Kelionės man – tai laisvės išraiška. Laisvės, kuri matuojama ne nukeliautais kilometrais ar aplankytų šalių skaičiumi, o surinktomis patirtimis. Neabejoju, man pritars ir šio numerio herojai, žurnalo puslapiuose mintimis ir vaizdais mus vedantys į pasaulio paieškas. Pirmajame šių metų žurnalo numeryje kalbamės su atradėjais – pasaulio, savęs, svajonių, veiklų. Kaip sako viena šio numerio herojė, po atšiauriausias pasaulio vietas nusprendusi keliauti viena, kad ir kokia kelionė bebūtų, jos metu nusiramini ir pradedi geriau jausti ir pažinti
save. O ar ne toks ir yra pagrindinis tikslas? Linkiu, kad jūsų kelionių horizontai būtų vis platesni.
Smagaus skaitymo!
Vyr. redaktorė Karolina Kulda
MIEGO MARŠKINIAI „HOPPER“
MOKOS PERTRAUKĖLĖ
DEKORACIJA „POSE“ FERM LIVING
UŽKLOTAS „MOHAIR“ TEKLA
PRIESKONIŲ MALŪNĖLIAI „BOTTLE“ AUDO
TEKLA
DUBUO „BRURA“ FERM LIVING
FOTELIS „BRASILIA“ AUDO
KARDIGANAS „BROWN“ COS
SOFA „CONNECT“ MUUTO
NAUJIENOS MINIRŪMAI – SAPIEGŲ RŪMAI VAIKAMS
Vasario 20–23 dienomis Sapiegų rūmuose vyks vaikams ir paaugliams skirtas renginys „Minirūmai“. Tai – XVIII a. rūmų gyvenimo simuliacija-žaidimas, kurio metu objektus, veiklas ir aplinką kurs patys renginio dalyviai. Minirūmai tikruose XVII a. Sapiegų rūmuose kuriami sukonstruojant mažesnio mastelio fizinę aplinką, kuri veikia kaip veiksmų scena su įvairiomis institucijomis, darbovietėmis, o vaikai gali prisiimti, išplėsti ir interpretuoti siūlomus vaidmenis pagal savo idėjas. Čia jaunuoliai gali išbandyti įvairias profesijas, keistis žiniomis, gauti atlyginimą, dalyvauti rūmų susirinkimuose ir priimti teisinius nutarimus.
https://sapiegurumai.lt/renginiai/
KŪNO KULTŪRA
Vasario 14 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) atidaryta tarptautiniu mastu pripažinto lietuvių menininko Augusto Serapino solo paroda „Kūno kultūra“. Tai iki šiol didžiausias
ir ambicingiausias menininko kūrybos pristatymas. Instaliacija įkvėpta Serapino patirties mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, kur meninis ugdymas paremtas klasikine metodika. Kurdamas šį darbą menininkas grįžo į mokyklos archyvą ir atkūrė savo to
meto darbų bei piešimo įgūdžiams lavinti naudotų gipso modelių kopijas. Kūrinio pavadinimas „Kūno kultūra“ yra žodžių žaismas – nuoroda ne tik į kūno ugdymą, bet ir į mūsų edukacijos sistemą bei senovės Graikiją, iš kurios kyla iki šiol Vakarų kultūroje dominuojantis kūno kultas. Nuotrauka: Nicolas Gysin
Nuotrauka: INLAND II. Drobė, aliejus, 1,7x4,4 m, 2024
GILYN Į VIDŲ
Pamėnkalnio galerijoje atidaryta tapytojos Simonos Merijauskaitės kūrybos paroda „Inland“. Po kelerių metų pertraukos Simona Merijauskaitė grįžta į sostinę
su nauju tapybos ciklu. Personalinėje parodoje autorė kviečia kartu permąstyti kolektyvinės pasąmonės vaizdinius ir struktūras, jų aktualumą ir prasmę šiandienoje. Paroda visa savastimi kreipia į vidinę erdvę, kurioje Carlo Gustavo
Jungo filosofija pasitelkiama kaip žemėlapis dirbti su sąmonės pakraščiuose sklendžiančiomis formomis. Pagrindinis darbų motyvas – akmuo – autorei suteikia priėjimą prie nepaprastai turtingų istorinių, dvasinių ir gamtinių dimensijų.
SULĖTINTI AKIMIRKĄ
Spaudos prekybos vietose vis dar galite įsigyti žiemos popierinį „Lamų slėnio“ albumą, kurio viršelį puošia dainų kūrėja ir atlikėja Gabrielė Vilkickytė. Jame viršelio herojė dalijasi apie vingiuotą ir ne visada lengvą savo kelią į vidinį augimą. Albumo puslapiuose didžėjus, prodiuseris Manfredas Bajelis pasakoja apie naują unikalaus koncepto klausymosi barą „Adata“, Naujojoje Vilnioje moderniame name įsikūrusi architektė Julija Čiapaitė-Jurevičienė dalijasi istorija apie savo namus ir griauna visus su šiuo rajonu susijusius mitus, o Margionių kaime gyvenanti etnografė Onutė Navikaitė-Drobelienė įsileidžia į lėtai tekančią savo gyvenimo ramybę.
Kartu su keliautoju, fotografu Klaidu Zaranka vaizdais keliamės į dešimt vaikino mėgstamiausių pasaulio kampelių. Vietų, į kurias jis, nors ir aplankęs ne vieną kartą, vis dar nori sugrįžti. Nuo laukinės Kanados gamtos, Islandijos ledynų iki tankių Indonezijos džiunglių – kviečiame keliauti kartu!
asmeninis archyvas
ICEFIELDS PARKWAY, KANADA
Vienas gražiausių pasaulio kelių. 233 kilometrai, vedantys pro kalnus, ežerus, upes, krioklius, miškus ir laukinius gyvūnus. Čia galima pamatyti daugiau nei šimtą ledynų, kurie milijonus metų formavo ir vis dar formuoja šį nuostabų kraštovaizdį. Važiuoti šiuo keliu – lyg terapija. Čia nėra telefono ryšio, todėl visi modernaus gyvenimo dirgikliai nutyla, o tai padeda nurimti mintims ir susikoncentruoti į tai, kas prieš tave. Šis kelias – ideali vieta patirti laukinę gamtą saugiai. Įkvėpimas sugrįžti ir visa tai pamatyti dar kartą nepradingo net ir po daugelio kitų kelionių.
BANFO NACIONALINIS
PARKAS, KANADA
Seniausias nacionalinis parkas Kanadoje. Jame – mažytis Banfo miestelis, lepinantis kalnų vaizdais ir gyvūnų gausybe: kojotai, lapės, elniai ir meškos čia įprasti gyventojai. Aplink Banfą – įvairių atspalvių vieni žymiausių pasaulio ežerų. Tai yra mano namai, net jeigu ir užaugau kitame pasaulio gale. Žmonės sako, kad to grožio dažnai nebemato, jis tarsi nublanksta kasdienybėje, o išlepintos akys pripranta. Ko gero, tiesa. Visgi man kalnai – ne tik gamtos stebuklas, bet ir mano hobių aikštelė. Tiek vasarą, tiek žiemą žygiavimas, stovyklavimas ir fotografija man neleidžia nuobodžiauti net ir gerai pažįstamose vietose. Neseniai draugai atsiuntė nuotrauką iš 1993 metų knygos, kurioje daugiau nei šimtas gražiausių pasaulio vietų, o tarp jų – ir Banfo ežerai. Tokios mažos akimirkos padeda dar labiau įvertinti vietą, kurią galiu vadinti namais.
LEDYNO NACIONALINIS PARKAS, MONTANA, JAV
2019-ieji. Čia užgimė ir mano meilė kalnams. Pirmoji tolima kelionė iš Lietuvos. Pirmosios kalnų viršūnės ir naktys stovyklaujant. Ši vieta pastūmėjo mane tolesniems nuotykiams, kelionėms ir išbandymams. Mano šeimoje kelionės niekada nebuvo prioritetas, užaugau ir didžiąją dalį gyvenimo praleidau mieste, daug sportavau ir su stovyklavimu ar žygiavimu nieko bendro neturėjau. Persikėlimas gyventi į nedidelį kalnų kaimelį apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis, tarsi pabudino manyje vidinį nuotykių ieškotoją, apie kurį prieš tai nežinojau. Per šią trijų mėnesių kelionę ne tik pamačiau kalnus, bet ir pažinau save, formavau naujus pomėgius, atradau gyvenimo kryptį. Praėjusią vasarą, po penkerių metų, turėjau galimybę ir vėl aplankyti Ledyno nacionalinį parką. Lyg laiko mašina grįžau atgal.
OLIMPO NACIONALINIS PARKAS, VAŠINGTONAS, JAV
Ko gero, viena išskirtiniausių vietų, kurias teko aplankyti! Šis pasakiškai gražus nacionalinis parkas talpina net kelias skirtingas ekosistemas – ledynų padengtus ir išraižytus kalnus, didžiausius pasaulio vidutinio klimato atogrąžų miškus ir visiškai laukinę apie 112 kilometrų besitęsiančią vandenyno pakrantę. Vašingtono atogrąžų miškai man padarė didžiausią įspūdį. Kasmet jie sulaukia apie 7,5 metrų lietaus, o tai yra maždaug dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje! Toks milžiniškas lietaus kiekis leidžia medžiams augti visus metus, užaugti iki 55 metrų aukščio ir išgyventi daugiau nei tūkstantį metų! Kadangi kalnai yra taip arti vandenyno, kylantys debesys dažnai atneša rūką, kuris padengia miškus ir taip sukuria absoliučiai magišką atmosferą. Niekur neteko matyti tiek gyvybės. Miškai – sudėtingas fotografijos objektas, mat juose apstu dėmesį blaškančių detalių, todėl susikoncentruoti į mažesnes detales ir sekti šviesą buvo tikras iššūkis.
OREGONO PAKRANTĖ, JAV
Čia nėra tradicinių žydrų paplūdimių. Oregono pakrantė siūlo atšiauresnius, laukinius, uolėtus ir sunkiai pasiekiamus paplūdimius. Gegužė Kanados kalnuose dažnai būna vėsi ir dar vis snieguota, todėl pabėgti prie vandenyno buvo gera mintis. Pasisekė ir dėl to, kad lepino saulė, tad pavyko pamatyti daugybę saulėtekių ir saulėlydžių. Beveik kasnakt miegojau prie vandenyno, klausydamasis, kaip bangos trankosi į uolas. Ne mažiau įspūdingi pasirodė ir miškai, kurie, maitinami rūko nuo vandenyno, buvo itin vešlūs, žali ir pilni gyvybės. Didžioji dalis pakrantės yra gana stati, todėl palipus aukščiau pavyko pamatyti ir vandenyne plaukiojančius banginius. Tai buvo pirmasis mano kartas fotografuojant vandenyną, padariau nemažai klaidų, tačiau daug išmokau ir mėgavausi kiekviena akimirka. Visa ši pakrantė paliko neišdildomą įspūdį ir norą sugrįžti atsirevanšuoti vandenynui!
ŠIAURĖS
IR RYTŲ BALIS, INDONEZIJA
Aš, kaip ir absoliuti dauguma keliautojų, pažintį su Baliu pradėjau nuo pietinės salos dalies. Tai labiausiai išvystyta, turistų, madingų restoranų, žydrų pakrančių pilna Balio pusė, kuri kartu pasižymi ir daugybe šiukšlių bei aukšta tarša. Po dviejų mėnesių pažinau ir tikrąjį Balį – turistų nenušnerkštą, godumo nesugadintą ir natūralaus grožio pilną. Ši maža sala talpina sunkiai suvokiamą kultūrinę ir gamtos įvairovę. Šiaurinėje dalyje pasitaikydavo momentų, kai vietiniai žmonės šiek tiek nustebdavo mane pamatę. Būtent šioje dalyje visiškai įsimylėjau krioklius ir jų fotografiją. Galėjau mėgautis turizmo nepaliestomis džiunglėmis, miegoti ant kalvų, nuo kurių stebėdavau jūra slenkančias lietaus audras ir žaibus. Ramybė, kurios man reikėjo. Rytinėje dalyje mėgavausi juodo smėlio paplūdimiais ir vulkanų vaizdais. Kaimelyje ant vulkano šlaito sutikti vaikai supažindino mane su vietine kaimo beždžione. Visi šiose Balio dalyse sutikti žmonės man paliko gražiausius atsiminimus!
ISLANDIJOS AUKŠTUMA, ISLANDIJA
Turėjau galimybę du kartus žygiuoti 80 kilometrų atkarpą pro šią atšiaurią, sunkiai pasiekiamą, gyvybei nedraugišką Islandijos dalį, kuri sudaro apie 40 proc. visos šalies ploto. Pirmą kartą žygiavau 2020-ųjų vasarą. Tai buvo pirmasis mano ilgas žygis, kai kiekvieną dieną miegojau vis kitoje vietoje. Pirmoji didelė audra, kuri visiškai sulaužė mano palapinę, išplovė visus daiktus ir privertė ieškoti prieglobsčio kalnų namelyje-pastogėje. Pasisekė. Tąkart supratau, kad blogas oras neišvengiamas, o po blogo oro saulė dar labiau džiugina. Sunkumai ir iššūkiai yra neišvengiama kelionių dalis, ypač jeigu norisi pamatyti tą gamtos grožį, kurio pro mašinos langą nepamatysi. Audrose įstrigę žmonės, patvinusios upės ar gelbėjimo operacijos ten nėra retenybė. Visgi gamta čia įspūdinga – kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia kas 10 kilometrų. Nuo spalvotų kalnų, garuojančios žemės, karštųjų versmių, juodo vulkaninio smėlio dykumų, iki garsiųjų Móði ir Magni kraterių, susiformavusių 2010-aisiais išsiveržus ugnikalniui. Viskas čia lyg iš kitos planetos. Sugrįšiu ir trečią kartą.
O'HAROS EŽERAS, YOHO NACIONALINIS PARKAS, KANADA
Be O'Haros, čia yra ir dar keli dangaus žydrumo ežerai ir visi jie – daugiau nei 2 kilometrų aukštyje. Dėl besikeičiančio klimato ir tirpstančių ledynų ekosistema čia ypač jautri, todėl ši vieta yra kruopščiai saugoma. Ją pamatyti gali vos keli šimtai žmonių per dieną, o dar mažiau čia praleisti naktį. Per pastarąsias dvi vasaras man tą padaryti pavyko net penkis kartus! Kalnai, ledynai, akinančios spalvos ežerai, gėlių pilnos pievos ir vieni gražiausių takų, vedančių į nuotykius, kurių neįmanoma užmiršti. Visgi man ši vieta – pirmiausia joje sutikti žmonės. Draugai, kuriuos pavyko ten nuvesti, žmonės, kuriuos sutikau kopdamas, senoliai, besidalinantys istorijomis ir grįžtantys čia daug metų iš eilės. Pasakojimai, istorijos ir ašaros prie degančio laužo. Tariu „ačiū“ visatai už visas galimybes patirti gyvenimą!
MOUNT ASSINIBOINE
PROVINCINIS
PARKAS, KANADA
Šio parko pažiba – daugiau nei 3,5 kilometrų aukščio viršūnė, vadinama Kanados Materhornu. Priešais viršūnę – žydrasis Marvelo ežeras. Vieninteliai būdai ten nusigauti – žygiuoti pėsčiomis apie 30 kilometrų arba skristi sraigtasparniu. Turėjau galimybę aplankyti šią atokią vietą net tris vasaras iš eilės, ją parodyti draugams, čia savo sužadėtinę supažindinau su stovyklavimu kalnuose. Maudynės lediniame ežere, kopimas į aplinkines viršūnes, gulėjimas saulėje – tai man be galo ypatinga vieta.
STOKSNESO PUSIASALIS, ISLANDIJA
Nors daugelis čia atvykstančių žmonių renkasi greičiau pasiekiamas ir mažiau laiko reikalaujančias Islandijos vietas, aš rekomenduočiau nepraleisti progos aplankyti ir Stoksneso pusiasalį! Gyvenau Islandijoje per patį pandemijos įkarštį, todėl mano ryšys su šia vieta šiek tiek kitoks. Šalies sienos buvo uždarytos, turistai nebuvo įleidžiami ir vietos, kurios paprastai sulaukia minios žmonių, buvo absoliučiai tuščios. Kadangi kelionės buvo beveik sustojusios, naudojausi kiekviena proga pabėgti iš sostinės ir pakeliauti šalies viduje. Jeigu reikėtų išrinkti paplūdimį, tobulai atitinkantį Islandiją, rinkčiausi Stoksnesą. Atšiaurus, padengtas juodu vulkaniniu smėliu, smailais kalnais, beveik skalaujamais riaumojančio Atlanto vandenyno. Tobula vieta fotografijai ir pasivaikščiojimui. O jeigu labai pasiseks, pamatysite ruonius, gulinėjančius ant uolų netoli kranto.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Rūta Floral
Stipriai kitokia, bet labai sava
„Jaučiausi, tarsi mano vidus atpažino kažką artimo“, – apie Pietų Korėjos kultūrą pasakoti pradeda korėjiečių kalbos mokyklos ir „Mirang Café“ įkūrėja Severija Han. Dar mokykloje, įkvėpta režisieriaus
Kim Ki-duko filmo, Severija nėrė į šios kontrastingos šalies kultūrą. Šiandien, sukaupusi solidžią ne tik teorinę, bet ir gyvenimišką patirtį Pietų Korėjoje, ji padeda ją pažinti ir kitiems.
