Daug gražių minčių išgirdau šio numerio herojų paklaususi, ką jiems reiškia bendruomenė ir šeima. Vieniems – tai iš kartos į kartą perduodamas laisvės jausmas. Kitiems – didžiulė atsakomybė ir besąlygiškas rūpestis vienas kitu.
Dar kitiems – tai namai, kuriuos norisi kurti, į kuriuos gera grįžti, kurie įkvepia augti. Vieniems tai nesibaigianti krykštaujančių ir nuolat klausinėjančių mažųjų energija, o kitiems – rami ir saugi užuovėja santykyje dviese. Kolegų ar bendraminčių bendruomenė. Pačių artimiausių draugų kompanija. Išmintingi vyresniųjų patarimai. Visada šiltai žiūrinčios ir besąlygiškai laukiančios augintinio akys. Giliai širdyje gyvenantys vaikystės prisiminimai. O gal bendras visų šių dalykų junginys? Kad ir kokios skirtingos, savitos, unikalios šeimos ir bendruomenės bebūtų, visas jas jungia bendras dėmuo – tarpusavio santykis.
Santykis, kurį norisi puoselėti, dėl kurio norisi stengtis, kuris veda į ilgus apmąstymus, o kartu ir į pačius geriausius nuotykius.
Smagaus skaitymo!
Vyr. redaktorė Karolina Kulda
NAUJIENOS
MAGIŠKAS VAIKŲ PASAULIS
DAIKTŲ KREPŠYS „CROCODILE“ FERM LIVING
PIRKINIŲ KREPŠYS „ELEPHANT“ FERM LIVING
KARDIGANAS „VINTAGE COLOR BLOCK“ BOBO CHOSES
KĖDĖ „RABBIT“ OEUF
PAGALVĖLĖ „APPLE“ OEUF
KABANTI DEKORACIJA „SWIF BIRD“ FERM LIVING
SĖDMAIŠIS „PINK RED GRID“ NOBODINOZ
VAIKIŠKA LOVA „MOSS“ OEUF
STALINIS ŠVIESTUVAS „MUSHROOM“ OEUF
NAUJIENOS
UŽBURIANTIS ŠILKO PRISILIETIMAS
Prabangus, švelnus, lengvas ir spindintis – toks yra šis šilkas. Padėję galvą ant pagalvės, pajusite užburiantį prisilietimą prie odos. Mulberry šilkas žinomas ir vertinamas visame pasaulyje dėl savo lengvumo, pralaidumo orui, drėgmę sugeriančių savybių ir švelnumo. Komforto ekspertai LONAS kruopščiai atrinko šilko audinius, kad jūs patirtumėte tai, apie ką jau esate ne kartą girdėję. https://www.lonas.lt/lt/249-silko-uzvalkalai/
SKONIO PATIRTIS, SIEKIANTI TOBULUMO
„Original Beans“ šokoladai nėra tik desertai – tai istorija, kurioje susivienija aistra gamtai, unikalios kakavos pupelių rūšys ir įsipareigojimas tausoti aplinką. Išskirtinius šiuos šokoladus daro kakavos pupelių kilmė – „Original Beans“ bendradarbiauja su smulkiais ūkininkais, auginančiais kakavą pačiose atokiausiose ir sunkiai pasiekiamose pasaulio vietovėse. Kiekviena šokolado „Original Beans“ plytelė atspindi unikalią vietovę, klimato ir augimo sąlygas – nuo tropikų gaivos iki kalnų gilumos. Tai kelionė į planetos tolimiausias vietas, susitikimas su vietinėmis bendruomenėmis, ekologinio balanso atkūrimas ir gurmaniško malonumo atradimas. Kiekviena plytelė tampa žingsniu link tvaraus rytojaus, o kiekvienas kąsnis – priminimu, kad net paprasti dalykai kaip šokoladas gali turėti didelę reikšmę mūsų planetai.
Katėms, gebančioms įvertinti kulinarinius šedevrus, „Purina“ siūlo platų asortimentą – paštetą, sultingus gabalėlius su padažu, garuose virtus putėsius su padažu viduje, o gal mažus filė kąsnelius – ką savo augintiniui išrinksite pirmiausia? Visi šie patiekalai – 100 proc. visaverčiai ir subalansuoti puikaus skonio produktai, pagaminti iš kokybiškų sudedamųjų dalių.
https://www.purina.lt/musu-prekiu-zenklai/gourmet
GROŽIUI IR ILGAAMŽIŠKUMUI
„Inolab jeunesse NMN | SPN“ – pirmasis Lietuvoje normaliai odos, plaukų ir nagų būklei palaikyti skirtas maisto papildas su NMN ir spermidinu. Padidindamas NAD+ lygį organizme, jis gali padėti palaikyti su amžiumi susijusius procesus. NAD+ molekulė yra atsakinga už energijos gamybą. Sudėtyje taip pat yra spermidino, hialurono rugšties bei cinko. Spermidinas reikalingas audinių regeneracijai, ląstelių dauginimuisi ir augimui, cinkas padeda palaikyti normalią DNR sintezę, odos būklę, o selenas – normalią plaukų, nagų, imuninės sistemos veiklą ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Dėžutėje – 28 juodųjų serbentų ir obuolių skonio buteliukai, kuriuos patogu vartoti, kad ir kur bebūtumėte.
Nėra maisto pakaitalas. Svarbu įvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas.
INOLAB JEUNESSE NMN | SPN eurovaistine.lt
Maisto papildas
Pasaulis, pilnas atradimų
Turinio kūrėja Radvilė Linksmuolė ir dešimt jos plačiai po pasaulį pasklidusių, bet prie bendro šeimos stalo atgal sugrąžinančių kasdienybės įkvėpimų.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Portretas: Dovaldė Butėnaitė
NEPATOGUMAS. Prasidėjęs nuo namelio ant ratų su dviem mažais vaikais, merkdamas į baseiną 7 val. ryto kiekvieną savaitę ir išstūmęs žygiuoti 60 kilometrų atšiaurioje Islandijoje ir miegoti palapinėje, kai lauke – vos du laipsniai šilumos, nepatogumas mane supurtė, o tada sužavėjo. Ėmiau suvokti, kad galiu kur kas daugiau, o pasaulis aplink mane – visada pilnas atradimų.
TEKĖJIMAS. Dėlioti chaotiškas mintis kartu su ryte kylančia saule ar palei kojas sruvenančia upe – daug lengviau ir aiškiau. O jei saulė ir upė kartu! Stebėdama tekėjimą randu daug gyvybės, ramybės ir įkvėpimo.
KERAMIKA Žaisti su moliu lygu atsiduoti procesui ir leisti rezultatams ateiti savaime. Čia randu atsipalaidavimą susikaupime ir darbą malonume. Nebijau klysti ir beveik visada pametu laiką. Svajoju vieną dieną išmokti ir žiesti.
SUSIBŪRIMAI. Esu žmonių žmogus, tad būti būryje artimų – didelis malonumas. Labiausiai mėgstu tokias progas apipinti skaniu maistu ir mėgautis juo bendraujant. Apima saldi pilnatvė, rodos, daugiau nieko ir nereikia.
RAUGO DUONA. Kepiniams ir duonai savo širdyje turiu atskirą vietą. Nors ir skirtingomis formomis, duoną tūkstančius metų kepa įvairiuose pasaulio kampeliuose. Tam pakanka miltų, vandens ir druskos, o visa kita – laukinių mielių ir žmogaus rankų darbas. Neatsižaviu tuo kaskart kepdama raugo duoną namuose.
TURGUS Spalvos, skoniai, sezonai. Viskas čia taip laikina, gyva ir tikra – kas savaitę keliaudama turgun jaučiuosi darnoje su gamta ir leidžiu jai diktuoti didelę dalį šeimos valgiaraščio.
RYTAI SAU Atsiradus vaikams išmokau keltis anksčiau ir skirti šiek tiek laiko sau: trumpa mankšta, ryto mintys, kava. Neįtikėtina, kaip maži ryto ritualai leidžia susibalansuoti ir pasitikti dieną šviesiau.
DVIRATIS Trisdešimtmečio proga nuo vyro dovanų gavau idilišką dviratį – rožinį ir su krepšeliu. Nuo tada šypsausi kaskart jį mindama, o važiuodama jaučiu begalinę laisvę.
JUDĖJIMAS Ieškoti judėjimo, kuris ne tik stiprintų, bet ir teiktų džiaugsmą, pradėjau vos prieš kelerius metus. Savąjį radau plaukime ir reguliarioje rutinoje. Pajutus, kiek sportas suteikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, pamesti tikrai nesinori.
KEMPERIS. Įpusėjus atostogoms ant ratų Portugalijoje suvokiau, kokios švarios mano mintys ir kiek nedaug tereikia, kad jausčiausi rami ir pailsėjusi. Šeimoje vienbalsiai nutarėme, kad pavasario atostogos svetur keliaujant kemperiu taps kasmetine tradicija, o vasaras toliau leisime nuosavame namelyje ant ratų Lietuvos pajūryje.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Rūta Floral
Meno poveikis emocinei sveikatai
Į meno pasaulį Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė, atkeliavo iš teisės srities ir vos per trejus metus nuo savanorės tapo vienos ryškiausių visoje šalyje meno institucijos vadovių. Šiandien Milda ir jos komanda ne tik kuria atviru požiūriu paremtą meno centrą, bet ir dirba siekdami muziejaus veiklas svariai įtraukti į visuomenės gyvenimą, atliepti lankytojų poreikius ir itin daug dėmesio skirti meno ir psichologinės sveikatos jungtims. Apie meno poveikį emocinei sveikatai kalba, su atvirumu ir smalsumu tyrinėti meną kviečia ir naujoji patirtinė MO muziejaus paroda „Iš vidaus“.
– Milda, pasidalinkite savo istorija. Žinau, kad į meno lauką atkeliavote iš teisės srities, – kaip vyko ši transformacija ir kokie keliai jus atvedė į meno pasaulį, o tada ir į MO muziejų?
– Taip, netikėtas posūkis! (Šypsosi.) Transformacija nėra lengvas vyksmas, tad ir šiuo atveju man teko priimti ne visai patogius sprendimus ir atsiverti nežinomybei. Palikau sritį, kuriai skyriau daug laiko –baigiau dvejas magistro studijas Vilniaus ir Amsterdamo universitetuose, kaupiau profesinę patirtį. Nepaisant to, priėmiau naujus iššūkius – darbą naujoje kultūros srityje ir naują vadybos profesiją. Visas šis posūkis prasidėjo nuo noro per motinystės atostogas paeksperimentuoti, sužinoti naujų dalykų: svarsčiau apie savanorystę leidybos, teatro srityse. Apie meną net negalvojau, nors ir mėgau lankytis muziejuose, parodose. Vis
tik išgirdus apie besikuriantį tuomet dar Modernaus meno centrą blykstelėjo mintis, kad jiems tikrai reikės savanorių. Taip 2012-aisiais tapau pirmąja savanore, o už trejų metų – vadove. Taigi, MO muziejus ir atvedė mane į meno ir vadybos pasaulį.
– Nepaleidžia mintis, kad būtina savyje turėti prigimtinę meilę ir pajautą šiai sričiai, kad iš savanorės taip greitai taptumėt ryškiausios meno institucijos šalyje vadove! Ar jūsų vaikystėje taip pat buvo meno?
– Kultūros tikrai buvo daug. Abu mano tėvai – filologai, tad namų lentynos lūžo nuo knygų. Prisimenu, kaip su mama eidavome į meno parodas tuometiniuose Parodų rūmuose; taip pat į spektaklius, kino filmus – šios patirtys stipriai įsirėžė į atmintį. Ypač sustiprintos karštu šokoladu ir šokoladinėmis bulvytėmis. (Šypsosi.) Įstrigęs ir momentas, kai mums užsukus į galeriją
mama nusprendė įsigyti tapybos darbą. Taigi liudiju, kad kultūra vaikams tikrai daro formuojantį poveikį. Vis dėlto, manau, kad MO vadove tapau ne visai dėl išskirtinės pajautos. Daug svarbiau – smalsumas, noras gilintis ir įdedamos pastangos. Prisijungusi prie MO muziejaus kaip savanorė pradėjau intensyviai domėtis, skaityti, vėliau – lankyti paskaitas Vilniaus dailės akademijoje. Neseniai baigiau ir vadybos studijas – vadovų magistrantūrą ISM universitete.
Nuo pat pradžių tiek MO muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, tiek aš bei MO muziejaus komanda tapatinamės su lankytoju, jį stabdančiais vidiniais barjerais – „nesuprasiu“, „čia ne man“ – ir stengiamės tai atliepti. Taip pat mąstome apie tai, kokius klausimus sprendžia, kas yra esmingai svarbu šiandien gyvenančiam žmogui. Dirbame nuoširdžiai kviesdami ir norėdami dalintis.
Sąmoningai stebėdami meno kūrinius, kaip jie rezonuoja iš vidaus, galime saugiai išgyventi platesnį emocijų spektrą, plėsti supratimą apie save ir kitą – ne tik išorinį, bet ir tą vidinį kitą, kurį esame išstūmę, nenorime pripažinti ir matyti savyje.
– Ne vienerius metus dirbote Lietuvos atstovavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme skyriuje. Turbūt iš šios srities jūsų akiratyje ir atsirado meno ir žmogaus psichologinės gerovės jungčių tema? Kas jus pastūmėjo gilintis į žmogaus vidinio pasaulio ir meno sąveikas?
– Kol nepaklausėte, apie tai nebuvau pagalvojusi, tačiau išties – bylose argumentuojant tam tikrą valstybės elgesį su savo piliečiais, teko nemažai dirbti būtent su žmonių, patiriančių psichikos sutrikimų, teisėmis. Vis dėlto esminis pastūmėjimas gilintis į šią temą kilo iš mano jau minėto noro, kad muziejus svariai įsilietų į visuomenės gyvenimą, kad kiekvienas rastų muziejuje ką nors svarbaus, rezonuojančio sau.
Lygiai su tokiu požiūriu mąstėme ir apie edukacijas mokiniams – kodėl jiems ir skirtingų dalykų, ne tik dailės, mokytojams būtų prasminga eiti į muziejų? Kaip galėtume prisidėti prie formalaus ugdymo ir jį papildyti?
Taip atradome vizualinio mąstymo strategiją, kuri skirta svarbioms XXI a. kompetenci-
joms, kaip kad kritinis mąstymas, bendradarbiavimas, komunikacija, ugdyti.
Galvojant apie tai, kad Lietuvoje turime masinę savivertės problemą, opus ir patyčių klausimas, atrodė, būtinai reikia ir šioje temoje išnaudoti meno muziejaus galimybes.
Labai džiaugiuosi, kad psichoterapeutė Aušra Kurienė ir „Paramos vaikams centro“ psichologai nedvejodami sutiko partneriauti ir jau atidarydami muziejų buvome kartu sukūrę emocinio raštingumo edukacijas. Jos vyksta iki šiol. Be to, per tą laiką, 2019-aisiais, Pasaulio sveikatos organizacija legitimizavo mūsų įžvalgas, paskelbdama oficialią ataskaitą apie tai, kad menas pozityviai veikia psichologinę sveikatą. Vėliau ištikusi pandemija, prasidėjęs karas tik dar labiau paaštrino supratimą apie psichikos sveikatos svarbą ir apie būtinybę ja rūpintis.
– Milda, kokiais būdais menas gali pagerinti žmonių emocinę sveikatą? Ar galėtumėte pasidalinti keletu su tuo susijusių istorijų, pavyzdžių?
– Viena iš istorijų yra susijusi su MO mu-
ziejaus atsiradimu. Steigėjas Viktoras Butkus, dar dirbdamas „Fermento“ vadovu ir daug keliaudamas po pasaulį verslo reikalais, po įtemptos dienos pusiausvyrą susigrąžindavo meno muziejuose. Viena iš naujosios
MO parodos „Iš vidaus“ kuratorių taip pat pasidalijo savo patirtimi, kaip iš vidinės duobės padėjo išlipti susidūrimas su menu.
Mąstytojas Alainas de Bottonas įvardija tokias meno funkcijas kaip atmintis, kančios priėmimas, augimas, geresnis savęs supratimas, įvertinimas, pusiausvyros atgavimas ir vilties suteikimas. Psichiatras Karlas Gustavas Jungas taip pat siejo psichikos sveikatą ir meną – vertino meno galią padėti užmegzti ryšį su savo nepažinta pasąmonine dalimi, nes šio ryšio trūkumas daro mus labiausiai psichologiškai pažeidžiamus. Kaip tai veikia? Sąmoningai stebėdami meno kūrinius, kaip jie rezonuoja iš vidaus, galime saugiai išgyventi platesnį emocijų spektrą, plėsti supratimą apie save ir kitą – ne tik išorinį, bet ir tą vidinį kitą, kurį esame išstūmę, nenorime pripažinti ir matyti savyje.
Svarbu pasakyti, kad psichologinė sveikata nėra nesibaigianti laimės būsena – tai psichologinis lankstumas ir gebėjimas atrasti vidinę pusiausvyrą, patirti džiaugsmą, matyti grožį nepaisant to, kad gyvenimas pilnas neišvengiamų iššūkių.
O tada jis ypač erzina atpažintas paveiksle ar kitame žmoguje. (Šypsosi.) Pagrindas sveikai psichikai ir darniai būčiai yra priimti ir integruoti įvairias savo savybes ir emocijas. Suprasti ir pripažinti, kad viskas, kas būdinga žmogui, būdinga ir man.
Svarbu pasakyti, kad psichologinė sveikata nėra nesibaigianti laimės būsena – tai psichologinis lankstumas ir gebėjimas atrasti vidinę pusiausvyrą, patirti džiaugsmą, matyti grožį nepaisant to, kad gyvenimas pilnas neišvengiamų iššūkių.
– O kokie meno kūriniai turi didžiausią įtaką jums pačiai?
– Išties yra ypatinga išgyventi meno poveikį. Turiu nemažai tokių patirčių prikaupusi, gal todėl nuo pat pradžių tikėjau šia kryptimi. Paveikių patyrimų išgyvenau ir su vizualiuoju menu, ir su architektūra, ir su spektakliais, ir su kino filmais. Pamenu,
kaip stipriai, nors ir labai seniai, paveikė pirmasis apsilankymas Notre-Dame katedroje – ji stipriai rezonavo ir dabar tebekelia asociacijas su dvasine stiprybe, rūstumu, askeze. Kitokį, bet sukrečiantį poveikį turėjo ir MO muziejaus projektą sukūrusio architekto Danielio Libeskindo Žydų muziejaus Berlyne architektūra. Labai gerai prisimenu, kaip ypatingai rezonavo Diego Velásquezo tapyba Prado muziejuje, šiuolaikinių menininkų Fischli & Weiss humoras, Urso Fischerio baigiančios sudegti žvakės-skulptūros Bourse de Commerce parodų erdvėje. Galiausiai mane, kaip ir visą pasaulį, tikrai stipriai paveikė Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės performansas „Saulė ir jūra“, laimėjęs Lietuvai Venecijos „Auksinį liūtą“.
– Vos prieš keletą dienų MO muziejus pristatė naująją didžiąją parodą „Iš vidaus“,
taip pat kalbančią apie meno poveikį emocinei sveikatai. Ką meno mylėtojai joje pamatys ir patirs?
– Pirmiausia – į šią parodą, kaip ir į visas MO parodas, kviečiame ir tuos, kurie nėra meno mylėtojai, nes meilė yra jau labai stiprus santykis. (Šypsosi.) Labai skatiname neįsitempti, nereikalauti iš savęs ką nors žinoti apie meną, nekelti sau tikslo gebėti jį kažkaip vertinti. Išankstinis žinojimas meno terapiniam poveikiui net nepadeda. Taigi kviečiame labai neįpareigojančiai. Kita vertus, tam, kad menas turėtų būtent terapinį poveikį, yra keletas sąlygų. Svarbiausioji yra vidinė nuostata, kad kūrinius žiūrėsiu su ypatingu atvirumu ir smalsiai tyrinėsiu, ar jie sukelia kokią nors reakciją. Negražu? Piktina? Gėriuosi? Reakcijos, emocijos, kurias sužadina kūriniai, gali atverti labai daug netikėtų, gilių supratimų apie save.
Viena iš priežasčių šiai parodai buvo supratimas, kad meno muziejaus potencialas ir resursas psichikos sveikatos temoje, ypač kalbant apie prevencinę jo funkciją, kiek pražiūrimas. Norime skleisti šią žinutę kuo plačiau.
– O kaip mums, žiūrovams, reikėtų patirti meną, kad jis nepraslystų paviršiumi, o nugultų kažkur giliau mūsų viduje?
– Menas gali sukrėsti ir visai netikėtai, bet jei žiūrėsime ir tyrinėsime sąmoningai aktyviai – patyrimas tikrai įvyks. Kaip save nuteikti tokiam žiūrėjimui? MO muziejaus parodoje siūlome klausimus, kurie gali tapti žiūrinčiojo vedliais siekiant gilesnio susitikimo. Šie klausimai yra dvejopos prigimties: vieni kalba apie patį kūrinį – jo formą, potėpį, spalvas, nes visi šie kūrinio elementai mus net ir nesąmoningai veikia, o kiti, psichologiniai klausimai, veda link savianalizės.
