Lamų Slėnis 2024/1-2 by Lamų slėnis

2024 SAUSIS-VASARIS (134)

L I ET U V I A I , KU RI A N T Y S PA S A U L Į

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Rūta Floral

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė Emilija Ieva Andrašūnaitė

Verslo plėtros vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Stilistė

Viršelis Nuotrauka: Aura Skulskytė Modelis: Greta Grinevičiūtė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

2024 SAUSIS-VASARIS | LIETUVIAI, KURIANTYS PASAULĮ

Redakcijos laiškas Pirmasis šių metų „Lamų slėnio“ numeris skirtas visiems tiems, kurie kuria Lietuvą už jos ribų. Jame dairomės į mūsų tautiečius, fiziškai gal ir gyvenančius už mūsų šalies ribų, tačiau širdimi kuriančius, statančius, atrandančius ir gyvenančius su meile ir pagarba savo šaliai. Nuo saulėtos Portugalijos pakrantės, gyvybe ir laisve pulsuojančios Kopenhagos, tolimo, bet kartu ir labai artimo kontrastingojo Niujorko, dvasingosios Balio salos, iki Lenkijos, Didžiosios Britanijos ar Nyderlandų... Skaitydama šio numerio herojų istorijas suprantu viena – gyvename pasaulyje, neturinčiame sienų, o savo svajonę, kai labai ja tiki, pasiekti galima bet kur. Visai nesvarbu, ar už tavo lango – šimtmečius skaičiuojantys architektūros šedevrai, dangų rėžiantys pastatai, geriausių pasaulio universitetų sienos, ar beviltiškai monotoniškas lietuviškos žiemos kraštovaizdis. Niekada netikėjau, kad valstybių ribos galėtų sustabdyti atradimų ir nuotykių ištroškusią širdį. Paskaitykite ir pamatysite: tai Lietuva kuria pasaulį, kaip ir pasaulis kuria Lietuvą.

Smagaus skaitymo! Vyr. redaktorė Karolina Kulda

NAUJIENOS

BURGUNDIŠKA ŽIEMA

MEGZTINIS LOEWE

ŽVAKIDĖ „MOMENTO“ & TRADITION

PAVEIKSLAS „HAMSA HANDS“ PER COLLECTIVE, AUT. ANNA MÖRNER

TABURETĖ „UP“ FERM LIVING

PLAUKŲ AKSESUARAS „RED BOTANICAL“ GANNI

VAZA „VERSO“ FERM LIVING

STALINIS ŠVIESTUVAS „COLETTE“ & TRADITION

SPINTELĖ „HAZE“ FERM LIVING

RANKINĖ „BOU“ GANNI

VEIDRODIS „ARCS“ HAY

NAUJIENOS

PARODA: ŠIRDIES DIMENSIJA Menininko Rolando Žigonio kūriniai atkeliauja iš (ne)žinojimo. Panirdamas į pasąmonę jis grimzta į abstrakčias spalvines dėmes, vėliau kaip restauratorius vieną po kito atidengia vertingus sluoksnius, teptuku išskaptuoja erdvinius koridorius. Naujosios jo parodos ekspoziciją sudaro 20 tapybos darbų, o visą parodos laikotarpį (vasario 10–25 d.) menininkas galerinėje erdvėje įsikūrė ir laikinąją studiją, su sau įprasta kūrybine rutina bei ritualais. Taip Žigonio kūrybą papildys dar vienas dėmuo – ryšys su parodos žiūrovais, o lankytojų potyriai ir refleksijos taps kūrinių dalimi.

ANTRAS GYVENIMAS Nuo Vilniaus senamiesčio kiek nutolę Sapiegų rūmai, reikšmingas LDK laikus menantis architektūros, dailės ir istorijos paminklas, po daugiau nei 5 metus trukusių tvarkybos ir restauravimo darbų, jau balandžio 12 dieną atvers duris lankytojams. Aktualizuotuose rūmuose bus organizuojamos nuolatinės ir keičiamos rūmų istorijos ir šiuolaikinio meno ekspozicijos. Balandį duris atversiantys Sapiegų rūmai žiūrovus pasitiks pirmąja, Virginijos Januškevičiūtės ir Edgaro Gerasimovičiaus kuruota, paroda „Užuovėja“.

DINGUSIO SPEKTAKLIO PASLAPTIS Kovo 1 d. šalies kino teatrus pasieks režisierės Aistės Stonytės dokumentinis pilnametražis filmas „Mamutų medžioklė“, pasakojantis mįslingą legendinio spektaklio dingimo istoriją. „„Mamutų medžioklė“ ir paslaptimis apgaubtas naktinis jos filmavimas daugelį metų žadino mano smalsumą. Užaugau su pasakojimais apie J. Jurašo spektaklius. Pasakojimas apie „Mamutų medžioklę“ man tapo vienu gražiausių to laiko atspindžių“, – pasakoja filmo režisierė A. Stonytė.

KIETI MINKŠTUMAI Jau šį ketvirtadienį, vasario 15 d., 18 val. „Vartai Showroom“ atidaroma Ievos Baranauskaitės ir Rūtos Palionytės šiuolaikinio dizaino paroda „Kieti Minkštumai“. Parodoje „Kieti Minkštumai“ autorės pristatys naujausią savo tyrimą apie natūralių medžiagų panaudojimo ir pernaudojimo būdus, jų regeneravimo galimybes

dizaino

srityje.

Parodoje pristatomi (šviesos) objektai atvers daikto, kuriame subalansuoti atsparumo ir trapumo elementai, funkcionalumo ir tvaraus pritaikomumo aspektus.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Harmonija su savimi ir pasauliu aplink Meno renginių organizatorės Miletos Dabušinskės (@milvanill) ir jos šeimos gyvenimas – it pats gražiausias laisvės pavyzdys. Neprisirišti prie vienos vietos, būti atviriems gyvenimo tėkmei ir drąsiai leistis į nuotykius – visa tai, rodos, įrašyta į jų DNR. Visgi, šalia to, moteriai ne ką mažiau svarbi ramybė ir harmonija, kurią ir sukuria šių dešimties gyvenimo įkvėpimų dermė.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

MUZIKA. Nemeluosiu sakydama, jog muzika mūsų namuose groja visą dieną. Ji turi magišką galią grąžinti laiku ir kardinaliai pakeisti nuotaiką. Šiuo metu esu visiškai pametusi galvą dėl australų grupės „Parcels“. Jų gitaros turi slaptą kelią į mano širdį.

BENDRUOMENĖ. Tai mažos maisto parduotuvės, kuriose miela pasišnekučiuoti su jų darbuotojais. Kavinės, kurios jau dešimtmetį nenuvilia savo patiekalais. Parkai ir žaidimų aikštelės, kur sutinkame senus ir naujus draugus. Šypsena praeiviui ryte. Visi šie maži dalykai sukuria be galo malonią aplinką. Labai vertinu gerus santykius su kaimynais – jų vaikai dažnai užsuka į svečius nepasibeldę.

RAMYBĖ. Bėgant dienai stengiuosi rasti bent vieną akimirką, kai galiu sustoti, atsikvėpti nuo nuolatinio planavimo ir atgauti balansą. Tai laikas, kai nervų sistema nurimsta ir kūnas atsipalaiduoja. Kai jaučiu harmoniją su savimi, tokią energiją galiu perduoti ir savo vaikams. VAIKAI. Neįsivaizduoju, kaip seniau gyvenau be jų. Jie kasdien įkvepia būti geresne savęs versija. Gera matyti juos besikeičiančius, išmokstančius naujų dalykų ir susiduriančius su pirmaisiais gyvenimo iššūkiais. Jų meilė atrodo beribė.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

NATŪRALUMAS. Nuoširdūs pokalbiai su draugais man – kaip medus sielai. Laikas gamtoje, natūralūs audiniai, spalvos bei kvapai man padeda gyvenime jausti pusiausvyrą.

KELIONĖS. Nesvarbu kelionės lokacija ar trukmė – jos sukuria nepamirštamus atsiminimus visam gyvenimui.

PAVASARIS. Dievinu šį metų laiką, kai gamta bunda ir medžiai vėl žydi, rūbai lengvėja, o dienos šviesėja. Artėjant vasarai ir atostogoms visada stipriai jaučiu kolektyvinį pakylėjimą ir malonų jaudulį.

GABORAS MATÉ. Vienas įdomiausių balsų apie vaikų vystymąsi, traumą ir toksišką kultūrą bei jos poveikį psichinei sveikatai. Labai mėgstu edukacines knygas, o ši primena, kaip svarbu kasdienybėje nepamesti kontakto su vaikais ir kaip išlikti svarbiausiu jų saugumo bei šilumos šaltiniu.

MEILĖ. Gyvenimui. Labai jį myliu būtent tokį, koks yra.

DANIJA. Kai buvau vienuolikos, su tėvais gyvenome mažame Danijos miestelyje prie jūros – Blovande. Labai žaviuosi daniška kultūra ir jų dizaino kūriniais.

Taip Kopenhagą apibūdina dvylika metų čia gyvenanti architektų pora – Milda Naujalytė ir Arminas Sadzevičius. Ilgametės dizaino ir architektūros tradicijos šiam miestui pelnė skandinaviško pasaulio kultūros ir dizaino sostinės vardą, o tvarus požiūris į inovacijas, atsakomybė gamtai bei gatvėse sklandantis laisvės jausmas Kopenhagą pavertė miestu, kuriame darniai sugyvena visi – ir nežabojama laukinė gamta, ir miesto patogumų ieškantis žmogus.

Miestas, iš kurio nesinori bėgti Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Kopenhagos

– Milda, Arminai, abu esate architektai. Ar susižavėjimas šia sritimi judu ir atvedė į Kopenhagą – miestą, visame pasaulyje garsėjantį ilgametėmis dizaino ir architektūros tradicijomis? Kuo šis miestas, kaip vieta gyventi ir kurti, jus žavi? Milda: Į Kopenhagą atvykome prieš dvylika metų studijuoti architektūros magistro Karališkojoje menų akademijoje. Tiek studijų metu, tiek pradėjus dirbti žavėjo vietinių architektų siekis kurti pridėtinę vertę ir noras per projektus duoti grąžą miestui. Šiame mieste ypač daug talentingų architektų ir kūrėjų – tai įkvepia ir skatina tobulėti. Arminas: Kopenhaga ypatinga savo laisve ir galimybe neįpareigojančiai naudoti miestą. – Tvaraus gyvenimo mieste idėja Kopenhagai itin artima. Ką apima ši sąvoka? Milda: Tvaraus gyvenimo mieste sąvoka susijusi su dėmesiu klimato kaitai ir pasaulio resursų naudojimui. Vienas iš būdų tam pasiekti – gyventi tankiai ir dalintis kokybiškomis, apgalvotomis 14

urbanistinėmis erdvėmis. Gyvenant tankioje urbanizuotoje teritorijoje su išvystyta infrastruktūra, naudojama mažiau išteklių tiek kuriant, tiek prižiūrint, tiek naudojant pastatus ir erdves.

Arminas: Tankus gyvenimas sumažina transporto ir inžinerinių

tinklų poreikį, transporto spūstis, sukuria pakankamą kritinę masę, reikalingą funkcionuoti mažoms kavinėms ir vietiniams verslams, plačiai kultūrinei pasiūlai. Kopenhaga, kaip vienas tankiausiai apgyvendintų miestų, yra geras to pavyzdys, nes daugelis miesto taškų pasiekiami dviračiu vos per 20 minučių. – Vaikštant Kopenhagos gatvėmis ir pakrantėmis mane stipriai sužavėjo, kaip vietiniai geba įveiklinti skirtingas miesto erdves, pavyzdžiui, pakrantes. Atrodo, kad miestą gyventojai moka išnaudoti kaip savo kiemą. Kaip susiformavo ši kultūra? Arminas: Tai buvo natūrali kaita, kai Kopenhagos uostas prieš porą dešimtmečių išsikraustė iš miesto centro, kanalai buvo išvalyti ir pritaikyti rekreacijai. Mieste buvo sukurta daugybė krantinių su mediniais deniais ir maudyklomis – tai pakeitė požiūrį į vandenį mieste.

Sakyčiau, sezonas patiriamas ne tiek per šilumą ir šaltį, kiek per šviesą ir tamsą. Šviesiuoju sezonu žmonės stengiasi kiek įmanoma daugiau būti lauke, nes atėjus ilgai tamsiai žiemai visi susikoncentruoja ties namais.

Milda: Čia veikia vadinamieji „ryto klubai“ – daugelis nuo anks-

tyvo pavasario, o kai kas – ir ištisus metus susitinka su draugais ar kolegomis ryto maudynėms prieš darbą. Man tai visada kelia aliuziją į senovės laikus, kai bendruomenės maudydavosi kartu ir taip socializuodavosi. Įprasta matyti biurų darbuotojus, po maudynių apsirengiančius kostiumą, draugų grupeles, geriančias kavą iš termoso, vieną kitą medituojančią šypseną. Tai gražus ritualas prieš visiems patraukiant toliau gyventi savos dienos. Arminas: Apskritai, naujos miesto teritorijos pradedamos vystyti įveiksminant viešąsias erdves – tai paskatina gyventojus „įgyventi“ erdvę kaip savo kiemą. – Kopenhaga man visada atrodė itin savitas miestas – papasakokite apie įprastą kopenhagiečio laisvalaikį ir ar jis skiriasi nuo kitų miestų? Milda: Dėl šiaurietiško klimato kopenhagiečių laisvalaikiui didelę įtaką daro sezoniškumas, dienos trukmė, šviesos kiekis. Sakyčiau, sezonas patiriamas ne tiek per šilumą ir šaltį, kiek per šviesą ir tamsą. Šviesiuoju sezonu žmonės stengiasi kiek įmanoma daugiau būti lauke, nes atėjus ilgai tamsiai žiemai visi susikoncentruoja ties namais. – Labai patiko jūsų mintis apie sąmoningą pasirinkimą gyventi mažesniame plote, tačiau mieste, nesikeliant į užmiestį ir paliekant jame daugiau erdvės laukinei gamtai. Neabejoju, daugelis apie tai nė nesusimąsto! Arminas: Statybų industrija Europoje yra atsakinga už 40 proc. CO2 emisijų – tai skatina pergalvoti, kaip ir kur žmonės gyvena, dirba ir juda. Vienas iš būdų – statyti mažiau, gyventi mažesniuose plotuose ir dalintis erdvėmis, kurių reikia tik kartais. Pavyzdžiui, Kopenhagoje

daugiabučių kompleksuose įrengiamos bendros – dalijimosi – svečių arba bendruomenės erdvės, tipiškai apatiniuose aukštuose, kuriuos gyventojai gali naudoti didesnėms šeimos šventėms ar atvykus svečiams. Projektuojant butus, taupoma erdvė miegamiesiems, daugiau vietos paliekant svetainei. Pastačius naują mokyklą, dalis patalpų vakarais funkcionuoja kaip aplinkinių gyventojų bendravimo ar sporto erdvė. Milda: Gyvenant tankiau ir mažesniame plote, ne tik mažėja statyboms reikalingi resursai, bet ir lieka daugiau erdvių parkams, laukinėms pievoms, miškams arti miesto, kuriuose lengviau išsaugoti gamtinę įvairovę. – Dar vienas šio miesto išskirtinumas ir siekiamybė kitiems – miestas visiems, nepaisant statuso, amžiaus, sveikatos apribojimų. Kaip šis atvirumas atsiskleidžia Kopenhagoje ir ko, jūsų akimis žvelgiant, galėtų pasimokyti Lietuvos miestai, bendruomenės? Kokią įtaką šiai strategijai daro architektūra, dizainas? Milda: Tai susiję su jau minėta tvaraus miesto tematika. Kuo kokybiškesnės ir labiau apgalvotos yra urbanistinės erdvės, tuo jos prieinamesnės visiems miestiečiams. Kopenhagos kanalų pavyzdys parodo, jog žmonės gali vertingai leisti laisvalaikį mieste, net jei neturi vasarnamio prie jūros ar galimybės išvykti. Gerai suplanuotas miestas yra tas, iš kurio nesinori bėgti. Arminas: Planuojant naujas ar transformuojant esamas viešąsias erdves, įprasta į dizaino procesą įtraukti ten gyvenančias bendruomenes. Didelis dėmesys skiriamas šeimoms su vaikais, paaugliams, žmonėms su negalia ir dėl senėjančios visuomenės augančiai grupei – senjorams. Tokių erdvių pavyzdžiai – neformalios miesto aikštės, neprivatizuotos vandens krantinės, pusiau atviri gyvenamųjų namų kiemai.

Iš tiesų, pastaraisiais metais ryškiausias pokytis įvyko renkantis pastato struktūrą – nauji statiniai projektuojami iš masyvios medienos. Atsisakoma betono ir metalo konstrukcijų tiek mažesniuose, tiek didelio mastelio projektuose.

– Milda, Arminai, abu aktyviai dalyvaujate architektūrinėje veikloje. Papasakokite, kokiomis tendencijomis šiuo metu gyvena architektūros pasaulis? Kokios globalios problemos dabar jame aktualiausios ir kaip jos keičia šią sritį? Milda: Architektų bendruomenė susikoncentravusi ties industrijos poveikiu aplinkai klimato kaitos akivaizdoje. Tiek mano biure „Dorte Mandrup“, tiek „Adept“, kur dirba Arminas, diskusijos apie tvarumą ir CO2 kiekį statybų ir pastato gyvavimo metu prasideda nuo pradinio eskizo. Tai veda ir prie kintančios architektūros estetikos. Architektūrinis individualizmas nyksta, daugėja bendradarbystės. Arminas: Projektuose kiek įmanoma siūlomos organiškos, atsinaujinančios medžiagos, ypač – medis. Projektuojant pastatus skiriamas dėmesys galimybei juos išrinkti, siekiama matomų detalių. Dirbama su transformacijomis, senų medžiagų pernaudojimu. – Arminai, užsiminei apie medieną – ar ši medžiaga architektūroje atrandama iš naujo? Arminas: Iš tiesų, pastaraisiais metais ryškiausias pokytis įvyko renkantis pastato struktūrą – nauji statiniai projektuojami iš masyvios medienos. Atsisakoma betono ir metalo konstrukcijų tiek mažesniuose, tiek didelio mastelio projektuose. Kartu su „Adept“ pastaraisiais metais dirbau ties mediniu daugiaaukščiu biurų statiniu, mediniu gyvenamuoju kvartalu ir kultūriniu centru. Tai lemia naują prieigą prie architektūrinės išraiškos – interjere eksponuojamas medis, natūralūs paviršiai. – Turbūt galima sakyti, kad tvariausia architektūra yra ta, 20

kuri jau pastatyta? Ar dirbdami šioje srityje pastebite tendenciją statyti mažiau, transformuoti, pernaudoti jau esamus pastatus?

Arminas: Šioje srityje matomas pozityvus postūmis, nes vis dažniau atsigręžiama ne tik į vertingus istorinius pastatus, bet ir į praeito amžiaus pabaigos statinius, kurie įprastai matomi kaip estetiškai nepatrauklūs ir funkciškai nepritaikomi. Viena yra transformuoti ypatingą industrinę erdvę, kas kita – surenkamųjų konstrukcijų pastatą iš 8-ojo dešimtmečio. Milda: Pastatų transformacija pradedama nuo esamos situacijos įvertinimo, sukuriant „medžiagų banką“ ir stengiantis pernaudoti esamus elementus naujose vietose. – Ar galėtumėte pasvarstyti, kaip turėtų atrodyti maksimaliai tvarus pastatas? Kokie, jūsų akimis žiūrint, patys geriausi tvarios architektūros pavyzdžiai Kopenhagoje? Milda: Maksimaliai tvarus pastatas yra siekiamybė. Pirma, svarbu atsižvelgti į kuo optimalesnį pastato plotą – galbūt galima statyti mažiau? Antra, į pastato daugiafunkciškumą (kaip jau minėtas pavyzdys apie mokyklą, vakare funkcionuojančią kaip bendruomenės centrą). Ir žinoma, į panaudojamų medžiagų poveikį aplinkai. Tvariausio pastato nėra, bet yra daug bandymų. Keletas pavyzdžių, prie kurių dirbau Henning Larsen biure: Feldballe mokykla, sukonstruota iš šiaudų modulių ir tinkuota molio tinku. Visiškai kito mastelio pastatas – Marmormolen – devynių aukštų medinės struktūros biuras, kylantis Kopenhagos Nordhavn rajone. Braunstein alaus darykla (aut. „Adept“) – suprojektuota su galimybe išrinkti.

Visaverčio gyvenimo mieste sąlyga – kokybiškos žalios rekreacinės erdvės. Daniški architektūros biurai pasižymi tuo, kad čia kraštovaizdžio projektai yra lygiaverčiai pastatams.

– Ar galima sakyti, kad tvarumo tendencijos turi įtakos ir architektūros estetikos suvokimui? Arminas: Mūsų biure pastaruoju metu ant stalo guli tokios naujos medžiagos kaip iš statybinių atliekų pagamintos plytos, iš molio drėbtos plokštės ar akustinės lubos iš jūros dumblių. Dažnai šios medžiagos turi daugiau tekstūros, yra matomos jų sudėtinės dalelės. Tai iš dalies primena istorinę architektūrą naujame kontekste. Milda: Galima sakyti, jog išraišką ima diktuoti medžiagos ir jų struktūrinės savybės, o ne tik funkcija ar idėja. Tai nėra nauja koncepcija – tradicinė, istorinė architektūra buvo neatsiejama nuo tektonikos. – Atsigręžti į praeitį ir tradicijas – kiek tai svarbu šiuolaikiniame architektūros lauke? Arminas: Medinė architektūra ir atsinaujinančios medžiagos istoriškai buvo naudojamos visose Šiaurės Europos šalyse. Daugelis principų, matomų tradicinėje architektūroje, grįžta į didesnius pastatus, yra pritaikomi naujai. Organiškos medžiagos reikalauja sprendimų, kuriuos mūsų protėviai žinojo iš savo ilgametės patirties. – Girdima daug skirtingų nuomonių, kaip turėtų būti prižiūrimi miestai. Ar jums patiems svarbu, kad miestas būtų erdvė, kurioje galėtų sugyventi žmogus ir gamta? Milda: Visaverčio gyvenimo mieste sąlyga – kokybiškos žalios rekreacinės erdvės. Daniški architektūros biurai pasižymi tuo, kad čia kraštovaizdžio projektai yra lygiaverčiai pastatams. Tam išnau24

dojami visi plotai: aplink statinį, pastatų stogai, terasos. Žaluma – gaivališka, nenupoliruota, tokia, kurioje lankosi miesto bitės. Arminas: Sėkmingas miestas yra tas, kuriame žmogus palieka vietos „nekontroliuojamai“ gamtai. Aukštos žolės, močiutės darželius primenantys margi gėlynai, laukinės gėlės, sėjamos prie sporto aikštynų, naujuose želdynuose paliekami senų medžių kamienai, miesto vandens telkiniuose kuriamos salos paukščiams... – Judviejų studija „MAS“ sukurta derinant lietuvišką, olandišką ir daniškąją architektūros tradicijas. Ką jums duoda tokia įvairiapusė patirtis? Milda: Tarptautinė patirtis leidžia sujungti vertybes iš skirtingų kontekstų, suteikia savikritiškumo, išmoko nieko neabsoliutinti ir visada kelti klausimus, taip pat klausytis kliento ir mokėti bendradarbiauti. Projektams – koncepcijos ir išraiškos grynumo. Arminas: Profesinė atspirtis Lietuvoje, Olandijoje ir Danijoje suteikia atviresnį požiūrį į architektūrą. Tai padeda ieškoti idėjų ir atrasti naujus darbo metodus. „MAS“ yra platforma, kur galime eksperimentuoti. – Ir pabaigai – kaip atrodo jūsų tobula diena mieste? – Tobula diena mieste yra tada, kai pavyksta sujungti mėgstamą rutiną su magiškais momentais. Ryte smagu patirti orą ir miestą minant dviratį ir klausantis tinklalaidžių. Šiltuoju metų laiku prieš darbą įšokti į kanalą ir su nauja energija pradėti dieną. Po darbo dienos perplaukti kanalą su irklente ir palydėti saulę. Galiausiai vakarieniauti namuose ir gerti arbatą balkone.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Smalsumas, vedamas praktikos Jau seniai žaviuosi savita fotografės Auros Skulskytės estetika ir gebėjimu vaizdais atspindėti pasaulį. „Tik prieš porą metų supratau, jog mokymasis per praktiką yra mano būdas gyvuoti. Laikantis taisyklių aišku, kokį rezultatą gausi, o man įdomiau iki galo nežinoti, kur procesas veda“, – savo būdu išlaikyti smalsumą ir sutelkti dėmesį dalijasi Aura, o jį taiko tiek darbe, tiek kasdienėse veiklose – fotografijoje, šokyje ir netgi mezginiuose.

