Llamas' valley / Lamų slėnis by Lamų slėnis

2011 m. rugsÄ&#x2014;jis / spalis Nr. 5

labas ;)

Ruduo - netikėtų istorijų metas. Smagaus skaitymo! “Lamų slėnis”

lamuslenis.lt

Tekstai: Algė Ramanauskienė Dizainas: Eligijus Ramanauskas Fotografijos: Augis Narmontas, Eligijus Ramanauskas, Simonas Švitra Rinkodara ir reklama: Dovydas Kiauleikis reklama@lamuslenis.lt Žurnalą leidžia IĮ „LEO MEDIA” ©. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį ir jos kalbą redakcija neatsako.

Viršelio istorija

Tatuiruočių studijos “Angis Tattoo” interjeras – tai jos įkūrėjo Giedriaus Bardausko klajonių po pasaulį atspindys. Jei tik prabiltų, tie daiktai papasakotų neįtikėtinų istorijų apie klajones po džiungles beieškant indėnų, susitikimus su šamanais Rytuose, tatui ruotes Afrikoje ar nuosavą palmių plantaciją Ekvadore... Na, o šis veidas, ko gero, galėtų paporinti ne vieną šiurpią istoriją, nutikusią Peru tolybėse. Viršelio autorius: Augis Narmontas

lamuslenis.lt

13 snobiškų klausimų balerinai

Iniciacija

“Šarka”: vienos šeimos istorija

Eglė Žiemytė: vaikščioti su pižama

lamuslenis.lt

152

Dvigubai daugiau

132

Virtuvė iš sniego ir saulės 164

Kvepalai

180 lamuslenis.lt

snobiškų klausimų

Olga Konošenko Zariankina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Augio Narmonto nuotr.

Mano mados guru Turiu savo favoritą – tai Tomas Bagackas, neįsimylėti jo darbų tiesiog neįmanoma, mano drabužinėje rasite nemažai specialiai man kurtų jo suknelių. Audinių pasirinkimas ir autentiška dizaino metodika, daug rankų darbo, natūralūs audiniai, maksimalaus funkcionalumo siekis.

Daiktas, kurį neseniai įsigijau ir labai džiaugiausi Paskutinis daiktas, suteikęs daug džiaugsmo, buvo didžiulis veidrodis su įmontuota baletine lazda ir didžiulė sieninė spinta, į kurią telpa ne tik asmeniniai drabužiai, bet ir baleto kostiumai.

Restoranas, kuriame norėčiau pietauti kasdien Išskirtinis mano stiliaus bruožas Vasarą man labiausiai patiko “Terasa vasara”, Masinė produkcija manęs nedomina. Paskui esanti Gedimino pr. 9. Puikus maistas ir aplinka. madą nebėgioju, vertinu funkcionalumą. Mylimiausi Gaila, kad tai tik sezoninis vasaros restoranas. – tai siaurėjantys džinsai, megztukai, griežto kirKnyga, kurią mielai perskaityčiau dar kartą pimo marškiniai, drabužiai, kasdienei aprangai su Serbų rašytojo Milorado Pavičiaus romanas teikiantys paprastumo ir jaukumo. “Chazarų žodynas”. M.Pavičius savo romanuose Laisvadienis. Neribotos galimybės. Ką daryti? įvilioja skaitytoją į azartišką žaidimą, suteikdamas Žydras, švarus ir šiltas vanduo, karšta saulė, iliuziją, kad skaitytojas yra ne tik teksto reikšmių orbalto smėlio paplūdimys, gera muzika ir gaivūs ganizatorius, suteikiantis gyvybę autoriaus sugalvotikokteiliai... ems personažams, bet ir vienas knygos herojų.

lamuslenis.lt

Muzika, kurią neseniai parsisiunčiau Muzikos nesisiunčiu, patikusių dainų klausausi “YouTube” arba ieškau originalių diskų.

Mano šaldytuve visada rasite Daug įvairių pieno produktų ir šviežių daržovių.

Norėčiau kolekcionuoti Mėgstamiausi internetiniai puslapiai Kaskart iš kelionės parsivežu kokį nors niekutį “YouTube”, nes ten randu daug ir įvairių baleto - tai lipdukas ant šaldytuvo, tai koks paveiksliu- spektaklių įrašų. kas. Tobulas savaitgalis Nepamirštama kelionė Tobuliausius savaitgalius aš praleidžiu scenoje. Kelionė automobiliu po Norvegiją. Keliavome O laisvadienius - su dukrele Amelija. prie nuostabių krioklių, po vaizdingus kaimelius, Savo namų neįsivaizduoju be... plaukėm laivu vienu gražiausių Norvegijoje Geirangerio fiordu, didžiulį įspūdi paliko žymusis Be šuns... Šiuo metu auginame taksiukę Pupą. Ji Briksdalo ledynas, grožėjomės aukščiausia Nor- pas mus atsirado visiškai atsitiktinai, užtikus vegijos viršukalne – Galhiopigen, fantastiškais skelbimą su nuotrauka apie dovanojamą taksiukę. peizažais. Pamačiusi nuotrauką, iš karto paskambinau ir nuvažiavau parsivežti jos iš Kauno.

lamuslenis.lt

Olga

lamuslenis.lt

Must have

Medinė kėdutė “Studio Blitzkrieg”

Fotelis “Seaser and Teaser” “Lonc”

Baro kėdė “Loop” Meg O’halloran

Foteliukas “Rapunzel” Kenneth Cobonpue

Tingin 12

lamuslenis.lt

Suoliukas iš riedlentės “Deckstool”

Kėde “Picciotto” Fabio Vinella

Pufas “Bucket Stool” “Pedersen + Lennard”

nystė 13

Idėja

Kristina Norvilaitė Dailininkė Projekto “Parašyk man laišką” autorė www.parasykmanlaiska.lt

Po Lietuvą keliauja būrys spalvotų pašto dėžučių, raginančių: “Parašyk man laišką!” Tik ranka rašytus laiškus iš jų surenka ne paštininkas, o dėžučių autorė, grafikė Kristina Norvilaitė. O perskaityti jie ne nugrūdami kur nors giliai į stalčių, bet keliauja viešumon: į specialiai sukurtą internetinį puslapį, kur juos gali perskaityti kiekvienas. Kas žino, gal ir Tavęs ten laukia šiltas meilės laiškas?!

ir aš naudojau medį, daug laiko paliestų jaukių detalių. Dabar jau beveik niekas laiškų ranka neberašo. Gal tik atvirlaiškius, bet ir tai labai retai. O man laiško rašymas – tai tarsi žmogaus stabtelėjimas, pagalvojimas. Užrašai ranka ir tarsi įprasmini istoriją. Norėjosi, kad tai būtų nuoširdu, atvira ir šilta. Nustebino, kad žmonės taip noriai rašo laiškus. Patys meta juos į mano dėžutes. Dažniausiai tai būna meilės prisipažinimai. Anonimiški: „Buvom „Rašydavau laiškus, kai buvau vaikas ir dabar. susitikę, gal dar susitiksim“... Taip pat laiškai artiMan labai graži pati pašto dėžutė, tokia sena. Todėl mam žmogui. Būna, rašo savo angelui sargui. Labai

lamuslenis.lt

Eligijaus Ramanausko nuotr

Parašyk

man laišką! nuostabūs vaikų laiškai. O vienas žmogus parašė laišką ir dar įmetė tokius paketėlius su žemėmis iš skirtingų pasaulio vietų. Gal tai subjektyvu, bet labiausiai man įsiminė laiškas, kuriame žmogus padėkojo už šį projektą, už gerą nuotaiką ir už tai, kad tiek mažai tereikia, jog žmogus nusišypsotų. Man tai buvo labai svarbu. Tikiuosi, kad projektas keliaus po pasaulį. Man labai svarbu, kad laiškai rašyti ranka, kad išlieka žmogaus grafika. Elektroniniai laiškai visi vienodi. O aš kartais išdėlioju tuos laiškus – ir taip gražu!

Kada pati paskutinį kartą rašiau laišką? Šiaip aš gana dažnai rašau. Paskutinį turbūt parašiau savo dukrai. Kartais su Kaune gyvenančia seserimi susirašinėjame. Tarsi ir nereikalinga tai, nes yra telefonas, bet kai gauni laišką, būna labai malonu. Esu parašiusi daug meilės laiškų. Jie rašyti ranka ir tas, kas juos turi, arba juo saugo, arba išmetė. O aš, beje, juos saugau. Nes man jie brangūs. Su žmogumi gal išsiskyrei, bet tuo metu tai buvo svarbu, turėjo gilią prasmę. Dabar, kai juos paskaitai, būna labai fainai...“. lamuslenis.lt

iniciacija

lamuslenis.lt

Giedrius Bardauskas Tatuiruočių meistras Studijos “Angis Tattoo” įkūrėjas www.angistattoo.lt

- Prisiskaičiau apie tavo keliones, kad baladojiesi po pasaulį, o juk turi tokį puikų saloną, atrodo - sėdėk ir dirbk… - Bet čia nieko nepasisemsi, čia tik atiduosi save. O pasisemi – keliaudamas. - Tavo šalys – Rytai, Pietų Amerika, Afrika, dar dirbi Europos tatuiruočių salonuose. - Kartais dar nuvažiuoju. Bet dabar mane traukia toliau, už civilizacijos ribų. - Kokios paskutinės šalys, kuriose lankeisi? - Peru, Ekvadoras, Bolivija, Kolumbija. Dabar

lamuslenis.lt

Augio Narmonto, Simono Švitros nuotr.

mano širdy - Lotynų Amerika. Prieš tai buvo Rytai: Tailandas, Kambodža, Borneo, Malaizija, Indonezija. Dažniausiai išvažiuoju, kai šalta, kai lietus lyja, visi depresuoti pradeda. Susikraunu daiktus, suorganizuoju, kad čia, salone, darbas vyktų, ir išvažiuoju. - Kai po darbingo laikotarpio staiga pajunti, kad išsikvėpei, kad daugiau nebegali, jautiesi tuščias, kur tada ieškai įkvėpimo? - Turiu alternatyvą, irgi kūrybinę. Piešiu namie ant sienos tokius motyvus, kurie netinka tatuiruotėms. Bet labiausiai mane įkvepia kelionės, gamta. Nuvažiuok į mišką, į sodą, į kaimą, prie jūros, pabūk vienas – tai labai padeda. Ir knygų skaitymas padeda. Skaitau keliautojų užrašus, jų laiškus, istorines knygas. Kadaise buvau pasinėręs į ezoterinę literatūrą,

bet pajutau, kad užteks. O dabar mano gyvenime toks laikotarpis, kai vėl grįžtu į savo vėžes, prie tatuiruočių. Grįžęs iš Ekvadoro, buvau kaip nesavas. Ten metus gyvenau plantacijoje, kurią įsigijome su žmona. Ten ir vaikas gimė, ir ūkis, ir bananai, palmės, viską prižiūrėt reikėjo. Daugybė buitinių reikalų, o tatuiruotės pasislinko į antrą planą. Kūrybos ten mažai buvo, bet daug visko, ko nedariau niekada iki tol. Kiekvieną dieną – kas nors nauja. Kai darai tatuiruotes, visą dieną žiūri į tą vieną taškelį, tik išvažiavęs į Lotynų Ameriką, pagaliau pakėliau galvą ir pamačiau, kad yra ne tik ženklai, simboliai, o visas gyvenimas. Ekvadore lankiausi daug kartų, bet šį kartą gyvenau metus laiko. Aplinkui šliaužioja gyvatės, šikšnosparnius iš namų varyt reikia, užpuolė bitės, į lamuslenis.lt

namus raudonos skruzdėlės lįst pradėjo... Visą tą laiką mokiausi iš gamtos. O grįžus čia vėl reikia su žmonėmis bendrauti, nelengva, ne taip paprasta grįžti. Bet, štai, praėjo keli mėnesiukai ir aš jau vėl tvirtai jaučiuosi.

