LILANDOR yra tradicinis augalinis vaistinis preparatas, skirtas lengvam nerimui malšinti ir miegui palengvinti
Lilandor 80 mg minkštosios kapsulės, Lavandula angustifolia Miller, eterinis aliejus. Nereceptinis vaistinis preparatas. tik ilgalaikiu vartojimu, skirtas lengvam nerimui malšinti ir miegui palengvinti. Kontraindikacijos. Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai nurodytai pagalbinei medžiagai. Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės. Jeigu simptomai pablogėja šio vaisto vartojimo metu, pasitarkite su gydytoju arba kvalifikuotu sveikatos priežiūros specialistu. Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi, vartoti nerekomenduojama, nes levandų aliejaus sudėties medžiagos daugiausiai šalinamos iš organizmo perdirbant jas kepenyse. Kiekvienoje šio vaisto minkštojoje kapsulėje yra apytikriai 12 mg sorbitolio. Dozavimas ir vartojimo metodas. Visada vartokite šį vaistą tiksliai kaip aprašyta pakuotės lapelyje arba kaip nurodė gydytojas arba vaistininkas. Jeigu abejojate, kreipkitės gydytoją arba vaistininką. Suaugusiesiems ir vyresniems kaip 12 metų vaikams: viena minkštoji kapsulė vieną kartą per parą. Minkštąją kapsulę reikia nuryti nesukramtytą užsigeriant pakankamu skyčio kiekiu (geriausia stikline vandens). Jeigu simptomai išlieka po vaisto vartojimo dvi savaites, reikia kreiptis į gydytoją arba kvalifikuotą sveikatos priežiūros specialistą. Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti Jūsų sveikatai. Jei simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu.
Jeigu įtariate, kad Jums pasireiškė šalutinis poveikis, apie jį praneškite savo gydytojui, vaistininkui ar Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie LR SAM el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt arba kitais būdais, nurodytais jos interneto svetainėje www.vvkt.lt
UAB BERLIN CHEMIE MENARINI BALTIC J. Jasinskio g. 16A, LT-03163 Vilnius, Lietuva. tel. +370 5 269 19 47
Medžiaga paruošta 2023 m. rugpjūčio mėn. LT_Lil_15_2023_V1_press
2024 RUGSĖJIS | KASDIENYBĖS DIZAINAS
Redakcijos laiškas
Rugsėjis man visada reiškia naują pradžią. Tai laikas, kai keičiasi viskas: orai, apranga, rutina, mano atveju – net ir namai. Kai pasibarsčiusių vasaros dienų lengvumą nustumia idėjų, darbų, projektų pilnas ruduo. Ne vienas šiame numeryje kalbintas herojus man pritars: naujojo sezono darbų gausoje svarbu prisiminti save. Susikoncentravus į ateities tikslus nepamesti dabarties suvokimo. Tarp „nieko nebespėju“ leisti sau akimirkai sustoti. O jei nepavyksta, kaip sako viena popierinio rudens numerio herojė, laiką sau, savo pomėgiams, pauzėms ir įkvėpimams galima tiesiog sąmoningai susiplanuoti. Gal mums, pasiekimų (ar nuovargio?) visuomenėje gyvenantiems bendrakeleiviams, laiką sau iš tiesų būtina suplanuoti kaip dar vieną darbą? Kad ir kaip bebūtų, sėkmė neturi savo recepto, o gal, priešingai, – receptų tiek daug, kiek žmonių. Todėl linkiu jums (ir sau!) žvarbiomis rudens dienomis, kai projektas veja projektą, ir galvoje, rodos, nebelieka vietos, mintimis sugrįžti į tą šiltą ilgą vasaros dieną, kai viskas atrodė šiek tiek paprasčiau.
Smagaus skaitymo!
Vyr. redaktorė Karolina Kulda
RUDENS NAMŲ JAUKUME
ŠONINIS STALIUKAS „PLINTH“ AUDO
VAZA „COLLAPSE“ AUDO
FOTELIS „LOUISIANA“ FERM LIVING
MEGZTINIS „NO17“ BABAA
BY MALENE BIRGER
NEŠIOJAMAS ŠVIESTUVAS „ARUM“ FERM LIVING
„TRIPLE“ FERM LIVING
RECEPTŲ KNYGA „POTATO TOTAL“ AUT. STEFAN EKENGREN, LEID. „GESTALTEN“
KEPURĖ „PIOVASO“
LENTYNA
DUBUO „TAPER“ AUDO
NAUJIENOS
„AESOP“ RŪPESTIS RANKŲ ODA
Nuolat patirdami pasaulį rankomis kartais vis tiek pamirštame jomis tinkamai pasirūpinti. Melburne 1987-aisiais įkurtas prabangios ir efektyvios kosmetikos ženklas „Aesop“ į kasdienę rutiną rekomenduoja įtraukti rankų odą drėkinantį kremą, kuris ne tik atstato odos barjerą, bet ir apsaugo nuo žalingo aplinkos poveikio. „Eleos Aromatique Hand Balm“ – tai atlasinio kedro medienos, pačiulių ir kvapniųjų gvazdikėlių aromato kremas, kurio neriebi bei lengvai įsigerianti tekstūra užtikrina ilgalaikį ir efektyvų drėkinimą. Itin tinka į sausumą linkusiai ir
MEZGINIAI IŠ LIETUVIŠKŲ PASAKŲ
Visiems puikiai žinoma lietuvių liaudies pasaka apie Eglę žalčių karalienę atgimsta naujojoje prekės ženklo „The Knotty Ones“ rudens–žiemos kolekcijoje. Tęsiant lietuviškų liaudies simbolių temą, tarptautinį pripažinimą pelnę kūrėjai šįkart akcentuoja pačios pasakos herojės – Eglės – asmenybę, taip kurdami ir naująją „knotty“ heroję. Jos stiprybė ir pasitikėjimas ekspresyviai išreiškiamas dilgėlių, heleborų ar jūros druskos spalvomis, kaip ir netikėtomis mezginių tekstūromis. Kupina nuotykių, nepriklausoma ir kiek išdykusi – tai moteris, kuri negali neįkvėpti.
Nuotraukos: Žymantė Štankelytė
https://www.theknottyones.com
dehidratuotai odai, nes akimirksniu ją pamaitina, o sykiu sukuria drėgmę išlaikyti padedantį barjerą. „Eleos Aromatique Hand Balm“ naudokite kada tik jaučiate poreikį, lėtai įmasažuodami maždaug pusės arbatinio šaukštelio kremo kiekį į rankų odą – itin svarbu priemonės nepamiršti po intensyvaus darbo, odos valymo procedūrų ar kai ruošiamasi susidurti su atšiauriomis oro sąlygomis.
AESOP „Eleos“ rankų kremą atraskite „Crème de la Crème“ butikuose.
36-asis Valstybinio Vilniaus mažojo teatro sezonas laukia savo žiūrovų. Naujajame
ISTORINĖ MO MUZIEJAUS
IR POMPIDOU CENTRO
PARODA
Tris mėnesius truksiantis Lietuvos sezonas Prancūzijoje rugsėjo 13 d. iškilmingai atsidarė su istoriniu renginiu – Pompidou centro ir MO muziejaus paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“. Paroda Prancūzijos ir pasaulio publikai pristato nacionalinės reikšmės tapybos, grafikos, instaliacijos bei videomeno darbus, sukurtus skirtingų kartų Lietuvos menininkų. Pompidou centro kolekciją papildys Lietuvos meno aukso fondo kūriniai. Tai – istorinis įvykis, kuomet Sovietų okupacijos metais kūrusių Lietuvos menininkų darbai tampa vienos žymiausių pasaulio modernaus meno institucijų kolekcijos dalimi.
Nuotrauka: Norbert Tukaj, Kazimieros Zimblytės kūriniai MO muziejuje
VMT sezone žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christiano Weise spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus
pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“. Nepraleiskite!
https://vmt.lt
Jos širdies namuose
Sendaikčių parduotuvėlės „Golden Flea“ įkūrėja Eglė Mastauskienė šiandien su mumis dalijasi dešimt savo kasdienybės įkvėpimų, žodžiais ir vaizdais nunešančių į spalvų, dailių daiktų, skonių, patirčių ir romantikos pilną jos gyvenimą.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: asmeninis archyvas
ITALIJA. Mano širdies namai. Kiekvienąkart lankydamasi šioje šalyje negaliu atsižavėti italų bendravimo maniera, gestais, melodingu kalbėjimu. Stengiuosi išnaudoti visas dolce far niente akimirkas: grožėtis gamtos paveikslais, lėtai mėgautis itališku espresso ir mažaisiais pyragėliais. O kur dar nakvynės šimtametėse vilose (paskutinioji buvo vila-meno galerija „Villa Cernigliaro“), kurios mane visuomet giliai paliečia.
GREITKELIAI. Buvimas bendro veiksmo dalimi – tarp skubančių, besileidžiančių į naujus nuotykius ar esančių kasdienėje rutinoje.
VENECIJOS MENO BIENALĖ. Prieš porą metų atrastas meno renginys, tapęs nauja ryškiausių spalvų pilna tradicija.
KVAPAI. Reikšmingiausių ir gražiausių atsiminimų plėtinys: Toskanos levandų ir alyvuogių aliejaus kvapas; per praėjusią kelionę įsigyti nišiniai Komo ežero kvepalai; „Salvador Dali“ kvapas iš mokyklos laikų.
SAVAITGALIO PUSRYČIAI. Maža šventė namuose su muzika ir šokiu virtuvėje. Džiaugsmas, kai namai prisipildo skaniausių kvapų.
FOTOGRAFIJA. Relaksacija, kūryba, lietimas, kampų ieškojimas, šviesos atradimas.
KŪRYBINIAI PROJEKTAI. Ir bendrystės, gimstančios juose.
SENOVINIAI SODELIAI. Pražystantys įvairiausiais žiedais, pro kuriuos skraido bitės, eina sezonai ir vyrauja lengva tvarkinga betvarkė.
SENDAIKČIŲ PARDUOTUVĖS. Ne tik galimybė atrasti unikalius dizaino objektus „Golden Flea“ projektui, bet ir patirti dizaino istoriją: gyvai paliesti, apžiūrėti, išbandyti. Mane žavi viskas: daiktų medžiagiškumas, tekstūra, spalvos, kvapas, forma, svoris.
Grąžinti skolą sau
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Stilius: Šarūnė Skirmantaitė
Makiažas: Artūras Numsėdis
Plaukai: Renata Kežun
Drabužiai: „Mados linija“, „Flow Femme“
Ne taip seniai talentų agentūros „Personal“ įkūrėja Magdalena Sabalė , užvertusi vieną gyvenimo etapą, atvertė naują. Darboholizmu, inertiškais sprendimais, perdegimu ir perfekcionizmu persmelktą rutiną sąmoningai pakeitė nauja. Čia didžiausias dėmesys skiriamas balansui, savirefleksijai, santykiams, kūrybiškumo ugdymui ir dabarčiai. Pamažu į savo kasdienybę įsileidusi japonišką gyvenimo filosofiją ikigai, šiandien Magdalena tikra: gyvenimo prasmė ir vertė slypi ne tik darbinėje sferoje, bet ir gilesniame savęs pažinime, kaip ir mažose veiklose, džiaugsmo ir prasmės suteikiančiose kasdien.
Visą istoriją skaitykite NAUJAME rudens LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Prieš ketverius metus Simonas Anundas , vienas iš konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2024“ komisijos narių, užsibrėžė tikslą – iš tikrųjų sugrąžinti baldų gamybą į Švediją: „Nors ant baldo puikuojasi Švedijos vėliava su užrašu „Pagaminta Švedijoje“, neretai visos žaliavos jam pagaminti yra importuojamos.“ Kartu su kolegomis įkūręs išskirtinai vietinės gamybos baldų įmonę „Verk“, Simonas dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kaip lokalumas baldų pramonėje iš koncepcijos gali tapti tvariu, praktiniu gamybos pagrindu.
Pertiesti kelius vietinei gamybai
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Portretai: Lina Jushke
Nuotraukos: Jonas Ingerstedt
– Simonai, dizaino srityje dirbate jau daugiau nei dvidešimt metų – kas per tiek laiko išlaikė jūsų susidomėjimą?
– Turiu pripažinti, kad tam tikru metu buvau praradęs susidomėjimą. Daug metų dirbau ir kaip menininkas, ir kaip dizaineris, bet pajutau, kad dizaino industrija ne visai man, – tiek daug jaunų žmonių trokšta tapti dizaineriais ir tokiai mažai daliai iš tikrųjų pasiseka. Ši sritis tampa vis grubesnė, konkurencingesnė ir griežtesnė. Kurį laiką nieko draugiško ir įdomaus ten neberadau. Be to, ir mano požiūris į dizainą keitėsi. Mes nuolat kuriame naujus daiktus, kurių mums nereikia, ir tai darome nebemąstydami. Todėl buvo laikas, kai pasukau kitur ir pradėjau užsiimti tik meno praktika, derindamas ją su dėstymu Konstfack – Menų, amatų ir dizaino universiteto Baldų dizaino ir interjero architektūros institute. Svajojau būti atstovaujamas geros galerijos ir kurti skulptūras. To šiuo metu ilgiuosi labiausiai – tiek metų norėjau kurti meną ir kai
pagaliau pavyko, kaip tik tada su kolega pradėjome kurti ir „Verk“ –baldų gamybos įmonę, kurioje naudojame tik vietines žaliavas. Tai nebuvo lengvas sprendimas. Pradžioje galvojau, kad pavyks derinti abi veiklas, tačiau verslas pareikalavo visų jėgų ir jau porą metų neprisiliečiu prie skulptūrų.
– Kūrėte skulptūras iš betono?
– Taip. Su betonu kaip medžiaga dirbti pradėjau atsitiktinai –įsidarbinau asistentu pas vieną menininką. Dauguma metro stočių Stokholme yra puoštos meno kūriniais, galimybė vieną tokių įrengti – didžiulė privilegija. Prisijungiau prie vieno tokį konkursą laimėjusio menininko komandos. Tai buvo milžiniškas projektas, dirbome dvejus su puse metų, kasdien darbuodamiesi su betonu. Per tą laiką įgijau daug žinių apie šią medžiagą ir jos subtilybes. Viešose erdvėse, be metro stočių, daug kitų skulptūrų taip pat kuriamos iš betono.
Tad po šio projekto ėmiausi savo kaip skulptoriaus praktikos.
Man visada buvo įdomu, kaip architektūra, dizainas ir menas jungiasi tarpusavyje, tad ir mano skulptūros iš dalies tokios – architektūriškos, tarsi skirtingus, tačiau panašius pasaulius jungiančios konstrukcijos.
Tapau žinomas kaip labai gerai betoną įvaldęs menininkas, vedžiau paskaitas kitiems kūrėjams. Iš pradžių nesijaučiau jaukiai, nes žmonės ėmė mane vadinti „Betono Simonu“. (Šypsosi.) Tačiau ilgainiui supratau, kad galbūt turėčiau pakeisti savo požiūrį ir tuo didžiuotis. Nuo to laiko ir kuriu tik betonines skulptūras. Nežinau, ar taip bus visada, tačiau šią medžiagą išmanau ir man įdomu kelti sau bei jai naujus iššūkius. Daug žmonių, pamatę mano skulptūras, net nepatiki, kad jos sukurtos iš betono, – tarkime, eksperimentuodamas gali išgauti blizgius paviršius ir panašiai. Man visada buvo įdomu, kaip architektūra, dizainas ir menas jungiasi tarpusavyje, tad ir mano skulptūros iš dalies tokios – architektūriškos, tarsi skirtingus, tačiau panašius pasaulius jungiančios konstrukcijos.
– Ar į skulptūrą pasukote po meno studijų? – Dvejus metus meno ir keramikos mokiausi parengiamuosiuose kursuose. Po jų bandžiau stoti į meno universitetus Stokholme, tačiau niekada ten nepatekau. (Juokiasi.) Tuo metu pradėjau dirbti su minėtu menininku: pirmus porą metų praktikavausi kaip keramikas, vėliau prisijungiau prie jo metro projekto dirbti su betonu. Taigi, neturiu universitetinio išsilavinimo, o tai Švedijoje gana neįprasta. Dar keisčiau, kad vėliau gavau pasiūlymą dėstyti baldų dizainą universitete, į kurį pats nepatekau. (Šypsosi.) Ten paskaitas vedžiau vienuolika metų. Tad mano išsilavinimas grįstas praktika. Mano tėtis mechanikas, mama dirbo prailgintoje grupėje su vaikais – abu buvo toli nuo akademinio kultūrinio pasaulio. Taip į meno pasaulį atkeliavau pats.
– Tačiau visada buvote kūrybiškas?
– Manau, kad taip. Tai buvo laikai prieš internetą ir išmaniuosius telefonus. Jei domėjaisi muzika, turėjai keliauti po visą Stokholmą ieškodamas įrašų. Jei mada, kolekcionavai įvairiausius stiliaus ir mados žurnalus. Viskas reikalavo daug pastangų, bet buvo labai smagu. Labai skyrėsi nuo šių dienų, bet man patiko tokiu būdu panirti į meną, dizainą ir architektūrą.
– Prieš ketverius metus jūs pristatėte „Verk“ – Švedijoje tvariai gaminamus baldus išskirtinai iš švediškų medžiagų. Kas paskatino kurti įmonę, taip stipriai akcentuojančią lokalumą?
– „Verk“ gimė iš daugelio metų diskusijų apie baldų verslo privalumus ir trūkumus. Būtų taip lengva tiesiog būti paniurusiu, pagyvenusiu vyru, kuris skundžiasi neekologiškais ir netvariais gaminiais, tačiau mes nusprendėme imtis veiksmų. (Šypsosi.)
Daugelį metų dirbdamas su interjero dizaino ir architektūros studentais pastebėjau, kad jaunoji karta nuoširdžiai domisi tvarumu. Tai tapo viena iš pagrindinių priežasčių įkurti „Verk“ – jei jaunajai kartai rūpi tvarumas, galbūt tai galėtų tapti sėkmingu verslu.
Taip pat mus paskatino tai, kad baldų dizainas bėgant metams bent jau Švedijoje tapo itin paprastas – kūrėjai ėmė remtis klasikiniu dizainu, ilgaamžėmis formomis. Supratome, kad galėtume konkuruoti su rinkos kainomis, gaminti panašios estetikos baldus, neišbrangindami jų kainos. Tai buvo esminiai elementai, dėl kurių nusprendėme, kad ši idėja gali suveikti.
Esame trys įkūrėjai, visi susibūrėme iš itin skirtingų sferų. Nebuvome
draugai, kurie ėmėsi bendro verslo, – kaip žinome, retai kam pavyksta, –buvome nepažįstami, tačiau kiekvienas savo žiniomis galėjome vienas kitą papildyti ir prisidėti prie tvarios, lokalios gamybos. – Dirbate išskirtinai tik su vietinėmis medžiagomis. Kodėl tai svarbu?
– Mano akys atsivėrė dirbant su studentais ir ieškant įvairių medžiagų jų kuriamiems baldams. Supratau, kad jokios žaliavos iš tikrųjų neatkeliauja iš Švedijos. Medis, metalinės detalės, tekstilė – viskas yra importuojama. O grandinės pabaigoje ant baldo puikuojasi Švedijos vėliava su užrašu „Pagaminta Švedijoje“. Mes esame miškų šalis, tačiau patys savo medienos nenaudojame, ji visa importuojama.
– Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės tokios gamybos pasekmės?
– Pats svarbiausias klausimas, apie kurį mažai kas kalba, – kur ir kokią energiją naudojant gaminami mūsų daiktai. Šiaurės šalims pasisekė, nes mes galime naudoti daug švarios vandens ir vėjo energijos, o tik nedidelė dalis energijos gaunama iš iškastinio kuro. Švedijos gamintojai turėtų naudoti šią švarią energiją, tačiau daugelis jų gamybą vykdo, pavyzdžiui, Lenkijoje. Lenkijoje didelė dalis baldų gaminama Danijos, Švedijos ir Norvegijos įmonėms. Daugiau nei 80 proc. energijos, naudojamos Lenkijoje, sudaro iškastinis kuras. Tai yra nepaprastai daug. Tačiau šis skaičius nepaveikia Švedijos įmonių statistikos, nors jos ir yra atsakingos už tokią energiją ir paliekamą CO2 pėdsaką. Tai keista, nes niekas nesutiktų statyti naujos anglies gamyklos Švedijoje vien baldams gaminti, tačiau naudoti Lenkijos gamyklas jiems neatrodo netinkama. Mums buvo svarbu parodyti vietiniams architektams šią statistiką aiškiai, todėl pasamdėme konsultantus. Užuot lyginę savo rezultatus su kitų įmonių (kas būtų beveik neįmanoma, nes gamyba vyksta užsienyje ir neatsispindi vietinėje statistikoje), paprašėme apskaičiuoti mūsų energijos sąnaudas ir iškastinio kuro pėdsaką (angl. fossil footprint) Švedijoje ir Lenkijoje. Švedijoje iškastinio kuro palie-
Užuot kritikavę, jog visi elgiasi neteisingai, pasirinkome sakyti, kad esame vieninteliai, kurie iš tikrųjų naudoja tik vietines žaliavas. „Verk“ tapo ir platforma, keliančia diskusijas apie gamybos šalis, žaliąjį smegenų plovimą (angl. greenwashing), vietinę gamybą bei kitas baldų industrijos problemas. Nė nesiekdami tokio tikslo pajutome, jog esame nuolat kviečiami papasakoti apie savo kompaniją. Net konkurentai kviečia pakalbėti apie savo produktus ir darbo modelį, neretai mums už tai netgi moka. (Šypsosi.) Labai neįprasta, o kartu ir labai smagu, kad galime dalytis savo patirtimi. Štai praėjusią savaitę buvome Norvegijoje, kitą vyksime į Jungtinę Karalystę. Nors iš pirmo žvilgsnio problema atrodo lokali, ji veikia visą pasaulį. Globalizacija sukūrė tokias lengvas sąlygas eksportui, kad mes net nepagalvojame apie to pasekmes.
kamas pėdsakas buvo 70 proc. mažesnis nei Lenkijoje. Tai labai dideli skaičiai. Architektai suprato, kad ir jie prisideda prie šio pėdsako, nes perka baldus, kurių medžiagos atkeliauja iš užsienio šalių.
Daugelis baldų pramonės kolegų pyksta ant mūsų, kad kalbame apie CO2 pėdsaką, tačiau mums tai yra svarbu. Mes retai kalbame apie patį tvarumą, dažniausiai akcentuojame vietinės gamybos privalumus. Apskritai, tvarumas kaip koncepcija, rodos, jau šiek tiek išsikvėpė. Jei gamini lokaliai ir naudoji švarią energiją, tvarumas tampa tik teigiamu tavo veiklos papildymu.
– „Verk“ svetainėje kalbama, kad šiandien žaliasis smegenų plovimas yra labiau taisyklė nei išimtis. Papasakokite apie tai daugiau ir kuo tai svarbu jūsų įmonės veikloje.
– Šiais laikais neretai užsukę į baldų įmonės tinklalapį išvysime ekologijos, tvarumo terminus, tačiau tai dažniausiai tėra tušti skambūs žodžiai. Jei visos įmonės būtų tvarios, pasaulyje nebūtų ekologinių problemų.
