamtą ir į mūsų gyvenamąsias erdves siūlo įtraukti kuo daugiau žalios gyvybės. Nuo masyvių medžius primenančių augalų, ištisų žaliųjų sienų iki į baldus integruotų vazonų ar visai nedidelių žaliuojančių elementų – augalai tampa ne tik interjero akcentu, bet plačiai įsišaknijusia tendencija, skatinančia puoselėti vis gilesnį ryšį su gamta. Itin ryškiai ši tendencija atsispindėjo žymiųjų dizaino grandų „Molteni“ ir „Roda“ stenduose.

SKAIDRŪS PAVIRŠIAI

Skaidrūs paviršiai namuose sukuria šviesos ir atvirumo įspūdį. Šių metų parodoje stiklas, akrilas ir kitos peršviečiamos medžiagos tapo vienu svarbiausių elementų, matomų skirtingų baldų, pertvarų ar namų aksesuarų dizainuose. Vizualinis gylis, netrukdoma šviesos kelionė ir lengvumo jausmas – ši moderni minimalistinė estetika gali lengvai ir subtiliai papildyti bet kurios stilistikos namų erdves.

AKCENTAS: FORMA

Minkštos, apvalainos, asimetriškos, it tekančios formos – tokius baldus parodoje pastebėjo kiekviena akylesnė akis. Nuo vingiuotomis kreivėmis vilnijančių minkštųjų baldų iki skulptūras primenančių fotelių, vazų, šviestuvų – panašu, kad išskirtinės baldų formos šiemet atlieka bene svarbiausią vaidmenį, už nugaros palikdamos įprastus struktūriškus ir kiek nuobodžius siluetus. Ši tendencija namams ne tik suteikia vizualinio įdomumo, bet ir kuria komfortiško atsipalaidavimo jausmą. Organiškas formas buvo lengva įžvelgti italų dizaino meistrų „Flexform“ ar „Minotti“ stenduose.

NATŪRALIOS MEDŽIAGOS

Jau ne vienerius metus tokios natūralios medžiagos kaip akmuo, mediena ar rotangas užima itin svarbią vietą šiuolaikinio dizaino pasaulyje. Šiemet, panašu, pasiektas tikrų tikriausias šių medžiagų panaudojimo pikas. Nuo įmontuojamų baldų fasadų, laisvai pastatomų baldų iki didesnių ar mažesnių dekoro elementų – visur karaliavo natūralumas. Ši tendencija ryškiai vyravo beveik kiekvieno gamintojo stende, kur buvo akcentuojamas autentiškumas, meistrystės svarba ir pabrėžiamas vis didėjantis vartotojų sąmoningumas.

KUO RYŠKIAU, PRAŠYČIAU!

Ryškios spalvos, žaismingi raštai, auksiniai akcentai, holivudinis glamūras ir monochrominiai, bet ryškūs deriniai – kas sakė, kad mažiau yra daugiau? Kontrastingas ir intensyvias spalvas buvo galima išvysti ir baldų gobelenuose, ir dekoro elementuose, net sienų ar grindų dekore.

PLIENAS

Blizgus, aštrus, futuristiškas, bet kartu ir tikras, autentiškas, natūralus. Taip, tai plienas. Pastaruoju metu itin plačiai namų erdvėse naudojama medžiaga iš interjero dizaino tendencijų dar tikrai nepradings. Dirbantys su šia medžiaga pabrėžia jos pretenzingumą ir gyvybingumą, žadėdami: įsimylėsi arba nekęsi. Virtuvės baldų fasadai, stalviršiai, minkštųjų baldų detalės, interjero akcentai, šviestuvai, pertvaros – lygus, blizgus, matinis ar raižytas – nesvarbu! Metalas šiemet karaliauja.

BURGUNDIŠKA SPALVA SUGRĮŽO

Neįmanoma nepastebėti – burgundiška spalva sugrįžo ne tik ant aukštosios mados podiumų, bet ir į mūsų gyvenamąsias erdves. Sodrūs ir gilūs raudonos spalvos tonai buvo matomi skirtingų baldų gamintojų stenduose ir garsiųjų mados namų „Gucci“ Milano dizaino savaitės proga įrengtoje instaliacijoje „Ancora“.