– Milda, kokia yra MO muziejaus ateities vizija dirbant su psichologinės gerovės tema? Ar planuojate tęsti tokias iniciatyvas ir po „Iš vidaus“ parodos?
– O kokių pokyčių meno lauke, kalbant apie jo poveikį emocinei ir psichologinei sveikatai, pastebime dabar ir ko galime tikėtis ateityje?
– Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad 90 proc. bendros žmonių sveikatos lemia socialiniai veiksniai: fizinė ir dvasinė aplinka, santykiai tarp žmonių, ir tik 10 proc. – kūno ir jo dalių gydymas. Tai patvirtina ir Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas, kurio ataskaitoje pastebima, kad net trečdalis vizitų pas šeimos gydytoją yra susiję su asmens atskirtimi, vienišumu ir reikalauja pirmiausia labiau socialinių nei medicininių sprendimų.
– Kadangi mes dirbame šioje temoje nuo pat muziejaus atidarymo – tikrai tęsime. Viena iš priežasčių šiai parodai buvo supratimas, kad meno muziejaus potencialas ir resursas psichikos sveikatos temoje, ypač kalbant apie prevencinę jo funkciją, kiek pražiūrimas. Norime skleisti šią žinutę kuo plačiau.
Atsižvelgiant į tai, jau dabar Lietuvoje veikia Socialinis receptas – iniciatyva, kurios metu konsultantai nukreipia garbaus amžiaus sulaukusius žmones įsitraukti į kultūrines, bendruomenines veiklas, įskaitant muziejus. Šiuo metu esame laimėję Sveikatos apsaugos ministerijos skelbtą konkursą ir dirbame su senjorais. Rezultatus pristatysime viešai, bet jau dabar turiu atsiliepimų, kaip puikiai tai veikia ir sprendžia vieną iš svarbiausių klausimų amžėjimo temoje – socializacijos ir bendruomeniškumo poreikį. Beje, nuo pat atidarymo mes rengiame ekskursijas senjorams, o po jų vyksta arbatėlės. Planuojame ekskursijas mamoms ir tėčiams su kūdikiais – tai irgi tarpsnis, kai socialiniai kontaktai apmąžta, kai reikia palaikymo ir paramos. Svarstome ir apie nuolatinius „mindfulness“ užsiėmimus parodos erdvėse, ekskursijas su psichologais. O įrankiai, padedantys tikslingai žiūrėti meno kūrinius, kad patirtume jų terapinį poveikį, liks ir ateities parodoms.
Puikus naujas pasaulis
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
„Pats gyvenimas mus moko nurimti“, – šypsosi atsakomybės principais kuriamo prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja Sandra Pangonytė ir verslininkas Paulius Vaškevičius . Jų kasdienybė iš tiesų stipriai pasikeitusi: Vilniaus ritmą ir energiją iškeitę į lėtai tekantį gyvenimą Druskininkuose, šiandien jiedu čia kuria naujus šeimos namus, kuriuose auga septynerių Vėjas , dvejų Kajus , o ant rankų sūpuojamas keturių mėnesių Tumas
Kūdikis, kurio gimties patirtis jų šeimai atvėrė naują gyvenimo etapą, o santykiams suteikė dar daugiau gylio ir prasmės.
Visą istoriją skaitykite naujame LAMŲ SLĖNIS. ŠEIMA numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Ąžuolo grybų giraitė
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke
„Į Vilnių aš važiuoju, o čia – grįžtu“, – tokiais žodžiais vieną saulėtą trečiadienio rytą vaiskiuose Dzūkijos miškuose mus pasitiko
Dalia Bubnelytė-Daktariūnienė , šitakių grybų ūkio „Dzūkis“ įkūrėja. Stebint, su kokia šiluma ji pasakoja apie šį kraštą ir savo veiklą, tai pajausti nesunku ir mums.
– Dalia, gyvenate Vilniuje, susitinkame – Dzūkijoje. Kaip atradote šią vietą? – Esu vilnietė, tačiau mano visi seneliai yra dzūkai, čia – mano šaknys. Vaikystėje vasaras leisdavau Krikštonyse ir Seirijuose. Senelių jau nebėra, bet žydi močiutės gėlės, veši jų sodinti medžiai, alyvų ir jazminų krūmai, stovi jų namai. Čia išvaikščiotos visos pievos ir laukai, visi aplinkiniai miškai. Čia ežeras Dunojus, kuriame išmokau plaukti, – atsimenu ilgus vakarus prie jo su laužiuku. Būdama vaikas atsiguldavau ant liepto ir stebėdavau, kaip atrodo ežero dugnas, koks gyvenimas ten vyksta. O tas sãvo ežero kvapas! Meldų lingavimas šnarant švelniame vasaros vėjyje... Visa tai visam laikui įsirašo atmintyje ir širdyje, tampa identiteto dalimi, formuoja žmogų. Žvelgiant retrospektyviai – esu apdovanota, kad patyriau tokias vasaras, kad pažįstu ir myliu gamtą. Baisu ir pagalvoti, koks būtų pasaulis be šio jausmo.
Vasaras čia leidžiu iki šiol, dabar jau su savo šeima. Vilnius nuostabus, mažas ir jaukus miestas, labai jį mėgstu, bet visada traukia Dzūkija. Jei ilgiau užsibūnu mieste, darosi neramu. Kuršių nerija ir Dzūkija yra dvi vietos visoje žemėje, kur jaučiuosi geriausiai. Jos abi užburia, yra pasakiškos, savaip artimos ir brangios. Dzūkijos pušynai ir pieskos man primena pajūrį.
Beveik dvidešimt metų dirbau teisininke ir, kaip neretai žmogui nutinka, su laiku ėmiau ieškoti prasmės, tikrumo tiek darbe, tiek gyvenime. Pradėjo nebeužtekti gamtos tik savaitgaliais. Mano tėvai niekada nebuvo ūkininkai, neturėjau nei žemių, nei technikos, nei patirties, bet ryžtas buvo stiprus. Niekada nepamiršiu, kai pirmąkart čia atvažiavau, užlipau ant kalniuko, o atsivėręs vaizdas akimirksniu pakerėjo. Artimieji sukiojo pirštu prie smilkinio, o aš tikėjau: širdis visada žino. Juolab kad ūkininkauti tradiciniu būdu niekada ir neketinau. Man svarbiausia – draugystė su gamta. Žemė visada mane traukė.
– Ar iš karto planavote, kad čia įsikurs „Dzūkis“?
– Taip, iš karto žinojau, kad Dzūkijos žemėse įsikurs ir mano ūkis. O žodis „Dzūkis“ atėjo į galvą vos ėmus galvoti pavadinimą. Jis savyje talpina pagarbą savo šaknims, meilę šiam regionui, lietuvių kalbai, yra trumpas, aiškus ir paprastas. Taigi taip viskas ir prasidėjo. Dabar, kai protėvių žemėse jau turime keletą sklypų, viename jų kuriasi ūkio sodyba ir šitakiai. O tas pirmasis, kurį tąkart įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, paliktas gamtai: ten mėgsta žolėse gulėti stirnos su stirniukais, maži paukščiukai krūmuose suka lizdus, ten gyvena ir gražuolis šer-
muonėlis. Na, o šitakiai gavo idealią vietą – netoliese plytintį raistą. Šitakių ūkis kuriasi tarp dviejų ežerų – Dunojaus ir Gaileko. Pelkėta, pavėsinga vieta šiems grybams puikiai tinka.
– Kodėl būtent šitakiai – o ne kokios nors gražuolės vištos ar pomidorai?
– Neatmeskime ir pomidorų bei vištų! (Juokiasi.) Nuo pat pradžių žinojau, kad būsiu netradicinė ūkininkė. Nebuvo jokių minčių apie gyvulininkystę, taip pat ieškojau draugiškų gamtai veikimo būdų –jokių trąšų, jokio arimo. Reikėjo realistiškai įvertinti ir tai, kad veikla būtų įmanoma gyvenant Vilniuje ir ūkyje nebūnant kiekvieną dieną. Žavėjo agromiškininkystės (angl. agroforestry) praktika, kai miškuose, panašiuose į džiungles, darniai kartu auga vaisiai, daržovės ir kitos gėrybės. Peržvelgę lietuvišką ekonominių veiklų klasifikatorių labai žemiškai išsirinkome šitakių auginimą. Šiuos grybus galima auginti pagal autentišką technologiją ant medienos rąstų, jiems tereikia pavėsio ir drėgmės. Štai ir viskas – mūsų turima žemė jiems puikiai tiko! Nuo pat pradžių su vyru aptarėme, kad rinksimės maksimalią kokybę ir tikrus šitakius, augančius natūraliai ant ąžuolo rąstų. Išvertus iš japonų kalbos, „šitakis“ reiškia ąžuolo grybą. Pasaulis ir taip gyvena perteklinio vartojimo laikais, dar labiau prie to prisidėti nenoriu. Geriau mažiau, bet kokybiškai, natūraliai. Grybieną mums suruošė viena Belgijos įmonė – su mokslininkės patarimais išsirinkome veislę, tinkamą Lietuvos klimatui. Tai išties puikus grybas, galintis augti mūsų krašte ne prasčiau nei pomidorai, vištos ar svogūnai. – Pas jus auga šitakiai ir čaga grybai – kuo jie ypatingi? Kokiomis vertingomis maistinėmis savybėmis pasižymi? – Šitakiai – sveiki grybai. Mūsiškius baravykus savo vertingosiomis savybėmis jie gerokai lenkia. Kadangi Azijoje yra kultivuojami tūkstantmečius, pasaulyje jau atlikta daug tyrimų. Yra viešai prieinamų elektroninių bibliotekų, kur publikuojamos tyrimų santraukos ir kiekvienas besidomintis gali jas paskaityti. Šitakiuose yra visas rinkinys gerų savybių, bet turbūt svarbiausia, kad jie turi priešvėžinių junginių, gali būti prevenciškai vartojami. Japonų mokslininkas Tstetsuro Ikekawa 1969-aisiais paskelbė mokslinius tyrimus, įrodančius šitakių naudą kovojant su vėžiu. Nustatyta, jog identifikuotas polisacharidas lentinanas yra ypač efektyvus kovoje su navikais. Šių grybų fitoncidai pasižymi stipriu antivirusiniu poveikiu, kovoja su įvairių rūšių virusais: gripo, herpeso, hepatito ar net ŽIV. Jie stiprina imunitetą, turi daug mikroelementų, naudingųjų medžiagų, aštuonias aminorūgštis,
ergosterolio, proteino, vitamino B6. Turi ir vitamino D, o džiovinami ant saulės jį dar ir kaupia. Šitakiai minimi ir kaip priemonė kovojant su padidėjusiu cholesteroliu, hepatitu B, trombų susidarymu. Čagos mes dirbtinai neauginame, bet kai randame aplinkiniuose miškuose – surenkame. Čaga arba juodasis beržo grybas yra stipriausias antioksidantas žemėje. Visoje mūsų planetoje! Tai išties pribloškia. Jame yra beveik visa cheminių elementų lentelė. Šis grybas pasaulyje taip pat seniai vartojamas, tiriamas. Čaga turi polisacharidų, polifenolių, triterpenoidų, o tai reiškia, kad jis taip pat pasižymi priešuždegiminiu, antivirusiniu, antioksidaciniu ir net priešvėžiniu poveikiu. Nesu medikė, man sudėtinga išvardinti visas chemines savybes, bet tai iš tiesų stipraus ir naudingo poveikio grybai. Žmonėms tereikia kruopščiai atsirinkti informaciją apie jų vartojimą ir rinktis patikimus šaltinius, tartis su medikais, fitoterapeutais ir kitais specialistais, kad vartotume tinkamai ir neprisidarytume sau žalos. Beje, „Dzūkis“ mielai pasitarnautų mokslui, todėl, mokslininkai, jei skaitysite, atsiliepkite! (Šypsosi.)
– Papasakokite, kaip vyksta šitakių auginimas – nuo pradžios iki nuimamo derliaus? Kiek derliaus užderi per vieną sezoną?
– Pradžioje su specialiais įrankiais grybiena įterpiama į rąstą. Ji išplinta iš lėto, vidutiniškai per šešiolika mėnesių, priklausomai nuo rąsto storio, aplinkos sąlygų. Visą šį laiką rąstams reikia pakankamai drėgmės, pavėsio, reikia stebėti, kad grybienos neišlestų paukščiai, skruzdėlės ir panašiai. Kai grybiena yra paplitusi (rąstų galai būna apimti balto micelio), grybai derėti pradeda gegužę iki pat šalnų. Tarp derėjimų rąstai daro poilsio pertraukas – dvi savaites ilsisi, tada vėl dera. Ant vieno rąsto per sezoną vidutiniškai gali užaugti iki 1 kg grybų.
– Kokios yra idealios sąlygos šitakiams auginti – aprėpiant temperatūrą, drėgmę, substratą?
– Svarbiausia – drėgmė. Rąstai turi būti drėgni. Bet taip pat negali užmirkti. Grybiena turi kvėpuoti. Pavėsis jiems taip pat būtinas. Geriausia grybus auginti medžių paunksmėje, šešėlyje. Gali būti šiek tiek prasklaidytos saulės, tik ne per daug. Medžiai ir kita augalija suteikia ne tik pavėsį, bet ir padeda sulaikyti drėgmę. Pakankamai drėgmės reikia ne tik grybienai rąsto viduje, bet ir pačiam grybui išorėje, kitaip jie susisuka ir džiūsta. Svarbu, kad cirkuliuotų oras, tačiau būtina apsaugoti nuo per didelių vėjų, kurie išdžiovina rąstus. Mūsų šitakių veislei idealu klestėti, kai temperatūra siekia
19–24 laipsnius, o drėgmė – 85 procentus.
– Visur darbuojatės ir darbus skirstotės trise – su vyru ir sūnumi? Ar kurdamiesi susidūrėte su kokiais nors netikėtumais? – Po trejų metų darbo galiu pasakyti: tikėjausi, kad bus sunku, bet kad TAIP sunku – nenumačiau. (Šypsosi.) Fizinio darbo buvo labai daug, ypač pradžioje. Tvarkyti žemę, kuri priminė neįžengiamas džiungles, padėjo vietiniai žmonės, pavyko surasti pagalbininkų.
Apsodinti tūkstantį rąstų rankomis – didžiulis darbas. Vienas rąstas gali sverti ir iki 100 kg! Prisimenu vakarus, kai iš nuovargio vos paeidavau. Mano mama griebdavosi už galvos sakydama, kad gausime galą tame savo ūkyje. Bet negavom! (Juokiasi.) Grybus auginti natūralioje aplinkoje nelengva: tai sausros, tai šalnos, tai gręžinio dar nėra, tai slimokai apgraužė, tai dar kas nors...
– O ar prisimenate savo patį pirmąjį derlių? Su kokiomis emocijomis skynėte pirmuosius grybukus?
– Pirmąjį derlių prisimenu labai gerai. Jo sulaukėme praėjus 17 mėnesių po pasodinimo. Pirmas kartas, laikas bėga... Išvydus pirmuosius grybus laimės buvo iki dangaus. Visi subėgom apžiūrėti! Kokie gražūs ir dideli buvo pirmieji šitakiai! Iš visų pusių fotografavau, grožėjausi. Ir toks palengvėjimas atėjo – vadinasi, viską darėme gerai, rezultatas yra. Kepėm, ragavom, skanavom – tikra šventė buvo.
– Ką reiškia užauginti aukštos kokybės grybus? Pagal kokius kriterijus juos vertinate?
– Ar toks pats agurkas, užaugintas vatoje su vandeniu, ar derlingame dirvožemyje? Panašiai ir čia. Šitakiai auginami ant ąžuolo, kitos lapuočio medienos, medienos briketų. Specialiai ieškojau ir skaičiau tyrimus, kuriuose buvo minima, kad šitakiai, užauginti ąžuolo medienoje, pasižymi aukščiausia chemine sudėtimi. Ne veltui Japonijoje dar ir šiandien yra ūkių, kurie juos taip augina. Tai senoji autentiška technologija. Augdamas ant ąžuolo grybas yra tvirtos tekstūros, dažnai – didelis, kiekvieną kartą unikalus. Dėl to man patinka būti mažu nišiniu, o ne pramoniniu ūkiu. Iš tiesų, ateityje norėčiau Lietuvoje detaliau ištirti būtent ąžuolo šitakius.
– O kaip pavyksta užtikrinti grybų šviežumą ir išlaikyti geriausias savybes transportuojant? Taip pat siūlote ir džiovintus grybus bei grybų miltelius, tiesa?
– Specialiai tam įsigijome šaldytuvą, planuojame įsigyti ir dar vieną. Iš pradžių surenkame užsakymus, o tik tada grybus skiname ir iš karto perduodame užsakovams. Užsakymus renkame tada, kai grybai
Iš tikrųjų, ne tik aš auginu grybus, bet ir jie augina mane. Per pirmuosius metus ūkis padovanojo daug patirčių. Atvėrė naujas gyvenimo spalvas, kitokius horizontus – nebeįsivaizduoju gyvenimo be jo.
auga, o kai rąstai ilsisi – ilsimės ir mes. Neseniai pradėjome prekiauti Vilniaus Halės turguje savaitgaliais: būna, atsivežame patys skintus iš vakaro, būna, perduodame per autobusų siuntas. Turguje taip pat laikome šaldytuve, orui laidžiose dėžėse.
Šitakiai išsilaiko gerai, bet jie turi būti šaldytuve ir laisvai kvėpuoti.
Taip juos galima laikyti iki dviejų savaičių. Tuos, kurių neparduodame, arba ne tokius gražius – džioviname. Džiovinti šitakiai yra aromatingesni. Dar gaminame miltelius – fantastiškas dalykas. Labai universalus ir patogus naudoti. Aš pati jų visada turiu savo virtuvėje ir beriu visur – į salotas, į padažus, į sriubas, ant makaronų ar picos –tinka prie visko! Pasiimu ir keliaudama atostogauti.
– Dalia, kaip grybų auginimas augina jus pačią? Ko ši veikla moko? – Labai gražus ir taiklus klausimas. Iš tikrųjų, ne tik aš auginu grybus, bet ir jie augina mane. Per pirmuosius metus ūkis padovanojo daug patirčių. Atvėrė naujas gyvenimo spalvas, kitokius horizontus –nebeįsivaizduoju gyvenimo be jo. Vienas svarbus suvokimas, atėjęs ne taip seniai, – mėgautis procesu ir nesikraustyti iš proto dėl rezultato. Man, kaip į rezultatą orientuotam žmogui, buvo sunku šią pamoką išmokti. Dariau viską, ką galėjau, kad pasiekčiau tam tikrus sau išsikeltus tikslus. Ir nepasiekiau. Arba DAR nepasiekiau. Supratau, kad nervindamasi dėl neįgyvendinto rezultato aš prarandu visą kasdienybės džiaugsmą. O juk tai mano laikas žemėje, kuris neatsinaujina. Procesas ilgas – kartais daug ilgesnis, nei galėjai numanyti. Svarbu jaustis dėkingam ir laimingam kasdien. Suprasti ir matyti, kiek daug tau dovanoja kiekviena gyvenimo diena, akimirka. O rezultatas ateis savo laiku. Kantrybės irgi teko išmokti.
Ūkio gyvenimas taip pat moko tikėti ir daryti. Būtent tokia seka. Kai būna sunku, kai pavargęs pradedi lygintis su kitais, kai visi verslo koučeriai jau seniai būtų mano ūkį nurašę, aš ieškau jėgų tikėti ir daryti. Užduodu sau klausimą, kodėl viską darau? Kokia prasmė? Kur pelnas? Bet argi žmogaus gyvenimas yra tik lakstymas paskui pinigus ir komercines naudas? Ar mes dirbame tam, kad gyventume, ar gyvename tam, kad dirbtume? Žemiškus rūpesčius būtina išspręsti. Bet daryti tai, kuo džiaugiasi širdis, – irgi būtina! Atvirai pasakius, nežinau, kur nuves šis ūkio kelias. Bet juo eiti man patinka. Juo eiti įdomu. Jis moko ištvermės neatsitraukti nuo savo idėjos. Ir atveria tiek grožio!
„Dzūkis“ dovanoja ir daugybę nuostabių pažinčių. Kiek metų važinėjau į kaimą, o kiek mažai žmonių, pasirodo, pažinojau. Vieciniai yra puikūs, draugiški žmonės. Ir daugybė kitų sutiktų žmonių – grybų ir kitų augintojų, visokių profesijų atstovų, gausybė įdomių susitikimų, renginių, pažinčių visokiausiais formatais. Iš tikrųjų, kiek daug Lietuvoje savo darbais gražių, kuriančių žmonių. Kaip jie moka džiaugtis ir kiek nuoširdumo dalija kitiems. Kartais jaučiuosi kaip kurmis, išlindęs į dienos šviesą. Iki ūkio visada su pasigėrėjimu žiūrėdavau į žmones, kurių akys spindi, kai jie kalba apie savo veiklas. O dabar nespėjau nė pajusti, kaip tokių žmonių mano gyvenime ėmė daugėti, o ir pati kiekvieną kartą pagyvėju kalbėdama apie „Dzūkį“. Ūkis – tai džiaugsmo, kantrybės ir atkaklumo mokykla. Dar labai geros kūrybinės dirbtuvės be pabaigos. (Šypsosi.)
