Lamuslenis_2017_vasara by Lamų slėnis

2017 birželis (64)

IŠTRŪK, KAD ATRASTUM MĖLYNAS LENGVUMAS

IŠ PAUKŠČIŲ SALOS

GYVENIMAS LAIVE

BLOGO ORO MAGIJA

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

asara man turi daug veidų. Ji – tai iš lėto namo grįžtanti moteris su žydinčia alyvų šaka rankose. Ji – tai šiltame lietuje iki paskutinio siūlelio permirkę mylimieji. Ir prie jūros tingiai sustojantis laikas. Ar raudonomis braškėmis sirpstantys turgaus prekystaliai. Ir dar ji – pro plačiai atvertus langus sklindanti muzika. Ir pirštuose tirpstantys naminiai ledai. Ir aitraus medaus saldumo prisipildžiusios kopos. Ir batų padus tirpdantis įkaitęs keliuko asfaltas. Ir tas šventės, nuotykių ir atradimų jausmas, neapleidžiantis visus tris mėnesius! Vasara prasideda tuomet, kai leidies į kelionę. Kad ir netolimą: į mišką – mėlynių, prie jūros – maudynių, į kaimą – prisimint vaikystės, į parką – ant žolės, į sodą – serbentų, į svetimą kraštą – pažinti savęs. Ištrūkti iš kasdienybės ir bėgti kartu su vasara… Skanaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelio fotografė: Lina Jushke

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

INGA NORKE

Žurnalistė

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUSHKE

JOANA BUIVIDAITĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Komunikacijos projektai

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

Susipažinkime iš naujo: www.assorti.lt

LAMŲ SLĖNIS

MĖLYNAS LENGVUMAS

BORISAS IŠ PAUKŠČIŲ SALOS

VASAROS ROMANTIKA

SUKURTI ŠEDEVRĄ PADEDA IR BLOGAS ORAS

112

LAMŲ SLĖNIS

174 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Modelis iš „Phillip Lim“ 2018 m. kolekcijos Phillip Lim

ŽYDĖJIMAS

Stalinis šviestuvas „Binic“ Ionna Vautrin

Stalas „New G“ Francesco Balzano

LAMŲ SLĖNIS

Lininės servetėlės „Son de Flor“

Bateliai „Babouche“ Jeffrey Campbell

Veidrodis „Francis“ „Petite Friture“

Vaza džiovintoms gėlėms „Mist Vase“ Jungmo Seungyeon

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

NAUJA KRYPTIS – „PRABA 750“ „PRABA 750“ – tai naujas, inovatyvus aukštosios juvelyrikos prekinis ženklas, dviejų lietuvių įkurtas Didžiojoje Britanijoje. Metusios sau iššūkį apeiti tradicinę aukso gavybos grandinę, kaip alternatyvą kūrėjos renkasi gaminti kolekcijas tik iš supirkto ir perdirbto seno aukso. Ambicingi, etiški sprendimai neleidžia abejoti šių kūrėjų skaidrumu, aukštais standartais ir įsipareigojimu pakeisti tradicines juvelyrikos verslo taisykles. Minimalistiniai, šiaurietiško dizaino papuošalai gaminami tik iš įvairių atspalvių aukso ir deimantų, juos galite rinktis juodus arba baltus. „PRABA 750“ Lietuvoje išskirtinėmis teisėmis atstovauja „MIUTTO“ www.miutto.com

ir salonas „The Place“ (Subačiaus g. 17, Vilnius).

Kartu su žaliuojančiu birželiu knygynuose pasirodė knyga „Aromaterapija vaikams“ (aut. Valerie Worwood). Jos leidėjai tiki, kad knyga ras savo vietą natūralias, tikras, gydančias augalų galias vertinančių šeimų bibliotekose ir taps patikimu vadovu įvairiose situacijose, kai reikia patarimo slaugant vaikus. Lietuviškas šios knygos leidimas pripildytas natūralumo ne tik tekste, bet ir jo paraštėse – iliustracijoms pasirinktos aromaterapijoje naudojamos žolelės, augančios Lietuvos pievose. Visą praėjusią vasarą jos buvo renkamos ir džiovinamos tarp vaikiškų pasakų knygų puslapių tikint, kad taip jos spinduliuos dar daugiau vaikams skirtos ypatingos energijos. Neabejojame, skaitydami pajusite gydančią Lietuvos pievų galią.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

TIK TAI, KO REIKIA „Keep an eye“ pristato naują natūralios odos rankų darbo rankinių kolekciją. Ji patiks kiekvienai, vertinančiai minimalistinį dizainą ir švarias linijas, papildytas subtiliomis metalo detalėmis. Rankinių ieškokite internetinėje parduotuvėje: www.keepaneyeleather.etsy.com www.facebook.com/keepaneyeleather

TOBULI BALTI MARŠKINIAI Balti marškiniai – viena esminių ir universaliausių moters garderobo detalių. Vilkėdamos baltais marškiniais einame į darbą, vakarieniauti su draugais, baltus marškinius mielai įsimestume ir į atostogų lagaminą. Tačiau jie – tokie pat būtini kaip ir kaprizingi. Juk visai nesinori leisti brangaus atostogų laiko lyginant marškinius... „FlowFemme“ marškiniai „My Inspiration“ pagaminti iš aukštos kokybės šimtaprocentinės medvilnės, jie nesilamdo, juos lengva prižiūrėti. Taigi drąsiai dėkite šiuos marškinius į lagaminą ir mėgaukitės įkvepiančiomis nerūpestingomis atostogomis.

Gydanti knyga „Aromaterapija vaikams“ Daugiau

Marškinių kaina: 190 Eur Įsigykite:

www.flowfemme.com

arba salone „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

Vestuvių planavimo ir dekoro studijos „Viktorijos vestuvės“ įkūrėja, vestuvių planuotoja ir koordinatorė VIKTORIJA PROKOFJEVA ir dešimt jos kasdienybės įkvėpimų.

MAŽOS MEILĖS

ŠVENTĖS KASDIEN Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninio albumo

ŠEIMA IR NAMAI. Nieko nėra ir negali būti geriau už namus, kai juose vyras ir vaikai. Tai – mano stiprybė… Dievinu tingius rytus, juokus visiems sukritus į lovą, nieko neveikimą ir neskubėjimą. Kai namuose tiek meilės, tai pasaulis gali griūti, net nepajausiu.

LAMŲ SLĖNIS

KELIONĖS SVETUR. Naujais horizontais pramankštinti akis kalnuose, paganyti širdį po senamiesčius, pamiklinti kojas einant dešimtis kilometrų, pamaloninti skrandį naujais atradimais, pasiilgti namų.

TADAO CERN. Mylimiausias kūrėjas, mano kasdienis įkvėpėjas, meno pasaulio naujienų ir žinių talpykla. Nėra nieko geriau už įdomų pokalbį su juo. Tiesa, jis dar yra ir mano vyras ir mano vaikų tėvas!

JOGA. Geriausia, kas gali nutikti gyvenime, yra joga. Gilus įkvėpimas tiesiogine žodžio prasme – būtinas gerai dienai.

ISTORIJA. Kartais pagalvoju, kad turėjau gyventi kažkada anksčiau. Gal prieš 100 ar net 300 metų. Todėl siurbte susiurbiu visus istorinius filmus, dokumentikas, o jei romano veiksmas vyksta šiais laikais, net nepradedu jo skaityti.

LAMŲ SLĖNIS

KAHLILAS GIBRANAS. Poetas, mąstytojas, mistikas, kurio kūrybos užkaboriuose visuomet norisi pasiknaisioti ir atrasti kažką naujo.

JACQUES-YVES‘AS COUSTEAU. Mano mylimas inovatorius, mokslininkas, rašytojas, tyrinėjęs jūrą ir viską apie ją. Galiu žiūrėti ir žiūrėti senas dokumentikos serijas apie laivo „Calypso“ keliones. Pati nardau ir tai į mano gyvenimą įneša naujų spalvų.

LIETUVOS GAMTA. Pati nuostabiausia, suteikianti jėgų ir priverčianti suprasti, kas esi. Gera stebėti metų laikus, klausytis paukščių giesmių ir žavėtis augalija, gyventi su gamta. Todėl labai mėgstu Lietuvos gamtininko ir rašytojo Salemono Paltanavičiaus pasakojimus, kurie tokie paprasti, bet tokie įdomūs!

LAMŲ SLĖNIS

REGGAE. Prie jos gerai ir dirbasi, ir ilsisi. Tiesiog kai skamba senas, geras „Senosios mokyklos“ regis, galvoje kažkas atsilaisvina ir įsivyrauja visuotinė taika.

KALIGRAFIJA. Meistriškai užrašytas tekstas – tikra puota mano akims.

LAMŲ SLĖNIS

Važiuodama Nemenčinės plentu galvoju, kad egzistuoja tokios kelio ribos, kurias peržengus pamažu atsipalaiduoja įsitempę kaklo raumenys, užplūsta žodžiais sunkiai nusakomas lengvumo jausmas ar pro akis prabėga praėjusių atostogų nuotaikos likučiai. Taip visada pasijuntu persikėlusi į Smiltynę ir vingiuodama keliuku link Parnidžio kopos. Tai ištiko ir keliaujant į svečius pas KAROLINĄ AMBRA, prekinio ženklo „Blue Naive“ kūrėją, ir jos vyrą Mantą. Nors sostinės šurmulys liko tik už keliolikos minučių kelio, dangaus mėlynumo medinis namas vidury pušyno nukelia į kitą realybę. Čia karaliauja gamta ir jos teikiami privalumai, vyro ir moters draugystė, suknelės ir namų tekstilės gaminiai, siuvami iš lino, ir, žinoma, šuo Gabi.

MĖLYNAS LENGVUMAS Tekstas: Kristina Abromavičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

– Karolina, kaipgi taip nutiko, kad prieš trejus metus apsigyvenote gamtos prieglobstyje? Juk daugelis jaunų žmonių visgi renkasi patogumą ir mažus atstumus, kad centras būtų keliais žingsniais pasiekiamas. – Pradėkime nuo to, kad abu su Mantu nuo mažų dienų augome apsupti gamtos. Nors didžiąją jaunystės dalį sukomės ir gyvenimą kūrėme pačiame Vilniaus centre, galiausiai šurmulys ir užterštas oras ėmė slėgti. Apsisprendus ieškoti savų namų, pradžioje mintys standartiškai sukosi apie senamiestį, tačiau poreikis gyventi harmoningiau paskatino priimti kitus sprendimus. Po kelerius metus trukusių paieškų radę šią vietą be galo apsidžiaugėme, nes dabar turime viską, ko mums reikia: upę rytinėms maudynėms, mišką šalia, išpildėme savo seną svajonę gyventi mediniame name. Dirbame mieste, o gyvename gamtoje, tad natūraliai išnyko poreikis kiekvieną savaitgalį organizuotis pabėgimo planą, kaip čia ištrūkus į užmiestį. Beje, buvo laikas, kai ketinome apsigyventi Švedijoje, kadangi mums artima jos gamtos didybė, fjordai, vanduo, tačiau dėl asmeninių priežasčių tam išsipildyti nebuvo lemta. Ir viskas stojo į savo vietas sužinojus, kad net šis namas, anksčiau priklausęs žymiam architektui, buvo pastatytas iš rastų, atgabentų tiesiai iš Skandina-

LAMŲ SLĖNIS

vijos! Šie namai – realizuota mūsų keliose srityse, dirbau įvairiose korsvajonė daugeliu prasmių. poracijose, tačiau džiaugsmo tame nepajutau. Sakyčiau, kad prieš keletą – Kaip suprantu, Tavo dvasiai na- metų įvyko mano kaip asmenybės lūtūralumas ir kokybė reikalingi kaip žis, ieškojau prasmės. Tada atsirado ir oras. Ar dėl šios priežasties ir susi- „Blue Naive“, persikraustėme į dabardraugavai su lininiu audiniu? tinius namus. – Mano ir lino pažintis prasidėjo Šis mano kelias buvo tarsi gera dar vaikystėje. Vasaras leisdavau kai- mokykla, nes viską pradėjau nuo nume, o jame gyvenančių žmonių kas- lio, intuityviai, be jokio verslo plano, dienybė buvo neatsiejama nuo šios galima sakyti, iš begalinio naivumo. medžiagos, kadangi beveik visi dirbo Taigi turėjau nemažai laiko mokytis lino fabrike. Tad ir mes, vaikai, nuo iš savo klaidų. Gamybos procese pati galvos iki kojų būdavome apsupti na- atlieku daug funkcijų: nuo audinių tūraliu audiniu, pradedant rūbais ir užsakymo, sagų siuvimo, pakavimo, baigiant patalyne, rankšluosčiais. Ži- išsiuntimo, problemų sprendimo iki noma, tada to nevertinome. Liną iš fotosesijų su lininiais rūbais. Tiesa, naujo atradau jau tapusi moterimi. man talkina nuostabi moteris, kuri Man susidarė įspūdis, kad tai medžia- padeda įgyvendinti idėjas iki galo, nes ga, skleidžianti itin gerą energiją. neturiu siuvėjos ir konstruktorės amaDažnai manęs žmonės klausia, ar aš to. Dar vienas niuansas – lino gamipati nešioju savo rūbus. Taip, dėvėda- niais visgi labiau domisi užsieniečiai, ma linines sukneles jaučiuosi puikiai! gaminiai iškeliauja į Ameriką, Australiją, Japoniją. Kasdien susiduriu su – Papasakok, prašau, kaip gimė skirtingomis kultūromis ir virtualiai šis verslas su prekiniu ženklu „Blue bendraudama su klientais turiu jas Naive“? perprasti. Kasmet vis labiau prisitai– Pirmiausia, savo veiklą vadinu ne kau prie klientų poreikių – nors praverslu, o gyvenimo būdu, nes linas yra džioje kūriau tai, kas patiko man, gaapėmęs visas gyvenimo sritis, kasdien liausiai supratau, kad turiu kurti tai, jį liečiu. Tiesą pasakius, jaučiu šiokią kas patinka žmonėms. Visgi tai mano tokią misiją – padėti ir kitiems atras- kasdieninė duona, iš to aš gyvenu. Po ti jį kaip nuostabią medžiagą. Užsie- truputi judėdama į priekį, per trejus nyje lietuviškas linas yra kokybės žen- metus išgryninau savo koncepciją, klas, jį vertina, tad mes turime kuo modelius, spalvų paletę, kurioje vydidžiuotis. rauja pastelinės spalvos, tačiau visi suPer dešimt metų išbandžiau save randa patinkantį atspalvį.

LAMŲ SLĖNIS

– Jeigu jau pradėjome apie spalvas, išduok, ką Tau reiškia mėlyna, nes ji įrašyta ir pavadinime, ir jūsų namo sienų spalvoje? – Tiesą pasakius, nežinau, ar mėlyna mane pasirinko, ar aš ją. Kai pirmą kartą išvydome šį namą, jis buvo nudažytas panašia mums patinkančia spalva, tad norėdami išlaikyti tęstinumą, spalvą tik pagyvinome. „Blue Naive“ pavadinime man patiko pats žodžių žaismas, bet ir lino, t.y. augalo, žiedas – melsvo atspalvio. Mėlynos mano gyvenime išties daug, juk užaugau pamario krašte, apsupta vandenų. Tas marinistinis gyvenimo būdas mudviem su Mantu yra labai artimas, jau įaugęs į kraują. Anksčiau daug laiko praleisdavome prie jūros, buriuodavome. Net ir susituokėme Nidoje, o medaus mėnesį praleidome regatoje! – Gal žinai tokią seną prancūzišką dainą – „L‘amour est bleu“ (liet. Meilė yra mėlyna)? Kokios spalvos yra jūsų meilė? – Sakyčiau, kad ji nudažyta visomis vaivorykštės spalvomis. Nors kartu esame beveik dešimtmetį, tačiau kiekviena mūsų bendro gyvenimo diena vis kitokia, mums dar įdomu kartu. Mūsų pažinties istorija prasidėjo kalėdiniame bendrų draugų vakarėlyje, o jausmai pagreitį įgavo piligriminės kelionės Ispanijoje metu. Kai dviese nuėjome beveik tūkstantį kilometrų ir mums buvo paprasta, gera kartu, tapo aišku, kad norime tai pratęsti. Kelionėje prasidėję santykiai ir tęsiasi kaip gyvenimo kelionė, esame geriausi draugai.

LAMŲ SLĖNIS

– Žinau, kad po dvylikos metų pertraukos vėl atsisėdai ant motociklo. Tau vėjas skamba lyg gražiausia muzika? – Taip, visai neseniai įsigijome motociklą ir dažniausiai sekmadienį išvažiuojame iš kiemo, nesuplanavę jokio maršruto. Lekiame kur akys mato, išalkę sustojame užkąsti, o prakaitą nuplauname pakelės ežeruose ar upėse. Tokiu būdu ir savo kraštą atrandame: mažus kaimelius, vienkiemius, miškus. Išeina tarsi tokie trumpi savaitgalio pabėgimai. Jeigu galėčiau, daug laiko praleisčiau jachtoje, bet Baltijos jūra dėl atsumo ir laiko stokos tarsi nutolo. Tad motociklas šiuo metu yra puiki alternatyva: taip gauname gerą dozę vėjo, džiaugiamės laisvės pojūčiu ir buvimu arti vienas kito. – Beveik mėnesį žingsniavai piligrimų keliu, visai neseniai tiek pat laiko viena su motoroleriu išmaišei Indoneziją. Ar tokiu būdu bėgi nuo rutinos? Koks būtų Tavo tobulas pabėgimo planas, jeigu turėtum tik kelias dienas ar valandas? – Tiesa, kad šiais metais daug keliauju, beveik kas mėnesį kažkur ištrūkstu iš kasdienybės gniaužtų, nesibaigiančių darbų. Artimiausia kelionė – Islandija, dar po kurio laiko su vyru aplankysime Portugaliją, Prancūziją. Lietuvoje su Mantu geriausiai nuo visko atitrūkstame aktyviai leisdami laisvalaikį – žiemą lygumų slidės, pavasarį ir rudenį riedučiai, vasarą maudynės – juk gyvenant su sporto mediku kitaip ir neįmanoma. Jeigu viena turėčiau tik kelias valandas, turbūt pasidaryčiau mačia arbatos puodelį, išjungčiau visas technologijas, atsisėsčiau terasoje ir žiūrėčiau į medžius, mėgaučiausi buvimu toje akimirkoje. Kita tobulo atitrūkimo versija – su draugais aplankome meno galeriją ar pasigaminame skanaus maisto ir plepėdami jį valgome, dalijamės savo svajonėmis, dalykais, kurie įkvepia.

LAMŲ SLĖNIS

– Turbūt kuriant savo verslą ir svajonių namus, neišvengiamai susiduri ir su sunkumais – kaip su jais susidoroji? – Man labai padeda tikėjimas. Kai būna sunku, pasitikiu Dievu ir bandau tai, kas yra mano valioje, atlikti geriausiai. Problemos – kaip koks kryžiažodis: kai sprendi, tai jos ir išsisprendžia. Nepalieku sau kitos galimybės, tik eiti į priekį. Taip pat sulaukiu šilto grįžtamojo ryšio iš klientų, kuris įprasmina mano darbą ir padeda įveikti visus sunkumus. – Gal gali pasidalinti keliais pavyzdžiais, kurie Tave labiausiai sujaudino? – Mane palietė vienos moters istorija. Jos seneliai gyveno Lietuvoje, tačiau tėvai bėgdami nuo karo atsidūrė už Atlanto. Jai, užaugusiai Amerikoje, savo vestuvių proga norėjosi vilkėti kažkuo pasiūtu iš lietu-

LAMŲ SLĖNIS

viško lino, kad būtų justi ryšys su šaknimis. Dar dabar prisimenu, kaip skubiai atlikome šį užsakymą. Tačiau visas vargas atsipirko tūkstanteriopai, kai gavau jos nuostabaus grožio laišką su padėka. Ji rašė, kad su lininiais baltiniais jautėsi labai ypatinga ir arčiau savo senelių. Taip pat prieš kelias dienas klientė sugrįžo nusipirkti dar vienos lininės suknelės, nes per dešimt metų vyras jai pirmą kartą pasakė komplimentą! – Jeigu jau užsiminei apie komplimentus, ar pati dažnai sulauki jų iš vyro? – Taip, mes juokiamės, kad esame nuolatinėje įsimylėjimo būsenoje. Man labai patinka, kai Mantas sako, kad esu išdykusi, nes tikiu, kad žmogus gyvas, kol nori būti žaismingas, krėsti pokštus, kol turi tą mažą pasiutusį vaiką savyje. Vyras žino, kad šis kompimentas man labai mielas,

todėl vis pasidžiaugia. – Karolina, sakoma, kad svajonės pildosi, kai jas išsakai garsiai ir suformuluoji labai aiškiai. Kokia tavo ateities vizija? – Turbūt aš esu gyvas pavyzdys, kad svajonės tikrai tikrai pildosi. Kiekvienais metais sausio pirmąją pasidarau svajonių koliažą. Per metus kompiuteryje prikaupiu mane įkvepiančių nuotraukų, paliečiančių jausmus vaizdų. O pirmąją naujųjų metų dieną skiriu laiko sau ir atrinkusi nuotraukas iš jų sudėlioju koliažą, kurį laikau ne tik ant kompiuterio užsklandos, bet ir atspausdintą ant darbo stalo. Tai tikrai veikia, nes praktikuoju tai jau daug metų. Dabar su Mantu norime jachta apkeliauti pasaulį. Iš kitų patirties žinau, kad tai gali trukti metus ir kelis mėnesius. Manau, kad tai ne svajonė, o tik laiko klausimas. To mums labai linkiu!

LAMŲ SLĖNIS

Mes juokiames, kad esame nuolatineje įsimylėjimo būsenoje. Man labai patinka, kai Mantas sako, kad esu išdykusi, nes tikiu, kad žmogus gyvas, kol nori būti žaismingas, krėsti pokštus, kol turi tą mažą pasiutusį vaiką savyje.

LAMŲ SLĖNIS

Kad dienos belaukiant atostogų neprailgtų, kartu su miesto stiliaus centru „Europa“ siūlome keletą idėjų, kaip pasiruošti geriausiam metų laikui bet kuriame pasaulio kampelyje. Unikalių, išskirtinės kokybės drabužių ir aksesuarų ieškojome vienintelėse Lietuvoje parduotuvėse „Suit Supply“, „Aeronautica Militare“, „Strellson“, „Armani Jeans“, „Michael Kors“, „Pennyblack“, „Coccinelle“, „Wolford“, „MARC CAIN“, „Coo Culte“.

KRYPTIS – ATOSTOGOS! Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Elas Ramanauskas 15

Sūrus oras Barselonoje Saulės nubučiuota oda, patogus maudymosi kostiumėlis, akiniai nuo saulės ir didžiulė skrybėlė – kiekvienų atostogų prie jūros būtiniausieji.

1. Akiniai nuo saulės „Michael Kors“, 185 Eur

2. Drėkinamoji veido kaukė „L'occitane“, 5,5 Eur

3. Žvilgesio suteikiantis rankų balzamas „L'occitane“, 8 Eur

4. Saulės palytėtas parfumuotas vanduo „Terre de Lumiere“, „L'occitane“, 65 Eur 5. Bijūnų lūpų balzamas „Rose Nude“, „L'occitane“, 16 Eur 6. Telefono dėklas „Michael Kors“, 55 Eur

7. Meik Wiking „Mažoji laimės knyga. HYGGE: gyvenimas pagal danus“ (knygynas „Vaga“), 11,95 Eur

8. Eric Weiner „Laimės geografija: kaip vienas bambeklis ieškojo laimingiausių vietų pasaulyje“ (knygynas „Vaga“), 15,90 Eur

9. Maudymosi kostiumėlis „Wolford“, 215 Eur 10. Pliažo krepšys „Bags & More“, 34,95 Eur 11. Kelnės „Pennyblack“, 139 Eur

12. Žemėlapis (knygynas „Vaga“), 7,21 Eur 13. Basutės „Penny Black“, 165 Eur 14. Piniginė „Coccinelle“, 119 Eur

15. Skrybėlė „MARC CAIN“, 59,99 Eur

www.sodinci

LAMŲ SLĖNIS

5 6

ius.

LAMŲ SLĖNIS

Romantiškas pasivaikščiojimas Sicilijoje Kai dangus keliaujant į vietinį šeimos restoraną pasipuošia rožiniais atspalviais, metas susikibti už rankų ir pasinerti į nepamirštamą nuotykį – romantikos vakarui suteiks nėriniai ir pastelinės spalvos. 1

1. Lagaminas „Bags & More“, 279 Eur

2. Akiniai nuo saulės „Michael Kors“, 220 Eur 3. Braletė „Wolford“, 143 Eur 11

4. Nagų lakas „Chanel“ (pard. „Douglas“), 27,95 Eur

5. Kompaktinė pudra „Chanel“ (pard. „Douglas“), 53,95 Eur 6. Rankinė „Coccinelle“, 199 Eur 7. Megztinis „Coo Culte“, 99 Eur 8. Sijonas „Coo Culte“, 90 Eur

9. Palaidinė „Coo Culte“, 86 Eur

10. Švarkas „Marc Cain“, 279,99 Eur

11. Įsispiriami bateliai „Michael Kors“, 150 Eur

LAMŲ SLĖNIS

8 10

LAMŲ SLĖNIS

Savaitgalis didmiestyje Praktiškas kelioninis krepšys, kokybiška piniginė, lengvas lininis švarkas, keletas porų marškinių ir kelnių, mėgstami aksesuarai ir patogūs puošnūs batai – tikro džentelmeno lagaminas visuomet apgalvotas iki smulkmenų.