- O tavo darbuotojai neskambindavo, neprašydavo, kad grįžtum? - Kiekvienas meistras čia dirba savarankiškai. Aš tik sukuriu jiems sąlygas. Grįžtu – ir vėl perimu vadžias. Čia visi laisvi, čia niekas nieko nelaiko. Bet kada gali išeiti ir vėl grįžti. - Skamba labai laisvamaniškai! Gerai, bet neįprasta... - Aš gyvenime susikuriu savas taisykles. Nežiūriu į aplinkinių vertinimus, kriterijus. Ke liauti pradėjau 18-os. Sulaukęs 19 m., su draugu išvažiavau į Sibirą. Kad mus ta kelionė užgrūdino, būtų per paprasta pasakyti... Tiek kalbant apie pasitikėjimą žmonėmis, savimi, tiek būtinybę staigiai priimti sprendimus. Gyvenimišką patirtį kaupiu keliaudamas. Kai viskas prasideda tokia sunkia kelione, daugiau jau niekas sudėtinga nebeatrodo. Dabar galiu lįsti giliausiai į džiungles. - Vaikystėje žiūrėdavau filmą “Kapitono Granto vaikai”. To filmo herojus Paganelis turėjo tatuiruotę. Kai jį užpuolė indėnai, jis pakėlė rankas, o jie pamatė tą tatuiruotę ir puolė ant kelių... - Šiaurės Amerikoje indėnai jam ištatuiravo dvigalvį erelį. Tai visų vadų vadas – tiek Rusijoje, tiek pas indėnus ir visose kitose pasaulio šalyse. - O ką indėnai sako, kai pamato tavo tatuiruotes? - Jie šneka savo kalba. Žiūrinėja, daug juokiasi, rodo vienas kitam, o tada pradeda savo tatuiruotes rodyti. Taip atsiranda ryšys. Bet ant žemės jau niekas nebekrenta. Indėnai jau pusiau civilizuoti, jie mėgsta “Coca Cola”. Tarkime, jei eini į džiungles ir žinai, kad kokia nors gentis nieko neįsileidžia,

lamuslenis.lt

nešiesi “Coca Cola” buteliuką. Pirmas eina vedlys, tu Tatuiruotė visame pasaulyje yra savotiškas “me lauki, kol tau duoda ženklą, tada prieini ir paduodi dalis”, ženklas, kad tu perėjai iniciaciją. Iki to “me buteliuką. Pamažu indėnai išlenda iš už krūmų ir dalio” būna daug visokių išbandymų. Tarkime, Borneo džiunglėse tarp genčių vis dar vyksta galvų seka paskui tave, vedasi į savo kaimą. medžioklė. Kiekvienas susirėmimas ar priešo nu- Negaliu patikėti… kirsdinimas yra pažymimas tatuiruote. Jei, - Nori tikėk, nori – ne. O jei dar kompiuterį į pavyzdžiui, ten užklystų baltasis ir pradėtų netinkadžiungles pasiimi... Esu tatuiravęs indėnus jų vietiniu mai elgtis, iš karto būtų nukirsdintas. Jo galvos gal metodu. Parodė, kokius spyglius džiunglėse reikia ir nesukapotų, pasaugotų, nes ji gerai sudžiovinta susirasti, kokių vaisių prisiskinti, kaip iš jų sultis atrodys... Prieš dešimt metų buvo tokia istorija, kai du italai nukeliavo į džiungles Ekvadore. Pasakoišspausti, pasidaryti suodžių ir t.t. jama, jie buvo gėjai, vietos gentis juos užklupo... Ir - O indėnai nesakė, kad irgi norėtų tokių spalvotų tie du italai tiesiog dingo. Niekas jų nerado. Prabėgo tatuiruočių, kaip tavo? keletas metų ir viename Amerikos muziejuje buvo - Aišku, jiems gražu, juk ten visokie paukščiai, aptiktos dvi sudžiovintos baltųjų, italų, galvos. Pagyvūnai, vabalai spalvoti... Užtenka man keletą dienų sirodo, indėnai jas pardavė kažkokiam keliautojui, kaime su jais pabūti ir vaikai jau vaikšto išsipaišę tas jas parvežė į Ameriką ir atidavė muziejui. Kilo rankas – susiranda kažkokių raudonų sėklų, jas didžiulis skandalas, net genties vadas buvo ištrauktas iš džiunglių ir po teismus tampomas... išspaudžia ir turi raudoną pigmentą.

lamuslenis.lt

gyventojas yra visiškai tyras, jis nemoka meluoti. Visi jie – kaip vaikai. Beje, iš tokio šamano gavau 1989 m. išleistą agitacinę knygutę gentims apie krikščionybę. - Ar yra tokia vieta žemėje, kur jautiesi, kaip Su primityviais piešinukais, kad indėnai suprastų... namie? - O tu – praktikuojantis katalikas? - Žinai, galiu pasakyti, kad namai ten, kur tavo - Ne, aš – gamtos vaikas. Mano dievas – gamta. placenta užkasta. Ten, kur tavo mama ir tėtė. Daugiau niekur aš taip nesijaučiu. Aišku, jeigu visada - Ką dar įdomaus esi sumąstęs? norėsi tik namo pas mamą, ilgėsiesi ramybės ir saugumo, tada greičiausiai niekada taip ir nepamatysi - Mano misija - nuvažiuoti į Antarktidą ir būti pirindėnų su ietimis džiunglėse lakstančių, nesužinosi muoju tatuiruočių meistru Antarktidoje. Jau susijų paslapčių. Kiekviena kelionė – tai naujas barjeras, rinkau visą informaciją, žinau, kokios mokslinės tai grūdina. Grįžęs būni labai išsiilgęs namų šilumos, bazės ten yra. Nuvažiuosiu į piečiausią Amerikos švaros, dušo baltomis plytelėmis, mašinos šildoma tašką – Ušuają. Kartą per savaitę iš ten išplaukia keltas. Persikeli į kitą pasaulio kraštą, vežiesi su sasėdyne, kompaktinio disko... vimi įrangą, susirandi klientų, padarai tatuiruotę, pa- Nemanai, kad tos kelionės pas indėnus – tai filmuoji. Norėčiau tokį pokštą iškrėsti – pirmoji brovimasis į jų pasaulį? tatuiruotė Antarktidoje! Dar noriu vieną gentį Ko- Bet tai daro ne turistai, o naftos kompanijos, lumbijos džiunglėse aplankyti. Žiemą su šeima vėl medkirčiai, hidroelektrinių statytojai, gigantai, magna- važiuosime į Ekvadorą, į savo plantaciją. Manau, tai, kurie veržiasi ir džiunglėse mato aukso plotus. O reikės keliauti į džiungles. Kolumbiją esu apvažinėjęs, kad turistas atneša vaikams pieštukų, vyrams – ko bet dėl džiunglių mane daug kas gąsdino. Pamenu, kakolos, o moterims – kokį veidrodėlį, tai tik pasida- atvažiuoju į tokį pasienio miestelį, išlipu iš autobuso, lijimas, tarpusavio mainai. Aš irgi jiems pasakoju, kas einu gatve. Tylu, nyku, tik vyrai ilgais ūsais sėdi ir vyksta pasaulyje, kokia mano šalis. Labai įdomu būna: stebi tave. Apsukau ratą, stabtelėjau suvalgyti ryžių, vakare visi susėdam prie laužo, jie klausosi, juokiasi. sėdau į kitą autobusą ir dingau. Man ir taip sakė, kad Ten visos emocijos reiškiamos labai tiesiai. Džiunglių esu tikras beprotis, jog ten važiuoju. lamuslenis.lt

lamuslenis.lt

- Versle, kaip ir gyvenime, būna pakilimų ir nuopolių. O kaip dabar sekasi tatuiruočių meistrams? - Dabar žmonės tiesiog kraustosi iš proto. Visa planeta pagauta savotiškos beprotybės agonijos. Seksas, narkotikai, alkoholis, “tūsas” po “tūso”, žmogus tiesiog nebežino, kaip išsikrauti. Greičiausiai tai manifestas, protestas prieš juos genančią sistemą, kai nebegali, neberandi harmonijos. Vieni “taškosi” bare, kiti – sporto salėje, o treti ateina į tatuiruočių studiją ir ieško ženklų, simbolių, kurie padėtų jiems gyventi, apsaugotų. Išsitatuiruodamas tu tarsi instaliuoji gyvenimo programą. Tie ženklai įpareigoja tave. - Vadinasi, tai ne mitas, kad tam tikri ištatuiruoti simboliai, ženklai tave savotiškai užprogramuoja? - Visiškai teisingai. Tie simboliai turi savo kreivę, formą, kuri buvo naudojama šimtmečius. Jei simbolis ištrauktas iš amžių glūdumos, jei į jį įdėta tiek daug tikėjimo, vadinasi, jis veikia. Turiu labai gerą pavyzdį. Keliavau po Kambodžą. Sustojau tokiame mediniame viešbutuke. Naktį girdžiu – už sienos kažkas vis brazda, nerimsta. Ryte žiūriu – išeina toks žmogelis, baltasis, visas sudžiūvęs, apžėlęs, akys išsprogusios. Pasakoja, kad jau savaitę negali užmigt, nei valgyt. Pasirodo, jam ant nugaros ištatuiravo kažkokį raštą senovės chmerų kalba, o per vidurį – žvėrį su trimis uodegomis – kažkoks užkeikimas. Po to, kai tatuiruotė buvo baigta, žmogeliui pradėjo vaidentis kaukolės, mirtis, tamsa... Jis paprašė manęs pagalbos. Visą dieną vaikščiojau, galvojau, kaip čia jam padėti. Galiausiai pasakiau, kad prie tatuiruotės liestis negaliu, nes nemoku skaityti chmerų rašto. Gali būti tik dar blogiau. Pasiūliau jam kreiptis į žmogu, kuris gali perskaityti, kas ten parašyta. Nusiunčiau jį į Tailandą, pas vienuolį, kuris daro tatuiruotes. Tai šviesus, geras žmogus, puikus meistras. Kitą rytą atsikėliau – to žmogaus jau nebebuvo, iškeliavo.

Tik įsivaizduok – valaisi rytą dantis ir matai veidrodyje velnią. Ir taip kiekvieną rytą - ar saulė šviečia, ar lietus lyja, ar tu geros nuotaikos, ar prastos. Kalbėjom, kalbėjom, kol galiausiai viskas baigėsi taip, kad ištatuiravau jam ežiuką prie obuolio graužtuko verkiantį...

- Kas tau asmeniškai gražiau: tatuiruotas visas kūnas ar vienas kitas piešinys? - Pats kūnas yra gražus, o tatuiruotė – tai kaip laiškas Dievui. Tavo gyvenimas, troškimai, tikėjimas, visa, kas tu esi. Įsivaizduoji, kokia ta viena tatuiruotė yra svarbi žmogui? Tai labai asmeniška. Man gal viena - O jei į saloną ateitų žmogus ir prašytų tatuiruotės, gražu, o kitam žmogui visai kas kita. Pati svarbiausia – pirmoji tatuiruotė. Todėl piešdamas mažą kuri jam visai netiktų, pasakytum jam tai? skorpioniuką, turiu suprasti, kad tai labai svarbus - Vieną rytą atėjo čia toks žmogus. Sako: noriu kortos su mėlynu ir raudonu velniu vidinėje rankos pusėje. žingsnis. Pirmasis žingsnis. Vienas velnias šypsosi, kitas – susiraukęs. Žiūriu į jį – toks - Spalvota ar juodai balta? jaunas energingas vaikinukas. Klausiu: kam tau to reikia?

lamuslenis.lt

- Juodai balta – arčiau realybės, natūralumo. - O kaip kūrei šitą saloną? - Iš pradžių čia buvo plikos sienos. Keliaudamas visada dairausi ir jei tik kas nors labai patinka, iš karto imu ir vežu čia. Žinai, kiek aš turėjau salonų? Kokius septynis. Turėjau saloną Kambodžoje, Tailande. Ekvadore savo saloną turiu. Atidarinėju juos, kur sustoju pagyventi. Tai nėra sunku. O “Angis Tattoo” pradėjau kurti 2000-aisiais. Galvoje pradėjo suktis vizija, nuo tada ja ir gyvenau, kol galiausiai ji išryškėjo ir atidariau saloną. Kartais dar dalyvauju tatuiruočių meistrų suvažiavimuose. Pastarąjį kartą kaliau tatuiruotę senoviniu būdu. Buvo didelis susidomėjimas.

- Geras pasirinkimas, bet pamatysi instrumentus ir norėsi pabėgti...