Su laisve veikti visada kartu eina atsakomybė. Turint žemę ir joje vykdant veiklą neužtenka deklaracijų apie tai, koks esi draugiškas gamtai. Turi tai įrodyti kiekviename žingsnyje. Žiūrint iš miesto
bokšto į kaimo pievas labai smagu žavėtis, bet turėdamas žemės tampi už ją atsakingas. Žinoma, šiokių tokių žinių turėjau, bet dabar reikalingas solidus jų bagažas. Turiu išmokti ir sužinoti, kaip tausoti žemę įvairiais aspektais, kaip prižiūrėti augalus, medžius, kaip ne pakenkti bioįvairovei, o ją skatinti, kaip gyvena smulkieji gyvūnai, kaip stambesni, kaip tinkamai elgtis su akmenimis, kaip sukurti tokią aplinką, kokios noriu. Įdomu stebėti kitų išsivysčiusių šalių praktiką ir rasti ko pasimokyti.
Dar vienas aplankęs suvokimas – kiek daug gamta mums duoda, o ar mes vertiname tai? Statome namus iš medžio ir kitų medžiagų, geriame švarų vandenį iš žemės gelmių, kiekvieną dieną turime maisto, tyrą orą. Kai kurie gyvūnai, augalai gimsta vien tam, kad pasiaukotų ir taptų mūsų maistu. Ar jaučiame saiką? Ar susimąstome apie tai?
Dar ūkis moko laikytis žodžio. Aš visada galvodavau, kad man labai patinka genėti medžius, galėčiau tai daryti ir daryti. Dabar turiu keliolika hektarų pasitvarkymui ir dvi rankas. Kalbu atsargiau. (Juokiasi.) Jau daug sykių pastebėjau, kad gyvenimas patikrina.
– Mačiau, jog taip pat mėgstate gaminti. Ar turite savo mėgstamiausių šitakių receptų?
– Visgi esu gabesnė genėti pušis, nei ruošti maistą. Mano mėgstamas patiekalas yra pats paprasčiausias, nusižiūrėtas nuo baravykų. Labai skanu pasikepti šitakį ant sviesto prie šviežių bulvių. Tinka šiek tiek svogūno ir česnako. Druska, pipirai ir viskas – skaniausias patiekalas paruoštas. Jei šitakiai sausesni, galima įpilti šiek tiek vandens, nes kitaip itin sugeria sviestą. Valgo ir vaikai, ir suaugę.
Dar labai mėgstu naudoti miltelius. Švieži grybai gali pabosti, o milteliai su granulėmis – niekada. Gardinam kiaušinienę, sriubas, salotas. Visada labai džiaugiuosi, kai šitakiai patenka į šefų rankas. Tada prasideda stebuklai.
– O kuo jus pačią labiausiai žavi grybienos kultūra? Gal yra kokia mažai žinoma, smagiai keista grybų savybė?
– Kol neauginau grybų, jais ypatingai nesidomėjau, tiesiog mėgau valgyti. Įsigilinus į jų pasaulį atsiveria įdomus ir netgi šiek tiek mistiškas vaizdas. Nors kol kas yra ištirta tik apie 10 procentų visų grybų rūšių, jau žinome, kad tai išties įspūdingi organizmai. Grybai geba virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus. Pažangiose pasaulio laboratorijose žmonija ieško šių
savybių panaudojimo būdų. Tai gali turėti išties didžiulį potencialą padėti mūsų planetai. Beje, susidraugavome su vienais grybų augintojais, puikiais žmonėmis, kurie patys savo mažytėje laboratorijoje mėgina išauginti grybą, valgantį plastiką. Iš grybų gaminama oda, naudojama kaip alternatyva gyvūninei odai. Jau šiandien kai kurie garsiausi pasaulyje mados namai savo kuriamiems gaminiams naudoja ne gyvūnų, o iš grybų pagamintą odą.
Žmonės nuo seno žino apie grybų poveikį žmogaus psichikai. Neuromokslininkai teigia, kad tam tikros grybų medžiagos netgi keičia smegenų struktūrą. Tikri ar apsimetėliai šamanai maišo paslaptingus kokteilius ir žada įspūdingus potyrius. Šiuolaikiniai hipsteriai patys pasigamina musmirių guminukų. Stiprus grybų poveikis neginčijamas. Tik naudodami nelegalius, mokslo neištirtus būdus gydytis ar nušvisti žmonės gali pridaryti sau arba kitiems žalos. Jei cheminė medžiaga, šiuo atveju grybas, sukelia kitos realybės jausmą – pagalvokim, kas tai per realybė. Ar ji tikra? Grybai nėra angelai. Bet čia neišsemiama, plati ir slidi tema.
Mane pribloškia ir netgi šiek tiek baugina kordicepso gebėjimas patekti ant vabzdžio, pasinaudojant juo keliauti, vėliau jį nužudyti, ant jo išaugti ir taip sugebėti daugintis. Ir visa tai grybai padaro neturėdami smegenų. Džiaugiuosi, kad vabzdžiais keliauja kordicepsas, o ne šitakis.
Kalbant apie šitakius, viena mano draugė, jų suvalgiusi, man sakė – naktį geriau miegojau, vakare taip ramiai jaučiausi. Nustebau, nes lyg ir niekur apie tokį šitakių poveikį nebuvau skaičiusi ar girdėjusi. Bet vėliau visgi prisiminiau seną legendą apie miegantį Budą. Legenda pasakoja apie Senovės Kinijos laikus, kai budistų vienuoliai, gyvenę kalnuose ir miškuose, ieškojo natūralių būdų pagerinti savo sveikatą ir meditacijos praktiką. Jie pastebėjo, kad tam tikri grybai, augantys ant senų medžių kamienų, turi ypatingų savybių: padeda jiems atsipalaiduoti, gerina miegą ir bendrą savijautą. Dėl savybės sukelti gilų ir ramų miegą vienuoliai šiuos grybus pradėjo vadinti „miegančio Budos grybais“. Buvo tikima, kad šitakiai padeda pasiekti dvasinę ramybę ir susikaupimą, panašų į Budos patirtąjį per savo meditacijas ir dvasinį pabudimą. Taigi... Gal mano draugės ramus miegas buvo ne atsitiktinumas. Gal reiks šitakių pelkėje pasistatyti Budos skulptūrą. (Šypsosi.)
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: „Kaunas In“ archyvas
Pažadinti savo vidinį vaiką, nesvarbu, jums vieneri ar devyniasdešimt devyneri metai. Rinktis ne tokius populiarus, bet tikrai ne ką mažiau jaudinančius kelius. Atrasti
Kauno miestą – gyvą, augantį, kintantį ir, svarbiausia, atvirą visiems. Nuo tokių legendomis tapusių Kauno vietų kaip „Romuvos“ kino teatras, gardžioji „Spurginė“ ar „Orbitos“ karuselė iki naujai miestiečių širdis pavergusių maršrutų. Šandien
Kaunas turi ką pasiūlyti visiems – ir dideliems, ir mažiems miesto vaikams. Apie
Kauną, kaip miestą šeimų atradimams, kalbamės su Agne Kriaučiūniene , Kauno miesto turizmo ir rinkodaros skyriaus vadove.
– Vienas iš būdų pažinti Kauną – į jį žvelgti per nostalgijos prizmę. Pasidalinkite keletu tikromis legendomis tapusių nostalgiškų Kauno vietų.
– Prisiminimų Kaunas kiekvienam iš mūsų dėliojasi skirtingai. Štai aktoriaus Dominyko Vaitiekūno monospektaklio „Slabodkės vyšnelė“ centre – mažutė parduotuvytė Vilijampolėje. Vienam tai kioskas Šilainiuose su skaniausia kramtoma guma, kitam – troleibuso garsas už lango ir šokoladiniai zefyrai.
Vis dėlto, mieste yra keli objektai, kurių siluetai iš atminties miglų išnyra dažniau: muzikinis bei lėlių teatrai, Lietuvos zoologijos sodas, Karo muziejaus liūtų skulptūros, Laisvės alėjos fontano, „Merkurijaus“ ir pieno baro trikampis, o kur dar itin ekstremaliai atrodžiusios „Orbitos“ karuselės ar intensyvų eismą chaotiškomis trajektorijomis savyje talpinęs autodromas Vytauto
parke! Mažytėms kelionėms laiku į praeitį, norint prisiminti vaikystę ar ją parodyti savo mažiesiems, sąlygos tikrai yra – vis dar galima patirti smagų ūžtelėjimą pilve kylant ar leidžiantis funikulieriui, suskaičiuoti ragus Velnių muziejuje, „Romuvoje“ pažiūrėti filmą ar suvalgyti garsiąją spurgą Laisvės alėjoje, iki kurios dar ir šiandien neretai driekiasi eilutė. Galima pasidžiaugti ir trumpu turu po senamiesčio pažibas – apžiūrėti pilį, žvilgtelti, kas slepiasi Rotušėje, ar su porcija ledų rankoje pasivaikščioti iki Santakos.
– Visgi, šiame mieste saugomi ne tik vaikystės prisiminimai – jis nuolat auga ir keičiasi, jame randasi naujų vietų. Kokia kryptimi jis juda, kalbant apie šeimas?
– Pirmiausia, smagu stebėti, kaip žmonės išsivaduoja iš prietaro, kad žaidimai ir šėlionės – tai tik vaikų privilegija. Antra vertus, mieste sparčiai daugėja turinio, skirto mažųjų miestiečių susidomėjimui auginti:
festivaliai į savo programas įtraukia veiklas, skirtas jaunajai auditorijai, kaip ir muziejai, kurie savo turinį adaptuoja mažiesiems –taip jis tampa prieinamas visai šeimai. Spalį į miestą sugrįžo nuostabi iniciatyva – „Mažojo architekto“ festivalis, kuris moko vaikus pažinti architektūrą, o kartu ir garsųjį modernizmo paveldą. Tai puikiai iliustruoja smagią tendenciją – dideles temas transformuoti taip, kad jos įtrauktų visus, nepaisant amžiaus. Panaši transformacija vyksta ir su judėjimu. Kaunas yra labai vaikščiotinas ir dviračiu apvažiuotinas miestas – šiuo metu mieste priskaičiuojama apie 140 km dviračių takų. Jį patirti ratuotoms ir pėsčioms šeimoms, norinčioms tiek pamatyti patį miesto centrą, tiek nuklysti į tolimesnes miesto ar užmiesčio vieteles, labai patogu. Kad jau netyčia kliudėme tvaraus keliavimo temą, kartą maloniai nustebome atradę, kad septintasis maršrutas ypač tinka keliauti su
šeima vasarą. Nuo pat stoties juo galima pravažiuoti visą centrą, atsidurti Vilijampolėje, o iš ten – pasiekti Brastos skverą su maisto furgonėliais ir vaizdu į senamiestį, kiek paėjėjus atrasti senuose troleibuose įsikūrusią kavinę „14 stotelė“, o beveik pačiame maršruto gale pasiekti Atominį bunkerį, Lampėdžio paplūdimį bei „Uno Park“ trasas medžiuose. Apžvalgyti miestą automobilį palikus namuose – tikrai labai smagu! – Labai smagi mintis, kad Kaunas – tai miestas šeimai ir (vidiniams) vaikams. Tai reiškia, kad čia laukiami ir gali atrasti, ką veiks, visi pasaulio vaikai – nuo 0 iki 99 metų? – Tikrai taip! Šią vasarą turizmo sezoną, kurio šūkis ir buvo „Vasara tavo (vidiniam) vaikui“, pasitikome Lietuvos zoologijos sode – norėjome dar kartą pabrėžti, kad tokios erdvės yra atviros visiems, o ne tik tėvams su vaikais, kaip dažnai įsivaizduojama. Kaip mokymasis visą gyvenimą jau yra tapęs norma, taip ir žaismingumas tokia norma turėtų tapti jau gana greitai. Pačiai visai neseniai teko įkišti nosį į jau greitai duris atversiančią Mokslo salą – galiu drąsiai pasakyti, kad
mygtukus paspaudyti ir kitas smagybes patirti man knietėjo ne mažiau nei būsimiems mažiesiems šio muziejaus lankytojams! (Šypsosi.) Taip pat jau kelintą sezoną prie vienos ryškiausių Kauno leidainių, „Angolo Italiano“, išsivingiuoja ilgiausios eilės, ir net nebūtinai šiltuoju metu. Nustebsite, bet didžioji dalis lankytojų būtent jie – vidiniai vaikai, nusprendę per pietų pertrauką palepinti save ledais!
– Kur Kaune nukeliauti, ką nuveikti šeimoms?
– Šalia visų kitų veiklų, dar vienas be galo nuotaikingas ir smagus projektas – Kaunastiška abėcėlė. Ko ši abėcėlė moko mažuosius keliautojus?
– Ne veltui Kaunastiška abėcėlė savo gimtadienį galėtų švęsti kartu su Kaukučiu – šios dvi idėjos gimė mūsų kolektyvui tų pačių kūrybinių dirbtuvių metu. Dar juos sieja tai, kad abiejų vizualinę formą sukūrė nuostabi menininkė, iliustratorė Kornelija Žalpytė. Kaunastiška abėcėlė – be galo smagus, dailiai išpildytas ir sėkmingas projektas,
– Visomis geriausiomis vietelėmis esame pasidaliję „Kaukučio“ maršrute – ten ir muziejai, ir teatrai, ir žaidimų erdvės bei aikštelės, ir vietos pavalgyti. Prie stabilaus pasiūlymų repertuaro vis prisijungia ir naujos pramogos, veiklos. Tiek iš Kaukučio maršruto, tiek ir vidinių įkvėpimų vedami galime sudėlioti neribotus scenarijus šeimos dienai Kaune. Pavyzdžiui, sporto mylėtojai gali aplankyti krepšinio namus, Sporto muziejų ir pažiūrėti Žalgirio rungtynes Žalgirio arenoje. Beje, jau netrukus Nemuno saloje bus galima praleisti kad ir visą savaitgalį –vieną dieną paskirti Mokslo salos ekspozicijai, o kitą – krepšinio rungtynėms ar Žalgirio baseinui ir SPA kompleksui. Ramiai pagurkšnoti kavos ar suvalgyti pietus leis Vienybės aikšteje įsikūręs „Goodman“ šeimos restoranėlis, mat stalai jame – išmanūs ekranai, kuriuose mažieji tikrai ras veiklos. Interaktyviai ir itin prasmingai praleisti laiką galima ir Tautinės muzikos muziejuje – neišduosime visų paslapčių, bet galiu patikinti: šioje vietoje vidinis mano pačios vaikas tikrai gavo galimybę pamaitinti savo smalsumą ir norą žaisti. (Šypsosi.)
kurtas su labai daug atidos ir meilės Kaunui. Jame kiekviena abėcėlės raidė reiškė vis naują Kauno objektą ar veiklą. Tam tikra prasme ji yra apie simbolius – kiekvienas iš mūsų savo Kauno abėcėlę susidėliotume iš skirtingų raidžių ir nebūtų nė vienos neteisingos versijos. Čia ir slypi didžiausia pamoka, kurią bandome įskiepyti mažiesiems Kauno lankytojams ir tyrinėtojams: smagiausia atrasti savus orientyrus, o jie nebūtinai slypi prie pagrindinių kelių.
– Taigi Kaunas vaikus šiek tiek padūkėliškai ragina retkarčiais visgi mesti kelią dėl takelio?
– Ši situacija – labai gyvas ir gražus įrodymas, kaip miestas perrašo ar papildo savo istorijas. Jau daugiau nei dešimt metų Kauno sienos aktyviai pildosi gatvės meno kūriniais. Ši tendencija įamžinta ir kuriant mūsų agentūrą – Turizmo simboliu buvo tapęs nemažai sienų papuošęs ramiai besišypsantis katinėlis, vėliau jo gretas įvairioje simbolikoje papildė ir Senelis išminčius, Rožinis dramblys ir kiti gatvės meno kūriniai. Kaunui kasmet vis pasipildant ir smagiais Kauno akcentais, atsirado poreikis
viską sudėti ir į maršrutą, kuriam buvo sugalvotas netgi naujas žodis – Sienografo užrašai. Vis atnaujinamas kaip ir besikeičiantis miesto veidas, jis išlieka vienu populiausių mūsų maršrutų. Iš Turizmo informacijos centro lankytojų sužinojome, kad šis maršrutas labai mėgstamas tyrinėti su šeimomis. Būtent jis mus ir nuveda toliau nuo pagrindinių kelių – į kiemus, kiemelius, skverelius – ir parodo kiek kitokį, asmeniškesnį miesto veidą.
Gatvės meno kūriniai neretai atsiranda ir ant apleistų pastatų, kartais – net ir žinomiausių vaiduoklių. Jie moko mus, kad ne viskas turi būti gražu, išpuoselėta, sterilu, kad miestas yra gyvas, kartais jis trupa, griūva, ant vienų piešinių ima rastis kiti ir tai yra absoliučiai natūralus procesas, nuo kurio mums visai nereikia kreipti savo žvilgsnio, gal net priešingai – jame įžvelgti galimybę arba iliustracijos vertą istoriją!
– Ar tai reiškia, kad šalia visų kitų veiklų, jums svarbu vaikuose ir šeimose ugdyti kūrybiškumą ir laisvės jausmą?
– Tikrai taip. Absoliučiai nieko blogo lankyti miestų TOP 10, bet mums vis knieti
įkvėpti žmones būti atvirus, rasti vis naujų būdų keliauti ir pažinti Kauną. Štai Pasaulinės turizmo dienos proga pakvietėme visus tapti AvanTuristais – leistis į avantiūrą Kaune nežinant, ką gausi – puodelį kavos, o gal naktinę ekskursiją fortuose ar paupiu. Liekame ištikimi sau ir budiname tuos vidinius vaikus, kiek tik pavyksta.
– Kadaise laiką leisti Kaune šeimas kvietė Kauniukas, kultūros sostinės metais – Žvėris, pastaraisiais metais – Kaukutis. Koks personažas ateityje kvies mažuosius pažinti šį miestą?
– Tai amžinas klausimas! Miestas myli savo legendas, o mažiesiems drąsiau, kai į kelionę kartu leidžiasi ir personažas. Kaukutis – kiek pasiutęs, bet mylimas veikėjas. Jis gali įtikinti pažvelgti pro apvalius modernistinius langus, pasivažinėti funikulieriumi arba paspausti daugybę mygtukų Mokslo saloje. O galbūt jį atgal po Kauko laiptais nugins žemę drebinantis, bundantis Žvėris? Galim atskleisti tik viena: kad tų visų vaikų, nuo 0 iki 99 metų, laukia daugybė staigmenų, netikėtumų, gal net ir stebuklų.
Kai Daumantė Strelčiūnienė , mezgimo bendruomenės Lietuvoje iniciatorė ir viena iš „Mezgėjų brančo“ renginių organizatorių, keletą vakarų iš eilės nepasiima virbalų, jos jaunesnysis sūnus Leonas pradeda teirautis, ar ji neserga. „Mama su virbalais rankose yra mano šeimos ritualas bei mūsų namų ramybės simbolis“, – šypsosi moteris.
Mezgimas tapo ta trūkstama dalimi visame kame, kad emociškai atsistatyčiau ir susibalansuočiau mintis apie tai, kas aš esu, ko noriu ir kaip noriu siekti savų svajonių.
– Daumante, kas jus išmokė megzti? Ar tai buvo meilė iš pirmos „akies“? – Šie laurai atitenka mano močiutėms. Telšių močiutė mokė megzti, o Šalčininkų – nerti. Per sukąstus dantis darydavau, ką liepdavo. (Šypsosi.) Ar man tai patiko? Tikrai ne – save vizualizavau tikrai ne kaip moterį, kuri mezga. Mačiau save su klasikiniu kostiumėliu, sėkmingai kylančią karjeros laiptais. Mezgimas, maisto gamyba, net vaikai neatrodė kaip siekiamybė. Mezgimas man buvo kaip svorio darbo rinkoje neturinti veikla, tad viską dariau, kad tik būčiau kuo toliau nuo tokių naminių hobių. Kalbos kalbom, tačiau nutiko gyvenimas. Būdama 19-os įsimylėjau, 20-ies ištekėjau, 21-erių gimė mano pirmas sūnus. Studijavau bakalaurą, paskui stojau į magistrą, papildomai dirbau prancūzų kalbos mokytoja. Buvo labai įdomūs, supermamų laikai – gaudavau nemažai spaudimo iš išorės. Kartą atvykusi pas uošvius pamačiau ant sofos sėdinčią anytą, mezgančią baltą kojinę. Šleivą kreivą, bet tas vaizdas mane sukaustė. Pervargusi, pilna kompleksų dėl buvimo jauna mama nusprendžiau pabandyti megzti. Mezgimas tapo ta trūkstama dalimi visame kame, kad emociškai atsistatyčiau ir susibalansuočiau mintis apie tai, kas aš esu, ko noriu ir kaip noriu siekti savų svajonių.