Pažinti mados ateitį

Tekstas: Paulina Šinkūnaitė

Nuotraukos: Adomas Kaikaris

Pamažu Lietuvos mados arenoje pastebimas ilgai lauktas pokytis – auga nauja mados mylėtojų karta, pirmenybę teikianti ne greitajai madai ar prabangiems prekės ženklams, o unikalumui, tvarumui ir konceptualių idėjų paieškai. Jau trečiąjį kartą vykęs renginys „Young Fashion“ ne tik suteikė galimybę dizaineriams ir mados mylėtojams atrasti vieniems kitus, bet ir pristatė mados ateitį į renginį atvykusiems šios industrijos ekspertams. „Young Fashion“ iniciatyva pabrėžė jaunųjų kūrėjų talentą bei kūrybingumą ir atvėrė duris naujoms jų karjeros galimybėms.

„Instaliacijoje „Each Water is Unique“ kūrėjai yra lyginami su vandeniu, dinamiška jėga, kuri teka per egzistencialias kliūtis. Metafora, kurią naudoju, pabrėžia savikontrolės ir prisitaikymo būtinybę, reikalingą išgyvenimui sudėtingoje visuomenės aplinkoje.

RENGINIO TEMA – VANDENS TARŠA

Šių metų renginio tema – vandens tarša – atkreipė dėmesį į aplinkosauginę problemą mados industrijoje ir suteikė progą kūrybiškai pažinti poreikį veikti tvariau. Tema atsispindėjo ne tik pristatytose mados kolekcijose, bet ir įspūdingoje podiumo instaliacijoje, kurią kūrė meno studija „Faktura“. „Instaliacijoje „Each Water is Unique“ kūrėjai yra lyginami su vandeniu, dinamiška jėga, kuri teka per egzistencialias kliūtis. Metafora, kurią naudoju, pabrėžia savikontrolės ir prisitaikymo būtinybę, reikalingą išgyvenimui sudėtingoje visuomenės aplinkoje. Instaliacija tarnauja kaip kontempliacinis eksperimentas, žmogų prilyginantis vandeniui ir jo jėgai. Instaliacija sudaryta iš keturių skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių segmentų, kurių kiekvienas pasižymi galingu simbolizmu, kurį žiūrovas patirs asmeniškai“, – prieš renginį savo darbą pristatė menininkas Ervinas Faktūra.

JAUNIEJI TALENTAI

Jaunieji Lietuvos ir užsienio dizaineriai Nacionalinės dailės galerijos erdvėse pristatė naujausias mados kolekcijas, kuriose atskleidė savo kūrybines vizijas ir sprendimus tvariai mados ateičiai.

Dizainerė Karina Panina kolekcijoje „Ne savo batuose“ siekė atskleisti jaunų žmonių kartoje paplitusį reiškinį – pasimetimą informacijos gausoje ir savito stabilumo paieškas. Inspiruota „Lego“

konstruktorių, kolekcija išsiskyrė eksperimentiškumu ir dinamika, o „Lego“ kojas primenantys batai įsiminė kaip leitmotyvas, simbolizuojantis stabilumą, kuris praktikoje, deja, tampa nepasiekiamas.

Dizainerė teigė, kad vienas pagrindinių kolekcijos tikslų – žiūrovui kelti klausimą, kiek pasimetimas ir išėjimas iš stabilios būsenos motyvuoja, o kiek tampa destruktyvia jėga?

Luko Svirplio kolekcija „Plikbajoriai“ subtiliai analizavo šiuolaikinių visuomenės plikbajorių, kurie lyginasi su elitu, gyvenimą –pasinaudodamas istoriniu naratyvu, šiuos personažus dizaineris atskleidė per absurdo ir ironijos elementus. „Tai – satyrinis, eklektinis, teatru kvepiantis mados šou, keliantis pabaigos klausimą: gal jau užteks?“ – pasakojo dizaineris. Luko Svirplio kolekcijos personažai atspindėjo elito gyvenimo būdo ir mados tendencijų vaikymosi absurdiškumą – keistų formų drabužiai, aksesuarai, raštai išjuokė pasipuikavimą prieš kitus.

Pirmoji lietuvės Margaritos Stračkaitytės ženklo „Atira Gram“ kolekcija „Iris Us“ įkvėpė judėti link įvairovės ir vienybės. „Mados pasaulyje „Iris Us“ tampa drobe, kurioje audiniai ir formos susipina kaip žiedlapiai žydinčiame irisų sode“, – apie savo pirmąją kolekciją poetiškai kalba jaunoji mados dizainerė.