1. Lagaminas „Bags & More“, 159 Eur 2. Rankinė „Armani Jeans“, 145 Eur

3. Planšetės dėklas „Suit Supply“, 89 Eur 4. Švarkas „Suit Supply“, 229 Eur

5. Džinsiniai marškiniai „Suit Supply“, 79 Eur

6. Akiniai nuo saulės „Armani Jeans“, 239 Eur 7. Apyrankė „Strellson“, 32,90 Eur 8. Dėklas „Strellson“, 32,90 Eur

9. Piniginė „Armani Jeans“, 99,90 Eur 10. Marškiniai „Strellson“, 84,90 Eur

11. Diržas „Aeronautica Militare“, 119 Eur 12. Džemperis „Armani Jeans“, 189 Eur 13. Batai „Suit Supply“, 199 Eur

LAMŲ SLĖNIS

„Teisininkė mados pasaulyje“, – pagalvoju pirmą kartą susitikusi su mados namų „House of Faige“ vadove SKAISTE DOVYDAUSKAITE. Ir iš tiesų – juk pirminis gyvenimo planas toks ir buvo: kruopščiai ilgą laiką planuotos ir, kaip sako pati Skaistė, prigimties padiktuotos teisės studijos, o po jų – su šia profesija susijęs darbas. Tačiau tada ji sutiko būsimą savo vyrą Dominyką ir viskas pasisuko kiek kitaip nei planuota. Skaistė atvirauja, kad tam tikru metu jai buvo šiek tiek gėda pasakyti, kad teisininkės darbą iškeitė į verslą mados srityje. Šis laikas praėjo ir dabar jiedu su vyru tiesiog kantriai dirba, saugo klasikines tradicijas ir puoselėja savo mažą Vilniaus senamiestyje įkurtą mados imperiją.

MADA ATEITIES KARTOMS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir „Mark and Migle Photography“

Kūryba paukštės namuose Nesame nuo visų atskiri individai – kaip save pateikiame visuomenėje, parodo, kaip jaučiamės būdami jos dalimi. Aš madą prilyginu muzikai – juk visos kultūrinės plotmės atliepia vienas ar kitas mūsų jusles. Man mada – tai ne apranga ar vartojamas produktas, o kultūros dalis. Į mano gyvenimą muzika atėjo gerokai anksčiau nei mada, ilgą laiką ji buvo kur kas svarbesnė. Su mados pasauliu mane supažindino vyras Dominykas. Jis – filosofas, gilus žmogus, jo įžvalgos buvo absoliučiai kitokios nei mano. Mėgstu sakyti, kad mudu sieja bendros vertybės, tačiau požiūris į gyvenimą daugeliu aspektų skiriasi. Jis yra žmogus, privertęs tam tikrus kultūri-

nius dalykus vertinti ne taip kategoriškai ir kritiškai. Anksčiau man mada buvo įdomi tik kaip menininkų, genijų priemonė perteikti save, tačiau manęs visiškai nedomino mada kaip vartojamas produktas. Taip, aš visada rinkdavausi itin kokybiškus drabužius, stengdavausi nevartoti masinės gamybos produktų, man buvo svarbu remti kūrėjus – ypač lietuvius. Tikrai žinojau, kad kartais už tam tikrą daiktą gerokai permoku, tačiau visada norėjau palaikyti savus. Lietuvių kūrėjai stiprūs konceptualiąja savo puse, tačiau kartais susiduria su produkto išpildymo problemomis. Esu labai principinga, dažnai – kategoriška. Mados pasaulyje mokausi keisti tam tikras savo savybes, išlikti diplomatiška. Tik per asmeninį ryšį su klientu gali pelnyti jo pa-

sitikėjimą. Todėl tik šių metų rudenį, po beveik trejų metų darbo, startuos elektroninė „House of Faige“ parduotuvė. Visada stengiamės, kad klientai pas mus užsuktų, pamatytų daiktus gyvai, juos pačiupinėtų, apsirengtų ir taip įsimylėtų. Galbūt tam prireiks kelių apsilankymų, tačiau svarbiausia, kad žmogus pajaustų ryšį. Tada viskas bus gerai. (Šypteli). Nemėgstu drabužių vadinti produktais, man tai – kūriniai. Į madą atėjau prieštaraudama tam tikriems standartams, labai stipriam vartotojiškumui. Šis kelias sunkesnis, tačiau jeigu jame išgyveni – tavęs taip lengvai nepamins, liksi orus ir išlaikysi klasikines tradicijas. Mane visada žavėdavo istoriniai Italijos ir Prancūzijos mados ženklai – juk jie visi gimė kaip šeimos verslas.

LAMŲ SLĖNIS

Net sunkiausiais laikais ten buvo remiamasi etikos standartais: pagarba klientui ir ilgaamžiškumu. Kurdami mados namus žmonės negalvojo apie tai, kaip šiandien išgyventi, neplanavo už kelerių metų veikti kažko kito – su mada jie praleido visą gyvenimą. Prisipažinsiu, tam tikru metu man buvo šiek tiek gėda pasakyti, kad pradėjome verslą mados srityje. Kaip būdama teisininke ar uždimdama vadovės poziciją, gaudama gerą atlyginimą galėjau išeiti į... tiesiog drabužių verslą? Pirmuosius metus apie tai žinojo net ne visi mūsų pažįstami. Tuo metu mados verslas Lietuvoje buvo labai nuvalkiotas: jei neturi ką veikti – pradėk kurti drabužius ar įkurk butiką. 90 procentų tokių verslininkų net nesupranta, kodėl tai daro. Jie galvoja, kad viskas dėl pragyvenimo šaltinio, bet taip būti neturėtų. Žinoma, ši veikla turi būti naudinga komerciškai, juk tai – ne labdara, tačiau manau, kad tai verslas dėl ateities kartų.

Mados verslas Mados rinka – labai konkurencinga. Jeigu nori išsiskirti, privalu daug investuoti į medžiagas, meistrų darbą, fotosesijas. Jeigu nori, kad fotosesija išlaikytų meno kūrinio standartą – neužtenka modelio pastatyti prie baltos sienos. Manau, kad tik išplaukę į platesnius vandenis atsidursime tikroje mados rinkoje. Tokių pasiūlymų jau turėjome – mus kvietė į Tokijo mados savaitę. Taip, tai būtų labai

LAMŲ SLĖNIS

šaunu, tačiau jautėme, kad nesame pakankamai paaugę, kad į tarptautinę rinką išeitume oriai. Iš pradžių norime padaryti darbą, o tik tada jį rodyti pasauliui. Dar nedrąsu kalbėti, tačiau 2018 metams turime planų. Pamažu mūsų galvose gimė mintis, kad „House of Faige“ turėtų atsidurti Japonijoje. Dažnai prisibijau rizikų, tačiau mano vyras mąsto plačiau. Jeigu ne jis – niekada gyvenime nebūčiau atsidūrusi šioje srityje ir būčiau daug praradusi. Tiesa, darbas mados srityje sunkus, juk tai darai ne dėl savęs. Tai – patarnaujanti sritis. Kurdamas drabužius prisidedi prie estetinio grožio lavinimo, edukuoji klientą, keli jo savivertę.Tai vienas sunkiausių, bet ir pačių gražiausių dalykų šioje srityje. Visgi Lietuvoje mada vertinama nepakankamai. Po pasaulį išsibarstę daug talentingų lietuvių dizainerių, kurių Lietuvoje beveik niekas nežino. Ne kartą su jais bendravau ir esu tikra, kad būtent tokie žmonės turėtų kalbėti. Tik tada mada Lietuvoje bus suprantama kaip tikras kultūros reiškinys. Išeivijos atstovai, gimę ir užaugę užsienyje, tačiau kalbantys lietuviškai ir besidomintys lietuvių kultūra, sako, jog šiandien Lietuva dar neturi savojo identiteto. Viskas labai padrika, išmėtyta. Galbūt dėl to, kad mūsų rinka yra labai sekli. Daug lietuvių dizainerių dirba pagrindiniuose darbuose, kūryba jiems – tik papildoma veikla. Tai rodo, jog jie negali susitelkti į savo tikrąjį pašaukimą. Mados kelias – sunkus, tačiau verslo etikos standartas turi būti aiškus kaip niekada. Tik taip galėsime išeiti į tarptautinę rinką ir parodyti lietuviško kūrėjo veidą.

Estetiką galima lavinti, savo apranga jūs išreiškiate pagarbą sau ir kitiems. Tai yra malonus žaidimas. Nereikia slėptis, juk apranga ir stilius labai susiję su jūsų asmenybe.

LAMŲ SLĖNIS

Nauja kolekcija Kartu su dizainere Milda Čergelyte dviems sezonams į priekį sukuriame spalvų paletes. Spalvas renkamės iš gamtos, paukščių. Išsirinkusios du pagrindinius spalvų variantus keliaujame į Paryžių medžiagų. Kiekvieną kolekciją sudaro dešimt dvylika modelių. Naujoji mūsų kolekcija „Paryžius susitinka Niujorką Vilniuje“ ryškesnė nei ankstesniosios, ne tokia romantiška, tačiau išlaikanti eleganciją, susidedanti iš skirtingų elementų. Mėgstame šilką, švelnius krentančius audinius, kašmyrą, tačiau naujojoje kolekcijoje šilką deriname su medvilne. Ji tapo pagrindiniu kolekcijos akcentu. Stengiamės, kad kolekcijos modeliai būtų gana skirtingi, pritaikyti skirtingų tipažų moterims. Drabužis turi būti gražus ir estetiškas, tačiau taip pat – tinkamas ne vien modeliams. Rūbas turi būti gyvas, išeiti į pasaulį ir kažką džiuginti. Palikęs saloną jis turi sukurti 400 procentų vertę. Drabužis yra investicija. Juk ant savęs užsidedi laboratorijoje sukurtą medžiagą, meistro rankų darbą, audinį, parkeliavusį iš Paryžiaus. Tada supranti, kad laikas, kurį skyrei darbui, tavo brangiai uždirbti pinigai yra iškeičiami į adekvatų dalyką. Jeigu drabužis tavęs nejaudina, jeigu nepriverčia pasijusti geriau – jis tau nereikalingas. Svarbiausia, kad jis atitiktų poreikius: pagelbėtų, o ne trukdytų, leistų jaustis geriau, patogiau, padėtų sudaryti geresnį įspūdį, galbūt priverstų pasitempti. Meluoja sakantys, jog apranga nieko nereiškia. Juk net toks teiginys reiškia, kad tuo metu nuo

LAMŲ SLĖNIS

mados tiesiog norite pailsėti. Stilių, tekstūras, spalvas gebantys pabrėžti žmonės atskleidžia savo estetinius gebėjimus. Estetiką galima lavinti, savo apranga jūs išreiškiate pagarbą sau ir kitiems. Tai yra malonus žaidimas. Nereikia slėptis, juk apranga ir stilius labai susiję su jūsų asmenybe.

pasijuoks septynios iš dešimties moterų. Tai graži spalva, tačiau ji rodo konservatyvumą. Turiu pripažinti, aš šį etapą taip pat išgyvenau. Prieš septynerius metus pas dizainerę Agnę Kuzmickaitę siuvausi tokią pat – karališkos mėlynos spalvos suknelę. (Juokiasi).

Asmeninis stilius

Drabužių spinta

Mano asmeninis stilius labai kinta. Nuo mažumės buvau sudėtingo, tvirto, labiau vyriško nei moteriško charakterio. Paauglystėje labai mėgau sportinį stilių. Sąmoningai jį vilkėjau ne tik dėl patogumo, bet ir dėl to, kad jis pabrėžė kietąsias mano savybes. Labai nemėgau nieko mergaitiško, o moteriškos savybės man atrodė didžiausias blogis. Dabar suprantu, kaip tai buvo juokinga – juk iš tiesų stipri moteris yra ta, kuri nebijo pabrėžti savo moteriškumo, tačiau tuo pat metu išlieka tvirta. Labiau save pažinusi suvokiau, jog tai, kas aš esu, neturi nieko bendra su sportiniu stiliumi. Panorėjusi išreikšti savo moteriškąją pusę, leidau sau žaisti spalvomis, tekstūromis. Atradau savo mylimą klasikinį stilių. Aš jo nebijau, taip vilkėdama jaučiuosi labai gerai. Šiandien suprantu, kad nuotaiką atitinkantis drabužis gali padėti ištverti sunkesnę, nervingesnę dieną. Yra tokia nerašyta taisyklė: pirmą kartą atėjusios pas siuvėją moterys nori ilgos šilkinės karališkai mėlynos spalvos suknelės. Esu tikra, kad skaitydamos šias eilutes man pritars ir smagiai

Drabužius perku gerai pagalvojusi, todėl spintoje turiu rūbų, ten gyvenančių penkerius ar septynerius metus. Jų netaupau, daiktai man tarnauja: kuo geresnės kokybės – tuo ilgiau. Mano spintoje daug suknelių. Aišku, kartais su kelnėmis yra gerokai patogiau, tad mano spintoje jų tikrai yra, jas siūnuosi pas meistrą, pagal savo išmatavimus – taip nereikia medžioti parduotuvėse. Kasmet spintos turinį peržiūriu, sunešiotus drabužius išmetu. Kartais drabužius atiduodu, dovanoju. Juk kokybiškas drabužis turi teisę gyventi antrą ir trečią gyvenimą. Visgi niekada vien dėl to, kad daiktas geras, nebrukčiau jo kažkam kitam. Kiekvienas žmogus gražų save mato kitaip. Iš moteriškos pozicijos galiu pasakyti – mane tikrai labai džiugina pirkiniai. Pirkau, perku ir pirksiu. Nemeluosiu, kad bus kitaip. (Juokiasi). Esu batų maniakė. Nuo mažens sakydavau, kad batai išduoda žmogaus charakterį. Paauglystėje, kai vaikinas rodydavo man simpatijas, pirmiausiai pažiūrėdavau į jo batus. Esu ne kartą pasakiusi bičiuliams – tamstos charakteris yra daug įdomesnis nei tamstos batai. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

Klasika šiuolaikiniame pasaulyje Viskas eina ratu, viskas kartojasi, tačiau yra tam tikrų elementų, kurie išlieka tie patys. Man klasika yra rami, subtili, estetiniu požiūriu akiai maloni, neiššaukianti. Klasika yra tyli, ji išlaukia ir duoda pagrindą moderniems dalykams. Meilė klasikai man perduota krauju. Nuo kūdikystės eidavau miegoti skambant klasikinei muzikai. Man ji – be galo sava. Niekas manęs taip stipriai nepaveikia kaip klasikinė muzika – ji gali sujaudinti iki ašarų ar nepaprastai stipriai pradžiuginti. Meną taip atsakingai vertinu dėl to, kad žinau, koks sunkus, kūrybinės kančios reikalaujantis yra kūrėjo kelias. Todėl esu tikra, kad padėti reikia talentams – vidutinybės iškils pačios.

Atostogos Kartais mano atostogos – komandiruotė į Paryžių. Kadangi Dominykas kilęs iš pajūrio, važiuodami aplankyti šeimos ten pasidarome mažas atostogas. Pradėjęs dirbti sau, į atostogas žiūri kiek kitaip, negali sau leisti tingėti. Visgi bet kuris savaitgalis gali būti atostogos, gali turėti vieną mažą atostogą savaitės viduryje. Man atostogų dalis – sėdėti balkone su vyru ir katinu ir stebėti Vilniaus senamiesčio panoramą. Nėra standarto – tiesiog žaidi su gyvenimu.

LAMŲ SLĖNIS

Pastaraisiais metais požiūris į vitaminą D stipriai keitėsi. Šiandien jau pripažįstama, kad šis vitaminas būtinas ne tik kūdikiams ir vaikams, bet ir suaugusiesiems, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tyrimai, atlikti šalyse, esančiose panašioje geografinėje platumoje kaip ir Lietuva, rodo, kad apie 70 procentų žmonių jose gauna per mažai vitamino D. O juk būtent čia gali slypėti mūsų prastos nuotaikos, nuovargio ir negalavimų priežastis! Deja, retas gali visą vasarą mėgautis tingiomis atostogomis prie jūros – tam skiriame vos keletą savaičių, o likusį laiką leidžiame darbe, retai pasimėgaudami saule. Saugodami odą nuo ultravioletinių spindulių tepame ją specialiais kremais, tačiau jie užkerta kelią vitamino D pasisavinimui. Ne visada spėjame visavertiškai pavalgyti ar tiesiog pasidomėti tam tikrų produktų nauda. Tad galiausiai organizmas mums ima siųsti ženklą: „Man kažko trūksta!“ Labai dažnai tas „kažkas“ gali būti vadinamasis „saulės vitaminas“.

VITAMINAS D REIKALINGAS KAIP SAULĖ Nuotrauka: Joana Buividaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

DU VIENAME

BŪTINA VAIKAMS

Yra žinomos kelios vitamino D formos.

jis dalyvauja dantų bei kaulų formavimosi procese. Vaikystėje ir

Vitaminas D3 – vienas iš kelių žinomų

paauglystėje kaulai kaupia kalcį, jie sparčiai auga bei tankėja,

vitaminų, kuriuos žmogaus organizmas

taigi vitaminas D šiems procesams yra ypač svarbus. Jis vai-

geba sintetinti pats: jis gaminamas

kams reikalingas visu augimo periodu – iki 18 metų. Kai vaikui

saulės spindulių veikiamoje odoje. Vita-

ima krypti stuburas bei suprastėja regėjimas, mamos neretai

minas D2 į žmogaus organizmą patenka

kaltina kompiuterį ir netaisyklingą laikyseną, tačiau būtent vi-

su kasdieniu maistu ir yra pasisavina-

tamino D stygius gali būti viena priežasčių, dėl kurių minkštėja

mas žarnyne. MITYBA

Daugiausia vitamino D yra riebioje žuvyje (unguryje, lašišoje, silkėje), pieno produktuose, kiaušinių tryniuose, sūryje, grybuose.

MITAS

...IR SENJORAMS

vaikų kaulai ir ima silpti regėjimas. Tarp vyresnio amžiaus žmonių vitamino D stoka nustatoma dažniau. Vyresni žmonės gerokai mažiau laiko praleidžia lauke, saulėje. Be to, senstant oda tampa plonesnė, sausesnė, laipsniškai keičiasi jos funkcijos, mažėja vitamino D gamybai jautrių receptorių skaičius, tad net ir daug laiko atvirame ore būnančių

Tai, kad šiltuoju metų laiku vitamino D vartoti nereikia, yra mitas. Iš tiesų net ir vasarą daug laiko praleidžiame uždarose patalpose, o ir saulėtų dienų Lietuvoje net vasarą ne tiek jau daug. Daugelis norėdami apsaugoti odą nuo žalingų saulės spindulių naudoja apsaugines priemones, tačiau jos, turinčios vos 10 SPF faktorių, net 90 procentų sumažina natūralaus vitamino D sintezę odoje.

Kūdikiams ir mažiems vaikams vitaminas D ypač svarbus, nes

LAMŲ SLĖNIS

senjorų odoje nebepagaminamas pakankamas vitamino D kiekis. MOKSLINIAI TYRIMAI Pirmieji apie vitamino D svarbą įvairaus amžiaus žmonėms

prabilo sveikatos srityje besidarbuojantys mokslininkai, aptikę nenuginčijamų įrodymų, kad tam tikros sveikatos problemos yra neatsiejamos nuo vitamino D trūkumo. Šio vitamino stoka glaudžiai susijusi su osteoporoze ir jos komplikacijomis, dėl kurių labiausiai kenčia moterys po menopauzės. Taip pat vitamino D trūkumas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu, depresija, abiejų formų diabetu, nutukimu, nusilpusiu imunitetu, daugeliu vėžio rūšių, įvairiomis imuninės sistemos ligomis bei Alzheimerio liga.

SVEIKATOS ŠALTINIS

Onkologijos srityje dirbantys gydytojai ir mokslininkai, ištyrę tūkstančius pacientų, priėjo prie išvados, kad normali vitamino D koncentracija žmogaus organizme net 11 procentų sumažina susirgimo onkologine liga tikimybę ir ne mažiau nei 17 procentų sumažina mirtingumą tarp pacientų, sergančių onkologinėmis ligomis. Ypač reikšmingi rezultatai gauti tyrinėjant piktybines žarnyno, krūties, prostatos ir kiaušidžių ligas.

TVIRTESNI KAULAI

Vitaminas D svarbus kalcio, magnio ir fosforo pasisavinimo procesams, jis reguliuoja kalcio ir fosforo įsiurbimą žarnyne, padeda šioms medžiagoms kauptis kauluose ir dantyse. Dėl vitamino D stokos gali pasireikšti tokie negalavimai kaip kaulų ir raumenų skausmai. Vitamino D stoka didina ir reumatoidinio artrito aktyvumą.

Maisto papildai

VIRŠSVORIS

AR VARTOTI PAPILDUS?

Šiuolaikinės visuomenės pro-

Kiekvienas atvejis – individualus ir priklau-

blema, dėl kurios sumažėja

so nuo asmens gyvenimo būdo bei įpročių.

vitamino D koncentracija or-

Tyrimų rezultatai rodo, kad mūsų platumose tik

ganizme – tai padidėjęs kūno

trečdalio žmonių organizme nustatoma normali

svoris. Mat šis vitaminas

vitamino D koncentracija, tad tikėtina, kad

lengvai kaupiasi kūno rieba-

daugumai mūsų būtina papildyti vitamino D at-

luose, iš kurių yra sunkiau

sargas. Tikslų atsakymą galima sužinoti atlikus

išskiriamas ir panaudojamas

vadinamąjį 25(OH)D kraujo tyrimą, kurio metu

organizmo reikmėms.

nustatoma vitamino D koncentracija kraujyje.

Maisto papildas neturėtų būti vartojamas kaip maisto pakaitalas. Labai svarbu sveika ir subalansuota mityba ir sveikas gyvenimo būdas.

LAMŲ SLĖNIS

MADA

VASAROS ROMANTIKA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Idėja ir nuotraukos: Tudor Belei Modelis: Ugnė Kirvelaitė Stilius: Deimantė Vasiliauskaitė Makiažas: Justina Žiliukaitė Drabužiai ir aksesuarai: „Undress“, „Due fashion“, „So.dotdesign“, „Vėjas gluosniuose“, „Wind Finn jewelry“

Kūrėjų komanda iš Lietuvos kartu su profesionaliu mados fotografu iš Rumunijos Tudoru Belei sukūrė vasariškai gaivią lietuviškos mados fotosesiją „Summer Romance“ (liet. „Vasaros romantika“). Projekto sumanytojai pasakoja, kad sentencija „La vita è bella“ (liet. „Gyvenimas yra gražus“) tapo šio sezono filosofija, o Lietuvos dizaino kūrėjų darbai naujai interpretuojami istorijos bei modernybės kontekstuose. „Projektas įprasmina konceptualų perėjimą tarp dviejų skirtingų laikotarpių ir aplinkų – Italijos bei Renesanso kultūros ir kasdien greitėjančios XXI amžiaus tikrovės. Čia mada aktyviai dalyvauja kuriant originalų, asmenišką stiliaus pojūtį, nepastovią vasaros temperatūrą suponuoja vaiskių bei pastelinių tonų drabužiai“, – mintimis dalijasi viena projekto kūrėjų Alberta Vengrytė. Projekte Lietuvos kūrėjų mados ansambliai derinami su autentiškais aksesuarais, kompozicijos ašimi pasirenkant vos keletą pagrindinių elementų. Kuriant šį mados fotografijos pasakojimą, skirtingų sričių profesionalai kūrybines idėjas sutelkė bendram tikslui – lengvo, idiliško ir šiuolaikiško požiūrio į madą įprasminimui.

LAMŲ SLĖNIS

„The Place“ – tai vieta, kur susitinka mada, juvelyrika ir nepaprastai paprastos žmonių istorijos. INĄ TROFIMOVĄ, JOVITĄ IGNATAVIČIENĘ ir LINĄ ŽIČKIENĘ suvedė lemtingas atsitiktinumas. Ir jausmas, kad taip ir turi būti. Vilniaus senamiestyje prieš metus duris atvėrusi parduotuvė joms pačioms – kur kas daugiau nei vieta, kur moteris gali nusipirkti naują suknelę. Čia ji pirmiausia kviečiama atrasti ir suprasti save, o kartais – ir kardinaliai pakeisti požiūrį ne tik į savo išorę, bet ir vidų.