Manau, kad žaliasis smegenų plovimas yra didžiulė problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti. Matydami informaciją, kad įmonė vadovaujasi tvarumo principais, vartotojai nesijaudina, mano, kad viskas yra gerai, nors tai dažnai netiesa. Švedijoje nėra jokios organizacijos, kuri kontroliuotų įmonių pasisakymus ir ar jie tikrai laikosi tvarumo principų. Kai niekas netikrina, gali kalbėti, ką nori. Dizaino
ir architektūros žurnalai daugiausiai rašo apie estetinę pusę, o ne apie problemas. Jie nekritikuoja. Taigi, baldų verslas yra laisvas meluoti ką tik nori – taip jie ir elgiasi.
Pavyzdžiui, Švedijos mados pramonė yra žymiai griežčiau kontroliuojama nei baldų gamyba. Tačiau tai senas, konservatyvus verslas, tikintis, kad nieko blogo nedaro. Juk jie dirba su medžiu, natūraliomis medžiagomis, tad manoma, kad yra geriečiai. (Šypsosi.)
– Tikiu, kad kuriant „Verk“ surasti lokalius tiekėjus buvo sudėtinga.
– Iš pradžių buvo tikrai labai sudėtinga, nors taip sakyti nėra gerai viešųjų ryšių požiūriu, nes kitos įmonės gali išsigąsti ir neieškoti vietinių tiekėjų. (Šypsosi.) O būtent tai mums yra svarbiausia – kad kitos įmonės sektų mūsų pavyzdžiu. Tai nėra tik koks nors mūsų išskirtinis gamybos būdas – siekiame, kad ir kiti persvarstytų savo gamybos grandines ir grąžintų gamybą atgal į Švediją.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, įmonės, dešimt metų užsakinėjusios medieną iš, tarkime, Vokietijos, suprato, kad nebegali jos gauti. Paaiškėjo, kad ta mediena iš tiesų atkeliaudavo iš Rusijos, Baltarusijos arba Ukrainos. Daug kam atsivėrė akys, kad „vokiška“ mediena buvo visai ne vokiška.
Nors iš pradžių buvo sunku, dabar padėtis pagerėjo. Buvo sudėtinga kalbėti su konservatyviomis žaliavų apdirbimo įmonėmis, kad
norime gaminti baldus iš švediškos medienos. Jos teigdavo, kad Švedijoje nėra tinkamos medienos. Turėjome įrodyti, kad jos turime ir galime panaudoti.
Sudėtingiausia buvo su tekstile. Mes turime įmonių, kurios apdirba avių vilną, tačiau gamyklos, kurios verptų siūlus, Švedijoje beveik išnykusios. Dėl to verpti likusiose gamyklose yra labai brangu, tad konkuruoti su importuojama tekstile lieka labai mažai galimybių. Šiuo metu esame įvairių avių augintojų ir vilnos apdirbėjų organizacijų nariai, nors pradžioje nieko apie šį pasaulį nežinojome. (Šypsosi.) Viskas juda gera linkme.
– Kalbant apie patį jūsų baldų dizainą – kaip jį apibūdintumėte?
– Kalbant apie dizainą, man svarbu, kad mūsų baldai atrodytų taip, tarsi būtų pagaminti jau seniai, o ne vaikantis kokių nors trumpalaikių dizaino tendencijų. Tai visada įtraukiame į užduoties aprašymą – kai kviečiame naują dizainerį mums ką nors sukurti, visada pabrėžiu, kad baldas neturėtų būti supermadingas, nes po metų jis jau atrodys nuobodžiai. Šiuo metu su mumis dirba dvylika dizainerių, o vasarį prisijungs dar du nauji. Dizainas priklauso ir nuo išteklių, kuriuos gauname. Visa kolekcija atrodo labai vientisa, nors baldus kūrė daug skirtingų žmonių. Taip yra todėl, kad dizaineriai gauna ribotą medžiagų pasirinkimą – pavyzdžiui, medieną, akmenį, odą, iš kurių turi sukurti, tarkime, kavos staliuką. Iš pradžių būgštavome, kad dizaineriai atsisakys, nes kurti iš ribotų medžiagų nuobodu, tačiau priešingai – jiems patinka šis iššūkis. Taip pat visi komandos nariai glaudžiai bendradarbiauja, dalijasi
vienos ar kitos problemos sprendimo būdais.
– Vadinasi, galiu pasveikinti, kad esate vieninteliai, dirbantys lokaliai.
– Ačiū. Išties visai smagu. (Šypsosi.) Manau, kad labai šaunu pradėti galvoti nuo medžiagos, o ne nuo kokio nors įmantraus dizaino. Tarkime, pagaminti kėdę iš likučių ir taip išspręsti problemą – mane tai labai įkvepia.
– Kaip manote, kokia kryptimi dabartinė baldų pramonė judės ateinantį dešimtmetį?
– Kai pradėjome „Verk“, tikėjomės, kad ateitis ateis truputį greičiau, nei kad ji keliauja dabar. (Šypsosi.) Mes tikime, kad ateityje įsigalios daug griežtesni gamybos reikalavimai, prie to artėjame su naujais Europos Sąjungos tvarumo standartais. Ir tai yra puiku, nes pirmą kartą problema sprendžiama nukreipiant dėmesį, iš kur atkeliauja finansavimas. Tarkime, jei tam tikra įmonė savo produkciją gamina neskaidriai, ji nebegaus didelių paskolų iš bankų, kadangi negalės įrodyti savo skaidrumo. O jei negaus paskolos, verslininkai ir investuotojai taip pat nenorės prie jos veiklos prisidėti.
Tikiuosi, kad neskaidri gamyba taps ekonomine problema, – šiuo metu vis dar finansiškai efektyviau elgtis nesąžiningai. Gamybą Kinijoje vykdyti vis dar pelningiau ir paprasčiau, nors tai nėra gera praktika. Padėtis turi pasikeisti, o kai pasikeis, su „Verk“ būsime priekyje. Tad tikiu, kad ateityje baldų pramonė bus griežčiau reguliuojama, o blogiukai bus priversti arba keistis, arba pasitraukti. Linkiu to mums visiems. (Šypsosi.)
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Išryškinti dizaino esmę
Interjero salonas „Skandinaviški interjerai“ pradeda naują etapą. Visiems dizaino mylėtojams jie pristato naują koncepciją įkūnijančią erdvę – didesnes, patogesnes ir daugiau idėjų bei įkvėpimų talpinančias salono erdves, sukurtas G. Natkevičiaus studijos ir jų architekto Adomo Rimšelio . Galvojant apie esmę, skandinaviško dizaino šaknis, ryškiausius jų dizaino meistrus, klientų patirtis ir gimė unikalaus charakterio erdvės, kiekviename kampelyje pabrėžiančios skandinaviškos minties vientisumą, prasmę ir aukštą dizaino kokybę.
– Adomai, kas jus atvedė į architektūros ir interjero dizaino lauką?
– Savo kelionę į šią sritį pavadinčiau linijine – Kaune mokiausi dailės gimnazijoje, tad nuo mokyklos laikų žinojau: noriu matyti save kūrybiniame lauke. Po mokyklos pajaučiau, kad norisi kažko struktūriškesnio, kas turėtų daugiau disciplinos ir racionalumo, – taip atradau architektūrą. Tikrąją aistrą jai pradėjau jausti jau gerokai įsibėgėjus bakalauro studijoms ir nuo to laiko nebesiblaškiau, visada dirbau tik šioje srityje. Trumpai padirbėjęs architektu Vilniuje, sugrįžau į gimtąjį Kauną, kur jau penkiolika metų dirbu drauge su architektu Gintautu Natkevičiumi, kaip ir su savo asmeniniais projektais. Žinoma, per šį laikotarpį buvo daugybė situacijų, sutiktų žmonių, pamatytų ir, galiausiai, sukurtų kūrinių, kurie mane skatino, drąsino ar vis patvirtindavo, kad
mano pasirinkimas teisingas.
– Kokie yra esminiai jūsų, kaip architekto, darbo principai – ką kurdamas erdvėse akcentuojate?
– Skirtingos situacijos prašosi ir skirtingų akcentų, vis dėlto visas jas sieja raktinis žodis „santykis“. Galvojant apie architektūrą jis man labai svarbus. Santykis tarp tūrio ir erdvės, tarp erdvės ir žmogaus, šviesos ir šešėlio, kūrinio ir aplinkos.
Nors fiziškai architektūros kūriniai yra stabilios būsenos, dėl jų mastelio galime juos suvokti tik dinamiškai – t. y. judėdami pro ar per pastatus. Todėl man labai svarbūs scenarijai ir tai, kaip judant žiūrovui ar kintant šviesai tarp skirtingų elementų atsiskleidžia santykiai, kaip atsiveria skirtingos perspektyvos ir rakursai, kaip kinta erdvė. Tai – emocionalus ir poetiškas požiūris. Suprantu, kad kiekvienam sprendimui reikia argumentaci-
jos, kurią dažniausiai suteikia funkcija, visgi visapusiškas atsidavimas vien tik funkcijai kuria itin schematišką architektūrą, o man kartais norisi improvizuoti, laužyti schemą ir taip programuoti žmogaus judėjimą erdvėje. Galbūt dėl to jaučiu malonumą kurti privačius gyvenamuosius namus ar erdves, kur, be funkcijos, itin svarbūs ir individualumo bei charakterio dėmenys. Dirbant su scenografijos architektūra, parodomis ar ekspozicinėmis erdvėmis konceptualumo dėmuo gali būti išlaisvinamas dar labiau.
Man svarbu, kad mano darbuose jaustųsi vientisumo, „vieno mosto“ įspūdis. Anglakalbiai tam apibūdinti turi gražų žodį „effortless“, kuris man siejasi su neužkankinta, neperkrauta, lengva architektūra. Ne tik dekoratyvia estetika, tačiau iš tiesų subalansuota ir gryna architektūra, natūraliomis medžiagomis.
Tai – pagarba šviesai, erdvės struktūrai, tekstūrai, tikroms medžiagoms, kokybei, ilgaamžiškumo ir racionalumo dermei.
– Papasakokite, kokiomis idėjomis ir konceptais vadovaujantis buvo kuriamas naujasis „Skandinaviškų interjerų“ salonas? Kokia buvo pagrindinė šio projekto užduotis ir reikalavimai iš klientų pusės? – Šiame projekte užsakovo pozicija buvo itin svarbi. Laima ir Tovaldas, „Skandinaviškų interjerų“ įkūrėjai, pas mane atėjo su dideliu noru atrasti šviežią požiūrį į skandinavišką estetiką Lietuvoje ir jos išraišką. Požiūrį, kuris būtų tvarus ir ilgalaikis, kuris kalbėtų apie skandinavišką dizainą ir jo vertybes. Jie rinkoje jau seniai – buvo vieni pirmųjų, pradėjusių atstovauti ir importuoti skandinavišką dizainą į mūsų šalį, todėl itin gerai žino, kaip turi funkcionuoti salonas.
Teko gana aktyviai gryninti savo idėjas, kad pasiektume rezultatą, kuriame akcentai būtų sudėlioti tik ten, kur reikia, kad išvengtume vizualinio triukšmo, užtikrintume tinkamą salono funkcionavimą. Taip pat reikėjo rasti tokią skandinaviško dizaino išraišką, kuri nepabėgtų nuo vertybių, tačiau drauge kurtų naują, gal kiek solidesnį ar prabangesnį įspū-
dį, nei stereotipiškai buvo įprasta įsivaizduoti. Per ilgą laiką skandinaviško dizaino terminas mūsų šalyje tapo ypač dažnas interjerų, dekoro ar architektūros temose. Kartu, atsiradus didelei paklausai ir pasiūlai, pigiems prekės ženklams, šis terminas itin suplokštėjo ir suprimityvėjo. Galvojant apie „Skandinaviškus interjerus“, mums norėjosi galvoti apie esmę. Apie šaknis. Apie tai, kas iš esmės katalizavo skandinaviško dizaino augimą: Alvarą Aalto, Arne Jacobseną, Eero Saarineną ir kitus panašaus kalibro dizaino meistrus. Kurdamas šias erdves atsisukau į istoriją. Ne dėl to, kad nuvertinčiau dabartinius kūrėjus, bet dėl to, kad norėjau grįžti prie fundamento. Klaidingai įsivaizduojama, kad balta siena ir šviesus medis yra skandinaviškas stilius. Skandinaviškas stilius man yra daug daugiau. Tai – pagarba šviesai, erdvės struktūrai, tekstūrai, tikroms medžiagoms, kokybei, ilgaamžiškumo ir racionalumo dermei. Dar būtų galima pridėti ir tvarumą. Visgi man šis terminas tik apibendrina prieš tai paminėtus dalykus. Šis požiūris vienijo mane, Laimą ir Tovaldą.
Kitas momentas – vieta. „Domus galerija“ yra dizaino gatvė, joje galima patogiai rasti daug turinio interjero tema, tik kartais per daug turinio gali tapti triukšmu. Buvo iššūkis sugalvoti, kokie elementai yra pakankamai stiprūs, kad šioje „gatvėje“ įsikūręs salonas įgautų savo unikalų charakterį ir nepaskęstų išklotinėje. Man norėjosi pertraukti tą triukšmo amplitudę ir šiek tiek sulėtinti buvimą joje. Suvokiau, kad visoje „Domus galerijoje“ nėra nė vieno salono, kuris bandytų siekti aukščio, – visur dirbama su žemaūgėmis ir suskaidytomis erdvėmis, kuriančiomis aliuziją į buto ar kambario nuotaiką. Mes nutarėme dekonstruoti tas „dėžes“ ir erdvėje sukurti plūduriuojančias plokštumas. Tokias, kurios neformuotų baigtinių erdvių, o greičiau duotų užuominas apie jų galimybes. Erdvę formuojančių elementų kompozicija yra arti simetriškos, o tai suteikia tvarkos įspūdį. – Kokios spalvos, medžiagiškumai, apšvietimo ir apdailos sprendimai buvo akcentuojami?
– Kuriant kompoziciją, kuri turbūt daug kam asocijuojasi su miško įvaizdžiu, tikslas
Tai labai individualus dalykas – kaip žmogus suvokia aplinką, estetiką, kas jį praturtina. Tačiau šis salonas kalba apie minties vientisumą, erdviškumą ir aukštą dizaino kokybę.
buvo naudoti kuo natūralesnes medžiagas.
Erdvėse vyrauja dviejų tipų medžio faneruotės, betono ir cemento motyvai, nerūdijančio plieno štrichai. Labai svarbus momentas – keturių sienų tekstūriškumas. Betoninės sienos buvo formuotos iš „Butong“ plokščių, turinčių išraiškingą tekstūrą, o medinės sienos laužomos. Tokiu būdu krintanti šviesa ir šešėliai minkštėja, minkštėja ir monumentalių sienų efektas. Prie jų dailiai išryškėja saikingų formų eksponatai, kuriama ramybės atmosfera. Labai džiaugiausi salone radęs stoglangį – tai leido į interjerą įnešti natūralios šviesos liniją. Nerūdijančio plieno struktūros sukūrė akvarelinį efektą: jos į save sugeria aplinkos formas, spalvas, jas išlenkia. Salono funkciniai baldai yra autoriniai ir taip pat papildo nerūdijančio plieno temą.
– Suprojektuoti interjero saloną – neeilinė užduotis. Kaip suvaldyti erdvę, kai joje – skirtingų formų, spalvų, stilistikos baldai ir aksesuarai?
– Neeilinė užduotis, tačiau mes kalbame apie itin brandžią organizaciją. „Skandina-
viški interjerai“ turi aiškų savo kelią, požiūrį į dizainą ir žino, kam atstovauja. Eksponatai yra labai kokybiški, jie pasižymi tarpusavio suderinamumu ir atspindi tas pačias vertybes. Kaip minėjau, salono struktūra yra atvira, erdviška. Esame išsiskyrę tam tikras apibrėžtas ekspozicijos zonas, tačiau būdamos atviros jos koreliuoja ir tarpusavyje. Judant erdvėje sienos ir stogai kuria netikėtas perspektyvas, į kurias patenka skirtingos ekspozicinės zonos ir skirtingi eksponatai. Tikiu, kad tai suteikia užuominų apie galimus derinius, o tam tikruose rakursuose žmogus gali atrasti ir užuominų į savo erdvių proporcijas. Dėl to, kad visi aplinkos elementai veikia kaip vientisos kompozicijos dalis, jie nekuria chaotiško vaizdo, o vienas kitą papildo.
– O kaip „Skandinaviškų interjerų“, kaip prekės ženklo, identitetas darė įtaką šio salono interjero dizaino sprendimams?
– Man šis interjeras kartais primena hipertrofuotas ir dekonstruotas Arne Jacobseno kėdes – vaikštau ir žiūriu iš apačios, matau metalines kojas, sklendžiančias fane-
ros plokštes. Net palindus po kėde kokybė stulbina! Retai sutinkamas toks derinys, kur kokybės ne tik reikalaujama, bet ir žinoma, kaip ją pasiekti. Svarbu pabrėžti, kad kuriant šį interjerą buvo juntama abipusė aistra ir rūpestis dėl dizaino, idėjos, kokybės ir viso proceso. Man tai buvo malonumas. – Kaip naujosios erdvės ir jų dizaino elementai praturtins klientų patirtis salone? – Tai labai individualus dalykas – kaip žmogus suvokia aplinką, estetiką, kas jį praturtina. Tačiau šis salonas kalba apie minties vientisumą, erdviškumą ir aukštą dizaino kokybę. Tikiuosi, kad klientams jis sufleruos, kaip šį jausmą pasiekti ir savo asmeninėse erdvėse. Viliuosi, kad jame bus galima ištrūkti iš to madingo dizaino kvapų debesies, kuris supa kiekvieną žmogų, bandantį atrasti savosios erdvės charakterį. Nurimti ir susikoncentruoti į tai, kas svarbu. Ir nors salone niekada nepavyks gyvai parodyti visų galimų dizaino variantų, jaučiu, kaip svarbu čia apsilankiusiems pateikti tinkamas užuominas ir palydėti tikrojo skandinaviško dizaino keliu.
PASIMATYMAI
KUR GIMSTA IDĖJOS? RUDENS POPIERINIO „LAMŲ SLĖNIO“
PRISTATYMO AKIMIRKOS
Nuotraukos: Rūta Floral
Nepaprastai šiltas rugsėjo rytas ir ypatinga rytmečio šviesa, nuostabi ir dar mažai kam atrasta erdvė, daug šypsenų, šiltų apkabinimų, sveikinimo žodžių, muzikos garsų, meno ir istorijų. Lamų bičiulius pakvietėme pasidžiaugti paskutinėmis šiltomis dienomis ir naujuoju „Lamų slėnio“ rudens albumu. Susitikome ypatingoje vietoje –Čiurlionio gatvėje stūksančioje, kelių šimtmečių istoriją skaičiuojančioje, o visai neseniai naują gyvenimą įgavusioje edukacijų, laisvalaikio ir mokslo komunikacijos erdvėje – Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje. Idėjoms ir gerai
nuotaikai sklandant ore, observatorijos kiemelyje skambėjo Domo Raibio muzikos garsai, svečiai džiaugėsi dar spaustuvės dažais kvepiančiu numeriu ir vaišinosi gardžia „Coffee Spells“ kava bei skanėstais. Erdves papuošė milžiniški menininkės Emilijos Žukauskaitės, kurios paroda šiuo metu vyksta „Tsekh Gallery“, kūriniai.
Ačiū kiekvienam atėjusiam pasidžiaugti naujuoju numeriu, įkvepiančiomis istorijomis ir Lamų bendruomene.
Naujojo numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.
Maži atradėjai, didelis pasaulis
Į tolimiausius pasaulio kampelius vedančios svajonės, paslaptingi personažai, ribų neturintis smalsumas, linksmi žaidimai, ilgos valandos lauke bet kokiu oru... Mažųjų mūsų draugų fantazijos nevaržo niekas – kodėl drabužiai turėtų varžyti jų judesius?
„Leisti vaikams būti vaikais“, – su šia energinga idėja rudens sezoną pradeda prekės ženklas „Lindex“, pristatydamas naująją funkcinių drabužių liniją „Performance Wear“. Suteikti vaikams galimybę žaisti ir judėti nevaržomai – ši idėja lydėjo visame drabužių kūrimo procese. Šiandien ji atsiskleidžia naujuose kinetinio dizaino principais paremtuose, itin patvariuose, patogiuose, funkcionalumą įprasminančiuose drabužiuose.
Visa tai tam, kad mažieji tyrinėtojai turėtų laisvę dūkti, klausinėti, laisvai atrasti juos supantį pasaulį ir švęsti savo vaikystę!
Jų Lietuva braido po pievas. Sodina daržus ir renka žoles. Džiaugiasi lietumi. Rankomis glosto ąžuolo medieną. Žiūrint į Agnę Marcinauskaitę ir Sigitą Žemaitį nekyla abejonių – nuosekli gyvenimo filosofija juos lydi kiekviename žingsnyje: ir kadais įkurtame viename geriausių šalies restoranų „Sweet Root“, ir išleistoje knygoje „Proud of Lithuania“, ir iš lėto kuriamuose namuose, ir naujai užgimusiame projekte – šešių rankų medžio studijoje „The Oak. Long Live the Oak“. Viskas, kur bepažiūrėsi, jų gyvenime kalba apie tikrumą.
Jų Lietuva
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
– Agne, Sigitai, su „Lamų slėniu“ kalbėjotės prieš aštuonerius metus, kai dar vadovavote vienam ryškiausių Vilniaus gastronominio pasaulio taškų – restoranui „Sweet Root“. Šiandien susitinkame jūsų namuose, esančiuose valanda kelio nuo Vilniaus. Iš Užupio g. 22 persikėlėte į Užupio g. 16 – ir sutapk tu man taip! Kokia šio namo istorija? Agnė: Ilgus metus šioje teritorijoje veikė mano tėčio lentpjūvė. Jam nusprendus nutraukti veiklą, gimė mintis šią vietą kaip nors išjudinti ir sukurti gyvenvietę. Sutvarkius teritoriją ir subraižius detaliuosius planus, tėtis pradėjo ieškoti gyventojų. Toli ieškoti nereikėjo! Vieną žiemos dieną mums kilo mintis čia įsikurti patiems ir įsirengti šeimos namą. Būtent čia, šiame sename pastate. Jis erdvus, didelis – galėsime čia gyventi, būti, susitikti su draugais, šeima. Kai dar turėjome restoraną, čia praleisdavome daug laiko –aplink augo mūsų daržai, netoliese plytinčiose pievose rinkdavome žoleles. Kažkuriuo metu supratome, kad visas laisvas dienas, kai tik nesame restorane, leidžiame čia. Viskas įvyko labai natūraliai. Statybas pradėjome nuo negražiausio pastato. (Juokiasi.) Galvojom, renovuokim jį, o tada ateis ir kiti gyventojai. Panašiai ir nutiko. – Nemažas pokytis – nuo greito, energingo, nuolat besikei-
čiančio restoranų verslo prie lėtesnio gyvenimo tempo gamtoje ir medžio darbų!
Sigitas: Manau, kad šis pokytis įvyko dar anksčiau. Galima sakyti, kad pats restoranas, jo filosofija ir vertybės mus čia ir atnešė. Tarytum pasufleravo, kad jau laikas grįžti į gamtą, kurioje anksčiau tiek laiko praleisdavome. Mums norisi būti arčiau natūralumo, pastebėti, kaip keičiasi sezonai. Ir tą nusistovėjusį santykį pakeisti – ne iš miesto pabėgti į gamtą, o atvirkščiai – iš laukų ir pievų, jei tik norisi, trumpam pabėgti į miestą. Gali būti, kad jei ne restoranas, nė nebūtume čia, kur dabar esame.
Agnė: Iš tiesų, viskas mūsų gyvenime persipynę.
– Papasakokit, kaip kūrėte šiuos namus?
Sigitas: Pirminė idėja – išsaugoti duotybes ir tam ne itin patraukliam pastatui suteikti naują prasmę ir vizualinę raišką. Agnės sesė yra interjero dizainerė, jos draugas – architektas, tad kurdami namo projektą iš jų sulaukėme daug pagalbos. Agnės tėtis pagelbėjo statybų metu. Erdves norėjosi išlaikyti kuo mažiau paliestas, atviras, neuždengti senųjų perdangos plokščių. Visa tai pavyko – net langų angos išliko beveik nepakitę.
Norisi savo erdvę pritaikyti prie konteksto – jei šalia teka upė ir ten auga nendrės, kyla noras tą dalelę parsinešti vidun. Norisi, kad aplinka įsilietų ne tik architektūrinėmis linijomis, bet ir medžiagų panaudojimu.
Agnė: Žinojome, kad kuriant namus mums norisi kuo natūralesnių medžiagų, t. y. medžio. Namo fasado, stogo konstrukcijos, grindų lentos atkeliavo iš mano tėvų miško. Net ir namo baldams buvo panaudotas ąžuolas, likęs dar nuo lentpjūvės laikų.
Sigitas: Prisimenu, einam su Agnės tėčiu miške, žiema, šalta. Žymime reikiamus medžius, iš kurių vėliau ruošėme visą medieną, reikalingą namo statyboms ir įrengimui.
– Sigitai, tai iš kur ta meilė medžio darbams?
Sigitas: Dar dirbdamas restorane juokaudavau: kai užaugsiu, būsiu stalius. Šis noras manyje visuomet buvo, o atsiradus šiai vietai gimė ir realus poreikis – namams reikėjo baldų. Kadangi ąžuolo medienos turėjome, reikėjo kažką daryti. (Šypsosi.)
Agnė: Sigis šį jausmą tiesiog nešiojasi savo viduje.
Sigitas: Jeigu yra noras, jei kas nors tavo viduje dega, imi ir darai. Pavyzdžiui, tai pirmoji mano gyvenime įrengta virtuvė. Ar dabar viską daryčiau taip pat? Tikrai ne! Ją statydamas daug išmokau. Nusiperki vieną įrankį, kitą, internetuose pasižiūri, kaip darbai vyksta, ir bandai.
Agnė: Mūsų namuose visi baldai atsirado iš realaus poreikio. Tarkim, visada žinojome, kad norime apvalaus stalo – nuolat kintant vakarieniaujančių žmonių skaičiui tokia forma patogiausia.
Sigitas: Su visais darbais taip yra – pirmiausia reikia analizuoti funkciją. Joje slypi esmė – kur mėgstate sėdėti, ką dėsite į tą stalčių, ką statysite ant lentynos. Pirmiausia funkcija, vėliau struktūra ir tik galiausiai estetiniai elementai. Savų namų kūrimas mums šį suvo-
kimą ir atnešė. Negali visko turėti iš karto, todėl į daiktus imi žiūrėti dedukciniu principu: ko dabar mums reikia labiausiai? Koks tas daiktas turėtų būti, kad šį poreikį atlieptų? Tokia darbo ir procesų eigos filosofija išliko ir kuriant namus, ir kitus projektus. – Žvalgantis po jūsų namus jaučiasi, kad juose visko tik tiek, kiek reikia.
Agnė: Gera girdėti! Žinoma, tų daiktų vis daugėja, ypač gimus sūnui Vincui. Visgi iki šiol nepamirštame savęs paklausti, ar to daikto mums tikrai reikia? Iš tiesų, šiuo klausimu mudu nė nediskutuojam, nuspėjam vienas kito mintis.
Sigitas: Džiaugiuosi, kad mudviejų su Agne požiūris sutampa. Nuo tada, kai palikau tėvų namus, kraustytis man natūralu – pripratau turėti tik tiek, kiek reikia. Kai neturi daug daiktų, lengvai gimsta ir mums patinkanti – aiški, tiesi, švari, neperkrauta stilistika. Čia mūsų žaidimo aikštelė, kurioje mes jaučiamės gerai, tačiau žmonės skirtingi ir kiekvienas jaučia ir mato savaip. Mums smagu liesti natūralias medžiagas, smagu patiems įsitraukti į namų kūrimą. Norisi savo erdvę pritaikyti prie konteksto – jei šalia teka upė ir ten auga nendrės, kyla noras tą dalelę parsinešti vidun. Norisi, kad aplinka įsilietų ne tik architektūrinėmis linijomis, bet ir medžiagų panaudojimu.
Agnė: Pavyzdžiui, kai reikėjo šviestuvo, sugalvojome jam panaudoti nendres. Keletas vakarų – ir virš stalo kabo šviestuvas, kuris mums labai patinka. Ieškojimas, augalų rinkimas, rankų darbas –visa tai mums natūralu dar nuo restorano laikų.
Ąžuolas, kaip medžiaga, atitiko mūsų vidines vertybes, o tvarumo idėjos mums visada buvo svarbios. Kol pasiekia savo brandos lygį, ąžuolas auga aštuoniasdešimt ar net šimtą metų. Kai tu, žmogau, iš jo ką nors darai, nenori daryti trumpam laikui.
– Taigi norint sukurti šį tą gražaus savo namams ir gimė „The Oak. Long Live the Oak“? Kaip šis namų projektas išaugo į studiją?
Sigitas: Viskas taip ir gimė! Tiek mes, tiek projekto bendraautorius Alius, kuris yra senas Agnės draugas, ėmėme gaminti baldus ir objektus savo namams. Alius, panašiu metu kaip ir mes persikėlęs iš Vilniaus, nusprendė renovuoti seną tėvų sodybą.
Agnė: Prisimenu, kaip kartą tiesiog iškėlėme klausimą: gal savo darbais vertėtų pasidalinti su kitais? Juk tai be galo ilgaamžiški daiktai.
Sigitas: Pasitikrinome stilistiką, sutarėme, kad norime dirbti tik su medžio masyvu, ir pajautėme, kad visiems mums svarbiausia daikto funkcija. Taip viskas ir susidėliojo. Kartą pertraukėlės tarp darbų metu Vincui sukūriau paukščiukus-ežiukus. „Padarykime daugiau ir pažiūrim, kas bus“, – pasiūliau Aliui.
Vis dėlto „The Oak. Long Live the Oak“ gimė iš vidinės ramybės. Darome tai, kas mums patinka, ir žiūrime, kur tai nuves. Galutinio tikslo neturime, o gal nė nenorime turėti. Kuriame iš lėto, besimėgaudami procesu ir pamažu besidalindami savo darbais su kitais. – Natūrali, tikra ąžuolo mediena – kuo ji ypatinga? Žinau, kad jums tai daugiau nei medžiaga, veikiau savita filosofija?
Agnė: Ąžuolas yra ilgaamžiškas ir jį galima panaudoti labai įvairiai. Jei kas nors nepatinka, visada galima perdaryti. Net ir savo klientams sakome: jei kas nutiktų, jei nebepatiktų – tik neišmeskite.
Sigitas: Ąžuolas, kaip medžiaga, atitiko mūsų vidines vertybes, o tvarumo idėjos mums visada buvo svarbios. Kol pasiekia savo brandos lygį, ąžuolas auga aštuoniasdešimt ar net šimtą metų. Kai tu, žmogau, iš jo ką nors darai, nenori daryti trumpam laikui. Nori, kad tas daiktas tarnautų dar tiek pat metų. Ir jis galėtų tiek tarnauti, jei tik jam leistume.
Ąžuolas yra lietuviškas kietmedis – jis tinkamas baldams ir stalviršiams, nes yra daug atsparesnis už kitą medieną. Norime jam suteikti pačią didžiausią įmanomą prasmę. Norime savo darbu atitikti ąžuolo standartus, o ne atvirkščiai – pritaikyti jį saviesiems.
Sigitas: Tai jausmas, nuo kurio nebepabėgsi. Jeigu viduje jį turi, jei juo tiki, nesvarbu, kad per keletą metų nuo restoranų verslo nušoksi iki medžio dirbtuvių, nes pamatiniai dalykai išliks amžinai. Sunku tai nupasakoti žmogui, kuris niekada gyvenime nejautė ką tik nuobliuoto ąžuolo kvapo. Kuris su ranka neglostė iki popieriaus lygumo šlifuotos medienos. Tame yra tiek daug tikrumo, natūralumo. Kai kasryt atsikėlęs padedi rankas ant medinio stalviršio, nesvarbu, kad kažkas dieną prieš su keptuve bambtelėjo į kampą, jauti: tas stalviršis gyvas, tas kampas tikras. Šis tikrumo jausmas mane lydi kiekvieną dieną. Kitas dalykas – jei jau daryti, tai ne vienai dienai, ne mėnesiui ar net ne metams. Esame pratę, kad keliantis į naują būstą norisi kitų baldų, naujų sprendimų. Dažnai būna ir taip, kad net norint tam tikrų baldų, vienąkart išrinkus, antrąkart jau nesudėsi. Ąžuolą iš naujo sukurti gali daug kartų. Kad ir šis stalas – jam jau ketveri metai, per kuriuos ant paviršiaus atsirado įbrėžimų, bet aš žinau, kad reikės vos dienos kitos darbo ir jis vėl bus kaip naujas. Jei kada kraustysimės kitur, o stalas bus per didelis, aš galėsiu lengvai jį sumažinti, pakeisti formą. O jei ir taip netiks, ši mediena gali virsti begale kitų objektų.
Tu gali pakeisti šukuoseną ar rūbų stilių, bet to, ką jau esi atradęs viduje, pakeisti negali. Tuo, kuo tiki, tiki amžinai. Čia persikėlus šis tikėjimas ir mūsų Lietuva pasidarė dar gilesnė ir gražesnė.
Stovėdamas prie šio medžio visu kūnu jauti: jis už tave žino daug daugiau. Verta jo klausyti, o ne bandyti jam ką nors paaiškinti.
– Šalia lietuviško ąžuolo skamba ir šeivamedžio uogų rašalo dažų, ir natūralaus vaško su linų sėmenų aliejumi pavadinimai –atrodo, dalį lietuviškos virtuvės sugebėjote perkelti ir čia?
Agnė: Iš tiesų, dirbdami restorane daug valandų praleidome braidydami po pievas, darže, bendraudami su ūkininkais. Čia gyvendama aš atrandu dar kitokį santykį su augalais – dabar jis keliasi į natūralaus medžio dažyves. Viskas dar tik pirminėje bandymų stadijoje, tačiau labai noriu išbandyti skirtingus augalus medžiui dažyti.
Sigitas: Kartą iš šeivamedžio uogų Agnė padarė rašalą paišymui ir netyčia ten įkritus medinei Vinco kaladėlei pamatėme: o, geras, veikia! Kam naudoti nenatūralius beicus, jei galime naudoti tai, kas yra aplink mus? Ir žmogus, ir medis dėl to tik džiaugiasi.
Agnė: Mane šis procesas be galo įkvepia. Vienas iš mūsų ateities planų ir yra atrasti būdą, kaip natūraliomis medžiagomis nudažyti medieną. Panašiai, kaip dažome audinius.
– Agne, Sigitai, ar maistas jūsų gyvenime vis dar užima svarbią vietą?
Agnė: Turbūt pagrindinis ir per visus šiuos metus nepasikeitęs dalykas – produktas. Norime šį jausmą perduoti ir savo sūnui, dėl to kasdien kartu pusryčiaujame, vakarieniaujame, savaitgaliais – kartu pietaujame, gaminame. Kartu einame į daržą, sėjame, sodiname, renkame žoles, ragaujame.
Sigitas: Viskas išliko taip pat, tik namuose nežaidžiame restorano ir sau degustacinių vakarienių neruošiame. (Juokiasi.) Visa kita – ingredientai, maisto filosofija – išliko, tik persikėlė į namų lygį. Viskas čia vyksta daug paprasčiau, bet nuo vertybių nenutolsta.
Agnė: Turbūt be to gyventi mes jau nebemokam. Visa mūsų filosofija slypi sezoniškume. Žinoma, namuose nesame tokie griežti, kaip buvome restorane, tačiau vidinis noras valgyti sezoniškai išlieka. Pradėjus galvoti, ką gaminti, natūraliai kyla klausimas: o kas šiuo metu auga? Sigitas: Gyvendamas gamtos apsuptyje kasdien matai tą pokytį.
Jei už lango pusnys, šviežių serbentų ieškoti nesinorės. Žinai, kad atėjus birželio antrai pusei basas nubėgsi prie krūmo ir suvalgysi saują. Sezoniškumas, produkto paprastumas, tikrumas, švarumas ir įvairovė – čia slypi visa esmė. Žinome, kad pirmosios prinoks sausmedžio uogos – kurį laiką mėgausimės jomis. Tada atkeliaus braškės, po jų – žemuogės, pirmosios vasarinės avietės, vasarai persiritus į antrą pusę miške atsiras mėlynių, rugpjūčio pradžioje raudonuos bruknės, o mėnesio pabaigoje ateis spanguolių eilė. Kai pavasarį pradeda augti rūgštynės, nieko negali padaryti – tiesiog norisi jas rinkti. Gal tu jų ir nevalgai kasdien, bet juk taip norisi bent kartą išsivirti rūgštynių sriubos ar susimaišyti rūgštynių ir bulvių salotų.
Agnė: Sezoniškumas diktuoja įvairovę. Nuolat gali ragauti, pamatyti, atrasti vis ką nors naujo. Žinoma, kiek liūdniau žiemą, tačiau atšalus valgome raugintus produktus, kurių vasarą niekada nesinori. – Kas šiemet augo jūsų darže?
Agnė: Šparagai, šalavijai, gelsvės, špinatai, kalendros, mėtos, katžolės, juozažolės, peletrūnai, dašiai, petražolės, pankoliai, pupos, pupelės ir žirniai, špinatai, rabarbarai, topinambai, burokėliai ir morkos, kukurūzai, moliūgai, cukinijos ir patisonai, agurkai ir pomidorai, braškės ir avietės, serbentai, agrastai, sausmedžio krūmai, aronijos, šilauogės, svarainiai... (Šypsosi.) – Prieš aštuonerius metus pristatėte vieną gražiausių lietuviškų knygų – „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“, o ją pristatydami sakėte, kad Lietuvą kiekvienas mato ir jaučia savaip. Ar šiandien jūsų Lietuva pasikeitė?
Sigitas: Tu gali pakeisti šukuoseną ar rūbų stilių, bet to, ką jau esi atradęs viduje, pakeisti negali. Tuo, kuo tiki, tiki amžinai. Čia persikėlus šis tikėjimas ir mūsų Lietuva pasidarė dar gilesnė ir gražesnė. Kai supranti, kad pavasarį ir rudenį tiesiog negali išbūti nepasodinęs dešimties ar dvidešimties medžių, žinai – čia tavo vieta. Pradėję darbuotis su medžiu, sau išsikėlėme ir dar vieną tikslą –kiek medžių sunaudojame, dešimt kartų tiek jų pasodiname. Tam, kad ateities medžio amatininkai turėtų, su kuo dirbti.
BON APPÉTIT
RESTORANAI IR KAVINĖS MUZIEJUOSE – 10 VIETŲ (MENO) GURMANAMS
Ruduo – tai metas, kai grįžtame į miestą. Kai iš žaliuojančių pievų persikeliame į senamiesčio gatves ir saulėlydžius pasitinkame ne prie jūros, o stebėdami raudonuojančius miesto stogus. Šis pokytis visada atneša norą naujiems potyriams, skoniams ir gurmaniškiems atradimams. Norisi visapusiškai ragauti gyvenimą, gausiai įkvėpti atgyjančios miesto kultūros ir paskanauti visų rudeniškų gėrybių. O geriausia – kai visa tai serviruojama kartu.
Dėl to šiandien dalijuosi sąrašu kavinių ir restoranų, kurie jungia du geriausius dalykus pasaulyje: meną ir maistą. Gurmaniški patiekalai ir gėrimai, serviruojami muziejaus
ar galerijos erdvėse, – tarsi menininko drobės pratęsimas, papildantis kultūrinę patirtį ir įgalinantis visas jusles.
Kviečiu pavarvinti seilę ir rezervuoti rudens kelionių bilietus į tokius Europos didmiesčius kaip Paryžius ar Londonas, kur meno ir maisto draugystė susipynusi itin glaudžiai. Tačiau įkvėpimo pasisemti galėsite ir nekėlę kojos iš miesto – šįkart paruošiau jums sąrašą, kuriame rasite ne tik Europos maisto ir meno mekas, bet ir čia pat, mūsų Vilniuje, įsikūrusias kultūrines vietas. Tad mėgaukitės gardžiais rudens įkvėpimais, kad ir kur bebūtumėte.
EUROPOJE:
„BAR LUCE“ KAVINĖ
„PRADA FONDAZIONE“ MUZIEJUJE MILANAS
Sąrašą pradedu nuo baro-kavinės, kuri yra tikras meno ir gurmaniškojo pasaulio sąjungos etalonas. Tiesa, čia meno pusei atstovauja ne tik „Prada Fondazione“ muziejus, pristatantis gausybę modernaus meno kūrinių. „Bar Luce“ yra nostalgiškas žymaus režisieriaus Weso Andersono gerbėjų disneilendas. Visa kavinė-baras sukurta taip, kad lankytojai čia pasijustų lyg iki smulkmenų ištobulintoje Andersono filmo scenoje.
Retro baldai, terrazzo grindys, pastelinių atspalvių dekoras ir gerai skrudintos kavos kvapas nukelia į svajingą XX a. vidurio Italiją, iš kurios skubėti visai nesinorės. Rytą čia galima pasitikti su espreso ir vienu kitu tiramisu, po pietų visada verta užsukti aperityvo ir pasistiprinti gardžiu paniniu. Nors staliukų nedaug, vieta traukia ir vietinius, ir turistus, kurie vertina ne tik meną, bet ir autentišką Milano kavinės atmosferą.
„KUNST“ ISTORIJOS MUZIEJAUS KAVINĖ
VIENA
Pats Vienos miestas yra didžiulis meno kūrinys, kurio rėmuose pribarstyta pilna nuostabaus grožio kavinių. Jos tikrai vienos už kitą dailesnės, didingesnės, grakštesnės – epitetų sąrašas galėtų tęstis be galo. Bet šįsyk dalinuosi man įspūdingiausia. Rafinuota, galantiška, grakšti ir priverčianti aiktelti – būtent tokia yra „Kunst“ istorijos muziejaus kavinė.
Čia viskas dvelkia istorine elegancija – nuo paauksuotų kolonų iki prabangios baldų estetikos. Po didžiuliu kupolu, kuris pats savaime primena meno kūrinį, lankytojai gali mėgautis klasikiniais austriškais patiekalais kaip Vienos dešrelės, šniceliai ar garsusis obuolių štrudelis. Tokia muziejaus kavinė leidžia istoriją ne tik pamatyti, bet ir paragauti.
„VICTORIA AND ALBERT MUSEUM“
KAVINĖ
LONDONAS
Kaipgi sąrašas be vietos, kuri šiam konceptui ir uždavė toną, – „Victoria and Albert Museum“ Londone įsikūrusi seniausia tokio tipo kavinė pasaulyje. Dar 1895-uosius menanti vieta turi ypatingo žavesio – čia praeities prabanga ir dabarties estetika susijungia į tobulą kulinarinį tandemą, įvilktą į nuostabų aristokratišką rūbą, kuris maloniai gula ant kūno ir sukuria ypatingą atmosferą. Kavinės erdvė alsuoja Viktorijos laikų didy-
be – puošnūs aukso ornamentai, spalvingi vitražai ir žėrintys šviestuvai nukelia į XIX a. Londoną. Meniu patiekalai – klasikiniai, tačiau tokie pasirinkimai kaip scones pyragėliai su sviestu arba, be abejonės, britiška arbatėlė neleis pamiršti, kokiame pasaulio kampelyje esate.
Tad jei norisi pasijusti tarsi Viktorijos laikų elitinės Londono aukštuomenės dalimi, čia tikrai verta užsukti.
„ROSE BAKERY“ KAVINĖ „LE MUSÉE DE LA VIE ROMANTIQUE“ PARYŽIUS
Šioje kavinėje tiesiog norisi bučiuotis. Čia rausta skruostai ir raudonuoja rožės. Sproginėja šampano burbuliukai ir nedrąsus jaunų porų juokas. Ši romantiška vieta – tai „Rose Bakery“ kavinė, veikianti Romantiškojo gyvenimo muziejuje. Įsikūrusi tolėliau nuo centrinio Paryžiaus šurmulio, „Rose Bakery“ kviečia pasinerti į XIX amžiaus miesto romantiką. Sėdėdami ant nedidelių metalinių kėdžių, būsite apsvaiginti
gėlių aromato, o užklupus lietui – jaukiai pasislėpsite čia pat įkurtame eklektiškame šiltnamyje. Šioje arbatinėje pietaujantys svečiai ragauja prancūzišką klasiką – kišą (quiche) su naminėmis salotomis, o norintieji pasisaldinti gyvenimą čia visada ras klasikinių prancūziškų desertų kaip sūrio pyragas. „Rose Bakery“ laikas lėtas, kaip ir XIX amžiaus Paryžiuje, o desertai – švelnūs ir viliojantys.
Aš negaliu atsispirti senoviškai skandinaviškai architektūrai – plytinės sienos, dideli mediniai langai, išpuoselėti sodai... Būtent toks yra „Designmuseum Danmark“, kurio istorija mena 1926-uosius. Prieš šimtmetį jis duris atvėrė viename geriausių Kopenhagos rokoko stiliaus pastatų – buvusioje Karališkojoje Frederiko ligoninėje. Tačiau čia serviruojama ne tik porcija nuostabios architektūros ar geriausio Danijos modernaus meno. Šiame muziejuje veikia ir puiki skandinaviškos virtuvės kavinė „Format“.
Kaip ir pridera visam Kopenhagos restoranų „etiketui“, čia dominuoja ekologiški, tvariai užauginti ir lokalūs produktai. Meniu – labai klasikinis, tačiau su skandinavišku cinkeliu: ruginė duona, sūdyta silkė ir vietinė rūkyta lašiša puikiai papildo minimalistinį patiekalų sąrašą. Be to, restoranas „Format“ puikiai pritaikytas meno mylėtojams – pro didelius langus atsiveria vaizdas į muziejaus skulptūrų parką. Čia kulinarija, menas ir architektūra susilieja į vieną darnią visumą.
VILNIUJE:
VILNIAUS ROTUŠĖS RESTORANAS „KRISTOFORAS“
Vilnietiškąjį sąrašą pradedu nuo šviežiausios vietos, kuri duris atvėrė tik šią vasarą. Jeigu norėsis priežasties prisėsti ant Rotušės laiptų, dabar tai galėsite daryti elegantiškai ir su kokteiliu rankose. Kaip ir prideda Rotušei, tiek gėrimai, tiek ir desertai – rafinuoti (sako, kad tokių eklerų nerasite visame Vilniuje...).
Aukštos lubos, istoriniai interjero elementai, puošnūs šviestuvai sukuria teatrališką atmosferą, kuri puikiai dera su Rotušėje eksponuojamu menu. Restorano virtuvė išsiskiria moderniais atspalviais, kurie suteikia
klasikai naujų formų. Tačiau rafinuotumo netrūksta ir čia: citrinžolės aliejuje marinuoti peileniai, ispaniškas užkandžių rinkinys su aštuonkoju – meniu tikrai nenuobodus.
Akį ir gomurį džiugina ir puikūs kokteiliai, verti atskiro paminėjimo: kiekvienas jų sukurtas pagal vyno gamybos procesą nuo derliaus surinkimo iki brandinimo, pavyzdžiui, „Išspaustos sultys“ arba „Na, ir rūgštumėlis...“. O geriausia, kad viskuo galėsite mėgautis su vaizdu į nuostabią Vilniaus Rotušės aikštę.
KAVINĖ „ELEKTRINĖ“ ENERGETIKOS IR TECHNIKOS MUZIEJUJE
Energetikos ir technikos muziejus kviečia
į kelionę laiku: autentiški senosios elektrinės elementai, metalinės konstrukcijos ir didžiuliai langai, per kuriuos sklinda natūrali šviesa, sukuria unikalią atmosferą.
O geriausia žinia ta, kad šioje unikalioje erdvėje visai neseniai pakvipo rūšine kava ir gardžiais desertais – nuo praėjusios vasaros čia veikia kavinė „Elektrinė“.
Sakyčiau, vieta egzotiška: mėgautis
kava šalia senų elektrinių generatorių ir metalinių vamzdžių tikrai nėra kasdienė patirtis. Tiesa, šiltuoju metų laiku kavinė keliasi ant stogo – čia gaminamas maistas, puikūs gėrimai, vyksta renginiai ir koncertai, o apačioje atsiveria įspūdinga ir fotogeniška sostinės panorama. Tačiau net ir žiemą pasisemti energijos iš energetikos muziejaus stiprios kavos – taip pat puiki idėja.
„MO BISTRO X DMV“ MO MUZIEJUJE
Kalbėdami apie tokio pobūdžio kavines tiesiog negalime nepaminėti ryškiausio taško Vilniaus muziejų žemėlapyje – tai MO muziejus ir jo pašonėje veikianti „MO Bistro x DMV“. Apie jį visai neseniai rašėme čia. Turbūt žymiausias muziejus Lietuvoje turi tikrai išskirtinumu nenusileidžiantį restoraną-kavinę.
Net ir išėjus iš MO muziejaus ekspozicinių erdvių, šioje zonoje modernus menas nesibaigia. Dėmesį pirmiausiai prikausto Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės kūrinys – kultūros paveldu paskelbtos Naujųjų
Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ freskos fragmentas. Jį papildo žaismingi grafiko Kęstučio Grigaliūno pjaustiniai, kurių spalvų paletė atsikartoja ir bistro interjero sprendimuose.
Visa tai vainikuoja neseniai iš pagrindų atnaujintas bistro konceptas, kuriam šiuo metu vadovauja vilniečių pamilta „Druska Miltai Vanduo“ komanda. Ji užsimojo tradicinius lietuviškus patiekalus modernizuoti ir atskleisti unikalų jų potencialą: todėl rūkytos kiaulių ausys ar kaimiški lašiniai įgauna naują pavidalą ir leidžia lietuvišką virtuvę patirti iš naujo.
„ESKEDAR
COFFEE BAR“ SIGNATARŲ NAMUOSE
Praeidama Signatarų namus visada žvilgteliu į jų pusę su pagarba ir pasididžiavimu. Mintyse iškyla solidus kabinetas, kur pats Jonas Basanavičius raito grakštų parašą ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto. Dabar čia įsikūręs muziejus kviečia susipažinti su modernios Lietuvos valstybės laisvės idėjos trajektorijomis, tad istorinė šio pastato vertė – tikrai nenuginčijama. Tačiau pastaruoju metu ne mažiau nenuginčijama tapo ir muziejaus pirmame aukšte įsikūrusios kavinės „Eskedar Coffee Bar“ unikali atmosfera. Čia ji sutraukia ne tik Lietuvos istorijos mylėtojus, bet ir būrį geros, kokybiškos kavos gerbėjų.
Kadaise čia veikė kavinė „Baltasis Štralis“, garsėjusi ne tik kava ir desertais, bet ir intelektualiomis diskusijomis, kurios virė vokiečių okupacijos metais. Dabar „Eskedar Coffee Bar“ verdama kava iš Etiopijos, kurią mūsiškiams pristato šios kilmės kavinės įkūrėja Eskedar Tilahun. Jos dėka kavinėje galima paragauti tokių gėrimų kaip espreso su „Nitir Qibe“ –prieskoniniu iš Etiopijos kilusiu sviestu. Užsukus vakare čia lauks ir unikalus kokteilių meniu, kuriame rasite tokius gėrimus kaip „Štralo Waltz“ arba „Lithuanian Mule“. Lietuviškai etiopiška arba etiopiškai lietuviška, bet kokiu atveju – tikrai verta dėmesio vieta.
„BACKSTAGE CAFE“
VILNIAUS MUZIEJUJE
Na ir galiausiai, sąrašą vainikuoja bene populiariausia Vilniuje kavinė „Backstage Cafe“. Laisvą staliuką rasite ne iškart, ypač mokslo metams prasidėjus, kai čia suguži krūva kaimynystėje veikiančio universiteto studentų.
Ne visi žino, tačiau Vokiečių g. veikiantis „Backstage Cafe“ taškas įsikūręs Vilniaus muziejaus erdvėse. Nieko nuostabaus – Vilniaus muziejus dar labai jaunas, nes savo duris atvėrė tik 2021 metais. Tačiau jau spėjo pasiūlyti vilniečiams unikalių ekspozicijų, pavyzdžiui, „Nepaklusnieji“ apie sovietmečiu
maištavusius Vilniaus menininkus ir kūrėjus, arba „Nuo „žalio“ iki žalio: Vilniaus gatvių apšvietimo istorija“.
Po tokių ekspozicijų tikrai norėsis geros kavos puodelio, kurį „Backstage Cafe“ pasiūlys su malonumu. Čia paragausite kavinės klasikinių gėrimų ir desertų kaip banoffee pie ar cinamoninės bandelės. Tačiau kartu kavinė veikia ir kaip Vilniaus muziejaus skaitykla – čia gausu neregėtų ir įdomių knygų apie Vilnių: fotografijų albumų, komiksų apie miestą ar lankytinų vietų gidų.
Jos gyvenimo kūryba
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Ne vienerius metus norėjau pasikalbėti su prekės ženklų stratege, agentūros „Market Your Visions“ įkūrėja Sonata Šulce . „Viskam ateina savas laikas“, – abi nusišypsome sėdėdamos dailiame Vilniaus senamiesčio balkone, kur ji su komanda ir darbuojasi. Moteris užburia savo tikrumu ir greitai priduria: „Niekada nebijojau kažkam nepatikti.“ Gal šilta mudviejų bičiulystė, gal prigimtinis Sonatos atvirumas, o gal paskutiniųjų rugpjūčio dienų saldumas – jautriai kalbėjomės apie gyvenimą, jo mestus iššūkius, vertybes ir kaip oras jai būtiną kūrybą. Pokalbiui pasibaigus
Sonata pasiliko su komanda, o aš, žingsniuodama namo, jaučiausi pilnesnė.
Visą istoriją skaitykite NAUJAME rudens LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke
Mergina iš kito laikmečio
Kai vintažinių drabužių parduotuvės „Vintage Age“ įkūrėja Emerita Bačkytė papasakojo, jog klausosi „Fleetwood Mac“, visai nenustebau. Įsivaizduoju: su Stevie Nicks jos būtų geros draugės. Prieš ketverius metus ėmusi dėmesingai domėtis vintažu ir aštuntojo bei devintojo dešimtmečių mada, Emerita paniro ir į šio laikmečio vertybes. Tai jos hobis, darbas, gyvenimo būdas ir pomėgis viename.
– Emerita, koks naujausias vintažinis daiktas ar drabužis rado vietą tavo namuose?
– Kadangi pradėjau kolekcionuoti savo mėgstamiausių grupių kompaktinius diskus, jau kurį laiką ieškojau ir vintažinio radijo grotuvo. Neseniai tokį radau socialiniuose tinkluose. Tai retro stiliaus vokiško prekės ženklo „Auna“ grotuvas, puoštas medžio imitacija. Beveik visos mano mėgstamiausios grupės yra iš septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų. Tai „Fleetwood Mac“, „The Smiths“, „Dire Straits“, „Queen“, „Pink Floyd“ ir dar daug kitų. Kol kas diskus turiu tik pirmų dviejų. Pats pirmasis įrašas, kurio klausiausi naujuoju grotuvu, ir buvo „Fleetwood Mac“ daina „Rhiannon“. (Šypsosi.)
Naujausias drabužis, kurį radau ir kurį apskritai laikau vienu geriausių savo radinių, – odiniai ilgaauliai batai, primenantys karalienės Viktorijos laikus, rasti „Vintede“. Juos dažniau-
siai derinu prie ilgų ir trumpų sijonų, šortų. – Norisi pasidžiaugti – sena–nauja koncepcija įsitvirtino tiek rinkoje, tiek žmonių galvose, bet, rodos, tau vintažas turi dar gilesnę, sodresnę reikšmę? Kaip užgimė ši meilė? – Įgūdį atrasti gerus dėvėtus drabužius išlavinau paauglystėje. Man patiko jausmas, aplankantis atradus unikalų daiktą, ir mintis, kad tokio neturės niekas. Vintažas mano gyvenime atsirado prieš ketverius metus. Baigusi mokslus ieškojau savęs ir bandžiau suprasti savo pomėgius ir svajones. Daug sričių išbandžiusi pagavau save, kad laimingiausia jaučiuosi dėvėtų drabužių parduotuvėse, ieškodama ko nors unikalaus savo spintai. Vis dažniau pradėjau lankytis tokiose vietose, pamilau rūbus, turinčius istoriją. Mane domino viskas – skirtingi siluetai, medžiagos, nematyti modeliai.
Būtent iš aprangos stiliaus ieškojimų at-
ėjo ir domėjimasis septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų muzika – jaučiau, kad vis geriau atrandu save. Man vintažas tuo ir brangus – tai mano gyvenimo būdas, hobis, darbas ir pomėgis viename!
– Ar galėtum išskirti, kuo vintažas mums svarbus – galbūt dėl savo istorinio ir kultūrinio konteksto, nostalgijos, unikalios estetikos, gal net kaip galimybė investuoti į tam tikrus daiktus?
– Manau, kad vintažas svarbus, nes primena mums, jog daiktas ar rūbas gali būti saugomas, puoselėjamas ir naudojamas ilgai. Anksčiau viena pagrindinių drabužio funkcijų buvo ilgaamžiškumas – rūbai ir daiktai būdavo kuriami tam, kad išliktų ir tarnautų ilgus metus. Šiais laikais mados ir tendencijos keičiasi kelis kartus per metus, naujos kolekcijos greitosios mados parduotuvėse pristatomos kas keletą mėnesių. Visa tai skatina
Šių laikų kontekste jaučiu nostalgiją gyvenimui be socialinių tinklų ir technologijų.
Man labai patinka iki galo išbūti akimirkoje – vertinu gyvą bendravimą, tikrą ryšį
su žmogumi, todėl man brangūs laikai, kai nebuvo poreikio visko įamžinti.
žmones pirkti kuo daugiau ir dažniau, norint būti madingiems. Man vintažinis gyvenimo būdas yra savotiškas „ne“ tokiam vartotojiškumo skatinimui. Taip pat vintažas pasižymi ir sentimentalia verte – smagu turėti daiktą, pasakojantį istoriją.
– Iš tikrųjų, tu atrodai kaip nužengusi iš kokio nuostabaus septintojo dešimtmečio filmo, – kas tave labiausiai žavi tų laikų kultūroje? Ar jauti nostalgiją šiam laikotarpiui? – Ačiū! Man šis laikotarpis siejasi su laisve, meile ir taika. Kliaudamasi šiomis vertybėmis ir stengiuosi gyventi savo gyvenimą. Labiausiai žavi unikalumas visame kame – muzikoje, stiliuje, interjere. Noras išsiskirti ir nebijoti būti kitokiam. Šių laikų kontekste jaučiu nostalgiją gyvenimui be socialinių tinklų ir technologijų. Man labai patinka iki galo išbūti akimirkoje – vertinu gyvą bendravimą, tikrą ryšį su žmogumi, todėl man brangūs laikai, kai nebuvo poreikio visko įamžinti.
– Ar daug panašiai mąstančių sutinki savo kelyje?
– Žmonės, kurie domisi mano radiniais, ir yra mano bendraminčiai – jie taip pat pri-
jaučia ir vertina vintažą. Labai džiaugiuosi po truputį įtraukdama vis daugiau žmonių pamatyti vintažą ir vintažo judėjimą kitomis akimis. – Kaip apibūdintum savo asmeninį stilių ir estetiką?
– Sakyčiau, mano stilius yra hipiško ir roko stilių samplaika. Dievinu ilgus sijonus, plačias kelnes, megztas liemenes, šiltus, žemiškus atspalvius, džinsą, grafinius marškinėlius, kaubojiškus batus ir odines striukes! (Šypsosi.) Rinkdamasi aprangą stengiuosi nebijoti eksperimentuoti su iš pirmo žvilgsnio nederančiais rūbais bei aksesuarais.
Visi mano turimi drabužiai yra iš antrų rankų arba vintažiniai. Geriausiai ir labiausiai savimi jaučiuosi žemiškų spalvų rūbuose. Prisirišu prie mėgstamų daiktų, turiu kelis savo mėgstamiausius, kurių neveikia nei laikas, nei besikeičiančios mados. Jau keletą metų dėviu tą pačią odinę striukę, visada rotuoju tris savo mėgstamiausias rankines ir dėviu tų pačių aksesuarų derinį – šešis žiedus, pakabuką, auskarus ir apyrankes.
– Net ir tavo namai – it istorijų muziejus. Kaip juos kūrei?
– Visada svajojau gyventi senamiesčio name su aukštomis lubomis, senais langais ir didelėmis palangėmis. Prieš trejus metus pasisekė tokį rasti. Viziją regėjau iškart, tačiau neturėjau didelio biudžeto, todėl viskas vyko gana lėtai. Žinojau, kad noriu vintažinių baldų, – įstojau į visas įmanomas feisbuko grupes, kuriose atiduodami baldai ar daiktai, kiekvieną dieną ieškodavau. Ten pavyko rasti beveik visus esamus baldus: ir dviejų metrų veidrodį, ir sofą, ir vintažinius fotelius, ir kavos bei valgomojo stalus. Vaizdas, kurį matote dabar, susidėliojo per vienerius metus ieškojimų. Mano namų interjeras – visiškas maksimalizmas! Rodos, visko čia daug ir niekas nedera, tačiau visumoje dera viskas. (Šypsosi.) Itin brangus dekoro elementas yra namų tekstilė: kvadratėliais nertos įvairiausių raštų pagalvėlės, pledai ir staltiesės, namams suteikiančios jaukumo.
Kai atsikraučiau čia gyventi, bute buvo palikti penki paveikslai, kuriuose vaizduojami gamtos peizažai. Norėjosi juos visus matyti vienoje vietoje, todėl pradėjau kurti paveikslų sieną. Ir toliau tęsiu šią tematiką – renkantis
Jeigu paklaustum, kaip atrodo mano ideali diena, atsakyčiau, jog visą dieną važinėjant po dėvėtų rūbų parduotuves, turgus ir sendaikčius.
meną akį traukia ir namo keliauja tie darbai, kuriuose vaizduojama gamta.
Mane visada žavėjo senovinės itališkos virtuvės, ryškios spalvos spintelės ir tamsaus medžio akcentai. Kadangi butą nuomoju, lipniomis plėvelėmis keičiau spintelių, stalviršių ir plytelių spalvas. Norėjosi kuo jaukiau, todėl virtuvei parinkau geltoną spalvą, kurią derinau su šiltos medienos atspalviu. Virtuvės palangė – mano mėgstamiausia vieta bute! Nors gyvenu pačiame centre, namas stovi prie didelio parko, tad rytais po kelias valandas čia praleidžiu gerdama kavą ir mėgaudamasi gamta.
– Meilė vintažui tapo ir tavo verslu, taip?
– Taip! Drabužiais prekiauti pradėjau „Vintede“, tačiau vis pasvajodavau, jog norėčiau pardavinėti rūbus užsienyje. Vieną dieną grįžusi iš sėkmingo apsipirkimo nutariau nufilmuoti vaizdo įrašą ir taip pasidalinti savo radiniais „TikToke“. Įrašas susilaukė daug peržiūrų ir susidomėjimo iš užsienio vartotojų – tokia ir buvo mano pradžia.
– Kaip atrenki daiktus ir drabužius? Ir
kaip nusprendi, ką pasiliksi sau?
– Per šiuos metus išlavinau akį ir pojūtį – vos pamačiusi žinau: mano ar ne. Be to, į paieškas visada leidžiuosi turėdama tikslą, mintyse vizualizuoju daiktą ar rūbą, kurio ieškau. Jeigu randu drabužį sau, bandau įsivaizduoti bent kelis derinius, kaip jis bus dėvimas. Nemažai kartų pirkau rūbą vien dėl to, kad įdomus ar nematytas, tačiau jis niekaip neįsipaišė į mano spintą. Su daiktais lygiai tas pats – klausiu savęs, ar jis ras vietą mano namuose? Jei taip, kur stovės?
Su rūbais, kuriuos ketinu parduoti, kiek kitaip – pirkdama juos stengiuosi domėtis, kas madinga ir populiaru šiuo metu, atkreipiu dėmesį į kokybę, bandau įsivaizduoti, ar bus lengva jį pateikti ir parduoti. Esu pastebėjusi, kad pirmiausiai mano puslapyje išgraibstomi ryškių spalvų, įdomių siluetų, medžiagų drabužiai, tikros odos gaminiai ir aksesuarai.
– Kur ieškai vintažinių lobių – fizinėse vietose ar internete?
– Mieliau renkuosi ieškoti gyvai. Bent
kartą per mėnesį skiriu visą dieną savo mėgstamiausioms sendaikčių ir dėvėtų drabužių parduotuvėms aplankyti. Taip pat kiekvieną šeštadienį, jei tik turiu galimybę, užsuku į Vilniaus turgus, kur praleidžiu visą rytą. Ir, aišku, būdama mieste ir turėdama laisvo laiko negaliu neužsukti į artimiausią „Humaną“. Jeigu paklaustum, kaip atrodo mano ideali diena, atsakyčiau, jog visą dieną važinėjant po dėvėtų rūbų parduotuves, turgus ir sendaikčius. (Šypsosi.)
– Mano taip pat! Kadangi šiltos dienos jau įsibėgėja, parekomenduok, kur būtų galima pasivaikščioti ir smagiai paieškoti vintažinių lobių po atviru dangumi.
– Siūlyčiau užsukti į kolekcionierių turgų, kuris vyksta šeštadieniais Kernavės gatvėje Vilniuje!
– Emerita, o kaip tu matai vintažo ir antikvarinių daiktų ateitį?
– Sunku prognozuoti ateitį, tačiau stebėdama kitų šalių tendencijas manau, kad vintažas ateityje tik dar labiau augs, žydės ir populiarės. Labai džiugu!
Nepriklausoma šokio menininkė Ayano Honda gimė ir augo Japonijoje, mokėsi Anglijoje, o dabar gyvena Lietuvoje. Pabėgusi nuo miesto greičio ir triukšmo, lietuviškuose miškuose ji rado ramybę ir užmezgė kaip niekad stiprų ryšį su gamta. Čia ji aktyviai dalijasi savo sukaupta šokio ir japoniškos arbatos gėrimo ceremonijos patirtimi.
Skleisdama ir edukuodama apie savo šalies kultūrą, kartais ją itin kūrybiškai sujungia ir su lietuviškąja!
Dviejų kultūrų šokis
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Indrė Beinartė
– Ayano, kaip apsigyvenai Lietuvoje?
– Mano vyras lietuvis. Susipažinome Londone, kai abu dirbome tame pačiame operos „Madam Butterfly“ pastatyme. 2025-ųjų sausį ši opera bus rodoma ir čia, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Aš spektaklyje šokau, o jis dirbo bunraku (japonų tradicinio lėlių teatro) lėlininku.
2022-aisiais atsikraustėme į Lietuvą. Nuo to laiko mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Anksčiau gyvenau judriame mieste, o dabar mano dienos bėga miško apsupty. Auginu vištas, avis ir šitakių grybus. Jaučiu atradusi stiprų ryšį su gamta. Man atrodo, aš iki šiol niekada nerasdavau laiko tiesiog atsisėsti ir stebėti gamtą, jos gyvybę ir kismą. Anksčiau beveik neatkreipdavau dėmesio, kaip keičiasi metų laikai. Dabar su dukra labai mėgstame klausytis paukščių čiulbėjimo ir lapų šnarėjimo. Lengva priprasti prie tų gražių gamtos garsų.
– O yra kas nors, prie ko Lietuvoje dar nepripranti?
– Uodai. (Juokiasi.)
– Lietuva – kokia ji tavo akimis?
– Labai graži. Dievinu jos gamtą – čia tiek daug nuostabių pasivaikščiojimo takų ir ežerų. Man atrodo, lietuviai turi stiprų ryšį su gamta. Be to, tai savo kultūra ir istorija turtinga šalis. Pavyzdžiui, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Baltijos kelias man yra vieni įspūdingiausių šios šalies istorinių įvykių.
– Visai neseniai Lietuvoje surengei pirmąjį Japonijos kultūros festivalį „Bon Odori“! Papasakok apie šią šventę plačiau ir kaip kilo mintis ją organizuoti Lietuvoje?
– Jaučiu, kad lietuviams Japonijos kultūra įdomi – jie ją gerbia ir vertina. Pasiūliau šią idėją Azijos menų centrui ir jie mielai sutiko. Esu labai už tai dėkinga. Obon šventė Japonijoje savo svarba prilygsta Naujiesiems metams. Tikima, kad kiekvienais metais rugpjūčio 13–16 dienomis (tiksli data priklauso nuo regiono) protėvių dvasios sugrįžta į namus. Obon metu šeimos lanko savo protėvių kapus – tai kiek primena Vėlines Lietuvoje. Šioje šventėje, kaip ir
Prieš patiekiant arbatą mūsų būsena gali priklausyti nuo daugelio faktorių: nuotaikos, aplinkos, oro, dienos įvykių, tačiau po arbatos ceremonijos jaučiamės ramūs ir taikūs. Tai veikia net jei arbatą pateiki ne sau, o svečiui: ją ruošiant pagarbiai ir susikaupus, procesas veikia itin meditatyviai.
per Vėlines, svarbi ugnis, jos simbolika. Ji naudojama šventės pradžioje ir pabaigoje, nes tikima, kad padeda sieloms susiorientuoti. Šventės pradžioje prie namų uždegama mukaebi – pasveikinimo ugnis, o paskutinę dieną, t. y. rugpjūčio 16-ąją, kai dvasios sugrįžta į mirusiųjų pasaulį, prie namų uždegama okuri-bi ugnis, kuri yra it ženklas dvasioms išeiti. Pačios šventės laikotarpiu vyksta daug festivalių, kurių svarbi dalis – fejerverkai ir Bon odori šokis. Šio šokio stiliai ir jo atlikimo būdai skiriasi priklausomai nuo regiono. Dažniausiai šokama ratu aplink sceną, tai vadinama Jagura, šokėjai taip pat gali šokti gatvėse eilėmis Awa odori šokį. Gujo odori yra garsus naktinis šokis, o Nenbutsu – liaudies šokis, skirtas pasveikinti sugrįžusioms mirusiųjų dvasioms ir pagerbti protėviams, šiam šokiui jau daugiau nei 500 metų.
– Atlikai Bon odori šokį ir festivalyje Lietuvoje, tiesa?
– Festivalyje iš viso atlikome šešis šokius. Nors Bon odori šokama pagal daug skirtingų dainų, kelios iš jų jau yra tapusios klasikinėmis. Pagal jas ir šokome. Pamaniau, kad būtų nuostabu festivalyje parodyti Bon odori šokį, skirtą Lietuvai, todėl paprašiau dueto „Zashiki Warashi“, grojančio taiko ir fleita, sukurti muziką, o pagal ją sukūriau choreografiją. Tiek muziką, tiek šokį įkvėpė lietuvių liaudies šokiai ir muzika. „Ratiliondo“ šokio koncepcija – tai gyvenimas ratu. Šokis yra sudarytas iš lietuvių liaudies šokių žingsnelių, vienas iš judesių imituoja žolės pjovimą dalgiu. Šokant taip pat skandavome žodį „ratilio“, reiškiantį ratą.
– Kalbant apie kultūrą, tavo akimis, ar lietuvius ir japonus kas nors sieja?
– Įprotis nusiauti batus įžengus į namus. Pirčių kultūra. Taip pat, tiek lietuviai, tiek japonai jaučia stiprų ryšį su gamta. Anksčiau tikėta, kad bet kas gamtoje turi savo sielą. Beje, japonai labai mėgsta ir vertina medų, liną, gintarą.
– Dar viena tavo veikla – japoniškos arbatos gėrimo ceremonijos. Tai kur kas daugiau nei tik arbatos ruošimas ir gėrimas, tiesa?
– Taip, ceremonijoje slypi daug filosofijos. Tai supratau vos tik pradėjusi į ją gilintis, nors mano pradinė motyvacija mokytis buvo visai kitokia. Mane, kaip šokėją, visada žavėjo arbatos ceremonijoje atliekami judesiai ir rafinuota elgsena. Tačiau dabar japonišką arbatos gėrimo ceremoniją matau kaip susitelkimą į save, susidūrimą su tikrąja savo prigimtimi, meditaciją. Prieš patiekiant arbatą mūsų būsena gali priklausyti nuo daugelio faktorių: nuotaikos, aplinkos, oro, dienos įvykių, tačiau po arbatos ceremonijos jaučiamės ramūs ir taikūs. Tai veikia net jei arbatą pateiki ne sau, o svečiui: ją ruošiant pagarbiai ir susikaupus, procesas veikia itin meditatyviai. Iš tiesų, panašiai jaučiausi organizuodama „Bon Odori“ festivalį Lietuvoje – dariau tai ne dėl savęs, o dėl žmonių, kurie į jį ateis, ir tai man suteikė didžiulį pilnatvės jausmą.
– Papasakok, kaip sekėsi mokytis arbatos gėrimo ceremonijos?
– Mano mokytoja nebuvo griežta, nuo jos sklido šilta energija. Kai suklysdavau, ji vis sakydavo, kad reikia tiesiog mėgautis šia
Tikiu, kad arbatos gėrimo ceremonija gali padėti priartėti prie tikrojo aš.
Susikaupęs ir paėmęs į rankas arbatos puodelį, pagerbi gamtą, metų laikus, šeimininką ir kitus svečius – taip sukuriama graži ir tyra akimirka.
akimirka ir priimti kiekvieną akimirką, kad ir kokia ji būtų. Turėjome atvirą ryšį – jis mokymosi procese itin svarbus. Žinoma, galima išklausyti arbatos meistrų sertifikavimo kursus ir gauti sertifikatą, bet norint perprasti visus ceremonijos niuansus reikėtų mokytis visą gyvenimą. Ramybė yra vienas kertinių japoniškos arbatos gėrimo ceremonijos aspektų, o to mokytis nėra lengva. Prisimenu, mano mokytoja pasakojo, kad jos arbatos meistrė, kuriai dabar apie 90 metų, atviravo, jog ir pati vis dar mokosi. Daugelis japonų apskritai tiki, kad atliekant rutiniškus veiksmus ir kartojant tuos pačius dalykus išlaikoma vidinė ramybė ir susikaupimas. Tikiu, kad arbatos gėrimo ceremonija gali padėti priartėti prie tikrojo aš. Susikaupęs ir paėmęs į rankas arbatos puodelį, pagerbi gamtą, metų laikus, šeimininką ir kitus svečius – taip sukuriama graži ir tyra akimirka. – O kokia yra japoniškos arbatos gėrimo ceremonijos istorija? – „Cha“ reiškia arbatą, o „do“ – arbatos kelią. Pirmieji arbatą pradėjo gerti ir į Japoniją atvežė dzenbudistų vienuoliai. Arbatos kultūra atkeliavo iš Kinijos, o seniausias įrašas – iš IX amžiaus. Kitas senas įrašas apie arbatą yra iš XII a., kai japonų budistas Eisai iš Kinijos į Japoniją atvežė žaliosios arbatos sėklas. Iš šių sėklų japonai pradėjo auginti arbatą Kiote – tuo metu šį gėrimą vartojo dar tik aukščiausi visuomenės sluoksniai. XV a. dzenbudistas Jukō
teigė, kad tarp arbatos ir dzenbudizmo yra paralelė. Kadangi iki tol arbatos gėrimas buvo tik turtingųjų pomėgis, Jukō buvo pirmasis, sujungęs wabi sabi (meno atrasti grožį netobulume) koncepciją su arbata. Jis tikėjo, kad arbatos gėrimo ceremonija gali būti puiki dvasinio kelio treniruotė.
Vėliau vienas garsiausių arbatos meistrų, Sen no Rikyu, padaręs didelę įtaką šiandien gerai žinomai arbatos gėrimo ceremonijai, sukūrė wabi cha sąvoką, kurioje pabrėžiamas nuolankumas ir paprastumas. Wa, Kei, Sei, Jaku – tai keturi svarbūs principai, kurių mokė Rikyu. Wa reiškia harmoniją, Kei – pagarbą, Sei – tyrumą, o Jaku – ramybę.
– Kaip vyksta arbatos gėrimo ceremonija?
– Arbatos gėrimo ceremonijos yra dviejų tipų: Chakai (neformali) ir Chaji (oficiali). Chakai dar yra vadinama įprasta arbatos ceremonija. Ji trunka apie 45 minutes – būtent šią aš ir atlieku. Tuo tarpu Chaji dalyvauja jau vyresnieji arbatos meistrai, patiekiami tradiciniai kaiseki patiekalai ir ji gali trukti net iki keturių valandų. Chakai ceremonija prasideda grožintis tradiciniais kabančiais tapybos ir kaligrafijos ritiniais bei gėlėmis. Tuomet šeimininkas atneša saldumynus ir viską, kas reikalinga arbatos ceremonijai. Arbatos ceremonijos pasiruošimui ir atlikimui didelę įtaką turi metų laikai – nuo jų priklauso net patalpos išdėstymas. Prieš ruo -
šiant arbatą, šilkiniu audiniu nuvalomi arbatos indelis, samtelis, dubenėlis, arbatos šluotelė – ceremonijoje švara itin svarbi, tikima, kad netvarkinga ir nešvari fizinė erdvė gali trukdyti susitelkti į save. Kruopščiai viską nuvalius, šeimininkas kviečia pasivaišinti saldumynais. Baigus ruošti mačią, dubenėlis pasukamas dizaino puse į svečią ir paduodamas. Svečias nusilenkia šeimininkui, taip parodydamas dėkingumą, ir išgėręs arbatą atiduoda dubenėlį atgal. Šeimininkas išvalo dubenėlį ir visas kitas naudotas priemones. Po arbatos ceremonijos svečiai, prieš išeidami iš kambario, nusilenkia.
– O kuo išskirtiniai puodeliai, naudojami arbatos ceremonijose?
– Dauguma arbatos puodelių (chawan) turi savo priekinę pusę, kurios yra estetiškiausios. Šeimininkas nori, kad ruošiant arbatą svečias matytų būtent tą puodelio dalį, todėl ją ir nukreipia į svečią. Indai su paveikslėliais pasirenkami priklausomai nuo metų laikų. Taip pat vasarą puodeliai būna seklesni, o žiemą gilesni, kad ilgiau išlaikytų šilumą.
– Ayano, papasakok, kuo skiriasi japoniškos arbatos ir į ką verta atkreipti dėmesį jas renkantis?
– Kuo mačia yra kokybiškesnė, tuo jos aromatas geresnis, spalva ryškesnė, kartumas mažesnis, kartais galima pajusti net šiek tiek saldumo. Japoniškų arbatų yra labai daug. Viena iš mano mėgstamiausių yra rudųjų ryžių arbata genmai cha. Taip pat labai mėgstu hoji cha – skrudintą žaliąją arbatą.
ARBATOS CEREMONIJOS ĮRANKIŲ ŽODYNĖLIS
• Chasen – bambukinė arbatos šluotelė
• Chashaku – arbatos semtuvėlis iš bambuko arba dramblio kaulo
• Hishaku – iš bambuko pagamintas semtuvėlis vandeniui pilti
• Kama – geležinis puodas, naudojamas karštam vandeniui
• Natsume – dekoruotas arbatos indelis, kuriame tiekiama žalioji arbata
• Kensui – indas vandeniui išpilstyti
• Mizusashi – vandens indas
• Chakin – pašluostė
• Fukusa – šilkinis audinys, naudojamas ritualiniam arbatos indų valymui prieš ir po ruošiant mačią
Apie ateities dizainą
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Elena Krukonytė
Portretas: asmeninis archyvas
Susipažinkite: Lukas Krapševičius – subtilybės idėjos įkvėptų baldų prekės ženklo „Bombè“ įkūrėjas. Netradicinės formos ir medžiagų panaudojimas, akį traukiantis nepavaldumas laikui ir visa tai jungianti vientisumo idėja – pamatę jo kūrinius, neabejoju, juos prisiminsite ilgai. Visgi savo darbais vaikinas tikrai nesistengia vien tik provokuoti žiūrovą. „Man norisi, kad „Bombè“ baldai stovėtų namuose, kuriuose verda gyvenimas. Kur žmonės džiaugiasi savo kasdienybe, vertina skonį ir kokybę“, – šypteli.
Viską, ką moku dabar, išmokau pats ir tuo labai džiaugiuosi. Per bandymus, nesėkmes ir bemieges naktis išsivystė idėja įgyvendinti savo baldų prekės ženklą.
– Lukai, prisistatyk „Lamų slėnio“ skaitytojams!
– Esu Lukas, gimiau ir užaugau Kaune. Savo vaikystę praleidau lakstydamas Šilelio miške, kur galėjau leisti savo vaizduotei pasireikšti statydamas namelius medyje ir tobulindamas savo motorolerį. Pabaigęs mokyklą išvažiavau studijuoti finansų į Škotiją, tačiau jau pirmaisiais metais supratau: ši kryptis ne man.
Gyvendamas ten dažnai lankydavausi Edinburgo mieste. Šis miestas mane labai žavėjo savo senąja architektūra ir išskirtiniais interjero dizaino salonais. Tada ir pradėjau jausti didelį potraukį baldų dizainui. Mane žavėjo ypatingi dizaino sprendimai, visgi labiau kildavo klausimas, o kaip tokį daiktą galima būtų pagaminti?
Po ketverių užsienyje praleistų metų sugrįžęs į Lietuvą supratau, kad turiu save realizuoti kurdamas. Pradėjau pažintį su gamyba ir skirtingų sričių specialistais, ėmiau domėtis įvairiomis technologijomis, suprasti man patinkančias medžiagas. Vis -
ką, ką moku dabar, išmokau pats ir tuo labai džiaugiuosi. Per bandymus, nesėkmes ir bemieges naktis išsivystė idėja įgyvendinti savo baldų prekės ženklą.
– O kaip apskritai savyje atradai vizualumo gyslelę? Iš kur tavyje ši meilė gražiems daiktams?
– Visada buvau veiklus žmogus, domėjausi begale dalykų vienu metu. Man viskas įdomu ir dar įdomiau tai įgyvendinti, todėl sąmoningai ar ne ieškojau būdų save realizuoti. Jau paauglystėje pastebėjau, kad esu kruopštus, man patinka dirbti rankomis, liesti medžiagas. Taip supratau, kad baldai ir interjero detalės yra sritis, kur save realizuoti galiu geriausiai. Lakią vaizduotę turėjau nuo pat mažens. Vizualiai įsivaizduodavau įvairiausius scenarijus, o savo mintyse aš ir būdavau tas žmogus, kuris įgyvendina idėjas. Taip pat mano vaikystė buvo neatsiejama nuo „Lego“. Dabar suprantu, kad net ir tai buvo ankstyvi požymiai, rodę meilę kūrybai.
Estetikos suvokimas ir skonis išsivystė siekiant save realizuoti. Nuo pat ankstyvos
paauglystės pamilau muziką ir iki šios dienos ji yra neatsiejama gyvenimo dalis. Taip pat mano gyvenimo kelyje labai didelę įtaką padarė užsienyje praleistas laikas. Ten išmokau ne tik savarankiškumo, bet ir suvokiau, kad gyvenime galiu daryti viską, ką tik panorėsiu. Pradėjau daug keliauti, o tai tik dar labiau sužadino mano kūrybinę gyslelę.
– Papasakok, kaip gimė „Bombè“ idėja ir kas užkoduota šiame pavadinime?
– „Bombè“ idėja gimė ne iškart. Kai supratau, kad noriu kurti interjero detales, nė negalvojau, kad tai gali tapti mano darbu ir pragyvenimo šaltiniu. Iš pradžių tai buvo hobis ir būdas save realizuoti. Ėmus giliau domėtis interjero dizainu, kilo idėja iš panaudoto deguonies baliono pagaminti šviestuvą. Kadangi šviestuvai savo forma šiek tiek priminė raketą ar bombą, taip atsirado ir pavadinimas „Bombè“. Dabar šis pavadinimas simbolizuoja mano kelią, kuriame buvo daug pakilimų ir nuosmukių, o „Bombè“ yra kantrybės, užsispyrimo ir didelio noro simbolis.
– Užsiminei, kad tavo kuriami baldai –įkvėpti subtilybės idėjos. Ką tau reiškia subtilybė ir kur mintimis tave neša jos idėja? Tavo kuriami baldai – kokie jie?
– Nors dabar mano kūrybos moto – „mažiau yra daugiau“, taip buvo ne visada. Dar studentavimo laikais jaučiau didelį potraukį ryškioms spalvoms ir itin išsiskiriančioms detalėms. Visgi įgavęs daugiau žinių ir suvokimo supratau: norint išsiskirti tikrai nebūtina sukurti baldo su begale detalių, medžiagų ar kitokių ryškių elementų. Po truputėlį pats įsimylėjau minimalizmą ir jį pradėjau taikyti savo balduose. Dabar kiekvienas baldas turi savo išskirtinį bruožą, tačiau jame nėra nereikalingų detalių. Varžtai, sujungimai mano kūriniuose paslėpti. Tam, kad dėmesys kryptų į visumą, o ne į nereikšmingas detales.
Supratęs, koks man svarbus vientisumas, pradėjau ieškoti įvairių sprendimų, kaip tai įgyvendinti. „Blueish“ staliuko kojų tvirtinimai yra pagaminti pagal mano sugalvotą technologiją – tai jam suteikia lengvumo. Taip pat ir su „Allpipe“ stalu, kurio kojų suvirinimo neįmanoma pastebėti. Būna, klientai net spėlioja, kaip šis stalas pagamintas. (Šypsosi.)
– O kaip tavoji kūryba siejasi su Kaunu –miestu, kuriame „Bombè“ baldai ir gimsta?
– Kaune gimiau ir užaugau. Kadangi laisvalaikiu labai mėgstu vaikščioti, Kauną esu išnaršęs skersai ir išilgai. Mane įkvepia, kaip art deco stilius susijungia su minimalistinių formų pastatais, šis kontrastas labai žavi. Šiame mieste jaučiuosi saugiai, tad ir mano vaizduotė čia liejasi laisvai. Po kiekvieno pasivaikščiojimo Žaliakalnyje arba Laisvės alėjoje gimsta naujų idėjų interjero detalėms. Vienas iš mano mylimiausių baldų kolek-
cijoje – „Kornelia“ konsolė – buvo įkvėpta paminklo Vienybės aikštėje. Prieš kelerius metus, žiemą, vaikščiodamas niūriomis Kauno gatvėmis pastebėjau paminklą, kuris patraukė mano dėmesį užlygintais ir nugludintais kampais. „Kornelia“ konsolėje taip pat galima pamatyti suapvalintą ir nugludintą kampą. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių! – Kas ateina pirmiau – dizaino, formos idėja, o gal medžiagiškumas, kuris tau taip pat itin svarbus? Kas tampa tavo dizainų atspirties tašku?
– Esu žmogus, kuris mėgsta tvarką. Nesu pedantas, bet mano daiktai turi būti vietoje, negaliu pradėti dirbti netvarkoje. Taip pat esu visiškas perfekcionistas. Geriau sėdėsiu per naktį prie baldo detalės, nei atiduosiu klientui baldą, kuris neatitinka mano standartų. Todėl visi mano baldai ir neturi nereikalingų detalių, jie yra tvarkingi.
Baldų idėjos gimsta įvairiai, neturiu sistemos. Kartais idėja gali šauti atsitiktinai, tada turiu kuo greičiau ją nusibraižyti. Būna, kad idėja bręsta galvoje ilgai. Pamačius tam tikrą paveikslą, peizažą, o gal išgirdus tam tikrą dainą. Kaip ir minėjau, Kaunas, kaip ir kiti Europos miestai, mane taip pat inspiruoja.
Taip pat ir su medžiagomis – pamatęs naują medžio užbaigimo būdą ar žalvario sendinimo metodą sugalvoju, kaip jį pritaikyti. Man įdomu eksperimentuoti su naujais sprendimais ir medžiagomis – taip esu pagaminęs vienus gražiausių savo kūrinių. Eksperimentuoti su medžiagomis, jų užbaigimu, tvirtinimu ir realizuoti skirtingus dizainus yra visiška mano aistra.
Tikiu, kad kiekviena detalė turi atlikti funkciją – jei nėra funkcijos, nėra vietos ir tai detalei. Sugalvojus vieną detalę, kad ir
labai smulkią, ji tampa atspirtimi, nuo kurios užauga visa baldo kompozicija. Galvodamas apie medžiagas pirmiausia mąstau apie jų apdirbimo būdą. Taip viską sujungus į viena gimsta produktas.
– Papasakok konkrečiau apie keletą iš šiuo metu pristatomų objektų. Kokias istorijas jie nešasi?
– Vienas iš mano mylimiausių objektų kolekcijoje yra stalas „Allpipe“. Jo idėja gimė pirmą kartą apsilankius Berlyne. Ten pamilau aliuminį, pradėjau su juo eksperimentuoti. Berlyne mane sužavėjo industrinis stilius – nusprendžiau pagaminti tokį stalą, kurio dar niekas nebūtų matęs. „Allpipe“ aliuminio kojos yra sutvirtintos nematomai – taip sukuriama iliuzija, lyg jos tiesiog stovėtų viena šalia kitos. Permatomas stiklas tik paryškina šias įspūdingas dėmesį prikaustančias kojas.
„Blueish“ staliukas atkreipia dėmesį dėl išskirtinės mėlynos spalvos. Šis mėlynos tonas mano galvoje jau seniai, jį pamačiau dar kelionės į Maroką, o konkrečiau – Ševšaveno miestą, metu. „Blueish“ staliukas yra įžūlus ir provokuojantis, todėl visiškai prikausto dėmesį. – Lukai, galvojant plačiau – kas tau yra geras, laikui nepavaldus dizainas?
– Mano nuomone, geras dizainas yra tas, prie kurio reikia priprasti, kurį reikia prisijaukinti. Tokį dizainą aš vadinu nesenstančiu. Taip pat, geras dizainas yra toks, kuris iš pirmo žvilgsnio gal ir neprikausto dėmesio, tačiau laikui bėgant prigyja, prilimpa, pasidaro artimas. Panašus jausmas apima ir žiūrint į moderniąją architektūrą – rodos, tai tėra tiesios, aštrios linijos, sudarančios pastato vienetą, tačiau tame slypi paslaptis ir subtilumas, kurį kiekvienas interpretuoja-
Pagrindinis kriterijus – nepavaldumas laikui. Dizainas negali atsibosti. Žinant, kiek daug pasiūlos aplink, grįžus namo norisi, kad baldai suteiktų malonumo jausmą, o ilgainiui nekiltų noras jų vėl keisti.
me savaip. Tikiu, kad norint daug pasakyti kartais nereikia daug žodžių.
– O kokius kriterijus šiandieniniame pasaulyje baldų dizainas turi atitikti?
– Pagrindinis kriterijus – nepavaldumas laikui. Dizainas negali atsibosti. Žinant, kiek daug pasiūlos aplink, grįžus namo norisi, kad baldai suteiktų malonumo jausmą, o ilgainiui nekiltų noras jų vėl keisti. Norisi suteikti subtilumo ir ramybės, tačiau kartu pasiekti, kad dizainas nebūtų nuobodus arba tik atspindintis trumpalaikes tendencijas. Mano tikslas – kurti tai, kas bus aktualu ir po dvidešimties metų.
– O kokiose erdvėse savo kūrinius apsigyvenant įsivaizduoji?
– Apie tai galvoju gana dažnai. Tikriausiai, erdvė turėtų būti neapkrauta, švari ir skleisti solidų ir prabangų kvapą. Iškart prisimenu Palazzo Mandadori pastatą Milane – jis man pasirodė toks įspūdingas, kad iki šiol negaliu išmesti iš galvos. Tik pamatęs šį architektūros šedevrą įsivaizdavau, kaip norėčiau ten pristatyti „Bombè“ kolekciją.
Visgi nekalbu tik apie gražias ir prabangias erdves. Man norisi, kad „Bombè“ baldai stovėtų namuose, kuriuose verda gyvenimas. Kur žmonės džiaugiasi savo kasdienybe,
vertina skonį ir kokybę. – O kas, tavo manymu, namams suteikia gyvybės? Kas erdvę tarp keturių sienų, be juose gyvenančių žmonių, paverčia namais?
– Tikiu, kad namai – tai ten gyvenančių žmonių veidrodis. Mano namuose daug nuotraukų, plakatų, magnetukų iš kelionių, daugybė įvairiausių smulkmenų, kurios man primena kiekvieną gyvenimo etapą, draugus ir šeimą, kartu su jais patirtas akimirkas. Visos šios smulkmenos man ir kuria namų gyvybę. Kiekvienuose namuose šie dalykai būna skirtingi, tačiau būtent jie pasakoja įdomiausias istorijas. Na, o baldais, tikiu, parodome savo skonio suvokimą. Per visą tam tikro daikto įsigijimo kelionę, nori to ar ne, jie tampa tavo dalimi ir formuoja tavo kasdienybę.
– Lukai, kas tavyje sukelia galingiausias kūrybingumo audras?
– Muzika, kelionės ir vanduo. Kelionėse sugebu visiškai atsiriboti nuo kasdienybės ir darbų, tiesiog geriu aplinką nieko negalvodamas. Turiu gebėjimą įsivaizduoti erdves ir formas galvoje, tad po gastrolių grįžęs namo įsijungiu dub techno muzikos grojaraščius ir tiesiog leidžiu formoms ir detalėms lietis, nevaržomai kuriu, nė negalvodamas apie gamybinius sprendimus.
Vandenyje jaučiuosi labiausiai atsipalaidavęs. Plaukioti jėgos aitvarais tapo viena didžiausių aistrų mano gyvenime, tad su draugais nuolat stebime oro prognozes ir vos atsiradus galimybei kraunamės lentas, jėgos aitvarus į mašiną ir lekiam prie jūros. Skrendant per Baltijos jūros bangas pasimiršta visi rūpesčiai – tik tu ir jūra. Šitas jausmas nepaaiškinamas. Taip pasiplaukiojus, nors kūne ir jaučiasi nuovargis, pailsėjusioje galvoje gimsta dar daugiau idėjų.
– Ir pabaigai, koks dizainas tave pakylėja?
Ar egzistuoja „Bombè“ dizaino filosofija? – Pakylėja kas nors naujo, nematyto – kad ir netradiciniai inžineriniai sprendimai baldų gamyboje. Tai atveria duris ateities dizainams. Mano filosofija paprasta – teikti džiaugsmą savo klientams. Žinoma, itin svarbu pagaminti tik pačios aukščiausios kokybės interjero detales, tačiau dar svarbiau – kontaktas su klientu. Visą save atiduodu, kad klientai būtų patenkinti galutiniu gaminiu. Noriu kurti nesenstantį dizainą, ilgaamžius baldus, kurie namams suteiktų unikalumo ir leistų išsiskirti iš kitų. Man svarbiausia, kad žmogus, įsigijęs mano baldus, jaustų jų kokybę, o tai jam sukeltų šiltus atsiminimus apie bendradarbiavimą su „Bombè“.
„Nepatogus kinas“ vėl ateina pakeisti jūsų realybę – dokumentinių filmų festivalis spalio 7–28 d. pažers ryškiausios ir naujausios rinktinės dokumentikos ir ne tik jos. Po paveikių ir įtraukiančių istorijų dažnai norisi pasikalbėti, tad festivalis žiūrovo nepalieka vieno – pretekstų prasmingam pokalbiui tikrai bus: (ne)patogios refleksijos ir diskusijos po filmų, patyriminiai kino seansai, tinklalaidžių įrašų sesijos, išplėstinės realybės patirtys „NK-Interactive“ ir dar daugybė visko.
„Nepatogus kinas“ pasklis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių kino teatruose ir įvairiose sostinės erdvėse – Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsyje, MO ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuose. Tiesą sakant, festivalis gali vykti ir jūsų namuose – beveik visus filmus bus galima žiūrėti ir virtualioje salėje. Gerų istorijų šiemet – ir vėl daugybė, tad specialiai „Lamų slėnio“ skaitytojams ir skaitytojoms atrinkome aštuonias rekomenduojamas.
AŠ DAR NE TOKIA, KOKIA NORIU BŪTI
rež. Klára Tasovská
Čekoslovakija, nėštumas, abortas, Berlynas, naujas vaikinas, senas vaikinas, Tokijas, mados pasaulis... Filmas iš tūkstančių nuotraukų, ieškant savęs ir savo laisvės.
Po masinių Prahos pavasario protestų sovietinis režimas pradeda naują represijų etapą, vadinamą „normalizacija“. Tuo pat metu jauna fotografė Libuše Jarcovjáková leidžiasi į savęs ir savo laisvės paiešką. Meistriškas fotografės (auto)portretas, kelionė ieškant savęs ir savo laisvės – nuo Čekoslovakijos iki Tokijo ir atgal. Intensyvi ir intymi odė gyvenimui, be jokių pagražinimų.
EROS
rež. Rachel Daisy Ellis
Brazilijos meilės moteliuose neegzistuoja jokie tabu. Radikaliai atviras ir išlaisvinantis filmas apie natūralų žmogaus aistrų pasaulį.
Pačių motelio lankytojų nufilmuoti intymūs kadrai pasakoja dešimt skirtingų istorijų. Tai filmas, kuriame seksas nėra tik erotinių aistrų išpildymas – jis kelia iššūkį išankstinėms nuostatoms, provokuoja mąstyti apie savo pačių santykį su kūnu ir intymumu, apie gausybę aistros ir meilės išraiškos būdų. Seksas – tai gyvenimo dalis, apie kurią dažnai nemokame kalbėtis.
LAIMĖS AGENTAS
rež. Arun Bhattarai, Dorottya Zurbo
Laimės agentai klajoja po Himalajus, matuodami piliečių laimę. Klausimų daug: kaip jauti karmą, kada paskutinįkart verkei, kiek turi karvių?
Butane valstybės darbuotojai rūpinasi apklausti kuo daugiau gyventojų ir įvertinti: ar valstybė laiminga? Apklausos turinys vakariečių akims kiek neįprastas – čia laimė gali būti pamatuojama ir karvių, ir radijo imtuvų kiekiu. Pasakojimas apie laimę ir klausimą, ar visi mes iš tiesų norime to paties? O gal kiekvienam laimė – skirtinga?
GULSPONGO STEBUKLAS
rež. Maria Fredriksson
Kari ir Mai ateina pirkti buto. Tai – tik pradžia dokumentinio filmo, kurio siužeto posūkių galėtų pavydėti ir vaidybinio filmo scenaristai: nuo telenovelės iki kriminalinio detektyvo ir atgal.
Seserys Kari ir Mai tiki stebuklais. Visa, kas joms nutinka, moterų galvose turi turėti kokią nors didesnę prasmę. Viena jų jaučia, kad naują butą reikės pirkti tą, kuriame kabės tinkamas paveikslas. Radusios tokį, seserys skambina brokerei. Ją sutikusios nesusituri nepakomentavusios: „Jūs kaip iš akies traukta mūsų nusižudžiusi sesuo Lita.“ Brokerė nustemba. Juk ją vaikystėje irgi vadino Lita. Moterys atlieka DNR testą...
FAUNA
rež. Pau Faus
Piemenys gano avis. Mokslininkai čia pat išradinėja ateitį.
Laukuose netoli Barselonos gyvena piemenys, vis dar ganantys avis taip, kaip tą darė jų proseneliai. Šalia esančioje laboratorijoje tie patys gyvūnai naudojami vakcinos nuo COVID-19 tyrimams. Viename „Faunos“ kadre telpa praeitis ir ateitis: tai, ko netrukus nebeliks, ir tai, nuo ko priklauso karantine uždaryto pasaulio sveikata. Šis filmas – tarsi mažytis atvaizdas viso pasaulio, judančio greičiau, nei pats spėja paskui.
AR MAN ČIA YRA VIETOS?
rež. Jarmila Štuková
Buvęs vaikinas Martiną apipylė rūgštimi, atimdamas regėjimą ir fizinį grožį. Tačiau tai, kas būtų katastrofa kitam žmogui, jai suteikia ryžto atrasti naują gyvenimo prasmę.
Martina tapo antrąja moterimi, patyrusia tokį žiaurų išpuolį Čekijoje. Filmas seka Martiną nuo tos akimirkos, kai jos įprastas gyvenimas staiga buvo sugriautas. Istorija jautriai atveria Martinos vidinį ryžtą ir stiprybę, sugrąžinusią ją iš tamsos į šviesą – ji turėjo mokytis gyventi iš naujo. Žingsnis po žingsnio ji pakyla į naują, prasmės pilną gyvenimą.
ANT BEDUGNĖS KRAŠTO
rež. Nicolas Peduzzi
Kur dabar būtumėte, jei sunkiausią akimirką niekam nebūtų rūpėję? Ant perdegimo ribos balansuojančio psichiatro darbas – padėti tiems, kurie atsidūrė dugne.
NORIU KAŽKĄ JAUSTI
rež. David Borenstein
Vis mažinamų ir mažinamų biudžetų fone Paryžiaus ligoninėje keturiems šimtams pacientų teliko vienas psichiatras. Džamalo kasdienybė yra kalbėti su žmonėmis: sumuštais, priklausomais, vilties netekusiais. Vieną dieną jie, reikia tikėtis, pasveiks. Bet kaip gyvens toliau, jeigu niekam nerūpi jų kančia? Ar vos išėję iš ligoninės jie nepuls į tas pačias problemas, dėl kurių į ją pateko? Džamalas nesiekia kuo greičiau pastatyti pacientų ant kojų. Jis nori, kad atsistoję jie mokėtų tvirtai išstovėti.
SENSACIJA! Nepatikėsi, ką mūsų emocijoms daro internetas! [Šokiruoja] Paspausk ir sužinok!
Socialinių tinklų ir naujienų puslapių kūrėjai sėkmingai manipuliuoja mūsų emocijomis. Mes pykstame ant melagingų antraščių, įsimylime turinio kūrėjas, išmokytas gražiai atrodyti ir švelniai kalbėti, negalime atsispirti pagundai pamatyti ką nors dar baisesnio ar dar šlykštesnio negu vakar. Kodėl tuomet naršymas palieka mus tuščius ir bejausmius? Ir kaip tai pakeisti?
Ir aš nejutau nieko. Tarsi būčiau sugrįžusi į pirmapradę būseną, kurioje mintys tampa vandeniu, o vanduo –mintimis. Baimės išnyko, tamsą keitė šviesa, tarsi nardyčiau amžinybėje. O tada, kai stiprios vyriškos rankos sugrąžino mane atgal, pagalvojau, kad norėčiau šią būseną pakartoti. Kažin, ar būtų taip pat, kaip pirmąjį kartą, kai drauge su aktoriumi, šokėju Petru Lisausku išmėginau Watsu® vandens terapiją. Tai, kas jam padeda sugrįžti į gyvenimą po juodžiausių perdegimo dienų.
Tarp vandens ir žmogaus
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke
– Keista patirtis: tarsi kūnas atsimintų, kaip reikia būti... – Nori nenori tai pajunti. Visi pajunta. Watsu tradicija atkeliavo iš Šiaurės Amerikos, kur karštųjų srovių baseinuose susijungė vanduo ir japoniškas šiacu. Šiltas vanduo atpalaiduoja kūną, plukdytojas, spausdamas tam tikrus taškus, švelniai prilaiko plaukiojantį. Yra sakoma, kad Watsu – ne duetas, o trio. Ir svarbiausias veikėjas čia – vanduo, jis atlieka didžiausią darbą.
Apie Watsu pirmą kartą išgirdau, kai laukėmės pirmojo vaikelio. Jurgos Švedienės pasakojimas man kažkaip rezonavo, nusprendžiau išmėginti ir supratau, kad man tai patinka.
Gal po metų, 2011-aisiais, baigiau pirmuosius kursus. Septynerius metus plukdžiau draugus, bičiulius, pažįstamus ir jų pažįstamus. Į Watsu žvelgiau ir per savo profesijos prizmę – man, šokėjui, buvo įdomu stebėti, kaip kūnas juda vandenyje. Esu didelis žmogus, bet man patinka švelnūs, plaukiantys judesiai; tai, kas vykdavo baseine, man buvo tarsi scenos judesio analizė. 2017 metais viskas
baigėsi – užgriuvo teatras, projektai, renginiai ir kelionės, teko daug dirbti užsienyje.
– Plaukiojome valandą. Išlipusi iš baseino supratau, kad visa valanda buvo tik man ir apie mane. Kokia prabanga!
– Didžiulė prabanga šiandien visą valandą nieko neveikti. Žinoma, už tą galimybę sumoki, bet juk moki ir už kiną, teatrą ar alkoholį bare. Aš dažnai žmonėms primenu: dovanokite laiką sau. Tik tai išties yra vertinga.
– Turbūt gerai žinai, ką siūlai. Tavo gyvenime lėkimo kūlversčiais juk irgi buvo?
– Ir labai daug! Juk daugelis iš mūsų taip gyvena: reikia varyti, turi būti geriausias. Kai baigiau mokyklą, tėvai mane švelniai pastūmėjo į architektūrą, atrodė, taip ir turi būti – tėtis juk architektas, dinastija, reikės perimti kompaniją. Kūrybiniai dalykai studijose žavėjo, tačiau fizika ir matematika buvo neįkandama, susikirtau, išdrįsau mesti mokslus, o tai reiškė, kad liksiu be tėvų palaikymo.
Jei atvirai, toks gyvenimo tempas šeimai nepadeda. Anksčiau ar vėliau pradeda lįsti klausimai, kas aš esu, dėl ko gyvenu ir dirbu?
Tėtis, žinoma, nukirto visas stipendijas, bet mama slapta pinigų pervesdavo. Dirbau barmenu, valytoju, kroviku prekybos centre ir mokiausi elgtis su pinigais – pirmą savaitę algą išleidi, o tada –morkos ir kopūstai. Trijų kambarių bute gyvenome dvylika vyrų, prie alaus jie man sakydavo: Petrai, nu, tau tai tik į aktorinį. Pagalvojau, pagalvojau... Ir nunešiau dokumentus į Muzikos ir teatro akademiją. Tais metais Aira Naginevičiūtė ir Jonas Vaitkus rinko aktorių-šiuolaikinio šokio šokėjų kursą. Kas tas šiuolaikinis šokis, neturėjau žalio supratimo. Pirmąjį šiuolaikinio šokio spektaklį –„Auros“ šokio teatro pastatytą „Extremum mobile“ – pamačiau per stojamųjų sesiją, užkabino. Antrame kurse patyriau stiprią traumą, du mėnesius vaikščiojau su ramentais, paskui pasiramsčiuodamas lazda. Džiaugiuosi tuo laiku: repetuoti negalėjau, sėdėdavau paskaitose, jos leido man suprasti, kad šokis yra tai, ko norėčiau.
Baigęs studijas sudalyvavau atrankoje į vieną danų šokio projektą – tai, kad patekau, rodos, nulėmė tolesnį mano kelią. Šiandien į
Daniją nuskristi man tas pats, kas nulėkt automobiliu į Klaipėdą. Vis dar gaunu nemažai pasiūlymų dirbti Danijoje, tačiau honorarai beveik susilygino, taigi mieliau lieku Lietuvoje.
– Nes čia yra šeima?
– Vienu metu vis pagalvodavau apie gyvenimą Danijoje, bet mano pirmoji žmona visiškai nenorėjo palikti Lietuvos. Po skyrybų vėl buvau susiruošęs, tačiau susipažinau su antrąja žmona Rūta. Grįžusi į Lietuvą po devynerių emigracijos metų, ji niekur važiuoti nenorėjo. Sakau, kad jau dvidešimt metų esu profesionalus benamis – šokinėju iš projekto į projektą, važinėju iš vieno miesto į kitą, skraidau iš vienos šalies į kitą. Vienu metu viešbučiai buvo taip pabodę, kad gyvendavau palapinėje ant visureigio.
Jei atvirai, toks gyvenimo tempas šeimai nepadeda. Anksčiau ar vėliau pradeda lįsti klausimai, kas aš esu, dėl ko gyvenu ir dirbu? Su dabartine žmona Rūta susiklijavome greitai, po penktojo pasimatymo, – privertė pandemija ir karantinas, reikėjo spręsti, kur ir kaip gyvenam. Nusipirkome sodybą, pradėjome lauktis vaikelio, susituokėme.
Keturis, penkis mėnesius per metus nebūdavau Lietuvoje. Supratau: jei nieko nekeisiu, neišgyvens ir mano antroji šeima. Be proto sudėtinga žongliruoti – uždirbti alimentus vyresnėliams, išlaikyti šeimą, investuoti į sodybą, kurti scenoje ir suvokti, kad tavo svarbiausias įrankis – kūnas – sensta. Pripažinti tai nėra paprasta, anksčiau prieš spektaklį tris dienas pasimaitindavai jogurtu ir kilogramų kaip nebūta. Dabar metabolizmas sulėtėjęs, tu pats sulėtėjęs, kilogramai nekrinta, o vis dar norisi varyti iš vieno projekto į kitą. Nesugebėjimas saugoti savo kūno privedė prie to, kad svoris ėmė augti, pradėjau daug rūkyti, gerti kavos. Laimė, alkoholio jau seniai esu atsisakęs, 18 metų jo nevartoju. Nežinau, kaip būtų buvę, jei vartočiau, esu tikras, kad mano kraujas turi alkoholiko kodą. Aš niekad nebuvau techniškas šokėjas, tipinis vyras scenoje –aukštas, plačių pečių. Džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau netipinių šokėjų randasi – ir moterų, ir vyrų. Pandemija sustabdė kultūrinius įvykius, aš netgi išsilaikiau sunkvežimio vairuotojo teises – jei staiga darbo visiškai nebūtų. Vieną dieną sugrįžo mintys apie Watsu terapiją, tačiau netikėtai susirgau Laimo liga, ji mane stipriai pakeitė. Būdavo dienų, kai pradėdavau verkti vos atsikėlęs iš lovos. Žiūriu gražų filmą – verkiu, klausau muzikos – verkiu. Vaikščioti, o juo labiau šokti nebuvo jėgų visiškai, svoris dar stipriau pradėjo augti – esu nervinis valgytojas.
Mus užaugino pokario kartos vaikai, būtent jie ir perdavė išgyvenimo filosofiją –reikia daryti, ką tik gali, kad tik išgyventum. Štai kodėl man nuolat kildavo klausimas, ar aš tingiu, ar kūnas man sako „stop“.
Praėjusių metų pabaigoje sezonas buvo labai intensyvus, namuose – naujagimis, būdavo, specialiai lieku viešbutyje, kad nereikėtų keltis naktį. Sausį vis dažniau pajusdavau, kad kūnas atsisako manęs klausyti, emocijos liejasi per kraštus. Į vieną kelionę pasiėmiau vyresnįjį sūnų, Anuprą. Atsikeliu ryte ir jaučiu, kad net valgyti jam negaliu padaryti, rankos nekyla. Sėdžiu virtuvėje, verkiu, o paskui susikaupiau – pavalgydinau sūnų, parvežiau jį namo ir išvažiavau į krizių centrą. Pasikalbėjome su gydytoja, sako, reikėtų tave guldyti. O man tokia gėda, tokia baimė! Krizių centre praleidau dešimt dienų, galėjau pabūti ir ilgiau, bet buvau pasirašęs sutartį Danijoje. Kolegas ten perspėjau, kad esu sudegęs, kad bus sunku. Laimė, jie mane suprato, o man pasidarė aišku, kad reikia kalbėtis su kitais, netylėti, dalintis. Kuo daugiau žmonės kalbės apie savo psichinę ir emocinę sveikatą, tuo visiems bus aiškiau, kad nesi vienas su savo bėdomis ir problemomis.
Į Indiją su danų šokėjais išvykau, tačiau grįžęs atsisakiau visų darbų. Man būtinai reikėjo pailsėti. O tada gavau žinutę iš Viktorijos Janauskienės, kad Watsu užsiėmimuose labai trūksta vyriškų rankų. Pasirodo, esama moterų, kurios neleidžia savo vyrų į užsiėmimus, jei juos veda moteris. Mintis, kad man reikia grįžti į vandenį, buvo tarsi švyturys, motyvacija, dėl ko turiu dirbti ir kažkaip atsistatyti.
Vieną dieną, pakeliui iš Watsu kursų į sodybą, apėmė jausmas, kad pagaliau esu teisingame kelyje. Labai seniai to nebuvau pajutęs. Pradėjau plukdyti, ėmė plaukti geri atsiliepimai. Suprantu, kad vis dar esu kelyje, procese, turiu daug išmokti, tačiau jaučiuosi nepalyginamai geriau.
– Ar teisingai suprantu – Watsu tave ištraukė iš perdegimo būsenos, suteikė prasmę?
– Vis dar tebetraukia, esu ilgo proceso dalyvis. Juk jokios avarijos nebuvo, aš pats, neigdamas savo būsenas ir kūno siunčiamus signalus,
iki to priėjau. Suvokiau, kad gresia perdegimas, depresija, bet nieko nedariau. Dabar suprantu, kad greitai iš šios būsenos išeiti nepavyks.
– Vyrams paprašyti pagalbos vis dar sudėtinga, nėra įprasta, kad dideli vyrai pavargtų?
– Esu plepys, kažkas yra pasakęs, kad mano atvirumas – žudantis. Man nėra sunku kalbėti apie jausmus, bet kas iš to – kalbu, o niekas nesikeičia.
– Kokie yra pavojaus ženklai? Kaip suprasti, kad privalai pailsėti, kad atostogos tam ir skirtos?
– Kažkada Giedrius Savickas sakė: nebijokit tingėti. Man gi visada atrodė, kad tingėti negalima, nepadoru, negražu. Mus užaugino pokario kartos vaikai, būtent jie ir perdavė išgyvenimo filosofiją – reikia daryti, ką tik gali, kad tik išgyventum. Štai kodėl man nuolat kildavo klausimas, ar aš tingiu, ar kūnas man sako „stop“.
– Ar tai, kad neri į naują veiklą, reiškia, jog daugiau nebešoksi?
– Nuo šokio atsitraukiu, taip. Lietuviškame šokyje manęs ir taip nedaug, daugiausia dirbdavau užsienyje. Nors vaidmenys lietuviškuose spektakliuose – „Indigo“, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotoje „Nemigoje“ – gana ryškūs. Į „Nemigą“ sudėjome karo Ukrainoje nerimą. Su juo spektaklyje susitiko ir manasis. Šiandien esu apsisprendęs naujuose projektuose nedirbti – turiu iš naujo atrasti save. Atsimenu, pirmame kurse, prieš egzaminą, išploviau sceną. Jaučiausi toks ramus ir toks pasirengęs. Vėliau iššluostyti scenoje grindis prieš spektaklį tapo būtinybe, man atrodydavo, kad šitaip pabuvoju kiekviename scenos lopinėlyje, žiūrovas ateina į tavęs pripildytą erdvę. Taip, beje, ir baseine: visada ateinu anksčiau, pakvėpuoju, pasisveikinu su vandeniu. Svarbu atrasti ryšį tarp savęs, vandens ir žmogaus, kurį plukdai. Skamba gal kiek ezoteriškai, bet tą valandą tu tampi tarpininku tarp vandens ir žmogaus. Vanduo dirba, tu jam neturi trukdyti.
PASIKALBĖK
KUO TARPASMENINIUOSE
SANTYKIUOSE
SVARBIOS RIBOS?
Daugelis žmonių intuityviai jaučia save. Turbūt pastebėjote, kaip lengvai maži vaikai taria „ne“ ir aiškiai pasako, ko tą akimirką nori. Ir tik vėliau, jau bręstant, siekdami patenkinti kitus ir išlaikyti darną savo poreikius išmokstame nutildyti. Būtent ribos ir yra vienas iš būdų, leidžiančių žodžiais ar veiksmais parodyti savo nuomonę, galimybes ir prisidėti prie savo autonomijos stiprinimo. Ir nors esama daug skirtingų apibrėžimų, dvi pagrindinės teorinės kryptys ribų svarbą ir naudą nusako kaip žmogaus augimui reikalingą ir psichikos sveikatos stabilumą palaikantį elementą.
Kodėl brėžti ribas vienuose santykiuose lengviau nei kituose ir kuo ribos apskritai tokios svarbios? Ką daryti, jei asmeninės ribos nepripažįstamos, – nutraukti ryšius ir rinktis save, o gal rinktis kitą, apleidžiant savo poreikius? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp savo asmeninės erdvės ir noro palaikyti svarbų santykį? Ir kodėl kyla ribų nustatymo sunkumų?
IŠ KUR KYLA SUNKUMAI?
Siekiant suprasti ribų formavimosi ištakas, reiktų atkreipti dėmesį į jautrius vaiko raidos etapus:
• Kūdikystėje (0–3 mėn.) itin svarbi užduotis – užmegzti pradinius ryšius su tėvais. Tėvų (ar kitų globą teikiančių asmenų) buvimas šalia ir gebėjimas tinkamai atliepti poreikius formuoja vidinį saugumo jausmą. Toks saugumo pagrindas svarbus ateities iššūkiams, tokiems kaip atsiskyrimas nuo kito ar konfliktų sprendimas, toleruoti.
• Apytiksliai nuo 3 mėn. prasideda naujas vaiko raidos etapas ir „aš“ patirties pradžia. Tuomet saugumas ir ryšio su globėjais pojūtis sėkmingai atveda prie ryškėjančio vaiko poreikio save suvokti kaip atskirą. Dažnai 5–10 mėn. amžiaus vaikai pasiekia raidos tarpsnį, kurį žymi pasaulio tyrinėjimas, nauji pojūčiai ir kiek mažesnis atsidavimas globą teikiančiam asmeniui.
• Apytikriai 8–18 mėn. amžiaus vaikas mokosi vaikščioti ir kalbėti, stengdamasis dar labiau nepriklausyti nuo globą teikiančių asmenų, – savotiškai išgyvenamas visagalybės pojūtis. Itin svarbus tampa globėjų gebėjimas suteikti saugias ir realistiškas ribas tyrinėti pasaulį, skatinti entuziazmą ir palaikomai džiaugtis vaiko atradimais. Globėjų reakcijos į vaiko gebėjimus ugdo savarankiškumą arba riboja ir kelia abejones savo jėgomis.
• Vidutiniškai nuo 18 mėn. iki 3 m. amžiaus vaikas kuria santykį su realybe, po truputį suvokdamas savo ribotumus ir globėjo priežiūros poreikį. Neretai piktumo, įkyrumo, kaprizingumo ar priešgynos pažymimas vaiko elgesys sietinas su grįžimu prie globą teikiančio asmens, tuo pačiu siekiant išlaikyti savo jau patirtą individualumą. Reiškiamas pyktis, nuosavybės poreikis, išsireiškiama žodžiu „ne“. Tai – pirmosios vaikų ribos, rodomos žodine ir veiksmine raiška.
• Paauglystė – daug sumaišties ir raidos uždavinių atnešantis laikotarpis. Jauno žmogaus psichikai iššūkių kelia perėjimas nuo priklausymo santykiuose su globėjais į nepriklausymą. Ribų ugdymo iššūkiai reiškiasi sakant „taip“ ir „ne“ įvairioms socialinėms situacijoms (pavyzdžiui, pozityvios savivertės ugdymas, kultūrinių normų suvokimas, moralumas, sąžiningumas, empatiškumo ugdymas, indėlis į visuomenės gerbūvį ir kita).
• Ankstyvoji suaugystė – periodas, kai paliekami tėvų namai, susitelkiama į mokslus, kuriami reikšmingi romantiniai santykiai. Jame kyla iššūkių palaikant laisvės ir atsakomybių balansą. Šiame periode juntamas skir-
tingas nerimo lygis gali būti siejamas su tuo, kaip sėkmingai pavyko išmokti ribas ankstesniuose raidos etapuose ir kaip jos palengvina arba apsunkina tolesnę adaptaciją.
Taigi ribų raiška padeda žmogui pajusti skirtumą tarp savęs ir pasaulio. Kadangi šis bendravimo elementas pradedamas formuoti itin anksti, nenuostabu, jog analizuoti ar keisti ribas gali būti sudėtinga. Aplinka ir jos gebėjimas atliepti mažo vaiko poreikius pamažu prisideda prie saviraiškos ugdymo, individualaus pasaulio patyrimo, o vėliau ir autonomijos išlaikymo. Kuo ankstyvieji raidos procesai sklandesni, tuo jaunam individui bus lengviau išreikšti savąsias ribas ir subrendus.
IŠŠŪKIAI FORMUOJANTIS RIBOMS
Globėjų ir vaikų santykiams didelės svarbos turi pastovaus ryšio palaikymas – net ir tada, kai nesutinkama su vaiko turima pozicija. Paprastai tariant, tai gebėjimas atskirti blogą vaiko elgesį ir jam brėžti ribą vaiko neapleidžiant ir neatstumiant. Antraip neretai sukuriama sąlyginio priėmimo dilema – „visada būk geras, tada būsi mylimas“.
Remiantis šeimos sistemų teorija, tėvų ir vaikų santykis yra kaip sistema, kurios tolygus ir subalansuotas funkcionavimas – tai tėvų paramos, išteklių panaudojimas vaiko savarankiškumui ugdyti. Stokojant aiškių ir tolygių ribų, kyla tolesnių vaiko raidos iššūkių, o baimė brėžti ribą kitiems, perdėtas polinkis paklusti, negebėjimas išsakyti „ne“ gali kilti iš tėvų ar pirminių globėjų atsitraukimo.
Pikti žodžiai, nuvertinimas, gėdos jausmo žadinimas, radikalesniais atvejais – fizi-
nės ar kitos neproporcingos bausmės gali liudyti apie globojančių asmenų pyktį vaikui, siekiančiam natūraliai ugdyti savo savarankiškumą. Nors globėjams svarbu išlaikyti būtiną autoriteto poziciją, svarbu ir leisti vaikams pildyti savarankiškumo poreikį. Tik leidžiant vaikui rinktis, jis pats gali mokytis atidėti malonumą teikiančias veiklas ar rezultatus ir pamažu suvokti, kaip atsakingumo laikymasis gali duoti naudos.
Perteklinis globėjų poreikis apsaugoti vaikus, sukuriant per griežtas taisykles ir nelanksčias ribas, riboja terpę mokytis klystant, patiriant įvairovę. Nors tėvų atsakomybė natūraliai veda į poreikį apsaugoti, perteklinė kontrolė gali lemti per didelį priklausymą nuo globėjų, varžyti savarankiškumą, kūrybiškumą, skatinti vaiko nepasitikėjimą savo jėgomis. Perteklinė globa, ypač suteikta paauglystės metu, gali didinti probleminio elgesio riziką ir skatinti įsitraukimą į nusikalstamą elgesį ateityje, taip pat yra siejama su depresijos simptomų atsiradimu.
Anksčiau aprašyti iššūkiai nurodo sąlyginai aktyvų globėjų įsitraukimą koreguojant, ugdant, nustatant ribas vaikui. Tačiau prie bręstančio individo probleminio ribų suvokimo taip pat gali prisidėti ribų šeimos sistemoje trūkumas. Suaugusiųjų elgesys, kuriame visai neatsispindi aiškios ribos, gali kurti autoriteto iliuziją, vaikas sunkiau suvokia kitų žmonių poreikius ar galimybes. Taip pat ribų trūkumas prisideda prie savigraužos ir nekompetencijos jausmų, savireguliacijos įgūdžių trūkumo, impulsyvumo, dėmesio stokos, didesnio priešiškumo ir poreikio kontroliuoti kitus.
Svarbu aptarti ir nepastovių ar nenuoseklių ribų įtaką vaiko augimui. Prieštaringos ribos vienu metu gali būti tiek per griežtos, tiek per aplaidžiai brėžiamos (pavyzdžiui, paaiškinimų trūkumai, paramos stoka ir tuo pačiu perdėtas rūpestis). Toks elgesio netolygumas vaikui gali sukelti sumaišties, neaiškių gyvenimo taisyklių pojūtį, nesaugumo, nerimo jausmus, formuoti žemą savivertę. Suaugęs asmuo sunkiau suprastų kitų ribas, brėždamas savas būgštautų ar visai vengtų jas brėžti.
Taip pat ribų suvokimui įtakos gali turėti ir trauminės patirtys. Tai įsisąmonintas arba ne, suvoktas arba iki galo nesuvoktas stiprų išgąstį keliantis išgyvenimas (pavyzdžiais galėtų būti bet kurio tipo smurtas, nelaimingas atsitikimas, liga, artimojo mirtis, tėvų skyrybos, finansiniai sunkumai ar kita). Toks įvykis gali kelti grėsmę žmogaus gyvybei ar jo sveikatai, būti vienkartinis ar ilgiau besitęsiantis, asmuo gali būti tiesioginiu ar netiesioginiu įvykio liudininku. Ši patirtis paliečia du esminius suaugusiojo ar vaiko pamatinius įsitikinimus – aš negaliu kontroliuoti savo gyvenimo (savęs apsaugoti) ir pasaulis yra gana nesaugus. Tokios patirtys gali išmokyti, jog santykiai vienu metu ir naudingi, ir pavojingi. Svarbu ne tik tai, ko buvome mokomi ankstyvosios socializacijos metu, bet ir esamos charakterio savybės. Drovesniems asmenims brėžiant ribas gali būti būdingesnės vengimo strategijos, pavyzdžiui, nenoras prireikus kreiptis pagalbos į kitus ir dėl to nuslepiami tikrieji jausmai, nuolaidumas ar sunkumai atlaikant kitų spaudimą. Tuo tarpu proaktyvesniems individams būdingesnis drąsumas ir aktyvumas, kurie gali reikštis val-
dingumu ar sunkumais priimant kitų ribas.
Minėti pavyzdžiai atskleidžia, kokia svarbi globą suteikiančių asmenų įtaka vaikų ribų formavimuisi. Vargiai pavyktų aprašyti visus įtaką darančius aplinkos ar psichologinius aspektus, tačiau neretai psichologinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys į šeimos santykius, patirtas traumas ar charakterio elementus.
Tiek per didelė kontrolė, tiek per daug aplaidus požiūris į ribas gali atnešti sumaišties ir sukelti sunkumų vaiko riboms ateityje
KAIP PAJUSTI SAVO JAU TURIMAS RIBAS?
Nepaisant to, kokias ankstyvąsias patirtis išgyvena žmogus, ribos su pasauliu yra sukuriamos, tik nebūtinai aiškiai jas pavyksta įsivardinti ar atpažinti. Kai kurie autoriai apibendrina ir siūlo išskirti kelias ribų kategorijas:
• Netolygių ribų su pasauliu pavyzdys yra vadinamosios silpnos ribos. Palaikantis tokias ribas asmuo yra artumo suvokimo sumaištyje (savotiškame susiliejime su kitu), prarandamas savo poreikių suvokimas, savęs kaip atskiro patyrimas, labiau telkiamas dėmesys į kitų asmenų poreikius, jausmus, mintis, norus. Netolygių ribų pavyzdžiai gali būti matomi tokiose situacijose: sunkumai pasakant „ne“; sunkumai leidžiant laiką atskirai nuo reikšmingo žmogaus; negebėjimas atskirti kito žmogaus jausmų ir minčių nuo savųjų; sunkumai priimant savarankiškus sprendimus; pasiduodama spaudimui ir atskleidžiama visa informacija apie save kitam vien dėl to, kad taip yra tikimasi; noras pakeisti kitus.
• Visiška priešingybe galėtų būti laikomos griežtos ribos. Socialiniame gyvenime jos
pastebimos atstumo nuo kitų ir didesnio saugumo siekio poreikiais, išimčių nedarymu net matant akivaizdesnę naudą. Tokios reakcijos gali susiformuoti kaip atsakas į pažeidžiamumo baimę arba priminti patirtis, kuriose asmuo galėjo būti ar buvo išnaudotas. Griežtas ribas turintys asmenys gali dažniau vengti situacijų, kurios sukelia suvokto pažeidžiamumo jausmus, stengtis nesidalinti informacija apie savo tikruosius jausmus, mintis, patyrimus. Taip pat gali išreikšti aukštus lūkesčius ir vargiai priimti kitus, lengviau renkamasi nutraukti santykius. Galimybė aiškiai išsakyti savo poziciją jos nekeičiant, ištarti „ne“ nenorimoms veikloms ir atskirti, į kurias norisi įsitraukti, pajutus poreikį apginti save neagresyviu būdu – tokie galėtų būti tinkamų ribų pavyzdžiai. Remiantis šeimos sistemų teorija, sveikus santykius lemia aiškios, gerai apibrėžtos ribos, jų buvimas neatima paramos iš artimųjų, net jei suaugusiųjų ir vaikų požiūriai skiriasi. Taigi, išlaikant pagarbą kitam, svarbu galėti aiškiai ir komfortiškai įvardinti savo poziciją, pasiliekant galimybę keisti savo ribas, jei tik patys to norime.
KUR BRĖŽIANT RIBAS
SUKLUMPAMA DAŽNIAUSIAI?
Nuolat atidėdami savo jausmus ir poreikius galime pradėti jausti susierzinimą, kartėlį, aplinkybių aukos jausmą. Skirtingoje literatūroje aprašomi ribų taikymo ar palaikymo sunkumai, kuriuos verta aptarti detaliau.
Vienas dažniausių ribų brėžimo sunkumų – atstūmimo baimė. Ribų brėžimas gali kelti
rizikos ar diskomforto jausmus, randasi įsitikinimai, jog mano trūkumai, norai, poreikiai greičiausiai bus nepriimti (ar praeityje jau buvo nepriimti). Be to, keičiant savo ribas ar naujai mokantis jas išsakyti neretai galima susilaukti nepalankios aplinkinių reakcijos į pokytį, dažnai – pykčio. Galimas to paaiškinimas yra kitos svarbios artimųjų emocijos, kurias maskuoja jų pyktis: tikėtinas nerimas dėl ribų kaitos, pokyčių baimė, nerimas dėl neapibrėžtumo.
Su sunkumais brėžiant ribas susiduria ir asmenys, per stipriai išreiškiantys pritarimą kitiems ir turintys žemą savivertę. Siekis dažnai tenkinti kitų žmonių poreikius arba padaryti juos laimingus, paaukojant savo komfortą, gali liudyti apie netiesiogiai išreikštus poreikius būti mylimam ir priimtam.
Taip pat kaip atsakas į kito asmens negebėjimą priimti mūsų ribų neretai pastebimas kaltės jausmas. Asmuo dažnai pasijunta, lyg nebūtų pakankamai svarbus išreikšti savo poreikius. Polinkis priskirti atsakomybę už savo jausmus kitam, kaltinti, manipuliuoti gali kilti iš pykčio, skausmo ar kaltės, todėl tai kartais sprendžiama nuneigiant kito brėžiamas ribas.
Aiškumo savyje stoka. Neretai ribų problema atsiranda dėl konfliktuojančių vertybių pačiame žmoguje, refleksijos stygiaus, savo ribotumų nesupratimo. To pavyzdys galėtų būti poreikis bet kokia kaina pasirūpinti kitais, nepaisant savo ribotų fizinių ar emocinių galimybių.
Autonomija kaip autentiškumo dalis. Viena iš ribų brėžimo problemų gali sietis su autonomiškumo (nepriklausomybės ir savivaldos) problematika, o ši gali būti kil-
dinama iš autentiškumo (ištikimybės sau bei savęs priėmimo) sunkumų. Bėgant laikui apleidžiama ar pamirštama sava prigimtis, pasimetama, o kas aš iš tikrųjų esu.
Kultūrinių normų įtaka. Atskyrimas ar priėmimas į grupę, tam tikrų savybių, kaip turinčių statusą, išryškinimas, konkurencija, pranašumo siekis – visa tai gali veikti ir skatinti prisitaikymą prie aplinkos. Ribų dilemų atsiranda tada, kai asmuo turi gebėti save atskirti nuo kitų ir tuo pačiu metu tarsi atitikti bendruomenės, kurioje gyvena, kriterijus ar identitetus.
Kontrolės siekis. Sunkumai brėžti ribas gali pasireikšti dėl kito asmens ar asmenų manipuliavimo, nelankstumo, reikalavimų išpildyti būtinas sąlygas. Bet kokio tipo prievarta ar smurtinis elgesys kelia nesaugumo ar nestabilumo jausmus.
Atkreipkime dėmesį ir į galių rūšių – asmeninės galios (mūsų pačių gebėjimo daryti įtaką gyvenimo procesams) ir vaidmens galios (darbinės ar profesinės, su pareigomis susijusios galios ir atsakomybės) – skirtumus. Esant sunkumams atskirti valdžios poziciją darbo vaidmenyje ir asmeninę galią, kuri lydi bet kokiuose santykiuose, gali būti pažeidžiamos kito asmens ribos, atsirasti atsakomybių netolygumai.
Nepalankios vaikystės patirtys gali turėti įtakos nustatant, epizodiškai brėžiant ir pastoviai išlaikant ribas. Patys brėžimo sunkumai gali būti kaip pakartotinė reakcija į traumą.
Tęstinių ribų brėžimo stoka. Net ir aiškiai įvardijamos ribos gali būti sąmoningai arba netyčiniu būdu peržengiamos. Kad jos būtų pastoviai išlaikytos, gali tekti pakartoti savo porei-
kius, aiškiai ir pagrįstai išsakyti pasekmes ribas peržengus ir nedvejojant nusakytų pasekmių laikytis ar jas įgyvendinti. Neretai bendraujant su kitais asmenimis tai gali gąsdinti, kelti perteklinės įtampos jausmus arba sekinti, stengiantis atlaikyti kito asmens pasipriešinimą.
Ribų nustatymo įgūdžių stoka. Augant aplinkoje, kurioje buvo stokojama tinkamų ribų, gali būti nelengva išmokti sureaguoti tiek į kitų brėžiamas ribas, tiek išreikšti savas. Apibendrinant matyti, kad ribų problemos nėra taip paprastai paaiškinamos, nes tenka atsižvelgti ne tik į paties žmogaus vidinius, bet ir santykio su kitais žmonėmis procesus. Galima pastebėti, jog reikšmingos įtakos gali turėti ankstesnės nepalankios patirtys, pasimetimas savyje, kitų žmonių reakcijos ar netgi kultūrinė aplinka. Nepaisant priežasčių, normalu susidurti su ribų brėžimo iššūkiais, todėl įsivardinus sunkumus svarbu ieškoti sau tinkamų sprendimo būdų.
KAS GALI PADĖTI ĮVEIKTI SUNKUMUS
BRĖŽIANT RIBAS?
Suvaldyti nemalonius savo vidinius pojūčius ir išbūti su kito jausmais brėžiant ribas yra vienas sunkiausių bei svarbiausių etapų. Praktikuoti naujus komunikacijos būdus nėra lengva, vis tik matant poreikį ir prasmę koreguoti savo elgesį pavyks vis lengviau. Šie pasiūlymai gali padėti jausti daugiau vidinės stiprybės, kaip ir suteikti daugiau aiškumo pašnekovui:
• Neišsiplėsti. Tai itin svarbu mokymosi pradžioje, nes ilgi ir detalūs paaiškinimai gali
sudaryti erdvės diskusijoms. Taip nejučia kitas gali imti perkalbėti ar sukelti dvejonę dėl išsakytų ribų reikalingumo. Pasitikėjimas savimi brėžiant ribas auga pamažu.
• Ribas išsakyti aiškiai. Pasirinkus ramų toną ir aiškią pagrindinę mintį, galima lengviau padėti kitam asmeniui suprasti mūsų ribas. Apsisprendimas kalbėti ramioje būsenoje, atsipalaidavus, planuojamo pokalbio parepetavimas ar dėmesingas kvėpavimas galėtų palengvinti šį procesą.
• Tiesiogiai nurodyti savo poreikius arba tiesiog pasakyti „ne“. Svarbu išsakyti ne tik tai, kas esamoje situacijoje netinkama, bet ir įvardinti konkrečius poreikius ar norus formuluotėmis „Aš norėčiau...“ arba „Man svarbu...“.
• Pagarbumas. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į savo lūkesčius kitam. Užuot puolus ribas išsakius atsiprašinėti, galima padėkoti, jog žmogus jas išklausė. Atsisakius kaltinti ar pulti ir detaliau papasakojus savo perspektyvą sumažinama rizika, jog ribos bus atmestos.
• Leisti sau padaryti pertrauką prieš atsakant kitam. Svarbu atkreipti dėmesį į tuos prašymus ar veiklas, kurios iš tikrųjų kelia prasmės jausmą. Galite sau padėti prisimindami, jog turite pasirinkimo laisvę atidėti atsakymą, deleguoti užduotis kitiems, atsisakyti dabar nesvarbių užklausų ar atidėti atsakymą iki kol pavyks pajausti, ar norisi įsitraukti į siūlomą veiklą.
Galime padėti tau nurimti www.nerimoklinika.lt
Tekstas: Karolina Kulda
Iliustracijos: asmeninis archyvas
Vandenyje ištirpusios spalvos
Vanduo yra jos esmė, filosofija ir ramybė. „Tai lygus juodas stiklinis ežeras ir audringa banguojanti jūra. Upė, pragremžianti akmenį, ir lietus, pamaitinantis žemę. Visa griaunanti ir kurianti jėga, didesnė už visus mus“, – sako akvarelistė, geriausia praėjusių metų jaunąja menininke išrinkta Julija Skudutytė . Ši pretenzinga ir sudėtinga tapybos technika merginai padėjo ne tik atrasti savo meninį kelią, bet ir geriau pažinti save. Išmokti pasitikėti vandeniu, paleisti dalį kontrolės, priimti neišvengiamybę, atsikratyti baimės suklysti ir suvokti: mūsų vertė nėra tolygi mūsų darbo ar kūrybos vertei.
– Julija, ką šią akimirką matai už lango?
– Saulė skverbiasi pro debesis, jos spinduliai atsispindi lietaus lašuose, paliktuose ant lango stiklo. Lauke matosi architektūrinių skirtumų sankirta tarp industrinių ir uostinių pastatų, bet visi jie kompaktiški ir praktiški, vizualiai estetiški. Ant sienos kabo buldogo portretas, o saulė apšviečia ant stalo gulintį naujai pradėtą darbą.
– Praėjusioje meno parodoje „Art Vilnius“ buvai nominuota geriausia jaunąja menininke. Papasakok apie savo meninę pusę – kodėl pasirinkai kūrėjos kelią ir kaip tavo akiratyje atsirado akvarelė?
– Iki šiol vis dar nežinau, ar tą kelią pasirinkau. Atrodo, negaliu nekurti ir tai labiau tampa būtinybe nei sąmoningu pasirinkimu. Užaugau menininkų šeimoje, tad kūryba bei vizualus menas visada buvo be galo natūrali ir neatsiejama gyvenimo dalis. Paišiau nuo
mažumos, lankiau muzikos pamokas, o ir visi vaikai, kuriuos pažinojau, darė tą patį. Mano pirmieji sąmoningi darbai atsirado, kai būdama aštuonerių atsiguliau į ligoninę dėl gastrito. Pradėjau tai dokumentuoti –kaip kišamas zondas, kaip statoma klizma, lašelinė, duodami vaistai, kaip atrodo ligoninės dienos rutina. Dabar matau, kad tai buvo gera priemonė tvarkytis su skausmu ir ligos nepatogumu, bet kartu visa tai mane iš tiesų nuoširdžiai intrigavo – buvo įdomu stebėti, kas vyksta ir ką man daro. Save visad mačiau kaip trečiąjį asmenį. Taip ir vaizdavau, disocijavau ir tapau stebėtoja, dokumentuojančia savo gyvenimą. Nuo mažens tiek atsiminimuose, tiek sapnuose save matydavau kaip filme – iš šono. Pati kaip dvaselė sklandydavau ore, stebėdama savo veido išraiškas ir gyvenimo situacijas. Net pačios erdvės visada atrodydavo kaip surežisuota scenografija, o
vaizdas judėdavo kaip kamera.
Kai būdama dešimties įstojau į Čiurlionio menų mokyklą, dar tada nebuvau iki galo apsisprendusi, ar liksiu menuose. Svarsčiau apie teisininkės arba bankininkės darbą. Tiesą sakant, net buhaltere norėjau būti – taip man patiko estetiški dokumentai, linijos, lentelės ir parašiukai.
Matydavau ir savo mamą tapant akvarele, darant įvairių darbų kopijas ar botaninius piešinius. Tai visada atrodė labai jautru ir skaidru, be galo estetiška, bet tada dar nebuvau daugiau prisilietusi prie šios technikos. Būdama maždaug keturiolikos sutikau savo grafikos mokytoją, kuri supažindino su akvarelės technika. Ji mokėjo įkvėpti, pasakodavo savo transcendentinių patirčių istorijas ir rodė, kaip lape suvaldyti vandenį ir pigmentą. Man taip patiko visa technologija, tas nesuvaldomumas, nenuspėjamumas, akvarelės įnoringumas,
Vanduo man yra viskas. Tai mano esmė, mano filosofija ir mano ramybė. Tai lygus juodas stiklinis ežeras ir audringa banguojanti jūra, tai upė, pragremžianti akmenį, ir lietus, nuplaunantis dulkes ir pamaitinantis žemę. Tai atspindys ir blizgumo
šaltinis, tai visa griaunanti ir kurianti jėga, didesnė už visus mus.
jausmas, jog tapydama dirbu ne su technika, o su būtybe. Nors mokytoja ir sakydavo, kad man nesiseka akvarele tapyti, ir tikrai nesisekė, bet man taip patiko pats procesas, kad užsispyriau išmokti, likdavau po pamokų, pertapydavau tą patį natiurmortą kelis kartus, kad tik darbas būtų skaidresnis ir tikslesnis. Atrodė, kad suvaldyti akvarelę – tai tarsi prajodinėti ir prisijaukinti laukinę kumelę.
Dabar šį jausmą galiu prilyginti automobilio vairavimui ar naujos kalbos mokymuisi. Jauti galią, tačiau kartu – nuolat laviruoji tarp kontrolės ir jos nebuvimo. Kaip gulėti ant vandens – materija laiko tave pati, bet kad išsilaikytum paviršiuje, reikia nuolat jausti savo kūną ir judėti tik tiek, kad jis nenugrimztų.
Norint, kad ši technika paklustų, reikia paleisti dalį kontrolės, pasitikėti vandeniu, jį vesti, bet kartu ir leisti jam tekėti. Tikiu, kad tai be galo gera praktika turintiems problemų su kontrole, negalintiems jos paleisti ir pasitikėti kitais. Taip pat dažnai sakau, kad jei patinka plaukioti, o vanduo traukia kaip materija, vadinasi, patiks ir akvarelė.
– Vanduo – kokį vaidmenį tavo kūryboje jis atlieka? Kaip medžiaga, kaip idėja?
– Vanduo man yra viskas. Tai mano esmė, mano filosofija ir mano ramybė. Tai lygus juodas stiklinis ežeras ir audringa banguojanti jūra, tai upė, pragremžianti akmenį, ir lietus, nuplaunantis dulkes ir pamaitinantis žemę. Tai atspindys ir blizgumo šaltinis, tai visa griaunanti ir kurianti jėga, didesnė už visus mus. Ir, svarbiausia, vanduo yra šlapias. Gal absurdiškai skamba, bet mane visada ši savybė taip žavėjo, nes visa kita žemėje yra
sausa, o sušlapę daiktai turi išdžiūti. Reikia laukti, kad jie vėl taptų sausi. Kaip ir tapyboje – negali iš karto dėti kito sluoksnio, turi palaukti, kol išdžius. Laukimas, kaip ir darbas akvarele, yra meditacija, neišvengiamybės priėmimas.
– Akvarelė – gana sudėtinga ir pretenzinga technika, beveik visai neatlaidi klaidoms. Kaip tu žiūri į klaidas ir ar liejant tenka pakovoti su baime suklysti?
– Manau, klaidos išlaisvina. Kai tik priimame, kad klystame ir visada klysime, kai leidžiame klaidoms atsirasti, tiek darbe, tiek gyvenime, tada išsilaisviname. Klaidos leidžia tobulėti daug greičiau nei bijant ir save stabdant dėl kiekvieno „ne to“ potėpio. Anksčiau tai buvo didelė problema – sustodavau viduryje darbo proceso, nes ilgą laiką praleidus prie vieno darbo tampa labai sunku priimti, kad suklydus gali tekti viską pradėti iš naujo. Akvarelė – ne aliejus, ant viršaus neužtapysi, šviesą gali išgauti tik per skaidrumą ir popieriaus lapo baltumą. Tokiu atveju sau pasakydavau: „nieko tokio, jei nepasiseks, pradėsiu iš naujo“. Vien šis pasakymas man padėjo atsikratyti baimės suklysti. Darbo taip nebesureikšminau, klaida nebetapdavo absoliutu, kuris sugriaus mano gyvenimą ir atspindės mane kaip žmogų. Būtent tokie jausmai dažnai ateina su baime suklysti – klaidas asocijuojame su savimi. Ypač kalbant apie kūrybinį darbą, kuris pats savaime yra be galo intymus, tiesiogiai susijęs su tavimi ir tavo mintimis.
Nepriimti klaidų asmeniškai, kaip ir bet kokio kito atstūmimo, tarkim, negavus dar-
bo ar antro pasimatymo, be galo išlaisvina. Tai pritaikyti gal ir ne visuomet lengva – iki šiol sunku savo darbo aplinkoje nenueiti į asmeniškumą. Visgi tai yra nuolatinis darbas su savimi – būtina nuolat sau priminti, kad mūsų pačių vertė nėra tolygi mūsų darbo ar kūrybos vertei.
– Julija, tavoji kūryba labai daugiasluoksnė, konceptuali. Žiūrint į tavo darbus užplūsta nostalgijos, sentimentalumo jausmas. Ar esi sentimentalus žmogus?
– Visa esmė mano kūryboje yra kontrastai, gražios šiukšlės, sudaiktinti žmonės, skaidri akvarelė vaizduojant purvinus motyvus. Aš esu be galo sentimentali ir jei ne tėvų įdiegtas pragmatizmas, visą laiką skraidyčiau savo mintyse ir svajonėse, sureikšmindama kiekvieną gyvybės išraišką. Daiktuose tai ir matau – tai žmogus sukurta, priliesta, sentimentalumo prisotinta. Vienu metu vaikystėje su klasioke tikrai rinkau šiukšles ir jas saugodavau, nes galvojau, kad jos kažką reiškia, kad jose glūdi paslaptis. Buvau kaip detektyvė, kuri turi išsiaiškinti bylą. Iki šiol turbūt save taip ir matau – man reikia viską išsiaiškinti, suprasti.
– Tavo darbuose – daugybė buities elementų, daiktais užkrautų lentynų. Kas tai – tam tikra edukacija, laikmečio dokumentacija, dar kas nors? Apskritai, koks, tavo požiūriu, yra daikto ir žmogaus santykis ir koks tavo pačios santykis su mus neišvengiamai supančiais daiktais?
– Daiktų tema mane domino jau nuo pirmųjų susipažinimų su natiurmorto žanru. Žavėjo, kiek daug galima pasakyti tokiomis
nebyliomis kompozicijomis. Vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metu, lankydavau močiutes, savo kaimynes ir draugų gimines, kurioms palaikydavau kompaniją, klausydavau jų gyvenimo istorijų ir jas piešdavau, kad lavinčiau ranką. Tuo metu reikėdavo padaryti 60 eskizų per mėnesį. Visą laisvą laiką skirdavau paišymui, ypač lankydama šeimą ir gimines, kad išvengčiau pasakojimų apie save. Tuose momentuose pastebėjau, kad močiučių pasakojimai skiriasi nuo realybės, o jų daiktai apie jas pasako daugiau nei jos pačios. Mėgstu prisiminti istoriją, kaip viena močiutė skundėsi, kad jos mopsas storas ir ji nežino kodėl, nes jį maitina tik šunų maistu. Jai kalbant aš pažiūrėjau į šuns dubenėlį, kuriame gulėjo riebiai sviestu užtepta batono riekė su
dideliu gabalu šlapenkės ant viršaus. Ta akimirka buvo tokia žavinga ir šmaikšti, paskatinusi vis labiau vaizduoti žmonių portretus per daiktus. Tokių netikėtumų ir ypatingų detalių vis daugėjo – nuo „Vegetos“ prikrautų duoninių, sviestu perpildytų šaldiklių iki patologinio kaupimo, plastikinių grietinės maišelių plovimo ir jų saugojimo. Žmogaus santykį su daiktais matau dvejopai – kaip prisirišimą ir kaip atmetimą. Tai jausmai ir šiukšlės (galėtų būti net Jane Austen knygos pavadinimas) – ši riba tarp dviejų polių yra mano intrigos ašis. Manau, tai labiausiai kyla iš mano santykio su savimi – dažnai save sudaiktinu ir sumenkinu, o tai provokuoja jausmus paliktiems, nereikalingiems daiktams. Galiu net su menkiausia
šiukšlele atrasti ryšį – dėl jos formos, spalvos, kompozicijos, konteksto ir giliai pažįstamo paliktumo jausmo.
Nemanau, kad dar kol kas moku edukuoti, nes nemoku sukurti stipraus autoriteto įvaizdžio, užtikrintumo, kuris reikalingas, kad manimi tikėtų ir sektų. Nespinduliuoju užtikrintumu, nes nesu linkusi absoliutinti. Daugiau naudos matau palaikyme, laisvėje klysti ir klaidas analizuoti, priėmime, kad visą gyvenimą kisime ir tobulėsime. Manau, mano kūrybą geriausia apibūdinti kaip laikmečio dokumentaciją ar asmeninį dienoraštį. Net ir magiškasis realizmas, atsirandantis mano darbuose, vis tiek kalba per mano asmenines patirtis. Mano darbai stipriausiai veikia, kai kuriu apie tai, ką žinau,
ką jaučiu, per nesumeluotą nuoširdumą. Tai stiprioji mano kūrybos pusė. Tada galiu lengviausiai ir paveikiausiai atrasti dialogą su žiūrovu ir jo vidiniu pasauliu.
– Užsiminei, kad tau patinka senumo tema – seni namai, daiktai, palikimas, visa tai, kas paliesta laiko. Kodėl ir kaip tai atsispindi tavo kūryboje?
– Viskas prasidėjo nuo mano artimo santykio su seneliu, kuris leisdavo vasaras kartu, vesdavo į gamtą, maitindavo ir klausydavo mūsų idėjų. Visada labai vertinau santykį su senais žmonėmis, jų patirtį. Priimdavau jų universalius patarimus, kaip viskas atsikartoja ir sukasi ratu, neneigdavau jų tiesos ir nejaučiau noro prieštarauti. Galvodavau, kad ne kas kitas, o laikas parodys, ar jie teisūs. Universalios tiesos visad pasitvirtindavo. Daiktus vaizduoti taip pat pradėjau per santykį su senais žmonėmis, jų istorijomis. Mane be galo žavėjo viskas, kas paliesta lai-
ko, kur galima matyti sluoksnius kaip prabėgusią istoriją, prisilietimus, pelėsius, puvėsius, degulius, pataisymus ir ištrupėjimus. Tai spalvų sluoksniai, kuriantys pasakojimą, atspindintys istoriją. Man patinka matyti daikto ir žmogaus trapumą. Kaip Virgilijaus Noreikos dainoje „Laiko nesustabdysi“ – vienoje pirmųjų dainų, kurias vaikystėje išgirdau. Prisimenu, tėvai turėjo kasečių grotuvą ir dvi kasetes – Enyos ir Virgilijaus Noreikos. Klausydavau šių dviejų įrašų kur nors buto ar namo kertėje, pasislėpusi nuo visų, kurdama savo vidinį pasaulį ir jį saugodama. Man patinka, kad nėra nieko amžino, kad visi pasensime, – tai tiesiogiai sieju su išmintimi ir patirtimi. Turbūt todėl mane labai traukia gamta, ypač miškai ir medžiai. Visada žiūrėdama į seną medį, ypač tokį kaip Stelmužės ąžuolas, galvoju, kiek daug jis matė, kiek daug išgyveno ir pergyveno, koks nereikšmingas ir trumpas greta atrodo žmogaus
gyvenimas. Tokios mintys mane labai išlaisvina, padeda laisviau kurti, nesureikšminti klaidų ir neišvengiamybių, prioretizuoti tarpusavio santykį su gyvaisiais, ką galiu duoti kitiems ir kaip gyventi nesigailint.
– Julija, viena itin įdomi tavo tapybos tema – autoportretai, tam tikras savęs objektyvizavimas. Kaip kūryboje tu reflektuoji, kaip analizuoji save?
– Autoportretas yra pagrindinis žanras mano kūryboje, kuriame visada kuriu paraleliai ir nepriklausomai nuo kitų projektų, prie kurio vis grįžtu. Man visada buvo labai svarbu pažinti ir suprasti save, jaučiau, kad tik taip galėsiu būti geresnis žmogus, moteris, partnerė, draugė ir dukra, todėl siekiant asmeninio tobulėjimo savianalizė man yra prioritetas. Santykis su savimi man atrodo pats artimiausias ir intymiausias, mes gimstam vieni ir mirštam vieni, todėl jį galiu stipriausiai perteikti.
Visada galėjau į save žvelgti iš šono, kaip į kitą asmenį, galėjau save naudoti kaip modelį, pozuoti sau ilgas valandas nepatogiose pozose. Kad išgaučiau norimą rezultatą, nereikėjo kankinti kito žmogaus, kaip kad istorijoje su J. E. Millais darbu „Ofelija“, kai tapytojas paguldė modelį į vonią, ją šildydamas žvakėmis. Jis taip ilgai tapė, kad žvakės sudegė, vanduo seniausiai atšalo, o modelis susirgo plaučių uždegimu. Tai tik viena iš daugelio istorijų menininko santykyje su modeliu.
Save aš matau labai universaliai, galiu disocijuoti ir susitapatinti. Kaip tik lankiausi Amsterdame, Stedelijk muziejuje surengtoje Marinos Abramovič retrospektyvinėje parodoje. Iki tol nebuvau mačiusi tiek daug šios kūrėjos darbų vienoje vietoje. Įžengusi į erdves, perpildytas jos autoportretų, kur ji naudojo save ir savo kūną kaip priemonę, pajaučiau didelį tapatumą. Vienu metu ego absoliutą ir jo išnykimą. Panašiai ir aš save
matau – tuo pat metu tai esu aš, mano jausmai, mintys, dienoraštis, bet kartu ir daiktas, priemonė, savęs nuasmeninimas. Kaip laike keičiasi mano santykis su savimi ir realybe, tai atsispindi ir darbuose.
– Ar pritartum, kad preciziški ir kruopštūs darbai glaudžiai siejasi ir su tavo asmenybe?
– Manau, ne atsitiktinai pasirinkau tokią aikštingą techniką, norėjau ją suvaldyti, sukontroliuoti. Kuo geriau tą dariau, kuo labiau prisijaukinau, ją supratau ir priėmiau, tuo daugiau galios jaučiau. Pats darbų kruopštumas ateina iš noro vaizduoti grožį. Fundamentaliai tai visada lieka mano tikslu ir stimulu. Kas yra grožis, jau kita kalba, bet grožis yra mano variklis. Jį matau detalėse, spalvose, kontrastuose, neatitikimuose ir absurde. Atsimenu, dar mokyklos laikais mane visi spausdavo tapyti ir piešti grubiai, stambiomis didelėmis formomis, ir nors kartais tai būna be galo smagu ir padeda išsilieti, lai-
mę aš pajausdavau tik įsigilindama į detales, smulkmenas, skirdama laiko atrasti santykį su vaizduojamu objektu. Taip darbas tampa kaip romanas tarp menininko ir siužeto. Vėliau savo darbuose pastebėjau ir laiko faktorių. Man ilgai užtrunka nutapyti darbą. Anksčiau tai vargino, nes sulaukdavau daug komentarų, kad turėčiau išmokti tapyti greičiau, taip sukurčiau daugiau. Tačiau pastaruoju metu, ypač mokant dailės jaunesnes kartas, prie darbo praleistas laikas įgijo daug didesnę vertę. Dėl informacijos pertekliaus mano pačios koncentracija prastėja, ką jau kalbėti apie kartą, kuri užaugo su nuolatine žinių perkrova ir stimuliacija. Pastebiu, kad jiems sunku išlaikyti dėmesį, viskas greitai nusibosta ir juos stebina, kai darbas yra gludinamas ilgą laiką. Dabar tą matau kaip vertę. Manau, kad bet kas, kur žmogus įdeda daug laiko, mus intriguoja. Laikas yra vienas brangiausių realybės reiškinių ir konceptų, kuriam visi turime pritaikę vertę.
Kartais, kuriant tik Lietuvos ar bet kokios kitos uždaros bendruomenės kontekste, veikia tam tikri kanonai, taisyklės, mados ir galima prarasti savo individualumą, pradėti prisitaikyti.
– Studijavai tapybą Bolonijoje, praėjusiais metais viešėjai „Cité des Arts“ rezidencijoje Paryžiuje, šiuo metu reziduoji „Plantage Dok“ meno bendruomenėje Amsterdame. Kaip šios patirtys praplėtė tavo suvokimą apie meno pasaulį ir kiek prisidėjo formuojant tavo pačios meninę išraišką?
– Tai be galo nuostabios patirtys, praplečiančios akiratį, suteikiančios laisvę kurti, dalintis ir pažinti daugybę kitų tarptautinių menininkų, jų kūrybą ir kultūrinius skirtumus. Mane tai labai išlaisvina, kadangi mano kūrybos specifika yra labai individualus ir dažnai vienišas darbas studijoje. Bendravimas su kitais menininkais padeda pamatyti savo darbus kitu žvilgsniu. Kai sulauki įžvalgų bei komentarų iš kito kultūrinio konteksto, darbas įgyja visai kitas prasmes. Kartais, kuriant tik Lietuvos ar bet kokios kitos uždaros bendruomenės kontekste, veikia tam tikri kanonai, taisyklės, mados ir galima prarasti savo individualumą, pradėti prisitaikyti. Matant daugybę skirtingų kūrėjų ir išraiškų, aplanko ramybė ir supratimas, kad visokio meno yra ir visokio reikia.
– Pavasarį gyvenai Amsterdame – ar daug kūrybinių idėjų tau pasufleravo šis miestas? Koks yra Amsterdamo meno laukas?
– Meno laukas Amsterdame yra be galo platus, atrodo, vos paviršių spėjau paliesti. Turbūt kaip ir daug kur, greičiausiai patirti miestą galima per jo gyventojus. Susipažinusi su kitais kūrėjais atradau daugiau erdvių ir vietų, nes tiesiog eidamas į pagrindinius muziejus ir galerijas per daug ko nors unikalaus neatrasi. Kartu naudinga atvažiuoti
dirbti ir gyventi į menininkų bendruomenę, kurių Amsterdame yra labai nemažai. Daugybė vietų, kaip ir „Plantage Dok“, kurioje aš rezidavau, dešimtajame dešimtmetyje buvo užskvotintos menininkų ir metams bėgant, valstybei šias bendruomenes remiant tapo aktyviomis kūrybinėmis ir meno renginių erdvėmis. Tiek čia, tiek Paryžiuje gyvenant „Cité des Arts“, visą laiką tave supa renginiai ir žmonės, kurie parodo dar kitas erdves ir renginius. Tai vertinga patirtis. – Ten pristatei ir parodą mini galerijoje „Don’t Cry“. Šios parodos konceptas itin neįprastas, keliautis klausimus ne tik apie menininką ir jo kūrybą, bet ir apskritai apie tai, kas yra ir ką reiškia parodų erdvė. Kas tapo šios parodos atspirties tašku? – Kai tik sužinojau apie galeriją „Don’t Cry“, iškart susižavėjau. Man patiko mintis, kad gali ją perkelti į bet kurią vietą, kad gali ją nešioti ir rodyti visiems, kas tik žiūrės. Tačiau labiausiai susižavėjau laisve, kurią ji suteikia: gali su erdve daryti ką tik nori, sienos, grindys, lubos, viskas yra padaroma ir pakeičiama, o mane riboja tik mano pačios vaizduotė. Kurdama darbus galerijai mačiau, kaip jos dydis palankus ir darbų sklaidai. Rezidencijos metu sukurtus darbus galima eksponuoti ir Vilniuje esančioje identiškoje „Don’t Cry“ galerijoje. – Kokios kūrybinės idėjos tuo metu sukosi tavo galvoje?
– Į Amsterdamą atvykau su projektu „Glamping“ (liet. prabangus stovyklavimas). Norėjau paironizuoti šį modernų reiškinį, prasidėjusį dar XVI a. Škotijoje ir pastaruoju metu vėl sugrįžusį į madą. Kaip žmonės atsi-
veža projektorius, kompiuterius ir visą namų apyvokos katalogą į mišką, taip niekada ir neišlįsdami iš patogios palapinės į gamtą. Visgi būnant ten tema pakrypo prie apreiškimo ir išsilaisvinimo. Turbūt tam įtakos turėjo mano tuo metu skaityta C. P. Estés knyga „Bėgančios su vilkais“. Ši knyga man it patvirtinimas, kad judu gera linkme, kad žinau savo vidinę ašį ir stiprybę, tik dėl socialinių ir asmeninių išgyvenimų bei nuostatų turėjau susimažinti. Buvimas rezidencijoje man padėjo sugrįžti į save ir gal net susigrąžinti save. Paskutinysis rezidencijos metu sukurtas darbas buvo „Apreiškimas“, kuris veikia kaip kulminacija ir galutinė išraiška susikaupusiems apmąstymams. Darbas sujungė „Don’t Cry“ galerijos ekspoziciją kaip apreiškimo priešistorę su aliuzija į Trejybę. Religiniai motyvai vis dažniau atsikartoja mano kūryboje – užaugau su labai stipriu katalikiškos kaltės jausmu, kuris man visą laiką buvo kaip akmuo po kaklu. Per katalikiškos tradicijos ironizavimą, absurdų ir neatitikimų pastebėjimą, religijos komercializavimą aš ją performuoju ir modernizuoju, taip tą dalį prisijaukindama ir akmenį paversdama papuošalu.
Kuo daugiau važinėju į rezidencijas, tuo labiau matau, kaip svarbu pasilikti erdvės projekto temoje, – kiekvienas miestas, erdvė ir bendruomenė įkvepia savaip. Mintys ir idėjos, kurios kilo būtent viešint Amsterdame, „Plantage Dok“ rezidencijoje, greičiausiai nekiltų Vilniuje, Bolonijoje ar Paryžiuje, o net ir kilusios ateitų per kitą prizmę ir kontekstą. Todėl kitimą priimu kaip neišvengiamybę ir privalumą galėti reflektuoti ir tobulėti.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Hannah Kleeberg
Instagram: @herrlich.dining/ #aroundthetable
AKIMIRKŲ DIEVAI
Johanna Mercedez
AKIMIRKŲ DIEVAI
Kübra Keser
Instagram: @p.l.a.t.a.b.l.e
#aroundthetable
AKIMIRKŲ DIEVAI
#aroundthetable
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