Kolekcijoje „Ne / toksiškas vyriškumas“, kurioje net 90 proc. panaudotų audinių buvo prikelti antram gyvenimui, dizaineris Liutauras Suvrovas griovė tradicinį vyriško garderobo suvokimą, siūlydamas alternatyvas ir mados elementus, neretai siejamus su moteriška apranga. Kolekcijos tikslas – išplėsti vyriško garderobo

ir dizaino elementų naudojimo arsenalą bei pateikti alternatyvą madoje gajam toksiškam vyriškumui.

Gintaras Repšas, įkvėptas Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“, jungė drąsius ir unikalius elementus – jo kolekcijoje išryškėjo queer stiliaus harmonija, kviečianti asmeninę tapatybę tyrinėti per aprangą, o Patricijos Palubinskaitės ir Gabijos Petrauskaitės dizainerių dueto kolekcijoje „Eternally Mesmerized“ (liet. „Amžinai užhipnotizuotas“) atsispindėjo drąsios ir elegantiškos mūzos paveikslas.

Įspūdį paliko ir iš užsienio atvykę dizaineriai. Įkvėpta karalienės Teutos asmenybės, Londone gyvenanti dizainerė Madlina Haziraj savo kūriniuose atspindėjo jūros dvasią, karalienės istoriją ir laiko nestabilumą. Iš Lenkijos atvykusių seserų duetas „Stitchrays“ renginio temą – vandens tarša – palietė per mados gaminius, ins-

piruotus jūros gyvūnų, o dizaineris Mateuszas Krajewski pristatė kolekciją pavadinimu „Nebuvimas“, kuri atspindi išvykimo tuštumą, bet sykiu simbolizuoja atsinaujinimo ir atgimimo galimybes. Jo kūriniai sieja gyvenimo trapumą ir visuomenės problemų neatidėliotinumą, ragindami imtis veiksmų aplinkai išsaugoti.

„Young Fashion“ renginys jau spėjo tapti svarbiu įkvepiančiu kultūriniu įvykiu, kiekvienais metais dar labiau suartinančiu mados bendruomenę ir leidžiančiu jai pozityviai pažvelgti į daug žadantį ateities mados pasaulį. Savo kūrybą pristatę dizaineriai pasižymėjo drąsa, originalumu ir noru eksperimentuoti, nebijojo kelti aktualių problemų ir siūlyti netikėtų sprendimų. Šis renginys jau trečius metus tampa įrodymu, kad Lietuvos mados laukas yra pasirengęs augti ir vystytis, o iniciatyva „Young Fashion“ pamažu tampa šios transformacijos simboliu.

„Gamtą suvokiame

–

Bet neišmanome, kaip apsakyti –Tokia bejėgė mūsų išmintis

Jos paprastumui“, – poetė Emily Dickinson.

Mados namų „Sportmax“ Milano mados savaitėje pristatytos 2024 metų pavasario–vasaros kolekcijos „Sodininko baladė“ įkvėpimu tapo veidrodinis gamtos pokyčių atspindys. Joje sekama sezonų cikliškumo ir nuolatinės kovos tarp tradicijų ir progreso analogija. Kolekcijoje plėtojama amžino atgimimo idėja, individualios ir kolektyvinės sąmonės atkūrimas tam tikrame kontekste, o kartu ir keliamas klausimas: ką reiškia „natūralus“ ir „kultūrinis“ pasaulyje, kuriame taip sunku suderinti šiuos aspektus ir išlaikyti jų pusiausvyrą?

Šiuolaikinis pasaulis priklausomas nuo greito pažangių technologijų atsinaujinimo ir prašmatnių išmaniųjų prietaisų, jis paveiktas skaitmeninių platformų, siūlančių galybes priklausomybę sukeliančių funkcijų, paremtų greičiu ir akimirksnio pasitenkinimu. Taip tarsi užhipnotizuotas kasdienybės pasaulis praranda ryšį su misticizmu ir apmąstymais. Atsisakius apmąstymų, pavojingai judama jautrumo praradimo link: buvę dalyviais, tampame vujaristais, gebėję žvelgti poetiškai, liekame tik technikais, virstame sekėjais, praradusiais išskirtinumą ir savitą požiūrį į gyvenimą.