– Aura, fotografija į tavo gyvenimą pirmiausiai nutūpė kaip hobis ar kaip karjeros kelias? Visada žinojai, kad nori fotografuoti žmones? – Fotografuoti pradėjau paauglystėje, kai ieškojau hobių, kurie priliptų ilgiau nei mėnesiui, – būdavo sunku išlaikyti susidomėjimą ir motyvaciją. Taip fotografija atsirado panašiu metu kartu su šokiu, o prisijungus prie gatvės šokių bendruomenės ilgainiui persipynė fotografuojant draugus šokėjus studijoje ar fiksuojant renginius, šokių kovas. Fotografuoti esu bandžiusi viską, bet fotografijoje be žmogaus visada jaučiu stygių – gyvybės, istorijos; fotografinis procesas, ko gero, mane stimuliuoja tuomet, jei juo galiu dalintis su nuotraukose esančiais arba už kadro dirbančiais žmonėmis. – Kaip žinai, kad kadras jau kažką sako? Koks yra geriausias komplimentas, kurio iki šiol esi sulaukusi apie savo darbus? – Hm, sunku apčiuopti tą momentą, o 26

kartu jis ganėtinai unikalus kiekvienai situacijai – kartais tai kompoziciškai įdomi detalė arba kūno forma ar siluetas; šviesos spindulys tinkamoje, o galbūt kaip tik chaotiškoje ir netikėtoje vietoje, dėl kurios nuotrauka nustebina. Dirbdama su užsakymais, dažnai ieškau teisingo momento – žinau, ką norim iškomunikuoti, atsižvelgiu į produktą ir aplinkinių detalių žaidimą su juo – ar jis atrodo geriausiai, kaip gali atrodyti, ar emocija atskleidžia tai, ko ieškom, ar turim pakankamai skirtingų kadrų pasirinkimui, jei to momento sprendimas kitą dieną visgi pasirodys netinkamas. Dėl komplimentų – visada labai smagu išgirsti gražų žodį apie atliktus darbus, bet jaučiu, kad pastaraisiais metais labiau vertinu atsiliepimus apie procesą ir darbo etiką nei apie patį rezultatą; kadangi dažniausiai projektuose esu atsakinga už viso proceso organizavimą, komandos surinkimą, man svarbu, kad projektai vyktų nuosekliai ir

sklandžiai, kad žmonės pasitikėtų mano buvimu šalia, būtų užtikrinti sklandžia komunikacija, ir, iškilus problemai, galėtų atsiremti į mane, o aš – į juos; vertinu atsiliepimus apie kūrybinius sprendimus, kuriuos dažnai reikia sugalvoti ir priimti vietoje, tą pačią akimirką; taip pat svarbu ir modelių emocijos, jų savijauta prieš kamerą, ypač jei tai ne profesionalūs modeliai – dažnai ši pozicija gali sukurti vienišumo ir pasimetimo jausmą, todėl vertinu žodžius, jog žmogus man padedant jautėsi komfortabiliai ir saugiai. Taip pat ir dirbant su šokėjais – noriu, kad jiems darbas prieš kamerą būtų įdomi žaidimų aikštelė, todėl vertinu atsiliepimą, kad mano siūlomos gairės jiems buvo įdomios ir stimuliuojančios. – Ar tuomet pritari idėjai, kad geriausias būdas ko nors išmokti yra tiesiog tuo užsiimti, nuolat praktikuoti? – Absoliučiai! Tik prieš keletą metų suradau atsakymą savo nuolatiniam nerimui

Retai sutinku žmogų, kurio raumenynas nepakinta jam atsidūrus prieš kamerą. Mano nuomone, tai jau kita žmogaus versija, sukonstruotas ar konstruojamas kūrinys su to žmogaus trupiniais.

dėl nemokėjimo mokytis. Mokykloje buvau labai vidutinė mokinė ir iki pat dabar kasdien susiduriu su tuo, jog nemoku laikytis taisyklių: nemoku sekti receptų, mezgimo raštų ir viso kito, kas labiau teoriška. Kažkodėl, vos pradėjus procesą, norisi improvizuoti. Laikantis taisyklių aišku, kokį rezultatą gausi, todėl man įdomiau iki galo nežinoti, kur procesas veda. Tik prieš porą metų supratau, jog mokymasis per praktiką yra mano būdas gyvuoti, kuris sužadina mano smalsumą ir padeda smegenims įsisavinti informaciją bei išlaikyti dėmesį. Todėl tiek sėdėti studijoje ilgas valandas stumdant lempas ir nustatymus, tiek perkepti / nepakankamai iškepti maistą ar penkioliktą kartą megzti / ardyti megztinius yra mano būdas mokytis ir egzistuoti. Kartais pavydžiu žmonėms, kurie sugeba mokytis iš teorijos, nuosekliai sekti ja ir taip dažnai greičiau pasistūmėti tobulinant įrankius ar įgūdžius, tačiau pati taip nesugebu. – Kadangi fotografuoji žmones, jie turi tau rūpėti. Kokie žmonės tave supa, kokiais 30

pati stengiesi save apsupti? – Geriausiai jaučiuosi tarp skirtinguose kūrybos laukuose veikiančių žmonių – kūrybininkų, juvelyrų, šokėjų, muzikantų, stilistų ir t. t.. Domėjimasis kūrybiniu lauku man yra svarbus ryšio kūrimo momentas, per jį atrandu bendrumą, artumą. Tačiau kartu man gyvenime svarbus sąlytis su skirtingų gyvenimo būdų žmonėmis – įdomu, kaip žmonės konstruoja savo aplinką, kasdienybę ir kelią. Nuo labai sėslių ir stabilumą mėgstančių žmonių iki tokių, kurie nuolat kelyje; itin verslių ir pragmatiškų žmonių iki chaotiškesnį procesą mėgstančių kūrėjų – iš kiekvieno galima pasisemti ir reflektuoti, kaip atrodo mano kelias, ką iš jų būtų galima pasiskolinti ir pritaikyti savajame. – Kartą esi pasakiusi, kad žmogus dingsta, kai pozuoja. Ar vis dar taip manai? – Ha, puikus pri(si)minimas. (Šypsosi.) Taip! Su socialinių medijų ir išmaniųjų telefonų kasdienybe, manau, tai tik dar labiau išryškėjo. Kiekvienas esam pripratę prie galimybės būti prieš kamerą bet kurią

sekundę, todėl veido ir kūno raumenys jau turi tam tikrą atmintį įsitempti atitinkamai taip, kaip esam išsitreniravę atrodyti vizualiai patraukliausiai. Retai sutinku žmogų, kurio raumenynas nepakinta jam atsidūrus prieš kamerą. Mano nuomone, tai jau kita žmogaus versija, sukonstruotas ar konstruojamas kūrinys su to žmogaus trupiniais. – Kokius žmones tau fotografuoti sunkiausia? – Galbūt tuos, kuriems būnant prieš kamerą sunkiausia negalvoti apie tai, kaip sutalpinti save į savo paties ar socialinio spaudimo suformuotą atlieją, formą, į tą raumenyną, kurį minėjau. Tuomet žmogaus prieš kamerą nebelieka, susikuria savotiškas barjeras tarp manęs, kameros ir modelio, o jam reflektuojant apie matomus kadrus, kurie, jo nuomone, neatitinka standartų, asmenybės lieka vis mažiau ir mažiau, lyg ji užsidarytų į kiautą kaip sraigė. Tokiais momentais stengiantis suteikti palaikymą, kryptį ir pozityvų atsiliepimą, vis vien sunku pasiekti žmogų ir sukurti ryšį.

Viskas prasideda nuo vienos minties, tačiau eigoje pasikeičia mažiausiai 30 kartų, todėl ta kūrybinė styga nuolat yra virpinama sprendimų, kuriuos reikia apsvarstyti ir priimti.

– Esi dirbusi ir kaip meno vadovė, filmuoji nuostabius vaizdo dienoraščio epizodus, užsiimi šokiu. Ką tau apskritai reiškia kūrybiškumas ir kaip jis skleidžiasi skirtingose veiklose? Kaip pati apibūdintum savo kūrybą ir savo estetiką? – Ačiū! Apie kūrybiškumą visuomet galvoju kaip apie beformį, fluidišką reiškinį, o fiziškai kūne – galbūt kaip apie smegenų stygą, kurią užčiuopti galima bet kuriuo dienos metu, skirtingais būdais. Todėl kūrimas man neturi pradžios ar pabaigos ir nėra apibrėžtas ar apribotas skirtingų veiklų – tai gali būti ir kas nors fizinio, kaip mezginys, juvelyrika ar priklijuojamų nagų dailė; tačiau taip pat tą stygą galima užčiuopti ir kontakte su kitais žmonėmis, per judesį, kūrybines užduotis ar net stalo žaidimus, kai strateguojame ir prisiimame atitinkamą vaidmenį tam momentui. Kūryba man yra žaidybinis egzistavimas. Kartu pačiai svarbu atskirti, jog, pavyzdžiui, fotografija didžiąją gyvenimo dalį man yra darbas ir profesija – nors ten išlieka žaidybinis elementas, tačiau užsakomuosiuose projektuose jam keliu kitus standartus, kad galėčiau save vadinti fotografe. – Taip pat pastebėjau, kad užsiimi ir dar viena miela veikla – nėrimu bei mezgimu. 34

Pasidalink, kaip tai atėjo į tavo gyvenimą. Šiuo metu gyveni ir kuri Amsterdame – mačiau, jog ten vyksta ir tam tikri nišiniai bendruomenės susibūrimai? – Nors savo siūlų kelionę pradėjau nuo intensyvesnio nėrimo, didžiąją dalį laiko praleidžiu megzdama. Tai pradėjau daryti prieš porą metų, išėjusi iš agentūros dirbti tik laisvai samdoma fotografe. Supratau, jog gyvenime turiu per mažai hobių, pasiilgau paauglystės veiklų, kuriomis užsiimi ne dėl to, kad nori pasiekti Olimpo viršūnę, sukurti verslą ar ką nors grandiozinio, o nes paprasčiausiai mėgaujiesi momentu be papildomo spaudimo ar ateities prošvaisčių. Nežinojau, kaip pradėti, todėl užėjusi į mezgimo parduotuvę „Mezgimo zona“ paklausiau, ar ten dirbanti parduotuvės savininkė Sonata (linkėjimai jai!) organizuoja mezgimo susibūrimus, kurių metu galėtų konsultuoti mezgimo klausimais. Sakė, kad retai, o kiti kursai būtų rudenį, – tuomet buvo vasaros pradžia. Paklausiau, ar suorganizuotų kursus žmonėms, jei rasčiau entuziastų. Gavusi nepatiklų, bet teigiamą atsakymą, savo socialinėse medijose susiradau entuziastų ir taip susikūrė mūsų mielas mažas mezgėjų būrelis. Kaip minėjau prieš tai, kadangi nesugebu

iki galo mokytis teoriškai ir sekti nuorodų ar mezgimo raštų, visi mano mezginiai yra „padarysim ir pamatysim“ tipo. (Šypsosi.) Viskas prasideda nuo vienos minties, tačiau eigoje pasikeičia mažiausiai 30 kartų, todėl ta kūrybinė styga nuolat yra virpinama sprendimų, kuriuos reikia apsvarstyti ir priimti. Išsikrausčius į Amsterdamą visata atsiuntė įdomią avantiūrą – Sonata užsiminė, kad vienas iš užsienio mezgėjų, apie kurio spalvotus ir ryškius darbus anksčiau kalbėdavome, gyvena ir turi savo prekinį ženklą Amsterdame. Taip nutiko, kad praėjus mėnesiui nuo atsikraustymo pamačiau, jog jie savo įmonėje ieško fotografo ir videografo. Sudėjus visą savo entuziazmą į motyvacinį laišką ir specialiai jiems pritaikytą darbų pavyzdžių puslapį, susisiekėme ir dabar mano du skirtingi hobiai, mezgimas ir fotografija, persipynę ir tapę mano kasdienybės dalimi. (Šypsosi.) Taip pat atvykusi pamačiau, kad prieš pusę metų čia susikūrė jauna bendruomenė, kuri kas mėnesį ar du rengia susibūrimus, kurių metu visi mezga, neria ar užsiima kitais rankdarbiais, tai supynus su gyvu grupės koncertu, paskaita apie mezgimo industrijas ar kinu. Tad smagu galėti prisijungti prie nišinių bendruomenių, su kuriomis atrandi daug sąlyčio taškų.

– Ar Olandija yra pirmoji šalis, kur išvykai pagyventi ilgėliau? Kuo tau patinka Amsterdamas, kuo tave stebina? – Į Olandiją išsikraustyti norėjau jau, ko gero, apie penkerius metus; kultūriškai ji man atrodo artima Lietuvai, tačiau daugeliu aspektų pažengusi į priekį. Smagu jausti daugiau anonimiškumo, nes nors Olandijos teritorija net mažesnė už Lietuvos, žmonių čia yra keturis kartus daugiau. Užaugusi Vilniuje ir Lietuvoje gyvendama visą gyvenimą, jau kurį laiką jaučiausi truputėlį it užsuktame rate tarp tų pačių žmonių ir projektų. Tai sukuria ir savotišką komfortą bei jaukumą, tačiau kartu – emocinę klaustrofobiją. Turint skirtingų intereso taškų ar hobių yra smagiau ir lengviau įsilieti ir tyrinėti miestą per skirtingas veiklas, vienijantis per šokių stilius, mezgimą, jogos užsiėmimus. Gera atrasti bendraminčių queer / 36

gender non-binary (nebinarinės lyties tapatybės) bendruomenėje, kurios požiūris į gyvenimą ir identitetą man yra artimas sielai ir pasaulėžiūrai. Smagu rasti bendrų taškų ir dalintis patirtimi su žmonėmis iš skirtingų sričių, kultūrų, amžiaus kategorijų, likviduojant scenarijus, į kuriuos tariamai reikėtų tilpti pagal lytį, amžių ar socialinį statusą. Amsterdamas patinka ir stebina savo veiklų, renginių, bendruomenių ir nišų gausa; čia visad bus, kur nueiti, ką pamatyti ar išgirsti. Dėl to čia nejaučiu įtampos ar FOMO (baimės praleisti ką nors svarbaus) jausmo; jei ką ir praleisi, kitądien laukia šimtas kitų progų ir patirčių. Dėl gerokai lengviau prieinamų fizinių veiklų, vakarėlių kultūros (dieninių vakarėlių, saugios erdvės užtikrinimo ir t. t.), nuolatinio buvimo ant dviračio ir stipraus vėjo,

kuris nupučia debesis ir dažniau atidengia saulę, jaučiuosi gyvesnė, nei įprasta lietuviškos žiemos metu. Net jei ir visos daržovės čia dažnai beskonės, o sveikatos sistema pasiruošusi viską išgydyti tik paracetamoliu. Vis dar kasdien atrandu save lyginant, kaip ir kuo dalykai čia skiriasi nuo Lietuvos, o ji kasdien apie save primena verdant grikius pusryčiams, protarpiais išgirstant lietuvių kalbą gatvėse (nes lietuvių, pasirodo, čia labai daug) ir džiaugsmingai patvirtinant, jog Vilnius tikrai yra Lietuvos sostinė, to paklaususiems naujiems pažįstamiems, kurių 85 proc. turi ar turėjo bent vieną lietuvį savo pažinčių rate. – Kaip manai, kur dar smalsumas ir noras tyrinėti tave nuves? – Tikiuosi, kad ves ir palydės į daug žmonių, šalių, komandinių kūrybinių projektų ir į dar nepakinkytus įrankius ir įgūdžius.

Prisijaukinti Niujorką Tekstas ir nuotraukos: Erika Paulauskė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Niujorko

Gražinos Michnevičiūtės ir jos dukros Majos Ivaškevičiūtės gyvenimo istoriją norisi dalinti į du didelius tomus – iki ir po atvykimo į Niujorką. Žinia apie laimėtą kultūros atašė JAV konkursą Gražiną pasiekė spaustuvei ruošiant naują žurnalo „Moteris“ numerį, kurio redakcijai ji sėkmingai vadovavo daugiau nei vienuolika metų. Tuo metu septintokės Majos dienos sukosi aplink mokslus, meno būrelius ir draugus Vilniuje. Dabar jau penkmetį mama ir dukra namais vadina niekada nemiegantį didmiestį. Gražina čia aktyviai tiesia kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Amerikos, o Maja žengia tvirtus kino režisūros žingsnius. Ši gyvenimo kortas sumaišiusi avantiūra joms padovanojo jaudinančių galimybių, sudėtingų iššūkių ir išaugino nepaprastą tarpusavio ryšį.

Visą istoriją skaitykite popieriniame „Lamų slėnis. ŠEIMA“ numeryje! Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Mūza ir jos muzika Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dmitrijus Matvejevas, Arūnas Baltėnas

Kažko ypatingo joje esama. Jos išvaizda, stotas, kalbėjimo maniera, pagarbus tonas ir sykiu – toks tarsi muzika išsiliejęs švelnumas ir ilgesys. Tarsi jos gyslomis tekėtų ne ląstelės, o per amžius iš geriausių kompozitorių surinktos natos. Galbūt juokingai skamba toks palyginimas šiais laikais, tačiau išties – pianistė Mūza Rubackytė man atrodo šiek tiek ne iš mūsų laiko.

– Prieš dvejus metus pasirodė jūsų knyga „Gimusi po fortepijonu“, vasario pabaigoje į kino teatrus iškeliauja kino režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“. Ar knyga ir filmas yra tarsi mėginimas susisteminti savo gyvenimą, jį įvertinti, apžvelgti? – Gyvenant svetur matosi, kad užsieniečiai mažai žino apie Lietuvą ir lietuvius, nesupranta mūsų istorijos, mūsų politinių lūžių, jie beveik nieko nėra girdėję apie deportacijas, kurias išgyvenome. Kai kalbėdavau su žurnalistais, jie man sakydavo: „Jūsų gyvenimas yra romanas, jūs turite parašyti knygą“. Atsakydavau jiems, kad visiškai neturiu tam laiko, be to, nesu rašytoja. Viską pakeitė į gyvenimą atėjęs mano nuostabusis vyras Alanas. Kartą jis pasakė frazę, kurią visada prisiminsiu: „Aš noriu tave geriau pažinti, kalbėkime“. Mes kalbėjomės, kalbėjomės, o jis nuolat žymėdavosi pastabas savo užrašuose. Alanas paskatino mane išleisti knygą prancūzų kalba, o man atrodė svarbu per žmogaus likimą atspindėti Lietuvos likimo istorinę atkarpą, supažindinti Vakarų pasaulį su tuo, kas vyko pas mus. Lietuviškasis knygos variantas kiek pakito – mažiau pasakojome apie istorinius įvykius ir daugiau – apie Lietuvai įdomius aspektus bei žmones, su kuriais mane suvedė likimas. Pasiūlymas nufilmuoti dokumentinį filmą atėjo iš šalies, dar prieš išleidžiant knygą prancūzų kalba. Kvietimų filmuotis vis gaudavau, nuo jaunų dienų buvau įpratusi prie filmavimo kamerų. Šį kartą sutikti mane paskatino dar ir tai, kad filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė filmavo vieną iš man labai brangių žmonių – Čikagos operos solistą Arnoldą Vokietaitį, ilgametį mano vadybininką Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš jo sužinojau, kokia tai puiki komanda ir kaip gerai ji dirba. Pandemija pakoregavo mūsų planus – filmavimai užtruko penkerius metus, tačiau nesigailiu – komanda išties buvo fantastiška, elgėsi pagarbiai, diskretiškai. Scenos žmogui tai svarbu, ypač kai prieš koncertą atmosfera yra tiesiog įelektrinta. Kai žurnalistai sako, kad mano gyvenimas primena romaną, aš galvoju, kad man įdomu viską prisiminti. Nerašau dienoraščio, einu į priekį semdama stiprius ir labai skirtingus įspūdžius, kartais išties atrodo, kad ne su manimi visa tai nutiko. Mano likimas yra kaip ir Lietuvos likimas – kelias nelengvas, akmenuotas, bet svarbiausia – juo eiti. Argi ne taip sakoma – kelias nueinamas, kai juo eini. Knyga, filmas, o ir visas mano kelias, greičiausiai, atveriamas žmonėms, kad suteiktume jiems viltį. Kai dabar jau šviesios atminties savo mamai skaitydavau knygos pastraipas telefonu, ji man sakydavo: „Aš nežinojau, kaip tau buvo sunku, gerai, kad viskas gerai baigėsi...“ Sakyčiau, viltis yra svarbiausia, ką norėjau perteikti knygos skai-

tytojams ir filmo žiūrovams. – Šiame, greitai bėgančiame, pasaulyje kartais slystame paviršiumi, daug ką pamiršdami, nesureikšmindami, paskui atsigręžiame atgal – o kur tie mūsų prisiminimai? Nuostabu, kad jūsų vaikystės akimirkos užfiksuotos televizijos kamerų, išlikusios archyvuose. Kokie prisiminimai giliau įsirėžę į atmintį, skaudūs ar džiaugsmingi? – Kai žinai, kad pabaiga bus laiminga, skaudūs prisiminimai tampa lengvesni. Dramų tikrai būta, ypač kontekste, kuriame mes visi gyvenome. Bet išties, sakyčiau, ir džiaugsmai, ir negandos tolygiai įsirėžia atmintyje, ypač vaikystėje. – Kur jus, nuolat po pasaulį keliaujančią, užklupo karantinas? – Ženevos namuose. Su mažu baltu lagaminėliu atvykau trims dienoms į man labai svarbų medicinos centro, kurį įkūrė mano vyras, atidarymą. O likau trims mėnesiams, nes planuotos gastrolės anapus Atlanto, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, sugriuvo. Tris mėnesius gyvenau Ženevoje, mano vyras dirbo dieną ir naktį – jo misija buvo suvaldyti pandemiją Ženevos mieste. Aš irgi dirbau – padariau tai, ko neįmanoma padaryti keliaujant, koncertuojant, įrašinėjant. Mokiausi groti naujus kūrinius, įrašinėjau albumus, kurie vėliau buvo labai gerai įvertinti. Įgyti naujų žinių, mokytis mano profesijoje yra be galo svarbu, bet tam visada pritrūksta laiko. – O per tą laiką jūsų gyvenime ar nutiko įvykių, kurie nebuvo užfiksuoti nei knygoje, nei filme? – Įvyko visko daug, gyvenimas tęsėsi. Kai kurie įvykiai mane palietė itin asmeniškai – netekau mamos, prasidėję karai pakeitė artistų geografiją. 2021–2022 metų sezone turėjau groti svarbiausiose Maskvos, Sankt Peterburgo koncertų salėse. Į Rusiją nebuvau grįžusi trisdešimt metų, šioms gastrolėms planavome Krzysztofo Pendereckio koncertą fortepijonui „Resurrection“, skirtą rugsėjo 11-osios įvykiams Niujorke atminti. Kai prasidėjo karas, tapo akivaizdu, kad gastrolių Rusijoje nebus. Pirmiausia – nes aš nenoriu. Neseniai baigėsi mano vadovaujamas Vilniaus fortepijono festivalis, kuriame nebuvo nė vieno ruso atlikėjo ar kompozitoriaus. Manau, galime puikiai apsieiti be kultūros, kuri buvo invazinė ir, nepaisant jos talentų, mus slėgė. – Neabejoju, kad ne visi užsienio kolegos suprato tokį jūsų pasirinkimą? – Užsienio kolegoms sunku suprasti, kaip menas gali būti politizuojamas. Esu artistė ir man šiandien visiškai nesinori kalbėti muzikine kalba, kuria kalba šalis agresorė, negaliu ja kalbėti. Užsieniečiai to nesupranta, nes jie neišgyveno to, ką išgyvenome mes. Dėl to, turbūt, galime jiems atleisti. 45

Muzika man yra kalba, aš ją girdžiu kaip kalbą, ji negali būti fonas. Kai buvau labai jauna ir manęs klausdavo, kokias knygas skaičiau, atsakydavau, kad knygoms neturiu laiko, aš skaitau natas.