Korėjiečių visuomenė – kolektyvinė. Didžiąją dalį gyvenimo
jie skiria ne savo, o šeimos, plačiąja šio žodžio prasme, gerovei.
Korėjiečiai labai dosnūs, lengvai dalijasi, skolina.
– Severija, koks yra tavo pirmasis prisiminimas, susijęs su Pietų Korėja?
– Pietų Korėja pradėjau domėtis dar mokykloje, o pirmoji pažintis įvyko tikybos pamokoje 10 klasėje. Tikybos pamokas mums vesdavo vienuolė, kuri kartą parodė gana kontroversiško režisieriaus
Kim Ki-duko filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ apie vienuolį, kuris sulaužė savo įžadus. Prisimenu, kad filmas gerai atspindėjo visus keturis Pietų Korėjos sezonus – tąkart labai susižavėjau šios šalies gamta, estetika, budizmo religija, o vėliau – ir jos kultūra. Man ji pasirodė stipriai kitokia nei lietuvių, tačiau kartu ir labai sava. Jaučiausi, tarsi mano vidus šioje kultūroje atpažino kažką artimo, tad pradėjau mokytis korėjiečių kalbos. Vėliau su universiteto mainų programa išvykau mokytis į Seulą.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus?
– Buvo neįprasta naktį matyti tiek daug ryškios šviesos nuo begalės reklamos stendų. Gatvėse daug šurmulio, žmonių, restoranų ir kavinių. Universiteto bendrabutis tuo metu buvo labai brangus, tad išsinuomojau kambarį privačiame name. Universitete buvau vienintelė lietuvė. 2015 m. Lietuvoje pragyvenimo lygis buvo žemas, o Pietų Korėjoje – labai aukštas. Iš pradžių mano patirtys buvo išties stiprios ir spalvingos, ypač palyginus su kitų mainų studentų, kurių dauguma įsikūrė šiltnamio sąlygomis.
– Pirmasis įspūdis šioje šalyje skyrėsi nuo to, ką įsivaizdavai?
– Manau, kad nuo pat pradžių buvau susidariusi gana realistišką vaizdą. Galbūt tikėjausi būti priimta draugiškiau. Susidūriau su nepageidaujamu dėmesiu, komentarais apie išvaizdą, prašymais nusifotografuoti – tuo metu Pietų Korėjoje buvau tikra egzotika. Korėjiečiai nesileidžia į gilias draugystes su užsieniečiais, nes mato juos kaip laikinus gyventojus, todėl pasistato nematomą stiklo sieną ir saugosi nuo energijos švaistymo.
– O ką korėjiečiai tikrai vertina?
– Nors korėjiečiai ir lietuviai turi istorinių panašumų – abi tautos buvo daug kartų okupuotos skirtingų priešų, tačiau korėjiečių vertybinis pagrindas stipriai skiriasi nuo mūsų. Lietuviai – individualistai. Mes norime surasti savo gyvenimo prasmę, išpildyti asmeninius tikslus. Korėjiečių visuomenė – kolektyvinė. Didžiąją dalį gyvenimo jie skiria ne savo, o šeimos, plačiąja šio žodžio prasme, gerovei. Korėjiečiai labai dosnūs, lengvai dalijasi, skolina.
Tačiau iš to kyla kitas įdomus aspektas. Tam, kad grupė sėkmingai funkcionuotų, reikalinga hierarchija, lyderis. Pas mus hierarchija egzistuoja tam tikrose įstaigose, o Pietų Korėjoje ji persikelia ir į asmeninį gyvenimą. Kaip kalbėsi su žmogumi, su kuriuo ką tik susipažinai, priklauso ne tik nuo jo amžiaus, darbo vietos, pareigų, bet net ir nuo to, kokią mašiną jis vairuoja. Hierarchija ir materializmas visuomenėje sukuria didelius lūkesčius vienas kitam. Identifikuojant save kaip grupę, dažnai nebelieka vietos asmeniniams norams ir talentams.
Išbandžiau daug skirtingų darbų – nuo baristos iki pardavimų vadovės. Galiausiai pavargusi nuo darbų įvairovės supratau: korėjiečių kultūra man pati artimiausia.
– Jauti, kad gyvenimo patirtis Pietų Korėjoje padarė įtaką tavo asmenybei?
– Jaučiu tai netgi mažuose dalykuose. Sugrįžus į Lietuvą buvo sunku priprasti prie nemandagaus aptarnavimo – nuo kavinių iki ligoninių, bankų. Bet kurioje įstaigoje Pietų Korėjoje jautiesi emociškai saugus, nes žinai, kad visi su tavimi bus malonūs, – korėjiečiai vaikai jau mokykloje yra mokomi visiems priimtinų socialinio elgesio normų.
– Šiandien tavo kasdienybė neatsiejama nuo šios šalies kultūros. Pasidalinki, kuo užsiimi ir koks buvo kelias iki šių veiklų?
– Esu baigusi psichologijos bakalauro studijas Lietuvoje ir magistro studijas Olandijoje. Tačiau nuo bakalauro studijų pradžios mokiausi korėjiečių kalbos, lankiau įvairius kursus. Matyt, vidus šaukėsi kažko kito, todėl dar būdama studentė pakeičiau karjeros kryptį. Išbandžiau daug skirtingų darbų – nuo baristos iki pardavimų vadovės. Galiausiai pavargusi nuo darbų įvairovės supratau: korėjiečių kultūra man pati artimiausia. Pirmiausia dirbau vertėja su įvairiais projektais – nuo kino festivalių iki dokumentų. Ši patirtis leido suprasti, kad man kur kas labiau nei versti patinka kalba pati savaime. Pamaniau, kad būtų įdomu jos mokyti kitus. Taip įkūriau Korėjos kultūros studiją ir mokyklą. Šiandien mokau
korėjiečių kalbos bei organizuoju korėjiečių kultūros renginius. – Dar vienas iš tavo projektų – korėjietiškos kavos kavinė „Mirang Café“. Kaipgi jai kilo mintis?
– Pietų Korėjoje dirbau barista, parsivežiau daug patirties, idėjų ne tik iš kavos, bet ir desertų kultūros. Pietų Korėjoje labai populiarūs Bingsu ledai, kurių galima rasti tik specialiose ledainėse. Kai pirmą kartą 2015-aisiais jų paragavau, pagalvojau, kad būtų nerealu tokių turėti ir Lietuvoje. Nepaleidau šios minties dešimtį metų.
Lietuvoje norėjosi dirbti su Pietų Korėja ne tik kalbos, bet ir kultūriniame kontekste. „Mirang Café“ – neįpareigojanti, bet edukuojanti vieta. Iš tiesų, kai kurie mūsų nuolatiniai lankytojai dar vis nežino, kad „Mirang Café“ yra susijusi su Pietų Korėja, bet nuo pat atidarymo nusprendėme, kad čia nenorime kultūros brukti ar apie ją rėkti.
– „Mirang Café“ lentynose daug nišinių žurnalų apie korėjietišką ir azijietišką dizainą. Kurie tavo mėgstamiausi?
– Žaviuosi korėjietišku dizainu ir mėgstu kasmėnesinį korėjiečių žurnalą „Wolgan Misool“, kuriame nugula naujausi ir įdomiausi dizaino sprendimai. Taip pat „Magazine B“, kurių kiekvienas numeris skirtas vienai išgrynintai temai.
BON APPÉTIT
TOP 5 MAISTO KRYPTYS 2025-AISIAIS: NUO TURKIŠKŲ KEBABŲ IKI ŽALIŲ KRABŲ
Ar galėtumėte dėl kremiškiausio tiramisu skristi į Trevizą? O dėl nepadoriai riebių chicharon tacos – į Meksiko miestą?
Aš galėčiau. Ir esu tikrai ne viena – tokių skoniui pasišventusių keliautojų gretos sparčiai auga, o gastronominis turizmas išgyvena aukso amžių. Šio sektoriaus ekonominis potencialas vis labiau pripažįstamas net ir valstybiniu lygmeniu – miestai ir šalys aktyviai investuoja į savo gastronominį identitetą:
organizuoja maisto festivalius, kuria specialius kulinarinius maršrutus ir populiarina vietos virtuves pasaulyje.
Todėl mėgstantiems pavalgyti ir keliauti – atėjo geri laikai.
Aš jau dairausi lėktuvo bilietų šiems metams. O jei ir jūs, planuodami 2025-ųjų keliones, pirmiausia užduodate sau klausimą: „o ką ten valgysim?“, – turiu jums 5 idėjas, kur verta nukeliauti šiemet.
Sąrašą pradedu nuo tolimiausio kampelio – Japonijos – ir kviečiu išplėsti savo gastronominius horizontus toliau negu vien Tokijas. Kad šiame mieste maistas geras (o gal net geriausias?) – žinome visi. Apie Osaką ir jos legendinius okonomiyaki irgi girdėjom nemažai. O ar žinote ką nors apie Kiūšiū – trečią pagal dydį Japonijos salą, su savo sostine Fukuoka priešakyje?
Keliautojų tin klaraščiuose Kiūšiū sala įvardijama kaip „neatrastas Japonijos kulinarinis lobis“. Artumas žemyninei Azijai ir istorinis prekybos su britais, olandais bei portugalais palikimas lėmė šios salos unikalų gastronominį identitetą.
Ir ką gi ten ragauti? Jeigu reikėtų tik vieno vienintelio patiekalo – tebūnie tai
KIŪŠIŪ, JAPONIJA
jo didenybė ramenas. Kiūšiū saloje populiariausias Hakata stiliaus ramenas, kuriam būdingas riebus ir kreminis tonkotsu (kiaulienos kaulų) sultinys bei tvirti makaronai. Mieste gausu autentiškų restoranų, kuriuose galima pasimėgauti šiuo kultiniu patiekalu, – pavyzdžiui, garsusis „Shin Shin“ ramenų baras, įtrauktas į daugelį gastronominių gidų.
Antras būtinas kulinarinis patyrimas –tai sostinėje Fukuokoje populiarūs yatai – tradiciniai gatvės maisto kioskai, kurie vakarais nudažo savo spalvingomis užuolaidomis Tendžino ir Nakasu rajonus. Tikras, geras gatvės maistas visu gražumu: minėtieji ramenai, gyoza koldūnai ar vištienos iešmeliai yakitori – ten rasite visko.
Jeigu ieškote rafinuotesnės kulinarinės patirties, Kiūšiū taip pat turi ką pasiūlyti. Čia itin populiarus farm-to-table judėjimas, skatinantis glaudžius ryšius tarp maitinimo įstaigų ir smulkiųjų ūkininkų. Pavyzdžiui, garsusis trijų „Michelin“ žvaigždžių restoranas „Sushi Sakai“ Fukuokoje, įkvėptas japonų shun (sezoninio valgymo) principo, orientuojasi į preciziškai atrinktų jūros gėrybių tiekimą. Beje, įdomu, kad, norint čia rezervuoti unikalią vakarienę, privaloma bent tris kartus papietauti!
Privardinau tiek, kad argumentų apsilankyti nepritrūksite. Bet jei dar dvejojate, tik primenu, kad 2025 metais Osakoje vyks pasaulinė paroda „Expo 2025“. Iš Osakos į Fukuoką – jau tik trys valandos greitaeigiu traukiniu...
KATALONIJA, ISPANIJA
Ispanijos regione esanti Kosta Bravos pakrantė – lietuviams puikiai pažįstama: čia turistus skraidina kone visos didžiosios Lietuvos kelionių agentūros, ir daro tai ne vieną dešimtmetį. Tad net neabejoju, kad Barselonoje daugeliui jūsų teko ne tik keliauti, bet ir skaniai pavalgyti. O kaipgi Žirona? Taragona? Besalu? Katalonijos regionas turi kur kas daugiau, o 2025 metai – puikus laikas tuo įsitikinti, nes būtent šiemet IGCAT (Tarptautinis gastronomijos, kultūros, menų ir turizmo institutas) paskelbė Kataloniją Pasaulio gastronomijos regionu. Šia proga vietinė valdžia kaip reikiant pasistengė ir įgyvendins ambicingą programą: nauji gastronominiai maršrutai, interaktyvios erdvės, maisto edukacijos programos ir kiti skanūs atradimai jau laukia išalkusių turistų.
Ką čia ragauti? Jei esate p rabangių restoranų gerbėjas, Katalonija jums bus tikras rojus. Tai Ispanijos regionas, turintis daugiausiai restoranų, įvertintų prestiži -
niame raudonajame „Michelin“ gide. Pavyzdžiui, „Casa Nova“ Sant Martí Sarroca miestelyje. Čia šefas Andrésas Torresas kuria rafinuotus patiekalus, vadovaudamasis tvarumo principais, – už tai jam buvo suteikta „Michelin“ žalioji žvaigždė. Bet įdomūs ne tik jo patiekalai – ne mažiau išskirtinė ir šefo asmenybė. Buvęs karo korespondentas ir nevyriausybinės organizacijos Gazoje įkūrėjas, šiandien jis savo istorijas pasakoja per maistą – subtiliai, bet įtaigiai.
Žinoma, galite iškart taikyti į Katalonijos viršūnę ir apsilankyti garsiausiame jos restorane – „El Celler de Can Roca“. Žironoje įsikūręs trijų „Michelin“ žvaigždučių restoranas yra legendinių Roca brolių – Joano, Josepo ir Jordžio – kūrinys. Tai viena prestižiškiausių vietų ne tik Katalonijoje, bet ir visame pasaulyje. Iš keturių tūkstančių „Google Maps“ atsiliepimų, šis restoranas sugeba išlaikyti 4.8 įvertinimą. Panašu, kad vakarienė verta
dviejų šimtų eurų (kurie, Vilniaus restoranų kontekste, visai nebegąsdina).
Jeigu prabangūs restoranai – ne jūsų stichija, Katalonijoje vis tiek rasite daugybę kasdienių, bet puikių kulinarinių šedevrų. Skonių kelionę pradėkite nuo paprastai genialaus pa amb tomàquet – duonos, įtrintos sultingu pomidoru. Nors receptas paprastas, katalonai jį laiko neatsiejama savo tapatybės dalimi. Jeigu lankysitės šaltuoju metų laiku, nepraleiskite progos paragauti escudella i carn d'olla – sočių, aromatingų troškinių su mėsa, daržovėmis, bulvėmis ir avinžirniais. O jei traukia jūros gėrybės, verta užsukti į L'Escala miestelį, garsėjantį ypatingo skonio ančiuvių filė. Taip pat Katalonijoje privaloma paragauti fideuà, paelijos brolį dvynį, kuriame ryžius keičia smulkūs makaronai. Galiausiai, jokia gastronominė kelionė neapsieitų be saldaus akcento – crema catalana – klasikinio deserto su traškia karamelizuoto cukraus plutele.
Ši sąrašo vieta skiriama ne tik gero maisto, bet ir vyno mėgėjams. O tiksliau – natūralaus vyno entuziastams. Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad natūralus vynas šiuo metu maudosi populiarumo viršūnėje. Na, bent jau Vilniuje kiekvienas naujai atidarytas baras ar restoranas tiesiog privalo savo kortoje turėti natūralių vynų. Nauji prekiniai ženklai kaip „Naked Noah“ ar „New skanu“ – tik dar vienas šios tendencijos įrodymas.
Bet jei natūralus vynas jus domina ne tik hipsteriškame bare, bet ir ten, kur jo gimtinė, važiuokite į Tbilisį. Sakartvelas didžiuojasi tituluojamas vyno lopšiu – čia gėrimas
TBILISIS, SAKARTVELAS
gaminamas jau daugiau nei 8000 metų. Ir didžiuotis yra kuo: vos už kelių valandų kelio nuo sostinės plyti Kachetijos regionas, neretai vadinamas mažąja Toskana. Tai vieta, kur nuostabūs kalnų vaizdai susilieja su gilias tradicijas puoselėjančia vyndaryste. Čia vynas gaminamas pagal unikalų qvevri metodą – moliniuose į žemę įkastuose induose, kurių forma primena kriaušę.
Jei dar nesate ragavę oranžinio (amber) vyno, Kachetija – tam ideali vieta. Jis gaminamas iš baltųjų vynuogių, tačiau fermentuojamas kartu su odelėmis, todėl įgauna sodrią gintarinę spalvą ir kompleksišką
skonį. Pamenu, kaip vienas vietinis vyndarys man sakė: „Baltas vynas – kaip šviesus batonas, o oranžinis – kaip sodri viso grūdo duona.“ Labai taiklus apibūdinimas!