Postnatūralistiniame pasaulyje, bandydami bent akimirkai pagauti ir išsaugoti tam tikrą „natūralumo“ jausmą, tai darome dirbtinai atsigręžę į gamtą, rūpestingai ją kuruodami ir iki apsėdimo profiliuodami. Ir visai nesvarbu, ar tai įstiklinta laboratorijos patalpa, interaktyvi muziejaus ekspozicija, parduotuvės vitrina, ar išmaniojo telefono ekranas... Kyla klausimas: ar gamta, kaip ir senoviniai ritualai, tradicijos ir amatai, taps memento mori pasaulyje, kuriame išnyko stebuklai? Pasaulyje, kuriame, žvelgiant į ateitį, dirbtinai sukurtos kopijos tebus vienintelis būdas patirti gyvenimą? Ar yra ateitis be praeities liudijimų? Ar dirbtinumas yra naujasis natūralumas? Ar mokslas yra naujasis menas?

Šie klausimai, tapę kolekcijos pasakojimo pagrindu, randa atgarsį japonų estetikoje ir įvairiais istoriniais momentais matytose jos užuominose. XIX amžiaus antroje pusėje ši estetika stipriai paveikė organišką art nouveau dinamiką ir Gražiosios epochos madas, o vėliau regėta trečiojo dešimtmečio stilistiniuose viražuose. Ji sugrįžo ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, įkvėpdama laikmečiui būdingą poetiško futurizmo bangą, pagautą daugybės kylančių ir pasišventusių muzikos, kino ir mados asmenybių, tokių kaip Björk ar Madonna ir jos alter ego. Įkvėpimas, už kurio glūdi dirbtinumo ir natūralumo klausimas, kolekcijoje virsta pagarbiu grynumo ir kontrastų siekiu – geometrinio silueto tyrinėjimu, kylan-

čiu iš konkuruojančios pusiausvyros tarp kontrolės ir abstrakcijos, tobulos kimono konstrukcijos simetrijos ir gamtoje būdingos asimetrijos. Iš naujo pažvelgiama į apeiginį geišos rūbą, dekonstruojami jo sluoksniai, o Obi diržas atgimsta naujomis formomis ir sartorinėmis interpretacijomis.

Svarbios tampa detalės, drąsūs tūriai ir natūralumas, paremtas japonų estetikos filosofija vabisabi, pabrėžiančia laikinumo ir netobulumo grožį. Dėl skirtingų tekstūrų iš šviesos efektų balta spalva atgyja visais tonais: nuo grynos baltos, vanilės, pudros iki duslios melsvos. Išblyškusios spalvos paslaptingai įsilieja į kolekciją, suteikdamos sterilumui gyvybės.

Struktūruoti ir aptakūs siluetai mainosi vieni su kitais, o vienspalviškumas išryškina skirtingas medžiagas: čia regimas blizgus ir kūną apnuoginantis audinys, čia kiauraraščio mezginiai, dekoruoti žėrinčiomis detalėmis, žvilgūs PVC paviršiai, futurizmą pabrėžiantys techniniai audiniai ar prie natūralumo sugrąžinantis glamžytas linas ir presuoti popieriaus pluoštai. Kontaktinių velkro juostų užsegimai naudojami kaip dominuojanti detalė, sukurianti įtampą tarp minimalistinio rafinuotumo ir brutalistinių darbo aprangos užuominų.

Kolekcijoje pristatomi ir modeliai, puošti atspaudais, kuriuose regimos čekų menininko ir skulptoriaus Krištofo Kinteros instaliacijų nuotraukos. Kinteros kūriniai „Postnaturalia“ – distopinė botaninio herbariumo su gėlėmis iš elektronikos atliekų interpretacija (atspindinti poetės Emily Dickinson herbariumą) – nuo pat pradžių buvo pagrindinis įkvėpimas, kuriuo menininkas dosniai dalijosi su „Sportmax“ komanda, kad padėtų iliustruoti bendrą kolekcijos koncepciją.