- Jei jau Angelina Jolie iškentėjo, gal ir aš iškentėsiu... - Angelina Jolie iškentėjo tailandietišką taruiravimo būdą. Turiu ir tokių instrumentų, bet aš specializuojuosi Borneo technika. Tai du instrumentai: kaltukas ir plaktukas. Jėgos turi turėti kaip koks kalvis. Devynias valandas kali. Visada dirbi trise ant žemės visiškoje tyloje. Aš tatuiruoju, kitas žmogus įtempia odą. Instrumentų antgaliai padaryti iš šamano kaulo. Stuksėdamas instrumentas skleidžia tam tikrus garsus, kol galiausiai jie susilieja į viena ir pradedi girdėti kažkokius balsus, šnabždesius. Nežinau, kokia kalba... Tai labai ilgas - Jei daryčiausi tatuiruotę, norėčiau, kad ji būtų procesas. Bet džiunglėse yra daug laiko, ten atlikta senoviniu būdu. laikrodžių niekas neturi. lamuslenis.lt

lamuslenis.lt

“Angis Tattoo”, Literatų g. 4, Vilnius Tel.: +370 689 16594 Meistrai: Giedrius, Milda, Vilius, Džiugas, Tomas

lamuslenis.lt

Mūzų teritorija

Tai, ko nepastebi suaugusieji Jolanta Kyzikaitė Dailininkė 2010 m. konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ nugalėtoja Siaura Vilniaus senamiesčio gatvelė. Varteliai. Ir vaiduokliškas buvusios ligoninės pastatas už jų. Painus laiptų ir koridorių labirintas, į aptrupėjusį tinką įsigėręs vaistų kvapas. Kol kas, kol buvusi ligoninė nevirto prabangiu viešbučiu, tuščiose palatose šiandien gimsta menas. Vieno nedidelio kambarėlio sienos nuramstytos gigantiškomis dailininkės Jolantos Kyzikaitės drobėmis. Jauna smulkutė dailininkė žvitriai

lamuslenis.lt

kilnoja paveikslus, dėlioja juos vieną prie kito, tempia iš vieno kambario galo į kitą ir po kelių akimirkų buvusi palata, o gal vaistų sandėliukas, virsta nediduke meno galerija. Drobės į mus susmeigia savo išraiškingas akis. Pasisveikiname, persimetame keliomis mandagumo frazėmis ir paliekame jas toliau medituoti miniatiūrinėje studijoje. Tamsių koridorių labirintais keliaujame atgal į lauką, susirandame suoliuką primenančią lentą ir susėdame pasikalbėti.

- Galėtum dirbti bet kur ar vis dėlto tau svarbi aplinka? - Aš bet kur galėčiau dirbti. Svarbu, kad nelyja ant galvos ir jau gerai. - Bet kitiems būtinai reikia kur nors į gamtą pabėgti, kad mūzos aplankytų. - Man atrodo, tas mūzų reikalas šiek tiek išpūstas. Būna, reikia ir darai, kuri. O ne lauki įkvėpimo. Nes kol sulauksi, tai... Sudėtinga su tuo laukimu. Kai laiko nėra, tai ir nelieka kada laukti. Tiesiog bandai savo grafike rasti nišą kūrybai. - Daug laiko čia praleidi? - Būna, ilgiau, būna trumpiau. Bet nuo ryto iki vakaro nesėdžiu. Tiesiog yra laiko - ateinu ir kuriu. Augio Narmonto nuotr.

- Tavo darbuose labai ryškiai atspindėtos įvairios socialinės problemos. Kodėl tau tai taip svarbu? - Čia gal vaikai įtakoja. Iš jų minčių, pasvarstymų, klausimų. Kai esi suaugęs, kai ko jau nematai, o vaikas daug ką aiškiau pamato. Tada ir galvoji: „O tikrai, kodėl čia taip? Ar čia gerai?“. - Kokią naujausią problemą gvildeni? - Apie „Facebook“. Jauni žmonės, paaugliai mėgsta į „Facebook“ įsidėti savo fotografijas ir tos fotografijos dažnai būna tokios... įdomios. Dažnai jie net nepagalvoja, kad jas mato ne tik draugai, bet ir daug platesnė auditorija. Nežino, kokios įtakos tai gali turėti. Ir turi.

- Erdvė, kurioje kuri, gana specifinė. Tie kvapai ir pati aplinka... - Tie kvapai ir erdvė kaip tik gal tik padeda. Gautum kokią išvalytą gražią studiją ir kitaip žiūrėtum į viską. Erdvė vis tiek įtakoja darbus. Minčių naujų duoda. - Ir nebūna baisoka čia?.. - Na, kartais vakarėjant nemalonu darosi, galvoji: „Gal jau eisiu, kol dar matau kelią...“. Jei sutemus tektų dirbti, nežinau, kaip čia būtų...

- O tu pati esi prisiregistravusi „Facebook“? - Taip, esu. - Pernai tavo darbas „Miško muziejus“ laimėjo konkursą „Jaunojo tapytojo prizas“. Kaip ta pergalė įtakojo tavo karjerą? - Mane jau po pirmojo konkurso, kuriame užėmiau antrą vietą, pastebėjo. Svarbiausia, kad pamatė, o paskui jau ir ten, ir ten kviesti pradėjo. Kai dirbi sau kokioje studijoje, tavęs dažniausiai niekas nemato. Ta kūryba gaunasi tik sau. O čia – proga išeiti iš studijos. lamuslenis.lt

lamuslenis.lt

- Spalį važiuosi į laimėtą trijų mėnesių rezidenciją Austrijoje. Ko tikiesi iš jos? - Vieną kartą ten jau buvau, kai laimėjau Austrijos ambasados konkursą. Gerai ten. Gauni kur gyventi, stipendiją, studiją, kuria dalijiesi su keliais menininkais rezidentais. Pernai buvo vien tapytojai, todėl buvo gana sudėtinga dalytis studija – vis varžydavomės, kas pirmesnis. Šiemet bus matyt, ką jie pasikvies. Tikiuosi, šį kartą bus įvairesnių menininkų.

išvažiavau, išsimiegojau, dabar vėl galėsiu... - Savo gyvenime kryptingai ėjai tapybos link? - Taip. Kaune baigiau dailės mokyklą, vėliau – Vilniaus dailės akademiją. Būta tų svarstymų, bet menas vis tiek visada buvo šalia.

- Ir negąsdino tai, kad sunku menininkams Lietuvoje? - Na, nelengva. Bet niekam nėra lengva. Ypač - O ką vaikai daro, kai tavęs taip ilgai namie pradžioje visiems sunku. nebūna? - Kas tau dar, be socialinių problemų, svarbu? - Su tėčiu būna. Dukrelėms – ketveri ir šešeri metukai. Atsimenu, pernai išvažiavusi dvi savaites mie- Viskas... Kai kas svarbu, bet tu negali to pergodavau iki kokios 12 val. Neatsimenu, kada taip buvo, teikti kūryboje. Atrodys banaliai, jei nutapysi saulėlydį, kad tiek miegoti galėčiau! Miegą jau buvau pamiršusi. ar ne?.. Svarbu ir linija, ir tapybinis fonas, ir spalva. Gal tik studijų laikais vasarą galėdavau išsimiegoti iki Ir tai, ką tuo metu tu nori pasakyti. Tai svarbu. pietų. Bet kai gimė vaikai, to laiko visai nebeliko. Žodžiu,

lamuslenis.lt

Pienas, šokoladas ir ugnis Kristina Grybaitė Interjero dizainerė www.kristinosinterjerai.lt Žurnalistų Agnės ir Pauliaus namų Kaune interjero autorė

- Kokių namų norėjo Agnė ir Paulius? - Agnė ir Paulius - jauna, veikli šeima, taigi ir namų norėjo ryškesnių, žaismingesnių, tačiau nenutolstant nuo klasikos. Kai susitikome, pagrindiniai jų norai buvo du: tamsios šokoladinės grindys ir šviesios sienos. Norėjo jaukumo, patogumo ne tik sau, bet ir namuose augantiems dviem mažyliams. Iš manęs jie tikėjosi idėjų, kurių pagalba namai taptų įdomūs, nenuobodūs ir šiek tiek kitokie nei kitų. - Kokių įdomių sprendimų pasiūlėte? - Dirbu ne pirmus metus ir kūriau ne vieną interjerą, tad iš karto mačiau, kad šiuose namuose reikia ieškoti estetiškai patrauklaus sprendimo, kaip namų interjere išskirti židinį. Nesinorėjo, kad tai būtų atskiras kūrinys, tad pasirinktą jo apdailą atkartojau dar vienoje svetainės sienoje. Taip

„surišome“ dvi atskiras erdves - virtuvę ir svetainę. Pasirinkome grubaus akmens paviršių, kuris, rodos, dera prie visko ir nerėksmingai patraukia dėmesį. Židinyje deganti ugnis tarsi ištirpdo akmens grubumą. Be to, akmuo ar jo apdaila interjerą pagyvina, suteikia jam kitokio atspalvio. Nors iš tiesų esame įpratę tokią apdailą dažniau matyti eksterjere. Virtuvei parinktas pieštas stiklas - dar vienas įdomus sprendimas. Ir praktiška, ir gražu. Šeimininkai nenorėjo tradicinių plytelių, o virtuvės sieną norėjosi įrėminti, kad būtų apsaugota nuo teplių medžiagų, tad teko ieškoti sprendimo. Pasiūliau būtent šį variantą - ugnies atkartojimą. Vėl susiejant virtuvę ir svetainę: židinyje besikūrenanti ugnis ir virtuvėje ant sienos šokanti ugnis. Tai interjerui suteikia šilumos, išskirtinumo. lamuslenis.lt

Augio Narmonto nuotr.

Miegamojo šeimininkai pageidavo jaukaus, šilto ir kuo mažiau apkrauto daiktais. Šią idėją mums pavyko puikiai įgyvendinti sujungiant vonią su miegamojo kambariu. Daugiau erdvės, o daiktai pasisiskirstę dviejose erdvėse. Derinome abiejų patalpų stilių: panašios spalvos, baldų ir užuolaidų atkartojimas. - Kokios šių namų spalvos? - Šiuose namuose - visos mano mėgstamos spalvos, vadinasi, sutapo mano ir klientų skonis! Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dominuoja trys spalvos: šokoladinė, raudona ir pieno. Bet geriau įsižiūrėjus atrasime pilkos, juodos, oranžinės ir žalios. Kuriant interjerus mano tikslas – panaudoti klientų mėgstamas spalvas ir atspalvius taip, kad pagrindinė spalva skleistų energiją arba, priešingai, ramybę. - Kur ieškojote baldų, kitų interjero detalių? - Iš tiesų tai - bene sudėtingiausia interjero užbaigimo dalis. Dažnai baldų ir interjero detalių tenka ieškoti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šį kartą šeimininkams neprireikė keliauti į kitą šalį, bet paieškos buvo nelengvos. Baldų ieškojome bene visoje Lietuvoje, kai kurie buvo pirkti parduotuvėse, kitus teko gaminti pagal užsakymą. Daug interjero detalių šeimininkai įsigijo sendaikčių turguje, kai ką kūrė savo rankomis. Nors, kaip patys prasitarė, kai kas galėtų būti kitaip, galutiniu rezultatu jie patenkinti.

tamsios grindys jau diktavo pieno baltumo sienas ir prašė panaudoti nors vieną akcentinę spalvą. Pasirinkus akmens apdailą, greta norėjosi ko nors minkšto ir malonaus, taip atsirado minkštas ir natūralus kailis... Kurdama interjerą, stengiuosi ne tik susipažinti su namo erdvėmis, bet taip pat pažinti namo šeimininkus. Bendraujant su užsakovais, lengviau surasti atspirties taškus ar puikią idėją, kuri kartais gimsta visai netikėtai, gurkšnojant kavą ar arbatą. Džiaugiuosi, kai matau ne tik puikiai įprasmintas mano pasiūlytas idėjas namo interjere, bet ir žmonių akis, spinduliuojančias laime ar netikėtumu. - Kokia įgyvendinta idėja džiaugiatės labiausiai? - Kad šeima visą laiką gali būti kartu bendroje erdvėje - tiek ruošiant maistą, tiek vakarojant su arbatos puodeliu prie spragsinčio židinio. Išskirtinis interjero bruožas – nestandartinis svetainės erdvės aukštis, kurį išsaugojome ir nesumažinome erdvės. Man patinka nestandartinės patalpos, ypač aukštos – atrodo, atsiranda antras kvėpavimas.

- Kas, Jūsų nuomone, dizaineriui kas kartą imantis naujo projekto padeda išlikti originaliu? - Galiu pasakyti nuoširdžiai: man asmeniškai padeda pirminiai kliento norai ir IDĖJA, kuriai aš padedu parinkti tinkamą formą, pavidalą, charakterį. Padedu ją saugiai į stalčių ir dirbant, kai matau, kad jau nukrypstame nuo jos, ištraukiu ir primenu, kad reikia ją - Beje, kur pati sėmėtės idėjų, kurdama šį išpildyti! Juk viskas prasideda nuo idėjos! Tai yra interjerą? pagrindas, o visa kita - tik darbas, darbas ir dar kartą - Idėjos sekė viena kitą. Pavyzdžiui, pasirinktos darbas. Beje, labai malonus darbas.

lamuslenis.lt

“Šarka”

vienos šeimos istorija Dukra – Justė Maldžiūnaitė Mama – Jurgita Maldžiūnienė Parduotuvėlės “Šarka. Daiktų kelionės” įkūrėjos Augio Narmonto nuotr.