– Kaip apibūdintumėte tą jausmą – mezgant? Net ir šeima jį asocijuoja su jūsų ramybe?
– Daugiausiai mezgate sau ir savo šeimai – sūnums bei vyrui? Kokius projektus renkatės dažniausiai ir kaip gimsta jų dizainai? – Aš tiesiog mezgu. (Šypsosi.) Mezgimas man yra kaip rytinis dantų išsivalymas. Minčių higiena prieš ar po darbo dienos. Megzdavau savo komandos merginoms, kurios išeidavo į motinystės atostogas. Kartą sugalvojau numegzti megztuką labai bjaurios kolegės kūdikiui. Atnešiau, padėjau ant stalo. Šiandien su ja esame geriausios draugės. Ar kaimynei, netyčia sutiktai ir papasakojusiai apie ausies uždegimą. Numezgiau jai kepurę.
Leonas labai mėgsta mano mezginius. Numezgu megztuką, o jis jau atbėga ir sako: noriu dar vieno, tik žalio. Tai jam – mano meilės kalba. Nuėjęs į mokyklą džiaugiasi, giriasi. Taip gimsta nauji projektai – šiuo metu savo mokytojoms prižadėjo kašmyrinių skarelių. Negaliu sakyti, kad nemegsiu. (Šypsosi.) Mezgu, nes jaučiu, jog vaikas tuo didžiuojasi. Mane tai įkvepia. Be to, suprantu, kad taip nebus ilgai. Jam jau šešeri, tad stengiuosi įgyvendinti visus norus, nes žinau, kad jau greitai ateis „Mama, nupirk man džemperį“ laikas.
Aš esu mezgėja iš jausmo. Megzti pagal užsakymus bandžiau, bet tai techninė veikla, ne man. Mezginys man yra ne daiktas, o teigiama emocija ir galimybė sustiprinti ryšį su žmogumi.
Labiausiai mane įkvepia skandinaviška estetika ir prancūziška elegancija. Esu frankofonė, laisvai šnekanti prancūziškai, tad galiu sau leisti panaršyti po prancūzų medijas ir paieškoti įkvėpimo. Iš ten ateina įkvėpimas spalvoms. Skandinavijos šalys, ypač Norvegija ir Danija, man yra estetikos pavyzdžiai. O kur dar keturi mūsų krašto metų laikai, suteikiantys galimybę megzti nuo medvilnės iki alpakos vilnos mezginių. Taip viską jungiant ir gimsta mano mezginiai.
– Mezganti mama yra mano šeimos ritualas. Ir taip tapo savaime, neforsuojant. Visai neseniai tai suvokiau. Mūsų šeimos vakarai gana rutiniški: vakarienė, vaikai, tvarkymasis. Po viso to – mano laikas mezgimui. Visai neseniai sūnus Leonas pastebėjo, jog tris vakarus neprisėdau prie virbalų. Šeimos rutina jam pasirodė sugriuvusi. Priėjo ir klausia: „Mama, tu gal sergi, kad nemezgi?“. Tuomet supratau, visi tokie buitiniai įvykiai šeimai tapo kaip simboline tarpusavio komunikacija, kuri ramina, sukuria saugumo jausmą. Net mano vyras sunerimsta, jei nemezgu. Jam visai natūralu pasidomėti, ar savaitgaliui turiu siūlų.
Aš esu mezgėja iš jausmo. Megzti pagal užsakymus bandžiau, bet tai techninė veikla, ne man. Mezginys man yra ne daiktas, o teigiama emocija ir galimybė sustiprinti ryšį su žmogumi.
– Ar mezgimas keičiasi kartu su jūsų patirtimi? Ką megzdama išmokote apie save?
– Labai keičiasi, nes keičiuosi ir aš. Dažnai pašaipūniškai kalbu apie savęs ieškotojus, nes pati tokia buvau. Ieškodavau savęs, surasdavau, o tada, žiūriu, pasikeičiau. Ir vėl esu pasimetusi. Nuolat tobulėti man svarbu, ne tik techniškai. Prieš 16 metų buvau jaunas, drąsiai svajojantis, tačiau mažai įgūdžių turintis žmogus. Per sudėtingas patirtis tvirtėjau kaip asmenybė. Sėdžiu, verkiu, mezgu ir galvoju, o ką daryti kitaip, kad pakeisčiau situaciją. Pirmuosius Leono gyvenimo metus skyriau tik sau, vaikui, mezgimui ir mintims, ką veikti toliau. Tuo metu netikėtai gavau darbo pasiūlymą – mintys materializavosi. Pradėjau mokytis lyderystės, sužinojau, kaip būti lyderiu, o ne vadovu, kaip girdėti žmones, organizuoti darbą komandoje, nebijoti priimti nepatogių sprendimų. Man labai patiko. Įkritau į šią veiklą. Daug išmokau. Tik mezgimas buvo numestas į šoną. Metus vaikščiojau su perdegimo simptomais ir juos ignoravau. Net megzti nebenorėjau. Kartą po vieno darbinio skambučio nualpau. Atsidūrusi pas gydytoją išgirdau, kad privalau sulėtinti gyvenimo tempą ir išeiti iš darbo. Suklusau. Tai buvo dar vienas, vertybinis pokyčio etapas. Po šios patirties aš vėl pasikeičiau, ir mezgimas pasikeitė. Mezgu mažiau galvodama apie kitus ir vyraujančias tendencijas. Esu vedlė, telkiantis žmogus. Man patinka būti lydere, kuri mezga ir dievina buitį.
– Tikiu, kad mezgant laikas tiesiog sutirpsta. Kiek laiko praleidžiate megzdama vienu prisėdimu ar per savaitę?
– Labai priklauso nuo etapo, kuriame esu. Mano gyvenimas sudė-
tas iš trijų dalių: šeimos, darbo ir mezgimo. Balansuoju tarp visų trijų. Jei šeimos ar darbo dalyje kiek ramiau, tuomet mezgu. Daugiausiai mezgu automobilyje arba savaitgaliais. Būnant uošvijoje mezgimas tampa pagrindiniu užsiėmimu. Mes mezgame, o vaikais, maistu rūpinasi uošvis ir vyras. (Šypsosi.)
– O kaip mezgimas keliaujant skiriasi nuo mezgimo namuose?
– Nemoku tiesiog sėdėti ir laikyti rankas be darbo – mezgu visur. Labai įdomu sutikti mezgėją gatvėje ar oro uoste. Visuomet pasikalbame. Pagiriame vienas kito mezginius. Mezgėja mezgėjai draugė visame pasaulyje.
– Taip pat mezgėjų bendruomenė aktyvi ir pas mus, Lietuvoje –tiek internete, tiek gyvai? Atrodo, kad tiek mezgimas, tiek nėrimas šiuo metu yra viena iš laisvalaikio tendencijų.
– Daug metų stebėjau skandinaves mezgimo nuomonės formuotojas: vienos mezga ir bendradarbiauja su kepyklėlėmis, kitos – su juvelyrais, o trečios tiesiog gero gyvenimo formuotojos prie mezgimo. Pagalvojau, o kodėl man to nepabandžius Lietuvoje. Daug kas sakė, jog tai – siaura niša, žmonėms neįdomu, o man toks užsispyrimas: aš jums dar parodysiu ir įrodysiu. (Šypsosi.) Mezgimas, o galiausiai ir atsigręžimas į kokybiškesnį ir tvaresnį sprendimą, tapo tendencija ir Lietuvoje.
Visada sakau, kad nesu tik mezgėja, tik vadovė, tik mama – aš esu viskas ir dar daugiau. Ta pati taisyklė galioja ir mezgėjų bendruomenei. Ateikit į „Mezgėjų brančus“ ir pamatysite, mezga ne tik bobutės! (Šypsosi.)
Aš nesu prieš drabužių parduotuves, visgi harmonija man yra svarbi. Mezgimas man suteikia galimybę rinktis ir šiek tiek prisidėti prie sąžiningesnio vartojimo.
– Jau antrus metus buriatės į mezgėjų vėlyvuosius pusryčius Vilniuje, „Miesto laboratorijos“ erdvėje. Kaip atrodo toks renginys –mezgate ir dalijatės patirtimi?
– Į mūsų renginius ateina ir jaunos mamos, norinčios pailsėti nuo rutinos, ir aukštas pozicijas užimančios moterys. Taip pat mamos atveda dukras, užsuka ir anūkės, kurios atsiveda močiutes, šios sėdi ant sofos ir negali patikėti, kad šiandien yra tiek daug jaunų žmonių, kurie mezga. Šis bendruomeninis renginys tinkamas tiek gauti mezgiminių patarimų, pasikonsultuoti dėl siūlų, susirasti bendraminčių, tiek įsikrauti pozityvios energijos ir patirti įdomių pokalbių apie viską. Čia mezgasi draugystės. Vienas žmogus pajuokavo, kad gyvenime nėra matęs tiek daug ir taip garsiai šnekančių intraverčių. (Juokiasi.) Ir tai yra tiesa: „Mezgėjų brančas“ dovanoja endorfinus, o ne kortizolį.
– Ar pastebite, kad per tokias veiklas mezgėjų būrys plečiasi ir populiarėja? Ar jos keičia požiūrį į mezgimą, bendruomeniškumą?
– Mezgėjos mezgė ir megs. Joms požiūris į mezgimą, kaip veiklą, nesikeičia. Tokie renginiai keičia visuomenės požiūrį į mezgėjas, ne į mezgimą. Man nepatinka užsilikęs šabloninis mąstymas, neva mezgimas – laiko švaistymas, bobučių ir žmonių, neturinčių, ką veikti, užsiėmimas. Mažais žingsneliais požiūris į mezgimą keičiasi – didele dalimi prie to prisidėjo ir „Mezgėjų brančai“, ir drąsėjančios mezgėjos, mezgančios viešumoje.
– O kalbant apie techninius aspektus, ar pastebite mezgimo tendencijų pokyčių, pavyzdžiui, susijusių su medžiagomis, technikomis ar dizainu? Kokius projektus rekomenduotumėte pradedantiesiems mezgėjams, norintiems išmokti šio amato?
– Mezgimas keičiasi. Mados grįžta, sena vėl tampa nauja – kuriasi naujos technikos ar patobulinamos esamos, grąžinamos močiučių laikų ir atmetamos naujos, kurios nepasiteisina. Nusimegzti galima bet ką, tik svarbu žinoti, ko norisi.
Dažnai sulaukiu klausimų, kam megzti 150 eurų kainuosiantį merinosų vilnos megztuką, jei gali nusipirkti tokį patį už 39? Man smagiau megzti iš aukštos klasės vilnos, kuri buvo išgauta nežalojant gyvūno, dažyta sertifikuotais dažais, kurie neteršia gamtos, ir svarbiausia žinoti, kad šį megztuką mezgiau aš, dama iš Vilniaus, o ne varginga moteris Bangladeše, kuriai sumoka centus už darbą ir net nepasirūpina saugiomis darbo sąlygomis. Aš nesu prieš drabužių parduotuves, visgi harmonija man yra svarbi. Mezgimas man suteikia galimybę rinktis ir šiek tiek prisidėti prie sąžiningesnio vartojimo. Naujoms mezgėjoms visuomet rekomenduoju nusipirkti standartinius ketvirto numerio virbalus, medvilnės siūlus ir megzti virtuvines šluostes. Taip patreniruosit ranką, pajausite savo mezgimo tamprumą, pasitestuosit struktūrinius raštus, perprasite principą. O tuomet atsiveria Pandoros skrynia... Vietos kūrybai čia labai daug!
– Skaičiau, kad jūsų aistra – siūlai. Kas svarbiausia juos renkantis?
Tarkime, kokie siūlai mažiausiai kanda, kokius rekomenduotumėte savo pirmajam megztiniui arba kokie labiausiai tinka naujagimių kojinytėms? Ar skirtingų siūlų mezginius reikia skirtingai prižiūrėti?
– Tiesa, pirmiausia renkuosi kokybiškus siūlus. Neperku siūlų iš tų gamintojų, kurie negali paaiškinti, kokia sudėtis, kokia kokybė. Būna,
Kadaise buvo laikai, kai babytės, kurios gyveno prie geležinkelio bėgių, pravažiuojančių traukinių laiką įmegzdavo į raštus – tokiu būdu perduodavo traukinių migravimo informaciją šnipams.
ant etiketės rašo kašmyras, o jauti, kad visiška plastmasė su 0,01% kašmyro. Kita problema – kopijos. Tam tikros šalys dažnai kopijuoja siūlus nuo stiprių siūlų gamintojų. Kaip galiu pirkti tai, kas nukopijuota? Taip pat svarbūs vilnos išgavimo būdai. Yra siūlų gamintojų, kurie stengiasi gauti sertifikatus, pažyminčius, jog produkcija išgauta nežalojant gyvūno. Šie siūlai dažnai būna brangesni. Mėgstu grynos vilnos siūlus, o ne kelių pluoštų – jei merinosų vilna, tai šimtaprocentinė, jei kašmyras, tai šimtaprocentinis.
Merinosų vilna yra švelniausias pasirinkimas, tik ji nėra tokia šildanti kaip alpakos. Galit megzti tik iš jos arba galit dar pridėti moherio – ji sukurs prabangaus debesėlio efektą, mažiau burbuliuosis. Yra plonos gijos, angliškai „lace“, kurias galite pridėti prie pagrindinio siūlo. Tarkime, kašmyro gija. Merinosas ir kašmyras – nuostabus duetas.
Kalbant apie naujagimių kojinytes, reikia pirkti „kandančios“ vilnos siūlus. Avies vilna yra tobulas pasirinkimas, ypač žiemą gimusiems vaikučiams. Vilna turi kutenti padukus.
O priežiūra priklauso nuo vilnos. Merinosų vilnai patinka būti skalbiamai vilnos režimu, o štai kašmyras mėgsta vėsesnį vandenį ir mažiau sukimo. Visus mezginius džiovinu ant grindų, gražiai ištempusi ant rankšluosčio. Mezginiai su moheriu reikalauja mažai priežiūros, mat ji sulaiko vilnos burbuliavimąsi. Taip pat pastebiu, kad mezginiai, kurie megzti labiau įtempus siūlą, mažiau burbuliuojasi nei laisviau mezgami, bet jeigu siūlas kokybiškas, burbuliavimasis nenurodo siūlo broko. Nurinkus burbulus mezginys atrodys kaip naujas.
– Kalbant apie tradicijas, kokie, jūsų manymu, svarbiausi mezgimo, kaip tradicinio amato, aspektai, kuriuos reikėtų išlaikyti ateities kartoms?
– Kadaise buvo laikai, kai babytės, kurios gyveno prie geležinkelio bėgių, pravažiuojančių traukinių laiką įmegzdavo į raštus – tokiu būdu perduodavo traukinių migravimo informaciją šnipams. Buvo laikai, kai buvo mezgama vyrui ar sūnui kariškiams, kad tik nesušaltų tarnyboje. Sulaukėme laikų, kuomet mezgama dėl tvaresnio, kokybiškesnio daikto. Tai – dramatiškas pokytis, pasikeitė mezgimo tikslas. Man liūdna, kad Lietuvoje nėra išlikę daug duomenų apie lietuvišką mezgimą ir jo tradiciją. Kaip būtų gražu, jei prie tautinių drabužių muziejuje dar turėtume megztas pirštines, kojines, kepuraites. Jos tokios egzistavo. Esame Šiaurės šalis, kuriai mezgimas – toks pats natūralus užsiėmimas kaip pasivaikščiojimas lauke bet kokiu oru. Norvegija, Danija, Švedija, Suomija mezgimą saugo ir skatina, nes tai jų identitetas. Muziejai, archyvai, knygų leidyba apie mezgimą yra itin gausūs. Pas mus kiekviena moteris turi mokėti išvirti cepelinus, o ten mokosi megzti. Norėčiau, kad mažiau tapatintume save su Pietų Europos šalimis ir labiau atsigręžtume į platumą, kurioje esame, ir taip puoselėtume savo identitetą. Tamsios žiemos metu, užuot bambėję, kaip norėtume išvykti ar gyventi Ispanijoje, imtume pavyzdį iš savo kaimynų ir mėgautumėmės žvakėmis, cinamonu kvepiančiais namais ir vilnoniais siūlais, slenkančiais per pirštus. Tiesiog reikia išlaikyti mezgimą, nes tai yra mūsų ir apie mus.
GERA NUOTAIKA – ŠVIESIUOSE NAMUOSE IŠTISUS METUS
Nuotraukos: JUNG archyvas
Artėjant rudeniui ir trumpėjant dienoms, mūsų namai vėl tampa jaukumo ir šilumos židiniu. Būtent šiuo laikotarpiu išauga dirbtinio apšvietimo svarba – jis atlieka reikšmingą vaidmenį užtikrinant gerą savijautą, didinant produktyvumą ir bendrą gyvenimo kokybę. Pasitelkus dar ir išmaniųjų namų sprendimus, apšvietimas veiksmingai padės užtikrinti gerokai daugiau nei tik gerą matomumą namuose.
SKIRTINGIEMS POREIKIAMS – REGULIUOJAMAS
ŠVIESOS INTENSYVUMAS
Dažniausiai į apšvietimą namuose žiūrima vien iš praktinės perspektyvos – jis tiesiog turi užtikrinti pakankamą šviesos kiekį. Tačiau svarbios ir apšvietimo savybės – vieną iš jų apibrėžia šviesos stiprumas arba intensyvumas, kuris yra matuojamas liumenais (lm). Kitaip nei vatai (W), kurie nurodo šviesos šaltinio galią, liumenų kiekis nusako, kokia ryški bus šviesa.
Bendrose gyvenamosiose patalpose, pavyzdžiui, svetainėse ir valgomuosiuose, keli šviesos šaltiniai turėtų suteikti bendrą 1500–3000 liumenų šviesos srautą jaukiai atmosferai sukurti. Virtuvėse, darbo kambariuose ar biuruose reikia stipresnės šviesos (4000–8000 lm). Ryški šviesa čia užtikrins ne tik gerą apšvietimą, bet ir skatins produktyvumą. Miegamuosiuose pakaks 1000–2000 liumenų ar net silpnesnio apšvietimo.
Idealu, kai apšvietimo intensyvumas nėra fiksuotas ir jį galima reguliuoti – šviesos stiprumo reguliatoriai suteikia galimybę valdyti šviesos intensyvumą pagal poreikį. Tai pats paprasčiausias būdas kontroliuoti šviesą. Patogiau ją reguliuoti galima išmaniųjų namų sistema JUNG HOME. Ji leidžia nustatyti šviesos ryškumą automatiškai pagal paros metą – dienos metu šviesa bus mažiau ryški, o vakare – sustiprės. Įdiegus JUNG KNX sistemą, apšvietimą galima valdyti dar patogiau – prie jos prijungus ryškumo jutiklį, sistema dinamiškai reguliuos apšvietimą namuose priklausomai nuo to, kiek natūralios šviesos patenka pro langus. Kai bus debesuota – šviesos šaltiniai švies ryškiau, kai saulėta – blankiau.
SVARBI IR ŠVIESOS SPALVA
Antrasis parametras, nusakantis apšvietimo savybes, yra baltos šviesos spalvinė temperatūra, matuojama kelvinais (K). Ji daro didelę įtaką mūsų nuotaikai, darbingumui ir net miegui. Tyrimai rodo, kad šaltesnė šviesa, kurios spalvinė temperatūra svyruoja nuo 4000–6500 K, gali imituoti natūralią dienos šviesą. Ji didina budrumą ir koncentraciją, todėl tikslinga tokią šviesą naudoti darbo kambaryje ar biure.
Šiltesnė šviesa, kurios spalvinė temperatūra 2700–3000 K, veikia atpalaiduojančiai ir yra tinkamesnė svetainėms ir miegamiesiems, kur reikia sukurti jaukią atmosferą. Tokia šviesa ypač svarbi prieš miegą, nes ji skatina melatonino gamybą smegenyse ir padeda organizmui pasiruošti poilsiui.
„Išmaniųjų namų sistemos gali automatiškai, pagal iš anksto numatytą laiko programą, kontroliuoti baltos šviesos spalvinę temperatūrą (jei pasirinktas šviestuvas tą funkciją turi). Tarkime, iš ryto, kai reikia lengviau prabusti ir paruošti organizmą produktyviai dienai, šviesos šaltiniai skleis šaltesnę šviesą. Vakarėjant šviesos atspalvis bus automatiškai palengva keičiamas į šiltesnį. Taip galima atkurti natūralius šviesos savybių svyravimus, kokius stebime gamtoje, ir priderinti apšvietimą prie mūsų biologinio ritmo. Jungdami šias dvi galimybes – šviesos intensyvumo ir šviesos spalvos automatinį reguliavimą išmaniųjų namų sistema – galime sukurti maksimalų komfortą net ir tamsiuoju metų laiku.
Apšvietimą galima valdyti ir išmaniųjų namų scenarijais. Tai yra iš anksto suplanuoti veiksmai ir parametrai, kurie aktyvuojami jungiklio paspaudimu ar programėle telefone. Pavyzdžiui, galite sukurti jaukaus vakaro svetainėje scenarijų; jį aktyvavus, šviesa įsijungs pagal iš anksto numatytus ryškumo ir atspalvio lygius. Kartu bus aktyvuotos ir kitos funkcijos – pavyzdžiui, elektra valdomų užuolaidų užtraukimas, komfortinės temperatūros nustatymas ir panašiai. Išmaniųjų namų sistemų pritaikymo galimybes riboja nebent tik fantazija“, – paaiškina JUNG Vilnius direktorius R. Skurdenis.
MAŽESNĖS ENERGIJOS SĄNAUDOS
Įdiegus namuose išmaniųjų namų sistemą ir ja kontroliuojamą apšvietimą, galima ne tik gerokai padidinti komfortą, bet ir sutaupyti elektros energijos.
„Įprastas šviesos šaltinis tik skleidžia šviesą, o išmaniųjų namų sistema kontroliuojamas apšvietimas gali ir dinamiškai prisitaikyti prie namų šeimininkų poreikių. Šviesa naudojama tik tada, kai ji yra reikalinga, ir tiksliai tiek, kiek tuo metu jos reikia.
Papildomai sutaupyti energijos padės judesio ir būvio jutikliai. Pirmieji aktyvuoja įvairias funkcijas, kai fiksuoja judesį. Jie
ypač tinka laiptinių ar koridorių apšvietimui – šviesą įjungs tik tada, kai savo aprėpties zonoje fiksuos judėjimą. Trukmę, kiek laiko šviesa turi šviesti, galima keisti. Būvio jutikliai įjungia šviesą ar kitą išmaniųjų namų funkciją, tik kai patalpoje yra žmonių (užtenka mikrojudesių). Patalpoje nesant žmonių ir praėjus iš anksto nustatytam laikui, šviesa automatiškai išjungiama“, – pasakoja ekspertas.
Išmaniųjų namų sistemos valdo ir sukuria optimalų ir komfortišką apšvietimą namuose, kuris bus ne tik taupus, bet ir artimas natūralioms apšvietimo sąlygoms. Ir tai tik viena iš daugelio tokių sistemų pritaikymo galimybių.
PASIDARYK PATS
Šeši kūrybingumo pratimai
Iliustracijos ir užduotys: Kornelija Žalpytė, Instagram: @k0.za Nuotraukos: Greta Gedminaitė
Kūrybiškumo jėga yra neišsenkanti, ypač kai ją prisimeni ir leidi jai būti. Išminties mėgstu semtis iš vaikų, stebėti jų mintis, jausti ir matyti pasaulį jų akimis. Tikiu: vaikai kūrybiškumo dar tikrai nepametė! Jie į viską žiūri pirmapradžiu žvilgsniu ir galvoja dar nesugalvotas idėjas, kuria naujus, kūrybiškus sprendimų būdus, kuriuos suaugusieji taip dažnai mėgsta pakeisti įprastais, per daug metų patikrintais sprendimais. Labai skatinu neskubėti „taisyti“ vaikų minčių ir sprendimų, pasistengti atsiriboti nuo minties pasufleruoti, ką ir kaip reiktų daryti. Nėra vieno atsakymo, kaip reiktų kurti, – savus kūrybiš-
kus kelius kiekvienas atranda individualiai. Mano iliustruotos užduotėlės šįkart susiję su gamta. Tema, kuri mane pačią įkvepia kurti ir nesustoti judėti. Labai tikiu, kad ir vaikai gamtoje suranda daug įkvėpimo, juk joje viskas taip įvairu, nenuspėjama, nesuplanuota – vabzdžių gyvenimai, metų laikų kaita, sezonų grožis, skirtingų gyvūnų kasdienybė. Tad darydami šias užduotis su vaikais nepamirškite drauge garsiai pamąstyti: Kam augti padeda lietus? Kas labiausiai džiaugiasi lietaus debesimis? Kokiomis nuotaikomis naktį gyvena jonvabaliai? O kaip atrodo žemė, iš kurios viskas auga?
Visai neblogas nuotykis!
Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke
Jeigu šiai smagiai keturių žmonių kom-
panijai reiktų duoti vardą – duočiau
Laisvė. Ir net ne dėl to, kad komunikacijos specialistės Augustės Gittins tėvai
– žinomi žurnalistai Laisvė ir Vytaras
Radzevičiai. Kažkas šios šeimos santykyje, požiūryje, buvime ir net namuose
šaukte šaukia šį vardą. „Laisvė ir mokėjimas ja džiaugtis buvo tėvų įrašyti man
į galvą ir širdį“, – pasakoja Augustė ir kviečia į svečius: ten, kur kuria jos vyras, animacijos ir dizaino studijos „Easy Animal“ vadovas ir bendraįkūrėjas, Josepho Ceulanyddo pseudonimu kuriantis fotografas velsietis Neilas , kur auga du jų vaikai –aštuonerių Skajus Juozapas ir trejų Jokūbas – ir verda tikrų tikriausias gyvenimas.
Visą istoriją skaitykite naujame LAMŲ SLĖNIS.
ŠEIMA numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
BON APPÉTIT
8 VISAI ŠEIMAI DRAUGIŠKOS VIETOS VILNIUJE, KUR YPATINGAS DĖMESYS – MAŽIESIEMS
Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė
Instagram: @agne_kalinkaite
Šį pavasarį Ispanijoje praleidau du mėnesius, per kuriuos negalėjau atsistebėti, kiek daaaug mažiausių kūdikių galima pamatyti įvairiausio plauko maitinimo įstaigose. Net ir prabangiausiuose restoranuose mamos drąsiai žindo, o kūdikiui pradėjus verkti tikrai nebėga į tualetą jo raminti. Tiesiog – vaikams gimus šeimos susibūrimai restoranuose ir sekmadienio vakarienių tradicijos niekur nedingsta, niekas jų auklėms nepalieka – vaikai yra visateisiai gurmaniško gyvenimo dalyviai.
Lietuvoje kultūriškai situacija kitokia: mažų vaikų, o ypač kūdikių, restoranuose sutiksime labai nedažnai. Nesiimu vertinti,
tai gerai ar blogai, tiesiog esame kitokio mentaliteto žmonės ir garsūs vaikai bei kūdikiai restorane tikrai patiks ne kiekvienam.
Tad kai pati susilaukiau sūnaus, Vilniaus kulinarinis žemėlapis man atsivėrė visai kitomis spalvomis: ar ten bus vystymo stalas?
O kaipgi vaikiška kėdutė? Meniu, tikiuosi, rasim, ką valgyti mažajam... Staiga iiilgas pasirinkimų sąrašas labai ženkliai susitraukė. Bent iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau po ilgesnių klajojimų vis dėlto radome nemažą sąrašą visai šeimai draugiškų kavinių, kur galime vykti nedvejodami – ten visada rasime tai, ko reikia.
Šiandien šiuo sąrašu dalinuosi su jumis.
ROTONDA
RADVILAITĖS G. 6A, VILNIUS
Sąrašą pradedu nuo pačios miesto širdies –Katedros pašonėje įsikūrusios „Rotondos“. Atgimusi legendinė kavinė-ledainė duris atvėrė prieš keletą metų, o per šį laiką taip išpopuliarėjo, kad staliuką be rezervacijos pavyksta gauti toli gražu ne visada. „Mūsų restorane šeimos su mažaisiais ras ne tik specialų jiems skirtą meniu su vaikiškų patiekalų pasirinkimais, bet ir daugybę pramogų. Turime vaikų žaidimų kampelį su čiuožykla, o palypėjus aukštyn – vaikams skirtą kino teatrą, kur pliušinių meškinų draugijoje galima žiūrėti labiausiai patinkančius animacinius filmukus. Taip pat kiekvieną sekmadienį, nuo 14:30 val., animatorius čia
veda užsiėmimus vaikams. Kiekvieną spalio sekmadienį kviesime į „moliūgadienius“, kurių metu vyks įvairios pramogos ir užsiėmimai su moliūgais: moliūgų marginimas ir netgi moliūgų boulingas“, – pasakoja restorano administratorius Dovydas Stančaitis. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir maisto pasirinkimų, kurių čia yra visiems ragautojams. Meniu „Rotondoje“ labai platus: nuo lietuviškų kukulių iki itališkųjų raviolių.
„Mėgstamiausi mažųjų lankytojų patiekalai – mūsų varškėtukai su braškių uogiene arba, be abejo, picos. Šalia puikiai dera kakava su plakta grietinėle ir degintais zefyrais ar naminis aviečių limonadas“, – priduria D. Stančaitis.
PAUPIO 12
PAUPIO G. 12, VILNIUS
Į bohemiškąjį Užupį verta užsukti ne tik meno ir vyno mėgėjams, bet ir šeimoms su mažais vaikais! O ypač – į restoraną „Paupio 12“, kuris taip pat puikiai pritaikytas mažiesiems lankytojams.
„Esame šeimoms draugiškas restoranas, tad turime vaikų kampą antrame restorano aukšte su nameliu ir įvairiais žaislais. Kad mažieji nenuobodžiautų, pas mus rasite ir priemonių piešimui. Vasarą lauko terasoje taip pat siūlome dėžę žaislų, tad pas mus veiklos netrūksta visais metų laikais“, – pasakoja restorano vadovas Andrius.
„Paupio 12“ meniu dvelkia Viduržemio jūros regiono skoniais ir kvapais: saganaki
krevetės, trinta žuvienė, makaronai su guanciale ir, žinoma, mažųjų valgytojų itin mėgstamos picos.
„Vaikams atskiro meniu neturime, kadangi manome, jog mažieji turi skanauti tą patį maistą kaip ir suaugusieji. Visgi, keletą patiekalų esame išskyrę kaip vaikų mėgstamiausius: naminė pasta su sūriu ir grietinėle, naminiai varškės virtinukai (gali būti saldūs su medaus padažu arba sūrūs su grietinės bei sviesto padažu), gruzdintos vištienos juostelės su naminėmis bulvytėmis ar pica Margarita. Taip pat vaikai labai mėgsta mūsų ruošiamą limonadą“, – vardija restorano vadovas.
MIESTO LABORATORIJA
ANTAKALNIO 17-13 KORPUSAS, VILNIUS
Mano sąrašas keliasi į Antakalnį – čia, „Miesto Laboratorijoje“, visada verda gyvenimas, klega vaikų juokas ir gerų emocijų niekada netrūksta. Netrūksta, žinoma, ir gardaus maisto.
„„Miesto Laboratorija“ yra draugiška ir saugi erdvė šeimoms su mažais vaikais. Turbūt daugiausia dėmesio ir šypsenų čia sulaukia „Pasidaryk pats“ stiliaus vaikų žaidimo aikštelė. Ją kurdami ieškojome tvarių kūrybingų sprendimų, todėl aikštelės objektai buvo kuriami iš turimų medžiagų – purvo virtuvėlei panaudotos turimos lentos, sena vonelė, visi rakandai – iš kavinės, mažiausiųjų „veiklos lentai“ – seni raktai ir spynos, rozetės ir kištukai, užtrauktukai, batų raišteliai ir kiti dalykėliai, su kuo itin mėgsta žaisti vaikai. Viduje taip pat turime nedidelį žaislų ir knygų kampelį vaikams“, – pasakoja vietos
bendraįkūrėja Goda Sosnovskienė.
Atskiro paminėjimo verta pati „Miesto Laboratorijos“ kavinės erdvė: interjero pagrindas – natūralios medžiagos ir augalai, atspindintys šios vietos vertybinę poziciją. Čia skiriamas ypatingas dėmesys maisto švaistymo mažinimui, siūlomi sezoniniai ir vietiniai produktai, o meniu subalansuotas taip, kad skatintų rinktis sveikesnius ir aplinkai draugiškesnius patiekalus. Maistas čia taip pat jaukus ir tinkantis visai šeimai, ypač – savaitgalio vėlyvųjų pusryčių metu.
„Atskiro meniu vaikams neturime, bet mūsų meniu visada rasite vaikų mėgstamų patiekalų – varškės apkepo su trintomis uogomis, skanios sriubos, o savaitgalio vėlyvųjų pusryčių metu visuomet kepame visų mėgstamiausius purius blynelius“, –sako G. Sosnovskienė.
JURGIS IR DRAKONAS
VYTAUTO POCIŪNO G. 8, VERKIŲ G. 29C, KERAMIKŲ G. 2A, VILNIUS
Kalbant apie šeimai draugiškas kavines nepaminėti „Jurgio ir Drakono“ būtų tikra nuodėmė – ji jau tapo vilnietiškojo šeimos restorano etalonu. Turiu pripažinti, kad iki susilaukdami mažylio čia lankydavomės retai. O dabar svarstau – kodėl? Maistas paprastas, geras ir kokybiškas, tinkantis ir patinkantis visiems šeimos valgytojams.
„„Jurgio ir Drakono“ restoranų aplinka pritaikyta svečiams su vaikais ir šeimomis – nuo žaidimo kampelių kiekviename restorane, kuriuose mažieji ras žaidimų namelius, žaislus, knygutes, iki restorano interjero detalių, tokių kaip pasakos „Jurgis ir Drakonas“ motyvai ant sienų ar meniu kreidinių lentų, kurios kartais
patikimos mažųjų svečių talentams. Kai kur turime ir lauko žaidimų aikštelę. Restorano personalas visada praeidamas pakalbins nedrąsiausius arba nuobodžiaujančius mažylius, pasiūlys pieštukų ir popieriaus ar trafaretų nuspalvinti savo drakonus. Ledų vitrinos ir atviros virtuvės dažnai tampa vaikų dėmesio traukos centrais, mat čia jiems bus pasiūlyta paragauti skirtingų skonių ledų prieš išsirenkant tą vienintelį rutuliuką ar bus galima stebėti picų kepėjų darbą ir ugnimis alsuojančias krosnis, kurių kiekviena turi vardus“, – pasakoja restoranų savininkė Odeta Bložienė. Žinoma, restoranų išskirtinumas – picos. „Jurgis ir Drakonas“ buvo vieni pirmųjų, pa-
siūlę vilniečiams neapolietiško stiliaus picų. Pamenu, kaip pirmajame restorane po atsidarymo nusidriekdavo didžiulės eilės! Panašu, kad jiems vis dar sekasi išlaikyti kokybę.
„Turime atskirą meniu skiltį mažiesiems Herojams, kaip mes juos vadiname, o tai palengvina jų ir tėvelių užduotį išsirinkti patiekalą. Šioje skiltyje galima rasti vaikų mėgstamiausius pasirinkimus – nuo Margaritos ir Prosciutto Cotto picų iki lazanijos, močiutės kukulių, virtų ar keptų varškėtukų. Žinoma, pietūs „Jurgio ir Drakono“ restorane retai įsivaizduojami be naminių ledų ir nesibaigiančio ąsočio naminio miško uogų ar citrinų limonado“, – teigia O. Bložienė.
VERANDA KĘSTUČIO G. 39, VILNIUS
Toliau keliaukime į Žvėryną, kuris taip pat turi puikią vietą mažiesiems – „Verandą“. Mano mintyse tai viena universaliausių kavinių (o tiksliau, kaip jie patys įvardija, svetainė-baras), kuri visada tiks ir patiks visiems – tiek vyresniems tėvams, tiek jaunimui, tiek ir šeimai su vaikais.
„Žaliuojančiame Žvėryne, mediniame name įsikūrusi „Veranda“ visada laukia ir didelių, ir mažų. Svetainės antrame aukšte esančią jaukią erdvę vilniečiai dažnai renkasi šeimos šventėms – suaugusi šventės da-
lyvių dalis gali ramiai mėgautis bendravimu ir vaišėmis, tuo tarpu vaikai veiklos randa jiems įrengtame vaikų laisvalaikio-žaidimų kambarėlyje su „Lego“ siena, kamuoliukų pastogėle bei knygomis ir žaisliukais“, –pasakoja restorano komanda.
Meniu čia klasikinis: nuo Nicos salotų iki karališkų barščių – nesunkiai išsirinks kiekvienas valgytojas. Vaikai maistą gali rinktis iš specialiai jiems pritaikyto meniu, kurio centre – šventoji vaikiškų patiekalų trejybė: vafliai, makaronai ir varškėčiai.
GUSTO BLYNINĖ
AUŠROS VARTŲ G. 6, VILNIUS
„Gusto blyninę“ atsimenu dar iš tų laikų, kai vaikystėje, atvykę į Vilnių, visada keliaudavome čia su tėvais. Simboliška, kad dabar, praėjus kone dviem dešimtmečiams, mielai veduosi į ją ir savo šeimą. Tad galima sakyti, kad čia jau valgo net kelios valgytojų kartos! Nieko nuostabaus: pirmoji „Gusto blyninė“ duris atvėrė 2005 m. – vadinasi, kitąmet ji minės jau dvidešimtąjį gimtadienį. Iš tiesų –įspūdingas jubiliejus.
„Mes esame šeimos susibūrimo vieta, todėl savo kavinėse turime vaikams atskirą žaidimų kampelį su įvairiais žaisliukais, kaladėlėmis, spalvinimo paveiksliukais. Mažiesiems mūsų lankytojams labai patinka ir mūsų žaismingas bei spalvotas interjeras, kuris tarsi nukelia mus į „Alisos stebuklų šalyje“ pasaulį“, –pasakoja restorano vadovė Loreta Daukantė.
Aš nežinau, ar kur nors įmanoma gauti platesnį blynų pasirinkimą: nuo bulvinių ir varškės blynų iki miltinių ir mielinių blynelių, kuriuos galima ragauti su ne mažiau įvairiais padažais bei priedais. „Gusto blyninė“ labiausiai didžiuojasi, kad čia blynai kepami be riebalų ir visada matant svečiams, taip patvirtinant šviežio maisto kokybę.
THE URBAN GARDEN
J. BASANAVIČIAUS G. 3, VILNIUS
„The Urban Garden“ yra vienas mano mėgstamiausių restoranų Vilniuje. Kai norisi skaniai, kokybiškai ir labai gerai – dar nė karto nenuvylė. Azijietiškas dubenėlis su tofu, graikiškas su feta – klasika, kurią galėčiau užsisakinėti dar ir dar. O dabar labai džiugina ir tai, kad čia galiu atvykti ne viena, bet ir su savo mažuoju valgytoju.
„Restorane turime vaikų kampelį-namelį, kurį aprūpiname žaislais, įvairiais kitais
žaidimais. Šis kampelis populiarus ir privačioms šventėms, pavyzdžiui, krikštynoms.
Tačiau stengiamės, kad ir kasdien mažieji nenuobodžiautų: aptarnaujantis personalas visada pasiūlo spalvinimo knygelių bei pieštukų“, – teigia restorano savininkė Gintarė Cirtautaitė-Vanhoe.
Kiek tenka diskutuoti su kitomis mamomis, labai dažnai restoranuose vaikiškas meniu negali pasigirti sveikatai palankiomis
alternatyvomis – viskas gruzdinta arba saldu. O štai „The Urban Garden“ tikrai galima rasti ir sveikatai palankių pasirinkimų, patiksiančių mažiesiems valgytojams.
„Turime atskirą meniu vaikams – vaikišką avokado skrebutį, keptus orkaitėje varškėčius bei braškių ir pieno kokteilį. Tačiau vaikai renkasi ir kitas alternatyvas iš pagrindinio meniu: čijos pudingą, trintų vaisių dubenėlį ar trintus vaisių kokteilius“, – priduria vietos vadovė.
VAFLIŲ NAMAI
VERKIŲ G. 29A, VILNIUS
Išgirdus žodį „vafliai“, mintys iškart nukelia į vaikystę. Todėl vaflių namai – tarsi namai mažiesiems kavinių lankytojams. Tačiau ši vieta pionieriškai praplėtė vaflių konceptą, įrodydami, kad jie tinkami toli gražu ne tik mažiesiems valgytojams. Atvirkščiai – vafliai gali būti ir gurmaniškas patiekalas suaugusiesiems.
„Restoranas „Vaflių namai“ sukurtas patenkinti visos šeimos poreikiams, ypač mažųjų lankytojų. Turime specialią vaikų erdvę, kurioje daugybė žaislų, knygų ir veiklų, padedančių vaikams smagiai praleisti laiką, kol tėvai mėgaujasi pokalbiais ir laukia patiekalų. Vaikų kampelis yra saugus ir patogus, leidžiantis jiems užsiimti kūrybine ar edukacine veikla. Tai labai populiaru tarp šeimų, nes leidžia suaugusiesiems atsipalaiduoti, kol jų vaikai linksminasi. Per beveik
aštuonerius veiklos metus tapome žinomi ir mylimi šeimų, tad džiaugiamės sukurtu konceptu, kurį vis gludiname ir tobuliname siekdami atitikti šeimų poreikius“, – teigia vietos vadovas Šarūnas Mazalas.
„Vaflių namai“ – viena iš nedaugelio vietų, kur visus vaflius galima skanauti be gliuteno. Mano bičiulė, kuri augina dvi gliutenui alergiškas dukrytes, tikina, kad tokių vietų Vilniuje – labai nedaug. Taip pat čia galima rinktis ir veganiškų vaflių bei veganiškų ledų alternatyvas. Atskiro paminėjimo vertos ir išties unikalios vaflių receptūros, pavyzdžiui, čiobrelių vaflis su burokėlių maltiniu, avokadų kremu ir lapiniais kopūstais arba vaflis su vištienos krūtinėle, agurkų ir morkų salotomis ir indišku Tikka Masala padažu. Tad ši vieta tikrai praplės jūsų suvokimą, kokie gali būti vafliai.
„Kava turi begalę skonių, o netikėtumas ir yra pats žaviausias jos elementas“, – sako Aistė Košienė , rūšinės kavos namų „Coffee Spells“ įkūrėja. Gilesnę pažintį su kava, kaip ir pirmąją savo kavinę sostinės Pylimo g., moteris pradėjo prieš penkerius metus, ant rankų sūpuodama vos dviejų savaičių dukrelę. Šiandien jos bagaže puikuojasi ne viena ypatinga kavos patirtis, kurią šiemet vainikavo ir dalyvavimas Pasaulio kavos virimo čempionate Čikagoje. Apie paslaptingiausius kavos burtus šiandien ir susėdome pasikalbėti.
– Aiste, kaip atrodo jūsų rytinės kavos puodelis?
– Turiu dvi dukras, kurioms šiuo metu penkeri ir septyneri, tad rytinį savo kavos puodelį dažniausiai išgeriu jau atlikusi visas mamiškas pareigas, nuvežusi dukras į ugdymo įstaigas ir atvykusi į vieną iš savo kavinių, kurių turiu dvi – jau beveik penkerius metus skaičiuojančią „Coffee Spells“ Pylimo g. ir lapkritį pirmąjį gimtadienį švęsiančią kavinę Švitrigailos g. Taigi rytinis mano kavos puodelis būna toks pats kaip ir mūsų kavinių svečių – baristos paruošta filtrinė kava. Tačiau savaitgaliais viskas kiek kitaip – namuose kavos reikalams diriguoju aš, nors pamažu į šį procesą mėginu įtraukti ir savo vyrą. Dažniausiai geriu filtrinę kavą, žinoma, arabiką, ir, žinoma, rūšinę, ne komercinę. Per visą dieną
kavos išgeriu tikrai nemažai. Ir dėl to, kad man skanu ją gerti, ir dėl to, kad daug ragauju: ir vesdama degustacijas, ir rinkdama kavos pupelių asortimentą. Be to, pati kavą ir skrudinu, tad kavos puodelių per dieną būna tikrai ne vienas. (Šypsosi.)
– Papasakokite, kaip nutiko, kad kava nuo gėrimo, su kuriuo visi dažniausiai pradedame savo dieną, tapo pagrindiniu jūsų gyvenimo užsiėmimu? Kada ir kaip prasidėjo „Coffee Spells“ istorija?
– „Coffee Spells“ ir kava mano gyvenime atsirado panašiu metu. Žinoma, gėriau kavą ir iki įkurdama kavos namus, tačiau tą dariau absoliučiai nieko apie ją nesuprasdama. Kai laukiausi antrosios dukrytės, būdama penktą mėnesį nėščia, įtikinau visus artimuosius: noriu atidaryti kavinę. Mėgstu kokybę, tad žinojau, kad ir mūsų kavinėje atsirasianti kava
turi būti ypatinga. Tokiu būdu susipažinau su rūšine kava ir ją pamėgau. Pirmąją kavinę atidarėme su kūdikiu ant rankų – dukrai tuo metu tebuvo vos dvi savaitės.
– Kava – ypatingas gėrimas, neretai apipintas legendomis, rituališkumu. Kur jums pačiai slypi didžiausia kavos magija? Kas jums yra tie patys paslaptingiausi kavos burtai?
– Turbūt, skonis. Neįtikėtina, kiek daug skonio natų kava turi, kiek daug skirtingo skonio kavos puodelių galima su tomis pačiomis kavos pupelėmis išvirti. Pastarieji metai kavos pasaulyje man davė daug naujų pažinimų ir suvokimą: kavos skonis stebinti nenustos niekada. Būna, geri kavą, o atrodo, kad joje įmaišyta braškių uogienė. Būna, kvapas toks, tarsi būtų įpilta rožių ar jazminų eliksyrų. Kava turi begalę skonių – neti-
kėtumas ir yra pats žaviausias jos elementas.
– Aiste, kavą verdate jau penkerius metus. Net ir po tokios ilgos draugystės kava dar sugeba jus nustebinti?
– Taip, pastarąjį kartą stipriai nustebau paragavusi labai retos kavos rūšies – „Eugenioides“ kavos pupelių, tuomet kaip tik ruošiausi Pasaulio kavos virimo čempionatui. „Eugenioides“ yra neįtikėtinai saldi, geriant atrodo, kad į gėrimą pripilta sirupo, o akluoju būdu ragaujant, manau, retas kuris apskritai įvardintų, kad tai kava. Tiesa, ši kava ne tik reta, bet ir labai brangi. Vienas jos kilogramas kainuoja nuo 400 iki 800 eurų. Jei šią kavą nori įsigyti kaip kavos platintojas, metus ar dvejus turi laukti eilėje. Negana to, iki tol turi nusipirkti ir kitų kavų, kurias augina šis išskirtinis ūkininkas.
– Ką, jūsų manymu, apie kavą turėtų žinoti kiekvienas kavos mylėtojas? Kaip geriausia pasiruošti kavą namuose?
– Visų pirma, kad jei nori skanaus kavos puodelio – nereikia išleisti krūvos pinigų įrangai. Svarbiausia pradėti nuo kavos pakelio, ant kurio turėtų būti parašyta „Rūšinė kava“. O tuomet jau svarbus šviežumas, kavos malimas, plikomo vandens temperatūra, kavos ir vandens santykis ir laikas.
Kavą pasiruošti namuose pasidaro paprasta tuomet, kai supranti, kad kava – ne šiaip kofeino turintis gėrimas, bet maisto produktas. Toks pats kaip pomidorai, vynuogės ar mėsa. Juk visi žinome, kad kiekvienas produktas turi skirtingas skonines savybes, kurios priklauso nuo jo apdorojimo būdo. Taip pat ir kava. Jeigu ją verdi espreso
aparatu, išsiskiria vienos skoninės savybės, jei gaminiesi per filtrą – kitos, jei kavą užplikini per karštu vandeniu – dar kitokios. Tiesa, kalbant apie vandenį, jis taip pat turi daug įtakos kavos skoniui – tiek temperatūra, tiek mineralai. Kavai ruošti reiktų naudoti 90–95 laipsnių šilumos vandenį. – Vis dėlto, kavą geriame tikrai ne vien namuose, priešingai – ją gerti kavinėse tarytum tapo bendruomeniškumą skatinančiu veiksniu. Kaip manote, kokį vaidmenį kuriant ir puoselėjant socialinius ryšius, buriant bendruomenę atlieka kava ir jos gėrimo kultūra?
– Taip, kava jau tapo susitikimų, bendravimo simboliu. Tapo įprasta svečius pavaišinti ar bent pasiūlyti puodelį kavos. Kviečiame susitikti norėdami pabendrauti, bet
verbaliai tą išreiškiame per kavą: „einame kavos“. Ji tarsi jungia žmones – prie puodelio darosi daug jaukiau bendrauti. Kadangi aš pati nebegaliu gerti komercinės kavos, man ji tiesiog labai neskani, netyčiomis išsiugdžiau įprotį kavos svečiuose atsisakyti, renkuosi vandenį. Jeigu atsisakyti nepavyksta, į kavą ir aš įsidedu cukraus, įsipilu pieno. Juk iš tiesų, cukrų ir pieną daugelis iš mūsų ir naudojame norėdami kavą paskaninti. Geriant kokybišką rūšinę kavą skaninti jos nebereikia, saldumo joje ir taip apstu.
– Kokiomis naujovėmis, tendencijomis šiandien gyvena kavos pasaulis? Kas kavos bendruomenei šiuo metu svarbiausia, aktualiausia, problematiškiausia?
– Rūšinė kava ne tik pasižymi įvairiomis skonio natomis, bet ji ir renkama rankomis. Be to, tiek augintojai, tiek kavos pirkėjai ski-
ria daug dėmesio mūsų žemės išsaugojimui, tvarumui. Tuo tikrai norisi pasidžiaugti. Visgi pastaraisiais metais kyla itin daug diskusijų apie infuzinę rūšinę kavą. Jos apdorojimo metu (uogas atskiriant nuo kauliuko) įvedami natūralūs mikroorganizmai, darantys didelę įtaką kavos skoniui. Kava tampa daug išraiškingesnė, įdomesnė ir paprastam vartotojui daug skanesnė – geriant galima jausti labai stiprų kokosų, apelsinų, braškių ir kitokį skonį, priklausomai nuo mikroorganizmų. Diskusija vyksta dėl to, kad nors į tokią kavą nieko nenatūralaus ir neįdedama, kava labai kinta. Tokios kavos tarp vartotojų ima stipriai konkuruoti su visomis kitomis tradicinėmis kavomis. – O kur šiandien krypsta kavos mylėtojų akys ir skoniai – ar kuruodama kavinės veiklą pastebite tam tikrų skonio pokyčių
iš Lietuvos vartotojų?
– Lygiai prieš metus Lietuvos kavos virimo čempionate laimėjau antrąją vietą ir turėjau garbės atstovauti mūsų šaliai šį pavasarį Čikagoje vykusiame Pasaulio kavos virimo čempionate. Esu pirmoji lietuvė, atstovavusi Lietuvai šioje rungtyje. Buvo iš tiesų nepakartojama patirtis. Nuvykusi į pasaulio čempionatą pamačiau, kiek daug kavos pasaulis dar turi mums pasiūlyti ir kiek mažai mes jo pažįstame čia, Lietuvoje. Visgi, smagu, kad vis daugiau lietuvių atranda rūšinę kavą. Be to, nemaža dalis mūsų svečių tikrai atviri skonių naujovėms ir eksperimentams. Mėgstame savo kavų asortimente turėti išskirtinių kavų, pavyzdžiui, itin stipriais gėliškais aromatais ir skoniais pasižyminčią kavų karalienę „Geisha“. Smagu stebėti, kaip noriai svečiai jas ragauja.
Jų gyvenimo vasara
Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke
Jų šeimos istorija ypatinga. Nepopuliari ir nelengva, bet su daug laimės ir prasmės. Nuo pat pirmųjų pažinties dienų lietuvių gestų kalbos literatūros tyrėja, gestų kalbos vertėja Anželika ir architektūros inžinierius Audrius Teresiai žinojo, kad jų šeimos kūrimo kelias bus iš širdies, kiek kitoks, o vaikai į ją ateis skirtingais keliais. Šiandien jų pačių rankomis statytame mėlyname name netoli Vilniaus auga šešerių Benjaminas Nojus , ketverių Agnieta ir trejų Margiris Matijus , o Anželika su Audriumi dalijasi istorija: apie banguotą, ne visad lengvą, bet į gausą ir pilnatvę atvedusį išsvajotos daugiavaikės šeimos kelią.
Visą istoriją skaitykite naujame LAMŲ SLĖNIS. ŠEIMA numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Jei yra nors maža galimybė parodyti vaikams, koks nuostabus ir įvairiapusis pasaulis aplink, – ji pasiruošusi tai padaryti. „O skeptikams patarčiau bent pabandyti!“ – apie keliones su vaikais pasakoja vaikų prekės ženklo „Millaw Kids“ kūrėja ir dviejų berniukų – septynerių Vincento ir
penkerių Bernardo – mama Milda Šimkuvienė . Keliaudami vaikai ne tik pramogauja, bet ir ugdosi toleranciją, empatiją ir atvirumą pasauliui, todėl taip ir norisi visus paskatinti į viską žiūrėti kuo paprasčiau ir mėgautis – savo šeima, jų atradimais ir beribiu tyru vaikišku džiaugsmu.
– Nuo Amsterdamo, Kopenhagos ar Paryžiaus iki Portugalijos, Italijos ar Dominikos Respublikos – Milda, kelionės su vaikais jūsų šeimos tikrai negąsdina, tiesa?!
– Kelionės visada užėmė labai svarbią mano gyvenimo dalį, todėl ir gimus vaikams nė įsivaizduoti negalėjau, kad gali būti kitaip. Gimus Vincentui – mano pirmagimiui – į pirmąją kelionę leidomės jam būnant vos pusės metų. Labai gerai prisimenu, kaip tąkart svajojau paplūdimyje pasimaudyti ir pagulėti ramiai su knyga rankose, tik tuo metu realybė jau buvo visai kitokia ir poilsis baigėsi su Vincentu ant rankų ir pilna burna smėlio. (Šypsosi.) Nuo tos akimirkos supratau: realybė dažnai būna kitokia nei lūkesčiai, bet tai tikrai nereiškia, kad ji nors kiek blogesnė. Tiesa, pats keliavimas dabar jau yra pasikeitęs ir nors anksčiau galėdavau išmiegoti oro uoste, keliauti tik su kuprine ant pečių, dabar jau norisi patogumo ne tik sau, bet ir, žinoma, mažiesiems keliauninkams.
– O kokie jūs esate keliautojai – sėslūs ir lėti, o gal energingi ir norintys kuo daugiau atrasti?
– Įvairūs! Dažniausiai lėtumo ir atradimų balansas labiausiai priklauso nuo krypties, kur vykstame, ir, žinoma, kelionės tikslų. Natūralu, kad Kopenhagoje ar Lisabonoje norėsis eiti, atrasti ir pamatyti kuo daugiau, o Dominikos saloje visiškai pakaks lėtai ir niekur neskubant mėgautis tobulo grožio paplūdimiais. Su vaikais esame susitarę: kad ir kur bevyktume, viena pramoga turi būti mums – tėvams, kita jiems – vaikams. Taigi, jei su vyru išsirinkome muziejų, kuriame įdomu mums, paskui greičiausiai eisime į delfinariumą arba žaidimų aikštelę, kuri domina berniukus. (Šypsosi.) Visur bandome išlaikyti balansą, nors, žinoma, ne visada pavyksta ir nukrypimų tikrai pasitaiko.
– Papasakok apie gražiausius jūsų šeimos nuotykius, parsivežtus iš svetur, – kur lankėtės, kokios vietos jums įsiminė labiausiai ir kur patartumėte apsilankyti kitiems?
– Iš kiekvienos kelionės parsivežame vis kitokių prisiminimų, patirtų nuotykių ir gražiausių akimirkų. Kartais patys paprasčiausi momentai būna patys geriausi. Anksčiau mėgdavau iki menkiausių smulkmenų susi-
dėlioti kelionės planą, sužiūrėti, ką aplankysime, kur valgysime, kur eisime, tačiau keliaudama su vaikais supratau: dažnai planai visiškai pasikeičia, o netikėtai atrasti dalykai būna dar įdomesni ir smagesni.
Jeigu esate gamtos mylėtojai, tikrai patarčiau aplankyti Lago di Braies ežerą Šiaurės Italijoje, apsistoti visiškai šalia esančiame sename viešbutyje, pasiplaukioti valtele, pasivaikščioti kalnų takeliais.
Jeigu norisi miesto, tai Lisabona yra tas, į kurį su vaikais galėtume grįžti ir grįžti, kiekvieną kartą atrasdami ką nors naujo. Jame išskirčiau delfinariumą, kuris ir mums, ir vaikams atėmė žadą, Jardim da Estrela parką su puikiomis žaidimų aikštelėmis ir kavinuke, kur galima atsigerti kavos arba sulčių, o gražiausių Lisabonos saulėlydžių pasižiūrėti būtinai nuvažiuokite į šalia Lisabonos esančią Almadą ir pavakarieniaukite „Ponto Final“ arba kitame gretimame restoranėlyje.
Praėjusią vasarą su vaikais atradome ir dar vieną miestą – Kopenhagą. Danijos sostinė idealiai pritaikyta šeimoms. Tiek daug stilingų ir įkvepiančių žmonių viename mieste!
Galiu drąsiai pasakyti, kad keliavimas su vaikais ir galimybė parodyti jiems pasaulį, patirti jį kartu atperka viską. Aš niekada nenorėjau užsidaryti namuose tarp keturių sienų ir apsiriboti tik savo kiemu.
Kopenhagai sunku surasti alternatyvą. Čia būtina išsinuomoti dviratį ir būtent taip pajausti vietinių gyvenimo ritmą. Didelį įspūdį mums paliko „The Glyptotek“ muziejus. Vakarienei su vaikais puikiausiai tinka palei kanalą įsikūręs „Reffen“ maisto turgus po atviru dangumi su daugybe skirtingų maisto vagonėlių: nuo meksikietiškų buritų, nepalietiškų patiekalų iki paprasčiausių belgiškų vaflių. Vakare čia užkuriamas didelis laužas, groja gyva muzika, o vaikai gali lakstyti aikštelėje ir mėgautis maistu bei vietinių draugija. Žinau, kad daugelis jau pažįsta Ispaniją, ypač pietinę jos dalį, bet mūsų šeima tiesiog įsimylėjo Galisijos regioną šalies šiaurėje ir La Korunjos miestą. Jį skalauja Atlanto vandenynas, žmonės čia labai šilti ir nuoširdūs, o žaidimų aikštelių ir ledainių tiek daug, kad kiekvieną vaiką sužavės! Čia mums labai patiko Steveno Meiselio 1993 m. „A Coruña“ fotografijos paroda – patarčiau ją aplankyti ir atsigerti kavos šalia esančioje įspūdingoje kavinukėje. Nepamirškite paragauti ir tapų arba keptų šviežutėlių aštuonkojų Maria Pita aikštėje.
– Milda, tai kaipgi jūs išsirenkate savo kelionių kryptis?
– Dažniausiai kelionės kryptį pasirenkame ekspromtu – tiesiog natūraliai viskas susiklosto. Kartais pasirinkimus nulemia ir skrydžių kainos arba sukritę darbai. Į žiemos atostogas jau žiūrime atsakingiau, gal net per daug atsakingai, nes niekaip neišsirenkame. (Juokiasi.) Kai pasaulis toks didelis ir margas, dažnai norisi visko čia ir dabar, tad kartais taip sunku apsispręsti!
– Ką atsakytum skeptikams, teigiantiems, kad vaikai per maži, neprisimins, neverta? O gal priešingai – keliaujant su vaikais emocijos, įspūdžiai net ir mums, suaugusiems, būna dar stipresni?
– Neslėpsiu, kad būna kelionių, į kurias tikrai norisi keliauti be vaikų ir daugiau laiko skirti sau. Tikrai būna ir taip, kad sugrįžę iš kelionės su vaikais būname pavargę nuo atostogų ir sakau, kad kitą kartą... jau tikrai be jų. Bet praėjus keletui savaičių nė pati nepastebėjusi vėl ieškau skrydžio bilietų visiems keturiems. (Juokiasi.)
Galiu drąsiai pasakyti, kad keliavimas su
vaikais ir galimybė parodyti jiems pasaulį, patirti jį kartu atperka viską. Aš niekada nenorėjau užsidaryti namuose tarp keturių sienų ir apsiriboti tik savo kiemu. Turbūt čia įtaką padarė ir mano pačios vaikystė, kai tėvai mane ir brolį visur veždavosi kartu. Kalbu ne tik apie užsienio keliones, bet ir paprasčiausias išvykas baidarėmis Lietuvoje, nakvynes prie ežerų ar žygius dviračiais pajūriu. Jei yra nors maža galimybė parodyti vaikams, koks nuostabus ir įvairiapusis pasaulis aplink, aš pasiruošusi tai padaryti. O skeptikams patarčiau bent pabandyti!
– Kaip tu ir užsiminei – keliauti su vaikais galima ne tik užsienyje!
– Lietuvoje labai mėgstame iš Vilniaus nuvažiuoti į pajūrį, ypač – pasibaigus vasaros šurmuliui, kai paplūdimys ištuštėja ir, atrodo, visas lieka tik mums vieniems. Tada gali apsirengti šiltesniais rūbais, pasiimti termosą arbatos su sausainiais ir mėtyti akmenukus į jūrą niekieno netrukdomas. Patinka su vaikais leisti laiką ir Vilniuje – Bernardinų sode arba MO muziejaus skulptūrų parke. Kai atvėsta, mėgstame apsilankyti muziejuose,
o vienas mūsų mėgstamiausių yra Energetikos ir technikos muziejus. Vincentas su Bernardu dažnai net laukia lietaus – kad tik galėtume greičiau ten nueiti. (Šypsosi.)
– Milda, o ką patartum planuojant keliones su vaikais? Kaip kelionės metu užtikrinti, kad visi – ir dideli, ir maži – jaustųsi išgirsti?
– Nesu patarimų ekspertė ir stebuklingų taisyklių nepasakysiu – juk ir mes patys kiekvieną kartą mokomės ir keičiamės. Vaikai auga ir vis aiškiau išsako savo nuomonę, todėl natūralu, kad vis daugiau jų norų reikia išklausyti ir išgirsti. Nors kelionės prieš metus ar dvejus ir dabar stipriai skiriasi, stengiamės nepamesti tos vienos paprastos taisyklės – viena pramoga vaikams, kita – mums. Atrodo, toks paprastas dalykas, bet tai moko vaikus gerbti mūsų laiką meno galerijose, muziejuose ar restoranuose, o mus – jų laiką žaidimų aikštelėse.