– Kas jumyse išugdė patriotizmo jausmą? – Pirmiausia tai yra vertybių klausimas. Mano mokytojas, Maskvos konservatorijos profesorius Michailas Voskresenskis, kai prasidėjo karas Ukrainoje, paliko Maskvą, savo sukurtą gerą gyvenimą, šeimą ir 88-erių išvyko į Niujorką. „Negaliu būti to siaubo dalimi“, – taip jis pasakė. Tokie žmonės man yra herojai. Užaugau su teta, kuri turėjo negalią. Sovietmečiu į tokius kaip ji žiūrėdavo su baime ir nepasitikėjimu. Dosnumas, gebėjimas priimti kitą neateina iš niekur, tai buvo mano namų, mano šeimos vertybė. Šeima manyje suformavo stiprų pareigos jausmą. Tačiau pareiga man yra meilė. Pareiga profesijoje – meilė, pareiga santuokoje – meilė. Nes jei nėra meilės, pareiga praranda svarbiausią savo motyvaciją. Taip ir su meile Tėvynei. Ypač tai jauti būdamas toli nuo jos. Domiuosi filosofija, įvairiomis jos kryptimis. Epikūras, žinia, daug kalbėjo apie gyvenimo malonumus, tačiau man svarbiausia jo frazė teigia, kad malonumas turi būti ilgalaikis ir naudingas. Malonumas mokytis ir pažinti. Malonumas būti gamtoje ir jaustis jos dalimi. Malonumas turėti santykį su kitu žmogumi. Šie trys dalykai, kuriuos išskyrė Epikūras, nurodo gyvenimo gaires. Aš dar tik pridėčiau dvasingumą. Renkuosi muziką, kuri turi šventumo jausmo, be dvasingumo jos neįsivaizduoju. – Ar pernelyg stiprus pareigos jausmas netrukdo kūrybai? Nekiša kojos gyvenime ir karjeroje? – Gyvenimas man suteikė šansą būti pastebėtai. Mano talentą pastebėjo žmonės, muzikos profesionalai ir tai yra didžiulė laimė. Nuo pat vaikystės buvau įsprausta į teisingas vėžias, mama ir teta, abi nepaprastos muzikos profesionalės, tarsi nukreipė keliu, iš kurio negalėjau pabėgti. Nuo vaikystės žinojau, kad turiu dovaną ir kad jos dėka esu stipri. Ferencas Listas yra sakęs, kad artisto kelias nėra pasi-

renkamas – tai misija, artistą pasiglemžianti ir nusinešanti. Šiandien pareigą ir atsakomybę suvokiu kaip norą kuo geriau suprasti ir klausytojams perteikti meną. Muzika – mano profesija ir mano gyvenimas. Net jei nebūtų koncertų, muzikos niekada nepalikčiau. – Dar viena labai įdomi filmo akimirka – Mūzos pamoka. Tai – tarsi žvilgsnis per rakto skylutę, juk mes nė neįsivaizduojame, kaip mokytojas moko mokinį. Ar jūs pastebite talentus, ar matote, kai prieš jus sėdi labai talentingas žmogus? – O taip! Ir dėstydama, ir organizuodama konkursą Lietuvoje, ir sėdėdama tarptautinių žiuri komisijose, visuomet pastebiu. Visada stengiuosi paskatinti ne tą, kuris laimėjo, bet tą, kuris turi potencialo. Talentas yra svarbiausia priežastis ir svarbiausias turtas, bet sėkmę tai ne visada užtikrina. Sėkmei būtina užsispyrusiai siekti tikslo, daug dirbti, sutikti gerų, įdomių, praturtinančių žmonių, o ir pačiam apsispręsti, ar nori būti scenoje ilgai, ar tapti žvaigždute, kuri sublizga ir nukrenta. – Ar yra muzikos, kuri jus erzina? Kokios klausote, kai norit pailsėti? – Nemėgstu triukšmingos ir beprasmiškai banalios muzikos. Muzika man yra kalba, aš ją girdžiu kaip kalbą, ji negali būti fonas. Kai buvau labai jauna ir manęs klausdavo, kokias knygas skaičiau, atsakydavau, kad knygoms neturiu laiko, aš skaitau natas. Išties, kai turiu laisvo laiko, ieškau natų, kurių niekada negrosiu per koncertus, ir dedu jas prie instrumento. Grojame ir kartu su vyru, jis – smuiku, aš fortepijonu. – Kas Mūza būtų be muzikos? – Tai klausimas, į kurį atsakymas neegzistuoja. Nebūtų muzikos, nebūtų Mūzos. Muzika man yra gyvenimas. Gyvendama muzikoje aš neskaičiuoju nei laiko, nei pastangų. 49

Neuromokslininkę, antropologę Emilę Radytę visuomet domino žmogaus psichinė sveikata. Po studijų Harvardo universitete neuropsichiatrijos žinias Emilė gilino Oksforde, o dabar daugiau nei dvejus metus kuria startuolį „Samphire Neuroscience“, kuris koncentruojasi į vis dar mažai tyrinėtą moterų psichinę sveikatą. Šiais metais pasaulį pasieks Emilės sukurtas smegenis stimuliuojantis lankelis, padedantis sumažinti menstruacijų skausmus ir PMS sukeltus nuotaikų svyravimus. Ir kaip įmanoma nesižavėti tokiomis moterimis?!

Perversmas moterų kasdienybėje Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Emile, esi neuromokslininkė, šiuo metu giliniesi į neuropsichiatriją ir moterų sveikatos problemas. Kuo prasminga ir įdomi tau pasirodė ši sritis? – Psichinės sveikatos aktualumas išryškėjo iš įvairių perspektyvų. Džiugu, kad ir visuomenėje tai sparčiai auganti tema, o man pačiai jos svarba atsiskleidė, kai studijuodama Harvarde, JAV, trejus metus dirbau greitosios pagalbos medike. Nustebau, kad daugiau kaip pusė visų iškvietimų buvo susiję su panikos atakomis, psichozės epizodais, kur kaip medikė dažnai jausdavausi bejėgė. Gyvename visuomenėje, kurioje pamažu pradėjome kalbėti apie psichikos sutrikimus ir psichologinę sveikatą, tačiau tai paveikia labai daug žmonių, kurie vis dar nežino, kaip tokiems dalykams ištikus elgtis, todėl kviečia greitąją pagalbą. Iš pradžių susidomėjusi iš praktinės perspektyvos, vėliau pasukau moksline kryptimi – norėjau suprasti, kas apskritai yra normali psichinė sveikata. Net ir kalbantis su draugais, atrodo, vienam tvarkytis su emocijomis sekasi geriau, kitam – prasčiau, bet tam tikru 50

metu tai ima darytis patologiška. Norėjau išmokti atskirti, kada tavo draugas tiesiog liūdnas, o kada jam ima reikštis depresija, tad taip ir ėmiau gilintis į vieno iš labiausiai paplitusių sutrikimų – depresijos gydymą. Oksforde baigiau magistrantūros studijas, doktorantūros studijų metu gilinausi, kaip galėtume pagerinti naujų technologijų efektyvumą gydant depresiją. Dirbau su magnetine stimuliacija, kuri yra plačiai naudojama ir netgi kompensuojama daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Kuo daugiau dirbau su depresija sergančiais pacientais, tuo aiškiau pastebėjau, kad mūsų visuomenės požiūris keičiasi: anksčiau pasakius, kad kam nors depresija, būdavo numojama ranka, o dabar ji traktuojama kaip psichinis sutrikimas, kuriam reikia pagalbos ir efektyvių gydymo metodų. Deja, moterų psichinės sveikatos lauke mes vis dar atsiliekame. Atlikta itin mažai tyrimų – vis dar prastai suprantame pogimdyvinę, priešmenstruacinę depresiją (labai sudėtingą PMS – priešmenstruacinio sindromo – formą), priešmenopauzinę ir menopauzinę depresijas, kurios taip pat yra plačiai paplitusios ir išskirtinai paveikia moteris.

Jei moteris jaučiasi blogai, sakoma, kad jai tiesiog PMS, praeis. Pati būdama moteris, kalbėdamasi su draugėmis, neretai išgirstu, kad jos nedrįsta savo problemų išsakyti gydytojams.

Jei moteris jaučiasi blogai, sakoma, kad jai tiesiog PMS, praeis. Pati būdama moteris, kalbėdamasi su draugėmis, neretai išgirstu, kad jos nedrįsta savo problemų išsakyti gydytojams. Neretai pasiskundus išgirstama, kad tai yra įprasta. Vis dar manoma, jog šios depresijos formos yra pačios moters kaltė ar sistemos trukdis. Įžvalgos iš savo lyties perspektyvos unikalios – kai esi vyras neuromokslininkas, kartais tokių klausimų nekeltum, nes su jais nesusiduri tiesiogiai. – Užsiminei apie moterų depresijos tipus – papasakok apie juos plačiau. Kodėl svarbu tai tipologizuoti? – Konkrečiai šioje srityje dirbu jau daugiau kaip dvejus metus. Istoriškai susiklostęs nepakankamai metodiškas požiūris į moterų psichinę sveikatą. Kai moteris pagimdo, jai gali būti diagnozuojama pogimdyvinė depresija, kuri bus gydoma tradiciniais depresijos gydymo metodais. Menopauzės laikotarpiu taip pat sakoma, kad moteriai depresija, tačiau tai kone visai atsiejama nuo fiziologinių kūno pokyčių. PMS išvis retai kada yra kategorizuojamas kaip psichologinis sutrikimas, o juk kai kurioms moterims PMS metu nustatomas labai rimtas priešmenstruacinis disforinis sutrikimas. Dirbdama šioje srityje remiuosi hipoteze, jog negalime suprasti moters psichinės sveikatos ir jos efektyviai gydyti, jeigu nesuprantame jos reprodukcinės istorijos. Esama tyrimų, rodančių, kad jei moteris patiria stiprų PMS, labiau tikėtina, kad ji gali susidurti su pogimdyvine bei menopauzine depresijomis, ir apskritai jos rizika sirgti depresija yra padidėjusi. Jei ignoruojame PMS, nepastebime jų silpnųjų vietų, nežinome, kurioms moterims reikia akyliau ruoštis me-

nopauzės perėjimui. Manau, kad jei į moterų sveikatą imsime rimtai žvelgti jau ankstyvame jos gyvenime, galėsime iš anksto numatyti ir efektyviau gydyti pogimdyvinius ir menopauzinius sutrikimus. Kiekvienas reprodukcinis etapas yra svarbus laikas kiekvienos moters gyvenime, kadangi jos kūnas tuo metu stipriai keičiasi – vyksta aktyvi hormoninė kaita. Sunku numatyti, kaip smegenys į ją reaguos, todėl svarbu sutelkti visą dėmesį į simptomus. – Kokie simptomai išskiriami? – Įdomu, kad tiek priešmenstruacinė, tiek pogimdyvinė ir menopauzinė depresijos yra panašios į įprastą depresiją, tačiau jas dažniausiai sukelia būtent hormonų pokytis. Šių sutrikimų simptomai taip pat yra įprasti, bet kartu paradoksiški – depresija dažnai asocijuojama su žema nuotaika, o PMS metu dar prisideda irzlumas, nuolatinė nuotaikų kaita, impulsyvumas, negebėjimas priimti sprendimų. Kol kas gydymo metodai visoms šioms depresijos rūšims yra standartiniai, tokie patys kaip ir kitoms depresijoms. Tai gerai, kadangi esama įvairių alternatyvų, bet iš dalies kelia keblumų: jei visas depresijas gydysime vienodai, gydymo ir efektyvumo procentas bus gana žemas, t. y. vartojant antidepresantus jie nebus veiksmingi didelei daliai pacientų. Apskritai, tik 30 proc. žmonių antidepresantai suveikia po pirmojo karto, po antro – 60 proc. Kalbant apie moterų gydymą, svarbu atkreipti dėmesį, kad antidepresantai nuotaiką kelia, o hormonai leidžia ją žemyn: kovojama su priešingomis jėgomis. Jei nekontroliuosime hormonų veiklos, tiesiog kovosime prieš vėjo malūnus. 53

Žvelgdami į lytims būdingus sveikatos sutrikimus pastebime, kad vyrų sveikatos tyrimų yra atlikta penkis kartus daugiau nei moterų.

– Kalbėdama apie moterų sveikatą viename savo tekstų mini ir lyčių skausmo atotrūkį (angl. gender pain gap) – kas tai? – Viešai šis terminas buvo pavartotas tik praėjusių metų lapkritį – viena didelė farmacinė kompanija išleido straipsnį, kuriame analizavo lyčių skausmo atotrūkį – reiškinį, kai moterų skausmas suprantamas ir gydomas prasčiau nei vyrų dėl sisteminių spragų ir šališkumo. Tam esama įvairių paaiškinimų – mane labiausiai domina, kad moterų sveikatos tema vis dar trūksta mokslinių tyrimų. Žvelgdami į lytims būdingus sveikatos sutrikimus pastebime, kad vyrų sveikatos tyrimų yra atlikta penkis kartus daugiau nei moterų. Vyrų fiziologija išlieka panaši per visą gyvenimą. Juos veikia cirkadinis ciklas, testosterono kiekis keičiasi dienos metu, tačiau iš esmės hormonų veikla yra nesudėtinga ir vienoda. Moterų ciklai kur kas sudėtingesni – galime išskirti ir cirkadinį, ir menstruacinį, ir reprodukcinį ciklus, vadinasi, jų hormonų veikla gerokai kompleksiškesnė. Matome, kad moterų sveikatos problemų yra daugiau, o tyrimų, kaip minėjau, gerokai mažiau. Pirmasis atotrūkis – žinių. Kai nėra tyrimų, tikėtina, nebus ir vaistų, todėl antrasis atotrūkis – vaistai ir problemos sprendimas. Trečiasis – investicijų ir finansavimo, t. y. kiek valstybės investuoja į moters sveikatą. Prieš porą mėnesių atliktas tyrimas, Kerri Smith pristatomas mokslo žurnale „Nature“, atskleidė gyvenimo kokybei atsiliepiančių ligų (tarkime, migrenos, vėžio, demencijos ir kitų) poveikį. Matome, kad migrena neproporcingai gausiai paveikia moteris ir žymiai mažiau – vyrus. Tyrimas išanalizavo ir investicijas – galime matyti, kad jei didžiąja dalimi su liga susiduria moterys, į jų tyrimus investuojama žymiai mažiau nei tuomet, kai su liga daugiausiai susiduria vyrai. Įdomu panagrinėti, kas priima sprendimus, kuriose srityse investuojama daugiausiai, ir klausti, kodėl prostatos vėžiui analizuoti yra atlikta tiek daug tyrimų ir kodėl tiek mažai investuojama į tik moterims būdingų susirgimų tyrimus? Lyčių skausmo atotrūkį aš suprantu iš sisteminės perspektyvos – trūksta investicijų, todėl trūksta tyrimų, todėl trūksta sprendimų. – Tai yra ir istoriškai, ir fiziologiškai susiklosčiusi situacija? 54

– Reikėtų galvoti, kas istoriškai buvo galios pozicijose ir priėmė sprendimus – kokios valstybės, įmonės investavo į įvairius sveikatos tyrimus. Taip pat matoma lyčių nelygybė, seksizmas – moterų mokslininkių nėra daug. Jei visuomenėje moterų problemos nėra traktuojamos kaip rimtas mokslas, susidaro gerų šios srities specialistų trūkumas. Be to, prisideda ir trečiasis faktorius – pačios moterys. Daugelis moterų ligų yra lėtinės ir paveikia visą moters gyvenimą. Socialiai moterys yra išmokytos per daug nesiskųsti ir tiesiog priimti skausmą. Na ir, žinoma, pridėčiau moters kūno biologinį kompleksiškumą. Akademinėje aplinkoje sulaukiau klausimų, kodėl noriu tirti būtent moterų depresiją, jei vyrų („bendrą“) depresiją tyrinėti yra paprasčiau ir greičiau: nereikia laukti, kol ateis tam tikra moters ciklo fazė. Taip, moteris studijuoti sudėtinga, nes ir jų biologija tokia – jei nori aprašyti moters sveikatą, neužteks atlikti hormonų tyrimų bet kurią mėnesio dieną – hormonų balansas priklausys nuo to, kurioje fazėje tądien esi, ar laukiesi, ar esi pagimdžiusi, esi vaisinga ar ne. Labai sunku paimti moters kraujo mėginį, kad rezultatai kitą dieną nebūtų pakitę. Dėl šio rodiklių kintamumo ir tyrimų modeliai turi būti sudėtingesni, todėl mums reikia geresnių, užsispyrusių mokslininkų ir geresnių technologijų. – Bet nepasidavei atkalbinėjimams ir vis tiek pasirinkai sudėtingesnį kelią – siekdami pagelbėti moterims neinvaziniu būdu, t. y. be vaistų, įkūrėte įmonę „Samphire Neuroscience“. – Žvelgdama atgal šypsausi, nes pačioje pradžioje tikrai nežinojome, ką darome. (Šypsosi.) Mane domino, kaip suprasti moterų sveikatą, tikėjau, kad galime vienu metu ir tirti, ir surasti sprendimą. Iki tol visą laiką dirbusi akademinėje aplinkoje turėjau pripažinti, kad akademijoje vietos dirbti su šia tema nebus, todėl teks įkurti ką nors savo, pasirūpinti finansavimu ir parodyti, kad moterims vis dėlto (kas galėtų pagalvoti?) rūpi jų sveikata. (Šypsosi.) Taip pastūmėti pirminės minties kartu su įmonės bendraįkūrėju Alexu Cooku, kuris turėjo patirties produkto kūrimo procese, įkūrėme „Samphire“.

Alexas suteikė daug pasitikėjimo savimi, kadangi buvo sudėtinga nuo akademinių tyrimų pereiti prie apčiuopiamo medicininio lygmens produkto kūrimo – tam reikia ir atlikti klinikinius tyrimus, ir užtikrinti įvairius saugumo reikalavimus. Alexas yra teisininkas, tad jis išmanė, kaip dirbti su reguliacinėmis sistemomis. Viską pradėjome 2021 m. rugsėjį, tad neseniai šventėme dvejų metų gimtadienį. – Jūsų sukurtas medicininis prietaisas – lankelis, skirtas PMS skausmui ir simptomams mažinti. Papasakok apie jį daugiau. – Mūsų sukurtas prietaisas yra skirtas dviem aspektams – skausmui ir kognityviniams PMS simptomams mažinti. Moterys dalijosi, kad mėnesinių skausmui malšinti geria tabletes, tačiau jos vis tiek nepadeda sumažėjus produktyvumui, susidūrus su nerimu. Be to, iš ankstyvųjų vartotojų dažnai pastebime, kad moterys kartais negali tuo pačiu metu vartoti ir skausmą malšinančių vaistų, ir antidepresantų. Todėl su „Samphire“ norime parodyti, kad esama įvairių gydymo alternatyvų. Pradžioje pati išbandžiau mūsų technologiją, tuomet atsisiuntėme vieną laboratorijoje sukurtą prietaisą, nuėjome į kavinę ir tiesiog klausėme moterų, ar norėtų pamėginti mūsų smegenų stimuliacijos prietaisą. Jis tuo metu atrodė tikrai nekaip – laidais apraizgytas objektas, kurį reikia dėtis ant galvos. ( Juokiasi.) Kavinėje praleidome visą dieną: viena sesija užtrukdavo po 20 minučių, nedaug moterų atsisakė pabandyti.