- Kaip atsirado “Šarka“? Justė: Jau 15 metų mūsų šeima turi parduotuvėlę, prieš “Šarką” turėjome dailės saloną provincijoje. Sekėsi gerai, bet galų gale visi išsivažinėjo gyventi į Kauną, Vilnių, tad mama jautėsi vieniša. Sugalvojome atsivilioti ją į Vilnių ir metus “svaigome” apie savo parduotuvę čia, sostinės senamiestyje.

jojo apie nuosavą parduotuvėlę. Kartu susėsdavome ir svajodavome, kokia turi būti ta parduotuvė: daiktų? Drabužių? Meno dirbinių? Naujų? Senų? Nieko nesinorėjo atsisakyti, taip išsigrynino negryna “Šarkos” idėja. Viskas, kas gražu, kas turėjo ar turės gražų ir ilgą gyvenimą, visko daug, marga, šilta ir artima būtent mums. “Šarka” – mūsų šeimos požiūrio į daiktus, estetiką, vartojimą atsipindys. O jis gali Mama: Justė baigė kostiumo dizaino studijas būti artimas ir kitiems, tuo kasdien įtikina mūsų Vilniaus dailės akademijoje ir nuo pirmo kurso sva- svečiai.

lamuslenis.lt

- Kokią iš pat pradžių įsivaizdavote savo parduotuvę? Kokią atmosferą joje stengėtės sukurti ir ar visas vizijas pavyko įgyvendinti? Justė: Kai jau nusprendėme pradėti, viskas vyko labai greitai, svajonės vijosi realius darbus ir atvirkščiai. Viskas susipynė ir rezultatas, manau, gavosi toks, kokio norėjome. Viskas nuo sprendimo pradėti iki pirmojo durų atidarymo truko gal 4-5 mėnesius. Net ir svajonių patalpas atradome iš karto, taip viskas ir susidėliojo savaime. - Iš kur į „Šarką“ atkeliauja daiktai? Justė: Mūsų prekės labai įvairios, tad ir jų keliai skirtingi. Parduotuvėlės pavadinimas – “Šarka. Daiktų kelionės”. Gera, kai daiktai keliauja ir galų gale randa tikrus namus. Tai ir neša ekoidėją, ir skatina santūresnį vartojimą, norime, kad laiko patikrintas daiktas keliautų toliau. Turime menininkų keramikos, juvelyrikos darbų, paveikslų, sendaikčių iš Vokietijos, jaunų dizainerių kūrinių, dėvėtų drabužėlių iš už jūrų marių. Patys siuvame vienetinius drabužius. Taip pat šiek tiek dirbame komiso principu. Visada laukiame įdomių daiktų, rūbų, labiausiai mylime iškraustytas močiučių spintas ir sekcijas! Dar vis perkraustome savo lentynas, iš namų atnešame perskaitytas knygas.

- O “Šarka” – brangininkė? Kiek pinigėlių, pavyzdžiui, tektų išleisti ieškant išskirtinės suknutės? Justė: Kaina – labai subjektyvu, juk kiekvieno galimybės skirtingos. Manome, kad pas mus ne tik nebrangu, bet gal net pigu! Stengiamės rinkti originalius ir tik kokybiškus daiktus. Tarkime, internete išplatinę tikrai išskirtinės vintažinės suknelės nuotrauką, per pusvalandį sulaukėme šešių skambučių, pirmoji taksi atvažiavusi pirkėja ją išsinešė palikusi 80 litų, o mūsų siūtos suknelės – džemperiai kainuoja 70-90 litų. - Greta įdomias istorijas pasakojančių drabužių prisiglaudę meno kūriniai patys atkeliauja į “Šarką” ar jų tenka ieškoti? Justė: Visaip būna. Daugumos darbų autoriai – tiesiog pažįstami, draugai, draugų draugai. Kai kas likę iš ankstesnės parduotuvės kontaktų. Bandžiau ieškoti originalių papuošalų internete. Jų labai daug, bet sunku rasti tai, ko iš tikrųjų norėtųsi. Kartais gauname laiškų į “Šarkos” paštą su pasiūlymais bendradar biauti. Taip prasidėjo ne viena draugystė! Žinoma, į svečius netyčia užklydę menininkai ir patys pasisiūlo. Šiaip labai laukiame visų naujų kūrėjų. Aūūūūūū! Kur jūs?! - Kokie žmonės dažniausiai užsuka pas jus į svečius? Mama: Kažkas klausė: kokia jūsų tikslinė grupė... Tokios nėra. Vasarą daug užsieniečių – skandinavai ir rusai dievina vintažą. Bet ateina ir jauni, ir vyresni, bobulytės ir čigonės, menininkai ir studentai, ir ministerijų darbuotojai per pietų pertrauką užsuka. Todėl čia nenuobodu dirbti. Dirbame dar tik nuo kovo mėnesio. Nuolatinių klientų ratas tik formuojasi.

- Gal buvo daiktų, su kuriais labai sunku išsiskirti? Justė: Visada labai sunku išsiskirti su ypač originaliais daiktais, drabužiais, kuriuos labai greitai išsineša pirkėjai. Gaila, nes jie nespėja papuošti parduotuvės ir nudžiuginti kitų svečių... Turime mamos tėčio septintojo dešimtmečio stiliaus krėslą ir toršerą, jais kasdien kas nors susidomi, bet nie- Juste, parduotuvėlėje galima rasti ir tavo kada jų neatsisakysime. Tai šeimos relikvijos. Dar buvo Nacionalinės premijos laureto grafiko Mika- pačios kurtų drabužių. Juos siuvi specialiai lojaus Vilučio paveikslas, su juo buvo sunku atsis- „Šarkai“? veikinti... Justė: Taip, tik “Šarkai”. Niekaip nerandu laiko, bet greitai prie šių rūbelių prisiūsime ir “Šarkos” eti- Kokį įdomiausią eksponatą esate turėjusios? ketes! Mažais kiekiais perkame kokybiškus audinius, Mama: Be konkurencijos visiems įdomi šarkos pati juos sukerpu ir duodu siuvėjai susiūti. Šie iškamša, kurią gavome dovanų. drabužiai pakankamai paprasti, bet stengiamės, kad lamuslenis.lt

kiekvienas būtų vis kitoks – tai spalva, tai kirpimu. Siekiame kokybės. - Kur pati dažniausiai ieškai originalių drabužių sau, šeimynai? Justė: Esame ištikimi “Šarkos” gerbėjai!

Justė: Oi... sunkus klausimas. Dvejus su puse

metų dirbau drabužių fabrike, dekoravau interjerus, piešiau ant sienų, iliustracijas žurnalui “Pravda”, plakatams ir panašiai. Kūrėme drabužius “FoxFoxy”, dirbau su teatru ir filmavimais, turėjau privačių drabžių užsakymų... Bet pasakysiu visiškai nuoširdžiai: - Vis dar kuri kostiumus teatrui? geriausiai jaučiuosi dirbdama “Šarkoje”. Čia viskas Justė: Kūriau kostiumus Gyčio Ivanausko spek- mūsų – dirbi sau ir esi atsakingas tik sau. takliams, dirbau su studentų spektakliais ir filmais. Dabar daugiausia dirbu dailininke, stiliste per ko - Beje, kas kūrė parduotuvėlės interjerą, juk mercinius filmavimus. Nuolat sulaukiu pasiūlymų interjero dekoravimas tau nesvetimas? stilizuoti fotosesijas. Justė: Nesvetimas tiek man, tiek mamai (ji architektė). Mano vyras Adomas taip pat yra archi- O kokį įdomiausią darbą tau yra tekę dirbti? tektas, jis labai daug padeda. Pačios patalpos pa-

lamuslenis.lt

diktavo interjero sprendimus. “Gavome” medines grindis, daug nišų sienose ir pagrindinį akcentą – atidengtas senovines freskas ant lubų. Sunkiausia užduotis – kur sudėti ir sukabinti begalę daiktų? Pasirinkome sovietmetį menantį 1960-ųjų stilių: baldai atkeliavo iš senelio buto, brolio virtuvės, sekcijos dalį pavertėme prekystaliu, senovinėje radijoje eksponuojame papuošalus. Kasos aparatas jau sulaukė 16-ojo gimtadienio!

ir smagių plepalų... Daugiausiai laiko užima kiti darbai, daikteliavimas “Šarkai” ir, žinoma, šeima – turiu dvejų metukų sūnelį Dovydą.

- Sakoma, šarka būtinai atneša naujieną. Kokia buvo paskutinė gera naujiena, kurią išgirdote? Justė: Viena iš mūsų – sesuo šarka Onė – išvažiavo studijuoti į Pietų Italiją. Laiškais įkvepia pietietiškų vasaros nuotaikų. Labai dėl jos džiaugiamės! Ji jau klaidžioja po vietos blusturgius – laukiame naujienų - O ką su mama veikiate, kai užrakinate „Šarkos“ “Šarkoje”. Dar labai džiugina vis didėjantis gerbėjų ratas duris? “Facebook” ir realybėje. Pranešti “Šarkos” naujieną paJustė: Pomėgiai mūsų kaip ir visų: filmai, teatrai, deda įvairios “vakaruškos” parduotuvėlėje. Ir, žinoma, knygos, kelionės. Retai kada susėdame taurės vyno kiekvienas iškeliavęs daiktas – tai gera naujiena. lamuslenis.lt

lamuslenis.lt

100

lamuslenis.lt

101

102

lamuslenis.lt

103

104

lamuslenis.lt

Apsilankykite “Šarkoje”: Šv. Mykolo g. 4, Vilnius

lamuslenis.lt

105

Garg탑d킬 magnetas 106

lamuslenis.lt

“Lijo” - viešbutis, restoranas, kavinė, galerija Gargžduose

Milda Rekevičienė Andrė Baldišiūtė architektės kartu su komanda kūrė “Lijo” interjerą ir eksterjerą Eligijaus Ramanausko nuotr.

- Kuo ypatinga vieta, kurioje stovi viešbutis “Lijo”? - Tai buvusios carinės, XIX a. pabaigos arklidės. Paskui 150 metų ant jų buvo vis kas nors statoma ir lipdoma. Galutinis rezultatas – toks sovietinis buitinis – komunalinis pastatas, kuriame buvo įsikūrusi kirpykla, žuvies, pieno parduotuvės. Svarstėme, kaip šį pastatą “apžaisti”. Tai, ką matome šiandien, - tas pats tarybinis pastatas, tik įvilktas į naują “kevalą”. Visos angos išlikusios tose pačiose vietose, tik kai kur pažaidėme aukščiais, kai ką pakėlėme, kai ką nuleidome, kad atsirastų daugiau dinamiškumo, judesio. Tik galiniame fasade atvėrėme keletą didesnių angų, kad pastatas, kavinė, įsileistų seną gražų parką į vidų. Pritaikėme į vėduoklę suvažiuojančias vitrinas, kad langai maksimaliai atsivertų.

pastatas Gargžduose... - Visi, išskyrus patį užsakovą, abejojo, ar Gargždams reikia tokio pastato. O galiausiai “Lijo” tapo mažu kultūros centriuku, traukos vieta. Viešbučio įkūrėjai Dainius ir Daina Šatkai – dideli kultūros puoselėtojai, labai visuomeniški žmonės. Jie norėjo įrodyti, kad ir mažame miestelyje gali klestėti kultūra - viskas priklauso nuo požiūrio. Bandė sulaužyti stereotipą, kad mažas miestelis – tai kaimas. Ir jiems tai sekasi. “Lijo” jau koncertavo daugybė garsių atlikėjų, pavyzdžiui, Jazzu, diskusijas rengė Leonidas Donskis, čia vyksta meno parodos. Šeimininkai stengiasi parodyti tai, kuo patys gyvena, kas patinka jiems patiems. Jie – tikri kosmopolitai, tik gyvena Gargžduose. Šis projektas gavosi toks, koks gavosi, tik tokių laisvų žmonių, kaip jie, dėka. Juk visi juos atkalbinėjo... O šiandien - “Lijo”, ko gero, yra vienintelis toks modernus viešbutis beveik visada pilnas. lamuslenis.lt