VIETA ATRASTI SAVE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Koks atsitiktinumas jus tris subūrė po „The Place“ stogu? Ina: Ko gero, mus subūrė bendras gyvenimo pokyčių noras. Jovitą pažinojau, buvome kolegės, o štai su Lina mūsų beveik niekas nesiejo – suvedė likimas. Vieną dieną mes tiesiog susitikome. Jovita: Mudvi su Ina į mados pasaulį atėjome iš visai kitų sričių. Aš dešimt metų dirbau vadovaujamąjį darbą kosmetikos industrijoje. Atrodytų, lyg ir nieko netrūko, bet vienu metu pasijutau pernelyg komfortiškai, tuomet ir pajutau vidinį poreikį kažką keisti. Ina: Gimus vaikams jau žinojau, kad noriu kurti savo verslą, tik ilgą laiką neturėjau tam tinkamo partnerio. Nusprendusios kartu su Jovita kurti verslą, norėjome išnaudoti kos-

metikos versle sukauptą patirtį ir naujų galimybių ieškoti šioje sferoje. Pamenu, po sėkmingai pasibaigusių derybų Italijoje gavusios leidimą atstovauti vieną kosmetikos ženklą Lietuvoje, su Jovita sėdėjome Milano aikštėje ir staiga abi supratome, kad tas ženklas, dėl kurio taip džiaugėmės ir įdėjome daug darbo, kad prisiviliotume jį į Lietuvą, iš tiesų mums visai netinka. Tas suvokimas nenumalšino noro pradėti kažką savo. Kokia galėtų būti kita sritis? Kažkas neatsiejamo nuo moters pasaulio. Drabužiai? Taip pradėjome kurti savo parduotuvės idėją... Grįžusios į Vilnių netikėtai sutikome Liną. Lina: Aš jau keletą metų internete vysčiau juvelyrikos parduotuvę „Miutto“, buvo atėjęs metas žengti toliau. Tačiau nenorėjau to imtis viena. Su

Ina susitikom Kalėdų šurmuly, pasikalbėjau, paprašiau, kad paskambintų, jei ras tinkamą erdvę, ir pamiršau. Bet po savaitės Ina paskambino ir pakvietė apžiūrėti patalpų. Racionaliai mūsų partnerystės paaiškinti neįmanoma. Juk Jovitos net nebuvau mačiusi, Iną pažinojau tik šiek tiek. Bet jausmas buvo teisingas. – Tas jausmas ir tapo impulsu atidaryti parduotuvę? Ina: Mes iš tiesų pajutome tokį ryšį, kad iki galo net nesigilinome, kaip mūsų drabužiai derės su Linos juvelyrika. Pažįstame daug žmonių, kurie daug svarsto, skaičiuoja ir vis kritikuoja savo pačių idėjas, jiems vis kažko trūksta iki tobulybės – galiausiai jie taip nieko ir nepadaro. O mes tiesiog nusprendėme – jei ne dabar, tai niekada.

LAMŲ SLĖNIS

Norime dar labiau atsidėti lėtosios mados filosofijai ir kurti vis universalesnius drabužius, kurie drabužinėje galėtų kabėti penkerius ar dešimt metų ir neprarastų aktualumo.

– Kodėl – „The Place“? Ina: Butikų Vilniuje daug, konkurencija didžiulė, tad nuo pat pradžių savęs klausėme, kuo galėtume išsiskirti. Matydamos, kokiame pertekliniame pasaulyje šiandien gyvename, mes palaikome lėtosios mados idėją ir manome, kad masinio apsipirkimo kultūra pamažu turi keistis. Norėjome sukurti vietą, kur atėjusi moteris galėtų atrasti universalų drabužį, tinkamą daugeliui gyvenimo atvejų. Be to, klientėms sukūrėme visą apsipirkimo procesą. Mums svarbu pažinti moters stilių, jos gyvenimo būdą, žinoti, kokį etapą ji šiuo metu išgyvena, kokiai progai ieško drabužio, ar jai tikrai reikia būtent to, o ne kito drabužio. Dažnai bediskutuojant su moterimi apie tai, ko trūksta jos drabužinėje, ji išeina su visai kitu pirkiniu nei planavo. Kartais klientė užsuka giliai įsitikinusi, kad jai tinka tik toks siluetas, atspalvis ar akmuo, bet išeina su kitu drabužiu ar juvelyriniu dirbiniu, dėkodama, kad jos gyvenimui suteikėme naujų spalvų. Jovita: Ieškodamos „The Place“ išskirtinumo, atradome dar vieną bendrą norą – kas mūsų klientai čia visa-

LAMŲ SLĖNIS

da jaustųsi laukiami ir šiltai sutinkami. Smulkiai aptarėme kiekvieną detalę, net tai, kaip pateiksime kavą. Norėjosi, kad čia užsukęs žmogus galėtų stabtelėti ir skirti laiko sau. Ina: Kai kurios moterys pas mus praleidžia valandą ir ilgiau. Pajutome, kad jos iš tiesų išsiilgusios paprasto nuoširdaus bendravimo ir kad drabužis yra kur kas daugiau nei įsigytas naujas daiktas. Intelektuali, veiklos moteris nori viso proceso, socialinio veiksmo. Jai neužtenka tik užbėgti, pagriebti pirmą pasitaikiusį pirkinį ir lėkti toliau – ji nori gauti pilną aptarnavimo procesą. Lina: Jau yra susiformavęs pastovių klienčių ratas, kartais jos tiesiog užsuka eidamos pro šalį, grįždamos su vaikais iš mokyklos ar darželio. Kai kurias jų matėme dar besilaukiančias, o dabar jos jau užsuka su savo kūdikiais. Todėl parduotuvę ir vadiname vieta – „The Place“. – Čia ne tik siūlote puoštis, bet ir edukuojate moteris, rengiate paskaitas grožio, stiliaus temomis. Ina: Kai supratome, kad moterims svarbus toli gražu ne tik naujas dra-

bužis, nusprendėme ieškoti įdomių lektorių ir organizuoti seminarus, dirbtuves, renginius, burti mūsų ratą – „The Place“ bendruomenę. Taip užsimezgė mūsų draugystė su lektore, mados įvaizdžio dizainere Olese Kekiene, stiliste Agne Gilyte, kvepalų kūrėju Aisčiu Mickevičiumi, parfumerinio tinklaraščio „Minervos blogas“ autore Rimante Budryte-Kvietkauskiene. Jovita: Apie pirmąjį įvaizdžio formavimo seminarą paskelbėme prieš du mėnesius, bet bilietų neliko per pirmąsias dvi dienas... Mums tai buvo ženklas, kad einame teisingu keliu, tad paskaitų ciklą tęsėme visus metus. Yra dar daug įdomių nepaliestų temų. Ketiname rengti seminarą apie koloristiką – spalvų reikšmę ir būdą parinkti sau tinkamas spalvas. Taip pat laukia paskaita su stiliaus ir mados konsultante Marija Palaikyte. Ina: Be to, neketiname apsiriboti vien drabužių ir stiliaus kūrimo tematika, nes stilius – tai pirmiausia vidinė asmenybė. Mūsų tikslas yra padėti klientėms suvokti, kas dedasi jų viduje, kad išorė draugautų su vidumi, o vidus – su išore.

LAMŲ SLĖNIS

Jovita: Manau, daugelis moterų yra vedamos klaidingu mados tendencijų keliu. Joms trūksta įsiklausymo į save, supratimo, kas aš esu iš tikrųjų, koks mano gyvenimo stilius, kokia aš noriu būti. Juk visai nebūtina sekti mados žurnalų tendencijomis, tereikia įsiklausyti į save. Olesės paskaitos – būtent apie tai. Daug kalbama, kad drabužinės tvarkymasis – tai gilus psichologinis procesas, kai tvarkydamas drabužius išvalai ir asmenybės dalį. – Ar būna moterų, kurios paprašo sukurti joms iš esmės naują įvaizdį? Jovita: Nemažai klienčių užsukusios kartą vėliau sugrįžta patarimų. Atsineša naujus batus ir klausia, kokius drabužius prie jų derinti. Tada pirmiausia bandome suprasti, ko moteriai šiuo metu labiausia trūksta. Ina: Kartais moteriai atrodo, kad jai reikia visko. Tada pasiūlome grįžti namo ir ramiai apsvarstyti, ar tikrai. Arba atsinešti keletą porų batų, palaidinių ir kartu pažiūrėti, kokius derinius galima sukurti iš jau turimų ir naujų drabužių. Kai dirbi nuoširdžiai, žmogus tai jaučia ir tada sugrįžta. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje mes ir prarandame truputį pelno, bet tikimės, kad bėgant laikui mūsų pastangos bus įvertintos. – O kas paskatino jus pačias kurti savo ženklą „Flow“? Ina: Dažniausiai pirma atsiranda ženklas ir tik tada juo pradeda prekiauti įvairūs butikai. Mums viskas nutiko atvirkščiai. Pirmiausia nusprendėme turėti savo saloną ir pradėjome galvoti, kaip praturtinti itališką parduotuvės asortimentą, sukurti kažką išskirtinio, ko nerasi kitur. Aš visada buvau linkusi kurti, šiek tiek siūdavau sau pati. Galvodamos apie „Flow“, galvojome apie miesto moterį. Žodis „moteriškumas“ man pirmiausia asocijuojasi su juodai balta nuotrauka ir baltais marškiniais vilkinčia moterimi joje. Klasikiniai marškiniai – tai, ko reikia kiekvienai moteriai. Taip ir gimė „Flow“ idėja. Atradome partnerius Šveicarijoje, besispecializuojančius „easy care, non-iron“ (liet. – lengvai prižiūrima ir nereikalinga lyginti) medvilnės gamyboje. Mums tai atrodė idealus pasirinkimas, juk balti marškiniai yra tikras

LAMŲ SLĖNIS

galvos skausmas! Jie reikalauja itin kruopščios priežiūros, o lengviausia prižiūrėti aukštos kokybės medvilnę. Norime, kad mūsų marškiniai nebūtų vienadienis mados klyksmas, o ilgalaikė investicija. Vėliau „Flow“ pasipildė suknelėmis ir palaidinėmis. Bet ir čia mums visų svarbiausia – aukščiausios kokybės audiniai. Balansuojame tarp natūralių ir sintetinių, inovatyvių aukštos kokybės audinių. Stebime moterų elgseną, nes manome, kad kai kurie drabužiai turi poreikį atsikartoti iš sezono į sezoną. Iki šiol kai kurias sukneles ir palaidines gaminome vedinos kūrybinio impulso, o dabar norime dar labiau atsidėti lėtosios mados filosofijai ir kurti vis universalesnius drabužius, kurie drabužinėje galėtų kabėti penkerius ar dešimt metų ir neprarastų aktualumo. Kaip kokia įliemenuota grakšti „Dior“ suknelė, keliaujanti iš kartos į kartą! – Neseniai „The Place“ asortimentą papildė ir išskirtinių batų kolekcija. Kaip atradote lietuvės sukurtą unikalų projektą „Dot Dash“? Jovita: Turėjome idėją užpildyti originalios avalynės nišą. Iš klienčių nuolat girdėjome, kaip jos ieško, bet neranda nieko išskirtinio. „Dot Dash“ – tai skirtingų dizainerių darbai, suburti į vieną kolekciją. Šiems batams naudojama itin aukštos kokybės oda ir jos išdirbimas. Ina: Apie šį projektą išgirdome visiškai atsitiktinai. Abejonių neliko, kai jo kūrėjai Dovilei Šertvytytei lankantis Lietuvoje su ja susitikome. Tai labai charizmatiška asmenybė, kupina įkvėpimo ir entuziazmo. Ir jos projektas – labai meniškas. Dovilei pavyko suburti pačius stipriausius jaunuosius kūrėjus iš viso pasaulio. Kiekvienas jų turėjo sukurti batų porą, tarsi tai būtų vieninteliai moters gyvenimo batai. Supratome, kad žvelgiame ta pačia kryptimi kokybės ir vertybių atžvilgiu. Kol kas nežinome, kaip „Dot Dash“ avalynę įvertins lietuvės. Tai iš tiesų išskirtiniai, tačiau tikrai dėvimi batai! Jau laukiame ir antrosios kolekcijos – joje kiek praktiškesni, šiuolaikines tendencijas atspindintys batai. Pirmojoje kolekcijoje nerasi jokių tendencijų, tik aukščiausią įmanomą kokybę.

LAMŲ SLĖNIS

– Išsirinkus naują suknelę ir batelius ateina metas deimantams... Lina, jūsų suburtoje papuošalų kolekcijoje – taip pat daug lietuvių kūrėjų, kai kurių vardai mažai girdėti, kaip juos atrandate? Lina: Dešimt metų gyvenau ne Lietuvoje, pastaruosius kelerius – Londone. Baigusi mokslus dirbau juvelyrinėje kompanijoje „77 Diamonds“, deimantais ir deimantine juvelyrika prekiaujančioje išskirtinai tik internetu. Kai su vyru nusprendėme grįžti į Lietuvą ir čia susilaukėme vaikų, pradėjau svarstyti, ką norėčiau veikti toliau. Gyvendama užsienyje jutau lietuviškos autorinės juvelyrikos poreikį, tačiau internete ką nors rasti buvo praktiškai neįmanoma. Tad nusprendžiau išnaudoti turimas žinias bei sukauptą patirtį ir pristatyti lietuvių darbus pasauliui. Kadangi auginau mažus vaikus, ėmiausi kurti internetinę juvelyrikos dirbinių parduotuvę „Miutto“. Šiame versle labai svarbus asmeninis kontaktas, juk ne kiekvienas juvelyras drąsiai ryžtasi savo darbų nuotraukas kelti į internetą, pas mus vis dar baiminamasi kopijavimo ir nedraugiškos konkurencijos. Šiandien dirbu su keliolika skirtingų kūrėjų. Dalis jų gyvena ne Lietuvoje. Atrandu labai įdomių juvelyrų, baigusių prestižinius mokslus Londone ir kituose pasaulio didmiesčiuose. Jie kuria puikius dalykus, tačiau Lietuvoje jų vardai mažai žinomi. Apie talentingą juvelyrę Augustą Sofiją Rudzikaitę perskaičiau kažkur internete. Jau metus sėkmingai bendradarbiaujame su Niujorke gyvenančia ženklo „Aka jewellery“ kūrėja Aušra Bankauskaite. Norisi, kad žmonės pamatytų, kokius įspūdingus darbus kuria lietuviai. Vienas naujausių mūsų pristatytų ženklų – tai „Praba 750“, dviejų merginų projektas, kuriamas tarp Vilniaus ir Londono. Tai pirmas sąmoningas, etiškas, pakartotinio panaudojimo (angl. – upcycling) idėją propaguojantis aukštosios juvelyrikos ženklas. Kūrėjos skatina žmones atnešti namie užsigulėjusius senus aukso dirbinius ir iš jų kuria modernius minimalistinius papuošalus. Smagu, kad tokios idėjos kyla ir lietuviams. – Lietuviai labiau linkę juvelyrinius dirbinius pirkti internetu ar jiems vis dėlto svarbu ateiti ir paliesti, apžiūrėti gyvai?

Lina: Kai dirbau Londone, matydavau, kaip internetu žmonės perka dešimtis tūkstančių kainuojančius papuošalus. Lietuviams vis dar svarbu ateiti, pamatyti, pasimatuoti. Būna, žmogus ateina nusižiūrėjęs vieną žiedą, bet išeina nešinas visai kitu dirbiniu. Visai kaip su drabužiais – pirma pamatai vieną, bet po to užburia kažkas kita. Ina: Ypač įdomūs pirkėjai yra vyrai. Su jais viskas vyksta kur kas paprasčiau. Vieni ateina tiksliai žinodami, ko nori jų moteris, beda pirštu ir sako – šitą! Kiti, priešingai, nori išrinkti patys. Lina: Būna, ir pačios matuojamės tuos papuošalus, ir prašome parodyti mylimosios nuotrauką, kad žinotume, kokia jos plaukų, akių spalva, išsiklausinėjame apie jos gyvenimo būdą, duodame patarimų, kaip slapta nustatyti jos piršto dydį. Išgirstame daug romantiškų istorijų. Kartą prieš vidurnaktį esu gavusi kliento žinutę: „Viskas gerai! Žiedas tiko ir labai patiko!“ Tokiomis akimirkomis pasidaro labai gera. Juk vyrui išrinkti papuošalą savo mylimai moteriai iš tiesų kainuoja daug nervų ir streso. Ina: Būna ir kurioziškų situacijų. Pamenu, kartą į parduotuvę įbėgo vyras ir sako: „Reikia žiedo, piršiuos!“ Klausiam – kada? O jis: „Rytoj. Reikia 16 dydžio. Neturit? Gerai, duokit 18-ą...“ Po kelių dienų jo sužadėtinė grįžo sumažinti žiedo. Bet šventės tai nesugadino. Kartais užsuka vyrų, norinčių pradžiuginti besilaukiančią žmoną. Tai labai asmeninės istorijos, kurios sujaudina ir mus. Mes iš tiesų pamatome labai daug šiltų santykių ir išgirstame neįtikėtinų istorijų. – Iš tiesų – ne parduotuvė, o gyvenimas... Lina: Toks aplink savo ašį besisukantis atskiras pasaulis ir į mūsų orbitą vis įskrendantys nauji žmonės!

Užsukite į „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje. Arba apsilankykite internetinėse parduotuvėse: www.miutto.com

www.flowfemme.com

LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKOS ISTORIJA

TYLUS PUSRYČIŲ KOMPANIONAS Jo neišgirsi, bet pamėgsi akimirksniu. „Millo“ – tai analogų neturintis lietuvių sukurtas išmanusis maisto ir gėrimų plaktuvas. Lengvai valomas ir patogus įrankis vilioja gyventi sveikai ir stilingai. „Millo“ greitai pelnė Lietuvos verslo angelų pasitikėjimą – išmanaus plaktuvo sukūrimui ir pilnam paruošimui šie skyrė 100 tūkst. eurų. Plaktuvas netrukus startavo ir minios finansavimo platformoje „Kickstarter“ su ambicingu tikslu per mėnesį surinkti 80 tūkst. svarų sterlingų.

LAMŲ SLĖNIS

Atostogos be rūpesčių

Batuose girgždantis smėlis, tingūs rytai ir vakarai, sūri jūros gaiva, mintis šildanti saulė ir ore sklandanti atostogų nuojauta. Atėjo metas pamiršti rūpesčius ir nerti į malonumų vandenyną. Balzamas lūpoms „Žiedė“, 10 ml

Ekologiški sviestmedžių ir makadamijų aliejai, bičių vaškas, vanilės, cinamono ir apelsinų eteriniai aliejai saugo lūpas nuo saulės nudegimų ir skilinėjimo būnant vėjyje. Levandų hidrolatas „Žiedė“, 100 ml

Ekologišką levandų vandenį naudokite kaip odos drėkiklį būnant saulėje.

Aliejus-kaukė sausiems ir pažeistiems

Kremas kojoms „Žiedė“, 50 ml

Ekologiški sviestmedžių, kokosų, simond-

lazdynų riešutų, medetkų,

plaukams „Žiedė“, 50 ml

Ekologiški makadamijų,

sijų, makadamijų aliejai bei apelsinų,

indiškojo nimbamedžio aliejai, ramunėlių vanduo ir net

pelargonijų, jazminų, levandų, pačiulių ir

septyni ekologiški eteriniai aliejai drėkina ir maitina pėdų odą, kuri ypač išsau-

eukaliptų eteriniai aliejai – puiki „atstato-

sėja avint atvirą avalynę.

moji“ terapija plaukams po saulės vonių ir sūraus jūros vanens.

Simondsijų aliejus kūnui „Žiedė“, 50 ml Giliai drėkinantį, maitinantį ir tonizuojantį ekologišką nerafinuotą šaltai spaustą simondsijų aliejų tepkite ant drėgnos odos prieš ir po saulės vonių.

Atsidėkokime gamtai už savo natūralų grožį – neišmeskite tuščio stiklinio indelio „Žiedė“. Atneškite jį į vaistinę ir naują gaminį „Žiedė“ įsigykite pigiau. Tausokime gamtą drauge! „Žiedė“ kosmetikos rasite „Gintarinėje vaistinėje“, „Norfa“ vaistinėje bei www.vaistine.lt. www.ziede.lt

LAMŲ SLĖNIS

Tądien mes visko nuveikėme tiek daug: apsitaškėme marių vandeniu, palydėjome saulę, kuri nusirito kažkur už Ventės rago švyturio, pamatėme uodų tuoktuves, kalbinome avis, vaikščiojome basomis po ką tik nupjautą žolę, uostėm burokėlio spalvos bijūnus, girdėjome paukščius, valgėme sūdytą žuvį. O svarbiausia – klausėmės istorijų. Prieš septynerius metus į Atmatos pakrantėje įsikūrusį Šyšos kaimą iš Vilniaus persikėlusi MONIKA DOBROVOLSKYTĖ moka jas pasakoti. Ir pasakoti yra ką.

PANELĖS MONIKOS POTVYNIO NUOJAUTA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

„Pastaruoju metu pradėjau matyti ženklus, kurie man aiškiai rodo, kad gyvenu tikrai savo gyvenimą. Neseniai skridau į Turkiją, į ekoturizmo konferenciją. Į rankinę įsimečiau Ernesto Hemingway‘aus knygą „Senis ir jūra“. Skaičiau ją lėktuve, paskui užverčiau, žiūrėjau į debesis, vėl atsiverčiau: „Turbūt vaizdas iš lėktuvo gana keistas“. Tokie dalykai man vis dažniau nutinka – tie geri ženklai, kurie patvirtina, kad daugiau nenusivilsiu, kad išmokau džiaugtis akimirka. Turkijoje susipažinau su daugybe įdomiausių žmonių. Jie man buvo patvirtinimas, kad einu teisingu keliu. Šilutėje mane dažnai vadina išsišokėle, nes turiu visokių stiprių principų,

LAMŲ SLĖNIS

o principai kai kuriems vietiniams nepatinka. Nedirbu su žmonėmis, kuriems poilsis gamtoje yra tik muzika ir mišrainės. Tačiau žmonės keičiasi, ir kartu keičiuosi pati. Man nebeužtenka tik priimti svečius savo sodyboje, mes organizuojame renginius, edukacijos programas, tarmių pamokėles, plaukiojame laivais, noriu atkurti šiose apylinkėse gamintus baldus, senovinius žaidimus ir tradicijas. Kad ir nėgių kepimą. Nėgės, anais laikais vadintos devynakėmis, Rusnės žvejams uždirbdavo daug pinigų. Sezono įkarštyje iš jūros jų priplaukdavo tūkstančiai. Gerai pažvejoję, vietiniai netgi laivus nusipirkdavo. Klaipėdoje bu-

vo tokia užeiga, kurioje nėgių galėdavai valgyti, kiek širdis geidžia. Ateini prie baro, tau duoda dubenį skrudintų nėgių, šviežių bandelių ir bokalą porterio. Žuvis suvalgęs, prie baro turėdavai susimokėti tiek, kiek dubenyje akių likdavo. Žvejoti mane išmokė tėtis. Nuo vaikystės mus su broliu veždavosi į šitą kraštą. Žvejodavome, buriuodavome, plaukiodavome valtimis, važinėdavome vandens slidėmis. Nors vaikystėje piešdavau piešinius, kad gyvensiu kaime, paauglė tokio gyvenimo neįsivaizdavau, pykdavau, kai tėtis liepdavo sode ravėti lysves. Tai dabar suprantu, kad šitaip pratino prie fizinio darbo, todėl esame tokie tvirti.

LAMŲ SLĖNIS

Tėtis turi stiprų kaimo jausmą, nors yra užaugęs mieste. Vilniuje netgi buvo įsigudrinęs bute vištas auginti. Su kaimynais dėl to susipyko. Mama mirdavo, kai jis palikdavo jai vištas prižiūrėti, o pats – į komandiruotę. Paskui garaže įtaisė lentynas, vištas perkėlė ten. Tėčiui turiu būti dėkinga, kad parodė man šitą kraštą, kad leido sužinoti apie mano vandens jausmą. Iš pradžių važiuodavau su juo ir su broliu, paskui pradėjau čia leisti vasaras, galiausiai likau visam laikui. Paauglystėje buvau maištininkė, atskalūnė, sunkiai rasdavau bendrą kalbą su žmonėms, man dažnai atrodydavo, kad jie manęs nesupranta. Vaikiškai maištavau prieš sistemą – vėriausi auskarus, klausiau keistos muzikos, bėgau iš namų. Baigusi mokyklą išvažiavau mokytis architektūros į Sankt Peterburgą. Rusų kalbos nemokėjau, sąlygos gyventi ir mokytis

LAMŲ SLĖNIS

Mes nebijome potvynio, mes jo laukiame. Potvynis kasmet yra kitoks, užklumpa staiga, skirtingu laiku. Būna, paryčiais išgirstame traškesį, aštuntą atsikėlę, žiūrime, vanduo jau semia šunų voljerą, šokam, bėgam gelbėti šunis, vanduo visur aplink, rodos, Nemunas pro vartelius į svečius įsiprašęs.

ten buvo siaubingos – užtat dabar nieko nebijau. Po dvejų metų pasiprašiau atgal, į Lietuvą. Baigiau veterinarijos studijas, nors juk kiaulės gyvos nebuvau mačiusi. Labiau dėl tėvų mokiausi, ne dėl savęs, žinojau, kad veterinarijos gydytoja nedirbsiu.

Tokiam darbui turi būti šventas žmogus. Man 33-eji ir aš vėl noriu studijuoti. Galvoju apie ekologiją Klaipėdos universitete. Jaučiu, kad man to reikia. Gal pagaliau subrendau? Veterinarija man praverčia – turime šunų, katę, pernai auginome žąsų, šiais metais – avis. Kai tėtis savo sodyboje avis pjauna, važiuoju jam padėti, žinau, kaip išpjauti geriausią mėsos gabalą. Su saviškėmis prieš žiemą irgi turėsim atsisveikinti, jos skirtos maistui, žiemą gyvūnų laikyti neturime sąlygų. Juk nesivešim kartu į Vietnamą, kur su Vytautu leidžiame žiemas. Ten geri vėjai, aitvaruojame kasdien, o ir sąlygas susikūrėme kaip Šyšoje – gyvename mažame kaimelyje, kur beveik nebūna turistų. Per Vietnamą šiais metais pražiopsojome potvynį. Kai grįžome, jis beveik buvo pasibaigęs. Pasiilgau jo, kokia beprotė, galvojau, kaip galima bėgti nuo to, dėl ko čia atvykau?!