Po mėnesio bandymų sulaukėme pirmojo finansavimo iš fondų, o sukurtus prototipus išsiuntėme klinikiniams tyrimams į Braziliją. Šiuo metu esame atlikę ne vieną klinikinį tyrimą, pritaikę dizainą masinei gamybai, pasirašėme gamybos sutartį su gamyklomis. Rugsėjo mėnesį teikėme visus dokumentus Europos Sąjungos institucijoms. Esame IIA klasės medicininis prietaisas, vadinasi, turėsime visus sertifikatus, kad gydytojai galėtų išrašyti mūsų prietaisą gydymui, o tam tikrose šalyje jis bus ir kompensuojamas. Dvejus metus sunkiai dirbome, o dabar stengiamės komunikuoti apie tai, ką sukūrėme. – Papasakok apie smegenų stimuliaciją ir jos naudą. Kaip tai veikia? – Smegenų stimuliacija gali būti dvejopa – invazinė ir neinvazinė. Invaziniams metodams galėtume priskirti įvairius implantus, kuriuos kuria, pavyzdžiui, „Neuralink“ įmonė, o populiariausi jų naudojami Parkinsono ligai kontroliuoti. Kiti metodai – neinvaziniai. Vieną tokių mes naudojame ir „Samphire“. Magnetinė stimuliacija dažnai pasitelkiama gydant depresiją, ją taiko ir Vilniaus universitetinė ligoninė, tačiau dažnai ją turi atlikti gydytojas. Mūsų atveju, „Samphire“ naudojama švelnesnė, elektrinė stimuliacija, kurią gali saugiai atlikti namuose. Prisijungęs prie telefono programėlės gali patikrinti, ar lankelį užsidėjai teisingai, pati elektrostimuliacija baigiasi vos lankelį nuėmus nuo galvos. Prietaisą dėvėti reikia 20 minučių per dieną, penkias dienas prieš mėnesines. 57

Ėmusis šio projekto norėjau įrodyti, kad tai pagrįsta moksliškai, bet man asmeniškai daug svarbiau, kad metodas iš tikrųjų teigiamai veikia moterų gyvenimą, pagerina jų gyvenimo kokybę. Tai mane įkvepia.

– Kokie pokyčiai moterų smegenyse vyksta PMS ir mėnesinių metu ir kaip tai veikia jų kasdienybę? – Prieš mėnesines moterims, patiriančioms stipresnius PMS simptomus, priekinėje smegenų dalyje, kaktinėje žievėje, kuri paprastai yra atsakinga už sprendimų priėmimą, informacijos ir emocijų apdorojimą, susidaro smegenų pusrutulių disbalansas. Kairysis tampa labiau aktyvus nei dešinysis ir dėl to smegenims tampa sunkiau interpretuoti gaunamus signalus. Todėl, pasijutusi laiminga, jausiesi labai laiminga, o jei tau liūdna – bus itin liūdna. Kai kurioms moterims pasireiškia ne tik nuotaikų pokyčiai, bet ir didelis nerimas – jei imi jausti baimę, PMS ją gerokai padidina. Apskritai, PMS simptomai apima daug sričių, kadangi juos sukelia elektrinės neuronų komunikacijos disbalansas. Smegenų ląstelės – neuronai – komunikuoja dviem būdais: cheminiu, kai leidžiami neurotransmiteriai, tokie kaip serotoninas ar dopaminas, ir elektriniu, kai jie perduoda signalus vienas kitam elektra. Kai geriame antidepresantus, mes veikiame neurotransmiterius – cheminę sistemą, o taikydami smegenų stimuliaciją veikiame elektrinę sistemą. Kai moteris dėvi mūsų lankelį, jo siunčiami signalai veikia būtent kairiajame pusrutulyje, kuris yra per daug aktyvus. Viename pusrutulyje elektrinių signalų dažnis sumažinamas, o kitame padidinamas, taip išlyginama komunikacija. Svarbu, kad „Samphire“ prietaisas veikia lokaliai, o ne visame kūne. Geriant antidepresantus galima susidurti su šalutiniu poveikiu, fiziniais kūno pokyčiais – taip yra todėl, kad būdamas kraujyje vaistas keliauja po visus kūno organus. Lankelis stimuliuoja tik smegenis ir ši stimuliacija niekur kitur nenukeliauja, todėl gydymas yra žymiai lengviau kontroliuojamas. Dėvėdamos lankelį penkias dienas prieš mėnesines parodome smegenims, kad jos nebijotų būsimo skausmo, jį interpretuojame, tad pačių mėnesinių metu smegenys jau yra įpratusios prie skausmų ir jų nebebijo. Jau pirmojo ciklo su „Samphire“ metu moterys pajunta skausmo sumažėjimą, o geriausi rezultatai stebimi pasiekus trečią ciklą – didelė dalis išbandžiusių moterų net nejaučia, kad joms prasidėjo mėnesinės, t. y. nebejaučia jokių spazmų. 58

– Kokių dar atsiliepimų iš moterų sulaukėte? – Mums buvo svarbu reaguoti į moterų atsiliepimus. Pastebėjome, kad dauguma technologijų pirmiausia išvystomos vyrams, o tik paskui adaptuojamos moterims. Visos moterys, kurios testavo šį produktą, buvo savanorės ir klinikinių tyrimų dalyvės. Patį prietaisą įsigyti namų naudojimui bus galima jau šiemet. Ėmusis šio projekto norėjau įrodyti, kad tai pagrįsta moksliškai, bet man asmeniškai daug svarbiau, kad metodas iš tikrųjų teigiamai veikia moterų gyvenimą, pagerina jų gyvenimo kokybę. Tai mane įkvepia. (Šypsosi.) – Klausiausi vieno tavo senesnio pranešimo, kuriame pabrėžei, kad smegenys kuria mūsų realybės suvokimą – jei kas nors pakinta mūsų mąstyme, keisis ir suvokimas. Ar vis dar mąstai taip pat? – Kaip neuromokslininkė, medikė, bet kartu ir antropologė, dažnai pastebiu, kad smegenys mano viena, tačiau mes pasielgiame visiškai kitaip. Vienus ar kitus mūsų pasirinkimus lemia kitų žmonių lūkesčiai ar pavyzdžiai, kuriuos matome aplink. Todėl ne visada žmogaus poelgiai atspindi jo mąstymą. Jei žengtume dar žingsnelį atgal – visa tai, ką mes nusprendžiame daryti, priklauso nuo to, kuo tikime. Jei tikime, kad mums nusišypsojus kitas žmogus pasijus geriau, – mes nusišypsosime. Vadinasi, smegenys mums padeda sukurti savo realybės modelį, pagal kurį mes ir elgiamės. Pritaikant šią mintį psichinių sutrikimų ir depresijos kontekste, dažnai lieka nesuprasta, kad žmogus negali elgtis niekaip kitaip, negu leidžia jo realybės suvokimas. Dažnai sakoma, kad žmogus liūdnas, bet reikia suprasti, kad jo realybėje tuo metu neegzistuoja jokių reikšmingų galimybių pasijusti geriau. Kai pradedi žiūrėti į kiekvieno žmogaus smegenis kaip į realybės interpretavimo mašiną, imi suprasti, kad žmonės dažnai elgiasi pagal tai, kokia realybė jiems atsispindi smegenyse. Toks smegenų supratimas padėjo man dirbant depresijos srityje – tapau tolerantiškesnė ir geriau pasirengusi priimti skirtingus žmones, jų problemas. Sunku įsižeisti ar per jautriai reaguoti, kai suvoki, kad mažai žmonių elgiasi neigiamai norėdami tau pakenkti. Tiesiog tokia yra jų realybė.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Čia – Namai Maisto tinklaraštininkas, komunikacijos specialistas Arnas Raulinaitis kartu su vyru Tomu Portugalijos pakrantę namais vadina jau beveik pusantrų metų. „Čia pražydau kaip gražiausia sodo obelis pavasarį“, – šypsosi Arnas, o aš, stebėdama itin spalvingą, tačiau kažkaip pažįstamai ramią jo kasdienybę, nė kartelio nesuabejojusi juo patikiu.

– Arnai, Portugalija tavo širdyje jau seniai – kai „Lamų slėniui“ kalbėjomės praėjusį kartą, papasakojote, jog būtent ten susituokėte su Tomu? – Tiesa, ir negalėčiau įvardyti, kodėl. Nėra apčiuopiamo atsakymo, kaip ir tikroje meilėje. Yra jausmas, kad čia – tavo vieta. Pamenu, kai tik persikraustėme, netrukus buvome parvykę mėnesiui į Lietuvą. Kai vėl sugrįžome į Portugaliją, išlipę iš traukinio savo miestelyje abu giliai su šypsena bei ramybe atsidusome: „namai“. Skamba keistai ne tik jums – ir mums patiems taip skambėjo. Tačiau mes tokie čia ne vieni: pažįstu ne vieną, gyvenantį su tuo pačiu artumo vietai jausmu, kurio neišeina paaiškinti. Gal ne veltui sakoma, kad Vilnius yra Portugalija? Bandžiau aiškintis, iš kur toks posakis, bet atsakymo nepavyko rasti, tad pats nusprendžiau, kad dėl namų jausmo. – Tačiau kaip iš pat pradžių nusprendėte, kad jau metas ne tik pasisvečiuoti kele60

tą savaičių, o kraustytis? – Pirma mintis, kad galbūt reikėtų, kilo beveik iš karto po vestuvių. Ne vieną mėnesį buvo dėliojami pliusai ir minusai. Lietuvoje buvome susikūrę tikrai puikų gyvenimą, nieko netrūko, beveik. Galiausiai supratome, kad vienu pliusu – ir labai dideliu – daugiau Portugalijoje: čia LGBT poroms galima ne tik oficialiai susituokti, bet ir įsivaikinti. Galbūt tai kada nors bus galima padaryti ir Lietuvoje, tačiau per mūsų gyvenimą to, ko gero, nesulauksime (nebent gyvensiu daugiau nei 100 metų). Apskritai, Lietuvą labai myliu ir kur bebūčiau, ji šalia. Mūsų artimiausi draugai – lietuviai, abiejų darbai – Lietuvoje, tik fizinė vieta ten, kur šilčiau, daugiau lėtumo, ramybės ir laisvės būti savimi. – Vadinasi, įsivaikinimo galimybė ir buvo pagrindinė priežastis persikelti? – Taip, tai buvo tas pagrindinis svertas, nulėmęs, kad išvykome gyventi į Portuga-

liją. Per tiek laiko, kiek gyvename mažame miestelyje, apskritai neišgirdome nė vienos replikos dėl to, kas esame. Iš pradžių buvo keista, bet čia tai visiškai priimtina tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Susikabinimai už rankų nieko nestebina, kaimynų nestebina, kad gyvename kartu, viskas savaime suprantama. Iš pradžių gal tik kiek keistai į mus žiūrėjo nesuprasdami, ką du užsieniečiai veikia šiame niekuo neypatingame, mažyčiame miestelyje, tai kėlė kur kas didesnę nuostabą. (Šypsosi.) – Taip priėmę sprendimą, vieną rudenį susikrovėt viską į automobilį ir iškeliavot? Papasakok, kaip sekėsi pasiruošti kraustymuisi tiek psichologiškai, tiek praktiškai. Kas labiausiai padėjo susikurti namų jausmą? – Buvome nusistatę terminą, kad po metų, spalio pirmą dieną, išvažiuojame. Mažai kas tikėjo, nes priėmę sprendimą apie tai paskui daug nekalbėjome. Paskutinę rugsėjo dieną, vakarą ir naktį praleidę su draugais,

Portugalai – ramūs, santūrūs, uždaresni, laikosi taisyklių, gana tvarkingi, bet drauge ir nuoširdūs. Visai kaip mes, lietuviai, tik laimingesni ir labiau atsipūtę, ko dažnam lietuviui ir pritrūksta.

ryte atsikėlę išvažiavome iš Vilniaus savo nedideliu automobiliu, kuriame daiktams dar buvo likę nemažai laisvos vietos. Buvo labai keista, atrodo, palikti tiek daug prisiminimų, patirčių, namų jausmą šiapus, jautėme nemažai liūdesio. Bet tik vėliau supratau, kad ta laisva vieta automobilyje, matyt, buvo skirta atsivežti viskam, kas nematoma, nes niekas nedingo. Sunkiausia buvo atsisveikinti su draugais, bet į tai žvelgiu kitaip: kadais pasidariau ir savo paties nusipieštą, meistro perkeltą tatuiruotę ant rankos. Ten pavaizduotas nebaigtas apskritimas su taškais jame. Man tai simbolis, kad niekada žmonių nereikia laikyti per stipriai, lyg per prievartą, viskas vyksta etapais. Jei žmogui lemta pasilikti tavo gyvenime, jis pasiliks nepriklausomai nuo aplinkybių. O jei ne, paleisk ir palik vietos ateiti naujiems. Nežinau, ar taip teisinga, bet tuo tikint tikrai lengviau gyventi. Kalbant apie daiktus, niekada nebuvau prie jų per daug prisirišęs, tad nemažai ką atidavėme draugams, dalį palikome „DĖK’ui“ stotelėje. Viską, ko trūko, įsigijome vietoje, o namų jausmas atsirado beveik iš karto, ne dėl daiktų ar sienų, o iš jausmo, kad tau tiesiog gera čia būti. – Šiandien, kai kalbamės, matau, jog į feisbuką įkėlei nuotrauką su prierašu

„#480diena“, – jau tiek laiko Portugaliją vadinate namais. Papasakok apie gyvenimą vandenyno pakrantėje. Kaip sekėsi įsikurti, ar kas nustebino? – Įsikurti sekėsi ir puikiai, ir ne visai. Puikiai, nes nuo pat pirmos dienos pajautėme, kad patys portugalai priima išskėstomis rankomis, čia nesijauti kaip svetimšalis. Jautiesi savas. Keblumas buvo ieškotis būsto, nes norinčių gyventi Portugalijoje labai daug, tad norint išsinuomoti būstą reikia atitikti nemažai reikalavimų, kurie gali skirtis nei kitose šalyse. Pavyzdžiui, radome vieną būstą, kuriam išsinuomoti reikėjo pusės metų avanso, pastarųjų metų algos išrašų, darbo sutarties ir laiduotojo, kuris irgi pasirašo sutartį ir įsipareigoja mokėti nuomą, jei to nepadarytum. Sutartis – mažiausiai trejiems metams. Buvo šiek tiek nerimo, bet viskas susiklostė puikiai. Gyvename Visagino dydžio miestelyje, kurio iki tol net nebuvome girdėję. Tačiau atvykę supratome, kad čia yra ta vieta. Traukiniu gali pasiekti Lisaboną, Portą, Farą, Evorą, iki vandenyno – pusvalandis automobiliu. O ir užsieniečių labai nedaug, tad gyvename vietinį gyvenimą, kur vieni su kitais sveikinasi, kepyklėlėse tave jau pažįsta ir pasitinka su šypsena. Niekas per daug nenustebino, nes Portugaliją iki tol pažinojau gana neblogai. Tik

tiems, kas nėra buvę, galiu pasakyti, kad patys portugalai visiškai kitokie nei, pavyzdžiui, ispanai, su kuriais yra gretinami. Portugalai – ramūs, santūrūs, uždaresni, laikosi taisyklių, gana tvarkingi, bet drauge ir nuoširdūs. Visai kaip mes, lietuviai, tik laimingesni ir labiau atsipūtę, ko dažnam lietuviui ir pritrūksta. – O dirbate nuotoliu? – Abu dirbame nuotoliu, Lietuvoje. Aš – laisvai samdomu tekstų rašytoju, Tomas – komunikacijos agentūroje. Be to, dabar, pastaruosius metus, kartu su dviem draugėmis dirbame ties širdies projektu – luzlove.com. Joms besilankant Portugalijoje atradome mums visiškai artimą, estetišką, skandinaviško dizaino keramiką, kuri turi akiai nepastebimų netobulumų ir dėl to yra netinkama dideliems prekių ženklams. Mums kilo idėja tą keramiką išgelbėti nuo sunaikinimo ir suteikti jai antrą gyvenimą, tad po ilgo kūrybinio proceso netrukus supažindinsime su keramika, kuri, tikimės, suteiks papildomo jaukumo ir žavesio lietuvių namams. Labai norėjome atsižvelgti į tai, jog tvarūs produktai dažnai kainuoja tiek, kad juos ne visi sau gali leisti, tad stengsimės, kad, pavyzdžiui, aplinkai draugiškas keraminis puodelis kainuotų tiek pat kiek įprastas. Norime suteikti progą rinktis tai, kas tvaru, visiems. 65

Viską darome patys savarankiškai, įdėdami visą širdį – nuo pačios keramikos parinkimo iki buhalterijos, svetainės kūrimo, komunikacijos, logistikos ir t. t. Mokomės kasdien ir gerai visi kartu leidžiame laiką. Tai mums ir yra svarbiausia. O jei tą mūsų įdėtą meilę ir tikėjimą pajaus ir kiti, būsime kaip niekad dėkingi. – Ar galėtum išskirti, kuo Portugalija tave sužavėjo joje tik svečiuojantis ir kuo gi žavi dabar? – Svečiuojantis žavėjo savo įvairia gamta, nacionaliniais parkais, paplūdimiais, istoriniais miestais, senamiesčiais, geru, šviežiu maistu, vandenynu, saule, šiluma, vaisiais, kvapu, plačiomis Lisabonos gatvėmis, fado muzika, Pastel de nata pyragėliais, pušynais, saulėlydžiais, saulėtekiais, lėtumu ir daugybe kitų dalykų. Dabar, čia jau gyvenant, prie viso šio bagažo prisidėjo ir žmonės. – Ar portugalai puoselėja daug tradicijų, turi daug švenčių? 66

– Portugalai šventes tikrai mėgsta. Tradicijos ypač pasijaučia gyvenant toliau nuo didesnių miestų. Vasaros metu kiekvieną savaitgalį aplinkiniuose miesteliuose kas nors vis vyksta. Kur gyvename mes, vienas iš tradicinių festivalių vyksta savaitę laiko ir vadinasi Sopa caramela (tai reiškia vietinę sriubą, verdamą puoduose ant laužo). Šalimais miestelyje vyksta kasmetinė vyno derliaus šventė, kur vynas spaudžiamas kojomis ir vėliau šventinamas. Dar kitame vyksta viduramžių festivalis. Kiekvieną vasaros savaitę gali linksmintis kiek širdis geidžia, ir visiškai nemokamai. O jei, pavyzdžiui, norėtum raudonojo vyno, taurė tekainuos apie eurą. Žinoma, ir dideli miestai turi savo tradicijų, Portas garsėja savo triukšmingomis Joninėmis, o Lisabona – Sardinių festivaliu, kuris vyksta visą mėnesį su šokiais gatvėse iki ryto ir grilinamų sardinių kvapais. – O kaip bendruomenės jausmas? Minėjai, jog gyventojai išties malonūs, tačiau

ar lengva buvo susirasti draugų? Ar bendraujate ir su kitais lietuviais? – Atrasti savo bendruomenę nėra sunku, nes Portugalijoje gyvena daugybė užsieniečių iš viso pasaulio, tad yra daug bendruomenių, prie kurių gali prisijungti. Žinoma, gali lankyti šokius, plaukioti banglentėmis, mokytis naujų dalykų ir taip susipažinti su kitais bendraminčiais. Su lietuviais bendraujame daug, nes, pasirodo, čia jų irgi ne tiek ir mažai gyvena. Būtent susipažinus Portugalijoje užgimė viena stipriausių draugysčių. Kartu su lietuviais minime šventes, dabar organizuoju Kovo 11-osios susitikimą. Kartais galime išgirsti balsų, esą reikia bėgti nuo lietuvių emigrantų, bet aš tam nepritariu. Juk ir pats esu atvykėlis ir ar tai reiškia, kad esu kažkuo prastas? Ne. Taip manau ir apie kitus lietuvius – tik reikia pajausti, su kuriais tau būti gera, ir tiek. Kaip ir su visais žmonėmis, nepriklausomai nuo tautybės.

Viskas sukoncentruota į produktų kokybę ir šviežumą, tad nereikia nieko slėpti po padažais, prieskoniais ir panašiai. Ryte pagautai žuviai pakanka grilio ir druskos, salotoms – alyvuogių aliejaus ir vyno acto.

– Papasakok, ką labiausiai mėgstate veikti savaitgaliais. – Savaitgaliais daugiausiai laiko praleidžiame gamtoje. Sėdame į automobilį ir važiuojame – kartais į tas pačias vietas, kurias jau esame įsimylėję, kartais į naujas, kur dar nebuvę. Portugalijos gamta labai turtinga, ypač Setubalio regione, kuriame gyvename. Kalnai, vieni gražiausių paplūdimų – ko daugiau reikia. Aišku, dar prisideda ir geras maistas: stengiamės išbandyti kuo daugiau vietinių restoranų. – Instagrame savo nuotykiais daliniesi po vardu „Skanus žmogus“, tad negaliu nepaklausti apie Portugalijos virtuvę – kokia ji tau? Ką pasiūlytum paragauti ir ar atradote ką nors skanesnio nei Pastel de nata? – Būtų galima susidaryti įspūdį – tokį buvau susidaręs ir aš, kad portugalų virtuvė yra paprasta. Tačiau po tuo paprastumu slypi magija – skanesnio skrudinto sūrio sumuštinio nesu valgęs niekur, nors jame tik duona, sviestas ir sūris. Tačiau duona iškepta šįryt kepykloje, sviestas iš Azorų, kur 70

karvės kalvelėmis vaikščioja ištisus metus. Viskas sukoncentruota į produktų kokybę ir šviežumą, tad nereikia nieko slėpti po padažais, prieskoniais ir panašiai. Ryte pagautai žuviai pakanka grilio ir druskos, salotoms – alyvuogių aliejaus ir vyno acto. Sąrašas, ką paragauti, būtų beribis, tad sudėliosiu vienos dienos tradicinį meniu iš to, kas patinka pačiam. Pusryčiams – puodelis geros kavos, skrudintas sūrio sumuštinis su kumpiu, šviežiai spaustos apelsinų sultys ir dar šiltas Pastel de nata, apibarstytas cinamonu. Atsakant į klausimą – skanesnio deserto dar neatradau. (Šypsosi.) Pietums – šviežias sūris su namine duona, geras Picanha jautienos kepsnys su raudonojo vyno taure. Pavakariams – Bacalhau pyragėlis su sūdyta menke ir bokalas šviesaus alaus. Vakarienei su šeima ar draugais – aštuonkojo salotos ir kreminis sūris užkandžiui, pagrindiniam patiekalui – česnakinės krevetės, Bacalhau à Brás (sūdyta menkė), Polvo à lagareiro (aštuonkojis) ir grilinta dienos žuvis, desertui – taurelė muskatelio, juoda kava (prieš miegą

rekomenduoju be kofeino) ir Baba de camelo (deserto pavadinimas reiškia kupranugario seiles, bet su jomis neturi nieko bendro). – Žvelgdamas atgal, ar jauti, kad kaip nors pasikeitei per tuos metus svetur? – Pražydau kaip gražiausia sodo obelis pavasarį. Taip – gal kiek per saldžiai – apibūdinčiau savo pokytį per pastaruosius metus. (Šypsosi.) Visiškai išlaisvėjau, atradau darbą, kurį myliu, įsimylėjau bėgimą, atsipalaidavau, pradėjau kur kas labiau mėgautis gyvenimu ir kiekviena diena. Skamba kaip pasaka, kurios laiminga pabaiga sunku patikėti, bet, matyt, reikėjo tinkamo dirvožemio žiedams išsiskleisti visu pajėgumu. Labai, labai dėl to džiaugiuosi, kasdien. – O ką pirmiausiai nuveiki, sugrįžęs į Lietuvą? Ko pasiilgsti labiausiai ir ko visai nepasigendi? – Draugai, močiutė, tankus miškas, „Biržų duonos“ skarelės, naktinės Vilniaus gatvės. Tai pagrindiniai dalykai, kurių pasiilgstu, o visa kita turiu arba Portugalijoje, arba širdyje su savimi.