107

- Ar kurdami viešbučio interjerą turėjote daug laisvės? - Viskas prasidėjo nuo koncepcijos, kaip sklypą paversti prekybos ir paslaugų centru – su maisto prekių parduotuve, viešbučiu ir t.t. Bet galiausiai Gargžduose duris atvėrė “Maxima” - užsakovai suprato, kad su ja nepakonkuruos. Buvo nuspręsta tik rekonstruoti seną pastatą. Dainius norėjo, kad viduje būtų paprasta, funkcionalu, šviesu ir smagu, tiesiog gera būti. Jis pasakė, kad visiškai pasitiki mumis. Mums tai buvo labai svarbu – ne kiekvienas užsakovas leidžia taip daug eksperimentuoti. Be to, smagu, kai darai viską nuo nulio – kuri pastato išorę ir vidų. - Kur ieškojote interjero detalių? - Rekonstruoti pastatą visada žymiai brangiau, nei statyti naują. Tad galiausiai pradėjus kurti interjerą biudžetas jau buvo smarkiai sumažėjęs. Teko ieškoti alternatyvių sprendimų. Pasirinkome ”IKEA”. Tai ir gražu, ir patogu, ir praktiška, ir pigu. Sėdome kartu su užsakovais į automobilį ir išvažiavome į Lenkiją. Praleidome ten keletą dienų ir išsirinkome visus baldus. Paskui padėjome jiems juos surinkti, sunešti. Buvo sunku, bet ir smagu, nes “Lijo” - kaip savas vaikas. Galiausiai Dainius nusprendė, kad naują pastatą reikia pristatyti miestiečiams ir prisijaukinti, todėl atidarymo proga surengė dailininkų plenerą. Visą savaitę jie čia tapė, o paskui kiekvienas ką nors paliko. “Lijo” koridoriuose, konferencijų salėje, kavinėje iki šiol rengiamos keičiamos parodos, nuolat vyksta judesys. Kurdami “Lijo” interjerą nesistengėme, kad baldai ir įvairios detalės ar sprendimai užgožtų erdvę. Siekėme sukurti visumą, kurioje vėliau savo vietą atrastų įvairūs asmeniniai daiktai, meno kūriniai, smulkmenos. Pastato išorę “įvilkome” į tamsų drabužį, norėjome, kad jis būtų žemiško pavidalo, savotiškai įsilietų į parką. O vidus – kaip kontrastas: didelių, šviesių ir švarių erdvių įspūdis.

108

lamuslenis.lt

109

110

lamuslenis.lt

111

112

lamuslenis.lt

113

114

lamuslenis.lt

115

116

lamuslenis.lt

117

118

lamuslenis.lt

119

120

lamuslenis.lt

121

122

lamuslenis.lt

123

124

lamuslenis.lt

125

126

lamuslenis.lt

127

128

lamuslenis.lt

129

Viešbutis ”Lijo” Kvietinių g. 14, 96136, Gargždai www.lijo.lt

130

lamuslenis.lt

JkPl M>OQKBOF>F

AFW>FK>P

Dvigubai daugiau

132

lamuslenis.lt

133

Dovilės Budreikaitės nuotr.

Žiogų reikalai

Asta Mackevičienė Mezgyklėlės “bug2hug” įkūrėja www.bug2hug.com Dvynukų Prano ir Algio mama

- Keli įdomūs faktai apie tave, arba tai, ko niekas iki šiol nežinojo... - Aš užaugau Plungėje ir laisvai kalbu žemaitiškai. Mėgstu rašyti esė, bet tam man reikia liūdesio, todėl pastaruoju metu rašau retai. Pirmą šaliką numezgiau kokių ketverių metų. Vairuodama garsiai rėkiu ant nedrausmigų vairuotojų.

apmezgiau savo berniukus nuo galvos iki kojų. Vieną dieną su savo dviejų mėnesių vaikais užsukau į krautuvėlę “Happeak” ir šios vietos siela Vaida pradėjo klausinėti, iš kur gavau rūbelius, kuriais jie buvo aprengti. Kai pasakiau, kad numezgiau pati, labai prašė atnešti jai į parduotuvę. Kokį mėnesį galvojau, kad ji juokauja. Kai supratau, kad ne, dar draugė paskatino, nutariau nunešti “pabandymui”. Labai - Kaip gimė tavo vabaliukų mezgyklėlė? greitai susikūrė “bug2hug”, lygiai toks, koks yra ir - Natūraliai. Kai laukiausi savo dvynių Algio ir Pra- dabar. Rūbelių nebeliko per keletą dienų, o tada ir no, gana sunkiai sekėsi rasti nusipirkti tokių rūbelių, prasidėjo... Nuo to laiko tikrai daug daiktų numezkurie man patinka. Kadangi megzti visada mokėjau, giau!

134

lamuslenis.lt

135

- Norint pradėti savo versliuką ir dar pačioje Vilniaus širdyje, reikia turėtų milijoną ir pažinoti Lietuvos prezidentę? - Klausimas skamba lyg versliukas būtų pavadinimu LEO LT! Su Lietuvos prezidente mielai susipažinčiau, tačiau abejoju, ar ji galėtų man kuo nors padėti. Nebent abi pasibėdavotume, kokie dideli mokesčiai Lietuvoje ir kaip gerai būtų ką nors pakeisti. Dėl pinigų... Taip, kažkiek jų pradžiai turėti būtų neblogai, bet tikrai ne milijoną. Daugiausiai reikia turėti entuziazmo, fantazijos, gerų idėjų ir krislą sėkmės. - Prisipažink – visus drabužėlius, kuriuos galima rasti tavo parduotuvėlėje, mezgi savo rankomis ar už tave tai daro mašina ir šimtas pagalbininkių? - Visi rūbeliai megzti rankomis, mašiną kol kas bandau – tai man nepažįstama, bet labai įdomi sritis. - Savo studijytėje trečiadieniais rengi kakavos popietes. Apie ką kalbatės gurkšnodami kakavą su savo klientais?

136

lamuslenis.lt

- Apie vaikus. Apie tai, kaip čia padarius, kad vyras dažniau keistų sauskelnes. Apie vaikų auklėjimą, pradedant nuo supernaturalistų, baigiant išprotėjusiais keliautojais, ir kas geriau. Dar pakalbame, kad atėjus į “bug2hug” studiją neįmanoma išsirinkti kepurės, šaliko ir pirštinių komplekto, nes visos spalvos gražios ir visų derinių norisi. O iš tiesų dažnai kakavos net neparagaujame, nes iš karto pradedame plepėti be atokvėpio. - Kodėl mezgi tik mažus megztukus ir kepurytes? Juk jie visai patiktų ir dideliems vabalams. - Aš mezgu ir dideliems vabalams, tik pagal atskirą užsakymą. Tiesa ta, kad mano mezginiai yra tokio dydžio, kokie ir mano vaikai… Sunku net pačiai sau tai pripažinti, bet pradžioje kūriau viską kūdikiams, o didesniems pagal užsakymus, dabar darau viską pusantrų metų vaikams, o visa kita - pagal užsakymus. Sugebu numegzti tik kepures, šalikus ir pirštines visų reikalingų dydžių. Tačiau tikiu, kad viskas dar priešaky –

puoselėju savo vabalą ir mokausi, kaip padaryti ti paskutines eilutes ir pasiūlysiu keletą daiktų dar geriau. mamoms, tėčiams bei planuojantiems / norintiems jais kada nors gyvenime tapti. - Akivaizdu, nesi ryškių ir saldžių spalvų gerbėja. Įtariu, būna dėl to pasipiktinusių klientų... - Beje, kokios spalvos tau pačiai gražiausios? - Tai kad nebūna... Pas mane ateina mamos tokio - Keli skirtingi pilkos atspalviai, tamsi šokoladinė, grožio, kad dažnai pagaunu save galvojant, jog ir smėlinė, sodri tamsi mėlyna. Negalėčiau gyventi be kaip norėčiau, nedrįstu paklausti, kur pirko vieną ar tamsiai mėlynų džinsų, juodo klasikinio golfo ir rudo kitą drabužį, kurį jos dėvi ir kuris atrodo nuostabiai. velvetinio švarkelio. Dažniausiai jie nebūna ryškių spalvų arba tos ryškios - Mezgi ne tik drabužėlius, bet ir visokias gražias spalvos labai tinka prie bendro stiliaus. gėlytes. Atskleisk, ką dar įdomaus esi su- Ką gražaus numezgei savo įnoringiems klien- galvojusi? tams šį rudenį? - Megztas varlytes (ne šokuojančias, o - Šiemet pas mane karaliauja švelnutėlės merinosų besipuikuojančias ant mažų marškinukų) berniusuknelės, kelnės, liemenės, bočiaus liemenės, kams, megztukus su labai praktišku užrašu, siuvinėtu įvairiausios kepurės, kepurė su bumbulais, prie ku- rankomis, kurio atskleisti dar nenorėčiau, ir ypatinrios jau dabar nežmoniška eilė, klasika tampantys gas pirštines suaugusiems. žvejo megztukai, ekologiški megztukai, šalikai ir - Gal turi kokių mados autoritetų? Nebūtinai daug visokių mielų dalykėlių. Net pačiai keista, dau gokai primezgiau, pasirodo. Taip pat jau baigiu megz- mezgančių... lamuslenis.lt

137

- Autoritetų, kurie man aklai patiktų, neturiu, bet patinka nemažai drabužių iš “MarcO‘Polo”, “Bensimon” kolekcijų, kai kas iš “Prada” ir “Hugo Boss” laisvalaikio kolekcijų. Vaikiški drabužiai iš “Shampoodle”, “Oeuf”, lietuviai “Happeak”, “Muku” ir “Mummymoon” kuria nuostabiai. Iš tiesų paieškojus galima rasti ir pritaikyti savo vaikams ne taip ir mažai. - Rašai, kad tavo drabužėliai skirti užkietėjusiems miestiečiams. O tau patinka Vilnius? - Užaugau Plungėje, kurioje iš viso yra du šviesoforai. Vilnius visada buvo mano paauglystės svajonių miestas. Pas mus buvo populiaru sakyti “stosiu į Vilnių”. Atvažiavau studijuoti ir tikrai jaučiausi lyg svajonėje. Pradėjus daug keliauti ir grįžus iš didžiulių milijoninių miestų, kas kartą nusileidus lėktuvui, žiūrėdama pro mašinos langą pakeliui namo, galvoju: “Labas, mano mažas mielas Vilniau, kuris turi viską, ko reikia mano pasauliui. Labas, mano mažas mielas Vilniau, kuriame nepradingsta žmonės civilizacijos dydyje, tačiau galima nueiti į teatrą, pasirinkti mėgstamą vyninę, susipažinti su labai įdomiais žmonėmis ir patogiai auginti vaikus”. Labai norisi išvažiuoti pažiūrėti į kitus, bet dar labiau norisi grįžti. - Papasakok atvirai ir be užuolankų: ką reiškia būti dvynukų mama?! - Tai reiškia: Dvigubai daugiau skalbinių. Dvigubai daugiau apsikabinimų. Dvigubai daugiau labai mažų batų. Dvigubai daugiau išmėtytų daiktų. Dvigubai daugiau triukšmo. Dvigubai daugiau juoko. Dvigubai daugiau mėlynių. Dvigubai daugiau nutaškytų vonios sienų po maudynių. Dvigubai daugiau ašarų po skiepų. Dvigubai daugiau žodžio “mama”. Šimtą kartų daugiau kasdien naujų nuostabiausių gyvenimo spalvų, o jeigu turėtum vieną, gal būtų tik penkiasdešimt...

138

lamuslenis.lt

139

140

lamuslenis.lt

141

142

lamuslenis.lt

Šiemet pas mane karaliauja švelnutėlės merinosų suknelės, kelnės, liemenės, įvairiausios kepurės

lamuslenis.lt

143

Nori laimėti šiltą “bug2hug” prizą - užsuk į “Lamų slėnio” “Facebook” 144

lamuslenis.lt

145

Dienoraštininkas

Mano Paryžius yra Vilniuje Odeta Karoblytė Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” projektų vadovė Blogerė, tinklaraščio “Žaidžiame Paryžių” autorė www.zaidziameparyziu.lt

146

lamuslenis.lt

k k k Kodėl pradėjai rašyti blogą? Tiesiog vieną rytą pabudai ir... ... netikėtai sulaukiau pasiūlymo savo mintis, patyrimus ir atradimus rašyti viešai! Mėgstu rašyti laiškus, dienoraštį, užsirašinėti ir žymėti savo knygelėje visus buvusius ir būsimus įvykius, nuotaikas, jausmus, meiles ir gražius rastus dalykus. Visada nešiojuosi knygelę ir tušinuką, kad tik nepamirščiau, nepamesčiau ko nors! Tik visi patyrimai toliausiai nukeliaudavo iki draugų. Nesitikėjau, kad ne tik jiems gali būti įdomus mano gyvenimas. Todėl, kai agentūros „Love“ merginos, pastebėjusios mano meilę Paryžiui ir meilę meilei, pasiūlė mintis reikšti viešai, aš iš pradžių išsigandau ir suabejojau. Tačiau nusprendžiau, kad iššūkiai visada yra judėjimas į priekį ir priėmiau jų pasiūlymą tapti mano blogo rėmėjais ir pagelbėti visais techniniais rūpesčiais – sukūrimu ir dizainu, visiškai nedarant jokios įtakos mano rašymo turiniui ir stiliui. Aš jiems dėkinga už tokį pastūmėjimą, nes matau, kad rašyti man patinka! Manau, “Žaidžiame Paryžių” išsivystys į ilgą ir gražų projektą.

Magiškos Vilniaus vietos – tai... ... vietos, kuriose gera, kurios sukelia prisiminimus ir atgamina visus išgyvenimus. Man magiškos vietos yra kino teatras, kur pamačiau savo gyvenimo filmą, kavinės, kuriose pusryčiaujame prieš darbus, gatvės, kurias atrandi netikėtai, Vilniaus stogai, paminklai, smulkmenos, kurios džiugina. Man magiška yra savaitgalį eiti į turgų. Rytais vaikščioti Tauro kalnu, kai matosi tik rūkas ir bundantis miestas. Man magiška yra žinoti, kad mano gatvėje gyveno R.Gary. Man magiška pamatyti, kaip merginos plepa susėdusios parke. Man magiška yra gyventi Vilniuje. Paryžiuje jau buvai. Ir, ko gero, ne kartą. Ką tokio kerinčio ten atradai? Kas tau yra Paryžius? Paryžius tikrai yra meilės miestas. Tai ne legendos ir ne istorijos. Ten taip jautiesi. Nesvarbu, su kuo keliauji. Visi Paryžių pamato kitokį. Iki šiol atsimenu ryškų vaizdą, kaip Paryžiaus metro prieš mus atsisėdo vyresnių žmonių porelė. Ir bučiavosi kaip paaugliai, vienas nuo kito negalėdami atitraukti akių ir rankų, šypsodamiesi ir tarsi sutrikę iš tos didelės meilės. Toks man yra Paryžius. Kai tave įtraukia taip, kad tu net nežinai, ką daryti iš tos apėmusios euforijos. Paryžiuje buvau ir pavasarį, kai viskas žydi, ir vasarą, kai karščiai iš miesto išvaikė visus prancūzus, ir žiemą, kai skruostai degė nuo žvarbaus vėjo. Ir visada ten toks meilės miestas! Iš ten man norisi rašyti laiškus, klausti – ei, ar tu matai, kokia čia didelė meilė? Ir širdis tada pilna jausmų, pasikrauni gražiausių minčių ir idėjų. Norėčiau ten kada nors pagyventi ilgėlesnį laiką, pusę metų. Pasitikrinti, ar tos meilės nebus per daug. Ten gražu, ten didelis miestas, ten dailūs žmonės ir aktyvus kultūrinis gyvenimas. Bet man Paryžius pirmiausia yra meilės sinonimas.

Jei atvirai, man Vilnius didžiąją metų dalį atrodo gana pilkas miestas. O tu jame sugebi susikurti savo mažą Paryžių. Kaip tau tai pavyksta?! Oi, nė kiek ne pilkas! Vilnius man mažai visada atrodė kaip siekiamybė, kaip stebuklingas miestas, visada stebinantis, bet ištiesiantis rankas ir švelniai priimantis pas save. Vilnius gyvas, o spalvotas yra dėl veiklos ir dėl draugų. Kai turi su kuo pasidalyti jausmais, savo nuotaikomis, atradimais, kai atrandi kitų mėgstamas vietas, kai bandai nors truputį suprasti Vilniaus istoriją, žmones, kurie čia gyveno ir kūrė, vietas, kurios turi savo aurą ir istorijas, gražius namus ir gražius žmones, gražias šventes ir renginius, čia tiek yra ką veikti, kad net nespėji visko! Aš Kuo tave žavi tikros prancūzaitės ir jų gyveniVilnių matau meilės kupinomis akimis, man čia labai gera. Paryžius, turintis meilės miesto aurą ir magiją, mas? O, prancūzaitės. Jos tokios švelnios, moteriškos ir yra ten, kur tu myli ir kur tau gera. Mano Paryžius paslaptingos. Dailios. Tokios, kaip iš filmo. Kurios yra Vilniuje. lamuslenis.lt

147

užburia ne savo išvaizda, o akimis. Mano svajonių moteris yra prancūziška – nenuspėjama, paslaptinga, valiūkiška, į kurią pažiūrėjęs negalėtum jos nemylėti, nenešioti ant rankų. Truputį kaprizinga, bet greit nusiraminanti. Kartais maištaujanti, kartais bohemiška. Savo prancūziškos moters vaizdą visi nusipiešiame pagal save. Ir įsimylime savaip. Odeta, bet juk esi teisininkė... Kodėl rinkaisi tokią prafesiją, jei tavo širdy, kaip suprantu, visada sukosi kino juosta? Kaip norėtųsi šioje vietoje priminti ir patarti, kad turime neskubėti gyvenime ir pasirinkti tai, kas yra prie širdies! Ir save pabarti! Kai gyvenime tiki kažkuo, kai širdis dega tik vienu dalyku, turi tuo keliu ir eiti. Nebijodama suklysti, nes tai, kas tavo širdyje, nuves teisingu keliu. Nors nesigailiu, kad mokiausi teisę, bet nemanau, kad savo darbuose rasiu jai vietos. Bet gal tai buvo likimas, kad atrasčiau savo meilę kinui? Kai studijų metu per „Kino pavasarį“ pamesdavau savo mokslus, dieną naktį skirdama festivaliui, man akys atsivėrė, nes supratau, kad gyvenime galima daryti tai, ką myli. Kai belankydama kino paskaitas kaip pasirenkamąjį dalyką pas dėstytoją Leonardą Jekentaitę (viena gražiausių ir įdomiausių sutiktų moterų mano gyvenime, kuri buvo ir idealas, ir susižavėjimas, ir pavyzdys!) per naktis ruošdavausi atsiskaitymams ir man tai suteikė tik malonumą, supratau, kad to noriu visą gyvenimą – gyventi kinu. „Kino pavasarį“ įsimylėjau pirmą kartą nuėjusi į filmą, nuo to laiko jis manęs nebepaleido. Dabar dirbdama mokausi kino. Koks turi būti darbas, kad kas rytą į jį skubėtum su džiaugsmu, o savaitgaliais lauktum pirmadienių?.. Aš savęs to klausiu beveik kasdien! Kartais, bėgdama į darbą, vis su virpuliu pagalvoju – kodėl man taip gera ten grįžti kas rytą? Ar dėl to, kad ten mano mylimi žmonės? Ar dėl to, kad visada gera nuotaika ir didelis palaikymas? Ar dėl to, kad festivalio dvasios nebūna per daug? Ar dėl to, kad visa komanda esame tokie jausmingi ir emocionalūs? Kad galime juokauti, švelniai kandžiotis ir kartu kalnus nuversti? Festivalis – fiesta, šventė, mano kasdieninė šventė. Kai dieną tiek kartų ištari „pavasaris“, pasi-

148

lamuslenis.lt

daro šilta. Kartais šnekame apie tai, kokie visi esame jausmingi, kaip pasitikime intuicija ir savo šeštuoju jausmu. Darbe turi jaustis saugiai, norėti ten grįžti. Kai keliauji į festivalius žiūrėti filmų, kai kasdien šneki apie filmus, kai rengi didžiausią kino šventę mieste – ar gali būti blogai? Komanda, su kuria dirbu – mano darbo variklis. Toks turi būti darbas – kad norėtum už jį galvą guldyti. Smagiausi, įsimintiniausi momentai, kuriuos patyrei dirbdama “Kino pavasaryje”? Turbūt smagiausias laikas yra pora savaičių iki festivalio atidarymo. Tuomet dirbame per naktis, savaitgaliai ir švenčių dienos dingsta iš mūsų grafiko. Tuomet draugai mums siunčia kavos. Tuomet mes naktį einame pietauti. Tuomet toks konvejeris, bet meilės, palaikymo ir stiprybės atsiranda kaip niekada daug. Tuomet ofise būna begalybė žmonių, kažkas miega ant sofos, kažkas geria vyną, kažkas dirba kompiuteriu, pabaiginėja filmų aprašymus ar kviestinių svečių sąrašus. Tada toks šurmulys, toks skruzdėlynas! Va šita euforija man smagiausia. Kaip maratonas, kai bėgdamas negalvoji, kad esi pavargęs ir tau trūksta jėgų. Ir kai festivalio atidarymo dieną ateina draugai, nešdami gėlių puokštes, bučiuoja tau į skruostus, kai su komanda apsikabiname ir dėkojame vienas kitam, kai žmonės su stipriomis emocijomis palieka kino salę - tada norisi verkti iš laimės. Tavo gyvenimo filmų dešimtukas? 1. The Dreamers (2003), Bernardo Bertolucci 2. Hotel Chevalier (2007), Wes Anderson 3. Marieke, Marieke (2010), Sophie Schoukens 4. True Romance (1993), Tony Scott 5. Unmade Beds (2009), Alexis Dos Santos 6. Tuesday, After Christmas (2010), Radu Muntean 7. Heartbeats (2010), Xavier Dolan 8. The Million Dollar Hotel (2000), Wim Wenders 9. The Limits of Control (2009), Jim Jarmusch 10. Paris, Texas (1984), Wim Wenders Mano filmai yra meilės filmai. Skaudžios, nesulaikytos, išgyventos, nelaimingos, nutrūkusios, keistos, chaotiškos, nepaaiškinamos, liguistos, neatsakytos, kankinančios, širdį graužiančios, vienintelės, ieškomos, neegzistuojančios, žudančios meilės filmai.

lamuslenis.lt

149

Kristijono Ä&#x152;Ä&#x2014;snos nuotraukos (www.manosvente.lt)

Į kurią filmų heroję norėtum trumpam įsikūnyti? Mano gyvenimo filmas – Bernardo Bertolucci „Svajotojai“. Mano gyvenimo herojė – Izabelė iš „Svajotojų“. Graži, vaikiška, turinti didelę fantaziją, viliotoja, nežinanti, kaip mylėti. Norėčiau įsikūnyti į ją, gyventi 1968-ųjų Paryžiuje, nuostabiame bute, kur tamsūs koridoriai, pilni knygų lentynų, aukštos lubos, vonia, į kurią telpama trise, žvakės ant stalo ir revoliucijos už lango. Norėčiau eiti į gatves kartu su to meto jaunuoliais ir protestuoti prancūziškai! Norėčiau ryti filmus sėdėdama pirmose kino teatro eilėse („I was one of the insatiables. The ones you‘d always find sitting closest to the screen. Why do we sit so close? Maybe it was because we wanted to receive the images first. When they were still new, still fresh. Before they cleared the hurdles of the rows behind us. Before they‘d been relayed back from row to row, spectator to spectator; until worn out, secondhand, the size of a postage stamp, it returned to the projectionist‘s cabin. Maybe, too, the screen was really a screen. It screened us... from the world.“). Kartais aš save matau kaip Izabelę iš „Svajotojų“. Tavosios knygos? Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“; Julio Cortazar, Orhan Pamuk, Haruki Murakami, Charles Bukowski kūryba; lietuvių liaudies pasakos; biografijos ir atsiminimai; Anais Nin „Paukšteliai. Erotika“. Tavo kvapai?.. Visiškai spontaniškai, net neuosčius įsigyti YSL „Cinema“. Įsimylėjau vien dėl pavadinimo! Ir pataikiau, dabar tai mano mėgstamiausi kvepalai. Kiti mylimi kvapai: Vivienne Westwood „Boudoir“, YSL „Opium“ (vyriški), Moschino „I love love“. Ar ir tavo drabužinėje karaliauja prancūziškas stilius? Ne visai. Neapibrėžtas mano stilius. Mėgstu puoštis. Kasdien vilkiu sukneles. Mėgstu spalvas, raštus ir atviras nugaras. Mėgstu aukštakulnius. Ypač važiuoti dviračiu avint jais! Mėgstu būti moteriška.