Kur Tbilisyje paragauti šio vyno? Pirmiausia, užsukite į „Vino Underground“ – mažą, jaukią vietelę, kur siūloma apie 100 natūralių, šeimos ūkiuose pagamintų kartveliškų vynų, dauguma jų – tradiciniu qvevri būdu. O jei norite dar autentiškesnės patirties, verta ištrūkti iš miesto ir aplankyti „Sesikeli“ vynuogyną. Čia ne tik susipažinsite su senoviniais vyno gamybos metodais ir paragausite išskirtinių vynų, bet ir pajusite tikrą vietinių svetingumą.
DŽOLOS PROVINCIJA, PIETŲ KORĖJA
Korėjiečių kultūra pastaraisiais metais Vakarų pasaulyje pastebimai išpopuliarėjo: filmai, serialai, korėjietiška kosmetika ir, žinoma – maistas, su jo didenybe kimčiu priešakyje, be kurio joks padorus restoranas neapsieina. Tačiau jeigu jus domina tradiciniai Pietų Korėjos patiekalai, apsilankykite Džolos provincijoje – gastronominiame Pietų Korėjos lobyne. Čia esantis Džondžu miestas laikomas Pietų Korėjos gurmanų sostine, o UNESCO jį paskelbė pirmuoju šalies gastronomijos miestu.
Tiesa, jei korėjietišką virtuvę pirmiausia siejate su barbekiu ar aštriais mėsos pa -
tiekalais, Džolos regiono skoniai jus gali nustebinti. Čia dominuoja subtilesni, rafinuotesni patiekalai, daug jūros gėrybių ir įvairių fermentuotų ingredientų. Būtent čia gimė garsusis ryžių dubenėlis bibimbap , dažnai vadinamas Budos dubenėlio pusbroliu. Be šio hitu tapusio patiekalo, čia verta paragauti pupelių daigų sriubos su ryžiais ( kongnamul gukbap ), o tikriems gurmanams – marinuotų žalių krabų (ganjang gejang) . Dar vienas populiarus patiekalas – vietiniai jeon blynai. Tai korėjietiški blyneliai, kepami iš daržovių, jūros gėrybių, mėsos ar net tofu. Na, ir galiau -
siai, rekomenduojama išbandyti tradicinį korėjietišką patiekalą hanjeongsik . Turbūt tiksliau jį būtų vadinti ne patiekalu, o visu ritualu: ant stalo atsidurs dešimtys mažų lėkštučių su skirtingais elementais: ryžiai, sriuba, užkandžiai ir kiti gardumynai.
Tačiau svarbu ne tik ką ragauti, bet ir kur tai daryti. Geriausi Džondžu restoranai įsikūrę Hanoko kaimelyje ir jo apylinkėse. Daugelyje Pietų Korėjos miestų tradiciniai hanok namai užleido vietą dangoraižiams, tačiau čia senoji architektūra išliko, leisdama lankytojams ne tik pasimėgauti išskirtiniu maistu, bet ir pajusti unikalią atmosferą.
STAMBULAS, TURKIJA
Turkija dažnam lietuviui asocijuojasi su pigiomis atostogomis penkių žvaigždučių viešbutyje, kur maisto atradimų tiek, kiek siūlo „viskas įskaičiuota“ asortimentas. O visai be reikalo – ši šalis turi tikrus kulinarinius lobynus, kuriuos verta atrasti pačioje jos širdyje – Stambule.
Pastaraisiais metais Turkija itin aktyviai investuoja į gastronominį turizmą – šalis siekia įtvirtinti savo pozicijas kaip viena pagrindinių pasaulio kulinarinių krypčių. Siekiant plėtoti šį sektorių, pastaruoju metu Stambule pridygo gausybė naujų kulinarijos ir konditerijos kursų, atidaryti dešimtys gastronomijos muziejų, o kasmet visoje šalyje vyksta daugiau nei 360 gastronomijos festivalių.
Gaila, kad gatvėje paklausę lietuvio, kokius turkiškus patiekalus žino, ko gero,
išgirstume tik vieną atsakymą – kebabas. Tačiau Stambulas, būdamas kultūriniu ir kulinariniu šalies centru, siūlo daugybę skonių, kuriuos privalu patirti kiekvienam maisto entuziastui. Vienas iš tokių – balık ekmek, arba keptos žuvies sumuštinis. Tai tikrų tikriausias gatvės maistas – klasika, kurią rekomenduojama ragauti miesto žuvies turguose. Gatvėje ieškokite ir gardžiųjų simit
Tai į riestainį ar beigelį panaši duona, padengta sezamo sėklomis.
Nors aš labiausiai turkišką virtuvę dievinu dėl pusryčių. Keliaudama po Pietų Europos šalis pasigendu pusryčių kultūros, nes tiesiog pyragėlis su kava – ne mano stiliaus maistas. Bet štai Stambule pusryčiai yra tikrų tikriausia puota. Kahvaltı – tradiciniai turkiški pusryčiai – tai daugybė lėkščių su įvairiau-
siais sūriais, alyvuogėmis, virtais kiaušiniais, daržovėmis, uogienėmis, medumi ir šviežiai kepta duona. Neatsiejama pusryčių dalis yra ir menemen – kiaušinienė su pomidorais. Tiesa, Turkijos kulinarija ties paveldu nesustoja – ji ambicingai žengia tvarios gastronomijos keliu. Iki 2030-ųjų šalis ketina sertifikuoti visas šalies apgyvendinimo įstaigas, bendradarbiaujant su Pasauline tvaraus turizmo taryba (GSTC). Šiuo metu daugiau nei 19 000 įstaigų jau dalyvauja GSTC sertifikavimo procese, o tvarumo iniciatyvos vis labiau apima ir restoranų sektorių. Rezultatai kalba patys už save –per pastaruosius dvejus metus net dešimt Turkijos restoranų pelnė prestižines „Michelin“ žaliąsias žvaigždes už atsakingą ir ekologišką požiūrį į gastronomiją.
Namas palei geležinkelį
Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke
Iš vienos jų namo pusės dunda traukiniai, o iš kitos – tyliai teka upė ir skraido ketvirtadalis Lietuvos paukščių rūšių. Į darbą ir mokyklą architektės, architektūros studijos „Case Studio for Architecture“ bendraįkūrėjos Julijos Čiapaitės-Jurevičienės šeima keliauja traukiniu. Būna, papietauti į miesto centrą pasileidžia Vilnele su baidare, o rytais kavą geria tyliai stebėdami tekantį vandenį. Prieš metus Naujojoje Vilnioje, moderniame betoniniame name, įsikūrusi šeima griauna visus su šiuo rajonu susijusius mitus ir pabrėžia: mes patys, ne kas kitas, kuriame savo rajono jausmą.
Visą istoriją skaitykite
NAUJAME žiemos LAMŲ
SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Bent kartą aplankyti kalnus
Aplankiusi 64 šalis, Rūta Orlovienė kartu su vyru Romanu bei dukrele Ūla šiandien savo namais vadina vieną idilišką regioną Austrijos Alpių pašonėje. Po beveik dešimtmečio aktyvių kelionių dabar jų tikslas kitoks – ne rinkti savas žvaigždutes ant žemėlapių, o ugdyti Ūlos meilę ir pagarbą Pasauliui bei gamtai.
Vieną kartą buvome išvykę savaitgaliui tik dviese – supratome, koks neįtikėtinai paprastas ir nerūpestingas gyvenimas su kemperiu gali būti be vaiko. Bet dabar, kad ir gavę tokią galimybę, vis tiek renkamės keliauti trise.
– Rūta, sakyk, iš kokio pasaulio kampelio šįryt su mumis sveikiniesi? Ką matai už lango?
– Šiuo metu esame Maljorkoje. Kiek netipiška vieta mums, pirmą kartą visi trys kartu skridome lėktuvu. Pro langą matome citrinų medį, o už jo – kalnus. Juokėmės, kad skridome į salą, bet nuo kalnų vis tiek negalime pabėgti. (Šypsosi.)
– Aktyviai dokumentuoti savo patirtis pradėjote tinklaraštyje „Detour Habit“ – kiek laiko apskritai palaikote tokį gyvenimo būdą? Kaip užgimė noras nardyti po pasaulį?
– Kiek prisimenu save, visada labai norėjau keliauti, todėl smalsumo vedama, per daug nieko nesitikėdama, 2013 metais sudalyvavau „Emirates“ avialinijų atrankoje. Gavusi pasiūlymą prisijungti, negalėjau atsisakyti. Su Romanu sutarėme, kad bent pabandysiu trumpam. Taip nuo tada ir prasidėjo kelionės. Esu aplankiusi gal 64 šalis, dalį jų – darbo metu.
– Kaip dažniausiai pasirenkate kryptis, kurias ketinate aplankyti? Kokie būna pagrindiniai kriterijai ir kaip renkatės kelionės trukmę?
– Kai gyvenome Dubajuje ir turėjome avialinijų darbuotojų keliavimo privilegijas, atostogų metu keliaudavome kuo toliau, nes bilietai beveik nieko nekainuodavo ir nereikėdavo iš anksto jų pirkti bei planuotis. Romanas kaip sutuoktinis turėjo lygiai tokias pačias sąlygas kaip ir aš, todėl rinkdavomės kuo tolimesnius kraštus, į kuriuos taip paprastai, neturėdami privilegijų, nenukeliautume. Grįžus gyventi į Europą, per pandemiją gimus dukrelei Ūlai, keliauti tapo sudėtingiau. Pagalvoję, kad laikas įgyvendinti seną svajonę, įsigijome kemperį.
Gyvename prie pat kalnų, aplink daug ežerų, Viduržemio jūra nuo mūsų – už 5 valandų kelio. Keliaujame dažnai tik savaitgaliui, miegame kemperyje, atsikėlę ryte einame vaikščioti po kalnus. Ilgaisiais savaitgaliais važiuojame kur nors toliau. Kartą ar kelis kartus per metus išvykstame į ilgesnę kelionę.
Kemperis suteikė labai daug laisvės, leidžia judėti kryptimi, kuri
tuo metu atrodo geriausia, nesirūpinti apgyvendinimu, bilietų rezervavimu. O kartu suteikia stabilumo ir rutinos, taip reikalingos vaikui: nors aplinka gali keistis gan dinamiškai, visada esi savo mažam namelyje, užmiegi savo lovoje.
– O kaip judu su vyru vienas kitą sutikote? Ar abu jau iki tol buvote prisiekę keliautojai, ar jūsų keliavimo stilius sutapo iškart?
– Susitikome gimtajame Kaune, vėliau išsikraustėme į Vilnių. Tada dar nebuvome tolimųjų kraštų keliautojai, bet visada susigalvodavome išvykų ir ieškodavome dar nematytų vietų savo miestuose. Jam atsekus paskui mane į Dubajų ir pradėjus keliauti kartu daug ir dažnai, tapo aišku, kad esame gera komanda. (Šypsosi.)
– Kelionių neapleidote ir vos dukrelei gimus. Ar buvo dalykų, kurių anksčiau nepaisėte, bet dabar jie tapo svarbūs? Kas pasikeitė?
– Su kūdikiu buvo labai paprasta keliauti: įsidedi į nešyklę ir eini kur nori, kiek nori, ypač iki kol dar nereikia mąstyti apie maistą. Važiuojant nereikia jokių veiklų prisigalvoti, apmąstyti, kur parkuotis, kad būtų saugu, kad nenukristų nuo uolos, kad neišbėgtų į kelią... Augant viskas sudėtingėja, reikia daugiau visko apgalvoti. Bet, manau, kuo daugiau keliauji, tuo labiau perpranti sistemą ir viskas vyksta savaime, nededant per daug pastangų.
Su Ūla visiškai pasikeitė mūsų keliavimo stilius – iš lėktuvų peršokome į kemperį. Neįsivaizduojame keliavimo kemperiu be Ūlos. Vieną kartą buvome išvykę savaitgaliui tik dviese – supratome, koks neįtikėtinai paprastas ir nerūpestingas gyvenimas su kemperiu gali būti be vaiko. Bet dabar, kad ir gavę tokią galimybę, vis tiek renkamės keliauti trise. (Šypsosi.)
– Kalbant praktiškai, ką reikėtų prisiminti keliaujant su mažais vaikiukais? Kokie daiktai, o gal mintys, mąstymas yra nepakeičiami? Kaip atsikratyti baimių?
– Keliaujant su vaiku svarbiausia įsidėmėti – turėti nulį lūkesčių bandant planą A. Geriau jau būti pasiruošus blogiausiam. Dideli lūkesčiai gali labai nuvilti, jei kas nepavyksta.
Tėvystė – kantrybės mokykla, keliaujant kartais
jos reikia dar trupučiu daugiau.
Taip pat nepamiršti, kad su mažyliais viskas keičiasi labai greitai. Jei nepavyko išvyka prieš mėnesį, nereiškia, kad nepavyks dabar ir nelemta keliauti iš viso. Kaladėlės namuose prieš mėnesį gal irgi nepatiko, bet, žiūrėk, dabar jau patinka. (Šypsosi.)
Keliaujant su vaikais svarbu neapsikrauti tiek mintimis, tiek daiktais. Keliaujant žaislų reikia labai mažai, jų jau yra aplinkoje – pagaliai, akmenys, vanduo... Svarbu investuoti į patogią tiek mamai, tiek tėčiui, tiek vaikui įrangą. Nešyklės, kuprinės, vežimai, automobilio kėdutės, dviračiai – atrodytų menka detalė, kokia tavo kuprinės petneša, ar vežimėlio ratas ne per mažas, bet būtent tai gali aptemdyti visą dienos patirtį.
Kalbant apie baimes, galima mąstyti taip: kas blogiausio gali atsitikti kelionėje, ko neatsitiks namuose ar pakeliui į parduotuvę? Susirgs, susižeis juk ir namuose – svarbu susipakuoti reikiamų vaistų, kad būtų ramiau. Tantrumas ir namie bus tantrumas, tikėtina, dar didesnis, o ožiuotis gražioje vietoje tikrai geriau nei namie. (Šypsosi.)
Mažyliai dar nemoka dorotis su savo jausmais, jauduliu. Jei jie nėra įpratę būti lauke, neįprastose vietose ir situacijose, natūralu, kad pirmą kartą kur nors nukeliavę jaus nerimą, gali būti nepatogūs kelionės kompanionai tėvams. Todėl manau, kad svarbu jiems leisti patirti kuo daugiau jau nuo ankstyvų dienų. Kad pasaulis, gamta jiems atrodytų žaidimų aikštelė, o ne bauginantis išėjimas iš saugaus burbulo.
– Ar tau pasaulis atrodo kitoks keliaujant su vaikais? Ką per Ūlos akis atrandi naujo?
– Kitoks gal neatrodo, bet viskas labai sulėtėja. Tenka daryti dalykus, kurių įprastai gal nedarytum kelionės metu, bet juk norisi, kad keliavimas vaikui sietųsi su geromis emocijomis. Todėl dažnai tenka veiklas, kurios būtų malonesnės pačiam, palikti kitam kartui. Keliaujant su vaiku miestai staiga pradeda turėti daugiau laiptų, pamatai daug ledų kioskų, kai nereikia, ir nė vieno kritiniu momentu, kai jų reikėtų labiausiai. (Šypsosi.)
– Ko kelionės jus išmokė apie tėvystę bei judviejų santykius?
– Tėvystė – kantrybės mokykla, keliaujant kartais jos reikia dar trupučiu daugiau.
Dviese mes buvome labai susikeliavę, kartais nuskrisdavome kur 24 valandoms ir pamatydavome visko tiek, kiek įprastai pamatytum per tris dienas. Keldavomės su žadintuvu ir lėkdavome. Buvom taip įsivažiavę į tą maksimalaus keliavimo planą, kad gimus Ūlai nevalingai taip ir tęsėme, nes su kūdikiu buvo tikrai labai paprasta. Ūlai augant ir natūraliai atsirandant vis daugiau jos pačios poreikių, pradėjome jausti trintį, kad nebepavyksta keliauti taip, kaip susiplanuojame. Kol nesupratome, kad iš tikrųjų mes per daug norime, – su mažu vaiku ir šuniu nepavyks keliauti taip pat, kaip keliaudavome dviese. Kai atleidome vadžias, sulėtinome tempą, susitaikėme su mintimi, kad ne visada viskas eisis pagal mūsų planą, pasidarė lengviau. Visada primename sau, kad jau pamatėme pakankamai dviese, dabar galime sau leisti sulėtėti, mėgautis šiuo momentu. Dabar mūsų užduotis – įskiepyti Ūlai meilę ir pagarbą Pasauliui ir gamtai, o ne tampyti ją pagal savo žvaigždutes ant žemėlapių.
Tai yra magija, kuri man turbūt niekada neatsibos, momentas, kai būnu ypatingai dėkinga likimui, kad gyvenu čia ir dabar.