BŪTI SAVO PUSĖJE: MINČIŲ SĄRYŠIS SU NEPASITIKĖJIMU SAVIMI

Nuotraukos: Ieva Ukanytė

Nepasitikėjimas savimi – psichoterapijoje itin dažna pacientų įvardijama problema, kurią galima aiškinti iš įvairių teorinių perspektyvų. Šiame kelyje itin svarbu suprasti ir individualias gilumines nepasitikėjimo savimi priežastis, kurios kiekvienam yra skirtingos. Itin dažnai jau susiformavusį nepasitikėjimą palaiko negatyvi vidinė kalba su savimi, dažniausiai sukelianti ir daugybę su mumis pačiais susijusių nemalonių emocijų. Mūsų mintis formuoja aplinka, kultūros normos, tėvų įdiegti įsitikinimai, patirtys, žiniasklaida ar religija. Nors dauguma dalykų yra suformuoti aplinkos, kai kuriuos skirtumus tarp žmonių nulemia ir biologija bei genetika. Tad kaip negatyvios mintys mus veikia? Tai paaiškinti pamėginsime apžvelgdami kognityvinės elgesio terapijos principus.

KAIP MINTYS SUSIJĘ SU MŪSŲ ELGESIU?

Kaip mūsų mintys yra susiję su mūsų jausmais, nuotaikomis bei elgesiu ir kaip keisdami jas galime žengti didesnio pasitikėjimo link?

Svarbu suprasti, kad įvairios problemos susideda iš mus supančios aplinkos ir situacijų, fizinių reakcijų, nuotaikų, elgesio ir minčių. Kiekviena šių dalių veikia viena kitą, o pakeisdami vieną galime padaryti įtaką ir kitoms.

Įsivaizduokite, kad universitete jūsų laukia pristatymas. Jei prieš jį sau mintyse kartosite, kad esate nevykėliai, kad jums nepasiseks, nesugebėsite, – greičiausiai pristatymo metu jausitės išsigandę, nervingi, stokosite pasitikėjimo. Tikėtina, kad prezentacijos metu jums strigs balsas, galbūt pamiršite paminėti kai kurias vietas, dar labiau susijaudinsite išgirdę auditorijos klausimus. Patirtos nesėkmės jums tik dar kartą patvirtins, kad iš tiesų jums nesiseka, esate nieko verti. Taip užsisuks ydingas ratas.

Mėgstame į dalykus žvelgti fragmentuotai: dažnai esame linkę matyti tik taisyklę patvirtinančius faktus ir nė nesusimąstę ignoruoti bendrą faktų visumą. Tad jei tikiu, kad esu nevykėlis, pastebėsiu tik tas situacijas ir įvykius, kuriuose man nesisekė, ir praleisiu kitą svarbią dalį – situacijas, įrodančias priešingai.

Mūsų mintys ir elgesys stipriai susiję. Jei galvojame, kad kas nors yra įmanoma, – būsime labiau linkę tą daryti, siekti. Pavyzdžiui, daugelį metų atletai tikėjo, kad neįmanoma nubėgti mylios per mažiau nei keturias minutes. Tačiau vienas britų bėgikas patikėjo, kas gali tai pakeisti, mokėsi naujos technikos ir 1954 metais pagerino rekordą. Visi kiti bėgikai visame pasaulyje irgi pasiekė tokį patį rezultatą, nors technikos ir nekeitė. Tai tik įrodo, kokios galingos yra mintys, mus nuteikiančios pozityviai.

Tekstas: Ieva Molienė, psichologė, psichodinaminės psichoterapijos kandidatė

POZITYVUS MĄSTYMAS – NE ATSAKYMAS

Tačiau kaip keisti negatyvias mintis apie save ir pagaliau pajudėti link didesnio pasitikėjimo savimi? Šiais laikais tikrai galime rasti daug informacijos apie tai, kaip svarbu pozityviai mąstyti, tačiau čia norisi stabtelti ir paklausti: ar tai tikrai yra atsakymas į geresnį savęs vaizdą? Nors mūsų mintys veikia mūsų nuotaiką, deja, pozityvus mąstymas nėra atsakymas į gyvenimo problemas. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad jis nesuteikia tvaraus, ilgalaikio rezultato. Pozityvus mąstymas dažnai mus nutolina nuo realybės. Visgi mums svarbu reflektuoti, kas vyksta, peržiūrėti informaciją iš aplinkos ir gebėti matyti situaciją iš įvairių kampų. Juk jei galvosime, kad panikos ataka manęs neištiks ir viskas bus gerai, tai nepadės jos išvengti ir juolab – neparuoš reaguoti jai ištikus. Pozityvus mąstymas gali priversti pasijausti blogai, vos tik pajusime bent lašelį nerimo. Žmogus gali pasijausti nevykėlis, nesusitvarkantis su problemomis. Svarbu ugdyti įvairiapusį požiūrį, o ne mąstyti tik pozityviai. Toks požiūris, susidūrus su sunkumais, skatina juos normalizuoti ir į situacijas žvelgti plačiau.

SAVISTABOS SVARBA

Jei pozityvus mąstymas – ne išeitis, ką visgi daryti, užklupus negatyvioms mintims apie save?

Pirmiausia – stebėti save. Kad atrastume mus neraminančias mintis, turime išmokti stebėti savo nuotaikas ir gebėti jas įvardyti. Po kiekviena nuotaika slypi automatinės mintys, kurios ateina staiga, t. y. kilus tam tikrai situacijai. Dažnai tokių minčių savo galvoje mes nebesugaudome. Vadinamosios „karštos“ mintys, kurios labiausiai susijusios su mūsų nuotaikomis, ir sukelia daugiausiai emocijų. Kai gebame atpažinti tokią mintį, galime ieškoti įrodymų – mintį paremiančių ir ją paneigiančių. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad mūsų automatinės mintys dažniausiai yra interpretacinio pobūdžio. Tam, kad pakeistume jas naujomis, ir, dažnai, realistiškesnėmis, reikia suformuluoti naujas mintis, tačiau šįkart – remiantis faktais, ne interpretacijomis.

Prisiminkime universiteto pavyzdį. Jei prieš pristatymą pradedu galvoti, kad visada ir visur susimaunu, reikėtų atpažinti šią min-

tį ir pamėginti rasti jai įrodymų. Ar tikrai visada susimaunu? Kiek kartų gyvenime susimoviau? O kiek buvo situacijų, kai man pavyko? Atsižvelgiant į faktus, o ne į iškreiptas interpretacijas, reikėtų formuluoti naują, šįkart – save palaikančią mintį, kuri daug geriau atspindi realybę. „Taip, kartais man nepavyksta visiškai sklandžiai pasakyti norimo teksto, tačiau dažniausiai pristatymą padarau ir gaunu teigiamą įvertinimą.“

Keičiant mūsų mąstymą, keičiasi ir nuotaika bei jausmas apie save.

KODĖL SU SAVIMI KALBAME TAIP NEGATYVIAI?

Iš tiesų, negatyviai su savimi kalbame itin dažnai. Galvoje apipilame save niekinančiais ir žeminančiais epitetais. Suprantama, kad po tokio savęs ,,padrąsinimo“ nuotaika dar labiau subjursta, o pasitikėjimas savimi krenta. Padarykime taip: kai kas nors nepavyksta ir pradedate save negailestingai kritikuoti, įsivaizduokite save kaip mažą vaiką, kuriam, nepaisant visų pastangų, nepavyko atlikti tam tikros užduoties. Ar tikrai toks negatyvus šnekėjimas šiam vaikui padės pasijausti geriau, ar padrąsins jį? Taip, sau jūs darote tokią pat žalą, kaip ir tam mažam vaikui.

Įsivaizduokite artimą draugą. Draugą, kuris kasdien jus kritikuoja, kreipiasi į jus baisiausiais žodžiais, o ypač nepagaili tada, kai ir taip jaučiatės savimi nusivylęs. Kiek ilgai brangintumėte tokią draugystę?

Kiekvieną kartą prieš save kritikuodami pabandykite įsivaizduoti, ką pasakytumėte žmogui, kuris ir taip giliai nuliūdęs ir savimi nusivylęs. Kaip paguostumėte jį? Taip pat paguoskite ir save.

Nepasitikėjimas savimi kiekvienam mūsų kyla dėl skirtingų priežasčių, tačiau dažnai tai susiję su negatyvia vidine kalba su savimi. Koreguodami ją ir pakeisdami realistiškesne pasijusime geriau. Atkreipkite dėmesį į tai, ką kasdien sakote sau, ir išdrįskite tapti (geriausiu) savo draugu. Nespręsk sunkumų viena(s).

Pasikalbėk su mumis. www.pasikalbėk.lt

AKIMIRKŲ DIEVAI

Artsy

Instagram: @artsy

AKIMIRKŲ DIEVAI

Avant Arte

AKIMIRKŲ DIEVAI

AKIMIRKŲ DIEVAI

Colossal

Instagram: @colossal

VISKA S ANKSČI A U A R

VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A

P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R