BON APPÉTIT

SVARBIAUSIAS PATIEKALO INGREDIENTAS – MALONUMAS

Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė, Instagram: @agne_kalinkaite

Ar teko girdėti mintį, kad svarbiausias kokybiško maisto ingredientas ir didžiausias šiuolaikinės maisto pramonės „supermaistas“ yra... malonumas?

blogiau – jaučiame kaltę? Iš tiesų, turiu jums naujienų – valgymo malonumas gali būti vienas pagrindinių greitos medžiagų apykaitos elementų. Nema-

Beje, labai panaši tiesa jau buvo pasakyta 2016 metais, kai pasi-

žai mokslininkų kalba, kad tik valgydami su malonumu iš tikrųjų

rodė legendinė Mireille Guiliano knyga „Kodėl prancūzės nestorė-

galime pasisavinti visas naudingąsias medžiagas, taip pagreitėja

ja“. Visai netrukus ji tapo bestseleriu. Ir labai kontroversišku – būtent

mūsų medžiagų apykaita, gaminama daugiau laimės hormonų ir

šioje knygoje buvo kalbama, kad norint išlaikyti tobulas kūno linijas,

net gali dailėti kūno linijos.

visų pirma, maistu reikia mėgautis. O kaip tai įmanoma, kai prancū-

Jeigu skamba per gerai, kad būtų tiesa, pateikiu tikrą puokštę

zaičių dienos meniu gausu mūsų šiuolaikiniame diskurse linčiuo-

argumentų, kodėl jums nuo šiol reikėtų pietauti ilgai, gardžiai ir

jamų patiekalų, tokių kaip sviestiniai kruasanai ar bagetės? Tačiau,

mėgaujantis kiekvienu kąsneliu.

anot autorės, prancūzų mityboje yra vienas esminis ingredientas, kurį pamiršo dalis vakarietiškų kultūrų, – tai valgymo malonumas.

PRANCŪZIŠKASIS PARADOKSAS

Atrodo, kad tai prieštarauja viskam, ką iki šiol žinojome apie „sveiką“ mitybą. Regis, kad šiais laikais, norint sveikai maitintis, pir-

Dažnai manoma, kad Prancūzija yra arterijas kemšančių foie gras,

miausiai reikia ko nors atsisakyti arba ką nors sau drausti.

sočiųjų sūrių ir taurėje niekad nesibaigiančio raudono vyno šalis.

Šiukštu negalima angliavandenių. Negalima laktozės. Nega-

Tačiau nors Prancūzijos maisto kultūra ir skęsta sviesto jūrose, lė-

lima gliuteno. Negalima cukraus. Negalima baltų miltų. Drausti,

tinių ligų skaičiai čia ženkliai mažesni, negu, pavyzdžiui, Jungtinė-

neleisti, o „paslydus“ – jausti kaltę, atgailauti ir vėl pradėti dietą

se Amerikos Valstijose.

„nuo pirmadienio“. Klasika.

Pirmą kartą šią sąsają mokslininkai pastebėjo dar devintajame

Tačiau Guiliano mano mintyse pasėjo klausimą, kuris neduo-

dešimtmetyje ir pavadino ją „prancūziškuoju paradoksu“. Taip jie

da ramybės iki šiol: o kokį vaidmenį „sveikos“ mitybos konteks-

tarsi apibendrino šį nesusipratimą – prancūzai retai serga širdies

te atlieka malonumas? Kaip mūsų kūnas virškina ar pasisavina

ir kraujagyslių ligomis arba nutukimu, nors jų mityboje yra gana

naudingąsias medžiagas, jeigu maistu nesimėgaujame arba dar

daug sočiųjų riebalų ir cholesterolio.

Prancūzai daug griežčiau vertina ant stalo pakliūvančio maisto kokybę, todėl čia atsiranda ir taisyklė, kad geriau mažiau, bet iš tiesų kokybiškai. Šioje šalyje įprasta sustoti ir mėgautis, todėl kartais užtenka ir visai nedaug.

Vieno paaiškinimo šiam paradoksui nėra, tačiau neabejotinai

Kaip ir visi planetos organizmai, mes, žmonės, esame užprogra-

svarbus prancūzų mitybos komponentas – tai valgymo malonu-

muoti siekti malonumo ir vengti skausmo, tai užkoduota mūsų

mas. Kaip tai atsispindi jų kasdienybėje?

genuose. Siekiame mėgautis tokiais potyriais kaip valgymas, nes

Visų pirma, Prancūzijoje maisto produktai nėra suprantami

tai būtina mūsų, kaip rūšies, išlikimui.

kaip „geri“ ar „blogi“. Pabandyk tu įtikinti tikrą prancūzą, kad krua-

Mokslininkai šį procesą aiškina taip: kai valgote, jūsų skrandis

sanas yra blogis! Atvirkščiai – jie ypač didžiuojasi savo kulinariniu

pradeda plėstis. Taip skrandyje esantys receptoriai signalizuo-

paveldu, todėl maistui skiria labai daug dėmesio. Prancūzai daug

ja smegenims, kad pasisotiname ir artėjame prie pasitenkinimo.

griežčiau vertina ant stalo pakliūvančio maisto kokybę, todėl čia

Kūnas mums sako: „šaunuolis, puikiai mane pamaitinai, vadinasi,

atsiranda ir taisyklė, kad geriau mažiau, bet iš tiesų kokybiškai. Šio-

išgyvensime ir galime eiti ilsėtis.“ Tačiau įdomiausia tai, kad šie re-

je šalyje įprasta sustoti ir mėgautis, todėl kartais užtenka ir visai ne-

ceptoriai taip pat suaktyvina laimės hormonus. O būtent šie hor-

daug. Prancūzai skiria laiko savo maistui ir labai retai užkandžiauja.

monai gali padėti mums geriau maistą suvirškinti!

Pietų pertrauka Prancūzijoje dažnai trunka mažiausiai dvi valandas

Kai atsipalaiduojame reaguodami į malonią valgymo patir-

ir joje telpa gausybė pokalbių, juoko ir net viena kita taurė vyno...

tį, mūsų nervų sistema pereina į poilsio ir virškinimo režimą, o tai

Prancūzai lėtai pietauja, o ne tiesiog kemša prie darbo stalo. Todėl

leidžia geriau suskaidyti iš maisto gaunamas maistines medžiagas.

nenuostabu, kad kūnas iš tikrųjų spėja suprasti, jog valgymo pro-

Kuo daugiau laimės hormonų – endorfino ir dopamino – išsiskiria,

cesas įvyko, ir po jo aplanko malonus sotumo jausmas.

tuo labiau kūnas atsipalaiduoja ir tuo greičiau gali pereiti į efekty-

Taigi panašu, kad nestorėjančių prancūzių fenomeną iš tiesų

vaus virškinimo režimą. Negana to, kai kurie mokslininkai teigia, kad

galima nesudėtingai paaiškinti, nes mėgavimasis maistu ir jam ski-

po valgio išsiskyrę laimės hormonai gali skatinti ir efektyvesnį rieba-

riamas laikas – viską keičia.

lų deginimą. Esą, kuo daugiau endorfinų išsiskiria virškinimo trakte,

Kodėl?

tuo daugiau kraujo ir deguonies ten bus pristatyta. Vadinasi, virškinama bus efektyviau, o kartu – ir efektyviau deginamos kalorijos.

• MAISTO MALONUMO CHEMIJA, KAD MAISTĄ GREIČIAU SUVIRŠKINTUME

Tiesa, apsigauti nereikėtų – jeigu maloniai mėgausitės dešimtu gabalėliu torto, tikėtina, svorio priaugti galite. Tačiau vienas faktas

nenuginčijamas – visa malonumo chemija organizme egzistuoja

tate – greičiausiai darote sau meškos paslaugą.

ir tam, kad paskatintų medžiagų apykaitą. • VALGOME MAŽIAU IR GERIAU KONTROLIUOJAME APETITĄ • „MALONUS“ MAISTAS EFEKTYVIAU PASISAVINAMAS Galbūt galima pamanyti, kad pradėjus „su malonumu“ valgyti banĮdomu tai, kad mėgavimasis maistu gali padėti ne tik tirpdyti rieba-

deles, makaronus ir ledus penkis kartus per dieną, staiga ims tirpti

lus, bet ir geriau pasisavinti maistines medžiagas.

riebalai. Deja, taip nėra, tačiau valgant su malonumu tokių didelių

Tai buvo įrodyta praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio ty-

kiekių nesveiko maisto, ko gero, ir nesinorės.

rime, kuriame Tailando ir Švedijos moterys „apsikeitė“ kultūriniais

Kai valgome savo malonumui, t. y. maistą, kuris mums atrodo

valgiais. Iš pradžių tiek švedėms, tiek tailandietėms buvo patiekti

teikiantis pasitenkinimą, pagerėja ne tik maistinių medžiagų pa-

tie patys – tailandietiški patiekalai. Vėliau buvo matuojamas šių

sisavinimas, bet ir apetito savikontrolė. Tokiu atveju mūsų kūnas

moterų iš patiekalų gaunamos geležies pasisavinimas. Tailandietės

smegenims siunčia signalą: „mums viskas gerai, nereikia ieškoti

natūraliai mėgavosi maistu ir pasisavino beveik 50 proc. daugiau

daugiau maisto“. Kai valgome ne dėl malonumo (t. y. renkamės

geležies nei švedės. Vėliau abi grupės gavo labiau švedėms priim-

„dietinį“ maistą arba maistą, kurio tikrai nemėgstame, bet jaučia-

tiną patiekalą su lygiai tokiu pat geležies kiekiu. Nenuostabu, kad

me, kad taip valgyti „sveika“), sumažėja maistinių medžiagų pasi-

tailandietės iš švediškų valgių pasisavino mažiau geležies. Galiau-

savinimas ir kūnas gali norėti daugiau. Jis jaučiasi nepasitenkinęs.

siai maistas buvo sutrintas į nepatrauklią košę, tad abiejų grupių

Čia verta paminėti ir vieną virškinimui svarbią cheminę me-

geležies pasisavinimas sumažėjo net 70 proc. Tai puikiai iliustruoja

džiagą – cholecistokininą, kuris veikia kaip neuromediatorius,

faktą, kad visavertei mitybai malonumas ir mėgavimasis maistu yra

sukeliantis sotumo jausmą. Dažnai manome, kad jei nuo maisto

be galo svarbus. Peršasi išvada, kad produkto maistinė vertė pri-

jaučiamės gerai, kūnas automatiškai skatins mus valgyti daugiau,

klauso ne tik nuo jame esančių maistinių medžiagų. Pašalinkite

o mes galbūt niekada nenorėsime sustoti. Tačiau gali nutikti prie-

malonumą, ir maistinė vertė krenta.

šingai – kai kūnas gauna visų medžiagų, kurių jam reikia, kai yra

Taigi, jei valgote maistą, „tinkamą jūsų figūrai“, nors jo nemėgs-

pamaitinamas, iš tiesų į smegenis keliauja signalas apie visapusišką

sotumo jausmą ir valgyti daugiau nebenorime. Todėl ir prancūzai

kaip būdą susidoroti su nemaloniais jausmais, tokiais kaip stresas,

dažniausiai tesuvalgys vieną mažą bandelę, gabalėlį sūrio ar teiš-

įniršis ar neviltis, tai dažnai sukelia neapgalvotą persivalgymą.

gers taurę vyno. Ir tiek užtenka. KAIP ATSKIRTI, KADA VALGOTE SAVO MALONUMUI, O KADA – • VALGYDAMI LĖTAI LABIAU ATSIPALAIDUOJAME

IŠ NEIGIAMŲ EMOCIJŲ?

Neseniai galvoje įstrigo internetuose perskaityta frazė – malonu-

Pradėkite nuo paprasto klausimo – kaip jaučiatės suvalgę porciją

mui reikia lėtumo.

pyrago (ar kito teoriškai „nuodėmingo“ patiekalo)? Jeigu iš tikrųjų

Pasirodo, tai galima paaiškinti ir moksliškai – kai valgome grei-

mėgausitės maistu neskubėdami ir mąstydami apie jį pozityviai,

tai ir nesąmoningai, centrinė nervų sistema užfiksuoja tik minima-

jūsų nekamuos kaltės ar gėdos jausmas. Tokiu atveju gali užtekti

lius sotumo ir pilnumo pojūčius. Rezultatas – fiziologiškai norime

vieno gabalėlio ir visai nesinorės griebtis antro ar trečio. Kai valgo-

valgyti daugiau, kad patirtume visišką pasitenkinimą. Ir toliau vai-

ma su malonumu, daug dažniau jaučiamas ryšis su maistu, o pa-

komės malonumo, bet jo niekada nepasiekiame, nors jis nuolat

valgius aplanko malonus pasitenkinimas be jokių neigiamų emo-

yra mūsų rankose.

cijų ar kaltės. Tai savo knygoje ir bandė įrodyti Guiliano.

Be to, skubėdami valgyti galime sukelti stresinę organizmo re-

Vis dėlto nenoriu apsimesti gydytoja ar šios srities specialiste –

akciją, o ši gali sulėtinti mūsų medžiagų apykaitą. Galiausiai, yra

jeigu pastebite, kad pavalgius kamuoja kaltė, nemalonios emoci-

manoma, kad virškinimui būtinas deguonis. Kaip bakui reikia de-

jos ar valgydami jaučiate įtampą, rekomenduoju to nenurašyti vien

guonies, kad sudegintų degalus, taip jo reikia ir mūsų organizmui,

šiuolaikinei dietų kultūrai ir ieškoti specialistų pagalbos.

kad „sudegintų“ mūsų vartojamą maistą. Kuo mažiau laiko skiriame tam tikram valgiui ar užkandžiui, tuo mažiau deguonies pa-

KOKS MORALAS?

tenka į mūsų virškinimo sistemą ir tuo sunkiau mūsų organizmui maistą paversti energija. Tiesą sakant, deguonis šiais laikais yra per

Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad dažniausiai griežtos mity-

mažai vertinamas ir galėtų tapti šiuolaikiniu supermaistu.

bos taisyklės neveikia. Jos įkalina kūną ir protą amžiname ribojimų sūkuryje. Sukuria iškreiptą santykį su maistu, o tai ilgainiui gali tu-

KUO SKIRIASI VALGYMO MALONUMAS IR EMOCINIS VALGYMAS?

rėti neigiamų fizinių ir emocinių pasekmių. Kaip joms nepasiduoti? Aš vieno atsakymo neturiu, bet pripažinsiu, kad baigusi rengti šį

Perskaičius šiuos mano argumentus, gali susidaryti įspūdis, kad gali-

straipsnį bandau mėgautis maistu dar labiau nei prieš tai. Visų pir-

ma valgyti bet ką, tuo maistu mėgautis ir svoris daugiau nebeaugs, o

ma, kiekvieną savo valgymą planuoju, kad galėčiau jam skirti pakan-

mes būsime sveiki kaip niekada.... Tačiau tikrai nebandau to įrodyti!

kamai laiko ir dėmesio. Taip pat stengiuosi atrasti būdų, kaip maistą

Esminė sąlyga, kurios turime laikytis, – tai sveikas santykis su maistu.

dar labiau paskaninti, – ieškau naujų padažų, pateikimo formų ir pati

Deja, šiandien juo džiaugtis galime ne visi. Pastaruoju metu

bandau save nustebinti, pietų pertrauką paversdama maža švente.

ypač nerimą kelia tendencija, kuri apibrėžiama „emocinio valgy-

Galiausiai, bandau praktikuoti intuityvų valgymą ir valgau tik tada, kai

mo“ terminu. Tai tampa didžiule problema Vakarų visuomenėse,

iš tiesų jaučiu alkį, stengiuosi laikytis rutinos ir dažnai neužkandžiauti.

kai iš tiesų valgoma ne dėl to, kad jaučiamas alkis. Valgoma (o tiks-

Tai – tik pora nedidelių žingsnių, kuriuos bandau įkomponuo-

liau – persivalgoma), nes siekiama pagaminti kuo daugiau laimės

ti į savo kasdienybę. Tačiau tikiu, kad kiekvienas galime sugalvoti

hormonų, kurių galbūt gyvenime trūksta.

savo ritualų. Juk valgymo malonumas – prigimtinis poreikis, kurį

Esminė emocinių valgytojų problema – iškreiptas santykis

nešiojamės nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Valgymas lydi gau-

su maistu, per didelė priklausomybė, siekis „suvalgyti“ neigiamas

sybę šeimos švenčių, gražiausių tradicijų, nuostabiausių progų ir

emocijas. Dalis mokslininkų pastebi, kad žmonės linkę persival-

įsimintiniausių gyvenimo įvykių.

gyti tada, kai nerimauja, patiria stresą ar įtampą. Atsipalaidavęs

Nedaug dalykų gyvenime gali prilygti kasdieniam valgymo ma-

valgytojas natūraliai jaučia savikontrolę, o patiriantis stresą gami-

lonumui. Maistas, kuriuo mėgaujamės saikingai, gali sukurti tikrą

na daugiau streso hormono – kortizolio, todėl galiausiai norint

pilnatvės ir pasitenkinimo jausmą. Neleiskite šiuolaikinei dietų kul-

pasisotinti jam tenka valgyti daugiau. Kai žmonės naudoja maistą

tūrai to iš jūsų atimti.

Šokoladas su karūna Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Miglė Kirklytė

Tai jiems – kaip meno projektas, kuriame kiekviena detalė turi prasmę. Idėja, vienaip ar kitaip jungianti visas jų gyvenimo sritis ir iš lėto, bet užtikrintai lydinti jau keturiolika metų. Vieta, kurioje nedaromos nuolaidos kokybei. Skonis, kuris nustebina, pamalonina ir sužadina dialogą. „Kai nebelieka naivumo, laikas imtis ko nors kito“, – sako šokolado manufaktūros „Chocolate Naive“ kūrėjai ir tikri šios srities pionieriai Giedrė Ramonaitė-Užpalė ir Domantas Užpalis. Taip, toks tas šokoladas – saldžiai kartus, kaip ir pats gyvenimas.

Visą istoriją skaitykite popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ žiemos numeryje! Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose. Paskubėkite papildyti savo kolekciją – lentynose šis numeris jau paskutines savaitės.

Paklausta apie tokią didžiulę Balio salos trauką, daugiau nei dešimtmetį Indonezijoje gyvenanti kelionių planuotoja, tinklaraščio „Life in Big Tent“ įkūrėja Viktorija Panovaitė pasakoja, kad ši sala yra energetiškai stipri vieta, dažnai vadinama planetos apsivalymo centru. Nepaisant to, ji susiduria su drastiškais pokyčiais: „Apmaudu, kad atvykstantys diktuoja, kokį Balį jie nori matyti, užuot važiavę suprasti, koks Balis yra, nuėmus išorinį tam tikrų vietų blizgesį“, – sako Viktorija ir savo darbais bei istorijomis skatina nepagailėti laiko pažinti šią ypatingą salą giliau.

NAUJI HORIZONTAI

Leisti sau patirti pasaulį Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Viktorija, kas ir kodėl prieš dešimtį metų jus atviliojo į Indoneziją? – Dabar ima juokas – prieš dešimtmetį apie Indoneziją absoliučiai nieko nežinojau ir nė nebūčiau galėjusi žemėlapyje parodyti. Draugystės užuominos su šia šalimi prasidėjo nuo mano bičiulės – ji mane suviliojo pasakojimais apie savo kultūrinių mainų studijas. Susižavėjau galimybe metams nuvykti į tolimą egzotišką kraštą, tad užpildžiau paraišką, sudalyvavau keliuose interviu. Kadangi atrankos procesas truko kone metus, visai pamiršau apie šią mainų programą. Gavusi laišką, sveikinantį, jog esu viena iš penkių šimtų studentų, iš viso pasaulio atrinktų dalyvauti programoje, nežinojau nei kaip jaustis, nei kaip elgtis. Buvau ką tik įsikūrusi naujuose namuose, 82

dirbau mylimą darbą, tačiau viduje kirbėjo noras išeiti už nusistovėjusio komforto ribų. Norėjosi pertraukos, tad avantiūra išvykti nežinoma kryptimi kuteno, o galvoje sukosi mintis: kada, jei ne dabar? Kaip netikėtai mano gyvenime atsirado Indonezija, taip netikėtai ir aš atsiradau turizmo sektoriuje, apie kurį iki tol irgi nedaug težinojau. Visuomet juokauju, jog šis darbas pats mane susirado. Šiandien jau septintus metus organizuoju keliones savarankiškai keliaujantiems lietuviams Balio ir kitose Indonezijos salose, taip pat bendradarbiauju su Lietuvos kelionių agentūromis – esu laisvai samdoma kelionių vadovė Pietryčių Azijoje. – Be galo įdomu, kad atvykusi į Indoneziją gilinotės į... tradicinius indoneziečių

šokius! Kaip susižavėjote tokia neįprasta kryptimi, juk gyvendama Lietuvoje dirbote reklamos srityje? – Nuo mažumės mėgau šokti. Mama juokaudavo, kad ši meilė šokiui atsirado man dar esant įsčiose – ji pati eidavo į šokius iki pat devinto nėštumo mėnesio. Bėgant metams išbandžiau įvairius šokių žanrus, o paauglystėje net norėjau tapti profesionalia šokėja. Kadangi Indonezija kvietė dalyvauti kultūrinių mainų programoje, ne akademinėse studijose, tarp visų galimų variantų radau ir tradicinius indoneziečių šokius. Labai lengvai pasirinkau šią programą – juk šokis, vienokia ar kitokia forma, mane lydėjo visuomet. Tai atrodė pažįstama, bet kartu – ir galimybė išmokti šio to naujo.

Apmaudu, kad atvykstantys diktuoja, kokį Balį jie nori matyti, užuot važiavę suprasti, koks Balis yra, nuėmus išorinį tam tikrų vietų blizgesį.