LAMŲ SLĖNIS

Pirmąjį potvynį patyriau kartu su tėčiu. Dabar žinau, kad tąsyk mums galėjo labai blogai baigtis. Prisimenu, buvo pavasaris, mūsų šeimos draugas sako – važiuojam į Pamarį, pažiūrėsime, kaip atrodo potvynis iš vidaus. Šioje vietoje tada stovėjo mūsų senasis namas, nuo Šilutės pasukome link jo. Senas uazikas vežė mus ir to žmogaus šeimą. Nuslydome nuo apsemto kelio, automobilio lempos atsidūrė po vandeniu. Laimė, mirksinčias šviesas pamatė kaimynas, – kokie čia bepročiai, mirtininkai plaukia? Sėdo į valtį, atplaukė mūsų gelbėti. Jei tada būčiau žinojusi, ką dabar žinau apie potvynį, nė už ką nebūčiau važiavusi – vandens iki krūtinės, jis – ledinis, 4 minutes gal ir išsilaikytum, srovės beprotiškos, ledo lytys daužosi į automobilio šonus. Galėjo būti visiškai blogai, bet nebuvo. Aš galėjau išsigąsti vandens, bet neišsigandau – pamilau jį. Iš Šilutės, kur buvau išsinuomojusi butą, nusprendžiau persikelti į sodybą Šyšoje. Name gyventi negalėjau, potvyniai buvo jį iškankinę, o statyba, matyt, nekokybiška, teko restauruoti. Išlupau grindis, pakeičiau išplanavimą, atidengiau senovinius rąstus. Kaip kokia amazonė švaisčiausi su pjūklu po šabakštynus, viską pati savo rankomis išvaliau. Kaimynas juokėsi: na, na, pažiūrėsim, kiek tversi, ne tokių čia matėme, dingsi per pirmąjį potvynį. Nedingau. Jau septynerius metus kartu geriame kavą. Noras būti čia viską nugalėjo, kad ir kaip žiauriai baisu būdavo naktimis. Prie upės atvykę žvejai automobiliais

įvažiuodavo į kiemą, kartais ne visai blaivūs. Labiau bijojau jų, o ne lubų traškėjimo sename name. Užtat nusipirkau pistoletą. Baisu buvo ir mano mamai. Ji vis dejuodavo, kad tėtis ištrėmė vaiką į potvynio zoną. Dabar apsiprato, šią žiemą netgi liko čia viena dviem mėnesiams, prižiūrėjo mūsų šunis, kol su Vytautu buvome Vietname. Man atrodo, jai darosi aišku, kad radau savo vietą ir kad labai rimtai žiūriu į savo darbą. Po mano paauglystės pokštų nėra lengva tai suvokti. Kartais pagalvoju, kad mano išsikraustymas iš Vilniaus, matyt, buvo paauglystės maišto tąsa, manoji kova prieš sistemą. Šyšoje aš lakuoju nagus, tačiau išgyvenimo dalykai čia yra kur kas svarbesni, o depresijai tiesiog nebeturi laiko. Man labai patinka rudens tingulys, liūdesys ir melancholija. Po vasaros darbų, daugybės žmonių ir bendravimo mielai į tai pasineriu. Atostogos į mūsų gyvenimą ateina pačios. Kaimynė sako: Šyša eina atgal, tuoj bus potvynis. Tada aš ploju katučių ir šaukiu: „Nemune, ateik pro vartelius!“ Mes nebijome potvynio, mes jo laukiame. Potvynis kasmet yra kitoks, užklumpa staiga, skirtingu laiku. Būna, paryčiais išgirstame traškesį, aštuntą atsikėlę žiūrime, vanduo jau semia šunų voljerą, šokam, bėgam gelbėti šunis, vanduo visur aplink, rodos, Nemunas pro vartelius į svečius įsiprašęs. Nors taigi kviečiau jį. Ir vejasi, vejasi, turi bėgti. Per kelias valandas visiškai mus užpila. Šalia esantis senas vokiškas kanalas pradeda veržtis per

kraštus, vanduo tokios geltonos spalvos kaip Amazonės džiunglėse. Srovė – didžiulė, joje visi gyviai: žiurkės, pelės, kurmiai, makaluojasi. Paukščiai klykia, kaimynė pasakojo, kad bebrai netgi į medžius sulipa. Po kurio laiko triukšmas liaujasi, vanduo nusistovi ir visi pradeda gyventi potvynio gyvenimą. Per tą savaitę ar dvi, kai esi įkalintas vandens, žinokit, nieko nenutinka, pasaulis nenustoja suktis. Gali tik grožėtis, daryti darbus, kurių neturėjai laiko padaryti per vasarą, rašyti laiškus. Vieną pavasarį gyvenome kaip Venecijoje – potvynis atkeliavo iš Kauno, nebuvo jau nei sniego, nei ledo, vanduo šiltas, valtis prie vartelių pririšta, gali nuplaukti, kur nori. Kai vanduo užšąla – irgi gerai. Tada automobiliais važiuojame ledu, su kaimynais tik pažymime kanalus, kad netyčia neįvažiuotume ten, kur ledas plonas. Stebėtis čia niekuomet nenustoju: būna, po ledu upės atsiranda, paskui ištrykšta geizeriai, vėl ledas sušąla. Kai saulė pašviečia, jis suaižėja, tada iš po automobilio ratų žyra briliantai. Kaskart išsižioju! Reikia į kirpyklą, gražiai apsirengiu ir žingsniuoju tris kilometrus per ledą į Šilutę. Grįžti kartais tenka atbulomis, nes vėjai žiemą čia stiprūs ir šalti. Sunkiausia gal per šaktarpį – penktąjį Pamario sezoną, kai sakoma – nei ledu, nei bradu. Ledas tuomet būna per plonas, kad juo eitum, ir per storas, kad galėtum plaukti valtimi. Tada tai jau tikrai sėdi namuose.

LAMŲ SLĖNIS

Mes visada, net ir vasarą, turime maisto atsargų kokiems trims mėnesiams. Pernai šaldiklį prikrovėme žąsų, šiais metais avienos turėsime. Jei dingsta elektra, įsijungiame generatorių. Anksčiau atplaukdavo amfibijos, kaimo gyventojams atveždavo vandens, duonos, vaikams užduočių iš mokyklos, jei potvynis užsitęsdavo. Kartą namuose sėdėjome gal dvi savaites, nieko nepritrūkome, bet kai atplaukė karinė amfibija su žurnalistais ir fotografais, nusprendėme su Vytautu nuplaukti į Šilutę pasižmonėti. Nusipirkome dėžę putojančio vyno – man nesmagu, kai mėginama parodyti, kokie Pamario gyventojai yra vargšai. Iš tiesų mes gyvename stebuklingoje ir, galiu pasakyti, jau pradedamoje atrasti vietoje. Vytautas mano gyvenime atsirado taip pat netikėtai kaip ir potvyniai. Buvau čia pagyvenusi gal metus, sugalvojau, kad noriu išmokti aitvaruoti. Dar pavasarį nusipirkau išankstinius treniruočių kuponus, bet jie taip ir pragulėjo visą vasarą – neturėjau laiko. Rugpjūčio pabaigoje vis dėlto nusprendžiau užsirašyti į pamokas. Su

LAMŲ SLĖNIS

broliu patekome pas Vytautą, kuris Palangoje turėjo savo aitvaravimo mokyklą. Viena pamoka, antra, trečia – nejučiomis susidraugavome. Leisdavome laiką kartu, su broliu ir mūsų tėčiu. Kartą pasikviečiau Vytautą į Šyšą. „Vau, kaip norėčiau čia gyventi!“ – pasakė įžengęs į kiemą ir pažadėjo padaryti taip, kad neveikiantis kateris pradėtų plaukti. Viskas taip ir nutiko. Šiandien mes jau penkeri metai kartu, nors Vytautas irgi tikras miestietis, iš Kauno. Bet vanduo mums abiems yra viskas. Kai labai pavargstame, jau sutemus sėdame į katerį ir tampome vienas kitą vandens slidėmis. Arba plaukiame aitvaruoti, arba keliamės per marias į Nidą, arba tempiam prie Atmatos irklentes. Prisigalvojame dalykų, kurie mūsų gyvenimą dažnai paverčia nuotykiu. Jei man nepatiktų taip gyventi, kaip gyvenu dabar, tikriausiai turėčiau butą, rūkyčiau balkone ir nesukčiau sau galvos, ką įdomaus pasiūlyti savo svečiams, kaip nupjauti žolę, kur išsibėgiojo avys, kodėl kyla bangos, kai išplaukiame į marias. Bet ar tada mano gyvenimas neitų pro šalį?“

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

LAISVALAIKIO GIDAS

GERIAUSIOS VIETOS LAISVALAIKIO ČEMPIONAMS Nuotraukos: „Sup-board.lt“, „Wake Inn“, „Wake Up“ redakcijos ir „Švyturio“ archyvo

Šaltuoju metų sezonu kažkur tyliai snaudusi aktyvaus laisvalaikio dvasia vasarą atgimsta milžinišku energijos pliūpsniu. Norisi įveikti svarbiausius gyvenimo maratonus, kilti į aukščiausius kalnus, šokti į vandenį vandenlenčių parke ar pasinerti į ilgus apmąstymus irklentę supant ramiam upės vandeniui. Pristatome jums idėjas, įkvėpsiančias aktyviai praleisti laisvalaikį toli nepabėgant nuo miesto. 104

LAMŲ SLĖNIS

105

VILNIUS NERIES PAKRANTĖ VALAKAMPIUOSE Ideali vieta irklenčių gerbėjams. Vaizdinga panorama ir kerintis gamtos grožis užliūliuoja, tačiau dirbantys raumenys neleidžia užsimiršti!

VINGIO PARKAS Bėgimo entuziastai asmeninių rekordų čia gali siekti kiek atokiau nuo miesto šurmulio.

Alus „Švyturys GO Nealkoholinis“ – jums, kurie nuolat ieško, kaip ištrūkti. Iš rutinos, keturių sienų, patogių sofų ir fotelių. Jums, kurių laisvas laikas – užimtas, nes norisi pamatyti ir patirti daugiau. Atsigaivinti, pasimėgauti kiekviena akimirka. Jums, laisvalaikio čempionai!

106

LAMŲ SLĖNIS

AIKŠTELĖ PRIE BALTOJO TILTO Riedutininkams, riedlentininkams ir BMX dviračių mėgėjams skirtas parkas alsuoja aktyviu miesto gyvenimo ritmu nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro.

LAMŲ SLĖNIS

107

KAUNAS BOTANIKOS PARKAS Unikali vieta bėgimo entuziastams. Bėgant siaurais sodo takeliais galima gėrėtis ryškiaspalviais augalais, prof. Birutės Galdikas ąžuolų giraite ar aplankyti didžiausią Lietuvoje rožyną.

VANDENLENČIŲ PARKAS „WAKE UP“. Ekstremalaus vandens sporto mėgėjai tikrai žino Lampėdžio ežere įsikūrusį parką ir juokauja, kad plaukiojimas vandenlente – tai vaistas, gydantis jėgos aitvarų entuziastus nevėjuotomis dienomis, o snieglentininkus – ištirpus sniegui.

108

LAMŲ SLĖNIS

PAŽAISLIO DVIRAČIŲ TAKAS Važiuodami šiuo taku aplankysite nuo XVII a. istoriją skaičiuojantį Pažaislio vienuolyno ansamblį, tituluojamą vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje.

LAMŲ SLĖNIS

109

KLAIPEDA DVIRAČIŲ TAKAS KLAIPĖDA– ŠVENTOJI Kolekcionuokite įspūdžius Baltijos jūros pakrantėje: aplankykite 24 m aukščio skardį – Olando kepurę, užsukite į Palangos botanikos parką, o kelionę užbaikite Žemaičių alkoje – Šventosios pajūrio kopose atstatytoje pagoniškoje žemaičių šventvietėje.

VANDENLENČIŲ PARKAS „WAKE INN“. Tai laisvės pojūtis pačiame Klaipėdos miesto centre – Trinyčių tvenkinyje įkurtame vandenlenčių parke.

110

LAMŲ SLĖNIS

DANĖS PAKRANTĖ Plaukiojimas irklente Danės upe leidžia kiek kitu kampu pažvelgti į unikalų Klaipėdos senamiestį ir iš arti apžiūrėti miesto simbolį – XX a. viduryje statytą medinį burinį laivą „Meridianas“.

LAMŲ SLĖNIS

111

Neabejoju: kai lieka vienas, jis kalbasi su paukščiais. Sutupdo sode ant šakų ir klausinėja – kur skrido, ką matė? Jei galėtų, gal net skristų kartu, kad tik pamatytų jų kelius iš šaltųjų kraštų į šiltuosius, jų maršrutus ir poilsio vietas. Tikriausiai tai būtų pats geriausias Lietuvoje, Rusnėje gyvenančio bulgaro BORISO BELCHEVO mokslinis tyrimas. Nes šis žmogus tikrai pametęs galvą dėl paukščių.

BORISAS IŠ PAUKŠČIŲ SALOS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke ir Borisas Belchevas

– Borisai, kada pirmą kartą pamatei Rusnę? – Beveik prieš dešimtmetį – 2008-aisiais. Buvo ankstyvas pavasaris, visi keliai ir keliukai apsemti. Man čia pasirodė tikras paukščių rojus.

lometrų, turistus į parką vežioja specialūs autobusai. Ten viskas yra tiesiog laukinė gamta – meškos vaikštinėja, briedžiai, begalybė paukščių, nykstančių augalų. Per savo gimtadienį netgi lūšį pamačiau!

– Ar tiesa, kad kelią į Rusnę radai per Aliaską? – Sofijos universitete studijavau biologiją. Visada svajojau fotografuoti gamtą, tačiau Bulgarijoje susitaupyti pinigų fotoaparatui – neįmanoma. Kažkas pasakė, kad Aliaskoje gerai moka, pagalvojau, šalis įdomi, kodėl ten nenuskridus? Įsidarbinau Denalio nacionaliniame parke, šalia aukščiausio Šiaurės Amerikos kalno Makinlio. Parko teritorija – 24,5 kvadratinių ki-

– Gamta, gyvūnai ir paukščiai tau nuo vaikystės buvo įdomūs? – Vaikystėje mano knygos buvo gamtos enciklopedijos. Ketvirtoje klasėje paprašiau, kad tėvai nupirktų žinyną su lotyniškais augalų ir gyvūnų pavadinimais. Gyvenau mieste, vasaromis būdavau pas senelę kaime, vėliau teta mane veždavosi į kalnus. Kai 1994-aisiais mirė senelė, tėvai pardavė jos namą, už tuos pinigus nusipirkome televizorių ir įsivedėme ka-

112

LAMŲ SLĖNIS

belinę televiziją. Mėgstamiausias mano kanalas, žinoma, buvo „Animal Planet“. Penktoje klasėje, prisimenu, mus mokė labai gera gamtos mokslų mokytoja, tada ir užsidegiau studijuoti biologiją. Vėliau dar galvojau apie veterinariją, tačiau pažįstamas veterinaras atkalbėjo. Sakė: tau tikrai to nereikia, jei neturi ryšių, dirbsi kaime su karvėmis, o paskui dar ir valgysi savo pacientes. Tokia perspektyva nežavėjo, taigi nusprendžiau studijuoti biologiją. Pasirinkau ornitologijos kryptį, pradėjau savanoriauti Bulgarijos ornitologų draugijoje. Mintis, kad norėčiau dirbti gidu, rodyti turistams paukščius, visada kirbėjo. O tada atėjo laikas išvykti į Aliaską.

LAMŲ SLĖNIS

113

– Aliaskoje juk ne tik uždirbai pinigų, bet ir radai sau žmoną... – Pagyvenęs Aliaskoje du mėnesius, sutikau Simoną – menininkę, grafikos dizainerę, dabar jau buvusią savo žmoną. Ji pasisvečiavo Bulgarijoje, paskui pasikvietė į Lietuvą. Taip čia ir likau, jau dešimt metų gyvenu. Iš pradžių apsistojome Kėdainiuose, pas žmonos tėvus. Kol studijavau ekologiją ir aplinkotyrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dirbau Kėdainių ligoninės rūbinėje. Turėjau laiko mokytis, o kai išvykdavau laikyti egzaminų, darbe mane pakeisdavo uošvė. Po universiteto darbą man pasiūlė „UAB Kintai“. Turėjau parašyti verslo planą, kaip į jų viešbutį pritraukti kuo daugiau turistų. Man atrodė, kad būtų galima visus metus kviesti paukščių stebėtojus, reiktų tik įrengti jiems paukščių stebėjimo vietas. Įruošėme keturias slėptuves, sulaukėme pirmųjų svečių, tačiau pavasarį sniegas anksti ištirpo, slėptuves pasidarė sunku pasiekti, o savininkams, matyt, pritrūko kantrybės – pelno jie norėjo greitai. Teko atsisveikinti. Pasisiūliau iš jų nupirkti slėptuves, nepardavė, dabar stovi tuščios, nenaudojamos. – Ar tau ir dabar atrodo, kad esama nemažai žmonių, kurie važiuotų į niekam nežinomą užkampį tik dėl paukščių? – Jei tuo netikėčiau, niekuomet nebūčiau persikėlęs į Šilutę, gyvenčiau sau Kėdainiuose ir važinėčiau su turistais, gavęs užsakymą. Tačiau man labai norėjosi pačiam gyventi teritorijoje, kurioje daug paukščių, mažiau būti kelyje, o daugiau – su šeima. Vis dėlto ne visada išeina taip, kaip nori. Gyvenu tarp paukščių, bet be šeimos.

114

LAMŲ SLĖNIS

115

– Kokie žmonės atvažiuoja stebėti paukščių? – Labai daug šeimų su vaikais, užsieniečiai – vokiečiai, olandai, švedai. Švedams išvis patogu – sėda į keltą, aš juos pasiimu iš Klaipėdos. Sutariau su keliomis kaimo turizmo sodybomis, jos apgyvendina svečius, pamaitina. Neseniai vieną grupę lydėjau Bulgarijoje. Kai grįžau, ėmiausi organizuoti "BirdIDLIETUVA" paukščių atpažinimo kursus. Juos noriai lanko žmonės iš įvairių Lietuvos miestų. Paprastai iš paukščių stebėtojų gaunu sąrašą, ką norėtų pamatyti, o jau mano darbas – paukščius jiems parodyti. Užsienyje populiarūs švietėjiški klubai, į juos susibūrę žmonės rūpinasi paukščiais, juos maitina, saugo, dirba savanoriais. Taip pat esama klubų, kurie jungia žmones, registruojančius, kiek paukščių rūšių yra pamatę per savo gyvenimą. O, paklausykit, zylė! Pakabinau inkilą šį pavasarį sode, apsigyveno.

globaliai nykstantis paukštis, stebimas tik Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje. Kol vyko šio paukščio išsaugojimo projektas, rūšis atsigavo, pernai Nemumo deltos pievose čiulbėjo net 140 patinų. Ornitologai juos skaičiuoja eidami per pievas, patinai skraido tose pačiose vietose, į kito patino teritoriją nelenda, gali gauti į kailį. Rusnėje pirmą kartą pamačiau ir girdėjau stungį. Nemuno delta – irgi tipinė jo buveinė, taip gausiai jie peri. – Paukščiai yra tavo darbas, tavo laisvalaikis, tavo pomėgis. Ieškai jų akimis, klausai, fotografuoji, netgi pieši... – Piešti pradėjau neseniai, birželį dalyvausiu projekte su Lietuvos mokyklomis, rengsime edukacines paukščių atpažinimo programas, kažkaip reikės moksleivius sudominti. – Juos labiau domintų kompiuterinis žaidimas nei piešiniai... – Paukščių stebėti su tėvais atvykusiems vaikams rengiame žygius, turime multimedijos aplikaciją BIRDID, su kuria galima mokytis atpažinti paukščius. Neabejoju, gamtoje galima pritaikyti daugybe interaktyvių užsiėmimų.

– Gal jau esama kokių kompiuterinių programų, pagal kurias galima atpažinti paukščių balsus? Sodyboje labai praverstų... – Amerikiečiai tokią programą yra sukūrę, tačiau ji atpažįsta tik amerikietiškas paukščių rūšis. Būtų įdomu pasikviesti programos kūrėjus į Lietuvą. Kartais pats įrašinėju paukščių – Tikriausiai vaikams pirmiausia balsus, tačiau kokybiškam įrašui reikia ir reikia kalbėti apie gamtos saugoprofesionalios įrangos. jimą, mokyti juos pagarbiai elgtis su gamta ir gamtoje. – Ar radai Rusnės saloje paukš– Kartais atrodo, kad vaikai tokias čių, kurių nėra niekur kitur? kalbas geriau supranta nei suaugusieji. – Gal tokių visai išskirtinių nėra, ta- Sausgalviuose teko matyti ūkininką, kučiau meldinės nendrinukės – itin retas, ris aršiai saugojo savo pievą nuo nyks-

116

LAMŲ SLĖNIS

tančių migruojančių žąsų. Nors pievų aplink hektarai, jam atrodė, kad žąsys nupeš visą jo žolę, o karvės neturės, ką ėsti. Kai pamačiau, kad jis vaiko jas po pievą ne tik su šunimis, ne tik laužą užkūręs, bet ir įsisodinęs anūką į automobilį važinėja pievoje su garso signalu, paskambinau pagalbos telefonu 112. Atvykusi policija jo kieme užtruko tris minutes, vargu, ar per tokį laiką spėjo bent pirštu ūkininkui palei nosį pamojuoti. Kai vyko meldinės nendrinukės lizdų saugojimo projektas, buvo tokių ūkininkų, kurie pasiėmė kompensacijas už vėliau pjausimą žolę, tačiau nupjovė ją įprastu laiku, taip sunaikindami nendrinukės lizdus, kiaušinius, netgi jau išsiritusius jauniklius. Keistai atrodo kartais: tie žmonės, kurie turėtų gamtą mylėti, ją teršia. Na kad ir žvejai. Sunku įsivaizduoti, kiek šiukšlių pakrantėse jie palieka. Gal mano, kad kažkas atvažiuos ir sutvarkys po jų likusį šiukšlyną. – Ir kaip žmonėms paaiškinti, kad nebus gamtos – nebus mūsų? – Todėl aš daug savo laiko skiriu švietimui, noriu, kad kuo daugiau žmonių domėtųsi gamta. Neabejoju, kad tada jie pradėtų vertinti, kas mus supa, pagalvotų – mesti plastiką į upę ar į jam skirtą dėžę. Plastikas – pasaulyje didžiulė problema, paukščiai miršta jo prilesę. Universitete bakalauro darbą rašiau apie kirus, kurie nesaugomuose sąvartynuose ieško maisto. Prifotografavau nelaimėlių – vienas kentėjo užsimovęs kapų žvakės dangtelį ant snapo, kitas poliuretano putomis prisiklijavęs koją prie sparno.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

– Borisai, kaip tu save vadini? – Labai nemėgstu etikečių ir įvardijimų. Esu gamtininkas, domiuosi augalais, drugeliais, laumžirgiais, paukščiais, gyvūnais, visa gamta. Fotografu negaliu vadintis – savamokslis, objektyvus štai mėtau į vandenį. Mėnesį vaikščiojau be fotografijos aparatūros, buvo gerokai lengviau, svoris kuprinėje ne toks didelis. – Nebuvo kilusi mintis įsidarbinti Ventės Rago paukščių stebėjimo ir žiedavimo stotyje? – Labai norėjau ten dirbti, bet Lietuvoje būti užsieniečiu yra sudėtinga. Nesvarbu, kad moku lietuviškai, vis tiek lieku bulgaras. Kitais metais žadu pilietybę pasikeisti, bet ir tai kažin ar padės. – Į Bulgariją tikrai negrįši? – Buvau nuskridęs šiais metais. Gamta ten graži, bet man smagiau kartą per metus grįžti, aplankyti mėgstamas vietas. – O Rusnėje galima gyventi net per potvynį? Kas čia tave laiko? – Paukščiai, draugai. – Paukščių kalbą jau išmokai? – 90 procentų – taip. (Juokiasi).

120

LAMŲ SLĖNIS

– Apie ką jie čiulba? – Negaliu pasakoti, jūsų žurnale rubrikos „Tik suaugusiesiems“ nėra. Mano vienas bičiulis gamtininkas bulgaras gerai rašė: „Išeini į gamtą, o ten visi rėkia – ateik, ateik, aš tavęs noriu!“

tis ištikimybės – žinome istorijų, kai žūsta gulbė, o tada miršta ir gulbinas. Visą gyvenimą su tuo pačiu partneriu pragyvena ir jūriniai ereliai. Gandrai gi kitaip elgiasi. Pirmieji iš šiltų kraštų grįžta patinai, jie susuka lizdus ir laukia patelių. Būna, kad seną lizdą užima jaunesnis patinas, įsitaiso jame, – Paukščių pasaulyje gal viskas tada į lizdą grįžusi patelė lieka su juo. paprasčiau nei žmonių? – Gal – sudėtingiau... Kai kurie – Išduok, kurio paukščio bjaupaukščiai labai į kairę eina. Kovoja riausias charakteris? vieni su kitais – dėl teritorijos, dėl pa– Kažkam gal pasirodys, kad gegutelės. Turi vaikus saugoti – nuo žvėrių, tės. Ji deda kiaušinius į svetimus lizkačių, nuo kitų paukščių. Rasti mais- dus, paskui iš jų išmėto jauniklius, bet to, išgyventi migraciją – sunku net ji šitaip rūpinasi, kad jaunikliai išgyįsivaizduoti, kiek reikalų. ventų sudėtingame gamtos pasaulyje. Taisyklės jame – griežtos. – Sunku įsivaizduoti, kaip paukščiai žino, kuriuo keliu skristi... – O būna, kad paukščiai užaugina – Paukščių Via Baltica maršrutas svetimus jauniklius? kerta Lietuvos teritoriją, tėvai skren– Šį pavasarį jūrinis erelis, kurių tuda su jaunikliais, rodo jiems kelią ir rime apie 18 porų, į savo lizdą jaunivietas, kur galima pailsėti, rasti mais- kliams maistui atnešė mažą suopiuką. to, kur saugu, kur nesaugu. Ši infor- Tačiau šie jo nesulesė, o erelis pradėjo macija iš kartos į kartą perduodama jį maitinti. Stebime, kas iš viso to išeis. tūkstantmečius. – Žinai visas čia gyvenančių – Žmonės iš paukščių galėtų pa- paukščių istorijas? simokyti, kaip saugoti protėvių ži– Gal ne visas, bet domiuosi, smalnias. sauju. Savo vaikų neturiu, užtat sten– Paukščių ir žmonių gyvenimą ga- giuosi kitų vaikus išmokyti gamtą mylima palyginti. Iš gulbių reiktų moky- lėti.

LAMŲ SLĖNIS

121

„Kodėl stovėdama prieš vienus namus puikiai įsivaizduoji save, auginančią bazilikus ant palangės ir geriančią arbatą savo terasoje, o kitus aplenki be menkiausios minties, kad galėtum ir norėtum čia kurti savo namų istoriją?“, – klausia Akvilė Liaudanskienė, vesdama Užupio gatvelėmis Vilnelės link. „Taigi kai kas nors manęs klausia, kuo užsiimu, sakau, jog esu atsakinga už patį gražiausią – namų – jausmą“, – priduria šešerius metus vienos didžiausių Lietuvoje nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „MG Valda“ rinkodaros skyriui vadovaujanti moteris.

NAMŲ PRIE UPĖS JAUSMAS Tekstas: Vilė Liugevičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kaip jūs, iki tol dirbusi televizijoje, atsidūrėte tokiame, rodos, vyriškame nekilnojamojo turto sektoriuje? – Sektorius visai nevyriškas, juk sprendimą keisti namus dažniausiai priima moteris. Apskritai savo darbe retai naudoju žodžius „nekilnojamasis turtas“, „investicija“, „grąža“. Juk už kiekvieno šio žodžio yra žmogus – nesvarbu, kokiu tikslu jis įsigyja naujus namus. Netiesiogiai dalyvaujame svarbiose žmonių gyvenimo progose ir šventėse: štai gimė pirmasis vaikas ir šeimai reikia erdvesnių namų, sūnus nusprendė, kad mamai bus geriausia gyventi arčiau jo, kažkas be galo my-

122

LAMŲ SLĖNIS

li Vilniaus istoriją ir pusę gyvenimo laukė savo namų senamiestyje, kažkas šalia sužadėtuvių žiedo įteikia ir raktus nuo naujų namų – ir tai – ne išgalvotos istorijos! – Atvedėte mus į „Užupio krantines“. Labiausiai didžiuojatės šiais namais? – Kiekvieni namai, prie kurių dirbu, ilgainiui tampa mano mėgstamiausi. Aš, kaip ir daugelis lietuvių, esu gana sėsli, negaliu pakeisti savo mentaliteto ir tapti viso pasaulio gyventoja, dėl to kiekvieną vietą jaukinuosi. Tačiau kai namas užsipildo gyventojų ir įsikrausto paskutinė šeima,

kokį mėnesį graužiuosi, kad nepersikėliau ten gyventi su savo šeima – jaučiuosi, lyg būčiau praradusi unikalią progą gyventi ten, kur širdis. Bet ateini į naują Vilniaus žemę, vėl galvoji, kaip pajausti tą vietą ir kaip sukurti jausmą kitiems, ir istorija kartojasi. Mano šeima jau žino – jei pradedame naujos gyvenvietės statybas, dvejus metus primygtinai reikalausiu kraustytis būtent ten, nes ten atrodys geriausia. Per pastaruosius metus daug laiko praleidau Užupyje. Kai čia, Polocko gatvėje, dar stovėjo sovietinės siuvyklos griaučiai, ateidavau pagaudyti įkvėpimo, pasėdėti ant Vilnelės šlaito ir pamatyti ateitį.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

Iš naujo atradau Vilnių, jo žmones, tobulą orą ir save. Sergu šiuo miestu be galimybės pasveikti. – Ir kokią ją pamatėte? – Štai ir suprasi, ką žmonės kaip aš veikia visą dieną. Užupio istorija labai spalvinga, čia nuo seno kūrėsi amatininkai, menininkai, mokslininkai – kai statai kažką naujo, negali neįvertinti istorinio konteksto, privalai jausti pagarbą aplinkai, gamtai, architektūrai ir žmogui, kuris čia gyveno ir kuris dar gyvens. Jei mąstai plačiau ir pereini visą žmogaus dienos ciklą, supranti, kad namai nėra tik butas, kuriame užsidarai po dienos darbų. Žmogus pereis per kiemą, kils laiptais, galiausiai atvers langą ir atsisės į mėgstamą krėslą. Jo kelionėje bus grindinys po kojomis, fontanas, medžiai, švarus tekančios upės kvapas, durų rankena, medinė pašto dėžutė su mažyčiu kvietimu „Parašyk man laišką“, paveikslas laiptinėje ir kaimyno palikta muzikos plokštelė lentynėlėje. Jei taką išgrįsi akmenimis, jį lydės vienas jausmas, jei išbetonuosi – visai kitas. Laiptinės sieną paliksi tuščią – žmogus liks su savo mintimis, pakabinsi paveikslą – vieną dieną jis pamatys, kad objektas jame šypsosi ar kad jo ranka sugniaužta, lyg saugotų paslaptį. Kiekvieną dieną galvoju apie skirtingų žmonių kasdienybės ciklus – mintimis modeliuoju, kaip tą pačią „Užupio krantinių“ distanciją pereis penkerių vaikas, trisdešimties vyras, senjorų pora ar auksaspalvis retriveris.

126

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tiesa, kad kurdami namus glaudžiai bendradarbiaujate su menininkais? – Namų vertės kūrimas pasitelkiant menininkus ir jų kūrybos vaisius jau tapo mūsų vizitine kortele. Užupyje aštuoniolikai namų laiptinių dekoruoti subūrėme net trylika gerai žinomų tapytojų, keramikų, fotografų, skulptorių, grafikų – tam, kad kiekviena namo laiptinė pasakotų skirtingą istoriją: Teatralų name laiptinės sienomis lips aktorių kaukės, fotografė dalysis užfiksuotais Užupio kadrais tada ir dabar, Architektų namo gyventojai turės individualias medines pašto dėžutes-namukus, Kompozitorių name gyventojus kviesime tam skirtose lentynose dalintis savo klausoma muzika, Poetų name sienomis bėgios Užupio poezija – galėčiau pasakoti nesustodama, nes kone pusmetį su menininkais ieškojome tinkamų idėjų. Kai kitų metų pradžioje jos virs kūnu, galėsiu ramiai numirti. Juokauju, žinoma, nes ramiai numirti ketinau ir kai šią savaitę kituose mūsų namuose „LightHouse“ baigėme įrengti pirmas bendras žaliuojančias poilsio terasas ant dešimto aukšto stogų. Man ši kuriama vertė neturi kainos, dėl to sakau, kad yra dalykų, kurių negali matuoti investicijų grąža. Jausmas arba yra, arba ne – arba matai save čia, arba tavo namai kitur. Aš namus

užuodžiu ne perkeltine, o tiesiogine prasme. – O koks skaniausias jūsų namų kvapas? – Man įtikti nėra paprasta, nes aš žinau vietą Vilniuje, kur kvepia tikriausia jūra – kol statome „Ąžuolų terasų“ namus šalia Antakalnio pušyno, važiuoju ten pasėdėti, nes jūros kvapas man primena studijų metus. Užupyje, net ir naujuose namuose, man kvepia senomis, brangiomis knygomis, ir dar gaivia upe. Mano šeimos namų galiojimo laikas baigiasi, nes nebeišsitenkame – gyvenu ten, kur kvepia asfaltu po lietaus ir liepa pro langą. Laikas pokyčiams. – Niekad nenorėjote pakelti sparnų iš Vilniaus, Lietuvos? – Labai mėgstu keliauti. Vienu metu atradau Indiją – nors iki tol turėjau taisyklę nevykti į tą pačią šalį antrą kartą, Indijos niekaip negalėjau išsemti net ir per tris kartus, todėl labai rimtai svarsčiau galimybę ten likti bent keletui metų. Dar ir šiandien atsimenu, kaip kvepia pirmas oro gūsis Indijoje, išėjus iš oro uosto. Visgi kažkuriuo metu supratau, kad įsimylėjau tik teorinę projekciją, o ne realų gyvenimą. Iš naujo atradau Vilnių, jo žmones, tobulą orą ir save. Sergu šiuo miestu be galimybės pasveikti.

LAMŲ SLĖNIS

127

Per aštuonerius metus IEVA JUODELYTĖ ir MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS sukaupė nemažai turto: keturis vaikus ir du vaikiškų drabužių ženklus „Mummymoon“ ir „Zebra I Can See“. Prieš dvejus metus jie paliko patogų gyvenimą mieste ir pabėgo į mažą sodo namelį užmiestyje. Ir tik tuomet, išmokę ne vieną pamoką, jie iš naujo atrado vienas kitą, pajuto, ką iš tiesų reiškia gyventi čia ir dabar. „O ką aš pasakysiu ir parodysiu? Nei mėgstu puoštis, nei vaikus puošiu, nei namai išdabinti, nei... Taip mes ir gyvename – daug maisto, vaikų ir laukimo, kol jie vienas po kito prieis atiduoti dienos emocijų. Nežinau, ar džiaugsies, bet mažiausiai norisi meluoti,“ – susitikimo išvakarėse atskrieja Ievos laiškas. Bet juk nesumeluotas gyvenimas ir yra pats įdomiausias...

NESUMELUOTAS GYVENIMAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

– Tai kaip jūs čia gyvenat, kokia ta jūsų sodo namuko kasdienybė? – Taip, kaip matai – daug klegesio ir meilės. Be jos su tiek vaikų turbūt nelabai ir įmanoma. Iš miesto pabėgome, kai vaikai pradėjo lankyti Žaliąjį Valdorfo darželį – Žaliąją mokyklą. Ji čia, netoli – miškuose, laukuose. Turėjome priimti radikalų sprendimą ir iš patogaus buto mieste persikelti į užmiestį. Teko daug ko atsisakyti. Čia turime stačius laiptus į miegamąjį, kur bandome sutilpti šešiese, ir vonią rūsyje. Vasarą smagu, bet žiemą ar rudenį toje nedidelėje erdvėje žmonių koncentracija gana didelė.

– Turėjome daug ambicijų gyventi namuose iš paveiksliuko. Jaučiau, kad kai išgyvensiu šį jausmą ir subręsiu gyventi tiesiog name, viskas ims klotis lengvai ir pakeisim gyvenamąją vietą. Matyt, dar neatėjo laikas. Sprendimą čia kraustytis priėmiau aš kaip mama, šeimos harmonijos kūrėja. Turėjau išgyventi tą nepatogų etapą ir jame užaugti. Miestas atbukina mūsų jautrumą sau. Nebėra laiko įsigilinti į tikruosius savo ir šeimos poreikius. Kavinės, miesto parkai, triukšmas... Kartais to reikia, bet ne kasdieniame mūsų gyvenime. Dabar man jau gerai taip, kaip yra. O iš pradžių buvo sudėtinga. Manau, – Bet jums, matyt, taip patinka, kiekvienas turi išgyventi kažką panajei neieškot, kur geriau ir patogiau? šaus. Aš savąsias pamokas išmokau

128

LAMŲ SLĖNIS

per nepatogumus. Prieš kurį laiką mūsų gyvenime įvyko esminis perversmas: pradedant šeimos santykiais, harmonija darbe, nereikalingų dalykų atsisakymu ir baigiant koncentracija į save. Anksčiau jutau labai stiprų impulsą kilti karjeros laiptais. Nenorėjau būti vadinama nei žmona, nei mama, nors jau turėjau tris vaikus. – O kuo norėjai būti? – Kažkuo kitu... Visą laiką jaučiausi vaidinanti, užsidedanti kaukę, kuri mane trumpam pakeičia, bet grįžusi namo jausdavausi išsidraskiusi, pavargusi. Prireikė laiko, kol supratau, kad moteris – tai namų aukuras. Kai tai įsisąmoninau, mano gyvenime įvyko daugybė pokyčių, daug ko tiesiog atsisakiau.

LAMŲ SLĖNIS

129

– Tik ne savo sukurtų dviejų vaikiškų drabužių ženklų. – Su jais irgi susiję daug išgyvenimų ir vidinio ego maišto. Dabar jaučiuosi visiškai atvira sau, man nebereikia niekam nieko įrodinėti. Darbas reikalingas mūsų su Ingrida ir Vėjūne bendrystei ir kad galėtume išlaikyti save ir vaikus. Kai nusimečiau visas kaukes, stabilizavosi ir verslo reikalai. Komandoje dirbame trise. Visada jaučiau, kad verslo sėkmė priklauso nuo mūsų trijų vidinės būsenos ir norų. Lygiai taip pat – ir šeimoje. Turėjome su Martynu abu patirti tą vidinį lūžį, kad mūsų santykiai pasikeistų. Kartu esame dešimt metų. Bet per tą laiką iš tiesų net nespėjome pažinti vienas kito, nes iškart gimė pirmas, antras, o tada trečias ir ketvirtas vaikai... Atsiktinumo dėka mums abiems pavyko ištrūkti į Lisaboną. Ten sutikome dvasinį mokytoją Muji. Jis neatstovauja jokiai religijai, tik sau, ir priima labai skirtingus žmones. Jei sugebi išgirsti tai, ką jis tau sako, viskas pasikeičia. Tuomet nebereikia nieko, tik būti čia ir dabar. Pasiūliau Martynui vykti kartu ir mes išskridome. Pirmą kartą buvome nutėkšti toli nuo namų dviese. Kartu buvo ir mažasis Gabrielius, bet atrodė, lyg būtume be vaikų. Kelionėje ilgą laiką vis neradome sau vietos, nežinojome, kaip susitikti. Bet jai baigiantis susitikome taip, kaip dar niekada gyvenime nesame susitikę. Ir tas susitikimas mus lydi iki šiol.

moon“ bei „Zebra I Can See“ drabužių gamybą? – „Zebra“ drabužiai jau buvo siuvami Portugalijoje, „Mummymoon“ pamažu taip pat iškeliauja iš Lietuvos. Pamenu, per Paryžiuje vykusią parodą prie mūsų priėjo dvi portugalės. Pasikalbėjome, susidraugavome ir galiausiai nusprendėme joms patikėti savo ženklų gamybą. Jaučiu, kad Portugalija man labai artima. Jau kurį laiką abu su Martynu gyvename mintimi apie ilgesnę kelionę į šią šalį.

– „Mummymoon“ gimė, kai kažkur toli prie Norvegijos fjordų ant kelių sūpavai Domicelę ir Rapolą. O kokia buvo „Zebra I Can See“ pradžia? – Lankiausi Kopenhagoje, kai staiga pajutau, kad privalau kurti visiškai naują ženklą – šviežią, paprastą, gyvą, švarų. Iškart papasakojau apie idėją savo komandos merginoms, jos džiugiai pritarė, viskas vyko labai greitai. Buvo aišku, kad nuo pat pirmųjų žingsnių „Zebra I Can See“ dalį pelno skirs labdarai. Nesinorėjo, kad tai būtų verslas dėl verslo. Labai greitai kilo idėja paremti Žaliąją Valdorfo mokyklą. Tai jau įgyvendinome. Gera žinoti, kad dirbu ir piešiu eskizus ne tik dėl grožio, bet kad iš to gims kažkas tikra. „Mummymoon“ liko mėgstamas darbas, tik nebeturiu tuščių ambicijų, o tai – labai geras jausmas. Anksčiau vis degdavau: užkurti, užmušti, nulaužti, pakelti, pirmauti, varyti į priekį... Dabar jaučiu, kad nurimau ir vi– Tik atsitiktinumas, kad netrukus sos trys komandoje einame ta pačia į Portugaliją perkėlėte ir „Mummy- kryptimi.

130

LAMŲ SLĖNIS

131

– Gal todėl, kad jau pasiekei to, apie ką svajojai – „Mummymoon“ tapo žinomas pasaulyje, apie jį rašo žymiausi vaikų mados žurnalai. Juk toks ir buvo tavo tikslas, tiesa? – Norėjau, kad „Mummymoon“ būtų tarp dešimties populiariausių vaikiškų drabužių ženklų pasaulyje. Norėjau sau įrodyti, kad galiu viską, ko panorėsiu. Ir tai buvo nesunkiai pasiekiama, nes turiu labai daug vidinės energijos ir tikėjimo tuo, ko imuosi. Dabar tą energiją tiesiog nukreipiu kitur ir mūsų šeimoje įsivyravo harmonija. Jei vis dar būčiau ta, kuri su kirviu rankose veržiasi pirmyn, čia manęs neliktų. Obelų žiedai nebežydėtų... – Kalbi apie sulėtėjusį gyvenimą, bet žvelgiant iš šalies norisi paklausti: kiek tavo paroje valandų?! Juk keturi vaikai ir du verslai niekur nedingo... – Vaikai mus užaugina. Nesakau, kad niekada nepratrūkstu. Visko būna. Bet tų nutrūkimų vis mažiau. Vis dar retkarčiais pasitikrinu – nuvažiuoju į kokią erdvę, kur anksčiau mėgdavau leisti laiką, ir suprantu, kad man to visai nebereikia. Ir draugų ratas pasikeitė. Ir ambicijų nebeliko. Štai ką tik atsisakiau darbo su reklama. O juk

132

LAMŲ SLĖNIS

kažkada užsinorėjusi tapti kostiumų dailininke kitą dieną jau ja buvau... Šiandien karjera man nebe tokia svarbi, dabar kur kas svarbiau kurstyti vidinę savo vyro ugnį. O tai padaryti galiu tik būdama namie. Jei vienas – ugnis, kitas tebūna vanduo ir tą ugnį gesina. Iki šiol ugnis visada buvau aš, o dabar viskas virsta į kitą pusę. – Kaip pasikeitė judviejų santykiai? – Anksčiau mes žiūrėdavome tik į vaikus, o dabar pirmiausia žvelgiame vienas į kitą. Važiuodama į Lisaboną mažiausiai tikėjausi patirti tokį santykių lūžį – norėjau paūgėti dvasiškai. Tačiau ten supratau, kad šiuo metu visų svarbiausia esame mes su Martynu ir mūsų santykiai. Visa kita plaukia iš jų. Martynas jau seniai nėra manęs matęs dirbančios. Jis mato, kaip gaminu valgį, kaip tvarkau namus, būnu su vaikais. Mes neturime susitikimų su draugais, vakarėlių be vaikų, futbolo treniruočių po darbo ar užklasinių veiklų. Visi vakarai skirti išbūti drauge, išsiliūdėti neapsikamšius veiklomis. Dar stipriai jaučiu, kad net ir viena diena per savaitę sau yra per daug. Kartais būtina pačiai pailsėti ir pasisemti tylos, bet...

LAMŲ SLĖNIS

133

– Tai kada gi tu dirbi? – Kai Martynas nemato! Tik taip nebedegu darbu. Anksčiau sėdėdavau visa įkaitusi, telefoną apsikabinusi. Grįžta šeima namo ir ką gi jie mato? Išsitaškiusią mamą, kuri šaukia: „Pasitraukit ir leiskit man dar vieną kalną nuversti!“ Dabar darau tik tiek, kiek spėju. Ir verslas sekasi kur kas geriau.

na, išrėkia, išsitaško – garsiausiai bliauna ir juokiasi. O mažasis Gabrielius – pats romiausias. Jis viską daro lėtai, bet užtikrintai. Tarsi būtų iš pasakos. – Du savo vaikus gimdei namuose. – Taip, man reikėjo visokių patirčių. Rapolą gimdžiau Norvegijoje, pribuvėjų namuose. Gabrielių – savo namų baseine pagavau pati. Ilgai tam ruošiausi. Ir tos skirtingos patirys nesulyginamos. Gimdydama Gabrielių jutau absoliutų moters išsipildymą, tarsi pati gimčiau iš naujo. Jaučiausi tokia nuoga, kad net šiurpas oda ėjo.

– O kokie jie – tavo vaikai? – Labai skirtingi. Kiekvienas atspindi tam tikrą mūsų išgyventą laikotarpį. Domicelė kupina jautrumo, visiškai nelogiška, jai svarbiausia yra kūryba, grožis ir taika – kaip skraidantis drugelis, atrodo, ant žemės ji nutūpia retai. Rapolas – Ar šiandien turi naujų tikslų, o – tai protas ir logika, bet irgi be galo gal gyveni nieko nebesitikėdama? jautrus vaikas. Tumas – strakaliukas, – Abu su Martynu grįžę iš Lisaemocionaliausias iš visų. Jis bėga, užkliū- bonos pajutom norą pripildyti namus

134

LAMŲ SLĖNIS

sakralumo, išlieti tai, ką išgyvenome Mooji ašrame. Aš puoliau tapyti. Kita man įdomi sritis – tai maistas. Seniai žinojau, kad šioje srityje norėčiau nuveikti ką nors įdomaus. Bet nesinorėjo nei restorano, nei kavinės. Ruošiamės savo sodo namelio kieme rengti paramos vakarienę. Juk būtų smagu – keistoj vietoj, sode, prie didelio stalo vakarieniauti! Su idėjomis visada taip būna – staiga pajunti tokį stiprų impulsą, kad imi virpėti. Taip atsirado ir mano maisto tinklaraštis „House of Vegetarians“. Tai – tarsi mūsų šeimos užklasinė veikla, kad turėtume kur save įprasminti ir vaikams būtų smagu prisidėti. Kai kada nors pasistatysim savo namą, ten rengsim savaitgalines kavines. Tad planų – tikrai daug!

LAMŲ SLĖNIS

135

Apie JONĄ BALČĖTĮ grįžęs iš plaukiojimo po Karibus man papasakojo vyras. „Nepatikėsi, Sen Marteno saloje gyvena lietuvis. Nusipirkęs ten laivą, jį remontuoja ir ruošiasi plaukti į Lietuvą“, – trumpai išdėstė istoriją ir privertė mane pažiūrėti į žemėlapį. Lietuvą ir šiek tiek daugiau nei 50 kvadratinių kilometrų ploto salą Karibų jūroje skiria tūkstančiai kilometrų. Negalėjau Jono nepakalbinti, kai jis juos įveikė.

PLANAS. NE UTOPIJA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kokiomis jūromis, Jonai, iš Šv. Martyno salos pasiekei Lietuvą? – Iš Sen Marteno į Lietuvą išplaukėme pernai, gegužę – Klaipėdos uoste prisišvartavome, patys to nežinodami, per Jūros šventę, liepą. Šešias su puse paros plaukėme iki Bermudų salos, viskas ėjosi puikiai, tik visai šalia pradėjo banguoti – vėjo nėra, o bangos – didžiulės. – Paslaptingieji Bermudai..? – Nežinau, kiek ten tų paslapčių – du kartus plaukiojau toje vietoje, nieko nejaučiau. Žinoma, kad esu skaitęs apie paslaptingus dingimus,

136

LAMŲ SLĖNIS

tačiau vienintelis paaiškinimas, kuris atrodo logiškas – iš jūros dugno besiveržiančios nuodingos dujos. Visa kita – pasakos ir fantazijos. Bermuduose praleidome daugiau nei savaitę, labai gerai gyvenome, tyrinėjome salą. Į Azorus keturi laivai išplaukėme tą pačią dieną. Gerai, kai ilgoje kelionėje esi ne vienas, tačiau keliems laivams plaukti kartu nėra paprasta. Vienas plaukia greičiau, o atsilikusių laukti gali tik labai geri bičiuliai. Iki Azorų, kurie išsidėstę Atlanto vandenyno centrinėje dalyje, plaukėme daugiau nei dvi savaites – 15 dienų. Aplink – jokios žemės, vien vanduo.

– Ir koks jausmas? – Geras jausmas. Tikras. Kai supranti, kad tik nuo tavo paties sprendimų priklauso – būsi šiame pasaulyje ar ne. Stiprių vėjų negavome, pasisekė. Nors iš tiesų štilio bijau labiau. Kai nurimsta vėjas, laivas neplaukia, atsiranda nepaaiškinamas erzelis, nepajunti, kaip pradedi kelti balsą. Dienomis be vėjo lengva susipykti, užtat mes vėjo nelaukdavome, užvesdavome variklį ir plaukdavome. – Keliese buvote laive? – Trise. Ir tai, mano dydžio laive, – optimali komanda. Keturias valandas vairuoji, aštuonias ilsiesi.

LAMŲ SLĖNIS

137

– Dvi savaites praleidote Azoruose, kur – iš jų? – Pajudėjome į nedidelį, jaukų Prancūzijos uostą Šerbūrą. Labai gražus senovinis miestas, apvažiavome apylinkes, tada – mažutė Helgolando sala Vokietijoje, iš ten – Kylio kanalu į Baltijos jūrą, trumpas sustojimas Borholme, po trijų parų – jau Klaipėdoje. – Ir trejų metų Sen Martene – lyg nebuvę? – Prisiminimai visada liks, gerai ten gyvenau. Nuostabi sala, fantastiškas oras, puikūs žmonės aplinkui – rusai, ukrainiečiai, kanadiečiai, australai, olandai, prancūzai – miksas iš viso pasaulio. Gyvena su šeimomis, vaikai eina į mokyklą, tokia nepaprasta bendruomenė. Kai kurie iš jų saloje gyvena laikinai, o kai kurie apsisprendžia pasilikti visam laikui. Kaip kad mano bičiulis prancūzas. Pardavė seną vynuogyną Prancūzijoje, nusipirko du namus Sen Martene ir įsikūrė su žmona. Sakė, senatvę pasitiks čia. Kitas bičiulis prancūzas keliavo po pasaulį, kurį laiką gyveno Brazilijoje, ten įsimylėjo brazilę, sėdo į laivą jis, ji ir dvi jos dukros, ir atplaukė į Karibus.

138

LAMŲ SLĖNIS

Kai išmoksti buriuoti, tas reikalas pradeda stipriai traukti, supranti, kad be laivo – niekaip, kad sunku. Tai hobis, kuris pasigrobia visą tavo laiką, kai išmoksti dalykų, kurių nė nesitikėjai kada nors mokėsiąs.

Rado staliaus darbą, mergaitės eina į mokyklą, gyvena visi laive ir džiaugiasi, kad nebereikia už dolerį internete pirktų marškinėlių gatvėje pardavinėti po pusantro, – taip jis vertėsi Brazilijoje. – Jūs trejus metus be darbo irgi nesėdėjote? – 2013 metais palikau Lietuvą, išskridau į Šv.Bartolomėjaus salą pirkti

laivo. Girdėjau, kad saloje įmanoma rasti suvirintojo darbą, šiek tiek jo pramokau, bet nuskridęs tokio darbo negavau. Įsidarbinau staliumi, dirbau tol, kol sumokėjau skolą, kuri buvo likusi už laivą. Visiškai atsiskaitęs, išplaukiau į Sen Marteną. – Tai buvo pirmasis jūsų laivas? – Antrasis. Pirmą pirkau Švedijoje, lygiai prieš dešimtį metų. Buvo spalis, šalta, kai atvykome į nedidelį uostą šalia Stokholmo, balutės apsitraukė ledu. Supratome, kad reikia kuo skubiau plaukti į Gotlandą, o iš ten – į Klaipėdą. – Po dešimtmečio įsigijote antrąjį. Kai perki antrą laivą, žinai daugiau? – Čia tas pas, kas antrą namą pastatyti. Mano laivas – 1976 metų statybos, išskirtinis, buriuotojų atsiliepimai apie jį – labai geri. Laivą restauravau pats, viską savo rankomis padariau, net variklį pats įdėjau, nudažiau, elektrą sutvarkiau. Lietuvoje savo jėgomis tikrai nebūčiau pasitikėjęs, o Sen Martene kitaip negali – negi mokėsi po 25 dolerius meistrui už valandą?

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

Kai turi laivą, reikia būti ir santechniku, ir elektriku, ir staliumi, ir šaltkalviu, ir mechaniku.

142

LAMŲ SLĖNIS

143

– O kam jums laivas? – Kai išmoksti buriuoti, tas reikalas pradeda stipriai traukti, supranti, kad be laivo – niekaip, kad sunku. Tai hobis, kuris pasigrobia visą tavo laiką, kai išmoksti dalykų, kurių nė nesitikėjai kada nors mokėsiąs. Kai turi laivą, reikia būti ir santechniku, ir elektriku, ir staliumi, ir šaltkalviu, ir mechaniku. Kelionės laivu mane žavi – išplauki iš Klaipėdos ir gali prisišvartuoti kur tik nori pasaulyje. Jei jūs norėtumėte apžiūrėti, pavyzdžiui, Gotlando salą, reiktų lėktuvu skristi iki Stokholmo, tada autobusu pasiekti keltą, juo persikelti į salą – aš su savo laivu gi galiu per parą atsirasti Gotlande. Pats sau vienas, nuo nieko nepriklausomas.

– Kaip išvis nutiko, kad pradėjote buriuoti? – Gyvenau Panevėžyje, turėjau verslą, prekiavau metalais. Taip nutiko, kad praradau verslo partnerį – Panevėžio banditai jį nužudė, net nežinau, kur jo kapas. Kai nusipirkau pirmą jachtą, pavadinau jo vardu. 1999 metais su žmona persikėlėme į Vilnių, atidarėme čia „Aukštaičių“ restoraną. Padirbome pusantrų metų, tačiau verslas nesisekė. Pardavę jį, įsigijome nekilnojamojo turto. Jis ir leidžia man plaukioti. – O šeima? – Tuo metu, kai gyvenau Sen Martene, žmonai pasiūlė darbą Islandijoje. Dabar ji gyvena ten. Abu mūsų vaikai – irgi. Sūnus dirba viename Reikjaviko viešbučių, dukra – „Hard Rock Cafe“ virtuvėje virėja. Žmona kaip tik dabar grįžusi, įkalbinėja mane irgi persikelti į Reikjaviką, jai Islandija labai patinka. Galvojau plaukti pas ją laivu, bet tuose kraštuose per šalta. Atostogas abu štai leidžiame mūsų laive, Mingėje.

– Bent jau man vandens pasaulis visada atrodo šiek tiek bauginantis... – Baimių yra, bet prieš išplaukdamas į ilgą kelionę ilgai studijuoju orų prognozes, skaičiuoju atstumus, tikrinu. Visko numatyti, žinoma, neįmanoma, tačiau apskaičiuoti, kuriuo laikotarpiu tikimasi mažiausiai audrų, – Su šeima būtų sudėtinga toli galima. plaukioti? – Niekada nebūčiau išleidęs žmo– Esate patekęs į kokią didelę bė- nos iš jachtos, bet ją labai supa, užtat dą vandenynuose? plaukioju vienas arba su draugais. – Netoli Barselonos su bičiuliu papuolėme į didžiulius škvalus. Jie tikrai – Neabejoju, kai perplauki pasaubuvo baugūs, prisipažįstu. lio vandenynus, darosi nesvarbu, kurioje vietoje gyventi? – Meldėtės? – Traukia ne vietos, o žmonės, – Tokiomis akimirkomis be aukš- draugai, bendraminčiai. Pabuvęs kitur, tesniųjų jėgų pagalbos neišsiversi. įvertini savo šalį, kitaip ją supranti,

144

LAMŲ SLĖNIS

145

pažvelgi tarsi iš šono, ne taip sureikš– Kiek įdomių istorijų prisiklaumintai kaip čia būdamas. Lietuva sote! Ar buriuotojai – atviri žmonės? nuostabi, tačiau pasaulyje esama ne – Visaip būna. Sen Martene kartu mažiau nuostabių vietų. su mumis gyveno toks norvegas vienutininkas – žmogus, laivu po pasaulį – O jei viskas pasikeistų, ar vėl plaukiojantis vienas. Kai susirinkdagrįžtumėte į verslą? vome vakarais, jis ištardavo kokius še– Kartais pagalvoju, gal naują resto- šis žodžius, bet labai tiko prie komparaną atidaryti – juo labiau, patirties yra, nijos. Visada pasakodavo apie save, nes dukra dirba virtuvėje ir žmona vado- apie kitus neturėdavo ką pasakoti. vauja restorano virtuvei Reikjavike. Tačiau grįžti atgal būtų sunku. Ir – ar rei– Surašykite kada tas istorijas... kia? Kai darai verslus, darai pinigus. Kai – Reikėtų, bet tinginys jūroje nuturi pinigų, privalai galvoti, kur juos gali, o ir mūzos neatskrenda. Anksinvestuoti. Automobilis – tam tikro ly- čiau kai kurias savo mintis užrašinėgio, drabužiai, laikrodis, net draugus davau, dabar nebeprisėdu. renkiesi pagal tai, kiek jie turi pinigų. Iškeliavęs gyveni penkių žvaigždučių – Kokia iš girdėtų istorijų jums viešbutyje, o su laisve visi šie dalykai yra palikusi didžiausią įspūdį? neturi nieko bendra. Ją pajusti gali at– Labiausiai mane žavi Joshua Sloplaukęs į nepažįstamą salą, vienas, ne- cumo asmenybė. Nuo vaikystės pramokėdamas kalbos, nežinodamas, kur dėjęs buriuoti, jis tapo pirmuoju savo prišvartuoti laivą, nežinodamas, kaip rankomis statyta jachta pasaulį apielgtis. Laisvė, kai gali ateiti pas lietuvį, plaukiusiu buriuotoju. paklausti, kiek jis čia ruošiasi gyventi ir metams jam palikti savo „Harley Da– Girdėjau, panašus iššūkis laukia vidson“ motociklą. Kaip kad ir padarė ir jūsų? vienas buriuotojas Sen Martene. Metus – Yra minčių plaukti aplink pasausaugojau jo motociklą! lį. Tik labai nenoriu to daryti su tu-

146

LAMŲ SLĖNIS

ristais, su žmonėmis, kurie pirmą ar antrą kartą patenka į laivą. Norėčiau plaukti su profesionalais – tad jei plauksiu, tik su jais, arba neplauksiu visai. Mano laivas tokiam žygiui tinkamas, turėčiau startuoti kitais arba dar kitais metais. Tokiai kelionei reikia pasiruošti. – Kiek truktų jūsų kelionė? – Jei mažai tyrinėtume šalis ir uostus – apie metus. Pasaulį galima apibėgti greitai, bet kokia prasmė? Atsidūręs Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje juk turi šalį pažinti, o tam savaitės ar dviejų neužtenka, norėčiau ten praleisti po keletą mėnesių. – Dabar tai tarsi jūsų gyvenimo tikslas? – Aš nebekeliu tikslų, tiesiog einu, kažkur einu, kur veda žvaigždė. Planuoju abstrakčiai, be įtampos, savo tikslus stengiuosi mažais žingsniais pasiekti. – Ir šitaip, jūromis, iki pat galo? – Nežinau. Dabar turiu planą apiplaukti pasaulį. Realus planas juk, ne utopija.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Smagiausioms iškyloms nereikia sudėtingų receptų – pietums ant žolės prie čiurlenančio upelio pakaks kelių šviežių beigelių, geros draugijos ir trupučio kūrybos... Pagardinkite al fresco pietus naujų netikėtų skonių „Vilkyškių pieninės“ užtepėlėmis ir eilinė popietė virs gardžiu prisiminimu.

PIETŪS ANT ŽOLĖS

Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Joana Buividaitė

LAMŲ SLĖNIS

149

Aštrių įspūdžių gerbėjams siūlome lydyto pelėsinio sūrio „Memel Blue“ su aitriosiomis paprikomis ir spanguolėmis. Jis puikiai dera tiek su beigeliais, tiek kaip gurmaniška užtepėlė prie vyno.

BEIGELIS SU LYDYTU SŪRIU, KONSERVUOTOMIS KEPTOMIS PAPRIKOMIS IR ŠVIEŽIAIS ŽALUMYNAIS REIKĖS •

„Vilkyškių pieninės“ lydyto sūrio „Memel

blue“ su mėlynaisiais pelėsiais ir aitriosiomis paprikomis bei spanguolėmis •

beigelių

•

konservuotų „grill“ paprikų

•

šviežių svogūnų laiškų, krapų

•

žiupsnelio druskos, pipirų

Beigelį perpjaukite pusiau, užtepkite lydyto sūrio, uždėkite supjaustytas konservuotas

150

LAMŲ SLĖNIS

paprikas ir pabarstykite šviežiais žalumynais.

BEIGELIS SU LYDYTU SŪRIU, SAULĖGRĄŽŲ DAIGAIS IR AGURKAIS REIKĖS •

„Vilkyškių pieninės“ lydyto sūrio „Memel

Blue“ su mėlynaisiais pelėsiais ir aitriosiomis paprikomis bei spanguolėmis •

beigelių

•

saulėgrąžų daigų

•

šviežių agurkų

•

žiupsnelio druskos, pipirų

Beigelio riekelę pagardinkite lydytu sūriu, uždėkite nuplautus saulėgrąžų daigus, šviežių agurkų griežinėlius, pabarstykite žiupsneliu druskos ir pipirų.

LAMŲ SLĖNIS

151

Lengva „Vilkyškių pieninės“ varškės užtepėlė su grūstais pipirais puikiai tiks vietoj sviesto – ji gaminama iš separuotos varškės, todėl ją itin lengva tepti ant duonos.

BEIGELIS SU GRŪSTAIS PIPIRAIS PAGARDINTA VARŠKĖS UŽTEPĖLE, RŪKYTA LAŠIŠA, AGURKAIS IR RIDIKĖLIAIS REIKĖS •

„Vilkyškių pieninės“ varškės užtepėlės

su grūstais pipirais •

rūkytos lašišos

•

šviežių agurkų ir ridikėlių

•

žiupsnelio druskos

Ant beigelio riekelės užtepkite užtepėlės, uždėkite keletą lašišos gabalėlių ir plonai supjaustytų agurkų bei ridikėlių. Pagardinkite druska ir pipirais.

152

LAMŲ SLĖNIS

BEIGELIS SU GRŪSTAIS PIPIRAIS PAGARDINTA VARŠKĖS UŽTEPĖLE, AVOKADU, ŽALUMYNAIS IR SĖKLOMIS REIKĖS •

„Vilkyškių pieninės“ varškės užte-

pėlės su grūstais pipirais •

avokado

•

šviežių žalumynų

•

mėgstamų sėklų

Avokadą nulupkite ir supjaustykite. Ant perpjauto beigelio riekelės užtepkite pipirinės varškės užtepėlės, uždėkite avokado gabalėlius, smulkintus šviežius žalumynus. Pabarstykite savo mėgstamų sėklų.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

„Labai charizmatiškoj kepykloj pirkau eklerą, sluoksniuotą bandelę ir didelį teisingą morengą. Vaikams. Surijau viską, kol pietų miegojo. Išgelbėjau juos nuo cukraus...“ – taip teko prisipažinti kikenantiems socialiniams tinklams grįžus iš „Patore“, kur susitariau pakalbinti PATRICIJŲ ir ORESTĄ, o 3 žodžiai: charizma, vaikai (vaikystė) ir cukrus, netyčia tapo pokalbio kodu.

ŽANRO GRYNUMAS Tekstas: Gintė Zurbaitė-Butkuvienė Nuotraukos: Šarūnė Zurba

Pravėrus kvepiančias duris Šaltinių ir Aguonų gatvių kampe, viduje pasitinka du įspūdingo stoto „ąžuolai“. Čia ne koks saldus familiarumas, jie iš tiesų kievieną pasitinka, o kad cukrainėse dirbtų augaloti vyrai, patys savininkai, ne kokie paskubomis pasamdyti studenčiokai, mūsuose juk dar labai neįprasta. Pirmas vyriškos kepyklos įspūdis apsidairius tik sustiprėja: išblizgintoje vitrinoje lyg kirviu nutašyti pyragai ir pyragaičiai, kurių puošybai buvo sugaišta lygiai tiek, kiek vertėjo, ir nė sekunde daugiau. Čia beveik nuolat pokši kočėlai, ūžia plaktuvas ir cypsi nedidelių orkaičių laikmačiai – kepiniai laikomi vos porą valandų, jie pagal poreikį kepami visą dieną, desertais, kuriems reikia laiko sustingti, vitrina papildoma kas vakarą, išskyrus šeštadienį. Pirkėjas „Patore“ labai gerbiamas, tačiau jam užsimanius čia pat išgerti ir kavos, maloniai, bet tvirtai yra pažadama, kad kavos kepykloje niekad nebus – kaimynai („Crooked Nose & Coffee Stories“) ją ruošia puikiau nei puikiai, todėl galima su kepykloje pirktu ekleru užsukti pas juos, gi gretimos durys. Beje, „kavininkai“ daro tą patį – savo svečius širdingai siunčia už sienos - saldėsių prie kavos, ši smagi kooperacija primena vieną suomių pasaką.

LAMŲ SLĖNIS

155

„Žinau, kas esu, žinau, ką darau ir iš ko“ – maždaug toks nerašytas moto tvyro ore. Apie sviestinių kepinių ir cinamono kvapą jau nekalbu... Net lotyniškai skambantis pavadinimas „Patore“ – dviejų savininkų vardų lydinys – lyg drąsus pareiškimas savo garbe atsakyti už kokybę. – Kas skambina pianinu? – iš karto užkliūnu už pačio keisčiausio kepyklos interjero daikto. – Patenkinti pirkėjai, – merkia akį Orestas, – na, ir aš dar kartais šį tą pagroju iš klausos. Tas instrumentas daug matęs, aš jam vaikystėje nebuvau labai malonus, o jis man – nelabai mielas, jaučiuosi skolingas, jam čia dabar savotiška kompensacija. Patricijus sudeda į šaldytuvą citrininio kremo pyragus, palieka stingti dvylikai valandų ir prieina pakalbėti – kaip čia nutiko, kad su draugu atidarė kepyklą, kuri yra labiau gyvenimo būdas nei įprastas verslas, na, tas, jo žodžiais: „turėjo dėdė pinigų, nusipirko patalpas ir visą techniką, tada pasamdė už menką algą tuos, kurie moka kepti, sėdi ir laukia didelės grąžos“. „Ką, o svarbiausia, iš ko reikia gaminti, kad ta grąža tokiu atveju būtų?“ – retoriškai paklausia. – Kai pradėjome garsiai galvoti apie kepyklėlę, aplinkiniai dar garsiau ėmė aiškinti, kad dabar tų kepyklų ant kiekvieno kampo, neva tik dar vienos ir betrūksta. Bet tokios, kurioje viskas

156

LAMŲ SLĖNIS

būtų šviežia ir TIK iš ekologiškų produktų, mes neradome. Sąžiningai užaugintų morkų ar bulvių rasti tikrai gali, o ką tik iškeptų kepinių... Apskritai, jei pats mėgsti gaminti maistą ir dažnai ruoši namuose, skoniui ir produktams esi reiklus. Tuoj pat atpažįsti atšildytą/pašildytą Kijevo kotletą. Nedaug kur Vilniuje galiu valgyti, tik ten, kur kavinės ar restorano savininkas pats ruošia ar bent ragauja tai, ką ruošia. Ir vis tiek šaukštu kabindamas kokį crème brulée galvoji, o kokius kiaušinius čia sudėjo? Mums tas žanro grynumas buvo labai svarbus – jei gali duoti savo parduodamą gaminį savo vaikui, tada viskas gerai. Mes galime, parnešame vakarais namiškiams.

žinome kardinaliai, ekperimentavome kokius metus. Buvo net įdomu, kiek mažiausiai galima jo įdėti, kad išliktų skonis ir forma. Dabar mūsų desertuose cukraus yra tik tiek, kiek būtina. Dėl šios priežasties mes negaminame tortų. Tortai skirti papuošti šventę, jie turi ilgai ir tobulai gražiai atrodyti, o tai neįmanoma be kibiro cukraus ir, švelniai tariant, nelabai ekologiškų priedų. O tada jau valgyti nelabai įmanoma... – Turime, turime vieną nuodėmę – morengą, ten cukraus... nemažai, – įsiterpia Orestas.

Šventasis Benediktas ir mokslai vyno rūsyje

Čia Patricijus nutyla, paima nuo stalo puodą ir jo turinį iškrato į šiukšBe cukringų nusidėjėlių, „Patore“ lių kibirą. Dar šilta tąsi masė žnekte- vitrina turi ir savo šventąjį. Labai ploli, o aplink pakvimpa. nai kočioto, kremu sluoksniuoto ir šokoladu aplieto „šv. Benedikto“ recep– Karamelė, – sako pagavęs mano tą kaunietis Patricijus paveldėjo iš žvilgsnį. – Perkaito. Nukelta nuo ugnies močiutės, o ši – iš savo mamos. ji dar tris minutes pati verda, jei tiek jau per daug, šiek tiek apkarsta. Ne – Sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip tragedija, bet jau negaliu iš tokios ga- kepdavo mano močiutės. Abi labai minti. Nuryju seilę ir kalbame toliau. gerai gamino, neprisimenu, kad tėvai – Tai štai iš to grynumo paieškų, iš to, kad kepti smagu, kad iš gerų produktų sveikiau, kad visada namuose pas mus kepė, ir dar dėl to, kad labai norėjosi sumažinti cukraus kiekį skanėstuose, ir atsirado šita kepykla. O cukrų ma-

būtų kada persistengę virtuvėje, todėl močiutės yra mano įkvėpėjos, jos mane tokį užaugino. Aišku, prikišau nagus ir vietoj grietinės pertepimui dabar naudojame šviežią grietinėlę ir jogurtą, bet vis tiek „benediktas“ toks pat, kokį is vaikystės prisimenu.

LAMŲ SLĖNIS

157

– O judu – vaikystės draugai? – Neeee... – nutęsia Patricijus. – Orestas – vilnietis. Mes susipažinome prieš dešimtmetį. Aš buvau direktorius, o jis – daktaras (nefrologas, t.y. inkstų ligų gydytojas - aut. past.). Vienas iš nuobodulio, kitas dėl diplomo ir įrašo CV bandėme mokytis vadybos, bet brangiai susimokėję už poros metų mokslus jau po kelių mėnesių praradome motyvaciją ir aš Orestą atvedžiau į doros kelią – išvilkau iš pirmo suolo ir nusitempiau į šalia buvusį vyno pusrūsį. Ten besvajodami daugiau išmokome. (Juokiasi). Bičiulių kalbos tik patvirtino daugybę kartų girdėtą tiesą, kad beveik visi verslai prasideda pirma klejojant, svajojant, tik vėliau jau rimtai galvojant ir planuojant. Be to, visoms idėjoms reikia subręsti. Dešimt metų praėjo, kol civilinės statybos diplomą turintis Patricijus ir du dešimtmečius farmacijos versle dirbęs Orestas pavargo nuo tuomečių darbų ir ryžosi pasukti visai kita kryptimi. – Orestai, turbūt inžinieriaus posūkį į konditeriją galima suprasti kiek lengviau, bet farmacininko... Kaip reagavo šeima, kolegos? – Jie mano, kad aš – senas psichopatas, – rimčiausiu veidu rėžia. – Taip ir parašykite. Ir dar skliausteliuose įrašykite „aplodismentai“, kaip kokiame „Komjaunimo tiesos“ pranešime iš TSKP suvažiavimo. Aišku, kad buvo tokių, kurie nesuprato ir nesupras šio šuolio, bet mano amžius darbo rinkoje jau yra su raudonu šauktuku, o farmacijos sferoje – su dviem šauktukais. Nusibodo dėl to nervintis, pavargau nuo samdinio vaidmens ir amžino vadovų susirūpinimo savu statusu, o ne kompetencija. Na, ir tas, – mesteli į Patricijų, – vis zyzė „darom atidarom!“ Tai štai aš ir čia.

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Kiek taškų turite? Atspėkite, apie ką čia? Ogi tokiu klausimu maitinimo verslo naujokus paprastai pasitinka patalpų nuomotojai. – Dabar manome, kad mums labai pasisekė: vos mus pamatę ir išgirdę, kad čia pirma mūsų kepykla, o dauginti jų ir neketiname, gal kokių keturių ar penkių patalpų savininkai su mumis net nesiderėjo. Kai pagalvoju, kokios baisios ir netinkamos tos vietos buvo… O „Šaltinių namų“ kampas – tikra sėkmė. Čia turėjo būti ispaniško vyno, kumpio ir sūrio krautuvė, bet paskui savininkas persigalvojo ir pats nebesikūrė, o išnuomavo mums. Kadangi langai buvo uždangstyti ilgai, veiksmas vyko, bet vis niekas neatsidarydavo, tai kaimynams buvo labai įdomu, kas gi čia bus. Mes keturis mėnesius įrenginėjome ir jaukinomės šaldytuvus, orkaites. Paaiškėjo, kad namuose treniravomės su viena technika, o čia ji visai kitokia: trys orkaitės ir kiekviena su savo charakteriu, viename šaldytuve tešla peršaldavo ir kepant nieko neišeidavo, kitame gi laikyta puikiai kildavo. Užtruko, kol išsibandėme. Niekas negimsta lengvai. Ir naivu tikėtis greitų turtų ar aštuonių darbo valandų. Kai pagaliau kepykla buvo atidaryta, smalsūs Naujamiesčio ir Senamiesčio sankirtos gyventojai buvo pirmieji „Patore“ pirkėjai, o Orestas ir Patricijus jau pirmomis savaitėmis pradėjo galvoti, kad teks samdytis pagalbą minkyti ar kočioti, nes nieko nespėjo.

– Persidėliojom darbus, tai, ką ruošdavome ryte, dabar darome vakare, susistygavome ir kol kas susitvarkome dviese. Dar šiek tiek galėtume padidinti gamybą, bet jokių „Patore 5“ niekada nebus.– nukerta Patricijus –ir čia pat suminkština pareiškimą, – Jei bus „Patore 2“, tada tai bus restoranas. Svarbu rasti patikimus tiekėjus. Nuo šito reikia pradėti.

– Galų gale radome Žemaitijoje kooperatyvą, bet ir jam mūsų dvidešimties kilogramų sviesto užsakymas (o tai turbūt yra kokia tona pieno) kelia galvos skausmą. Arba, pavyzdžiui, spėjame, kad Lietuvoje užaugintus ekologiškus kviečius greičiausiai superka latvių malūnai ir miltai tuomet jau būna latviški. Kadangi lietuviškų tiesiog nėra, tenka juos importuoti.

Ekologija lėkštėje ir galvoje

– Ar labai svarbus tas ekosertifikatas? Neužtenka ūkininko žodinio patikinimo, kad viską augina sąžiningai ir natūraliai? – Sertifikatas – apsidraudimas, tiesiog tikimės, kad tokiu atveju produktai tikrai yra švaresni. Jis neapsaugo nuo kiaulysčių 100%, bet vis tik… Pirkdami ir gamindami norime palaikyti sąžiningos prekybos (angl. fair trade) iniciatyvą, todėl lankstinuke ir surašėme visus savo labai sunkiai atrastus tiekėjus, etiketėse – sudedamųjų dalių proporcijas. Valgantis pyragą žino, kiek procentų sviesto ar cukraus jame yra. Labai svarbu žinoti, ką valgai ir duodi vaikams, – dar kartą pakartoja Patricijus. – Mes per šituos porą mėnesių jau užgyvenome nuolatinių pirkėjų. Gal nuskambės neįprastai, bet yra net kelios solidaus amžiaus kaimynės iš gretimų namų, kurios leidžia sau nusipirkti mažiau už tą pačią sumą, kurią galbūt išleistų kokiame prekybos centre už puskilogramį saldumynų – jos renkasi nepalyginamai kokybiškesnį mūsų gaminį. Turbūt prisimena kaimiškų produktų skonį, pačios kadaise mėgo gaminti,

Užeina pirkėjas, perskaitęs logotipo užrašus tuoj pat pasidomi, kurgi ta ekologija. – Tame, iš ko kepame, – ir Patricijus kantriai vardina viską, ką prieš kelias minutes buvo sakęs man, o prieš mane dar kokiam šimtui smaližių. Pirkėjas pagal pageidavimą gauna tris minutes orkaitėje pašildytą sviestinę bandelę ir „Patore“ lankstinuką su visais kepyklos tiekėjų pavadinimais ir ūkininkų vardais. Patricijus juokiasi, kad jei kam kiltų mintis į juos nusižiūrėjus imtis tokios pačios veiklos (kaip neretai mūsų kraštuose nutinka...), tik pasidžiaugtų už sveikiau maitinamus žmones, o konkurentams tuoj pat išduotų, kiek kainuoja ekologiškas sviestas – du su puse karto brangiau nei bet koks kitoks. Beje, tiekėjų jiedu ieškojo ilgai ir nelengvai. Pasirodo, ekologiško pieno ūkeliai dirba sezoniškai, nes viduržiemį užtrūksta karvės, pieno vėliau reikia veršiukams, todėl grietinei ar sviestui jo tiesiog nepakanka.

LAMŲ SLĖNIS

163

bet gal dabar to nebedaro, gal joms net labiau apsimoka pirkti vieną šviežią gaminį negu namuose kepti visą skardą. Jaunimėliui nėra labai svarbus tas cukraus kiekis ar miltų kilmė. Kol kas... Tuo, ką dedi į burną, pradedi domėtis subrendęs: vaikystėje buvo svarbu, kad skanu, o dabar mums netyčia išėjo tas skanumas, pirmiausia siekiant produktų gerumo. Patricijus nusijuokia, kad gerklė išdžiūvo tiek bekalbant, nulenda į šaldytuvą ieškodamas išsigelbėjimo. Tik dabar pastebiu, kad Orestas per tą laiką jau kelių rūšių gėrio prikepė ir prigamino. Reikės paerzinti ir paklausti, ką reiškia Oresto vardas, nes panašu, kad Patricijus – tikrai romėnų aristokratas (nuo lotynų kalbos žodžio patricius – liet. kilmingasis). – Penkiolika metų domiuosi budizmu, lankstinuke tekstas ne šiaip sau prasideda nuo pasakojimo apie vienuolį. Jį sutikome Taivanyje ir prakalbinti iš pradžių nebuvo labai paprasta, turbūt mūsų su žmona veidai nerodė jokio nušvitimo. Vėliau vienuolis tiesiai paklausė, kodėl vakariečiai taip rūpinasi savo automobiliais ir į juos nepila bet ko iš balos pasėmę, o savo kūno, kuris kone visą energiją gauna iš maisto, netausoja. Nebuvo ką atsakyti... Iš tiesų, kai pradedi domėtis, vieną dieną nubundi lyg filme „Matrica“ – kraupoka, bet paskui pradedi ieškoti augintojų, gamintojų ir aprimsti. Visko pasaulyje nepakeisi, bet gali rinktis, yra to pasirinkimo, tik reikia paieškoti.

164

LAMŲ SLĖNIS

165

– Panašiai ir su darbu, – jau tvarkydamas stalą įsiterpia Orestas. – Mes gi amžinai negyvename, mums norėtųsi, bet realybė tokia, kad nežinai, ar pabusi ryte. Rimtai! Kai pagaliau vieną dieną tą supranti, tai dar aiškiau pamatai visą tuštybę, o tada jau nebesvarbu, kas ką kalba ar galvoja, eini ir darai tai, kas tau turi prasmę.

tį apie globalią ekologiją ir pasitinka labai vėlyvus pirkėjus, kurie užsuka valandą po ant durų nurodytos darbo laiko pabaigos. Orestas deda paskutinius pagamintus desertus į vitriną ir diena baigiasi. Jis pamini, kad turi spėti užvažiuoti pas savo motinėlę, kuriai jau daugiau nei aštuoniasdešimt. O tada aš padarau klaidą pašmaikštaudama apie judviejų išskirtinius vardus, neva – Tikrai. Reiktų savęs paklausti, ar turbūt direktorius ir yra aristokratiško elgtumeisi taip pat, jei žinotum, kad stoto Patricijus. gyventi liko mėnuo? Arba jei gyventum vienas negyvenamoje saloje? Jei – Ne, čia nėra direktoriaus. Nors atsakytum, kad nieko nekeistum, tada taip, Patricijus – visų receptų autorius viskas gerai. – Patricijus užbaigia min- ir idėjų vadas. O mano vardas grai-

166

LAMŲ SLĖNIS

kiškas. Ten tokia tragedija yra apie Orestą, Agamemnono sūnų, kuris keršydamas už tėvo nužudymą nužudo savo motiną ir jos meilužį, o paskui Orestą ima globoti, rodos, Apolonas, jį išteisina, jis iš kažkokios salos pabėga, veda... valdo šalį... O, Die! Moralas: nebandykite erzinti kepėjų, nes yra tokių, kurie atmintinai moka visus graikų mitus, šypsodamiesi į ūsą gali ilgai subtiliai kamuoti antikinėmis istorijomis ir priversti atgailauti už nevykusius juokus. P.S. Šį kartą man pavyko nenusidėti ir „šv. Benediktą“ parnešti vaikams.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

Vieno didžiausių pasaulyje airiško viskio gamintojų „Tullamore D.E.W“ prekinio ženklo ambasadorius JOHNAS QUINNAS – bene ilgiausiai viskio industrijoje dirbantis airis. Darbą vienoje viskio gamyklų jis gavo vos baigęs mokyklą, keliauti po atokiausius pasaulio kampelius pradėjo jaunystėje, o ir šiandien savo namuose Dubline Johnas – retas svečias. Tačiau gyvenime jis gailisi vos kelių dalykų. Vienas jų – kad keliaudamas taip ir nepamatė pirmųjų savo dukros žingsnių. Kitas – kad jo žmona iki šiol taip ir nepamėgo viskio...

VISKIO PASAULIO LEGENDA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Šarūnė Zurba Fotografuota restorane „Distilerija“

– Johnai, tikiu, kad šį klausimą girdite dažnai ir tikrai turite taiklų atsakymą, tad kodėl airiškas viskis yra geresnis už visus kitus pasaulio viskius? – Nes airiškas viskis kilęs iš šalies, kurioje labai daug tyro vandens. Žinoma, tą patį būtų galima pasakyti ir apie Škotiją... (Juokiasi). Iš tiesų nuolat verda diskusijos, kuris viskis geriausias. Iš šio gėrimo mėgėjų dažnai girdime, kad airišką viskį žmonės pamėgsta greičiau nei kitus. Gal todėl, kad jis gaivaus, vaisiško, švelnaus skonio. Airiško viskio pagaminama kur kas mažiau nei, pavyzdžiui, škotiško. Airiai kasmet subrandina apie 8 mln. viskio statinių, škotai – daugiau nei 19 mln. Tačiau Europoje airiškas viskis užima tvirtas pozicijas – jis ypač populiarus Skandinavijoje, Baltijos šalyse, Centrinėje Europoje. – Na, o kaip užsimezgė jūsų romanas su šiuo gėrimu? – Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes į šį verslą atėjau būdamas dar visai jaunas, vos baigęs mokyklą. Užuot stojęs į universitetą, įsidarbinau vienoje viskio gamykloje. Man teko padirbėti gamybos, planavimo, pardavimų, rinkodaros skyriuose. Vėliau nusprendžiau vis dėlto baigti mokslus, tad dieną dirbdavau, o naktimis krimsdavau rinkodaros vadovėlius. Baigęs universitetą jau turėjau kelerių metų darbo patirtį, man sekėsi sparčiai kilti karjeros laiptais. Būdamas 25-erių tapau atsakingas už viskio plėtrą Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Afrikoje ir Azijoje. Man pavydėjo visi draugai. Nuolat keliaudavau po egzotiškas šalis, o juk tai buvo dešimtasis dešimtmetis, kai žmonės dar mažai skraidė lėktuvais.

Naujiena „Tullamore D.E.W“ viskių šeimoje Naujasis 14 metų išlaikytas vieno salyklo airiškas viskis „Tullamore D.E.W“ jau spėjo susižerti „2016 Global Irish Whiskey Masters“ bei „International Spirits Challenge 2016“ apdovanojimų aukso medalius. Naujasis viskis išsiskiria unikaliai švelniu ir turtingu skoniu. Saldžių prinokusių obuolių, citrusinių ir tropinių vaisių poskonį, papildytą vanilės natomis, sukuria inovatyvi keturių statinių brandinimo tradicija. Viskis brandintas burbono, šerio, porto ir medeiros statinėse. Nuo birželio mėnesio šį riboto gamybos kiekio viskį bus galima rasti specializuotose alkoholinių gėrimų parduotuvėse ir didžiuosiuose prekybos tinkluose.

LAMŲ SLĖNIS

169

Vieno salyklo viskį mėgstu ragauti su desertais ir sūriais. Tačiau atėjęs pavakarieniauti į restoraną tikrai nereikalauju skirtingų viskių prie skirtingų patiekalų. Įprastai aš geriu vyną, kaip ir dauguma žmonių.

Tuo metu man labiau rūpėjo verslas, bet ne tai, ką parduodu. Iš tiesų viskį kaip gėrimą pamėgau ir ėmiau vertinti tik įkopęs į ketvirtą dešimtį. Prieš šešerius metus tapau prekinio ženklo „Tullamore D.E.W.“ ambasadoriumi pasaulyje, tačiau šiame versle, galima sakyti, esu visą gyvenimą. Ko gero, esu ilgiausiai šioje industrijoje dirbantis airis. – Nejau niekada net nesvarstėte keisti darbo? – Gal ir buvo tokių minčių, tačiau sunku ką nors keisti turint tokį įdomų darbą. Tai šiandien visas pasaulis domisi viskiu, bet mano karjeros pradžioje šis gėrimas mažai kam rūpėjo. Man tai buvo puiki terpė kaupti žinias ir patirtį. Šiais laikais visiems rūpi komercija, rinkodara, pardavimai, o aš visą gyvenimą mokau kitus ir pasakoju istorijas. Puikus darbas, tiesa?

170

LAMŲ SLĖNIS

– Taip, bet, ko gero, galėtumėte ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek dienų per metus praleidžiate namie? – Iš tiesų nedaug... Štai praėjusią savaitę buvau Airijoje, tačiau ne Dubline, kur mano namai ir žmona. Namie miegojau tik dvi naktis. Anksčiau žmona bent kartą per metus keliaudavo su manimi, dabar tai darome vis rečiau. Pastarąjį sykį kartu skridome į Čikagą, kur gyvena mūsų dukra. Kartu esame aplankę Aziją, Pietų Ameriką, Afriką. Pamenu, kai pirmą kartą mėnesiui išsiruošiau į Australiją, žmona namie liko viena su mūsų keturių mėnesių sūnumi. Kai jiedu mane pasitiko oro uoste, akimirką pagalvojau, kad tai kitas vaikas – jis buvo taip užaugęs...

nius. Dabar ji – jau suaugusi ištekėjusi moteris. Puikiai bendraujame, atrodo, ji nejaučia jokios nuoskaudos! Kalbant rimtai, vienintelis dalykas, kurio gailiuosi – tai, kad keliaudamas praleidžiu tiek daug gražių dalykų, nutinkančių mūsų namuose. Kita vertus, pamatau labai daug. Esu aplankęs daugiau nei 90 pasaulio šalių. Man iš tiesų labai pasisekė.

– Na, o kokio labiausiai išskirtinio viskio jums yra tekę ragauti? – Tai buvo penkiasdešimties metų senumo „Glenfiddich“ viskis. Jo neįmanoma nusipirkti, jis parduodamas tik labdaros tikslais, o vienas tokio gėrimo butelis kainuoja apie 20 tūkstančių eurų. Tačiau mano kolega, taip pat viskio ambasadorius, vieną šio gėrimo butelį turėjo savo biure ir kartą – Ar gyvenime ko nors gailitės? pasiūlė slapta paragauti. Nebuvo jo– Pamenu, keliaudamas praleidau kios specialios progos – tik mažas vienos mūsų dukters pirmuosius žings- gurkšnelis iš bičiulio taurės.

LAMŲ SLĖNIS

171

– Ar tas gurkšnelis buvo iš tiesų ypatingas? – Žinoma! Tai buvo nuostabus viskis, tik nepasakyčiau, kad geresnis už 40 ar 30 metų išlaikytą viskį. Kai gėrimui tiek metų, ne skonis tampa svarbiausias, bet patyrimas ir žinojimas, kad ragauji to, ko niekas kitas niekada neparagaus. Štai dabar į Lietuvą atvykau pristatyti naujojo 14 metų išlaikyto „Tullamore D.E.W“ salyklinio viskio. Ir jei paklaustumėt, ar ano gėrimo skonis buvo kelis kartus puikesnis, ko gero, atsakyčiau – ne. – Galbūt namie turite nuosavą viskių kolekciją? – Turiu nedidelę kolekciją, gal 30 skirtingų rūšių, tačiau nesu viskio kolekcionierius. Nemažai viskių gaunu dovanų, kartais keičiamės su kolegomis. Mano namuose yra butelių, kurių niekada neatidarysiu, nes juos gavau iš gerų draugų, tai kaip draugystės suvenyras. Galiausiai juk užsukus bičiuliams visai nesinori jų vaišinti konkurentų gėrimais! Na, ir žinoma, yra viskių, kurių skonis – ne mano stiliaus, tad juos irgi laikau uždarytus. – Tad papasakokite, koks yra jūsų stilius? – Man patinka airiški viskiai. Nemėgstu dūminių viskių: jie įdomūs, tačiau ne mano skonio. Aš ieškau įdomių gėrimų. Štai šis naujasis 14 metų išlaikytas „Tullamore D.E.W“ viskis intriguoja tuo, kad buvo laikomas keturiose statinėse. Mažiausiai trylika su puse metų jis brendo burbono, o pastarąjį pusmetį – šerio, portveino ir madeiros statinėse. Todėl jo skonis – netikėtai įdomus.

puikiai dera su žuvies užkandžiais, rūkyta lašiša, sušiais, sašimiais ir net silke. Dvylika metų išlaikytas viskis – su sotesniais mėsos patiekalais. Vieno salyklo viskį mėgstu ragauti su desertais ir sūriais. Tačiau atėjęs pavakarieniauti į restoraną tikrai nereikalauju skirtingų viskių prie skirtingų patiekalų. Įprastai aš geriu vyną, kaip ir dauguma žmonių. – O kaip mėgstate ragauti viskį? – Jei tai iki tol neragautas viskis, jį pilu į degustacinę taurę, kad pajusčiau didesnę skonių koncentraciją. Na, o jei tai – man pažįstamas viskis, geriu jį iš įprastos viskio taurės su dviem ledo kubeliais. Taip pat labai mėgstu viskį maišyti su šviežiomis obuolių sultimis – nuostabus derinys. Žinau, esu keistuolis... Jei šį kokteilį pagardintume lašeliu žolelių likerio, tada kokteilio skonis primintų obuolių pyragą ir patiktų net mano žmonai. O ji viskio nemėgsta... Man patinka ir sena airiška tradicija – derinti viskį su alumi. Taip darydavo mano tėvas ir senelis. – Ar viskio pasaulis jus vis dar kuo nors nustebina? – Turbūt labiausiai man nuostabą kelia tai, kaip per pastaruosius 15 metų viskis išpopuliarėjo visame pasaulyje. Viskiu domisi vis daugiau jaunų žmonių, nors anksčiau tai buvo išskirtinai vyresnių žmonių gėrimas. Daugelyje miestų dabar gali rasti net keletą viskio klubų. Pagaliau žmonės pradėjo nuoširdžiai domėtis tuo, kas dedama į jų lėkštę ir pilama į taurę. Tikiuosi, tai nėra tik trumpalaikė mada.

– Kokius viskio ir maisto derinius mėgs– Ką mėgstate veikti po darbo? tate? – Žaidžiu golfą, domiuosi kalbomis (pats – Anksčiau ypač mėgau derinti viskį ir kalbu penkiomis), labai prastai groju gitara, be maistą, dabar tai darau tik renginių metu. Tar- galo mėgstu sportą. Ir man to pakanka, kad kime, „Tullamore D.E.W. Original“ viskis judėčiau pirmyn.

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

Ne kiekvienam dizaineriui pavyksta per gyvenimą sukurti baldą, kuris taptų dizaino ikona. Danų dizaineriui HENRIKUI PEDERSENUI tai pavyko net keletą kartų. Gracija ir elegancija – šie epitetai puikiai tinka „BoConept“ bestseleriui, krėslui „Imola“. Tobula forma ir universalumas – tai tik keli iš daugybės kito Henriko šedevro, kėdės „Adelaide“, privalumų. Kai susitikę pokalbio apžiūrinėjame naująją „BoConcept“ ekspoziciją, Henrikas prisipažįsta, kad pačios genialiausios idėjos dažniausiai gimsta per kelias akimirkas.

SUKURTI ŠEDEVRĄ PADEDA IR BLOGAS ORAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė, specialiai �Lamų slėniui‟ iš Herningo, Danijos

– Pasidalinkite keletu įdomių istorijų apie savo kurtus baldus. – Pradėjęs bendradarbiauti su kompanija „BoConcept“ pirmiausia gavau užduotį sukurti kėdę, kuri primintų didžiulį nepatogų senelio krėslą. Abejojau, ar tikrai žmonėms reikia būtent tokios kėdės, tad pasiūliau keletą naujų idėjų. Viena jų ir buvo pasirinkta. Taip gimė krėslas „Imola“. Manau, „BoConcept“ atstovai iš jo daug nesitikėjo ir po metų žadėjo jį pakeisti kažkuo nauju. Tačiau „Imola“ iki šiol yra savo kategorijos bestseleris, tapęs savotiška „BoConcept“ ikona. Nesiekiu užkelti savęs ant pjedestalo, nes puikiai suprantu, kad tai tiesiog krėslas, kuris puikiai atrodo nuotraukose ir kurį kur kas lengviau pristatyti plačiajai visuomenei nei kokį labai kokybišką stalą.

Manęs dažnai klausia, kas įkvėpė sukurti „Imola“. Žmonės labai dažnai per daug sureikšmina įkvėpimą, įsivaizduoja, kad sėdęs piešti eskizo stebiu debesis, klausau lietaus muzikos ar stebiu už lango atsiveriančią žavingą panoramą. Iš tiesų tai neturi nieko bendra su realybe. Man įkvėpimas – tai tie nuobodūs maži kasdieniai dalykai. Tai gali būti keistai perskilęs akmuo ar senas sulūžęs parkeris – dalykai, niekaip nesusiję su baldų dizainu. Tiesą sakant, sukurti krėslą „Imola“ mane įkvėpė pusiau perpjautas teniso kamuoliukas. Panašiai nutiko ir su kita populiaria „BoConcept“ kėde – „Adelaide“. Pamačiau gilę, nuėmiau jos kepurėlę ir pajutau nenusakomą jausmą – kaip tobulai viena dera su kitu. Būtent tą

jausmą ir siekiau perteikti kurdamas šią kėdę. – Kūrybos procese – daug eskizų ir juodo darbo, ne tik įkvėpimo ir kūrybinės ugnies, tiesa? – Kai manęs klausia, kiek laiko užtrunku kurdamas produkto eskizą, atsakau – pusantros valandos, ir dar spėju kavos išgerti. Bet iki tol ir po to vyksta ilgi intensyvaus darbo mėnesiai. Todėl taip ilgai užtrunka pamatyti galutinį rezultatą. Įkvėpimo momentas paprastai būna trumputis, kur kas sudėtingiau – išbaigti galvoje kilusią viziją. Labai dažnai idėją patikrinu per penkiolika minučių. Jei nejaučiu, kad ji teisinga, tiesiog palieku, antraip ji būtų pritempta. Iš tiesų kartais idėjas reikia tiesiog paleisti.

LAMŲ SLĖNIS

175

Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje svarbiausi dalykai nutinka būtent namuose. Todėl skandinaviškas dizainas kur kas jaukesnis nei, tarkime, itališkas.

– Ar pasitaiko dienų, kai turite prisiversti dirbti? – Štai ir vėl sugrįžtame prie mūzų ir įkvėpimo sudievinimo. Dizainas – tai sunkus darbas, per daugybę metų sukauptos žinios ir įgūdžiai, nuolatinis tobulėjimas. Esu baigęs mados dizaino studijas, kurį laiką dirbau grafikos dizaineriu ir tik tuomet atradau interjero dizainą. Tad ilgą laiką privalėjau būti kūrybingas, net tada, kai visai nesinorėdavo. Kartais idėjai įgyvendinti turi mėnesį, kartais – savaitę, o kartais – vos valandą. Ir per tą laiką privalai padaryti tai, ko iš tavęs tikimasi. Iš pradžių būna baisu, kad vieną dieną pritrūksi idėjų, bet kuo daugiau kuri, tuo daugiau jų atsiranda. Tad man kur kas didesnė bėda, kad savo idėjas privalau riboti. Dalį jų tenka tiesiog nužudyti. Ir esu įsitikinęs, kad labai dažnai mes nužudome pačias geriausias mintis...

– Per pastaruosius dešimt penkiolika metų pasaulis labai pasikeitė. Juk vos prieš dvidešimt metų, kai dar neturėjome interneto ir elektroninio pašto, norėdamas sužinoti, kas vyksta Tokijuje, turėjau nuskristi ir pamatyti savo akimis. Šiandien man tereikia pusvalandžio ir iš populiarių Tokijo tinklaraštininkų galiu susirinkti visą norimą informaciją. Dizainu besidomintys žmonės šiandien gyvena tomis pačiomis idėjomis. Visi einame į tas pačias vietas, lankomės tose pačiose parodose, apsiperkame tose pačiose parduotuvėse. Todėl ir didelės kompanijos kuria tik tuos produktus, kurie gali tapti sėkmingi visame pasaulyje. Anksčiau kiekvienas didmiestis buvo it atskira planeta, o dabar visi žengia ta pačia kryptimi. Man atrodo, kad vieną dieną pasaulis taps labai nuobodus. Vis dėlto kai kurios šalys vis dar sugeba išsiskirti toje vienodų dalykų – Kaip manote, kodėl vienos šalys masėje ir sukurti kažką naujo. Tarkiilgainiui ima diktuoti tendencijas, o me, Skandinavijai tai pavyksta dėl... kitos ne? prasto klimato. Juk gyvenant Pietų

176

LAMŲ SLĖNIS

Amerikoje tikrai nesinori leisti laiko namuose, ten gyvenimas verda gatvėse. O Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje svarbiausi dalykai nutinka būtent namuose. Todėl skandinaviškas dizainas kur kas jaukesnis nei, tarkime, itališkas. Mūsų šalyje dizainas užima labai svarbią vietą, todėl jis ir virto didžiule verslo industrija, o maža danų tauta – dizaino pasaulio lydere. – Ko jūs pats ilgitės taip greitai besikeičiančiame pasaulyje? – Šiek tiek daugiau tylos ir ramybės... Man labai patinka tai, ką darau, bet dažnai savęs klausiu: ar pasauliui tikrai reikia dar vienos kėdės? Taip, aš vertinu kokybiškus ir ilgai tarnausiančius baldus, matau juose prasmę ir vertę. Tik ar daug žmonių, norinčių tą patį baldą naudoti kelis dešimtmečius? Ko gero, būnant dizaineriu geriau apie tai išvis negalvoti... (Juokiasi). Tad apnikus panašiems pasvarstymams, tiesiog pasakau – jei to nepadarysiu aš, padarys kas nors kitas.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

Apie �BoConcept‟ Danijos baldų prekės ženklas „BoConcept“ šiemet švenčia 65-ąjį gimtadienį ir žengia nauju ambicingų tikslų kupinu keliu. Prieš dvejus metus buvo nuspręsta parduoti daugiau nei šešis dešimtmečius šeimos valdytą verslą. Jį už 200 mln. eurų įsigijo privataus kapitalo grupė „3i“ iš Londono. Vienas didžiausių bendrovės išsikeltų tikslų – per artimiausius penkerius metus įmonės pajamas padidinti keturis kartus.

LAMŲ SLĖNIS

179

– Ir vis dėlto būdamas danas turėtumėte šventai tikėti, kad mažiau yra daugiau... – Taip, gyvenant Danijoje tai tikrai pastebima. Mažiau yra kur kas daugiau. Žinoma, jei tik nekalbame apie saldumynus! Kasdieniame gyvenime aš, ko gero, esu didesnis minimalistas nei mano žmona. Nekenčiu baltų švarių paviršių. Man patinka medis, oda, metalas, betonas, natūralus akmuo. Šios medžiagos sensta kur kas oriau nei laminatas ar plastikas. O po trisdešimties metų jų vertė tik išauga. Tad, sakyčiau, man patinka jaukus minimalizmas. Ko gero, galėtumėte mane pavadinti urviniu žmogumi... – Ar namuose turite savo kurtų „BoConcept“ baldų? – Taip, keletą. Pavyzdžiui, porą „Adelaide“ kėdžių. Tačiau šiame versle egzistuoja tokia keistenybė – juk neisi pirkti savo kurtų daiktų... Tad man kur kas labiau patinka nenusisekę prototipai. Jie kur kas įdomesni už tobulus kūrinius. Tai gali būti stalas keista koja. Ar kreiva kėdė. Baldus keičiu dažnai, kartais juos tiesiog perkuriu. Man tai – labai įdomus procesas. Tiesą sakant, jau seniai nieko neperku namams. Man tiesiog viską dovanoja. Štai neseniai gavau dovanų metalinį stalo rėmą ir iš jo sukonstravau puikų stalą. Tad mano namai nė iš tolo neprimena baldų parduotuvės. – Kaip apibūdintumėte gerą dizainą? – Vienu žodžiu: „pastangos“. Kad ir ką kurtų žmogus, jei jis į savo darbą įdeda nuoširdžių pastangų, aš tai vertinu.

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

CLAUS DITLEV JENSEN „BoConcept‟ kolekcijų direktorius

Pažintis su dizaineriu Henriku Pedersenu buvo laimingas atsitiktinumas. Sutikę jį Kelno dizaino parodoje pamanėme, kad būtų puiku turėti šį dizainerį „BoConcept“ komandoje. Tiesa, tuomet net neįtarėme, kad jis taps net kelių „BoConcept“ bestselerių autoriumi. H. Pederseno kūrybos filosofija labai artima mūsiškei – svarbiausia mums yra klientas, norime, kad jis jaustųsi laimingas. Jei siektume tik parduoti baldus, kuriuos sukuriame, šiame versle ilgai neišsilaikytume. Todėl tiek daug laiko skiriame klientų poreikių tyrimams, analizuojame ir atidžiai atrenkame, kokie nauji gaminiai turėtų išvysti dienos šviesą. Galiu atskleisti, kad ateinantį sezoną interjere bus populiarios tamsesnės spalvos. Ypač – įvairūs mėlynos atspalviai. Jie puikiai dera su juoda, sodria raudona, vario ir aukso spalvomis.

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

Kai kurių straipsnių herojai apsuka ratą ir sugrįžta. Su naujomis savo gyvenimo istorijomis, smagiais pasakojimais ir milijono vertomis patirtimis. Tada ima atrodyti, jog per tą laiką, kai jie keliavo, kūrė, atrado naujus žmones, santykius ir siekė savo svajonių, tu stovėjai vietoje. GEDIMINĄ SIMINAVIČIŲ pažįstu daugiau nei dvidešimt metų, dar iš tų laikų, kai dirbo pirmajame ir anuomet absoliučiai kultiniame muzikos žurnale „Ausis“. Visiškai dingęs iš akiračio, jis netikėtai atsirado mano mieliausiame Užupyje. Susidūrėme kavinukėje, kurios šiandien jau nebėra. O paskui išgirdau pasakojimą apie Londone kavos pupeles skrudinantį lietuvį. Radau jį Kambodžoje, per feisbuką. Pavardės nebuvo, atsidariau profilį ir netekau amo – jau pusantrų metų Gediminas gyvena mažyčiame kaimelyje ant jūros kranto. Nusipirkęs viešbutį, savo rankomis jį remontuoja ir priima svečius.

IEŠKOTOJAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Reginos Sakalauskaitės

– Juokaudamas vadini save čigonu. Tai vis dėl nerimstančio gyvenimo būdo, suprantu. Nuo ko prasidėjo tavo čigonystės? – Nuo senų senovės. Prisimenu, kai Danijos ambasada pradėjo dalinti lietuviams vizas, buvau vienas pirmųjų eilėje. – Išties, sunku patikėti, tačiau užaugome laikais, kai išvažiuoti iš Lietuvos negalėdavome... – Pirmasis mano užsienis buvo Maskva. Išvykau ten su breiko šokėjų grupe. Mūsų kolektyvas laimėjo išvyką į 1987 metų Draugystės festivalį. Surinko visus Maskvoje, susodino į traukinius ir išvežė į Rytų Berlyną. Labai daug mūsų buvo – visos tuometinės Sovietų Sąjungos žvaigždės. Į pagrindinę programą nepatekome, sakė, per daug modernūs, teko šokti kareivinėse. Tačiau mums, paaugliams, tai paliko didžiulį įspūdį. Paauglystėje Klaipėdoje grojau būgnais, turėjome dvi grupes – „2 Eko“ ir

„Japonija“. Tais rūsčiais laikais juk nieko nebuvo – nei muzikos, nei kino normalaus, nei koncertų. Pradėjome juos patys organizuoti, savo rankomis plakatus piešėme, mėginome kurti roko klubą. 1994-aisiais išvykau į Vokietiją, prižiūrėjau vaiką, auklyte dirbau. Po metų grįžęs sutikau būsimą žmoną, pradėjome draugauti, persikėliau į Vilnių. Atsirado naujų pažįstamų, vienas jų – Justas Mamontovas – pakvietė į ką tik įsikūrusią šokių muzikos leidybos firmą „Koja records“. Paskui perėjau į žurnalo „Ausis“ redakciją – rūpinausi reklama, platinimu. Buvome gal keturiese – vienas redaktorius, rašytojas, dizaineris ir aš. Nelabai įsivaizdavome, kaip reikia kurti žurnalą, praėjo du su puse metų, prasidėjo krizė, žurnalas užsilenkė. Buvo sunkūs laikai – likau be darbo, su žmona išsiskyriau, viskas susidėjo, nusprendžiau išvažiuoti iš Lietuvos. Pasitaikė Anglija...

bos, metus pabūsiu ir grįšiu. Tiesiog kažką reikėjo keisti. Iš pramogų pasaulio Londone patekau... į statybas. Stovėdavau su šluota rankoje ir galvodavau – ką išvis čia darau? Mano tėtis mirė, kai buvau vos ketverių, paauglys dažnai galvodavau – užaugsiu, kas mane išmokys bent vinį įkalti? Ir štai, gyvenimas iškrėtė juoką, gavau, ko norėjau – Anglijoje ne tik vinis išmokau kalti, pasimokiau staliaus amato. Staliaus darbas leido susimokėti už fotografijos studijas, shiatsu masažo kursus, galėjau keliauti. Dažnai pagalvoju, kad Lietuvoje niekaip to nebūčiau išmokęs, o kažkas kitas pagalvojo už mane: Gedai, viso to tau reikės, kad galėtum judėti toliau. Anglai sako – be careful what you wish for (liet. norėk atsargiai), o aš įsitikinau, kad mintis yra labai galinga. Statybose staliumi dirbau šešerius metus. Pusmetį buvau pabėgęs, išbandžiau apsaugininko darbą, tačiau fo– Turėjai planą? tografijos kursams išleidęs visus pini– Maniau, pasimokysiu anglų kal- gus, vėl grįžau dirbti staliumi.

LAMŲ SLĖNIS

191

Atvykęs turėjau svajonę prasibrauti į Londono muzikos pasaulį, tačiau nurimau, kai pamačiau jo dydį ir konkurencijos lygį. Kartą bare, kuriame dirbau, nufotografavau apsaugininką. Nuotrauką pamatė baro vadovas, išgyrė ir pasiūlė supažindinti su vieno muzikinio žurnalo redaktore. Susipažinome, pakalbėjome, sako, ateik, atnešk savo portfolio. Koks portfolio?! Šiandien žinočiau, kaip elgtis, o tada jaučiausi trečiarūšis, nuo galimybių sukosi galva, bet aš ne ieškojau jų, o traukiausi, atrodė, kam reikalingas nelegalas iš Rytų Europos? – Kada tas jausmas pasitraukė? – Dabar dvidešimt penkerių atvykėliai Londone visai kitaip jaučiasi, mes gi buvome atvažiavę iš kitokios visuomenės, kitaip užaugę. Nepasitikėjimas dingo, kai pradėjau normaliai kalbėti angliškai ir sukūriau savo verslą. – Taip paprastai? Ėmei ir sukūrei? – Argi paprastai? Dirbi statybose, tada nusprendi mokytis fotografijos, sukiši viską, ką uždirbi, supranti, kad fotografu tapti nėra lengva, tada vėl grįžti į statybas, prisimeni, kad mamai kažkada darydavai masažus, pasimokai jų pusantrų metų, bet viskam laiko neužtenka. Ypač kai gyveni skvote. Tai – irgi darbas. Namą surasti, įsikraustyti, susitvarkyti, paskui – teismai, meta lauk, tada – kitas namas. Galėtum nuomotis, bet juk neįdomu, skvotinimas – irgi maištas. Iki tam tikro amžiaus. Skvotinome dažniausiai Vakaruose ir Šiaurėje, tačiau buvo lietuvių, kurie namus užimdavo tik prabangiausiuose Londono rajonuose. Vieni gyveno Bond Street gatvėje, name, kuris priklausė moterims masonėms – keturi aukštai, senovinis liftas, aktų salės. Prabanga... Kai išmetė iš paskutiniojo skvoto, kuriame pragyvenau dvejus metus, nusprendžiau, kad tie reikalai užima per daug laiko, be to, supranti, kad kaimyno būgnai vidury nakties nebežavi, nes tau reikia šeštą ryto keltis į darbą.

192

LAMŲ SLĖNIS

193

– Į kiek rankinių tada tilpdavo tavo namai? – Daugiausia vietos užėmė staliaus instrumentai ir čiužinys. Dar turėjau garso kolonėles ir dvi rankines drabužių. Nieko naujo, dabar irgi taip gyvenu, per pusantrų metų Azijoje daiktų neprikaupiau. – Nuosavą verslą Londone pradėjai nuo parduotuvės... – Dvejus metus ieškojau jai patalpų, tada buvo pats nekilnojamojo turto pikas, 2005-ieji. Produktų iš Rytų Europos parduotuvę su bičiuliu įkūrėme gerame rajone, priešais stotį. Viskas ėjosi puikiai, tačiau man pasidarė nebeįdomu, kasdien tas pats – važiuoji į bazę, priperki produktų, išdėlioji lentynose. Nusprendžiau pakeliauti – išskridau į Tailandą, vasarą praleidau Lietuvoje, paskui atsidūriau Indijoje. Per tą laiką bičiulis persirašė sau parduotuvės akcijas ir pradėjo nemokėti pinigų už patalpų nuomą. Teko aiškintis teismuose, laimė, investicijas pavyko atgauti. Tai buvo ne pirmasis kartas, kai pernelyg pasitikėjau draugu... Gerokai vėliau gyvenimas dar kartą pamokė – bičiulis iš Vilniaus pakvietė kartu dirbt, kurti filmus ir serialus. Norai buvo geri – sukurti kažką ypatingo, kas galėtų konkuruoti su Lietuvos televiziją užplūdusiais pigiais serialais. Parengėme vieną seriją, tačiau atėjo krizės metai ir viskas baigėsi. Vėliau su tuo pačiu bičiuliu Maltoje pradėjome kavos verslą. Jis iki šiol liko man skolingas. – Beje, apie kavą. Labai gerai pri-

194

LAMŲ SLĖNIS

simenu pirmąjį puodelį tavo skrudintos kavos. „Iš kur ji?“ – paklausiau. Štai tada ir išgirdau istoriją apie lietuvį, kuris Londone skrudina pupeles. – Tuo metu, kai su advokatais bandėme išsiaiškinti parduotuvės reikalus, vienas žmogus manęs paprašė patarimo, kaip pradėti verslą Anglijoje. Pokalbyje išgirdau magišką žodį – kava. To užteko, kad gimtų idėja ir viskas pajudėtų, – 2009-aisiais pradėjome kartu dirbti. Nupirkome triratį vežimaitį – tuktuką, įtaisėme jame kavos aparatą. Naiviai tikėjausi, kad per metus paleisiu 8 ar 10 tokių tuktukų, tačiau ne taip paprasta Londone gauti vietą, kur galėtum prekiauti. Mums pasisekė – vienas žymiausių Europoje, pankų judėjimo lopšys Kamdeno turgus buvo tai, ko reikėjo. Savininkas kaip tik ieškojo, kas galėtų pardavinėti kavą gatvėje, o čia pasitaikėme mes su savo konceptu. Visokius cirkus darėme, ant kojūkų vaikštinėdavome. Po pirmojo mėnesio gavome pasiūlymą dar vieną tuktuką su kava įkurdinti kitoje turgaus pusėje. Sugalvojome, kad reikia didesnio, įdomesnio tuktuko, galiausiai atidarėme kavinę. Partneris buvo nuostabus žmogus, tačiau mūsų vizijos išsiskyrė, po kurio laiko likau vienas su dviem vežimaičiais ir kavine Kamdeno turguje. Nusprendęs, kad turiu pasimokyti kavos skrudinimo, išvykau į Naująją Zelandiją, grįžęs įkūriau skrudinimo fabrikėlį. Tas darbas mane visiškai užvežė, nusipirkau skrudinimo aparatą, daug skaičiau, domėjausi, gyvenau tik tuo, netgi pradėjau lankyti kokybiškai skru-

dintos kavos kursus („Q Grader Course“), 20 egzaminų išsilaikiau, per du susimoviau. Galėjau perlaikyti, tačiau žinios buvo įdomiau nei diplomas. Pradžioje skrudinau pupeles tik savo taškams, mano klientai jų išgerdavo po 100 kilogramų per savaitę, kavinė netruko išgarsėti kaip verdanti geriausią kavą rajone. Kavos guru – taip mane vadindavo kai kurie klientai. Prieš Londono kavos festivalį pakeitėme įmonės pavadinimą, ženklą ir įpakavimą, tapome „Mission Coffee Works Roasters“. Po parodos atsirado dar daugiau klientų, tiekėme jiems ne tik skrudintą kavą, bet ir kavos gaminimo įrangą bei skrudinimo aparatus. – Vadinasi, konkuruoti netgi su geriausiais pasaulio skrudintojais yra įmanoma? – Konkuruoti visada įmanoma, svarbu tik išsirinkti, su kuo nori dirbti, o su kuo – ne. Man visada buvo svarbu, kad kavos kelias nuo medžio iki puodelio būtų teisingas. Gera kava turi būti gerai paruošta. Jei tau nesvarbu – pirk bet kokią. Verslas kilo į kalną, kai sužinojau, kad Kamdeno turgus užsidaro. Kavinę pardaviau, tuktuką perleidau vienam savo baristai, likau tik su savo kavos skrudinimo fabrikėliu. Tai buvo patys geriausi metai Londone iš visų 16, tačiau šis miestas vis tiek mane įveikė, pasirodė stipresnis. Kai pradėjome dirbti Kamdeno turguje, kūrėsi draugiška kavos gamintojų bendruomenė, dalijomės informacija, padėdavome vienas kitam, dabar kavos versle daug snobizmo. Žmonės į mažas kavines sukiša

LAMŲ SLĖNIS

195

milijonus, kurie jiems niekada neatsipirks, nes iš grąžos plėstis visiškai neįmanoma. Judėti toliau per savo prakaitą ir kraują tarp tų, kuriems pinigų skaičiuoti nereikia, šiandien Londone žiauriai sudėtinga. Nors viskas taip paprasta – gerą kavą juk gali padaryti ir paprastu aparatu, nereikia 12 tūkstančių eurų kainuojančio. Prieš pusantrų metų kavos skrudinimo verslą pardaviau. Nusprendžiau, kad visų pinigų neuždirbsiu.

sės. Po kurio laiko radau kitą – su namu. Nusipirkau. Iš pradžių maniau pats jame gyventi, bet čia buvo 6 bungalai, dar name keletas laisvų kambarių, taigi, kuriu viešbutį. Savo rankomis pastačiau dar keturis namelius, - juk esu stalius. Turiu tris darbuotojus ir daugiau nenoriu.

– 43-ejų gal anksti į pensiją? – Azija buvo sena mano svajonė, visada norėjau ją apkeliauti. Kai čia turėsiu namus, bus lengviau tai pada– Ir grįžai į Lietuvą? ryti, nereikės skraidyti iš Europos. Sė– Galvojau, ūkininkausiu, gyvensiu du ant motociklo ir važiuoju. Savo vienkiemyje, gamtoje, nusipirkau valtį čia irgi turiu. Aukštadvaryje sodybą ir 6 hektarus žemės. Norėjau imtis natūralių šam– Ar tarp skrydžių, važinėjimų pūnų ir muilų gamybos, pradėjau do- motociklais, besikeičiančių šalių egmėtis, kokie augalai auga aplinkui, bet zistuoja asmeninis gyvenimas? nuėjęs į Europos Sąjungos organi– Buvo asmeninis, ypač kai su kazuotus mokymus, supratau, kad neva dirbau. Kai įsitraukti į verslą, ima verta sukti galvos – Lietuvoje tokiam atrodyti, kad jis – svarbiau nei santyverslui reikalavimai yra neįmanomi. kiai. Privatus gyvenimas tada tarsi pasitraukia į šoną. Nei santykiams su – Numojai į viską ranka ir išskri- moterimis, nei draugystėms nebeturi dai į Aziją? laiko. – Maniau, pakeliausiu žiemą, grįšiu pavasarį, bet likau. Dabar svarstau, – Ar kartais neaplanko jausmas, ką daryti su sodyba. Norėčiau par- kad nuo kažko bėgi? duoti, tik gaila, Lietuvoje vasaromis – Aš ne bėgu, aš ieškau. Žinios, irgi gera būti. kurių prikaupiau, nesveria, galiu jas Kambodžoje sutikau lietuvių, jie vežiotis po visą pasaulį. Savo rankoten gyvena, kuria savo verslus. Pagal- mis galiu statyti namus, galiu masavojau – kodėl ne? Gal atidarysiu ma- žuoti žmones, skrudinti kavą – visada žą kavinukę ant jūros kranto? Galė- rasiu, ką veikti. Uždirbinėti pinigų čiau skrudinti kavą, o gal – gaminti nebenoriu, nebereikia. Nusprendžiau ekologinius šampūnus? Paskutinį būti kaip upė, tekėti ten, kur neša srosklypą, kurį buvau nusižiūrėjęs besi- vė, kur gyvenimas. Plaukti pasroviui kuriančiame kaime, nušvilpė iš pano- labai sveika dvasiai.

196

LAMŲ SLĖNIS

197

NAUJI VĖJAI

SOLO KELIONIŲ PATYRIMAI IR PATARIMAI Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Jushke

Išgirdusi šio numerio temą, iškart pagalvojau apie solo keliones. Solo keliavimas – tai kitų kraštų pažinimas pavieniui, bet ne vienišai. Kiekvienas jaučia, kaip toli jam reikia nukeliauti, kad sutiktų save. Ir tam nereikia būti sukaupus trijų tomų „Lonely Planet“ keliavimo patirties. Raginu visus šią vasarą išbandyti keliavimą pavieniui (jei nebandėte), tai pakartoti (jei bandėte, bet nepatiko), mesti sau rimtesnį iššūkį (jei bandėte, bet savęs nesutikote). Tačiau pirmiausia reikėtų apsibrėžti solo keliavimo „nesiskaito“. • Keliauti pas kažką į svečius – nesiskaito. • Keliauti pagal studijų programas – nesiskaito. • Keliauti į komandiruotę – nesiskaito. Keliauti vienam, kur viską: nuo pasų kontrolės oro uoste iki nakvynės, valgymo vietų, traukinių grafikų, naujų pažinčių ar savo ieškomo „kalno“,

198

LAMŲ SLĖNIS

randi pats – skaitosi. Neseniai kalbėjausi su, ko gero, daugiausiai pasaulio šalių (160+!) apkeliavusiu lietuviu Danu. Jis paatviravo, jog viengungiškos kelionės jam leido suprasti, koks drąsus jis yra: „Buvo daug situacijų, kurių metu tuo įsitikinau. Kartą vienam teko praleisti naktį džiunglėse, taip pat nakvojau oloje, sniegynuose, dykumoje, kalnuose, ugnikalnio krateryje, šalia skystos lavos ežero, paplūdimyje, medinėse valtyse, kai plaukdavau naktį upėmis ar jūra. Ir supratau, kad materialūs dalykai man nėra tokie svarbūs kaip anksčiau. Jie mane džiugina vis mažiau. Supratau, kad man reikia daug laisvės.“ Tuo tarpu aš keliaudama viena supratau, kad nesu tokia drąsi kaip Danas. Man jau labai didelis pasiekimas buvo vienai pusę paros minti tuščiais Emyratų dykumų keliukais. Kad negirdėčiau savo baimių, visu garsu

klausiau arabiškų ritmų. Tačiau keliaudama viena atradau daugiau pasitikėjimo savimi. Pažįstantys mane pasakys, kad jo man niekada ir netrūko, bet šiuo atveju kalbu apie tą tikrąjį, ne fasadinį, tikėjimą savimi. „Autonominės“ kelionės mane ištraukė iš princesiškų patalų (pati neisi, nepasidarysi, nesusiorganizuosi – nieko nebus), išmokė skaičiuoti (ne tik pinigus, bet ir lagamino turinį, nes viską tempi pati), pasitikėti visais, bet kartu ir niekuo. Būtent solo keliavimas mane išmokė pastabumo ir jautresnio santykio su aplinka. Pavyzdžiui, kai atsiduri parodų centre su kažkuo pažįstamu, nori nenori seki, kur jis nužingsniavo, užmeti akį, prie kokio gi įdomaus kūrinio sustojo... Oi, kažkur dingo! Taip prabėgi porą nedidelių salių: „Ach, štai tu“, „Gal einam pavalgyti?“ Taip niekada neatsitiks būnant vienam, kai esi viso laiko ir erdvės aplink

save šeimininkas. Kartą Stokholme prie Juliano Rosefeldto „Manifesto“ su Cate Blanchett prasėdėjau penkias valandas! Penkias! Netgi pačiai sunku patikėti, nes mėgstu pasiskųsti, tarkime, ilgesniu nei dviejų valandų skrydžiu ar eile, kurioje reikia stovėti ilgiau nei dešimt minučių. Tikiu, kad būdama toje parodoje su draugais, mylimuoju ar mama, būčiau sustojusi galbūt tik prie vieno iš 13 manifestinių filmukų ir turbūt tik pusvalandžiui! Kas iš to? Po tų penkių valandų su savimi išsinešiau labai daug ir turbūt sutaupiau dar daugiau laiko, kurį būčiau praleidusi bandydama rasti atsakymus į tam tikrus klausimus. Bet dabar ne apie tą parodą... Noriu pasakyti, kad niekada kelionėse taip stipriai nejaučiau ir tiek daug nemačiau kaip keliaudama solo. Pabaigai – keli solo keliautojos patirties uždirbti patarimai: • Pirma taisyklė – stenkis į save

atkreipti kuo mažiau dėmesio ir greičiausiai keliausi ramiai. • Pasitikėjimas: einant gatve (ypač jei kokia ne iki galo aiškia) – galva aukštyn, pečiai atlošti. Patariu nestoviniuoti vidury mažų gatvelių kalbant su Siri ar naršant žemėlapį. Užeik į artimiausią kavinukę ir susigaudyk, kur esi. Pasimetusių, kaip taisyklė, vagišiai ar kitaip suinteresuoti imasi pirmiausia. • Renkis labiau kaip vietinis nei turistas – dėl tos pačios jau minėtos priežasties. Marškinėliai su užrašu „I Love Italy“ tikrai nepadės Italijos mylėti labiau, tik pritrauks kišenvagių dėmesį. Paryžietiška elegancija Paryžiuje sulies su minia, pridengti pečiai ir plaukai arabų kraštuose – jei ir neužmaskuos šiaurietiškų bruožų, tai bent jau parodys pagarbą vietos kultūrai, ir t.t. • Turiu tokius du vienas šalia kito nešiojamus kontraversiškus žiedus ir jeigu kažkas labai įkyri, vienas jų daž-

niausiai neapvilia ir sušvyti saulėje tiesiai priešininkui į akis. Užimta! • Iš vienos keliautojos išmokau nusifotografuoti pasą, vairuotojo pažymėjimą, kelionės draudimą. Juos turiu ne tik savo telefone, bet išsiunčiu ir mamai elektroniniu paštu. • Nebijok hipotetinių pavojų – labai žmogiška jaudintis, kaip ten man bus, kas man atsitiks, jeigu... Tačiau saugumas yra komfortas, o tai nieko naujo mūsų nebeišmoko. • Ir svarbiausia: keliavimas solo – tai nėra vienišiaus kelionė. Tai yra galimybė sutikti naujų žmonių, nes visą dėmesį tą minutę galite skirti būtent jiems. Pasak kelionių barometro, kasmet apie 15 proc. keliaujančių žmonių išbando bent vieną kryptį solo, o gerokai daugiau nei pusę tokių keliautojų sudaro moterys. Taigi kada, jeigu ne dabar? Laikas tiksi... Sekite Ingos Norke solo keliones „Instagram“: @norke_upe

LAMŲ SLĖNIS

199

Iki pasimatymo liepą!

www.lamuslenis.lt

200

LAMŲ SLĖNIS