– Pagalvokim dar plačiau – kodėl keliauti su vaikais šeimai taip svarbu? Kokias svarbiausias gyvenimo pamokas ar įgūdžius įgyja vaikai, turėdami galimybę keliauti su šeima?
– Visų pirma, šeimai svarbu kokybiškai
leisti laiką kartu, ar tą darytume namuose, ar kelionėse. Jeigu keliauji su vaikais, tačiau tuo metu esi paskendęs darbuose, mintys ne čia, o kažkur kitur, turbūt prasmės to daryti nelabai ir belieka. Jei jau važiuojame kartu, būtinai nusibrėžiame ribas: kada žaisime ir pramogausime, o kada padirbsime, jeigu tik to prireikia.
Dažniausiai kelionių metu galime skirti daug dėmesio vaikams – man tai pats geriausias metas pažinti vienas kitą dar geriau, kurti istorijas, kurias vėliau galime prisiminti sėdėdami prie bendro pietų stalo.
Aš ir pati vis pastebiu, kaip atitrūkę nuo rutinos kelionių metu berniukai jaučiasi drąsiau ir laisviau, todėl natūraliai išreiškia stipresnius bendravimo įgūdžius. Mane labai džiugina, kai matau savo vaikus, bandančius užkalbinti kitus vaikus žaidimų aikštelėje arba gebančius mandagiai atsakyti ir padėkoti.
– Iš tiesų, juk ir dideliems, ir mažiems kelionės padeda išsiugdyti platesnį suvokimą apie pasaulį. Ar pritartum idėjai, kad skirtingų kultūrų, žmonių, gyvenimo būdų pažinimas vaikystėje gali nulemti ir didesnę empatiją, toleranciją ar norą atrasti naujus
dalykus jau suaugus?
– Visiškai tau pritariu! Manau, kad kuo įvairesnių žmonių, situacijų, vietų pamatome ir pažįstame, tuo mūsų požiūris darosi laisvesnis, žvilgsnis tolerantiškesnis. Toji įvairovė skatina pažinti tik dar daugiau. Tikiuosi, kad vaikai būtent tokie ir užaugs.
– Milda, kaip paskatintum tėvus, vengiančius keliauti su vaikais dėl įvairių logistinių iššūkių?
– Siūlau pasistengti į viską žiūrėti kiek įmanoma paprasčiau. Svarbiausia turėti telefoną, pasą ir piniginę, o visa kita, jeigu netyčia pamiršite arba nebetilps, tikrai galima nusipirkti. Mūsų vaikai jau didesni, todėl kiekvienas turi savo lagaminus ir prieš bet kokią kelionę labiausiai laukia, kada galės atidžiai susidėti daiktus. Tuomet nebelieka kaltų, jeigu ką nors pamiršo pasiimti. Man atrodo, svarbiausia pasitikėti vaikais ir neprisiimti visos atsakomybės vien tik sau. Net ir pakuojant lagaminus. (Šypsosi.)
– Ko tikiesi, kad tavo vaikai pasisems iš jūsų kelionių drauge?
– Labiausiai tikiuosi, kad vaikai visada norės keliauti su mumis ir pažinti dalykus kartu.
Treniruoti bendravimo raumenį
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Paulius Žižliauskas, Nail Garejev, asmeninis archyvas
Ar prisimenate, kada pastarąjį kartą susipažinote su nauju žmogumi? Galvodama, kad pabaigus studijas ir pasinėrus į suaugusiojo gyvenimą, o kartu – ir rutiną, sumažėja galimybės megztis naujoms draugystėms, Gabrielė Aliukonė pradėjo organizuoti pažinčių renginius, pavadintus „Social Experiment“. Paradoksalu ir žavu, kad ir pačiai Gabrielei tai prasidėjo kaip eksperimentas!
– Gabriele, papasakok, kas yra „Social Experiment“ ir kaip tai prasidėjo?
– „Social Experiment“ – tai bendravimo ir pažinčių renginiai, jungiantys skirtingus socialinius burbulus. Renginiai skirti visiems, ir tame slypi visas jų žavesys. Mus vis pasiekia sėkmės istorijų atgarsiai ir pasakojimai apie nuotykius, naujus ryšius ar kitus sėkmingus pasimatymus. Nuostabu, jei užsimezga naujos pažintys, draugystės ar darbinės partnerystės, tačiau pagrindinis kiekvieno renginio tikslas yra, kad žmonės gerai praleistų laiką.
Šią idėją parsivežiau iš studijų ir gyvenimo Glazge. Sugrįžusi į
Lietuvą pamaniau, kad žmonėms tai turėtų patikti, nors ir neturėjau paaiškinimo, kodėl. Viskas prasidėjo nuo mano gimtadienių, kuriuos rengdavau tik savo bičiuliams namuose. Po vieno jų nusprendžiau: noriu sukviesti dar daugiau žmonių. Tokį suorganizavusi išgirdau daug komplimentų. Man tai suveikė kaip ženklas – nutariau padary-
ti viešą renginį, į kurį pakviečiau daugumą savo pažįstamų feisbuke. Negalėjau nė pagalvoti, kad tai išsivystys į visą renginių seriją.
– Prieš mūsų pokalbį užsiminei, kad tavo pažinčių ratas – labai platus. Kaip kilo poreikis organizuoti bendravimo renginius kitiems?
– Pastebėjau, kad pabaigus studijas lengva įsisukti į rutiną, kurioje tik namai, darbas ir tie patys žmonės. Gal kai kuriems taip tinka ir patinka, bet man atrodo nuobodu. Atrodo, kad tokiose aplinkybėse lengva užstrigti, o užmegzti naujas pažintis ir draugystes darosi vis sunkiau.
– Kaip viskas vyksta „Social Experiment“ renginių metu?
– Turime tris skirtingus renginių tipus. Į daugumą jų reikia įsigyti bilietus ir niekada nežinai, ką sutiksi. „Social Dinners“ – tai renginiai, kuriuose žmonės jungiasi per maistą. Renginio centre –vakarienė, jo metu visi ragauja ir bendrauja. Jei netyčia nėra temų pokalbiui, maistas tampa puikia pokalbio pradžia. Vyksta ir kitokie
susibūrimai, kurių formatas – jokio formato. Erdvė tampa laisva visiems bendrauti su kuo tik nori. Tai, kas mums paprastai nėra įprasta, bendrauti su nepažįstamais, čia tampa įprasta. Kai žinai, kad visi susirinkusieji atėjo tuo pačiu tikslu kaip ir tu – susipažinti ir pabendrauti, tai daryti tampa drąsiau.
„Singles’ Nights“ renginiai skirti tiems, kurie ieško antrosios pusės. Vis nerandu lietuviško atitikmens žodžiui „single“. Man atrodo, jei neturi poros, tai dar nereiškia, kad esi vienišas. Šiuose renginiuose taikome greitojo pasimatymo struktūrą, kad visi galėtų pabendrauti su visais susirinkusiais. Užduodame klausimą, nustatome laiko limitą, po kurio poros pasikeičia. Pagrindinis tikslas – sukurti tokią erdvę, kurioje susirinktų visi, neturintys antrųjų pusių, todėl bendraujant nereikėtų spręsti klausimo ar ieškoti užuominų, ar žmogus laisvas. Po renginio nesidalijame dalyvių kontaktais, nes skatiname išdrįsti jų paprašyti patiems ir nebijoti išgirsti ar ištarti neigiamą atsakymą.
Gali būti, kad šį kartą nesutikai savo gyvenimo meilės, nes meilė laukia visai kitur. „Social Experiment“, o ypač „Singles’ Nights“, yra gera alternatyva pažinčių programėlėms, nes čia nėra jokio išankstinio nusistatymo – ateini, gyvai pamatai žmones ir pajauti, su kuo tau bendrauti įdomu, o su kuo ne.
Mėgstu frazę „connect and reconnect“. Dažnai ją naudoju kalbėdama ir apie savo socialinį eksperimentą. Prisimenu, kai vyko pirmasis viešas renginys, į barą atsitiktinai užsukęs vaikinas susitiko su šešerius metus nematytu klasioku. Tokių situacijų nuolat pasitaiko tiek renginiuose, tiek mano asmeniniame gyvenime. Žmonės vis susipažįsta su naujais žmonėmis arba atsitiktinai sutinka tuos, kuriuos jau pažįsta, bet ilgai nesimatė. Pati, kai lankiausi „Burning Man“ festivalyje ir tamsoje dykumoje ieškojau vienos iš scenų, priėjau prie atsitiktinio žmogaus paprašyti pagalbos, o paaiškėjo, kad tas nepažįstamasis – mano bičiulis iš studijų Glazge. Kai žinai, kad
Pagrindinis patarimas – nebijoti. Dar vienas – pagalvoti, ko galėtum paklausti arba pasakyti kitam žmogui tokio, ką pats norėtum išgirsti, kaip į tai sureaguotum.
festivalyje tuo metu buvo apie 70 tūkstančių žmonių, tokie atsitiktinumai atrodo neįtikėtini.
– Ko reikia, kad nepažįstami ir labai skirtingi žmonės vienoje erdvėje jaustųsi gerai?
– Nepriklausomai nuo renginio tipo, noriu sukurti tokią atmosferą, kad visi jaustųsi patogiai. Žinoma, vieni yra kuklesni, intravertai, kiti – ekstravertai, bet norisi, kad visi iki vieno jaustųsi, jog gali čia ateiti ir būti savimi. Viena iš „Social Experiment“ komunikacijos eilučių visada yra tokia: atėjęs gali šnekėti su kuo tik nori, bet lygiai taip pat gali būti ir vienas. Žinau, kad kartais žmonėms norisi tiesiog pabūti tarp kitų žmonių, bet nebūtinai su jais bendrauti. Mano vaidmuo – visus pasitikti, pakalbinti ir pačiai kurti tokią atmosferą, kurioje norėčiau leisti laiką. Žmonių yra įvairių ir kartais pasitaiko tokių, kurie turi išankstinių nuostatų, yra mažiau linkę bendrauti arba iš pradžių jaučiasi nelabai jaukiai. Tačiau didžiausia socialinių eksperimentų magija – kai stebiu virsmą iš susikaustymo į atsipalaidavimą. Labai džiugina, kai pamatau žmones, kurie iš pradžių gal ir nesijautė patogiai, sugrįžtančius į kitus renginius.
– „Social Experiment“ organizuoji jau ketverius metus. Jauti kokį nors pokytį?
– Mano asmeninė patirtis rodo, kad bent Vilniuje žmonės tikrai tapo šiek tiek labiau atsipalaidavę, keičiasi Vilniaus veidas ir miesto atmosfera. Nesakau, kad visi vaikšto išsišiepę, bet atrodo, jog žmonės tapo atviresni kitiems ir naujoms pažintims. Manau, tam įtakos
turi ir tai, kad Vilniuje daugėja užsieniečių, turistų.
– O kaip tu pati dažniausiai susipažįsti su naujais žmonėmis?
– Dalis mano draugų yra darželio, mokyklos ir universitetų laikų, o dalis draugysčių gimė įvairių būrelių ir veiklų metu. Pati labai mėgstu renginius, kuriuose galiu susipažinti su naujais žmonėmis. Dabar juose esu kiek retesnis svečias, bet vis tiek lankausi reguliariai. Buvo laikotarpis, kai per vieną vakarą aplankydavau ir kelis klubus, ir skirtingus pažinčių renginius. (Juokiasi.)
– Ką manai apie stereotipinę, bet vis dar dažnai girdimą frazę – „viskas per pažįstamus“? Kokia tau asmeniškai yra pažinčių ir ryšių kūrimo vertė ir prasmė?
– Kalbant apie darbo kontekstą, visada esu už skaidrumą ir manau, kad viską turėtų būti įmanoma pasiekti savo jėgomis, be pažįstamų. Visgi bendrai mano gyvenime ryšiai užima svarbią vietą. Man tikrai dažnai pažintys padeda vienokiais ar kitokiais klausimais. Jaučiu, kad kartais, susipažinus su nauju žmogumi ir supratus, kad turime bendrų pažįstamų, tai suveikia kaip garantas, kad mes tikriausiai irgi gerai sutarsime.
– Pasidalink patarimais, kaip susipažinti ir užkalbinti nepažįstamą žmogų!
– Pagrindinis patarimas – nebijoti. Dar vienas – pagalvoti, ko galėtum paklausti arba pasakyti kitam žmogui tokio, ką pats norėtum išgirsti, kaip į tai sureaguotum. Visada galima pasakyti komplimentą, bet komplimentas irgi turi būti bent šiek tiek apgalvotas, nuoširdus.
Nežinau, kiek audėjų galite surasti instagrame, tačiau Anykščiuose gyvenančią Aldutę Biliūnienę , sertifikuotą tradicinių audinių audėją, sutikau būtent čia. Moteris tiki, kad senuosiuose amatuose glūdi mūsų tapatybės dalis, kurią pajutę tenkintis vienkartiniais dalykais daugiau nebegalime. Rankų darbe ji atranda dalijimąsi: šiluma, energija ir geromis mintimis. Galbūt dėl to, kad ir pati visada tikėjau šia mintimi, žvelgdama į iš tūkstančių siūlelių sukurtus audinius, juose iš tiesų jaučiu Aldutės širdies šilumą. Tikiu, žvelgdami į šiuos puslapius, ją pajusite ir jūs.
– Aldute, papasakokite savo istoriją – kada jūsų gyvenime atsirado audimas? Kas jumyse įžiebė meilę šiam amatui?
– Iš vaikystės atsimenu mūsų namuose naudotus austinius rankšluosčius, pagalvių užvalkalus, paklodes. Žinojau, kad juos nuaudė mano močiutė, tėčio mama, kurios aš, deja, neprisimenu. Prisimenu tik vaizdinį: siūliukai kiekviename audekle ten buvo sugulę kitaip nei pirktiniuose audiniuose. Kadangi mano mama buvo siuvėja ir daug siūdavo namuose, vaikystę praleidau žaisdama su audinių skiautelėmis. Audimas, kaip užsiėmimas, mano gyvenime atsirado prieš dešimt metų. Dirbau mokykloje ir kasdien praeidavau pro kabinetą, ant kurio durų kabėjo lentelė su užrašu „Audimo būrelis“. Knietėdavo užsukti, bet tą padariau tik tada, kai nusipirktoje sodyboje, klėtelės palėpėje, radome puikiai išsilaikiusias stakles. Supratau: atėjo laikas išmokti.
– Tai kaip jūs išmokote šio amato? Ar jūsų vaikystės namuose šeimos moterys taip pat ausdavo?
– Kai buvau kokių ketverių, senelių namuose pamačiau
stakles su daugybe visaip sukabintų ir ištemptų siūlų, su virvelėmis ir pagaliukais. Mums, anūkams, prie staklių artintis buvo uždrausta, tačiau senelytė – taip vadinome savo močiutę – kartais ausdama leisdavo pasėdėti šalia. Deja, staklės buvo išrinktos gana anksti, man dar neužaugus tiek, kad pasiekčiau pakojus. Austi mokėjo ir dvi mano tetos. Anais laikais kiekvienuose namuose turėjo būti bent viena audėja, kas gi be jos šeimyną aprengs?
Visgi austi mane išmokė ne mama ar močiutė, o puiki mokytoja, audėja Dalia Bernotaitė-Janušienė, Niūronyse, Arklio muziejuje, įkūrusi audimo mokyklą.
– Kadais kalbėjausi su audimą analizuojančiais tyrėjais, kurie akcentavo: audimas yra kaip žmogaus rašysena – kiekvienas meistras turi savo braižą ir stilistiką. Kaip jūs apibūdintumėte saviškę?
– Sutinku, kad kiekviena audėja turi savo braižą. Nežinau, kaip galėčiau apibūdinti savo stilių, ne tiek jau daug rietimų esu nuaudusi, ir visi jie skirtingi. Tiesiog stengiuosi atkartoti
Atsisėdus prie staklių dažnai išsprūsta atodūsis – pagaliau! Pagaliau pabūsiu su savimi, su tais, kuriems audeklas bus skirtas, net jei nežinau, kam jis teks.
senųjų audeklų raštus, darbą atlikti kruopščiai ir tvarkingai. Žinoma, labai norisi, kad audeklus būtų galima pritaikyti, naudoti ir dabartinėje kasdienybėje.
– Audinių raštai ir spalvos – ką, sugulę audiniuose, jie reiškia? Kokias prasmes užkoduoja?
– Lininiai audeklai didele spalvų įvairove pasigirti negali – linas yra linas. Jį, žinoma, galima išbalinti, o dėvint ir skalbiant linas minkštėja, blunka, tampa it šilkinis. Lovatiesėms, viršutiniams drabužiams siūti ausdavo vilnonius audeklus. Siūlus dažydavo augalais, o spalvos išeidavo ramios, gamtiškos. Tik vėliau atkeliavo ryškiomis spalvomis dažyti siūlai. Na, o raštai – tai jau kažkoks kosmosas! Paprastesni, geometriniai, pavyzdžiui, stulpeliai ar langeliai, bet ir iš jų tokią gausybę įvairių kombinacijų gali sukurti! Sudėtingesnių raštų pavadinimai dažniausiai susiję su gamta – obuoliai ar obuoliukai, agurkai, katpėdėlės, ąžuolo lapai, eglutės, vanduo ar bangos. Sunku suprasti, kaip matė kadais skaityti ir rašyti nemokėjusios moterys, gamtos elementus perkėlusios į raštus, kuriuos suprogramuodavo audekluose.
– Gyvenate ir dirbate Anykščiuose. Kuo aukštaičių audimo tradicijos skiriasi nuo kitų regionų – Dzūkijos, Žemaitijos, Suvalkijos?
– Lankantis parodose ar muziejuose, vartant knygas galima pastebėti, kad raštai visuose regionuose yra panašūs, atsikartoja. Ryškiausius skirtumus galime pastebėti tautiniuose kostiumuose – čia jau išryškėja skirtingi sijonų, prijuosčių raštai ir spalvos.
– O kaip atrodo pats audimo procesas? Kokie įrankiai,
kokie siūlai tam reikalingi?
– Jei stebėtum tik procesą, kai audėja sėdi staklėse ir audžia, viskas atrodytų labai paprasta – kojomis numina pakojus, rankomis peršauna šaudykles, primuša siūlą ir taip šį procesą vis kartoja ir kartoja, be galo be krašto. Ne veltui yra sakoma: jei nebūtų pradžios ir pabaigos, tai ir varlė austi mokėtų. (Šypsosi.)
Pirmiausia reikia apmesti metmenis, siūlus perverti per rietką, juos įriesti į stakles, paskui suverti į nyteles – taip užprogramuojamas raštas. Tų siūlų gali būti nuo kelių šimtų iki pusantro ar dviejų tūkstančių, nelygu, kokio pločio audeklą ausim ir kokio pločio jūsų staklės. Ir klaidų čia negali būti, nes sutriks raštas. Tada veriam į skietą. Kai staklės jau įkinkytos, pradedam austi. Tada jau dirba kojos, rankos ir, žinoma, galva. Milimetras po milimetro guldai siūliukus, skaičiuoji rašto eilutes. Nuobodu? Ne, nes dirbi susikaupęs ir žinodamas, kad nuo šito etapo kruopštumo priklausys tolesnio darbo sėkmė. Be staklių būtinai reikalingas verpimo ratelis – anūkių labai mėgstamas daiktas. Juo siūlai pritrinami į šeivutes, kurios dedamos į šaudykles. Siūlus renkuosi lininius, medvilninius, vilnonius ar pusvilnonius. Žinoma, galima austi visokiais siūlais, bet man norisi kuo natūralesnių verpalų.
– Aldute, tai koks jausmas apima atsisėdus prie audimo staklių? Ką rankų darbe jūs atrandate?
– Atsisėdus prie staklių dažnai išsprūsta atodūsis – pagaliau! Pagaliau pabūsiu su savimi, su tais, kuriems audeklas bus skirtas, net jei nežinau, kam jis teks. Centimetras po centimetro keliauji pirmyn labai aiškiu keliu, iš kurio negali iškrypti. Kai pasieki
Tikiu, kad nykstančiose tradicijose, amatuose glūdi mūsų šaknys. Tai mūsų pagrindas, mūsų tapatybės dalis. Turime žinoti, kaip gyveno, išgyveno, kuo vertėsi, ką mokėjo, kuo tikėjo mūsų protėviai.
ritmą – būseną, kai nebereikia įsitempus skaičiuoti eilučių, –darbas tikrai tampa it meditacija. Rankų darbe atrandu dalijimąsi: rankų ir širdies šiluma, geromis mintimis, energija, meile.
– Šalia audimo, dar viena jūsų mylima veikla – skiautinių siuvimas. Tai dar ganėtinai mažai lietuviams pažįstamas rankdarbis – papasakokite apie jį! Kur skiautiniai buvo naudojami anksčiau ir kaip juos galima pritaikyti šiandien?
– Nors skiautiniai Lietuvoje buvo siuvami dar XIX a. pab. –XX a. pr., tai tikrai nebuvo itin populiarus amatas. Gal dėl to, kad skiautinį nelabai pasiūsi iš namuose austo lino ar milo, jiems reikia fabrikinių audinių. Iš sunešiotų rūbų sveikų dalių moterys siūdavo antklodes, užtiesalus, taip išreikšdamos savo kūrybiškumą, puošdamos buitį ir tausodamos kiekvieną audinio skiautelę. Šiandien skiautinius galima pritaikyti visur: pradedant servetėlėmis, padėkliukais, pagalvėlėmis, kilimėliais ir baigiant drabužiais, rankinėmis, antklodėmis, užtiesalais. Pasaulyje veikia daugybė fabrikų, gaminančių puikiausius audinius specialiai skiautiniams siūti, bet taip pat sėkmingai galima naudoti nebedėvimus drabužius, užuolaidas, likusias audinių skiauteles.
– Kodėl apskritai jums svarbu išsaugoti nykstančias tradicijas?
– Tikiu, kad nykstančiose tradicijose, amatuose glūdi mūsų šaknys. Tai mūsų pagrindas, mūsų tapatybės dalis. Turime žinoti, kaip gyveno, išgyveno, kuo vertėsi, ką mokėjo, kuo tikėjo mūsų protėviai. Tas žinojimas mumyse anksčiau ar vėliau pažadina kažką tokio didelio ir gilaus, kad tiesiog nebenorim ir nebegalim tenkintis greitu maistu, greitu gyvenimo tempu,
vienkartiniais daiktais. Norime patys, savo rankomis prisiliesti prie natūralių medžiagų, kurti.
Labai noriu, kad žmonės, naudodami rankų darbo gaminius, jaustų nuo jų sklindančią šilumą. Smagu, kad atsiranda jaunų žmonių, kurie domisi, mokosi senųjų amatų. Galbūt aš ir matau tai, ką noriu matyti, bet nuoširdžiai tikiu, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie jokiu būdu neleis tradiciniams amatams nugrimzti į nebūtį.
– Prisipažinsiu, kiek neįprasta audėją pamatyti instagrame! Kas jus paskatino susikurti paskyrą šioje platformoje?
– Tėvų gyvenimo variklis – vaikai. Jie nusprendė, kad gana mamos darbams dulkėti lentynose. Sūnus Julius sukūrė ne tik logotipą, bet ir platformą, o dukra Rūta konsultuoja, kai atsiranda problemų su technologijomis. (Šypsosi.)
– Aldute, ar žinote, ar sekate, kur iškeliauja jūsų darbai?
– Tų darbų ne tiek jau daug, tad žinau, kur jie iškeliavę. Didelė dalis padovanota artimiesiems, keletą pateikiau aukcionui, skirtam Ukrainai paremti, yra iškeliavusių ir už jūrų marių.
– Ir pabaigai, papasakokite, kaip atrodė, kuo kvepėjo jūsų vasara?
– Gyvename didelėje sodyboje, po šimtametėmis liepomis, todėl čia tikrai netrūksta įvairios veiklos. Mano vasara kvepėjo liepomis, pirties dūmu, džiūstančiu šienu, iš ganyklų vėjo atnešamu avių ir galvijų kvapu. Šventosios upės ir mūsų prūdo vandeniu, žolynais. Ir dar –įkaitusio asfalto benzino kolonėlėje kvapu, jis man asocijuojasi su kelionėmis. Ach, kaip gera giliai įkvėpti!
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Pastatyti laivą
„Gyvenimas tuo ir žavus: dar nespėjęs apsisukti žiūri, kad tai, kas kadaise buvo tavo svajonė, šiandien jau tapo realybe. Belieka tuo džiaugtis“, – pokalbio pabaigoje prasitaria laivadirbys, dailidė ir vėtrungių meistras, švėkšniškis Vaidotas Bliūdžius, šių metų pradžioje už Mažosios Lietuvos tradicinės amatininkystės ir krašto istorijos puoselėjimą gavęs Ievos Simonaitytės premiją. Pamario krašte Vaidotas gerai žinomas įspūdingais savo rankomis pastatytais laivais, o mane sužavi ir dar viena jo biografijos detalė: šalia visų savo darbų, vyras yra ir reisinės „Dreverna“ kapitonas. Apie vėtrunges ir laivus, apie medį ir marias, apie praeitį ir ateitį – ramiai ir paprastai vingiuoja mūsų pokalbis.
– Vaidotai, jūsų šeimoje dailidės amatas perduodamas iš kartos į kartą?
– Iš tiesų, visais laikais mano giminės vyrai dirbo medžio darbus – apie juos giminėje perduota daug žodinio paveldo. Šeimos archyvuose išlikęs aprašymas, ką mano prosenelė, ištekėjusi maždaug 1914-aisiais, kaip kraitį gavo iš savo tėvų. Tai buvo komoda, stalas ir kiti mediniai jos tėčio, mano proprosenelio, pagaminti daiktai. Visi jie mūsų namuose yra išlikę iki pat šių dienų. Pasakojama, kad proprosenelis turėjo brigadas, kurios užsiėmė įvairiausių visuomeninių medinių pastatų statyba. Žinoma ir tai, kad jis pastatė netoli Švėkšnos esantį tiltą. Atradome, kad dabartinėje Švėkšnos bažnyčioje vis dar yra išlikusi jo daryta medinė varpo pakabinimo detalė, atkeliavusi iš senosios toje pačioje vietoje stovėjusios medinės bažnyčios. Nors tos giminės dalies aš ir
neturėjau galimybės pažinti dėl per didelio metų skirtumo, tačiau puikiai prisimenu savo senelį, jau iš tėčio pusės, kuris iš medžio savo rankomis kūrė buityje tuo metu reikalingus daiktus: nuo įvairiausių žemės ūkio padargų, įrankių, buities rakandų iki slidžių. Jo meistrystę perėmė tėtis, o vėliau, susiklosčius aplinkybėms, ir aš pats.
– Ar visuomet žinojote, kad jūsų kelias bus susijęs su medžio amatais?
– Sunku atkapstyti, kada tiksliai mane ši veikla patraukė, nors mintyse idėja ruseno dar nuo paauglystės. Jei pažiūrėtume mokyklos archyvą, jame rastume užfiksuota: dar būdamas paauglys svajojau tapti staliumi arba jūreiviu. (Šypsosi).
– O kaip į jūsų akiratį pateko ne šiaip kas, o laivai ir vėtrungės?
– Taip jau sutapo, kad tuo metu, kai buvo iškelta idėja atstatyti kurėną, aš darbavausi
Lietuvos jūrų muziejuje. Kadangi buvau šiek tiek prisidėjęs prie vieno jų plaukiojančio eksponato restauracijos darbų, šis projektas buvo pasiūlytas man. Gal jaunystė, gal drąsa, o gal optimizmas – nepaisant to, kad tuo metu dar tikrai neturėjau pakankamai patirties, drąsiai ėmiausi šio darbo. Žinojau, kad prireikus atsakymus rasiu literatūroje, kurią tereiks išsiversti iš vokiečių kalbos. Kadangi muziejui ir anksčiau priklausė senas tokio paties kurėno eksponatas, turėjome progą ardyti jį po detalytę ir taip mokytis iš gyvo pavyzdžio. Galima sakyti, kad pats darbas mane ir išmokė. Dar pridėjus tuometį jaunatviškumą, viskas puikiai pavyko. Kaip rodo praėjęs laikas, laivas ir šiandien puikiausiai plaukia. Pavyko, vadinasi. (Juokiasi.) Viena iš laivo detalių yra vėtrungė – taip susižavėjau ir jomis. Pamažu ėmiau domėtis, rinkti istorinę medžiagą ir jas atkūrinėti.
– Kad jau prakalbome apie vėtrunges –ar galėtumėte pasidalinti senųjų burvalčių vėtrungių, kurios yra neatsiejamas Kuršių marių simbolis, istorija? Kas tai – puošmena, skiriamasis ženklas, dar kas nors? – Pagal oficialiąją versiją, XIX a. viduryje vėtrungių prievolę įvedė Prūsijos karalystės žvejybos inspekcija. Jų tikslas buvo paženklinti laivus, panašiai kaip šiais laikais valstybiniais numeriais ženkliname automobilius. Vėtrungės turėjo padėti iš tolo atskirti, iš kokio kaimo yra tam tikras laivas, ir taip sukontroliuoti, kad laivai neįplauktų į nelegalius vandenis, nepažeistų tuo metu galiojusių žvejybos ploto ribų. Visgi taip jau nutiko, kad didesnėse gyvenvietėse, pavyzdžiui, Nidoje, tų kurėnų plaukiojo kelios dešimtys, tad net ir sužinojęs, iš kurios gyvenvietės laivas yra, vargiai galėjai tiksliai identifikuoti, kas jame plaukia. Be to, senieji mediniai laivai tarpusavyje itin panašūs – jie statyti vieno ar kelių meistrų, o forma nugludinta laiko ir patirties.
Supratus, kad laivų yra daugiau, nei pavyktų atskirti, žymėjimas pasikeitė: ant bu-
Taip bėgant metams skiriamoji vėtrungių reikšmė nunyko. Jos sugrįžo į laivus, tik jau ne kaip privalomas skiriamasis ženklas, bet kaip puošmena.
rės ir borto buvo liepta užrašyti konkretų laivo numerį, pavyzdžiui, NID 1, NID 2 ir t. t.. Taip bėgant metams skiriamoji vėtrungių reikšmė nunyko. Jos sugrįžo į laivus, tik jau ne kaip privalomas skiriamasis ženklas, bet kaip puošmena.
– Kas buvo vaizduojama vėtrungių piešiniuose?
– Čia itin svarbu suprasti, kaip stipriai vėtrungių reikšmė mistifikuota. Dažnai galvojama, kad žmonės jas darydavo pagal savo gyvenimo būdą, kad kiekvienas vėtrungėse atvaizduotas simbolis turėjo savo prasmę ir reikšmę. Tai ne visai tiesa. Trumpai tariant, vėtrungės yra liaudies meno forma – kas ką norėjo, tą jose ir vaizdavo. Žinoma, vėtrungių piešiniuose atsikartoja tam tikri simboliai –širdutės, trikampiai, rombai, pusmėnuliai, žalčiukai ar augaliniai motyvai, – tačiau jie jokiu būdu neturi universalių reikšmių. Kiekvienas kūrėjas ar savininkas į tuos simbolius įdėdavo savitą reikšmę, tad jose ieškoti atsikartojimų ar universalumų nebūtų tikslu. – Vėtrungių gamyba – daug išankstinio pasiruošimo, ypatingo kruopštumo ir žinių
reikalaujantis darbas. Ar galite papasakoti, kaip atrodo vėtrungių gamybos procesas?
– Nesvarbu, ar atkuriame istorinę vėtrungę, ar ją kuriame vadovaudamiesi savo pačių fantazija, procesas lygiai toks pats. Viskas prasideda nuo popieriaus lapo – t. y. nuo konkrečios vėtrungės kompozicinių brėžinių.
Yra manoma, kad anksčiau ant popieriaus išvis niekas nepiešė, tą darė tiesiai ant medinės lentos. Dabar mums norisi išgauti dailesnes proporcijas, todėl pirmiausia braižome ant popieriaus. Tik tobulai išgludinę vėtrungės eskizą jį perkeliame ant lentučių. Išpjausčius atskiras detales reikia jas nuspalvinti. Šį darbą dažniausiai atlieka mano žmona, sūnus ar kiti komandos nariai. Dažniausiai vėtrungėms naudojamos juoda, balta, raudona ir mėlyna spalvos, kartais įtraukiami žali ar rudi elementai. Tik tuomet, kai viskas nuspalvinta, ateina laikas kiekvieną mažą detalę surinkti į bendrą rėmą ir prikabinti medžiaginę vėliavėlę. Vėtrungėms aš visuomet naudoju tik ąžuolines lentas, nors šaltiniuose išlikę, kad anksčiau jos buvo daromos iš minkštesnės medienos – liepos ar beržo.
Visų pirma, ieškau tinkamos medienos, kartais net ir pats į mišką važiuoju: apžiūrėti, išsirinkti. Tuomet rąstus pjauni, gamini lentas, lėtai ir atidžiai atrenki, kas tinka, o kas ne. Stebuklas, kaip nuo tokio primityvaus rąsto galime pagaminti transporto priemonę, su kuria plaukiama vandenyje.
– Dar viena neatsiejama jūsų veikla – senųjų laivų statyba. Vaidotai, tai kiek laivų esate pastatęs?
– Medinių laivų Lietuvoje nėra daug, daug jų ir nereikia. Kas kelerius metus galima pastatyti po laivą ir tai tik tada, jei atsiras plaukiančių. Nors anksčiau laivai buvo svarbi darbo ir susisiekimo priemonė, dabar jie statomi tik pramogai.
Pirmasis mano su komanda pastatytas laivas buvo jau minėtasis Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas, paskui tam pačiam muziejui stačiau ir dorę. Apie 2011-uosius Trakuose pagal seną pavyzdį iš Merkinėje rastų liekanų pastatėme didžiulį 25 metrų ilgio laivą, vadinamą vytine. 2014-aisiais buvo atkurta ir senovinė burinė Kuršių marių reisinė „Dreverna“. Tiek reisinė, tiek vytinė yra prekybiniai laivai, visi kiti buvo skirti žvejybai. Per visus šiuos metus pastatyta ir nemažai mažesnių valčių, kai kuriems laivams ruošta mediena.
Pavasarį statėme dar vieną kurėną – tokį, su kuriuo anksčiau buvo plaukiama į turgų. Šis laivas toks pats kaip žvejų, tačiau jame yra didesnis anstatas – laivo dalis, kurioje
galima nuo kritulių paslėpti daržoves ar pasislėpti patiems.
– Pagaminti laivą – koks tai procesas? Pats laivus ne tik statote, bet ir projektuojate? – Visa laivui projektuoti reikalinga informacija renkama iš praeities – iš istorinių šaltinių, nuotraukų, pasakojimų. Kiek tik įmanoma kartu su komanda stengiamės atkurti kuo autentiškesnį procesą – pradedant reikalingomis medžiagomis, laivo formomis, baigiant gamybos procesais. Žinoma, būtų netikslu sakyti, kad dirbdami nepasinaudojame tokiais šių laikų išradimais kaip elektriniai įrankiai. Nepaisant to, procese naudojama ir daug senųjų technologijų, ypač pirminiam medienos apdirbimui, lentų lenkimui. Laivo statyba prasideda nuo kokybiškų medžiagų. Paprastai laivai gaminami iš ąžuolo, nors kartais tam tikros dalys, kaip dugnas ar bortai, gaminami iš pušies. Visų pirma, ieškau tinkamos medienos, kartais net ir pats į mišką važiuoju: apžiūrėti, išsirinkti. Tuomet rąstus pjauni, gamini lentas, lėtai ir atidžiai atrenki, kas tinka, o kas ne. Stebuklas, kaip nuo tokio primityvaus rąsto
galime pagaminti transporto priemonę, su kuria plaukiama vandenyje. Pridėjus labai svarbų darbą kalvio, kuris pagamina vinis ir apkaustus, o siuvėjai iš medvilnės arba lino pasiuvus bures, viską sujungus, sutampius virves tau ir išeina laivas. Laivas, kuriuo gali plaukti be jokio variklio, be jokio triukšmo.
– Kiek laiko užtrunka pastatyti laivą?
– Jei viskas sustyguota ir suruošta, laivą galima padaryti gana greitai – per vasarą. Visgi realybėje taip nebūna ir viskas užtrunka daug ilgiau. Ne paslaptis, kad ir finansai atlieka ne paskutinį vaidmenį. Pavyzdžiui, reisinė „Dreverna“, kurios statybos buvo gana stipriai forsuojamos, pastatyta lygiai per metus – pradėję rudenį, kitą jau ir baigėme.
– O kuo nuo kitų laivų skiriasi kurėnai?
Kuo jie tokie ypatingi ir kuo svarbūs mūsų šalies istorijai?
– Kadangi mūsų dirbtuvėse neretai vyksta edukacijos, čia stovi ir keli prieškariniai, maždaug 100 metų senumo laivai, jachtos. Visi jie – kiliniai. Reiškia, skirti jūrai. Mūsų vandenys – nesvarbu, Kuršių marios ar Nemunas, – yra seklūs, kai kur gylis te-
Gyvenimas tuo ir žavus: nespėjęs apsisukti žiūri, kad tai, kas kadaise buvo tavo nereali svajonė, šiandien jau tapo realybe. Belieka tuo džiaugtis.
siekia vos metrą, todėl juose plaukioti gali tik plokščiadugniai laivai. Kadangi kurėno dugnas plokščias, o grimzlė maža, juo buvo lengva laviruoti sekliose marių vietose ir švartuotis prie žemų krantų – kiliniais laivais to padaryti neįmanoma. Tai ir yra didžiausias šių laivų išskirtinumas. Na, o laikas, patirtis, poreikiai ir meistrystės įgūdžiai nugludino ir kitus tikslius laivo parametrus. Vidurinėje marių dalyje – aplink Neringą, Mingę, Rusnę – plaukiodavo didesni laivai, artėjant link Klaipėdos buvo populiaresnės venterinės valtys. Viskas apskaičiuota pėdų tikslumu, viskas pagal tam tikros vietovės specifiką, pagal poreikį.
– Vaidotai, o koks laivas jūsų paties širdyje užima svarbiausią vietą?
– Turbūt tas, su kuriuo ir pats plaukioju
– mano rankomis pastatytas burinis Kuršių marių laivas reisinė „Dreverna“, priklausantis Klaipėdos turizmo informacijos centrui.
– Šiandien jūs esate „Drevernos“ kapitonas. Koks jausmas plaukti savo paties pastatytu laivu? Žinau, kad prie jūsų neretai prisijungia ir sūnus Hubertas!
– Žinot, tai yra mano svajonės išsipildy-
mas. Įlipti į bet kokį laivą smagu, tačiau kai pats dalyvavai jo statybos procese, kai pats matei, iš ko jis gimė, kai lietei kiekvieną pagaliuką, kiekvieną rąstą, kiekvieną lentą –čia yra wow.
Kadangi pats gyvenau prie nedidelio tvenkinio, visuomet turėjau ir kokią nors valtį, kad ir pačią primityviausią. Galvodavau, svajodavau, kaip kada nors išplauksiu į didesnius vandenis. Visą vaikystę su tokiomis svajonėmis praleidau. Gyvenimas tuo ir žavus: nespėjęs apsisukti žiūri, kad tai, kas kadaise buvo tavo nereali svajonė, šiandien jau tapo realybe. Belieka tuo džiaugtis. Širdį glosto, kad ir sūnus tuo užsikrėtęs. Kartais tereikia prisiminti savo svajones ir sugebėti pastebėti – jas jau įgyvendinome. Žinoma, šis laivas nėra pasistatytas sau pačiam. Ir plaukti juo aš, iš tiesų, nė nesiruošiau. Pastačiau ši laivą pagal Klaipėdos informacijos centro rengtą projektą, ir tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms prie jo sugrįžau kaip kapitonas.
– Vaidotai, ar daug jūsų darbe romantikos?
– Plaukti laivu išties pasakiškas jausmas. Bet ne viskas tuose laivuose taip. Kiekvieną
pavasarį laivą reikia pasiruošti, tepti, kamšyti, lentą supuvusią patvarkyti. Kažkas per sezoną nulūžo, kažkas supuvo. Amžinas darbas. Prisimenu, kai 2000-aisiais jūrų muziejuje statėme kurėną, prie mūsų priėjo vokiečiai. Pasirodo, vaikystėje jie gyveno šiame krašte ir patys plaukiojo kurėnais. Pajutę degutą, kuriuo kiekvieną pavasarį tepami laivai, jie alpo iš džiaugsmo. Vaikystės kvapas, sako. Galbūt ir man, praėjus tokiam dideliam laiko tarpui, šis kvapas primins ką nors labai gero. Dabar jis primena sunkų darbą. Tokia čia ta romantika. (Juokiasi.)
– O koks projektas šiuo metu užima daugiausiai jūsų laiko?
– Pastaruoju metu daugiausiai laiko skyriau dar vieno kurėno statybai. Projektas, organizuojamas meno rezidencijos ir amatų centro „Kintai Arts“, skirtas visiems. Projekto tikslas – organizuoti edukacijas, kurių metu žmonės, atvykę į mūsų dirbtuves, pamatytų, kaip statomas laivas. Susipažintų ne tik su statyba, bet ir su laivų istorija, galbūt net ir patys kokią vinį įkaltų. Galbūt kas nors giliau įsilies į laivų gyvenimą ir taip prisidės prie svarbios mūsų istorijos dalies atgaivinimo.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Blanca Miró Scrimieri
Instagram: @blancamiro #mamos
AKIMIRKŲ DIEVAI
Caroline Bille Brahe
Instagram: @caroline_brasch #mamos
AKIMIRKŲ DIEVAI
Amalie Reedtz-Thott
Instagram: @amaliert
#mamos
AKIMIRKŲ DIEVAI
Leia Sfez
Instagram: @leiasfez
#mamos
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