– Nors jums teko pagyventi ir kitose Indonezijos vietose, šiuo metu savo gyvenimą kuriate lietuviams gerai pažįstamoje Balio saloje. Kuo ši sala jums pačiai ypatinga? – Šiandien Balis atliepia visus mano poreikius. Čia gyvenimas vyksta lėtesniu tempu, saulėta ir šilta ištisus metus. Sala turi viską: kalnus, džiungles, krioklius, paplūdimius... Galiu rinktis veiklas pagal nuotaiką. Vienose vietose galiu surasti šurmulį, kitose – absoliučią ramybę. O kur dar Balio kultūra ir religija, apie kurią, atrodo, kiek bežinočiau, visuomet atrandu ką nors naujo. Tai sala, kurioje kasdien galiu sužinoti, išmokti, atrasti, tad tikrai nėra nuobodu. Balyje komfortiška gyventi, nes tai sala (bent dalis jos), subalansuota užsieniečiams. Apie daugelį kitų Indonezijos salų to pasakyti negalėčiau. Kai to komforto pasidaro per daug ir norisi ko nors nepažįstamo – lankau kitas šalies salas. – Viktorija, o kaip jūs paaiškintumėt tokį Balio fenomeną? Kodėl ši nedidelė sala tapo viso pasaulio keliautojų traukos centru? – Balyje telpa labai daug. Čia galima rasti visko įvairiausiems keliautojams: įvairią gamtą, skirtingus kainų rėžius, pačias įvairiausias veiklas – nardymą, čiuožimą bangomis, dvasines praktikas, žygius, vakarėlius, meditaciją. Taip pat patirti kultūrą, religiją, kuri egzistuoja tik Balyje. O kur dar vietiniai žmonės, kurie leidžia pasijausti kaip namuose ir yra šilti, draugiški. Esu skaičiusi, jog Balis yra energetiškai stipri vieta, nes yra pagrindinių žemės kanalų sankirtoje – tai it planetos apsivalymo

centras. Galbūt tai taip pat prisideda prie tos žmonių traukos? (Šypsosi.) – Netyla kalbos, kaip sparčiai Balis keičiasi. Kokius pokyčius jūs, kaip gyvenanti šioje saloje, pastebite ir kaip į juos žiūrite? – Atvykusi gyventi į Balį iškart pastebėjau, kaip jis skiriasi nuo Javos, kurioje gyvenau pusantrų metų, ar nuo kitų salų, kuriose teko keliauti. Ir šis skirtumas bėgant metams vis didėja. Visi pokyčiai turi dvi medalio puses – kaip tuos pokyčius mato užsieniečiai, gali kiek skirtis nuo to, kaip į juos žvelgia vietiniai gyventojai. Tai, kas mus skaudina, kartais vietiniams yra tiesiog galimybė pasigerinti savo būvį. Iš tiesų, Balyje sparčiai auga užsieniečių koncentracija – ne tik atvykstančių trumpoms atostogoms, bet ir tų, kurie nori „pasimatuoti“ kelių mėnesių ar metų gyvenimą svetur. Pasidarė madinga dirbti nuotoliu iš šiltų kraštų. Daugiau atvykstančių užsieniečių – daugiau norinčių jiems įtikti. Atsidarinėja kavinės, viešbučiai, vilos, paplūdimių klubai, parduotuvės ir kitos vietos, kuriose mažai juntama tradicinė Balio, Indonezijos dvasia. Meniu įmantriais pavadinimais, interjerai, kurių tikslas pritraukti instagramo naudotojus, vakarietiškų dizainų prekės. Taip didėja atotrūkis tarp to, kaip atrodo ir kuo gyvena vietiniai, ir to, kaip čia laiką leidžia užsieniečiai. Kai kuriose kavinėse patys baliečiai rengiami tradiciniais kitų šalių drabužiais – neva taip bus pristatoma autentiškesnė tam tikros šalies virtuvės patirtis. Meniu – jau

ne tik anglų, bet ir japonų, kinų, vokiečių ar rusų kalbomis. Tokiose vietose baliečiai nesilanko – čia viskas orientuota į užsieniečių patogumą. Apmaudu, kad atvykstantys diktuoja, kokį Balį jie nori matyti, užuot važiavę suprasti, koks Balis yra, nuėmus išorinį tam tikrų vietų blizgesį. Man pačiai liūdna, jog su šia nauja užsieniečių pamaloninimo banga keliautojai jau sunkiau atskiria, kas yra autentiška, o kas ne. Pavyzdžiui, juokinga, tačiau daug kas iš tiesų įsivaizduoja, kad baliečiai kas rytą valgo „smoothie“ dubenėlius. ( Juokiasi.) Vis mažiau keliautojų nori sužinoti daugiau, pažinti giliau. Užuot patyrę autentišką ir turtingą šios salos kultūrą, plaukia paviršiumi: atėjau, pamačiau, paragavau, nufotografavau ir išėjau. Dėl sparčiai augančio vartotojiškumo naujų apgyvendinimo vietų statybai džiovinami ryžių laukai, dėl vis naujų paplūdimio klubų, vilų ir spa su baseinais mažėja salos vandens resursai, nors dažnai žmonės čia atvyksta tik nusifotografuoti. Saloje daugėjant keliautojų, nepaliaujamai auga kamščiai, taip pat šiukšlių kiekis, kuriam sutvarkyti dar nėra išvystyta tinkama infrastruktūra, kai kur – ir smulkių nusikaltimų skaičiai. Stengiuosi apie tai kalbėti, siūlyti keliautojams ne tik vykti į visų išfotografuotas vietas ir pasižymėti varnelę, bet iš tiesų skirti laiko žvilgtelti giliau. Norisi, kad pamatyti vaizdai turėtų prasmę, mat Balis yra kur kas daugiau nei tik tai, ką matome. Šią salą reikia patirti. 85

Visgi saloje tikrai yra likusi dar ne viena vietovė, kurioje masinis turizmas dar neįsišaknijęs, o nuvykus galima pamatyti kitokį Balio veidą. Ten pokytis vyksta daug lėčiau, ne taip drastiškai. Taigi čia galima surasti visko – ir viskas, kas vyksta saloje, turi dvi puses. – Ar galėtumėte pasidalinti keletu jums pačiai ypatingų, tačiau turistų taip plačiai neatrastų, visos Indonezijos ir Balio salos vietų? – Turistai Indonezijoje nėra vien užsieniečiai. Indonezija – ketvirta didžiausia valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių, šalies viduje keliauja milijonai vietinių turistų, todėl surasti kampelių, kuriuose jie nebūtų apsilankę, jau tampa gana sudėtinga. Man viena ypatingų vietų yra Banda Neiros sala, kuri dar nuo viduramžių yra žinoma kaip „prieskonių sala“. Kadangi joje auga muskatas, kuris tais laikais buvo brangesnis už auksą, dėl šios salos kovojo ne vie88

na Europos šalis. Sakoma, kad saloje žinomi pirmieji vergovės atvejai Indonezijoje. Čia gimė šalies nacionalizmo ir daugiakultūrio tapatumo dvasia. Ši vieta, tikiu, patiks tiems, kurie domisi istorija, nori grįžti laiku į praeitį, mėgsta atokesnius kampelius, povandeninį pasaulį, ramybę bei galimybę pabūti vietinių gyvenimo dalimi. Negaliu nepaminėti ir aplankytų Radža Ampato salų, Sulavesio, Borneo. Šios teritorijos yra itin didelės, tad dar tikrai neištyrinėtos. Net čia dirbantys mokslininkai vis atranda naujų paukščių, roplių, gyvūnų, augalų rūšių ir kitų svarbių radinių. Kalbant apie Balio salą, dalis Jembranos ir Bulelengo apskričių yra gerokai mažiau lankomos turistų. Pakeliavę čia pamatysite kitokį Balį, nei matome keliautojų nuotraukose. Galbūt užsienio turistai dar nėra girdėję Melantingo šventyklos, Pelisano krioklio, Pupuano ryžių terasų pavadinimų.

– Daugybę metų dirbate su vietiniais Balio gyventojais, kurie, dažnai sakoma, stipriai skiriasi nuo kitur Indonezijoje gyvenančių žmonių. Kokie jie, tie tikri baliečiai? – Daugiau keliaudama ir pažindama skirtingas kultūras ir žmones supratau, kaip dažnai prisiskaitę, prisiklausę kitų žmonių stereotipų vykstame į tam tikras vietas jau įsivaizduodami, kas mūsų ten laukia ir kokio elgesio galime tikėtis iš ten gyvenančių žmonių. Tokiu būdu atimame iš savęs galimybę pažinti tą vietą savo akimis, mat galvoje jau turime tam tikrą etiketę, tik ir laukiame progos ją užklijuoti. Aš pati dar einu mokymosi keliu, sąmoningai stengiuosi nekategorizuoti, nestatyti į išankstinius rėmus. Taip pat ir su baliečiais. Daug kas nepagalvoja, jog Balyje gyvenantys žmonės gali būti ne tik hinduizmo religijos atstovai. Yra baliečių musulmonų, krikščionių, budistų. Skirtingų religijų kultūrinis

pagrindas yra kitoks, todėl galima pamatyti ir kitokių elgesio, bendravimo normų. Baliečiai, su kuriais gyvenant čia man teko susidurti, pasirodė pozityvūs, draugiški, paslaugūs, labai religingi, norintys padėti, paprastai žiūrintys į situacijas, darbštūs, vengiantys konfliktų, ramūs, bendruomeniški žmonės. Nors teko sutikti ir meluojančių į akis, norinčių apgauti, grubesnių. Mes visi tik žmonės: mokomės, siekiame gyventi darnoje su savimi ir aplinka, tik vieniems tai pavyksta geriau, kitiems ne taip lengvai ar greitai. Gyvenančių kaimuose, mažesniuose miesteliuose ar atokiau nuo turizmo centrų kasdienis gyvenimas yra kitoks nei didmiesčių, turizmo srityje dirbančių žmonių, tačiau juos visus jungia lėtesnis gyvenimo tempas, dėkojimo ir aukojimo dievams ritualai, svarbus laikas su šeima ir vietos bendruomene, darbas, suderintas su poilsiu. Mane pačią gyvenimas Balyje moko

daugiau kantrybės, atlaidumo, dėkingumo, tikėjimo geresniu rezultatu. Skatina žiūrėti į situacijas lengviau, kasdienybėje atrasti daugiau balanso. Manau, šių dalykų anksčiau trūko. Tikiu, kad Balyje, kaip ir bet kur pasaulyje, galime mokytis iš sutiktų žmonių to, kas mus juose žavi, ar savybių, kurių patys stokojame. Bėgant metams pastebiu, jog vis daugiau žmonių stengiasi giliau save pažinti, tad jei yra atviri, mokosi iš visokios aplinkos – tam tikrai nereikia skristi į Balį. (Šypsosi.) – Žinau, kad jūs pati tikrai daug laiko ir energijos skiriate pažinti vietiniams gyventojams. Kokių įdomiausių istorijų, labiausiai nustebinusių faktų apie šios salos gyvenimą išgirstate iš vietinių? – Pačioje pradžioje mane tikrai stebindavo daug dalykų, susijusių su religija ir kultūra. Pavyzdžiui, pagarbus elgesys ir ritualai, skirti gimusio vaiko placentai, mat yra tikima, jog tokiu būdu vaikas apsaugomas

nuo blogio; arba, sulaukus pilnametystės, simboliškas dantų šlifavimas, kuris skirtas apsaugoti nuo blogų žmogaus savybių, galinčių vesti į nelaimingą gyvenimą. Iki šiol man labai įdomu kalbėtis su įvairių salos regionų gyventojais, nes dažnai, net ir kalbant apie tuos pačius dalykus, išgirstu skirtingas istorijas, prasmes, tradicijas. Pavyzdžiui, vieni baliečiai mane tikino, jog hinduizmo religijos atstovai gali turėti tik vieną žmoną, tačiau pradėjusi šią temą gvildenti su kito regiono gyventojais išgirdau, jog baliečiai (ypač jų krašte) gali turėti kelias žmonas, tai nėra uždrausta. Religinis, kultūrinis pagrindas tikrai panašus, tačiau detalės, ritualai, normos tarp skirtingų salos vietovių gali daugiau ar mažiau skirtis. Pasikalbėjus su vienu baliečiu, nereikėtų visko priimti kaip absoliučios visai salai galiojančios tiesos. Todėl ir skatinu pažinti šią salą giliau, kalbėtis su vietiniais 89

Siekiant išreikšti dėkingumą dievams ir deivėms, kurie, tikima, yra visur, kasdien nešamos gėlių ir kitų gėrybių aukos. Religinės ceremonijos ir ritualai yra neatsiejama kasdienio baliečių gyvenimo dalis.

visur, kur bebūtumėte, ne tik su dirbančiais turizmo sferoje. – Nė viena kelionė neatsiejama nuo vietinės virtuvės. Koks jums yra Indonezijos skonis? – Sunku trumpai papasakoti apie Indonezijos virtuvę, nes kiekvienoje saloje (kartais ir didelių salų skirtinguose regionuose) ji kitokia. Dažnai net skirtingi įvairių salų miestai turi savo išskirtinius patiekalus, paruošimo būdą. Absoliutinti negaliu, tačiau kalbant apie tradicinę virtuvę daug kas yra kepta, garuose ruošta, labai saldu, aštru (kai kur – labai labai aštru), naudojami įvairūs natūralių prieskonių mišiniai. Man pačiai patinka tradiciniai patiekalai iš skirtingų Indonezijos salų, pavyzdžiui, rendang – jautienos (gali būti ir kitos mėsos) patiekalas, kilęs iš Vakarų Sumatros salos, – mėsa, ilgą laiką žemoje temperatūroje troškinama kokosų piene su įvairiais prieskoniais. Ar klepon – centrinės Javos salos užkandis-desertas – ryžių miltų kukuliai su lydytu palmių cukraus įdaru, apibarstyti kokoso drožlėmis. Beje, kadangi Indonezijoje yra keliolika tūkstančių salų, būna, keliautojai, paragavę tam tikro patiekalo Balyje, nė nesigilinę nu92

sprendžia, kad tai tradicinis šios salos patiekalas. Visgi dažnai tai būna kitų Indonezijos salų patiekalai – vieni šiek tiek adaptuoti baliečių, kiti – nieko bendro su Balio tradicine virtuve nė neturintys. – Balis dažnai vadinamas Dievų sala – iš kur gimė šis pavadinimas? – Balis turi daug slapyvardžių, tačiau Dievų sala labiausiai prigijusi tarp keliautojų. Nors kartais manoma, kad Dievų salos pavadinimas yra labiau reklaminis salos šūkis, skirtas pritraukti keliautojams, jis nėra visai iš piršto laužtas. Siekiant išreikšti dėkingumą dievams ir deivėms, kurie, tikima, yra visur, kasdien nešamos gėlių ir kitų gėrybių aukos. Religinės ceremonijos ir ritualai yra neatsiejama kasdienio baliečių gyvenimo dalis. Manoma, kad šventyklos yra dievų ir deivių rezidencijos. Kuo daugiau šventyklų, tuo daugiau dievų. Balyje šventyklėles, altorius turi ne tik kiekvieni namai, bet ir kiekvienas kaimas, bent po tris. Saloje skaičiuojama daugiau nei dešimt tūkstančių skirtingo dydžio šventyklų. Dėl to galima teigti, jog Balis yra hinduizmo dievų ir deivių buveinė. Toks baliečių dvasingumas ir yra paprasčiausias paaiškinimas, kodėl Balis va-

dinamas Dievų sala. Ir nors esama šaltinių, šį slapyvardį pagrindžiančių ir istoriškai, skirtingose vietose vertimai turi skirtingas interpretacijas, tad šį mokslinį tyrimą primenantį paaiškinimą palikime kitam kartui. Kaip ir istorijas, kodėl Balis yra ne tik dievų, bet ir demonų sala. (Šypsosi.) – Viktorija, o kokios Indonezijos vietos yra jūsų pačios norų sąraše? – Indonezija yra tokia spalvinga šalis, kad viešėdama naujose salose dažnai pasijuntu tarsi skirtingose šalyse. Dėl šios priežasties vietų, kurias noriu aplankyti Indonezijoje, sąrašas yra begalinis. Sakoma, jei nori bent kartą išsilaipinti visose Indonezijos salose, prireiks 45 metų. Aš iki šiol lankiausi šešiolikoje, bet dar turiu laiko! (Šypsosi.) Man artimos ir įdomios tos Indonezijos vietos, kuriose galiu susipažinti su skirtingomis gentimis, sudalyvauti unikaliuose tradiciniuose renginiuose, ritualuose, nuvykti ten, kur masiniam turizmui įdomu nebūna. Taip pat žavi laukinė gamta bei gyvenvietės, kuriose iki šių dienų pagal senąsias tradicijas puoselėjami įvairūs amatai. Indonezijoje jaučiu alkį sužinoti, pamatyti, patirti tai, apie ką mažai tegirdėjau. Džiaugiuosi, kad tokių vietų čia dar likę.

Fotografė, dirbtinio intelekto menininkė ir tyrėja Ivona Tautkutė-Rustecka (Ivona Tau) tikra – tarp matematikos ir kūrybiškumo, tarp dirbtinio intelekto ir analoginės fotografijos yra kur kas daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sujungusi programavimo ir fotografijos žinias, Ivona dirbtinio intelekto įrankiais pradėjo kurti dar prieš jiems tampant lengvai prieinamais visiems. Šiandien jos darbų galima išvysti ekspozicijose Londone, Niujorke, Berlyne ar Singapūre. Menininkė iš dirbtinio intelekto modelių tikisi to paties, ką paauglystėje jai suteikdavo senelio padovanota LOMO LC-A kamera ir lomografija, – netikėtų realybės vaizdinių.

Meno ir technologijų sąveika Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Šiandien tikriausiai tave dažniau sutiktume kuriame nors pasaulio didmiestyje ar Varšuvoje, kur gyveni, nei gimtajame Vilniuje. Papasakok, kaip prisimeni savo paauglystę Lietuvoje. – Gyvenau Šeškinėje, tad visą vaikystę ir paauglystę mane supo tipiniai sovietiniai blokiniai daugiabučiai. Iš tikrųjų, tie pilki pastatai tuo metu man visai neatrodė niūriai. Būdama aštuoniolikos susidomėjau fotografija. Kaip tik tuo metu senelis man padovanojo seną LOMO LC-A kamerą, kuri susijusi su specifine fotografijos kryptimi, vadinama lomografija. Jau buvau apie tai girdėjusi anksčiau, bet ši legendinė kamera man iš karto padarė didelį įspūdį. Na, o tada, nusipirkusi pirmą juostelę, pradėjau fotografuoti savo draugus, aplinką, tuos pačius sovietinius blokus. Greitai pajutau didelį skirtumą tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos. Mane sudomino analoginės fotografijos laukimo procesas, nežinomybė. Taip pat labai įdomu buvo tai, kad LOMO LC-A kamera šiek tiek keičia realybę, spalvas. Net nežinau, ko aš ieškojau fotografijoje, tai labiau buvo tiesiog savo 94

aplinkos fiksavimas. Iš vienos pusės, nuotraukos buvo mano kasdienybės patirčių įrašai, iš kitos – kamera mano patirtis interpretavo savaip. Taip ir prasidėjo mano fotografijos kelionė. Vėliau nusipirkau kitą kamerą ir pradėjau labiau gilintis į fotografijos sritį. – Šalia meno, tave ne ką mažiau domino ir tikslieji mokslai. Kas lėmė, kad po mokyklos tarp šių dviejų skirtingų disciplinų pasirinkai studijuoti tiksliuosius mokslus? – Šeimoje nebuvo pavyzdžių, kaip būtų galima susieti savo gyvenimą su menu, todėl visai negalvojau apie tokią karjeros galimybę. Visada atrodė, kad studijuoti reikėtų rimtus mokslus. Tikslieji mokslai buvo kaip sėkmingos karjeros garantas, bet, iš kitos pusės, matematika ir informatika, kaip ir fotografija, mane domino kaip būdas pažinti pasaulį. O abstrakčioje matematikoje irgi reikia pasitelkti vaizduotę, pavyzdžiui, įsivaizduojant begalybę. (Šypsosi.) Tuo metu matematika ir fotografija atrodė kaip du visiškai skirtingi dalykai, bet kiek vėliau supratau, kaip glaudžiai jie susiję.

– Kaip tai suvokei? – Baigusi matematikos magistrantūrą pradėjau domėtis mašininiu mokymusi, dirbtiniu intelektu. Tuo metu visa tai buvo dar ankstyvose stadijose, bet gilindamasi supratau, kad dirbtinio intelekto modeliai, neuronų tinklai geba suprasti vaizdinius. Skaitmeninės ar net nuskenuotos analoginės nuotraukos modeliuose yra ne kas kita kaip skaičių lentelės. Pastebėjusi šią paralelę tarp fotografijos ir informatikos, pradėjau galvoti, kaip tai galėčiau kūrybiškai sujungti. Kaip panaudoti algoritmus, dirbtinį intelektą ir sukurti ką nors įdomaus fotografijos pagrindu? Taip prasidėjo mano pirmi eksperimentai, kuriais siekiau pažinti viso to galimybes. – Pradėjai kurti pasitelkusi dirbtinį intelektą prieš trejus metus, kai jo modeliai dar nebuvo taip plačiai prieinami. Kaip atrodė viso to pradžia? – Seniau tam reikėjo pagrindinių informatikos žinių. Atsisiuntęs modelį, turėjai bent kiek suprasti programavimo kalbą, kad galėtum įrašyti eilutę. Tai buvo ganėtinai lengva, bet ne taip lengva kaip dabar, kai galime tai padaryti keliais mygtukų paspaudimais, naudodami lengvai prieinamus modelius. Kai pradėjau kurti, dirbtinio intelekto įrankius naudojo tik labai maža menininkų grupelė. Tada tai atrodė kaip mažas pasaulis, kuriame visi vieni kitus pažįsta, dalijasi patirtimis. Jautėmės kaip maža bendruomenė. Dabar plačiai prieinami dirbtinio intelekto modeliai yra išmokyti pagal kažkieno kito duomenis, todėl turi mažiau galimybių lyginant su tais, kuriuos treniruoji pats savo duomenimis. Dar vis maža grupė žmonių moko modelius pasitelkdami savo duomenis, bet didelė dalis visuomenės kūrybiniams procesams naudoja kitų išmokytus ir lengvai prieinamus modelius.