Vaikštant su ja gamtoje dažnai suspaudžia širdį, kad kažin kiek viso to bus likę, kai ji užaugs. Neseniai buvome prie ledyno, kuris drastiškai tirpsta, nufotografavome ją, o tada lyg guzas gerklėj įstrigo pagalvojus, kad kai ji bus mūsų amžiaus, to ledyno gal jau ir nebebus...
– Iš tiesų liūdna apie tai pagalvojus. Mąstant apie laiką ir pokyčius, kaip manai, ar kelionės keičia žmogų, ar tik atskleidžia, kas jau yra viduje?
– Neabejotinai kelionės šlifuoja asmenybes. Žinoma, priklauso ir nuo kelionių tipo, kiek išžengi iš komforto zonos, ką patiri. Sunku dabar jau suprasti, kokia asmenybė būčiau, jei nebūčiau aktyviai septynerius metus keliavusi ir kasdien dirbusi su žmonėmis iš skirtingų šalių. Kelionės gali atskleisti savybes, kurių nežinojome turintys, padėti atrasti veiklas, kurių nežinojome esant. Sustiprinti ryšius. Sąrašas atrodo nesibaigiantis!
– Prieš pokalbį minėjai, kad kalnus lankyti reikia kasmet. Prisimeni pirmąjį kartą kalnuose? Kaip apibūdintum jausmą, kai keliauji debesų viršūnių link?
– Na, bent kartą. (Šypsosi.) Aš jau neįsivaizduoju gyvenimo be kalnų. Plokščioje vietovėje man trūksta horizonto. Pirmasis kartas kalnuose buvo slidinėjimo kelionė į Austriją. Įdomus sutapimas, kad dabar gyvename tame pačiame regione, kur pirmą kartą žengėm Alpėse. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Atsimenu, negalėjau nustoti galvoti, kaip viskas kalnuose atrodo vasarą. Kai nusprendėme, kad laikas kurti šeimą ir nenorime to daryti
Dubajuje, pirmiausia svarstėme apie Alpes. Pasitaikius progai čia kraustytis, net neabejojome dėl sprendimo.
Važiuoti virš debesų skamba romantiškai, bet iš tikrųjų tai yra labai tikra kalnų gyventojų realybė. Jei savaitgalį atsikeliame ir būna apsiniaukę, kartais užtenka nuvažiuoti į artimiausią kalną, kad išlįstume virš debesų ir pabūtume saulėje. Tai yra magija, kuri man turbūt niekada neatsibos, momentas, kai būnu ypatingai dėkinga likimui, kad gyvenu čia ir dabar.
– Rinkdamiesi aktyvius maršrutus, ar turite kokius nusistovėjusius ritualus, kurie padeda išlaikyti balansą tarp nuotykių ir poilsio? – Tikras poilsis mums yra tada, kai nusivarai nuo kojų, – galvoje būna švaru, plaučiai pilni švaraus oro. Augant Ūlai balansuojam tarp mūsų interesų ir jos. Jau sunku darosi ją užnešti į visas norimas viršukalnes, važiuoti priekaboje paskui dviratį ne visada ir ji nori. Todėl ieškome alternatyvų, dažnai užsiimame aktyviomis veiklomis atskirai – vienas, tarkime, mina dviratį, kitas tuo metu su Ūla poilsiauja, paskui apsikeičiame. Keliaujant su kemperiu paprasčiau – galime derinti aktyvų laisvalaikį ir poilsį gamtoje, kadangi visada turime mobilią namų bazę.
– O ar kada aplanko namų ilgesys? Kas jums yra namai – vieta ar jausmas, kurį nešatės su savimi?
– Namai – tai jausmas. Namai – kur mes visi esame kartu. Neapsakomas jausmas, kai Ūla sako, kad pasiilgo Olio (mūsų kemperio vardas), ir klausia, kada mes visi važiuosime ant kalno vaikščioti ir Olyje miegoti.
30 GYVENIMO KINE METŲ: FILMAI, KURIUOS PRIVALU PAMATYTI „KINO PAVASARYJE“
„Jei nenori išprotėti, autorinį kiną turi patirti kino teatre. Nes kino teatre viskas, kas nereikšminga, užtemsta. <...> Tavo pirštai nustoja dilgčioti, žvilgsnis susitelkia, vidinis balsas aprimsta ir tampi keleiviu. O keleiviu būti gera. Tave vairuoja. Tau pasakoja istoriją. Susitelk į ją“, – įsižiebus tamsiam ekranui sako aktorė Rasa Samuolytė.
Tai – kvietimas į 30-ąjį jubiliejų švenčiantį ir atsinaujinusį Vilniaus miesto kino festivalį „Kino pavasaris“, kuris šiemet vyks kovo 7–23 d. O kokių kino pasakojimų reikėtų nepraleisti, dalijasi „Kino pavasario“ komanda.
VERMILJAS
Rež. Maura Delpero
Rekomenduoja festivalio įkūrėja
Vida Ramaškienė
„Klasikinis filmas, jautriai pasakojantis vienos italų šeimos istoriją, tikrai nepaliks abejingų. Besibaigiančio karo ir kitų skaudžių likimo įvykių siunčiami išbandymai tampa dar paveikesni išskirtinio kalnų grožio ir subtilios muzikos fone.“
POTVYNIS
Rež. Gints Zilbalodis
Rekomenduoja direktorius
Algirdas Ramaška
„Neįtikėtinos sėkmės visame pasaulyje sulaukęs latvių animacinis filmas, triumfavęs „Auksiniuose gaubliuose“ ir nominuotas dviem „Oskarams“. Šiuo metu „Potvynis“ karaliauja viso pasaulio kino teatrų topuose, o juodą kačiuką įsimyli visi: ir maži, ir dideli. Filmas patiks net jei neturite vaikų, o animacija iki šiol jūsų nedomino.“
ŽVAIGŽDĖS PRANAŠAUJA
Rež. Peter Kerekes
Rekomenduoja komunikacijos ir marketingo vadovė
Daiva Visockytė
„Viename stalo gale sėdi astrologė Luciana su savo žvaigždes pranašaujančiu kompiuteriu, kitame – savo likimą norintys pakeisti klientai. Luciana žvaigždžių schemose ieško, kuriame pasaulio taške savo klientams pasitikti gimtadienius. Ir čia prasideda visas smagumas, nes kryptys toli gražu ne turistinės. Filmu galima mėgautis kaip italų komedija, bet – įdomioji dalis – tai dokumentika! Liuciana – tikra, jos klientai – irgi. Filmas pasiūlys į gyvenimą žiūrėti kaip savaime pilną komedijos. Ir visai nesvarbu, tikite žvaigždėmis ar ne.“
BALANDĮ
Rež. Dea Kulumbegashvili
Rekomenduoja finansų vadovė
Odeta Morkūnienė
„Nina slapta atlieka abortus moterims. Sakartvele jie nėra uždrausti, tačiau patriarchalinė ir itin religinga visuomenė stigmatizuoja moters pasirinkimus, o aborto procedūra laikoma nepaprastai gėdinga. Režisierė genialiai murkdo šiurkščiame realizme, trikdo mistiniais elementais. Filme gausu kontrastų – matome ilgą aborto sceną, tikrą gimdymą, cezario pjūvį ir visa tai užliūliuojama kalnų peizažais, raudonų aguonų laukais ar vėjo žaismu rožinėse užuolaidose. „Balandį“ – tamsus, lėtas, vizualus ir apimantis kaip toji gėda, tačiau tylėti ir negalvoti apie moters reprodukcines teises bei sveikatą negalime.“
TAIP ĮSIVAIZDUOJAME ŠVIESĄ
Rež. Payal Kapadia
Rekomenduoja festivalio koordinatoriai Kaune
Kotryna ir Kęstutis Lingiai
UNIVERSALI KALBA
Rež. Matthew Rankin
Rekomenduoja programos sudarytojas
Karolis Žukas
„Lėtas, muzikalus ir senu geru kinu dvelkiantis pasivaikščiojimas, ieškant šviesos Mumbajaus skersgatviuose ir jo gyventojų širdyse. Tai filmas apie moterišką seserystę, kuri tvirtesnė už finansinius įsipareigojimus, kraujo ryšį ar santykius su partneriu. Jei apie indišką kiną iki šiol girdėjote tik legendas, pats metas su šiuolaikiniu jo veidu susipažinti artimiau.“
„Filmas „Universali kalba“ peržengia mus skiriančias sienas ir jungia skirtingas kultūras, primindamas, kad net ir tada, kai trūksta žodžių, žmogaus dvasia randa būdą užmegzti ryšį. Režisierius Matthew Rankinas, įkvėptas meilės iranietiškam kinui, pasitelkdamas unikalų vizualinį stilių ir savitą humorą, sukūrė vilties kupiną filmą, kuris giliai rezonuoja mūsų vis labiau susiskaldžiusiame pasaulyje. Ši žmogiškojo ryšio grožį aukštinanti komedija skirta visiems, tikintiems empatijos galia.“
KATINAS VAIDUOKLIS ANDZU
Rež. Yôko Kuno, Nobuhiro Yamashita
Rekomenduoja programos sudarytoja
Margot Amadei
„Katinas vaiduoklis Andzu“ – kontrastų kupinas filmas, kuriame regima ir juntama tikrovė susilieja į gražią visumą. Nors jis gvildena pačias rimčiausias temas, tai daro lengviausiu įmanomu būdu. Ši stulbinanti ir linksma japonų animacinė komedija paliečia sielvarto, tėvų ir vaikų santykių, draugystės svarbos bei pasitikėjimo savo nuojauta temas. Istorijos centre – vienuolikmetė Karin, kurios viltys, naivumas ir sumanumas veda ją į neįtikėtiną kelionę, bandant dar kartą pamatyti savo mirusią motiną. Kartu su ja – Andzu, milžiniškas katinas vaiduoklis, lydintis mergaitę šiame stebuklingame nuotykyje.“
POVAS
Rež. Bernhard Wenger
Rekomenduoja vykdomasis direktorius
Konradas Kazlauskas
QUEER
Rež. Luca Guadagnino
Rekomenduoja programos sudarytojas
Vladas Rožėnas
„Tai tragikomedija apie Matiją, galintį tapti bet kuo kitu, bet nemokantį būti savimi. Vaikinas dirba agentūroje „Mano palydovas“ ir teikia „samdomo draugo“ paslaugas. Jį galima išsinuomoti realioms gyvenimo situacijoms, pavyzdžiui, kai prireikia pavyzdingo tėčio, pareigingo sūnaus ar verslo partnerio. Filmą įkvėpė Japonijoje tikrai egzistuojančios draugo nuomos paslaugos.“
„Jei mylite Davidą Lynchą, ateikite į lynchiškiausią metų filmą, kurį lydi amerikiečiui būdinga filosofija – į daiktinę realybę čia įsiveržia sapnai ir vizijos, o galiausiai ir visas gyvenimas veikėjams yra mistika. Filmas pasirenka eiti pačiu nepatogiausiu keliu – per augančią paslaptį, kuri ne atskleidžia, bet tik labiau supina atsakymus. Bet ar ne to ir ieškome kine? Kartais reikia ne tvirto pamato, o sugebėti išgyventi be jo.“
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Išgyventi laukinėje gamtoje
Miesto jis nepasiilgsta. Priešingai – viską, ko reikia, suranda nedideliame Ylakių miestelyje
Skuodo rajone, o miškai ir laukai jam įrodo – gyvenimo grožis ir džiaugsmas yra toli nuo to, ką sukūrė žmogus. Fotografas, stovyklavimo entuziastas ir, kaip pats sako, geriausių hamakų pasaulyje „Need for Trees“ kūrėjas Daumantas Drukteinis save vadina ne tik gamtos, bet ir žemaičių kalbos sergėtoju. Šiandien su juo leidžiamės į nuotykių, istorijų, juokų ir laukinės gamtos pilną dieną. „Tiesiog varyk ir bandyk“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pradedantiesiems stovyklautojams pataria vaikinas. Ką gi, bandom?!
– Daumantai, papasakok, kur gimei ir kur užaugai? Ar nuo vaikystės tavyje gyva meilė gamtai?
– Eso iš Ylakių, Skoud rajuon, iš pat geriaus, inovatiškiaus ir šveisiausiu žmoniu krašt Žemaitijuo. Tik netikrinket tū faktu! Nu sena mon mam sakydav – kū teik trainiojys laukas (nors aš su draugeles stadione trynka žaisdavau), tai vein kart galvuoju: gal rimta rek eit pasitrainiuot laukas? Tep i prasidiej. Pasiėmiau šuni ir išėjau laukas, i prieki, link opes. Eidams jutau: vo, čia ta jee, mon čia patynk! Nu tuo kart aš supratau, kad būt gamtuo būs mon vien iš mėgstamiausiu veiklū. Ta meile gyva nu sena. – Ar santarvė su aplinka tau atneša ir ramybę viduje?
– Ana [gamta] muoka suprast, kad gyvenim niek daug nerek, kad vesi materialus
dalykā yr tik žmoniū išmislus, o pats gyvenem gruožis ir džiaugsmus yr tuoli nu tuo, kū žmuogus pats sukūre. O dėl ramybes –vienareikšmiškā, ypač momentine.
– Pristatai save žemaičių kalbos sergėtoju – prisipažinsiu, gerokai pavargau, kol perskaičiau tavo žemaitiškai surašytus tekstus! Šiandien taip pat su manimi kalbi žemaitiškai – kodėl tau svarbu išsaugoti žemaičių tarmę?
– Nes Žemaitėje yr Lietuvuos pamats, be Žemaitėjes nebūtu nieka, kū daba torem, vesi pasaule įtakingiausi žmuones yr kele iš Žemaitėjes. Pavyzdžiou, Joe Biden žina, iš kor yr kėles – iš Salontū, ir anuo tekrus vards yr Juonis iš tikrųj. (Juokiasi.)
Jouks joukas, bet mon tikrā yr svarbi žemaičiu kalba (ir pati Žemaitėj). Mon tikra yr skaudu, kad kaimyniniam kaimaly
(Pašilie) pos žmonių šnek literatūren kalba dėl kažkokiū priežasčiū. Turbūt gieda, nežinau. Mon nier gieda, mon super. Manau, kad tai yr tiesiog dalis mones, atsisakyt savs butu nelogiška, tai ir esu savem. Sava šaknis gerbiu ir puoselieju.
– Gamtoje laiką leidi nepriklausomai nuo metų laiko – miegi lauke rudenį, pavasarį ar net žiemą, spaudžiant –18 laipsnių šalčiui. Blogo oro patirti gamtą nebūna?
– Blogs uors kap tik paded gamta patert labiau: kū didiesnis minusus, tū mažesne tikimybe išgyvent, patiri daugiau adrenalina, tas monem ir vež. Išejėms i mešk nier tiktā pasigrožiejems gamta ir panaše, tai ir tuoks savuotešks sports, strategijs kurems, bandyms išmuokt būt su tou gamta. Sudetingesnes sąlygs tiesiog sukor gamtuos visapusiškoma. Gamta yr visuokia ir būtent tuoki an ir yr iduomi.
– Pasidalink savo įsimintiniausiais nuotykiais gamtoje. Ar būnant miške tau kada nors teko susidurti su laukiniais gyvūnais?
– Mon pat įsimintiniaus istuorij ir nuotykis yr susejes su laukines gyvūnas. Pamen, nusipirkau tou dydel objektyv ir išejau perm kart i mešk fuotkynt gyvūnu. Bov pavasar pradžia, medē tik tik pradiej spruogt, nuejau i sav mėgstamiaus mešk, unt tuok skarde, siedu, lauku, klausaus.
Kažks pradiej pamiškie šnariet. Aš dar, aišku, akym normalē nedamatau, bandau prisitraukt per tou fuotik, niek nein matyt, tik ka kažks rods, dydels jod i vesks. Iš pradžiū pagalvuojau, kad karve, bet po tuo mislej, iš kor čia ta karve būs? Po tuo galvuoj, gal kuoks arklys, bet nu arkliū meške irgi nelabā rasi. Aš toliau siedu, lauku, gerd, kažkas pradiej šnariet ketam šuone, pradiejau veiziet i tou kėt pos. Nieks neatein, dynga i tas rods neaiškus objekts. Galvuoju, hmm, ta jei anuo čia nebier, rek eit nu tuo skardžiaus i veita, kor atsiver plyns lauks –ten turiet but nuejs.
Tik nusileidu nu tuo skarde ir matau, kad tas galimai arklys niekor nepajudiejs. Aš tylē stuovu ir tas tep, mons nematydams, lapus beiesdams, lend iš tū krūmu – breidis. Prišas muni, dinozaurs tuoks stuov ir nemat uns mons visai. Breids vein kuoj, ontr kuoj – ein uns link mones. Galvuoj, da uns vein žyngsn padies ir aš ded i kuojs.
O tas breidis toliau ein, aš su anou bandau eit atgal ir grinā kap filmūs mon kuoj unt šakeles... Trakšt. Ir susitynk mūs žvilgs-
nē. Stuovu aš ir tas kap traktuorius, milžinešks, nesuvuokiamā dydelis breidis. Kuok minot mes sustynge veins i ket žiūram. Pastoviejs tas breidis ded kuoj i prieki, ein unt mons uns ir aš tik tekinuom ir visuom keturiuom teise i tou skardi lepo, lepdams atsysoko atgal, matau, tas breidis paskou muni tekinuom ir da pasišokiniedams parlek. Tik užbiegau i skardi, toliau leko link mešk pro visuokes egles ir mon tik dingt myntis, kad tas breidis nesuprat, kas aš eso, o aš eso „Need for Trees“, iš Ylakių, geriaus kaimal pasauly. (Juokiasi.) Bebiegdams staige apsisukau, matau, tas breidis išlend iš skardžiaus – pradiejau riekt kap nendartaliets unt tuo breidžiaus stengdamasis anou išgosdint. Žiūr, tam breidžiou ka prasidiej traukulē, ves sustyng, dreb, staige apsisok ir nubieg i apač nu skardžiaus. Nuejau pri tuo skardžiaus krašt, žiūr, breids pabiegs sustuoj, pažiūriej i mun, dreb, aš stuov žiūr i anou, irgi drebo, galvuoj – ne ne, čia jau per daug, vuos išgyvenau, šindein jau užteks. Palaukiau, kol nubieg ons savas keles, išejau i aš. Tai va, daugiau aš anuo ir nebmačiau, bet noriečiau. Breidi, je skaitā, paskumbynk! (Juokiasi.)
– Užsiminei apie fotografiją – kaip ji atsirado tavo kasdienybėje?
– Nu mažū deinū turiejau svajuone fotkint, bet nebov pinigū fotikou. Ka suaugau, vein dein tiesiog prisiminiau tou sav svajuon ir suvokiau, kad jau galiu anou išpildyt. Tai iškart ir nusipirkau, pradiejau domieteis, muokyteis ir va – šindein esu 1
veituo pagal gerom fotografs Ylakius (netikrinket tuo fakta irgi). (Juokiasi.)
– Žiūrėdama į tave negaliu neprisiminti angliško termino „bushcraft“, reiškiančio įgūdį išgyventi gamtoje – nuo ugnies įžiebimo, vaistažolių rinkimo, įrankių gamybos iki bet kokių šiuolaikinių priemonių panaudojimo ir pritaikymo ekstremaliose situacijose. Papasakok, tai ką reikia žinoti, ką su savimi turėti norint išgyventi gamtoje? Kokie įgūdžiai joje praverčia?
– Yr 4 pagrindens išgyvenem taisykls –turiet pastuoge, ondens, maista ir laužieli. Visym šitym išvardintym dalykam net nerek kažkokiū daiktū turiet, veskū iš esmies suteik gamta. Jeigu rektu pasirinkt 3 daiktus, su kures rektu išgyvent gamtuo, rinkčiaus peili, ugneis skeltov ir katiliok.
Peilis – veins pagrindiniu įrankiu gamtuo, nes su anou praktiška gali visku pasidaryt, žurnals „Forbes“ 2005 m. net išrynk peili kap svarbiaus įronk pagal puoveiki žmuonėjes civilizacije (tou fakta jau galet tikrynt). (Juokiasi.)
Ugneis skeltov net nerektom, jei turi peili, bet įkort lauželiou rek labā tynkamu sąlygu – jei lauke bišk drėgniau, net patis geriausi buškrafterē sunkē įtren ugni, tudie ugneis skeltovs laba palėngven išgyvenem.
Katilioks pagrynde dėl gerem ondens, gali užsivirynt vondeni (tep panaikini bakterijs, virusus), gali išsivert valgyt kažkū, parsinešt ondens ir panaše. O kad būtumi tikrā įgodes išgyvent laukinie gamtuo, rek išmuokt po 5 būdus: kap pasistatyt pastuoge, kap įkort
ugni, kap išsifiltrout onden ir kap atsirast maistaus gamtuo.
– Kaip manai, ar šiandieniniame pasaulyje esame per daug nutolę nuo gamtos?
Ar rodant savo kasdienybę gamtoje tau svarbu atgaivinti tokį keliavimo ir laisvalaikio leidimo būdą?
– Manau, kad kikveinam yr individuale, kitym tuos gamtuos rek laba minimalē. Bet pastebiu, ka po bišk atein nauj mada i pasaul, ves žygē ir eiškuojems gamtuos tik populiarie, nes ves y pavarge nu šiuolaiken pasauliaus. Ir tep, vein iš priežasčiū, dikuo ruodau vesas sav keliuones, yr dėl tuo, ka paruodyt pasauliaus gruoži ir ka tou gruožio galem miegauteis kikveins.
– Tai kokios yra pagrindinės stovyklavimo taisyklės? Ką stovyklautojai turi žinoti ir ką dažnai pamiršta?
– Šep turiu daug taisyklių gamtuo, bet esmen – nežaluot gamtuos: nekerst stuovinčiu sausuoliu arba gyvū miediu, neraut augalū be reikal. Laužiels tik unt smieliaus arba nusikasus meškaus pakluote ir apdiejus akmenym, nešiukšlint. Veskū tou apibūden
Noriečiau, pasinauduodams pruoga, primint, kad gamta nier ta veita, kuriou reikietom terš bet kokiuom žmogiškuom išraiškuom, anou rek tausuot visuom prasmiem.
tarptauten keliautuoj taisykle – „Leave no trace“. Žemaitiška – nepalek jokiū piedsaku. An reišk, ka po tav apsilonkym meške (ar kad ir kor bebūtum) vesks tor atruodyt lyge tep pat, kap atrada. Aš, net pasistates didžiausius apartamentus su luovuom ir stogeles, veskū išdeliuoj atgal, kor radau, ka ontr kart atejs i tou pat veita ni pats nesuprasčiau, a čia buvau, a ne čia.
Manau, kad ir žmones tus elementarius dalykus pameršt, nes ne karta meške eso rades teik šiūkšliu, teik apskrita išdraskytas gamtuos. Noriečiau, pasinauduodams pruoga, primint, kad gamta nier ta veita, kuriou reikietom terš bet kokiuom žmogiškuom išraiškuom, anou rek tausuot visuom prasmiem.
– Kaip stovyklaujant ir laiką leidžiant gamtoje pasiruošti nenuspėjamiems dalykams, pavyzdžiui, oro sąlygoms? Kokius saugumo klausimus reiktų apgalvoti prieš leidžiantis į tokius nuotykius, ypač – nuošalesnėse vietovėse?
– Vesumet priš einunt kažkor rek pasižiūriet prognozes, tumet gali planout, kū pasiymt, keik tuolei eit, kū nuveikt. Kartas
prognozes gal būt klaidyngs, ypač žeima, kai ruod prognoz, ka nakti bus –10, o vidury nakteis atsykeli ir matā – termuometrs ruod –16, miegmaiš komforts –10. No i kū, lendi lauk iš miegmaiš, sportouj, pasykuri laužiel, banda meiguot toliau.
Gerā, jei vesks gerā ir gali toliau šiltā meiguot, bet kartas būn tep, ka rek plan B – varyt nomei. Tudie, kad ir kuok keliuon es sugalvuojs, visumet rek pagalvuot – o kas, jei nepavyks? Mon tep da nie bov, ka vidury nakteis reikiet pasitraukt, bet y bov, kumet reikiej pasitraukt priš nakti, nes matau, ka nieka gera nebus. Tai tokei atvejē bov, kumet arba kažkuo svarbaus nepasyemo, arba dėl per dydel šalčiaus mon ekipuot nebūn tam pritaikyt. Arba kumet būn šlapē ir netorio, kū valgyt. Čia irgi y svarbi taisykl – jei yr šlapē ir esi neieds, būs negerā, gal rekt traukteis nomei. Jei y šlapē, bet esi paieds, vesks būs gerā. Jei es paieds ir vesks y sausā, irgi vesks būs gerā.
– Ką susikrauni į kuprinę keliaudamas į gamtą vasarą, o ką – žiemą?
– Mon kuprens turinys nelabā keitas.
Vesumet kuprinie torio šius daiktus: peilis, pjūkls, žiebtuviels, katilioks, ondens fyltrs, ondens pūslie, lempa unt galvuos, papelduoms kuojens, mažs kilimiels sediejimou, hamaks, miegmaišis, hamak pašiltinems iš apačiuos, pagalvel, tents, vėrves, maistus, šaukšts ar šakot, vaistinel. Vesumet stengūs pasiymt kū mažiau daiktū, tumet turi mažiau svuoriaus nešt ir žygis ar keliuon tomp daug patogesne. O žeima aš papeldomā pasyemo tik daugiau rūbu ir šiltiesni miegmaiš su šiltesnio hamak pašiltinem.
– Iš sukauptos patirties ir praleisto laiko gamtoje sukūrei ir savo hamakus? Koks hamakas yra geras hamakas?
– Tuoks, katram jautys nevaržuoms. Labā mažā pasauly y hamaku, katrei būtom pritaikyt patuogiam meigou, vese dažniause būn skerti tik paguliejimou puora valondū. Priš kuokius keturis metus perm kart meiguojau hamak. Ons mon iš karta patek, bet vėliau nauduodams supratau, ka kažks y ne tep. Kitūs hamakūs jutau, kad aš anūs netelpo, praded spaust pečius, praded terpt kuojs, nerond patogiuos veitas anam, nein guliet šuonu, nein guliet teise. Tumet nusipirkau da vein hamak, su tinklel, bet i tas bov nepatuogs, tinkliels krent unt veidaus, kuojs trauk vis teik. Sakau, negal tep būt, tor būt kažkuoks sprendem būds! Tudie ir sukūriau sav hamak. Gers hamaks tor būt dydels, bet tou pačio ir lėngvs. Gers hamaks y tuoks, katram pilnā telpi to ir tav daiktā, katram nejaut, ka kažks tav spaud ar kel diskomfort.
Gers hamaks tor būt tuoks, i katrou atsigolus pagalvuoj – vo čia ta jee. Tuoks hamaks ir yr „Need for Trees“.
– Taip dažnai hamakai asocijuojami su saule ir geru oru, tik ne taviškiai! „Need for Trees“ hamakai gamtoje gali pakeisti palapinę?
– Aš palapen pranašesne matau tik tumet, kumet nier aplynkou miediu. Vesas kitas atvejes hamaks y vesėšks nugalietuojs. Vesks y gerā su palapen, kol meigt graž dein pri ežerel, bet je tarkem es veituo, kor žeme nier lygi, kū tumet? Vargs y su tou palapen, pastatyt, supakout užtrūnk daug laikaus. Je praded lyt, išves vesks išsiporven. Hamak, kad i kuoks lytus, vienyntels porvens daikts būs tik tav batā. Daug žmoniū net nežen, kas tas hamaks y ar kad gali anam patuoge išmeiguot. Mon veina iš misiju y paruodyt žmonym palapeniu alternatyv ir ka nebūtina tor būt uors gražus ir šelts, kad hamak galietum meiguot. Tarp ketk, hamak žeim meiguot y gal net įdomiau nei vasar.
Manau, dar verta paminiet, kad hamaks prisyded pri gamtuos išsauguojem, „Nepalek jokiu piedsaku“ principaus, nes sauguo miškaus pakluode – guliedams unt žemes išguli labā žuole, samanas.
– Išduok savo mylimiausias vietas stovyklavimui!
– Ha ha, bandyms gers, bet sav veitiel niekam neišdousio, gal net neprašyt. (Juokiasi.) Ir šep, manau, kikveins tor atrast sav mėgstamiausias veitas. Pat geriaus veitel
būn tumet, kumet atrūnd anou pats. Bet jei reikiet pasakyt, kuok tipaus veits mon mėgstamiauses, ta galio iškart net negalvuojs pasakyt, ka labiause monei patynk kažkor pri opes lonkaus, ka būtom dydels skardis ir galiečiau tuolei veskū matyt, o je da miškiels y unt tuo skardžiaus, ta geriau nebūn.
– Kokius patarimus duotum stovyklavimo naujokams?
– Perms patarėms – tiesiog varyk ir bandyk. Pradžē nerek visokiu prabongiu miegmaišiu, palapeniu ar kitu daiktu. Dabā tokiam uorou, je nelyn i graž dein, ta visai niek nerek. Tikriausē net paeiškuojs nomūs rastum veskuo, kuo rek išbūt per nakti lauke: kuok kaldrel, jogas kilimiel ar čiužinok, i vesks. Mauni i mešk, pasyemi valgyt, ondens i miegaujys.
Ontrs patarėms būtom pradiet iš liet. Nebandyket iškart varyt i sunkiaus sav išgyvenem misij. Pradžiuo bandyket stovyklaut kažkor netuolei arba ka būtom vesumet galimyb važiout nomei, jei kažks atsitektom. Kai jau išsitrenirousi, tumet galies varyt, kor tiktā nuori.
O trets ir pagrindins patarems – neužmeršt taisykles „Leave no trace“.
– Daumantai, ar būdamas miškuose kada pasiilgsti miesto?
– Šep elg laik aš ir gyvenau tame mieste, Vylniou, je tiksliau, bet ir išsikrausčiau iš tėn tudie, nes mon miests yr per mažs, mon ten vesks per greitā ir per daug suspaustā. Nikumet nenuor i miest, mon vesku suteik kaimalis – Ylakē mon yr geriaus veit žemie. Je būset kada, parašyket, galiesem eit pakempint.
Kūrėjas, einantis chaoso link, niekada nesirenka tiesiausio kelio. Režisierius Artiom Rybakov naujausioje premjeroje „Vienišieji vakarai“ panardina žiūrovą į dešimtąjį dešimtmetį – gręžiasi į šį laikmetį, mėgindamas suprasti, kaip praeitis tęsiasi mumyse. Artiomas tyrinėja atminties fenomeną ir kelia klausimą: ar mūsų atmintis yra su mumis sąžininga? Su režisieriumi – apie teatro mechanizmus, vidinius virsmus ir kūrėjo pasirinkimus.
Kūryba – sąmoningas ėjimas į chaosą
Tekstas: Augustė Gittins
Nuotraukos: Rūta Floral
Neturiu pretenzijos atvaizduoti 90-uosius autentiškai ar sakyti, kad aš juos puikiai pažįstu. Man įdomu tai, kas slepiasi mano ir bendraamžių atmintyje. Tai yra žmonės, kurie pradeda imti valstybės vairą į savo rankas, tampa teatrų meno vadovais, politikais, Seimo nariais. Augina vaikus, nebūtinai išmąstę ir išreflektavę savo vaikystės patirtis. Atrodo, kad laikas prieš trisdešimt metų – kita epocha, žiūrime į 90-uosius kaip į seniai nebeveikiantį vintažą. Bet jis, atvirkščiai, veikia didele jėga ir formuoja mūsų ateitį.
Tas laikas buvo keistai įdomus – jame buvo daug laisvės, bet ir daug banditiškumo, mafijos, nesveiko kapitalizmo. Puikiai atsimenu savo tėvo raudoną žigulį ir iš jo grojančią Eminemo muziką –tarpusavyje nederantis vaizdinys.
– Naujoji tavo premjera „Vienišieji vakarai“ tyrinėja atminties fenomeną. Kaip pagrindinį raktą temai atskleisti pasitelki 90-ųjų Lietuvą ir to laikmečio psichologinę, mentalinę, estetinę formas. Regis, išgyvename šio laikmečio populiarumo bangą – parodas, filmus, spektaklius, net madas. Kodėl visi gręžiamės atgal? – Nors aš gimiau 90-aisiais, negavau to laikmečio paragauti sąmoningai. Iki manęs jis ateina mintimis, blankiais prisiminimais – kaip nuostabus nostalgiškas laikas, kuriame nebuvo jokių problemų, tik spalvos ir grožis. Mano karta augdama matė laisvę ir vaikystės džiaugsmą, o ne laukinius 90-uosius, apie kuriuos visi kalba. Dėl to spektaklyje narstau atminties temą, nes sąmoningai apie tą laikmetį aš neturiu ko papasakoti – galiu kalbėti tik apie savo patirtį, jausmą, vaizdinius. Su kūrybine komanda daug dirbame su šešėliais, simboliniais, archetipiniais vaizdiniais, viskuo, ko vaikystėje buvo tiek daug – saulės, pievų, jūros, ilgų takų. Noriu praverti širmą į praeitį ir pabandyti suprasti, ar mano atmintis yra su manimi sąžininga. Silpnai prisimenu nuoskaudas, tamsius išgyvenimus ir viską, kas vaikystėje kėlė man skausmą. Tai ne mazochizmas, bet mėginimas pabūti tiesoje su savimi. Žmonės yra linkę greitai pamiršti blogus dalykus, toksiškus santykius. Tačiau tai juk nereiškia, kad tos patirtys mūsų neformavo, nepaveikė. Būtent tai mane be galo domina.
Kraštutinumų siekis gali būti koduojamas ir vaikystėje. Aplinkos, sąlygų, auklėjimo. Spektaklyje, beje, tai ir analizuojame.
– Man patiko ši tavo mintis: „Neišsprendę savo vidinių konfliktų, mes negalime tikėtis susitaikymo su mus supančia aplinka.“ Ar gali su tuo tapatintis? Kada įvyko lūžis, po kurio nustojai kaltinti tave supančią aplinką ir pradėjai gydyti savo vidų?
– Mano vėlyva paauglystė buvo labai gražus metas, ją prisimenu pilną energijos, didelių svajonių, draugų, puikiai sutariau su mokytojais. Tikra amerikietiška idilė! Atrodė, kad gyvenimas taip ir turi tęstis, susiprojektavau sau labai aiškią ateitį. Pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurse, o ten tokių kaip aš – visa grupė. Norinčių, kad jiems pasisektų, kad būtų priimti, įvertinti, pirmi. Tada prasidėjo pirmieji lūžiai, kai mano vidiniai įsivaizdavimai nesutapo su realybe. Iš dabartinės perspektyvos suprantu, kad mokykla yra saugi, dirbtinė erdvė, pasaulis veikia butaforinėje aplinkoje. Iš jos patekau tiesiai į akademiją, kuri, atvirkščiai, pastato tave prieš brutalią gyvenimo tiesą. Mokykloje dar gali kažką apgauti, akademijoje – be šansų. Pradėjau gilintis į vidinius išgyvenimus, lankyti individualią terapiją – jutau, kad kažkas ne taip, kad mano vidinis žemėlapis nesutampa su išoriniu ir aš neįsivaizduoju, ką man dėl to daryti. Ar būčiau pats vienas supratęs, kad tie žemėlapiai – klaidingi? Nemanau. Prireikė daug laiko suprasti, kad mano vidinis žemėlapis tiesiog neveikia, yra klaidingas nuo pat vaikystės ir jį būtina perrašyti. Dabar jau galiu šiuos jausmus sudėti į protingas formuluotes, narstyti vaikystėje ir paauglystėje užkoduotus klodus. Tačiau tuo metu, kai buvo sunku išbūti, visus jausmus talpinau į vieną frazę – nesuprantu, kas su manimi vyksta.
– Skirtingų realybių susidūrimai gali rimtai sujaukti smegenis! Girdėjau, kad trečiame aktorinio kurse studentai dažnai neria į religiją. – Esu iš stipriai ateistinės šeimos, religija mane domina kaip pažinimo objektas. Į bažnyčią einu iš smalsumo, turistinių motyvų.
Džiaugiuosi, kad susidūręs su iššūkiais pasinėriau į psichoterapiją. Ir mokykloje, vaikystėje mėgau eiti į paribius, nepriėmiau visuotinių taisyklių. Mandagiai šypsodavausi, išklausydavau kitų nuomonę, bet nusisukęs elgiausi taip, kaip man reikėjo. Nuolatinis landžiojimas po svetimas teritorijas, apleistas vietas, ėjimas į gamyklas, kur negalima, kur pavojinga. Gyvenau vietoje, kur gausiai kursavo traukiniai – mes juos vydavomės, užsikabindavom už laiptelių ir važiuodavom namo apie tris kilometrus. Prie namų šokdavom iš greitai lekiančio traukinio kūlversčiais.
Nerti į religiją yra tam tikras kabinimasis už kraštutinumo. Dar vienas paribys, esantis toli už normos ribų. Ir nors ištikus sunkumams neužsikabinau už religijos, kabinausi už kitų kraštutinumų. Vaikystėje – už apleistų vietų, važiuojančių traukinių, vėliau – už meno, kuris pats savaime jau yra paribys. Džiaugiuosi, kad šalia prigimtinio noro keliauti už normos ribų atsirado psichoterapija, kuri padeda man su tuo susitvarkyti. Kraštutinumų siekis gali būti koduojamas ir vaikystėje. Aplinkos, sąlygų, auklėjimo. Spektaklyje, beje, tai ir analizuojame.
– Koks yra šeimos ir aplinkos vaidmuo, formuojant vaiko suvokimą apie pasaulį ir tiesą?
– Viskas prasideda nuo šeimos. Augantis vaikas yra sąlyginai įkalintas savo šeimos kultūroje, kad ir kokia ji bebūtų. Ir niekur negali nuo jos pasislėpti. Tėvai tam vaikui kaip pusdieviai – gal skriaudžiamas ir gali nujausti, kad su juo neteisingai elgiamasi, bet pusdieviais juk niekas neabejoja. Jei vaikas auga toksiškoje aplinkoje, jis jaučiasi įkalintas siaubingame pasaulyje, iš kurio negali pabėgti. Yra ir tokių paauglių, kuriems meilė šeimoje deklaruojama žodžiais, bet ne veiksmais, – jie mušami, engiami, taigi aiškiai jaučiasi nepriimti, nors tėvai ir sako, kad myli. Tokio vaiko vidinis
Tikroji kūryba teatre yra žinojimas – einu ten, kur sudėtinga, kas gali manyje sužadinti neigiamus prisiminimus, patirtis. Daryti tai drąsiai ir žinoti kelius, kuriais galiu išeiti iš tokių patirčių kaip įmanoma sveikiau.
pasaulis yra toks sumišęs, kad jis ir kitose bendruomenėse, santykiuose negali rasti paguodos, nes yra per daug pasimetęs. Pirma – bendruomenėje, o vėliau ir visuomenėje. Taip augęs žmogus yra pratęs būti keistame mele, kuris jam atrodo kaip normali pasaulio tiesa. Martino McDonagho pjesėje „Vienišieji vakarai“ mėginame aiškintis, kaip iš to ištrūkti. Sudėtingas procesas!
– Esi iš pirmojo režisieriaus Oskaro Koršunovo rinkto vaidybos kurso. Ar aktoriaus virsmas į režisierių yra natūrali menininko evoliucija? O gal supratimas, kad esi ne savo kelyje?
– Būtų sąžininga kalbėti už save – atsitiko taip, kad nuo pat pradžių pasirinkau ne tą kelią. Mokykloje paskutiniais metais per literatūros pamokas stačiau etiudus, organizavau ir vedžiau renginius. Mano lietuvių kalbos mokytoja klausė manęs apie režisūros kelią, bet aš gaudavau tiek ego glostančio dėmesio po renginių, tokią nerealią dopamino dozę, kad vaikydamasis šį jausmą pradėjau studijuoti aktorinį meistriškumą. Jau studijų metais, trečiame kurse, supratau, kad kažkas ne taip, – tada savo dėmesį ir koncentraciją pradėjau kreipti į režisūrinę pusę. Čia galiu save geriau išreikšti, suprasti. Ketvirto kurso pabaigoje man buvo aišku, kad aktorystės mano gyvenime bus tiek, kiek turi būti, bet save labiau matau kaip režisierių. Lietuvoje aktorių ir režisierių kelias yra negailestingas, turi paaukoti labai daug asmeninio laiko, energijos, net savo artimųjų laiko. Nemanau, kad kiekvienas režisierius galėtų eiti aktoriaus keliu, ir atvirkščiai. Esu stipriai įsitikinęs, kad rinkdamasis šią profesiją turi turėti vidinį pašaukimą ir pajautimą.
– Didžioji dauguma tavo spektakliuose vaidinančių aktorių –tavo kursiokai. Kokia yra jūsų dinamika?
– Darbas su kursiokais turi dvi medalio puses. Mes vienas kitą kūrybos prasme suprantame iš pusės žodžio – kartu daug kūrėme, keliavome, gyvenome. Pagauname vieni kitų mintis. Tačiau tuo pat metu mūsų bendrai patirčiai, intymiems momentams ir persipynu-
siems prisiminimams reikia rasti žodžius ir palyginimus, kurių jie nepriimtų asmeniškai. Dirbant ieškoti naujų pavyzdžių, remtis istorijomis, kurios neturi mums visiems bendro konteksto. Vis dėlto darbas kartu – didelė dovana. Kai pats negaliu suformuluoti sakinio, perteikti minties žodžiais, bet jau matau, kad mane pagauna ir papildo, ištinka nuostabaus vieno mechanizmo jausmas.
– Lietuvos teatro laukas – kūrybiškai įspūdingas, bet mažas, turintis daug destrukcijos ir savų povandeninių srovių. Daugelis rinkdamiesi kūrybinį kelią nė nesuvokia, kur eina ir kaip tai juos gali paveikti.
– Jei ne psichoterapija, kas ten žino, kur aš dabar blaškyčiausi ir ieškočiau paguodos... Kūryba – paribiai, sąmoningas sutikimas eiti į chaosą ir iš ten išsinešti ką nors vertingo. Pirmais studijų metais nesupratau, kaip veikia šis mechanizmas, gyvenau absoliučiame chaose. Iš pajautimo, intuicijos kažką sukurdavau. Bet iš chaoso ne visada pavykdavo išbūti ir išeiti daugiau mažiau sveikam, nors įeiti į jį – be galo paprasta. Dabar aš suprantu, kaip veikia kūrybinis teatro mechanizmas, sąmoningai planuoju laiką sau – kokybišką miegą ir maistą, poilsį, masažus.
– Ar šioje profesijoje būsi sėkmingesnis, jei pradėsi į kūrybą žiūrėti kaip į darbą, o ne bohemišką gyvenimo būdą?
– Vadinamoji bohema – žmogaus įsivaizdavimas, kad jis gyvena kūryboje ir kuria meną, nors išeina tik forma be gylio, be sąžiningo ir sąmoningo ėjimo į kūrybą. Tai yra antimenas, saviveikla, akių dūmimas ir bandymas pabėgti ne tik nuo savęs, bet ir pasaulio. Tikroji kūryba teatre yra žinojimas – einu ten, kur sudėtinga, kas gali manyje sužadinti neigiamus prisiminimus, patirtis. Daryti tai drąsiai ir žinoti kelius, kuriais galiu išeiti iš tokių patirčių kaip įmanoma sveikiau. Ėjimas į nežinomybę gali gydyti, jei darai tai teisingai, ir tai galioja ne tik teatre. Vienas kelias yra totaliai destruktyvus, kitas – auginantis. Nors nežinomybės pilna abiejuose.
Į atšiaurias Patagonijos platumas keliautoja, fotografė Evelina Liutkevičiūtė išvyko viena. Sako, taip keliaujant pojūčiai suaštrėja, o intuicija ima veikti visu pajėgumu. Atsisakius aplinkinio triukšmo ne tik gamtą, bet ir save galima pajusti giliau. Kaip ir pastebėti tai, ką anksčiau, galbūt, pražiūrėdavai. Rodos, šiandien mergina išgyvena savąją žymiojo filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ versiją.
Leistis į solo nuotykį man yra didžiausia laisvės išraiška – nereikia prie nieko derintis, ieškoti kompromisų, per daug planuoti. Keliauji, kur nori, jei nepatinka – keiti vietą.
– Evelina, papasakok, ką šią akimirką matai, girdi aplink save, kur esi?
– Šiuo metu esu Argentinoje, autobusu važiuoju iš vieno kalnų miestelio į kitą, iš kurio toliau leisiuosi į Čilės Patagoniją. Kelionės autobusu čia ilgos, bet labai jomis mėgaujuosi. Pro langus nematau jokios civilizacijos, tik milžiniškus tuštumos plotus, kalnus, slėnius, upes. Kartais pavyksta akimis užgaudyti vieną kitą laukinių guanakų būrį arba stručius.
– Man patiko tavo mintis: „Geriau kažką daryti vienam, nei nedaryti visai.“ Pasidalinki, kas tave paskatino leistis į solo keliones? – Į pirmąją solo kelionę leidausi po sunkaus gyvenimo etapo, kuomet nebežinojau nei kas esu, nei ką toliau noriu daryti gyvenime. Norėjau pabūti visiškai viena ir tokioje aplinkoje, kuri man absoliučiai nauja, nieko neprimena. Viskas įvyko panašiai kaip iš filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ scenarijaus. (Juokiasi.) Dauguma tai laiko pabėgimu nuo savo problemų, visgi aš manau, kad nuo savęs pabėgti neįmanoma! Priešingai – solo kelionių metu praleidi daug laiko su savimi, nusiramini, pradedi geriau save jausti, pažinti. Nemažai keliavau ir iki tol, tik niekada to nedariau viena. Leistis į solo nuotykį man yra didžiausia laisvės išraiška – nereikia prie nieko derintis, ieškoti kompromisų, per daug planuoti. Keliauji, kur nori, jei nepatinka – keiti vietą. Taip ir klajoji, esi laisvas paukštis, o jaustis laisvai man labai svarbu!
– Šiuo metu keliauji po Patagoniją. Papasakok, kodėl pasirinkai šią kryptį ir kokią Patagoniją iki šiol pažinai? Apskritai, kokį jausmą suteikia buvimas vienai tokioje laukinėje, atšiaurioje, bet kartu ir nepaprastoje vietoje?
– Patagonija buvo mano svajonių kryptis – mane domina visos vietos, kuriose vyrauja unikali gamta. Turbūt pirmą kartą Patagoniją pamačiau per „National Geographic“ laidą, kurią žiūrėti labai mėgau nuo pat vaikystės. Ji man atrodė kaip kažkokia utopinė vieta, į kurią sunku patekti. Na, dėl vieno dalyko neklydau – čia tikrai jaučiuosi kaip kitame pasaulyje. Iš tiesų, pačiai dar sunku sudėti į žodžius, koks jausmas čia būti. Akimis regiu tokius vaizdus, kad ir
pačiai būna sunku suvokti jų grožį. Kartais jaučiuosi kaip kokiame sapne ar kompiuterinėje simuliacijoje – norisi sau įsižnybti. Gamta čia karaliauja ir diktuoja sąlygas. Vasariniai vėjai tokie stiprūs, kad tiesiogine prasme verčia iš kojų. Saulė intensyvi, o jei lyja, tai taip, kad net vandeniui atsparūs drabužiai peršlampa. Kalnai didingi, kalnų upės tokios švarios, kad jų vandenį galima gerti, o medžiai didžiuliai, stiprūs. Niekur kitur nesu mačiusi tokių medžių, kaip ir paukščių, guanakų. Beje, Čilės Patagonijoje gyvena viena didžiausių pumų populiacijų pasaulyje, tikiuosi pamatyti, tik gal ne per naktinį žygį į kalnus. (Šypsosi.) Esu čia kaip svečias ir jaučiu begalinį dėkingumą, kad galiu patirti šį kraštą.
– Tikiu, kad tau, kaip fotografei, šie ypatingi kraštai teikia daug vizualaus pasitenkinimo? Papasakok apie įsimintiniausias vizualias akimirkas savo kelionėse.
– Taip, esu kaip vaikas saldainių parduotuvėje – nepaleidžiu fotoaparato iš rankų! Kol kas pačios įsimintiniausios akimirkos buvo iš Perito Moreno ledyno ir Ficrojaus kalno. Daug turistinių vietų man sugadina socialiniai tinklai – kai telefono ekrane pamatau tą pačią vietovę, man ji pasidaro ne tokia įdomi ir ypatinga. Tačiau taip tikrai nesijaučiau pamačiusi ledyną, mat ekrane perteikti jo masyvumo tiesiog neįmanoma. 250 kvadratinių kilometrų (dydžio sulig Buenos Airėmis), 18 tūkstančių metų – Perito Moreno buvo pirmoji vieta, kur, rodės, galėjau praleisti valandų valandas tiesiog žiūrėdama į jį. Man labai patinka žygiuoti, lipti į kalnus, tad Ficrojus buvo mano svajonių kalnas. Tai visiškai ikoniška vieta ir, tikriausiai, labiausiai žinoma kaip prekės ženklo „Patagonia“ logotipo inspiracija. Ficrojus pasiekiamas nuo Patagonijos žygiavimo ir alpinizmo sostine laikomo El Čalteno miestelio, kuriame gyvenau savaitę. Man pasisekė, mat į Ficrojų lipau du kartus – ištaikiau tobulą orą ir pamačiau visą viršūnę. Tai labai reta, nes dažniausiai ji būna apsupta debesų. Pirmą kartą lipau naktį, kad suspėčiau pamatyti saulėtekį. Buvo tikrai ypatinga akimirka – visas kalnas kelioms minutėms nušvito rožine spalva, o pats kraštovaizdis vis keitėsi dėl sparčiai besisukančių debesų.
Man daug baisiau kada nors pasižiūrėjus atgal suprasti, kad ko nors nepadariau, nes bijojau. Tikiu, kad baimė yra it kompasas, parodantis, kur reikia žengti žingsnį! Pažadu, perlipus tą jausmą įvyksta stebuklingi dalykai.
– Tikiu, kad keliaujant vienai pojūčiai suaštrėja. Ar atsisakius bet kokio aplinkinio triukšmo gamtą, aplinką galima pajusti dar giliau, artimiau? Ar keliaudama viena pastebi ką nors daugiau, ką anksčiau, galbūt, pražiūrėdavai?
– Nežinau, ar čia toks įgimtas išgyvenimo instinktas, bet kaskart, kai tik keliauju viena, visi pojūčiai tikrai suaštrėja, o intuicija įsijungia visu pajėgumu. Ir taip, keliaudama aš jaučiuosi visiškai kitaip nei būdama namie. Esu linkusi jausti nerimą dėl ateities, bijoti nežinomybės, jausti nepasitikėjimą savimi. Kelionių metu viskas galvoje dėliojasi daug pozityviau. Galbūt dėl to, kad visada kur nors judu ir nuolat keičiu aplinką, įgaunu inerciją gyventi, daryti, veikti – nelieka laiko pernelyg užsisukti savo mintyse. Nepaisant to, nesijaučiu gerai būdama dideliuose miestuose, esu gamtos žmogus. Joje tikrai jaučiuosi ramiau, geriau ir saugiau.
– Na, gerai, bet ar keliaujant vienai tau nebūna baisu?
– Aišku, būna! Bet kaip mano mylimos atlikėjos Gabrielės Vilkickytės dainos žodžiai sako: „Nors jausdami baimę, mes baime netapom.“ Baimė yra natūralus jausmas, kurio tikslas – apsaugoti. Svarbu tik kad ji netaptų būsena, kuri stabdo nuo autentiško gyvenimo. Man daug baisiau kada nors pasižiūrėjus atgal suprasti, kad ko nors nepadariau, nes bijojau. Tikiu, kad baimė yra it kompasas, parodantis, kur reikia žengti žingsnį! Pažadu, perlipus tą jausmą įvyksta stebuklingi dalykai. – Tikiu, kad keliaudama sutikai įdomių vietinių žmonių ar kitų keliautojų, kurie paliko gilų įspūdį? Kokios jų istorijos tave įkvėpė?
– Sutikau labai daug! Apskritai, keliaudama pastebėjau, kaip dažnai solo keliones žmonės renkasi po tam tikrų stiprių išgyvenimų arba suvokimų. Įdomu, kad keliautojai būna labai atviri, – galbūt svetimam atsiverti lengviau. Kad ir vakar – nors su savo kambarioke tik papusryčiavome (abi keliavome į skirtingas puses), per tokį trumpą laiką išgirdau jos gyvenimo istoriją. Ji – keturiasdešimt vienerių korėjietė, įvaikinta olandų šeimos, pajuto beprasmybę savo dabartinėje veikloje, nesustabdomą laiko tėkmę ir baimę, kad taip niekada ir neįgyvendino savo svajonės. Pardavusi visą savo turtą ir
namus jau aštuonis mėnesius keliauja po pasaulį. Ir tokių ar panašių istorijų girdėjau begalę! Nenuostabu – juk tam, kad galėtum keliauti ilgą laiką, tenka ir ką nors paaukoti. Be to, reikia nemažai drąsos ir ryžto. Tokios istorijos mane įkvepia – šie žmonės nepaiso visuomenės standartų, įsitikinimų ir žengia savu keliu.
– O ką tokios kelionės tavyje pakeičia, ką leidžia suprasti apie pačią save? Evelina, kokią pamoką, suvokimą, įkvėpimą iš šios kelionės norėtumei parsivežti į kasdienybę?
– Solo kelionės manyje tikrai įpūtė daugiau pasitikėjimo savimi bei drąsos. Išmokau ramiai reaguoti į situacijas ar netikėtus posūkius, kurių negaliu kontroliuoti. O tokių situacijų būna nemažai, ypač keliaujant be plano. Būna ir taip, kad tam tikri suvokimai ateina tik po kurio laiko, jau sugrįžus namo. Kai kūnas gimtinėje, reikia palaukti, kol ir siela ateis. (Šypsosi.) Nuoširdžiai neįsivaizduoju, ką šįkart parsivešiu iš Pietų Amerikos, – kol kas kasdien patiriu įvairių jausmų virtinę. Viduje jaučiu, kad keliaudama aš tampu geresniu žmogumi. Esu sąmoningesnė, kantresnė, atsparesnė gyvenimo kalneliams. Tiesiog jaučiuosi laiminga, o laimingas žmogus būna geras ir kitiems.
– Kokie maži kasdieniai ritualai kelionėse suteikia tau ramybės, įsižeminimo jausmą?
– Mėgstu keliauti lėtai ir nesikraustyti iš vietos į vietą kas dvi dienas. Būtent dėl to – trūksta įsižeminimo jausmo. Reikia sustoti, pajausti, ką patyriau, suprasti, kur noriu judėti toliau. Šiuo metu man labiausiai padeda vesti užrašus. Ten ne tik išlieju savo mintis, nerimą, bet nepamirštu ir pasidžiaugti, padėkoti už puikias dienas. Visada stengiuosi pagalvoti, už ką jaučiuosi dėkinga, – ilgai keliaujant, dažnai keičiant aplinką ar nuolat matant nuostabius vaizdus, ilgainiui tai tampa kasdienybe. Visuomet bandau sau priminti, kad tai, ką veikiu, nėra duotybė, o didelė gyvenimo dovana.
– Negaliu nepaklausti, kokia tavo kita svajonių kryptis?
– Oi, jų tiek daug! Mano svajonių kryptis yra ten, kur dar nesu buvusi. (Šypsosi.) Vienos ir negaliu pasakyti, bet norėčiau automobiliu patyrinėti Islandiją, pamatyti Australiją, žirgais pakeliauti Kirgizijoje arba Mongolijoje. Dar – Sokotros sala, kuri man atrodo kaip kita planeta.
Patirties centre – muzika
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Neseniai Vilniaus barų scenoje pasigirdo naujas vardas – jį kartu su bendraminčiais – Aušra Jonušaite ir Šarūnu Sviridenka – sukūrė didžėjus, nepriklausomo radijo „Radio Vilnius“ bendraįkūrėjas, prodiuseris Manfredas Bajelis. Unikalaus koncepto baro „Adata“ idėja buvo įkvėpta pokario metais Japonijoje atsiradusios Jazz Kissa – džiazo klausymosi barų – tradicijos. Kruopščiai atrinkta vinilinių plokštelių kolekcija, pagal specialų užsakymą dviejų lietuvių meistrų sukurta garso aparatūra, atsižvelgiant į akustinius sprendimus suprojektuotas interjeras ir itin asmeniškas šią vietą kuriančiųjų prisilietimas – viskas „Adatoje“ sukurta taip, kad patirties centre būtų muzika.
Visą istoriją skaitykite
NAUJAME žiemos
LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Procese pažadintas smalsumas
Smagūs siluetai, žaismingas spalvynas ir antrąkart atgimusi tekstilė – jau kurį laiką su malonumu stebiu Eglės Kriščiūnienės, drabužių prekės ženklo „Got You, Dragon“ įkūrėjos, darbus. Anksčiau kūrusi išskirtinai vaikams, šiandien Eglė džiaugiasi vėl atradusi polėkį kūrybos procese ir, pasitelkusi „upcycling“ idėjas, toliau žengia savo drakoniškų svajonių link.
– Egle, pastarąjį kartą kalbėjomės prieš ketverius metus – kaip per šį laiką keitėsi tavo kūrybinis kelias ir požiūris į madą bei stilių?
– Oho, praėjo ketveri metai?! Toks nekuklus laiko tarpas! Bet ir pokyčiai, sakyčiau, nekuklūs. Jaučiuosi užaugusi kaip kūrėja. Tada dar tik vos kyštelėjusi nosį buvau į šitą sritį, gal kiek ir per daug užsimojau – norėjosi, kad viskas būtų tobula, taip, kaip turi būti mano įsivaizdavimu: idėja, kuriai išpildyti būtina tik pilna kolekcija, tik organinė medvilnė, tik tvari pakuotė, tik geriausios siuvėjos, tik profesionali fotosesija, tik, tik, tik... O aš juk viena! Tai čia buvo tiesiausias kelias į perdegimą. Nesgi labai naivu tikėtis, kad visos tos sau užkeltos kartelės bus lengvai pasiekiamos.
Taip išvargdavau viso proceso metu, kad pamačiusi galutinį rezultatą jau imdavau viskuo abejoti. Atrodydavo, kad nieko doro aš čia ir nepadariau, nes visą laiką sprendžiau tik
kažkokias problemas. Tai nerandu medžiagų, tai spalvos ne tos, tai dar kas nors. Supratau, kad ne taip įsivaizdavau savo svajonių darbą, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Ir dabar galvoju, kad man iš karto buvo aišku, ko gi tam idealiam paveiksle trūksta. Man reikėjo proceso. Ne vadybinės dalies, ne elektroninių laiškų rašymo, o tiesiog sukurti drabužį, sukurti jį savo rankomis. Bet aš gi sau to leisti negaliu, nes juk nesu profesionali siuvėja, juk ne dizainerė, gi diplomu pamojuoti negaliu, tai kaip ir nelegalu tokiai savamokslei net pagalvot apie kokį siuvimą. (Šypsosi.) Taip įspraudžiau save į rėmą, o tas ilgainiui ėmė spausti. Koks gali būti augimas, kokia kūryba, jei nėra erdvės.
O tada prasidėjo karas Ukrainoje. Tokių šiurpių įvykių fone tiesiog natūraliai daug kas ėmė atrodyti beprasmiška. Taip ir tas mano plėšymasis, kažkoks bukas siekimas tobulybės, kurios vis tiek negalėsiu pasiek-
ti. Buvo pauzė, negalėjau galvoti apie jokias kolekcijas. Kam reikia tų rūbų, juk žūsta žmonės. Ir tada be jokio plano tiesiog siuvau. Siuvau ir jaučiausi daug geriau nei po tų savo kolekcijų. Tada ir atėjo supratimas, kas turi keistis, jei noriu eiti toliau. – Įkūrus vaikų mados prekės ženklą „Got You, Dragon“, pamenu, tau jau tada rūpėjo, kad jis būtų tvarus. Kas pastūmėjo nerti į šią sritį dar giliau, taip pat ir kurti ne tik vaikams? Ar čia ir buvo tas pokytis? – Oi, tas tvarumas. Dar vienas mane graužęs klausimas. Nors visaip kaip ieškojau geriausių sprendimų savo kuriamiems vaikiškiems rūbams, galiausiai likdavau prie išvados, kad bet koks naujas drabužis, paleistas į pasaulį, jau savaime nėra tvarus. Tai labai slėgė. Apie kokį tvarumą mes kalbam, kai stoviu prie šviežiai pasiūtų drabužių dėžių. Kažkokia iliuzija. Atrodė, kad tik bandau patenkinti savo ego ir darau meškos
Mečiau į šoną visas nuostatas, kaip kas turi vykti, patikėjau savim, jaučiausi atradusi tvariausią įsivaizduojamą būdą tuos drabužius vis tiek kurti, nes gi negaliu be to. Toks pokytis pažadino smalsumą.
paslaugą planetai. Bet toji pauzė, prasidėjus karui, buvo tai, ko man ir reikėjo. Puikiai atsimenu, kai vyras atėjo paklausti, ar jau laikas išmesti jam savo senus marškinius, buvo jau gerokai padėvėti. O aš, kaip tik savo betikslio siuvimo etape, griebiau tuos marškinius, pagalvojusi, kad išeitų neblogas sijonas dukrai. Taip marškiniai virto sijonu. Stoviu, žiūriu į tą sijoną ir galvoju, kad visai gerai pavyko, reikėtų gal dar vieno, o gal ir suknelė išeitų. Kitą dieną jau blaškiausi po Humaną, ieškodama vyriškų marškinių. Tai taip ir prasidėjo. Toks geras gūsis įsisuko ir atidarė man duris ir langus. Mečiau į šoną visas nuostatas, kaip kas turi vykti, patikėjau savim, jaučiausi atradusi tvariausią įsivaizduojamą būdą tuos drabužius vis tiek kurti, nes gi negaliu be to. Toks pokytis pažadino smalsumą. Ką čia būtų galima pasiūti iš šitų užuolaidų? O gal galiu panaudoti ir patalynę, koks fainas raštas, kokia gera spalva! Staiga, dėvėtų drabužių vietos pradėjo rodytis kaip prabangiausių audinių parduotuvės. – „Upcycling“ ir antrinis audinių panaudojimas ir yra pagrindiniai principai,
kuriais šiuo metu remiesi? Ar yra dar kokių technikų ar idėjų, kurios tapo svarbios tavo kūryboje?
– Taip, antrinis panaudojimas yra pagrindinis principas, kurio laikausi, juo paremti visi mano kūrybiniai sprendimai. Man tai atrodo prasminga ir įdomu. Aišku, iš to ateina ir įvairios man įdomios technikos – aplikacijos, audinių manipuliacija (angl. fabric manipulation), siuvinėjimas, nėrimas vąšeliu. Siūlų, karoliukų taip pat ieškau tarp dėvėtų daiktų. Idėjų krūvos, tiek visko norisi išbandyti, tik, deja, visos tos technikos labai jau imlios laikui, todėl toli gražu ne visada lieka įgyvendintos. Siuvant lieka daug atraižų, nenoriu jų išmesti, kaupiu, o tada suku galvą, kaip galėčiau panaudoti. Aplikacijos, skiautinių technika puikiai tam tinka.
– Papasakok, kaip vyksta audinių atranka. Kur juos randi, kaip pasirenki? Koks buvo įdomiausias ar sudėtingiausias audinys, kurį teko perdirbti, ir kas iš jo gimė?
– Beveik visus audinius randu dėvėtų drabužių parduotuvėse, ieškau ir Vintede. Humanos tekstilės skyrius – mano mėgstamiausias! Už kelis eurus galima rasti puikių pledų, staltiesių, užuolaidų, patalynės. Ir viskas tinka drabužiams siūti! Pagrindinis kriterijus, aišku, kokybė. Ieškau natūralių audinių, bet kai kuriems drabužiams, jų detalėms ar aksesuarams tinka ir sintetiniai, tikrai jų nesibaidau. Būtinai prasklaidau užuolaidas – būtent jų, nors ir sintetinių, galima rasti labai įdomių. Visad žiūriu taip – šiuolaikiniuose interjeruose tokios turbūt bus retas pasirinkimas, o man jos surezonuoja, iškart žinau, ką būtų galima nuveikti. Tada būtinai imu su savimi – gal išgelbėsiu nuo sąvartyno ir pratęsiu jų galiojimo laiką. Sutepti, skylučių turintys audiniai taip pat gali atsidurti mano krepšelyje. Aš juk galiu suteptos vietos nenaudoti, skylutės išvengti, o žmogus, norintis naudoti tekstilę pagal paskirtį, tokio daikto turbūt jau nepirks. Tai aš kartais jaučiuosi, lyg vykdyčiau gelbėjimo misiją. (Šypsosi.)
Vasarą akį patraukė toks keistas antklodės užvalkalas. Keistas, nes viršutinė jo pusė buvo tokia gofruota, blizgi sintetika – visai ne patalynei, o apačia – iš medvilnės ir poliesterio.
Kas norėtų miegoti tokioje patalynėje? Niekas. Tas daiktas dar ir pradegintas buvo, žodžiu, toks be perspektyvos. Bet aš nusprendžiau, kad perspektyva vis dėlto yra. Pasiuvau „bomber“ stiliaus striukę, dar tebeturiu ją, laukiančią savo šeimininkės. Beje, instagramo auditorijos ji buvo labai teigiamai sutikta, todėl tikiu, kad šeimininkė būtinai atsiras.
Aišku, tas užvalkalas mane iškankino ne juokais. Dėl savo faktūros buvo labai įnoringas – sunku ir kirpti, ir siūti, jau ėmiau abejoti, ar iš viso pavyks. Bet, manau, įveikiau!
– Taip pat kuri ir aksesuarus. Kaip jie (ir kokie) atsirado tavo kūryboje, ar jie papildo drabužius, ar yra it kokia atskira istorija?
– Labai paprasta. Aksesuarai atsiranda iš poreikio sunaudoti atraižas. Tiesiog. Atraižos nuolat kaupiasi, tai profilaktiškai jas atrenku plaukų gumytėms, dabar ir rankogaliams siūti. Rankogalių pirmiausia užsinorėjau sau, tiesiog tokia maža detalė, o efektas, man atrodo, visai nemažas. Jie tokie dramatiški, bet per daug ir neperspaudžia. (Šypsosi.)
– O kaip objektas tau asmeniškai labai patinka švarkai, taip?
– Oi, dievinu švarkus! Pamenu, kažkada tapiau švarką kaip tobulybės simbolį. Man tai elegancijos, meistrystės, kokybės pavyzdys. Geras švarkas yra meno kūrinys. Kol kas nuo klasikinio švarko siuvimo laikausi atokiai, dar nesijaučiu pakankamai išmokusi, kad jo imčiausi. Ne bet kas gali pasiūti tikrai kokybišką švarką. O dėvi juos dabar visos. Nes kaipgi be „oversized“ švarko apsieisi?
Kartais stebiuosi, kaip visi suvienodėjam. O kažkada paauglystėj, kai nešiojau kerzus, ir mama kartojo, kad oi, kaip juoksiuos iš šito savo pasirinkimo ateity. Ir neklydo! Juokinga, bet net ir tada švarkams turėjau silpnybę.
– Kokia, tavo nuomone, yra pagrindinė drabužių funkcija – šarvas, pasitikėjimas savimi jį vilkint? Kas dar tau į drabužį telpa? – Jei apie funkciją, tai taip – jie skirti tik pridengti kūnui, kad nesušaltume. Žiemą ypač pajuntu, kad būtent tam jie ir reikalingi. Net nesinori galvoti daugiau nei apie šitą funkciją, noriu viską susikrauti ant savęs, kad tik nejausčiau to siaubingo šalčio. Bet temperatūra bent kiek aukščiau – ir daraus pamišus. (Šypsosi.) Jau pradedu narstyti visus galimus aprangos scenarijus. Visai nesijaučiu tai daranti kažkaip ypatingai gerai ar įdomiai. Pati pasikabinu ant tendencijų, kartais apsivelku, kas visai man netinka, bet dažniausiai intuityviai jaučiu ir kas tinka, nors gal ne visada jaučiuosi drąsi tai dėvėti. Vėl turiu paminėti švarką – man šitas rūbas turi tą magiją, kurios ieškau drabužyje. Juos vilkėdama labiau savimi pasitikiu, jaučiuosi tvirtesnė, gražesnė. Gal kai kuriems drabužis yra tik būdas prisidengti, bet man tai tolygu bet kuriai kitai meno sričiai. Ir nuostabiausia, kad čia kiekvienas galim tuo menininku būti!
– Ar galėtum apibūdinti savo kūrybos estetiką?
– Gal ir būtų gudriau, galvojant apie prekės ženklo įvaizdį ar vertę kuriančią žinutę, kur kas profesionaliau sakyti, kad štai, mano kuriami drabužiai išskirtiniai, jiems būdinga tas ar anas, jie tik ypatingai moteriai... Lyg ir labiau parduodantis prisistatymas būtų, ar ne? Bet nematau reikalo apsimetinėti – stilistika dar formuojasi. Esu mokinė, dar tik tyrinėju ir nematau tame nieko blogo. Man atrodo, kad žmonės jau seniai nebeieško dievų, gal jiems kaip tik saugiau, kad daiktus, kuriuos jie perka, kuria tikri žmonės, kurie kartais ir klysta. Seniau, dar kurdama vai-
kams, komunikacijoje vartojau žodį „mes“. „Mes labai džiaugiamės, mums labai svarbi Jūsų nuomonė“, – siaubas, kaip kvailai jaučiausi. Ir iš kur šita nesąmonė? Nėra jokio „mes“. Buvau tik aš ir mano nuoširdus noras padaryti gerai. Tai tas noras niekur nedingo. Stengiuosi iš visų jėgų, kuriu tai, ką vilkėčiau pati, renkuosi nesudėtingus modelius ir dažniausiai pasikliauju tuo, ką diktuoja surastas audinys. Šiaip ar taip, visi daiktai turi savo žinutę ir kiekviena – labai skirtinga.
– Šiandien jau pokalbio pradžioje užsiminei apie proceso svarbą, o seniau esi pasakiusi, kad tikroji kūrybos magija ir slypi procese. Vadinasi, vis dar taip manai?
– Taip, pati tikriausia magija! Dievinu pamatyti rezultatą, laukiu jo ir kartais pernelyg skubu, kad tik greičiau. Bet procesas yra nuostabu! Tai yra kelias su visais savo rieduliais, staigiais posūkiais ir dažnai nuobodžiu, monotonišku darbu. Betgi tiek išmoksti! Man atrodo, jau mano ankstesnis pasidalinimas, kaip to proceso man trūko, kaip norėjau siūti pati, ir pasako, kaip tai man svarbu ir įdomu.
– Kokių iššūkių pasitaiko pernaudojimo proceso metu? Ar tenka daugiau nei įprastai braižyti ir matuoti?
– Taip, ribotas audinio kiekis ir pats principas tikrai apriboja ir kartu įpareigoja. Kartais nedrąsu imti ir sukarpyti medžiagą – o jei nepavyks? Todėl, jei dar nesiuvau nieko panašaus, testuoju, o tas reikalauja ir matuoti ne kartą, ir perdaryti, ir ardyti. Dažniausiai vienos ar kitos medžiagos yra tik nedidelis kiekis ir kartais net mažiau, nei reikėtų gaminiui pasiūti. Viziją turiu, o medžiagos nepakanka. Tada ieškau su kuo derinti, galvoju naują scenarijų.
Todėl visad prioritetas yra drabužiai iš antrų rankų arba tie, kuriuos gamino vietiniai verslai. Turim nuostabių kūrėjų ir labai norisi juos palaikyti, o jų pagamintais daiktais puoštis ir skleist žinią.
– Kalbant plačiau, kaip manai, ar žmogaus santykis su drabužiais keičiasi, kai jis pradeda suvokti jų kilmę ir istoriją?
– Net neabejoju, kad keičiasi. Aišku, vertinu iš savo perspektyvos. Nevaidinsiu, kad greitosios mados parduotuves aplenkiu didžiuliu spinduliu, – ne. Bet jose apsiperku atsakingai, tik tai, ko tikrai reikia, jokių impulsyvių pirkinėjimų, nes žinau, ką slepia visi tie rūbai. Kažkas darosi verslą iš mūsų emocijos ir kažkas tuos rūbus siuva už centus. Kad ir kokios kokybės tie rūbai, saugau juos, nes jaučiu atsakomybę, kad juos pagaminęs žmogus negavo oraus atlygio, o aš juk, niekieno neverčiama, priėmiau sprendimą juos pirkti ir taip paremti vertybiškai supuvusią pinigų kalimo mašiną. Todėl visad prioritetas yra drabužiai iš antrų rankų arba tie, kuriuos gamino vietiniai verslai. Turim nuostabių kūrėjų ir labai norisi juos palaikyti, o jų pagamintais daiktais puoštis ir skleist žinią. Visai kitas jausmas nešioti tokį daiktą. Kai supranti, kiek darbo čia įdėta, kiek prisilietimų tas daiktas skaičiuoja ir kaip jo kūrėjas svajoja, kad kas nors tuo daiktu išties džiaugsis. Tikiu, kad ir kitiems panašiai.
Mokomės daiktus vertinti.
– Šiuo metu esi įsikūrusi studijoje LRT pastate. Kaip aplinka veikia tavo darbą? Kas labiausiai daro įtaką kūrybinei nuotaikai? – Man labai patinka LRT pastatas! Pirmiausia todėl, kad prieš kokius septynerius metus būtent pas čia įsikūrusią Gabrielę Šermukšnytę atėjau mokytis tapybos. Ir tai man buvo didelis lūžis. Supratau, kaip labai man reikia kūrybos, savim patikėjau ir pradėjau dėlioti planą savo prekės ženklui. Su Gabriele susidraugavom, kelerius metus buvau jos studijos kaimynė. Aišku, kad buvimas šalia tokių talentingų žmonių daro stiprią įtaką. O tokių žmonių koncentracija šitame pastate didžiulė! Turbūt visi devyni aukštai turi po savo siuvėją ar net kelias, tapytojų čia irgi ne vienas, dar visi televizijos darbuotojai... O ir pastatas, rodosi, sunkus, niūrus, sovietinis, bet vis dėlto su istorija. Pro langus atsiveria fantastiškas vaizdas į Vingio parką. Man čia labai gera.
– Drakonais tu vadini dideles svajones. Apie ką dabar svajoji? Ar yra kas nors, ko dar nesi išbandžiusi, bet norėtum?
– Kadaise sakiau, kad mano didžiausia
svajonė – sukurti kažką įstabaus. Neįsivaizduoju, kas tai ir kaip tai padarysiu, bet labai norėčiau. (Šypsosi.) Svajoju išbandyti kokią netikėtą medžiagą, tarkim, ką nors iš buities, kas galėtų virsti drabužiu ar jo detale, taip pat siuvinėjimais ar aplikacijomis sukurti, padekoruoti audinį, jį paversti tikrai vienetiniu. Visos svajonės šiek tiek drakoniškai gąsdinančios, bet turbūt labiausiai iki to momento, kai imiesi jas įgyvendinti. Kartais jaučiu, kaip atidėlioju. Taip atidėlioju ir komunikaciją socialiniuose tinkluose. Velniškai to bijau, esu vadovėlinis intraverto pavyzdys, todėl šita dalis man labai sunki. Bet svajoju ledus pralaužti ir kasdien sau primenu, kad kiekvienas toks, man atrodytų, nepatogus žingsnis yra kelias į tikslą. Tai darau tuos žingsnius, nors kartais labai jau prisiversti reikia. Dažnai jaučiuosi, kad viena sau ten kažką kalbu ir niekam net neįdomu. Bet tada ateina palaikančios žinutės, žmonės dėkoja, skelia visokias motyvacines kalbas, sako, kaip laukia naujų įrašų! Ir tai labai apdovanoja. Lygiai kaip ir sulaukti žinios iš pirkėjo, ką tik išsipakavusio savo įsigytą drabužį. Žiauriai geras jausmas! Tai tokios tos svajonės. Paprastos. Reikia tik nepavargti jų siekt.
Stilius ir idėja: Vilija Rušinskaitė
Nuotraukos: Greta Gedminaitė
Modeliai: Vilija Rušinskaitė, Gabija Rostovskytė
Makiažas ir plaukai: Reta Jončaitė
Fotografuota: ŠMC
Tapatumai
Mada yra galingas įrankis tyrinėjimams tiek asmeniniu, tiek platesniu mastu. Tai erdvė kelti klausimus, išreikšti savąją poziciją, kaip ir vieta būti jau suradus visus atsakymus. Tik ar įmanoma nuolatinio kismo fone kartą ir visiems laikams apsistoti ties nekintančiais atsakymais?
Per visą gyvenimą nesustodamos atsinaujina mūsų organizmo ląstelės, su kiekvienu nauju amžiaus etapu ir socialiniu vaidmeniu vystome vis kitokį santykį su savimi, aplinkiniais, artimaisiais, o intensyviausi ir nesibaigiantys vertybiniai bei kokybiniai poslinkiai įvyksta mūsų viduje. Kartais jie vilnija išsibarstę laike kaip maži žvaigždžių dulkių telkiniai ir tik jiems pasiekus kritinę reikšmę pradedame pastebėti –nebėra taip, kaip buvo. Šis pokytis tampa per didelis ir per aiškiai jaučiamas, kad galėtume ignoruoti.
Vedama smalsumo ir nuolatinio noro suprasti žmogiškąją patirtį, geriausiai man pažįstamu būdu tyrinėju ir įsikūniju į keletą skirtingų tapatumų.
KAPADOKIJA: POŽEMINIAI STEBUKLAI IR DANGŲ SIEKIANTYS ĮSPŪDŽIAI
Kai iš „Turkish Airlines“ atstovybės Lietuvoje gavome kvietimą keliauti į Turkiją, neslėpsime, gana stereotipiškai pagalvojome: įdomu, ką tokio nepatirto galėtų pasiūlyti ši šalis? Bet žinote ką? Klydome! Keturios dienos Kapadokijoje, unikaliame istoriniame ir gamtiniame centrinės Turkijos regione, buvo pilnos įspūdžių, istorijų, netikėtumų, nepatirtų emocijų ir nuostabaus maisto. Ne veltui Kapadokija – viena įstabiausių šios šalies vietų, visai nepanaši į jokią kitą. Čia uolose iškalti ištisi miestai, po žeme pastatytos milžiniškos šventyklos, o į dangų visus metus kyla šimtai oro balionų.
UČCHISARO PILIS
Učchisaro pilis, stūksanti pačioje Kapadokijos širdyje, turbūt yra viena labiausiai atpažįstamų šio regiono vietų. Pastatyta aukščiausioje Geremės slėnio vulkaninėje uoloje, nuo kurios atsiveria įspūdingas peizažas, ši 25 aukštų pilis atrodo tarsi akmeninis avilys, kuris, pasirodo, ilgus metus tarnavo kaip žmonių gyvenamoji vieta. Nuo pilies viršūnės galima pamatyti visą Kapadokijos peizažą, įskaitant ir gar-
siuosius „fėjos kaminus“ – unikalių formų uolas, kurios yra dar vienas žymus šio regiono simbolis. Učchisaro pilis buvo gyvenama iki XX a., o šiandien yra populiarus ir gausiai lankomas taškas, kuriame galima sužinoti apie viso regiono istoriją ir kultūrą.
DERINKUJU POŽEMINIS MIESTAS IR GEREMĖS NACIONALINIS PARKAS
Vienas įspūdingiausių Kapadokijos architektūros stebuklų – požeminis Derinkuju miestas. Pastatytas vietos gyventojų maždaug II–I amžiuose prieš mūsų erą ir išsidėstęs 60 metrų po žeme gylyje, šis miestas yra vienas didžiausių ir giliausių visame regione. Kadangi miestas buvo sukurtas kaip slėptuvė nuo priešų, daugybėje savo tunelių, kambarių, sandėlių ir kitų erdvių jis gali talpinti iki 20 tūkst. žmonių. Įžengę į Derinkuju patekome į labirintą, kuriame – viskas, ko gali prireikti gyvenimui: svetainės, virtuvės ir miegamieji, ventiliacijos šachtos ir arklidės, kepyklos, aliejaus ir vynuogių sulčių spaudyklos, vyno rūsiai, ginklų ir maisto sandėliai, bažnyčios ir koplyčios.
Kiekvienas posūkis čia atskleidžia vis naują ir dar paslaptingesnę istoriją. Derinkuju – ne tik fizinis, bet ir emocinis nuotykis – visos požeminio miesto erdvės uždaros, nedidelės ir painios.
Dar vienas Kapadokijos perlas – Geremės miestas, tarp keliautojų plačiausiai žinomas dėl savo atvirų muziejų, unikalių urvinių bažnyčių ir įspūdingų uolų formacijų. Geremės nacionaliniame parke, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, sutinkama daugybė senųjų maldos namų, kurie prieš daugybę metų buvo išskaptuoti uolose. Šios freskomis papuoštos bažnyčios yra datuojamos V–XIII a., tad atspindi ankstyvosios krikščionybės meninę raišką. Geremė taip pat itin populiari kryptis oro balionų skrydžiams – dar vienai šio regiono vizitinei kortelei.
SKRYDIS ORO BALIONU IR KAPADOKIJOS
SLĖNIŲ RAMYBĖ
Turbūt viena žymiausių šio regiono pramogų – skrydis oro balionu virš Kapadokijos slėnių. Tai kelionę į kitą lygį pakylėjanti patirtis, suteikianti galimybę į šį ypatingą regioną pažvelgti iš aukštai. Prieš saulėtekį, kai dangus dar visai tamsus, o miestas miega, į dangų,
500–1000 metrų aukštį, kasdien ima kilti daugiau nei šimtas oro balionų. Skrendantieji jais gali stebėti, kaip saulės spinduliai lėtai apšviečia nuostabias uolų formas ir siluetus, kaip savo šiluma užlieja slėnius, senovinius uolų namus, žaliuojančius vynuogynus. Prieš akis atsiveria nuostabi panorama, kurią tikrai norėsis įamžinti ne tik nuotraukose, bet ir atmintyje.
Pamatyti milžiniškus Kapadokijos slėnius galima ne tik iš aukštai. Vienas žymiausių regione Rožių slėnis dovanoja įspūdingus vaizdus ir nuo žemės. Rožinės spalvos uolos, saulėje spindinčios ryškiausiomis spalvomis, įkvepia savo ramybe, o kvapą gniaužiantys peizažai harmonijos jausmą sukuria net ir stebėtojo viduje. Kitas ne mažiau įspūdingas slėnis, vadinamas Ichlara, keliautojams dovanoja ne tik gamtos vaizdus, bet ir ne vieną senovinę bažnyčią, išskaptuotą uolose. Vaikščiodami šiuo slėniu pasinersite į gamtos ir istorijos sintezę ir pasimėgausite tyla ir ramybe.
Neklausykite stereotipų – Kapadokijoje kiekvienas, net ir labiausiai patyręs keliautojas, gali atrasti ką nors naujo. Nuo tamsių ir paslaptingų požeminių miestų iki kvapą gniaužiančių skrydžių aukštai danguje – šią kryptį prisiminimuose nešiositės ilgai.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Tobias Hägg
Instagram: @airpixels #aroundtheworld
AKIMIRKŲ DIEVAI
Manuel Dietrich
Instagram:
@manueldietrichphotography #aroundtheworld
AKIMIRKŲ DIEVAI
Samuel Taipale
AKIMIRKŲ DIEVAI
Hildegunn
Instagram: @hilvees #aroundtheworld
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