150

lamuslenis.lt

O kaip atrodo ekologiškoji tavo gyvenimo pusė? Būsiu atvira – neskiriu daug dėmesio tam. Nesu to fanatikė ir mitinguotoja, mano ekologija susideda iš kasdienių smulkmenų. Į darbą vaikštau pėstute, bet tik todėl, kad Vilnius man labai gražus ir myliu lipti žemyn Tauro kalno laipteliais. Šiukšles rūšiuojame, nes toks buvo mano kambarioko pageidavimas. Parduotuvėse perku maišelius tik tada, kai pamirštu pasiimti savo mylimąjį medžiaginį „Kino pavasario“ maišelį. Skaniausias ekologiškas daržoves tėvai siunčia iš kaimo. Į ilgas keliones su draugais leidžiamės su kuo mažiau automobilių tik todėl, kad mums patinka būti kartu. „Šiaurės Atėnais“ valau langus ir kuriu židinį. Įsivaizduok - nuspręstum kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Kaip gyventum ir kuo užsiimtum? Kai vaikystėje klausinėdavo, kuo būsiu užaugusi, turėdavau kelias vizijas, kurios šildo iki šiol: 1. Odeta - Merė Popins. Norėčiau didelės šeimos, kad aplink mane lakstytų penki vaikai! Sūpuočiau mažuosius ir skaityčiau jiems pasakas. Tikiuosi, šis burtas išsipildys. 2. Odeta - prancūzaitė. Norėčiau kurį laiką pagyventi Prancūzijoje. Kad išmokčiau prancūzų kalbą. 3. Odeta - gerų žinių nešėja. Nuo vaikystės vienos iš romantiškiausių profesijų man atrodė dirbti paštininke. Neščiau geras žinias, pažinočiau gyventojus, rašyčiau slaptus laiškus, pabarčiau, kai sugestų pašto dėžutės spyna. Matyčiau, kaip žmonės rašo laiškus, siunčia dovanas, kaip myli. 4. Odeta - traukinio palydovė. Uniformuota ir pasitempusi bendraučiau su keleiviais, klausčiau, kur jie važiuoja, klausyčiausi jų istorijų ir siūlyčiau arbatos, parodyčiau, kur pastatyti dviračius ir dundėčiau. Lūpas dažyčiausi raudonai. 5. Odeta - šunų prižiūrėtoja. Geriausia, senbernarų. Vaikščiočiau ramiai ir ilgai. Kiščiau rankas į jų kailius, glostyčiau ir stebėčiausi, kokios gražios jų akys. Tiek daug gyvenime veiklų ir taip lengva jomis mėgautis, kai tiki tuo, ką darai, kai tavo užsiėmimas atneša tau džiaugsmą.

lamuslenis.lt

151

152

lamuslenis.lt

Vaikščioti

pižama Eglė Žiemytė Dizainerė Mados ženklo “D.EFECT” kūrėja www.defectonline.com Agnės Gintalaitės nuotr.

- Tavo kuriama mada, arba „D.EFECT“, pastaruoju metu orientuojasi į užsienio rinkas, ne Lietuvą. Kodėl? - Nes už sienos gyvena daug daugiau žmonių nei Lietuvoje. Pasaulis didelis, o juk kiekvienas savo namuose nori turėti langus, pro kuriuos ką nors galėtų matyti. Taip ir mes bandome kažką įžiūrėti.

- Išskirtinis tavo kūrybos objektas – paltas. Kodėl būtent šis drabužis? - Todėl, kad pas mus šalta, dažnai lyja ir mažai saulės... Mėgstu šilką, bet sugaudyti jį man sunku – slysta pro pirštus. Viskas gavosi natūraliai. Pagalvojau, ką labiausiai norėčiau eskizuoti, ir netrukus radau atsakymą...

- Kur dažniausiai eskizuoji būsimos kolekcijos - Kokiose šalyse tavo kūryba įvertinta ir modelius? mėgstama? - Visus modelius eskizuoju namie ant sofos. Tai - Labiausiai, manau, Anglijoje, Prancūzijoje ir Skan- įprotis, toks keistas ir į nieką neiškeičiamas. Galiu dinavijoje. kiauras savaites neišlįsti iš namų, o tiesiog piešti. lamuslenis.lt

153

154

lamuslenis.lt

- Tau labiau patinka tyla ar šurmulys? - Kur pati dažniausiai ieškai originalių - Patinka tyla. Man sunku ilgai būti šurmulyje, šiuo drabužių? - Sau drabužių nebeieškau, esu persisotinusi maklausimu galbūt esu šiek tiek asketiška. Nors su tyla ilgai gyventi taip pat nemoku. Arba daug tylos, arba da. Su ja būnu kiekvieną dieną. Buvo laikas, kai norėjosi savęs ieškoti, lankiausi visur, kur lankosi daug triukšmo. “teisingas” jaunimas. Tačiau pastebėjau, kad kuo dau- Vasara ar žiema? giau dirbu, tuo labiau vengiu atrodyti kaip nors įdomiai - Nors sakau “vasara”, tyliai jaučiu, kad laukiu ru- ir išskirtinai. Mano drabužiai labai paprasti ir nuobodūs. dens, po rudens – žiemos. Džiaugiuosi, kad gimiau Negaliu dirbti, jei jaučiu stiprią drabužio energetiką. ten, kur galiu justi visus keturis metų laikus. Pagrindinė apranga – džinsai ir palaidinės. Be abejo, Besikeičiantys metų laikai puikiai padeda sudėlioti į stengiuosi bent jau viešumoje atrodyti padoriai, tačiau lentynėles svarbius įvykius, mintis, darbus. jei galėčiau, turbūt kiekvieną dieną vaikščiočiau vilkėdama... pižama. Madai atiduodu save, nevartoju - Žinau, kad jau paišai naujos kolekcijos eskizus. jos. Kuo ji bus įdomi? - Tavo spalvų spalva šį rudenį? - Dar nežinau, ar bus įdomi, bet kažkas juk bus?! . - Hm... Spalvų spalva turbūt kūno, arba smėlio. - Ar tiesa, kad tavo paltukų turi įsigijusi Didžiosios Britanijos pricesė Zara Philips? O gal ne tik ji?! - Šalis, kuri įkvepia kurti? - Taip, tiesa. Kiek žinau, ji turi tris paltukus. - Nežinau... Nėra tokios šalies. Pavyzdžiui, man “D.EFECT” drabužiais prekiauja viena Didžiosios Bri- labai patinka Barselona, bet šis miestas mane įkvepia tanijos parduotuvė, kurioje dažnai apsiperka nuo ryto iki vakaro ”tūsintis”, tačiau kurti kolekcijų – karališkosios šeimos nariai. Pamenu, skambina niekaip. Kurti kolekciją mane labiau įkvepia tam tikri parduotuvės savininkė ir aiškina, kad Zara nori dar laikmečiai, žmonių tipažai, ypač muzika, kultūriniai vieno paltuko, tačiau mažesnio dydžio, kokio jie ne- ypatumai. beturi. Labai norėtų, kad mes jį atsiųstume. Tuo me- Audinys – atradimas? tu Vilniuje tapetavau sienas. Baisiame name su baisiomis laiptinėmis... Kontrastai žavi! - Natūralus linas, atrodantis kaip laku padengta dirbtinė oda. - Įsivaizduok, vieną dieną sulauki labai garsios asmenybės skambučio ir prašymo sukurti ką nors - Ar tavo drabužinėje yra drabužis, su kuriuo jau gražaus. Koks žmogus tai galėtų būti? daug metų niekaip negali išsiskirti? - Hm... Niekas daugiau nešauna į galvą, tik akto- Ne, nebėra. Aš nuolat viską pametu, tad galvodarius Vincent Cassel. ma, kaip atsakyti į šį klausimą, prisiminiau kelis daiktus: batai, pakabutis ir megztinis. Jei jie grįžtu, - Kiek vidutiniškai per metus aplankai tarptautinių stengčiausi, kad “dingau” nepasikartotų. mugių ir mados savaičių? Kurios jų labiausiai lauki? - Paskutinis dalykas, privertęs tave sušukti iš - Asmeninių pakvietimų į garsiausių mados namų pristaymus negaunu, bet tenka lankytis Kopenhagos, nuostabos? - Šuo su dredais. Pasirodo, yra tokia veislė. Paryžiaus, Londono mados savaičių parodose, pristatymuose, seminaruose. Šiaip labiausiai laukiu - Kas tau yra tobulas grožis? “Premier Vision” – audinių ir furnitūros parodos - Tai, kas nėra iki galo teisinga, kažkas šiek tiek Paryžiuje. Ten su kolegėmis siaubiame stendus. Man ten pats geriausias laikas naujos kolekcijos pradžiai, neproporcinga, bet estetiškai patrauklu. Nemėgstu per daug „literatūros“. įkvėpimui, tiesiog geram laikui. lamuslenis.lt

155

156

lamuslenis.lt

158

lamuslenis.lt

159

160

lamuslenis.lt

161

162

lamuslenis.lt

www.bikeshop.lt Verki킬 g. 34 C, Vilnius lamuslenis.lt

163

Bon Appétit

Virtuvė iš s go ir saulė Maria Laitinen Maisto stilistė ir fotografė Tinklaraščio “Scandi Foodie” autorė Suomė, gyvena Australijoje - Kaip gi suomė atsidūrė Sidnėjuje? temperatūra, kokią man teko patirti, buvo -50 laipsnių, - Pirmą kartą į Sidnėjų trumpų atostogų atvykau o mes su mama net išdrįsome pasivaikščioti lauke! 2003 m. ir įsimylėjau šį miestą. Norėjau vėl čia sugrįžti, - Keisčiausias dalykas, kokį valgo suomiai… tad 2005-aisiais susirengiau keliauti po Australiją - Daugumai žmonių atrodo, kad valgyti elnieną – turėdama metus galiojančią vizą. Keliaudama sutikau keista. Mano regione tai visiškai normalu. Žmonėms dabartinį savo sužadėtinį ir pasilikau. ši mėsa patinka, nes tai gardi liesa žvėriena. - Užaugote nedideliame Laplandijos miestelyje. Tad... ar esate iš tikrųjų mačiusi Kalėdų Senelį? - O skaniausias patiekalas? - Taip, mačiau! Suomijoje Kalėdų Senelis švenčių - Visos laukinės šiaurietiškos uogos. Mano išvakarėse aplanko kiekvienus namus ir asmeniškai mėgstamiausios – bruknės ir tekšės. įteiktia kalėdines dovanėles. - Savo tinklaraštyje aprašote skandinavišką - Kokie patys įdomiausi Jūsų vaikystės prisimi- virtuvę. Kas joje Jums patinka labiausiai? nimai? - Šiaurės šalyse gamta neįtikėtinai švari ir tyra. - Augdami tokioje atokioje vietovėje visada susi- Todėl Skandinavijoje gausu unikalių šviežių durdavome su atšiauriu klimatu. Šalčiausia produktų.

164

lamuslenis.lt

snie ės - Be kita ko, kolekcionuojate senovinius indus. Kokie įdomiausi Jūsų kolekcijos eksponatai ir kur juos randate? - Keletą žavingų šeštojo ir septintojo dešimtmečių Suomijos dizaino objektų radau čia, Sidnėjuje. Greičiausiai suomiai, septintajame dešimtmetyje emigravę į Austraiją, juos atsivežė su savimi. Einu į turgus ir senienų parduotuves, ten ir ieškau šių retro įdomybių. - Ar ką nors žinote apie lietuvišką virtuvę? - Deja, ne! Tačiau manau, kad Suomijos ir Lietuvos virtuvės turėtų būti panašios. - Ar Sidnėjuje yra daug jaukių vietų, kur galima mėgautis maistu? - Sidnėjuje vis daugėja nedidelių ir jaukių kavinukių. Laimė, čia taip pat yra gana nemažai kavinių, ruošiančių maistą iš organinių produktų. Viena mano mėgstamiausių kavinių – “Healthy Chef Café” Avalono priemiestyje, šiaurinėje Sidnėjaus dalyje. - Nepaisant meilės Skandinavijos virtuvei, vis dėlto labiausiai mėgstate japoniškus patiekalus… - Man patinka japonų virtuvės šviežumas, o jų jūros maistas - tiesiog fantastiškas. Vieni mano

mėgiamiausių – tai natto (fermentuotos sojų pupelės), umeboshi (rūgščios marinuotos japoniškos slyvos) ir, žinoma, įvairiausiai paruošti jūros dumbliai. - Be kokių prieskonių negalėtumėte apsieiti virtuvėje? - Vieni mano mėgstamiausių prieskonių – tai kartieji apelsinai, tipiniai Skandinavijos virtuvėje. Man taip pat patinka cinamonas ir kardamonas. - Ką paprastai valgote pusryčiams? - Rytais po treniruočių visada mirštu iš bado, todėl pusryčiai dažniausiai būna patys sočiausi per visą dieną. Valgau viską – nuo plaktos sojų varškės su umeboshi iki salotų su minkštai virtu kiaušiniu, avokadais ir linų sėmenų aliejumi. - O ką patiektumėte romantiškai vakarienei su sužadėtiniu? - Greičiausiai paruoščiau vegetarišką sušį su japoniškais prieskoniais. Mums abiem labai patinka japoniškas maistas! - Ką veikiate, kai uždarote virtuvės duris? - Užsiimu rankdarbiais: siuvu, tapau ir dekoruoju namus. - Įspūdingiausios vietos, kuriose teko lankytis? - Kojasanas Japonijoje. Įsimylėjau tos vietos ramybę. - Ko niekada nevalgytumėte? - Šiaip nevalgau daug mėsos, bet niekada negalėčiau valgyti banginio mėsos... arba šunienos! - Kaip tinklaraštis “Scandi Foodie” pakeitė Jūsų gyvenimą? - Blogo dėka sutikau daug nuostabių žmonių. Taip pat paruošiau ir suvalgiau daugybę įvairių patiekalų... - Tas vienintelis ir nepakartojamas patiekalas, kuriuo labai didžiuojatės? - Bet kuris suomiškas patiekalas, kurį galiu atkurti čia, Sidnėjuje, man yra tikras pasiekimas. Nelengva, nes dažnai labai sunku rasti tinkamų ingredientų. lamuslenis.lt

165

lamuslenis.lt Maria Laitinen nuotr.

Šalčiausia temperatūra, kokią man teko patirti, buvo -50 laipsnių,

o mes su mama net išdrįsome

pasivaikščioti lauke!

Raudonųjų apelsinų ir aguonų speltos pyragaičiai 4 pyragėliai Jums reikės: 250 g nesmulkintų speltos kviečių grūdų miltų 3 šaukštų organinio cukranendrių cukraus Rapadura 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių ½ arbatinio šaukštelio sodos ¼ arbatinio šaukštelio druskos 50 g aguonų 250 ml šviežiai spaustų raudonųjų apelsinų sulčių 1 raudonojo apelsino smulkiai tarkuotos žievelės 1 didelio kaimiško kiaušinio ¼ puodelio ypač tyro alyvuogių aliejaus

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių ir riebalais ištepkite 4 nedideles (maždaug 250 ml) pyragų formeles. Arba naudokite keksiukų formeles – iš šios tešlos turėtų gautis maždaug 8 mažesni pyragėliai. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, cukrų, kepimo miltelius ir sodą, druską ir aguonas. Kitame dubenyje sumaišykite apelsino sultis ir žievelę, kiaušinius ir alyvuogių aliejų. Kiaušinių mišinį supilkite į sausąjį mišinį ir išmaišykite. Tešlą suverskite į paruoštas formeles ir kepkite 30-40 min. Prieš patiekiant palikite atvėsti.

lamuslenis.lt

167

lamuslenis.lt Maria Laitinen nuotr.

Daugumai žmonių atrodo, kad

valgyti elnieną – keista. Mano regione tai visiškai normalu.

Blynelių tortas 4 asmenims 7 nedideli blyneliai: 250 ml pieno 100 g baltų speltos miltų 2 didelių kaimiškų kiaušinių 75 ml pieno (papildomai) nedidelio žiupsnelio druskos 1 šaukšto alyvuogių aliejaus Uogų kremas: 250 g neriebios rikotos 200 g šaldytų uogų (atšildytų) 1 arbatinio šaukštelio natūralaus vanilės ekstrakto 1 kupino šaukšto neapdoroto medaus papildomai pusės puodelio uogų ir šiek tiek cukraus pudros patiekalui papuošti

Norėdami paruošti blynelių tešlą, gerai sumaišykite pieną ir miltus. Suberkite uogas, supilkite likusį pieną, alyvuogių aliejų, įberkite druskos ir gerai išmaišykite. Ant vidutinio stiprumo ugnies įkaitinkite nedidelę keptuvę ir vieną po kito kepkite blynelius, kol šie gražiai apskrus. Palikite juos atvėsti. Į rikotą įmaišykite vanilę ir medų, tuomet – uogas. Į negilią lėkštę dėkite vieną blynelį ir lygiai užtepkite kupinu šaukštu uogų kremo. Taip sudėliokite visus blynelius. Papuoškite likusiomis uogomis ir apibarstykite cukraus pudra.

lamuslenis.lt

169

lamuslenis.lt Maria Laitinen nuotr.

Vieni mano mėgstamiausių prieskonių

– tai kartieji apelsinai, tipiniai Skandinavijos virtuvėje

Appelsiinikeitto - apelsinų sriuba 2-3 asmenims Jums reikės: 500 ml šalto vandens 3 šaukštų bulvių krakmolo 400 ml šviežiai spaustų apelsinų sulčių 1 šaukšto agavų nektaro arba neapdoroto medaus pusės citrinos sulčių

Puode sumaišykite vandenį ir bulvių krakmolą. Nuolat maišydami užvirkite (kad neliktų gumuliukų). Vandeniui sutirštėjus, sumažinkite ugnį ir įmaišykite apelsinų sultis, medų bei citrinos sultis. Patiekite!

lamuslenis.lt

171

Maria Laitinen nuotr.

Omenalumi – obuolių sniegas 2 asmenims

Dubenyje iki standžių putų išplakite kiaušinių baltymus.

Jums reikės: 2 didelių kaimiškų kiaušinių baltymų 150 ml organinio nesaldinto obuolių padažo 1 šaukšto neapdoroto medaus (skysto) lašelio ar poros natūralaus vanilės ekstrakto arba pastos malto cinamono pariekalui papuošti

Kitame inde sumaišykite obuolių padažą, medų ir vanilę.

lamuslenis.lt

Atsargiai supilkite obuolių mišinį ant kiaušinių baltymų. Lengvą obuolių gėrio debesėlį sukrėskite į paruoštus inde lius, apibarstykite cinamonu ir nedelsiant patiekite.

lamuslenis.lt

173

lamuslenis.lt Maria Laitinen nuotr.

Man patinka japonų virtuvės

šviežumas, o jų jūros maistas - tiesiog

fantastiškas

Plakta spanguolių košė Jums reikės: 250 g šaldytų spanguolių 750 ml vandens 65 g manų kruopų 1 šaukšto cukranendrių cukraus Rapadura

Supilkite vandenį ir spanguoles į puodą ir užvirkite. Pavirkite 20-30 min., tada perkoškite per sietelį, skystį ir uogų sunką pasilikite – panaudosite vėliau. Spanguolių sultis vėl supilkite į puodą ir įpilkite tiek vandens, kad gautumėte 750 ml skysčio. Užvirkite, tada pamažu, nuolat pamaišydami, suberkite manų kruopas. Košę virkite 15-20 min., nuolat pamaišykite ir, jei reikia, įpilkite dar vandens. Košė turėtų gautis gana tiršta. Galiausiai įberkite cukraus, išmaišykite ir nukelkite puodą nuo ugnies. Puodą įstatykite į šalto vandens pripildytą kriauklę. Palikite atvėsti, tuomet elektriniu plaktuvu išplakite, kol košė pasidarys lengva ir puri. Patiekite košę kambario temperatūros arba šaltą, pagardintą lašeliu pieno. lamuslenis.lt

175

176

lamuslenis.lt Maria Laitinen nuotr.

Suomiškas obuolių pyragas su vaniliniu padažu Jums reikės: 2 didelių kaimiški kiaušinių 100 g smulkaus cukraus 120 g speltos miltų 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių 75 ml pieno 50 ml alyvuogių aliejaus 2 skiltelėmis supjaustytų obuolių 1-2 arbatinių šaukštelių malto ci namono 1-2 šaukštelių cukranendrių cukraus Rapadura Vanilinis padažas: 1 didelio kaimiško kiaušinio trynio 200 ml pieno 2 arbatinių šaukštelių natūralaus vanilinio cukraus 1 arbatinio šaukštelio bulvių krakmolo 1 arbatinio šaukštelio natūralaus vanilės ekstrakto

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių ir ištepkite riebalais apvalią 26 cm skersmens pyrago formą. Išplakite kiaušinius su cukrumi. Sumaišykite miltus ir kepimo miltelius. Miltus supilkite į kiaušinių mišinį ir išmaišykite. Supilkite pieną ir aliejų, išmaišykite. Tešlą sukrėskite į kepimo indą. Ant tešlos išdėliokite obuolių skilteles ir apibarstykite cinamonu bei Rapadura cukrumi. Kepkite 20-25 min. Palikite atvėsti. Ruošiant vanilinį padažą, nedideliame puode išplakite kiaušinio baltymą. Įmaišykite visas kitas sudėtines dalis ir statykite puodą ant ugnies. Nuolat maišydami ant mažos ugnies virkite, kol padažas sutirštės.

lamuslenis.lt

177

178

lamuslenis.lt Maria Laitinen nuotr.

Näkkileipä – Knäckebröd: traški šiaurietiška duona 6 vienetai Jums reikės: 250 ml šilto vandens 5 g sausų mielių 1 arbatinio šaukštelio jūros druskos 1 šaukšto kmyninio kumino sėklų 150 g ruginių miltų 150 g speltos miltų + papildomai tešlai minkyti.

Dubenyje sumaišykite ruginius ir speltos miltus ir padėkite į šalį. Į kitą indą supilkite vandenį, šaukštą miltų sumaišykite su mielėmis ir įmaišykite į šiltą vandenį. Įberkite druskos ir kumino sėklų. Pamažu suberkite likusius miltus, vis pamaišydami ir minkydami tešlą rankomis. Iš tešlos suformuotą kamuolį uždenkite švariu rankšluosčiu ir palikite tešlą pusvalandžiui iškilti. Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių ir išklokite skardą kepimo popieriumi. Dėkite tešlą ant miltuoto paviršiaus ir iškočiokite į vyniotinio formą. Supjaustykite ją į šešias lygias dalis. Kočėlu kiekvieną jų iškočiokite į plonus lakštus. Turėkite omeny, kad duoneles reikia kepti vieną po kitos, tad kočiokite tik prieš pašaudami į orkaitę, o tuo tarpu likusią tešlą laikykite uždengtą. Prieš dėdami ant skardos, kiekvieną lakštą subadykite šakute. Kepkite 15 min.

lamuslenis.lt

179

Heather Sielaff

Carlie Armstrong Fotografė Projekto “work.place” (www.workplacepdx.com) autorė Fotokamera dokumentuoja Portlando miesto (JAV) menininkų studijas ir jų kūrybą

“OLO” – tai kvepalų linija, kuriama Portlando parfumerės Heather Sielaff. Kiekvieną buteliuką ji maišo rankomis svajingame, švelniai apšviestame kambaryje savo namuose, kur gyvena kartu su katinais broliais Boots ir Hoover bei vyru Jona than. Kiekvienas kvapas buvo sukurtas specialiai kuriam nors portlandiečiui ar įstaigai (kaip, pavyzdžiui, “Lightning Paw”, “Palace” ir “Nationale 6/7”)

182

arba gimė su meile bandymų ir klaidų keliu Heather naudojant unikalius mišinius, kaip “Violet” ir “Leather” (“Žibuoklės” ir “Oda”). Patys kvepalai neįtikėtinai primena Portlandą; žemiški, dvelkia muskusu ir nepanašūs į nieką kita. Heather kūrinių galima rasti Portlande “Palace”, “Nationale” ir “Frances May”, o taip pat internete ir nedidelėse kai kurių miestų parduotuvėlėse.

Carlie Armstrong nuotr.

lamuslenis.lt

183

184

lamuslenis.lt

185

186

lamuslenis.lt

187

188

lamuslenis.lt

189

190

lamuslenis.lt

191

Aplankykite “OLO” puslapį: www.olofragrance.com

192

lamuslenis.lt

193

www.lamuslenis.lt

Ă&#x2030;

ir dÄ&#x2014;l to mums nieko nereikia perdirbti :)