– Kokių problemų ir iššūkių sukėlė lengvai prieinami dirbtinio intelekto modeliai? – Jei modeliai buvo mokyti pasitelkiant kitų menininkų darbus, atsiranda daug su etika susijusių klausimų. Taip pat neseniai žaisdama su lengvai prieinamu modeliu supratau, kad daugelis jų yra mokomi stereotipinių informatikų vyrų, o tai lemia lyčių šališkumą ir stereotipinius vaizdinius. Be to, pastebėjau, kad dažnai plačiai prieinami modeliai platina rasinius stereotipus. Daug problemų kyla iš to, kad algoritmas veikia juodos dėžės principu – mes turime paruoštą algoritmą, bet nežinome, kaip jis veikia ar kaip atsirado. Šioje vietoje išryškėja visuomenės edukacijos svarba. Kuo geriau suprasime, kaip veikia modeliai ir kokie duomenys buvo naudoti jų mokymuisi, tuo geriau galėsime jais naudotis. Daug šnekama, kad dirbtinis intelektas gali atimti mūsų darbus, įgyti autonomiją, bet, man atrodo, tai atitolina nuo pagrindinės problemos – dirbtinis intelektas gali tapti pavojingu įrankiu atsidūręs blogose rankose. – O kaip dabar atrodo tavo kūrybos procesas? – Pradžioje išsigryninu projekto viziją ir nusprendžiu, į ką būtų įdomu pažvelgti dirbtinio intelekto akimis. Didelė dalis modelių, su kuriais dirbu, mokosi iš mano pateiktų duomenų, todėl viskas prasideda duomenų rengimu. Mano atveju, duomenys yra mano pačios nuotraukų archyvas. Atrinkti ir paruošti šimtus ar tūkstančius nuotraukų dirbtinio intelekto modeliui sudaro apie pusę darbo. Labai svarbu, kad visi kadrai būtų vizualiai panašūs, nes tik taip algoritmas galės ką nors išmokti. Nesiekiu, kad dirbtinis intelektas sukurtų daugiau panašių nuotraukų į mano, verčiau ieškau ko nors naujo. Panašiai kaip ir fotografuodama su LOMO LC-A kamera, 99

100

101

102

Norėjau paliesti moterų emocijų temą ir parodyti, kaip dažnai moterys linkusios slėpti savo tikras emocijas po šypsenomis, ir iš to kylančias įvairias psichologines problemas. Tema susijusi ir su naudojama medija – dirbtiniu intelektu, kuriam suprasti emocijas yra viena sudėtingiausių užduočių.

kuri matė erdvę šiek tiek kitaip nei aš. Dabar dirbtinis intelektas, kaip įrankis, žvelgia į mano realybę per savo filtrą. Vėliau laukia informatinė užduotis. Čia daug parametrų, kuriais galima eksperimentuoti, bet svarbu pabrėžti, kad didelė dalis eksperimentų nepavyksta. Dažnai iš vieno modelio pasiimu tik nedidelę dalį vaizdų, nes visa kita man atrodo neįdomu ar neatitinka mano vizijos. Nors vizija ir nėra konkrečiai apibrėžta, vis tiek siekiu, kad vaizdai atspindėtų mano patirtį. – Ar įgijus vis daugiau patirties su dirbtinio intelekto įrankiais galima numanyti, koks rezultatas bus sugeneruotas? – Patirtis padeda suprasti, ar pateiktos nuotraukos bus gera medžiaga dirbtiniam intelektui mokytis. Kartais nuspėju kai kuriuos elementus, pavyzdžiui, formų lengvumą, spalvų paletę, bet galutiniame rezultate visada būna staigmenų, kurias labai vertinu. Čia dirbtinio intelekto modeliai man vėl šiek tiek primena analoginę fotografiją, kai niekada nesame šimtu procentų tikri dėl rezultato, bet tie netikėtumai atveria ką nors naujo. – O ar kuriant su dirbtinio intelekto modeliais įmanoma išlaikyti savo vientisą stilistiką, kai patys modeliai nuolat keičiasi? Ar šiame mene svarbu turėti atpažįstamą braižą? – Šie klausimai dažnai iškyla ir man. Anksčiau buvau išsigryninusi savo braižą, kuris tapo atpažįstamas. Bet vėliau pradėjau galvoti, ar reikia save sprausti į rėmus ir kurti tik konkrečiu stiliumi? Atsirado noras išbandyti kitokius įrankius. Daug stilistinio braižo padiktuojama pačių technologijų. Čia slypi didelis iššūkis, kaip kurti išliekant savimi, bet neapsiriboti tik vienu modeliu ar technolo-

gija. Dabar, lyginant mano darbus su ankstesniais, stilistika gal ir nėra labai vientisa, bet darbus vienija bendros temos: atmintis, prisiminimai, ryšys tarp civilizacijos ir gamtos, emocijos; taip pat tai, kad viskas prasideda nuo mano patirčių ir asmeninių fotografijų. Dirbtinis intelektas, žiūrėdamas į jam duotas nuotraukas, nemano, kad visa tai yra skirtinga, pateiktą medžiagą supranta kaip vientisą. Taip galima kurti ieškant sąlyčio taškų skirtingose temose. – Kuris kūrinys tau pačiai šiuo metu artimiausias? – Dabar tai būtų mano eksperimentas mokant jau naujesnį teksto-vaizdo modelį – ,,She was machine-hearted“. Lyginant su praeitais mano darbais, techniškai patirtis buvo kitokia, bet tema man labai svarbi ir artima. Norėjau paliesti moterų emocijų temą ir parodyti, kaip dažnai moterys linkusios slėpti savo tikras emocijas po šypsenomis, ir iš to kylančias įvairias psichologines problemas. Tema susijusi ir su naudojama medija – dirbtiniu intelektu, kuriam suprasti emocijas yra viena sudėtingiausių užduočių. Puikiai perprantantis logiką ir matematiką, dirbtinis intelektas niekada nesupras emocijų, nes nėra žmogus. Dirbtinis intelektas geba suprasti emocijas tik tiek, kiek mes patys jas galime aprašyti, bet žmogus emocijas jaučia kur kas plačiau, nei geba apibūdinti žodžiais. – Tavo kūriniai pripažįstami tarptautiniu mastu: eksponuojami bene garsiausiose galerijose visame pasaulyje, perkami žymių kolekcionierių. Tradiciniame mene kūrinių pardavimams didelę įtaką turi menininkui atstovaujanti galerija, o kaip yra su skaitmeniniu menu? – Prieš kurį laiką atsiradę NFT (angl. non-fungible tokens, liet. 103

nepakeičiamieji žetonai) suteikė galimybę parduoti savo darbus tiesiogiai. Tai tapo didžiule galimybe didelei menininkų daliai, neturinčiai galerijų reprezentacijos galimybių, įskaitant ir mane. Nors prieš tai jau buvau dirbusi su fotografija ir dalyvavusi poroje parodų, tai nebuvo labai rimta, dar neleido man tiesiogiai prieiti prie kolekcionierių. NFT atsiradimas yra siejamas būtent su skaitmeniniu menu, nes skaitmeninis menas neturi fizinio originalo, o NFT atitinka autoriaus parašą kaip autentiškumo įrodymą. Dirbtinio intelekto meno kolekcionieriai yra plataus profilio – tai ir žmonės, kurie kolekcionuoja tradicinį meną, ir investuotojai, kuriems skaitmeninis menas yra nauja investavimo forma, ir institucijos – muziejai, galerijos. Pradėjus pardavinėti savo darbus, ilgainiui užsimezgė kontaktai su galerijomis iš viso pasaulio, atsirado tradicinės bendradarbiavimo formos. Dirbant su skaitmeniniu menu, fizinis kontaktas išlieka reikalingas, todėl ir bendradarbiauti su galerijomis yra svarbu. Džiugu, kad muziejai ir galerijos suprato, jog nebegalime kalbėti tik apie tradicinį meną ir užmerkti akių prieš skaitmeninį meną, nes tai – nauja meno rūšis. – Ar dirbtinio intelekto meno įvertinimas kaip nors skiriasi 104

nuo tradicinio? – Už kūrinių, kuriems sukurti pasitelktas dirbtinis intelektas, vis tiek yra menininkas. Kalbant apie žinomiausią dirbtinio intelekto menininką Refiką Anadolą, eksponuojant jo darbus Moderniojo meno muziejuje (MoMA) visas dėmesys buvo skiriamas kūrėjui, o ne dirbtiniam intelektui. Kūrinių vertė vis tiek labai stipriai priklauso nuo menininko, bet aiškių dirbtinio intelekto meno vertinimo principų, man atrodo, bent kol kas nėra. Manau, skaitmeninio meno kūrinio vertinimui įtakos gali turėti įrankių pasirinkimas bei žmogaus indėlis, bet ir čia gali būti išimčių. – Prieš keletą metų, prieš parduodama savo projektą ,,VISIONS: Reflected“ prestižiniuose ,,Sotheby’s“ aukcionų namuose Niujorke, buvai tai įvardijusi kaip didžiausią savo svajonę. Apie ką svajoji toliau? – Manau, svajoti visada verta. Dabar tikriausiai norėčiau surengti savo parodą Moderniojo meno muziejuje. Dar nežinau, kaip ir kada, bet visada gera pasvajoti... Džiaugiuosi, kaip ir minėjau, kad Refikas Anadolas jau žengė šiame muziejuje pirmuosius žingsnius kaip dirbtinio intelekto menininkas, tad galima apie tai svajoti kiek drąsiau. (Šypsosi.)

105

JAV gyvenančios lietuvės Linos Lytės Plioplytės filmai įvertinti prestižiniais apdovanojimais, pristatyti nuo „Netflix“ iki Venecijos bienalės, aprašyti nuo „The Hollywood Reporter“ iki „The New York Times“. Su Lina susitikome Niujorke po neseniai čia įvykusios jos režisuoto dokumentinio filmo „Periodical“ premjeros. Žingsniuodamos bohemiškomis Vest Vilidžo rajono gatvėmis kalbėjomės apie pokyčius provokuojančias ekrano istorijas, cikliškumą, šimtus išgirstų „ne“ ir gebėjimą aplankius sėkmei išlikti ant žemės. Prisėdusios vienoje lauko kavinių vis darydavome „reklamines pauzes“, mat į pokalbį įsiterpdavo policijos sirenos ar nekantrių vairuotojų signalai. Toks tas klasikinis Niujorkas – tirštas visko. Lina jį vadina miestu, pavertusiu ją filmų kūrėja.

Žingsniu priekyje Tekstas ir nuotraukos: Erika Paulauskė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Niujorko

– Norisi tave vadinti vizioniere. Kol visuomenė nedrąsiai žvilgčioja per petį, tu užtikrintai sakai: metas kalbėti. Prieš dešimtmetį filmu „Amžinai stilingos“ („Advanced Style“) pradėjai revoliucinį judėjimą, švenčiantį visapusišką moterų amžėjimo grožį. Vasarą pristatytas „Periodical“ diktuoja naują pokyčių bangą. Paveikiai ir įtraukiančiai šįkart dekonstruoji kitą mitais, paslaptimis, stigmomis ir draudimais apipintą – menstruacijų ciklo temą. Kaip tau pavyksta nujausti, kas bus aktualu? – Turiu tą cinkelį. Sakyčiau, esu daugiau pionierė nei vizionierė. Net jei trejus metus manęs niekas neklauso, vis tiek einu, nes žinau, kad tai svarbu. Pasirodžius „Amžinai stilingoms“ daug kas sakė: kaip gerai pataikėt į judėjimą. Bet mes juk ir buvom pats judėjimas – darėm, filmavom gerokai iki tendencijos. Su „Periodical“ tas pats – pirmi pokalbiai buvo nepatogūs, o pastaruosius porą metų jau ėmė daugėti aktyvistų, socialiniuose tinkluose atsirasti menstruacijų nuotraukų, atvirų pokalbių. – Pati socialiniuose tinkluose apie gyvenimo būdą pagal menstruacijų ciklą dalinaisi dar prieš kelerius metus. Kodėl tau taip 106

paprasta kalbėti temomis, kurios daugeliui atrodo nepatogios? – Esu arba ateivė, arba pagonė. ( Juokiasi.) Matyt, abi viename. Iš tiesų, esu prie žemės – tokie dalykai atrodo paprasti, natūralūs, būtini. Sekti menstruacijų ciklą man savaime suprantama. – Filmo idėja gimė prieš šešerius metus parašius moterims dedikuotą poemą, tiesa? – Visada rašau dienoraštį. Būdama Los Andžele sukūriau poemą apie tai, kiek daug dalykų geba daryti moteris ir moteriškas kūnas. Tarp jų – ir menstruoti. O kai supratau, kad tai įprasta nutylėti, sukilo natūralus, net vaikiškas, smalsumas. Juk taip norisi patikrinti, kas yra ten, kur negalima. Ką mes slepiam? Kodėl? Visuotinės taisyklės, ko ir kaip nedaryti, man ne visada atrodo logiškos. – Filmo herojės – skirtingos amžiumi, profesijomis, požiūriu, bet visos charizmatiškos, turinčios humoro jausmą. Asmeninėmis patirtimis atvirai dalijasi Holivudo aktorė Naomi Watts, rašytoja, politinė aktyvistė Gloria Steinem, futbolo žvaigždė Megan Rapinoe. Kaip pavyko įkalbinti tokio ryškumo garsenybes? – Pradėję kurti filmą žinojome, kad mums reikia žvaigždžių.

107

108

Kartu darėme didelį darbą – siekėme nuversti stigmą. Sykiu žinojome, kad kuriame gan pankrokinį, maištaujantį filmą, žaismingai griaunantį sistemą.

Pusė žmonijos menstruoja, todėl norėjome rasti plačiai atpažįstamų veidų, parodyti, kad įžymybės – tokios pačios kaip ir mes. Joms taip pat kyla nepatogumų su tamponais, jas taip pat ištinka menopauzė ar tokios gyvenimiškos situacijos kaip netyčia ištepta balta sofa draugų namuose. Rašėme visiems – įžymybėms, jų agentams ir prodiuseriams, jų draugams ir draugų draugams. Tada rašėme dar kartą. ( Juokiasi.) Nuo Lizzo iki Janelle Monáe. Kreipiausi į visus įmanomus kontaktus, su kuriais kadaise dirbau, rašiau visiems žinomiems žmonėms, kurie socialiniuose tinkluose yra ką nors pasisakę šia tema. Filmas tapo didesnis už mane, jam reikėjo žvaigždžių, todėl jų ieškant teko pamiršti bet kokį gėdos jausmą ir vidinius stabdžius. Tai buvo tikras Sizifo darbas. Bet pavyko! – Prieš kamerą herojės nusimeta bet kokią gėdą, žiūrovui su jomis lengva tapatintis, pajusti solidarumą, draugiškumą – norisi pritariamai linksėti galva, juoktis kartu. Taikai kokią nors metodiką, padedančią pašnekovams atsiverti? – Tikiu, kad visi, dalyvavę filme, dega ta pačia aistra ir nori, kad menstruacijos nebebūtų toks tabu, apie jas būtų dažniau ir laisviau kalbama. Manau, todėl visi šnekėjosi natūraliai. Kurdami jautėmės šiokie tokie sąjungininkai, susibičiuliavome. Kartu darėme didelį darbą – siekėme nuversti stigmą. Sykiu žinojome, kad kuriame gan pankrokinį, maištaujantį filmą, žaismingai griaunantį sistemą. Stojusieji prieš kamerą atėjo papasakoti savo patirčių, kad jas išgirdusieji taip pat išdrąsėtų. Tikslas suvienija, todėl ekrane visi tokie džiaugsmingi. – Filme temą narstai mokslo, politikos, technologijų, istorijos, mitų rakursais. Daug dėmesio skiri lytinio švietimo trūkumui

JAV. Kokią, kad ir utopinę, švietimo viziją matytum pati? – Būtų nuostabu, jei ir berniukai, ir mergaitės išmoktų apie menstruacinį ciklą anksčiau nei vidurinėje mokykloje. Nemažai mergaičių pradeda menstruoti sulaukusios 8–9 metų, tad jau pradinėse klasėse turėtų būti susipažinusios su ciklu, priimti jį natūraliai, nejausti gėdos, noro slėpti. Tai visiems palengvintų gyvenimą. O pirmo būtinumo higienos priemonės turėtų būti nemokamai prieinamos kiekviename tualete – tiek mokyklų, tiek kitų įstaigų. Juk taip pradėtų keistis situacija, atsikratytume stigmos. – Kol buvo kuriamas filmas, Amerikoje įvyko nemažai pokyčių – valstijos viena po kitos atsisakė mokesčių moterų higienos priemonėms, savo patirtimis ėmė dalintis žinomi žmonės. Papasakok plačiau. – Vien nuo „Periodical“ pasaulinės premjeros kovo mėnesį Teksase iki Niujorko premjeros rugpjūtį dar viena valstija, kaip tik Teksasas, atsisakė vadinamojo tamponų mokesčio. Mums net teko pakeisti paskutinę filmo skaidrę. Pradėjome filmą su 38 valstijomis, apmokestinusiomis moterų higienos priemones, o šiuo metu likusi 21. Suprantame, kad tai domino efektas ir dabar vykstantys pokalbiai yra visai kito svorio. Klausimą „kodėl mes turėtume tai daryti?“ keičia „ir mes turėtume taip daryti“. Valstijose menstruacijos nebėra toks tabu, koks buvo prieš 6–7 metus, bet dar liko menopauzės iššūkis. Tai ir seksistinė, ir amžistinė stigma, bet judinama ir ji. Jau porą metų viena po kitos žvaigždės kalba apie savo ciklo kelionę, nepatogumus – stigma tirpsta. Pati Oprah Winfrey prabilo apie menopauzę, todėl ir mes gavome progą apie tai pasikalbėti su Naomi Watts. Tai abiem pusėms naudingas pokalbis. 109

– „Ateikit visi, pasiimkit už parankių savo dukras ir konservatyvius dėdes“ – raginai socialiniuose tinkluose, kviesdama į filmo premjerą Niujorke. Kodėl „Periodical“ vertėtų pamatyti kiekvienam, o ypač – nežadančiam, žiūrovui? – Apie šį filmą iš vyrų sulaukiu vien smalsumo, nes jie dažniausiai net nenutuokia, kas vyksta su menstruojančiais kūnais. Vyrai tarsi pabunda ir pasijunta kupini empatijos, noro padėti, nes pagaliau supranta, kaip jaučiasi šalia esančios moterys. Yra vyrų, partnerių, giminaičių, kurie po filmo pakeitė mąstymą, nes pagaliau sužinojo realybę. Po seanso Milvokyje vienas žiūrovas, dirbantis šefu, sumanė savo restorano svečiams pasiūlyti skirtingoms ciklo dienoms skirtų patiekalų. – Ar tavo vystomas idėjas draugai, šeima Lietuvoje priima kitaip nei artima aplinka Amerikoje? – Mano mamą vargu ar kuo nustebinsi. (Šypsosi.) Tėvas neseniai teiravosi, kaip „tas filmas apie menstruacijas“, ir sakė, kad jei atvešim į Lietuvą, eis kartu „paraudonuoti tamsoj“. ( Juokiasi.) Lietuvoje man kartais sunku suprasti mąstymą, dar teisiantį moteris dėl jų pasirinkimo nenešioti liemenėlės ar neskusti kojų. 110

Šokiruoja, kad šie klausimai dar tokie opūs. Kita vertus, ten pat esu apsupta ir žmonių, kurių mąstymas artimas manajam, – jie kalba ir apie mėnesines, ir apie moterų jėgą, ir apie psichodeliką. Visada jaučiu didžiulį palaikymą iš Beatos Tiškevič. Apie mėnesinių ciklą su „Nebegėda“ kalbėjome jau prieš kelerius metus. Lietuvoje jaučiuosi labai jos palaikoma ir dar gaunanti spyrį į užpakalį daryti greičiau, stipriau, laukiniškiau. – „Amžinai stilingos“ keliavo per kino festivalius, buvo rodomas „Netflix“, „Amazon“. „Periodical“ rodomi Amerikos kino teatruose, pristatyti „MSNBC“, „Peacock“ kanaluose. Ar didelis iššūkis dokumentikai pasiekti masinę auditoriją? – Ketverius iš šešerių filmo kūrimo metų užtruko surasti tinkamus partnerius ir filmą parduoti. Visi geri, rimti dalykai užtrunka metų metus. Kad kūrinys pasiektų žinomus vardus, dirba didelė komanda – tikras miestelis žmonių. Didžiausias mano darbas sugalvojus idėją – ja užkrėsti kitus, ypač prodiuserius, turinčius pažinčių. Įtikinęs prodiuserį, įgyji partnerį, su kuriuo eini toliau ir lengviau. Manau, kad pažįstu dokumentikos kraštovaizdį, suprantu, kaip pristatyti temas, kad jos būtų aktualios, nepasiduodu girdėda-

ma „ne“. Oi, kiek atmetimo reakcijų teko sulaukti! Bet kiekviena jų mane daro geresne istorijų pasakotoja. Prisitaikau vis geriau ir geriau. Taip atrandami tinkami partneriai, pirkėjai, matantys tavo idėją, nes išmoksti pateikti ją taip, kad būtų pastebėta. Manau, čia tiesiog patirtis. Pats dokumentikos žanras ilgą laiką buvo kino bjaurusis ančiukas, paskutinis pasirinkimas. Pastaraisiais metais dokumentikos kraštovaizdis keičiasi – ji, kaip ir Amerikos televizija, išgražėjo, iškinematografiškėjo. Nuo kalbančių galvų ir besikeičiančių vaizdų pereita prie įdomių, didelės apimties, smagių žiūrėti kūrinių. Manau, kad gyvename dokumentikos aukso amžiuje. Laikas keičiasi ir žanras prisitaiko: filmai turi būti įdomūs, aktyvūs, su žinomais žmonėmis, liečiantys pasaulines temas. Tokia dokumentika patinka ir man. – Videomenas šiandien yra tavo kasdienybė, nors prieš du dešimtmečius iš Lietuvos į Ameriką išvykai tęsti žurnalistikos studijų. Kuo tave pavergė kamera? – Mano močiutė buvo žurnalistė, užaugau namuose kalbindama žaislus. Kalbinti žmones man yra mano veiklos esmė, ar tai būtų

žurnalistika, ar kinas. Jaučiu tam natūralų smalsumą. Pradėjau nuo žurnalistinių tyrinėjimų, o vėliau atradau, kad subjektyvi asmenybės poezija traukia kur kas labiau. Esu istorijų kūrėja. Nenoriu sprausti savęs į žurnalisto ar kinematografo rėmus. Ieškau laisvės įrodymų žmonėse, ypač – moteryse. Tos, kurios gyvena laukinį gyvenimą, atranda savo aistrą ir jai atsiduoda, man tampa sektinais pavyzdžiais. – Esi pristatoma kaip kino kūrėja ir režisierė, įvaldžiusi natūralią šviesą, gebanti sukurti intymumą su herojais, o tavo kaip kūrėjos tikslas, esą, – parodyti slaptą gyvenimo grožį ir skatinti pokyčius. Turi, ką pridurti? – Man patinka sekti kitų gyvenimų paslapčių trupiniais – juos atrasti ir kitiems papasakoti, pasidalinti. Visada buvau ta „žiūrėkit, žiūrėkit, ką atradau, kaip įdomu“. Taip ir su žmonėmis. Atrandi kokią bobutę motociklų klubo prezidentę ir iškart pasidaro smalsu, kaip laisvai ji gyvena, kaip save išreiškia. Pasaulis kupinas paslapčių, neįtikėtinų dalykų, stebuklų. Kartais jie slepiasi dienos šviesoj. Kurdama kiną kartais jaučiuosi kaip Prometėjas, nešęs žmonėms šviesos kibirkštį. Dauguma mano filmų yra apie moteris, jų patirtį. 111

Sėkmė yra trumpalaikė – taškelis laiko juostoje. Vieną dieną tu „in“, o kitą jau „out“. Viskas banguoja.

Mąsčiau, kodėl taip yra: ar čia feminizmas, kuris nori atsiverti, ar kas kito. Supratau, kad noriu daugiau harmonijos, balanso pasaulyje. Noriu pasakoti apie mažai žinomus ir man pačiai įdomius dalykus. Kuriu filmus tenkindama egoistinę aistrą. – Būti moterimi kino industrijoje Amerikoje – iššūkis ar privalumas? – Dokumentikoje visada buvo pusė kūrėjų moterų, žanras šiuo atžvilgiu tikrai neblogas. Tiesa, 90 procentų operatorių – vyrai. Praktiškai visas Holivudas – vien vyrai, bet galvoju, kad dėl to man tik geriau. Nemėgstu skųstis padėtimi. Mieliau ieškau galimybių kurti drauge. Filmų industrija išskirtinė tuo, kad rašytojai, filmų kūrėjai dažnai būna kaprizingi vienišiai, su kuriais nelabai pasišnekėsi vakarėliuose. Kinematografai gali būti itin egocentriški, o dirbant su vyrais dažnai juntami galios žaidimai – iš pradžių jautiesi tikrinamas, kiek supranti apie šviesą ir kitus techninius dalykus. Tuo tarpu moterys palaiko viena kitą, gal todėl, kad ilgą laiką kinas buvo vyrų žaidimo aikštelė. Jaučiu moterų lojalumą, bendrystę. Kartu drąsiau einam pirmyn. – Savo kūryba, požiūriu puoselėji feminizmo idėjas. Kaip pati jį apibūdintum? – Feminizmą matau kaip lygias teises ir ekonominį panašumą. Yra toks pasakymas „nevienodi, bet lygūs“. Į pasaulį žiūriu per lygybės prizmę. Jei visą dieną kasu sniegą ir tą patį darai tu, vadinasi, turėtume gauti vienodą atlygį. Galima ginčytis, kad vyras prikastų daugiau, nes turi jėgos pranašumą, bet jei abu skaičiuojam obuolius? (Šypsosi.) Asmeniniai norai neturėtų būti saistomi visuomenės normų. Per pastaruosius porą tūkstančių metų moterų siekiai buvo nustatinėjami visų kitų, tik ne pačių moterų, valia. Ir, aišku, moteriškas kūnas kažkodėl reguliuojamas tų, kurie tokio neturi. Tai tiesiog neteisinga. – Be dokumentikos, kuri ir reklamas, muzikinius klipus, trumpametražius filmus. Bendradarbiavai su tokiais mados ir kosmetikos ženklais kaip „Gucci“, „Pierre Balmain“, „Levis“, „Maybelline“, „Garnier“. Taip pat – su leidiniais „The Guardian“, „The New 112

Yorker“, „Glamour“. Esi dirbusi su aktorėmis Courtney Love, Emma Stone, Jaredo Leto grupe „30 Seconds to Mars“. Kaip pavyksta suderinti skirtingus polius – komercinį ir meninį? – Šiomis dienomis daug kalbama apie darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, o aš tokio nelabai turiu, nes dirbu sau įdomius dalykus. Vietoj posakio „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė dienos nereikės dirbti“ aš sakau, kad dirbsi kiekvieną dieną, bet tau tai patiks. (Šypsosi.) Manau, kad mano meniniai filmai maitina mano reklamines idėjas, todėl gaunu patrauklius, įdomius reklamų užsakymus. Viskas susiję tematiškai ir atitinka mane. – Tavo darbai įvertinti prestižiniais „Emmy“, „Clio“, „Silver Lion“ apdovanojimais, filmai keliauja po pasaulio festivalius, rinkdami komplimentus iš „Hollywood Reporter“, „The New York Times“, „The Guardian“ kritikų. Interviu su tavimi galima rasti žiniasklaidoje nuo Amerikos iki Japonijos. Tačiau mums kalbantis nejaučiu nė krislelio susireikšminimo. Kas padeda išlikti ant žemės? Juk, rodos, taip lengva įsijausti į sėkmę. – Sėkmė yra trumpalaikė – taškelis laiko juostoje. Vieną dieną tu „in“, o kitą jau „out“. Viskas banguoja. Žinoma, sėkmė džiugina – ji man naudinga, padeda filmams, bet kuriu ne dėl jos. Pasidžiaugi ir varai toliau. „Amžinai stilingos“ buvo mano pirmoji sėkmė, viskas atrodė nuostabu, apie mus kalbėjo televizija, internetas. Dabar manau, kad man nuskilo, kaip aklai vištai grūdas. Atsirado teisingi partneriai, dariau dalykus, apie kuriuos nė nebūčiau pagalvojusi. Aš filmų nemokėjau kurti, bet gyvenimas išmokė. Tada gavau ir pamoką, kad sėkmė yra tokia: porą mėnesių esi geidžiamas – visi skambina, fotografuoja, prašo interviu. Tu tai priimi kaip natūralų etapą, jame būni, bet negali ant jo užsikabinti, nes liksi amžinai alkanas, klausinėjantis savęs: „ar jau viskas?“, „jau nebeįdomi?“, „kodėl nebeskambina?“ Viskas yra sezoniška, cikliška – toks mano požiūris į gyvenimą. Kaip ateina vasara, taip ateis ir žiema. O tada – vėl vasara.

113

Kai esi jautrus jaunas kūrėjas, kritiškai svarbu gauti palaikymo. Bandau įsivaizduoti, kiek naujų talentų net nepradeda, nes aplink tegirdi: „kam to reikia?“, „nesąmonė“, „kuo čia užsiimi?“

– „Periodical“ premjeroje sakei, kad filmų kūrėja tave padarė Niujorkas. Kaip tave užaugino šis miestas? Ar nevargindavo jo triukšmingas intensyvumas? – Atvykau į Niujorką būdama gal 22-ejų, atlikti praktikos MTV. Planas pabūti vieną vasarą išsitęsė į dvylika čia pragyventų metų. Dėl šio miesto palikau tuometinį vyrą. Niujorkas mane taip gąsdino ir taip traukė, lyg ugninis, neišsibaigiantis stiprios kavos puodelis. Tuo metu jis atrodė pakankamai didelis prūdas plaukti. Lietuvoje jaučiausi lyg akvariume, kur kūrybinį entuziazmą nusodindavo vietinis niurgzlumas. Kai esi jautrus jaunas kūrėjas, kritiškai svarbu gauti palaikymo. Bandau įsivaizduoti, kiek naujų talentų net nepradeda, nes aplink tegirdi: „kam to reikia?“, „nesąmonė“, „kuo čia užsiimi?“ Tuo tarpu Amerikoje nuostabi „Yes, and?“ kultūra. Pirmiausiai girdi: „Oho, kokia įdomi idėja, o kaip tai darysi?“ Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau lietuviškais standartais minkštėju, nes kritiką priimu jautriai. Net ir dabar, taip ilgai darydama tai, ką darau. Amerika – gera kūrybinė terpė. Ir taip, šią šalį galima kritikuoti kiek tik norisi, bet ji mane kūrybiškai išaugino. Niujorke taip pat pilna meno, rokenrolo, kūrybos. Pakliuvusi į „Nylon“ žurnalo komandą buvau įkvėpta Karlo Lagerfeldo, tuometinių „It“ merginų, muzikos grupių. Ta terpė leido skleistis, pasaulis atrodė didelis, spalvingas ir pašėlęs. Tekdavo suktis greitai, tarkim, vos po 15 minučių su Jeremy Scottu ar kitu įžymiu dizaineriu ką nors iš to iškepti. Tai buvo iššūkių, intensyvumo ir kokybės pilna kasdienybė su žmonėmis, gebančiais pavaryti. Manau, visi esame kuriami savo aplinkos ir patirčių. Niujorkas manyje suformavo gebėjimą greitai reaguoti, nestabdyti, visada ieškoti išeičių, naujų būdų, sprendimų. Yra toks posakis „velnių priėdus“ – kaip tik tokią mane padarė šis miestas. Ir taip, Niujorkas nėra lengvas, bet jis įspūdingas. Vadinu jį piktu meilužiu. (Šypsosi.) – Reikėtų užsimerkti, kad nepastebėčiau tavo asmeninio stiliaus! Dar 2011-aisiais „Time Out New York“ leidinys tave įtraukė į stilingiausių niujorkiečių sąrašą. Esi sakiusi, kad mėgsti 114

rengtis ne madingai, bet keistai. Vis dar laikaisi šūkio „Puoškimės, kad švęstume gyvenimą“? – Stilius – rimta saviraiškos priemonė. Apie spalvų derinimą ir drabužių galią galėtume mokytis ir mokykloje, ir universitete. Rūbas duoda jausmą – būtų kvaila tuo nepasinaudoti. Siluetai, medžiagos, spalvos, formos, jų deriniai padeda save išreikšti išoriniam pasauliui. Ir kalbu ne apie tai, ką praeivis galvoja, o kaip aš save atspindžiu. Tai ir asmenybės raiška, ir savęs kaip profesionalo pristatymas. Juk eidama režisuoti atrodau kitaip nei vedžiodama šunį (kad ir įsivaizduojamą). Kas rytą esi baltas popieriaus lapas, gali savęs klausti, kuo nori būti. Pastaruosius du mėnesius šį klausimą užduodu savo mažam kelionių lagaminui. ( Juokiasi.) – Atrodo, kad ir šioje srityje vis atsirandi žingsniu priekyje. Buvai ir plaukus ežiuku nusirėžusi, ir skarelę ant galvos ryšėjai, kai kiti dar to nedarė, o antrų rankų ir vintažo radinius derinai gerokai iki masinės tendencijos. – Iš principo nemėgstu naujų drabužių. Manau, kad visi nuostabiausi kūriniai jau sukurti – tereikia juos atrasti. Ieškau lobių antrų rankų, vintažo parduotuvėse – ne tik rūbų, bet ir baldų, smulkmenų namams. Jei būtų mano valia, save apsupčiau vien etniniais Nepalo, Meksikos, Indijos arba antrų rankų daiktais. Tik labai retai ištinka situacijos, kai čia ir dabar prireikia naujų trikotažinių marškinėlių, tad tenka įsigyti greitosios mados produktą. – Esi gyvenusi Niujorke, Pietų Kalifornijoje, Los Andžele. Kur apsistojai dabar? Kas tau apskritai yra namai? – Namai – įdomi tema. Gali paklausti, koks tavo adresas, koks tavo pasas, kur moki nuomą arba kur jautiesi kaip namuose. Į visus šiuos klausimus galima atsakyti skirtingai. Dabar moku nuomą Topangoje, Kalifornijoje, ir ten jaučiuosi kaip namie. Turiu žemės Kalifornijos dykumoje – ir ten namai. Namuose jaučiuosi būdama Meksikoje, Lietuvoje, ir, žinoma, Niujorke. Namai yra tai, kas pažįstama. Bet kur pabuvęs pusę metų gali prigyti. Arba ne. Neapibrėžiu savęs viena šalimi, bet esu labiau žemės pilietė nei pasaulio.

115

KAIP JAUČIAMĖS PAKEITĘ GYVENAMĄJĄ VIETĄ: PSICHOLOGINIAI (E/I)MIGRACIJOS IŠŠŪKIAI

Tekstas: Darja Norbutė, psichologė psichoterapeutė, Nerimo klinikos bendraįkūrėja, programėlės „RAMU“ bendraautorė

Turbūt kiekvienas mūsų pažįsta emigrantą

suplanuota emigracija, kuo daugiau pana-

svetima. Buvęs gyvenimas jau dingo, o nau-

ar imigrantą. Galbūt tai sesuo, kurią matai

šumų tarp šalių, kuo šalies žmonės svetin-

jas dar nepastatytas.

tik per Kalėdas ir atostogas? Arba prosene-

gesni, tuo švelniau išgyvenama netektis. Tik

lė, kuri buvo ištremta į Sibirą. Gal klasiokas,

apie kokias netektis kalbu?

GYNYBOS IR NOSTALGIJA

kurio tėvai nėjo į tėvų susirinkimus, nes ne-

Išvykus netenkama namų jausmo. Psi-

suprato kalbos. Pabėgėlių šeima, kuriems

chologinėje literatūroje tai vadinama „kul-

NEpriklausymo, NEpažįstamumo patirtys

pasisiūlei padėti. Kolega, kuris į susitikimus

tūriniu šoku“ ir jis neišvengiamai sukelia

gerokai sujudina vidinį saugumo jausmą, o

jungiasi „nuotoliu“. O gal ir tu pats ne na-

sumaištį vidiniame pasaulyje. Visų pirma

tai aktyvuoja psichologinius gynybos me-

muose? Visa tai – skirtingi migracijos vei-

ilgimasi žmogiškų ryšių: pačių artimiausių-

chanizmus. Vieni, gindamiesi nuo nemalo-

dai. Tik ar susimąstome, kas vyksta (e/i)mi-

jų, laiko su draugais ir net tiesiog pažįstamų

nių netekties jausmų, skuba perimti naują

granto vidiniame pasaulyje? Pabandykime

žmonių, kuriems galima paskambinti „jeigu

kultūrą ir teigia, kad niekas jų gyvenime iš

stabtelėti ir suprasti.

kas“, paprašyti pagalbos ar susižinoti daly-

esmės nepasikeitė. Kiti nekenčia naujos ša-

kus „iš pirmų lūpų“. Ilgimasi ir vietos: pa-

lies ir ilgisi prarastos tobulos tėvynės. Treti

žįstamo peizažo ar pastatų, kvapų, skonių,

gyvena viltimi, jog vieną dieną sugrįš ir at-

NETEKTIS IR GEDULAS

garsų, miesto ritmo. Visi šie reiškiniai, nors

gaus visa tai, kas buvo prarasta. Turbūt jun-

Migracija visada yra netektis, tik skirtingo

apie tai ir negalvojame, mums suteikia vidinį

tama, kad kiekviename teiginyje yra netei-

masto. Vienaip jausis tas, kuris emigraciją

stuburą, tą jausmą, kad čia mano vieta, aš

sybės: nauja šalis tikrai skiriasi, tėvynė tikrai

kruopščiai suplanavo: išsirinko šalį, pramo-

čia priklausau, lyg struktūruoja mūsų būtį.

netobula ir ten pat grįžti jau nepavyks, viskas

ko kalbą, susirado namus ar darbą. Kitaip

Emigravus to stuburo kuriam laikui neten-

bus šiek tiek pakitę. Tokios mintys padeda

– tas, kuris turėjo pabėgti taip, kaip stovi,

kama, o nauja šalis pasitinka kitokiu, dar

nusiraminti ir kiek sušvelninti juntamą ilgesį.

neatsisveikinęs, nesusirinkęs daiktų, nežinia

nepažįstamu maistu, muzika, kalba, politi-

Dar vienas svarbus reiškinys – nostalgija.

kur. Dar kitaip jausis vaikas, nuo kurio norų

nėmis problemomis, šventėmis, praeities

Nostalgija aprėpia du prieštaringus jausmus:

niekas nepriklausė. Svarbu ir kur emigruoja-

herojais ir istorija, kuri nėra išgyventa tavo

mintyse išgyvenami malonūs ir jaukūs prisi-

ma, kiek nauja kultūra skiriasi nuo savosios,

protėvių. Tai sukelia pasimetimą, sumaištį.

minimai, bet kartu tai primena apie praradi-

kiek naujoje šalyje esi laukiamas. Kuo geriau

Kuriam laikui viskas tampa nepažįstama ir

mą. Džiaugsmas, dėkingumas ir liūdesys dėl

116

117

118

netekties juntami vienu metu, o tai išryškina

sakinį, patikrinti klaidas, susimąstyti apie tai-

sukurtume naujų ryšių; mokytis naujų įgū-

skirtumą tarp patyrimų „čia“ ir „ten“. Nostal-

syklingą tarimą... Visi šie procesai reikalauja

džių, kad įsitvirtintume profesinėje erdvėje;

gija yra būdas išlaikyti ryšį, nepamesti pra-

pastangų ir dėmesio. Taigi, mažiau dėmesio

pažindintis ir jaukintis naują kultūrą, kad ji

rastos realybės. Kartais pasitelkiame ir tam

lieka vidiniams procesams stebėti: nebelie-

taptų artimesnė. Šie nauji iššūkiai ir patirtys

tikras priemones atkurti ryšiui su savo pra-

ka resursų taip gerai suprasti, ką jaučiu, kaip

praturtina asmenybę, senasis tapatumas yra

eitimi: daina, kuri primena svarbias patirtis;

girdžiu kito žodžius; kokios man pačiam

papildomas naujuoju, atsiranda hibridinis

maistas, mintyse nukeliantis į mamos na-

kyla mintys ar sąsajos; stebėti kitų reakcijas.

tapatumas. Taigi, mažėja ir atotrūkis tarp

mus; ar kiti praeitį ir dabartį galintys sujungti

Visa tai lyg atitolina nuo savęs paties, tampa

naujos šalies ir tėvynės, tarp „ten“ ir „čia“,

patyrimai. Matome, kad žmogaus psichika

sunkiau neprarasti sąsajos su savo vidumi.

tarp „mes“ ir „jie“, tarp „tada“ ir „dabar“. Pa-

dažnai stengiasi išlaikyti prarastą vidinį tęstinumą ir taip sušvelninti juntamą gedulą ir

vyksta vis labiau tapatintis, vis dažniau nauja NAUJAS TAPATUMAS IR ADAPTACIJA

šalis tampa tuoju „čia“, „mes“ ir „dabar“.

Tapatumas – tai atsakymas į klausimą „kas

KAIP BŪTI SVETINGESNIAM?

jo psichologines pasekmes. Tai yra normali reakcija į patiriamą netektį.

aš esu?“. Asmenybei susiformavus, pasiekus SVETIMA KALBA

brandą, šis atsakymas dažniausiai yra gana stabilus ir mažai kintantis. Tačiau imigraci-

•

Priimti kitoniškumą, būti atlaides-

niam kultūriniams skirtumams.

Dar vienas pokytis, prie kurio tenka prisi-

ja bei jos metu patirtos netektys ir kultūri-

Naujasis kolega į susitikimus ateina 10

taikyti išvykus, – kita kalba. Kalba yra tarsi

nis šokas priverčia persvarstyti savo buvusį

minučių vėluodamas? Darbo aplinkoje kal-

tarpininkas tarp manęs ir tavęs, tarp mano

tapatumą ir įtraukti į jį naujas patirtis. Gali-

ba garsiau, reiškia daug jausmų? Kalbina

psichinės realybės ir kito psichinės realybės.

ma sakyti, kad sėkmingos imigracijos atveju

pardavėjas prekybos centre? Derasi?

Ji leidžia kurti ryšį su kitu, struktūruoti savo

kiek pakinta ir žmogaus asmenybė.

•

Jei kultūriniai skirtumai erzina,

patirtis. Imigrantui nauja kalba atrodo kaip

Sėkmingai imigruoti – tai sėkmingai iš-

svarbu paaiškinti taisyklės svarbą ir reikšmę

ne sava, svetima. Dažnai prireikia daugiau

gedėti tai, kas buvo prarasta. Įvykus netek-

tau. Tai yra vertinga galimybė giliau pažinti

laiko, kad taisyklingai sudėtume žodžius į

čiai, dažniausiai reaguojame neigdami, pyk-

kultūrą. Pavyzdžiui: „Kai garsiai kalbi res-

sakinį, neretai pavyksta išsakyti tik dalį gal-

dami bei liūdėdami. Kiekviename šių jausmų

torane, man atrodo, kad trukdome kitiems

voje besisukančių minčių ar tenka jas gero-

galime savotiškai užstrigti. Pavyzdžiui, gali-

žmonėms, ir dėl to jaučiuosi nejaukiai.“

kai supaprastinti. Imigrantas tarsi netenka

me teigti, kad niekas nepasikeitė, ir taip ne

galimybės visavertiškai išreikšti save pačia

tik nepradėti gedėti, bet ir nematyti naujų

trūksta, ko pasiilgo, kas čia yra kitaip, nepri-

įprasčiausia mums forma, o jeigu kalbos ne-

kultūrinių patyrimų. Arba galima pykti už tai,

imtina, nesuprantama? Nebijoti pykčio, liū-

moka, netenka galimybės ir kalbėti. Tai gali

kad esi neįvertintas, nepripažintas čia arba

desio jausmų. Neneigti skirtumų, nesiteisinti

sustiprinti atotrūkį ir vienišumo jausmą.

tėvynėje, ir laukti, kol kiti skriaudą pripažins.

dėl kitokio savo elgesio.

•

Paklausti apie gedulą: ko ilgisi, ko

Kiekvienas kartkartėmis mintyse pasikal-

Taip pat galima liūdėti dėl to, kas prarasta

bame su savimi. Ir greičiausiai tai darome

ir negali būti sugrąžinta. Visi šie jausmai yra

naujoje šalyje emigrantas turės mažiau ar-

gimtąja kalba. Anglai gimtąją kalbą vadina

normali gedulo dalis, tačiau kartais kuriame

timų žmonių, tad jūsų santykis gali būti itin

„mother tongue“ ir taip primena, kad mūsų

nors iš jų galime pernelyg užsibūti.

svarbus. Galbūt verta dažniau pasidomėti,

•

Įvertinti savo svarbą. Tikėtina, kad

vidinė kalba dažnai turi ryšį su tuo, kaip su

Žmogus, išgyvenęs netektį, jau geriau

mumis kalbėjo mama. Gimtoji kalba yra taip

suvokia, ko neteko, ką galimai norėtų susi-

giliai persipynusi su pačia mūsų esybe, jog

grąžinti, o ką pakeisti. Šis suvokimas atidaro

kalbėti ja tarsi nereikalauja jokių papildomų

duris naujam procesui – adaptacijai. Šiuo

pastangų, ji yra lyg mūsų asmenybės dalis.

periodu įvyksta didžiausi pokyčiai ir kartu tai

Nespręsk sunkumų viena(s).

Jau kitaip yra su išmokta kalba – kalbėda-

reikalauja didelių resursų. Bandoma pasiekti

Galime padėti tau nurimti.

mi turime „išversti“ savo mintis, suformuoti

to, ko norima: įsilieti į bendruomenes, kad

www.nerimoklinika.lt

kaip sekasi, ar reikalinga pagalba.

119

AKIMIRKŲ DIEVAI

Botanic Affairs Floristė Berlynas, Vokietija Instagram: @botanicaffairs

#lietuviaipasaulyje

120

121

AKIMIRKŲ DIEVAI

Karolina Valeikaitė Fotofrafė ir video kūrėja Visas pasaulis Instagram: @outsideboxx

#lietuviaipasaulyje

122

123

AKIMIRKŲ DIEVAI

Gabrielė Mockevičiūtė Mados dizainerė Londonas, Jungtinė Karalystė Instagram: @gabrielemockeviciute

#lietuviaipasaulyje

124

125

AKIMIRKŲ DIEVAI

Rūta Žakė Turinio kūrėja Niujorkas, JAV Instagram: @rutaenroute

#lietuviaipasaulyje

126

127

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

128

129

IKI PASIMATYMO KOVĄ!

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine